LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

More documents

Recommendations

Info

Nustojus eiti „Apžvalgai“, nemažai jo bendradarbių, ypač nuosaikesnių kunigų, perėjo į 1896 m. pradžioje taip pat Tilžėje pradėtą leisti naują periodinį leidinį – irgi katalikišką žurnalą „Tėvynės sargas“. Šis leidinys stengėsi sujungti bendram lietuvių tautiškumo ugdymo darbui pasaulietinės inteligentijos ir dvasininkų pastangas. Žurnalo pirmąjį numerį parengė kunigas J. Tumas-Vaižgantas, pats sugalvojęs ir leidinio pavadinimą, parašęs įžanginį straipsnį. „Tėvynės sargas“ ėjo reguliariai kas mėnesį, nuo 32 iki 60 puslapių apimties, 2000 egz. tiražu, iki 1904 m. gegužės mėnesio. Didžiojoje Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai. Leidinyje bendradarbiavo įvairių pažiūrų žmonės. „Tėvynės sargo“ publikacijose tautiškumas buvo siejamas su religija ir tikėjimo dalykai (krikščioniška idėja) laikomi svarbiausiais 18 . Leidinys nuolat kovojo už Bažnyčios apvalymą nuo lenkiškumo, siekė, kad Bažnyčia taptų tvirta lietuvybės atrama. Žurnalo rašiniuose nebuvo kviečiama atvirai kovoti su caro valdžia, nes buvo manoma, kad tam dar nepribrendusios sąlygos. Bet buvo raginama gyventi vienybėje, laikytis savo tikėjimo, puoselėti gimtąją kalbą ir papročius. Leidinio puslapiuose, ypač gausiose J. Tumo-Vaižganto publikacijose, žmonės buvo kviečiami savo vaikų neleisti į rusiškąsias mokyklas, neskaityti rusų valdžios leidžiamų lietuviškų knygų rusiškais spaudmenimis, o reikalauti, kad būtų atšauktas lietuviškos spaudos draudimas ir visi lietuvių leidiniai būtų spausdinami lotyniškomis raidėmis. Žurnalo „Tėvynės sargas“ redakcija ėmė gauti vis daugiau ir įvairesnių rašinių, tarp jų ir didelės apimties bei specifinio turinio, nepopuliaraus stiliaus straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Negalėdama jų visų išspausdinti „Tėvynės sarge“, ji 1900 m. Tilžėje pradėjo leisti ketvirtinį inteligentams, „apšviestesniesiems lietuviams“ skirtą žurnalą „Žinyčia“, kurį redagavo J. Tumas-Vaižgantas. Iš tiesų tai buvo specialus mokslo, literatūros ir kultūros žurnalas, ėjęs iki 1902 m. Iš viso išėjo 5 gana stori, nuo 100 iki 156 puslapių apimties, numeriai, kuriuose paskelbta nemažai straipsnių bei studijų religijos, katalikybės, Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, kalbotyros, tautosakos klausimais. XIX a. antrojoje pusėje lietuvių periodiniai leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėjo eiti ir Šiaurės Amerikoje. Nuo masinės Lietuvos žmonių emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas pradžios 1868 m. iki 1899 m., ieškodami darbo ir tikėdamiesi geresnio gyvenimo, į šią šalį atkeliavo apie 50–60 tūkstančių lietuvių. Todėl, atskiruose JAV miestuose susibūrus didesniam lietuvių emigrantų skaičiui ir pradėjus kurtis jų organizacijoms, steigti lietuviškus periodinius leidinius susidarė gana palankios sąlygos. Jau 1874 m. žinomas lietuvių spaudos leidėjas M. Tvarauskas pasiskelbė leisiąs lietuvišką laikraštį Amerikoje. Tačiau į jo kreipimąsi (manoma, kad jis buvo paskelbtas spaudoje) mažai kas teatsiliepė. Nepaisant