Europos Sąjungos teisės plėtros ir įgyvendinimo sistemos Lietuvos ...

Studija dėl instrumentų, 

stiprinančių ES išorinę 

energetikos politiką bei 

koordinavimą tarp ES 

valstybių narių 

santykiuose su 

trečiosiomis šalimis 

energetikos srityje 

Galimybių studija 

2012 m. balandžio 4 d. 

Pagal 2011 m. lapkričio 2 d. paslaugų sutartį Nr. 376-11-ERD su Lietuvos 

Respublikos užsienio reikalų ministerija paslaugas teikia viešoji įstaiga „Europos 

socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP)

Studija dėl instrumentų, stiprinančių ES išorinę energetikos politiką bei 

koordinavimą tarp ES valstybių narių santykiuose su trečiosiomis šalimis 


Pagal 2011 m. lapkričio 2 d. paslaugų sutartį Nr. 376-11-ERD (toliau – Sutartis) su Lietuvos 

Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir 

ekonominiai projektai“ (toliau – ESTEP) teikia URM (toliau – Užsakovas) Studijos dėl instrumentų, 

stiprinančių ES išorinę energetikos politiką bei koordinavimą tarp ES valstybių narių santykiuose su 

trečiosiomis šalimis energetikos srityje, parengimo paslaugas. Projektas yra finansuojamas Europos 

socialinio fondo lėšomis ir skirtas ES išorinės energetikos politikos veiksmingumo didinimui, 

efektyvesniam Lietuvos interesų įgyvendinimui ir tinkamam Lietuvos pasiruošimui pirmininkauti ES 

Tarybai 2013 m. antrąjį pusmetį. 

2

TURINYS 




SANTRUMPOS ............................................................................................................................................................. 5 

SANTRAUKA ................................................................................................................................................................ 6 

SUMMARY .................................................................................................................................................................. 8 

ĮVADAS ...................................................................................................................................................................... 10 

1 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINĖS IR INSTITUCINĖS BAZĖS IR JOS PERSPEKTYVŲ ANALIZĖ .......... 11 

1.1 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINĖS IR INSTITUCINĖS APLINKOS ANALIZĖ ............................................................ 11 

1.1.1 ES energetikos politikos teisinis reguliavimas ........................................................................................... 13 

1.1.2 ES energetikos politikos institucinė sandara ............................................................................................. 15 

1.2 LIETUVOS INTERESŲ IR GALIMŲ VEIKLOS KRYPČIŲ ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS SRITYJE ANALIZĖ ................................ 23 

1.2.1 Lietuvos požiūrio į ES išorinės energetikos politikos plėtrą prielaidos ....................................................... 23 

1.2.2 Lietuvos interesai ES išorinės energetikos politikos srityje ........................................................................ 25 

1.2.3 Lietuvos interesų įgyvendinimo sąlygos ir mechanizmai ........................................................................... 28 

1.3 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS PLĖTROS PERSPEKTYVŲ ANALIZĖ ............................................................................ 46 

1.3.1 ES išorinės energetikos politikos efektyvumo prielaidos ........................................................................... 46 

1.3.2 ES išorinės energetikos politikos svarbiausių iniciatyvų įgyvendinimo perspektyvos ................................ 58 

2 SOLIDARUMO PRINCIPO PRAKTINIO TAIKYMO ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS SRITYJE ANALIZĖ ......... 62 

2.1 SOLIDARUMO PRINCIPO REIKŠMĖ ............................................................................................................................ 62 

2.2 SOLIDARUMO PRINCIPO TAIKYMO PROBLEMATIKA ĮVAIRIOSE ES POLITIKOS SRITYSE ............................................................ 63 

2.3 SOLIDARUMO PRINCIPO TAIKYMAS ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS SRITYJE .............................................................. 64 

3 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS ........................................................................................................................ 67 

3.1 SOLIDARUS ES VEIKIMAS IŠORINĖS ENERGETIKOS SRITYJE .............................................................................................. 67 

3.2 LIETUVOS PRIORITETAI ENERGETIKOS SRITYJE PIRMININKAVIMO METU ............................................................................ 72 

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ......................................................................................................................... 79 

PRIEDAS NR. 1: ES ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINIO REGULIAVIMO ELEMENTAI EUROPOS BENDRIJŲ SUTARTYSE 85 

PRIEDAS NR. 2: ES ENERGETIKOS VIDAUS RINKOS TEISINIS REGULIAVIMAS .............................................................. 90 

PRIEDAS NR. 3: ES ENERGETIKOS POLITIKOS INSTITUCINĖ SANDARA ........................................................................ 95 

3

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 

LENTELIŲ SĄRAŠAS 




1 lentelė. ES–Rusijos energetinis dialogas ........................................................................................................................ 21 

2 lentelė. Pagrindiniai Europos Komisijos komunikato siūlymai, atitinkantys Lietuvos interesus ES 

išorinės energetikos politikos srityje ................................................................................................................................. 24 

3 lentelė. Lietuvos interesai atskiruose energetikos sektoriuose ........................................................................... 25 

4 lentelė. ES valstybių narių interesai energetikos politikos srityje ...................................................................... 32 

5 lentelė. Efektyvaus veikimo išorinių santykių srityje prielaidos......................................................................... 37 

6 lentelė. ES Tarybos Generalinio sekretoriato įtaką pirmininkavimo metu lemiantys veiksniai ............ 39 

7 lentelė. Konkrečios Lietuvos iniciatyvos, kurias būtų galima įtraukti į darbotvarkę pirmininkavimo 

ES metu............................................................................................................................................................................................ 74 

8 lentelė. ES energetikos politikos nuostatos sutartyse ............................................................................................. 85 

9 lentelė. ES institucijų funkcijos energetikos politikos formavimo procese .................................................... 95 

10 lentelė. Instituciniai ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis mechanizmai ................................... 96 

11 lentelė. Baltijos energijos rinkos jungčių plano įgyvendinimas ........................................................................ 97 

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 

1 paveikslas. ES institucijų vaidmuo, kuriant Kaspijos jūros baseino išteklių transportavimo 

koridorių ......................................................................................................................................................................................... 18 

2 paveikslas. ES valstybių narių priklausomybė nuo energijos išteklių tiekėjų ............................................... 30 

3 paveikslas. ES valstybių narių energetikos politikos partneriai .......................................................................... 31 

4 paveikslas. Solidarumo principo taikymas pagal ES Teisingumo Teismą ....................................................... 62 

4

SANTRUMPOS 




ACER - ES energijos reguliatorių bendradarbiavimo agentūra 

BEMIP - Baltijos energijos rinkos jungčių planas 

BRELL - Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros žiedas 

BUSP - Bendroji užsienio ir saugumo politika 

EEE - Europos ekonominė erdvė 

EKP - Europos kaimynystės politika 

EKT - Europos kontinentinis tinklas 

ENSREG - Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupė 

ENTSO-E - Europos elektros energijos perdavimo sistemų operatorių tinklas 

ENTSO-G - Europos dujų perdavimo sistemų operatorių tinklas 

ES - Europos Sąjunga 

ESS - ES sutartis 

EURATOM - Europos atominės energijos bendrija 

LR - Lietuvos Respublika 

NVS - Nepriklausomų valstybių sandrauga 

PPO - Pasaulinė prekybos organizacija 

SESV - Sutartis dėl ES veikimo 

TATENA - Tarptautinė atominės energijos agentūra 

TEN - Transeuropiniai tinklai 

TEN-E - Transeuropinių energetikos tinklų programa 

5

SANTRAUKA 




2009 m. įsigaliojusi Lisabonos sutartis suteikė teisinį pagrindą ES bendrai energetikos politikai, 

kadangi ankstesnėse sutartyse nebuvo nustatyta aiški ES kompetencija energetikos klausimais 

(išskyrus EURATOM sutartį). Šioje sutartyje taip pat buvo įtvirtintas energetinio solidarumo principas, 

numatantis valstybių narių kolektyvinio veiksmo galimybes, kilus energijos išteklių tiekimo ar kitoms 

energetinėms problemoms. 2011 m. rugsėjo mėnesį, Lenkijos pirmininkavimo laikotarpiu, Europos 

Komisija paskelbė komunikatą dėl energijos tiekimo saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo „ES 

energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“, kuriame pirmą kartą buvo pateikti 

konkretūs pasiūlymai dėl ES išorinės energetikos politikos strategijos. Daugelis komunikato nuostatų 

ES valstybių narių pritarimo nesusilaukė, o bendros ES išorinės energetikos plėtros klausimai atsidūrė 

ES darbotvarkės antrajame plane. Atsižvelgiant į po Lenkijos pirmininkavimo susiklosčiusią situaciją, 

studijoje siekiama identifikuoti dabartinę ES energetikos politikos išorinės dimensijos trajektoriją, 

įvertinti šios politikos plėtros perspektyvas ir pasiūlyti priemones bei instrumentus ES išorinės 

energetikos politikos efektyvumui didinti ir koordinavimui tarp valstybių narių santykiuose su 

trečiosiomis šalimis stiprinti. 

ES išorinės energetikos politikos plėtros galimybės vertinamos, atsižvelgiant į Lietuvos turimus įtakos 

svertus. Studijoje išskiriami esminiai mechanizmai, kuriais naudojantis galima siekti ES išorinės 

energetikos politikos plėtros tikslų: 

1) regioninio bendradarbiavimo skatinimas ir koalicijų su kitomis valstybėmis narėmis sudarymas, 

išskiriant aiškaus lyderio (vienos iš didžiųjų ES valstybių) svarbą koalicijų formavimo procese; 

2) pasinaudojimas pirmininkavimo ES Tarybai teikiamomis galimybėmis, akcentuojant vadinamųjų 

„politikos langų“ (angl. policy windows) atsivėrimo svarbą, mažosioms valstybėms aktualią normų 

propagavimo (angl. norm advocacy) techniką ir efektyvaus bendradarbiavimo su ES Tarybos 

Generaliniu sekretoriatu būtinybę; 

Atsižvelgiant į labiau evoliucinį nei revoliucinį bet kokių ES integracijos sričių raidos modelį, 

daroma išvada, kad ES išorinės energetikos politikos plėtros srityje efektyviausia vadovautis 

vertybėmis, principais ir dokumentais, dėl kurių šalys narės jau yra susitarusios anksčiau. Studijoje 

išsamiai nagrinėjami keli principai, leidžiantys siekti pažangos ES išorinės energetikos politikos 

plėtros srityje: 

1) ES politikos vidinės ir išorinės dimensijų derinimas; 

2) visų išorinių ES iniciatyvų derinimas ir vertikalaus veikimo modelių papildymas horizontaliomis 

iniciatyvomis (ES išorinės energetikos politikos derinimas su BUSP, EKP, bendros rinkos, 

konkurencingumo, aplinkosaugos politikos principais); 

3) esamų prekybos energetiniais ištekliais režimų geresnis išnaudojimas. 

Nagrinėjant energetinio solidarumo principo praktinio įgyvendinimo galimybes, daroma išvada, 

kad „efektyvaus solidarumo“ (angl. effective solidarity) mechanizmai energetikos srityje dar neveikia, 

kadangi šalys narės skritingai interpretuoja šio principo apimtį (teisinis įpareigojimas vs. deklaratyvi 

norma). Be to, solidarumo principo įgyvendinimą apsunkina skirtingas valstybių narių energetinio 

pažeidžiamumo lygis, išsiskiriančios nuomonės dėl kompetencijų energetikos sektoriuje, galimybės 

vienašališkai sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis dėl energijos išteklių tiekimo. Aktyviausiai 

solidarumo principo įgyvendinimo siekia Europos Komisija, o vienu iš gerosios praktikos pavyzdžių 

šioje srityje galima įvardinti Baltijos energijos rinkos jungčių plano iniciatyvą (BEMIP), kuri skirta 

energijos išteklių tiekimo saugumui užtikrinti per solidarumo principo stiprinimą ir izoliuotų rinkų 

integraciją. Šiuo metu yra vykdoma BEMIP peržiūra ir atnaujinamas finansuotinų energetikos projektų 

sąrašas, kuris buvo patvirtintas 2009 m. 

Vadovaujantis analizės rezultatais, studijoje formuluojamos išvados ir rekomendacijos dėl ES išorinės 

energetikos politikos stiprinimo. Vieni iš svarbiausių siūlymų dėl galimybių sukurti mechanizmus 

solidariam ES veikimui energetikos srityje yra susiję su vadinamosios „interesų bendrijos“, t. y. visų 

6




ES išorinės energetikos politikos plėtra suinteresuotų valstybių narių bendrijos, sukūrimu bei interesų 

su Europos Komisija ir kitomis valstybėmis narėmis suderinamumu. Kuriant „interesų bendriją“, 

Lietuvos atveju siūlomas jos formavimas su panašių energetinių interesų turinčiomis šalimis 

(pirmiausiai – VRE valstybėmis), be to, į „interesų bendriją“ rekomenduotina pritraukti nors vieną 

didžiąją valstybę (studijoje svarstomos bendradarbiavimo su Prancūzija ir Jungtine Karalyste 

prielaidos ir galimybės). Lietuvai taip pat siūloma tęsti regioninių susitarimų sudarymo tradiciją ir 

plėtoti institucionalizuotą regioninį bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. 

Ieškant galimybių suderinti interesus ES išorinės energetikos politikos plėtros srityje su Europos 

Komisija ir kitomis valstybėmis narėmis, efektyviausia naudotis „politikos langais“, t. y. laukti dėmesį 

prikaustančio įvykio, kuris sukurtų palankią sprendimus priimančios organizacijos darbotvarkę 

(„politikos langų“ pavyzdžiais gali būti dujų tiekimo pertrūkiai, ES trečiojo paketo nuostatų 

įgyvendinimo blokavimas, galimos nelaimės kaimyninių šalių branduolinėse jėgainėse). Siūlant naujas 

solidarumą įprasminančias iniciatyvas, daugiausiai dėmesio reikėtų skirti integruotiems pasiūlymų 

paketams, apimantiems ne tik ES išorinę energetikos politiką, bet ir BUSP, EKP, konkurencingumo, 

aplinkosaugos, bendros rinkos, prekybos politikos instrumentus. 

Lietuvos pirmininkavimo metu ES išorinės energetikos politikos formavimo srityje siūloma nesiimti 

skubių ir „stebuklingų“ (angl. „silver bullet“) sprendimų ir vadovautis jau pasiektais susitarimais ir 

pripažintais interesais. Darant prielaidą, kad dauguma svarbiausių, aktualiausių ir novatoriškiausių 

sprendimų dėl bendrųjų ES politikų susiejimo ir galimos tolimesnės ES išorinės energetikos politikos 

plėtros buvo pasiūlyti 2011 m. Europos Komisijos komunikate ir kad pateikti pasiūlymai iš esmės 

attinka Lietuvos interesus, studijoje išskiriamos aktualiausios iniciatyvos, kurias modifikavus 

rekomenduotina bandyti įtraukti į ES darbotvarkę pakartotinai, bei pateikiamas preliminarus jų 

iškėlimo ir „brandinimo“ planas. Šių iniciatyvų pavyzdžiais gali būti Europos Komisijos dalyvavimas 

tiekimo diversifikavimo derybose su trečiosiomis šalimis, Europos Komisijos informavimas apie 

tarpvyriausybinius susitarimus su trečiosiomis šalimis energetikos srityje, teisiškai privalomų 

branduolinės saugos reikalavimų plėtra už ES ribų. 

Lietuvai svarbu atkreipti Europos Komisijos ir kitų valstybių narių dėmesį į tai, kad skirtingos 

energijos išteklių įsigijimo sąlygos energijos rinkoje ateityje neišvengiamai sukels vidaus rinkos 

iškraipymus. Dėl šios priežasties itin aktualu įtvirtinti nuostatą, kad ES vidaus energijos rinkos 

infrastruktūrinės ir reguliacinės plėtros sąsajų su ES išorine energetikos politika logika galioja ne tik 

įprastiniu požiūriu (t. y. veiksminga ES išorinė energetikos politika yra neįmanoma, nesukūrus 

bendros vidaus rinkos energetikos srityje), bet ir atvirkščiai – vidaus rinkos sukūrimas negali būti 

efektyvus, be lygiagrečiai įgyvendinamų ES išorinės energetikos politikos priemonių. Pirmininkavimo 

metu Lietuvai reikėtų nekelti neįgyvendinamų idėjų ir geriau naudotis vertybiniais argumentais 

(aplinkosaugos, konkurencingumo, solidarumo srityje), santykius su sudėtingais partneriais per 

„interesų bendrijų“ kūrimą paversti ne atskirų šalių, o visos ES problema, inicijuoti daugiašalius ar 

dvišalius teisiškai įpareigojančius susitarimus su trečiosiomis šalimis. 

7

SUMMARY 




The Treaty of Lisbon which entered into force in 2009 was the first to create a legal basis for a 

common EU energy policy since the previous treaties had not defined clear EU competences in the 

field of energy (except for the EURATOM treaty). The Treaty of Lisbon also introduced the principle of 

energy solidarity which provides for collective actions of Member States in addressing problems 

related to the supply of energy resources and other energy-related issues. In the autumn of 2011, 

during the Polish presidency, the European Commission published a communication on security of 

energy supply and international cooperation “The EU Energy Policy: Engaging with Partners beyond 

Our Borders”. The document sets out for the first time a comprehensive strategy for the EU external 

relations in energy. Most of the provisions of the communication were not welcomed by EU Member 

States, thus pushing the issues of the common EU external energy policy in the background of the EU 

agenda. In order to evaluate the situation after the Polish presidency, the main goal of the study is to 

identify the current path of the EU external energy policy, to examine prospects to develop the EU 

external energy policy and to propose measures and instruments to increase the effectiveness of the 

EU external energy policy and enhance coordination between Member States and third parties. 

The potential of the development of the EU external energy policy is evaluated with respect to 

Lithuania’s influence channels. The study distinguishes several mechanisms which can play the key 

part in achieving the aims of the EU external energy policy development: 

1) promotion of regional cooperation and formation of coalitions with other Member States, 

emphasising the importance of a strong leader (one of the large EU Member States) in the 

coalition formation process; 

2) taking advantage of the opportunities brought by the Presidency over the EU Council, focusing 

on the importance of so-called “policy windows”, the “norm advocacy” which is highly relevant 

to small Member States and the need for effective cooperation with the General Secretariat of 

the EU Council. 

In the light of a more evolutionary than revolutionary development model of any EU integration 

areas, it is concluded that the most effective approach in the development of the EU external energy 

policy is to respect values, principles and documents earlier agreed on by Member States. The study 

thoroughly scrutinises several principles to achieve progress in the development of the EU external 

energy policy: 

1) coordination of internal and external dimensions of the EU policy; 

2) coordination of all external EU initiatives and advocacy of horizontal action models 

(coordination of the EU external energy policy with CFSP, ENP, principles of single market, 

competitiveness, environmental policy); 

3) more effective use of the existing regimes of trade in energy resources. 

The analysis of the potential to put the principle of energy solidarity in practice suggests that the 

mechanisms of effective solidarity in the field of energy are not working yet as Member States have a 

different interpretation of the scope of this principle (legal commitment vs. declarative standard). 

Also, the implementation of the principle of solidarity is aggravated by different levels of energy 

vulnerability of Member States, diverging opinions on competences in the energy sector, the 

opportunities to unilaterally conclude agreements with third parties for the supply of energy 

resources. The most active advocate of the principle of solidarity is the European Commission, and one 

of the examples of good practice in this field is the Baltic Energy Market Interconnection Plan (BEMIP), 

the aim of which is to secure the supply of energy resources through the strengthening of the principle 

of solidarity and integration of isolated markets. 

The results of the analysis serve as a basis for the conclusions and recommendations of the study on 

the enhancement of the EU external energy policy. One of the key proposals concerning the potential 

to develop mechanisms for solid functioning of the EU in the field of energy is related to the so- 

8




called “community of interests” (“coalition of willing”), i.e. the creation of a community of all Member 

States interested in the development of the EU external energy policy, and the alignment of its 

interests with the interests of the European Commission and other Member States. In case of 

Lithuania, it is proposed to form a “community of interests” (“coalition of willing”) with countries which 

share similar energy interests (primarily CEE countries). It is also recommended that at least one large 

country (the study weighs assumptions and opportunities of cooperation with France and the United 

Kingdom) is included in such “community of interests” (“coalition of willing”). Lithuania should also 

continue the tradition of making regional agreements and develop institutionalised regional 

cooperation with Nordic countries. 

As for looking for opportunities to coordinate interests with the European Commission and other 

Member States in the field of EU external energy policy development, the most effective approach is to 

use “policy windows”, i.e. to wait for some event to become the centre of attention, thus creating a 

favourable agenda of the decision-making body (the examples of “policy windows” include gas supply 

interruptions, blocking the implementation of the EU’s third package of legislative proposals, possible 

nuclear incidents in the power plants of neighbouring countries). When proposing new solidaritybased 

initiatives, it should be focused on integrated packages of proposals which cover not only the EU 

external energy policy, but also instruments of CFSP, ENP, competitiveness, environmental, single 

market, trade policy. 

During the Lithuanian presidency, Lithuania is advised to follow the existing agreements and the 

acknowledged interests rather than make urgent and “silver bullet” decisions in relation to the 

shaping of the EU external energy policy. Assuming that the majority of the most important, relevant 

and innovative solutions regarding the linking of the common EU policies and the possible further 

development of the EU external energy policy were proposed in the 2011 European Commission’s 

communication and the proposals made meet Lithuania’s interests, the study distinguishes the most 

relevant initiatives which when modified should be reintroduced to the EU agenda and provide a 

preliminary plan for raising and nurturing such initiatives. Illustrations of such initiatives include the 

European Commission’s involvement in negotiations with third parties on diversification of supply, 

the European Commission’s information on intergovernmental agreements with third parties in the 

field of energy, expansion of legally binding nuclear safety requirements beyond the EU. 

It is important for Lithuania to turn the attention of the European Commission and other Member 

States to the fact that different conditions for the acquisition of energy resources in the energy market 

will inevitably distort the domestic market. It is therefore highly important to establish a provision 

that the logic behind the links between the infrastructural and regulatory development of the EU 

domestic energy market and the EU external energy policy is applied not only to the usual approach 

(i.e. effective EU external energy policy is impossible without a common domestic market in the field 

of energy), but also vice versa – the creation of a domestic market cannot be effective without 

simultaneously implemented measures of the EU external energy policy. Lithuania should use valuebased 

arguments (in the field of environment protection, competitiveness, solidarity), as well as 

through the creation of a “community of interests” (“coalition of willing”) make relations with difficult 

partners in the energy field a challenge of the entire EU rather than of individual Member States, and 

initiate multilateral or bilateral legally binding agreements with third parties. 

9

ĮVADAS 




Studijos dėl instrumentų, stiprinančių ES išorinę energetikos politiką bei koordinavimą tarp ES 

valstybių narių santykiuose su trečiosiomis šalimis energetikos srityje, tikslas – identifikuoti bendrąją 

ES energetikos politikos išorinės dimensijos trajektoriją, įvertinti Lietuvos interesus bei pasiūlyti 

konkrečias priemones ir instrumentus šiems interesams įgyvendinti, pateikiant rekomendacijas dėl 

Lietuvai prioritetinių ES išorinės energetikos politikos nuostatų ir jų įtraukimo į darbotvarkę šalies 

pirmininkavimo ES 2013 m. antrąjį pusmetį metu. Studijos parengimo aktualumas dar labiau išryškėja 

Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Seimo nustatytų pirmininkavimo ES prioritetų kontekste, kadangi 

energetinio saugumo užtikrinimas buvo įvardintas kaip vienas iš trijų esminių prioritetų 1. LR Seimo 

priimtame nutarime teigiama, kad energetinį saugumą reikia stiprinti, konsoliduojant energetikos 

infrastruktūrą ir integruojant energetikos sistemas, sukuriant bendrą ES vidaus energijos rinką ir 

vykdant bendrą ES išorinės energetikos politiką. 

Atsižvelgiant į studijos tikslą, uždavinius ir pobūdį, tyrimo metu taikomi kokybiniai duomenų rinkimo 

ir analizės metodai: antrinių šaltinių informacijos analizė, interviu (su AB LITGRID atstovais, taip pat 

Energetikos ir Užsienio reikalų ministerijų esamais ir buvusiais aukšto lygio pareigūnais), fokusuotos 

grupinės diskusijos, ekspertų panelė, lyginamoji analizė. Galimybių studijoje analizuojama esama ES 

išorinės energetikos politikos teisinė ir institucinė bazė, nagrinėjamos Lisabonos sutartyje įtvirtinto 

solidarumo principo energetikos srityje praktinio taikymo galimybės ir įvertinamos galimos diskusijos 

dėl teisinės bazės tobulinimo, reguliavimo ar kitų mechanizmų keitimo. Be to, studijos rengimo metu 

atliekama interesų analizė, susijusi su svarbiais veiksniais ir veikėjais, formuojančiais ES išorinės 

energetikos politikos kryptis, atsižvelgiant į dinaminį interesų aspektą. Vadovaujantis tyrimo 

rezultatais, formuluojami pasiūlymai dėl Lietuvos indėlio, skatinant solidarų ES veikimą atskirose 

energetinio saugumo srityse, ir pateikiamos rekomendacijos dėl Lietuvos prioritetų ir darbotvarkės 

energetikos srityje pirmininkavimo ES metu. 

Studiją sudaro trys pagrindinės struktūrinės dalys, kurių pirmojoje pateikta ES išorinės energetikos 

politikos teisinės ir institucinės bazės bei jos perspektyvų analizė, antrojoje – solidarumo principo 

praktinio taikymo energetikos srityje vertinimas, o trečiojoje – išvados ir rekomendacijos dėl Lietuvos 

veiksmų, siekiant efektyvesnio ES išorinės energetikos politikos įgyvendinimo, formuluojant 

pirmininkavimo prioritetus energetikos srityje ir siekiant konkrečių ES išorinės energetikos politikos 

nuostatų realizavimo. Tyrimas naudingas tiek naujų žinių sukūrimo, tiek institucijų veiklos gerinimo 

aspektais. 

Rengiant studiją, daugiausiai dėmesio skirta tiems Lietuvos energetikos politikos tikslams, kurie 

aktualūs ES bei Baltijos šalių ir Vidurio Europos regionams, bei jų siekimui per ES ir Rytų kaimynių ar 

ES ir Rusijos bendradarbiavimą. Šie regionai pasirinkti dėl energetikos sektoriaus problemų panašumo 

su Lietuva, kadangi Vidurio ir Rytų Europos šalys yra labiau pažeidžiamos tais atvejais, kai vyksta 

potencialiai nepalankūs pokyčiai Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos energetikos politikoje. 

1 2011 m. lapkričio 10 d. priimtu LR Seimo nutarimu buvo nustatyti Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetai: 

užimtumo didinimas, finansų tvarumas ir energetinio saugumo užtikrinimas. LR Seimo nuomone, tarp 

pirmininkavimo prioritetų taip pat turėtų būti efektyvus ES Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimas, 

regioninio bendradarbiavimo stiprinimas, Rytų partnerystės valstybių suartėjimas su ES, efektyvi ES išorės sienų 

apsauga. 

10




1 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINĖS IR INSTITUCINĖS 

BAZĖS IR JOS PERSPEKTYVŲ ANALIZĖ 

Šioje ataskaitos dalyje pirmiausiai atliekama ES išorinės energetikos politikos teisinės ir institucinės 

aplinkos analizė, išnagrinėjant teisinį reglamentavimą, institucinę sandarą, bendradarbiavimo su 

trečiosiomis šalimis mechanizmus. Vėliau įvertinami Lietuvos interesai ir tikslai ES išorinės 

energetikos politikos srityje, aptariant Lietuvos dalyvavimą ES išorinėje energetikos politikoje ir 

numatant naujas galimas politikos kryptis šioje srityje. Galiausiai atliekama ES išorinės energetikos 

politikos plėtros galimybių analizė, įvertinant galimus teisinius, institucinius pokyčius ir naujų 

mechanizmų taikymo galimybes bei jų poveikį Lietuvos prioritetų energetikos srityje įgyvendinimui. 

1.1 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINĖS IR INSTITUCINĖS 

APLINKOS ANALIZĖ 

Bendros ES išorinės energetikos politikos formavimo būtinybę itin paskatino 2004 m. ES plėtra, kai 

valstybėmis narėmis tapo Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių energetinio saugumo lygis buvo 

santykinai žemas (t. y. jų priklausomybė nuo vieno energijos išteklių tiekėjo buvo gerokai didesnė nei 

senųjų ES valstybių narių), o energetinio pažeidžiamumo laipsnis – santykinai didelis. Po „rytinės 

plėtros“ efektyvių ES santykių su pagrindinėmis energijos išteklių tiekėjomis – trečiosiomis šalimis – 

svarba išaugo, siekiant užtikrinti energijos išteklių tiekimo saugumą. Be to, kaip papildomą ES išorinės 

energetikos politikos kūrimą skatinusį veiksnį galima išskirti Rusijos energijos išteklių tiekimo ES 

sutrikimus 2 (2006 m. sausį kilo Ukrainos ir Rusijos dujų krizė, 2007 m. sausį Rusija nutraukė dujų 

tiekimą Baltarusijai, o 2009 m. sausį panašus scenarijus vėl pasikartojo Ukrainoje), kurie išryškino 

būtinybę ES „kalbėti vienu balsu“ su energijos išteklių tiekėjais. Bendros pozicijos santykiuose su 

trečiosiomis šalimis laikymasis tampa dar aktualesnis, atsižvelgiant į didėjančią ES energetinę 

priklausomybę 3. Be to, koordinuotų veiksmų svarba išryškėja, siekiant spręsti tokias ES energetikos 

problemas, kaip priklausomybė nuo vieno tiekėjo ar energetinės infrastruktūros plėtros projektų 

įgyvendinimas, kurios negali būti išspręstos vienašališkai. 

2005 m. Hampton Court‘e vykusio neformalaus ES vadovų susitikimo metu buvo sutarta dėl bendros 

ES energetikos politikos kūrimo būtinybės, o ES išorinės energetikos politikos svarba buvo patvirtinta 

2006 m. spalio mėnesį vykusiame neformaliame ES vadovų susitikime, kuriam Europos Komisija 

pateikė komunikatą „Naujovėms atvira, šiuolaikiška Europa“ 4. Neformalaus susitikimo metu, svarstant 

komunikatą, daugiausiai dėmesio buvo skirta ES energetiniams santykiams su Rusija 5 ir vieningos 

pozicijos trečiųjų šalių (tiekėjų) atžvilgiu formavimo būtinybei. Pirmasis Europos Komisijos 

komunikatas, kuriame minima būtinybė plėtoti vieningą ES išorinę energetikos politiką, buvo 

2 

Žygimantas Vaičiūnas, „Europos Sąjungos bendros energetikos politikos formavimasis ir Lietuvos interesai“. 

Politologija, 2009/3 (55). 

3 

Nuo 1990 m. iki 2009 m. energetinių išteklių importas į ES išaugo, o valstybių narių priklausomybė nuo 

importuojamų žaliavų padidėjo nuo 44 proc. 1990 m. iki beveik 54 proc. (ypač dėl „rytinės plėtros“). 

Prognozuojama, kad iki 2020 m. ES energetinė priklausomybė išaugs nuo 50 proc. iki 70 proc. 

4 

Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai (neformalus susitikimas Suomijoje, Lahtyje, 2006 m. spalio 20 

d.), „Naujovėms atvira, šiuolaikiška Europa“. Briuselis, 12.10.2006, KOM(2006) 589 galutinis. 

5 

Alan Mayhew, „Lahti – the Value of Informal Meetings of the European Council“. 2006 m. lapkričio 2 d. 

Detalesnė informacija adresu: 

. 

11




paskelbtas 2006 m. 6 Šis dokumentas svarbus Lietuvos interesų požiūriu, kadangi jame įvardinta 

būtinybė tiesti energetinės infrastruktūros jungtis, kurios padėtų integruoti šalis į ES energetikos 

rinką. Šiame komunikate įvardijame trys esminiai energetikos politikos tikslai – tvarumas, 

konkurencingumas ir tiekimo saugumo užtikrinimas – ir nurodoma, kad šių tikslų pasiekimas turi būti 

vertinamas, atliekant strategines energetikos peržiūras. 2006 m. kovo mėnesį paskelbtose Europos 

Vadovų Tarybos išvadose buvo pakartotas įsipareigojimas kurti bendrą ES energetikos politiką ir 

vienodai plėtoti tiek vidinę, tiek išorinę dimensijas 7, be to, buvo pritarta Europos Komisijos 

įsipareigojimui atlikti reguliarią strateginę energetikos peržiūrą, ypač daug dėmesio skiriant ES 

išorinės energetikos politikos stiprinimo veiksmams vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. 

2007 m. sausio 10 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Europos energetikos politika“ 8, kuris dar 

kitaip vadinamas Pirmąja strategine energetikos peržiūra. Šiame komunikate daugiausiai dėmesio 

buvo skirta klimato kaitos ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo klausimams. Paminėtina, kad 

Europos Komisijos komunikate buvo pasiūlyta prioritetiniams infrastruktūros projektams paskirti 

Europos koordinatorius, pabrėžta veiksmingų mechanizmų, turinčių padėti užtikrinti valstybių narių 

solidarumą energijos krizės atveju, įdiegimo reikšmė, akcentuota ES išorinės energetikos politikos 

kaip esminės ES išorės santykių (pirmiausiai Europos kaimynystės politikos) dalies svarba. 2007 m. 

kovo mėnesį vykusios Europos Vadovų Tarybos metu buvo sutarta dėl Europos energetikos politikos 

tikslų, priimtas Europos Komisijos pasiūlymas europinės svarbos prioritetiniams projektams paskirti 

Europos koordinatorius (vienas iš prioritetinių projektų buvo jungiamoji elektros energijos linija tarp 

Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos) bei patvirtintas Europos Vadovų Tarybos 2007–2009 m. veiksmų 

planas „Energetikos politikai Europai“ 9, kurio įgyvendinimą nuspręsta vertinti, atliekant kasmetines 

peržiūras. Šiame plane buvo išskirtos penkios prioritetinės veiksmų sritys, turinčios prisidėti prie 

energetikos politikos tikslų pasiekimo, o kaip vienas iš esminių veiksmų buvo įvardintas efektyvios 

ES išorinės energetikos politikos sukūrimo poreikis. 

2008 m. Europos Komisija paskelbė ir ES Taryba patvirtino komunikatą „Antroji strateginė 

energetikos peržiūra – ES energetinio saugumo ir solidarumo veiksmų planas“ 10, kuriame daugiausiai 

dėmesio skirta energetinio saugumo klausimams ir įvardinti esminiai veiksmai energetikos srityje: 

1) infrastruktūros plėtra ir energijos tiekimo saugumo užtikrinimas; 2) išoriniai energetiniai santykiai; 

3) naftos ir dujų saugyklos bei atsako į krizes mechanizmai; 4) energijos efektyvumas; 5) tinkamas ES 

energetinių išteklių panaudojimas. Šiame dokumente daug dėmesio buvo skirta energetikos 

infrastruktūros projektų įgyvendinimo svarbai, o tarp 6 prioritetinių energetikos infrastruktūros 

projektų įvardintas Baltijos regiono valstybių energijos rinkų sujungimas. 

Stipriausias postūmis bendros ES energetikos politikos konsolidacijai buvo 2009 m. gruodžio 1 d. 

įsigaliojusi Lisabonos sutartis, kurioje pirmą kartą atsirado specialus energetikai skirtas skirsnis, 

apibrėžiantis ES kompetenciją šioje srityje ir nustatantis pagrindinius tikslus. Be to, į sutarties tekstą 

taip pat buvo įtrauktas energetinio solidarumo principas, kuris numato galimybes kolektyviniam 

veikimui, jei kuri nors iš valstybių narių susidurtų su energijos išteklių tiekimo problemomis. 

6 

Commission of the European Communities. Green Paper, „European Strategy for Sustainable, Competitive and 

Secure Energy”. Brussels, 3.8.2006, COM(2006) 105 final. 

7 

European Council. Presidency Conclusions. Brussels, 

8 

Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai ir Europos Parlamentui, „Europos energetikos politika“. 

Briuselis, 10.1.2007, KOM(2007) 1 galutinis. 

9 

European Council. Presidency Conclusions. Brussels, 8/9 March 2007. Detalesnė informacija adresu: 

. 

10 

Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Social and 

Economic Committee and the Committee of the Regions, „Second Strategic Energy Review – an EU Energy 

Security and Solidarity Action Plan“. Brussels, 13.11.2008, COM(2008) 781 final. 

12




2010 m. lapkričio 10 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Energetika 2020: konkurencingos, 

saugios ir darnios energetikos strategija“ 11, kuriame identifikavo energetikos sektoriaus prioritetus 

ateinančiai dešimčiai metų, o tarp esminių veiklos tikslų išskyrė ES išorinės energetikos politikos 

dimensijos stiprinimo būtinybę. Panašus įsipareigojimas buvo pakartotas 2010 m. lapkričio 17 d. 

paskelbtame Europos Komisijos komunikate „2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos 

infrastruktūros prioritetai“ 12, kuriame teigiama, jog reikia kurti integruotą energetinį tinklą, kuris 

sujungtų Europos energetikos sistemą su energetikos tinklais trečiosiose šalyse. Šiame komunikate 

išskirta 12 prioritetinių sričių energijos tinklų plėtrai. 

Pirmasis dokumentas, kuriame pateikiami pasiūlymai dėl ES išorinės energetikos politikos strategijos, 

yra 2011 m. rugsėjo 7 d. paskelbtas Europos Komisijos komunikatas dėl energijos tiekimo saugumo ir 

tarptautinio bendradarbiavimo „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ 13, 

kuriame siūloma užtikrinti ES valstybių narių energetikos susitarimų sudarymo su trečiomis šalimis 

skaidrumą, geriau koordinuoti veiklą tokiose srityse kaip ryšių su šalimis partnerėmis palaikymas, 

pozicijos tarptautinėse organizacijose formulavimas ir išsamių energetikos partnerystės susitarimų su 

pagrindinėmis šalimis partnerėmis rengimas 14. Vis dėlto 2011 m. lapkričio 24 d. ES Tarybos išvadose 

daugumos komunikate pateiktų novatoriškų pasiūlymų (pavyzdžiui, dėl keitimosi informacija apie 

sudarytas tarpvyriausybines sutartis su trečiosiomis šalimis) nebeliko. ES Tarybos išvadose buvo 

pakartota nuostata, kad valstybių narių prašymu Europos Komisija gali dalyvauti derybose dėl 

sutarčių, kurios gali turėti įtakos vidaus rinkos funkcionavimui, aptartas ES vaidmuo 

bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis, rinkos integracijos, globalaus energetinio saugumo 

užtikrinimo, energetinių partnerysčių plėtros ir kt. srityse. 

1.1.1 ES energetikos politikos teisinis reguliavimas 

Lisabonos sutartis laikoma vienu iš esminių dokumentų, suteikusių teisinį pagrindą ES bendrai 

energetikos politikai, kadangi ankstesnėse sutartyse nebuvo įtvirtinta aiški ES kompetencija 

energetikos klausimais (išskyrus EURATOM sutartį, kurioje reglamentuojamos bendros branduolinės 

energetikos politikos vykdymo galimybės; žr. 1 priedą). Lisabonos sutartis įnešė esminių 

normatyvinių ir praktinių pokyčių, kadangi energetikos klausimai buvo iškelti europiniu lygiu, 

įtraukiant juos į atskirą skyrių ir priskiriant padalijamosios kompetencijos sričiai 15. Paminėtina, kad 

Lisabonos sutartyje formaliai buvo įtvirtinti principai, dėl kurių valstybės narės buvo sutarusios 

politinio proceso metu. Politinio proceso kodifikavimas atskleidžia didėjančią energetikos sektoriaus 

svarbą visai ES. 194 straipsnyje išskiriami pagrindiniai ES energetikos politikos tikslai 16: 

Energijos rinkos veikimo užtikrinimas; 

Energijos tiekimo saugo ES užtikrinimas; 

11 Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and 

Social Committee and the Committee of the Regions „Energy 2020: a Strategy for Competitive, Sustainable and 

Secure Energy“. Brussels, 10.11.2010, COM(2010) 639 final. 

12 Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir 

Regionų komitetui „2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros prioritetai. Integruoto Europos 

energetikos tinklo planas“. Briuselis, 17.10.2010, KOM(2010) 677 galutinis. 

13 Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and 

Social Committee and the Committee of the Regions on Security of Energy Supply and International Cooperation 

„The EU Energy Policy: Engaging with Partners beyond Our Borders“. Brussels, 7.9.2011, COM(2011) 539 final. 

14 Detalesnė komunikato nuostatų analizė ir galimi pasiūlymai Lietuvos pozicijai dėl prioritetinių ES išorinės 

energetikos politikos krypčių pateikiami šios ataskaitos 3 skyriuje. 

15 Išimtinei ES kompetencijai priklauso vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas. 

16 Treaty of Lisbon Amending the Treaty on European Union and the Treaty Establishing European Community. 

Detalesnė informacija adresu: . 

13




Energijos vartojimo efektyvumo ir taupymo skatinimas bei naujų ir atsinaujinančių energijos 

formų plėtojimas; 

Energijos tinklų sujungimo skatinimas. 

Lisabonos sutartimi išskirti tikslai yra aktualūs visoms ES valstybėms narėms. Pavyzdžiui, Baltijos 

šalims itin svarbu, kad ES mastu buvo akcentuoti energetinio saugumo užtikrinimo ir energijos tinklų 

sujungimo klausimai, kadangi dėl istorinių priežasčių šios šalys (kaip ir dauguma Vidurio ir Rytų 

Europos valstybių) yra priklausomos nuo vieno energetinių išteklių tiekėjo. Be to, Baltijos valstybės 

yra visiškai izoliuotos nuo Vakarų Europos elektros tiekimo sistemų ir dujotiekių, todėl joms labai 

reikalingas šios problemos sprendimas ES mastu. Paminėtina, kad Lisabonos sutartis nereglamentuoja 

tokių energetikos politikos elementų, kaip teisės valstybei narei apibrėžti savo energijos išteklių 

naudojimo sąlygas, pasirinkti tarp skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo 

struktūrą. Lisabonos sutartimi buvo išplėsta solidarumo principo taikymo apimtis, įtvirtinant, kad 

energetinio saugumo srityje gali būti imamasi solidarių veiksmų (100 straipsnis; plačiau žr. ataskaitos 

2 dalyje). Viena iš didžiausių problemų, trukdančių valstybėms narėms efektyviai bendradarbiauti 

energetikos klausimais, yra didžiųjų energetikos bendrovių, veikiančių vertikalios integracijos 

principais, įtaka valstybių narių preferencijoms šioje srityje. Jos yra pagrindinė kliūtis vieningos rinkos 

veikimui, todėl tokių bendrovių skaidymas yra pirminis bendros ES energetikos rinkos kūrimo 

uždavinys 17. 

Lisabonos sutartyje įtvirtinto ES vidaus energijos rinkos sukūrimo tikslo įgyvendinimas suteiktų ES 

tam tikrus kontrolės mechanizmus, užtikrinant energetinių išteklių tiekimo saugumą, didinant 

konkurencingumą ir diversifikuojant tiekimo šaltinius. Dalyvavimas bendroje rinkoje leistų 

valstybėms pasinaudoti savo santykiniu pranašumu, perkant ir parduodant energijos šaltinius. Tai 

prisidėtų ne tik prie energetinio saugumo užtikrinimo problemos sprendimo, bet ir būtų naudinga 

vartotojams, kadangi sėkmingai veikianti vieninga rinka leistų gerinti paslaugų kokybę ir mažinti 

sąnaudas 18. Be to, sukūrus bendrą vidaus rinką, ES išorinės energetikos politikos dimensijos plėtra ir 

solidarumo principo taikymo praktinės galimybės būtų didesnės (detaliau žr. 2 priedą). 

ES išorinės energetikos politikos plėtrai svarbi ES struktūrinių fondų teikiama parama, kurios teikimo 

bendrosios taisyklės nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl Bendrijos finansinės 

paramos teikimo transeuropinių tinklų srityje 19. 2011 m. spalio mėnesį Europos Komisija paskelbė 

komunikatą „Integruotos Europos infrastruktūros plėtros paketas“ 20, kuriame numatyta TEN 

instrumento pagrindu kurti naują Europos infrastruktūros sujungimo priemonę (angl. Connecting 

Europe Facility) ir pagal ją skirti lėšas transporto, energetikos ir skaitmeninių tinklų projektų 

įgyvendinimui ES. Energetikos sektoriaus projektams 2014–2020 m. laikotarpiu turėtų būti skirta 

9,1 mlrd. eurų paramos. Tai – rekordinė energetikos projektams įgyvendinti skiriama suma ir bene 

pirmas kartas, kai, sukūrus centralizuotą mechanizmą, ES biudžeto lėšomis finansuojamas energetikos 

infrastruktūros ES ir už jos ribų kūrimas. Dalinė finansinė parama pagal šią priemonę bus skiriama 

energetikos koridoriams, kurie yra patvirtinti 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose. 

Tai – keturi elektros energijos koridoriai 21 ir trys gamtinių dujų koridoriai 22. Galima daryti išvadą, jog 

17 Tadas Jakštas, „Ar Lisabonos sutartis turi įtakos Europos bendros energetikos politikos plėtrai?“ Politologija, 

2010/4 (60). 

18 Ibid. 

19 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 67/2010 nustatantis bendrąsias 

taisykles dėl Bendrijos finansinės paramos teikimo transeuropinių tinklų srityje. 

20 Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Court of Justice, 

the Court of Auditors, the European Investment Bank, the European Economic and Social Committee and to the 

Committee of Regions „A Growth Package for Integrated European Infrastructures“. Brussels, 19.10.2011, 

COM(2011) 676. 

21 1) Jėgainių tinklas šiaurės jūrose, kuris turi būti sujungtas su Šiaurės ir Vidurio Europos šalimis, kad jūros vėjo 

jėgainių parkuose pagaminta elektros energija būtų perduodama didelių miestų vartotojams ir kaupiama Alpių 

bei Šiaurės Europos šalių hidroelektrinėse; 2) Pietvakarių Europos šalių jungtys, kuriomis iš vėjo, saulės ir 

14




šalims narėms pasiekus susitarimą Europos Vadovų Taryboje ir Europos Parlamente, Europos 

Komisija ėmėsi atsakomybės sukurti finansinį instrumentą, kurio galiojimas neapsiribotų vien ES 

teritorija ir kurio finansinė apimtis bei finansavimo sąlygos būtų adekvačios dabartiniams energetikos 

sektoriaus poreikiams. Europos Komisija kartu su komunikatu paskelbė pasiūlymus priimti 

reglamentą dėl Europos infrastruktūros sujungimo priemonės 23 ir reglamentą dėl transeuropinės 

energetikos infrastruktūros gairių ir panaikinantį iki šiol transeuropinių energetikos tinklų plėtrą 

reglamentavusį ES teisės aktą 24. Šios gairės numato galimybes skirti investicijas svarbiems, bet 

ekonomiškai neatsiperkantiems energetiniams projektams. 

1.1.2 ES energetikos politikos institucinė sandara 

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo priskyrus energetikos klausimus padalijamosios kompetencijos 

sričiai, Europos Komisija įgijo didesnes institucines galimybes daryti įtaką šios politikos formavimui. 

Nacionalinių valstybių autonomijos mažėjimą atspindi dar viena svarbi naujovė, įvesta Lisabonos 

sutartimi ir numatanti balsavimo mechanizmo pakeitimą ES Taryboje. Sprendžiant beveik visus su 

energetika susijusius klausimus, yra taikoma kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūra (išskyrus 

sprendimus dėl fiskalinio pobūdžio priemonių, skirtų ES energetikos politikos tikslams įgyvendinti). 

Lisabonos sutartyje teigiama, kad Europos Parlamentas ir ES Taryba, spręsdama pagal įprastą 

teisėkūros procedūrą, nustato priemones, būtinas sutartyje nurodytiems ES energetikos politikos 

tikslams 25 pasiekti. Šios priemonės patvirtinamos, pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų 

komitetu ir Regionų komitetu. ES Taryba sprendžia vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą ir, 

pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, patvirtina ES energetikos politikos tikslams pasiekti būtinas 

priemones tik tuo atveju, jei jos yra fiskalinio pobūdžio. 

Lisabonos sutartimi buvo ne tik išplėsta kvalifikuotos daugumos balsavimo taikymo apimtis, bet ir 

numatyta nauja kvalifikuotos daugumos skaičiavimo tvarka, pagrįsta dvigubos daugumos principu 26 

(panaikintas balsavimas pagal kiekvienai valstybei skirtų balsų skaičių). Viena vertus, dvigubos 

daugumos taisyklė turėtų skatinti veiksmingesnį sprendimų priėmimą ir efektyvesnių koalicijų, 

suinteresuotų pozityvia ES darbotvarke, sudarymą 27. Kita vertus, taikant kvalifikuotos daugumos 

vandens energijos pagaminta elektros energija perduodama į kitas žemyno šalis; 3) Vidurio Rytų ir Pietryčių 

Europos šalių jungtys, kuriomis sustiprinamas regioninis tinklas; 4) Baltijos šalių energijos rinkos integracija į 

Europos rinką. 

22 1) Pietų koridorius, sudarysiantis galimybę dujas į ES gabenti iš Kaspijos jūros baseino, Vidurio Azijos ir 

Artimųjų Rytų; 2) Šiaurės – Pietų koridorius, turintis panaikinti importo-eksporto kliūtis ES viduje ir padėti 

geriau išnaudoti turimą dujų (įskaitant SGD) importo ir kaupimo infrastruktūrą, taip pat padidinti išorinio dujų 

tiekimo į ES galimybes (iš Šiaurės Europos, taip pat Afrikos, kitų regionų). 3) Baltijos, Juodąją, Adrijos ir Egėjo 

jūras jungiantis koridorius, kurio įgyvendinimui būtina sujungti Baltijos šalių infrastruktūras ir prijungti jas prie 

Šiaurės–Pietų koridoriaus Vidurio, Rytų ir Pietryčių Europoje. 

23 

Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council „Establishing the Connecting Europe 

Facility“. Brussels, 19.10.2011, COM(2011) 665 final. 

24 

Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council „Guidelines for trans-European 

Energy Infrastructure and Repealing Decision No 1364/2006/EC. Brussels, 19.10.2011, COM(2011) 658 final. 

25 

ES energetikos politikos tikslai apima vieningos rinkos sukūrimą energijos tiekimo saugumo užtikrinimą, 

energijos vartojimo efektyvumo ir taupymo skatinimą bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą, energijos 

tinklų sujungimo skatinimą. 

26 

Nuo 2014 m. sprendimui ES Taryboje priimti reikės, kad jam pritartų 55 proc. valstybių narių, kurių gyventojai 

sudaro ne mažiau nei 65 proc. visų ES gyventojų. Vis dėlto iki 2017 m. dar galės būti balsuojama ir pagal senąją 

sistemą, jei to prašys valstybės narės. 

27 

ES energetikos politikos srityje Lietuva, kaip ir kitos mažos šalys, siekia naujų sprendimų priėmimo ir 

pozityvios darbotvarkės, todėl Lisabonos sutartimi numatytos naujovės jai turėtų būti naudingos. Žr. Klaudijus 

Maniokas, „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota dauguma ir Europos Sąjungos darbotvarkė“. 


15




balsavimą, gali būti marginalizuojamos tos valstybės, kurios dėl geografinių, istorinių ar politinių 

priežasčių turi specifinių preferencijų 28. 

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, atsirado galimybė instituciniu požiūriu labiau susisieti ES išorinę 

energetikos politiką bei bendrą užsienio ir saugumo politiką, kadangi nuo 2011 m. buvo įsteigta 

Europos išorinių veiksmų tarnyba, be to, pasikeitė personalijos vyriausiojo įgaliotinio Sąjungos 

užsienio reikalams ir saugumo politikai poste. Tačiau dėl mažesnio vyriausiojo įgaliotinio 

susidomėjimo ir Europos išorinių veiksmų tarnybos struktūrinių apribojimų ES išorinės energetikos 

klausimams yra skiriamas mažesnis dėmesys, pastebima institucinė fragmentacija, didžiausią 

vaidmenį ES išorinės energetikos politikos srityje įgaunant Europos Komisijai 29 . Vis dėlto vien tik 

Europos Komisijos iniciatyvų sėkmingai šios politikos plėtrai nepakanka, todėl itin svarbus aktyvesnis 

tiek ES Tarybos, tiek Europos išorinių veiksmų tarybos, tiek vyriausiojo įgaliotinio Sąjungos užsienio 

reikalams ir saugumo politikai vaidmuo. 

Bene daugiausiai galių ES išorinės energetikos politikos srityje turinti ES institucija šiandien yra 

Europos Komisija (žr. institucijų funkcijų lentelę 3 priede). Verta pastebėti, jog į santykių su ne ES 

narėmis (realiais ir potencialiais energijos išteklių tiekėjais ir transportuotojas) konstravimą Europos 

Komisija yra įsitraukusi jau mažiausiai du dešimtmečius. Ilgą laiką svarbiausiomis Europos Komisijos 

iniciatyvomis buvo TRASECA ir INOGATE programos (plačiau 3 priede), kuriomis buvo siekiama 

pagerinti iškastinio kuro transportavimo iš Pietų Kaukazo ir Vidurio Azijos valstybių sąlygas. 

