LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

ĮVADAS 

Lietuvių periodinė spauda nuėjo ilgą ir sudėtingą raidos kelią. 

Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų, XVII–XIX a. nulėmusių 

laipsnišką Lietuvos savarankiškumo praradimą, lenkų, o 

paskui rusų kalbos skverbimąsi į Lietuvos valstybinį ir visuomeninį 

gyvenimą, pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, kaip 

ir kaimyninėse Baltijos šalyse, pasirodė užsienio kalba – tik 

gerokai vėliau (laikraštis „Kurjer Litewski“ lenkų kalba Vilniuje 

išėjo 1760 m.). Daug vėliau pradėjo eiti ir pirmasis lietuviškas 

periodinis leidinys („Nusidavimai Dievo karalystėje“, 1823 m.). 

Be to, jis buvo leidžiamas ne pačioje Lietuvoje, o už jos ribų – 

gretimoje Mažojoje Lietuvoje, gotiškais rašmenimis. 

Žurnalistikos istorijoje visų periodinių leidinių pradininku laikomas 

laikraštis, atsiradęs XVII a. pradžioje iš nereguliariai platintų 

rankraštinių naujienų lapelių (toks buvo Vokietijoje 1609 m. išleistas 

leidinys „Avisa – Relation oder Zeitung“). Daugelyje pasaulio valstybių 

būtent taip ir būdavo – pirmiausia pasirodydavo laikraščiai, 

dažniausiai savaitiniai, o paskui jau žurnalai (ir Baltijos šalyse pirmuoju 

periodiniu leidiniu laikomas savaitraštis vokiečių kalba „Ordinari 

Freytags (Donnerstags) Post-Zeitung“, ėjęs 1675–1678 m. 

Taline). Tačiau pirmasis periodinis leidinys, išėjęs lietuvių kalba, 

laikraščiu nelaikytinas: spaudinį „Nusidavimai...“, 1823–1825 m. 

leistą kartą per metus, o vėliau, nuo 1832 m., – dažniausiai kas 

mėnesį, reikėtų vadinti žurnalo tipo leidiniu. Tiesa, „Nusidavimų...“ 

antraštėje ir publikacijų tekstuose leidinio tipas nenurodomas. O 

1849 m. Klaipėdoje pasirodęs pirmasis lietuvių laikraštis (savaitraštis) 

„Lietuvininkų Prietelis“ (išspausdintas gotišku šriftu) įžanginiame 

straipsnyje jau vadinamas „ceitunga“, t.y. laikraščiu. O 

1883 m. pradėjusio eiti pirmojo Didžiajai Lietuvai skirto lietuvių 

periodinio leidinio lotynišku raidynu „Aušra“ paantraštėje rašoma, 

kad tai yra „laikraštis“. Prof. V. Drotvino nuomone, šitas žodis čia 

pavartotas pirmą kartą. „Tai vertinys (greičiausiai sugalvotas paties 

Basanavičiaus ar pirmųjų „Aušros“ redaktorių bei leidėjų J. Mikšo, 

J. Šliūpo, A. Višteliausko) iš vokiečių kalbos žodžio „Zeitschrift“ 

(„Zeit“ – „laikas“, „Schrift“ – „raštas“)“, – paaiškina profesorius. Toliau 

jis pabrėžia, jog „pati Aušra buvo ne laikraštis, o žurnalas (ir 

vokiškai „zeitschrift“ – „žurnalas“), tačiau ji buvo labai populiari, ir 

todėl terminas „laikraštis“ greitai paplito. Beveik tuo pat metu (t.y. 

einant „Aušrai“) šį žodį į savo periodinių leidinių pavadinimus įsitraukė 

kiti leidėjai“ 1 . Žodžiu „laikraštis“ buvo įvardijamas bet koks 

periodinis leidinys ir vėliau, net pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. 

Tik 1913–1914 m. ėjusio leidinio „Vaivorykštė“ paantraštėje nuo 

antrojo numerio pradėta rašyti „literatūros ir dailės žurnalas“ (pirmojo 

numerio paantraštėje parašyta „laikraštis“, nors programiniame 

straipsnyje jis jau vadinamas žurnalu). 

Taigi iš senųjų lietuviškų periodinių leidinių antraštinio lapo ar 

bibliografinio aprašo ne visada galima tiksliai nustatyti, kuris yra 

žurnalas, o kuris laikraštis. O tyrinėjant periodinių leidinių raidą, 

42 Visuomenė 

Vytas Urbonas 

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR DABARTis 

jų turinį bei struktūrą, į tai turi būti atsižvelgiama. Todėl pirmiausia 

reikia išsiaiškinti, koks periodinis leidinys laikytinas laikraščiu, o 

koks žurnalu. Savaime aišku, geriausiai vadovautis dabartine laikraščio 

ir žurnalo samprata. 

Laikraščiu šiandien vadinamas „periodinis leidinys, reguliariai 

teikiantis naujausias politikos, visuomenės, ekonomikos, kultūros 

žinias, komentarus ir kita. (...) Nuo kitų periodinių leidinių skiriasi 

operatyvumu, turinio aktualumu, universalumu, periodiškumu (išeina 

trumpesniais intervalais), dažniausiai nebrošiūruota forma“ 2 . 

Laikraščiai skirstomi pagal skaitytojų auditoriją (universalūs ir specializuoti), 

periodiškumą (dienraščiai, tiesiog laikraščiai, savaitraščiai, 

mėnraščiai), platinimo teritoriją (nacionaliniai, regioniniai, apskričių, 

rajonų, miestų), išleidimo laiką (rytiniai, vakariniai). Tiesa, 

kartais terminai „laikraštis“ ir „savaitraštis“ rašomi vienas greta kito 

ir suprantami kaip skirtingas sąvokas apibūdinantys žodžiai. Šiuo 

atveju savaitraštis yra tarsi pereinamojo tipo periodinis leidinys, turintis 

ir laikraščio, ir žurnalo bruožų. Informacijos aktualumu, savo 

forma, dydžiu ir apimtimi jis yra panašesnis į laikraštį. Tačiau pateikiamų 

žinių reikšmingumu, medžiagos analitiškumu ir apibendrinimo 

laipsniu jis artimesnis žurnalui. Dažnai savaitraštis būna ir 

gražiau apipavidalintas, geriau iliustruotas. 

Žurnalas dažniausiai apibrėžiamas kaip „įvairaus (paprastai 

nedidelio) formato periodinis leidinys, turintis nemažai puslapių, 

subrošiūruotas, dažniausiai su atskiru viršeliu, iliustruotas, 

savo struktūra panašus į knygą. Jame skelbiami daugiausia 

analitinio pobūdžio tekstai ir iliustracijos visuomenės gyvenimo, 

politikos, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros, kitais klausimais, 

pateikiamos visai visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms 

reikšmingos žinios“ 3 . Žurnalai gali būti grupuojami pagal 

periodiškumą (savaitiniai, dvisavaitiniai, mėnesiniai, ketvirtiniai, 

metraščiai), tematiką (politikos, ekonomikos, kultūros, literatūros, 

meno, muzikos, technikos, medicinos), paskirtį (universalieji, 

specialieji, moksliniai). 

Šiame straipsnyje, remiantis istoriniu lyginamuoju, leidinių sisteminės 

analizės, publikacijų turinio analizės, interpretavimo ir 

kitais tyrimo metodais, analizuojami pagrindinių tipų periodiniai 

leidiniai – laikraščiai, dienraščiai, savaitraščiai, žurnalai. Siekiama 

pateikti kiek galima tikslesnę lietuvių periodikos istorijos analizę, 

išryškinti svarbiausius jos raidos bruožus ir tendencijas per sudėtingą 

ir ilgą, beveik du šimtmečius trukusį laikotarpį. Jame išskiriami 

penki pagrindiniai lietuvių periodinių leidinių raidos etapai, 

susidarę dėl objektyvių istorinių, politinių, socialinių, kultūrinių ir 

kitų veiksnių, nulėmusių ir pačios Lietuvos egzistenciją įvairiais jos 

gyvenimo tarpsniais. Tai pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių atsiradimas 

užsienyje ir plitimas Lietuvoje nelegaliomis sąlygomis (iki 

1904 m.), lietuvių periodikos formavimasis po spaudos draudimo 

panaikinimo (1904–1918 m.), spartus leidinių skaičiaus augimas ir 

diferenciacija bei specializacija Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–

1940 m.), sudėtinga lietuvių periodikos raida okupacijos ir aneksijos 

laikotarpiais (1940–1989 m.), intensyvi periodinės spaudos 

plėtra Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę (nuo 1990 m.). 

1. IKI LIETUVIŠKOS SPAUDOS LEGALIZAVIMO 

Nors Vakarų Europoje pirmieji periodiniai leidiniai pasirodė XVII a. 

pradžioje, tačiau Lietuvoje pirmasis laikraštis pradėtas leisti tik 

XVIII a. viduryje. Be to, tai buvo ne lietuviškas, o lenkiškas leidinys – 

Vilniuje 1760 m. įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. 

Jis laikomas pirmuoju Lietuvos periodiniu leidiniu, teikusiu krašto 

gyventojams informaciją Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių politinio bei 

visuomeninio gyvenimo klausimais. Šis kartą per savaitę ėjęs 4 

puslapių leidinys visą XVIII a. buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje. 

Jau nuo pačios XIX a. pradžios buvo dedama nemažai pastangų 

periodiškai leisti lietuvišką, gimtąja kalba spausdintą laikraštį. 

Buvo parengtas ne vienas periodinio leidinio projektas, tačiau Lietuvą 

valdžiusios Rusijos caro administracija nuolat atsisakydavo išduoti 

leidimą juos leisti. Įvairiose Lietuvos vietose plito tik nelegalūs 

rankraštiniai lietuviški laikraščiai ir laikraštėliai. Tačiau XIX a. viduryje 

Vilniuje pasirodė specialus periodinis leidinys – lietuviškas „Kalendorius“. 

Jį parengė ir 1846 m. išleido lietuvių švietėjas ir literatas 

L. Ivinskis. XIX a. viduryje L. Ivinskio „Kalendorius“ buvo vienintelis 

Lietuvoje ėjęs lietuviškas periodinis leidinys, kuriame, be kalendorinių 

duomenų, buvo pateikiama žinių apie žymių žmonių gyvenimą 

ir veiklą, informuojama apie svarbiausius politinio, visuomeninio, 

ekonominio, kultūrinio gyvenimo įvykius, duodama praktinių patarimų, 

spausdinama tautosaka ir grožinės literatūros kūriniai. 1864 m. 

uždraudus lietuvišką spaudą, nuo kitų metų L. Ivinskis buvo priverstas 

„Kalendorių“ perrašyti rusiškomis raidėmis, todėl greitai jo 

leidimą visiškai nutraukė (iš viso išėjo 22 numeriai). 

Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpiu gana palankios 

spaudos gyvavimo sąlygos buvo Mažojoje Lietuvoje. Ten jau ėjo 

ne vienas periodinis leidinys 4 , buvo patyrusių spaudos darbuotojų, 

leidėjų bei spaustuvininkų, galėjusių leisti periodinius leidinius 

L. Ivinskio „Kalendoriaus“ viršelis. 1856 

43 

Visuomenė 

ir lietuvių kalba. Mažosios Lietuvos prūsų administracijai taip pat 

jau prireikė ir lietuviško laikraščio, kad ji turėtų kur skelbti įvairius 

įsakymus, nurodymus, instrukcijas, perspėjimus bei praktinius 

pamokymus vietiniams gyventojams suprantama kalba. Po to, 

kai 1795 m. (po trečiojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo) 

buvo įkurtas naujas administracinis vienetas – Naujieji Rytprūsiai, 

jo centre Balstogėje rengtasi leisti specialų laikraštį oficialiajai 

medžiagai skelbti; šio laikraščio dalis turėjo būti ir lietuviškai 

spausdinama. Deja, šis sumanymas liko neįgyvendintas 5 . 

Lietuviškas periodinis leidinys buvo reikalingas ir protestantų 

bažnyčiai. Protestantų veiklai plėtoti Karaliaučiaus krašte buvo 

įsteigta Karaliaučiaus misijų draugija, kuri 1822 m. liepos mėnesį 

Karaliaučiuje pradėjo leisti savo centrinį organą „Königsberger 

Missionsblatt“. Karaliaučiaus misijų draugijos skyriai buvo steigiami 

ir Mažosios Lietuvos apskrityse. Pirmą skyrių čia 1822 m. rugsėjo 

mėnesį įkūrė Kalninkų kunigas N. F. Ostermejeris, kuris, matyt, 

ir pasiūlė leidinio „Königsberger Missionsblatt“ medžiagą versti, 

kompiliuoti ir leisti lietuvių kalba. Netrukus pasirodė jo redaguojamas 

pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo 

karalystėje“, kurio iki šiol nepavyko surasti (nė vieno egzemplioriaus). 

Apie jo egzistavimą sprendžiama tik iš kelių patikimų šaltinių. 

Manoma, kad periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ 

buvo leidžiamas 1823–1825 m., jis buvo Karaliaučiaus misijų 

draugijos leidinys, per metus išeidavo viena vidutiniškai 6 spaudos 

lankų knygutė be ištisinės numeracijos (iš viso buvo išleistos, 

matyt, trys knygutės), joje buvo pateikiama leidinio „Königsberger 

Missionsblatt“ daugiau ar mažiau pažodžiui verčiamos medžiagos 

kompiliacija. Leidinys buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis Tilžėje, 

tikriausiai 300–500 egz. tiražu 6 . Dabartiniu supratimu, „Nusidavimai 

Dievo karalystėje“ – tai tęstinis žurnalo tipo leidinys. 

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“ 

dėl finansinių sunkumų, pirkėjų ir skaitytojų stokos išsilaikė 

vos trejus metus. 1825 m. jo leidimas nutrūko. Tačiau 1832 m. 

vėl pasirodė panašaus pavadinimo periodinis leidinys gotiškomis 

raidėmis – „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų 

ir pagonių“. Profesoriaus D. Kauno ir kitų spaudos tyrinėtojų atlikti 

tyrimai rodo, jog tai „Nusidavimai Dievo karalystėje“ tęsinys: nors 

abiejų leidinių pavadinimai šiek tiek skiriasi ir tarp jų leidimo buvo 

septynerių metų pertrauka, bet tai yra vienas ir tas pats leidinys 7 . 

Leidinio puslapiuose daugiausia vietos skirta iš vokiečių kalbos 

išverstiems protestantų pasiuntinių laiškams (paskelbtiems leidinyje 

„Königsberger Missionsblatt“). Tačiau lietuviškojo leidinio redaktoriai 

ir vertėjai neretai komentuodavo misionierių laiškus, pateikdavo 

trumpų istorinių, etnografinių žinių apie kraštus, iš kurių 

buvo atsiųsti laiškai. „Nusidavimuose…“ neretai buvo liečiamos 

ir vietinių Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimo temos, iškilusios 

problemos, aptariami lietuvininkų skundai, paduoti Prūsijos karaliui 

dėl lietuvių kalbos ignoravimo ir persekiojimo, dėl valdininkų ir 

kunigų, nemokančių lietuviškai kalbėti, skyrimo į šį kraštą 8 . 

Žurnalo tipo leidinys „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą 

tarp žydų ir pagonių“ buvo leidžiamas dažniausiai kartą 

per mėnesį; tik kai kuriais metais išeidavo rečiau. Jis buvo 16 

puslapių, nedidelio formato, leidžiamas iki 400–500 egz. tiražu ir 

spausdinamas Karaliaučiuje. Ilgiausiai (nuo 1832-ųjų iki 1867 m.) 

jį redagavo mokytojas J. F. Kelkis. Kiti redaktoriai buvo dvasininkai, 

aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos darbuotojai. Per 

redaguojamą leidinį jie platino misijų darbo svetimuose kraštuose 

idėjas ir protestantų pasaulėžiūrą, nevengdami ir opių lietuvių

kultūros bei tautinių problemų nagrinėjimo. Leidinys ėjo ilgai, net 

iki 1914 m., kai, išleidus 8 numerius, dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio 

karo ir žurnalo „Königsberger Missionsblatt“ uždarymo jo 

leidyba sustojo. 1921 m. dar bandyta atgaivinti šį leidinį Klaipėdoje, 

tačiau čia pasirodė tik vienas, paskutinis numeris. 

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys turėjo nemažą kultūrinį 

poveikį. Jis ne tik supažindino žmones su tolimų kraštų istorija, geografija, 

papročiais, gyvenimo sąlygomis, bet ir pratino lietuvius 

skaityti. Be abejo, šis leidinys labai reikšmingas ir Lietuvos žurnalistikos 

istorijai – kaip lietuviškos periodikos pirmtakas, pirmasis lietuvių 

žurnalas. Kaip pažymi profesorius D. Kaunas, „žurnalistikos 

požiūriu pirmasis lietuvių periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo 

karalystėje“ (1823–1825 m.) ir jo tęsinys „Nusidavimai apie evangelijos 

praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ (1832–1921 m.) neatitinka 

laikraščiui keliamų reikalavimų (operatyvumas, apimtis, periodiškumas, 

nebrošiūruota forma). Jį galima vadinti tik žurnalu“ 9 . 

Reguliariai ėjęs ir nemažai skaitytojų turėjęs žurnalo tipo leidinys 

„Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“ 

paskatino ir kitus lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje steigti 

įvairius lietuviškus periodinius leidinius. 1849 m. balandžio 5 d. 

Klaipėdos spaustuvininkas F. V. Horchas savo spaustuvėje išleido 

pirmąjį leidinio „Lietuvininkų priedelis“ numerį. Tai buvo pirmasis 

lietuvių laikraštis. Jį redagavo R. A. Cipelis, tuometinis Klaipėdos 

lietuvių parapijos antrasis kunigas (diakonas). Laikraštis ėjo tik 

vienerius metus – jo leidimas nutrūko 1849 m. gruodžio 28 d.; 

iš viso išspausdinti 38 numeriai. „Lietuvininkų priedelis“ buvo 

savaitraštis, turėjęs keturis puslapius, buvo spausdinamas gotišku 

šriftu, tikriausiai iki 200 egz. tiražu. Sprendžiant iš išlikusio 

pirmojo numerio, laikraščio struktūra buvo nesudėtinga. Leidinio 

pradžioje buvo dedamas redaktoriaus įžanginis straipsnis. Toliau 

eidavo Europos valstybių visuomeninio ir politinio gyvenimo 

kronika, užimanti didesnę laikraščio ploto dalį. 

„Lietuvininkų priedelis“ buvo visuomeninio politinio turinio 

leidinys, pagal galimybes atspindėjęs svarbiausias tuometinio 

Laikraščio „Lietuwißka Ceitunga“ antraštinis 

puslapis. 1878 01 15, Nr. 3 

44 Visuomenė 

gyvenimo aktualijas. Kai 1849 m. gruodžio viduryje R. A. Cipelis 

buvo paskirtas Darkiemio parapijos, buvusios Mažosios Lietuvos 

pietuose, kunigu ir išvažiavo iš Klaipėdos, netrukus nustojo eiti 

ir savaitraštis. D. Kauno nuomone, laikraštis negalėjo ilgiau išsilaikyti 

ir dėl sudėtingos politinės atmosferos tame krašte, ir dėl 

nepakankamos skaitytojų paramos leidiniui. R. A. Cipelis, kaip 

paskutiniosios Mažosios Lietuvos vokiečių švietėjų kartos atstovas, 

tarsi užbaigė svarbų lietuvių periodinės spaudos raidos etapą, 

užleisdamas vietą lietuvių nacionalinei inteligentijai 10 . 

Lietuvišku periodiniu leidiniu Mažojoje Lietuvoje jau seniai 

buvo suinteresuota Prūsijos administracija. Kaip pažymi V. Biržiška, 

Prūsijos valdžia, „bijodama, kad lietuvių liaudis nebūtų 

užkrėsta revoliucinės dvasios ir nenustotų buvusi prūsiško 

konservatingumo ramsčiu“, 1849 m. pasiūlė Karaliaučiaus universiteto 

lietuvių kalbos seminaro vedėjui F. Kuršaičiui leisti lietuvišką 

laikraštį ir išskyrė tam reikalui subsidiją 11 . Taip 1849 m. 

liepos 4 d. Karaliaučiuje pasirodė kalbininko F. Kuršaičio leidžiamas 

ir redaguojamas laikraštis „Keleivis“, ėjęs kartą per 

savaitę ir spausdintas gotišku šriftu. 