to, M. Tvarauskas savo sumanymo neatsisakė, ir 1879 m. rugpjūčio 16 d. Niujorke pasirodė M. Tvarausko įsteigtas, suredaguotas ir išleistas laikraštis „Gazieta lietuviška“ – pirmasis JAV lietuvių periodinis leidinys. Šio laikraščio (savaitraščio) komplektų nėra išlikę, tačiau apie jį daug žinių yra pateikęs J. Šliūpas savo publikacijose „Gromatos iš Amerikos“, išspausdintose 1884–1885 m. žurnale „Aušra“ ir 1910 m. žurnale „Laisvoji mintis“. J. Šliūpo apibūdinimu, „Gazieta lietuviška“ buvo prounijinės orientacijos, katalikiškos krypties, skelbė lietuvių ir lenkų vienybę Liublino unijos dvasia, katalikų tikėjimo pagrindu. Laikraštyje buvo daug rašoma praeities temomis, ypač susijusiomis su Lietuvos ir Lenkijos bendros istorijos laikais. Daug mažiau 47 Visuomenė leidinyje „Gazieta lietuviška“ buvo nušviečiamas tuometinis lietuvių gyvenimas, ypač Amerikos žemėje, tie klausimai ir rūpesčiai, su kuriais susidūrė į svetimą šalį atvykę lietuviai. Nesulaukus svaresnės prenumeratorių bei skaitytojų paramos, 1880 m. pradžioje, išėjus 16-ajam numeriui, laikraščio leidimas nutrūko. Kai 1884 m. į Niujorką atvyko žinomas lietuvių spaudos darbuotojas ir publicistas J. Šliūpas, M. Tvarauskas jį pakvietė dirbti savo spaustuvėje. Tų pačių metų pabaigoje jie abu nutarė leisti antrą lietuvišką laikraštį Amerikoje lietuvių ir lenkų kalbomis. Tačiau, nesulaukę reikiamos lenkų imigrantų paramos, jie 1884 m. spalio 25 d. išleido laikraštį tik lietuvių kalba pavadinimu „Unija“. Šis kartą per savaitę ėjęs laikraštis gerokai skyrėsi nuo pirmojo M. Tvarausko leidinio „Gazieta lietuviška“. Nors jis ir vadinosi „Unija“, tačiau, kaip pabrėžia docentas B. Raguotis 19 , jo turinys iš esmės buvo priešingas unijinei dvasiai. Laikraštyje, ypač J. Šliūpo rašiniuose, buvo atvirai žadinama lietuvių išeivių tautinė sąmonė, skatinamas jų atsiskyrimas nuo lenkų, ypač parapijose ir bažnyčiose, išreiškiamos antireliginės ir laisvamanybės idėjos. Dauguma tokių idėjų buvo propaguojama laikraščio redaktoriaus J. Šliūpo rašiniuose ir joms nelabai norėjo pritarti leidėjas M. Tvarauskas. Tarpusavio nesutarimams paaštrėjus, 1885 m. balandžio mėnesį J. Šliūpas pasitraukė iš „Unijos“, o M. Tvarauskas, nuolat polemizuodamas su buvusiu redaktoriumi, laikraštį leido iki 1885 m. liepos 10 d. J. Šliūpas, nenorėdamas nusileisti M. Tvarauskui, 1885 m. liepos 2 d. įsteigė savo laikraštį „Lietuviškasis balsas“, kuriame ėmė aštriai polemizuoti įvairiais klausimais su buvusiu bendradarbiu. Jų konfliktas sulaukė plataus atgarsio tarp Amerikos lietuvių ir sukėlė smarkią polemiką lietuvių spaudoje. Be kita ko, tai padėjo stiprinti JAV lietuvių nacionalinį susipratimą ir apsisprendimą, propaguoti lietuvių vienybės ir demokratijos idėjas. Laikraštį „Lietuviškasis balsas“ savo rašiniais palaikė ir Europos lietuviai, ypač kairesnioji inteligentija. Jie ir platino leidinį Lietuvoje. Nedideli laikraščio rašiniai, einamoji informacija buvo skiriama daugiausia vietos lietuviams, o dauguma straipsnių – Lietuvos skaitytojams. Be to, buvo plačiai komentuojami visi svarbesnieji Lietuvos gyvenimo įvykiai, informaciją imant tiek iš kitų lietuviškų laikraščių, tiek iš specialių laikraščio korespondentų Lietuvoje. Jo publikacijose buvo smerkiama caro politika, skleidžiamos tautiškumo, demokratijos, laisvamanybės, socialinio teisingumo, visuomenės pertvarkymo idėjos. Laikraščio leidimas nutrūko 1889 m. vasario 26 d., išėjus 96-ajam numeriui. 