Vertinant ES institucijų vaidmenį ES išorinės energetikos politikos stiprinimo kontekste, būtina 

pabrėžti ir ES Teisingumo Teismo vaidmenį, plečiant ES kompetencijos ribas ir tokiu būdu apribojant 

valstybių narių teisę priimti vienašališkus sprendimus. Dažniausiai minimas pavyzdys šiame kontekste 

yra aviacijos transporto srityje svarstyta Open skies byla. Tąkart ES Teisingumo Teismas pripažino, kad 

aštuonių valstybių narių sutartys su JAV prieštaravo ES teisei, kadangi nacionaliniu pagrindu 

diskriminavo likusias ES šalis 30 . Ši byla turėjo esminės reikšmės, formuojant bendrą ES išorės politiką 

aviacijos transporto srityje, tačiau ne tik joje: minėtas ES Teisingumo Teismo sprendimas sukūrė 

precedentą išplėsti ES kompetencijos ribas, ginčijant ir dvišalių energijos išteklių tiekimo ar 

transportavimo sutarčių teisėtumą. Kita vertus, verta atkreipti dėmesį, jog, nors dauguma ES 

Teisingumo Teismo sprendimų buvo palankūs ES kompetencijos plėtrai ir galių didinimui, energetikos 

sektoriuje ES Teisingumo Teismas iki šiol vengė priimti radikalius sprendimus, palikdamas dėl to 

susitarti politinėms valdžios institucijoms. 

Šiandieninėmis sąlygomis ES išorinės energetikos politikos srityje veikia ne vien šalys narės, Europos 

Komisija ir ES Teisingumo Teismas (žr. 1 paveikslą). Reikia pastebėti, jog kai kurios ES institucijos, 

įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, santykių su energijos išteklių tiekėjais ir transportuotojais srityje įgijo 

daugiau galių o kai kitos – dalį savo galių prarado. Naujai įkurta Išorinių reikalų tarnyba konkuruoja su 

DG Relex ir dėl to kitas Europos Komisijos padalinys – DG Energy – sugebėjo perimti praktiškai visos 

ES išorinės energetikos politikos kontrolę. Pavyzdžiui, DG Energy iš esmės vienas tarpininkavo 

Azerbaidžano ir Turkmėnistano deryboms dėl Turkmėnistano dujų tranzito ir sienos Kaspijos jūroje 

nustatymo (2010 m. derybininkų susitikimai vykdavo Briuselyje). Kai kurie autoriai pabrėžia nuo 

Amsterdamo sutarties įsigaliojimo augantį ES Tarybos Generalinio sekretoriato vaidmenį, kuris tapo 

28 

Pavyzdžiui, Lietuvos izoliacijos nuo transeuropinių energetikos tinklų klausimas, Ignalinos atominės 

elektrinės uždarymo klausimas ir pan. Dėl šios priežasties dar didesnę svarbą įgyja efektyvių koalicijų su kitomis 

valstybėmis narėmis sudarymas. Žr. Klaudijus Maniokas, „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota 

dauguma ir Europos Sąjungos darbotvarkė“. Politologija, 2009/3 (55). 

29 

Bart van Vooren, „Legal and Institutional Obstacles to an EU External Energy Policy post-Lisbon: Managing the 

Vertical and Horizontal Axes“. SIEPS Report, 2011. 

30 

2002 m. lapkričio 5 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas bylose C–466/98, C–467/98, C–468/98, C–469/98, 

C–471/98, C–472/98, C–475/98, C–476/98 Europos Komisija v. Jungtinė Karalystė, Danija, Švedija, Suomija, 

Belgija, Liuksemburgas, Austrija, Vokietija. 

16




ypač akivaizdus, kai buvo pradėta aktyviai plėtoti BUSP, sukurta Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio 

užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė 31 . 

31 Sabina Kajnč, „The Presidency of the Council of the EU as a Coordinator and Agenda-Setter for the EU on the 

Eve of the Lisbon Treaty; the Comparison of Slovenian and Swedish Presidencies“. European Institute of Public 

Administration, 2010. 

17




1 paveikslas. ES institucijų vaidmuo, kuriant Kaspijos jūros baseino išteklių transportavimo koridorių 

Šaltinis: Samuel James Lussac, „Ensuring European Energy Security in Russian „Near Abroad“: the Case of the 

South Caucasus”. 

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir standartiniu sprendimų priėmimo būdu tapus bendro sprendimo 

arba „įprastai teisėkūros“ procedūrai, galima fiksuoti Europos Parlamento funkcijų kaitos 

tendencijas. Paminėtina, kad ši institucija ir anksčiau vaidino tam tikrą vaidmenį ES išorinės 

energetikos politikos srityje, pavyzdžiui, 2007 m. rugsėjo 26 d. priėmė rezoliuciją dėl bendros Europos 

užsienio politikos energetikos srityje kūrimo, 2009 m. rugsėjo 17 d. – teisėkūros rezoliuciją dėl 

energetinio saugumo išorės aspektų. Šiuo dokumentuose, reaguojant į svarbiausias tendencijas 32, 

įvardyti esminiai energetikos srityje ES kylantys iššūkiai, ES ir šalys narės paragintos imtis veiksmų ir 

užtikrinti energetinio solidarumo principo įgyvendinimą, diversifikuoti išteklių tiekimą ir pan. Tiesa, 

Europos Parlamento vaidmens ES išorinės energetikos politikos formavimo procese pervertinti 

nereikėtų, kadangi jo priimamos rezoliucijos nėra teisiškai įpareigojančios. 

Europos Parlamentas rengia debatus, viešuosius renginius, gali užsakyti tyrimus su energetika 

susijusiais klausimais. Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas 

(angl. ITER) skelbia darbinius dokumentus ir ataskaitas, kurie tampa pasiūlymų pagrindu ir gali 

pakeisti Europos Komisijos teisės aktų projektus. Nors Europos Parlamento teisės aktų iniciatyvos 

teisė vis dar išlieka ribota, ši institucija dalyvauja priimant sprendimus dėl visų svarbiausių politikos 

krypčių ir tarptautinių susitarimų. Europos Parlamentas tapo vieta, kur specialiųjų kreipimųsi forma 

gali būti pateikiamos tokios idėjos kaip, pavyzdžiui, dėl Europos energijos bendrijos įsiteigimo 33 . 

Debatus Europos Parlamente reikėtų vertinti bent jau kaip vieną iš būdų išmatuoti ar net padidinti 

susidomėjimą su energetika susijusiais pasiūlymais, taip pat kaip vietą, kurioje galima rengti viešas 

energetikos srities konsultacijas (nuo 2008 m. surengtos 24 tokios konsultacijos – nuo padangų 

32 Pavyzdžiui, tai, jog pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl dujotiekio „Nabucco" projekto teisinio 

pagrindo, ar tai, jog Rusijos naftos ir dujų bendrovė „Surgutneftegas" įsigijo didelę Vengrijos naftos chemijos 

kompanijos „MOL", kuri yra konsorciumo „Nabucco" narė, akcijų dalį. 

33 Buvusio Europos Komisijos pirmininko Jacques Delors vardu 2010 m. balandžio mėn. nevyriausybinė 

organizacija Notre Europe pateikė siūlymą dėl Europos energijos bendrijos sukūrimo („Europos energijos 

bendrijos link: politikos pasiūlymai“ 33 ). Šis siūlymas buvo perkeltas į politinį lygį, kai 2010 m. gegužės mėn. 

Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzek ir Jacques Delors pateikė bendrą deklaraciją dėl Europos energijos 

bendrijos sukūrimo. Žr.: Sami Hancher Andoura ir Marc Leigh van der Woude, „Towards a European Energy 

Community: a Policy Proposal“. Notre Europe Studies &Research, 2010. 

18




ženklinimo iki ES išorinės energetikos politikos krypčių aspekto), konsultacijas prieš svarbias derybas 

su išorės partneriais ar pan. 

Diskutuojant apie ES institucijų, programų ir susitarimų reikšmę ES išorinei energetikos politikai, 

verta prisiminti ir Europos atominės energijos bendrijos, EURATOM, sutartį, reglamentuojančią ES 

valstybių narių siekį vykdyti bendrą branduolinės energetikos politiką. Pagrindiniai sutarties tikslai 

apima siekį užtikrinti branduolinės energijos tiekimo saugumą, konkurencingumą, tvarią aplinką bei 

skatinti bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje. Valstybės narės, siekdamos sukurti bendrą 

atominės energetikos pramonę ir saugiai tiekti branduolinę energiją, norėjo užtikrinti atominės 

energijos naudojimą taikiems civiliniams, o ne kariniams poreikiams 34. EURATOM sutartyje išskirta 

10 sektorinių sričių, kurios turėtų prisidėti prie bendros branduolinės energetikos politikos skatinimo: 

moksliniai tyrimai, informacijos sklaida, sveikatos ir saugumo standartai, investicinė aplinka, bendros 

įmonės, tiekimo saugumas, branduolinių įrenginių sauga, nuosavybė, bendra branduolinė rinka ir 

išoriniai santykiai (detaliau žr. 2 priedą). 

Per EURATOM sutarties galiojimo laikotarpį buvo priimta įvairių teisės aktų, reglamentuojančių 

siauresnius bendros branduolinės energetikos politikos aspektus konkrečiose sektorinėse srityse. 

Paminėtina, kad, nepaisant priimtų teisės aktų gausos, EURATOM teisinis reguliavimas faktiškai 

nepersikėlė į kitas ES politikos sritis (energetikos, sveikatos, aplinkos apsaugos, saugumo ir gynybos 

politikas ir kt.). Kita vertus, bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis srityje numatyta, jog Bendrija 

gali „prisiimti įsipareigojimus, sudarydama susitarimus arba sutartis su trečiąja valstybe, tarptautine 

organizacija arba trečiosios valstybės nacionaliniu subjektu“ (EURATOM sutarties 101 str.). Europos 

Komisija įpareigota vesti derybas dėl šių susitarimų ir sutarčių bei vykdyti jų priežiūrą. 

Vis dėlto santykiuose su trečiosiomis šalimis pastebimas tam tikras dvilypumas: siekiama diegti 

branduolinio saugumo idėją ir standartus už EURATOM ribų, tačiau, esant priklausomybei nuo 

importuojamų kitų energijos šaltinių (dujų ir naftos), ES nemažiau svarbus glaudus 

bendradarbiavimas su tomis pačiomis valstybėmis pasiūlos – paklausos lygiu 35. Nepaisant to, 

EURATOM rėmuose sukurtais finansinės paramos instrumentais, skirtais trečiosioms šalims, įmanoma 

daryti įtaką branduolinės saugos plėtrai ir glaudesnio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis 

stiprinimui. Pavyzdžiui, branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentas (NSCI) 36 numato 

galimybę gauti finansavimą branduolinės saugos užtikrinimui bei jėgainių modernizavimui. Šio 

instrumento įgyvendinimo sferoje daugiausia orientuojamasi į Rusiją, Ukrainą, Kazachstaną ar 

Armėniją. 

Finansinė parama EUROATOM sutarties rėmuose derinama su tam tikrais reikalavimais branduolinės 

saugos ar sveikatos apsaugos srityje. Vis dėlto branduolinės energetikos politikos išorės santykių 

dimensijos efektyvumas diskutuotinas dėl kelių ES politikos sričių ir kompetencijų persidengimo. 

Pavyzdžiui, pasinaudojant finansine, technine ir ekspertine parama, teikiama Europos kaimynystės 

politikoje (toliau – EKP) dalyvaujančioms rytų dimensijoms šalims per Europos Komisijos žinioje 

esančią EuropeAid branduolinės saugos užtikrinimo programą, siekiama sukurti teisiškai 

įpareigojančius susitarimus dėl saugumo standartų laikymosi. Pati branduolinės energetikos sritis 

tebėra valstybių narių kompetencija, tad svarbiausi sprendimai dėl vieningos krypties santykiuose su 

trečiosiomis šalimis išlieka diskusijų ES Taryboje objektas. Galima daryti išvadą, kad, nors EURATOM 

pakankamai sėkmingai užtikrina branduolinės energijos naudojimą taikiems tikslams, sutartis 

neskatina gilesnės valstybių narių integracijos branduolinės energetikos srityje. Šį faktą geriausiai 

iliustruoja tai, kad dėl skirtingų valstybių narių interesų EURATOM sutartis per savo galiojimo 

34 Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties suvestinė redakcija (2010/C 84/01). Detalesnė 

informacija adresu: 

. 

35 O. Geden, C. Marcelis, A. Maurer. „Perspectives for the European Union‘s External Energy Policy: Discourse, 

Ideas and Interests in Germany, UK, Poland and France“. Working Paper FG 1, 2006/17. 

36 Detalesnė informacija adresu: . 

19




laikotarpį beveik nebuvo keičiama. Atitinkamai, pritaikyti jos rėmuose galiojančius susitarimus už ES 

ribų – dar sudėtingesnė užduotis. 

Nagrinėjant ES energetikos politikos institucinę sandarą, svarbu paminėti ne tik formalius institucijų 

sąveikos mechanizmus, bet ir institucinius formatus, skirtus ES bendradarbiavimui su kaimyninėmis 

šalimis, valstybėmis tiekėjomis, tranzito šalimis, pagrindiniais tarptautiniais energetiniais partneriais. 

Šie instituciniai bendradarbiavimo formatai yra tiesiogiai susiję su ES išorinės energetikos politikos 

dimensija ir apibendrintai pristatomi 3 priede. 

BENDRADARBIAVIMAS SU KAIMYNINĖMIS ŠALIMIS 

Bendradarbiavimas su ES kaimynystėje esančiomis šalimis energetikos srityje paremtas Europos 

kaimynystės politikos (toliau – EKP) Veiksmų planuose įtvirtintomis nuostatomis dėl energetinio 

dialogo, teisinės bazės energetikos srityje tobulinimo, dalyvavimo ES finansuojamose programose, 

energetinio efektyvumo didinimo ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo, branduolinio 

saugumo (šios nuostatos taikomos Ukrainai ir Armėnijai). Iš Rytų partnerystės iniciatyvoje 

dalyvaujančių šalių tik Baltarusija neturi pasirašiusi Veiksmų plano su ES, dėl šios priežasties 

sudėtinga šalį skatinti bendradarbiauti su ES energetikos srityje (ypač užtikrinant esamų ir statomų 

branduolinių elektrinių saugumą 37). Vadovaujantis Lisabonos sutartyje įtvirtintu solidarumo 

energetinio saugumo srityje principu ir siekiant kolegialaus ES valstybių narių veikimo energetinių 

išteklių tiekimo krizių atveju, galima siūlyti išplėsti jau beveik suderėto, bet Baltarusijos atžvilgiu iš 

esmės nepritaikyto išankstinio perspėjimo mechanizmo ribas. 

Baltarusija ir Ukraina yra vienos iš svarbiausių tranzito šalių, per kurias rusiški energetiniai ištekliai 

tiekiami valstybėms narėms, todėl ES siekia remti esamos Rytų regiono naftos ir dujų infrastruktūros 

atnaujinimą, ypač didelį dėmesį skiriant Ukrainos dujų perdavimo tinklo atnaujinimui. Ukrainos ir ES 

bendradarbiavimui energetikos srityje svarbus Supratimo memorandumas dėl energetikos 

(angl. Memorandum of Understanding on Energy) 38, pasirašytas 2005 m., kuriame identifikuotos 

penkios prioritetinės bendradarbiavimo sritys: Ukrainoje veikiančių branduolinių elektrinių saugos 

užtikrinimas, elektros energijos ir dujų rinkų integracija, energijos išteklių tiekimo saugumas, anglių 

sektorius bei energijos efektyvumas ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas. 

Bendradarbiavimui su ES kaimyninėmis šalimis ir solidarumo principo įtvirtinimui už ES ribų (t.y. 

įsipareigojimų institucionalizavimui ne tik tarp ES šalių, bet ir narystės ar glaudesnio 

bendradarbiavimo, integracijos siekiančių kaimyninių valstybių) svarbi 2006 m. su Pietryčių Europos 

valstybėmis pasirašyta Energijos bendrijos sutartis, kuri numato, kad gamtinių dujų, naftos ir elektros 

energijos sektoriuose šios šalys perims bendrai ES energetikos rinkai skirtas nuostatas 39. Energijos 

bendrijoje dalyvaujančios valstybės įgyvendina ES dujų ir elektros energijos sektorių 

reglamentuojančius teisės aktus (įskaitant tiekimo saugumo užtikrinimą), aplinkosaugos direktyvas, 

susijusias su energetikos sektoriumi, atsinaujinančių energijos išteklių, energijos efektyvumo, biokuro 

naudojimo klausimus reglamentuojančius teisės aktus ir pagrindinius ES konkurencijos politikos 

principus. Energijos bendrijos veikla siekiama sukurti vieningą energetikos rinką, kuri sudarytų 

sąlygas prekybai energijos ištekliais ir kaimyninių valstybių integracijai į ES rinką 40. Prie Energijos 

bendrijos 2010 m. prisijungė Ukraina ir Moldova. Turkija, Gruzija ir Norvegija dalyvauja stebėtojų 

37 

2011 m. lapkričio 24 d. paskelbtose ES tarybos išvadose konstatuotas ES įsipareigojimas siekti, kad 

branduolinių elektrinių saugos vertinimai būtų atliekami kaimyninėse šalyse. Šaltinis: Council of the European 

Union. Council Conclusions on Strengthening the External Dimension of the EU Energy Policy. Brussels, 24 

November 2011. 

38 

Memorandum of Understanding on Co-operation in the Field of Energy between of European Union and 

Ukraine. Kyiv, 1 December 2005. 

39 

Šiuo metu Energijos bendrijoje dalyvauja Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, Kosovas, 

Moldova, Juodkalnija, Serbija ir Ukraina. Turkija, Gruzija ir Norvegija turi stebėtojų statusą. 

40 


20




teisėmis. Dėl Turkijos kaip tranzito šalies svarbos ES yra itin aktualus derybų su šia valstybe dėl 

prisijungimo prie Energijos bendrijos sutarties baigties klausimas. 

BENDRADARBIAVIMAS SU PAGRINDINIAIS ENERGIJOS IŠTEKLIŲ TIEKĖJAIS 

ES plėtoja strateginį bendradarbiavimą su pagrindiniais energetinių išteklių tiekėjais Norvegija ir 

Alžyru, siekia efektyvesnės partnerystės su Kaspijos jūros regiono, Vidurio Azijos, Persijos įlankos 

regiono šalimis, Brazilija, Iraku, Šiaurės Afrikos valstybėmis. Pavyzdžiui, 2004 m. buvo paskelbta Baku 

iniciatyva, kuria siekiama plėtoti dialogą tarp ES ir Juodosios bei Kaspijos jūrų regiono valstybių, 

sukurti prognozuojamą ir skaidrią energijos rinką, paskatinti investicijas ir energijos tiekimą. 

Atsižvelgiant į tai, kad kol kas vienas iš svarbiausių energetinių išteklių tiekėjų ES šalims yra Rusija, 

itin aktualus tampa ES ir Rusijos dvišalis bendradarbiavimas. 

1 lentelė. ES–Rusijos energetinis dialogas 

ES ir Rusijos bendradarbiavimas energetikos srityje plėtojasi 2000 m. paskelbto ES–Rusijos 

energetinio dialogo pagrindu. Šis dialogas turi užtikrinti energetinių santykių skaidrumą ir 

nuspėjamumą, pagerinti investavimo į energetikos sektorių galimybes, užtikrinti energetinių išteklių 

transportavimo infrastruktūros saugumą. ES–Rusijos energetiniam dialogui vadovauja Europos 

Komisijos energetikos komisaras ir Rusijos energetikos ministras, o politinę priežiūrą užtikrina ES ir 

Rusijos nuolatinė partnerystės taryba (angl. EU–Russia Permanent Partnership Council) energetikos 

klausimais, kurią sudaro Europos Komisijos energetikos komisaras, pirmininkaujančios ir 

besiruošiančios pirmininkauti valstybių narių energetikos ministrai ir Rusijos energetikos ministras. 

Reguliarių konsultacijų mechanizmas leidžia organizuoti susitikimus, esant poreikiui, ir juose aptarti 

aktualias energetikos sektoriaus problemas. ES ir Rusijos bendradarbiavimo klausimai sprendžiami, 

veikiant keturioms tematinėms grupėms: Energijos rinkų ir strategijų, Elektros, Energetinio 

efektyvumo ir inovacijų, Branduolinės energetikos. Teminių grupių veiklą koordinuoja deleguoti 

koordinatoriai, Rusijos energetikos ministro pavaduotojas ir Energetikos generalinio direktorato 

direktorius. 2011 m. buvo įsteigta Dujų patariamoji taryba, kurią sudaro ES ir Rusijos dujų kompanijų 

atstovai bei akademinių tyrimo organizacijų ekspertai. Šios tarybos tikslas – vertinti dujų rinkos 

plėtros perspektyvas. 

Nuo 2008 m. tarp ES ir Rusijos vyksta derybos dėl naujo susitarimo, kuris turėtų pakeisti šiuo metu 

galiojantį Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą. Naujuoju susitarimu siekiama išplėsti ES ir 

Rusijos santykių teisinę bazę, o derybos vyksta dėl keturių pagrindinių susitarimo skyrių: politinio 

dialogo ir išorinio saugumo; bendradarbiavimo laisvės, saugumo ir teisingumo srityje; ekonomikos 

sektorinių klausimų; kultūros, tyrimų, švietimo, žiniasklaidos politikų. Į naują susitarimą ES tikisi 

įtraukti energetikos skyrių. Paminėtina, kad derybos jau vyksta daugiau nei 3 metus, tačiau kol kas jų 

pabaiga dar nėra aiški (šiuo metu yra užbaigta 12 derybinių raundų). Rusija ir ES derybose laikosi iš 

esmės skirtingų pozicijų: ES siekia abi puses teisiškai įpareigojančio (angl. legal reciprocity) 

susitarimo, kuris būtų pagrįstas bendradarbiavimu visose srityse ir ekonomine integracija, o Rusija 

laikosi „mainų taktikos“ 41 (angl. „barter“ reciprocity) ir teikia pirmenybę sektorinei integracijai, t. y. 

bendradarbiavimui Rusijai naudingose srityse ir teisinių įsipareigojimų vengimui kitose 42. Derybose 

dėl naujo susitarimo ES galėtų efektyviau siekti savo tikslų tuo atveju, jei pavyktų užtikrinti vidinę 

integraciją tose ES politikos srityse, kurios svarbios bendradarbiavimui su Rusija. Kalbant apie ES 

energijos vidaus rinką, paminėtina, kad ji kol kas dar nėra sukurta (žr. 2 priedą), todėl ES neturi 

41 „Mainų taktika“ suponuoja, kad Rusija yra pasiruošusi prisiimti tam tikrus įsipareigojimus mainais į jai 

palankius ES sprendimus, pavyzdžiui, pasiūlyti ES energetikos kompanijoms ribotą prieigą prie savo energetikos 

rinkos, mainais už tai prašydama galimybės naudotis ES energetine infrastruktūra. 

42 Rokas Grajauskas, Laurynas Kasčiūnas, „Modern Versus Postmodern Actor of International Relations: 

Explaining EU–Russia Negotiations on the New Partnership Agreement“. Lithuanian Foreign Policy Review, 2009, 

No 22. 

21




galimybių įpareigoti Rusiją laikytis teisinio abipusiškumo principo šioje srityje (pavyzdžiui, nėra 

galimybės riboti trečiųjų šalių energetikos kompanijų veiklą ES energijos vidaus rinkoje). 

Po 2009 m. kilusios dujų krizės ES ir Rusija susitarė dėl Išankstinio perspėjimo mechanizmo 

(angl. Early Warning Mechanism) įdiegimo, siekdamos, kad galimos grėsmės energijos išteklių tiekimo 

saugumui būtų iš karto įvertintos ir imtasi prevencinių priemonių joms likviduoti 43. 2011 m. šis 

mechanizmas buvo atnaujintas, numatant, jog ES ir Rusija imsis bendrų veiksmų, jei bus užfiksuoti 

dujų, naftos ar elektros energijos tiekimo sutrikimai 44. 

ES bendradarbiavimui su trečiosiomis šalimis energetikos srityje naudingas daugiašalis instrumentas 

yra Energetikos chartijos sutartis (angl. Energy Charter Treaty), formaliai įsigaliojusi 1998 m. Šia 

sutartimi siekiama sustiprinti energetikos sektoriaus teisinę bazę ir užtikrinti, kad visos sutartį 

pasirašiusios valstybės laikytųsi vieningų teisės nuostatų. Tokiu būdu siekiama išvengti rizikos, 

susijusios su investicijomis į energetikos sektorių ar prekyba energetiniais ištekliais. Energetikos 

chartijos sutarties narėmis šiuo metu yra 53 pasaulio šalys. Rusija, kuri šią sutartį pasirašė, 2009 m. 

pareiškė pasitraukianti ir nebetaikysianti jos nuostatų. 

BENDRADARBIAVIMAS REGIONINIU PAGRINDU 

Vertinant regioninį bendradarbiavimą energetikos srityje, paminėtina, kad Lietuvai svarbi regioninė 

iniciatyva buvo paskelbta 1999 m., kai Baltijos jūros regiono šalių energetikos ministrai ir Europos 

Komisija nusprendė pradėti Baltijos jūros regiono šalių energetinį bendradarbiavimą 45, siekiant 

spręsti tokias problemas, kaip energijos tiekimo saugumo užtikrinimas, dujų tranzito maršrutų 

tinkamas valdymas, auganti priklausomybė nuo Rusijos, dujų tinklų kūrimo problemos. 2009 m. 

aštuonios Baltijos jūros regiono valstybės narės 46 ir Europos Komisija pasirašė susitarimą dėl Baltijos 

energijos rinkos jungčių plano (angl. Baltic Energy Market Interconnection Plan – BEMIP), siekiant 

integruoti trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) energetikos sistemas į Europos energijos 

rinką bei stiprinti jungtis tarp ES ir kaimyninių valstybių. Ši iniciatyva įgyvendinama trim kryptimis: 

integruojant Baltijos šalis į ES elektros energijos rinką, tiesiant elektros energijos jungtis ir plėtojant 

dujų vidaus rinką ir infrastruktūrą (detaliau žr. 3 priede). 

43 

Memorandum on Early Warning Machanism in the Energy Sector within the Framework of the EU-Russia 

Energy Dialogue. Moscow, 16 November 2009. 

44 Memorandum on a Mechanism for Preventing and Overcoming Emergency Situations in the Energy Sector 

within the Framework of the EU-Russia Energy Dialogue. Brussels, 24 February 2011. 

45 Šiame mechanizme pilnos narystės teisėmis dalyvauja 11 Baltijos jūros regiono šalių: Danija, Estija, Suomija, 

Vokietija, Islandija, Lietuva, Latvija, Norvegija, Lenkija, Rusija ir Švedija 

46 Danija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Švedija ir Vokietija bei Norvegija (stebėtojo teisėmis). 

22




1.2 LIETUVOS INTERESŲ IR GALIMŲ VEIKLOS KRYPČIŲ ES IŠORINĖS 

ENERGETIKOS POLITIKOS SRITYJE ANALIZĖ 

Šiame ataskaitos skyriuje aptariami Lietuvos interesai ES išorinės energetikos politikos srityje, 

įvertinant šalies dalyvavimą išorinės energetikos politikos formavimo ir stiprinimo procese bei 

išanalizuojant galimas Lietuvos politikos kryptis trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. 

1.2.1 Lietuvos požiūrio į ES išorinės energetikos politikos plėtrą prielaidos 

Lietuva suinteresuota konsoliduoti energijos išteklių tiekimo diversifikaciją skatinančius ES 

finansinius instrumentus, sustiprinti ir už ES ribų išplėsti europinius reguliacinius mechanizmus, 

taikyti tokius pačius aplinkosaugos standartus energijai, pagamintai tiek ES viduje, tiek importuojamai 

iš trečiųjų šalių ir pan. Formuluodama ir įgyvendindama savo interesus ES išorinės energetikos 

politikos srityje, Lietuva atsižvelgia į Lisabonos sutarties, ES teisės aktų ir strateginių dokumentų 

(žr. 1.1.1. skyrių ir 2 priedą) nuostatas, reglamentuojančias energetikos, aplinkosaugos, bendros 

rinkos kūrimo, konkurencingumo stiprinimo klausimus. Be to, Lietuvos interesai ES išorinės 

energetikos politikos srityje yra įtvirtinti Nacionalinėje energetikos (energetinės nepriklausomybės) 

strategijoje 47, Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje 48, Nacionalinėje 

darnaus vystymosi strategijoje 49 ir kt. dokumentuose. Kai kurie šių dokumentų yra ganėtinai pasenę, 

kiti – iki šiol nepatvirtinti LR Seime. Šiame skirsnyje, vadovaujantis minimais dokumentais bei 

atsižvelgiant į esamas tendencijas ir procesus energetikos sektoriuje, visų pirma bandoma pagrįsti ES 

išorinės energetikos politikos atitikimą Lietuvos interesams, o vėliau – apibrėžti ir pačius Lietuvos 

interesus. 

Šiame kontekste reikia pastebėti, jog gamtinės dujos sudaro apie 30 proc. Lietuvos pirminio energijos 

išteklių balanso (ES vidurkis – 6,5 proc.). Neturėdama dujų tiekimo alternatyvos pirmo būtinumo dujų 

paklausai patenkinti, Lietuva negali dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose ir pasinaudoti gamtinių dujų 

kainos arbitražo galimybe ir pan. Žinant dujų tiekimo pertrūkių precedentus, galima teigti, jog Lietuva 

iš esmės yra neapsaugota nuo gamtinių dujų tiekimo sutrikimų, kuriuos sukelia techninės, ekonominės 

bei politinės priežastys. Visos šios aplinkybės lemia ypatingai didelį energijos vartotojų ir viso šalies 

ūkio pažeidžiamumą. Elektros energijos srityje Lietuva, vis dar veikdama BRELL sistemoje, 2012 m. 

pradžioje importavo apie 60 proc. suvartojamos elektros energijos, o apie pusė šalies viduje 

gaminamos energijos buvo gaminama vartojant gamtines dujas ar kitą importuotą kurą. 

Ankstesnių metų energetinių išteklių tiekimo sutrikimai, kaip ir Baltijos jūros regiono valstybių 

santykiai su pagrindiniais tiekėjais, rodo, jog energijos išteklių gamintojų, transportuotojų ir vartotojų 

ekonominė tarpusavio priklausomybė pati savaime neužtikrina visos energetinės grandinės stabilumo, 

todėl Lietuva visomis priemonėmis siekia bent iš dalies neutralizuoti būtent su dujų tiekimu susijusią 

riziką: pakeisti (kur įmanoma) dujas kitais ištekliais ir diversifikuoti dujų tiekėjus bei maršrutus. Nors 

elektros energijos sektoriuje Lietuvos pažeidžiamumas yra mažesnis nei dujų sektoriuje, regiono 

atskirties nuo Vakarų ir Šiaurės Europos energetikos sistemų mažinimas ir ES institucijų įtraukimas į 

derybas dėl atsijungimo nuo BRELL yra ne mažiau svarbus Lietuvos interesas. 

47 Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija. Projektas, kuriam LR Vyriausybė pritarė 

2011 m. gegužės 25 d. nutarimu ir pateikė jį svarstyti LR Seimui, tačiau vėliau atsiėmė siekdama pakoreguoti, t.y. 

įtraukti naujas nuostatas dėl branduolinės elektrinės, suskystintų dujų terminalo ir pan. 

48 2010 m. birželio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 789 „Dėl Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių 

plėtros strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 73-3725). 

49 2003 m. rugsėjo 11 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos 

patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 89-4029). 

23




Nepavykus neutralizuoti neigiamos monopolininkų įtakos, strateginę reikšmę ES valstybėms narėms 

turinčių infrastruktūros objektų statyba (kaip ir ES šalių narių prisijungimas sinchroniniam darbui 

prie europinių tinklų) gali užsitęsti. Nesutarus su alternatyviais naftos ir gamtinių dujų tiekėjais bei 

transportuotojais dėl išteklių tiekimo ir transportavimo sąlygų, nauji infrastruktūros objektai gali likti 

neišnaudoti visa apimtimi. Šiame kontekste Baltijos bei kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys 

pripažįsta, jog vienas efektyvesnių instrumentų, galinčių padėti stabilizuoti santykius su išorės 

tiekėjais, yra ES išorinės energetikos politikos plėtra. Kitaip tariant, veiksmingai įgyvendinama ES 

išorinė energetikos politika leistų į derybas su esamais ir potencialiais partneriais įtraukti ES 

institucijas, bandyti perkelti ar pritaikyti reguliacines (partnerius disciplinuojančias) ES priemones už 

ES ribų ar į dvišalius susitarimus su energetinių išteklių tiekėjais ir transportuotojais. Taigi, ES išorinės 

energetikos politikos plėtra, skatinanti glaudesnį bendradarbiavimą ir sprendimų priėmimo 

koordinavimą tarp šalių narių, yra vienas pagrindinių Lietuvos energetinės politikos uždavinių. 

Reikia pripažinti, jog ES valstybės, naudodamos skirtingus energetinius išteklius bei plėtodamos 

skirtingus santykius su pagrindiniais išteklių tiekėjais, kol kas nesugeba suformuoti vieningos ir visų 

interesus atitinkančios pozicijos trečiųjų šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai kurioms Vidurio ir Rytų 

Europos regiono šalims (įskaitant Lietuvą) Ukraina ir Gruzija yra svarbios alternatyvių energetinių 

išteklių tiekimo ir transportavimo valstybės, o Azerbaidžanas ir Kazachstanas taip pat vertinami kaip 

galimos alternatyvios energetinių išteklių gavybos ir kartu transportavimo šalys. Kitos valstybės 

prioritetinėmis ES išorinės energetikos politikos veiklos sritimis įvardija santykių su Šiaurės Afrikos 

šalimis ar Rusija plėtrą. Nepaisant to, daugelyje europinių dokumentų galima identifikuoti 

sutampančius ES ir Lietuvos interesus. 

2010 m. Europos Komisijos komunikate „2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros 

prioritetai. Integruoto Europos energetikos tinklo planas“ konstatuojamas Lietuvai labai svarbus 

faktas: „užtikrinus gamtinių dujų tiekimo saugumą, artimiausiais dešimtmečiais jos ir toliau bus svarbi 

ES energijos rūšių derinio dalis“. Dar svarbesnis Lietuvai galėjo būti (jei nebūtų „išplautas“ 2011 m. 

lapkričio 24 d. ES Tarybos išvadų) 2011 m. rugsėjo 7 d. paskelbtas Europos Komisijos komunikatas „ES 

energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“, turėjęs reikšmingai sustiprinti 

vidinę šalių narių veikimo energetikos srityje discipliną ir kartu formalizuoti ryšius su išorės 

partneriais. 

2 lentelė. Pagrindiniai Europos Komisijos komunikato siūlymai, atitinkantys Lietuvos interesus ES 

išorinės energetikos politikos srityje 

Sukurti apsikeitimo informacija dėl tarpvyriausybinių susitarimų su trečiosiomis šalimis 

energetikos srityje sudarymo mechanizmą. Kitaip tariant, Europos Komisija siekia disponuoti 

informacija apie valstybių narių sudarytus ir planuojamus sudaryti tarpvalstybinius 

susitarimus, o, išplatinusi informaciją apie planuojamas derybas su trečiosiomis šalimis iki 

juos sudarant, Europos Komisija tikisi vieningesnės ES pozicijos tiekėjų atžvilgiu; 

Teikti teisinę paramą valstybėms narėms, besiderančioms dėl sprendimų, tiesiogiai susijusių 

su vidaus rinkos teisės aktais. Tam tikrais atvejais Europos Komisija galėtų pateikti būsimo 

tarpvyriausybinio susitarimo atitikties ES teisei vertinimą, dar prieš pasirašant tokį susitarimą. 

Pasak Europos Komisijos, taip didėtų ES ir valstybių narių įtaka, veiksmų koordinavimas (taip 

pat Europos Komisijos vaidmuo bei kontrolė); 

Nuosekliai stiprinti Europos Komisijos mandatą derybose su trečiosiomis šalimis ES vardu. 

Pasak Europos Komisijos, tai gali būti reikalinga, jei rengiami susitarimai susiję su ES 

energetikos politikos tikslais arba esama akivaizdžios naudos visai ES, be to, jei yra būtina 

supaprastinti didelių infrastruktūros projektų įgyvendinimą ir pan.; 

Aktyviau bendradarbiauti energetikos srityje su kaimyninėmis šalimis, siekiant integruotos 

energijos rinkos, grįstos reguliavimo konvergencija, sukūrimo. Turimos ES priemonės 

(Energetikos chartijos sutartis, Energijos bendrija, Strateginis dialogas energetikos klausimais 

ir kt.) turėtų būti naudojamos, siekiant sudaryti vienodas konkurencijos ES ir už jos ribų 

24

sąlygas esamiems ir potencialiems tiekėjams; 




ES dialogą su kitais stambiais energijos vartotojais kreipti taip, kad būtų skatinamas efektyvus 

energijos vartojimas, mažinamos CO2 emisijos ir pan. To planuojama siekti, kuriant 

tarptautinius standartus, sertifikavimo mechanizmus, įskaičiuojant CO2 mokestį į 

importuojamų energijos išteklių kainą, jei tose šalyse šis mokestis netaikomas ir pan. 

1.2.2 Lietuvos interesai ES išorinės energetikos politikos srityje 

Lietuvos interesus ES išorinės energetikos politikos srityje, siūlymus ir veiksmus lemia kelios svarbios 

veiksnių grupės: 

a) Šalies energetinė izoliacija (alternatyvaus tiekimo galimybių nebuvimas) ir tiekimo pertrūkių 

bei aukštų energijos išteklių kainų nulemtas siekis naikinti dabartinį infrastruktūrinį 

atsilikimą; 

b) Silpna Lietuvos derybinė galia derybose su išorės tiekėjais ir ES valstybių narių sutarimas dėl 

pamatinių ES „vertybių“ ekonomikos srityje, tokių kaip bendra vidaus rinka, konkurencingumo 

stiprinimas, aplinkosauginių reikalavimų griežtinimas; 

c) ES energetinę strategiją, bendros energetinės politikos tikslus bei prioritetus iš esmės 

atitinkantis pagrindinis Lietuvos energetikos politikos tikslas (energetinės nepriklausomybės 

stiprinimas); 

d) Galimybė Lietuvai realiai prisidėti prie ES išorinės energetikos politikos kūrimo, siūlant 

konkrečias iniciatyvas. 

Dėl šių aplinkybių Lietuvos energetinės izoliacijos naikinimas, ES vidaus reguliacinių instrumentų 

stiprinimas bei ES išorinės energetikos politikos plėtra tapo svarbiausiais instrumentais, kuriais 

pasinaudodama Lietuva (su ES parama) siekia gerinti šalies energetinio saugumo būklę elektros 

energijos, dujų ir naftos sektoriuose (Lietuvos energetiniai interesai skirtingose srityse apžvelgiami 

3 lentelėje) 50. 

3 lentelė. Lietuvos interesai atskiruose energetikos sektoriuose 

Elektros energijos sektorius: integracija į Europos elektros energetikos sistemas, pakankamų 

konkurencingų vietinių elektros gamybos pajėgumų užtikrinimas, trečiojo ES energetikos paketo 

įgyvendinimas; 

Šilumos sektorius: šilumos gamybos, perdavimo ir naudojimo efektyvumo padidinimas, keičiant 

šilumos gamybai naudojamas gamtines dujas biomase; 

Gamtinių dujų sektorius: dujų tiekimo alternatyvų užtikrinimas (trumpuoju laikotarpiu) ir 

gamtinių dujų suvartojimo sumažinimas, keičiant jas atsinaujinančiais energetiniais ištekliais 

(ilguoju laikotarpiu), suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba, Lietuvos dujų sistemos 

sujungimas su ES dujų tinklais (Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis), dujų rinkos liberalizavimas; 

Naftos sektorius: laipsniškas naftos produktų pakeitimas atsinaujinančiais energijos ištekliais, 

kadangi šiuo metu neproporcingai didelę dalį Lietuvos energijos išteklių struktūroje sudaro 

iškastiniai energijos ištekliai; 

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas: šių išteklių naudojimas elektrai ir šilumai 

gaminti bei transporto sektoriuje (iki 2020 m. Lietuva atsinaujinančių energijos išteklių dalį šalies 

50 Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija. Projektas, kuriam LR Vyriausybė pritarė 

2011 m. gegužės 25 d. nutarimu ir pateikė jį svarstyti Seimui. 2011 m. lapkričio 9 d. LR Vyriausybė atsiėmė 

strategiją koregavimui. 

25




pirminės energijos balanse yra įsipareigojusi padidinti bent iki 23 proc., o jis sudaro apie 13 proc.); 

Energetinis efektyvumas: energijos vartojimo efektyvumo didinimas (1,5 proc. kiekvienais 

metais, o iki 2020 m. planuojama padidinti energijos efektyvumą Lietuvai 20 proc.). 

Trumpuoju laikotarpiu didžiausias dėmesys Lietuvoje skiriamas sisteminei ir infrastruktūrinei 

integracijai į ES vidaus rinką, apimančiai Lietuvos energetikos tinklų fizinį sujungimą su kitų ES 

valstybių energetikos infrastruktūros tinklais ir sistemomis (kitaip tariant – BEMIP projektų 

realizavimas). Greta suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo, LitPolLink ir NordBalt elektros 

jungčių statybos bei kitų Lietuvos energetinę nepriklausomybę didinančių projektų, vienas svarbiausių 

strateginių valstybės energetikos politikos tikslų yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros tinklų 

sujungimas su Europos kontinentiniu tinklu (toliau – EKT) darbui sinchroniniu režimu 51. Rinkos, 

infrastruktūros ir sistemos valdymo integracijos principus nustatanti ir su tuo susijusius kaštus (kurie, 

darant pirmines išvadas, bus gana dideli) įvertinanti studija turėtų būti baigta 2012 m. pabaigoje, o 

sinchroninis sistemų darbas (ir kartu – pilnavertė integracija į antrą pagal dydį energijos rinką 

pasaulyje) būtų įmanomas apie 2020–2025 m. 

Sistemų sinchronizavimo ir rinkų integracijos klausimai yra neatsiejamai susiję su ES bendros elektros 

energijos rinkos plėtra į Baltijos šalis, kuri turėtų suteikti papildomą impulsą regioniniam Baltijos šalių 

ir Lenkijos, Šiaurės Europos bendradarbiavimui energetikos srityje. Dar svarbiau yra tai, jog 

sinchronizacija ir integracija į EKT lemia neišvengiamas derybas su Rusija dėl atsijungimo nuo BRELL 

tinklo. Todėl Lietuva yra suinteresuota pasinaudoti Europos Komisijos parama: tiek finansuojant 

sinchroniniam prisijungimui prie EKT reikalingus darbus (jungčių, nuolatinės srovės keitiklių ir pan. 

statybą), tiek derantis dėl atsijungimo nuo IPS/UPS sistemos terminų bei trečiųjų šalių priėjimo prie 

Baltijos šalių tinklų sąlygų (pavyzdžiui, Suomija yra numačiusi taip vadinamą „antidempingo“ mokestį 

už naudojimąsi infrastruktūra). Šiame kontekste Lietuva siekia, kad rinkų integracijos klausimas 

nebūtų grynai techninis, kadangi „politinio svorio“ suteikimas problemai (pavyzdžiui, reikalaujant 

suteikti Europos Komisijai mandatą derėtis su Rusija dėl Kaliningrado srities atominės elektrinės), 

palengvintų Baltijos šalių prisijungimą prie EKT. 

Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu daugiausiai dėmesio Lietuvoje planuojama skirti struktūrinei ir 

reguliacinei integracijai skatinti. Struktūrinė integracija susijusi su Lietuvos atsilikimo įveikimu 

atsinaujinančios energetikos ir energijos vartojimo efektyvumo srityse. Reguliacinė integracija apima 

ES energetikos politikos reguliacinio modelio kūrimą, jo perkėlimą bei įgyvendinimą nacionalinėje 

teisėje, ir galbūt – pritaikymą trečiosioms šalims. Kitaip tariant, Lietuva suinteresuota kurti modelį, 

kuris padėtų apsaugoti ES vidaus energetikos rinką nuo nepageidaujamos išorinės įtakos bei įtvirtinti 

ES reguliacines normas tose šalyse, kurios siekia glaudaus energetinio bendradarbiavimo su ES. 

Išorinės energetikos politikos srityje Lietuva siekia sustiprinti ES institucijų vaidmenį plėtojant ryšius 

su išorės partneriais, pritaria iniciatyvai suteikti Europos Komisijai mandatą derėtis dėl ES ir už jos 

ribų esančių energetikos rinkų integravimo, energijos išteklių tiekimo sąlygų, bendrų infrastruktūros 

objektų statybos. Pozityvų poveikį Lietuvos energetiniam saugumui turėtų kaimyninių valstybių 

įsipareigojimų įtvirtinimas EKP Veiksmų planuose, Energijos bendrijos plėtra ir įsipareigojimų teisinis 

formalizavimas. Visos šios iniciatyvos vienaip ar kitaip buvo paminėtos Europos Komisijos 2011 m. 

rugsėjo 7 d. komunikate, todėl ir Lietuvos interesus galima įvertinti, atsižvelgiant į dokumente 

išdėstytus siūlymus. 

Lietuvai bene svarbiausias Europos Komisijos siūlymas – sukurti apsikeitimo informacija mechanizmą 

dėl valstybių narių tarpvyriausybinių susitarimų su trečiosiomis šalimis energetikos srityje (šalys 

51 2008 m. pirminėje galimybių studijoje dėl Baltijos šalių energetikos sistemos sinchroninio darbo su Europos 

kontinentiniu tinklu įvertintos techninės, ekonominės, finansinės ir organizacinės sąlygos, atlikta bendra 

situacijos analizė, modeliuoti sistemų sujungimo sinchroniniam darbui scenarijai, numatytos svarbiausios 

priemonės ir parengtos pirminės išvados. Šiuo metu trijų Baltijos perdavimo sistemų operatoriai kartu atlieka 

prisijungimo prie Europos kontinentinio tinklo galimybių studiją. 

26




narės turėtų informuoti Europos Komisiją tiek apie planuojamas derybas su trečiosiomis šalimis, tiek 

apie jų rezultatus). Šis ES lygiu veikiantis mechanizmas turėtų papildyti kitą, nuo 2012 m. sausio 1 d. 

pradėti veikti turintį pranešimų apie dujų srityje sudaromus sandėrius mechanizmą 52. Nemažiau 

svarbus yra ir Europos Komisijos siūlymas suteikti teisinę pagalbą su išorės tiekėjais ar 

transportuotojais besiderančioms ES valstybėms narėms, jei planuojamas susitarimas gali turėti įtakos 

ES vidaus rinkai. Europos Komisijos dalyvavimas derybose sudarytų sąlygas mažosioms ES valstybėms 

efektyviau reaguoti į joms nenaudingus, solidarumo principą paminančius dvišalius didžiųjų valstybių 

susitarimus su stambiausiais energijos išteklių tiekėjais. 

Trečias svarbus dokumento aspektas – ES pasiūlymas skatinti kaimyninių šalių energetinių tinklų 

integraciją į ES tinklus, tam panaudojant Energijos bendriją. Ypatingas vaidmuo šiame kontekste tenka 

Turkijai, besiderančiai tiek dėl narystės ES, tiek dėl prisijungimo prie Energijos bendrijos. Pietinis dujų 

koridorius dokumente įvardijamas kaip svarbiausias ES projektas dujų infrastruktūros plėtros srityje, 

o jo realizavimas be Turkijos yra iš esmės neįmanomas. Strateginės reikšmės gali turėti ir Ukrainos 

dujų perdavimo sistemos atstatymas (stiprinant teisinę bazę ir viešumą), įvardytas kaip konkreti 

iniciatyva, plėtojant bendradarbiavimą politiniu ir administraciniu lygiu 53. Kita vertus, dideles viltis 

siejant su Energijos bendrijos formato efektyvesniu išnaudojimu, beveik nekalbama apie paskatas 

šioje bendrijoje dalyvaujančioms ES partnerėms: komunikate minimas tik galimas atsinaujinančių 

išteklių direktyvos pakeitimas, kuris leistų Europos bendrijoje dalyvaujančioms šalims palankiomis 

sąlygomis eksportuoti tokią energiją į ES (tokių priemonių yra per maža). 

Lietuvai svarbu ir tai, jog greta kitų šalių (Alžyro, Libijos) ypatingas dėmesys dokumente skiriamas 

santykiams su Rusija. Teigiama, kad ES-Rusijos energetiniam dialogui stiprinti reikia sukurti naują 

stiprią teisinę bazę, pavyzdžiui, pasirašyti naują ES-Rusijos susitarimą, kuris turėtų pakeisti baigusį 

galioti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą. Šiame dokumente turėtų būti aptarti tokie 

klausimai, kaip priėjimas prie energetinių išteklių, tinklų ir eksporto rinkų, investicijų apsauga, 

abipusiškumo principas, krizių prevencija, kainų politika. Rekomenduojama nedelsiant pradėti 

derybas dėl ES-Rusijos Veiksmų plano energetikos srityje, siekiant identifikuoti svarbiausias ilgojo 

laikotarpio bendradarbiavimo kryptis, paskatinti rinkos reformas ir pagerinti investicinį klimatą 

Rusijoje. Lietuva suinteresuota kurti mechanizmus, įpareigojančius ES kaimynes bei partneres 

eksportuoti energetinius išteklius būtent į ES, sąžiningai konkuruoti dėl ES rinkos, atverti kelią ES 

kompanijų investicijoms ir apsaugoti jas bent jau svarbiausiose ES šalyse partnerėse. Vis dėlto 

abejotina, kad naujas susitarimas galėtų tapti veiksmingu ES (o taip pat ir Lietuvos) įtakos svertu 

santykiuose su Rusija (detaliau žr. 1.1.2. skyrių). 

Europos Komisijos komunikate nemažai dėmesio skiriama tarptautinių, teisiškai privalomų 

reikalavimų branduolinės saugos srityje kūrimui. Tokių standartų, kurie galiotų ir už ES ribų, 

sukūrimas turėtų būti pavestas Tarptautinei atominės energijos agentūrai (toliau – TATENA). Po 

branduolinės jėgainės avarijos Japonijoje dauguma TATENA narių (įskaitant Rusiją) sutiko griežtinti ir 

versti privalomais branduolinio saugumo reikalavimus, todėl TATENA vaidmens stiprinimas gali būti 

prasmingas. Tiesa, žinant Baltarusijos ir Rusijos atsivėrimo tarptautinių organizacijų įtakai lygį, 

įvertinant politinius bei ekonominius su jėgainių statyba susijusius motyvus bei Rusijos įtaką TATENA 

priimamiems sprendimams, sunku tikėtis, jog TATENA galėtų suvaidinti reikšmingesnį vaidmenį, 

priešinantis nesaugių atominių elektrinių statybai Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, apsunkinti 

šiose elektrinėse pagamintos elektros energijos eksportą į ES. Vienas aktualiausių Lietuvos uždavinių 

branduolinių jėgainių Kaliningrade ir Baltarusijoje atžvilgiu yra ne stabdyti Kaliningrado ir 

Baltarusijos AE statybas, o užtikrinti maksimalų kaimynystėje statomų AE saugumą. Todėl, jei Europos 

Komisijai (ar šalims narėms per Europos Komisiją ar ES Tarybą) pavyktų sustiprinti TATENA ar bet 

kurios kitos, prekybos energetiniais ištekliais režimą nustatančios tarptautinės institucijos 

52 Dėl to buvo sutarta dar 2011 m. vasario 4 d. įvykusiame ES Energetikos Tarybos posėdyje. Gavusi informaciją 

apie planuojamus sandėrius, Europos Komisija turėtų ją persiųsti kitoms šalims narėms. Didžiausia problema 

šioje srityje – kaip apsisaugoti nuo komerciškai jautrios informacijos nutekėjimo. 

53 Kitas klausimas – kiek tai įmanoma, turint galvoje politinę situaciją tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje. 

27




instrumentus (ar bent efektyviai išnaudoti esamus), tai gali lemti didesnį Rusijos dėmesį 

tarptautinėms konvencijoms ir atitinkamai didesnes Rusijos įmonių (įgyvendinančių Kaliningrado bei 

Astravo AE projektus) investicijas į branduolinę saugą. Paminėtina, kad dėl papildomų saugos 

reikalavimų įgyvendinimo užsitęsusi minėtų jėgainių statyba palengvintų Visagino atominės elektrinės 

projekto įgyvendinimą, prisidėtų prie spartesnio Lietuvos priklausomybės nuo elektros energijos 

importo iš Rusijos mažinimo. 

Apibendrinant galima išskirti keturis esminius Lietuvos prioritetus ES išorinės energetikos 

politikos srityje 54 : 

Lygiagreti ES bendrosios energetikos politikos vidinės ir išorinės dimensijų plėtra; 

Baltijos valstybių energetinės infrastruktūros jungčių su kitų ES šalių narių energetinėmis 

sistemomis plėtra; 

Kuo didesnis horizontalus ES energetikos politikos susiejimas su kitomis ES politikos sritimis 

(pirmiausiai su viena iš ES išorinės politikos sričių – EKP); 

ES energetikos politikos principų (tiekimo saugumo, konkurencingumo, darnios plėtros) 

hierarchizavimas, pirmenybę teikiant tiekimo saugumo principui. 