Tapęs savaitraščio „Keleivis“ redaktoriumi, F. Kuršaitis uoliai 

vykdė Prūsijos valdžios patikėtas pareigas. Nemažai vietos laikraštyje 

buvo skiriama naujienoms iš Vokietijos ir kitų kraštų, taip 

pat pamokslams ir religiniams rašiniams, vėliau – straipsniams 

žemės ūkio, pramonės, mokslo bei technikos klausimais. Tačiau, 

kaip pažymėjo V. Biržiška, „Keleivis“ buvo „grynai politinis laikraštis, 

kuris tiek savo straipsniais, tiek korespondencijomis siekė 

pagrindinio savo uždavinio – jei ne kalbos atžvilgiu, tai bent 

kultūriškai ir politiškai Mažosios Lietuvos lietuvius germanizuoti, 

auklėti atsidavime Prūsų kaizeriui ir valdžiai, skiepyti lietuvių „būrams“ 

politinį ir visuomeninį konservatingumą (…). Kuršaitis per 

tuos trisdešimt su viršum redaktoriavimo metų ne tik nežadino, 

bet ir slopino tautišką ir politišką lietuvių susipratimą“ 12 . 

Tačiau ilgokai ėjęs savaitraštis „Keleivis“ atliko ir tam tikrą 

pozityvų vaidmenį. Jis labai suaktyvino (savo griežtais pasisakymais, 

kategoriškais teiginiais, atvira kritika) lietuvininkų idėjinę 

diferenciaciją, kuri savo ruožtu padėjo atsirasti naujiems įvairios 

idėjinės orientacijos lietuvių periodiniams leidiniams XIX a. antrojoje 

pusėje. Be to, žurnalistikos tyrinėtojo J. Bulotos nuomone, 

savaitraščio „graži, sklandi kalba, kruopštumas tikrinant ir 

ruošiant spaudai medžiagą, gerai tvarkoma techninė laikraščio 

leidimo pusė, naujų informacijos ir publicistikos žanrų įvedimas 

„Keleivio“ redagavimo praktikoje, nepaisant reakcinės laikraščio 

krypties, buvo gerokas žingsnis pirmyn lietuvių periodinės 

spaudos vystymosi istorijoje“ 13 . Paskutinis „Keleivio“ numeris 

buvo išleistas 1880 m. kovo 30 d., bet tuoj pat vietoj jo pradėjo 

eiti „Naujasis keleivis“, kuris vėliau pasivadino „Tilžės keleiviu“ ir 

buvo leidžiamas net iki 1924 m. 

Mažojoje Lietuvoje tuo metu buvo leidžiama ir daugiau įvairių 

lietuviškų periodinių leidinių. 1878 m. Klaipėdoje pasirodė 

laikraštis gotiškomis raidėmis „Lietuviška ceitunga“. Iš pradžių 

ėjęs kartą arba kelis kartus per savaitę, vėliau, 1932 m., jis tapo 

dienraščiu ir ėjo iki 1939 m. 1881 m. taip pat Klaipėdoje pradėjo 

eiti religinis savaitraštis „Pakajaus paslas“, kurį leido evangelikai 

liuteronai lietuvių ir vokiečių kalbomis (iki 1939 m.). 1884 m. pradžioje 

Ragainėje pasirodė demokratinės pakraipos savaitraštis 

„Lietuviškas politiškas laikraštis“; po keturių mėnesių jo leidimas 

buvo perkeltas į Karaliaučių, kur jis, nuo 1885 m. nauju pavadinimu 

„Žiūronas“, buvo leidžiamas iki 1885 m. pabaigos. 1884 m.

Ragainėje pradėjo eiti ir lietuviškas tautiškas savaitraštis „Nemuno 

sargas“. Iki 1887 m. ėjęs laikraštis informavo apie įvykius 

Prūsijoje, Lietuvoje, kitose šalyse, spausdino straipsnius apie 

ūkininkavimą, paskelbė eilėraščių, prozos kūrinėlių. Nemažai 

rašinių leidinys persispausdino iš žurnalo „Aušra“, JAV lietuvių 

laikraščių „Unija, Lietuviškasis balsas“ 14 . 1890 m. Tilžėje žinomas 

spaustuvininkas O. Mauderodė pradėjo leisti laikraštį „Nauja lietuviška 

ceitunga“, kuris paskui, pasirodydamas 2–3 kartus per 

savaitę, ėjo iki 1923 m. 1891–1893 m. Bitėnuose M. Jankus leido 

ir redagavo pirmąjį lietuvišką satyrinį žurnalą „Tetutė“, kuriame 

vieni rašiniai buvo spausdinami gotiškomis, kiti lotyniškomis raidėmis. 

Tačiau visi kiti anksčiau minėti Mažojoje Lietuvoje leisti 

periodiniai leidiniai paprastai buvo spausdinami gotišku šriftu. 

Nors XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje leisti 

lietuviški periodiniai leidiniai buvo reikšmingi lietuvių žurnalistikai 

kaip lietuviškos periodinės spaudos pradininkai, tačiau jie negalėjo 

patenkinti visos Lietuvos lietuvių, ypač inteligentijos. Pirmiausia 

todėl, kad jie buvo skiriami vietiniams Mažosios Lietuvos lietuvininkams 

ir spausdinami lietuviams neįprastomis gotiškomis raidėmis, 

be to, buvo daugiausia religinio turinio ir provokiškos orientacijos. 

Didžiosios Lietuvos gyventojai nenorėjo pripažinti ir 1864 m. įvesto 

lietuviškosios spaudos draudimo, nuolat reikalavo jį atšaukti. 

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sustiprėjus lietuvių tautinio 

atgimimo ir nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui ir netekus vilties, 

kad bus gautas leidimas caro valdomoje Lietuvoje leisti bent 

vieną legalų lietuvišką laikraštį, lietuvių inteligentija ryžosi įkurti 

periodinį leidinį, kuris būtų spausdinamas už Rusijos imperijos 

ribų. Dėl lietuviško periodinio leidinio lotyniškais spaudmenimis 

leidimo jie pirmiausia ėmė tartis su Mažosios Lietuvos leidėjais ir 

spaustuvininkais, kurie turėjo nemažą tokio darbo patyrimą ir jau 

kuris laikas leido lietuviškus leidinius gotiškomis raidėmis. 

Po didžiulio organizacinio, redakcinio bei leidybinio darbo 

būtent ten, Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, 1883 m. balandžio 

(leidinyje įrašyta – kovo) mėnesį dienos šviesą išvydo 

pirmasis Didžiajai Lietuvai skirto periodinio leidinio „Aušra“ 

numeris. Tai buvo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lotynišku 

raidynu, pačių leidėjų vadintas laikraščiu (taip parašyta 

antraštiniame puslapyje), nors iš tikrųjų, kaip pažymi visi 

šio leidinio tyrinėtojai, „Aušra“ – tai visuomeninis, politinis ir 

literatūrinis mėnesinis žurnalas. Nuo šeštojo numerio žurnalas 

buvo spausdinamas Tilžėje. 1886 m. viduryje subankrutavus 

J. Mikšo spaustuvei, „Aušra“ nustojo ėjusi. Iš viso pasirodė 40 

numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Pirmasis žurnalo numeris, 

kurį parengė ir suredagavo daktaras J. Basanavičius, turėjo 

24 puslapius, o kiti buvo šiek tiek storesni, juos redagavo 

J. Mikšas, J. Šliūpas, M. Jankus, J. Andziulaitis-Kalnėnas. Beveik 

visas (1000 egz.) „Aušros“ tiražas buvo nelegaliai gabenamas 

per sieną į Lietuvą bei tuos Rusijos imperijos miestus 

(Peterburgą, Maskvą, Kazanę) ir kaimyninės Lat vijos vietoves 

(Rygą, Mintaują, Liepoją, Daugpilį), kur gyveno nemažai lietuvių 

inteligentų ir studentų. Žurnalas taip pat pasiekdavo Vakarų 

Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. 

„Aušra“, kaip mėnesinis žurnalas, buvo skirtas ne dienos aktualijoms 

apžvelgti, ne operatyviai informacijai skelbti, o to meto 

lietuvių visuomenės opiausioms problemoms svarstyti, tautos 

atgimimo programai formuoti, dvasinei kultūrai ugdyti. Patriotizmas, 

tėvynės meilė žurnale buvo iškelta į pirmą vietą, kaip vienos 

iš svarbiausių visuomeninių vertybių. Nemažai vietos žurnale 

45 Visuomenė 

buvo skiriama kultūrinio palikimo vertinimui, Lietuvos ir lietuvių 

kultūros veikėjams, lietuvių literatūros ir istorijos dalykams, gimtajai 

kalbai, lotyniškam raidynui ir kovai dėl jo, švietimui, auklėjimui, 

tautinės inteligentijos ugdymui, įvairioms mokslo šakoms. 

Buvo aptariami etikos, moralės dalykai, propaguojama blaivybė. 

Kalba buvo laikoma svarbiausiu veiksniu tautos gyvybei išsaugoti: 

„išliks kalba, išliks ir tauta“. Neatsitiktinai „Aušroje“ paskelbta 

tiek daug lietuvių autorių eilėraščių, baladžių, poemų, pasakėčių, 

tautosakos dalykų, užsienio grožinės literatūros vertimų 15 . 

Žurnalas „Aušra“ turėjo didelę reikšmę ne tik lietuvių literatūros 

bei kultūros, bet ir žurnalistikos raidai. „Aušros“ leidimas ir 

redagavimas – tai profesionaliosios lietuvių žurnalistikos pradžia 

(J. Šliūpas ir J. Andziulaitis-Kalnėnas kurį laiką dirbo vien žurnalo 

redaktoriais ir iš to gyveno). Žurnale buvo diskutuojama dėl 

lietuvių žurnalistikos istorijos ir teorijos dalykų, įvedami žurnalistikos 

terminai, kurie vartojami ir šiandien. „Aušra“ davė pradžią 

nacionalinės žurnalistikos ir publicistikos istorijos tyrinėjimams, 

parengė dirvą naujo lygio periodiniams leidiniams. 

1886 m. nustojus eiti „Aušrai“, neliko tautinio lietuviško periodinio 

leidinio. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje leisti keli periodiniai 

leidiniai buvo skirti tik vietos reikalams. Šiaurės Amerikoje 

leidžiamus laikraščius „Lietuviškasis balsas“ bei „Vienybė 

lietuvninkų“ skaitė daugiausia tik JAV lietuviai išeiviai. Tautinės 

krypties leidinį lotynišku raidynu bandė leisti M. Jankus. Jis 

1886 m. Tilžėje įsteigė mėnesinį laikraštį lietuviams „Garsas“, 

kurį pats ir redagavo. Buvo numatyta leidinį platinti Didžiojoje 

Lietuvoje, siųsti Rusijoje gyvenantiems lietuviams bei į Ameriką 

išvykusiems tautiečiams. Nemažai jo rašinių buvo skirta lietuvybės 

išsaugojimo klausimams. Tačiau, išėjus vienuoliktajam 

numeriui, 1887 m. laikraščio leidimas nutrūko. 

Sustojus „Aušrai“, nauju periodiniu leidiniu pradėjo rūpintis ir 

grupė Maskvos lietuvių studentų. Jų siekiai sutapo su jaunų kunigų 

noru turėti savo laikraštį. Bendromis pastangomis studentai 

ir Katalikų bažnyčios atstovai parengė ir 1887 m. viduryje ėmė 

Laikraščio „Aušra“ antraštinis puslapis. 

1884 01–03, Nr. 1, 2, ir 3

leisti mėnesinį žurnalą (leidėjų vadintą laikraščiu) lotyniškais rašmenimis 

„Šviesa“, skirtą lietuviams ir žemaičiams. Leidinys ėjo 

1000 egz. tiražu ir nelegaliai buvo platinamas Lietuvoje bei kituose 

kraštuose, kur gyveno lietuvių. Svarbiausias „Šviesos“ tikslas 

buvo sutelkti pradėjusias skaidytis lietuvių tautinio atgimimo 

sąjūdžio jėgas ir kartu propaguoti religines tiesas. Leidinys taip 

pat rašė apie vaikų mokymą ir auklėjimą, spaudos platinimą Lietuvoje, 

ragino jaunimą leisti į ūkio mokyklas, propagavo krikščioniškąsias 

vertybes, meilės tėvynei ir tautiškumo idėjas. Tačiau 

neilgai (1887–1890 m., su pertraukomis) leistas žurnalas „Šviesa“ 

ypatingos reikšmės lietuvių žurnalistikos raidai neturėjo. 

Kur kas svarbesnis lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje ir periodinės 

spaudos raidos istorijoje buvo literatūros, politikos ir 

mokslo mėnesinis žurnalas (leidėjų taip pat vadintas laikraščiu) 

„Varpas“, kurio pirmasis numeris pasirodė 1889 m. sausio 

mėnesį. Leidinio iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos 

lietuvių studentų švietėjiškos draugijos „Lietuva“ nariai – V. Kudirka, 

J. Gaidamavičius ir J. Adomaitis-Šernas. Žurnalas buvo 

spausdinamas iš pradžių Ragainėje, paskui Tilžėje, vėliau vėl 

Ragainėje. Jis slaptai buvo gabenamas per sieną ir platinamas 

Lietuvoje, kai kuriose Rusijos vietose, Vakarų Europoje, JAV. 

1000 egz. tiražu spausdinamas „Varpas“ išsilaikė ilgiau negu 

bet kuris kitas to meto lietuviškas periodinis leidinys – net 16 

metų (iki 1905 m. gruodžio mėnesio). 

„Varpas“ buvo skirtas daugiausia lietuvių inteligentijai. Jo pagrindinis 

tikslas buvo aktyviai propaguoti lietuvybės, tautinės vienybės 

ir lietuvių tautinių interesų idėjas. Žurnale buvo reiškiamos ir 

demokratinės, ir liberalinės, ir socialdemokratinės nuostatos. „Varpas“ 

smerkė caro valdžios nacionalinio engimo ir rusinimo politiką, 

reikalavo lietuviams ekonominių, kultūrinių ir politinių teisių, rūpinosi 

nacionalinės savimonės, lietuvių kalbos, kultūros ir literatūros 

ugdymu, propagavo nacionalinės pramonės ir prekybos plėtojimo 

idėjas. Žurnalas savo publikacijose tautinės kultūros klausimus 

paprastai susiedavo su ekonominiais reikalais. Jų autoriai buvo 

Laikraščio „Varpas“ antraštinis puslapis. 1889 01, Nr. 1 

46 Visuomenė 

įsitikinę, kad lietuvių tauta galės greičiau išsivaduoti iš carinės 

priespaudos tik ekonomiškai sustiprėjusi. Patys opiausi tuometinio 

gyvenimo klausimai ir sprendimo būdai ypač ryškiai atsispindėjo 

V. Kudirkos publicistiniuose straipsniuose, kurių dauguma buvo 

spausdinama jo paties įkurtame skyriuje „Tėvynės varpai“. Į paprastą 

žmogų jis žiūrėjo kaip į pagrindinį istorijos kūrėją, tačiau 

nuolat rūpinosi ir lietuvių inteligentijos, šviesuomenės interesais. 

„Varpas“ įnešė didelį indėlį į lietuvių žurnalistikos teorijos ir 

praktikos plėtrą. Žurnalistikos tyrinėtojo J. Bulotos nuomone 16 , 

V. Kudirkos ir kitų bendradarbių pastangomis „Varpas“ tapo pirmuoju 

universaliu lietuvišku periodiniu leidiniu, kuriame ryškiai 

atsispindėjo sudėtinga ir plati to meto nacionalinių veikėjų visuomeninė, 

politinė ir kultūrinė veikla. Tai buvo analitinio tipo periodinis 

leidinys, rengiamas pagal tam tikrą modelį. Jo redaktoriai ir 

leidėjai sumaniai panaudojo turimas teorines ir praktines žinias 

žurnalo tematikai, problematikai bei pateikimo formai tobulinti. 

1890 m. sausio mėnesį pasirodė kitas varpininkų periodinis 

leidinys – mėnesinis žurnalas „Ūkininkas“. Pagrindine tematika 

ir idėjiniu kryptingumu žurnalas buvo labai artimas „Varpui“, 

tik „Ūkininko“ publikacijų pobūdis buvo kiek kitoks. Jame buvo 

spausdinami ne tokie griežti pasisakymai prieš caro valdžią ir 

valdininkus, politiniai straipsniai buvo panašūs į trumpas pastabas, 

visi rašiniai orientuoti į nelabai išprususį, eilinį kaimo žmogų. 

Toks žurnalo stilius buvo pasirinktas dar ir todėl, kad kaimo 

žmonės dėl nuolatinio caro valdininkų persekiojimo jau bijojo 

platinti, laikyti ir skaityti žurnalus „Šviesa“ ir „Varpas“. „Ūkininką“ 

dažniausiai redagavo tie patys redaktoriai, kaip ir „Varpą“. Jame 

daugiausia vietos buvo skiriama žemės ūkio tematikos rašiniams, 

praktiniams patarimams bei pamokymams, korespondencijoms 

iš įvairių Lietuvos vietovių. „Ūkininko“, kaip ir „Varpo“, puslapiuose 

buvo gausu lietuvių grožinės literatūros kūrinių. Kadangi 

žurnalas ėjo Tilžėje ir Ragainėje, o Lietuvoje buvo platinamas 

nelegaliai, tai autoriai paprastai pasirašinėdavo slapyvardžiais, 

kuriuos dažnai kaitaliodavo. „Ūkininkas“ buvo spausdinamas 

nuo 1000 iki 2000 egz. tiražu. Panaikinus spaudos draudimą, 

1905 m. pabaigoje „Ūkininko“ leidimas nutrūko, ir jo vietoje Vilniuje 

pradėjo eiti savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“. 

Žurnalų „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijos 1901–1903 m. Tilžėje 

leido dar vieną periodinį leidinį – mėnesinį žurnalą „Naujienos“. 

Jame daugiausia rašė apie amatus, pramonę, prekybą, žemės 

ūkį, nagrinėjo ūkininkų ir samdinių santykius, migracijos į JAV priežastis, 

spausdino rašinius sveikatos apsaugos, visuomenės gyvenimo 

klausimais, grožinės literatūros kūrinius. Žurnalą redagavo 

J. Bagdonas, 1903 m. jis buvo spausdinamas 1500 egz. tiražu. 

1890 m. Tilžėje pasirodė pirmasis lietuvių tautinis katalikiškas 

periodinis leidinys – žurnalas „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 

sutrumpintai tiesiog „Apžvalga“. Iš pradžių jis ėjo nereguliariai, 

po to du kartus per mėnesį, o paskutiniaisiais, 1896 m., – kas 

mėnesį 2000 egz. tiražu. Lietuvoje (daugiausia Žemaitijoje) buvo 

platinamas nelegaliai. Leidinį redagavo ir jame bendradarbiavo 

daugiausia kunigai. Kiekvienas „Apžvalgos“ numeris buvo pradedamas 

vedamuoju, skiriamu tam tikrai temai aptarti. Dažniausiai 

jis nagrinėjo tikėjimo, konfliktų su caro valdžia, vaikų mokymo, 

auklėjimo problemas, kvietė priešintis bet kokiai priespaudai 

ir aktyviai kovoti už nacionalinį atgimimą. Ugdyti žmonių tautinę 

savimonę, pakelti lietuvybės dvasią, ginti katalikus nuo stačiatikybės, 

o lietuvius nuo surusinimo žurnalas siekė legaliais būdais 

– tikėjimu, mokslu, švietimu 17 .

