jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija
jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija
iškart keliomis kryptimis, pasipriešinimas ne visur buvo vienodas. Šiuose mūšiuose žuvo vienos kuopos vadas Eduardas Noreika. Puolančiųjų gretas papildė kaip tik laiku atskubėjusi Bajoro kuopa ir kita savanorių grupė, atvykusi iš Šilutės, tarp jų, beje, buvo būrelis Amerikos lietuvių kartu su būsimu įžymiu lakūnu Steponu Dariumi. Gynėjų branduolys traukėsi į miesto centrą, o paryčiais susitelkė aplink prefektūrą. Prancūzų kulkosvaidžiai kyšojo per visus dviejų aukštų langus ir šluote šlavė puolančius drąsuolius. Čia žuvo daugiausia lietuvių savanorių, tarp jų ir jaunas leitenantas Barkauskas, bandęs įmesti granatą į prefektūrą. Tačiau Bajoro vadovaujama kuopa sumaniais manevrais perlaužė situaciją savo naudai. Prancūzams po įnirtingų mūšių ėmė stigti šovinių, o ir didelių motyvų žūtbūtinai kautis svetimoje žemėje jie neturėjo. Apie vidurdienį prefektūros antrojo aukšto lange pasirodė balta „vėliava“ – nuo stalo sugriebta staltiesė reiškė, kad jie pasiduoda... Tuo metu kitos sukilėlių kuopos užėmė visus svarbiausius miesto objektus – uostą, geležinkelio stotį, tiltus. Netrukus prefektūroje įvyko trumpos derybos, po kurių Budrys ir prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut pasirašė paliaubas. Visas miestas atsidūrė sukilėlių žinioje, išskyrus prancūzų kareivines ir prefektūrą. Draugiškumo ženklan Budrys nusprendė grąžinti prancūzams jų ginklus ir leisti laisvai susisiekti su uoste esančiais laivais. Dar sausio 14 d. senoji direktorija išsibėgiojo, o naujosios pirmininku buvo paskirtas Erdmonas Simonaitis, kuris nedelsdamas ėmėsi kasdieninių miesto ir krašto reikalų. Karinė pergalė buvo pasiekta, tačiau laukė ilgos ir sunkios derybos su santarvininkais dėl Klaipėdos krašto. Šiose derybose Lietuva jau galėjo naudotis „įvykusio fakto“ politikos pranašumu. Pergalės kaina – 20 žuvusių lietuvių sukilėlių, kurių daugelio tikros pavardės, matyt, taip ir liks nežinomos... Prancūzų žuvo tik 2, nes sukilėliai tikrai stengėsi „atlikti šią skaudžią operaciją neskausmingiausiu būdu“, kaip to prašė ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Būtent Galvanauskui teko sunkiausia derybų su Prancūzija ir kitais santarvininkais našta. Žinoma, jam reikėjo kuo naujesnės ir tikslesnės informacijos, kas iš tikrųjų vyksta Klaipėdos mieste ir krašte. Telefono ryšio su Kaunu tuo metu nebuvo, tad nuo pat sukilimo pradžios kiekvieną vėlyvą vakarą, net po vidurnakčio Budrys su Galvanausku bendraudavo telegrafu. Patikimi tarnautojai abiejose pusėse užtikrino ryšio slaptumą. Tai truko daugiau kaip mėnesį. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas jau sausio 19 d. Šilutėje sukvietė didelį viso krašto atstovų susirinkimą, kuriame nutarta jungtis su Lietuva, prašant plačios autonomijos. Lietuvos Seimas sausio 24 d. pritarė Klaipėdos krašto gyventojų valiai ir pažadėjo jam autonomines teises. Tačiau Prancūzija ir kiti santarvininkai, atsitokėję po netikėto Lietuvos akibrokšto, ėmėsi energingų diplomatinių veiksmų. Pirmą kartą prancūzai per savo atstovą Kaune Jeaną Padovani pareiškė protestą tada, kai sukilėliai dar tik įžengė į Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė notą atmetė, tvirtindama, kad tai tik vietos gyventojų veiksmai. Vėliau jau pats Prancūzijos ministras pirmininkas Raymond’as Poincaré atsiuntė ultimatyvią telegramą, reikalaudamas atitraukti Lietuvos kariuomenę iš Klaipėdos. Į tai Galvanauskas atsakė: mūsų kariuomenės krašte nėra, vyksta tik sukilimas prieš vokišką direktoriją, o jam padeda lietuvių savanoriai. Dar po kelių dienų pareikalauta, kad Lietuva nepraleistų savo savanorių į Klaipėdos kraštą. Tada pažadėta imtis priemonių, kad būtų sustabdytas savanorių judėjimas, net nusiųstas artilerijos dalinys „Lietuvos pasieniui sustiprinti“, nors tos sienos realiai jau nebebuvo... Paryžiaus pyktis vis didėjo – į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją iškviestas Lietuvos pasiuntinys Oskaras Milašius buvo rūsčiai išbartas, jam