1.2.3 Lietuvos interesų įgyvendinimo sąlygos ir mechanizmai 

Viena esminių Lietuvos užduočių ES išorinės energetikos politikos kontekste – ES teisės aktuose 

įtvirtinti Lietuvai palankius ES išorinės energetikos politikos prioritetus, instrumentus, mechanizmus, 

„saugiklius“ ir pan. 2011 m. lapkričio 24 d. ES Tarybos išvados dėl 2011 m. rugsėjo 7 d. Europos 

Komisijos komunikato rodo, jog logiškos, pamatuotos, realų poveikį galinčios turėti iniciatyvos yra 

sėkmingai suformuluojamos nacionaliniu mastu, suderinamos su regioniniais partneriais (Lenkija, 

Estija) ir netgi perkeliamos į Europos Komisijos siūlymus (pavyzdžiui, komunikatus), tačiau dėl savo 

gausos, radikalumo, šalių narių atsargumo, skirtingų pozicijų ir kitų veiksnių jos nevirsta ES 

sprendimais, realiai įgyvendinamais praktikoje. Tolimesniuose skyriuose nagrinėjamos svarbiausios 

Lietuvos veikimo šiame kontekste kryptys bei aplinkybės, kuriomis tinkamai pasinaudojusi Lietuva 

gali tikėtis realios naudos ES išorinės energetikos politikos plėtros kontekste. Studijoje išskiriami du 

esminiai Lietuvos interesų ir prioritetų įgyvendinimo mechanizmai: a) regioninio 

bendradarbiavimo skatinimas ir koalicijų su kitomis ES valstybėmis narėmis sudarymas; 

b) pasinaudojimas pirmininkavimo ES Tarybai teikiamais privalumais. 

REGIONINIO BENDRADARBIAVIMO IR KOALICIJŲ SUDARYMO ENERGETIKOS SRITYJE 

SKATINIMAS 

Nuo 2009 m. dujų tiekimo krizės įvairiais formatais ES viduje vykstančios derybos atskleidė nerimą 

keliančią tendenciją: nors susitarti dėl kaštų kompensavimo solidarumo principo taikymo atveju yra 

įmanoma, tačiau pasiekti politinį konsensusą dėl strategijos išorės tiekėjų atžvilgiu – iš esmės ne 55 . 

Todėl kai kurie ekspertai siūlo išeitį – įtvirtinti solidarumo principą ir glaudesnį bendradarbiavimą ES 

išorinės energetikos politikos srityje ne visos ES, bet regioniniu lygiu. Regioninė integracija 

energetikos sektoriuje būtų logiška išeitis dėl kelių priežasčių: (1) energetikos sektoriuje regioninė 

integracija iš esmės yra jau įvykęs faktas (ją nulėmė bendrai keliose ES šalyse naudojamos energijos 

perdavimo sistemos, padėjusios sukurti regionines energijos rinkas); (2) įmanoma aiškiai identifikuoti 

atskiruose regionuose esančių valstybių bendrus interesus ES išorinės energetikos politikos srityje. 

54 

Žygimantas Vaičiūnas, „Europos Sąjungos bendros energetikos politikos formavimasis ir Lietuvos interesai“. 

Politologija, 2009, 3(55). 

55 

A. Schmidt-Felzmann, „EU Member States Energy Relations with Russia: Conflicting Approaches to Securing 

Natural Gas Supplies“. Geopolitics, 2011, Vol. 16(3). 

28




Valstybių narių dvišalių ar regioninių susitarimų sudarymo sąlygos, taip pat „sustiprinto 

bendradarbiavimo“ (angl. enhanced cooperation) galimybė apibrėžta ES Sutarties (toliau – ESS) 

20 straipsnyje ir Sutarties dėl ES veikimo (toliau – SESV) 326 bei 334 straipsniuose. Viena iš 

regioninės integracijos formų galėtų būti valstybių narių susitarimai, sudaryti ne ES mastu, o 

vadovaujantis tarptautinės teisės nuostatomis, tačiau sudarant šiuos susitarimus turėtų būti laikomasi 

ES teisės. Pagrindinis tokios integracijos formos trūkumas yra pavojus, kad ES Teisingumo Teismas 

pripažins juos prieštaraujančius ES teisei dėl vidaus rinkos iškraipymų ir konkurencijos, 

diskriminacijos nacionaliniu pagrindu, ES kompetencijos pažeidimo (ypač aktuali gali būti valstybių 

narių ir ES kompetencijų atribojimo problema). 

Vertinant sustiprinto bendradarbiavimo 56 naudą ir galimybes, minėtuose ESS ir SESV straipsniuose 

teigiama, jog sustiprintu bendradarbiavimu siekiama prisidėti prie Sąjungos tikslų įgyvendinimo, 

apsaugoti jos interesus ir stiprinti integracijos procesą. Svarbu atkreipti dėmesį, jog sustiprintas 

bendradarbiavimas galimas tarp ne mažiau kaip 9 valstybių narių. Jis negalimas tik srityse, kurios 

priklauso ES išimtinei 57 kompetencijai. Energetikos sektorius yra priskiriamas padalijamajai ES ir 

valstybių narių kompetencijai, todėl valstybės narės, siekdamos gilesnės integracijos, gali plėtoti 

sustiprintą bendradarbiavimą. Kita vertus, bendroji prekybos politika, glaudžiai susijusi su 

energetikos sektoriumi, yra priskiriama ES išimtinei kompetencijai, todėl esama pavojaus, jog 

valstybės narės, kurios bus nesuinteresuotos kitų valstybių narių sustiprintu bendradarbiavimu 

energetikos srityje, gali jam priešintis, argumentuodamos bendrijos išimtine kompetencija. 

Pagrindiniai sustiprinto bendradarbiavimo privalumai yra šie: (1) įsitraukusios valstybės gali naudotis 

ES institucijomis; (2) jis yra atviras ir toms valstybėms narėms, kurios pasikeitus ekonominei ar 

politinei situacijai išreiškia norą prisijungti; (3) nekyla klausimų dėl priimtų teisės aktų 

nesuderinamumo su ES teise. SESV nurodoma, kad sustiprintas bendradarbiavimas neturi 

(1) susilpninti vidaus rinkos ar ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos; (2) tapti kliūtimi 

prekybai tarp valstybių narių ar jas diskriminuoti, taip pat neturi iškreipti konkurencijos tarp jų; 

(3) pažeisti į jį neįsitraukusių valstybių narių kompetencijas, teises bei įsipareigojimus. Reikia 

pripažinti, jog minėti kriterijai yra pakankamai subjektyvūs, todėl jų vertinimas valstybių grupei 

nusprendus plėtoti sustiprintą bendradarbiavimą ES išorinės energetikos politikos srityje priklauso 

nuo ES institucijų politinės valios. Svarbiausią vaidmenį šiame kontekste atlieka ES Taryba, kuri, 

nustačiusi, jog tokio bendradarbiavimo tikslų per pagrįstą laiką Sąjunga kaip visuma negali pasiekti, 

pagal SESV yra įgaliota suteikti leidimą plėtoti sustiprintą bendradarbiavimą. 

Labiausiai tikėtina, jog sustiprintą bendradarbiavimą rinktųsi panašius interesus puoselėjančios ir su 

panašiomis problemomis susiduriančios ES šalys narės. Atsižvelgiant į šalių narių priklausomybę nuo 

importuojamų energijos išteklių, galima jas suskirstyti į keturis „energetinius regionus“: 

Šiaurės/Vidurio Europa (Švedija, Suomija, Danija, Vokietija ir Čekija); 

Vidurio/Rytų Europa (Baltijos šalys, Bulgarija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Slovakija); 

56 „Sustiprinto bendradarbiavimo“ instrumentas įtvirtintas Amsterdamo sutartyje, siekiant išvengti valstybių 

narių susitarimų, neįeinančių į ES teisinę sistemą. Tiesa, ši bendradarbiavimo forma iki šiol naudojama gana 

retai. Kita vertus, išsiplėtusi ES, matyt, bus priversta ją naudoti vis dažniau, kadangi tai lems skirtingi valstybių 

narių interesai daugelyje sričių. 

57 ESS 3 straipsnis 

1. Sąjunga turi išimtinę kompetenciją šiose srityse: 

a) muitų sąjungos; 

b) vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo; 

c) pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euras; 

d) biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką; 

e) bendros prekybos politikos. 

2. Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra 

numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus 

kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. 

29




Adrijos jūra/Pietryčių Europa (Austrija, Kipras, Graikija, Italija, Malta ir Slovėnija); 

Vakarų Europa (Jungtinė Karalystė, Beneliukso valstybės, Prancūzija, Airija, Portugalija ir 

Ispanija). 

Minėtiems energetiniams regionams priklausančios šalys, atsižvelgdamos į savo nacionalines 

energetikos strategijas, siekia įgyvendinti skirtingus interesus ES išorinės energetikos politikos 

srityje 58. Priežastį nesunku suprasti: pirmieji trys energetiniai regionai yra didžiąja dalimi priklausomi 

nuo iš Rusijos tiekiamų energijos išteklių ir tik Vakarų Europai Rusijos veiksnys nėra itin svarbus 

(šiame kontekste prie Vakarų Europos „energetinio regiono“ priskirtų šalių energijos vartojimo 

balansuose iš Rusijos importuojami energijos ištekliai sudaro palyginti nedidelę dalį). Kita vertus, kai 

kurios Šiaurės/Vidurio Europos ir Adrijos jūros/Pietryčių Europos šalys yra išplėtojusios santykius su 

naftą ar dujas eksportuojančiomis Europos, Afrikos ar Vidurio Rytų valstybėmis. Tuo tarpu buvusios 

sovietinio bloko valstybės ypač priklauso nuo tiekimo iš Rusijos ir bent kol kas patikimų tiekimo 

alternatyvų neturi (valstybių narių priklausomybė nuo išorinių tiekėjų grafiškai vaizduojama 

2 paveiksle). Todėl teoriškai energetinės priklausomybės mažinimas turėtų būti bendras minėtų 

valstybių tikslas. Tačiau tiek Vidurio/Rytų Europai, tiek kitiems regionams priskirtinos valstybės į 

energetinių santykių su trečiosiomis šalimis (įskaitant Rusiją) plėtrą žiūri skirtingai, todėl galimus jų 

motyvus jungtis į sustiprintą bendradarbiavimą pradedančias koalicijas verta panagrinėti detaliau. 

2 paveikslas. ES valstybių narių priklausomybė nuo energijos išteklių tiekėjų 

Šaltinis: Florian Bauman ir Georg Simmerl, „Between Conflict and Covergence: the EU Member States and the 

Quest for a Common External Energy Policy“. Research Group on European Affairs, CAP Discussion Paper. 

February 2011, p. 14. 

ES valstybių narių regioninių partnerių energetikos srityje grafinė vizualizacija pateikiama 3 paveiksle. 

Vadovaujantis pateiktais duomenimis, matyti, kad svarbiausiais Lietuvos partneriais turėtų tapti kitos 

Baltijos šalys, taip pat Europos Komisija, Lenkija (pastaroji ypač svarbi gali būti dėl to, jog Lietuvos 

pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. vertina kaip savo 2011 m. pirmininkavimo laikotarpiu pradėtų 

iniciatyvų įgyvendinimo galimybę). Ad hoc atvejais, pavyzdžiui, kai kalbama apie Pietinio dujų 

koridoriaus plėtrą, ES bendros rinkos veikimo taisyklių perkėlimą už ES ribų, CO2 emisijų mažinimą už 

ES ribų partnerystė galima ir su Prancūzija, Vengrija, Vokietija, Jungtine Karalyste, Šiaurės šalimis. 

Kitaip tariant, labiausiai tikėtinas Lietuvos jungimasis į koaliciją su Vidurio/Rytų Europos šalimis, 

58 Florian Bauman ir Georg Simmerl, „Between Conflict and Convergence: the EU Member States and the Quest 

for a Common External Energy Policy“. Research Group on European Affairs, CAP Discussion Paper, February 2011. 

30




pasisakančiomis už energetinės priklausomybės mažinimą ir santykių su alternatyviais tiekėjais 

įtvirtinimą. Dėl geografinės padėties šios šalys remia Pietinio dujų koridoriaus idėją ir siekia santykių 

su Vidurio Azijos valstybėmis plėtros. Dauguma jų reikalauja suformuluoti bendrą ES valstybių narių 

požiūrį į trečiąsias šalis, pasisako už energetikos jungčių tarp valstybių narių užbaigimą, remia 

suskystintų gamtinių dujų terminalų įrengimo idėją. Prie potencialių Lietuvos partnerių plėtojant 

sustiprintą bendradarbiavimą išorinės energetikos politikos srityje galima priskirti ir Jungtinę 

Karalystę (esminės to priežastys aiškinamos žemiau). 

3 paveikslas. ES valstybių narių energetikos politikos partneriai 

Šaltinis: Florian Bauman ir Georg Simmerl, „Between Conflict and Covergence: the EU Member States and the 

Quest for a Common External Energy Policy“. Research Group on European Affairs, CAP Discussion Paper. 

February 2011, p. 30. 

Šiaurės/Vidurio Europos ir Vakarų Europos valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija) yra jau sukūrusios 

stiprias ir integruotas vietines energijos rinkas, todėl nematydamos grėsmės pasisako už strateginį 

bendradarbiavimą su Rusija. Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Portugalija yra išplėtojusios ryšius su 

alternatyviais (Rusijai) energijos išteklių tiekėjais, kai kurioms jų (pirmiausia – pietinėms ES šalims) 

svarbiausias energetinių išteklių tiekimo šaltinis apskritai yra Šiaurės Afrikos šalys. Todėl pastarosios 

bendrosios ES energetinės politikos formavimo idėją remia ne tiek kaip papildomą instrumentą 

mažinant priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, bet kaip svertą derantis su Maskva dėl 

patikimesnio, pigesnio, saugesnio Rusijos gamtinių dujų ir naftos tiekimo. Šiaurės šalys šiame 

kontekste gali būti naudingesnės: jos pritaria Lietuvos siekiui įtraukti Europos Komisiją į svarbiausias 

derybas energetikos srityje su trečiosiomis šalimis, ES reguliacinės sistemos išplėtimui už ES ribų, 

globalaus susitarimo dėl klimato kaitos sudarymui, informacijos dalijimuisi, bendros rinkos sukūrimui, 

energetinio efektyvumo už ES ribų skatinimui ir pan. 

Kai kurios kitos, nuo dujų tiekimo iš Rusijos priklausomos (tačiau palyginti nedaug dujų bendrame 

energijos balanse suvartojančios) šalys (pavyzdžiui, Suomija) laikosi pozicijos, kad energetinius 

forumus su Rusija (pavyzdžiui, Nuolatinę partnerystės tarybą energetikai, Energetinį dialogą ir kt.) 

reikėtų pertvarkyti ir paversti efektyviais ES išorinės energetikos politikos instrumentais. Prancūzija 

remia Europos Komisijos mandato stiprinimą derybose su trečiosiomis šalimis, Ispanija suinteresuota 

įtraukti Europos Komisiją, diversifikuojant išteklių tiekimą, tačiau ir šiame kontekste greičiausiai 

neišdrįstų (arba – nematytų poreikio) realiai pasipriešinti Rusijos įtakos ES energetikoje stiprėjimui. 

Vengrija ir Graikija pritaria bendros ES išorinės energetikos politikos formavimui, tiesa, paremtų ją tik 

tuo atveju, jei pastaroji reikštų minėtoms šalims naudingas ES investicijas, o ne, pavyzdžiui, Europos 

31




Komisijos informavimą apie planuojamus dvišalius susitarimus. Taigi, nors tikėtis minėtų valstybių 

pritarimo Lietuvai svarbiems projektams ar neprieštaravimo regioninėms sustiprinto 

bendradarbiavimo iniciatyvoms yra realu, burti su jomis ilgalaikio bendradarbiavimo koalicijas gali 

būti sudėtinga. 4 lentelėje pateikiamas pagrindinių skirtingiems „energetiniams regionams“ 

priklausančių valstybių narių interesų energetikos srityje apibendrinimas (aptariami trys regionai, 

kurie labiausiai susiję su Lietuva). 

4 lentelė. ES valstybių narių interesai energetikos politikos srityje 

Bendradarbiavimas 

su 

Rusija 

energetikos 

srityje 

Energijos 

tiekimo 

saugumas 

Aktyvesnis 

Europos 

Komisijos 

įsitraukimas 

(informavimas 

apie 

susitarimus su 

trečiosiomis 

šalimis, 

dalyvavimas 

derybose) 

Branduolinės 

energetikos 

plėtra 

Energetinio 

solidarumo 

principo 

taikymo 

galimybės 

Šiaurės/Vidurio Europa Vidurio/Rytų Europa Vakarų Europa 

Strateginis 

bendradarbiavimas su 

Rusija dvišaliu pagrindu 

Išplėtoti santykiai su 

alternatyviais energijos 

išteklių tiekėjais 

Pasisako už 

tarpvyriausybinį 

energetikos klausimų 

reguliavimą (ypač 

Vokietija siekia išlaikyti 

galimybes pasirašyti 

dvišalius susitarimus 

geresnėmis sąlygomis) 

Branduolinės saugos 

reikalavimų įteisinimas ir 

plėtra į trečiąsias šalis 

(Vokietija nepritaria 

branduolinės energijos 

kaip vieno iš energetinių 

išteklių naudojimui) 

Lisabonos sutartyje 

minimas solidarumo 

principas nėra tiesiškai 

įpareigojantis 

Siekis, kad į santykius su Rusija 

labiau įsitrauktų Europos 

Komisija 

Didelis energetinis 

pažeidžiamumas ir 

priklausomybė nuo vienintelio 

išteklių tiekėjo – Rusijos; 

Santykių su Pietų Kaukazo ir 

Vidurio Azijos valstybėmis kaip 

alternatyviais išteklių tiekėjais 

svarba 

Aktyviai pasisako už Europos 

Komisijos įsitraukimą į 

valstybių narių derybas su 

trečiosiomis šalimis, išankstinio 

informavimo apie energetikos 

srityje sudaromas dvišales 

sutartis mechanizmo įdiegimą 

(Vengrija nepritaria pasiūlymui 

dėl išankstinio Europos 

Komisijos informavimo apie 

sudaromus susitarimus su 

trečiosiomis šalimis) 


reikalavimų įteisinimas ir plėtra 

į trečiąsias šalis (ypač aktualu 

dėl planuojamų statyti 

branduolinių jėgainių 

Kaliningrado srityje ir 

Baltarusijoje) 

Lisabonos sutartis sukuria 

teisinį pagrindą solidariam 

reagavimui į energetines krizes 

Strateginis 

bendradarbiavimas su Rusija 

dvišaliu pagrindu 

Išplėtoti santykiai su 

alternatyviais energijos 

išteklių tiekėjais 

Nesutinka su Europos 

Komisijos vaidmens 

stiprinimu ir siekia išlaikyti 

tarpvyriausybinį reguliavimą 

(Prancūzija laikosi 

„švelnesnės“ pozicijos dėl 

Europos Komisijos mandato 

stiprinimo derybose su 

trečiosiomis šalimis ir pritaria, 

kad ji galėtų teikti teisinę ir 

techninę pagalbą) 


reikalavimų įteisinimas ir 

plėtra į trečiąsias šalis (tai 

ypač aktualu Prancūzijai) 

ES mastu nėra teisinių 

įsipareigojimų solidariai 

reaguoti į energijos tiekimo 

krizes 

Paminėtina, jog jokių bendrus interesus ES išorinės energetikos politikos srityje puoselėjančių 

valstybių koalicijų šiuo metu ES apskritai nėra susiformavę. Joms susiformuoti padėtų nebent aiškaus 

lyderio (didesnės valstybės) parodyta iniciatyva. „Ieškant“ šios didžiosios valstybės galima dar kartą 

pastebėti, jog Vokietija sutinka energetinio saugumo klausimus svarstyti ES lygiu (pavyzdžiui, 

susijusius su atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, CO2 emisijų mažinimu už ES ribų), tačiau 

prieštarauja siūlymams atsisakyti energetikos politikos koordinavimo tarpvyriausybiniu būdu 

(geriausi sprendimai priimami tuomet, kai pozicijas derina verslo kompanijos). Panašios pozicijos 

laikosi Prancūzija ir Italija, siekiančios išlaikyti jų nuomone realią (tačiau iš tikrųjų labai dažnai tik 

tariamą) įtaką pagrindiniams tiekėjams ir akcentuojančios subsidiarumo principo svarbą. Jungtinė 

Karalystė, skeptiškai vertindama bet kokias viršnacionalinę kompetenciją stiprinančias iniciatyvas, kol 

32




kas nesutinka nei su Europos Komisijos vaidmens didinimu, nei su jos įtraukimu į dvišales derybas su 

išteklių tiekėjais (tiesa, ji, kaip ir kitos ES šalys, neprieštaravo 2012 m. vasario 28 d. ES Tarybos 

sprendimui suteikti mandatą Europos Komisijai derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl susitarimo, kuris 

apibrėžtų elektros sistemų Baltijos šalyse valdymą pagal ES trečiojo energetikos paketo reikalavimus). 

Taigi, jeigu klausimas „pribrendęs“ ir/ar nedaro tiesioginės neigiamos įtakos šalių narių interesams, 

užsitikrinti jų paramą išorinei bendrosios energetikos politikos dimensijai, t. y. Europos Komisijos 

vaidmens stiprinimui, sprendimui į ES derybų su išorės partneriais darbotvarkę įtraukti su energetika 

susijusius klausimu 59, būtinybei diversifikuoti energetinių išteklių tiekimą, investuoti ES išteklius į ES 

viduje ir už jos ribų esančios energetinės infrastruktūros modernizavimą, įmanoma. Kita vertus, reikia 

pastebėti, jog bent kiek tvirtesnės nuolatinės koalicijos formavimąsi su lyderiaujančia valstybe (ar 

valstybėmis) stabdo ne tik konkurencija ir skirtingi net kaimyninių valstybių interesai, bet ir didžiųjų 

valstybių siekis dvišalėmis derybomis išlaikyti įtaką energijos išteklių tiekėjams bei 

transportuotojams. 

Nors esama situacija koalicijų formavimui nėra palanki, bendrai su regioniniais partneriais siekdama 

pritraukti didžiąją valstybę Lietuva ypatingą dėmesį turėtų skirti Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai. 

Partnerytės su Jungtine Karalyste galima tikėtis dėl tradicinės Londono balansavimo politikos, 

orientuotos į kurios nors dominuojančios Europos valstybės (Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos) iškilimo 

blokavimą. Šiame kontekste Londonas kaip tik aktyviai propaguoja Šiaurės aljanso (kaip atsvaros 

Vokietijos ir Prancūzijos įtakai) kūrimo idėją 60 , siekia išvengti diplomatinės izoliacijos po atsisakymo 

pasirašyti ES finansinės drausmės sutartį. Todėl parėmus Jungtinę Karalystę platesnių interesų 

kontekste, galima siekti ilgalaikės strateginės paramos Lietuvai svarbiems projektams ir iniciatyvoms 

ES išorinės energetikos politikos srityje. Verta pastebėti ir tai, jog Jungtinės Karalystės interesus 

atitinka tokia ES, kurios darbotvarkėje dominuoja ekonominiai klausimai, laisva prekyba ir pan. Nors 

Jungtinė Karalystė dažniausiai prioritetą teikia subsidiarumui ir bendradarbiavimui (o ne integracijai), 

jei viršvalstybinių ES struktūrų įsitraukimas stiprintų ES ir Jungtinės Karalystės ekonominį 

konkurencingumą (atpigintų išteklius, palengvintų apsirūpinimą jais ir pan.), Londonas turėtų pritarti 

ir viršvalstybiškumui (pavyzdžiui, ES sutarties su Turkmėnistanu ir Azerbaidžanu pasirašymui). Be to, 

Jungtinė Karalystė užsienio politikoje tradiciškai orientuojasi į JAV ir sulaukia šios valstybės paramos, 

o tai gali būti svarbu, atsižvelgiant į ES-JAV Energetikos tarybos plėtros planus (plačiau žr. 1.3.1. dalį). 

Energetikos srityje Jungtinė Karalystė dažniausiai formaliai priešinasi ES institucijų vaidmens 

stiprinimui, tačiau akivaizdžiai nesieja savo energijos išteklių importo ateities su Rusija, ieško 

energetinio bendradarbiavimo partnerių Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Todėl, nors 

aplinkosauginių, energetikos, transporto ar kitų standartų (pozityvios integracijos tikslų – reguliacinių 

normų) su Jungtinės Karalystės pagalba kaimyninėse šalyse greičiausiai įtvirtinti nepavyktų, tarifinių 

kliūčių, diskriminacijos naikinimo, taip pat energetinės infrastruktūros integracijos (t. y. negatyvios 

integracijos) srityse Jungtinė Karalystė yra idealus partneris. Kitaip tariant, realu tikėtis, jog 

institucionalizuotos bendradarbiavimo iniciatyvos ar bent reguliarūs aukščiausio lygio pareigūnų 

susitikimai panašiuose į Šiaurės aljanso forumuose ne tik atliks socializacijos vaidmenį (pagerins 

Baltijos šalių ir Jungtinės Karalystės pareigūnų tarpusavio supratimą, padės užsimegzti asmeniniams 

santykiams), bet ir padės išgryninti bei apginti bendrus interesus ES išorinės energetikos politikos 

srityje. 

Kita vertus, Jungtinės Karalystės konjunktūrinių santykių (politinių aljansų) su kitomis valstybėmis 

koncepcija brėžia ir Lietuvos santykių su Jungtine Karalyste skatinimo galimybes bei ribas. Visų pirma 

Jungtinė Karalystė paramą ES išorinei energetikos politikai traktuoja tik kaip valstybės ekonominių 

interesų įgyvendinimo priemonę ir valstybės struktūrinės galios tarptautinėje arenoje didinimo 

instrumentą. Be to, Jungtinė Karalystė ES kontekste visuomet prioritetą teikia bendradarbiavimui, o ne 

59 Galima prisiminti 2012 m. vasario 14 d. ES-Kinijos ministrų susitikimą, kuriame svarstyta ir CO2 emisijų 

problematika, bei 2012 m. birželio 14 d. planuojamą ES-Kinijos susitikimą energetikos klausimais. 

60 Pirmasis Jungtinės Karalystės, Šiaurės ir Baltijos šalių susitikimas įvyko 2011 m. sausį Londone, antrasis – 

2012 m. vasarį Stokholme. 

33




integracijai. Dėl šių priežasčių interesų suderinamumas tam tikrais tarptautinių santykių klausimais 

gali nebūti pakankama sąlyga stabiliai strateginei partnerystei išorinės energetinės politikos 

klausimais. Vis dėlto, jei su Lietuvos ir kitų Šiaurės-Baltijos regiono šalių pagalba Jungtinės Karalystės 

nacionalinėms normoms artimas nuostatas (pavyzdžiui, dujų ar elektros energijos rinkų 

liberalizavimo srityje) pavyktų paversti ES reguliavimo šaltiniu (o ne atvirkščiai), ilgalaikė partnerystė 

su Jungtine Karalyste būtų pakankamai reali. 

Palankių rezultatų galima tikėtis ir siekiant Prancūzijos paramos ES išorinei energetikos politikai. 

Esminė priežastis – Prancūzija iš esmės pritaria ES išorinės energetikos politikos plėtrai, kadangi ES 

veiklos šioje srityje harmonizavimas padidintų santykinę Prancūzijos įtaką ES išoriniams santykiams 

apskritai ir bendrajai ES energetikos politikai konkrečiai. Be to, Prancūzija yra bene aktyviausiai 

naujus ES išorinių santykių modelius inicijuojanti valstybė, ji pritaria ir EKP valstybių santykių su ES 

intensyvinimui. Kita vertus, Prancūzija nepritaria ES plėtrai ir ieško naujų eurointegracinių modelių, 

kuriuos ES galėtų pasiūlyti kaimynėms. Todėl pakankamai nauja ES išorinės energetikos politika 

galėtų padėti prancūzams išspręsti visus tris uždavinius: sukurti naują ES išorinių santykių dimensiją, 

suaktyvinti santykius su EKP valstybėmis ir netgi pasiūlyti pastarosioms tam tikrą alternatyvą narystei 

(čia galima prisiminti Energijos bendrijos idėją). Tiesa, visa tai greičiausiai turėtų vykti pagal pačios 

Prancūzijos siūlomas „žaidimo taisykles“ (kitaip tariant, tikintis Prancūzijos paramos, reikėtų sugebėti 

ir norėti prie jos prisitaikyti, galbūt – atsisakyti kai kurių užsienio politikos tikslų, susijusių kad ir su ES 

plėtra, glaudesniais ES ryšiais su rytų kaimynystės šalimis, „NATO first“ principo ir pan.). Be to, žinant 

Prancūzijos polinkį į „dviejų greičių“ integraciją, negalima atmesti, jog glaudesniam bendradarbiavimui 

Paryžius gali kelti sąlygas, kurių Lietuva nesugebėtų tenkinti. 

Prancūzija laikosi pozicijos, kad kiekviena valstybė turi teisę pati pasirinkti, kokią energijos rūšį 

vartoti, o dvišaliai susitarimai, nepaisant poreikio juos koordinuoti, yra valstybių narių kompetencijos 

reikalas. Kita vertus, Prancūzija pabrėžia solidarumo tarp ES narių svarbą, sprendžiant su energetiniu 

saugumu susijusius klausimus. Be to, nors Lietuvos ir Prancūzijos „solidarumo“ sampratos traktavimas 

šiek tiek skiriasi, Prancūzija pritaria nuomonei, jog Europos Komisija galėtų šalies narės prašymu 

suteikti jai teisinę bei techninę pagalbą 61. Sritis, kurioje Prancūzijos ir Lietuvos interesai beveik 

visiškai sutampa, yra aukščiausios branduolinės saugos reikalavimų įteisinimas: abiem valstybėms 

svarbu, kad tokie reikalavimai būtų taikomi ne tik ES viduje, bet ir kaimyninėse šalyse. Abi šalys siekia 

neatsidurti nepalankioje konkurencinėje situacijoje, kai rinka būtų užpildyta pigesne elektra iš 

sąlyginai nesaugių elektrinių. Abi valstybės suinteresuotos, jog į visus dvišalius ir daugiašalius 

susitarimus su trečiosiomis šalimis būtų įtrauktas ir reikalavimas laikytis ES nustatytų branduolinės 

saugos standartų, būtų sukurti mechanizmai, kaip apsaugoti ES vidaus elektros gamintojus, tiekėjams 

iš trečiųjų šalių atsisakius priimti siūlomus reikalavimus. 

Lietuvos interesus atitinka ir Prancūzijos siekis plėtoti dialogą su Kaspijos jūros regiono šalimis, taip 

diversifikuojant tiekimą iš Šiaurės Afrikos (Alžyro) bei su pastaruoju bendradarbiavimą plėtojančia 

Rusija. Lietuvai palankus Prancūzijos siekis skatinti reguliacinių ES mechanizmų derinimą su 

trečiosiomis šalimis, t. y. sudaryti vienodas veikimo rinkoje sąlygas tiek šalims narėms, tiek 

kaimyninėms valstybėms. Lietuvos interesus atitinka ir Prancūzijos siekis kuo labiau 

institucionalizuoti energetinį dialogą su Rusija, stiprinti ir į Rytų Europą plėsti Energijos bendriją bei 

nustatyti aiškias taisykles energetinio bendradarbiavimo srityje, kurios bent iš dalies atspindėtų 

Energetikos chartijos sutarties nuostatas. Tiesa, santykiuose su Prancūzija gali kilti kita problema – 

nors bendradarbiavimo potencialas yra milžiniškas, dėl palyginti pasyvaus bendradarbiavimo kitose 

srityse trumpuoju laikotarpiu bendradarbiavimas su Prancūzija labiausiai tikėtinas ad hoc pagrindais, 

t. y. jis gali būti trumpalaikis, priklausomas nuo trumpojo laikotarpio Europos Komisijos ir ES Tarybos 

darbotvarkių 62 . 

61 Tiesa, dėl Europos Komisijos vaidmens vertinant bei kontroliuojant tokius susitarimus Lietuvos ir Prancūzijos 

pozicijos kol kas skiriasi. 

62 Kita vertus, tai nereiškia, kad platesnis ilgalaikis Prancūzijos ir Lietuvos bendradarbiavimas yra apskritai 

neįmanomas – į NATO struktūras sugrįžusi Prancūzija gali bandyti sumažinti dėl karo laivų pardavimo Rusijai 

34




Be jokios abejonės, didelės įtakos bendrosios ES energetikos politikos išorinės dimensijos plėtrai, jos 

dinamikai, konkrečių iniciatyvų įtvirtinimui ir klausimo išlaikymui ES darbotvarkėje apskritai turės 

Vokietija. Berlynas rodo interesą plėtoti dialogą su Baltijos šalimis, tradiciškai kasmet 

organizuojamuose Baltijos šalių ir Vokietijos strateginiuose pokalbiuose dominuoja energetinis 

saugumas. Kita vertus, reikia pripažinti, jog, nepaisant teigiamo požiūrio į bendrosios energetikos 

politikos stiprinimą, kol kas praktiškai sunkiai tikėtina, kad Lietuvos didžiąja partnere energetikos 

politikos išorinės dimensijos plėtros srityje taptų Vokietija. Esminė priežastis – ypač didelė Vokietijos 

derybinė galia (kitaip tariant, jai iš esmės nereikalinga nei kitų šalių narių, nei Europos Komisijos 

parama derybose), diversifikuotas pirminės energijos balansas (nekyla didelių grėsmių dėl 

priklausomybės nuo vieno tiekėjo, vadinasi, nėra poreikio plėtoti išorinę ES bendrosios energetikos 

politikos dimensiją), strateginė Vokietijos kompanijų partnerystė su Rusijos energetikos bendrovėmis 

(todėl Vokietija nėra suinteresuota vienareikšmiškai silpninti jų įtaką ES rinkoje). Didieji Vokietijos 

energetinės politikos tikslai ir projektai iš esmės nesutampa su Lietuvos, elektros energijos ir dujų 

rinkų demonopolizavimas taip pat nėra esminis Berlyno rūpestis. Todėl daugiausia, ko galima tikėtis iš 

Vokietijos, kad aktyviai nepalaikydama ji bent neblokuotų „interesų bendrijos“ iniciatyvų. Sėkmingai 

susiklosčius aplinkybėms, galima tikėtis Vokietijos tarpininkavimo santykiuose su Rusija – ypač jei 

pastaroji nuspręstų energetinius svertus vėl naudoti siekdama politinių tikslų Baltijos šalyse. 

PIRMININKAVIMO ES TARYBAI IŠNAUDOJIMAS 

Siekdama daryti įtaką ES išorinės energetikos politikos darbotvarkei, Lietuva privalo tinkamai 

išnaudoti retai pasitaikančią galimybę – pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. antrą pusmetį. 2011 m. 

lapkričio 10 d. LR Seimas patvirtino LR Vyriausybės numatytą pirmininkavimo programą, kurioje tarp 

pagrindinių prioritetų išskirtas siekis stiprinti energetinį saugumą, kuriant bendrą ES vidaus energijos 

rinką bei vykdant ES išorinę energetikos politiką, taip pat Rytų partnerystės valstybių suartėjimo su ES 

skatinimas 63. Šiame kontekste Lietuvai palanku tai, jog šalių narių energetinė izoliacija Europos 

Komisijos visiškai pagrįstai yra suvokiama kaip viena didžiausių ES ekonominio konkurencingumo 

didinimo kliūčių (plačiau žr. 1.3.1 dalį apie energetikos įtaką konkurencingumui) 64, o tai atveria 

Lietuvai daugiau galimybių įtraukti energetikos klausimus į ES darbotvarkę. Be to, tikėtina, jog, 

įgyvendinus svarbiausius strateginius energetikos projektus, Lietuvos įtaka ES energetikos politikai 

sumažės. Todėl esama situacija būtina naudotis, siekiant paramos tiek infrastruktūros plėtros 

projektams, tiek visos ES išorinės energetinės politikos įgyvendinimui 65. 

1. Teorinės sėkmingo pirmininkavimo ES Tarybai prielaidos 

Jei pirmininkavimas ES Tarybai sėkmingas, t. y. jei pavyksta užtikrinti, kad pirmininkavimo laikotarpiu 

ES Taryba dirbtų sklandžiai ir efektyviai, jis padidina mažosios valstybės matomumą, padeda sukurti 

atsakingos, solidarios, į kompromisus linkusios ir tinkamai lyderio vaidmens imtis pasirengusios 

valstybės įvaizdį. To pasiekti nelengva, kadangi iniciatyvos teisės nebuvimas, kaip ir formalūs bei 

neformalūs apribojimai, mažina pirmininkaujančios valstybės įtaką. Be to, pavyzdžiui, Čekijos 

pirmininkavimo laikotarpis parodė, jog didžiulę pirmininkaujančios valstybės dėmesio dalį gali 

pasiglemžti nenumatyti tarptautiniai įvykiai (Čekijos pirmininkavimo laikotarpiu paaštrėjo santykiai 

tarp Izraelio ir Palestinos, kilo gamtinių dujų tiekimo Europai krizė), kardinaliai keičiantys 

pirmininkavimo planus, o pirmininkavimo programoje akcentuotus prioritetus stumiantys į antrą 

kilusią įtampą, norėdama atsverti didėjančią JK įtaką regione, gali reikšmingai paremti Lietuvos pastangas 

kuriant NATO energetinio saugumo kompetencijų centrą ir pan. 

63 2011 m. lapkričio 10 d priimtas LR Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pirmininkavimo Europos 

Sąjungos Tarybai 2013 m.“. Detalesnė informacija adresu: 

. 

64 VšĮ ESTEP. Lietuvos įtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys. Tyrimo ataskaita. 

Vilnius, 2010 m. 

65 Ibid. 

35




planą 66. Pagaliau, institucionalizuotos pirmininkavimo galios taip pat nėra plačios, jos aprėpia 

daugiausiai administracines užduotis ir organizacines pareigas. Todėl J. L. Dewost pirmininkavimą ES 

Tarybai netgi apibūdino kaip reponsabilité sans pouvoir, t. y. atsakomybę be galios 67. Galios nebuvimas 

dažniausiai siejamas su tuo, kad pirmininkaujanti šalis negali inicijuoti teisės aktų, todėl yra priversta 

manevruoti jau egzistuojančiais teisiniais projektais. Kai kurie autoriai yra įsitikinę, jog toks 

manevravimas vargu ar gali turėti reikšmingų rezultatų. 

Vis dėlto pirmininkavimas suteikia išskirtines galimybes pirmininkaujančiai valstybei, vadovaujant ES 

Tarybos posėdžiams ir sudarant darbotvarkę, koreguoti ES politikos kryptį ir prioritetus. Svarbu 

pažymėti, jog pirmininkavimas suteikia ne tik papildomų informacinių išteklių bei procedūrinių galių, 

bet ir tam tikros normatyvinės įtakos – neformalūs susitikimai, dvišalės konsultacijos ir gerokai 

suintensyvėjęs bendradarbiavimas su ES institucijomis padeda „išreklamuoti“ rūpimą problemą. 

Pirmininkaujanti šalis gauna informacijos, kuri yra nepasiekiama kitiems dalyviams, todėl dažnai ji 

vienintelė yra pajėgi suvokti atskirų derybininkų logiką. Pirmininkas įgyja žinių apie tikruosius 

valstybių interesus ir pasipriešinimo taškus, įgyja asimetrinę procedūrų kontrolę (pavyzdžiui, ES 

Tarybos posėdžiams pirmininkaujanti šalis sprendžia, kokia tvarka pasisakys dalyvės, taip pat ji 

nustato derybų klausimų eiliškumą ir darbotvarkę, apibendrina derybų rezultatus, pateikia išvadas), 

teikdamas kompromisinius siūlymus gali padėti įveikti derybines kliūtis. Natūralu, jog institucines 

taisykles, normas, procedūras, suteikiančias pirmininkaujančiai valstybei pranašumą ir manipuliavimo 

galimybę sprendimų priėmimo srityje, pastaroji yra linkusi panaudoti nacionaliniams tikslams siekti 68. 

Pirmininkaujanti valstybė yra atsakinga už ES Tarybos santykių kokybę su Europos Komisija ir 

Europos Parlamentu. Ši aplinkybė, turint galvoje nuolat augančią Europos Parlamento įtaką sprendimų 

priėmimo srityje, yra ypač svarbi, siekiant efektyvaus numatytų pirmininkavimo prioritetų 

įgyvendinimo (tiesa, priimant sprendimus išorinių santykių srityje Europos Parlamentas didelės galios 

kol kas neturi). Be to, tikimasi, jog pirmininkaujančios šalies organizuojami bei vadovaujami 

susitikimai ir derybos vyks sklandžiai, informacija bus pateikiama laiku, nekils logistinių problemų. 

Krizių metu būtent iš pirmininkaujančios valstybės yra tikimasi veiksmingos lyderystės ir sugebėjimo 

spręsti konfliktus. Derybų procesui ES Taryboje beveik nuolat gresia „žlugimas“, kadangi bent jau jų 

pradžioje šalys paprastai slepia savo tikruosius ketinimus ir interesus, todėl pagrindinė 

pirmininkaujančios valstybės užduotis yra vadovauti deryboms taip, kad jos vyktų sklandžiai, būtų 

pasiektas kompromisas, o pats sprendimų priėmimo procesas neužsitęstų. Nors neutralumo 

reikalaujančios normos neleidžia pirmininkavimo metu atvirai proteguoti savo šalies prioritetų 69, 

visos pirmininkaujančios valstybės savo pirmininkavimo programose aiškiai nurodo prioritetines 

sritis ir siektinus tikslus. Žinoma, jei pirmininkaujanti šalis akivaizdžiai ignoruoja paveldėtą 

darbotvarkę ir koncentruojasi į vieną siaurą sritį, tai skatina kitų valstybių pasipiktinimą. Tačiau šiek 

tiek didesnis dėmesio skyrimas tam tikriems politikos objektams dažniausiai neturi neigiamos įtakos 

narės įvaizdžiui ir autoritetui. Paminėtina, kad pirmininkaujančią valstybę riboja tam tikros formalios 

ir neformalios taisyklės, pirmininkavimą reglamentuojančios institucinės procedūros ir neoficialūs 

apribojimai, kurių nepaisymas gali baigtis šalies autoriteto smukimu 70. 

Šiame kontekste verta atidžiau panagrinėti teoretikų įžvalgas, siūlančias būdus, kaip šią galią išorinių 

santykių srityje transformuoti į konkrečius rezultatus ir kaip išmatuoti veikimo efektyvumą. JAV 

66 David Kral, Vladimir Batovic ir Vera Rihačkova, „The 2009 Czech EU Presidency: Contested Leadership at a 

Time of Crisis”. Stockholm: SIEPS, 2009. 

67 Jonas Tallberg „The Agenda-Shaping Powers of the EU Council Presidency“. Journal of European Public Policy, 

2003, 10/1, cituota iš Jean-Louis Dewost „La Présidence dans le cadre insitutionnel des Communautés 

Européennes“, Revue du Marché Commun, 31. 

68 Jonas Tallberg „The Power of the Presidency: Brokerage, Efficiency and Distribution in EU Negotiations“. JCMS, 

2004, 42/5. 

69 Jonas Tallberg „The Agenda-Shaping Powers of the EU Council Presidency“. Journal of European Public Policy, 

2003, 10/1. 

70 Jonas Tallberg „The Power of the Presidency: Brokerage, Efficiency and Distribution in EU Negotiations“. JCMS, 

2004, 42/5. 

36




politiką analizavusio J. W. Kingdon nuomone, tam tikra prasme revizionistinės tarptautinės politikos 

rezultatyvumas priklauso nuo tarptautinių santykių veikėjų „noro ir gebėjimo investuoti turimus 

išteklius į rezultatą, kurio tikimasi“ 71 . Be to, įtvirtinti naujas idėjas ir užsitikrinti paramą jų 

įgyvendinimui pavyksta tik tuo atveju, jei sėkmingai susiklosto keletas svarbių aplinkybių. 

J. W. Kingdon pirmiausiai akcentuoja „politikos langų“ (angl. policy windows) atsivėrimo svarbą. Kitaip 

tariant, inovatyvūs siūlymai turi būti pateikiami tuomet, kai politinės darbotvarkės dėmesį patraukia 

konkreti problema, reikalaujanti neatidėliotinų ir nestandartinių veiksmų. Bet kokiai problemai 

spręsti visuomet bus pateiktos kelios alternatyvos, todėl, propaguodamas savąją, tarptautinių santykių 

subjektas privalo pateikti siūlymą, kuris: a) būtų techniškai ir finansiškai įmanomas; b) atitiktų 

visuomenės vertybines nuostatas ir nuotaiką; c) gebėtų užsitikrinti politinę paramą (pavyzdžiui, ES 

politinės paramos dažniausiai gali tikėtis tik tie siūlymai, kurie turi sąsajų su bendrais ES interesais). 

Siūlymą teikiantys veikėjai turi patys siekti politinio konsensuso, t. y. turi būti pasirengę daryti 

nuolaidų, sutikti su mainais, pritaikyti savo siūlymą prie kitų veikėjų interesų. Vyriausybės, kurios 

derybų metu ignoruoja išsakomas abejones ir reikalavimus, sunkiai gali tikėtis teigiamo rezultato. 

5 lentelė. Efektyvaus veikimo išorinių santykių srityje prielaidos 

Efektyvaus veikimo išorinių santykių srityje prielaidas galima nagrinėti trimis pjūviais, 

atsižvelgiant į tai, kuriuos ES veikimo aspektus ir siekius norima akcentuoti. H. W. Maul ir 

J. McCormick 72, apibrėžiantys ES kaip normatyvinę ir transformacinę galią, abejoja veikimo 

tradicinės Realpolitik paradigmos rėmuose. Jie ES veikimą išorinių santykių srityje siūlo grįsti 

daugiašališkumo principu ir vertinti pagal tai, kaip sėkmingai Europos integracijos modelis 

pritaikomas kitų regionų raidai. Sėkmingas veikimas išorinių santykių srityje suvokiamas kaip 

„magneto” funkcijos įgyvendinimas: mainais už didesnį ar mažesnį priėjimo prie ES vidaus rinkos 

laipsnį, trečiosios šalys turi savanoriškai perimti ES viduje susiformavusias taisykles, t. y. 

transformuotis pagal europinį šabloną 73. 

Kitas ES vaidmens išorinių santykių srityje analizės būdas – ES instrumentų (BUSP, EKP ir kt.) 

panaudojimo ir sprendimų priėmimo efektyvumo tyrimai 74. Šiuo atveju nemažas dėmesys 

skiriamas viršvalstybinių ir tarpvyriausybinių mechanizmų derinimo ES išorinės politikos srityje 

galimybėms, o sėkmingas veikimas šioje srityje yra toks, kuris skatina ES tarptautinio 

subjektiškumo stiprėjimą, didina ES vaidmenį krizių prevencijos ir valdymo srityse. 

Trečias būdas tirti ES išorinių santykių efektyvumą dažniausiai naudojamas europeizacijos 

studijose ir yra orientuotas į ES reguliacinio modelio perkėlimo į trečiąsias šalis analizę 75. Šiuo 

atveju svarbiausias analizės objektas yra ES galimybės partnerių atžvilgiu taikyti išankstinių sąlygų 

(sąlygiškumo) principą. ES išorinės politikos efektyvumą lemia tai, ar, naudodama narystės 

perspektyvą kaip instrumentą, ES pagal europinį šabloną sugeba keisti valstybių partnerių vidinį 

politinį ir ekonominį status quo. 

71 John W. Kingdon, Agendas, Alternatives, and Public Policies. New York: Longman, 2003. 

72 Apie tai plačiau: Hans W. Maul, „Europe and the New Balance of Global Order“. International Affairs, 2005, 

81(4); John McCormick, „The European Union: a Post-modern Superpower”. Paper prepared for Midwest Science 

Association annual conference, Chicago, April 2006; Robert Cooper, „The Post-modern State and the World 

Order”, Demos, 2003. 

73 Laurynas Kasčiūnas, „ES vidinės integracijos poveikis išorinei europeizacijai: Ukrainos ir Rusijos atvejų 

analizė“. Daktaro disertacijos juodraštis, VU TSPMI, 2012. 

74 Apie tai plačiau: Catriona Gourlay, „European Union Procedures and Resources for Crisis Management”. 

International Peacekeeping, 2004, Vol.11, No.3. 

75 Plačiau apie tai: Heather Grabbe, „How does Europeanization affect CEE governance? Conditionality, diffusion 

and diversity“. Journal of European Public Policy, 2001; Frank Schimmelfennig, Ulrich Sedelmeier, „Governance 

by Conditionality: EU Rule Transfer to the Candidate Countries of Central and Eastern Europe“. Journal of 

European Public Policy, 2004. 

37




Šioje studijoje Lietuvos galimybės suaktyvinti ES veikimą išorinės energetikos politikos srityje 

vertinamos, vadovaujantis trimis 5-oje lentelėje aptartais požiūriais į ES išorinės politikos efektyvumą. 

Kitaip tariant, akcentuojama būtinybė pasinaudoti ES normatyvine galia, ES institucijomis, išplėsti bei 

sustiprinti praktines europeizacijos iniciatyvas, siūlant naujas išorines paskatas ES partnerėms ir 

mažinant jų bendradarbiavimo su ES kaštus. Remiamasi europeizacijos šalininkų požiūriu, jog ES 

formuojami išorės santykių režimai neturi vieno modelio, jie yra kuriami pagal precedento principą. 

Taip pat vadovaujamasi F. Schimmelfennig ir U. Sedelmeier kaštų-naudos vertinimo kontekste 

suformuluota prielaida 76, jog išorinių santykių srityje iniciatyvos bus efektyvios tik tais atvejais, jei ES 

atlygis bus aiškiai apibrėžto dydžio ir spartos, o valstybė, kurios atžvilgiu taikomi ES išorinės politikos 

instrumentai, neturės kitų alternatyvių naudos gavimo šaltinių, galinčių pasiūlyti analogišką atlygį 

mažesniais taisyklių adaptavimo šalies viduje kaštais. 

2. Mažųjų valstybių galimybės pirmininkavimo laikotarpiu 

Verta pastebėti, jog kai kurie autoriai skeptiškai vertina būtent mažųjų valstybių galimybes daryti 

įtaką pirmininkavimo laikotarpiu. B. Thorhallsson ir A. Wivel nuomone 77 , mažosios šalys net ir 

pirmininkaudamos paprastai nedrįsta prieštarauti didžiųjų valstybių pateikiamiems politiniams 

siūlymams. D. Denti teigimu, beveik 90 proc. visos darbotvarkės yra paveldima, todėl pirmininkavimas 

yra susijęs ne tiek su realiais poveikio instrumentais, kiek su siekiu legitimuoti vidinį valstybių 

tarpusavio balansą 78. Kita vertus, W. Wallace su tokia nuomone nesutinka ir bando įrodyti, jog ir 

mažosios ES valstybės narės gali sėkmingai integruoti savo interesus į ES darbotvarkę: remdamosi 

politine bei ekonomine praktika, keldamos pagrįstus reikalavimus ir siūlydamos nuoseklius, 

suderintus sprendimus, mažosios ES narės gali pasiekti nacionalinių tikslų 79. Tai įrodo net ir be 

pirmininkavimo įtvirtintos kai kurios mažųjų valstybių „pergalės“ – padidėjęs komisarų skaičius 

(prisideda prie geresnio atstovavimo mažosioms valstybėms), kartu su naujųjų valstybių naryste ES 

darbotvarkėje įsitvirtinę tokie klausimai, kaip energetinis saugumas, Rytų partnerystė ar Baltijos jūros 

regiono strategija. 

Kitų autorių nuomone, ES pirmininkaujančios mažosios valstybės pranašumą įgyja tuomet, kai 

lyderystę bando grįsti konsensusu, t. y. atsikrato iliuzijos, jog pavyks kitoms šalims primesti savo 

interesus, nesiūlo ambicingų jų įgyvendinimo strategijų. Tačiau net ir konsensuso kūrimui reikalingi 

dideli administraciniai gebėjimai ir informaciniai ištekliai, kurių mažosios valstybės paprastai neturi. 

Siekdamos daryti įtaką ES politikai, mažosios šalys ypatingą dėmesį turėtų skirti normų propagavimo 

(angl. norm advocacy) strategijai. Kitaip tariant, neturėdamos didelės galios inicijuoti, o tuo labiau 

apginti siūlomus teisės aktų projektus, jos turėtų pabrėžti ne tiek praktinį, kiek vertybinį siūlomos 

politikos aspektą. Kaip rodo Šiaurės šalių patirtis, vertybiniai argumentai, ypač susiję su aplinkosauga, 

konkurencija, vienybe, solidarumu ir pan., ES viduje gali tapti efektyvia įtikinimo strategija bei padėti 

pakreipti ES politiką pageidaujama linkme 80. Lietuvai, siekiančiai įtvirtinti ES išorinės energetikos 

politikos klausimus Europos Komisijos ir ES Tarybos darbotvarkėse, normų propagavimo strategija 

minėtose srityse galėtų būti efektyvi. 

76 Frank Schimmelfennig, Ulrich Sedelmeier, „Governance by Conditionality: EU Rule Transfer to the Candidate 

Countries of Central and Eastern Europe“. Journal of European Public Policy, 2004. 

77 Baldur Thorhallsson ir Anders Wivel, „Small States in the European Union; What Do We Know and What 

Would We Like to Know?“ Cambridge Review of International Affairs, 2006, 19(4). 

78 Davide Denti, „The Influence of Small States in the European Union.“ Paper for the Summer School in Small 

States and European Integration, University of Reykjavik, June/July 2007. Detalesnė informacija adresu: 

. 

79 William Wallace, „Post-Sovereign Governance”. Kn. Hellen Wallace, Williams Wallace ir Mark A. Polak (sud.), 

Policy-Making in the European Union. Oxford: Oxford University Press, 2005. 

80 Anika Bjorkdahl, „Norm Advocacy: a Small State Strategy to Influence the EU“. Journal of European Public 

Policy, 2008, Vol 15(1). 