Nustojus eiti „Apžvalgai“, nemažai jo bendradarbių, ypač 

nuosaikesnių kunigų, perėjo į 1896 m. pradžioje taip pat Tilžėje 

pradėtą leisti naują periodinį leidinį – irgi katalikišką žurnalą „Tėvynės 

sargas“. Šis leidinys stengėsi sujungti bendram lietuvių 

tautiškumo ugdymo darbui pasaulietinės inteligentijos ir dvasininkų 

pastangas. Žurnalo pirmąjį numerį parengė kunigas J. Tumas-Vaižgantas, 

pats sugalvojęs ir leidinio pavadinimą, parašęs 

įžanginį straipsnį. „Tėvynės sargas“ ėjo reguliariai kas mėnesį, 

nuo 32 iki 60 puslapių apimties, 2000 egz. tiražu, iki 1904 m. gegužės 

mėnesio. Didžiojoje Lietuvoje buvo platinamas nelegaliai. 

Leidinyje bendradarbiavo įvairių pažiūrų žmonės. 

„Tėvynės sargo“ publikacijose tautiškumas buvo siejamas 

su religija ir tikėjimo dalykai (krikščioniška idėja) laikomi svarbiausiais 

18 . Leidinys nuolat kovojo už Bažnyčios apvalymą nuo 

lenkiškumo, siekė, kad Bažnyčia taptų tvirta lietuvybės atrama. 

Žurnalo rašiniuose nebuvo kviečiama atvirai kovoti su caro valdžia, 

nes buvo manoma, kad tam dar nepribrendusios sąlygos. 

Bet buvo raginama gyventi vienybėje, laikytis savo tikėjimo, 

puoselėti gimtąją kalbą ir papročius. Leidinio puslapiuose, ypač 

gausiose J. Tumo-Vaižganto publikacijose, žmonės buvo kviečiami 

savo vaikų neleisti į rusiškąsias mokyklas, neskaityti rusų 

valdžios leidžiamų lietuviškų knygų rusiškais spaudmenimis, o 

reikalauti, kad būtų atšauktas lietuviškos spaudos draudimas ir 

visi lietuvių leidiniai būtų spausdinami lotyniškomis raidėmis. 

Žurnalo „Tėvynės sargas“ redakcija ėmė gauti vis daugiau 

ir įvairesnių rašinių, tarp jų ir didelės apimties bei specifinio turinio, 

nepopuliaraus stiliaus straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. 

Negalėdama jų visų išspausdinti „Tėvynės sarge“, ji 1900 m. 

Tilžėje pradėjo leisti ketvirtinį inteligentams, „apšviestesniesiems 

lietuviams“ skirtą žurnalą „Žinyčia“, kurį redagavo J. Tumas-Vaižgantas. 

Iš tiesų tai buvo specialus mokslo, literatūros ir kultūros 

žurnalas, ėjęs iki 1902 m. Iš viso išėjo 5 gana stori, nuo 100 iki 

156 puslapių apimties, numeriai, kuriuose paskelbta nemažai 

straipsnių bei studijų religijos, katalikybės, Lietuvos istorijos, kultūros, 

literatūros, kalbotyros, tautosakos klausimais. 

XIX a. antrojoje pusėje lietuvių periodiniai leidiniai lotyniškais 

rašmenimis pradėjo eiti ir Šiaurės Amerikoje. Nuo masinės Lietuvos 

žmonių emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas pradžios 

1868 m. iki 1899 m., ieškodami darbo ir tikėdamiesi geresnio gyvenimo, 

į šią šalį atkeliavo apie 50–60 tūkstančių lietuvių. Todėl, 

atskiruose JAV miestuose susibūrus didesniam lietuvių emigrantų 

skaičiui ir pradėjus kurtis jų organizacijoms, steigti lietuviškus 

periodinius leidinius susidarė gana palankios sąlygos. 

Jau 1874 m. žinomas lietuvių spaudos leidėjas M. Tvarauskas 

pasiskelbė leisiąs lietuvišką laikraštį Amerikoje. Tačiau į jo 

kreipimąsi (manoma, kad jis buvo paskelbtas spaudoje) mažai 

kas teatsiliepė. Nepaisant to, M. Tvarauskas savo sumanymo 

neatsisakė, ir 1879 m. rugpjūčio 16 d. Niujorke pasirodė M. Tvarausko 

įsteigtas, suredaguotas ir išleistas laikraštis „Gazieta lietuviška“ 

– pirmasis JAV lietuvių periodinis leidinys. Šio laikraščio 

(savaitraščio) komplektų nėra išlikę, tačiau apie jį daug žinių yra 

pateikęs J. Šliūpas savo publikacijose „Gromatos iš Amerikos“, 

išspausdintose 1884–1885 m. žurnale „Aušra“ ir 1910 m. žurnale 

„Laisvoji mintis“. J. Šliūpo apibūdinimu, „Gazieta lietuviška“ buvo 

prounijinės orientacijos, katalikiškos krypties, skelbė lietuvių ir 

lenkų vienybę Liublino unijos dvasia, katalikų tikėjimo pagrindu. 

Laikraštyje buvo daug rašoma praeities temomis, ypač susijusiomis 

su Lietuvos ir Lenkijos bendros istorijos laikais. Daug mažiau 

47 Visuomenė 

leidinyje „Gazieta lietuviška“ buvo nušviečiamas tuometinis lietuvių 

gyvenimas, ypač Amerikos žemėje, tie klausimai ir rūpesčiai, 

su kuriais susidūrė į svetimą šalį atvykę lietuviai. Nesulaukus 

svaresnės prenumeratorių bei skaitytojų paramos, 1880 m. pradžioje, 

išėjus 16-ajam numeriui, laikraščio leidimas nutrūko. 

Kai 1884 m. į Niujorką atvyko žinomas lietuvių spaudos darbuotojas 

ir publicistas J. Šliūpas, M. Tvarauskas jį pakvietė 

dirbti savo spaustuvėje. Tų pačių metų pabaigoje jie abu nutarė 

leisti antrą lietuvišką laikraštį Amerikoje lietuvių ir lenkų kalbomis. 

Tačiau, nesulaukę reikiamos lenkų imigrantų paramos, 

jie 1884 m. spalio 25 d. išleido laikraštį tik lietuvių kalba pavadinimu 

„Unija“. Šis kartą per savaitę ėjęs laikraštis gerokai skyrėsi 

nuo pirmojo M. Tvarausko leidinio „Gazieta lietuviška“. Nors 

jis ir vadinosi „Unija“, tačiau, kaip pabrėžia docentas B. Raguotis 

19 , jo turinys iš esmės buvo priešingas unijinei dvasiai. 

Laikraštyje, ypač J. Šliūpo rašiniuose, buvo atvirai žadinama 

lietuvių išeivių tautinė sąmonė, skatinamas jų atsiskyrimas nuo 

lenkų, ypač parapijose ir bažnyčiose, išreiškiamos antireliginės 

ir laisvamanybės idėjos. Dauguma tokių idėjų buvo propaguojama 

laikraščio redaktoriaus J. Šliūpo rašiniuose ir joms nelabai 

norėjo pritarti leidėjas M. Tvarauskas. Tarpusavio nesutarimams 

paaštrėjus, 1885 m. balandžio mėnesį J. Šliūpas pasitraukė iš 

„Unijos“, o M. Tvarauskas, nuolat polemizuodamas su buvusiu 

redaktoriumi, laikraštį leido iki 1885 m. liepos 10 d. 

J. Šliūpas, nenorėdamas nusileisti M. Tvarauskui, 1885 m. 

liepos 2 d. įsteigė savo laikraštį „Lietuviškasis balsas“, kuriame 

ėmė aštriai polemizuoti įvairiais klausimais su buvusiu bendradarbiu. 

Jų konfliktas sulaukė plataus atgarsio tarp Amerikos lietuvių 

ir sukėlė smarkią polemiką lietuvių spaudoje. Be kita ko, tai 

padėjo stiprinti JAV lietuvių nacionalinį susipratimą ir apsisprendimą, 

propaguoti lietuvių vienybės ir demokratijos idėjas. 

Laikraštį „Lietuviškasis balsas“ savo rašiniais palaikė ir Europos 

lietuviai, ypač kairesnioji inteligentija. Jie ir platino leidinį 

Lietuvoje. Nedideli laikraščio rašiniai, einamoji informacija buvo 

skiriama daugiausia vietos lietuviams, o dauguma straipsnių – 

Lietuvos skaitytojams. Be to, buvo plačiai komentuojami visi 

svarbesnieji Lietuvos gyvenimo įvykiai, informaciją imant tiek iš 

kitų lietuviškų laikraščių, tiek iš specialių laikraščio korespondentų 

Lietuvoje. Jo publikacijose buvo smerkiama caro politika, 

skleidžiamos tautiškumo, demokratijos, laisvamanybės, socialinio 

teisingumo, visuomenės pertvarkymo idėjos. Laikraščio leidimas 

nutrūko 1889 m. vasario 26 d., išėjus 96-ajam numeriui. 

1886 m. vasario 10 d. Plimute (Pensilvanijos valstija) pasirodė 

kitas JAV lietuvių laikraštis – savaitraštis „Vienybė lietuvninkų“. 

Eidamas be pertraukos kelis dešimtmečius, šis laikraštis ne kartą 

keitė savo idėjinę kryptį, kuri daugiausia priklausė nuo leidėjų 

pasikviesto redaktoriaus. Kai 1886–1888 m. savaitraštį redagavo 

D. Bačkauskas, jame buvo propaguojamos religinės tiesos, 

katalikiškos unijinės pažiūros, atvirai nekviečiant lietuvių ir lenkų 

bendrauti, bet pasisakant prieš jų tarpusavio kiršinimą. 1888 m. 

ėmus redaguoti A. Turskiui, laikraštis pasisakydavo už lietuvių 

imigrantų atsiskyrimą nuo lenkų, už lietuvių nacionalinį sąmoninimą 

remiantis katalikų tikėjimo pagrindais. Nuo 1890 m. savaitraštį 

redaguojant J. Andziulaičiui-Kalnėnui, „Vienybė lietuvninkų“ iš 

pagrindų pasikeitė: buvo per pusę sumažintas jo formatas, ėmė 

keistis rašyba, laikraščio turinys. 1892 m. laikraštį ėmė redaguoti 

A. Milukas, vėliau – kiti spaudos darbuotojai. Nuo 1920 m. 22-ojo 

numerio „Vienybė lietuvninkų“ ėmė vadintis „Vienybe“.

Savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ bendradarbiavo daugybė 

žinomų Lietuvos spaudos darbuotojų ir įvairių pažiūrų rašytojų. 

Pažymėtina, kad jame buvo išspausdinta gana daug grožinės 

literatūros kūrinių, tarp jų ir didelės apimties, kuriuos buvo sunku 

ar visai neįmanoma išspausdinti Mažojoje Lietuvoje, o paskui net 

ir Vilniuje ar Kaune leidžiamuose žurnaluose. 

D. Bačkauskas, pasitraukęs iš savaitraščio „Vienybė lietuvninkų“ 

redaktoriaus pareigų, persikėlė į Mahanoi Sitį (Pensilvanijos valstija), 

kur įkūrė spaustuvę ir 1888 m. liepos mėnesį ėmė leisti savaitinį 

laikraštį „Saulė“, kuris nuo 1896 m. ėjo du kartus per savaitę, nuo 

1904 m. – kartą per mėnesį. D. Bačkauskas laikraštį ir jo priedus 

pats ir „prirašydavo”, ir suredaguodavo. Bulvarinio pobūdžio „Saulė“ 

buvo populiariausias to laikotarpio JAV lietuvių laikraštis, leidžiamas 

verslo ir pelno sumetimais. Jo puslapiuose buvo gausu šmaikščiai 

parašytų feljetonų, sensacingų atsitikimų ir istorijų iš privataus gyvenimo, 

verstinių pasiskaitymų. Laikraštis ėjo net iki 1959 m. 

Kai 1888 m. iš Niujorko išsikėlė J. Šliūpas su laikraščiu 

„Lietuviškasis balsas“, tos vietos lietuviai liko be leidinio. Tada 

M. Tvarauskas nutarė atgaivinti pirmąjį lietuvišką laikraštį ir 

pradėjo ieškoti lėšų jo leidimui. Tačiau tik 1891 m. spalio 31 d. 

pasirodė pirmasis naujo laikraščio „Niujorko gazieta lietuviška“ 

numeris. Atsižvelgus į laiko dvasią, laikraštyje buvo vengiama 

prounijinių tendencijų, stengtasi visur pabrėžti lietuvių savarankiško 

gyvenimo faktus ir reiškinius, visų Amerikos lietuvių vienybės 

ir tarpusavio ryšių idėją. Daug vietos buvo skirta bendriems 

Amerikos istorijos ir šios šalies gyvenimo klausimams, kiekvieno 

numerio skyrelyje „Amerika“ buvo spausdinamos žinutės apie 

įvairius atsitikimus ir įvykius, dažnai sensacingus. Tačiau ir tokiomis 

publikacijomis nepavykus pritraukti daugiau skaitytojų, 

laikraštis „Niujorko gazieta lietuviška“ išsilaikė neilgai. 1892 m. 

gegužės 7 d. jis sustojo, išėjus 25-ajam laikraščio numeriui. 

Nauji lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir kituose JAV miestuose. 

1892 m. Šenande T. Astramskas įsteigė savaitraštį „Garsas“, 

kuriame buvo skelbiama nemažai grožinės literatūros kūrinių. 

Tačiau T. Astramsko leistas ir redaguotas laikraštis ėjo tik porą 

metų. 1894 m. jam bankrutavus, A. Milukas ir J. Ramanauskas 

ten pat, Šenande, įkūrė naują laikraštį – „Garsas Amerikos lietuvių“, 

kuris ėjo iki 1899 m. Laikraštyje irgi buvo išspausdinta 

nemažai grožinės literatūros kūrinių. 

1897 m. buvo leidžiamas laikraščio „Garsas Amerikos lietuvių“ 

priedas „Lietuviškas knygynas“ (beletristinė literatūra), kuris 

1898 m. virto savarankišku leidiniu (literatūros žurnalu) „Dirva“. 

1903 m. prie „Dirvos“ prisijungė Tilžėje, Mažojoje Lietuvoje, leistas 

žurnalas „Žinyčia“, ir leidinys ėjo dviem leidimais: JAV lietuviams 

pavadinimu „Dirva“ (leistas iki 1906 m.) ir Didžiosios 

Lietuvos gyventojams pavadinimu „Dirva-Žinynas“. Pastarasis 

žurnalas ėjo iki 1904 m. – iki lietuvių spaudos atgavimo. Pasirodė 

8 jo numeriai (knygos), kuriuose paskelbta rašytojų bei spaudos 

darbuotojų straipsnių ir grožinės literatūros kūrinių. 

Čikagoje 1892 m. S. Rekašius įsteigė tautinės, demokratinės 

pakraipos savaitraštį „Lietuva“, kuris vėliau, 1918 m., tapo dienraščiu 

ir ėjo iki 1920 m. Iš pradžių laikraštį redagavo J. Grinius, 

vėliau – keletas kitų redaktorių, o nuo 1895 iki 1917 m. – žinomas 

lietuviškosios spaudos darbuotojas J. Adomaitis-Šernas. 

Savaitraštyje buvo nušviečiamas Čikagos lietuvių visuomeninis 

ir kultūrinis gyvenimas, skelbiamos naujausios žinios iš Lietuvos, 

taip pat Amerikos ir viso pasaulio, spausdinami gamtos 

mokslų populiarinimo straipsniai, grožinės literatūros kūriniai. 

48 Visuomenė 

1892 m. Lietuvių mokslo draugija (draugystė) Amerikoje 

(veikusi 1889–1896 m.), Plimute, įsteigė ir ėmė leisti storoką 

(iki 80 puslapių) knygos formato žurnalą „Apšvieta“, leidėjų vadintą 

literatūros ir mokslo mėnesiniu laikraščiu. Redaguojamas 

J. Šliūpo ir spausdinamas Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, Bitėnuose), 

jis ėjo iki 1893 m. Iš viso pasirodė 15 numerių, kuriuose 

išspausdinta nemažai straipsnių gamtos mokslų, filosofijos, religijos 

klausimais, lietuvių literatūros kūrinių recenzijų, komentarų, 

kritinių pastabų, užsienio rašytojų kūrinių vertimų. 

Lietuvių mokslo draugija Amerikoje nuo 1894 iki 1896 m. leido 

ir kitą periodinį leidinį – žurnalo tipo savaitraštį „Nauja gadynė“, 

kurį su kitais spaudos darbuotojais redagavo J. Šliūpas. Iš viso 

išėjo 89 savaitraščio numeriai. Juose išspausdinta socialistinio 

turinio ir laisvamanybės idėjas propaguojančių rašinių, mokslinių 

ir publicistinių straipsnių filosofijos, politikos, švietimo bei visuomeninio 

gyvenimo klausimais. 

1896 m. pradžioje Plimute pasirodė naujas nedidelio žurnalo 

formato leidinys – „literatūros, mokslo ir politikos mėnesinis 

laikraštis“ „Tėvynė“. Jis ėjo kaip Susivienijimo lietuvių Amerikoje 

(įkurto 1886 m.) organas. Leidinį įsteigė kunigas J. Žilinskas, kuris 

jį redagavo iki 1899 m. Leidinyje buvo spausdinami rašiniai 

kultūros, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, lietuvių santykių su 

lenkais, rusais, lat viais, taip pat politikos, sveikatos ir kitais klausimais. 

Buvo pateikiama žinių iš Lietuvos ir viso pasaulio, supažindinama 

su naujomis knygomis ir pasirodžiusiais periodiniais 

leidiniais, aptariami lietuvių emigrantų ir Susivienijimo reikalai. 

Kaip mėnesinis žurnalas „Tėvynė“ ėjo iki 1899 m. pabaigos, 

o 1900 m. pradėtas leisti kas savaitę. Tebespausdindamas 

ankstesnės tematikos ir panašaus pobūdžio rašinius, grožinę 

literatūrą, dainas, legendas, priežodžius, mįsles, savaitraštis 

ėjo iki 1901 m. pabaigos. Paskui jo leidimas buvo atnaujintas 

tik 1908 m. Saut Bostone. 1910 m. savaitraštis „Tėvynė“ buvo 

perkeltas į Niujorką, kur jis leidžiamas (kartą per mėnesį) iki šių 

dienų (kaip seniausias pasaulyje lietuvių laikraštis). 

1899 m. Čikagoje pradėtas leisti savaitraštis „Katalikas“ 1914 m. 

virto vienu iš pirmųjų JAV lietuvių dienraščių, o 1916–1917 m. vėl 

ėjo kaip savaitraštis. Leidinyje daugiausia buvo spausdinami religinės 

tematikos rašiniai, pasakojama apie lietuvių katalikų gyvenimą 

ir visuomeninę veiklą Amerikoje, rašoma apie svarbiausius pasaulio 

įvykius. Per 18 gyvavimo metų laikraščio redakcija išleido ir 

apie 100 įvairių knygų bei muzikos veikalų. 

1901 m. Niujorke pasirodė ir kitas JAV lietuvių katalikų periodinis 

leidinys – savaitraštis „Žvaigždė“, kurį iš pradžių leido ir 

redagavo V. Varnagiris, o nuo 1903 m. – A. Milukas, jį perkėlęs į 

Šenandą, paskui (1909 m.) – į Filadelfiją. Vėliau, 1923–1926 m., 

„Žvaigždė“ ėjo kartą per mėnesį kaip žurnalas, o nuo 1926 iki 

1944 m. buvo trimėnesinis žurnalas. Leidinio publikacijose atsispindėjo 

lietuvių katalikų gyvenimas, kasdieninė veikla, daug 

buvo rašoma įvairiomis religinėmis temomis. 

JAV lietuviai leido ir daugiau įvairios politinės ir socialinės 

orientacijos laikraščių ir žurnalų. Iki 1905 m. Amerikoje iš viso 

ilgiau ar trumpiau ėjo per 30 įvairių lietuviškų periodinių leidinių. 

