LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

More documents

Recommendations

Info

1940 m.), sudėtinga lietuvių periodikos raida okupacijos ir aneksijos laikotarpiais (1940–1989 m.), intensyvi periodinės spaudos plėtra Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę (nuo 1990 m.). 1. IKI LIETUVIŠKOS SPAUDOS LEGALIZAVIMO Nors Vakarų Europoje pirmieji periodiniai leidiniai pasirodė XVII a. pradžioje, tačiau Lietuvoje pirmasis laikraštis pradėtas leisti tik XVIII a. viduryje. Be to, tai buvo ne lietuviškas, o lenkiškas leidinys – Vilniuje 1760 m. įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. Jis laikomas pirmuoju Lietuvos periodiniu leidiniu, teikusiu krašto gyventojams informaciją Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių politinio bei visuomeninio gyvenimo klausimais. Šis kartą per savaitę ėjęs 4 puslapių leidinys visą XVIII a. buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje. Jau nuo pačios XIX a. pradžios buvo dedama nemažai pastangų periodiškai leisti lietuvišką, gimtąja kalba spausdintą laikraštį. Buvo parengtas ne vienas periodinio leidinio projektas, tačiau Lietuvą valdžiusios Rusijos caro administracija nuolat atsisakydavo išduoti leidimą juos leisti. Įvairiose Lietuvos vietose plito tik nelegalūs rankraštiniai lietuviški laikraščiai ir laikraštėliai. Tačiau XIX a. viduryje Vilniuje pasirodė specialus periodinis leidinys – lietuviškas „Kalendorius“. Jį parengė ir 1846 m. išleido lietuvių švietėjas ir literatas L. Ivinskis. XIX a. viduryje L. Ivinskio „Kalendorius“ buvo vienintelis Lietuvoje ėjęs lietuviškas periodinis leidinys, kuriame, be kalendorinių duomenų, buvo pateikiama žinių apie žymių žmonių gyvenimą ir veiklą, informuojama apie svarbiausius politinio, visuomeninio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo įvykius, duodama praktinių patarimų, spausdinama tautosaka ir grožinės literatūros kūriniai. 1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą, nuo kitų metų L. Ivinskis buvo priverstas „Kalendorių“ perrašyti rusiškomis raidėmis, todėl greitai jo leidimą visiškai nutraukė (iš viso išėjo 22 numeriai). Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpiu gana palankios spaudos gyvavimo sąlygos buvo Mažojoje Lietuvoje. Ten jau ėjo ne vienas periodinis leidinys 4 , buvo patyrusių spaudos darbuotojų, leidėjų bei spaustuvininkų, galėjusių leisti periodinius leidinius L. Ivinskio „Kalendoriaus“ viršelis. 1856 43 Visuomenė ir lietuvių kalba. Mažosios Lietuvos prūsų administracijai taip pat jau prireikė ir lietuviško laikraščio, kad ji turėtų kur skelbti įvairius įsakymus, nurodymus, instrukcijas, perspėjimus bei praktinius pamokymus vietiniams gyventojams suprantama kalba. Po to, kai 1795 m. (po trečiojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo) buvo įkurtas naujas administracinis vienetas – Naujieji Rytprūsiai, jo centre Balstogėje rengtasi leisti specialų laikraštį oficialiajai medžiagai skelbti; šio laikraščio dalis turėjo būti ir lietuviškai spausdinama. Deja, šis sumanymas liko neįgyvendintas 5 . Lietuviškas periodinis leidinys buvo reikalingas ir protestantų bažnyčiai. Protestantų veiklai plėtoti Karaliaučiaus krašte buvo įsteigta