38




Kitas svarbus taktinis mažosios valstybės sprendimas – kuo dažniau remtis ES institucijomis, 

pavyzdžiui, naudotis ES Tarybos Generalinio sekretoriato ekspertinėmis žiniomis (nuo ES institucijų 

įtraukimo į ES išorinių santykių formavimą ir įgyvendinimą priklauso veikimo šioje srityje 

efektyvumas). Mažoji valstybė beveik visų dokumentų rengimą perduoda ES Tarybos Generaliniam 

sekretoriatui, o tai turėtų lemti šalies pozicijos „stiprumą“. Kitaip tariant, jei ES teisės akto projektą 

(kuris dažniausiai rengiamas be Generalinio sekretoriato pagalbos) pateikia Prancūzija ar Vokietija, 

kitos valstybės yra linkusios atsargiai vertinti tekstą, nes supranta, kad pirmininkaujanti šalis 

tikriausiai bando „propaguoti“ savo nacionalinius interesus. Jei projektą, parengtą daugiausiai 

Generalinio sekretoriato pastangomis, pateikia ES pirmininkaujanti mažoji valstybė, kitos narės jį 

vertina palankiau. Todėl daugeliu atvejų mažųjų valstybių rengiami posėdžiai sulaukia mažiau 

prieštaravimų, o bendras sprendimas yra pasiekiamas lengviau ir ramiau. Atitinkamai mažosios 

valstybės neretai yra produktyvesnės ir efektyvesnės lyderės negu didžiosios šalys, turinčios ypatingai 

ambicingus tikslus 81. 

3. Kitų valstybių pirmininkavimo pamokos 

Slovėnija, 2008 m. pirmas pusmetis 

Vos du milijonus gyventojų turinčiai Slovėnijai pirmininkavimas ES Tarybai buvo didžiulis iššūkis. 

Slovėnija neturėjo pakankamai patirties ir personalo, todėl jai visų pirma teko pasikliauti ES Tarybos 

administraciniu aparatu. Pasitvirtino anksčiau minėta taisyklė, pagal kurią mažosios valstybės yra 

linkusios vadovautis Generalinio sekretoriato ekspertinėmis žiniomis. Pirmininkaujant ES Tarybos 

Generalinis sekretoriatas tapo bene artimiausiu Slovėnijos partneriu 82. 

6 lentelė. ES Tarybos Generalinio sekretoriato įtaką pirmininkavimo metu lemiantys veiksniai 

ES Tarybos Generalinis sekretoriatas disponuoja visa reikalinga informacija apie valstybių 

narių prioritetus ir interesus. Ši tarnyba yra atsakinga už visų susitikimų registraciją, minučių ir 

užrašų rengimą, dokumentų vertimą į visas oficialias ES kalbas. Be to, būtent šios institucijos 

darbuotojai geriausiai išmano sudėtingą sprendimų priėmimo procesą ir formalias taisykles, kurių 

pirmininkaujanti valstybė privalo laikytis. Dėl šių priežasčių glaudus pirmininkaujančios šalies ir 

ES Tarybos Generalinio sekretoriato bendradarbiavimas garantuoja procesų sklandumą ir politikos 

tęstinumą. Pastebima, jog kuo svarbesnis pirmininkaujančiai valstybei buvo vienas ar kitas jos 

darbotvarkės klausimas, tuo aukštesnio lygio pareigūnai dalyvavo formaliuose ir neformaliuose 

susitikimuose su ES Tarybos Generalinio sekretoriato atstovais; 

Būdamas vienas pastoviausių ES institucinių darinių, ES Tarybos Generalinis sekretoriatas, 

jeigu jo prašoma, gali suteikti vertingų taktinių patarimų, susijusių su derybų ypatumais ir 

teisiniais aspektais 83. Šiuos gebėjimus lemia milžiniška šios tarnybos institucinė atmintis bei tai, jog 

ES Tarybos Generalinis sekretoriatas dėl ypatingai nešališko, atsidavusio ir profesionalaus 

personalo turi „doro tarpininko“ reputaciją 84. Remiantis Slovėnijos patirtimi, sėkmingiausiai toks 

bendradarbiavimas plėtojasi tose srityse, kur ES Tarybos Generalinis sekretoriatas turi formalią 

81 Derek Beach, „The Strength of the Rotating Presidency Is That it Keeps the Presidency Weak.“ Pranešimas 

konferencijoje „(Re)Assessing the Value of the European Union Council Presidency.“ Oxford, 2007 spalio 10 d. 




83 Pirmininkaujančios valstybės ir ES Tarybos Generalinio sekretoriato bendradarbiavimas yra vykdomas per 

„užrašus pirmininkui“ (notes au Président): pirmininkui yra pateikiami konfidencialūs dokumentai, kuriuose 

nurodoma projekto istorija, jo teisinis pagrindas, valstybių derybinės pozicijos, taktiniai derybiniai patarimai ir 

tikėtini kompromisiniai sprendimai. Žr.: Jonas Tallberg, „The Power of the Presidency: Brokerage, Efficiency and 

Distribution in EU Negotiations“. JCMS, 2004. 

84 Michelle Cini, European Union Politics (2 leid.). Oxford: Oxford University Press, 2007. 

39




teisę suteikti paramą pirmininkaujančiai valstybei darbotvarkės nustatymo, informacijos 

suteikimo srityse 85 . Be to, ES Tarybos Generalinio sekretoriato teisinė tarnyba yra pajėgi pasiekti 

kompromisą, kai derybos atsiduria aklavietėje. 

Vertinant Slovėnijos pirmininkavimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kaip buvo organizuojami 

santykiai tarp Liublianos ir Nuolatinės atstovybės ES. Slovėnija didžiąją dalį veiklos, susijusios su 

pirmininkavimo organizavimu, nutarė perkelti į Briuselį ir įgyvendinti ne „sostine besiremiantį“ 

(angl. capital-based), bet „Briuseliu besiremiantį“ (angl. Brussels-based) pirmininkavimo modelį 86 . 

Kitaip tariant, Slovėnija padidino savo personalą Briuselyje (Nuolatinės atstovybės ES ekspertų ir 

diplomatų skaičius padidėjo nuo 53 iki 167 87) bei sukūrė originalų pirmininkavimo koordinavimo 

modelį, taip pat numatantį sustiprintą Nuolatinėje atstovybėje ES dirbančių diplomatų mandatą. Nors 

politinis vadovavimas, prioritetų nustatymas, derybų mandatas, nacionalinių pozicijų parengimas ir 

kontrolė liko sostinės kompetencijoje, horizontali koordinacija vyko ne tik tarp ministerijų sostinėje, 

bet ir tarp pačių Nuolatinės atstovybės ES diplomatų. Pirmininkavimo laikotarpiu pritaikyta 

lankstesnė konsultacinė hierarchija: tose srityse, kurios nėra tiesiogiai susijusios su nacionaliniais 

prioritetais, diplomatai gavo platesnį derybinį mandatą. Taigi Slovėnijos pirmininkavimo metu jos 

Nuolatinė atstovybė ES tapo svarbiausiu šalies agentu, padėjusiu įdėmiai stebėti visus ES įvykius bei 

laiku reaguoti į svarbias problemas ir garantavusiu pirmininkavimo efektyvumą ir sklandumą. 

Paminėtina, jog Slovėnijos parlamento partijos pasirašė susitarimą, kuriame įtvirtino įsipareigojimus 

pirmininkavimo ES Tarybai metu griežtai nekritikuoti šalies Vyriausybės ir neabejoti jos veiksmų 

pagrįstumu. Šį susitarimą pasirašė visos reikšmingos opozicinės partijos, išskyrus Liberaldemokratus 

ir Nacionalistų partiją. Panaši koordinuota skirtingų partijų veikla buvo vykdoma Slovėnijos stojimo į 

ES laikotarpiu 88. Toks susitarimas garantavo vidinį šalies stabilumą ir efektyvų Vyriausybės darbą bei 

padėjo sukurti Slovėnijos, kaip rimtai į pirmininkavimą žiūrinčios ir politiškai stabilios valstybės, 

įvaizdį. 

Nepaisant glaudaus bendradarbiavimo su ES Tarybos Generaliniu sekretoriatu, naujo Nuolatinės 

atstovybės ES darbo koordinacijos ir politinio bendradarbiavimo šalies viduje modelio, Slovėnijos 

pirmininkavimas turėjo tam tikrų ydų. Visų pirma gana mažai dėmesio buvo skirta Slovėnijos 

diplomatinių tarnybų kitose ES valstybėse ir trečiosiose šalyse stiprinimui: Slovėnija tarsi užmiršo, jog 

pirmininkavimas apima veiklą ne tik Briuselyje, bet ir visoje ES ar už jos ribų 89. Kita problema – 

pernelyg glaudus bendradarbiavimas su Prancūzija pirmininkavimo laikotarpiu. Slovėnijos siekis tokiu 

būdu pagerinti administracinius pajėgumus iš esmės vertintinas pozityviai, tačiau kai kurioms 

valstybėms susidarė įspūdis, jog Slovėnija pernelyg dažnai bando atsižvelgti į po jos pirmininkauti 

turėjusios Prancūzijos interesus. 







87 Slovėnijos pirmininkavimo laikotarpiu iš viso apie 3000 valstybės tarnautojų dalyvavo darbuose, susijusiuose 

su pirmininkavimu. 

88 Danica Fink-Hafner ir Damjan Lajh, „The 2008 Slovenian EU Presidency: a New Synergy for Europe?“ 

Stockholm: SIEPS, 2008. 




40




Lenkija, 2011 m. antras pusmetis 

Varšuva pirmininkavimo laikotarpiu pradėjo diskusiją dėl daugelio esminių su bendrosios energetikos 

politikos išorinės dimensijos plėtra susijusių klausimų. Lygiai taip Varšuva sugebėjo nusistatyti tam 

tikrus prioritetus šioje srityje: kalbant apie poreikį „kalbėti vienu balsu“, apsispręsta jo reikalauti ES 

kompetencijai arba „padalijamajai“ kompetencijai priklausančiose srityse, daryti tai tik aukščiausio 

lygmens susitikimuose, iš pradžių sutarus, kas tuo „vieningu balsu“ turi būti perduodama. Nepaisant 

to, reikia pripažinti, jog Lenkijos pirmininkavimas ES Tarybai organizacine prasme buvo gerokai 

chaotiškesnis nei Slovėnijos. Vis dėlto, Varšuva akcentavo Lietuvai svarbaus solidarumo principo 

įgyvendinimą bendrosios ES energetikos politikos kontekste ir nutiesė pakankamai pagrindą 

tolimesnėms Lietuvos iniciatyvoms (vienu esminių Lenkijos siekių tapo energijos išteklių tiekimo 

diversifikavimas, įtraukiant ES į energetinės infrastruktūros plėtros finansavimą). Be to, Lenkija 

aktyviai kritikavo bendros ES pozicijos Rusijos energetinės politikos atžvilgiu nebuvimą bei sprendimą 

įtraukti Nord Stream dujotiekį į prioritetinių ES tinklų sąrašą. Varšuva rėmė bendros ES rinkos 

energetikos srityje sukūrimo siekius, taip pat ES reguliacinių normų perkėlimo už ES ribų idėją (dėl to 

ypač palankiai sutiko Ukrainos sprendimą prisijungti prie Energijos bendrijos), ragino didinti 

spaudimą Rusijai, kad ši prisijungtų prie Energijos chartijos sutarties, grasino vetuoti naująjį ES- 

Rusijos susitarimą, jei Rusija neratifikuos Energijos chartijos sutarties ir pan. Lenkijos pirmininkavimo 

laikotarpiu akcentuota mandato Europos Komisijai suteikimo derybose su trečiosiomis šalimis svarba, 

poreikis sieti ES išorinę energetikos politiką su EKP ir siekti šalių narių pozicijų vieningumo šiuo 

klausimu 90. Lenkijos pirmininkavimo metu Europos Komisija pateikė komunikatą, o ES Taryba – 

išvadas dėl galimų tolimesnės ES išorinės energetikos politikos raidos krypčių, todėl Lietuvai taip pat 

atsirado galimybės įsitraukti į debatus dėl ES išorinės energetikos politikos plėtros. 

Paminėtina, kad Lenkiją galimą įvardyti kaip valstybę, kuri aktyvai siekė keisti ES požiūrį į energetinio 

saugumo užtikrinimą: labiau diversifikuoti tiekimą, sutarti dėl bendros ES pozicijos Rusijos atžvilgiu, 

taikyti rinkos principus energetikos sektoriuje bei sustiprinti bendrą ES atsako į išteklių tiekimo krizes 

mechanizmą 91 . Referuojant į J. W. Kingdon įžvalgas, galima neabejoti, jog kontekstas kelti naujas 

iniciatyvas Lenkijai iš esmės buvo palankus. Iki tol pakankamai mažai dėmesio sulaukdavusi bendroji 

energetikos politika nuo 2005 m. atkreipė ir didžiųjų ES valstybių bei institucijų dėmesį, o tai lėmė 

visame pasaulyje išaugęs energetinių išteklių vartojimas bei kaina, taip pat didėjanti konkurencija dėl 

išteklių ir jų gabenimo infrastruktūros, agresyvi Rusijos energetinė politika vartotojų, transportuotojų 

ir alternatyvių tiekėjų atžvilgiu. 

Lenkijos siūlymai atitiko didžiosios dalies ES piliečių nuotaiką, jie derėjo tiek su anksčiau ES 

pirmininkavusių valstybių prioritetais, tiek su kitose ES bendrųjų politikų srityse keliamais tikslais. 

Šiame kontekste galima prisiminti, jog pirmoji ES valstybė, oficialiai iškėlusi bendrosios ES energetikos 

politikos sukūrimo tikslą, buvo Jungtinė Karalystė, pirmininkavimą ES perėmusi 2005 m. liepą ir tą 

patį mėnesį energetikos bei klimato kaitos problematiką perkėlusi ir į G8 darbotvarkę. Jungtinės 

Karalystės dėka energetika atsirado ES darbotvarkėje ir tapo ne tik aplinkosaugine, bet ir ekonomine 

problema. Vėliau klausimo aktualumą sustiprino 2006 m. ir 2009 m. gamtinių dujų tiekimo krizės, 

paskatinusios neeilinius Europos Komisijos pasitarimus ir gerokai dinamiškesnį nei iki tol sprendimų 

priėmimą. Taigi prieš Lenkijos pirmininkavimą ES Tarybai 2011 m. antrąjį pusmetį erdvė deryboms 

dėl šalies pasiūlymų energetikos srityje buvo plati ir atvira. 

Derybose dėl bendrosios ES energetikos politikos Lenkija nuo pat pradžių ėmėsi lyderio vaidmens ir 

buvo tikroji diskusijų „varomoji jėga“. Ankstyvuoju laikotarpiu, t. y. 2006 m., Lenkija pabandė įtvirtinti 

teisiškai įpareigojančias savitarpio pagalbos garantijas ir „energetinį solidarumą“. Tuometinis 

premjeras K. Marcinkiewicz netgi pasiūlė Europos energetinio saugumo sutarties idėją, kurią Lenkija 

90 Polish Presidency in the EU 2011. UKIE Analytical Paper Series. Warsaw: Office of the Committee for European 

Integration, 2009. 

91 

Mathias Roth, „Poland as a Policy Entrepreneur in European External Energy Policy: Towards Greater Energy 

Solidarity vis-a-vis Russia“. Geopolitics, 2011, 16 (3). 

41




pristatė ES Energetikos taryboje 2006 m. kovą. Tačiau siūlomos sutarties turinys senųjų ES valstybių 

narių nesudomino (buvo siūloma apsiriboti rinkos reguliavimo priemonėmis), o Vidurio ir Rytų 

Europos šalys sutarties nuostatoms pritarė. Lenkijos premjeras sutarties projekte minimus 

įsipareigojimus pasiūlė perkelti į NATO ar Vakarų Europos Sąjungos sutarčių rėmus. Dėl to vyko 

aktyvios konsultacijos su Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, JAV vadovais, NATO Generaliniu 

sekretoriumi. 

Nepaisant visų pastangų, „energetinio NATO“ idėja žlugo, nes nesulaukė esminio palaikymo iš ES ir 

NATO šalių. Prisimenant J. W. Kingdon teiginius apie proaktyvios politikos rezultatyvumo prielaidas, 

galima teigti, jog senosios ES valstybės narės, kuriose svarbiausius sprendimus energetikos sektoriuje 

priima privačios kompanijos, nematė galimybių įgyvendinti Lenkijos siūlymą grėsmę vienos šalies 

energetiniam saugumui traktuoti kaip grėsmę visų šalių narių energetiniam saugumui ir įpareigoti 

pastarąsias imtis aktyvių veiksmų šiai grėsmei pašalinti 92 . Kai kurių autorių nuomone, nuo energetinių 

išteklių importo priklausanti ES apskritai nedisponuoja priemonėmis, kuriomis galėtų „pagąsdinti“ 

trečiąsias šalis – išteklių tiekėjas ir transportuotojas. Be to, Lenkijai pasiūlius sukurti „energetinį 

NATO“, kai kurios šalys narės iškėlė klausimą dėl galimai kilsiančios prievolės prisiimti 

neproporcingai didelius įsipareigojimus (išnaudoti nacionalinius rezervus, aukoti brangiai 

kainavusiuose saugojimo įrenginiuose laikomas atsargas kitoms šalims „gelbėti“) be jokių Europos 

energetinio saugumo sutartyje numatytų kompensavimo schemų (t. y. iškėlė klausimą dėl ekonominio 

siūlymo pagrįstumo). 

Vis dėlto ekspertų vertinimai dėl Lenkijos veikimo tarptautinėje aplinkoje metodų efektyvumo 

kardinaliai išsiskyrė. Kai kurie autoriai atkreipė dėmesį, jog Varšuvai niekaip nepavyksta įgyvendinti 

tarptautinėje politikoje užsibrėžtų tikslų dėl jai, kaip ir daugeliui naujųjų ES valstybių narių, būdingo 

prasto ES darbo procedūrų išmanymo, stabilių strateginių partnerysčių trūkumo, nesugebėjimo 

prisitaikyti prie konsensusu pagrįstų ES politikos formavimo procedūrų. Kiti autoriai akcentuoja 

Lenkijai aktualią patikimumo problemą ir bendrą šalių narių įtarumą posovietinių šalių atžvilgiu. Per 

pakankamai trumpą narystės laikotarpį kai kurios šalys (įskaitant Lenkiją), akcentuodamos prieš 

Maskvą nukreiptas iniciatyvas ir bandydamos perkelti su Rusija susijusį grėsmių supratimą į ES lygį, 

užsitarnavo „vienos problemos“ (angl. single issue) valstybių statusą, o tai apsunkina jų galimybes 

daryti įtaką ES priimamiems sprendimams. 

Lenkijos atveju situaciją dar pablogino tai, jog Varšuva praktiškai neatsižvelgė į partnerių nuomonę, 

nesuformavo rėmėjų grupės ir nemodifikavo savo pirminių siūlymų dėl Europos energetinio saugumo 

sutarties. Lobizmo aukščiausiu lygiu nelydėjo jokios darbinės ar neformalios konsultacijos. Planuojant 

diskusijas dėl energetikai skirtos Žaliosios knygos, net Europos Komisija nenorėjo papildomų diskusijų 

dėl Europos energetinio saugumo sutarties, nors siūlė energetinių krizių valdymo mechanizmą ir 

teoriškai galėjo tapti vertingu Lenkijos partneriu. Tačiau Varšuva Europos Komisijos į savo planus 

neįtraukė ir veikė, vadovaudamasi tarpvyriausybiniais principais. Konsensuso nebuvo net šalies viduje 

– patirties ES mastu turintys lenkų diplomatai ragino atsisakyti Europos energetinio saugumo 

sutarties, tačiau premjero kabinetas laikėsi savos pozicijos. Kritikų nuomone, tokiomis aplinkybėmis 

siekti tikslų tarptautinėje aplinkoje yra praktiškai neįmanoma. 

Atsargus šalių narių požiūris į trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimą, ES Tarybos išvadų dėl ES 

išorinės energetikos politikos „silpnumas“, Jerzy Buzek ir Jacques Delors siūlymo dėl Europos 

energijos bendrijos sukūrimo „perkėlimas“ į labiau diskusinį nei sprendimų priėmimo lygį ir kai kurie 

kiti veiksniai parodė, jog Lenkija, užuot pasiekusi pažangą, komplikavo tolimesnę ES išorinės 

energetikos politikos plėtrą (t. y. šalys narės tiesiog „pavargo“ nuo šių klausimų). Beveik neabejojama, 

jog po tokios agresyvios Lenkijos taktikos, jei nekils jokių naujų energijos išteklių tiekimo krizių ar 

avarijų energetinės infrastruktūros objektuose (pavyzdžiui, branduolinėse jėgainėse), Danijos, Kipro ir 

Airijos pirmininkavimo laikotarpiu ES išorinės energetikos politikos plėtros klausimai gali būti atidėti į 

šalį. 

92 Ibid. 

42




Kita vertus, esama ir priešingos nuomonės, kadangi palankiau Lenkijos atžvilgiu nusiteikę ekspertai 

pastebi, jog, nepaisant visų trūkumų, Lenkijos pastangos gali būti įvardytos kaip svarbus instrumentas, 

siekiant įtikinti šalis nares dėl efektyvesnio reagavimo į krizes mechanizmo poreikio. Kitaip tariant, 

iškeldama daugeliui ES valstybių narių nepriimtiną Europos energetinio saugumo sutarties idėją, 

Lenkija pasiekė tai, jog 2006 m. kovo 23-24 d. vykusios Europos Vadovų Tarybos metu pavyko 

įtvirtinti „energetinio solidarumo“ principą, tais pačiais metais pasirašyti Energijos bendrijos sutartį su 

Pietryčių Europos valstybėmis, 2008 m. patvirtinti Rytų partnerystės iniciatyvą ir įtraukti į ją 

energetinio bendradarbiavimo klausimus. Galima prisiminti, jog ir trečiasis ES energetikos paketas 

taip pat referuoja į Europos Vadovų Tarybos išvadas dėl „energetinio solidarumo“. 

2008 m. Europos Komisija paskelbė „ES energetinio saugumo ir solidarumo veiksmų planą“, 

energetinio solidarumo klauzulė buvo perkelta ir į Lisabonos sutartį. 2011 m. rugsėjį ES pagaliau 

prabilo vienu balsu: buvo pradėtos derybos su Azerbaidžanu ir Turkmėnistanu dėl sutarties, 

numatančios dujotiekio iš Kaspijos jūros į ES tiesimą, pasirašymo. Energetikos komisaro nuomone, tai 

vienas rimčiausių ES užsienio derybų objektų, galėsiančių užtikrinti alternatyvų energijos tiekimą ES 

valstybėms ir sumažinti energetinių išteklių tiekimo pertrūkių riziką iš monopolininkės statusą 

įgaunančios Rusijos 93. Kai kurie ekspertai šiuos pasiekimus įvardija kaip Lenkijos aktyvumo 2006 m. ir 

pirmininkavimo laikotarpiu iškeltų ambicingų tikslų įgyvendinimo tiesiogines pasekmes. Tiesa, net ir 

didžiausi Lenkijos šalininkai yra priversti pripažinti, jog išlaikyti solidarumo temą ES darbotvarkėje, 

paversti „energetinį solidarumą“ ES acquis dalimi ir įtvirtinti realų sustiprinto solidarumo 

mechanizmą pavyko daugiausia dėl to, jog idėją palaikė Europos Komisija. 

4. Galima Lietuvos pirmininkavimo taktika 

Ieškant galimybių, kaip įgyvendinti Lietuvos interesus ES išorinės energetikos politikos srityje, būtina 

pripažinti, jog ES yra politinė sistema, grįsta nuolatiniu (dažniausiai – neformaliu) valstybių narių 

interesų derinimu. Priimti sprendimai dažnai net nėra nulemti mažiausio bendro vardiklio taisyklės. 

Kitaip tariant, dėl unikalių institucijų bei reguliavimo, perskirstymo ir stabilizavimo politikos elementų 

derinimo ES priimami sprendimai dažnai yra inovaciniai, nebūtinai atitinkantys visų šalių narių 

interesus. Šiuos sprendimus sėkmingiausiai įgyvendina tos valstybės, kurios turi daugiausia formalių 

galių jų priėmimo srityje. Šiame kontekste verta pastebėti, jog pagal naują kvalifikuotos daugumos 

balsavimo ES Taryboje tvarką, įsigaliojusią po Lisabonos sutarties priėmimo, Lietuvos galios indeksas 

sumažėjo nuo 2,18 iki 1,95, be to, sumažėjo galimybės blokuoti tam tikrų sprendimų priėmimą. Todėl 

Lietuvai derėtų daugiau dėmesio skirti COREPER posėdžiams, koalicijų ES Taryboje kūrimui bei 

Nuolatinės atstovybės ES veiklos tobulinimui. 94 Be to, Lietuvos pirmininkavimas 2013 m. antrąjį 

pusmetį taip pat yra gera galimybė gauti daugiau įtakos ES Taryboje, pagerinti Nuolatinės atstovybės 

ES veiklos koordinavimą ir padidinti matomumą ES. 

Kita vertus, ES dominuojanti konsensinė sprendimų priėmimo sistema yra ne mažiau svarbus 

(lyginant su turima galia) veiksnys ES interesų derinimo kontekste. Iš esmės visoms šalims 

suprantamą poreikį derinti interesus bei siekti konsensuso įmanoma išnaudoti ir ES išorinės 

energetikos politikos plėtros tikslais. Konsensuso paieška paremtoje sistemoje svarbus vaidmuo tenka 

deryboms ir mažųjų bei vidutinių valstybių pozicijai (pavyzdžiui, blokuojant nepageidaujamų 

sprendimų priėmimą). Teikiant naujas iniciatyvas (ypač pirmininkavimo laikotarpiu), būtina pasiekti, 

kad kitos šalys narės nevertintų jų kaip pastangų išspręsti grynai nacionalines problemas Europos 

Komisijos ir ES Tarybos instrumentais. Jei ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė neįrodo iniciatyvos 

naudos visai ES, konsensuso pasiekti paprastai nepavyksta. 

93 EU starts negotiations on Caspian pipeline to bring gas to Europe. Detalesnė informacija adresu: 

. 

94 Klaudijus Maniokas, „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota dauguma ir Europos Sąjungos 

darbotvarkė“ Politologija, 3 (55), 2009. 

43




Šiame kontekste galima vertinti ir 2011 m. lapkričio 10 d. LR Seimo patvirtintą LR Vyriausybės 

pirmininkavimo programą 95: viena vertus, ji įneša aiškumo dėl Lietuvos veiksmų pirmininkavimo 

metu, kita vertus, verčia gerai apgalvoti konkrečių iniciatyvų ES išorinės energetikos politikos srityje 

pateikimo formą, idant nekiltų įtarimų, jog ji gina tik siauro rato valstybių interesus. 2011 m. antrąjį 

pusmetį pirmininkavusi ir ES valstybių paramos neužsitikrinusi Lenkija būtent dėl to ir nukentėjo: 

nors jos pirmininkavimo metu pasiūlytos „revoliucinės“ naujos idėjos ES išorinės energetikos politikos 

evoliucijai ilguoju laikotarpiu gali turėti teigiamos įtakos, realių trumpojo laikotarpio rezultatų šioje 

srityje beveik nepasiekta. Kita vertus, šaliai svarbu išvengti ir „drovios pirmininkės“ etiketės (kuri 

neretai buvo priskiriama Slovėnijai 96), t. y. neperžengti ribos, už kurios „drovumas“ virsta inertiškumu 

ir neveiklumu. 

Pirmininkaujančios valstybės galimybės įtikinti kitas valstybes nares siūlomų iniciatyvų nauda visai ES 

priklauso nuo kelių veiksnių: a) siūlymo tematikos; b) valstybės narės interesų; c) pirmininkaujančios 

šalies tikslų ir pasirinktos jų įgyvendinimo strategijos 97 . Siekdama aktyviau įgyvendinti ES išorinę 

energetikos politiką, Lietuva, kaip nedidelė šalis, turėtų arba bandyti agreguoti daugumos valstybių 

narių interesus ir pateikinėti mažiau ambicingus siūlymus, arba išlaukti palankios situacijos, prieš 

pasiūlydama išties novatoriškas, kitomis aplinkybėmis sunkiai priimtinas idėjas 98. Pastaruoju atveju 

sėkmės galima tikėtis tik tuo atveju, jei pavyks perprasti ES valdymo modelį ir įgyti patikimos 

partnerės įvaizdį politinėje arenoje. ES Tarybai pirmininkaujant pirmą kartą, daugiausia dėmesio gali 

tekti skirti Lietuvos interesų ES išorinės energetikos politikos stiprinimo srityje konvergencijai su kitų 

šalių pirmininkavimo uždaviniais. 

Palankiai vertintina tai, jog Lietuvos tikslai bent iš dalies sutampa su Europos Komisijos bei 2011 m. 

pirmininkavusių Vengrijos ir Lenkijos prioritetais. Pavyzdžiui, Vengrija savo pirmininkavimo 

uždaviniais kėlė bendros ES vidaus rinkos energetikos srityje kūrimą, pabrėžė naujos infrastruktūros 

ir transnacionalinių tinklų, turinčių užtikrinti alternatyvų energijos tiekimą nenumatytais atvejais, 

svarbą 99. Turbūt neatsitiktinai būtent Vengrijos pirmininkavimo laikotarpiu Europos Vadovų Taryba 

2011 m. vasario 4 d. paskelbė išvadas, kuriose valstybes nares paragino teikti informaciją Europos 

Komisijai apie su trečiosiomis šalimis sudaromus dvišalius susitarimus energetikos srityje, stiprinti ES 

partnerystę su išorės tiekėjais, įpareigojo Europos Komisiją parengti pasiūlymus dėl ES išorinės 

energetikos politikos plėtros 100. Vengrijos pirmininkavimo laikotarpiu pasistūmėjo ir ES energetinis 

dialogas su Rusija: vasarį prasidėjusios derybos dėl santykių peržiūros 2011 m. liepą virto pasiūlymu 

dėl susitarimo dėl „kelio žemėlapio“ iki 2050 m., kuriame įsipareigojama plėtoti dvišalius santykius, 

inicijuojant ir finansuojant abipusiai naudingus projektus, kuriant bendrą rinką, tariantis dėl vieningų 

standartų, plėtojant inovacijas, keičiantis informacija ir pan. 101 

95 Šioje programoje ES išorinės energetikos politikos plėtra įvardinta kaip vienas svarbiausių LR Vyriausybės 

prioritetų. Žr.: Priimtas nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2013 m.“ 

projektas. 2011 m. lapkričio 10 d. Detalesnė informacija adresu: 

. 

96 Danica Fink-Hafner ir Damjan Lajh, „The 2008 Slovenian EU Presidency: a New Synergy for Europe?“ 





98 Nikolaos Zahariadis, „Multiple Streams Framework: Structure, Limitations, Prospects”. Kn. Paul A. Sabatier 

(sud.), Theories of the Policy Process. Boulder, Oxford: Westview Press, 2000. 

99 Six Months in the Service of a Stronger Europe. Overview of the Hungarian Presidency of the Council of the 

European Union, January/June 2011. 

100 European Council, 4 February 2011, Conclusions. Detalesnė informacija adresu: 

. 

101 Roadmap of the EU-Russia Energy Cooperation until 2050. Progress report, 29 July 2011. Detalesnė 


. 

44




Esama bent keleto kanalų, kuriais pirmininkaujanti valstybė gali palaikyti santykius su kitomis šalimis 

narėmis: per diplomatines atstovybes Briuselyje, vizitus į šalių narių sostines, diplomatų ir ekspertų 

vizitus į pirmininkavimui besirengiančią valstybę ir pan. 102 Šiame kontekste verta pastebėti, jog 

Lietuva pirmininkaus baigiantis penkerių metų laikotarpiui, kuriam savo darbą planuoja Europos 

Komisija. Vadinasi, teks rūpintis konsensuso paieška dėl keliskart daugiau Europos Komisijos siūlymų, 

nei tai daryti tenka šalims, pirmininkaujančioms tuo metu, kai penkerių metų laikotarpis tik įsibėgėja. 

Kita vertus, derantis dėl įvairesnių klausimų, atsiranda didesnė tikimybė pelnyti mažiau ES išorinės 

energetikos politikos plėtra suinteresuotų valstybių palankumą mainais į „nuolaidas“ ar parodytą 

iniciatyvą kitose srityse. 

Siekiant konsensuso ES viduje ir pažangos ES išorinės energetikos politikos įgyvendinimo srityje, 

Lietuvai būtina konstruoti strateginę partnerystę su didesne valstybe nare (tokios koalicijos 

konstravimo su Jungtine Karalyste ir Prancūzija galimybės aptartos 1.2.3 dalyje). Jei tai bent iš dalies 

pavyktų, Lietuva galėtų daryti poveikį ES išorinės energetikos politikos plėtrai netgi Danijos 

pirmininkavimo laikotarpiu: ši šalis žada remti ES konkurencingumo stiprinimą ir priklausomybės nuo 

tradicinių išteklių mažinimą, efektyvesnį energijos vartojimą ir pan. Užsitikrinti Airijos ir Graikijos 

paramą turėtų padėti formalus reikalavimas bendradarbiauti „trejeto“ valstybėms, siekiant ES veiklos 

tęstinumo bei nuoseklumo. Kiek didesnių keblumų gali kilti, siekiant išlaikyti ES išorinės energetikos 

politikos klausimus ES Tarybos ir Europos Komisijos darbotvarkėse Kipro pirmininkavimo 

laikotarpiu, t. y. 2012 m. antrąjį pusmetį. Kita vertus, pirmininkavimui Kipras žada pasitelkti nemažai 

Graikijos pareigūnų, todėl galima tikėtis ne tik Graikijos, bet ir Kipro pastangų derinti pirmininkavimo 

darbotvarkę su Lietuva. 

Kalbant apie pirmininkaujančios šalies strategiją, Slovėnijos bei Lenkijos pavyzdžiai rodo, jog 

bendradarbiavimą būtina stiprinti ne tik su šalimis narėmis, bet ir su ES institucijomis, visų pirma ES 

Tarybos Generaliniu sekretoriatu. Akivaizdu, jog Lietuvai, kaip ir kitoms mažosioms ES valstybėms, 

akivaizdžiai pritrūks informacinių ir žmogiškųjų išteklių. Be to, siekiant kuo geresnių pirmininkavimo 

rezultatų nacionalinių interesų įgyvendinimo srityje, svarbu užsitikrinti deramą atstovavimą ES 

Tarybos darbo grupėse bei komitetuose, pasiekti, kad toms darbo grupėms, kuriose formuojamos 

pagrindinės politikos kryptys, vadovautų Lietuvos (arba tų šalių, kurių interesai sutampa su Lietuvos) 

atstovai. Šie iš esmės daugiau taktinio pobūdžio veiksniai gali lemti viso pirmininkavimo sklandą ir tai, 

kaip pavyks įgyvendinti nacionalinius interesus. 

Verta pastebėti, jog pakankamai efektyviai ES Tarybai vadovavusi Slovėnija pirmininkavimą apibūdino 

kaip „nacionalinį projektą, subordinuotą ES politikos procesui“ 103. Lietuvos diskurse vyrauja panašus 

požiūris: LR Seimo nutarime dėl pirmininkavimo programos kelis kartus minimas ES darbotvarkės 

tęstinumo principas ir būtinybė derinti nacionalinius interesus su ES politika 104. Kai kurių ekspertų 

nuomone, vidiniai nesutarimai yra viena didžiausių Lietuvos problemų energetikos srityje. Po 

kiekvienų rinkimų keičiami energetikos politikos instrumentai, iš naujo peržiūrimos strategijos ar 

keičiamos jų įgyvendinimo datos. 2012 m. vyksiantys LR Seimo rinkimai gali atnešti neigiamų 

pasekmių pirmininkavimui keičiantis Vyriausybei, o kartu ir valdžios pareigūnams 105. Todėl siekiant 

102 Šalys narės noriai skiria savo personalą laikinam darbui pirmininkaujančios šalies ministerijose. Slovėnijos 

pirmininkavimo metu šalies įstaigose (daugiausia URM) dirbo net 34 iš kitų šalių narių, ES Tarybos Generalinio 

sekretoriato ir Europos Komisijos deleguoti pareigūnai. Šitaip atsiranda daugiau galimybių derinti savo pozicijas, 

aiškinti pirmininkaujančios šalies siekius, siekti kompromiso, abipusio supratimo ir pan. 




104 2011 m. lapkričio 10 d priimtas LR Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pirmininkavimo Europos 

Sąjungos Tarybai 2013 m.“. Detalesnė informacija adresu: 

. 

105 Ramūnas Vilpišauskas, „Lietuvos dalyvavimas ES reikaluose – pasyvus ir prisitaikantis prie daugumos.“ 


45




veiksmingai formuoti ES darbotvarkę ir kartu įgyvendinti nacionalinius prioritetus, būtina pasiekti 

vidinį konsensusą dėl Lietuvos veiksmų pirmininkavimo metu. 

1.3 ES IŠORINĖS ENERGETIKOS POLITIKOS PLĖTROS PERSPEKTYVŲ ANALIZĖ 

Šiame ataskaitos skyriuje nagrinėjamos ES išorinės energetikos politikos plėtros prielaidos ir jų 

įgyvendinimo galimybės, t. y. galimi instituciniai ir teisiniai pokyčiai, ES institucijų veiklos 

perspektyvos, formuojant ir įgyvendinant išorinę energetikos politiką. 

1.3.1 ES išorinės energetikos politikos efektyvumo prielaidos 

ES išorinės energetikos politikos prioritetų įtvirtinimo galima siekti trimis būdais: inicijuojant naujas 

priemones, „iš naujo“ atrandant esamus ir jau naudotus mechanizmus arba integruojant kelis 

tarpusavyje susijusius energetinių interesų įgyvendinimo instrumentus (net nebūtinai tiesiogiai 

susijusius su energetikos sektoriumi). Atsižvelgiant į labiau evoliucinį nei revoliucinį bet kokių ES 

integracijos sričių raidos modelį, didžiausios galimybės įgyvendinti interesus energetikos srityje 

atsiveria sėkmingai naudojantis jau įtvirtintais bei išbandytais instrumentais. Kitaip tariant, plėtojant 

ryšius su išoriniais energijos išteklių tiekėjais, reikėtų bandyti pasinaudoti ES sutartyse įtvirtintais 

bendrosios rinkos kūrimo siekiais, prievole užtikrinti konkurenciją, kovoti su klimato kaita 106 . Galima 

išnaudoti ir kitų tarptautinių organizacijų (kurių narėmis yra ir ES, ir šalys narės bei ES partnerės) 

prekybos energijos ištekliais režimus. Toliau ir nagrinėjami tie jau įtvirtinti principai bei 

mechanizmai, kuriuos sėkmingai panaudojus galima tikėtis pažangos ES išorinės energetikos 

politikos srityje: 1) ES politikos vidinės ir išorinės dimensijų derinimas; 2) visų išorinių ES iniciatyvų 

derinimas; 3) esamų prekybos energetiniais ištekliais režimų geresnis išnaudojimas. 

ES POLITIKŲ VIDINĖS IR IŠORINĖS DIMENSIJŲ DERINIMAS 

Propaguojant vertybinę ES išorinės energetikos politikos viziją, svarbu numatyti mechanizmus, kaip 

šias vertybes planuojama perkelti į ES teisinę bazę, t. y. nustatyti, kurias ES išorinės energetikos 

politikos kryptis remti, kad šis klausimas išliktų ES darbotvarkėje ir būtų susietas su ES bendromis 

politikomis kitose išorinių santykių srityse. Šiame kontekste naudinga panagrinėti vidinės ir išorinės 

kitų bendrųjų ES politikų sąsajas bei tai, kaip išorinė dimensija buvo stiprinama kitose svarbiose ES 

integracijos (bendrųjų politikų) srityse. 

Pirmiausiai kyla natūralus klausimas, kiek ES suteikti įgaliojimai vidaus politikos srityje suteikia jai 

kompetencijos veikti, įgyvendinat išorinę politiką toje pačioje srityje. Verta pastebėti, jog ES 

Teisingumo Teismas dar 1964 m. Costa v. ENEL byloje 107 nurodė, jog Bendrija turi teisinį 

subjektiškumą ir gali būti tarptautinių sutarčių šalimi srityse, kuriose valstybės narės perdavė 

įgaliojimus Bendrijai. Vadinasi, jau 1964 m. Europos Bendrijos apibūdinta kaip atskiras subjektas, o ne 

vien valstybių narių atstovas. Tuo tarpu vidaus ir išorės politikos santykis pirmą kartą buvo apibrėžtas 

ES Teisingumo Teismo išnagrinėtoje AETR byloje 1971 m. 108, kurios išvadoje teigiama, jog, „vykdant 

sutarties nuostatas, Bendrijos vidaus politikos nuostatas įgyvendinančių priemonių sistema negali būti 

atribota nuo išorės politikos“. Šioje byloje ES teisingumo Teismas nustatė, kad Bendrija turi teisę 

sudaryti tarptautinius susitarimus ne tik tose srityse, kur jos kompetencija yra tiesiogiai nurodyta 

106 



107 1964 m. liepos 15 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–6/64 Flaminio Costa v. E.N.E.L. 

108 1971 m. kovo 31 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–22/70 AETR. Šioje byloje dėl bendros 

politikos įgyvendinant socialinius kelių transporto aspektus buvo priimta vidinė taisyklė, kuri suteikė teisę 

Bendrijai sudaryti sutartis su trečiosiomis valstybėmis dėl klausimų, reguliuojamų Reglamente. 

46




Sutartyje, bet ir tose srityse, kur kompetencija kyla iš Sutarties nuostatų ir kitų priemonių, priimtų 

Bendrijos institucijų vadovaujantis Sutartimi. Nuo to momento, kai Bendrija pradeda veikti, 

įgyvendindama bendrą politiką santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, valstybės narės šiose 

politikos srityse praranda teisę individualiai ar kolektyviai prisiimti teisinius įsipareigojimus prieš 

trečiąsias šalis. Kramer byloje ES Teisingumo Teismas be to nurodė, jog Bendrija turi teisę sudaryti 

tarptautines sutarys srityse, kuriose jai nėra tokia kompetencija perduota, tačiau ji yra būtina 

iškeltiems tikslams pasiekti 109. 

Naujų technologijų plėtra ir didėjanti pasaulinė konkurencija privertė valstybes nares atsisakyti kai 

kurių nuostatų ir pabandyti kurti konkurencingesnę vieningą Europos energijos rinką. Svarbų 

vaidmenį šiame kontekste suvaidino ir tai, jog ES bendroji prekybos politika priklauso išimtinei ES 

kompetencijai (SESV 3 str.). Be to, Lisabonos sutartis (SESV 207 str.) praplėtė bendrosios prekybos 

sąvoką, numatydama, kad pastaroji apima ne tik prekybą prekėmis, bet ir paslaugų teikimą ir 

tiesiogines investicijas. Galima pastebėti, jog energijos išteklių tiekimo tarp ES šalių narių (jose 

veikiančių kompanijų) ir tiekėjų iš trečiųjų šalių sutartys kaip tik ir yra neatsiejamai susijusios tiek su 

išteklių tiekimu, tiek su atitinkamų paslaugų teikimu (pavyzdžiui, išteklių transportavimu). Todėl 

paslaugų teikimo įtraukimas į bendrosios prekybos politikos apimtį padėjo bent iš dalies apriboti 

valstybių narių kompetenciją be ES institucijų įsikišimo sudaryti dvišales sutartis. Naują prasmę šiame 

kontekste įgauna ir išteklių tiekimą bei su tuo susijusių paslaugų teikimą apibrėžiančio reguliacinio 

modelio energetikos srityje įgyvendinimui skirtas trečiasis ES energetikos paketas: teisinga būtų teigti, 

jog, siekdamos sukurti kuo palankesnes sąlygas konkurencijai vidaus elektros energijos ir dujų rinkoje, 

šalys narės puoselėja ne tik su bendros rinkos sukūrimu, bet ir su bendrosios prekybos politikos 

įgyvendinimu susijusius tikslus. 

Vis dėlto, net ir akcentuojant pakankamai „taikius“ bendros rinkos sukūrimo ir konkurencingumo 

skatinimo siekius, išorės subjektai trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimą kol kas sėkmingai 

blokuoja. Viena to priežasčių yra tai, jog dar Europos Bendrijų steigimo sutarties nuostatos įtvirtino ne 

tik ekonominę laisvę, bet ir teisėtą monopolijų egzistavimą. Viena vertus, Europos Bendrijų sutarties 

31 str. (SESV 37 str.) nuostatos reikalauja visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas 

pertvarkyti taip, kad „būtų užtikrinta, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebus 

diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu“. SESV 106 straipsnio 1 dalis 

įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad valstybinių įmonių ir įmonių, kurioms yra suteiktos 

specialios ir išimtinės teisės, teisinis reguliavimas „neprieštarautų šioje Sutartyje nurodytoms 

taisyklėms...“. Kita vertus, 106 straipsnio 2 dalis įmonėms, atsakingoms už bendros ekonominės 

reikšmės paslaugas, leidžia nukrypti nuo sutartyje įtvirtintų taisyklių, jei tai yra būtina, kad atliktų 

joms patikėtus specialius uždavinius. Šia sutarties nuostata neretai ir naudojasi monopolinių pozicijų 

ES energetikos sektoriuje užleisti nenorinčios stambios kompanijos. 

Apibendrinat galima teigti, jog ES Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad ES gali vykdyti išorės 

politiką, kai: a) esama toje srityje priimtų ES (EB) teisės aktų; b) tai yra būtina iškeltiems tikslams 

pasiekti. Be to, ES Taryba savo sprendime yra nurodžiusi, jog „Bendrijos kompetencija sudaryti 

tarptautinius susitarimus ne tik aiškiai numatyta jos Steigimo sutartyje, bet galima ir dėl kitų šios 

Sutarties nuostatų bei teisės aktų, kuriuos pagal tas nuostatas priėmė Bendrijos institucijos“ 110. Kita 

vertus, ES Teisingumo Teismas byloje dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 111 taip pat 

pabrėžė, kad ES funkcionuoja, remdamasi suteiktų teisų principu, todėl Sutarties nuostatos, ypač SESV 

352 str., negali būti naudojamas Bendrijos kompetencijos praplėtimui už Sutarties ribų. Verta 

pastebėti, jog SESV, atskiru skirsniu priskyrusi energetiką prie sektorių, kuriuose galimi ir į išorę 

orientuoti ES veiksmai, nenumatė aiškių įgaliojimų ES sudaryti tarptautines sutartis. Be to, valstybės 

109 1976 m. liepos 14 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–3/76 Cornelis Kramer and others (byla buvo 

susijusi su jūrų organizmų apsauga). 

110 1994 m. gruodžio 22 d. ES tarybos sprendimas Nr. 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde 

(1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių 

klausimų atžvilgiu. 

111 1996 m. liepos 11 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–2/94. 

47




narės pasirašė deklaraciją dėl energetikos sektoriaus 112, kuri suteikė šalims teisę veikti vienašališkai 

tais klausimais, kurie yra susiję su energetikos tiekimo saugumu. Tačiau ši deklaracija apribojo ES 

galias sudaryti tarptautinius susitarimus su energetikos saugumo susijusiais klausimais. Vis dėlto 

apibendrinant galima daryti išvadą, kad ES energetikos sektoriuje turi kompetenciją sudaryti 

tarptautines sutartis – pagrindą tam suteikia SESV 216 str. (1) 113. Lietuva tuo galėtų pasinaudoti 

siūlydama parengti Energetikos chartiją pakeičiantį susitarimą su Rusija (jei pastaroji taip ir nesutiks 

ratifikuoti chartijos), taip pat Europos Komisijos derybas su Turkmėnistanu ir Azerbaidžanu, Rusija ir 

Baltarusija vainikuosiančius susitarimus. 

VISŲ IŠORINIŲ ES INICIATYVŲ DERINIMAS 

Nors aplinkosaugos, konkurencingumo ir kiti klausimai nėra tiesiogiai susiję su ES išorine energetikos 

politika, tačiau energijos išteklių kainų skirtumai neabejotinai daro poveikį šioms sritims. Akivaizdu, 

jog Rusija, taikydama didesnius nei kitoms ES šalims dujų tarifus nuo vieno tiekėjo priklausomoms 

valstybėms, sudaro prastesnes konkurencines sąlygas tų šalių pramonės produkcijai ir taip iškreipia 

konkurenciją ES vidaus rinkoje. Panašiai būtų iškreipta konkurencija, jei branduolinės saugos ir CO2 

emisijų reikalavimų nepaisančiose kaimyninių šalių elektrinėse gaminamai elektros energijai būtų 

leista nevaržomai patekti į ES rinką. Šiame kontekste ir kyla akivaizdus poreikis rengti bendrus 

pasiūlymų paketus, apimančius ES išorinę energetikos politiką, BUSP ir EKP instrumentus, 

aplinkosaugos, bendros rinkos, prekybos politikų principus. Ypač svarbu plėtoti ES išorinę energetikos 

politiką per tas sritis, kurių valstybės narės tiesiogiai nesieja su nacionaliniu saugumu (kitaip tariant, 

per sritis, kurios dar nėra saugumizuotos), pavyzdžiui, bendra išorės politika dėl energetikos įrenginių 

technologinės plėtros ir mokslinių tyrimų, dėl energijos tranzito bei kitų priemonių. Tokie veiksmai 

užtikrintų nors lėtą, tačiau vis gilėjančią ES valstybių narių integraciją išorinės energetikos politikos 

srityje. Toliau apžvelgiamos šios idėjos realizavimo galimybės, išskiriant keturias veiklos sritis: 

1) ES išorinės energetikos politikos derinimą su BUSP; 

2) ES išorinės energetikos politikos derinimą su EKP instrumentais; 

3) ES išorinės energetikos politikos derinimas su bendros rinkos, konkurencingumo, prekybos 

politikos principais; 

4) ES išorinės energetikos politikos derinimas su aplinkos apsaugos politikos nuostatomis ir tikslais 

energetinių technologijų plėtros srityje. 

1. ES išorinės energetikos politikos derinimas su bendrąja užsienio ir saugumo politika 

Nors po Lisabonos sutarties įsigaliojimo esminiai sprendimai BUSP ir EKP srityse vis dar priimami 

tarpvyriausybinių derybų keliu, sutartis atvėrė naujas galimybes valstybėms narėms veikti bendrai 

išorinių santykių srityje, sustiprino viršnacionalinių ES institucijų įgaliojimus, paskatino siekti 

nuoseklumo, kuriant ir plėtojant santykius su trečiosiomis šalimis 114. Pagrindine naujove formuojant 

112 Deklaracija dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 176a (SESV 194 str.) straipsnio. Konferencijos 

įsitikinimu, 176a straipsnis neturi poveikio valstybių narių teisei imtis reikiamų priemonių, užtikrinant energijos 

tiekimą 297 straipsnyje numatytomis sąlygomis. 

113 „Sąjunga gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis 

organizacijomis, kai tai yra numatyta Sutartyse arba kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint Sąjungos 

politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų, arba kai jį numato Sąjungos teisiškai 

privalomas aktas, arba kai jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį“. 

114 17(1) str. „Išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Sutartyse nustatytus atvejus, ji (Europos 

Komisija – aut.) užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose“. 

21(2) str. „Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo 

visose tarptautinių santykių srityse, kad: ..f) prisidėtų prie tarptautinių priemonių, skirtų aplinkos kokybės 

išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui, siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi, 

kūrimo“. 

21(3) str. „Sąjunga užtikrina savo išorės veiksmų įvairių sričių bei jų ir kitų savo politikos krypčių nuoseklumą. 

Taryba ir Komisija, kurioms padeda Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, 

užtikrina šį nuoseklumą ir bendradarbiauja šiuo tikslu“. 

48




ES išorinę energetikos politiką galima įvardyti Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir 

saugumo politikai pareigybės įkūrimą. Viena vertus, šio pareigūno pirmininkavimas ES Tarybai ir 

pagalba Europos išorinių veiksmų tarnybos veiklai sukūrė prielaidas koordinuotam veikimui ES 

išorinės energetikos politikos srityje. Kita vertus, kai kurių ekspertų nuomone 115, ES Sutarties 5 dalies 

nuostatos ir valstybių narių 13 116 ir 14 117 deklaracijos Dėl Bendros užsienio ir saugumo politikos 118 

lemia tai, jog vyriausiasis įgaliotinis iš esmės neturi kompetencijos veikti energetikos politikos srityje. 

Vis dėlto, atsižvelgiant į ES energetikos politikos unikalumą (daugelis valstybių sutinka, jog bendra ES 

energetinė politika išeina už ES ribų ir glaudžiai siejasi su ES išorės politika), kelių tarpusavyje 

susijusių instrumentų (įskaitant BUSP, EKP, prekybos politikos ir kt.; žr. tolimesnius skirsnius) 

naudojimas siekiant energetinių tikslų gali būti itin veiksmingas. 

Šiame kontekste galima prisiminti 2006 m. lapkritį ES pasirašytą vieną pirmųjų ES susitarimų su 

Azerbaidžanu, kuriame Briuselis išreiškė viltį, kad Azerbaidžanas taps ES strateginiu partneriu 

energetinių išteklių tiekimo ir transportavimo srityje. Vėliau šio susitarimo dalimi tapo 2007 m. 

Juodosios jūros sinergijos iniciatyva (angl. Black Sea Synergy Initiative), kurios atsiradimą paskatino 

Europos Komisijos komunikatas „Juodosios jūros sinergija – nauja regioninio bendradarbiavimo 

iniciatyva“ 119 . Šiame dokumente, skirtame bendrosios ES politikos Juodosios jūros regiono valstybių 

atžvilgiu plėtrai, ketvirtuoju iš trylikos ES įsitraukimo punktu įvardytas energetinio saugumo 

stiprinimas. Atsižvelgiant į ES tikslą kurti atsvarą Rusijos, JAV ir kitų veikėjų įtakai regione bei vis dar 

neprasidėjusį energijos išteklių tiekimą iš Azerbaidžano, galima teigti, jog energetika šiuo atveju 

pasitarnavo kaip užsienio politikos instrumentas (o ne galutinis tikslas), t. y. veiksnys, skatinantis 

dialogą tarp energetinius resursus turinčių kaimyninių valstybių ir juos importuojančių ES narių. 