Kai kurie iš jų ėjo labai trumpai arba buvo skirti vietos skaitytojų 

poreikiams tenkinti ir didesnės reikšmės lietuvių periodikos formavimuisi 

neturėjo. Ne vienam lietuvių išeivijos leidiniui lemiamas 

buvo verslo motyvas. Antra vertus, turėdami daugiau prenumeratorių, 

spausdindami nemažai skelbimų ir reklamų, įvairių 

draugijų materialiai remiami, lietuviški Amerikos laikraščiai galėjo

daugiau dėmesio skirti pačių leidinių tobulinimui. Į periodinių leidinių 

redakcinį ir leidybinį darbą įsitraukdavo vis daugiau JAV 

lietuvių. Dauguma laikraščių ir žurnalų leidėjų ir redaktorių buvo 

neseniai iš Lietuvos atvykę spaudos darbuotojai, rašytojai, poetai, 

kunigai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Kai kurie iš jų, tik 

spėję apsistoti kuriame nors Amerikos mieste, tuoj pat imdavo 

steigti periodinius leidinius, juos leisti bei redaguoti, o, nepasisekus 

ilgiau išsilaikyti, įkurdavo naujus laikraščius ar žurnalus. Be 

jau minėtų M. Tvarausko, J. Šliūpo, J. Adomaičio-Šerno, J. Andziulaičio-Kalnėno, 

A. Miluko, nemažai ir kitų pirmųjų JAV lietuvių 

periodinių leidinių redaktorių ir leidėjų vėliau tapo plačiai 

žinomais lietuviškosios spaudos darbuotojais. Jų leisti lietuviški 

periodiniai leidiniai, ypač lietuviškos spaudos draudimo metais, 

įvairiais keliais pasiekdavo ir Lietuvą, buvo jos gyventojų skaitomi 

ir nemažai prisidėjo prie lietuvių periodikos formavimosi. 

2. PANAIKINUS SPAUDOS DRAUDIMĄ 

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje labai padidėjo 

užsienyje lietuvių kalba išspausdintų ir į Lietuvą nelegaliai 

įvežamų knygų, brošiūrų, maldaknygių, kalendorių, laikraščių, 

žurnalų srautas. Todėl vietinė rusų caro valdžios administracija 

vis dažniau pasisakydavo už tai, kad kai kurie cenzūruoti lietuviški 

leidiniai, pirmiausia maldaknygės ir kalendoriai, būtų spausdinami 

lotynišku šriftu, nes toks leidimas padėsiąs geriau kovoti su 

užsieniniais kontrabandiniais leidiniais 20 . Ir kitoms valstybinėms 

institucijoms tapo aišku, kad administracinės priemonės ir bausmės 

nelegaliosios spaudos platintojams ir skaitytojams savo 

tikslo nepasiekdavo. O nepasitenkinimas spaudos draudimu bei 

pačia caro valdžia ir demokratinis nacionalinis judėjimas nuolat 

stiprėjo. Todėl Rusijos Ministrų komitetas 1904 m. gegužės 7 d. 

(senuoju stiliumi – balandžio 24 d.) paskelbė nutarimą dėl lietuviškos 

spaudos legalizavimo. Supratęs, kad jokiomis priemonėmis 

nepavyks nutautinti ir surusinti lietuvių, šį nutarimą tą pačią 

dieną patvirtino ir caras Nikolajus II 21 . Tiesa, tai dar nereiškė, kad 

lietuviška spauda bus visai laisva, necenzūruojama, kad bus lengva 

išleisti bet kokią knygą ar periodinį leidinį. Iš pradžių labai 

ilgai trukdavo spaudai parengtų ir iš užsienio įvežamų leidinių 

cenzūrinė kontrolė, aprobavimas. Būtent dėl to 1904 m. pasirodė 

tik keli nauji lietuvių periodiniai leidiniai. 

Pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys Rusijos imperijoje, 

kuriai XX a. pradžioje priklausė Lietuva, išėjo 1904 m. gruodžio 1 d. 

(senuoju stiliumi – lapkričio 18 d.) Peterburge (Petrapilyje) – literatūros, 

mokslo ir politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“. 

Leidinio redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo A. Smilga, o jo medžiagą 

tvarkė jaunas literatas K. Račkauskas (vėliau pasivadinęs 

slapyvardžiu K. Vairas), kuris nuo 1905 m. savaitraštį ir redagavo. 

Remiamas Petrapilio labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugystės 

(draugijos), „Lietuvių laikraštis“ ėjo iki 1906 m. sausio 19 d. 

Savo turiniu, publikacijų pobūdžiu ir vidine struktūra šis 12 

puslapių savaitraštis panašus į žurnalą. Jame daug nuolatinių 

rubrikų ir skyrių: „Politikos skyrius“, „Iš Lietuvos“, „Iš kitur“, „Ūkiškas 

skyrius“, „Vaikų skyrius“, „Juokai“, „Bibliografija“, „Literatūros 

skyrius“, „Feljetonas“. Dviejuose pastaruosiuose nemažai puslapių 

užimančiuose skyriuose paprastai buvo skelbiami grožinės 

literatūros kūriniai. Leidinyje eilėraščius spausdino J. Krikščiūnas-Jovaras, 

J. Mačiulis-Maironis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, 

K. Stiklius, prozą – L. Didžiulienė-Žmona, K. Jasiukaitis, įvairių 

literatūros žanrų kūrinius – J. Tumas-Vaižgantas, L. Gira, K. Pui- 

49 Visuomenė 

da, bendradarbiavo J. Basanavičius, P. Bugailiškis, S. Kymantaitė, 

„Vaikų skyrių“ tvarkė P. Mašiotas. Leidėjas ir Peterburgo 

dvasinės akademijos profesoriai stengėsi savaitraščiui suteikti 

katalikišką kryptį, todėl tarp rašinių autorių daugiausia buvo kunigų. 

Savaitraščio puslapiuose paskelbta nemažai straipsnių, 

korespondencijų, žinučių politinio, visuomeninio, ekonominio ir 

kultūrinio gyvenimo klausimais, tiesa, nedaug susijusiais su Lietuva, 

kur „Lietuvių laikraštis“ buvo mažai žinomas. 

1904 m. gruodžio 23 d. pirmas legalus lietuviškas periodinis 

leidinys pasirodė ir Vilniuje – tai buvo pirmasis lietuvių dienraštis 

„Vilniaus žinios“. Jį ėmė leisti inžinierius P. Vileišis, įsteigęs 

Vilniuje savo spaustuvę. Jis buvo ir oficialus dienraščio redaktorius. 

Faktiškai leidinį redagavo J. Jablonskis ir P. Višinskis, 

paskui – J. Kriaučiūnas, P. Klimaitis, K. Puida, J. Tumas-Vaižgantas, 

J. Vileišis. Iš pat pradžių laikraštis ėmė operatyviai informuoti, 

kas dedasi Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje, rašė 

apie svarbiausius pasaulio įvykius. Todėl jis buvo daugelio 

skaitomas – 1905 m. jo tiražas siekė 6000 egz. Tačiau netrukus 

susidomėjimas šiuo dienraščiu, kuris neturėjo aiškesnės programos, 

savito „veido“ ir dažnai pasisakydavo prieš kunigus, 

ėmė blėsti. P. Vileišis dar bandė laikraštį išlaikyti pažangų, bet 

nepartinį, vienijantį įvairias politines sroves. Tuo tikslu jis kvietė 

naujus bendradarbius, kaitaliojo redakcijos sudėtį. 

1906 m. pabaigoje pradėjus dienraštį redaguoti J. Tumui-Vaižgantui, 

redakciniame straipsnyje skaitytojams buvo pažadėta, 

kad „Vilniaus žinios“ bus naujo tipo laikraštis, visiškai „pritariantis 

išmintingai ir dorai kovai už lietuvių ir apskritai žmonių laisvę, apkenčiantis 

laisvas nuomones ir tik pertikrinimais tekariaujantis su 

priešingomis“, netaps „partiniu laikraščiu ir rūpinsis išvengti visokio 

šovinizmo ir fanatizmo“. Žadėdamas dienraščio nepaversti 

„dvasišku laikraščiu“, jo redaktorius pabrėžė, kad leidinys netaps 

ir „socialistišku laikraščiu“, tik bus nudažytas „krikščioniškai-tautiškai-demokratiškai“ 

22 . Tai sukėlė dienraštį rėmusios liberaliosios 

inteligentijos nepasitenkinimą. Leidinio tiražas ėmė sparčiai mažėti 

– 1907 m. pradžioje jis tesiekė 2000 egz. Nepadėjo ir kunigų 

surinktos aukos bei jų parašyti straipsniai. Laikraštis bankrutavo 

ir 1907 m. balandžio pradžioje nustojo ėjęs. 

Po kelių mėnesių P. Vileišis atnaujino „Vilniaus žinių“ leidimą, o 

nuo 1907 m. spalio mėnesio dienraštį perdavė Pasitikėjimo bendrovei, 

kuriai vadovavo J. Vileišis ir S. Matulaitis. Kaip oficialusis 

redaktorius pasirašinėjo J. Vileišis, o redagavo demokratų ir dešiniųjų 

socialdemokratų koalicija. Laikraštį tvarkė ir nemažai straipsnių 

jame išspausdino redakcijos sekretorius M. Biržiška, literatūrinė 

laikraščio tvarkytoja G. Petkevičaitė-Bitė bei kalbos taisytojas 

A. Vėgėlė. Kelerius metus dienraščio administratoriumi dirbo 

G. Landsbergis-Žemkalnis. Laikraštis savo rašiniais ėmė labiau 

palaikyti demokratines visuomenės nuotaikas, tapo artimesnis 

socialistams, inteligentijai. Visa tai sukėlė kunigų ir dvarininkų nepasitenkinimą. 

Kunigai ėmė bendradarbiauti kituose leidiniuose, 

todėl dienraščio skaitytojų dar labiau sumažėjo. J. Vileišis mėgino 

pakoreguoti leidinio kryptį, tačiau tai jau nieko nepadėjo. Dėl lėšų 

trūkumo, prenumeratorių sumažėjimo ir skirtingų pažiūrų redaktorių 

nesugebėjimo dirbti kartu pirmojo lietuvių dienraščio leidimas 

1909 m. kovo mėnesį, išėjus 1175 numeriams, galutinai nutrūko. 

„Vilniaus žiniose“ buvo nušviečiamas lietuvių visuomeninis, 

politinis ir kultūrinis gyvenimas, skelbiami grožinės literatūros 

kūriniai, vertimai iš rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų, olandų, 

žydų kalbų, literatūros kritikos straipsniai.

Tuoj po spaudos draudimo panaikinimo Vilniuje, Kaune, Rygoje, 

Seinuose vienas po kito pradėjo eiti įvairių krypčių nevienodo 

informacinio ir publicistinio lygio periodiniai leidiniai, priklausę 

įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms 

partijoms ir sąjungoms. 

Dar 1896 m. įkūrę savo partiją, Lietuvos socialdemokratai pirmuosius 

periodinius leidinius nelegaliai leido užsienyje, daugiausia 

Mažojoje Lietuvoje. 1896 m. pradėjo eiti jų laikraštis „Lietuvos 

darbininkas“, 1899 m. – „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“, 

1901 m. – žurnalas „Darbininkų balsas“, 1904 m. – „Draugas“, 

o 1905 m. – „Darbininkas“. 1906 m. pasirodė ir pirmieji legalūs 

Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai, kurie buvo 

spausdinami jau pačioje Lietuvoje, Vilniuje. Nuo 1906 m. gegužės 

iki 1908 m. birželio, pakeisdami vienas kitą, ėjo savaitiniai 

socialdemokratų žurnalo tipo leidiniai darbininkams, bežemiams 

ir mažažemiams valstiečiams „Naujoji gadynė“, „Skardas“ ir 

„Žarija“ 23 . Jų idėjinis vadovas ir aktyviausias bendradarbis buvo 

V. Kapsukas, jam daugiausia talkino publicistas S. Matulaitis. Jie 

buvo ir faktiškieji pirmųjų dviejų leidinių redaktoriai; tik „Žariją“ 

redagavo A. Purėnas, A. Janulaitis, M. Biržiška. 1910–1911 m. 

Vilniuje buvo leidžiamas socialdemokratų žurnalas „Visuomenė“, 

o nuo 1913 iki 1917 m. (su pertraukomis) Rygoje – savaitraštis 

„Vilnis“. Nors socialdemokratų partijos leidiniai buvo leidžiami 

legaliai, Rusijos valdžios vietinė administracija juos griežtai kontroliuodavo, 

atskirus numerius konfiskuodavo, pačius leidinius 

laikinai sustabdydavo arba visai uždarydavo. 

Lietuvos demokratų partija, pradėjusi formuotis 1902 m., 

savo legalų leidinį įsteigė tuoj po spaudos draudimo panaikinimo. 

1905 m. gruodžio viduryje Vilniuje pasirodė šios partijos 

organas – savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“, pakeitęs varpininkų 

Tilžėje spausdintą ir Lietuvoje nelegaliai platintą žurnalą „Ūkininkas“. 

Savaitraštį iš pradžių leido J. Vileišis, o nuo 1906 m. vidurio 

– F. Bortkevičienė. Jį redagavo P. Višinskis, A. Smetona, 

J. Bagdonas, M. Sleževičius, K. Grinius, A. Rimka, P. Ruseckas, 

Laikraščio „Lietuvos žinios“ antraštinis puslapis. 

1909 06 10, Nr. 2 

50 Visuomenė 

J. Kriščiūnas. Leidinio tiražas siekdavo 3000 egz. „Lietuvos ūkininkas“ 

buvo kaimo žmonėms, valstietijai skirtas periodinis leidinys 

24 . Savaitraštis rašė apie ūkininkų gyvenimą ir rūpesčius, 

teikė patarimus žemės ūkio klausimais, informavo apie svarbiausius 

Lietuvos, Rusijos ir viso pasaulio įvykius, spausdino grožinės 

literatūros kūrinius, recenzavo naujas knygas. Jo leidimas 

nutrūko per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. 

1909 m. pradžioje nustojus eiti dienraščiui „Vilniaus žinios“, 

jo leidėjas J. Vileišis tų pačių metų birželio mėnesį pradėjo leisti 

naują leidinį – laikraštį „Lietuvos žinios“. Po kelių mėnesių J. Vileišis 

leidėjo teises perdavė Lietuvos demokratų partijai, ir laikraštį 

ėmė leisti Pasitikėjimo bendrovė, į kurią įėjo F. Bortkevičienė, 

K. Grinius ir kiti. „Lietuvos žinias“ iš pradžių redagavo J. Vileišis, 

paskui – G. Petkevičaitė-Bitė, M. Sleževičius, J. Šaulys. Nuo 

1913 iki 1915 m. leidinio atsakingoji redaktorė buvo rašytoja 

J. Žymantienė-Žemaitė. 1909–1910 m. laikraštis ėjo du kartus, 

1911–1913 m. – tris kartus per savaitę, o 1914 m. tapo dienraščiu 

ir buvo leidžiamas iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio. 

1909 m. pabaigoje demokratinės pakraipos laikraštis pradėjo 

eiti ir Rygoje. Ten leidėjas L. Jakavičius ėmė leisti savaitraštį 

„Rygos naujienos“, ėjusį gana ilgai – iki 1915 m. liepos mėnesio. 

Jis buvo plačiai skaitomas ne tik Lat vijos sostinėje, kurioje 

tuo metu gyveno apie 35 000 lietuvių, bet ir Lietuvoje. „Rygos 

naujienos“ daugiausia rašė visuomenės, politikos, ekonomikos 

ir literatūros klausimais. 

Lietuvių tautinė demokratinė partija, susikūrusi 1905 m. pabaigoje 

iš dalies varpininkų (Lietuvos demokratų partijos veikėjų) 

ir katalikų atstovų, 1906 m. gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo leisti 

tautinės pakraipos dvisavaitinį žurnalą „Lietuvis“. Jo iniciatorius 

buvo kunigas J. Ambraziejus, kaip oficialus redaktorius rašėsi 

J. Basanavičius, o faktiškai redagavo P. Klimaitis ir L. Gira. Nuo 

1907 m. žurnalą leido Lietuvių mokytojų sąjunga. Tais pačiais 

metais leidimas nutrūko, išėjus 5-am numeriui. „Lietuvis“ buvo 

skirtas Vilniaus krašto lietuviams ir propagavo lietuvių vienybės, 

lietuvybės, tautinės demokratijos ir laisvės idėjas, vadovaudamasis 

pirmajame numeryje paskelbtu šūkiu „Per šviesą į laisvę!“ 25 

Kai 1907 m. balandžio mėnesį dėl lėšų stokos laikinai nustojo 

eiti dienraštis „Vilniaus žinios“, A. Smetona ir J. Tumas-Vaižgantas 

sumanė leisti naują tautinės krypties laikraštį. Jie greitai suorganizavo 

Pasitikėjimo („Vilties“) bendrovę, kuri 1907 m. spalio 

16 d. Vilniuje išleido pirmąjį naujo laikraščio „Viltis“ numerį. Iš 

pradžių jis ėjo tris kartus per savaitę, o nuo 1913 m. gruodžio – 

kaip dienraštis. Laikraštį redagavo A. Smetona, padedamas 

J. Tumo, vėliau F. Kemėšio ir J. Dobužinskio, nuo 1913 m. – Pranas 

Dovydaitis. Vokiečiams okupavus Vilnių, 1915 m. rugsėjo 

mėnesį laikraščio leidimas nutrūko. 

„Viltis“ buvo svarbiausias tautinės orientacijos leidinys, 

kurio pagrindinė kryptis buvo nusakyta žodžiais „Mūsų viltis 

vienybėje“ 26 . Svarbiausias tikslas buvo telkti tautines jėgas taip, 

kad jos darbe neprieštarautų vienos kitoms. Kultūros ir tautiškumo 

propagavimu laikraštis tikėjosi išspręsti opiausias socialines 

problemas. Laikraščio puslapiuose išsamiai buvo gvildenamos 

gimtosios kalbos, tautosakos, etnografijos, meno, mokslo, švietimo 

problemos. Laikraštis „Viltis“, pasižymėjęs gražia, taisyklinga 

kalba, gerai parengtomis publikacijomis, įnešė nemažą 

indėlį į lietuvių tautos atgimimo, kultūros, literatūros ir spaudos 

istoriją. Jis plačiai atspindėjo to meto lietuvių visuomeninį, politinį 

ir ypač kultūrinį gyvenimą. Tai buvo pirmasis lietuvių laikraš-

tis, kuriam leisti buvo sukurtas tvirtas visuomeninis materialinis 

pagrindas (įsteigta bendrovė), sudarytos sąlygos turėti savo 

korespondentus, reporterius. 

1914 m. pradžioje Vilniuje pradėjo eiti kitas tautinės pakraipos 

leidinys – puošnus iliustruotas didelio formato žurnalas „Vairas“, 

turėjęs paantraštę „Literatūros, dailės, mokslo, visuomenės ir politikos 

laikraštis“. Jį dukart per mėnesį (1915 m. – kas savaitę) 

leido A. Smetonos ir M. Yčo bendrovė: pirmasis buvo redaktorius, 

antrasis – leidėjas. „Vairas“, kaip tautinės kultūros leidinys, 

ėjęs iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio, pirmiausia rūpinosi „sielos 

kultūra, auklėjama krikščionybės principais“ 27 . Jo puslapiuose 

išspausdinta nemaža rašinių lietuvių kultūros, istorijos, filosofijos, 

politikos, ekonomikos, kraštotyros, mokslo ir mokymo, meno, 

kalbos klausimais, grožinės literatūros kūrinių. 

Lietuvos krikščionys demokratai, savo partiją (sąjungą) galutinai 

sukūrę 1905 m., jau tų metų pabaigoje Kaune ėmė leisti žurnalo 

tipo savaitraštį „Nedėldienio skaitymas“. Jį įsteigė Žemaičių 

kunigų seminarijos rektorius prelatas A. Karosas. Iki 1907 m. 

pradžios atsakingasis redaktorius ir leidėjas buvo A. Dambrauskas 

(A. Jakštas); paskui leidinį redagavo kunigas A. Alekna. 