1886 m. vasario 10 d. Plimute (Pensilvanijos valstija) pasirodė kitas JAV lietuvių laikraštis – savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“. Eidamas be pertraukos kelis dešimtmečius, šis laikraštis ne kartą keitė savo idėjinę kryptį, kuri daugiausia priklausė nuo leidėjų pasikviesto redaktoriaus. Kai 1886–1888 m. savaitraštį redagavo D. Bačkauskas, jame buvo propaguojamos religinės tiesos, katalikiškos unijinės pažiūros, atvirai nekviečiant lietuvių ir lenkų bendrauti, bet pasisakant prieš jų tarpusavio kiršinimą. 1888 m. ėmus redaguoti A. Turskiui, laikraštis pasisakydavo už lietuvių imigrantų atsiskyrimą nuo lenkų, už lietuvių nacionalinį sąmoninimą remiantis katalikų tikėjimo pagrindais. Nuo 1890 m. savaitraštį redaguojant J. Andziulaičiui-Kalnėnui, „Vienybė lietuvninkų“ iš pagrindų pasikeitė: buvo per pusę sumažintas jo formatas, ėmė keistis rašyba, laikraščio turinys. 1892 m. laikraštį ėmė redaguoti A. Milukas, vėliau – kiti spaudos darbuotojai. Nuo 1920 m. 22-ojo numerio „Vienybė lietuvninkų“ ėmė vadintis „Vienybe“.
Savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ bendradarbiavo daugybė žinomų Lietuvos spaudos darbuotojų ir įvairių pažiūrų rašytojų. Pažymėtina, kad jame buvo išspausdinta gana daug grožinės literatūros kūrinių, tarp jų ir didelės apimties, kuriuos buvo sunku ar visai neįmanoma išspausdinti Mažojoje Lietuvoje, o paskui net ir Vilniuje ar Kaune leidžiamuose žurnaluose. D. Bačkauskas, pasitraukęs iš savaitraščio „Vienybė lietuvninkų“ redaktoriaus pareigų, persikėlė į Mahanoi Sitį (Pensilvanijos valstija), kur įkūrė spaustuvę ir 1888 m. liepos mėnesį ėmė leisti savaitinį laikraštį „Saulė“, kuris nuo 1896 m. ėjo du kartus per savaitę, nuo 1904 m. – kartą per mėnesį. D. Bačkauskas laikraštį ir jo priedus pats ir „prirašydavo”, ir suredaguodavo. Bulvarinio pobūdžio „Saulė“ buvo populiariausias to laikotarpio JAV lietuvių laikraštis, leidžiamas verslo ir pelno sumetimais. Jo puslapiuose buvo gausu šmaikščiai parašytų feljetonų, sensacingų atsitikimų ir istorijų iš privataus gyvenimo, verstinių pasiskaitymų. Laikraštis ėjo net iki 1959 m. Kai 1888 m. iš Niujorko išsikėlė J. Šliūpas su laikraščiu „Lietuviškasis balsas“, tos vietos lietuviai liko be leidinio. Tada M. Tvarauskas nutarė atgaivinti pirmąjį lietuvišką laikraštį ir pradėjo ieškoti lėšų jo leidimui. Tačiau tik 1891 m. spalio 31 d. pasirodė pirmasis naujo laikraščio „Niujorko gazieta lietuviška“ numeris. Atsižvelgus į laiko dvasią, laikraštyje buvo vengiama prounijinių tendencijų, stengtasi visur pabrėžti lietuvių savarankiško gyvenimo faktus ir reiškinius, visų Amerikos lietuvių vienybės ir tarpusavio ryšių idėją. Daug vietos buvo skirta bendriems Amerikos istorijos ir šios šalies gyvenimo klausimams, kiekvieno numerio skyrelyje „Amerika“ buvo spausdinamos žinutės apie įvairius atsitikimus ir įvykius, dažnai sensacingus. Tačiau ir tokiomis publikacijomis nepavykus pritraukti daugiau skaitytojų, laikraštis „Niujorko gazieta lietuviška“ išsilaikė neilgai. 