Lietuva turėtų siekti, kad BUSP kontekste pasiekti laimėjimai artimiausiu metu transformuotųsi į 

konkrečią naudą energijos išteklių tiekimo srityje. 

Atskiro dėmesio reikalauja 2009 m. lapkritį įsteigta ir du kartus per metus susirenkanti ministrų lygio 

ES–JAV Energetikos taryba. JAV šioje institucijoje atstovauja valstybės ir energetikos sekretoriai, o ES 

– išorinių ryšių, energetikos, mokslo ir tyrimų komisarai, pirmininkaujančios valstybės energetikos 

ministras ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Vienas 

svarbiausių klausimų 2010–2011 m. Energetikos tarybos darbotvarkėje buvo susijęs su siekiu 

paskatinti Turkijos ir Azerbaidžano susitarimo dėl dujų tranzito pasirašymą. Minėtoms valstybėms 

pasirašius susitarimą dėl tiekimo sąlygų, atsivėrė galimybės Kaspijos jūros baseino dujų išteklius 

eksportuoti į ES rinką. Šiuo metu ES ir JAV siekia paspartinti Irako dujų eksportą skatinančios teisinės 

bazės sukūrimą ir Shah Deniz II dujų telkinio eksploatacijos pradžią (tai turėtų lemiamos įtakos 

investicijoms į Pietinį dujų tiekimo koridorių). Be to, ES ir JAV bendromis pastangomis taip pat 

skatinama Ukrainos dujų sektoriaus reforma ir sistemos modernizavimas, investicinio klimato 

Ukrainoje gerinimas, energetikos kompanijų restruktūrizavimas ir pan. Pirmininkaudama ES Tarybai, 

Lietuva turės galimybę dalyvauti ES–JAV Energetikos tarybos veikloje ir siūlyti sau svarbias 

iniciatyvas, susijusias su skalūninių dujų plėtra Europoje, suskystintų gamtinių dujų importo iš JAV į 

Europą skatinimu, Kaspijos jūros regiono valstybių atsivėrimu Vakarams ir pan. 

115 Sami Hancher Andoura ir Marc Leigh van der Woude, „Towards a European Energy Community: a Policy 

Proposal“. Notre Europe Studies &Research, 2010. 

116 ES sutarties nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, įskaitant Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio 

užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybės sukūrimą ir Europos išorės veiksmų tarnybos įsteigimą, 

neturi įtakos dabartiniams valstybių narių įsipareigojimams jų užsienio formavimo nustatymo bei vykdymo ir jų 

nacionalinio atstovavimo trečiosiose šalyse bei tarptautinėse organizacijose srityse. 

117 Konferencija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuostatomis, susijusiomis su bendra užsienio ir saugumo 

politika, nesuteikiama naujų galių Europos Komisijai inicijuojant sprendimus ar nepadidinamas Europos 

Parlamento vaidmuo. 

118 Prie tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, pasirašytą 2007 m. gruodžio 13 d., 

baigiamojo akto pridėtos deklaracijos. 

119 Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui. „Juodosios jūros sinergija – nauja regioninio 

bendradarbiavimo iniciatyva“.Briuselis, 11.04.2007, KOM(2007) 160 galutinis. 

49




Nepaisant nuo 2000 m. vykdomo formalaus ES–Rusijos energetinio dialogo neefektyvumo, Rusija 

yra taip pat suvokiama kaip vienas svarbiausių ES partnerių energetikos srityje 120. Šiuo metu ES ir 

Rusijos bendradarbiavimas energetikos srityje yra plėtojamas Nuolatinėje partnerystės taryboje. 

Paminėtina, kad Rusija nėra nei Energetikos chartijos sutarties, nei Energijos bendrijos sutarties 

dalyvė, be to, šalis tik visai neseniai prisijungė prie Pasaulinės prekybos organizacijos (toliau – PPO) 

(tiesa, su numatytomis išimtimis energetikos sektoriui). Dėl šios priežasties Europos komisija siekia 

kuo greičiau pasirašyti naują ES ir Rusijos susitarimą, skatinantį energetinį bendradarbiavimą 

branduolinės saugos, prieigos prie išteklių, tinklų ir eksporto rinkų, investicijų apsaugos, krizių 

prevencijos ir kitose srityse 121. Tačiau tikėtina, kad galutinė derybų baigtis dėl naujojo susitarimo gali 

būti palankesnė Rusijai, o ES gali nepavykti „susaistyti“ Rusiją su europinėmis vidaus rinkos ir kitomis 

„žaidimo“ energetikos sektoriuje taisyklėmis. 

Glaudesniam ES ir Rusijos instituciniam bendradarbiavimui pirmiausiai kliudo skirtingos ES šalių 

narių pozicijos Rusijos atžvilgiu, kurios ypač išryškėja tarpvyriausybinėse derybose BUSP klausimais. 

Antra, pati ES bendroji energetinė politika yra pradinėje vystymosi stadijoje, todėl, neįgyvendinus 

reguliacinio modelio ES viduje, jį „eksportuoti“ bus be galo sudėtinga. Trečia, Rusija ir ES energetinio 

dialogo kontekste puoselėja skirtingus tikslus: ES siekia priėjimo prie Rusijos energetinių išteklių, o 

Rusija – užsienio investicijų ir galimybės veikti ES rinkoje. Ketvirta, glaudesnis institucinis 

bendradarbiavimas sunkiai įmanomas ir dėl Rusijoje susiformavusio unikalaus politinio ir ekonominio 

režimo, kurio pagrindiniai bruožai – išorinėms įtakoms atspari politinė sistema bei biurokratinės 

korporacijos kontroliuojamos ir nuo tiesioginių užsienio investicijų izoliuotos 122 strateginės šalies ūkio 

šakos 123. Būtent dėl šių priežasčių ES pastangos Rusijoje pritaikyti „institucinio susaistymo“ politiką ir 

išnaudoti savo, kaip ekonominio „magneto“ ar normatyvinės galios bruožus, yra beveik automatiškai 

užprogramuotos nesėkmei 124. Pagrindinis rezultatas, kurio galima tikėtis, yra susitarimai be platesnių 

integracijos įsipareigojimų abi puses dominančiose srityse, pavyzdžiui, dėl energetinių išteklių tiekimo 

kainų ir apimčių. 

2. EKP logikos ir instrumentų reikšmė ES išorinės energetikos politikos plėtrai 

Vertinant EKP instrumentų poveikį ir svarbą ES išorinei energetikos politikai, galima pasiremti 

autoriais, teigiančiais, kad ES bandymai daryti įtaką konkretiems veikėjams, pasinaudojant EKP 

instrumentais, bent jau iki šiol nebuvo nei nuoseklūs, nei koordinuoti, nei efektyvūs 125 . Priežastis 

panaši kaip ir BUSP atveju: skirtingi veikėjai (Europos Komisija, ES Taryba, Europos Parlamentas, 

šalys narės) puoselėja skirtingus tikslus, nederina strateginių iniciatyvų, o kartais – ir konkuruoja 

tarpusavyje 126. Anot G. Meloni, esminis EKP trūkumas yra tas, jog šis ES plėtros politikai alternatyvus 

120 Rusijai tenka ypatingas vaidmuo ES energijos rinkoje: 36 proc. viso ES dujų importo yra kilę iš Rusijos, o 

80 proc. visos Rusijos naftos eksportuojama į ES. 

121 Tai akcentuoja ir Europos Komisijos 2011 m. rugsėjo 7 d. komunikatas „ES energetikos politika. 

Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“. 

122 Iki 2008 m. įstatymai draudė užsienio kompanijoms strateginėse Rusijos įmonėse įsigyti kontrolinius akcijų 

paketus (daugiau kaip 50 proc. akcijų). Dabar jos nebegalės įsigyti ir blokavimo teisę suteikiančių strateginių 

Rusijos įmonių akcijų paketų (tokia teisė gaunama turint 25 proc. kompanijos akcijų) ir taip daryti įtaką šių 

įmonių valdymui. Žr.: „Law on Foreign Investment Restrictions May Harm Russian IPOs“. Detalesnė informacija 

adresu: . 

123 Rytų geopolitikos studijų centras. „Rusija po prezidento rinkimų: ar įmanomi pokyčiai?“ Rytų pulsas, 2008, 

Nr.1(1). Detalesnė informacija adresu: 

. 

124 Laurynas Kasčiūnas, „ES vidinės integracijos poveikis išorinei europeizacijai: Ukrainos ir Rusijos atvejų 


125 

Sandra Lavenx ir Frank Schimellfennig, „Relations With the Wider Europe“. Journal of Commom Market 

Studies, 2008, Vol 46. 

126 Geriausiai tai iliustruoja diskusijos dėl Nabucco, NordStream, SouthStream dujotiekių, M. Barroso ir V. Putino 

asmeniniai nesutarimai, diskusijos dėl efektyviausių instrumentų santykiuose su Rusija ir Rytų partnerystės 

šalimis bei akivaizdi priešprieša tarp DG Energy ir DG Relex (administruojančio Rytų partnerystės instrumentą ir 

50




ES išorės santykių instrumentas visiškai neskatina kaimyninių šalių reformuotis, perimti ES 

standartus. Integracijos be narystės modeliuose kertinis ES plėtros politikos sąlygiškumo principas, 

pagal kurį ES turėtų suteikti išorines paskatas kaimyninėms valstybėms priimti europines taisykles, 

veikia neefektyviai 127. ES išorinės energetikos politikos kontekste tai reiškia, jog spaudimas esamiems 

ir potencialiems ES partneriams energetikos srityje, nesuteikiant pastariesiems narystės ES 

perspektyvos, nesukuria sąlygų „perkelti“ bendradarbiavimą su jais į kokybiškai aukštesnį politinį, 

ekonominį ir institucinį lygį. 

ES išorinę politiką Pietų Kaukaze, turinčiame strateginę reikšmę Lietuvai, formuojančios bei 

įgyvendinančios institucijos nesukūrė nuoseklios energetikos politikos regiono atžvilgiu ir dėl to, jog 

EKP iš esmės buvo ir yra orientuota į Pietų Kaukazo valstybių demokratizavimą, o ne naftos ir dujų 

transportavimo koridorių tiesimą (todėl atsverti Rusijos įtaką regiono energetikos sektoriui yra 

sudėtinga). Galima įvardinti ir kitą nepalankią tendenciją – ES iniciatyvos šiame regione visuomet 

konkuravo ir vis dar konkuruoja su alternatyviais Nepriklausomų valstybių sandraugos (toliau – NVS) 

ekonominėje erdvėje vykstančiais integracijos projektais. Šios tendencijos pastebimos tiek kliūčių 

prekybai šalinimo, tiek bendrų reguliacinių normų NVS kūrimo srityse. 

Paminėtina, kad bent jau neformaliu lygiu Pietų Kaukazo šalių priklausomybė NVS erdvei yra stipresnė 

nei priklausomybė ES ekonominei erdvei. Kitaip tariant, šios šalys vadovaujasi kitokiomis nei Europoje 

ekonominio žaidimo taisyklėmis (verslo kultūra, ekonomikos ir politikos tarpusavio sąveikos 

modeliais), todėl valstybėse veikiančių formalių ir neformalių galios centrų prisitaikymo prie ES 

siūlomo reguliacinio modelio kaštai būtų pakankamai dideli 128. Paminėtina, kad šie prisitaikymo kaštai 

yra vienas svarbesnių veiksnių, ribojančių „europinių taisyklių” sklaidą EKP rytinėje dimensijoje (ir 

atitinkamai EKP dalyvaujančių šalių energetikos sektoriuje). 

Nepakankamas galimybes įgyvendinti ES išorinės energetikos politikos tikslus Pietų Kaukaze 

iliustruoja ir tai, kad 2007–2013 m. laikotarpiu Rytų partnerystės instrumento (kaip sudėtinės EKP 

dalies) įgyvendinimui skirtas biudžetas sudaro tik 450–785 mln. eurų. Galiausiai reikia pripažinti ir tai, 

jog EKP kūrimo metu ES apskritai net nevertino Pietų Kaukazo energetikos sektoriaus kaip turinčio 

strateginę reikšmę, kadangi, tikintis Rusijos energetikos sektoriaus liberalizavimo, didžiausias 

dėmesys buvo skiriamas 2000 m. Paryžiuje inicijuotam ES–Rusijos energetiniam dialogui 129. 

Kita vertus, kritiškai vertinant BUSP ir EKP instrumentų efektyvumą, siekiant ES išorinės energetikos 

politikos tikslų, būtina pastebėti ir tai, jog šiandien ES požiūris į Rytų–Vakarų energetinio koridoriaus 

svarbą, lyginant su laikotarpiu iki 2009 m., yra kardinaliai pasikeitęs. Po 2006 m. ir 2009 m. dujų 

tiekimo per Ukrainą krizių, įvertinus ES energetinį pažeidžiamumą, valstybių narių susidomėjimas 

Pietų Kaukazu ženkliai išaugo. Antrosios dujų krizės metu (2009 m. sausį) pasitvirtino viena iš Rytų 

partnerystės iniciatyvos sukūrimo prielaidų: jei ES siekia padidinti energijos išteklių tiekimo saugumą, 

ji turi daugiau investuoti į Kaspijos jūros energetinių išteklių transportavimo infrastruktūrą. Galima 

teigti, jog ryšys tarp EKP ir ES išorinės energetikos politikos egzistavo nuo pat pradžių, todėl, siekiant 

konkrečių šių iniciatyvų įgyvendinimo rezultatų, reikia sušvelninti aptartų neigiamų veiksnių įtaką. 

reikalaujančio sukurti naują energetinio bendradarbiavimo tarp ES ir partnerių platformą) bei DG Competition 

(teigiančio, jog panašios iniciatyvos gali riboti konkurenciją prekybos srityje, pabloginti santykius su Maskva). 

127 G. Meloni. „The European Neighbourhood Policy: A Framework for Modernisation?“ European University 

Institute, 2006. 

128 Laurynas Jonavičius, „Struktūrų persidengimas posovietinėje erdvėje: teorinis ir praktinis aspektai“. Daktaro 

disertacija, VU TSPMI, 2009. 

129 Buvo tikimasi, kad Rusijos priklausomybė nuo ES realizavimo rinkos padės įtvirtinti vienodas reguliacines 

taisykles ES ir Rusijoje ir taip sustiprinti Rusijos patikimumą energetinių išteklių tiekimo srityje. Bijant 

neigiamos Rusijos reakcijos, ES institucijų dėmesys alternatyviems regionams, tokiems kaip Pietų Kaukazas, 

buvo išties žemas. Tiesa, reikia paminėti, jog tuomet ir pati Rusija Azerbaidžano dar nevertino kaip rimto 

konkurento ir strateginę reikšmę energijos išteklių srityje turinčio veikėjo: ES baiminantis neigiamos Rusijos 

reakcijos dėl pernelyg didelio ES aktyvumo, pati Lukoil kompanija pardavė 10 proc. ACG (Azeri-Chirag-Guneshli) 

naftos telkinio akcijų. 

51




Tiesa, kol Prancūzija ir Vokietija ieškos taip vadinamo „santykių su Rusija ir kitomis kaimynėmis 

balanso“, tai padaryti bus ypač sudėtinga. 

3. Bendros rinkos, konkurencingumo, prekybos politikos principų reikšmė 

Daugeliui ES šalių (ypač Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, priklausančioms nuo energetinių išteklių 

tiekimo iš Rusijos) aktualu pakeisti nesąžiningą „Gazprom“ dujų importo kainų režimą bei kitas 

sąlygas, suteikiančias kai kurių ES valstybių narių bei trečiųjų šalių gaminiams santykinį pranašumą 

dėl pigesnių jiems gaminti naudojamų energijos išteklių. Siūlant sieti tarpusavyje susijusių interesų 

įgyvendinimo mechanizmus, galima bandyti pasinaudoti ES „aksioma“, kuri teigia, kad bendra ES 

energetikos politika (ir išorinė energetikos politika kaip jos dalis) yra prielaida ES konkurencingumui 

didinti 130. Verta prisiminti dar 2000 m. priimtą Lisabonos strategiją, kurios esmė – sukurti sąlygas ES 

tapti konkurencingiausia ir sparčiausiai augančia ekonomika pasaulyje. Strategijoje įvardinta ES ūkio 

produktyvumo mažėjimo problema finansinio nestabilumo ir ekonominio nuosmukio laikotarpiu yra 

itin aktuali. Nors Lisabonos strategija įgyvendinta nebuvo, joje įvardyti pavojai išliko svarbūs ir 

šiandien, todėl galima tikėtis, jog konkretūs siūlymai dėl reformų ir visų ES šalių konkurencingumą 

didinančių priemonių gali sulaukti pritarimo. 

Nagrinėjant praktines šios idėjos realizavimo galimybes, pastebėtina, jog tik Lisabonos sutartyje pirmą 

kartą buvo formaliai įtvirtinta ES kompetencija energetikos klausimais (išskyrus EURATOM sutartį 

branduolinės energetikos srityje), todėl iki to laiko energetikos sektorių reglamentuojantys vidaus 

teisės aktai buvo priimami daugiausia vadovaujantis konkurencijos ir vidaus rinkos kūrimą 

apibrėžiančiomis Europos Bendrijų steigimo sutarties nuostatomis. Kita vertus, Europos Bendrijų 

steigimo sutartyje įtvirtinta bendrosios rinkos sukūrimo idėja energetikos sektoriuje ilgą laiką išliko 

neįgyvendinta. Valstybės narės nenorėjo deleguoti Europos Komisijai savo kompetencijos energetikos 

sektoriuje dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, energetikos sektorius valstybių narių buvo 

laikomas itin susijusiu su nacionaliniu suverenitetu; antra, valstybės narės rėmėsi skirtingais 

energetikos sektoriaus valdymo ir reguliavimo metodais. Todėl, net įtvirtinus laisvo prekių judėjimo 

tarp valstybių narių principą, energetikos sektorius liko suskaidytas nacionaliniu pagrindu, jame 

dominavo valstybinės įmonės ar valstybės remiamos monopolijos 131. 

Monopolinių įmonių, atsakingų už bendros ekonominės reikšmės paslaugų teikimą, veiklos teisėtumą 

ES Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs ne kartą. Vadovaujantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi, 

nagrinėtos ir energetikos sektoriaus bylos, susijusios su monopolijų reguliavimu ir prekyba tarp 

valstybių narių. Verta pastebėti, jog, nors ES Teisingumo Teismo sprendimai dažniausiai yra palankūs 

bendrosios rinkos formavimui, bylose, susijusiose su energetikos sektoriumi, dažniau priimami 

sprendimai, nepalankūs energetikos rinkų integracijai 132. Pavyzdžiui, byloje Europos Komisija prieš 

Prancūzijos Respubliką 133 buvo iškeltas klausimas, ar Prancūzija nepažeidė Europos Bendrijų steigimo 

sutarties, suteikdama išskirtines elektros energijos eksporto ir importo teises vienai kompanijai. Šioje 

byloje ES Teisingumo Teismas, sutikdamas su Europos Komisijos argumentais, kad importo ir 

eksporto monopolijų įsteigimas yra diskriminacija Europos Bendrijų steigimo sutarties 31 straipsnio 

(SESV 37 str.) prasme, pareikalavo Europos Komisijos įrodyti, jog ekonominės reikšmės paslaugų 

monopolijos yra nereikalingos ir gali būti taikomos mažiau varžančios priemonės, t. y. visą įrodinėjimo 

naštą perkėlė Europos Komisijai. 

130 Peter Cameron (sud.), Legal Aspects of EU Energy Regulation. Oxford: Oxford University Press, 2005. 

131 Th. W. Walde, „European Energy Law under the Impact of Globalization: From State to Market, from Plan to 

Contract, from Public Ownership to Economic Regulation and Beyond“. First draft. Starting date: May 2000. 

132 Ibid. 

133 The Court of Justice of the European Communities. Judgment of 23/10/1997. Commission v. French Republic. 

C-159/94. 

52




Galima prisiminti ir Campus Oil bylą 134, kai Airijos teismas kreipėsi į ES Teisingumo Teismą, 

prašydamas išaiškinti, ar Airijos reikalavimai naftos produktų gavybos operatoriams 135 neprieštarauja 

Europos Bendrijų teisei. Airija pateikė argumentą, kad tokie reikalavimai yra būtini, siekiant užtikrinti 

nacionalinį saugumą, kadangi esą kitaip Airijos naftos perdirbimo įmonės bankrutuotų ir šalis taptų 

visiškai priklausoma nuo naftos produktų importo. ES Teisingumo Teismas patvirtino, jog 

nepertraukiamo energijos tiekimo užtikrinimas yra tiesiogiai susijęs su nacionaliniu saugumu, ir 

nusprendė, kad Airijos reikalavimai yra proporcingi siekiamam tikslui. Galima daryti išvadą, jog, nors 

įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, yra taikomos Europos 

Bendrijų steigimo sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo ir konkurencijos, egzistuoja galimybė 

taikyti išimtis, jei šių taisyklių laikymasis trukdo atlikti joms patikėtus uždavinius (susijusius su 

bendros ekonominės reikšmės paslaugų teikimu). 

Įtvirtinęs monopolijų teisėtumo analizės mechanizmą, vėliau ES Teisingumo Teismas vengė kištis į 

energetikos sektoriaus liberalizavimą ir restruktūrizavimą, palikdamas šiuos klausimus kitoms ES 

institucijoms. Europos Komisija pasiliko sau teisę leisti bendrovei būti monopolija ypatingomis 

aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl brangios infrastruktūros (vadinamosios natūralios monopolijos) arba 

tokiu atveju, kai svarbu užtikrinti viešosios paslaugos teikimą. Tačiau Europos Komisija taip pat 

nurodė, jog: a) monopolinės bendrovės privalo galėti įrodyti, kad jos sąžiningai elgiasi su kitomis 

bendrovėmis; b) natūralios monopolijos savo infrastruktūra turi leisti naudotis visiems; c) iš teikiant 

viešąją paslaugą gauto pelno negalima finansuoti savo komercinės veiklos, nes tai sudarytų galimybę 

nustatyti mažesnes nei konkurentų kainas. 

2011 m. spalio 25 d. buvo priimtas reglamentas 136 dėl energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo (angl. 

Regulation on Energy Market Integrity and Transparency – REMIT), numatęs papildomas priemones, 

skirtas kovoti su manipuliavimu ir piktnaudžiavimu didmeninėse energijos rinkose bei užtikrinti 

didesnį jų skaidrumą. Reglamentu naudojimasis viešai neatskleista informacija, numatyta prievolė 

veiklos vykdytojams skelbti visuomenei viešai neatskleistą informaciją apie savo veiklą, t. y. apie 

elektros energijos ar gamtinių dujų gamybos, vartojimo, perdavimo ar laikymo infrastruktūros 

pajėgumus. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, siūlomos priemonės turėtų 

suteikti rinkos dalyviams visą informaciją apie sistemos fizinę būklę ir veiksmingumą, pavyzdžiui, apie 

gamybą, elektros energijos esamą ir galimą pasiūlą bei paklausą, tinklo pajėgumus perduoti elektros 

energiją ir tinklų sujungimo pajėgumus, tinklų perkrovą, elektros energijos srautus ir techninę tinklo 

priežiūrą, subalansavimą ir rezervinę galią 137. 

4. Bendrosios aplinkosaugos politikos ir energetinių technologijų plėtros svarba ES išorinei 

energetikos politikai 

Ne vienas autorius savo tyrimuose yra patvirtinęs prielaidą, jog esama akivaizdžios aplinkos apsaugos 

ir energetikos politikos tikslų bei priemonių integracijos 138. Pavyzdžiui, SESV 194 str. kaip vienas iš ES 

134 The Court of Justice of the European Communities. Judgment of 10/07/1984. Campus Oil Limited and others 

v. Ministry for Industry and Energy. C–72/83. 

135 

Bent 35 proc. išgautos naftos perduoti Airijos naftos perdirbėjams, o pirkėjams – bent 35 proc. perkamos 

naftos įsigyti iš Airijos naftos perdirbėjų. 

136 

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1227/2011 dėl energijos rinkos 

vientisumo ir skaidrumo. 

137 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir 

Tarybos reglamento dėl energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo. Detalesnė informacija adresu: . 

138 Sophie Schmitt ir Kai Schulze, „Choosing Environmental Policy Instruments: An Assessment of the 

‘Environmental Dimension’ of EU Energy Policy”. European Integration online Papers (EIoP). Special Mini-Issue 1, 

2011, Vol 15. Detalesnė informacija adresu: . 

53




energetikos politikos tikslų išskiriamas siekis skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei taupymą ir 

naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą. Energetikos sektoriuje buvo priimti teisės aktai dėl 

energijos naudojimo efektyvumo (produktų ženklinimo, pastatų energetinio naudingumo, 

kogeneracinių technologijų panaudojamo), atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo skatinimo ir 

pan., kurie glaudžiai susiję su aplinkosaugos nuostatomis. Tiesa, skeptikai pastebi, jog didžioji dalis 

aplinkosaugą ir energetiką siejančių ES teisės aktų yra orientuoti į ES vidų, o ne išorę 139. Kitaip tariant, 

ES išorinei energetikos politikai aplinkos politika aiškaus poveikio iki šiol nedarė, kadangi daugiausiai 

buvo siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ES valstybėse narėse (energetikos 

sektorius generuoja 80 proc. visos ES išskiriamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos) 140. Vis 

dėlto esama tvirto pagrindo teigti, jog iš tiesų ambicingų ES klimato kaitos tikslų ateityje bus siekiama 

ne tik gilinant valstybių narių bendradarbiavimą, bet ir kuriant į išorę orientuotus ES instrumentus 

energetinės politikos srityje. 

SESV 194 (2) str. pabrėžiama valstybių narių išimtinė kompetencija priimti sprendimus dėl energijos 

išteklių naudojimo sąlygų, skirtingų energijos šaltinių pasirinkimo ir bendros energijos tiekimo 

struktūros nustatymo. Pagal SESV 192 (2) (c) str. numatytą tvarką aplinkos politikos sprendimai dėl 

priemonių, susijusių su skirtingų energijos šaltinių ir valstybių narių energijos tiekimo bendros 

struktūros pasirinkimu, gali būti priimami tik ES Tarybos pagal specialią teisėkūros procedūrą. Galima 

daryti išvadą, kad ES valstybių narių nacionaliniai interesai energetikos sektoriuje yra tokie stiprūs, 

jog riboja ES institucijų galias priimti sprendimus aplinkos politikos srityje pagal įprastą teisėkūros 

procedūrą ir teikia pirmenybę tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. Kita vertus, pagal tą patį straipsnį 

valstybės narės sutiko apriboti savo išimtinę kompetenciją, renkantis skirtingus energijos šaltinius ir 

savo energijos tiekimo bendrą struktūrą ES aplinkos politikos įgyvendinimo tikslais 141. Be to, SESV 

nuostatos dėl klimato kaitos aiškiai išreiškė valstybių narių valią, kad ES institucijos atstovautų jų 

interesams tarptautinėje erdvėje (pavyzdžiui, SESV 191 (1) str. 142). ES ir visų valstybių narių 

pasirašyta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija ir Kioto protokolas, kuriais ES prisiėmė 

atsakomybę mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, patvirtina valstybių narių politinę valią 

veikti kartu. 

Vertinant konkrečias aplinkos apsaugos politiką ir išorinę ES energetikos dimensiją siejančias 

priemones, rekomenduotina mokestiniais ir kitais instrumentais bandyti riboti su aplinkosaugos 

reikalavimais ir ES siekiais nesuderinamą energijos išteklių iš trečiųjų šalių importą, taip pat 

nesaugiose Rusijos ar Baltarusijos branduolinėse jėgainėse pagamintos elektros energijos eksportą į 

ES ir pan. Galima siūlyti kurti tarptautinį prekybos energijos ištekliais režimą, skatinantį ne tik 

konkurencijos principų elektros energijos gamybos srityje įgyvendinimą, bet ir CO2 emisijų mažinimą, 

alternatyvių energijos išteklių naudojimą, branduolinės saugos reikalavimų stiprinimą ir pan. 

Paminėtina, kad 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/72/EB dėl 

Claire Dupont ir Radostina Primova, „Combating Complexity: the Integration of EU Climate and Energy Policies”. 

European Integration online Papers (EIoP). Special Mini-Issue 1, 2011, Vol. 15. Detalesnė informacija adresu: 

. 

Jale Tosun ir Israel Solorio, „Exploring the Energy-Environment Relationship in the EU: Perspectives and 

Challenges for Theorizing and Empirical Analysis”. European Integration online Papers (EIoP). Special Mini-Issue 

1, 2011, Vol. 15. Detalesnė informacija adresu: . 

139 Jų nuomone, šiuo atveju įvyko klasikinis neofunkcionalistinės teorijos pagrindu paremtas integracijos 

procesas: valstybių narių siekis integruotis ir vykdyti bendrą klimato kaitos politiką vertė jas vykdyti gilesnę 

integraciją energetikos sektoriuje. 

140 European Commission. Energy 2020. A strategy for competetive, sustainable and secure energy. COM(2010) 

639 final. 

141 SESV 191 (1) str. numato įprastinę teisėkūros procedūrą sprendimų priėmimui aplinkos politikos srityje. 

192 (2) str. numato tris išimtis, kada sprendimai yra priimami pagal specialią teisėkūros procedūrą, t. y. 

sprendimo priėmimo galios yra perduodamos ES Tarybai. 

142 Sąjungos aplinkos apsaugos politika padeda siekti šių tikslų: ...remti tarptautinio lygio priemones, skirtas 

regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti, visų pirma kovoti su klimato kaita. 

54




elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 143 jau yra nurodyta, jog nacionaliniai reguliuotojai 

turi teisę neduoti leidimo veikti rinkoje, jeigu neužtikrinama, kad perdavimo sistemos operatorius 

atitinka atskyrimo taisykles ir nekelia pavojaus energijos tiekimo į ES saugumui 144. 

Su aplinkosaugos tikslais glaudžiai susijusios investicijos į energetinių technologijų tobulinimą ir 

mokslinius tyrimus, todėl, teikiant pasiūlymus dėl technologijų plėtros, rekomenduotina inkorporuoti 

ir tam tikrus ES išorinės energetikos politikos tikslus. Vienas svarbiausių dokumentų šioje srityje yra 

Europos strateginis energetikos technologijų planas (SET-Plan), kuris įpareigoja iš esmės paspartinti 

technologinių inovacijų procesą energetikos sektoriuje bei investuoti į mažai anglies dvideginio 

išskiriančias technologijas 145 . Šiame dokumente išskirtos 6 prioritetinės iniciatyvos: saulės, vėjo 

energijos gamyba, bioenergijos dalies bendrame energijos balanse padidėjimas, elektros tinklai, 

pajėgūs priimti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą energiją, anglies dvideginio sugavimas 

ir saugojimas, patobulinti branduolinių reaktorių prototipai. Skatinant valstybių narių įsipareigojimus 

šių prioritetų įgyvendinimui, reikėtų pabrėžti branduolinės saugos reikalavimų stiprinimą, CO2 

emisijų mažinimą, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimą ne tik ES mastu, bet ir 

santykiuose su trečiosiomis šalimis. Nuostatas apie energetinių technologijų plėtrą siūlytina įtraukti į 

institucinius santykių su ES nepriklausančiomis valstybėmis mechanizmus (pavyzdžiui, EKP, Energijos 

bendriją) bei tokiu būdu, naudojantis technologiniais ir moksliniais argumentais, siekti ES išorinės 

energetikos politikos tikslų įgyvendinimo. 

ESAMŲ PREKYBOS ENERGETINIAIS IŠTEKLIAI REŽIMŲ GERESNIS IŠNAUDOJIMAS 

ES, kaip tarptautinė organizacija ir kartu ekonominis blokas, tarptautiniuose energetiniuose 

santykiuose naudoja tris glaudžiai susijusias poveikio priemones: 

ES vidaus rinkos energetikos srityje reguliacinį modelį; 

Regioninius ir dvišalius minkštosios galios sklaidos mechanizmus; 

Daugiašalės prekybos normas 146 . 

Šiame kontekste pirmiausia reikia pastebėti, jog ES bendrosios prekybos politikos (SESV 206 str., 

207 str.) pagrindą sudaro muitų sąjunga (SESV 30 str.-32 str.). Ją kuriant buvo panaikintos kliūtys 

prekių judėjimui ES viduje bei sukurtas vieningas fiskalinis režimas prekėms, patenkančioms į ES iš 

trečiųjų valstybių 147 (SESV 28 str.). ES galioja patvirtinti muitų mokesčiai atskiroms prekių grupėms, o 

jų dydis nepriklauso nuo to, į kurią valstybę narę jos yra įvežamos. Svarbu tai, jog ES Kombinuotoji 

nomenklatūra 148 tiek gamtines dujas, tiek elektros energiją priskiria prekių kategorijai. Elektros 

energijai nustatytas nulinis importo muito mokesčio dydis, gamtinėms dujoms nustatytas 0,7 proc. 

konvencinis importo muito mokestis, o autonominis muito mokestis nulinis. Jei autonominės muitų 

normos yra mažesnės už konvencines muitų normas, taikomi autonominiai muitai 149. Kitaip tariant, 

143 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus 

rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB. 

144 Sutarties dėl ES veikimo 101 straipsnis taip pat teigia, jog „kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: 

visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių 

tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba rinkos iškraipymas“. 

145 Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir 

Regionų komitetui „Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimą (SET 

planas)“. Briuselis, 2009.10.7, KOM(2009) 519 

146 Andrej V. Belyi, „EU Missed Role in the Gas Transit Governance“. Journal of European Policy, 2011. 

147 SESV 28 (1) str. numato, kad Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp 

valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, o 

jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas. 

148 Commission Regulation (EU) No 1006/2011 of 27 September 2011 Amending Annex I to Council Regulation 

(EEC) No 2658/87 on the Tariff and Statistical Nomenclature and on the Common Customs Tariff. 

149 Commission Regulation (EU) No 1006/2011 of 27 September 2011 Amending Annex I to Council Regulation 

(EEC) No 2658/87 on the Tariff and Statistical Nomenclature and on the Common Customs Tariff. 

55




praktiškai ES neapmokestina muito mokesčiais importuojamos elektros energijos ir gamtinių dujų. 

Kita vertus, eksporto muitų mokesčius dažniausiai taiko energetinius išteklius eksportuojančios 

valstybės. Pavyzdžiui, Rusija pasiliko sau teisę taikyti iki 30 proc. gamtinių dujų eksporto mokestį. 

Daugiašalės prekybos normų sklaidos ir panaudojimo srityje galima išskirti du atvejus: PPO bei 

Energetikos chartijos sutartį. Šiame kontekste reikia konstatuoti, jog Energetikos chartijos sutartis dėl 

pernelyg politizuoto energijos išteklių tranzito problematikos pobūdžio nepadėjo sukurti efektyvaus 

tarptautinio režimo, reguliuojančio ES ir Rusijos santykius. A. V. Belyi teigimu, bet kokios efektyvios 

daugiašalės valdysenos (angl. governance) struktūros sąlyga – efektyvus ginčų sprendimo 

mechanizmas. Energetikos chartijos sutarties atveju ginčus dėl energijos išteklių tranzito numatyta 

spręsti derybomis, sukuriant nediskriminacinį transportavimo režimą ir statant naujus 

transportavimo pajėgumus. Sutartyje įtvirtinta, jog net ginčo metu draudžiama riboti tranzitą, o 

susitarti galima ir dėl laikinų transportavimo sąlygų. Tačiau Rusija ir ES Energetikos chartijos sutarties 

prasmę suprato skirtingai: Maskvai toks daugiašalis režimas buvo reikalingas siekiant ilgalaikio 

tiekimo stabilumo, o ES jį vertino kaip monopoliją naikinantį ir konkurenciją energetikos sektoriuje 

skatinantį instrumentą 150 . Vis dėlto tai nereiškia, jog panašaus pobūdžio susitarimo neįmanoma 

sudaryti ir sėkmingai panaudoti ateityje, pavyzdžiui, valstybėms narėms įgyvendinant trečiąjį ES 

energetikos paketą, silpninantį Rusijos pozicijas ES rinkoje, savo parašą iš Energetikos chartijos 

sutarties atšaukusi Rusija naujo analogiško susitarimo atžvilgiu šiandien yra nusiteikusi gerokai 

palankiau. 

Bendrą prekybos politiką ES vykdo taip pat atsižvelgdama į PPO bei Bendrojo susitarimo dėl muitų 

tarifų ir prekybos ir dvišalių sutarčių taisykles. Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos nėra 

atskirų nuostatų dėl energetikos produktų, todėl jiems taikomos bendros sutarties nuostatos (t. y. 

prekyba energetikos produktais vyksta pagal prekėms taikomas taisykles). Ateityje Bendrąjį 

susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos planuojama papildyti atskiromis nuostatomis, tiesiogiai 

taikomomis tik energetikos produktams, kadangi jų tiekimas yra neatsiejamas nuo paslaugų 

teikimo 151. Tarptautinį bendradarbiavimą energetikos srityje reglamentuoja ir Energetikos chartijos 

sutartis, tačiau vienas didžiausių tiekėjų – Rusija – nėra šios sutarties šalis. 

2011 m., Rusijai derantis dėl narystės PPO, ES (dėl jos ir šalių narių narystės šioje organizacijoje) 

teoriškai galėjo atsiverti dar viena galimybė pasinaudoti daugiašalės prekybos principais santykiuose 

su trečiosiomis šalimis. Tai ir buvo bandoma padaryti, kadangi derybų dėl Rusijos stojimo į PPO metu 

kai kurios narės išreiškė susirūpinimą dėl to, jog „Gazprom“ gamtinių dujų kainas nustatinėja, 

vadovaudamasi ne komerciniais principais. Tačiau Rusijos atstovams iš esmės pavyko įtikinti 

organizaciją, jog šalis (konkrečiai – „Gazprom“ kompanija) taikydama eksporto tarifus laikosi 

nediskriminacinės politikos 152. Rusijos teigimu, eksportuojamų dujų kainas lemia jų paklausa 

importuojančioje valstybėje ir transportavimo kaštai, todėl „Gazprom“ dujų eksporto dirbtiniu būdu 

esą neskatina ir konkurencijos sąlygų nepažeidžia 153. Kai kurioms PPO narėms išreiškus susirūpinimą 


151 Thomas Cottier et al, „Energy in WTO Law and Policy“. Detalesnė informacija adresu: 

. 

152 Atkreipdami dėmesį į ženklų skirtumą tarp vidaus ir eksportuojamų dujų kainų, Rusijos atstovai patikino, jog 

eksportuojamų dujų kainų valstybė nenustatinėja, jos yra derybų tarp pirkėjo ir pardavėjo rezultatas. Į teiginius, 

jog esama didžiulio skirtumo tarp gamtinių dujų kainos šalies viduje ir pasaulinės gamtinių dujų kainos, Rusijos 

atstovas atsakė, jog tokio dalyko kaip „pasaulinės dujų kainos“ apskritai nėra. 

153 Kai kurios PPO narės siekė detalesnio paaiškinimo dėl energetinių išteklių kainų nustatymo valstybės 

valdomose įmonėse ir ar šie kainų nustatymo mechanizmai yra grįsti komerciniais principais. Rusijos atstovai 

teigė, jog energetinių išteklių kainas nustato Federalinė tarifų tarnyba (angl. Federal Service for Tariffs), 

atsižvelgdama į gamybos rentabilumą, mokesčius, investicijų poreikį, nuvertėjimą, planuojamą pelną, atstumą 

tarp vartotojo ir gamybos vietos bei kokybės pakankamumą ir pan. Federalinės tarifų tarnybos sprendimai yra 

privalomi visiems Rusijos operatoriams. Rusijos atstovai taip pat teigė, jog šalis planuoja palaipsniui modifikuoti 

valstybės kainų reguliavimo mechanizmą ir laipsniškai įvesti rinkos nustatomą kainą vidaus rinkoje. Pagal 

naująjį mechanizmą valstybė nustatys ne galutinę dujų kainą, o tik transportavimo tarifus. 

56




dėl aiškumo trūkumo, kalbant apie užsienio įmonių galimybes investuoti į Rusijos energetikos 

sektorių, šios šalies atstovai pabrėžė, jog energetikos sektorius iš esmės yra laikomas strategiškai 

svarbiu valstybės saugumui. Dėl šios priežasties visos užsienio investicijos į šį sektorių yra 

peržiūrimos ir tikrinamos, ar nekenkia Rusijos saugumo interesams 154. Branduolinės energetikos 

srityje Rusijai leista vadovautis šalies federaliniais įstatymais ir PPO Techninių kliūčių mainams 

susitarimu (angl. WTO Technical Barriers to Trade Agreement) be jokių išankstinių įsipareigojimų 

TATENA organizacijai ar kitiems tarptautiniams susitarimams, susijusiems su branduoline sfera. 

Vadinasi, net ir įstojus į PPO Rusijos energetikos rinka greičiausiai netaps atviresnė, t. y. šalis išlaikys 

svertus riboti užsienio kapitalo atėjimą į šį sektorių. Todėl iš esmės teisinga yra pastaba, jog dėl 

didžiųjų valstybių nenoro konfliktuoti su Rusija dar vienu klausimu Rusija į PPO įstojo lengvatinėmis 

sąlygomis. Kitaip tariant, nepaisant energetinių rinkų viešumą bei atvirumą skatinančių PPO principų, 

reikalavimų įgyvendinti teisinius diskriminaciją draudžiančius ir prekybą reglamentuojančius 

reikalavimus, Rusijai buvo leista ir toliau reguliuoti energijos kainas, o „Gazprom“ – išlaikyti gamtinių 

dujų eksporto monopolį 155 ir taikyti 30 proc. eksporto mokestį gamtinėms dujoms (šis mokestis 

pakeitė prieš tai buvusį akcizo mokestį) 156. Esminiu pokyčiu gali tapti nebent tai, jog Rusija privalės 

leisti gamtinių dujų tranzitą iš trečiųjų šalių savo vamzdynais. Taigi bent teoriškai tikėtina, jog 

gamtinės dujos iš tokių valstybių kaip Kazachstanas ar Turkmėnistanas galėtų pasiekti ES. Kita vertus, 

esama abejonių, ar Rusija šį įsipareigojimą vykdys 157. Dujų tranzitas yra viena iš sričių, kurioje Rusija 

išlaikys kainų reguliavimo teisę 158, todėl neaišku, ar šis „laimėjimas“ praktikoje pasirodys naudingas. 

Pasak „Achemos“ grupės komercijos direktoriaus T. Misiūno, Rusijai įstojus į PPO „derybos ir 

antidempingo bylos bus kur kas sudėtingesnės, nes tai bus kvestionuojama PPO. Europos Komisija 

bijos būti tokia drąsi, kokia buvo iki šiol, nes visa tai persikels į PPO institucijas Ženevoje” 159. 

Kol ES nesugeba palankiai išnaudoti daugiašalių prekybos normų, Lietuva suinteresuota stiprinti dar 

vieną ES poveikio tarptautiniams energetiniams santykiams priemonę, t. y. regioninius ir dvišalius 

ES minkštosios galios sklaidos mechanizmus. Pavyzdžiui, tokiais mechanizmais laikytinos 

TRASECA ir INOGATE programos jau turėjo teigiamą poveikį, formuojant ilgalaikius ryšius su išteklių 

tiekėjais ir transportuotojais, tarpvyriausybiniu lygiu institucionalizuojant rinkos praktiką. Kita vertus, 

laikantis diferencijuoto požiūrio į esamus ir potencialius partnerius, ES režimo trečiosios šalyse (bent 

tranzito srityje) pritaikyti iki šiol nepavyko. Rusijos ekspertų teigimu, šios priemonės buvo 

nesėkmingos, kadangi ES santykiams su Rusija pabandė pritaikyti vienokį bendradarbiavimo režimą 

(Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, Energetinis dialogas, kuris nesprendžia, pavyzdžiui, 

tranzito per Ukrainą klausimų), o buvusių posovietinių šalių atžvilgiu – kitokį (INOGATE, TRASECA 

projektai, BTC alternatyvus vamzdynas, EKP, Rytų partnerystės priemonės). Užuot plėtojus daugiašalį 

bendradarbiavimą, tarp ES ir Rusijos sustiprėjo geopolitinė priešprieša ir konkurencija dėl 

dominavimo vieno ar kito regiono dujų ir naftos gavybos bei transportavimo sektoriuose. Kita vertus, 

Rusijai taikyti tokį patį integracijos ar bendradarbiavimo modelį kaip Rytų Europos ar Pietų Kaukazo 

valstybėms buvo neįmanoma dėl aktyvaus Rusijos priešinimosi bet kokioms ES primetamoms 

taisyklėms. 

ES viduje kuriamo vidaus rinkos funkcionavimo modelio eksportą į kaimynines šalis galima 

įvardinti kaip vieną svarbesnių ES išorinės energetikos politikos tikslų, padedantį skatinti 

154 Užsienio valstybių įmonių dalyvavimas Rusijos energetikos įmonėse ribojamas. Užsienio įmonė negali turėti 

daugiau kaip 25 proc. Rusijos energetikos įmonės akcijų arba daugiau kaip 5 proc., jei įmonė yra federalinės 

svarbos žemės sklype (angl. Land Plot of Federal Importance). Speciali valstybinė komisija sprendžia, leisti ar 

neleisti konkrečias užsienio investicijas į energetikos sektorių. 


156 Rusijos atstovų teigimu, šis fiskalinio pobūdžio mokestis leidžia Rusijos Federacijai subalansuoti biudžetą. 




57




konkurenciją ir didinti ES įtaką už ES ribų esančiose šalyse. Šiame kontekste galima prisiminti 2004 m. 

lapkričio 13 d. pasiektą sutarimą dėl Baku iniciatyvos, kuria buvo pradėtas antrasis INOGATE projekto 

etapas. Jo metu turėjo būti skatinama Vidurio Azijos, Pietų Kaukazo ir Europos energetinių rinkų 

konvergencija. Tačiau ES kaimyninės šalys išliko pakankamai skeptiškos šios iniciatyvos atžvilgiu ir 

daugiau domėjosi ne ES direktyvų įgyvendinimo klausimais, o konkrečiais ES planais ir galimybėmis 

įsigyti regione išgaunamas dujas. Kitas su EKP ir Rytų partnerystės formatais susijęs bandymas 

perkelti reguliacinį ES modelį už ES ribų (į Pietryčių Europą) yra 2005 m. sprendimas sukurti Europos 

energijos bendriją. Kai kurių ekspertų manymu, Europos energijos bendrijos negalima traktuoti kaip 

naujos lygiaverčių partnerių bendradarbiavimo energetikos srityje iniciatyvos, kadangi šis 

mechanizmas greičiau yra savanoriška ne ES šalių (Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, 

Makedonijos, Juodkalnijos, Serbijos ir kt.) integracija į ES rinką, perimant beveik visą ES energetikos 

srities acquis communautaire. Rinkų integracijos proceso priežiūros institucijų (Europos energijos 

bendrijos Ministrų Tarybos, pirmininkaujančios šalies, Europos energijos bendrijos Sekretoriato ir 

Europos Komisijos) sukūrimas ar „įdarbinimas“ leidžia kelti prielaidą, jog bent dalis ES tikslų šioje 

srityje bus įgyvendinti. 

Paminėtina, kad ES reguliacinio režimo modelį bandoma perkelti į kaimynines šalis, nors nuostatos dėl 

energijos rinkos liberalizacijos dar nėra iki galo įgyvendintos pačioje ES (t. y. ES šalys narės taiko 

skirtingus reguliacinius režimus). Dėl šios bei kitų priežasčių konkurenciją skatinantis ir ES 

propaguojamas modelis ligi šiol neturi daug galimybių įsitvirtinti posovietinėse šalyse – bent jau dujų 

rinkos veikėjai regione pirmenybę teikia ilgalaikiams monopoliniams susitarimams 160 . Kitaip tariant, 

net ir laipsniškas dujų sektoriaus denacionalizavimas ir liberalizavimas Ukrainos bei Rusijos valdžios 

atstovams bent kol kas yra iš esmės nepriimtinas. Tiesa, Ukraina tapo Europos energijos bendrijos 

nare ir įsipareigojo iki 2012 m. išskaidyti „Naftagaz“ kompaniją, tačiau nuo 2010 m. kovo, kai pasikeitė 

prezidento administracija, įgyvendina tik tuos ES reikalavimus, kurių įgyvendinimui neprieštarauja 

Rusija. Galima netgi teigti, jog Ukrainos siekis išlaikyti ilgalaikius tiekimo susitarimus su Rusija ir kartu 

išlikti Europos energijos bendrijos nare ateityje gali lemti naują interesų konfliktą. Kita vertus, jeigu 

bent iš dalies pavyktų įgyvendinti vieną iš pagrindinių ES išorinės energetikos politikos tikslų, tai 

galėtų turėti teigiamos įtakos, derinant ir ES šalių narių požiūrius į ES viduje planuojamą įgyvendinti 

reguliacinį modelį. 

1.3.2 ES išorinės energetikos politikos svarbiausių iniciatyvų įgyvendinimo 

perspektyvos 

Įkūrus Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybę, Bendrųjų 

reikalų ir išorinių santykių tarybą išskyrus į Bendrųjų reikalų tarybą ir Užsienio reikalų tarybą, vis 

didesnį pagreitį įgaunat technologinei pažangai, formuojasi palankesnė aplinka tiek vertybinių ES 

nuostatų sklaidai, solidarumo ir vienybės principų konsolidavimui, tiek ES išorinės energetikos 

politikos plėtrai. Darant prielaidą, jog dauguma svarbiausių, aktualiausių ir novatoriškiausių 

sprendimų dėl bendrųjų ES politikų susiejimo ir galimos tolimesnės ES išorinės energetikos politikos 

plėtros buvo pasiūlyti 2011 m. rugsėjo 7 d. Europos Komisijos komunikate „ES energetikos politika. 

Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“, naudinga įvertinti šių bei kai kurių kitų iniciatyvų 

įgyvendinimo perspektyvas. 

EUROPOS KOMISIJOS DALYVAVIMAS TIEKIMO DIVERSIFIKAVIMO DERYBOSE SU 

TREČIOSIOMIS ŠALIMIS 

Minėtas komunikatas numatė galimybę Europos Komisijai suteikti valstybei narei teisinę paramą, kai 

pastaroji derasi dėl sprendimų, tiesiogiai susijusių su vidaus rinkos teisės aktais. Optimaliu atveju 

Europos Komisija galėtų veikti kaip 2011 m. rugsėjį, kai gavusi mandatą pradėjo derybas su 


58




Azerbaidžanu ir Turkmėnistanu dėl sutarties, numatančios Transkaspijos dujotiekio tiesimą, 

pasirašymo 161. Kitais atvejais Europos Komisija galėtų pateikti būsimo tarpvyriausybinio susitarimo 

atitikties ES teisei ex-ante vertinimą, dar prieš pasirašant tokį susitarimą. Jei Europos Komisija arba 

susijusi valstybė narė pageidautų, Europos Komisija derybose galėtų dalyvauti kaip stebėtoja. Jei būtų 

įgyvendintas ir kitas siūlymas dėl informavimo apie dvišalius susitarimus, Europos Komisija būtų iš 

anksto susipažinusi su susitarimo sąlygomis ir galėtų nesunkiai įsijungti į derybas. Beje, tokio modelio 

veiksmingumas jau buvo patvirtintas praktikoje, kai 2010 m. Lenkija kreipėsi į Europos Komisiją, 

prašydama pagalbos derybose su „Gazprom“. Europos Komisijos įsijungimas į derybas leido Lenkijai 

išsiderėti keletą šalies energetiniam saugumui itin svarbių punktų: priėjimą prie Yamal dujotiekio, 

einančio per Lenkijos teritoriją iš Rusijos į Vokietiją, teisę re-eksportuoti „Gazprom“ dujas bei reimportuoti 

dujas iš Vokietijos. Tokiu būdu Lenkija praktiškai užsitikrino galimybę dujas importuoti 

tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. 162 Tikėtina, jog Lietuvai panašus Europos Komisijos įsikišimas taip pat 

padėtų išsiderėti konkurencingesnes gamtinių dujų kainas. 

Didesnis Europos Komisijos vaidmuo dvišalėse derybose Lietuvai (kaip ir kitoms Baltijos šalims) 

svarbus elektros energetikos sektoriuje, t. y. derantis su Rusija dėl desinchronizavimo nuo BRELL 

tinklo sąlygų, terminų ir kaštų. Šis procesas yra pakankamai komplikuotas dėl Kaliningrado srities, 

kuri tokiu atveju liktų izoliuota nuo IPS/UPS sistemos, o Rusija aktyviai tam priešinasi 163. Ypač svarbus 

bus Europos Komisijos vaidmuo derantis su Rusija ir Baltarusija dėl techninių susitarimo detalių, 

leisiančių Baltijos valstybėms sklandžiai ir greitai sinchronizuoti savo elektros sistemas su ES (tai yra 

vienas iš svarbiausių Lietuvos prioritetų trumpuoju laikotarpiu). Vis dėlto gana ryški energetinių 

resursų tiekimo garantijų rizikos asimetrija tarp ES šalių narių, itin skirtingi ES valstybių užsienio 

politikos tikslai ir interesai apsunkina tikimybę, kad Europos Komisijos įtaka, stiprinant ES 

energetikos politiką, galėtų būti efektyviai suderinta su ES išorine politika kitose srityse. 