Savaitraščio leidimas nutrūko 1907 m. lapkričio mėnesį. Greta 

religinės tematikos rašinių, jame buvo nemažai spausdinama 

straipsnių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo klausimais, patarimų 

apie ūkininkavimą, grožinės literatūros kūrinių. 1907 m. 

pabaigoje vietoj savaitraščio „Nedėldienio skaitymas“ pradėjo 

eiti katalikiškas savaitinis žurnalinis leidinys „Vienybė“, kurį leido 

Šv. Kazimiero draugija, o redagavo A. Alekna. Iš pradžių jis 

6000 egz. tiražu ėjo Kaune, o 1914–1915 m. (iki uždarymo) buvo 

leidžiamas Vilniuje. Žurnalo svarbiausias tikslas buvo propaguoti 

katalikų tikėjimą, šviesti kaimo žmones. 

Seinuose 1906 m. kovo mėnesį pasirodė iliustruotas savaitinis 

leidinys Lietuvos visuomenei „Šaltinis“, kurį ėmė leisti Seinų kunigų 

seminarijos profesoriai. Jis buvo orientuotas į religingus kaimo 

žmones, ūkininkus. Žurnale „Šaltinis“, greta religinės ir kitokios te- 

„Lietuvos žinių“ Nr. 9 priedo „Aušrinė“ antraštinis 

puslapis. 1910 01 30, Nr. 1 

51 Visuomenė 

matikos rašinių, buvo nemažai spausdinama grožinės literatūros. 

1907 m. „Šaltinis“ tapo pagrindiniu lietuvių krikščionių demokratų 

leidiniu. Įvairiu laiku ėjo jo priedas valstiečiams „Artojas“, vaikams – 

„Šaltinėlis“, jaunimui – „Vainikas“ bei „Vainikėlis“. Žurnalą leido specialiai 

įkurta Pasitikėjimo bendrovė. 1914 m. „Šaltinio“ tiražas buvo 

didžiausias tarp visų lietuviškų periodinių leidinių – 15 000 egz. 28 

Paskutiniaisiais, 1915 m., jis buvo leidžiamas Vilniuje. 

Nuo 1907 m. didžiausias krikščionių demokratų periodinis leidinys 

buvo Kaune leidžiamas mėnesinis literatūros, mokslo ir politikos 

žurnalas „Draugija“, kurį redagavo A. Dambrauskas (A. Jakštas). 

Tai buvo pirmasis storas lietuvių žurnalas, pasirodęs po spaudos 

draudimo panaikinimo. 1907–1914 m. išėjo 96 žurnalo numeriai, 

apie šimtą ir daugiau puslapių kiekvienas. Leidinio tiražas buvo 

1000 egz. Jame bendradarbiavo beveik pusantro šimto įvairių pažiūrų 

autorių. Žurnalą „Draugija“ ir jo priedus leido Kauno Šv. Kazimiero 

draugija, kurios pirmininkas buvo pats A. Dambrauskas. 

Tuo laikotarpiu buvo leidžiama dar nemažai kitų krikščionių 

demokratų partijos bei katalikiškos pakraipos periodinių leidinių. 

Seinuose 1908–1914 m. ėjo kunigams skirtas žurnalas „Vadovas“, 

1909–1915 m. – religinio turinio žurnalas „Spindulys“, 

1910–1914 m. Kaune – mėnesinis satyros ir humoro žurnalas 

„Garnys“, 1911–1914 m. Marijampolėje – katalikiškas žurnalas 

„Žiburys“, 1909–1917 m. Rygoje – savaitraštis „Rygos garsas“, 

1911–1915 m. Vilniuje – katalikiškas laikraštis „Aušra“. 

Po lietuviškos spaudos legalizavimo Lietuvoje pasirodė įvairioms 

skaitytojų grupėms skirti periodiniai leidiniai: jaunimui – 

„Draugas“, „Jaunimas“, moksleiviams – „Aušrinė“, „Ateitis“, vaikams 

– „Šaltinėlis“, moterims – „Lietuvaitė“. Pradėjo eiti specializuoti 

leidiniai žemdirbiams – „Lietuvos bitininkas“, „Žemdirbys, 

mokytojams – „Mokykla“, „Mokytojas“, medikams – „Medicina ir 

gamta“, mokslininkams – „Lietuvių tauta“, muzikams – „Vargonininkas“, 

teatralams – „Teatras“, literatams – „Vaivorykštė“ 29 . 

Lietuviški periodiniai leidiniai 1904–1918 m. buvo tebeleidžiami 

ir už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, JAV, Rusijoje. 

Laikraščio „Lietuvos aidas“ antraštinis 

puslapis. 1917 09 06, Nr. 1

Mažajai Lietuvai priklausiusioje Klaipėdoje ėjo „Lietuviška ceitunga“, 

„Pakajaus paslas“, „Dienos lapas“, „Apžvalga“, Priekulėje 

– „Konservatyvų draugystės laiškas“, Tilžėje – „Nauja 

lietuviška ceitunga“, „Tilžės keleivis“, „Pasiuntinystės prietelis“, 

„Pagalba“, „Birutė“, Vydūno redaguoti žurnalo tipo leidiniai „Šaltinis“, 

„Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. JAV lietuviai leido ir 

anksčiau įkurtus, ir naujus įvairios tematikos ir skirtingos politinės 

orientacijos periodinius leidinius (pasirodė laikraščiai „Keleivis“, 

„Kova“, „Laisvė“, „Ateitis“, „Naujienos“, „Dirva“, „Draugas“, 

„Šviesa“, „Darbininkas“, „Garsas“, žurnalai „Amerikos lietuvis“, 

„Laisvoji mintis“, „Lietuvių žurnalas“, „Jaunoji Lietuva“, „Naujoji 

gadynė“, „Tikyba ir dora“, „Vytis“, „Moterų dirva“, „Moterų balsas“, 

„Vaistininkas“, „Aidas“, „Galvočius“, „Veidrodis“, „Muzika“, 

„Amerikos ūkininkas“, „Tautos rytas“). Pirmojo pasaulinio karo 

metais Rusijoje (Petrograde, Maskvoje, Voroneže) ėjo lietuviški 

laikraščiai „Socialdemokratas“, „Naujoji Lietuva“, „Lietuvių balsas“, 

„Santara“, „Vadas“. Pačioje Lietuvoje 1915–1918 m. buvo 

leidžiami tik vokiečių okupacinės administracijos laikraščiai „Dabartis“, 

„Kownaer Zeitung“, „Wilnaer Zeitung“, keli informaciniai 

laikraščiai ir biuleteniai, o nuo 1917 m. pabaigos – dar trys karo 

cenzūros kontroliuojami lietuviški leidiniai: tautininkų laikraštis 

„Lietuvos aidas“, socialdemokratų savaitraštis „Darbo balsas“ ir 

krikščionių demokratų savaitraštis „Tėvynės sargas“. 

3. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PERIODIKA 

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo atgaivinti prieš karą 

leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, įsteigta naujų įvairių organizacijų, 

draugijų, sąjungų, bendrijų laikraščių ir žurnalų, pradėjo 

eiti daug oficialių (valdžios leidžiamų ir globojamų) ir bendrojo 

pobūdžio visuomeninių-politinių laikraščių bei dienraščių, 

atskiroms skaitytojų grupėms, įvairių profesijų ir veiklos sričių 

žmonėms skirtų specializuotų žurnalų, savaitraščių ir laikraščių, 

nemažai religinio turinio periodinių leidinių, regioninių laikraščių 

ir savaitraščių. 1918 m. pabaigoje nustojus leisti Vilniuje Lietuvos 

tarybos oficialų leidinį Lietuvos aidas“, 1919 m. sausio mėn. Kaune 

pradėjo eiti oficialus Lietuvos vyriausybės dienraštis „Lietuva“ 

(jis buvo leidžiamas iki 1928 m.). Lietuvos Valstybės taryba 1918 

m. Vilniuje leido savaitraščius lenkų kalba „Nowiny Litewskie“ 

ir rusų kalba „Litovskij Kurjer“. 1919 m. Kauno valdžia įsteigė 

informacinį laikraštį lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis Kauno 

žinios ir lenkų kalba „Głos Kowieņski“. Pastarajam sustojus, 

1920–1921 m. buvo leidžiami „Dziennik Kowieņski“ ir „Gazeta 

Kowieņska“. 1920–1923 m. Kaune ėjo dienraštis lenkų kalba „Litwa“, 

1921–1922 m. – savaitraštis lenkų kalba „Nowiny“. 1920 m. 

buvo įsteigti informaciniai dienraščiai rusų kalba „Echo“ ir lenkų 

kalba „Goniec Kowieņski“, ėję iki 1940 m. 30 

Steigiantis naujiems laikraščiams, savaitraščiams, dienraščiams, 

žurnalams ir didėjant jų svarbai Lietuvos gyvenime, netrukus 

buvo susirūpinta ir spaudos bei visuomenės santykių reguliavimu, 

periodinių leidinių leidyba, spausdinimu bei platinimu, 

redakcijose dirbančių spaudos darbuotojų veiklos reglamentavimu, 

aprūpinimo reikiama informacija organizavimu. Jau 1919 m. 

lapkričio 30 d. buvo priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstatymas 

31 (kitas spaudos įstatymas buvo priimtas 1935 m.). 1920 m. 

balandžio 1 d. Kaune savo veiklą pradėjo Lietuvos telegramų 

agentūra ELTA. 1922 m. sausio 31 d. susikūrė Lietuvos rašytojų 

ir žurnalistų sąjunga, nuo kurios spaudos darbuotojai vėliau atsiskyrė 

ir 1929 m. kovo 22 d. įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjungą. 

52 Visuomenė 

Greta valdžios leidžiamų ar globojamų laikraščių pradėjo 

eiti atgimusių partijų periodiniai leidiniai. Susikūrusi Lietuvių 

tautininkų sąjunga, jos organizacijos ir pavieniai asmenys leido 

laikraščius „Tauta“ (1919–1921 m.), „Lietuvos balsas“ (1921– 

1923 m.), savaitraštį „Lietuvis“ (1924–1928 m.), dienraštį „Lietuvos 

aidas“ (1928–1940 m.), žurnalą „Vairas“ (1923–1924, 

1929–1940 m.), laikraščius „Tėvynės balsas“ (1925–1926 m.), 

„Tautininkų balsas“ (1927–1928 m.), „Tautos kelias“ (1928– 

1929 m.), „Mūsų kraštas“ (1930–1938 m.), „Tautos balsas“ 

(1932–1934 m.), „Tėvų žemė“ (1933–1940 m.). Lietuvos krikščionių 

demokratų partija, katalikų draugijos ir organizacijos leido 

laikraščius „Tėvynės sargas“ (1917–1926 m.), dienraščius 

„Laisvė“ (1919–1923 m.), „Rytas“ (1923–1936 m.), „XX amžius“ 

(1936–1940 m.), žurnalus „Pavasaris“ (1918–1940 m.), „Vienybė“ 

(1918–1933 m.), „Draugija“ (1919–1923, 1937–1940 m.), 

„Židinys“ (1924–1940 m.), „Krikščionis demokratas“ (1927– 

1929 m.). Svarbiausi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos 

leidiniai buvo savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“ (1918–1940 m.), 

dienraštis „Lietuvos žinios“ (1922–1940 m.), žurnalas „Varpas“ 

(1918–1940 m., su pertraukomis), Lietuvos socialdemokratų 

partijos – savaitraščiai „Darbo balsas“ (1917–1919, 1929 m.), 

„Socialdemokratas“ (1919–1933 m.), žurnalai „Žiežirba“ 

(1922–1926 m.), „Naujoji gadynė“ (1926–1927 m.), „Darbo 

visuomenė“ (1934–1936 m.), „Mintis“ (1939–1940 m.), Lietuvos 

komunistų partijos – laikraštis „Tiesa“ (1917–1994 m.), 

laikraštis ir žurnalas „Komunistas“ (1918–1932 m.), laikraščiai 

„Kareivių tiesa“ (1920–1936 m.), „Revoliucinis darbininkas“ 

(1932–1937 m.), „Valstiečių balsas“ (1933–1938 m.), „Žemaitijos 

tiesa“ (1934–1940 m.), „Darbininkų ir valstiečių jaunimas“ 

(1934–1940 m.), žurnalai „Kibirkštis“ (1924–1926 m.), 

„Balsas“ (1928–1933 m.), „Partijos darbas“ (1931–1933 m.), 

„Priekalas“ (1931–1938 m.), „Barikada“ (1932–1937 m.); komunistiniai 

leidiniai buvo leidžiami dažniausiai nelegaliai, su 

pertraukomis, įvairiose Lietuvos vietose arba užsienyje. 

Laikraščio „Lietuvos aidas“ antraštinis puslapis. 

1928 02 02, Nr. 2 (216)

Nors 1918–1940 m. Lietuvoje visuomeninės organizacijos, 

akcinės bendrovės, privatūs asmenys įsteigė nemažai bendrojo 

pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių ir žurnalų, tačiau 

daugelis jų buvo trumpaamžiai. Tik vienas kitas ėjo ilgiau kaip 

kelerius metus. 1925–1926 m. Kaune specialiai sukurta kooperacinė 

bendrovė leido nepriklausomą informacinį dienraštį „Kauno 

naujienos“, 1928–1938 m. Vilniaus vadavimo sąjunga – mėnesinį 

žurnalą „Mūsų Vilnius“. Kaune taip pat ėjo laikraštis „Diena“ 

(1929–1939 m.), dienraščiai „Dienos naujienos“ (1931–1933 m.), 

„ABC“ (1933–1934 m.), „Naujos žinios“ (1933–1936 m.), „Lietuvos 

naujienos“ (1935–1937 m.), dvisavaitinis laikraštis „Vakarų vėtra“ 

(1934–1938 m.), savaitraščiai „Vėliava“ (1938–1940 m.), „Spinduliai“ 

(1939–1940 m.), žurnalai „Laiko žodis“ (1933–1936 m.), 

„Laisvoji mintis“ (1933–1941 m.), „Pasaulėžiūra“ (1934–1935 m.), 

„Pasaulio lietuvis“ (1937–1940 m.). Visuomeniniai-politiniai laikraščiai 

ėjo ne tik lietuvių kalba. Žydų organizacijos jidiš kalba 

Kaune leido dienraščius „Idiše štime“ (1918–1940 m.), „Folksblat“ 

(1929–1940 m.), savaitraščius „Idiše lebn“, „Najes“ (1921– 

1940 m.), „Najer veg“ (1931–1940 m.), lietuvių kalba laikraščius 

„Mūsų žodis“ (1924 m.), „Mūsų garsas“ (1924–1925 m.), „Apžvalga“ 

(1935–1940 m.). Privatūs leidėjai Kaune leido laikraščius 

rusų kalba „Naše echo“ (1929–1931 m.), „Litovskij kurjer“ 

(1932–1933 m.), „Litovskij golos“ (1933–1935 m.), „Litovskij 

vestnik“ (1935–1937 m.), „Litovskij telegraf“ (1939–1940 m.), 

lenkų kalba „Nasze słowo“ (1937 m.), vokiečių kalba „Litauische 

Rundschau“ (1920–1929 m.). Trečiojo dešimtmečio pabaigoje 

pasirodė pirmieji bulvarinio pobūdžio leidiniai – Kaune 

savaitraštis „Sekmadienis“, o Šiauliuose – „Momentas“ (ėjo nuo 

1928 iki 1940 m.). Vėliau Kaune įsteigti kiti bulvariniai laikraščiai 

bei žurnalai: 1930 m. – dienraštis „Tempo“, 1931 m. – žurnalai 

„Aš ir jūs“ ir „Aistros“, 1932 m. – savaitraštis „Lapas“, 1933 m. – 

dienraštis „Dešimt centų“. Ketvirtajame dešimtmetyje beveik 

kasmet pasirodydavo bent vienas naujas bulvarinio pobūdžio 

leidinys, tačiau daugelis jų netrukus ir sustodavo. 

Laikraščio „Mūsų Vilnius“ antraštinis puslapis. 

1928 11, Nr. 1 

53 Visuomenė 

Lietuvos politinės partijos, visuomeninės organizacijos, draugijos 

ir privatūs leidėjai nemažai laikraščių bei žurnalų leido 

įvairiems gyventojų sluoksniams, atskiroms skaitytojų grupėms. 

Darbininkams buvo skirtas 1919–1940 m. Kaune ėjęs savaitraštis 

„Darbininkas“, 1924–1925 m. Šiauliuose ir 1931–1939 m. Klaipėdoje 

leistas laikraštis Darbininkų balsas“, Kaune ėję laikraščiai 

„Gyvenimas ir darbas“ (1924–1925 m.), „Darbininkų atstovybės 

balsas“ (1934–1935 m.), „Darbo Lietuva“ (1935–1936 m.), „Darbas“ 

(1936–1940 m.). Ėjo žurnalai jaunimui („Pavasaris“, „Jaunimo 

vadas“, „Jaunimas“, „Mūsų jaunimas“, „Jaunoji karta“, „Jaunalietuvių 

vadovas“), skautams („Skautų aidas“, „Skautybė“, „Vadovė“), 

studentams („Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“), moksleiviams 

(„Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Ateitis“, Ateities spinduliai“, 

„Aušrinė“, „Moksleivių varpai“, „Moksleivis“), vaikams („Žiburėlis“, 

„Žvaigždutė“, „Saulutė“, „Šaltinėlis“, „Vyturys“, „Vaikų žodis“, 

„Kregždutė“), moterims („Moteris“, „Naujoji Vaidilutė“, „Motina ir 

vaikas“, „Moteris ir pasaulis“), katalikams („Soter“, „Logos“, „Suvažiavimo 

darbai“, „Ganytojas“, „Tiesos kelias“, „Žvaigždė“, „Misijos“, 

„Šv. Pranciškaus varpelis“, „Pranciškonų pasaulis“, „Šaltinis“), 

protestantams („Krikščionystės sargas“, „Pagalba“, „Mūsų 

žodis“, „Sėjėjas“, laikraštis „Lietuvos evangelikų kelias“). 

Be universalaus turinio laikraščių ir žurnalų, Nepriklausomoje 

Lietuvoje 1918–1940 m. ėjo specializuoti periodiniai leidiniai atskirų 

veiklos sričių ir profesijų darbuotojams 32 . Tai kultūros ir meno 

žurnalai „Kultūra“, „Naujoji Romuva“, „Muzikos barai“, „Teatras“, 

„7 meno dienos“, „Meno kultūra“, „Kino naujienos“, „Kinas“, 

mokslo žurnalai „Lietuvių tauta“, „Tauta ir žodis“, „Mūsų tautosaka“, 

„Tautosakos darbai“, „Darbai ir dienos“, „Kosmos“, „Logos“, 

„Eranus“, „Athenaeum“, „Mūsų senovė“, „Praeitis“, kraštotyros 

žurnalas „Gimtasai kraštas“, literatūros žurnalai „Veja“, „Skaitymai“, 

„Gairės“, „Keturi vėjai“, „Baras“, „Pradai ir žygiai“, „Mūsų 

dienos“, „Gaisai“, „Pradalgės“, „Trečias frontas“, „Literatūra“, 

„Dienovidis“, laikraštis „Literatūros naujienos“, pedagogikos 

žurnalai „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“, „Lietuvos mokyk- 

Laikraščio „XX amžius“ antraštinis puslapis. 