1892 m. gegužės 7 d. jis sustojo, išėjus 25-ajam laikraščio numeriui. Nauji lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir kituose JAV miestuose. 1892 m. Šenande T. Astramskas įsteigė savaitraštį „Garsas“, kuriame buvo skelbiama nemažai grožinės literatūros kūrinių. Tačiau T. Astramsko leistas ir redaguotas laikraštis ėjo tik porą metų. 1894 m. jam bankrutavus, A. Milukas ir J. Ramanauskas ten pat, Šenande, įkūrė naują laikraštį – „Garsas Amerikos lietuvių“, kuris ėjo iki 1899 m. Laikraštyje irgi buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros kūrinių. 1897 m. buvo leidžiamas laikraščio „Garsas Amerikos lietuvių“ priedas „Lietuviškas knygynas“ (beletristinė literatūra), kuris 1898 m. virto savarankišku leidiniu (literatūros žurnalu) „Dirva“. 1903 m. prie „Dirvos“ prisijungė Tilžėje, Mažojoje Lietuvoje, leistas žurnalas „Žinyčia“, ir leidinys ėjo dviem leidimais: JAV lietuviams pavadinimu „Dirva“ (leistas iki 1906 m.) ir Didžiosios Lietuvos gyventojams pavadinimu „Dirva-Žinynas“. Pastarasis žurnalas ėjo iki 1904 m. – iki lietuvių spaudos atgavimo. Pasirodė 8 jo numeriai (knygos), kuriuose paskelbta rašytojų bei spaudos darbuotojų straipsnių ir grožinės literatūros kūrinių. Čikagoje 1892 m. S. Rekašius įsteigė tautinės, demokratinės pakraipos savaitraštį „Lietuva“, kuris vėliau, 1918 m., tapo dienraščiu ir ėjo iki 1920 m. Iš pradžių laikraštį redagavo J. Grinius, vėliau – keletas kitų redaktorių, o nuo 1895 iki 1917 m. – žinomas lietuviškosios spaudos darbuotojas J. Adomaitis-Šernas. Savaitraštyje buvo nušviečiamas Čikagos lietuvių visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, skelbiamos naujausios žinios iš Lietuvos, taip pat Amerikos ir viso pasaulio, spausdinami gamtos mokslų populiarinimo straipsniai, grožinės literatūros kūriniai. 48 Visuomenė 1892 m. Lietuvių mokslo draugija (draugystė) Amerikoje (veikusi 1889–1896 m.), Plimute, įsteigė ir ėmė leisti storoką (iki 80 puslapių) knygos formato žurnalą „Apšvieta“, leidėjų vadintą literatūros ir mokslo mėnesiniu laikraščiu. Redaguojamas J. Šliūpo ir spausdinamas Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, Bitėnuose), jis ėjo iki 1893 m. Iš viso pasirodė 15 numerių, kuriuose išspausdinta nemažai straipsnių gamtos mokslų, filosofijos, religijos klausimais, lietuvių literatūros kūrinių recenzijų, komentarų, kritinių pastabų, užsienio rašytojų kūrinių vertimų. Lietuvių mokslo draugija Amerikoje nuo 1894 iki 1896 m. leido ir kitą periodinį leidinį – žurnalo tipo savaitraštį „Nauja gadynė“, kurį su kitais spaudos darbuotojais redagavo J. Šliūpas. Iš viso išėjo 89 savaitraščio numeriai. Juose išspausdinta socialistinio turinio ir laisvamanybės idėjas propaguojančių rašinių, mokslinių ir publicistinių straipsnių filosofijos, politikos, švietimo bei visuomeninio gyvenimo klausimais. 