Vertinant šios nuostatos privalomojo pobūdžio įtvirtinimo ES teisės aktuose perspektyvas, pabrėžtina, 

jog šiuo metu Europos Komisijos dalyvavimas derybose įmanomas tik to pageidaujant besiderančiai 

šaliai, kai jai trūksta derybinės galios arba ekspertizės vidaus rinkos funkcionavimo klausimais, 

kadangi po ilgų diskusijų dėl komunikato „ES energetikos politika. Bendradarbiavimas su užsienio 

partneriais“ 2011 m. lapkričio 24 d. ES Taryboje pritarta tik Europos Komisijos, kaip stebėtojos, 

dalyvavimui šaliai narei ar susijusiai valstybei pageidaujant. Panašią išvadą galima padaryti ir 

įvertinus menką pažangą derybose su Turkmėnistanu ir Azerbaidžanu, kurioms Europos Komisija 

buvo gavusi mandatą: aktyvų Europos Komisijos įsitraukimą (o kartu – ir pažangą derybose) blokuoja 

didžiosios ES valstybės. Pastarosios yra iš esmės patenkintos status quo padėtimi ir nenori sukurti 

sėkmingo Europos Komisijos įsitraukimo į derybas precedento, kuris galėtų lemti tolimesnę tendenciją 

keisti dvišales derybas daugiašalėmis (dalyvaujant ir Europos Komisijai). Kitaip tariant, sulaukus 

pirminės šalių narių reakcijos į siūlymą įtraukti Europos Komisiją į derybas su trečiosiomis šalimis, 

tampa aišku, jog įgyvendinti jį įmanoma tik išimtinais atvejais. Tokio požiūrio greičiausiai bus 

laikomasi iki kito įvykio, panašaus į 2009 m. gamtinių dujų tiekimo ES valstybėms narėms krizę. 

161 Energetikos komisaro nuomone, tai vienas rimčiausių ES užsienio derybų objektų, galėsiančių užtikrinti 

alternatyvų energijos tiekimą Europos valstybėms ir sumažinti monopolininkės statusą įgaunančios Rusijos 

riziką. Žr. EU starts negotiations on Caspian pipeline to bring gas to Europe. Detalesnė informacija adresu: 

. 

162 David Buchan, „Expanding the European Dimension in Energy Policy: the Commission‘s Latest Initiatives“. 

Oxford: the Oxford Institute for Energy Studies, 2011. 

163 Sonja van Renssen, „External Energy Policy: Brussels Takes Charge“, 2011. Detalesnė informacija adresu: 

. 

59




APSIKEITIMO INFORMACIJA DĖL TARPVYRIAUSYBINIŲ SUSITARIMŲ SU TREČIOSIOMIS 

ŠALIMIS SUDARYMO MECHANIZMO SUKŪRIMAS 

Kita svarbi komunikate minima iniciatyva – Europos Komisijos informavimo ir apsikeitimo informacija 

su kitomis ES valstybėmis narėmis dėl tarpvyriausybinių susitarimų su trečiosiomis šalimis sudarymo 

mechanizmo sukūrimas. Komunikate užsimenama, jog Europos Komisija, gavusi informaciją apie 

dvišalį susitarimą su trečiąja šalimi, šią informaciją galėtų išplatinti kitoms valstybėms narėms 

(apsaugant tam tikrus duomenis). Žinodama apie planuojamus sudaryti susitarimus, Europos Komisija 

galėtų juos įvertinti ne tik ES teisės, bet ir platesnių interesų kontekste, o informacijos išplatinimas 

apie planuojamas derybas prisidėtų prie vieningesnės ES pozicijos išorės tiekėjų atžvilgiu 

formavimo 164. Įdiegus šį mechanizmą, bet kuri valstybė narė dar prieš pasirašydama dvišalį susitarimą 

su trečiąja šalimi turėtų apie jį pranešti Europos Komisijai, kad būtų įvertintas šio susitarimo 

atitikimas ES teisei. Itin svarbu yra tai, jog apie dvišalius susitarimus šalys narės turėtų pranešti dar 

prieš juos pasirašydamos – tai suteiktų Europos Komisijai galimybę daryti įtaką vykstančioms 

deryboms, o ne tik pareikšti nuomonę apie jau pasirašytą susitarimą 165. 

Dvišaliai valstybių narių susitarimai su trečiosiomis šalimis daro didelę įtaką ES energetinės 

infrastruktūros plėtrai, energijos tiekimo saugumui, taip pat alternatyvių išteklių plėtrai (vadinasi, ir 

aplinkosaugai), sąžiningos konkurencijos energijai imliose pramonės šakose užtikrinimui ir pan. 

Apsikeitimo informacija mechanizmas įneštų skaidrumo į dvišalius narių susitarimus su trečiosiomis 

šalimis ir padėtų pasiekti, jog energijos išteklių kainų tarifus nulemtų rinkos veiksniai, o ne politiniai 

motyvai. Akivaizdu, jog būtų sumažintos galimybės skaldyti ES, taikant diskriminacinius tarifus 

atskiroms valstybėms, naudoti juos kaip politinio spaudimo priemonę. Kitaip tariant, galima teigti, jog 

šio mechanizmo taikymas galėtų tapti esminiu instrumentu, siekiant suvienodinti energijos išteklių 

kainas visoje ES 166. 

Vertinant idėjos įgyvendinimo perspektyvas, artimiausiu laikotarpiu didelių pokyčių šioje srityje 

tikėtis nereikėtų. Mažosioms ES valstybėms narėms tokia iniciatyva iš esmės būtų palanki, kadangi 

prievolė didiesiems vartotojams pateikti informaciją apie planuojamus sudaryti ir galimai mažesnius 

vartotojus diskriminuojančius susitarimus galėtų prevenciškai užkirsti kelią tokiems susitarimams bei 

priversti tiekėjus taikyti vienodas sąlygas visų vartotojų atžvilgiu. Lietuvai tai būtų ypač palanku, 

kadangi šiuo metu „Gazprom“, sudarydamas ilgalaikes sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo su Lietuva 

bei kitomis Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėmis, joms taiko aukštesnius tarifus 167. 

Didžiosios ES narės (Vokietija ar Prancūzija), palaikančios glaudesnius santykius su Rusija, nenori 

prarasti galimybės pasirašyti dvišalius susitarimus geresnėmis sąlygomis, todėl jos nepritaria 

praktiniam Europos Komisijos informavimo apie sudaromus susitarimus idėjos įgyvendinimui. 

Valstybės narės neprieštarauja anksčiau pasiektam ir 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos 

išvadose įtvirtintam kvietimui (bet ne teisiniam įsipareigojimui) nuo 2012 m. teikti informaciją 

Europos Komisijai apie bet kokius sudaromus dvišalius susitarimus su trečiosiomis šalimis, tačiau 

nesutinka įtvirtinti teisinių įsipareigojimų, numatyti Europos Komisijos skiriamų sankcijų, jei apie 

tokius susitarimus nebūtų pranešta arba jie prieštarautų ES teisei, nurodyti, kas turėtų imtis 

iniciatyvos stabdant, keičiant, atšaukiant tokį susitarimą, įtvirtinti nuostatų, kad visa informacija būtų 

teikiama ne tik Europos Komisijai, bet ir kitoms šalims narėms. Panašios pozicijos laikosi net ir kai 

kurios mažosios ES valstybės (Austrija, Vengrija, Slovėnija, Nyderlandai ir kt.), manančios, jog dėl savo 

164 Jana Polianskaja. Išorės ES energetinės politikos plėtros poveikis ES–Rusijos energetiniam 

bendradarbiavimui. Energetinio saugumo akcentai, 2011, Nr. 7. 

165 Adelina Marini, „A Single European Energy Policy“, 2011. Detalesnė informacija adresu: 

. 





60




geoenergetinės svarbos Rusijai dvišalėse derybose jos sugebės išsiderėti geresnes išteklių tiekimo 

sąlygas. Dėl šios priežasties Lietuvai, sulaukiančiai paramos vien iš Lenkijos ir Europos Komisijos, 

trumpuoju bei vidutiniu laikotarpiu bus itin sudėtinga įtvirtinti šalies interesus atitinkantį modelį su 

itin plačiomis ES kompetencijų ribomis. 

TEISIŠKAI PRIVALOMŲ SAUGOS REIKALAVIMŲ BRANDUOLINĖMS JĖGAINĖMS TAIKYMAS 

UŽ ES RIBŲ 

Dar viena sritis, kuriai ES komunikate skiriama pakankamai daug dėmesio, yra teisiškai privalomų 

saugos reikalavimų kūrimas bei taikymas tiek ES, tiek kaimyninėse šalyse veikiančiose branduolinėse 

jėgainėse. Branduolinių elektrinių statybas Kaliningrade ir Baltarusijoje koordinuojanti „Rosatom“ 

kompanija neslepia, jog bent jau Kaliningrado srityje statoma elektrinė yra orientuota į eksportą, 

kadangi patenkinti Kaliningrado srities poreikius įmanoma ir kitais – pigesniais – būdais. Atsižvelgiant 

į tai, kad Rusija kol kas nėra pateikusi saugos reikalavimų laikymąsi įrodančių argumentų, galima 

daryti prielaidą, jog planuojamos statyti atominės elektrinės šių reikalavimų gali neatitikti. Tačiau, 

Rusijai išstojus iš Energetikos chartijos sutarties, iš esmės nėra instrumentų ar priemonių, kurių būtų 

galima imtis, jei šalies branduolinės jėgainės šių saugos standartų nesilaiko. Dėl to Lietuva yra 

suinteresuota griežta ES pozicija branduolinės saugos atžvilgiu ir ypač – jų taikymu tose šalyse, iš 

kurių į ES gali būti importuojama elektros energija. Kitaip tariant, Lietuvai būtų naudinga įtvirtinti 

nuostatą, kad iš branduolinių jėgainių, kurių saugumu ES nėra įsitikinusi, elektros energijos importas 

turi būtų ribojamas nustatant, pavyzdžiui, didesnius energijos importo į ES muitus. 

Vertinant pastarosios iniciatyvos perspektyvas, pabrėžtina, jog panašių į Lietuvos interesų turi ir viena 

didžiųjų ES valstybių – Prancūzija. Abi šalys, pasitelkdamos Lenkiją, Estiją, Suomiją, turi realių 

galimybių sustiprinti kol kas pakankamai „silpnas“ 2011 m. lapkričio 24 d. ES Tarybos išvadų 

nuostatas dėl branduolinės saugos reikalavimų taikymo globaliu mastu. Siekiant šio tikslo, galima 

pasinaudoti jau deklaruotu ES siekiu išplėsti branduolinės saugos vertinimo iniciatyvą už ES ribų, 

sustiprinti abipusiškai naudingą bendradarbiavimą su svarbiausiais veikėjais energetikos srityje ir 

grįsti ES energetinį bendradarbiavimą su Rusija teisiškai įpareigojančiais susitarimais. 2011 m. vasario 

4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose, 2011 m. rugsėjo 7 d. Europos Komisijos komunikate bei 

2011 m. lapkričio 24 d. ES Tarybos išvadose nuolat minima būtinybė stiprinti ir efektyviau išnaudoti 

tokius formatus, kaip Energijos bendrija bei Energetikos chartijos sutartis. 

Atsižvelgiant į tai, būtų prasminga „spausti“ Rusiją, skatinant ją prisijungti prie šių formatų ir prisiimti 

įsipareigojimus, susijusius su branduoline sauga, ypač tuo atveju, jeigu ji planuoja elektros energijos 

eksportą į ES (tiesa, reikia pripažinti, jog Energijos bendrijos susitarimų poveikis narystės ES 

nesiekiančių valstybių atžvilgiu yra ir greičiausiai liks ribotas). Jei Prancūzija toliau laikysis savo 

dabartinės pozicijos, naudingas galėtų būti ir siūlymas įtraukti branduolinės energijos standartų 

laikymąsi į bet kokias ES ir Rusijos energetikos sutartis, pavyzdžiui, į atnaujintą ES ir Rusijos 

Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (angl. post-Partnership and cooperation agreement), ES ir 

Rusijos bendradarbiavimo energetikos srityje „kelio žemėlapį“ (angl. EU-Russia Energy Roadmap) ir 

pan. 

61




2 SOLIDARUMO PRINCIPO PRAKTINIO TAIKYMO ES IŠORINĖS 

ENERGETIKOS POLITIKOS SRITYJE ANALIZĖ 

Šioje ataskaitos dalyje pirmiausiai pristatoma solidarumo principo reikšmė, paskui aptariama 

praktinio taikymo problematika, analizuojant atskiras ES politikos sritis, o galiausiai nagrinėjamos šio 

principo taikymo ES išorinės energetikos politikos srityje galimybės. 

2.1 SOLIDARUMO PRINCIPO REIKŠMĖ 

Teisės principai gali būti suvokiami kaip svarbiausi teisės reiškimosi būdai arba kaip pagrindinė 

teisinė idėja, vertybinė orientacija, nurodanti, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti 

reguliuojami santykiai tarp įvairių teisės subjektų. Ypač svarbūs jie yra tarptautinėje teisėje, kuri yra 

kuriama, vadovaujantis bendrai visų pripažįstamomis idėjomis. Teisės principai – vienas pagrindinių 

ir pirminių tarptautinės teisės šaltinių, taip pat – tarptautinės teisės subjektų elgesio taisyklės, 

atsirandančios kaip visuotinės praktikos rezultatas. Vienas tokių principų – solidarumas – 

apibūdinamas kaip bendramintiškumas, vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė, 

tarpusavio parama 168, veikimas išvien, sutarimas 169. 

Solidarumo principas yra įtvirtintas ir ES teisės sistemoje. Jo esmę atskleidžia ES sutarties 11 str. ir 

Europos Bendrijų sutarties 10 str., kurie nustato, kad valstybės narės imasi visų bendrų arba 

konkrečių priemonių, siekdamos užtikrinti tinkamą sutartinių įsipareigojimų arba dėl Bendrijos 

institucijų veiksmų atsirandančių įsipareigojimų įgyvendinimą. Šiandien pagrindinis solidarumo 

politikos tikslas – remti bendros rinkos sukūrimą ir struktūrinėmis priemonėmis pašalinti visus 

skirtumus, siekiant padėti atsiliekantiems regionams arba sunkumus patiriantiems pramonės 

sektoriams. Kitaip tariant, remdamosi solidarumo principu, valstybės narės turi prisidėti prie 

Bendrijos uždavinių sprendimo ir nesiimti jokių priemonių, kurios trukdytų siekti ES tikslų. 

4 paveikslas. Solidarumo principo taikymas pagal ES Teisingumo Teismą 

Jeigu valstybė tapo Europos Sąjungos nare, ji privalo sąžiningai ir 

deramai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tiek pačios Sąjungos, tiek 

ir kitų valstybių narių atžvilgiu. 

Visos valstybės narės privalo 

vienodai dalytis tiek nauda, 

tiek ir neigiamomis 

pasekmėmis, kurias teikia 

narystė Europos Sąjungoje. 

Šaltinis: Europos Sąjungos teisė ir Lietuva. Vilnius: Justitia, 2002. 

Solidarumo 

įtvirtinimas 

pagal ES 

Teisingumo 

Teismą 

168 Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 691. 

169 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. J. Kruopas (ats. red.). Vilnius: Mintis, 1972, p. 727. 

Jokia valstybė 

narė negali 

gauti naudos 

kitų valstybių 

sąskaita dėl to, 

kad nevykdo 

savo 

įsipareigojimų. 

62




Nuo pat ES įsikūrimo solidarumas yra suvokiamas kaip viena pagrindinių visų integracijos procesų 

ašių. Kartu su demokratijos, individualios laisvės, lygių galimybių, socialinės gerovės ir teisės 

principais solidarumas buvo ir yra pristatomas kaip viena esminių ES vertybių. Dar iki 2004 m. ES 

plėtros įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo Lakene deklaracijoje teigiama, kad Europa – tai 

solidarumo žemynas, viso pasaulio kontekste išsiskiriantis savo tvirtu atsidavimu solidarumo idėjoms. 

Ilgalaikio Europos Komisijos pirmininko ir Socialinės chartijos rengėjo J. Delors nuomone, Europos 

socialinis modelis grindžiamas trimis pagrindinėmis vertybėmis, įskaitant solidarumą, teikiant 

pagalbą iš struktūrinių fondų labiausiai atsilikusiems regionams, užtikrinant tam tikrą perskirstymą, 

įgyvendinant būtinas socialinės apsaugos programas arba garantuojant paslaugas, atitinkančias 

bendrus visuomeninius interesus (elektra, dujos, transportas ir pan.). 

ES valstybių ir regionų solidarumas tapo itin svarbus po 2004 m. plėtros, kadangi bloko narėmis tapo 

žemesnį išsivystymo lygį nei senbuvės pasiekusios valstybės. Savaime suprantama, jog nuo tada 

solidarumo principas ėmė kelti tam tikrų sunkumų, pavyzdžiui, naujosios ES šalys narės buvo 

nepatenkintos, kad reikia prisidėti prie finansinės paramos Pietų Europai, o Vakarų Europos valstybės 

nenoriai sutiko iš ES biudžeto finansuoti Vidurio ir Rytų Europos šalims skirtus svarbius 

infrastruktūros plėtros projektus ir pan. Solidarumo principo įgyvendinimas susiduria su tam tikromis 

problemomis ir dėl to, kad šio principo turinys yra labai įvairialypis. Be to, skirtinguose sektoriuose 

valstybės narės yra pasiekusios skirtingus integracijos lygius, o tai lemia specifines solidarumo 

principo įgyvendinimo priemones kiekvienoje srityje (daugelyje iš jų nėra aiškus šio principo 

įgyvendinimo mechanizmas ir teisinis privalomumas). Valstybės narės dažnai susiduria su 

nacionalinio intereso ir ES solidarumo principo įgyvendinimo dilema. 

Vis dėlto solidarumo principo laikymąsi garantuoja sutartyse įtvirtinta atitinkamų ES institucijų ir 

valstybių narių teisė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su pareiškimu dėl to, kad kita valstybė narė 

nevykdo ar netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Be to, Amsterdamo sutartimi papildžius ES 

sutarties nuostatas dėl pagrindinių žmogaus teisių apsaugos, numatyta papildoma priemonė, jei 

valstybės narės nesilaiko visoms privalomų įsipareigojimų, susijusių su solidarumo principu: ES 

Taryba tam tikram laikui gali sustabdyti valstybės pažeidėjos teises, suteikiamas sutarčių, įskaitant 

teisę balsuoti ES Taryboje. 

2.2 SOLIDARUMO PRINCIPO TAIKYMO PROBLEMATIKA ĮVAIRIOSE ES 

POLITIKOS SRITYSE 

Šiuo metu populiariausia ir efektyviausia solidarumo principo taikymo priemonė tarp ES valstybių 

narių yra prieglobsčio prašytojų ar prieglobstį gavusių asmenų perkėlimas iš ypatingą naštą 

patiriančios valstybės narės į kitas ES nares. Vadovaujantis solidarumo principu, vienas pagrindinių ES 

prioritetų, kuriant bendrą prieglobsčio sistemą, – teikti pagalbą valstybėms narėms, į kurias atvyksta 

didelis prieglobsčio prašytojų skaičius. Šį procesą, teikdama informaciją bei patarimus finansinių 

priemonių panaudojimo klausimais, koordinuoja Europos Komisija. Nors dalyvavimo perkėlimo 

programose projektams numatytas bendras finansavimas iš Europos pabėgėlių fondo (iki 90 proc.), 

dalyvavimas perkėlimo programose grindžiamas savanoriškumu, todėl įgyvendinant perkėlimo 

programas dalyvauja tik dalis ES valstybių narių. Kol ES nėra teisinio instrumento dėl vienos valstybės 

narės priimto sprendimo suteikti prieglobstį privalomo pripažinimo kitoje valstybėje narėje, 

solidarumo principo taikymas, perkeliant prieglobstį gavusius asmenis tarp ES valstybių narių, yra 

komplikuotas. 

Kalbant apie solidarumo principo taikymą kitose srityse, verta atkreipti dėmesį ir į ES regioninę 

politiką, kurios esmė – labiau išsivysčiusių šalių ar regionų pagalba skurdesnėms valstybės ar 

regionams struktūrinėms jų problemoms spręsti. Stichinių nelaimių padariniams likviduoti netgi 

įsteigtas Europos solidarumo fondas (tiesa, jo veikimas daugiausiai dėl biurokratinių barjerų kol kas 

nėra sklandus). Kaip jau minėta, solidarumo principas visų pirma yra įtvirtintas ES sutarties 11 str., 

63




skirtame BUSP. Jame išvardijami ES tikslai BUSP srityje ir teigiama, jog „valstybės narės lojalumo ir 

savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos užsienio ir saugumo politiką. 

Valstybės narės veikia išvien, kad stiprintų ir plėtotų savitarpio politinį solidarumą. Jos nesiima jokių 

veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip tarptautinių 

santykių darną skatinančios jėgos, veiksmingumą. Taryba užtikrina, kad šių principų būtų 

laikomasi“ 170. 

Verta pastebėti, jog jau 1992 m. ES sutartyje užsimenama apie „abipusį solidarumą“ išorinių santykių 

srityje. Kalbama apie tai, jog visos ES valstybės narės, blokui susidūrus su išoriniais iššūkiais, turėtų 

laikytis bendros pozicijos. Poreikis siekti energetinių išteklių tiekimo saugumo, vadovaujantis 

„solidarumo dvasia“ (angl. in the spirit of solidarity), oficialiuose ES dokumentuose minimas jau nuo 

2004 m. Po kelių energijos tiekimo krizių išryškėjo „efektyvaus solidarumo“ (angl. effective solidarity) 

poreikis, t. y. Europos Komisija būtent tuo metu pasiūlė sukurti mechanizmus, kurie užtikrintų šalių 

narių solidarumą išteklių tiekimo krizės atveju. Europos Komisija pabrėžė, jog „solidarumas jokiu 

būdu nereiškia labdaros“ ir turi būti suprantamas kaip abipusių įsipareigojimų tarp šalių narių 

įgyvendinimas tiek dėl paramos suteikimo krizės atveju, tiek dėl finansinių tokios paramos kaštų 

padengimo. 

Verta pastebėti, jog ES solidarumas gali būti suvokiamas dviem aspektais 171: (1) solidarumas de facto, 

t. y. kaip valstybių narių didėjančios integracijos ir tarpusavio priklausomybės pasekmė; 

(2) „emocinis“ solidarumas, būtinas tolesnei sėkmingai ES integracijai. Vertinant solidarumą kaip 

didėjančios valstybių narių integracijos ir tarpusavio priklausomybės pasekmę, jo esmę turėtų 

sudaryti: a) valstybių narių noras ir gebėjimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus; b) visų valstybių 

narių gaunama nauda dėl šių įsipareigojimų vykdymo; c) valstybių narių pareiga (geriausiai – teisiškai 

privaloma) padėti sunkumus išgyvenančiai valstybei narei. Kitaip tariant, solidarumas yra 

neįmanomas, jei kiekviena valstybė narė negaus ilgalaikės ar trumpalaikės naudos arba labiausiai 

pažeidžiamos šalys narės nevykdys savo prisiimtų įsipareigojimų (teisingai atlyginti už suteiktą 

paramą ir pan.). Kai kurių autorių nuomone, būtent nepasitikėjimas, nulemtas ES teisės neperkėlimo ir 

neįgyvendinimo nacionalinėje teisėje, daugybės teisminių ginčų dėl ES skiriamų finansinių išteklių 

energetikos infrastruktūros plėtrai panaudojimo lemia, jog kai kurios valstybės vengia praktinio 

solidarumo principo taikymo energetikos srityje. 

2.3 SOLIDARUMO PRINCIPO TAIKYMAS ES IŠORINĖS ENERGETIKOS 

POLITIKOS SRITYJE 

Galimybę taikyti solidarumo principą energetikos sektoriuje numato SESV 122 str. ir 194 str. 

Pirmajame iš jų teigiama, kad, nepažeisdama kitų nustatytų procedūrų, ES Taryba, remdamasi Europos 

Komisijos pasiūlymu, gali, vadovaudamasi valstybių narių solidarumu, priimti sprendimą dėl 

ekonominę padėtį atitinkančių priemonių, ypač, jei didelių sunkumų kyla dėl tam tikrų produktų 

tiekimo, visų pirma energetikos srityje. 194 str. numato ES energetikos politikos tikslus, kurių 

siekiama, kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, 

vadovaujantis valstybių narių solidarumu. Atsižvelgiant į šias nuostatas, galima teigti, jog reikalauti ES 

išorinės energetikos politikos srityje vadovautis solidarumo principu yra ir teisėta, ir teisinga. Europos 

Komisija solidarumo principą siūlo puoselėti, sudarant formalius, įpareigojančius susitarimus tarp 

trijų ar daugiau valstybių narių, kuriuose būtų iš anksto numatytos kompensacijų už krizės metu 

suteiktą paramą aplinkybės. Tai apimtų tiekimo iš saugyklų, pasinaudojimo tranzitu tiekiamomis 

dujomis ir panašius kaštus, kuriuos turėtų padengti paslaugą gavusi valstybė. Toks solidarumo 

170 Europos Sąjungos sutartis. Detalesnė informacija adresu: 

. 

171 E. Fabry, „European Solidarity: Where Do We Stand? Should We Foster it and How?“ European Forum Think 

Tanks. Barselona, 2010. 

64




principo traktavimas reiškia ne ką kita, kaip „solidarumo dvasios“ evoliuciją į konkrečius susitarimus 

dėl veikimo krizės atveju ir kaštų kompensavimo vėliau. 

Vis dėlto solidarumo principo realizavimą energetikos sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, gynybos, 

migracijos ar finansų sektoriuose, stabdo tai, jog ES šalys narės jį interpretuoja skirtingai. Dauguma 

Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių SESV 122 str., numatantį ES solidarius veiksmus energetikos 

srityje, laiko teisiniu pagrindu Europos Komisijos koordinuojamų energetinių krizių valdymui bei 

bendros energijos išteklių tiekimo saugumo politikos vykdymui. Vakarų Europos ir Šiaurės/Vidurio 

Europos valstybės minėtą sutarties normą laiko neįpareigojančia deklaracija, kurios pagrindu gali būti 

priimti krizių valdymą reglamentuojantys dokumentai, tačiau neįtvirtinančią teisinės pareigos 

kolegialiai reguoti į energijos išteklių tiekimo krizes 172. Nors 2009 m. dujų tiekimo krizė privertė ES 

„prabilti vienu balsu“ ir lėmė iki šiol vykstančias derybas įvairiuose formatuose, tačiau politinio 

konsensuso dėl strategijos išorės tiekėjų atžvilgiu pasiekti nepavyksta 173 . 

Solidarumo principo įgyvendinimą silpnina SESV 194 str. (2) nuostata, suteikianti valstybėms narėms 

teisę vienašališkai spręsti dėl: 1) energijos išteklių naudojimo sąlygų; 2) energijos šaltinių 

pasirinkimo; 3) bendrosios energijos tiekimo struktūros. Šiuo atveju valstybės narės pasirinkimą 

riboja tik SESV 192 str. numatyti reikalavimai Aplinkos reguliavimo srityje 174. Be to, valstybės narės 

gali vienašališkai sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis dėl energijos tiekimo, svarbu tik tai, kad 

jie atitiktų bendrai taikomas ES konkurencijos taisykles 175. Vadinasi, viena vertus, SESV įtvirtintas 

solidarumo principas gali būti suvokiamas kaip padedantis formuoti vieningą ES išorinės energetikos 

politiką, kita vertus, jis gali būti vertinamas ir kaip labai silpnas principas, praktiškai neprivalomas 

valstybėms narėms. Šio principo silpnumą iš dalies iliustruoja Europos Komisijos reglamentas dėl dujų 

tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių 176 , kuriuo (be kitų tikslų) siekta padidinti valstybių narių 

solidarumą dujų tiekimo krizių atveju ir kuriame vis dėlto nebuvo įtvirtinti teisiniai įsipareigojimai 

laikytis solidarumo principo 177. 

Solidarumas energetikos sektoriuje galėtų pasireikšti trimis pagrindinėmis formomis: 1) finansinės ar 

kitokios pagalbos suteikimas dėl susidariusios ypatingos situacijos; 2) tiesioginės ar netiesioginės 

naudos gavimas dėl vykdomos ES politikos; 3) laikymasis bendrų taisyklių, kurios būtinos 

strateginiams ES tikslams pasiekti. Padidinti valstybių narių solidarumą ES išorinės energetikos 

politikos srityje galėtų padėti šios priemonės: 

1. Skaidrumo ir informacijos prieinamumo energijos importo – eksporto ir transportavimo 

klausimais ES mastu didinimas; 

2. Detalaus krizių valdymo mechanizmo, aiškiai numatančio valstybių narių teises ir pareigas, 

sukūrimas; 

3. Valstybių narių teisės sudaryti sutartis su trečiosiomis valstybėmis garantavimas, kartu 

numatant Europos Komisijos dalyvavimo galimybę; 

4. Finansinių fondų steigimas, bendrų (regioninių) atsargų kaupimas. 

172 F. Baumann ir G. Simmerl, „Between Conflict and Convergence: the EU Member States and the Quest for a 

Common External Energy Policy”. Research Group on European Affairs. Discussion Paper. 2011. 

173 



174 J. Braun, „EU Energy Policy under the Treaty of Lisbon Rules. Between a New Policy and Business as Usual”. 

EPIN Working Papers, 2011, No. 31. 

175 Ibid. 

176 

2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo 

saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva Nr. 2004/67/EB. 

177 J. Braun, „EU Energy Policy under the Treaty of Lisbon Rules. Between a New Policy and Business as Usual”. 

EPIN Working Papers, 2011, No. 31. 

65




Solidarumo principo praktinį įgyvendinimą energetikos sektoriuje taip pat apsunkina skirtingas ES 

valstybių narių energetinio pažeidžiamumo lygis (skirtinga priklausomybė nuo išteklių, tiekėjų, 

maršrutų) bei skirtingi požiūriai į tai, kam turėtų priklausyti didžioji dalis kompetencijų energetikos 

srityje (valstybei, privačiam sektoriui ar ES institucijoms). Nepaisant to, ES pareigūnai (J.Solana, 

A. Piebalgs) ne kartą yra pareiškę, jog energetinį saugumą įmanoma užsitikrinti tik plečiant 

bendradarbiavimą, realiai įgyvendinant solidarumo, vienybės, kitus svarbius principus. Todėl 

negalima atmesti prielaidos, kad vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu pavyks sukurti ES bendrosios 

energetikos politikos efektyvumą užtikrinantį ES lygio reguliuotoją ar ES infrastruktūros integracijai 

užtikrinti būtiną bei ES infrastruktūros projektus koordinuojantį subjektą (arba išplėsti Europos 

Komisijos, ACER kompetencijas šioje srityje). Tam tikros priemonės jau yra pradėtos įgyvendinti, o 

naujų galima tikėtis 2013 m., kai Europos Komisija turės pateikti 2011 m. lapkričio 24 d. ES Tarybos 

išvadų įgyvendinimo ataskaitą. 

Paminėtina, kad, nepaisant valstybių narių skeptiško požiūrio į solidarumo principo praktinio taikymo 

galimybes, Europos Komisija ėmėsi tam tikrų veiksmų šioje srityje. Pavyzdžiui, 2008 m. buvo 

paskelbta „Antroji strateginė energetikos peržiūra – ES energijos tiekimo užtikrinimo ir solidarumo 

veiksmų planą“, kurioje, kaip ir Pirmoje strateginėje energetikos peržiūroje, tiekimo saugumo 

bendromis pastangomis įtvirtinimas buvo įvardintas esmine regioninio ir ES masto energetinio 

solidarumo stiprinimo priemone. Dokumente įtvirtinta nuostata, jog kalbėjimas „vienu balsu“ yra 

būtinas, siekiant pragmatinio bendradarbiavimo su energijos išteklių tiekimo bei tranzito šalimis, 

tačiau tiekimo saugumas neįmanomas be vieningos ES energetikos rinkos sukūrimo, kuriai būtina reali 

konkurencija ir tam reikalinga infrastruktūra. Baltijos šalyse stringant Antrojoje strateginėje 

energetikos peržiūroje numatytų tikslų įgyvendinimui, Europos Komisija pasiūlė papildomą 

instrumentą – BEMIP, – turintį paskatinti tiekimo saugumą regione būtent per solidarumo principo 

stiprinimą ir izoliuotų rinkų integraciją. Tikimasi, kad BEMIP įgaus „solidarumo principu pagrįstą 

turinį“, t. y. įtraukus ES finansinius instrumentus, bus išspręstos finansinės su dujų ir elektros 

sektoriaus projektų įgyvendinimu susijusios Baltijos šalių problemos 178 . 

BEMIP galima traktuoti kaip specifinę ES energetikos politikos iniciatyvą, sukurtą specialiai Baltijos 

valstybėms ir orientuotą į realių energetikos projektų įgyvendinimą. Kitaip tariant, BEMIP yra 

adekvatus, nuoseklus ir solidarus ES institucijų ir šalių narių atsakymas į Lietuvos ir kitų Baltijos 

valstybių siekį kuo greičiau energetiniu požiūriu integruotis į ES vidaus rinką. Praktiniai tokio 

solidaraus sprendimo rezultatai taip pat akivaizdūs: vykdomi plane numatyti projektai, reguliariai 

posėdžiaujanti Aukšto lygio grupė sugeba priimti strateginio lygio sprendimus (pavyzdžiui, 2011 m. 

šios grupės susitikime nuspręsta atlikti nepriklausomą regioninę galimybių studiją, siekiant 

išnagrinėti regioninio suskystintų gamtinių dujų terminalo ekonominį gyvybingumą ir numatyti jo 

vietą). Už energetiką iki 2009 m. gruodžio buvęs atsakingas Europos Komisijos narys A. Piebalgs 

pabrėžė, kad „BEMIP yra vienas svarbiausių ES projektų, ES energetikos tiekimo patikimumo ir 

solidarumo veiksmų plano dalis ir europinės Baltijos jūros strategijos ašis“. Kitaip tariant, jei 

planuojami jungčių projektai, padedant ES, bus įgyvendinti, jie neabejotinai paskatins rinką, 

konkurenciją, sudarys sąlygas netrukdomai prekiauti elektra ir dujomis, parodyti solidarumą tuo 

atveju, jei viena iš šalių susidurtų su tiekimo problemomis. 

178 2011 m. Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl Europos infrastruktūros tinklų priemonės sukūrimo 

(angl. Connecting Europe Facility). Tikimasi, kad pagal ją bus finansuojami didelės apimties Europinio intereso 

projektai už beveik 9,1 mlrd. eurų, o BEMIP kaip tik yra įtrauktas į prioritetinių koridorių sąrašą (vadinasi, gali 

tikėtis finansavimo pagal šią priemonę). 

66

3 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 




Šiame skyriuje pateikiamos išvados ir rekomendacijos dėl Lietuvos prioritetų ir darbotvarkės 

energetikos srityje pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. 

3.1 SOLIDARUS ES VEIKIMAS IŠORINĖS ENERGETIKOS SRITYJE 

Vadovaujantis 2011 metų sausio mėn. atliktos ES piliečių apklausos dėl solidarumo principo 

įgyvendinimo vienai ar kelioms ES valstybėms narėms patyrus energijos tiekimo sunkumus 

duomenimis, net 79 proc. europiečių pasisako „už“ ES energetinį solidarumą (visose valstybėse narėse 

„už“ pasisakė daugiau nei 50 proc. apklaustųjų) ir tik 15 proc. šiai idėjai prieštarauja 179. Nors 

sprendimai dėl aktyvesnės ES išorinės energetikos politikos plėtros ir praktinių solidarumo 

mechanizmų kūrimo bei taikymo priklauso nuo daugybės objektyvių ir subjektyvių veiksnių, iš esmės 

jie visų pirma yra politiniai. Šiame kontekste verta pastebėti, jog ES nuolat tobulina sprendimų 

priėmimo procedūras, vis daugiau galimybių dalyvauti Europos politikos kūrimo procese (t. y. daryti 

įtaką Europos Komisijos, ES Tarybos, Europos Parlamento priimamiems sprendimams) suteikdama 

pilietinei visuomenei. Be to, tai, jog ES gyventojai iš esmės pritaria solidarumo principo įgyvendinimui 

energetikos sektoriuje, „atriša rankas“ ir suteikia prasmę tų valstybių atstovų ir Europos Komisijos 

pareigūnų pastangoms, siekiant šioje srityje konkrečių rezultatų. Vertinant galimybę sukurti ir 

aktyvuoti praktinius solidarumo principo energetikos srityje įgyvendinimo mechanizmus, trumpuoju 

bei vidutiniu laikotarpiu Lietuvos atstovams tikslinga siekti dviejų esminių tikslų: socializacijos 

(efektyvaus dalyvavimo sprendimus formuojančiuose ir priimančiuose „tinkluose“) bei interesų (su 

kitomis ES šalimis ir Europos Komisija) suderinamumo. Šiame kontekste galima formuluoti tokias 

išvadas ir rekomendacijas: 

1. Socializacija ir „interesų bendrijos“ kūrimas 

Siekiant išlaikyti ES institucijų ir šalių narių dėmesį bendrajai ES išorinei energetikos politikai, taip pat 

institucionalizuoti ją specifinėmis, tik energetikos sektoriui skirtomis priemonėmis, viena svarbiausių 

užduočių Lietuvai yra sujungti į tam tikrą „interesų bendriją“ visas konsoliduota ES išorine energetikos 

politika suinteresuotas valstybes. Jei tai pavyktų, būtų ne tik sustiprinti už bendros išorinės ES 

energetikos politikos vykdymą atsakingų asmenų tarpusavio ryšiai ir komunikacija (tai padėtų 

greičiau priimti ir efektyviau įgyvendinti sprendimus), bet ir legitimuotos planuojamos reformos 

(atitinkamai, būtų sulaukiama mažiau pasipriešinimo iš į diskusiją neįtrauktų ar kitokią nuomonę 

turinčių valstybių atstovų, be to, kritika dėl neįgyvendintų sprendimų ar ne tokių kaip planuota jų 

rezultatų tektų ne vien Lietuvai). Visų pirma būtina identifikuoti valstybes, kurios turi bendrų interesų 

išorinės ES energetikos politikos srityje (suformuoti „interesų bendriją“) ir sustiprinti komunikaciją 

tiek šios grupės viduje, tiek tarp jos ir ES institucijų. Remiantis anksčiau atlikta analize, šiame 

kontekste galima formuluoti tokias rekomendacijas: 

1) Labiausiai tikėtinas yra Lietuvos jungimasis į koaliciją („interesų bendriją“) su tomis 

šalimis, kurių energetinio saugumo situacija yra panaši į Lietuvos ir kurios: a) akcentuoja 

energijos išteklių iš trečiųjų šalių saugumo užtikrinimą, b) jaučia Europos Komisijos 

ekspertizės poreikį, derantis su trečiosiomis šalimis, c) didelį dėmesį skiria ES bendros rinkos 

kūrimo, konkurencingumo stiprinimo, aplinkosaugos normų griežtinimo ir įgyvendinimo 

siekiams. Daugiausiai tai – Vidurio ir Rytų Europos regiono šalys, pasisakančios už energetinės 

priklausomybės mažinimą ir santykių su alternatyviais tiekėjais plėtrą (Lenkija, Vengrija, 

Slovakija, Estija). Be to, prie jų galėtų prisijungti ir Šiaurės šalys (Danija, Švedija). Vidutiniu 

laikotarpiu būtų galima svarstyti ir regioninių koordinavimo grupių įkūrimo galimybę 180: šias 

179 European Parliament Eurobarometer (Standard EB 74.3 on Energy), „The Europeans and energy“, 2011. 

180 Sami Hancher Andoura ir Marc Leigh van der Woude, „Towards a European Energy Community: a Policy 


67




grupes pagal regioninę priklausomybę sudarytų valstybės narės, kurios veiktų kartu, 

siekdamos palankiomis sąlygomis įsigyti dujas, naftą ir elektros energiją iš išorės tiekėjų. 

Šiame kontekste (be jau minėtų valstybių) dėmesį verta atkreipti į Latviją, Jungtinę Karalystę, 

Vengriją, Prancūziją, Ispaniją, Graikiją. Kitos valstybės taip pat gali turėti su Lietuvos interesais 

sutampančių siekių (pavyzdžiui, aiškiau apibrėžti energetinį bendradarbiavimą su Rusija), 

tačiau jų dalyvavimas minėto pobūdžio koalicijoje įmanomas nebent ad hoc atvejais. Ypatingą 

dėmesį darbotvarkės formavimo ir tęstinumo srityje reikėtų atkreipti į ryšių stiprinimą su 

pirmininkavimo ES Tarybai trio šalimis – Graikija bei Airija. 

2) Siekiant sustiprinti Europos Komisijos vaidmenį santykiuose su išorės partneriais bei 

paskatinti kitų žemiau aptariamų bendrosios ES energetikos politikos tikslų įgyvendinimą, 

besiformuojančia „interesų bendrija“ yra būtina sudominti ir į ją pritraukti vieną ar keletą 

didžiųjų ES valstybių. Kol kas tam situacija nėra palanki: didžiosios valstybės išskirtinai 

dvišalėmis derybomis mėgina išlaikyti įtaką energijos išteklių tiekėjams bei 

transportuotojams. Pakankamai skeptiškai šiame kontekste yra nusiteikusios Vokietija ir 

Italija: teikdamos pirmenybę glaudžiam energetiniam bendradarbiavimui su Rusija, jos iš 

esmės blokuoja beveik visas ES iniciatyvas, galinčias sukelti neigiamą Rusijos reakciją. 

Paminėtina, kad prie Lietuvos interesų energetikos srityje įgyvendinimo Vokietija daugiausiai 

prisideda per šaliai svarbių ES energijos vidaus rinkos projektų finansavimą (tiesa, Vokietijos 

siekiami tikslai daugiausiai susiję su regioniniu stabilumu ir energijos tiekimo efektyvumu), be 

to, plėtojamas strateginis dialogas (taip pat ir energetikos srityje) su Baltijos valstybėmis. 

Tačiau, nepaisant to, sunkiai tikėtina, kad Vokietija galėtų tapti Lietuvos didžiąja partnere ES 

išorinės energetikos politikos plėtros srityje, kadangi ji disponuoja didele derybine galia, turi 

diversifikuotą pirminės energijos balansą, nesusiduria su energijos tiekimo saugumo 

užtikrinimo problemomis, yra suinteresuota strategine partneryste su Rusijos energetikos 

bendrovėmis. Siekiant „įtraukti“ į koaliciją didžiąją valstybę, trumpuoju laikotarpiu didžiausią 

dėmesį būtų tikslinga skirti Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai: 

a. Jungtinė Karalystė – idealus partneris tarifinių kliūčių, diskriminacijos naikinimo, 

taip pat energetinės infrastruktūros integracijos (t. y. negatyvios integracijos) srityje. 

Jei viršvalstybinių ES struktūrų įsitraukimas į bendrosios ES energetikos politikos 

problematiką stiprintų Jungtinės Karalystės ekonominį konkurencingumą (atpigintų 

išteklius, palengvintų apsirūpinimą jais ir pan.), Londonas greičiausiai tam taip pat 

pritartų (pavyzdžiui, neprieštarautų ES sutarties su Turkmėnistanu ir Azerbaidžanu 

pasirašymui). Šiame kontekste galima pasinaudoti tuo, jog Jungtinė Karalystė 

akivaizdžiai nesieja savo energijos išteklių importo ateities su Rusija, ieško 

energetinio bendradarbiavimo partnerių Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Be to, 

Jungtinė Karalystė šiuo metu kaip tik aktyviai propaguoja Šiaurės aljanso (kaip 

atsvaros Vokietijos ir Prancūzijos įtakai) kūrimo idėją, siekia išvengti diplomatinių 

pralaimėjimų po atsisakymo pasirašyti ES finansinės drausmės sutartį (naujos 

socializacijos, ryšių stiprinimo galimybės); 

b. Prancūzijos paramos ES išorinei energetikos politikai galima tikėtis dėl trijų 

priežasčių: siekio didinti įtaką ES išoriniams santykiams (ir taip stiprinti Prancūzijos 

struktūrinę galią), noro stiprinti ryšius su EKP šalimis bei polinkio kurti naujus ES 

kaimynėms patrauklius eurointegracinius modelius (nenumatančius narystės). Todėl 

pakankamai nauja ES išorinė energetikos politika galėtų padėti prancūzams išspręsti 

visus tris uždavinius: sukurti naują ES išorinių santykių dimensiją, suaktyvinti 

santykius su EKP valstybėmis ir netgi pasiūlyti pastarosioms tam tikrą alternatyvą 

narystei (galima prisiminti Energijos bendrijos idėją). Iš esmės teigiamas Paryžiaus 

požiūris į solidarumo tarp ES narių svarbą suteikia pagrindą tikėtis Prancūzijos 

paramos siekiant Europos Komisijos teisinės bei techninės pagalbos derybose su 

trečiosiomis šalimis, norint išplėsti branduolinės saugos standartų taikymo kontrolę 

už ES ribų, stiprinti Europos Komisijos derybinę galią ir pan. Socializacijos procesas 

su Prancūzija greičiausiai vyktų sudėtingiau nei su Jungtine Karalyste, priėmus 

Prancūzijos paramą tikriausiai reikėtų sutikti „žaisti“ pagal jos siūlomas taisykles, 

68




tačiau bendrų interesų su Prancūzija formuojamos koalicijos narės turėtų tikrai 

nemažai. 

3) Socializacija ir „interesų bendrijos“ kūrimas turi turėti aiškų tikslą: Lietuvos siekių 

inkorporavimas į regioninę ir bendrą ES išorinę energetikos politiką, jei įmanoma – 

neformalaus bendradarbiavimo institucionalizavimas. Kitaip tariant, formuojant koalicijas su 

kitomis ES šalimis narėmis, Lietuvai būtų naudinga tęsti regioninių susitarimų (jų 

pavyzdžiais gali būti Beneliukso šalys, Vyšegrado grupė, Baltijos ir Šiaurės šalių 

bendradarbiavimas rengiant BEMIP ir pan.) sudarymo tradiciją, juo labiau kad ES išorinė 

energetikos politika daugiausiai ir plėtojasi regioniniu pagrindu. Atsižvelgiant į pakankamai 

didelę Šiaurės šalių bendradarbiavimo institucionalizaciją (aukštu lygiu veikia Šiaurės šalių 

taryba, Šiaurės šalių Ministrų taryba, kurių kompetencija apima sprendimų priėmimą ir 

įgyvendinimą) bei Lietuvos pasiryžimą 2012 m. koordinuoti NB8 ir E-pine formatų veiklą, 

institucionalizuoto regioninio bendradarbiavimo tikimybė yra didžiausia su Šiaurės šalimis. 

Šiuo atveju pirmiausia reikėtų siekti pakeisti situaciją, kai Baltijos ir Šiaurės šalių 

bendradarbiavimo institucinė sandara apsiriboja tarpvyriausybinėmis konsultacijomis, 

koordinavimu ir „atsitiktinėmis“ sutartimis tarp trijų parlamentų, o reguliarių 

institucionalizuotų susitikimų praktiškai nėra (išskyrus energetikos rinkos kūrimo, energetinio 

efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių plėtros skatinimo srityse nuo 1998 m. 

veikiantį Europos Komisijos inicijuotą BASREC formatą). 181. 

4) Siekti valstybių ir ES institucijų politinio konsensuso bei suartėjimo bendros ES išorinės 

energetikos klausimais galima organizuojant tarptautines konferencijas, seminarus, apskritus 

stalus, viešųjų ryšių akcijas, organizuojant bendrus ekspertinius projektus (tyrimus, 

publikacijas), galbūt – kuriant bendrus „smegenų centrus“ ir pan. Tačiau esminės šių pastangų 

efektyvumą lemiančios prielaidos yra laikas ir investicijos. Kitaip tariant, minėtiems tikslams 

pasiekti būtina suplanuoti ir skirti žmogiškųjų bei finansinių išteklių. Viena vertus, energetinių 

tikslų įgyvendinimą ES numato remti panaudodama vis daugiau Bendrijos finansinių 

instrumentų. Kita vertus, negalima planuoti Lietuvos interesų ES įtvirtinimo pasitelkiant vien 

ES fondų ir kitų tarptautinių instrumentų lėšas. Todėl, skatinant „interesų bendrijos“ kūrimą 

ES išorinės energetikos politikos srityje, būtina siekti politinio konsensuso ir šalies viduje – be 

jo užsitikrinti papildomą finansavimą išaugusiam Lietuvos ambicijų lygiui pasiekti greičiausiai 

nepavyktų. Bene vienintelė įmanoma alternatyva valstybės išlaidų didinimui – išnaudoti jau 

sukurtą regioninio ar dvišalio bendradarbiavimo struktūrą (institucijas), pritraukti ES išorinės 

energetikos politikos plėtra labiausiai suinteresuotų šalies verslo įmonių ir asociacijų išteklius. 

2. Interesų pateikimas ir įgyvendinimas 

Galima neabejoti, jog, formuojant „interesų bendriją“ stabilesnio regioninio bendradarbiavimo 

iniciavimo ar ad hoc koalicijų sudarymo būdu, visų pirma teks identifikuoti Lietuvos „raudonąsias 

linijas“ išorinės energetikos politikos srityje, taip pat sritis, kuriose būtų įmanoma paremti ar 

„paspausti“ Lietuvos partnerius, pasiūlyti jiems juos dominančių iniciatyvų ar nuolaidų kitose srityse ir 

pan. Be to, siekiant sukurti naujus ar realiai aktyvuoti esamus ES išorinės energetikos politikos 

mechanizmus, reikės identifikuoti potencialius Lietuvos „įtakos taškus“, kurie palengvintų Lietuvos ES 

politikos prioritetų įgyvendinimą. Šiame kontekste atlikta analizė suponuoja tokias išvadas bei 

rekomendacijas: 

1) Naujiems solidarumo stiprinimo instrumentams pateikti būtina turėti aiškią strategiją, t. y. 

detaliai apgalvoti iniciatyvų ES išorinės energetikos politikos srityje pateikimo laiką bei formą, 

kad nekiltų įtarimų, jog pasiūlytos iniciatyvos gina tik siauro rato valstybių interesus. Šiame 

kontekste verta prisiminti „politikos langų“ (angl. policy windows) metaforą – jų atsivėrimas 

(o ne vien moksliniais ar kitais įrodymais grįstų argumentų turėjimas) yra geriausias laikas ir 

181 Tai turėtų padėti bent jau išvengti tokių precedentų, kai išsiskyrusi Baltijos šalių nuomonė dėl elektros tinklų 

desinchronizavimo nuo BRELL žiedo ir sinchronizavimo su ES tinklais (Latvija pasisakė „prieš“) iš esmės lėmė 

Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizavimo su ES siekio pašalinimą iš galutinių 2011 m. lapkričio 24 d. ES 

Tarybos išvadų dėl tolimesnės ES išorinės energetikos politikos raidos. 

69




būdas pateikti iniciatyvą. Kitaip tariant, inovatyvūs siūlymai turi būti teikiami, kai tenkinamos 

šios sąlygos (beje, ne vieną šių sąlygų sukurs pirmininkavimas ES): 

a. Būtina sulaukti dėmesį prikaustančio įvykio, kuris sukurtų palankią sprendimus 

priimančios organizacijos darbotvarkę. Verta pastebėti, jog neplanuotai į politinę 

darbotvarkę patenka tik konkretūs, kiekybiškai išmatuojami iššūkiai, reikalaujantys 

neatidėliotinų ir nestandartinių veiksmų. Pavyzdžiui, dujų tiekimo pertrūkiai ES 

valstybėms dėl išorės tiekėjų ar transportuotojų kaltės, agresyvi jų politika dėl 

trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo, branduoliniai incidentai kaimyninėse 

valstybėse, netikėtai ir ženkliai padidėjusi tarša ar akivaizdžiai nevykdomi susitarimai 

dėl taršos mažinimo ES viduje ir už jos ribų, kardinaliai per trumpą laikotarpį išaugusi 

iškastinio kuro kaina, tiekėjų ar transportuotojų sudaryti karteliniai susitarimai ir 

pan.; 

b. Parengtos ir kituose formatuose (pavyzdžiui, Europos Parlamente, tarptautinėse 

konferencijose, neformaliuose ekspertų forumuose, apskrituose staluose ir pan.) jau 

apsvarstytos bent kelios krizės įveikimo alternatyvos sudaro sąlygas negaišti laiko 

krizės sąlygomis ir nesužlugdyti teisingų iniciatyvų blogai parengtais ar partneriams 

nepriimtinais sprendimais. Todėl būtina iš anksto burti ir stiprinti numatomus 

sprendimus remiančią koaliciją, kurią sudarytų ne tik vyriausybių atstovai, bet ir 

įtakingi ekspertai, NVO, žiniasklaidos atstovai, kiti įtakingi asmenys; 

c. Net ir gerai parengtiems siūlymams krizės metu bus pritarta tik susiklosčius 

palankioms politinėms aplinkybėms. Todėl ypač svarbu, kad siūlymus pateiktų 

„interesų bendrijai“ artimi (jos tikslus palaikantys) ir realią įtaką turintys subjektai 

(aukštus postus užimantys ir pagarbą pelnę asmenys, įtakingos institucijos ir pan.). 

Kad jie tai padarytų efektyviai, juos būtina ne tik „turėti“ (identifikuoti, jei reikia – 

sukurti, nuolat palaikyti su jais ryšį), bet ir suteikti jiems išsamią informacija apie 

situaciją ir būtinus priimti jau parengtus sprendimus. Kitaip tariant, atėjus metui 

priimti sprendimą, „interesų bendrijai“ artimi politikai bei institucijos privalo 

disponuoti žiniomis, kurios ekspertų ir akademikų vertinimus leistų paversti 

politiniais sprendimais. 