1936 06 24, Nr. 1

la“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Mokykla ir visuomenė“, medicinos 

žurnalai „Medicina“, „Kova su džiova“, „Farmacijos žinios“, 

„Dabarties klausimai“, „Sveikata ir darbas“, „Sargyba“, „Blaivioji 

Lietuva“, teisės žurnalai „Teisė“, „Teisių fakulteto darbai“, „Kriminalistikos 

žinynas“, ekonomikos žurnalai „Lietuvos ūkis“, „Lietuvos 

ūkis ir rinka“, „Tautos ūkis“, „Talka“, „Ekonomika“, technikos 

žurnalai „Lietuvos politechnikas“, „Technika“, „Technika ir 

ūkis“, karinės bei krašto apsaugos tematikos žurnalai „Karys“, 

„Trimitas“, „Mūsų žinynas“, „Policija“, „Lietuvos gaisrininkas“ 

(„Ugniagesis“), „Kardas“, „Kariūnas, “ kalbos žurnalai „Kalba“, 

„Archivum Philologicum“, „Gimtoji kalba“, spaudos, knygotyros 

ir bibliografijos žurnalai „Knygos“, „Bibliografijos žinios“, „Sėjos 

baras“, „Spaudos menas“, „Foto mėgėjas“, „Galerija“, leidiniai 

žemės ūkio, miškų ūkio, laivininkystės, transporto, pašto ir ryšių, 

statybos, kooperacijos, prekybos, verslo ir pramonės darbuotojams, 

sporto, satyros bei humoro periodiniai leidiniai. 

Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, 

Kėdainiuose, Ukmergėje, Telšiuose, Raseiniuose, Tauragėje, 

Biržuose ir kt. administraciniuose centruose įvairiu laiku buvo 

leidžiami regioniniai laikraščiai ir savaitraščiai 33 . Periodinių leidinių 

skaičius Lietuvoje nuolat didėjo. 1915 m. ėjo tik 63 lietuvių 

laikraščiai ir 24 žurnalai, 1920 m. – 133 laikraščiai ir 42 žurnalai, 

1935 m. – 138 laikraščiai ir 159 žurnalai. 1918–1940 m. buvo 

leidžiama apie 2000 įvairių periodinių leidinių. Lietuviškus laikraščius, 

savaitraščius bei žurnalus tebeleido ir lietuvių išeivija 

Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. 

Daugiau kaip 100 pavadinimų lietuvių periodinių leidinių 

1919–1939 m. ėjo lenkų okupuotame Vilniuje 34 . Tačiau tik vienas 

kitas iš jų ėjo ilgesnį laiką. Lietuviškų spaudinių leidėjai ir 

redaktoriai buvo okupacinės valdžios persekiojami, jų leidiniai 

nuolat uždaromi, atskiri numeriai konfiskuojami, todėl ėjo 

trumpai, dažnai keitė pavadinimus, buvo leidžiami vienkartiniais 

leidiniais. Pavyzdžiui, 1919 m. balandžio mėnesį Laikinojo 

Vilniaus lietuvių komiteto narių grupė pradėjo leisti tautinės 

pakraipos dienraštį „Nepriklausomoji Lietuva“. 1920 m. 

rugpjūčio mėnesį lenkų valdžiai jį uždarius, dienraštį pakeitė 

„Vilniaus aidas“, o metų pabaigoje – dienraštis „Vilnius“ (ėjęs 

1920–1921 m.), vėliau – „Vilnietis“ (1921–1922 m.), laikraščiai 

„Rytų Lietuva“ (1922–1923 m.), „Lietuvos Rytai“ (1923– 

1924 m.), „Vilniaus balsas“ (1924 m.), „Vilniaus aidas“ (1924– 

1928 m.). 1919 m. Vilniuje pasirodė ir katalikiškas laikraštis 

„Aušra“. 1920 m. jį uždarius, pasirodė savaitraštis „Vilniaus 

garsas“, 1922 m. – „Garsas“, 1923 m. – „Vilniaus kelias“ ir 

„Lietuvos kelias“, 1925 m. – „Kelias“, ėjęs iki 1928 m. 1928 m. 

sujungus „Vilniaus aidą“, Kelią“ ir 1928 m. įsteigtą dvisavaitinį 

laikraštį „Dirva“, pradėjo eiti laikraštis pavadinimu „Vilniaus 

rytojus“, išsilaikęs net iki 1937 m. Lenkų valdžiai jį uždarius, 

laikraštis dar buvo leidžiamas iki 1938 m. balandžio mėnesio 

įvairių pavadinimų vienkartiniais leidiniais. Leidyba rūpinosi 

Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. 

4. OKUPACIJOS IR ANEKSIJOS METAIS 

1940 m. birželio mėnesį prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, 

beveik visi laikraščiai ir žurnalai šalyje buvo sustabdyti, dauguma 

buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vėliau areštuoti, 

įkalinti arba ištremti. Keletą mėnesių dar ėjo dienraščiai „Lietuvos 

aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“. Buvo pradėti leisti komunistines 

idėjas ir sovietinę santvarką propaguojantys dienraščiai 

54 Visuomenė 

„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Vilniaus balsas“, „Tarybų Lietuva“, 

„Darbininkų žodis“, laikraščiai „Karių tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, 

„Raudonasis sportas“, „Raudonarmietis“, žurnalas „Komunistas“, 

laikraščiai rusų kalba „Truženik“, „Novaja žizn“, „Krasnoje znamia“, 

lenkų kalba „Gazeta Ludowa“, „Prawda komsomolska“, „Prawda 

Wileņska“, „Prawda pionierska“, jidiš kalba „Der emes“, „Vilner 

emes“. 1941 m. balandžio mėnesį pradėti leisti apskričių laikraščiai 

„Raudonoji vėliava“ (Šiauliuose), „Panevėžio tiesa“, „Naujasis 

kelias“ (Marijampolėje), „Tarybų Žemaitija“ (Telšiuose). Buvo leidžiami 

Nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai „Kultūra“, „Laisvoji 

mintis“, „Gimtasai kraštas“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Žiburėlis“, 

„Gimtoji kalba“, „Bibliografijos žinios“, „Mūsų girios“, „Žemės 

ūkis“, „Veterinarija ir zootechnija“, „Naujoji sodyba“, keli žurnalo 

tipo tęstiniai moksliniai leidiniai botanikos, matematikos, medicinos, 

technikos klausimais. 1940–1941 m. pradėti leisti nauji arba 

pakeistais pavadinimais žurnalai „Į pagalbą“, „Raštai“, „Genys“, 

„Pionierius“, „Motinos ir vaiko apsauga“, „Šeima“, „LTSR medicina“, 

„Liaudies ūkis“, „Liaudies sveikata“, „Ryšininkų gyvenimas“, 

„Komunalinis ūkis“, „Milicija“, „Liaudies sparnai“, „Šluota“. Iš viso 

1941 m. birželio mėnesį ėjo 37 periodiniai leidiniai. 

Vokiečių okupacijos (1941–1944) metais legaliai ėjo tik okupacinei 

valdžiai ištikimi dienraščiai „Į laisvę“, „Ateitis“, „Naujoji 

Lietuva“, „Kauener Zeitung“, „Vilnaer Zeitung“, „Goniec codzienny“ 

(lenkų kalba), „Belaruski holas“ (baltarusių kalba), 

regioniniai laikraščiai „Žemaičių žemė“ (Telšiuose), „Panevėžio 

apygardos balsas“, „Nauja gadynė“ (Marijampolėje), „Tėviškė“ 

(Šiauliuose), „Laisvas žodis“ (Kėdainiuose), „Naujosios Biržų 

žinios“, visuomeninių organizacijų leidiniai „Savitarpio pagalbos 

žinios“, „Ūkininko patarėjas“, „Tėvų žemė“, „Lietuvos gynėjas“, 

laikraščiai „Lietuviai“, „Už tėvynę“. Taip pat ėjo anksčiau įsteigti 

žurnalai „Gimtasai kraštas“, „Žiburėlis“, „Savaitė“, „Lietuviškoji 

medicina“, „Ugniagesis“, „Žemės ūkis“, „Naujoji sodyba“, „Mūsų 

girios“, „Karys“, „Policija“, „Bibliografijos žinios“, nauji žurnalai 

„Kūryba“, „Lietuvių archyvas“, „Sveikata ir darbas“, „Technika“, 

Žurnalo „Pergalė“ viršelis. 1945, Nr. 1–2

keletas almanachų, vienkartinių leidinių, informacinių biuletenių, 

iš viso apie 40 legalių periodinių leidinių. 

Netrukus po naujos komunistinės santvarkos įvedimo 

1940 m. visose Lietuvos apskrityse ėmė plisti rezistencinė 

spauda (atsišaukimai, laikraštėliai, laikraščiai), nukreipta prieš 

komunistinę valdžią, raginanti boikotuoti rinkimus į vietinius ir 

aukščiausio lygio valdymo organus. Ją leido besikuriančios pogrindinės 

grupės, moksleivių ir jaunimo organizacijos. 1940 m. 

rudenį, artėjant rinkimams, Kaune pasirodė rotatoriumi spausdintas 

laikraštis „Laisvoji Lietuva“ – pirmasis periodinis antikomunistinės 

rezistencijos leidinys. Jį leido Kaune veikusi katalikų 

jaunimo organizacija – Laisvosios Lietuvos Sąjunga. Išėjo trys 

laikraščio numeriai, o rengiant ketvirtąjį, pagrindiniai jo leidėjai 

(keturi minėtos sąjungos nariai) buvo suimti. Tų pačių 1940 m. 

rudenį Kėdainių gimnazijos moksleiviai nelegaliai leido literatūrinį 

politinį laikraštį „Prisikėlimas“. 

Labai daug įvairių pogrindinių periodinių leidinių buvo leidžiama 

Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) 35 . 

Daugiausia jų įsteigė 1941 m. pabaigoje susikūrę rezistenciniai 

sąjūdžiai Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos 

laisvės armija, Lietuvių nacionalistų partija, Nepriklausomos 

Lietuvos sąjūdis, Lietuvių vienybės sąjūdis, taip pat atgaivintos 

Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų 

partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos tautininkų 

sąjungos, Lietuvos darbo federacija. Vokiečių okupacijos metais 

Lietuvoje iš viso ėjo per 30 antinacistinės rezistencijos laikraščių 

ir biuletenių. Šie pogrindiniai leidiniai pirmiausia žmonėms 

pateikdavo tikrų žinių apie padėtį šalies viduje ir fronte, taip 

pat jie vienijo ir koordinavo lietuvių priešinimosi okupantams 

pastangas. Todėl vokiečių valdžia visą laiką persekiojo šią lietuvišką 

spaudą, dažnai imdavosi represijų prieš spaudos darbuotojus, 

juos areštuodavo, įkalindavo. Tačiau dauguma leidinių 

nesustojo, ėjo iki pat karo pabaigos, o kai kurie nelegaliai 

buvo leidžiami ir vėliau, sovietinės okupacijos metais. 

Karo metais Lietuvoje ėjo ir nelegalūs komunistiniai laikraščiai 

bei biuleteniai 36 . Juos leido Lietuvos komunistų partijos pogrindiniai 

komitetai ir organizacijos, 1942–1944 m. veikusi Lietuvos antifašistų 

sąjunga, 1943 m. sukurta Lietuvos išlaisvinimo sąjunga, į 

pogrindį pasitraukusi Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga, sovietinių 

partizanų būriai. Iš viso Lietuvoje buvo platinama apie 20 

nelegalių komunistinių laikraščių. Tačiau daugelio jų išėjo tik po 

kelis numerius. Jie dažniausiai buvo dauginami hektografu (kelių 

šimtų egzempliorių tiražu), tik vienas kitas buvo spausdinamas 

slaptose spaustuvėse (iki 2000 egz. tiražu). Laikraščiuose daugiausia 

buvo informuojama apie padėtį karo frontuose ir rašoma 

apie okupacinės valdžios veiklą, raginama nevykdyti jos įsakymų 

ir priešintis mobilizacijai į vokiečių kariuomenę. 

Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo 

steigiami nauji ir atkuriami 1940–1941 m. leisti periodiniai leidiniai, 

reikalingi komunistų partijos tikslams ir uždaviniams propaguoti, 

sovietinei santvarkai kurti. 1944 m. Vilniuje pradėjo eiti 

vadinamieji respublikiniai dienraščiai „Tarybų Lietuva“, „Tiesa“, 

„Sovetskaja Litva“ (rusų kalba), laikraščiai „Komjaunimo tiesa“, 

Valstiečių laikraštis“, kiek vėliau – žinybiniai (profesiniai) laikraščiai 

„Lietuvos geležinkelininkas“, „Literatūra ir menas“, „Milicijos 

darbuotojas“, „Lietuvos pionierius“, „Nemuno upeivis“. Buvo 

atkurti anksčiau ėję ir pradėti leisti nauji apskričių laikraščiai: 

1950 m. jų buvo 39. 1950 m. viduryje juos pakeitė rajonų laikraš- 

55 Visuomenė 

čiai. 1950–1953 m. taip pat ėjo 4 sričių laikraščiai: „Raudonoji 

žvaigždė“ (buvo leidžiamas 1952–1953 m. Vilniuje), „Raudonoji 

vėliava“, „Kauno tiesa“, „Tarybinė Klaipėda“. Nuo 1953 m. trys 

pastarieji laikraščiai, taip pat „Panevėžio tiesa“ ir „Vakarinės 

naujienos“ (Vilniuje) tapo miestų laikraščiais. 1950–1953 m. ėjo 

ir MTS laikraščiai: 1953 m. jų buvo 133. Šeštajame dešimtmetyje 

pradėjo eiti aukštųjų mokyklų, o septintajame ir aštuntajame – 

įmonių ir organizacijų laikraščiai bei savaitraščiai. Tokia laikraščių 

struktūra išsilaikė iki devintojo dešimtmečio pabaigos. 

Kartu su laikraščiais 1945 m. pasirodė ir žurnalai „Jaunimo 

gretos“, „Komunistas“, „Agitatoriaus bloknotas“, „Pergalė“, 

„Tarybinė mokykla“, kiek vėliau – „Švyturys“, „Žemės ūkis“, 

„Bibliotekų darbas“, „Žvaigždutė“, „Genys“, „Tarybinė moteris“, 

„Sveikatos apsauga“, „Meno saviveikla“, „Šluota“, „Kultūros 

barai“, „Nemunas“. Buvo leidžiami mokslininkams skirti 

tęstiniai žurnalo tipo leidiniai ir moksliniai žurnalai (1985 m. 

jų buvo 69), ėjo įvairių ūkio šakų ir atskirų profesijų specialistams 

skirti specialieji biuleteniai ir žurnalai (89); plačiai skaitytojų 

auditorijai 1985 m. buvo skirti 32 universalaus turinio 

žurnalai, taip pat 134 įvairių tipų laikraščiai. 

Tuoj po karo Lietuvoje ėmė kurtis pogrindinė lietuvių partizanų 

spauda 37 . Pogrindyje veikusios tautinės organizacijos ir į 

miškus pasitraukę partizanai, norėdami geriau informuoti Lietuvos 

gyventojus apie vidaus ir tarptautinę padėtį, pateikti tikrų 

žinių apie vietinės administracijos darbus, platinti užsienio radijo 

pranešimus, 1944–1957 m. leido atsišaukimus, biuletenius, 

laikraščius, laikraštėlius: iš viso pasirodė per 80 įvairių periodinių 

leidinių. Juos spausdino ir daugino rašomosiomis mašinėlėmis, 

šapirografais, rotatoriais, kartais – spaustuvine technika. 

1947 m. visos partizanų apygardos jau turėjo bent po vieną 

periodinį leidinį. Iš pradžių daugelis partizanų laikraščių buvo 

leidžiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos laisvės 

armijos vardu, paantraštėje nurodant apygardą, rinktinę, būrį, 

eilės ir ištisinį numerį. 1949 m. pradžioje Lietuvos teritoriją pa- 

Žurnalo „Šluota“ viršelis. 1940 07 24, Nr. 1

dalinus į partizanines sritis, visa rezistencinė spauda pradėta 

leisti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vardu. 

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje vėl atgijo pogrindinė 

periodinė spauda 38 . 1972 m. kovo 19 d. pasirodė vienas 

pirmųjų šio laikotarpio rezistencinių leidinių – „Lietuvos Katalikų 

Bažnyčios Kronika“, ėjęs net iki 1989 m. Nuo 1976 iki 1981 m. 

buvo leidžiamas pogrindinis katalikiškos krypties leidinys „Dievas 

ir Tėvynė“, nuo 1977 m. – „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, nuo 

1979 m. – „Ateitis“ bei „Lietuvos ateitis“. Taip pat ėjo tautinės 

krypties nelegalūs leidiniai „Aušra“, „Laisvės šauklys“, „Aušrelė“, 

„Vytis“, „Tautos kelias“, liberalios krypties žurnalai „Varpas“, 

„Perspektyvos“, „Alma Mater“, literatūrinės kultūrinės krypties 

leidiniai „Pastogė“, „Nemuno vaga“. Dėl leidėjų, redaktorių, platintojų 

ir skaitytojų persekiojimo, areštų, tardymų bei kalinimo neilgai 

ir nereguliariai ėjo ir dar nemažai kitų rezistencinių leidinių 

(iki 1988 m. iš viso jų pasirodė apie 30). Dažnai vietoj laikinai ir 

visai sustabdytų laikraščių ar žurnalų išeidavo kiti, bet ir jie paprastai 

būdavo trumpaamžiai. Šie nelegalūs leidiniai daugiausia 

buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis, dauginami rotatoriais. 

Kai kurie turėjo nuo kelių iki keliolikos puslapių, bet buvo 

ir tokių („Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Dievas ir Tėvynė“, 

„Aušra“, „Vytis“), kurių atskirų numerių apimtis siekdavo 40– 

100 puslapių; pastaruosius galima laikyti žurnaliniais leidiniais. 

Rezistencinių leidinių skelbiamus rašinius slapta skaitydavo Lietuvos 

žmonės, jie buvo plačiai cituojami ir komentuojami kitose 

šalyse, ypač lietuvių išeivijos laikraščiuose. 

Karo, pokario ir vėlesniais metais laikraščius bei žurnalus leido 

ir lietuvių išeivija JAV, Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje, 

Australijoje, Didžiojoje Britanijoje. 

5. LIETUVOS ATGIMIMO PERIODIKA 

1985 m. Maskvoje paskelbtos pertvarkos požymiai po kelerių 

metų ėmė reikštis ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Kai kuriuose 

respublikiniuose leidiniuose, pirmiausia savaitraščiuose „Gimta- 

Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ viršelis. 2007 08–09 

56 Visuomenė 

sis kraštas“ bei „Literatūra ir menas“ ir laikraštyje „Komjaunimo 

tiesa“, vis daugiau buvo spausdinama poleminių, diskusinių 

straipsnių aktualiais ekonomikos, ekologijos, valdymo, kultūros 

bei visuomenės gyvenimo klausimais. Lietuvoje pasirodė pirmieji 

nelegalūs ir pusiau legalūs informaciniai lapeliai, laikraštėliai, kiti 

demokratinės pakraipos spaudiniai, kuriuos leido neformalios inteligentijos, 

jaunimo, studentų, moksleivių grupės. 

1988 m. birželio 3 d. Vilniuje įkūrus Lietuvos persitvarkymo 

sąjūdžio iniciatyvinę grupę, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai 

leidiniai 39 . Birželio 13 d. pasirodė dviejų puslapių rotatoriumi 

spausdintas leidinėlis „Informacinis pranešimas“ ir jo tęsinys 

– keturių puslapių apimties laikraštėlis „Sąjūdžio žinios“. Tai 

buvo pirmasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, nuo 39-ojo numerio 

– jo Seimo tarybos leidinys. 1988 m. išėjo 60 šio laikraštėlio 

numerių. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais skaitytojus pasiekė 

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno politechnikos instituto 

grupės biuletenis „Kvieslys“, Kauno zonos leidinys „Kauno aidas“, 

Alytaus miesto leidinys „Alytaus sąjūdis“, Panevėžio grupės 

laikraštėlis „Sąjūdžio žodis“. Iki 1988 m. pabaigos pasirodė 

daugelio miestų ir rajonų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 

tarybų leidiniai, tarp jų Klaipėdoje – „Mažoji Lietuva“ (vėliau 

leistas kaip krašto laikraštis), Šiauliuose – „Krivūlė“, Anykščiuose 

– „Žiburys“, Raseiniuose – „Dubysa“, Rokiškyje – „Atgaiva“, 

Kretingoje – „Žemaičių tiesa“, Trakuose – „Trakų žemė“, Kelmės 

rajone (Kražiuose) – „Kražių aidai“. 1989 m. jau ėjo beveik visų 

Lietuvos miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų leidiniai. 