Karaliaučiaus misijų draugija, kuri 1822 m. liepos mėnesį Karaliaučiuje pradėjo leisti savo centrinį organą „Königsberger Missionsblatt“. Karaliaučiaus misijų draugijos skyriai buvo steigiami ir Mažosios Lietuvos apskrityse. Pirmą skyrių čia 1822 m. rugsėjo mėnesį įkūrė Kalninkų kunigas N. F. Ostermejeris, kuris, matyt, ir pasiūlė leidinio „Königsberger Missionsblatt“ medžiagą versti, kompiliuoti ir leisti lietuvių kalba. Netrukus pasirodė jo redaguojamas pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, kurio iki šiol nepavyko surasti (nė vieno egzemplioriaus). Apie jo egzistavimą sprendžiama tik iš kelių patikimų šaltinių. Manoma, kad periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ buvo leidžiamas 1823–1825 m., jis buvo Karaliaučiaus misijų draugijos leidinys, per metus išeidavo viena vidutiniškai 6 spaudos lankų knygutė be ištisinės numeracijos (iš viso buvo išleistos, matyt, trys knygutės), joje buvo pateikiama leidinio „Königsberger Missionsblatt“ daugiau ar mažiau pažodžiui verčiamos medžiagos kompiliacija. Leidinys buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis Tilžėje, tikriausiai 300–500 egz. tiražu 6 . Dabartiniu supratimu, „Nusidavimai Dievo karalystėje“ – tai tęstinis žurnalo tipo leidinys. Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ dėl finansinių sunkumų, pirkėjų ir skaitytojų stokos išsilaikė vos trejus metus. 1825 m. jo leidimas nutrūko. Tačiau 1832 m. vėl pasirodė panašaus pavadinimo periodinis leidinys gotiškomis raidėmis – „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Profesoriaus D. Kauno ir kitų spaudos tyrinėtojų atlikti tyrimai rodo, jog tai „Nusidavimai Dievo karalystėje“ tęsinys: nors abiejų leidinių pavadinimai šiek tiek skiriasi ir tarp jų leidimo buvo septynerių metų pertrauka, bet tai yra vienas ir tas pats leidinys 7 . Leidinio puslapiuose daugiausia vietos skirta iš vokiečių kalbos išverstiems protestantų pasiuntinių laiškams (paskelbtiems leidinyje „Königsberger Missionsblatt“). Tačiau lietuviškojo leidinio redaktoriai ir vertėjai neretai komentuodavo misionierių laiškus, pateikdavo trumpų istorinių, etnografinių žinių apie kraštus, iš kurių buvo atsiųsti laiškai. „Nusidavimuose…“ neretai buvo liečiamos ir vietinių Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimo temos, iškilusios problemos, aptariami lietuvininkų skundai, paduoti Prūsijos karaliui dėl lietuvių kalbos ignoravimo ir persekiojimo, dėl valdininkų ir kunigų, nemokančių lietuviškai kalbėti, skyrimo į šį kraštą 8 . Žurnalo tipo leidinys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ buvo leidžiamas dažniausiai kartą per mėnesį; tik kai kuriais metais išeidavo rečiau. Jis buvo 16 puslapių, nedidelio formato, leidžiamas iki 400–500 egz. tiražu ir spausdinamas Karaliaučiuje. Ilgiausiai (nuo 1832-ųjų iki 1867 m.) jį redagavo mokytojas J. F. Kelkis. Kiti redaktoriai buvo dvasininkai, aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos darbuotojai. Per redaguojamą leidinį jie platino misijų darbo svetimuose kraštuose idėjas ir protestantų pasaulėžiūrą, nevengdami ir opių lietuvių