1896 m. pradžioje Plimute pasirodė naujas nedidelio žurnalo formato leidinys – „literatūros, mokslo ir politikos mėnesinis laikraštis“ „Tėvynė“. Jis ėjo kaip Susivienijimo lietuvių Amerikoje (įkurto 1886 m.) organas. Leidinį įsteigė kunigas J. Žilinskas, kuris jį redagavo iki 1899 m. Leidinyje buvo spausdinami rašiniai kultūros, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, lietuvių santykių su lenkais, rusais, lat viais, taip pat politikos, sveikatos ir kitais klausimais. Buvo pateikiama žinių iš Lietuvos ir viso pasaulio, supažindinama su naujomis knygomis ir pasirodžiusiais periodiniais leidiniais, aptariami lietuvių emigrantų ir Susivienijimo reikalai. Kaip mėnesinis žurnalas „Tėvynė“ ėjo iki 1899 m. pabaigos, o 1900 m. pradėtas leisti kas savaitę. Tebespausdindamas ankstesnės tematikos ir panašaus pobūdžio rašinius, grožinę literatūrą, dainas, legendas, priežodžius, mįsles, savaitraštis ėjo iki 1901 m. pabaigos. Paskui jo leidimas buvo atnaujintas tik 1908 m. Saut Bostone. 1910 m. savaitraštis „Tėvynė“ buvo perkeltas į Niujorką, kur jis leidžiamas (kartą per mėnesį) iki šių dienų (kaip seniausias pasaulyje lietuvių laikraštis). 1899 m. Čikagoje pradėtas leisti savaitraštis „Katalikas“ 1914 m. virto vienu iš pirmųjų JAV lietuvių dienraščių, o 1916–1917 m. vėl ėjo kaip savaitraštis. Leidinyje daugiausia buvo spausdinami religinės tematikos rašiniai, pasakojama apie lietuvių katalikų gyvenimą ir visuomeninę veiklą Amerikoje, rašoma apie svarbiausius pasaulio įvykius. Per 18 gyvavimo metų laikraščio redakcija išleido ir apie 100 įvairių knygų bei muzikos veikalų. 1901 m. Niujorke pasirodė ir kitas JAV lietuvių katalikų periodinis leidinys – savaitraštis „Žvaigždė“, kurį iš pradžių leido ir redagavo V. Varnagiris, o nuo 1903 m. – A. Milukas, jį perkėlęs į Šenandą, paskui (1909 m.) – į Filadelfiją. Vėliau, 1923–1926 m., „Žvaigždė“ ėjo kartą per mėnesį kaip žurnalas, o nuo 1926 iki 1944 m. buvo trimėnesinis žurnalas. Leidinio publikacijose atsispindėjo lietuvių katalikų gyvenimas, kasdieninė veikla, daug buvo rašoma įvairiomis religinėmis temomis. JAV lietuviai leido ir daugiau įvairios politinės ir socialinės orientacijos laikraščių ir žurnalų. Iki 1905 m. Amerikoje iš viso ilgiau ar trumpiau ėjo per 30 įvairių lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų ėjo labai trumpai arba buvo skirti vietos skaitytojų poreikiams tenkinti ir didesnės reikšmės lietuvių periodikos formavimuisi neturėjo. Ne vienam lietuvių išeivijos leidiniui lemiamas buvo verslo motyvas. Antra vertus, turėdami daugiau prenumeratorių, spausdindami nemažai skelbimų ir reklamų, įvairių draugijų materialiai remiami, lietuviški Amerikos laikraščiai galėjo
Page 1 and 2: ĮVADAS Lietuvių periodinė spauda
Page 3 and 4: kultūros bei tautinių problemų n
Page 5: leisti mėnesinį žurnalą (leidė
Page 9 and 10: Tuoj po spaudos draudimo panaikinim
Page 11 and 12: Mažajai Lietuvai priklausiusioje K
Page 13 and 14: la“, „Mokykla ir gyvenimas“,
Page 15 and 16: dalinus į partizanines sritis, vis
Page 17 and 18: kraštas“ (iki 1997 m.), „Kalba
Page 19 and 20: jam sustojus, kitais metais Tilžė

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?