Pirmieji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupių leidiniai buvo 

rašyti rašomąja mašinėle, dauginti rotaprintu, kai kurie surinkti 

kompiuteriu, spausdinti poligrafine technika. Vieni biuleteniai ir 

laikraštėliai ėjo nereguliariai, tik vienerius ar dvejus metus, kitų 

išėjo po kelis ar kelias dešimtis numerių, nuo 2 iki 4 puslapių 

apimties. Tačiau 1989-aisiais, o ypač 1990 m., daugelio Lietuvos 

persitvarkymo sąjūdžio (nuo 1990 m. – Lietuvos sąjūdžio) 

miestų ir rajonų tarybų laikraštėliai ir laikraščiai buvo spausdinami 

spaustuvėse, geriau techniškai parengiami, kruopščiau 

suredaguojami. Nemažai tokių leidinių vėliau tapo krašto, rajono, 

miesto ar nepriklausomais laikraščiais. 

Iš pradžių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidiniuose daugiausia 

buvo polemizuojama su respublikiniais, miestų ir rajonų 

laikraščiais, pasisakoma prieš iškraipytus faktus, klaidingas 

žinias jų paskelbtuose straipsniuose ir informacijos agentūros 

ELTA pranešimuose apie Sąjūdžio veiklą. Vėliau buvo daug 

rašoma apie įvairius Sąjūdžio renginius, informuojama apie jo 

darbą, taip pat spausdinama daug kritinių korespondencijų ir 

straipsnių, kuriuose buvo atskleidžiami centrinės ir vietinės valdžios 

bei partinių veikėjų darbo trūkumai, klaidos, smerkiama 

jų vykdoma politika, siūloma iš darbo atleisti kai kuriuos pareigūnus. 

Tokius necenzūruotus rašinius noriai skaitė įvairaus 

amžiaus ir išsilavinimo žmonės, stengdamiesi nepraleisti nė 

vieno mėgstamo leidinio numerio, todėl sparčiai didėjo ne tik 

jų skaičius, bet ir tiražai. 

Greta miestų bei rajonų ir vietinių Lietuvos persitvarkymo 

sąjūdžio periodinių leidinių, pradėjo eiti ir visai Lietuvai skirti 

laikraščiai, biuleteniai, žurnalai. 1988 m. rugsėjo 16 d. Vilniuje 

100 000 egz. tiražu pradėjo eiti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 

biuletenis „Atgimimas“, kuris kitais metais tapo savaitraščiu, o 

nuo 1992 m. eina kaip Lietuvos politikos savaitraštis. 1989 m. 

rugsėjo 16 d. Vilniuje pasirodė kitas Lietuvos persitvarkymo

sąjūdžio leidinys – laikraštis „Respublika“. Nuo 1990 m. kovo 

mėnesio jis ėmė eiti kaip nepriklausomas Lietuvos dienraštis. 

Nuo pat pradžios jį redaguoja V. Tomkus, o leidžia uždaroji akcinė 

bendrovė „Respublika“. Tai vienas populiariausių Lietuvos 

nacionalinių dienraščių. 

Kartu su Sąjūdžio spauda atsirado ir besikuriančių politinių 

partijų, sąjungų, visuomeninių judėjimų periodinių leidinių. Iš 

pradžių jie buvo leidžiami slaptai arba pusiau legaliai, spausdinami 

įvairiausia perrašinėjimo, dauginimo bei spausdinimo 

technika. Po to, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 

1989 m. gruodžio 7 d. pakeitė Lietuvos konstitucijos 6 

ir 7 straipsnius, skelbusius komunistų partijos vienvaldystę, 

ir įteisino daugiapartinę sistemą, pradėjo eiti ir spaustuvėse 

spausdinti legalūs įvairių partijų leidiniai. 1988–1989 m. pradėjo 

eiti nemažai įvairių bendrijų, draugijų, kūrybinių sąjungų, 

bendruomenių leidinių, biuletenių, laikraštėlių, laikraščių, žurnalų. 

Dauguma šių leidinių eina iki šiol – tik kai kurie leidžiami 

kitų leidėjų arba kitais pavadinimais. 

Naujų laikraščių bei žurnalų steigimą ir jau einančių pertvarkymą 

palengvino ta aplinkybė, kad 1989 m. Lietuvos spauda 

jau buvo mažiau priklausoma nuo Maskvos, plačiai buvo svarstomas 

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. 

O 1990 m. vasario 9 d. jį priėmus ir nuo kovo 1 d. jam 

įsigaliojus, teisę steigti periodinius leidinius turėjo valstybinės, 

politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės 

sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat 

pavieniai Lietuvos piliečiai. Palankios sąlygos realizuoti šias 

nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susidarė 

po 1990 m. kovo 11-osios – paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės 

aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę, visuomenės informavimo 

priemonės tapo laisvos ir necenzūruojamos. 

1990 m. įsigaliojus Spaudos ir kitų masinės informacijos 

priemonių įstatymui 40 , netrukus Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos 

miestuose ir rajonų centruose pasirodė gana daug naujų perio- 

57 

Visuomenė 

dinių leidinių. Ėmė kurtis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų 

laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo 

steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai 

bei savaitraščiai, universalios tematikos, specialios paskirties ir 

moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklausomoje 

Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Apie 

45 metus egzistavusi sovietinė masinės informacijos priemonių 

sistema ėmė irti ir formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spauda. 

Buvusieji valstybiniai bei žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo 

privatizuoti, jų leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, 

visuomeninės organizacijos, žmonių grupės ar asmenys. 

1988 m. Lietuvoje ėjo 11 visai šaliai skirtų vadinamųjų respublikinių 

laikraščių – „Czerwony Sztandar“ (lenkų kalba), „Gimtasis 

kraštas“, „Komjaunimo tiesa“ (lietuvių ir rusų kalbomis), 

„Lietuvos pionierius“, „Literatūra ir menas“, „Sportas“, „Tarybinis 

mokytojas“, „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, „Sovetskaja Litva“ 

(rusų kalba). Kai kurie iš jų buvo dienraščiai – leidžiami 

šešis arba penkis kartus per savaitę. Iš jų ir naujai įsteigtų leidinių 

susikūrė 8 naujo turinio ir formos nacionaliniai dienraščiai: 

„Echo Litvy“ (1944–1990 m. vadinosi „Sovetskaja Litva“, 

ėjo iki 2001 m.), „Kauno diena“ (nuo 1992; 1945–1950 m. „Tarybų 

Lietuva“, 1950–1992 m. „Kauno tiesa“), „Kurier Wileņski“ 

(1953–1990 m. „Czerwony Sztandar“), „Lietuvos aidas“ (nuo 

1917 m., su pertraukomis, atkurtas 1990 m.), „Lietuvos rytas“ 

(nuo 1990 m., vietoj laikraščio „Komjaunimo tiesa“), „Lietuvos 

žinios“ (1909–1915, 1922–1940 m., nuo 1990 m., su pertrauka), 

„Respublika“ (nuo 1989 m.), „Verslo žinios“ (nuo 1994 m.); 

2004 m. prie jų prisijungė „Vakaro žinios“, 2006 m. – „Laikraštis 

tau“ (L.T.). Daugelis dienraščių ėmė leisti įvairius priedus 

bei atskirus leidinius, daugiausia specializuotus, skirtus konkrečioms 

skaitytojų grupėms arba tam tikrų veiklos sričių bei 

profesijų žmonėms. Toliau ėjo ir visai šaliai skirti savaitraščiai 

„Atgimimas“, „Dialogas“ (iki 1989 m. leistas pavadinimu „Tarybinis 

mokytojas“, o iki 1992 m. – „Tėvynės šviesa“), „Gimtasis 

Žurnalo „Naujoji Romuva“ viršelis. 1995 01 07, Nr. 1 Žurnalo „Nemunas“ viršelis. 1991, Nr. 3

kraštas“ (iki 1997 m.), „Kalba Vilnius“ (iki 1999 m.), „Literatūra 

ir menas“, taip pat vėliau atsiradę savaitraščiai „Voruta“, „Šiaurės 

Atėnai“, „Šeimininkė“, „Dienovidis“ (nuo 2001 m. žurnalas), 

„Kregždutė“, „7 meno dienos“, „Autoekspresas“ (nuo 2003 m. 

žurnalas), „Mokesčių žinios“. 

Kai kurie Lietuvos sąjūdžio rajonų ir miestų tarybų leidiniai 

(„Mažoji Lietuva“, „Krivūlė“, „Atgaiva“, „Trakų žemė“, „Kražių 

aidai“, „Žiburys“) po kurio laiko tapo vieno ar kito krašto laikraščiais. 

Tokių regioninių leidinių pasirodė ir daugiau: „Indraja“, 

„Zanavykas“, „Prie Nemunėlio“, „Znad Wilii“, „Mūsų mintys“, 

„Vakarų ekspresas“, „Žiemgala“, „Šiaulių kraštas“, „Šalčia. Biržų 

žinios“, „Žemaičių saulutė“, „Utenos krašto žinios“, „Naujos 

tėviškės žinios“, „Druskonis“. Iš viso 1994 m. ėjo daugiau kaip 

20 krašto laikraščių. Juos leido rajonų kultūros ir kraštotyros 

draugijos, uždarosios akcinės bendrovės, Lietuvos sąjūdžio 

miestų ir rajonų tarybos, spaudos darbuotojų ir žurnalistų grupės. 

Kai kurių kraštų laikraščiai vėliau nustojo eiti arba virto apskričių, 

rajonų ar kitokiais leidiniais. 

Toliau buvo leidžiami (pakeistais pavadinimais) miestų laikraščiai: 

„Klaipėda“ (nuo 1945 m.; iki 1990 m. „Tarybinė Klaipėda“), 

„Panevėžio balsas “ (nuo 1941 m., iki 1990 m. „Panevėžio 

tiesa“), „Šiaulių naujienos“ (nuo 1941 m., iki 1988 m. „Raudonoji 

vėliava“) , „Vakarinės naujienos“ (1958–1999 m. Vilniuje), „Alytaus 

naujienos“ (nuo 1945 m., iki 1989 m. „Komunistinis rytojus“), 

„Suvalkietis“ (nuo 1941 m., iki 1992 m. „Naujasis kelias“). Pasirodė 

nemažai naujų miestų bei savivaldybių laikraščių („Druskininkų 

naujienos“, „Vakarinė Palanga“, „Panevėžio rytas“, „Laikinoji 

sostinė“), o kai kurių miestų laikraščių leidimas vėliau nutrūko. 

1995 m. pradžioje Lietuvos teritorijoje sudarius 10 apskričių, 

atsirado apskričių laikraščiai. Jais tapo kai kurie anksčiau ėję 

ar naujai įsteigti laikraščiai: „Panevėžio rytas“, „Utenis. Utenos 

apskrities žinios“, „Kauno apskritis“, „Klaipėda“, „Suvalkietis“, 

„Alytaus naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Tauragiškių balsas“, „Kalvotoji 

Žemaitija“, „Vakarų Lietuva“, „Telšių žinios“. 

58 

Visuomenė 

Nors gerokai padaugėjo miestų laikraščių ir atsirado kraštų 

bei apskričių laikraščiai, tačiau pagrindinis regioninės ir vietinės 

spaudos leidinio tipas tebėra rajono laikraštis. Iki šiol leidžiami 

beveik visi anksčiau ėję rajonų laikraščiai: tik daugelis jų pakeitė 

pavadinimus, tapo nepriklausomi. Dažniausiai jų leidėjai yra 

pačios laikraščių redakcijos (uždarosios akcinės bendrovės). 

Pasirodė ir vienas kitas naujas rajono laikraštis. 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo leidžiami ir visų 

aukštųjų mokyklų laikraščiai (kai kurie pakeistais pavadinimais), 

atskirų įmonių ir organizacijų laikraščiai, atsirado daug informacinių 

ir reklaminių laikraščių, pramoginių ir bulvarinio pobūdžio 

leidinių, įvairioms skaitytojų grupėms (jaunimui, studentams, 

moksleiviams, vaikams, moterims) skirtų leidinių, šakinių ir profesinių 

laikraščių ir savaitraščių, religinio turinio laikraščių. 

Nuo 1989 m. ėmė vis sparčiau augti žurnalų skaičius. Pradėti 

leisti ir visiškai nauji – naujų pavadinimų, naujos tematikos, naujo 

turinio – žurnalai, ir atgaivinti seni, dar prieš karą Nepriklausomoje 

Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję leidiniai. Vieni buvo orientuoti į 

plačiąją visuomenę, kiti skirti specialistams, įvairių profesijų žmonėms, 

treti – mokslo darbuotojams. 

Daugiausia pradėjo eiti universalios tematikos, įvairaus išsilavinimo 

ir amžiaus žmonėms skirtų žurnalų, gvildenančių aktualias 

socialines, ekonomines, kultūrines, estetines, politines, 

žmonių bendravimo problemas. Daugelio įsteigtų žurnalų leidimas 

po kurio laiko nutrūko, tačiau iki šiol tebeleidžiami žurnalai 

„Krantai“, „Magazyn Wileņski“ (lenkų kalba), „Psichologija tau“, 

„Keturi ratai“, „Karys“, „Veidas“, „Tik vyrams“, „Ieva“, „Laima“, 

„Ji“, „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Naminukas“, „Penki“, „Flintas“, 

„Rankdarbiai“, „Rubinaitis“, „Mano namai“, „Artuma“, „Ekstra“. 

Toliau buvo leidžiami anksčiau ėję plačiajai skaitytojų auditorijai 

skirti žurnalai (kai kurie pakeistais pavadinimais): „Žvaigždutė“, 

„Gimtoji kalba“ (1990 m. pakeitęs leidinį „Mūsų kalba“), „Kinas“, 

„Kultūros barai“, „Metai“ (1991 m. pakeitęs žurnalą „Pergalė“), 

„Mokslas ir gyvenimas“, „Moksleivis“ (iki 2001 m.), „Moteris“ 

Žurnalo „Kultūros barai“ viršelis. 2003, Nr. 6 Žurnalo „Liaudies kultūra“ viršelis. 2010, Nr. 3

(anksčiau ėjęs pavadinimu „Tarybinė moteris“), „Mūsų sodai“ (iki 

1999 m.), „Nemunas“ (nuo 2004 m. savaitraštis), „Sveikata“ (iki 

2005 m., anksčiau vadinosi „Sveikatos apsauga“), „Šeima“ (iki 

2004 m.), „Šluota“ (iki 2004 m.), „Vilnius“ (buvęs literatūrinis žurnalas 

„Litva literaturnaja“). 1999–2006 m. populiariausi, labiausiai 

skaitomi buvo pramoginiai, galvosūkių, kryžiažodžių, šeimai, 

moterims, vyrams bei vaikams skirti žurnalai; labai pagausėjo 

savaitinių naujienų ir laisvalaikio žurnalinių leidinių. 

Šiuo laikotarpiu nemažai pasirodė ir specialiųjų žurnalų, 

skirtų įvairių ūkio šakų, atskirų profesijų ir veiklos sričių skaitytojams. 

Mokytojams ir studentams buvo skiriamas metodinis 

žurnalas „Gimtasis žodis“, kultūros ir švietimo darbuotojams – 

„Liaudies kultūra“, žemės ūkio darbuotojams – „Ūkininkas“ (ėjęs 

iki 2002 m.), transporto darbuotojams – „Ratai“ (iki 1994 m.), 

verslo žmonėms – „Verslo ir komercinė teisė“, fotografijos mėgėjams 

– „Vyzdys“, finansininkams – „Sąskaityba“, „Apskaitos 

ir mokesčių apžvalga“, katalikybės puoselėtojams – „Naujasis 

židinys“. Buvo atgaivinti prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje 

ėję žurnalai „Bibliografijos žinios“, „Dienovidis“ (kultūros žurnalas, 

1990–2001 m. leistas kaip savaitinis laikraštis), „Jūra“, 

„Kardas“ (karininkų), „Lietuvos farmacijos žinios“, „Litova stelo“ 

(esperantininkų), „Medicina“, „Medžiotojas ir meškeriotojas“ (iki 

2006 m.), „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ (šaulių), „Žemėtvarka ir 

melioracija“. 1989–1990 m. visateisiais žurnalais tapo anksčiau 

ėję biuleteniai bei informaciniai leidiniai „Kooperatininkas“, „Lietuvos 

sparnai“ (buvęs biuletenis „Sparnai“), „Mūsų girios“ (buvęs 

biuletenis „Girios“), „Statyba ir architektūra“, „Teisės problemos“ 

(buvęs biuletenis „Socialistinė teisė“), „Tarp knygų“ (buvęs biuletenis 

„Bibliotekų darbas“), „Mūsų kraštas“ (buvęs leidinys „Kraštotyra“). 

Toliau ėjo žurnalai „Mokslas ir technika“, Mūsų gamta“ 

(iki 1998 m.), „Žemės ūkis. “ Vėliau kai kurių specialiųjų žurnalų 

leidimas nutrūko, tačiau atsirado ir naujų leidinių. 

Mokslo darbuotojams ir specialistams skirtų naujų žurnalų 

ar žurnalo tipo leidinių skaičius didėjo lėčiau. Šiuo laikotarpiu 

pradėjo eiti mokslinis žurnalas anglų kalba „Baltic Astronomy“, 

religijos, filosofijos ir meno žurnalas „Logos“, mokslinis žurnalas 

„Mokslas ir Lietuva“, nuo 1994 m. ėjęs pavadinimu „Lietuvos 

mokslas“ (lietuvių ir anglų kalbomis), buvo atkurtas 1940 m. 

ėjęs Baltijos šalių mokslinis žurnalas „Revue Baltique“ (prancūzų, 

anglų, vokiečių kalbomis), istorijos žurnalas „Mūsų praeitis“. 

1990 m. buvo reorganizuotas mokslinis žurnalas „Lietuvos Mokslų 

akademijos darbai“, kuris buvo leidžiamas nuo 1955 m. Iš pradžių 

ėjo šio žurnalo A serija (visuomenės mokslai) bei B serija 

(chemija, technika, fizinė geografija), o nuo 1960 m. – ir C serija 

(biologijos mokslai). Vietoj jų 1990 m. pradėti leisti 7 savarankiški 

moksliniai žurnalai: „Chemija“, „Ekologija“, „Biologija“, „Energetika“, 

„Filosofija, sociologija“, „Informatica“, „Lituanistica“. Be to, 

1994 m. pradėjo eiti Lietuvos Mokslų Akademijos žurnalai „Acta 

Medica Lituanica“, „Lietuvos fizikos žurnalas“ (vietoj „Lietuvos 

fizikos rinkinys“), „Menotyra“, „Žemės ūkio mokslai“. Buvo pertvarkyta 

bei papildyta ir tęstinių leidinių serija „Lietuvos aukštųjų 

mokyklų mokslo darbai“. Pasikeitė ir daugelis kitų mokslinių žurnalo 

tipo leidinių, jų dauguma tapo tikrais moksliniais žurnalais. 

Nuo 1989 m. buvo tobulinami bei pertvarkomi ne tik moksliniai, 

bet ir universalūs bei specialieji žurnalai. Juos ėmė leisti 

uždarosios akcinės bendrovės, visuomeninės organizacijos, 

žmonių grupės arba pavieniai asmenys – žurnalistai, įvairių sričių 

specialistai, remiami draugijų, bendrijų, sąjungų bei leidyklų. 