kultūros bei tautinių problemų nagrinėjimo. Leidinys ėjo ilgai, net iki 1914 m., kai, išleidus 8 numerius, dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo ir žurnalo „Königsberger Missionsblatt“ uždarymo jo leidyba sustojo. 1921 m. dar bandyta atgaivinti šį leidinį Klaipėdoje, tačiau čia pasirodė tik vienas, paskutinis numeris. Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys turėjo nemažą kultūrinį poveikį. Jis ne tik supažindino žmones su tolimų kraštų istorija, geografija, papročiais, gyvenimo sąlygomis, bet ir pratino lietuvius skaityti. Be abejo, šis leidinys labai reikšmingas ir Lietuvos žurnalistikos istorijai – kaip lietuviškos periodikos pirmtakas, pirmasis lietuvių žurnalas. Kaip pažymi profesorius D. Kaunas, „žurnalistikos požiūriu pirmasis lietuvių periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (1823–1825 m.) ir jo tęsinys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ (1832–1921 m.) neatitinka laikraščiui keliamų reikalavimų (operatyvumas, apimtis, periodiškumas, nebrošiūruota forma). Jį galima vadinti tik žurnalu“ 9 . Reguliariai ėjęs ir nemažai skaitytojų turėjęs žurnalo tipo leidinys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ paskatino ir kitus lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje steigti įvairius lietuviškus periodinius leidinius. 1849 m. balandžio 5 d. Klaipėdos spaustuvininkas F. V. Horchas savo spaustuvėje išleido pirmąjį leidinio „Lietuvininkų priedelis“ numerį. Tai buvo pirmasis lietuvių laikraštis. Jį redagavo R. A. Cipelis, tuometinis Klaipėdos lietuvių parapijos antrasis kunigas (diakonas). Laikraštis ėjo tik vienerius metus – jo leidimas nutrūko 1849 m. gruodžio 28 d.; iš viso išspausdinti 38 numeriai. „Lietuvininkų priedelis“ buvo savaitraštis, turėjęs keturis puslapius, buvo spausdinamas gotišku šriftu, tikriausiai iki 200 egz. tiražu. Sprendžiant iš išlikusio pirmojo numerio, laikraščio struktūra buvo nesudėtinga. Leidinio pradžioje buvo dedamas redaktoriaus įžanginis straipsnis. Toliau eidavo Europos valstybių visuomeninio ir politinio gyvenimo kronika, užimanti didesnę laikraščio ploto dalį. „Lietuvininkų priedelis“ buvo visuomeninio politinio turinio leidinys, pagal galimybes atspindėjęs svarbiausias tuometinio Laikraščio „Lietuwißka Ceitunga“ antraštinis puslapis. 1878 01 15, Nr. 3 44 Visuomenė gyvenimo aktualijas. Kai 1849 m. gruodžio viduryje R. A. Cipelis buvo paskirtas Darkiemio parapijos, buvusios Mažosios Lietuvos pietuose, kunigu ir išvažiavo iš Klaipėdos, netrukus nustojo eiti ir savaitraštis. D. Kauno nuomone, laikraštis negalėjo ilgiau išsilaikyti ir dėl sudėtingos politinės atmosferos tame krašte, ir dėl nepakankamos skaitytojų paramos leidiniui. R. A. Cipelis, kaip paskutiniosios Mažosios Lietuvos vokiečių švietėjų kartos atstovas, tarsi užbaigė svarbų lietuvių periodinės spaudos raidos etapą, užleisdamas vietą lietuvių nacionalinei inteligentijai 10 . Lietuvišku periodiniu leidiniu Mažojoje Lietuvoje jau seniai buvo suinteresuota Prūsijos administracija. Kaip pažymi V. Biržiška, Prūsijos valdžia, „bijodama, kad lietuvių liaudis nebūtų užkrėsta revoliucinės dvasios ir nenustotų buvusi prūsiško konservatingumo ramsčiu“, 1849 m. pasiūlė Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjui F. Kuršaičiui leisti lietuvišką laikraštį ir išskyrė