2) Būtina efektyviau išnaudoti ir esant progai toliau stiprinti ES institucijų (Europos Komisijos, 

ES Tarybos, Europos išorinių veiksmų tarybos, vyriausiojo įgaliotinio Sąjungos užsienio 

reikalams ir saugumo politikai) vaidmenį visose ES išorinių veiksmų srityse, įskaitant 

bendrąją ES išorinės energetikos politiką: 

a. Neturint praktiškai jokių svertų derybose su „Gazprom“, reikšmingos pridėtinės 

vertės gali turėti Europos Komisijos, kuri ne tik valdo didžiausius finansinius išteklius, 

bet ir yra ne kartą deklaravusi siekį įtvirtinti galimybę vartotojui pasirinkti tiekėją, o 

tiekėjui – sudaryti sąlygas konkuruoti dėl vartotojo, parama dvišalėse derybose dėl 

išteklių tiekimo sąlygų. Todėl naudinga toliau siekti šalių narių sutarimo dėl tokių 

dokumentų, kaip 2011 m. rugsėjo 7 d. komunikatas „ES energetikos politika. 

Bendradarbiavimas su užsienio partneriais“ ir jame pateiktų siūlymų: Europos 

Komisijos dalyvavimo derybose su trečiosiomis šalimis, privalomo išankstinio 

Europos Komisijos informavimo apie visus dvišalius susitarimus su išorės tiekėjais ir 

pan. 

b. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamentas pagal įprastą teisėkūros 

procedūrą įgijo praktiškai tokias pačias sprendimų priėmimo galias kaip ir ES Taryba 

– abi šios institucijos turi teisę spręsti dėl priemonių, būtinų sutartyje nurodytiems ES 

energetikos politikos tikslams pasiekti 182. Kitaip tariant, kai kurie sprendimai ES 

182 Pavyzdžiui, 2012 m. vasario 28 d. Parlamento Pramonės, tyrimų ir energetikos komitetas priėmė teigiamą 

sprendimą dėl privalomų energijos išteklių efektyvumą skatinančių įpareigojimų šalims narėms (iki šiol pagal 

galiojančią direktyvą jie yra neprivalomi, pagrindinis argumentas paversti juos privalomais – mažinti 

70




Taryboje gali būti pateikti galutiniam tvirtinimui tik tuo atveju, jei jiems buvo pritarta 

Europos Parlamente. Todėl Lietuvos interesų gynimui ar nepalankių iniciatyvų 

stabdymui Europos Parlamente turi būti skiriamas didesnis dėmesys. 

3) Siūlant naujas solidarumą įprasminančias iniciatyvas ir mechanizmus, didžiausią dėmesį 

reikėtų skirti bendriems pasiūlymų paketams, apimantiems ES išorinę energetikos 

politiką, BUSP ir EKP instrumentus, aplinkosaugos, bendros rinkos, prekybos politikų 

principus. Ypač svarbu akcentuoti valstybių narių jau prisiimtų įsipareigojimų, didinančių jų 

tarpusavio integraciją ir priklausomybę energetikos sektoriuje, įgyvendinimą. Kitaip tariant, 

plėtoti ES išorinę energetikos politiką visų pirma reikėtų per tas sritis, kurių valstybės narės 

kol kas tiesiogiai nesieja su nacionaliniu saugumu (t. y. jos dar nėra „saugumizuotos“). 

Svarbiausi akcentai šiame kontekste galėtų būti: 

a. Visų išorinių ES iniciatyvų derinimas. ES jau seniai suvokiamas poreikis rengti 

bendrus pasiūlymų paketus, apimančius ES išorinę energetikos politiką, BUSP ir EKP 

instrumentus. Juo labiau kad Lisabonos sutartis atvėrė naujas galimybes valstybėms 

narėms veikti bendrai išorinių santykių srityje, sustiprino viršnacionalinių ES 

institucijų įgaliojimus, paskatino siekti nuoseklumo, kuriant ir plėtojant santykius su 

trečiosiomis šalimis. Vertinant ES išorinės energetikos politikos suderinamumą su 

BUSP, ES susitarimuose su partneriais bei ES strategijose kaimyninių regionų 

atžvilgiu reikėtų toliau stiprinti tų valstybių įsipareigojimus ES išteklių tiekimo, 

transportavimo, taip pat branduolinės energetikos saugumo užtikrinimo, CO2 emisijų 

mažinimo srityse. Energetinių dialogų su JAV ir Rusija kontekste prasmę turėtų 

Lietuvai naudingų iniciatyvų akcentavimas: JAV parama skalūninių dujų plėtrai 

Europoje, suskystintų gamtinių dujų importo iš JAV į Europą skatinimas, Kaspijos 

jūros regiono valstybių atsivėrimas Vakarams. Santykiuose su Rusija – branduolinės 

saugos, prieigos prie išteklių, tinklų ir eksporto rinkų, investicijų apsaugos, krizių 

prevencijos ir kiti klausimai. Kalbant apie išorinės energetikos politikos ir EKP 

suderinamumo naudą, jos galima tikėtis sumažinus EKP rytinės dimensijos valstybių 

prisitaikymo prie „europinių taisyklių” kaštus ir investavus į Kaspijos jūros 

energetinių išteklių transportavimo infrastruktūrą. 

b. Konkurencingumo ir bendros rinkos kūrimo principų akcentavimas. ES 

konkurencingumo stiprinimo siekių įgyvendinti neįmanoma, neišplėtus bendros ES 

rinkos veikimo principų į energetikos sritį ir nesukūrus aiškių bendrosios energetinės 

rinkos valdymo mechanizmų, nesutarus dėl vienodų visoms šalims narėms tarifų ir 

nepasiekus vienodo visoms šalims narėms išteklių tiekimo iš gavybos zonų saugumo 

lygio. Motyvuojant siekiu sulyginti „žaidimo sąlygas“ tarp ES valstybių narių ir trečiųjų 

šalių, galima siūlyti kurti visoms valstybėms narėms priimtiną mechanizmą, skatinantį 

jų integraciją į ES rinką ir mažinantį priklausomybę nuo BRELL elektros žiedo. Šiame 

kontekste naudinga akcentuoti ne pačios ES išorinės energetikos politikos plėtrą, bet, 

pavyzdžiui, tai, jog kuriant bendrą ES energetikos rinką joje privalo galioti sąžiningos 

konkurencijos, vienodų veiklos sąlygų energijos gamintojams taisyklės, aiškaus ir ES 

vidaus energijos rinkos taisykles atitinkančio kainų nustatymo principai. 

Koordinuojant pozicijas su palankiai ES išorinės energetikos politikos atžvilgiu 

nusiteikusiomis šalimis, būtina toliau siekti prisijungimo prie ENTSO-E Europos 

kontinentinio tinklo taisyklių palengvinimo, bent dalies išlaidų, susijusių su sistemų 

sinchronizavimu ir desinchronizavimu, kompensavimo, desinchronizacijos pasekmių 

ir pan. 

priklausomybė nuo išteklių importo). Tą pačią dieną minėtas EP komitetas pritarė privalomam informacijos apie 

planuojamus susitarimus teikimui EK. 

71




3.2 LIETUVOS PRIORITETAI ENERGETIKOS SRITYJE PIRMININKAVIMO METU 

Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu vyks gausybė dvišalių ar daugiašalių šalių vadovų, ministrų 

susitikimų, todėl naudojantis išskirtine galimybe formuoti ES Tarybos darbotvarkę bei turint aiškų 

planą, kaip būtų galima eiti vieningos energetikos rinkos link, galima svarstyti apie tolimesnį šios 

politikos įgyvendinimą ir jos kryptingą plėtrą. Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog, nors pokyčių poreikis 

ir yra akivaizdus, šalies narės siūlymai negali būti pernelyg radikalūs ir konfliktinio pobūdžio, jie turi 

neprieštarauti dominuojančioms toje srityje „vertybėms“ (ES energetikos politikos atveju – bendros 

rinkos kūrimo ir abipusės ES-Rusijos priklausomybės išsaugojimo idėjai), apimti ne tik vertikalaus (kai 

gilinama integracija vienoje srityje), bet ir horizontalaus (kai siejamos kelios ES integracijos sritys) 

veikimo iniciatyvas. Pavyzdžiui, Lenkiją galima įvardyti kaip valstybę, kuri aktyvai siekė keisti ES 

požiūrį į energetinio saugumo užtikrinimą, rėmė ES išorinės energetikos politikos plėtrą, siūlė 

konkrečių iniciatyvų, tačiau didelių praktinių rezultatų jai pasiekti nepavyko. Todėl atsižvelgiant į jos 

bei kitų valstybių pirmininkavimo laikotarpiu išmoktas pamokas ir darant prielaidą, kad šioje srityje 

neįmanomi skubūs ir tuo pačiu „stebuklingi“ (angl. „silver bullet“) sprendimai, galima formuluoti tokias 

išvadas bei rekomendacijas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu: 

1) Siekdama daryti realią įtaką ES išorinės energetikos politikos formavimui ir įgyvendinimui, 

Lietuva privalės įtikinti kitas valstybes europiniu (t. y. ne vien nacionaliniu ar regioniniu) 

poreikiu stiprinti šią ES integracijos sritį ir tam panaudoti kituose sektoriuose veikiančius 

mechanizmus bei galiojančius principus. Šiame kontekste pirmiausia reikėtų vadovautis 

tomis vertybėmis, principais ir dokumentais, dėl kurių šalys narės jau yra sutarusios 

anksčiau. Pavyzdžiui: 

a. siekti, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu būtų galutinai sutarta dėl pan- 

Europinių prioritetinės reikšmės ir bendro intereso infrastruktūros plėtros objektų (jei 

dėl to Europos Parlamente ir ES Taryboje nepavyks sutarti iki Lietuvos 

pirmininkavimo); 

b. siekti, kad energetikos sektorius ir su energetinių išteklių tiekimu susijusių paslaugų 

tiekimas nebūtų išskirtas iš kitų prekių ir paslaugų, o ES išorinė energetikos politika 

būtų siejama su BUSP mechanizmais (padedančiais suformuluoti bendrą ES poziciją 

trečiųjų šalių atžvilgiu), taip pat EKP rytine bei pietine dimensijomis, aplinkosauginėms 

normomis, bendros rinkos kūrimo ir konkurencingumo skatinimo principais; 

c. siekti Baltarusijos ir Ukrainos atsivėrimo Vakarams bei gilesnės jų integracijos (ar 

narystės) Energijos bendrijos sutarties įgyvendinimo procese, stiprinant ir pačią 

Energijos bendriją bei gausinant pagal sutartį ES partnerių prisiimamų privalomų 

įsipareigojimų skaičių 183 ; 

d. siekti į visus ES energetinius susitarimus su trečiosiomis šalimis įtraukti aukščiausius 

saugumo reikalavimus, apsaugančius ES vidaus gamintojus nuo pigesnės 

importuojamos elektros energijos, pagamintos saugumo reikalavimų ir kitų 

tarptautinių susitarimų nepaisančiose jėgainėse. 

2) Lietuvai būtų naudinga atkreipti šalių narių bei Europos Komisijos dėmesį į tai, jog, nors šiuo 

metu skirtingos energijos išteklių įsigijimo sąlygos energijos rinkoje nesukelia didelių 

iškraipymų (nes rinkos yra izoliuotos), ateityje (t. y. išplėtojus jungiamųjų dujų ir elektros 

linijų infrastruktūrą ir gerėjant vidaus rinkos funkcionavimui) iškraipymų vidaus energijos 

rinkoje neabejotinai atsiras 184 . Šiame kontekste siūlydama sieti tarpusavyje susijusių interesų 

183 Kol kas Europos Energijos Bendrijos šalys gali savanoriškai prisiimti įsipareigojimą įgyvendinti ES direktyvą 

dėl atsinaujinančių išteklių plėtros, 2012 m. pabaigoje jis joms gali tapti privalomas. 

184 Jei nebus vykdoma efektyvi ES išorinė energetikos politika, šiuos iškraipymus lems tai, kad skirtingose 

valstybėse narėse esančios kompanijos energetinius resursus iš to paties tiekėjo įsigis skirtingomis sąlygomis. 

Tai turės neigiamos įtakos veiksmingam ES vidaus rinkos energetikos srityje funkcionavimui. 

72




įgyvendinimo mechanizmus, Lietuva turėtų bandyti transformuoti ES „aksiomą“, anot kurios, 

bendra ES energetikos politika (ir išorinė energetikos politika kaip jos dalis) yra prielaida ES 

konkurencingumui didinti. Kitaip tariant, reikia bandyti įtvirtinti nuostatą, jog ES vidaus 

energijos rinkos infrastruktūrinės bei reguliacinės plėtros sąsajos su ES išorine energetikos 

politika logika galioja ne tik įprastiniu požiūriu, t. y. veiksminga ES išorinė energetikos politika 

yra neįmanoma, nesukūrus bendros vidaus rinkos energetikos srityje, bet ir atvirkščiai – 

vidaus rinkos kūrimas ir konkurencingumo stiprinimas negali būti efektyvūs be lygiagrečiai 

įgyvendinamų ES išorinės energetikos politikos priemonių. 

3) Verta atkreipti dėmesį, jog ES išlieka nepopuliarios tos idėjos, kurios referuoja į NATO sutartį, 

yra atvirai nukreiptos prieš Rusiją ir dubliuoja kitų organizacijų (pavyzdžiui, TATENA) veiklą 

ar kitų sutarčių (pavyzdžiui, Energetikos chartijos sutarties) turinį. Ir atvirkščiai, ES šalys 

narės dažniausiai palankiai žiūri į tuos siūlymus, kurie akcentuoja dialogą, bendradarbiavimą, 

ryšių stiprinimą. Nepaisant to, pavyzdžiui, Lenkija pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu 

akcentavo prieš Maskvą nukreiptas iniciatyvas, bandė perkelti su Rusija susijusį nacionalinį 

grėsmių suvokimą į ES lygį ir taip užsitarnavo „vienos problemos“ (angl. single issue) valstybės 

statusą. Tai gerokai apsunkino jos galimybes daryti įtaką ES priimamiems sprendimams. Todėl 

Lietuvai, kaip mažajai valstybei, pirmininkavimo laikotarpiu: 

a. nederėtų kelti iš esmės neįgyvendinamų ar beprasmiškų iniciatyvų (pavyzdžiui, siekti, 

kad į ginčą su Rusija dėl branduolinių jėgainių Lietuvos kaimynystėje statybos ES 

prašymu įsitrauktų realių galių Rusijos atžvilgiu neturinti ir konfliktuoti su pastarąja 

vengianti TATENA ar pan.). Naudingiau būtų pasitelkti vertybinius argumentus, 

susijusius su aplinkosauga, konkurencija, vienybe, solidarumu, ir pabandyti „įtikinti“ 

„interesų bendrijos“ partneres, Prancūziją, Jungtinę Karalystę, svarbiausias ES 

institucijas (Europos Komisiją) ir galiausiai visas ES valstybes įgyvendinti visos ES 

siekius atitinkančius sprendimus; 

b. reikėtų paversti santykius su sudėtingais partneriais ne Lietuvos, Baltijos šalių ar 

„interesų bendrijos“, bet visos ES problema, tuo pačiu tampant pragmatiškesniais 

santykiuose su minėtomis šalimis, einant problemų „dekonstravimo“ keliu, 

akcentuojant ne akivaizdžiai konfrontaciją didinančias iniciatyvas (uždrausti, nubausti, 

sustabdyti, blokuoti), bet normų propagavimo (angl. norm advocacy) strategiją 

(raginant sutarti dėl bendrų standartų, specialaus monitoringo mechanizmo, atlygio už 

įsipareigojimų vykdymą ir pan.); 

c. atsižvelgiant į tai, jog ES energetikos sektoriuje šiandien jau turi kompetenciją sudaryti 

tarptautines sutartis (pagrindą tam suteikia SESV 216 str.), pirmininkavimo laikotarpiu 

Lietuva galėtų inicijuoti platesnius arba dvišalius teisiškai įpareigojančius ES 

susitarimus su svarbiausiais bei potencialiais išteklių tiekėjais, transportuotojais, taip 

pat šalimis, kuriose nuolat didėja ES energetikos kompanijų investicijų ir kuriuose 

bendra saugumo situacija yra bent patenkinama ar linkusi gerėti. Prioritetinėmis 

valstybės šiame kontekste galėtų būti JAV, Australija, Kataras, Alžyras, Azerbaidžanas, 

Turkmėnistanas, Rusija, Turkija, Ukraina, Gruzija. 

4) Viena svarbiausių Slovėnijos pirmininkavimo ES Tarybai išmoktų pamokų – nuo ES institucijų 

ir šalies diplomatijos įtraukimo į ES išorinių santykių formavimą ir įgyvendinimą priklauso 

veikimo šioje srityje efektyvumas. Esminė Liublijanos sėkmingo pirmininkavimo ES Tarybai 

prielaida – nuoseklus rėmimasis ES Tarybos Generalinio sekretoriato ekspertinėmis žiniomis. 

Lietuvai taip pat svarbu identifikuoti tuos „įtakos taškus“, kurie lengvina arba apsunkina 

Lietuvos ES politikos prioritetų įgyvendinimą. Akivaizdu, jog vienas svarbiausių instrumentų, 

įtikinėjant partnerius Lietuvos siekių ir prioritetų europine verte, turėtų būti pačios Lietuvos 

diplomatinės atstovybės ES narėse bei trečiosiose šalyse. Be to, kaip ir Slovėnija, Lietuva turėtų 

pasikliauti nešališko ES Tarybos Generalinio sekretoriato parama. Kalbant apie galimai 

neigiamą įtaką, reikėtų vengti per didelės „pagalbos“ darbotvarkės formavimo klausimais iš 

kitų valstybių (ypač didesnių ES valstybių). 

73




5) Siekiant daryti realų poveikį ES darbotvarkei išorinės energetikos politikos srityje, būtina 

užsitikrinti Lietuvos retorikos ir praktinių veiksmų nuoseklumą. Prognozuojant, jog po 

2012 m. Seimo rinkimų dabartinė koalicija gali neturėti daugumos parlamente, reikėtų 

pabandyti dar iki rinkimų pasiekti susitarimą dėl svarbiausių Lietuvos siekių ES išorinės 

energetikos politikos srityje tarp valdančiosios daugumos ir dabar opozicijoje esančių politinių 

partijų. Tam visų pirma būtina, derinant svarbiausių šioje srityje veikiančių institucijų (URM, 

Energetikos ministerijos ir kt.) pastangas, orientuotis į konkrečius rezultatus. Siūlytina įsteigti 

tarpinstitucinę grupę, kuri rūpintųsi ES išorinės energetiko politikos stiprinimo prioriteto 

įgyvendinimu. Antra, būtina pasiekti politinių partijų sutarimą dėl Lietuvos tikslų išorinės ES 

energetikos politikos srityje nuoseklumo, daugiausiai dėmesio skiriant Lietuvos siekių, jų 

įgyvendinimo strategijos bei taktikos, laukiamos naudos ir galimų pavojų keičiant kursą 

aiškinimui būsimiems sprendimų priėmėjams. Siekiant nuoseklumo, naudinga parengti ir 

patvirtinti Lietuvos veikimo minėtoje srityje veiksmų planą, kuris taptų platesnės programos, 

apimančios tikslus, uždavinius, jų įgyvendinimo monitoringą, taip pat reikiamų žmogiškųjų ir 

finansinių investicijų planavimą (didinimo planą) ir laukiamų rezultatų prognozavimą, dalimi. 

Formuluojant konkrečias iniciatyvas, kurias būtų galima įtraukti į ES darbotvarkę 2013 m. Lietuvos 

pirmininkavimo metu, paminėtina, kad 2011 m. rugsėjo 7 d. Europos Komisijos komunikate pateikti 

pasiūlymai iš esmės atitinka Lietuvos interesus energetikos sektoriuje, todėl pirmininkaujant 

pirmiausiai reikia naudotis jau pateiktomis priemonėmis, jas modifikuoti, atsižvelgiant į bendras 

tendencijas ES išorinės energetikos politikos srityje iki Lietuvos pirmininkavimo, ir bandyti siūlyti 

pakartotinai. Šis požiūris atitiktų ir Lenkijos prioritetus, kadangi šaliai aktualiausi klausimai buvo 

įtraukti į komunikatą dėl ES išorinės energetikos politikos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos 

pirmininkavimą Lenkija vertina kaip galimybę (angl. window of opportunity) savo iniciatyvų 

tęstinumui 185 , propaguojant jau iškeltas iniciatyvas būtų galima siekti kaimyninės šalies paramos 

siūlomoms idėjoms bei įsitraukimo į kuriamą „interesų bendriją“. Be to, pirmininkavimo metu reikėtų 

siekti ne vertikalaus veikimo, tiesiogiai pateikiant iniciatyvas ES išorinės energetikos politikos srityje, 

bet vadovautis horizontalumo principais ir rengti bendrus pasiūlymų paketus, apimančius BUSP, EKP, 

konkurencijos, prekybos politikos ir ES išorinės energetikos politikos nuostatas. Pagrindinės 

iniciatyvos, kurias būtų galima siūlyti ir įtraukti į ES darbotvarkę 2013 m. apibendrinamos lentelėje. 

7 lentelė. Konkrečios Lietuvos iniciatyvos, kurias būtų galima įtraukti į darbotvarkę pirmininkavimo 

ES metu 

Iniciatyva Įgyvendinimo galimybės ir priemonės 


Komisijos 

įtraukimas į 

derybas su 

trečiosiomis 

šalimis 

Iniciatyvos kėlimas ir „brandinimas“: 

Suburti koaliciją valstybių, jaučiančių derybinių galių santykiuose su išorės 

partneriais (sistemų valdytojais, tiekėjais, transportuotojais ir pan.) 

trūkumą; 

Išsiaiškinti, kokias bendradarbiavimo su parneriais iniciatyvas remia ES, o 

siūlymus įtraukti į derybas su Europos Komisija, derinti su jau 

veikiančiomis ar paskelbtomis iniciatyvomis (pavyzdžiui, „DESERTEC“ 

iniciatyva dėl saulės energijos plėtros Šiaurės Afrikoje, Transkaspijos 

dujotiekio tiesimo pasiūlymu ir pan.); 

Remiant Europos Komisijos planus, didžiausią dėmesį skirti Europos 

Komisijos įsitraukimui į derybas su Alžyru, Maroku, Tunisu, Azerbaidžanu, 

Turkmėnistanu, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Turkija dėl ilgalaikių dujų 

(įskaitant nekonvencines) tiekimo ir transportavimo sąlygų, naujų 

dujotiekių statybos, tinklų (įskaitant elektros energijos) integravimo ir 

modernizavimo; 

Europos Komisijos įsitraukimo naudą aiškinti ir ginti dvišaliuose 

185 2012 m. kovo 20 d. vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Towards Enhanced EU External Energy Policy“ 

Lenkijos atstovų išsakyta nuomonė. 

74





santykiuose su esamais ir potencialiais ES partneriais; 

Siūlyti derybines kryptis Europos Komisijai jau vykstančiose derybose su 

partneriais; 

Organizuoti formalias diskusijas bei samdyti kvalifikuotus ekspertus, 

„smegenų centrus“ siūlymams dėl Europos Komisijos įsitraukimo į derybas 

parengti; 

Siūlyti numatyti konkrečius atvejus, kai Europos Komisijos įsitraukimas į 

derybas būtų privalomas. 

Stipriosios pusės: 

Europos Komisijos tiesioginiu dalyvavimu derybose suinteresuotos 

didžiosios ES valstybės (Prancūzija) bei didžioji dalis ES partnerių (išskyrus 

Rusiją); 

Europos Komisijos įsitraukimas gali iš esmės pakeisti derybų eigą, išteklių 

tiekimo sąlygas ir vartotojo-tiekėjo santykius – esant tokiai „grąžai“, į šią 

veiklą apsimoka investuoti žmogiškųjų ir finansinių išteklių. 

Silpnosios pusės: 

Europos Komisijos įsitraukimo rezultatus sudėtinga prognozuoti, t. y. 

rezultatai ne visuomet privalo būti teigiami; 

Nepalankios Europos Komisijos suderėtos sąlygos greičiausiai be jokių 

išlygų turės būti taikomos derybose įtakos neturėjusioms ir galbūt 

Išankstinis 


Komisijos 

informavimas 

apie dvišalius 

susitarimus su 

išorės tiekėjais 

Išorės 

partnerių 

rezultatais nepatenkintoms ES šalims. 


Suburti koaliciją valstybių, labiausiai nukenčiančių dėl dvišalių ES narių 

susitarimų su išorės partneriais dėl naujų vamzdynų tiesimo ar naujų 

tiekimo sutarčių; 

Akcentuoti ir aiškinti solidarumo principą, teikti mechanizmų solidarumo 

srityje vertinimą, siūlyti naujus solidarumo principą energetikos srityje 

įkūnijančius instrumentus („non-paper“ forma); 

Išsiaiškinti, koks Europos Komisijos informavimo būdas būtų 

efektyviausias, visiems suinteresuotiems subjektams aiškinti tokio 

informavimo naudą; 

Rengti Europos Komisijos informavimo sąlygas (t. y. būdus, išimtis, 

terminus ir pan.) ir derinti jas su skeptiškai šio siūlymo atžvilgiu 

nusiteikusiomis šalimis, įtariai į šią normą žvelgiančiomis verslo 

kompanijomis; 

Siūlyti gerinti Europos Komisijos administracinius gebėjimus efektyviai 

reaguoti (taikyti sankcijas) susitarimo dėl Europos Komisijos privalomo 

informavimo nesilaikymo atvejais; 

Reguliacinių normų Europos Komisijos informavimo srityje pridėtinės 

vertės reklamai bei pačių normų įtvirtinimui efektyviau išnaudoti Europos 

Parlamentą, kitas ES institucijas (per Lietuvos, Lenkijos, kitų šalių atstovus), 

NVO, „smegenų centrus“ ir pan.; 

Pakartotinai teikti tik gerai parengtą (suderintą) siūlymą, tai daryti tik 

pasitaikius tinkamai progai (t. y. atsivėrus „politiniam langui“). 


Siūlymas iš dalies jau yra įgyvendinamas; 

Siūlymas susijęs su vienu svarbiausių bendrosios ES energetinės politikos 

tikslų – bendrosios rinkos kūrimu. 


Radikalus siūlymo variantas jau buvo atmestas. 


Išsiaiškinti, kokiems Energijos bendrijos sutarties, EKP Veiksmų plano 

75





įsipareigojimų 

stiprinimas ES 

Platesnių arba 

dvišalių 

teisiškai 

įpareigojančių 

ES susitarimų 

su 

svarbiausiais 

bei 

potencialiais 

išteklių 

tiekėjais bei 

transportuotojais 

iniciavimas 

Teisiškai 

privalomų 

reikalavimų ES 

nepriklausanči 

oms šalims 

branduolinės 

saugos srityje 

kūrimas 

dvišalių susitarimų rėmuose veikiantiems privalomiems susitarimams 

neprieštarautų sutarties dalyvės – ES partnerės; 

Išsiaiškinti, kokio pozityvaus „atpildo“ už naujų įsipareigojimų (tokių, kaip 

išteklių tiekimas ES, CO2 emisijų mažinimas, kainų vidaus ir išorės rinkoje 

vienodinimas ir pan.) vykdymą tikėtųsi susitarimų dalyvės, ieškoti būdų 

jiems efektyviau tenkinti; 

Kelti Energijos bendrijos sutarties bei kitų į išorę orientuotų ES susitarimų 

geografinių veikimo ribų plėtros idėją (siekti Gruzijos, Azerbaidžano, 

Ukrainos, Turkijos narystės, siūlyti dokumentus, skatinančius pastarųjų 

prisijungimą prie Energijos bendrijos); 

Didžiausią dėmesį skiriant taupymui ir inovacijoms šalyse ES partnerėse, 

taip pat konvencinių ir nekonvencinių gamtinių dujų tiekimo į Europą 

diversifikavimui, vamzdynų sistemos kontrolės išlaikymui, teikti siūlymus 

dėl naujų galimų išorės partnerių įsipareigojimų ES Tarybai ir Europos 

Komisijai. 


Esama precedentų, „išmoktų pamokų“; 

Energijos bendrijos sutarties šalys įžvelgia integracijos į bendrąją ES rinką 

naudą, todėl sutinka po truputį plėsti įsipareigojimų apimtį. 


Nusivylimas EKP ir ES „atpildu“ ne ES narėms apskritai; 

Įsipareigojimų laikymasis autoritarinėse valstybėse – abejotinas; 

Kiti ES partnerių įsipareigojimai – ekonominių sąjungų susitarimams, 

karteliams, tarptautinėms organizacijoms, valstybėms ir pan. 


Inicijuoti dvišales ES derybas dėl energetinio ES susitarimo su 

Azerbaidžanu, Turkmėnistanu, galbūt – JAV, Australija, kitomis 

nekonvencinių gamtinių dujų eksportuotojomis; 

Pirmininkavimo trio laikotarpiu parengti (ir jei įmanoma – pasiūlyti) 

globalų susitarimą dėl išteklių tiekimo, transportavimo bei investicijų 

apsaugos sąlygų (siekiant, kad prie sutarties prisijungtų ir Rusija). 


Siekdama apsaugoti savo investicijas ES šalyse narėse, globaliam 

susitarimui ko gero neprieštarautų pati Rusija; 

Jaučiamas poreikis susitarimo, kurio dalyviai būtų visi svarbiausi energijos 

išteklių vartotojai, transportuotojai ir tiekėjai. 


Pakankamai efektyvūs Rusijos veiksmai blokuojant dvišalius ES susitarimus 

su alternatyviais tiekėjais ir transportuotojais; 

Šalių narių ir išorės partnerių požiūris į tokį susitarimą kol kas gerokai 

skiriasi. 


Suburti koaliciją valstybių, branduolinių jėgainių statybas Kaliningrade ir 

Baltarusijoje vertinančių kaip realią grėsmę regiono ir visos Europos 

aplinkosaugai; 

Į dvišalius ir daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis siūlyti įtraukti 

reikalavimą laikytis ES nustatytų branduolinės saugos standartų; 

Elektros energijos importo į ES ar tranzito per ES teritoriją sąlygas siūlyti 

aiškiai susieti su branduolinės saugos reikalavimų laikymusi (pavyzdžiui, 

susieti importą su „streso testų“ pagal ES reikalavimus atlikimu); 

Branduolinės saugos reikalavimų vykdymą siūlyti paversti privaloma ir iš 

anksto nuspėjama sąlyga bet kokiems svarbesniems išorės partnerių 

76





susitarimams su ES (pavyzdžiui, dėl preferencinio prekybos režimo, 

partnerystės, bendradarbiavimo, finansinės ar humanitarinės paramos ir 

pan.). 


Po Fukušimos įvykių ir abejotinų Rusijos sprendimų statyti AE Kaliningrade 

ir Baltarusijoje „politikos langas“ iš esmės yra atsivėręs; 

Nemažai ES valstybių pritartų bet kokiems siūlymams, stabdantiems 

branduolinės energetikos plėtrą. 


Reikalavimų branduolinės energetikos plėtrai griežtinimas gali turėti 

neigiamos įtakos analogiškiems Baltijos šalių planams; 

Reikalavimai gali turėti neigiamos įtakos ES-Rusijos santykiams, todėl kai 

Teisinė 

pagalba su 

išorės tiekėjais 

ar 

transportuotojaisbesiderančioms 

ES 

valstybėms 

narėms, jei 

planuojamas 

susitarimas 

gali turėti 

įtakos ES 

vidaus rinkai 

Tokių pačių 

aplinkosaugos 

standartų 

energijai, 

pagamintai 

tiek ES viduje, 

tiek 

importuojamai 

iš trečiųjų 

šalių, taikymas 

kurios ES šalys narės tokiems sprendimams nepritars. 


Suburti koaliciją valstybių, kurioms aktualu su ES institucijų pagalba 

pakeisti nesąžiningą „Gazprom“ dujų importo kainų režimą; 

Siūlyti Europos Komisijai įteisinti priemones, naikinančias sąlygas 

energetikos bendrovėms teisėtai būti monopolijomis dėl neesančios ar 

brangios infrastruktūros ar dėl siekio užtikrinti viešosios paslaugos teikimą; 

Bandyti pasitelkti Europos Komisiją derybose kaskart, kai kyla abejonių dėl 

monopolinės bendrovės sąžiningumo, kai natūralios monopolijos tikslingai 

neleidžia naudotis savo infrastruktūra kitiems ar pan.; 

Siūlyti prevencines priemones – teisės aktus, kurie numatytų papildomas 

priemones, skirtas kovoti su manipuliavimu ir piktnaudžiavimu 

didmeninėse energijos rinkose bei užtikrintų didesnį jų skaidrumą. 


Nors tai yra vienas bendrosios ES energetikos politikos prioritetų, 

veiksminga ES energijos vidaus rinka vis dar nėra sukurta; 

Daugeliui Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių aktualu pakeisti 

nesąžiningą „Gazprom“ dujų importo kainų režimą. 


Kai kurios valstybės narės nenori deleguoti Europos Komisijai savo 

kompetencijos energetikos sektoriuje dėl glaudžių energetikos sektoriaus 

sąsajų su nacionaliniu suverenitetu ir skirtingų energetikos sektoriaus 

valdymo bei reguliavimo metodų; 

ES Teisingumo Teismo sprendimai dažniausiai yra palankūs bendrosios 

rinkos formavimui, tačiau bylose, susijusiose su energetikos sektoriumi, jie 

yra nepalankūs energetikos rinkų integracijai. 


Suburti koaliciją valstybių, kurios siektų sumažinti taršą ir tradicinių 

išteklių vartojimą bei išplėsti alternatyvių išteklių vartojimą ES 

kaimynystėje; 

Siūlyti naujus ar efektyviau išnaudoti (išplėsti) esamus mechanizmus, kurie 

mažintų CO2 emisijas už ES ribų (pavyzdžiui, siūlyti mokestiniais ir kitais 

instrumentais riboti su aplinkosaugos reikalavimais ir ES siekiais 

nesuderinamą energijos išteklių iš trečiųjų šalių importą, taip pat 

nesaugiose Rusijos ar Baltarusijos branduolinėse jėgainėse pagamintos 

elektros energijos eksportą į ES ir pan.); 

Siūlyti kurti tarptautinį prekybos energijos ištekliais režimą, skatinantį ne 

tik konkurencijos principų elektros energijos gamybos srityje įgyvendinimą, 

bet ir CO2 emisijų mažinimą, alternatyvių energijos išteklių naudojimą, 

branduolinės saugos reikalavimų stiprinimą ir pan.; 

77





ES teisėje įtvirtinti nuostatą, jog nacionaliniai reguliuotojai turi teisę 

neduoti leidimo veikti rinkoje, jeigu neužtikrinama, kad perdavimo 

sistemos operatorius atitinka atskyrimo taisykles ir nekelia pavojaus 

energijos tiekimo į ES saugumui. 


ES ir visų valstybių narių pasirašyta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos 

konvencija bei Kioto protokolas dėl klimato kaitos aiškiai išreiškė valstybių 

narių valią, kad ES institucijos atstovautų jų interesams tarptautinėje 

erdvėje. 


Didžioji dalis aplinkosaugą ir energetiką siejančių ES teisės aktų yra 

orientuoti į ES vidų, o ne išorę. 

78

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 

1. ES teisės aktai 




1. 1973 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva Nr. 73/238/EC dėl priemonių žalios naftos ir naftos produktų 

tiekimo sunkumų padariniams sušvelninti. 

2. 1989 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 89/618/EURATOM dėl visuomenės informavimo apie 

sveikatos apsaugos priemones ir veiksmus, kurių turi būti imamasi radiologinio pavojaus atveju. 

3. 1990 m. gruodžio 4 d. Tarybos direktyva Nr. 90/641/EURATOM dėl komandiruotų darbuotojų, dirbančių 

kontroliuojamose zonose, kuriose jie gali būti veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos, apsaugos 

darbo metu. 

4. 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva Nr. 96/29/EURATOM dėl pagrindinių darbuotojų ir visuomenės 

sveikatos apsaugos standartų nustatymo, kilus jonizuojančios radiacijos pavojui. 

5. 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 96/92/EB dėl elektros energijos 

vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. 

6. 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus 

rinkos bendrųjų taisyklių). 

7. 1999 m. balandžio 22 d. Tarybos sprendimas Nr. 1999/280/EB dėl Bendrijos tvarkos teikiant informaciją 

ir konsultuojantis dėl žalios naftos pasiūlos kainų ir naftos produktų vartotojų kainų ir kt. 

8. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2003/54/EB dėl elektros energijos 

vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 96/92/EB. 

9. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus 

rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 98/30/EB). 

10. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1228/2003 dėl prieigos prie 

tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų 

11. 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1775/2005 dėl teisės naudotis 

gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų. 

12. 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr. 2006/117/EURATOM dėl branduolinių atliekų ir panaudoto 

kuro gabendinimo kontrolės. 

13. 2006 m. lapkričio 7 d. Komisijos sprendimas Nr. 2006/791/EB nustatantis Dujų koordinavimo grupės 

sudėtį; 2011 m. rugpjūčio 11 d. Komisijos sprendimas Nr. 2011/C 236/09, kuriuo nustatoma Dujų 

koordinavimo grupės sudėtis ir veiklos nuostatos ir panaikinamas Komisijos sprendimas Nr. 

2006/791/EB. 

14. 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/89/EB dėl priemonių siekiant 

užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir investicijas į infrastruktūrą. 

15. 2007 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimas Nr. 2007/530/EURATOM dėl branduolinės saugos ir atliekų 

tvarkymo aukšto lygio grupės sudarymo. 

16. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2008/92/EB dėl Bendrijos tvarkos, 

leidžiančios padidinti dujų ir elektros energijos kainų galutiniams pramonės vartotojams skaidrumą 

(tekstas svarbus EEE). 

17. 2008 m. vasario 12 d. Tarybos sprendimas Nr. 2008/114/EB, nustatantis Euratomo tiekimo agentūros 

įstatus. 

18. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti 

atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas Nr. 2001/77/EB ir 

Nr. 2003/30/EB. 

19. 2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva Nr. 2009/71/EUROATOM, kuria nustatoma Bendrijos 

branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistema. 

20. 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 67/2010 nustatantis 

bendrąsias taisykles dėl Bendrijos finansinės paramos teikimo transeuropinių tinklų srityje. 

21. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/72/EB dėl elektros energijos 

vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB. 

22. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/72/EB dėl elektros energijos 

vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 2003/54/EB. 

23. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus 

rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 2003/55/EB. 

24. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 713/2009 įsteigiantis 

Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą. 

79




25. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie 

tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003. 

26. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis 

gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005. 

27. 2009 m. rugsėjo 14 d. Tarybos direktyva Nr. 2009/119/EB, kuria valstybės narės įpareigojamos išlaikyti 

privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas. 

28. 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo 


29. 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo 


30. 2011 m. liepos 19 d. tarybos direktyva Nr. 2011/70/EUROATOM, kuria nustatoma panaudoto 

branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema. 

31. 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1227/2011 dėl energijos rinkos 

vientisumo ir skaidrumo. 

32. Commission Regulation (EU) No 1006/2011 of 27 September 2011 Amending Annex I to Council 

Regulation (EEC) No 2658/87 on the Tariff and Statistical Nomenclature and on the Common Customs 

Tariff. 

33. European Commission Proposal for a Council Directive Laying Down Basic Safety Standards for Protection 

Against the Dangers Arising from Exposure to Ionising Radiation. Brussels, 29.9.2011, COM(2011) 593 

final. 

34. European Commission Proposal for a Council Directive Laying Down Requirements for the Protection of 

the Health of the General Public with Regard to Radioactive Substances in Water Intended for Human 

Consumption. Brussels, 27.6.2011, COM(2011) 385 final. 

35. European Commission Proposal for a Directive of the European Parliament and of the Council on Energy 

Efficiency and Repealing Directives 2004/8/EC and 2006/32/EC. Brussels, 22.6.2011, COM(2011) 370 

final. 

36. Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties suvestinė redakcija (2010/C 84/01). 

37. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir 

Tarybos reglamento dėl energijos rinkos vientisumo ir skaidrumo. 

38. Europos Komisijos pasiūlymas Europos Parlamento ir Tarybos sprendimui, kuriuo tarpvyriausybiniams 

valstybių narių energetikos susitarimams su trečiosiomis šalimis nustatomas keitimosi informacija 

mechanizmas. Briuselis, 2011.9.7, KOM(2011) 540 galutinis. 

39. Europos Sąjungos sutartis, 1992 m. 

40. Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council „Establishing the Connecting 

Europe Facility“. Brussels, 19.10.2011, COM(2011) 665 final. 

41. Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council „Guidelines for trans-European 

Energy Infrastructure and Repealing Decision No 1364/2006/EC. Brussels, 19.10.2011, COM(2011) 658 

final. 

42. The Treaty of Amsterdam Amending the Treaty on European Union, the Treaties Establishing the 

European Communities and Certain Related Acts, 1996. 

43. Treaty of Lisbon Amending the Treaty on European Union and the Treaty Establishing European 

Community, 2009. 

2. Europos Vadovų Tarybos ir ES Tarybos išvados, kiti dokumentai 

1. Council of the European Union. Council Conclusions on Strengthening the External Dimension of the EU 

Energy Policy. Brussels, 24 November 2011. 

2. Council of the European Union. Information Note from General Secretariat of the Council to Delegations, 

„Regional Initiatives: Recent Developments Regarding the Baltic Energy Market Interconnection Plan and 

the North-South Interconnections“. Brussels, 8 June 2011, 10726/11, ENER 129. 

3. European Council, Presidency Conclusions. Brussels, 4 February 2011. 

4. European Council. Presidency Conclusions. Brussels, 8/9 March 2007. 

3. Europos Komisijos komunikatai ir kiti dokumentai 

1. Commission of the European Communities. Green Paper, „European Strategy for Sustainable, Competitive 

and Secure Energy”. Brussels, 3.8.2006, COM(2006) 105 final. 

80




2. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Social and 

Economic Committee and the Committee of the Regions, „Second Strategic Energy Review – an EU Energy 

Security and Solidarity Action Plan“. Brussels, 13.11.2008, COM(2008) 781 final. 

3. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic 

and Social Committee and the Committee of the Regions „Energy 2020: a Strategy for Competitive, 

Sustainable and Secure Energy“. Brussels, 10.11.2010, COM(2010) 639 final. 

4. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic 

and Social Committee and the Committee of the Regions on Security of Energy Supply and International 

Cooperation „The EU Energy Policy: Engaging with Partners beyond Our Borders“. Brussels, 7.9.2011, 

COM(2011) 539 final. 

5. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Court of 

Justice, the Court of Auditors, the European Investment Bank, the European Economic and Social 

Committee and to the Committee of Regions „A Growth Package for Integrated European Infrastructures“. 

Brussels, 19.10.2011, COM(2011) 676. 

6. European Commission. Commission Staff Working Document „2009–2010 Report on Progress in Creating 

the Internal Gas and Electricity Market“. Brussels, 9 June 2011. 

7. European Commission. Commission Staff Working Paper „Situation in the Different Sectors“. 

Accompanying the Document „Report from the Commission: 28th Annual Report on Monitoring the 

Application of EU Law (2010)“. Brussels, 29.9.2011, SEC(2011) 1093 final. 

8. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui 

„Aiškinamosios branduolinės programos atnaujinimas, atliekant antrąją strateginę energetikos apžvalgą“. 


9. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui 

ir Regionų komitetui „2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros prioritetai. Integruoto 

Europos energetikos tinklo planas“. Briuselis, 17.10.2010, KOM(2010) 677 galutinis. 

10. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui 

ir Regionų komitetui „Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimą 

(SET planas)“. Briuselis, 2009.10.7, KOM(2009) 519. 

11. Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai (neformalus susitikimas Suomijoje, Lahtyje, 2006 m. 

spalio 20 d.), „Naujovėms atvira, šiuolaikiška Europa“. Briuselis, 12.10.2006, KOM(2006) 589 galutinis. 

12. Komisijos komunikatas Europos Vadovų Tarybai ir Europos Parlamentui, „Europos energetikos politika“. 


13. Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui „Aiškinamoji branduolinė programa“. Briuselis, 

4.10.2007, KOM(2007) 565 galutinis. 

14. Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui „Komunikatas dėl branduolinio ginklo 

neplatinimo“. Briuselis, 26.3.2009, KOM(2009) 143 galutinis. 

15. Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui. „Juodosios jūros sinergija – nauja regioninio 

bendradarbiavimo iniciatyva“.Briuselis, 11.04.2007, KOM(2007) 160 galutinis. 

4. ES Teisingumo Teismo sprendimai 

1. 1964 m. liepos 15 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–6/64 Flaminio Costa v. E.N.E.L. 

2. 1971 m. kovo 31 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–22/70 AETR. Šioje byloje dėl bendros 

politikos įgyvendinant socialinius kelių transporto aspektus buvo priimta vidinė taisyklė, kuri suteikė 

teisę Bendrijai sudaryti sutartis su trečiosiomis valstybėmis dėl klausimų, reguliuojamų Reglamente. 

3. 1976 m. liepos 14 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–3/76 Cornelis Kramer and others (byla 

buvo susijusi su jūrų organizmų apsauga). 

4. 1994 m. gruodžio 22 d. ES tarybos sprendimas Nr. 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus 

raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai 

priklausančių klausimų atžvilgiu. 

5. 1996 m. liepos 11 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas byloje C–2/94. 

6. The Court of Justice of the European Communities. Judgment of 10/07/1984. Campus Oil Limited and 

others v. Ministry for Industry and Energy. C–72/83. 

7. The Court of Justice of the European Communities. Judgment of 23/10/1997. Commission v. French 

Republic. C-159/94. 

81

5. Lietuvos strateginiai dokumentai ir teisės aktai 




1. 2003 m. rugsėjo 11 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos 

patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 89-4029). 

2. 2010 m. birželio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 789 „Dėl Nacionalinės atsinaujinančių energijos 

išteklių plėtros strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 73-3725). 

3. 2011 m. lapkričio 10 d LR Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pirmininkavimo Europos Sąjungos 

Tarybai 2013 m.“ 

4. Nacionalinė energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategija. Projektas, kuriam LR Vyriausybė 

pritarė 2011 m. gegužės 25 d. nutarimu ir pateikė jį svarstyti LR Seimui, tačiau vėliau atsiėmė siekdama 

pakoreguoti, t.y. įtraukti naujas nuostatas dėl branduolinės elektrinės, suskystintų dujų terminalo ir pan. 

6. Akademinės publikacijos ir tyrimai 

1. Bauman, Florian ir Georg Simmerl, „Between Conflict and Convergence: the EU Member States and the 

Quest for a Common External Energy Policy“. Research Group on European Affairs, CAP Discussion Paper, 

February 2011. 

2. Baumann, F. ir G. Simmerl, „Between Conflict and Convergence: the EU Member States and the Quest for a 

Common External Energy Policy”. Research Group on European Affairs. Discussion Paper. 2011. 

3. Beach, Derek, „The Strength of the Rotating Presidency Is That it Keeps the Presidency Weak.“ Pranešimas 

konferencijoje „(Re)Assessing the Value of the European Union Council Presidency.“ Oxford, 2007 spalio 

10 d. 

4. Belyi, Andrej V., „EU Missed Role in the Gas Transit Governance“. Journal of European Policy, 2011. 

5. Bjorkdahl, Anika, „Norm Advocacy: a Small State Strategy to Influence the EU“. Journal of European Public 

Policy, 2008, Vol 15(1). 

6. Braun, J., „EU Energy Policy under the Treaty of Lisbon Rules. Between a New Policy and Business as 

Usual”. EPIN Working Papers, 2011, No. 31. 

7. Buchan, David, „Expanding the European Dimension in Energy Policy: the Commission‘s Latest Initiatives“. 


8. Cameron, Peter (sud.), Legal Aspects of EU Energy Regulation. Oxford: Oxford University Press, 2005. 

9. Conzelmann, Th., R. Smith (red.), Multi-level Governance in the European Union: Taking Stock and Looking 

Ahead. Baden-Baden, 2008. 

10. Cooper, Robert, „The Post-modern State and the World Order”, Demos, 2003. 

11. Denti, Davide, „The Influence of Small States in the European Union.“ Paper for the Summer School in 

Small States and European Integration, University of Reykjavik, June/July 2007. 

12. Dupont, Claire ir Radostina Primova, „Combating Complexity: the Integration of EU Climate and Energy 

Policies”. European Integration online Papers (EIoP). Special Mini-Issue 1, 2011, Vol. 15. 

13. European Parliament Eurobarometer (Standard EB 74.3 on Energy), „The Europeans and energy“, 2011. 

14. Fabry, E., „European Solidarity: Where Do We Stand? Should We Foster it and How?“ European Forum 

Think Tanks. Barselona, 2010. 

15. Fink-Hafner, Danica ir Damjan Lajh, „The 2008 Slovenian EU Presidency: a New Synergy for Europe?“ 


16. Geden, O., C. Marcelis, A. Maurer. „Perspectives for the European Union‘s External Energy Policy: 

Discourse, Ideas and Interests in Germany, UK, Poland and France“. Working Paper FG 1, 2006/17. 

17. Gourlay, Catriona, „European Union Procedures and Resources for Crisis Management”. International 

Peacekeeping, 2004, Vol.11, No.3. 

18. Grabbe, Heather, „How does Europeanization affect CEE governance? Conditionality, diffusion and 

diversity“. Journal of European Public Policy, 2001. 

19. Grajauskas, Rokas ir Laurynas Kasčiūnas, „Modern Versus Postmodern Actor of International Relations: 

Explaining EU–Russia Negotiations on the New Partnership Agreement“. Lithuanian Foreign Policy Review, 

2009, No 22. 

20. Hancher Andoura, Sami ir Marc Leigh van der Woude, „Towards a European Energy Community: a Policy 


21. Jakštas, Tadas, „Ar Lisabonos sutartis turi įtakos Europos bendros energetikos politikos plėtrai?“ 


22. Jonavičius, Laurynas, „Struktūrų persidengimas posovietinėje erdvėje: teorinis ir praktinis aspektai“. 

Daktaro disertacija, VU TSPMI, 2009. 

82




23. Kajnč, Sabina, „The Presidency of the Council of the EU as a Coordinator and Agenda-Setter for the EU on 

the Eve of the Lisbon Treaty; the Comparison of Slovenian and Swedish Presidencies“. European Institute 

of Public Administration, 2010. 

24. Kasčiūnas, Laurynas, „ES vidinės integracijos poveikis išorinei europeizacijai: Ukrainos ir Rusijos atvejų 


25. Kingdon, John W., Agendas, Alternatives, and Public Policies. New York: Longman, 2003. 

26. Kral, David, Vladimir Batovic ir Vera Rihačkova, „The 2009 Czech EU Presidency: Contested Leadership at 

a Time of Crisis”. Stockholm: SIEPS, 2009. 

27. Lavenx, Sandra ir Frank Schimellfennig, „Relations With the Wider Europe“. Journal of Commom Market 

Studies, 2008, Vol 46. 

28. Maniokas, Klaudijus, „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota dauguma ir Europos Sąjungos 

darbotvarkė“. Politologija, 2009/3 (55). 

29. Maul, Hans W., „Europe and the New Balance of Global Order“. International Affairs, 2005, 81(4). 

30. McCormick, John, „The European Union: a Post-modern Superpower”. Paper prepared for Midwest Science 

Association annual conference, Chicago, April 2006. 

31. Meloni, G., „The European Neighbourhood Policy: A Framework for Modernisation?“ European University 

Institute, 2006. 

32. Michelle Cini, European Union Politics (2 leid.). Oxford: Oxford University Press, 2007. 

33. Polianskaja, Jana, „Išorės ES energetinės politikos plėtros poveikis ES–Rusijos energetiniam 

bendradarbiavimui“. Energetinio saugumo akcentai, 2011, Nr. 7. 

34. Polish Presidency in the EU 2011. UKIE Analytical Paper Series. Warsaw: Office of the Committee for 

European Integration, 2009. 

35. Roth, Mathias, „Poland as a Policy Entrepreneur in European External Energy Policy: Towards Greater 

Energy Solidarity vis-a-vis Russia“. Geopolitics, 2011, 16 (3). 

36. Schimmelfennig, Frank, Ulrich Sedelmeier, „Governance by Conditionality: EU Rule Transfer to the 

Candidate Countries of Central and Eastern Europe“. Journal of European Public Policy, 2004. 

37. Schmidt-Felzmann, A., „EU Member States Energy Relations with Russia: Conflicting Approaches to 

Securing Natural Gas Supplies“. Geopolitics, 2011, Vol. 16(3). 

38. Schmitt, Sophie ir Kai Schulze, „Choosing Environmental Policy Instruments: An Assessment of the 

‘Environmental Dimension’ of EU Energy Policy”. European Integration online Papers (EIoP). Special Mini- 

Issue 1, 2011, Vol 15. 

39. Sebastian, W., „Euratom Before the Court: A Political Theory of Legal Non-Integration“. European 

Integration Online Papers (EIoP), 2011, Vol. 15. 

40. Tallberg, Jonas, „The Agenda-Shaping Powers of the EU Council Presidency“. Journal of European Public 

Policy, 2003, 10/1. 

41. Tallberg. Jonas, „The Power of the Presidency: Brokerage, Efficiency and Distribution in EU Negotiations“. 

JCMS, 2004, 42/5. 

42. Thorhallsson, Baldur ir Anders Wivel, „Small States in the European Union; What Do We Know and What 

Would We Like to Know?“ Cambridge Review of International Affairs, 2006, 19(4). 

43. Tosun, Jale ir Israel Solorio, „Exploring the Energy-Environment Relationship in the EU: Perspectives and 

Challenges for Theorizing and Empirical Analysis”. European Integration online Papers (EIoP). Special 

Mini-Issue 1, 2011, Vol. 15. 

44. Vaičiūnas, Žygimantas, „Europos Sąjungos bendros energetikos politikos formavimasis ir Lietuvos 

interesai“. Politologija, 2009/3 (55) 

45. Vooren, Bart, „Legal and Institutional Obstacles to an EU External Energy Policy post-Lisbon: Managing the 

Vertical and Horizontal Axes“. SIEPS Report, 2011. 