59 

Tiesa, kai kurių šiuo laikotarpiu pradėtų leisti žurnalų išėjo tik po 

vieną kitą numerį, kitų leidimas kartais (dažniausiai dėl finansinių 

sunkumų) laikinai arba ir visai nutrūko. Tačiau apskritai visų trijų 

grupių žurnalinių leidinių kasmet daugėjo. 1992 m. iš viso ėjo 

daugiau kaip 100 mokslinių žurnalų ir tęstinių žurnalo tipo leidinių, 

per 70 specialiųjų (šakinių bei profesinių) žurnalų ir apie 

90 universalių bei literatūrinių žurnalų, o 1998 m. buvo leidžiama 

atitinkamai 120, 140 ir 120 žurnalų. Visų šių trijų grupių, 

kurios išsiskyrė dar prieš karą, žurnaliniai leidiniai sudarė tam 

tikrą periodinės spaudos sistemą, kuri irgi pradėjo formuotis 

tarpukario Lietuvoje. Tada buvo bandoma nuosekliai eiti prie 

to, kad visi gyventojų sluoksniai, visos pagrindinės skaitytojų 

grupės – mokslininkai, specialistai ir plačioji visuomenė – turėtų 

atitinkamos tematikos visaverčius žurnalus. 

Lietuvoje periodinių leidinių skaičius sparčiai didėjo iki 

1995 m. – tais metais buvo leidžiami 477 laikraščiai ir 212 žurnalų. 

Vėliau laikraščių ėmė mažėti, o žurnalų skaičius gana 

sparčiai augo. 2000 m. jau ėjo 361 laikraštis ir 349 žurnalai, 

2006 m. pradžioje – 325 laikraščiai ir 434 žurnalai bei tęstiniai 

žurnalo tipo leidiniai. 2006 m. Lietuvoje buvo leidžiami 9 nacionaliniai 

dienraščiai, 11 apskričių, 28 kraštų, 14 miestų, 51 rajonų, 

15 aukštųjų mokyklų bei 18 įmonių ir organizacijų laikraščių, 

29 politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir bendrojo 

pobūdžio visuomeniniai politiniai laikraščiai, 28 informaciniai 

reklaminiai, 8 pramoginiai, bulvarinio pobūdžio laikraščiai, 114 

specializuotų laikraščių. 2006 m. taip pat ėjo 160 mokslinių žurnalų 

ir tęstinių žurnalo tipo leidinių, 132 specialieji žurnalai ir 

142 universalūs bei literatūriniai žurnalai 41 . 

IŠVADOS 

Visuomenė 

Lietuvos pirmuoju periodiniu leidiniu laikomas Vilniuje 1760 m. 

įsteigtas laikraštis lenkų kalba „Kurjer Litewski“. Tik maždaug 

po šimtmečio (1846 m.) Vilniuje pasirodė specifinis lietuviškas 

periodinis leidinys – L. Ivinskio „Kalendorius“. Tačiau Lietuvą 

valdžiusios Rusijos caro administracijai 1864 m. uždraudus lietuvišką 

spaudą lotyniškais rašmenimis, greitai nutrūko ir šio leidinio 

spausdinimas, o gauti valdžios leidimą nepavyko nė vienam 

lietuviškam laikraščiui ar žurnalui Lietuvoje iki pat 1904 m. Todėl 

pirmieji tikri periodiniai leidiniai pasirodė už Lietuvos ribų – Prūsijos 

valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Ten 1823 m. pradėtas leisti 

žurnalo tipo periodinis leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“, 

o nuo 1832 iki 1921 m. ėjo jo tęsinys irgi gotiškomis raidėmis – 

mėnesinis žurnalas „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą 

tarp žydų ir pagonių“. 1849 m. Klaipėdoje ir Karaliaučiuje pasirodė 

ir pirmieji lietuviški laikraščiai „Lietuvininkų prietelis“ ir „Keleivis“. 

Tačiau jie buvo leidžiami gotiškomis raidėmis ir skiriami 

vietiniams Mažosios Lietuvos lietuvininkams, be to, daugiausia 

buvo religinio turinio ir provokiškos orientacijos. O Didžiosios 

Lietuvos gyventojai niekad nenorėjo pripažinti lietuviškosios 

spaudos draudimo ir reikalavo leidinių lotyniškomis raidėmis. 

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sustiprėjus lietuvių tautinio 

atgimimo ir nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui ir netekus vilties, 

kad bus gautas leidimas caro valdomoje Lietuvoje leisti bent 

vieną legalų lietuvišką laikraštį, lietuvių inteligentija ryžosi įkurti 

periodinį leidinį, kuris būtų spausdinamas už Rusijos imperijos 

ribų ir nelegaliai platinamas pačioje Lietuvoje. Taip 1883 m. Mažojoje 

Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis 

leidinys lotynišku raidynu – mėnesinis žurnalas „Aušra“. 1886 m.

jam sustojus, kitais metais Tilžėje pradėjo eiti žurnalas „Šviesa“, 

1889 m. Ragainėje – žurnalas „Varpas“, vėliau Tilžėje – žurnalai 

„Ūkininkas“, „Naujienos“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės 

sargas“, „Žinyčia“. Jie visi buvo skirti Didžiajai Lietuvai. 

1879 m. pasirodė pirmasis lietuviškas periodinis leidinys ir 

Jungtinėse Amerikos Valstijose – laikraštis „Gazieta lietuviška“. 

1884 m. pradėtas leisti kitas laikraštis – „Unija“, vėliau – „Lietuviškasis 

balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Saulė“ ir kiti; iki 1905 m. 

Amerikoje iš viso ėjo daugiau kaip 30 įvairių lietuviškų periodinių 

leidinių. Kai kurie iš jų pasiekdavo ir Lietuvą, buvo jos gyventojų 

skaitomi ir nemažai prisidėjo prie lietuvių periodikos formavimosi. 

1904 m. panaikinus lietuviškosios spaudos draudimą, pasirodė 

ir legalūs lietuviams skirti periodiniai leidiniai. Tų pačių 

metų pabaigoje Peterburge pradėjo eiti literatūros, mokslo ir 

politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, o Vilniuje 

– dienraštis „Vilniaus žinios“. Netrukus legalius periodinius 

leidinius ėmė leisti besikuriančios politinės partijos – Lietuvos 

socialdemokratai, demokratai, tautininkai, krikščionys demokratai. 

Atsirado pirmieji specialūs periodiniai leidiniai: žurnalai 

jaunimui, moksleiviams, vaikams, moterims, žurnalai žemės 

ūkio darbuotojams, medikams, mokytojams, mokslininkams, 

muzikams, literatūriniai almanachai ir žurnalai. Toliau ėjo lietuviški 

periodiniai leidiniai ir už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, 

Jungtinėse Amerikos Valstijose. 

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo atgaivinti prieš Pirmąjį 

pasaulinį karą leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, įsteigta 

naujų įvairių organizacijų, draugijų, sąjungų, bendrijų laikraščių 

bei žurnalų, pradėjo eiti daug oficialių (valdžios leidžiamų ir globojamų) 

ir bendrojo pobūdžio visuomeninių politinių laikraščių 

bei dienraščių, atskiroms skaitytojų grupėms, įvairių profesijų ir 

veiklos sričių žmonėms skirtų specializuotų žurnalų, savaitraščių 

bei laikraščių, nemažai religinio turinio periodinių leidinių, regioninių 

laikraščių ir savaitraščių. Periodinių leidinių skaičius Lietuvoje 

nuolat didėjo. 1935 m. ėjo 138 laikraščiai ir 159 žurnalai, o 

iš viso 1918–1940 m. buvo leidžiama apie 2000 įvairių periodinių 

leidinių. Daugiau kaip 100 pavadinimų lietuvių periodinių leidinių 

1919–1939 m. ėjo lenkų okupuotame Vilniuje. Lietuviškus laikraščius, 

savaitraščius bei žurnalus tebeleido ir lietuvių išeivija Europoje, 

Šiaurės ir Pietų Amerikoje. 

Steigiantis naujiems laikraščiams, savaitraščiams, dienraščiams, 

žurnalams ir didėjant jų svarbai Lietuvos gyvenime, netrukus 

buvo susirūpinta ir spaudos bei visuomenės santykių reguliavimu, 

periodinių leidinių leidyba, spausdinimu bei platinimu, redakcijose 

dirbančių spaudos darbuotojų veiklos reglamentavimu, 

aprūpinimo reikiama informacija organizavimu. Jau 1919 m. lapkričio 

30 d. buvo priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstatymas, 

1920 m. Kaune įsteigta Lietuvos telegramų agentūra ELTA. 

1940 m. birželio mėnesį prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, 

beveik visi laikraščiai ir žurnalai šalyje buvo sustabdyti, 

dauguma buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vėliau 

areštuoti, įkalinti arba ištremti. Buvo leidžiami tik kai kurie 

Nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai, keli žurnalo tipo tęstiniai 

moksliniai leidiniai. Tačiau atsirado komunistines idėjas ir sovietinę 

santvarką propaguojančių dienraščių, laikraščių bei žurnalų. 

Iš viso 1941 m. birželio mėnesį ėjo 37 periodiniai leidiniai. Vokiečių 

okupacijos metais legaliai ėjo tik okupacinei valdžiai ištikimi 

dienraščiai, keli centriniai ir regioniniai laikraščiai, kai kurie anksčiau 

įsteigti žurnalai, iš viso apie 40 legalių periodinių leidinių. 

60 Visuomenė 

Netrukus po naujos komunistinės santvarkos įvedimo 1940 m. 

visose Lietuvos apskrityse ėmė plisti rezistencinė spauda, nukreipta 

prieš komunistinę valdžią. Labai daug įvairių pogrindinių 

periodinių leidinių buvo leidžiama ir vokiečių okupacijos laikotarpiu 

(1941–1944 m.): ėjo per 30 antinacistinės rezistencijos 

laikraščių ir biuletenių, apie 20 nelegalių komunistinių laikraščių. 

Pogrindinė periodinė spauda vėl buvo atgijusi XX a. aštuntajame 

bei devintajame dešimtmetyje: 1972–1989 m. Lietuvoje ilgiau ar 

trumpiau ėjo apie 30 nelegalių žurnalų ir laikraščių. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo atkuriami 

1940–1941 m. leisti ir steigiami nauji periodiniai leidiniai, 

reikalingi komunistų partijos tikslams ir uždaviniams propaguoti, 

sovietinei santvarkai kurti. Pradėjo eiti vadinamieji respublikiniai 

dienraščiai ir laikraščiai, atkurti anksčiau ėję ir pradėti leisti nauji 

apskričių laikraščiai, 1950 m. viduryje juos pakeitę rajonų laikraščiai. 

Atsirado miestų laikraščiai, aukštųjų mokyklų, įmonių ir 

organizacijų laikraščiai bei savaitraščiai. 1985 m. iš viso ėjo 134 

įvairių tipų laikraščiai. Buvo leidžiami mokslininkams skirti tęstiniai 

žurnalo tipo leidiniai ir moksliniai žurnalai (1985 m. jų buvo 

69), ėjo įvairių ūkio šakų ir atskirų profesijų specialistams skirti 

specialieji biuleteniai ir žurnalai (89), plačiai skaitytojų auditorijai 

skirti universalaus turinio žurnalai (32). 

1988 m. pradėjus kurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio organizacijas, 

netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Kai 

1990 m. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas ir 

priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, 

pagal kurį visuomenės informavimo priemonės tapo laisvos 

ir necenzūruojamos, Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose 

ir rajonų centruose pasirodė daugybė naujų periodinių leidinių. 

Ėmė kurtis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų laikraščiai, 

pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nauji 

bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai, 

universalaus pobūdžio, specialieji ir moksliniai žurnalai, 

atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje, o 

vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Apie 45 metus egzistavusi 

sovietinė masinės informacijos priemonių sistema ėmė irti ir 

formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spauda. Buvusieji valstybiniai 

bei žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo privatizuoti, jų 

leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, visuomeninės 

organizacijos, žmonių grupės ar asmenys. 

Laikraščių ir žurnalų skaičius sparčiai didėjo beveik iki 

1995 m. Paskui laikraščių buvo išleidžiama kasmet vis mažiau, o 

žurnalų daugiau. 2006 m. pradžioje Lietuvoje ėjo 325 laikraščiai 

ir 434 žurnalai bei tęstiniai žurnalo tipo leidiniai. 

N u o r o d o s 

1 Drotvinas V. Laikraštis: kilmė ir sinonimai. Gimtoji kalba, 1993, nr. 2, 

p. 27. 

2 Visuotinė lietuvių enciklopedija. XI, Vilnius, 2007, p. 433. 

3 Urbonas V. Lietuvių žurnalai ir jų sistemos kūrimas tipologinių modelių 

pagrindu, Trakai–Vilnius, 1999, p. 10. 

4 Plačiau žr. Bulota J. Periodinės spaudos raida Lietuvoje Žurnalisto žinynas, 

Kaunas, 1992, p. 25–26. 

5 Biržiška V. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 

Kaunas, 1932, nr. 1, p. 7. 

6 Plačiau žr. Kaunas D. Lietuvių periodikos pirmtakas, Vilnius, 1991, 

p. 27–28. 

7 Ten pat, p. 48. 

8 Plačiau žr. Bulota J. Lietuvių periodinės spaudos ištakos. Žurnalistika 73, 

Vilnius, 1974, p. 132–134.

9 Kaunas D. „Lietuvininkų prietelis“ – pirmasis lietuvių laikraštis. Baltija, 

Klaipėda, 1991, p. 49. 

10 Plačiau žr. ten pat, p. 48–54. 

11 Biržiška V. Iš lietuviškosios laikraštijos praeities. Bibliografijos žinios, 

Kaunas, 1932, nr. 1, p. 11–12. 

12 Ten pat, p. 12. 

13 Bulota J. Lietuvių periodinės spaudos ištakos. Žurnalistika 73, Vilnius, 

1974, p. 137. 

14 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 22. 

15 Plačiau žr. Vėbra R., Ledas I. Profesinės lietuvių žurnalistikos pradžia. 

Žurnalistika 83, Vilnius, 1986, p. 100–109. 

16 Bulota J. Žurnalistikos teorijos problemos „Varpe“. Universiteto žurnalistas, 

Vilnius, 1989, kovo 16, nr. 2 (164), p. 6–7. 

17 Atsisveikinimas su šiais metais. Apžvalga, 1895, nr. 25, p. 186. 

18 Tėvynės sargas. Tėvynės sargas, 1896, nr. 1, p. 3. 

19 Raguotis B. Prie ištakų, Vilnius, 1981, p. 21–22. 

20 Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (iki 

1904 m.), Vilnius, 1978, p. 216–217. 

21 Ten pat, p. 246–247. 

22 Atsišaukimas į didžiumą lietuvių. Vilniaus žinios, 1906, gruodžio 4 (17), 

nr. 271. 

23 Urbonas V. Lietuvių žurnalas, Vilnius, 1993, p. 36–37. 

24 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 39–40. 

25 Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. I d., Klaipėda, 2004, p. 124. 

26 Ten pat, p. 124–125. 

27 Įžanga. Vairas, 1914, nr. 1, p. 2. 

28 Gudaitis L. Platėjantys akiračiai, Vilnius, 1977, p. 46. 

29 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. I d., Klaipėda, 

2004, p. 138–157. 

30 Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 62–63. 

31 Žurnalistika 1988 / 1989. Kn. 17–18, Vilnius, 1991, p. 48–49. 

32 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. II d., Klaipėda, 

2004, p. 91–134. 

33 Ten pat, p. 136–147. 

34 Ten pat, p. 147–154. 

35 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvių laikraštis, Vilnius, 1997, p. 127–130. 

36 Ten pat, p. 130–131. 

37 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. II d., Klaipėda, 

2004, p. 201–204. 

38 Ten pat, p. 204–206. 

39 Plačiau žr. Urbonas V. Lietuvių periodinė spauda, Trakai–Vilnius, 1995, 

p. 138–140. 

40 Lietuvos masinės informacijos priemonės, Vilnius, 1992, p. 7–15. 

41 Visuotinė lietuvių enciklopedija. XII, Vilnius, 2007, p. 479. 

Vytas Urbonas 

LITHUANIAN PERIODICAL PRESS: THE HISTORY OF ITS 

DEVELOPMENT AND THE PRESENT 

Summary 

SOCIETY 

The article describes the history of Lithuanian periodical press, 

highlights the most important features and trends of its development 

during a difficult and long, almost two centuries-long period. It gives 

five main developmental stages of Lithuanian periodicals arising from 

the objective historical, political, social, cultural and other factors. This 

is emergence of the first Lithuanian periodicals abroad and spread in 

Lithuania under illegal conditions (up to 1904), formation of Lithuanian 

periodicals after the press ban (1904–1918), the rapid growth in 

the number of publications and differentiation and specialization 

in Independent Lithuania (1918–1940), a complex development of 

Lithuanian periodicals during occupation and annexation periods 

61 

Visuomenė 

(1940–1989), and intensive development of periodicals in Lithuania 

having restored its freedom and independence (since 1990). 

The first periodical in Vilnius, Lithuania, was published in 1760. It 

was a Polish newspaper “Kurier Litewski”. Lithuanian periodicals owing 

to unfavorable historical and political conditions appeared much later 

and not in Lithuania, which since 1795 belonged to the Russian Empire, 

and outside it – in Prussian-ruled Lithuania Minor. There, in 1823, 

was first published the magazine-type periodical “Nusidavimai Dievo 

karalystėje” (Events in the kingdom of God), and from 1832 to 1921 

as its follow-up was published a monthly magazine “Nusidavimai apie 

evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” (Events concerning the 

Gospel spread among the Jews and the Pagans). In1849, Klaipėda and 

Kaliningrad saw the first Lithuanian newspapers “Lietuvininkų prietelis” 

(Lithuanians’ friend) and “Keleivis” (The passenger). But all of them 

were published in gothic lettering and intended for local Lithuanians of 

Lithuania Minor. There, in Lithuania Minor, in 1883 was also published 

the first periodical publication – a monthly magazine in Latin alphabet 

“Aušra” (Dawn) – for Lithuania. In 1886, its publication stopped. 

Next year the magazine “Šviesa” (Light) was published in Tilsit; later 

were published the magazines “Varpas” (Bell), “Ūkininkas” (Farmer), 

“Naujienos” (News), “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (Samogitian 

and Lithuanian Review), “Tėvynės sargas” (Homeland guardian) and 

“Žinyčia” (Shrine). They were all transported across the border and 

illegally distributed in Lithuania and other countries. 

In 1879 appeared the first Lithuanian periodical in the United States 

– the newspaper “Gazieta lietuviška” (Lithuanian newspaper). Soon 

there were published more Lithuanian periodicals. In 1904, after the 

ban of publications written in the Latin alphabet in the Russian Empire, 

in Lithuania started to be published legally Lithuanian newspapers 

and magazines, first of all – the weekly “Lietuvių laikraštis” (Lithuanian 

newspaper) and daily “Vilniaus žinios” (News of Vilnius), and publications 

of various political parties, and magazines for certain groups of readers, 

workers of some industries and occupations. 

In 1918, after restoration of the state of Lithuania was resumed 

the publishing of periodicals of political parties published before the 

First World War, there also appeared a number of newspapers and 

magazines of new organizations, associations, unions, societies. There 

appeared a lot of public political newspapers and dailies of official 

and general nature, special magazines, weeklies and newspapers for 

readers of certain groups, various professions and activities, many 

religious periodicals, regional newspapers and weeklies. 

During the years of the Soviet occupation which started in 1940 

and German occupation of 1941–1944 were legally published only 

dailies loyal to the occupation authorities, some central and regional 

newspapers, and some of the previously established magazines. After 

the end of the Second World War, in Lithuania were again published the 

periodicals of 1940–1941 and established new periodicals necessary 

for the propagation of aims and objectives of the Communist Party and 

the creation of the Soviet system. 

When in 1990 was published the Lithuanian Independence Act and 

passed the Law of the Press and Mass Media, under which the media 

was free and uncensored, there were established national, regional and 

town newspapers, dailies and weeklies of general and multi-purpose, 

special and scientific magazines, were again published old periodicals 

read before the war in independent Lithuania, and later published 

abroad. A new, free and independent press began to form. Former state 

and departmental newspapers and magazines were privatized, private 

companies, public organizations, groups of people or individuals 

became their publishers and owners. 

V. Urbonas, prof., dr. 

Žemaitės g. 7-47, LT-03119, Vilnius 

v.j.urbonas@gmail.com 

Gauta 2011 09 05 

Atiduota spausdinti 2012 11 26

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?