tam reikalui subsidiją 11 . Taip 1849 m. liepos 4 d. Karaliaučiuje pasirodė kalbininko F. Kuršaičio leidžiamas ir redaguojamas laikraštis „Keleivis“, ėjęs kartą per savaitę ir spausdintas gotišku šriftu. Tapęs savaitraščio „Keleivis“ redaktoriumi, F. Kuršaitis uoliai vykdė Prūsijos valdžios patikėtas pareigas. Nemažai vietos laikraštyje buvo skiriama naujienoms iš Vokietijos ir kitų kraštų, taip pat pamokslams ir religiniams rašiniams, vėliau – straipsniams žemės ūkio, pramonės, mokslo bei technikos klausimais. Tačiau, kaip pažymėjo V. Biržiška, „Keleivis“ buvo „grynai politinis laikraštis, kuris tiek savo straipsniais, tiek korespondencijomis siekė pagrindinio savo uždavinio – jei ne kalbos atžvilgiu, tai bent kultūriškai ir politiškai Mažosios Lietuvos lietuvius germanizuoti, auklėti atsidavime Prūsų kaizeriui ir valdžiai, skiepyti lietuvių „būrams“ politinį ir visuomeninį konservatingumą (…). Kuršaitis per tuos trisdešimt su viršum redaktoriavimo metų ne tik nežadino, bet ir slopino tautišką ir politišką lietuvių susipratimą“ 12 . Tačiau ilgokai ėjęs savaitraštis „Keleivis“ atliko ir tam tikrą pozityvų vaidmenį. Jis labai suaktyvino (savo griežtais pasisakymais, kategoriškais teiginiais, atvira kritika) lietuvininkų idėjinę diferenciaciją, kuri savo ruožtu padėjo atsirasti naujiems įvairios idėjinės orientacijos lietuvių periodiniams leidiniams XIX a. antrojoje pusėje. Be to, žurnalistikos tyrinėtojo J. Bulotos nuomone, savaitraščio „graži, sklandi kalba, kruopštumas tikrinant ir ruošiant spaudai medžiagą, gerai tvarkoma techninė laikraščio leidimo pusė, naujų informacijos ir publicistikos žanrų įvedimas „Keleivio“ redagavimo praktikoje, nepaisant reakcinės laikraščio krypties, buvo gerokas žingsnis pirmyn lietuvių periodinės spaudos vystymosi istorijoje“ 13 . Paskutinis „Keleivio“ numeris buvo išleistas 1880 m. kovo 30 d., bet tuoj pat vietoj jo pradėjo eiti „Naujasis keleivis“, kuris vėliau pasivadino „Tilžės keleiviu“ ir buvo leidžiamas net iki 1924 m. Mažojoje Lietuvoje tuo metu buvo leidžiama ir daugiau įvairių lietuviškų periodinių leidinių. 1878 m. Klaipėdoje pasirodė laikraštis gotiškomis raidėmis „Lietuviška ceitunga“. Iš pradžių ėjęs kartą arba kelis kartus per savaitę, vėliau, 1932 m., jis tapo dienraščiu ir ėjo iki 1939 m. 1881 m. taip pat Klaipėdoje pradėjo eiti religinis savaitraštis „Pakajaus paslas“, kurį leido evangelikai liuteronai lietuvių ir vokiečių kalbomis (iki 1939 m.). 1884 m. pradžioje Ragainėje pasirodė demokratinės pakraipos savaitraštis „Lietuviškas politiškas laikraštis“; po keturių mėnesių jo leidimas buvo perkeltas į Karaliaučių, kur jis, nuo 1885 m. nauju pavadinimu „Žiūronas“, buvo leidžiamas iki 1885 m. pabaigos. 1884 m.
Page 1: ĮVADAS Lietuvių periodinė spauda
Page 5 and 6: leisti mėnesinį žurnalą (leidė
Page 7 and 8: Savaitraštyje „Vienybė lietuvni
Page 9 and 10: Tuoj po spaudos draudimo panaikinim
Page 11 and 12: Mažajai Lietuvai priklausiusioje K
Page 13 and 14: la“, „Mokykla ir gyvenimas“,
Page 15 and 16: dalinus į partizanines sritis, vis
Page 17 and 18: kraštas“ (iki 1997 m.), „Kalba
Page 19 and 20: jam sustojus, kitais metais Tilžė

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?