46. VšĮ ESTEP. Lietuvos įtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys. Tyrimo ataskaita. 


47. Walde, Th. W., „European Energy Law under the Impact of Globalization: From State to Market, from Plan 

to Contract, from Public Ownership to Economic Regulation and Beyond“. First draft. Starting date: May 

2000. 

48. Wallace, William, „Post-Sovereign Governance”. Kn. Hellen Wallace, Williams Wallace ir Mark A. Polak 

(sud.), Policy-Making in the European Union. Oxford: Oxford University Press, 2005. 

49. Zahariadis, Nikolaos, „Multiple Streams Framework: Structure, Limitations, Prospects”. Kn. Paul A. 

Sabatier (sud.), Theories of the Policy Process. Boulder, Oxford: Westview Press, 2000. 

83

7. Internetiniai šaltiniai 




1. „Law on Foreign Investment Restrictions May Harm Russian IPOs“. Detalesnė informacija adresu: 

. 

2. . 

3. . 

4. . 

5. Adelina Marini, „A Single European Energy Policy“, 2011. Detalesnė informacija adresu: 

. 

6. Alan Mayhew, „Lahti – the Value of Informal Meetings of the European Council“. 2006 m. lapkričio 2 d. 

Detalesnė informacija adresu: 

7. EU starts negotiations on Caspian pipeline to bring gas to Europe. Detalesnė informacija adresu: 

. 

8. EU starts negotiations on Caspian pipeline to bring gas to Europe. Detalesnė informacija adresu: 

. 

9. Lussac, Samuel, „The State as a (Oil) Company? The Political Economy of Azerbaijan“, 2010. Detalesnė 

informacija adresu: . 

10. Ramūnas Vilpišauskas, „Lietuvos dalyvavimas ES reikaluose – pasyvus ir prisitaikantis prie daugumos.“ 


11. Rytų geopolitikos studijų centras. „Rusija po prezidento rinkimų: ar įmanomi pokyčiai?“ Rytų pulsas, 

2008, Nr.1(1). Detalesnė informacija adresu: 

12. Roadmap of the EU-Russia Energy Cooperation until 2050. Progress report, 29 July 2011. Detalesnė 


13. Sonja van Renssen, „External Energy Policy: Brussels Takes Charge“, 2011. Detalesnė informacija adresu: 

. 

14. Thomas Cottier et al, „Energy in WTO Law and Policy“. Detalesnė informacija adresu: 

. 

84




PRIEDAS NR. 1: ES ENERGETIKOS POLITIKOS TEISINIO REGULIAVIMO 

ELEMENTAI EUROPOS BENDRIJŲ SUTARTYSE 

Mastrichto sutartyje buvo pateikta tik netiesioginė nuoroda į bendros ES energetikos politikos kūrimą, 

teigiant, kad ES, skatindama bendros rinkos funkcionavimą, turi prisidėti prie transeuropinių tinklų 

transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūros srityse kūrimo bei plėtros. Be to, nurodyta, 

kad, kuriant transeuropinius tinklus, turi būti siekiama tobulinti nacionalinių tinklų sujungimą ir 

tarpusavio sąveiką bei gerinti prieigą prie jų 186. Amsterdamo sutartis apibrėžė solidarumo principo 

sampratą – joje teigiama, jog vadovaudamasi solidarumo principu valstybė narė turi susilaikyti nuo 

bet kokių veiksmų, prieštaraujančių ES ar kitų jos narių interesams 187. Nicos sutartis jokių esminių 

pakeitimų energetikos politikos srityje neturėjo ir pakartojo ankstesnių sutarčių nuostatas. 

8 lentelė. ES energetikos politikos nuostatos sutartyse 

Mastrichto sutartis (1992 m.) – pateikia netiesiogines nuorodas į bendros ES energetikos 

politikos kūrimą; 

Amsterdamo sutartis (1997 m.) – pateikia netiesiogines nuorodas į bendros ES energetikos 

politikos kūrimą, apibrėžia solidarumo principą; 

Nicos sutartis (2001 m.) – neįveda jokių esminių naujovių bendros ES energetikos politikos 

kūrimo srityje; 

Lisabonos sutartis (2007 m.) – sukuria teisinį pagrindą bendros ES energetikos politikos plėtrai, 

kadangi į sutartį įtrauktas atskiras 194 straipsnis, skirtas energetikos klausimams, apibrėžiantis 

ES kompetenciją energetikos srityje, pagrindinius tikslus, sprendimų priėmimo mechanizmus. 

Lisabonos sutarties 100 straipsnyje numatytos energetinio solidarumo principo taikymo 

galimybės. 

Viena iš dviejų 1957 m. Romoje pasirašytų Europos Bendrijos sutarčių – Europos atominės energijos 

bendrijos, EURATOM, sutartis – reglamentavo valstybių narių siekį vykdyti bendrą branduolinės 

energetikos politiką. Valstybės narės sutarė, kad Bendrija imsis šių bendros branduolinės energijos 

politikos įgyvendinimo veiksmų 188: 

Skatins tyrimus ir užtikrins techninės informacijos sklaidą; 

Įdiegs sektoriaus darbuotojų ir visuomenės sveikatos saugos standartus ir užtikrins, kad jų 

laikomasi; 

Skatins investicijas ir užtikrins svarbiausių įrenginių, reikalingų atominės energetikos 

vystymui, diegimą; 

Užtikrins, kad visiems vartotojams bus reguliariai tiekiamas reikiamas rūdų ir 

branduolinių junginių kiekis; 

Prižiūrės, kad branduolinės medžiagos nebūtų naudojamos kitiems nei numatyta tikslams; 

Įtvirtins skiliųjų medžiagų nuosavybės teisinį reguliavimą; 

Sukurs bendrą branduolinių medžiagų ir įrangos rinką su laisvu investicijų kapitalo bei 

darbuotojų judėjimu joje; 

Bendradarbiaus su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis ir skatins taikų 

atominės energijos naudojimą. 

186 Consolidated Version of the Treaty on European Union. Detalesnė informacija adresu: . 

187 The Treaty of Amsterdam Amending the Treaty on European Union, the Treaties Establishing the European 

Communities and Certain Related Acts. Detalesnė informacija adresu: 

. 

188 W. Sebastian, „Euratom Before the Court: A Political Theory of Legal Non-Integration“. European Integration 

Online Papers (EIoP), 2011, Vol. 15. 

85




2007 m. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Aiškinamoji branduolinė programa“ 189, kuriame 

pabrėžė atominės energetikos svarbą pasaulinėje rinkoje ir ES, kaip stambiausios branduolinės 

energijos gamintojos, vaidmenį. Pripažinta, jog valstybių narių pozicijos dėl atominės energetikos 

naudojimo skiriasi, tad, toliau plėtojant branduolinę energetiką, prioritetu turi tapti branduolinės 

saugos užtikrinimas. Europos Komisija įsipareigojo siekti, jog būtų priimti teisės aktai, 

reglamentuojantys branduolinės saugos užtikrinimo priemones, tarptautinių standartų laikymąsi, 

branduolinių jėgainių eksploatavimo ir uždarymo bei branduolinių atliekų tvarkymo procedūras. 

Komunikate teigiama, jog, didėjant ES priklausomybei nuo importo iš trečiųjų šalių, reikalinga gilesnė 

integracija energetikos srityje. 2008 m. minėtame komunikate pateikta informacija buvo atnaujinta ir 

pristatyta kaip antrosios strateginės energetikos apžvalgos dalis 190, daugiausiai dėmesio skiriant 

branduolinės energijos tiekimo saugumo, investicijų poreikio bei jų įgyvendinimo klausimams. 

Per EURATOM sutarties galiojimo laikotarpį buvo priimta įvairių teisės aktų, reglamentuojančių 

siauresnius bendros branduolinės energetikos politikos aspektus konkrečiose sektorinėse srityse. 

Mokslinių branduolinių tyrimų srityje (EURATOM sutarties II antraštinės dalies 1 sk.) 

numatyta skatinti bendradarbiavimą ir informacijos sklaidą tarp valstybių narių. Europos 

Komisija buvo įpareigota įkurti Jungtinį branduolinių tyrimų centrą bei vykdyti bendrą šios 

mokslo srities priežiūrą. Jungtinis branduolinių tyrimų centras šiuo metu yra Europos 

Komisijos generalinio direktorato – Jungtinio tyrimų centro – dalis. Jungtinį tyrimų centrą 

sudaro septyni institutai, o juose vykdomi tyrimai prisideda prie efektyvesnės branduolinės 

energetikos politikos ES mastu plėtojimo. 

Sveikatos ir visuomenės saugumo srityje numatyta nustatyti standartus, kuriais būtų 

reglamentuojamas leistinas spinduliuotės ir radioaktyviosios taršos kiekis ore, dirvoje ir 

vandenyje. Valstybės narės įsipareigojo branduolinių junginių nenaudoti kitiems tikslams nei 

numatyti jų tikslinėje paskirtyje. Pagrindinės Europos Komisijos funkcijos šioje srityje 

susijusios su standartų rengimo proceso priežiūra, teisės aktų įgyvendinimo stebėsena ir 

reikalingų rekomendacijų teikimu (EURATOM sutarties 30, 77 str.). 

Siekiant užtikrinti visuomenės sveikatą ir saugumą, ES mastu reglamentuojama informacijos 

visuomenei sklaida ir veiksmai, kurie turi būti atliekami, esant nepaprastai radiologinei 

padėčiai 191. Be to, teisės aktuose apibrėžiamos į spinduliuotės paveiktas vietas komandiruotų 

darbuotojų apsaugos darbo metu priemonės 192, nustatyti darbuotojų ir gyventojų apsaugos 

nuo jonizuojančios spinduliuotės standartai 193. 2011 m. Europos Komisija taip pat pateikė 

pasiūlymus priimti ES teisės aktus dėl apsaugos standartų, kurių reikia imtis jonizuotos 

radiacijos pavojaus atveju, bei visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimų, kurie turėtų būti 

taikomi, radioaktyvioms medžiagoms patekus į geriamąjį vandenį 194. 

189 

Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui „Aiškinamoji branduolinė programa“. Briuselis, 

4.10.2007, KOM(2007) 565 galutinis. 

190 

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui 

„Aiškinamosios branduolinės programos atnaujinimas, atliekant antrąją strateginę energetikos apžvalgą“. 


191 1989 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 89/618/EURATOM dėl visuomenės informavimo apie sveikatos 

apsaugos priemones ir veiksmus, kurių turi būti imamasi radiologinio pavojaus atveju. 

192 1990 m. gruodžio 4 d. Tarybos direktyva Nr. 90/641/EURATOM dėl komandiruotų darbuotojų, dirbančių 

kontroliuojamose zonose, kuriose jie gali būti veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos, apsaugos darbo 

metu. 

193 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva Nr. 96/29/EURATOM dėl pagrindinių darbuotojų ir visuomenės 

sveikatos apsaugos standartų nustatymo, kilus jonizuojančios radiacijos pavojui. 

194 European Commission Proposal for a Council Directive Laying Down Basic Safety Standards for Protection 

Against the Dangers Arising from Exposure to Ionising Radiation. Brussels, 29.9.2011, COM(2011) 593 final; 

European Commission Proposal for a Council Directive Laying Down Requirements for the Protection of the 

86




Branduolinės energijos tiekimo saugumo srityje vienas iš svarbiausių tikslų yra užtikrinti 

rūdų, žaliavų ir specialiųjų skiliųjų medžiagų tiekimą vartotojams. Siekiant šio tikslo, 1960 m. 

buvo įkurta EURATOM Tiekimo agentūra. Tiekimo agentūra buvo pirmoji tokio tipo institucija, 

įpareigota disponuoti iš valstybių narių įnašų sudarytu kapitalu, naudotis išskirtine teise 

sudaryti tiekimo sutartis, užtikrinti efektyvų branduolinių medžiagų tiekimą bei teikti 

ekspertinę informaciją apie branduolinę rinką (EURATOM sutarties 53 str.). 2008 m. Tarybos 

sprendimu 195 buvo patvirtinti Tiekimo agentūros įstatai, juose reglamentuojant funkcijas teikti 

informaciją apie branduolinių medžiagų ir paslaugų rinkos veikimą, stebėti rinkos būklę, 

bendradarbiauti su Patariamuoju komitetu, kurį sudaro valstybių narių deleguoti atstovai, bei, 

esant poreikiui, kaupti branduolinių medžiagų atsargas. Europos Komisija vykdo Tiekimo 

agentūros veiklos stebėseną ir prireikus gali vetuoti jos sprendimus. 

Bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis srityje numatyta, jog Bendrija gali „prisiimti 

įsipareigojimus, sudarydama susitarimus arba sutartis su trečiąja valstybe, tarptautine 

organizacija arba trečiosios valstybės nacionaliniu subjektu“ (EURATOM sutarties 101 str.). 

Europos Komisija yra įpareigota vesti derybas dėl šių susitarimų ir sutarčių bei vykdyti jų 

priežiūrą. EURATOM sukurti finansinės paramos instrumentai, skirti trečiosioms šalims, turėtų 

padėti branduolinės saugos plėtrai ir glaudesnio bendradarbiavimo užtikrinimui. 

Branduolinės saugos bendradarbiavimo instrumentas (NSCI) 196 – gerai žinoma priemonė, 

suteikianti galimybes gauti finansavimą branduolinės saugos užtikrinimui bei jėgainių 

modernizavimui. Šio instrumento įgyvendinimo sferoje daugiausia orientuojamasi į Rusiją, 

Ukrainą, Kazachstaną ar Armėniją. Finansinė parama derinama su tam tikrais reikalavimais 

branduolinės saugos ar sveikatos apsaugos srityje. Tačiau branduolinės energetikos politikos 

išorės santykių dimensijos efektyvumas diskutuotinas: persidengia kelios ES politikos sritys ir 

kompetencijos. Pirma, finansinė, techninė ir ekspertinė parama (EuropeAid) branduolinės 

saugos užtikrinimui – ES teikiamos paramos trečiosioms šalims dalis, kurios priežiūra – 

Europos Komisijos kompetencija. Antra, Europos Rytų kaimynystės politikos rėmuose 

(kurioje bendradarbiavimas energetikos srityje yra vienas prioritetų) siekiama, jog būtų 

sukurti teisiškai įpareigojantys susitarimai dėl saugumo standartų laikymosi. Trečia, 

branduolinės energetikos sritis tebėra valstybių narių kompetencija, tad svarbiausi sprendimai 

dėl vieningos krypties santykiuose su trečiosiomis šalimis išlieka diskusijų Taryboje objektas. 

Branduolinės saugos srityje siekiama išlaikyti aukštą branduolinės saugos lygį, stiprinant 

nacionalines priemones ir plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą, išlaikyti branduoliniuose 

įrenginiuose veiksmingas apsaugos nuo radiologinio pavojaus priemones, užkirsti kelią 

avarijoms. 1994 m. EURATOM prisijungė prie Branduolinės saugos konvencijos, vykdančios 

veiklą būtent šiose srityse. Bendrijoje taip pat buvo priimti įvairūs teisės aktai, 

reglamentuojantys branduolinio kuro ir radioaktyvių atliekų gabenimo kontrolę 197, 

radioaktyvių šaltinių priežiūrą ir kt. Vadovaudamosi po Černobylio atominės elektrinės 

avarijos nustatytais radiacinės saugos branduolinėse jėgainėse standartais, kai kurios Vidurio 

ir Rytų Europos valstybės narės (taip pat ir Lietuva) buvo priverstos uždaryti sovietinio tipo 

atomines elektrines. 2007 m. buvo įsteigta branduolinės saugos ir atliekų tvarkymo aukšto 

Health of the General Public with Regard to Radioactive Substances in Water Intended for Human Consumption. 

Brussels, 27.6.2011, COM(2011) 385 final. 

195 2008 m. vasario 12 d. Tarybos sprendimas Nr. 2008/114/EB, nustatantis Euratomo tiekimo agentūros 

įstatus. 


197 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr. 2006/117/EURATOM dėl branduolinių atliekų ir panaudoto 

kuro gabendinimo kontrolės. 

87




lygio grupė 198, kurios kompetencijai priskirtos funkcijos sukurti bendras branduolinių 

įrenginių saugos ir panaudoto kuro atliekų tvarkymo taisykles. 

2009 m. buvo priimta direktyva dėl ES veikiančių branduolinių įrenginių branduolinės saugos 

sistemos nustatymo 199. ES tapo pirmąja regionine organizacija, kuri įtvirtino privalomas 

teisines nuostatas dėl branduolinės saugos užtikrinimo 200. Po 2011 m. kovo mėnesį Japonijoje 

įvykusios branduolinės elektrinės avarijos Europos Vadovų Tarybos metu buvo nuspręsta, kad 

savanorišku principu visose 143 branduolinėse elektrinėse, kurios veikia valstybėse narėse, 

turi būti atlikti rizikos ir saugumo įvertinimai („streso testai“). Europos Komisija ir Europos 

branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupė (angl. ENSREG – European Nuclear Safety 

Regulators‘ Group) patvirtino ES „streso testų“ nuostatas 201, kuriose įtvirtinti vienodi 

branduolinės saugos vertinimo kriterijai. 2011 m. lapkričio 24 d. Europos Komisija paskelbė 

pirmąjį komunikatą, skirtą ES branduolinių jėgainių testavimui ir nurodė sritis, kuriose ES 

branduolinės saugos sistema galėtų būti papildyta bendromis nuostatomis. 

2011 m. ES Taryba priėmė direktyvą dėl panaudoto branduolinio kuro ir branduolinių atliekų 

tvarkymo sistemos nustatymo 202, kurioje numatyta, kad valstybės narės turi pateikti 

nacionalines programas ir pristatyti, kada ir kaip šalyse bus įrengtos branduolinių atliekų 

saugyklos. 

Paminėtina, kad ES mastu siekiama nustatyti įsipareigojimus valstybėms narėms ne tik branduolinės 

saugos (angl. nuclear safety), tačiau ir branduolinio saugumo (angl. nuclear security) srityje. 2009 m. 

Europos Komisija, reaguodama į susiklosčiusią situaciją ir būtinybę stiprinti tarptautines ginklų 

neplatinimo tendencijas, paskelbė komunikatą dėl branduolinio ginklo neplatinimo 203, kuriame 

pirmiausiai pristatė EURATOM sutartyje (3 skirsnyje) numatytas priemones šioje srityje ir aptarė 

tokių priemonių panaudojimo būdus (pirmiausiai bendradarbiaujant su TATENA). 

Bendros branduolinės politikos įgyvendinimas – sudėtingas procesas, kuriam įtakos turi tiek vidiniai, 

su valstybių narių interesais susiję, tiek išoriniai veiksniai. Besiskiriantys valstybių narių nacionaliniai 

interesai (pavyzdžiui, kai kurių jų turimas atominis ginklas) ir pozicijos 204 trukdo įgyvendinti dalį 

užsibrėžtų bendros atominės energetikos politikos tikslų, ypač branduolinių tyrimų ir pramonės 

srityje. 2007 m. buvo įkurtas Europos branduolinės energetikos forumas, kuris skatina viešas ES 

institucijų, valstybių narių vyriausybių ir pilietinės visuomenės diskusijas branduolinio saugumo, 

skaidrumo, atominės energetikos privalumų ir pavojų klausimais bei tokiu būdu siekia prisidėti prie 

esminių branduolinės energetikos problemų sprendimo. Vis dėlto galima teigti, kad EURATOM kol kas 

užtikrina branduolinės energijos naudojimą taikiems tikslams, tačiau neskatina gilesnės valstybių 

narių integracijos branduolinės energetikos srityje. Šį faktą geriausiai iliustruoja tai, kad dėl skritingų 

valstybių narių interesų EURATOM sutartis per savo galiojimo laikotarpį beveik nebuvo keičiama. 

198 

2007 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimas Nr. 2007/530/EURATOM dėl branduolinės saugos ir atliekų 

tvarkymo aukšto lygio grupės sudarymo. 

199 

2009 m. birželio 25 d. Tarybos direktyva Nr. 2009/71/EUROATOM, kuria nustatoma Bendrijos branduolinių 

įrenginių branduolinės saugos sistema. 

200 

Netiesiogiai prie šių nuostatų suformavimo daug prisidėjo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo derybos, 

vykusios Lietuvos Stojimo į ES derybų metu. Kaip tik jų metu ES sukūrė pirmąjį acquis communautaire 

branduolinės saugos srityje, 2001 m. liepos 1 d. COREPERe patvirtindama ES atominių klausimų grupės ir 

Branduolinės saugos darbo grupės ataskaitą bei rekomendacijas Lietuvai dėl branduolinės saugos reikalavimų. 

201 

European Commission and ENSREG. EU „stress tests“ specifications, 24 May 2011. 

202 2011 m. liepos 19 d. tarybos direktyva Nr. 2011/70/EUROATOM, kuria nustatoma panaudoto branduolinio 

kuro ir radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo Bendrijos sistema. 

203 Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui „Komunikatas dėl branduolinio ginklo neplatinimo“. 


204 W. Sebastian, „Euratom Before the Court: A Political Theory of Legal Non-Integration“. European Integration 

Online Papers (EIoP), 20011, Vol. 15. 

88




89




PRIEDAS NR. 2: ES ENERGETIKOS VIDAUS RINKOS TEISINIS 

REGULIAVIMAS 

Nagrinėjant ES išorinės energetikos politikos plėtros perspektyvas, neišvengiamai aktualus tampa 

sąsajų su ES vidaus energetikos politika klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šių ES energetikos 

politikos dimensijų galimas abipusis ryšys (t. y. tiek sukurta bendra ES energijos rinka gali prisidėti 

prie veiksmingesnės ES išorinės energetikos politikos, tiek ES energetikos politikos išorinės 

dimensijos plėtra gali paskatinti spartesnį ES energijos vidaus rinkos kūrimą), aktualu išnagrinėti ES 

energijos vidaus rinkos teisinį reglamentavimą, siekiant įvertinti galimybes perkelti šias nuostatas 

(pavyzdžiui, dėl branduolinės saugos) į santykius su trečiosiomis šalimis. Sukurti ES vidaus energijos 

rinką, didinti konkurenciją, užtikrinti sąžiningas kainas ir nediskriminacinę prieigą prie tinklų, atskirti 

energetikos sektorių gamybos, perdavimo skirstymo ir tiekimo veiklas, gerinti paslaugų teikimo 

kokybę ir efektyvumą buvo siekiama, paskelbiant vadinamuosius energetikos paketus. Pirmasis ES 

energetikos paketas 205 priimtas 1996–1998 m., siekiant nustatyti bendras vidaus rinkos taisykles 

elektros ir dujų sektoriuose bei pradėti energetikos rinkos liberalizavimą. Šį paketą sudarė dvi 

direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių („pirmoji elektros direktyva“) ir 

gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių („pirmoji dujų direktyva“). 

Antrasis ES energetikos paketas 206 priimtas 2003 m., keliant reikalavimą toliau liberalizuoti ir atverti 

energetikos rinką bei atskirti energetikos sektorių veiklas teisiniu ir funkciniu požiūriu. Šį energetikos 

paketą vėlgi sudarė dvi direktyvos („antroji elektros direktyva“ ir „antroji dujų direktyva“), 

panaikinančios anksčiau priimtas direktyvas dėl elektros energijos vidaus rinkos ir gamtinių dujų 

vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, ir susiję reglamentai. 

Užbaigti ES energijos vidaus rinkos liberalizavimą ir užtikrinti atvirą bei konkurencingą energijos 

išteklių tiekimą buvo siekiama 2009 m. paskelbtu trečiuoju ES energetikos paketu 207, kuris įsigaliojo 

2011 m. kovo mėnesį. Pakete numatyta atskirti energijos gavybos ir tiekimo veiklas nuo perdavimo 

tinklų veiklos, skatinti energijos prekybą visos ES lygiu, sukurti nacionalinių reguliuotojų sistemą, 

užtikrinti didesnį tinklų operatorių ir rinkos skaidrumą, didinti ES valstybių solidarumą. Iš esmės ES 

trečiuoju energetikos paketu siekiama pašalinti sąlygas perdavimo sistemos operatoriaus ir tiekėjų 

interesų konfliktui. Nepaisant ES teisės aktų įsigaliojimo termino, dauguma valstybių narių vėlavo ar 

205 Pirmąjį ES energetikos paketą sudaro dvi direktyvos: 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos 

direktyva Nr. 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, bei 1998 m. birželio 22 d. 

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių). 

206 Antrąjį ES energetikos paketą sudaro dvi direktyvos (2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos 

direktyva Nr. 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 

96/92/EB, bei 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2003/55/EB dėl gamtinių 

dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 98/30/EB) ir du susiję reglamentai (2003 m. 

birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1228/2003 dėl prieigos prie tarpvalstybinių 

elektros energijos mainų tinklo sąlygų bei 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 

(EB) Nr. 1775/2005 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų). 

207 Trečiąjį ES energetikos paketą sudaro dvi direktyvos (2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos 

direktyva Nr. 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 

2003/54/EB, bei 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/73/EB dėl gamtinių 

dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą Nr. 2003/55/EB) ir trys susiję reglamentai (2009 

m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 713/2009 įsteigiantis Energetikos 

reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą; 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos 

reglamentas (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, 

panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003; 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 

(EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinantis Reglamentą (EB) 

Nr. 1775/2005). 

90




vėluoja įgyvendint trečiojo paketo nuostatas, todėl veiksminga ES energijos vidaus rinka vis dar nėra 

sukurta. 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, kad vidaus rinkos kūrimo 

procesas turi būti baigtas iki 2014 m. 208 

Vadovaujantis ES mastu skelbiamais oficialiais duomenimis, matyti, kad ES elektros ir dujų rinkų 

integracija plėtojasi nepakankamai sparčiai, šios rinkos išlieka koncentruotos, o naujiems tiekėjams į 

jas įžengti yra pakankamai sudėtinga. Valstybės narės dar nėra baigusios įgyvendinti antrojo ES 

energetikos paketo nuostatų, kadangi 2009 m. Europos Komisija iniciavo pažeidimo procedūras 

(išsiuntė oficialius pranešimus) prieš 25 šalis nares dėl netinkamo ES teisės aktų nuostatų 

įgyvendinimo. Kai kurioms valstybėms ėmusis atitinkamų veiksmų (Danijai, Estijai, Suomijai ir 

Latvijai) pažeidimo procedūros prieš jas buvo nutrauktos 209. Europos Komisija nustatė, kad kitos šalys 

narės ES teisės aktų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje problemų neišsprendė, todėl 2010 m. buvo 

išsiųstos 35 pagrįstosios nuomonės dėl įsipareigojimų pagal ES teisę nevykdymo (19 pagrįstųjų 

nuomonių dėl elektros sektorių reglamentuojančių ES teisės aktų neįgyvendinimo ir 16 pagrįstųjų 

nuomonių dėl dujų sektorių reglamentuojančių ES teisės nuostatų neįgyvendinimo) 210. Pagrįstosios 

nuomonės buvo paskelbtos: Austrijai (2), Belgijai (2), Bulgarijai (2), Čekijai (1), Vokietijai (2), 

Ispanijai (2), Prancūzijai (2), Graikijai (2), Vengrijai (1), Airijai (2), Italijai (2), Liuksemburgui (1), 

Nyderlandams (2), Lenkijai (2), Portugalijai (1), Rumunijai (2), Slovėnijai (2), Slovakijai (1), 

Švedijai (2) ir Jungtinei Karalystei (2). 

Nagrinėjant trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo valstybių narių nacionalinėje teisėje 

rezultatus, paminėtina, kad 2011 m. birželio 1 d. nei viena šalis narė dar nebuvo notifikavusi Europos 

Komisijai apie paketo direktyvų perkėlimą ir įgyvendinimą ar pranešusi apie reglamentų 

įgyvendinimą. Keturios valstybės buvo dalinai notifikavusios apie direktyvų perkėlimą ir 

įgyvendinimą 211. 2011 m. Europos Komisija pradėjo 35 pažeidimo procedūras dėl trečiojo ES 

energetikos paketo neįgyvendinimo: 17 pažeidimo procedūrų dėl ES elektros energijos sektoriaus 

direktyvų neįgyvendinimo ir 18 pažeidimo procedūrų dėl ES dujų sektorių reglamentuojančių 

direktyvų neįgyvendinimo 212. Paminėtina, kad 2011 m. Lietuva perkėlė ir įgyvendino trečiojo ES 

energetikos paketo nuostatas nacionalinėje teisėje: 2010 m. buvo patvirtinta Elektros energetikos 

įstatymo pakeitimo įstatymo koncepcija, o 2011 m. buvo priimti Energetikos įstatymo pakeitimo 

įstatymas, Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymas ir Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo 

įgyvendinimo įstatymas 213. 

Be trijų ES energetikos paketų atskirus energetikos sektorius reglamentuoja kiti ES mastu priimti 

teisės aktai (išskyrus branduolinės energetikos sektorių, kuris išsamiau aprašytas 1 priede). 

Nagrinėjant ES išorinės energetikos politikos plėtros perspektyvas, neišvengiamai susiduriama su 

nuoseklaus ES vidaus energetikos politikos reglamentavimo būtinybe, kadangi efektyviai 

funkcionuojanti vidaus rinka padėtų sumažinti ar net neutralizuoti tam tikras išorines grėsmes. 

Pavyzdžiui, 2009 m. kilus dujų tiekimo krizei su Rusija, ES mastu į ją buvo sureaguota 2010 m. priėmus 

reglamentą dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo, tačiau, jei vieningas teisinis reguliavimas būtų 

galiojęs jau krizės metu, jos poveikis galėjo būti švelnesnis: tinkamai veikianti ES energijos vidaus 

rinka būtų galėjusi palengvinti kliūtis, su kuriomis susidūrė valstybės narės dėl keitimosi informacija 

208 European Council. European Council 4 February 2011 Counclusions. Detalesne informacija adresu: 

. 

209 European Commission. Commission Staff Working Document „2009–2010 Report on Progress in Creating the 

Internal Gas and Electricity Market“. Brussels, 9 June 2011. 

210 European Commission. Commission Staff Working Paper „Situation in the Different Sectors“. Accompanying 

the Document „Report from the Commission: 28th Annual Report on Monitoring the Application of EU Law 

(2010)“. Brussels, 29.9.2011, SEC(2011) 1093 final. 

211 European Commission. Commission Staff Working Document „2009–2010 Report on Progress in Creating the 

Internal Gas and Electricity Market“. Brussels, 9 June 2011. 


213 Elektros energijos sektoriuje de facto yra įgyvendintas nuosavybės ir veiklų atskyrimas, o dujų sektoriuje 

atskyrimas faktiškai dar nėra įgyvendintas. 

91




apie dujų srautus, be to, dėl nepakankamo ES infrastruktūros išplėtojimo ne solidarūs valstybių narių 

veiksmai negalėjo užtikrinti dujų tiekimo su krizės padariniais tiesiogiai susidūrusioms valstybėms, 

dvišaliai valstybių narių susitarimai (pavyzdžiui, Bulgarijos) taip pat neapsaugojo nuo laikinų gamtinių 

dujų tiekimo trukdžių 214 . Ekonominiu požiūriu sėkmingam ES energijos vidaus rinkos veikimui 

reikalinga stipri išorinė dimensija, o teisiniu požiūriu vidaus rinką reglamentuojantys teisės aktai 

suteikia ES tam tikras kompetencijas išorinės politikos srityje. Atsižvelgiant į ES energijos vidaus 

rinkos teisinio reguliavimo svarbą ES išorinei energetikos politikai, toliau trumpai aptariami 

pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atskiras ES vidaus energetikos politikos sritis. 

Dujų sektoriuje svarbus reglamentas yra susijęs su dujų tiekimo saugumo užtikrinimo 

priemonėmis 215, kurios buvo nustatytos, atsižvelgiant į 2009 m. kilusios dujų krizės padarinius. 

Reglamente numatyta, kad periodiškai turi būti atliekami rizikos vertinimai bei iš anksto 

identifikuojamos galimos dujų tiekimo problemos, o valstybės narės turi būti sukaupusios dujų 

atsargas, kurios leistų užtikrinti išteklių tiekimą vartotojams mažiausiai 30 dienų. 

Vadovaujantis reglamento nuostatomis, buvo priimtas Europos Komisijos sprendimas 216 dėl 

2006 m. įsteigtos Dujų koordinavimo grupės sudėties ir veiklos nuostatų atnaujinimo, siekiant, 

kad institucija koordinuotų energetinių išteklių tiekimo saugumo priemonių įgyvendinimą, 

užtikrintų keitimąsi informacija tarp energijos išteklių tiekėjų, vartotojų ir tranzito šalių, o, 

prireikus, veiksmingai reaguotų į vidines ir išorines dujų tiekimo krizes. Šią grupę sudaro 

valstybių narių kompetentingų institucijų, atsakingų už energijos tiekimo saugumą, atstovai, 

ACER, ENTSOG, Energijos bendrijos sekretoriato atstovai, pramonės ir vartotojų teises 

ginančių organizacijų atstovai. Dujų koordinavimo grupei pirmininkauja Europos Komisija. 

Naftos sektoriuje valstybėms narėms nustatyta pareiga išlaikyti privalomąsias žalios naftos ar 

naftos produktų atsargas, siekiant, kad galimų naftos tiekimo problemų atveju vartotojams 

būtų užtikrintas nenutrūkstamas naftos išteklių tiekimas iš turimų atsargų 217. Šia direktyva 

2009 m. taip pat buvo įkurta Naftos ir naftos produktų koordinavimo grupė, kuri siekia 

užtikrinti nenutrūkstamą naftos išteklių tiekimą vartotojams ir iš anksto identifikuoti galimas 

problemas šioje srityje. Paminėtina, kad dar 1973 m., atsižvelgiant į naftos krizės padarinius, 

Europos Bendrijos mastu buvo įtvirtintos priemonės, padedančios sušvelninti žalios naftos ir 

naftos produktų tiekimo sunkumų nulemtus padarinius 218. ES teisės aktai taip pat 

reglamentuoja informacijos teikimo ir konsultacijų su Europos Komisija procedūrą dėl naftos 

pasiūlos kainų ir naftos produktų vartojimo kainų 219. 

Elektros energijos sektoriuje, siekiant užtikrinti vidaus rinkos konkurencingumą, numatyta 

pareiga garantuoti elektros energijos tiekimo saugumą ir investuoti į elektros energijos tinklus. 

Aiškus reglamentavimas yra būtinas, siekiant nustatyti vienodus standartus, kurie turi būti 

taikomi elektros energijos perdavimo tinklams ir naujų tinklų tiesimo infrastruktūrinių 

214 

Bart van Vooren, „Legal and Institutional Obstacles to an EU External Energy Policy post-Lisbon: Managing 

the Vertical and Horizontal Axes“. SIEPS Report, 2011. 

215 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo 


216 

2006 m. lapkričio 7 d. Komisijos sprendimas Nr. 2006/791/EB nustatantis Dujų koordinavimo grupės sudėtį; 

2011 m. rugpjūčio 11 d. Komisijos sprendimas Nr. 2011/C 236/09, kuriuo nustatoma Dujų koordinavimo grupės 

sudėtis ir veiklos nuostatos ir panaikinamas Komisijos sprendimas Nr. 2006/791/EB. 

217 

2009 m. rugsėjo 14 d. Tarybos direktyva Nr. 2009/119/EB, kuria valstybės narės įpareigojamos išlaikyti 

privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas. 

218 

1973 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva Nr. 73/238/EC dėl priemonių žalios naftos ir naftos produktų tiekimo 

sunkumų padariniams sušvelninti. 

219 

; 1999 m. balandžio 22 d. Tarybos sprendimas Nr. 1999/280/EB dėl Bendrijos tvarkos teikiant informaciją ir 

konsultuojantis dėl žalios naftos pasiūlos kainų ir naftos produktų vartotojų kainų ir kt. 

92




projektų įgyvendinimui 220. Be to, svarbi direktyva, turinti duoti didesnės naudos tiek elektros 

energijos, tiek dujų vartotojams, yra susijusi su elektros energijos ir dujų kainų nustatymo 

skaidrumo didinimo priemonėmis 221. 2011 m. spalio mėnesį ES pirmininkaujančios Lenkijos 

iniciatyva buvo įsteigta Elektros koordinavimo grupė, kurios esminės funkcijos susijusios su 

elektros energijos tiekimo vartotojams užtikrinimu. Steigiant šią grupę, buvo svarstoma 

galimybė pasinaudoti Dujų koordinavimo grupės veikimo mechanizmu, tačiau vėliau 

apsispręsta dėl mažesnio formato, į grupės sudėtį įtraukiant tik valstybių narių atstovus ir 

reguliatorius 222 . 

Atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje 2009 m. buvo priimta direktyva dėl 

atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimo, apibrėžianti pagrindinius elektros 

energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, biokuro, saulės ir vėjo energijos 

principus ES bei panaikinanti iki tol galiojusias direktyvas. Šiame teisės akte numatyta, kad iki 

2020 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamos elektros energijos kiekis turi sudaryti 

20 proc. kiekvienoje valstybėje narėje pagaminamos elektros energijos, o iš atsinaujinančių 

energijos išteklių pagaminto kuro transporto priemonėms dalis kiekvienoje valstybėje narėje 

turi siekti 10 proc. 223 

Energijos efektyvumo sektoriuje ES mastu yra reglamentuojamos skirtingos sritys: energijos 

naudojimo efektyvumas pastatuose, energijos galutinio vartojimo efektyvumas ir energetikos 

paslaugos ir pan. Paminėtina, kad 2011 m. Europos Komisija pateikė pasiūlymą direktyvai dėl 

energijos efektyvumo didinimo, siekdama įpareigoti valstybes nares įtvirtinti energijos 

taupymo schemas 224. 

Apibendrinant galima teigti, kad faktiškai visi energetikos sektorių reglamentuojantys ES teisės aktai 

yra susiję su vidine ES energetikos politikos dimensija, o ES išorinės energetikos politikai skirti 

dokumentai apsiriboja Europos Komisijos komunikatais. Tiesa, tam tikros ES išorinės energetikos 

politikos dimensijos plėtrai svarbios nuostatos (pavyzdžiui, solidarumo principas), buvo įtvirtintos 

Lisabonos sutartyje. Be to, Europos Komisija, siekdama nustatyti keitimosi informacija apie valstybių 

narių su trečiosiomis šalimis sudaromus susitarimus energetikos srityje mechanizmą, pateikė 

pasiūlymą priimti su tuo susijusį ES teisės aktą 225 , tačiau 2011 m. lapkričio 24 d. vykusios ES Tarybos 

metu jis nebuvo priimtas. Akademinėje literatūroje teigiama, kad tokio teisės akto priėmimas ES mastu 

būtų vienareikšmiškai naudingas, kadangi, pavyzdžiui, panašių priemonių buvo imtasi aviacijos 

politikos srityje, kuri tradiciškai taip pat įvardijama kaip dominuojama valstybių narių nacionalinių 

interesų 226 . Siekiant stiprinti ES išorinę energetikos politiką, svarbu imtis priemonių, kad būtų ne tik 

220 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/89/EB dėl priemonių siekiant 

užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir investicijas į infrastruktūrą. 

221 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2008/92/EB dėl Bendrijos tvarkos, 

leidžiančios padidinti dujų ir elektros energijos kainų galutiniams pramonės vartotojams skaidrumą (tekstas 

svarbus EEE). 

222 Detalesnė informacija adresu: 

. 

223 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti 

atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas Nr. 2001/77/EB ir Nr. 

2003/30/EB. 

224 European Commission Proposal for a Directive of the European Parliament and of the Council on Energy 

Efficiency and Repealing Directives 2004/8/EC and 2006/32/EC. Brussels, 22.6.2011, COM(2011) 370 final. 

225 Europos Komisijos pasiūlymas Europos Parlamento ir Tarybos sprendimui, kuriuo tarpvyriausybiniams 

valstybių narių energetikos susitarimams su trečiosiomis šalimis nustatomas keitimosi informacija 

mechanizmas. Briuselis, 2011.9.7, KOM(2011) 540 galutinis. 

226 Priėmus reglamentą, nustatantį įpareigojimą teikti informaciją apie sudaromus oro paslaugų susitarimus tarp 

valstybių narių ir trečiųjų šalių, buvo sustiprinta bendros aviacijos politikos išorinė dimensija. Žr.: Bart van 

93




mažinamas vertikalus kompetencijų pasidalijimas (t. y. valstybių narių interesų dominavimas prieš 

bendrą ES interesą bei nepakankamas išorinės dimensijos svarbos pripažinimas), bet ir stiprinamas 

institucinis šios politikos koordinavimas (t. y. siekiant, kad energetikos politiką plėtotų ne tik Europos 

Komisija, bet įsitrauktų ir Europos išorinių veiksmų tarnyba, kad energetikos klausimai būtų susieti su 

ES užsienio politikos dimensija). 

Vooren, „Legal and Institutional Obstacles to an EU External Energy Policy post-Lisbon: Managing the Vertical 

and Horizontal Axes“. SIEPS Report, 2011. 

94




PRIEDAS NR. 3: ES ENERGETIKOS POLITIKOS INSTITUCINĖ SANDARA 

ES institucijų funkcijos energetikos politikos formavimo proceso metu apibendrinamos lentelėje. 

9 lentelė. ES institucijų funkcijos energetikos politikos formavimo procese 

Europos Vadovų Taryba – ši institucija formaliame teisėkūros procese nedalyvauja, tačiau 

Lisabonos sutartyje įgavo atskiros ES institucijos statusą ir atlieka svarbiausią vaidmenį nustatant 

ES strategines kryptis. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo surengta teminė diskusija energetikos 

klausimais ir paskelbtos Europos Vadovų Tarybos išvados (nors dėl energetikos jų buvo skelbta ir 

anksčiau), kuriose buvo akcentuota būtinybė sukurti bendrą ES energetikos vidaus rinką, 

užtikrinti energijos tinklų sujungimo projektų įgyvendinimą, plėtoti ES išorinės energetikos 

politikos dimensiją ir kt. 

ES Taryba – šioje institucijoje priimami svarbiausi sprendimai ES išorinės energetikos politikos 

klausimais. ES Tarybos generalinis sekretoriatas užtikrina ekspertizės ir politikos įgyvendinimo 

tęstinumą. ES teisės aktai priimami, taikant kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūrą 

(išimtiniais atvejais, sprendžiant dėl fiskalinio pobūdžio priemonių, naudojama vieningo 

balsavimo procedūra. 

Europos Komisija – Europos Komisijos energetikos generalinis direktoratas atsako už ES 

energetikos politikos formavimą ir įgyvendinimą, įskaitant transeuropinių tinklų tiesimo ir 

branduolinės energetikos naudojimo skatinimą. Energetikos generalinis direktoratas inicijuoja 

naujus teisės aktus, prižiūri Bendrijos teisės taikymą, valdo programas ir projektus. Europos 

Komisija dalyvauja derybose dėl ES bendrąjį interesą atitinkančių energetikos projektų. 

Europos Parlamentas – ši institucija dalyvauja teisėkūros procese pagal įprastinėje teisėkūros 

procedūroje numatytus mechanizmus. Lisabonos sutartyje įtvirtinta (218 straipsnis), kad, 

sudarant tarptautines sutartis (taip pat ir energetikos srityje), turi būti gautas Europos 

Parlamento pritarimas. 

Europos Komisija yra aktyviausiai įsitraukusi į ES išorinės energetikos politikos formavimo procesą, o 

ilgą laiką pagrindinės jos iniciatyvos santykių su ne valstybėmis narėmis srityje buvo TRASECA ir 

INOGATE programos, kuriomis buvo siekiama pagerinti iškastinio kuro transportavimo iš Pietų 

Kaukazo ir Vidurio Azijos valstybių sąlygas. TRASECA programą Europos Komisija inicijavo dar 

1992 m., siekdama efektyviau panaudoti TACIS programos lėšas Pietų Kaukazui ir Vidurio Azijai. 

Programos tikslas buvo sumažinti Azerbaidžano, Gruzijos, Turkmėnistano, Uzbekistano 

priklausomybę nuo Rusijos transportavimo ir prekybos su ES srityse. 1995 m. buvo pasiektas 

susitarimas dėl devynių konkrečių projektų, o 1998 m. Baku pasirašyta daugiašalė sutartis dėl 

transporto koridoriaus, jungiančio Europą, Pietų Kaukazą ir Vidurio Aziją, plėtros. Institucionalizuotas 

TRASECA formatas (su sekretoriatu Baku) nemažai prisidėjo, plėtojant Azerbaidžano ir Kazachstano 

naftos transportavimo koridorius. 1995 m. Europos Komisija nusprendė institucionalizuoti ir 

INOGATE programą, konsultacijų pavidalu pradėtą plėtoti dar 1992–1993 m. INOGATE programos 

dalyvėmis tapo 21 valstybė, o programa buvo koordinuojama iš Kijevo (regioninis ofisas įsteigtas ir 

Tbilisyje). Veikla buvo vykdoma šešiomis kryptimis: a) esamų energijos tinklų auditas; b) 

tarpvalstybinių prekybos energijos ištekliais ir išteklių transportavimo sąlygų gerinimas; c) naujų 

tinklų kūrimo galimybių identifikavimas; d) energijos infrastruktūros apsaugos tobulinimas; e) 

energijos operatorių bendradarbiavimas; f) investicijų į strateginius energetinius projektus 

koordinavimas. 

INOGATE programos lėšomis 1997 m. ir 1999 m. buvo finansuotos pirmosios Transkaspijos dujų ir 

naftos vamzdynų statybos galimybių studijos, jau tuomet sulaukusios ypač neigiamos Rusijos 

reakcijos. Po jų dauguma ES institucijų ir šalių narių galutinai „įsitikino“, jog bet koks ES aktyvumas 

regione gali neigiamai paveikti bendradarbiavimą su Rusija energetikos srityje. Priešingos nuomonės 

laikėsi nebent ES Specialiojo atstovo Pietų Kaukazui biuras, toliau teikęs finansinę ir politinę paramą 

95




alternatyviems energijos išteklių transportavimo iš Kaspijos jūros baseino regiono šalių projektams 227 . 

Todėl kai kurie analitikai daro išvadą, jog, nors Azerbaidžano, Gruzijos bei Kazachstano 

bendradarbiavimui energetikos srityje TRASECA ir INOGATE programos buvo išties svarbios, 

pranašumo regiono energetikos sektoriuje ES jos nesuteikė 228 . 

Nagrinėjant ES energetikos politikos formavimo procesą, svarbu paminėti ne tik formalius 

institucinius ryšius, bet ir institucinius formatus, skirtus ES santykiams su trečiosiomis šalimis 

(tiekėjomis, tranzito valstybėmis, besivystančiomis šalimis). 

10 lentelė. Instituciniai ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis mechanizmai 

Taikymo 

sritis 


su kaimyninėmis 

šalimis / rinkos 

integracijos 

partneriais 

Visi klausimai, 

susiję su ES 

energetikos 

politika. 

Priemonės Energijos bendrijos 

sutartis 

Bendradarbiavimas su 

pagrindiniais energijos 

išteklių tiekėjais ir 

tranzito šalimis 

Energijos išteklių 

tiekimo saugumas ir 

paklausa; 

Investicijų skatinimas, 

saugumo ir stabilumo 

užtikrinimas; 


prekybos ir investicijų 

srityje; 

Tvarios energetikos 

skatinimas ir bendrų 

energetikos standartų 

plėtra. 

Strateginiai dialogai 

energetikos klausimais 

Europos kaimynystės politikos priemonės, 

krizių valdymo mechanizmai 

Bendradarbiavimas su 

pagrindiniais energetikos 

sektoriaus dalyviais 

visame pasaulyje 

Globalaus energijos 

tiekimo saugumo 


Investicijų į energetikos 

sektorių skatinimas, 

stabilumo ir saugumo 



skatinimas ir bendrų 

energetikos standartų 

plėtra; 


mokslinių tyrimų ir 

inovacijų srityje. 

Strateginiai 

dialogai 

energetiniai 


su besivystančiomis 

šalimis 

Energijos rinkos 

reformos; 


skatinimas ir 

bendrų energetikos 

standartų plėtra. 

Ad hoc 

bendradarbiavimas 


Priemonės pagal ES vystomojo 

bendradarbiavimo politiką, krizių valdymo 

priemonės (kai reikia) 

Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimai, taikomi, inter alia, energetikai 

Energetikos chartijos sutartis 

Prekybos susitarimai 

Viduržemio sąjunga 

Šaltinis: Council of the European Union. Council Conclusions on Strengthening the External Dimension of the EU 

Energy Policy. Brussels, 24 November 2011. 

Svarbus Baltijos jūros šalių bendradarbiavimo energetikos srityje mechanizmas yra BEMIP projektas, 

kurio įgyvendinimas ir institucinė sandara aptariama lentelėje. 

227 Samuel Lussac, „The State as a (Oil) Company? The Political Economy of Azerbaijan“, 2010. Detalesnė 

informacija adresu: . 

228 Ibid. 

96




11 lentelė. Baltijos energijos rinkos jungčių plano įgyvendinimas 

Baltijos energijos rinkos jungčių plano projekto valdymo modelis remiasi daugiasluoksnio 229 valdymo 

principais. Valdymo struktūros pagrindą sudaro trys institucijos: tarpvalstybinė aukšto lygio grupė, 

Europos Komisija ir darbo grupės. Tarpvalstybinė aukšto lygio grupė yra atsakinga už BEMIP priežiūrą 

(stebėseną, specifinių projekto metu iškylančių klausimų sprendimą). Grupę sudaro po vieną iš 

kiekvienos projekte dalyvaujančios valstybės narės Ministro Pirmininko deleguojamą atstovą ir 

Norvegijos atstovas (stebėtojos teisėmis). Europos Komisija, kuriai atstovauja Energetikos generalinio 

direktorato generalinis direktorius, pirmininkauja reguliariems susitikimams ir rengia BEMIP 

projekto įgyvendinimo pažangos ataskaitas. Siekiant efektyviau įgyvendinti patvirtintą Veiksmų planą, 

buvo įsteigtos trys darbo grupės (elektros energijos vidaus rinkos, elektros energijos jungčių ir 

gamybos bei dujų vidaus rinkos ir infrastruktūros). Paminėtina, kad 2010 m. buvo įsteigta aukšto lygio 

grupė branduolinės energijos gamybos klausimais, kuria siekiama skatinti į projektą įsitraukusias šalis 

toliau remti Lietuvos branduolinės jėgainės kaip regioninės reikšmės objekto statybas, keičiantis 

informacija ir imantis priemonių kilusioms problemoms spręsti, be to, buvo įsteigtos dvi darbo grupės 

branduolinės saugos klausimais 230. 

BEMIP projektas paremtas patvirtintu Veiksmų planu, kuriame labai aiškiai aprašytos visos 

siauresnės projekto iniciatyvos (konkretūs energetikos infrastruktūros projektai) ir jų ryšys su kitais 

projektais. Veiksmų plane nurodyti iniciatyvų įgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos, kai 

kuriais atvejais – planuojami energetikos projektų įgyvendinimo kaštai. BEMIP įgyvendinimo 

mechanizmas numato, kad finansavimo klausimas bus sprendžiamas kiekvienos iniciatyvos lygiu, t. y. 

konkretaus projekto vykdytojai yra atsakingi už jo finansavimą, Tačiau tvirtinant BEMIP Veiksmų 

planą buvo parengtas potencialių finansuotojų sąrašas, nurodant jų investicijų panaudojimo ribas. 

Projekto rizikos valdymas patikėtas Europos Komisijai ir tarpvalstybinei aukšto lygio grupei, t. y. 

nenumatyta viena institucija, kuri atsakytų už viso projekto įgyvendinimą. Rizika, kad BEMIP 

projektas nebus sėkmingai įgyvendintas, sumažinama įdiegiant nuoseklios ir detalios stebėsenos 

mechanizmą. Įtvirtinta, kad BEMIP projekto aptarimas gali vykti ne tik Energetikos Taryboje, tačiau ir 

Europos Vadovų Taryboje. Pažangos ataskaitose ne tik aprašoma esama projektų įgyvendinimo eiga ir 

rezultatai, tačiau ir klausimai, kuriuos galėtų detaliau išnagrinėti tarpvalstybinė aukšto lygio grupė. 

Elektros energijos sektoriuje prioritetas teikiamas elektros energijos jungčių tarp Baltijos šalių ir 

kaimyninių ES valstybių narių tiesimui, o, siekiant šio tikslo, labai svarbus ES energijos vidaus rinkos 

taisyklių įgyvendinimas Baltijos šalyse (t. y. trečiojo ES energetikos paketo nuostatų taikymas 

valstybėse, kurios yra Rusijos UPS/IPS sistemos dalis). Pagrindinės problemos elektros energijos 

sektoriuje susijusios su rinkos plėtra ir sistemų veikimu, o jos turi būti sprendžiamos tiesioginių ES ir 

Rusijos derybų metu. Dujų sektoriuje vienas iš pagrindinių tikslų yra bent vieno regioninio 

suskystintų gamtinių dujų projekto įgyvendinimas ir reikiamos infrastruktūros sukūrimas 

(pavyzdžiui, jungtis tarp Suomijos ir Estijos bei tarp Lietuvos ir Lenkijos). 

Šaltinis: VšĮ ESTEP. Lietuvos įtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys. Tyrimo ataskaita. 


229 Angl. multi-level governance. Apie jo dabartinį taikymą ES funkcionavimui apskritai žr. Th. Conzelmann, R. 

Smith (red.), Multi-level Governance in the European Union: Taking Stock and Looking Ahead. Baden-Baden, 2008. 

230 Council of the European Union. Information Note from General Secretariat of the Council to Delegations, 

„Regional Initiatives: Recent Developments Regarding the Baltic Energy Market Interconnection Plan and the 

North-South Interconnections“. Brussels, 8 June 2011, 10726/11, ENER 129. 

97

Europos Sąjungos teisės plėtros ir įgyvendinimo sistemos Lietuvos ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?