pagrasinta, kad sukilėliai bus „sumesti į jūrą“. Laimei, jokių jėgos veiksmų imtasi nebuvo. Nuspręsta tik pasiųsti į Klaipėdą Santarvės komisiją. Prancūzo Clinchant’o vadovaujama komisija atvyko sausio 25 d. Lietuva nusiuntė į Klaipėdą savo įgaliotąjį atstovą Antaną Smetoną, kuris atvyko su patarėju Antanu Merkiu. Santarvininkų komisija iš pradžių bandė ignoruoti Kauno delegatus, ultimatyviai reikalavo paleisti visas sukilėlių karines formuotes ir Simonaičio direktoriją. Į ultimatumą, sausio 27 d. vakare atsiųstą krašto Gelbėjimo komitetui, nusprendė raštu atsakyti pats Budrys, kaip karo vadas. Jis trumpai priminė su prancūzų dalinio 74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12
vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino, kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų ant santarvininkų, ir įžūliai pareikalavo duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl visa ko Budrys dar surengė parodomąjį ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama, per pasiuntinį atsiuntė atsakymą, kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo apie nepaklusnumą būtinai pranešianti Santarvės vyriausybėms... Po kelių dienų tylos Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Budrys (kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti į komisijos posėdį. Taip prasidėjo pokalbiai su Santarvės atstovais, o faktiškai – derybos, prie kurių kitą dieną prisijungė ir Smetona su Merkiu. Suprantama, reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją. Kitas komisijos reikalavimas – sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių „palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos vietą užmiestyje... Naujuoju sukilėlių pajėgų vadu, suderinus su komisija, formaliai paskirtas klaipėdietis Albinas Gailius, o jo broliui Viktorui Gailiui pavesta, taip pat abipusiu sutarimu, formuoti naują direktoriją. Taip Santarvės ir jos pasiuntinių „veidas“ buvo išgelbėtas. Naktį iš vasario 18 į 19 d. Komisija kartu su Petisné ir visa prancūzų įgula sėdo į laivą ir išplaukė namo. Klaipėdos krašto valdymas – tiesa, su išlygomis – buvo perduotas Lietuvai. Vasario 19 d. prie prefektūros iškilmingai pakelta Lietuvos trispalvė, kariuomenės paradą priėmė Jonas Budrys. Tai buvo visų lietuvių ir jo asmeninio triumfo diena! Deja, Kauno ir Paryžiaus, kuris atstovavo Santarvei ir jos Ambasadorių konferencijai, diplomatinės derybos dėl Klaipėdos krašto suverenumo tuo nesibaigė. Jos truko dar daugiau kaip metus ir buvo labai sunkios. Svarbiausias mūsų derybininkas iki pat galo buvo Er- K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12 Lietuvos vyriausybės nariai lankosi Klaipėdoje,1923 kovas. Iš dešinės – J. Budrys, toliau E. Simonaitis, maj. B. Sližys, V. Petrulis, V. Sidzikauskas, V. Gailius. Aukščiau, ant vagono laiptelio – E. Galvanauskas, vagono tarpduryje iš dešinės – gen. J. Stanaitis, pulk. J. Čaplikas. Nuotraukos iš ALKA nestas Galvanauskas. Sykį aštrioje žodžių dvikovoje su tuo metu galingu Prancūzijos premjeru Raymond’u Poincaré, kilusiu iš Elzaso, jis drąsiai pareiškė, kad Klaipėdos kraštas yra tikrai ne mažiau lietuviškas, negu Elzasas ir Lotaringija – prancūziški! Tik 1924 m. gegužės 28 d. Paryžiuje buvo pasirašyta vadinamoji Klaipėdos konvencija. Lietuva buvo priversta padaryti nemažų nuolaidų dėl krašto autonomijos ir kitų dalykų, bet svarbiausia, kad Klaipėdos krašto suverenumas buvo pripažintas Lietuvai. Naudoti šaltiniai (ALKA): J. Budrys, Klaipėdos sukilimas, Dirva, 1951 m. vasario 8 ir 15 d. J. Budrys, Klaipėdos miesto paėmimas, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje ar žurnale (kopija M. Brako fonde be tikslių nuorodų) Interviu su J.Budriu, Darbininkas, 1963 m. sausis J. Budrys, Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923, Darbininkas, 1966 m. liepos 13, 20 ir 27 d., rugpjūčio 3 d. J. Budrys, Lietuvos teisės į Klaipėdos kraštą, Rankraštis, M. Brako fondas E. Galvanauskas, Kova dėl Klaipėdos, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje (per 25 numerius, kopija V. Vaitiekūno fonde be nuorodų) 75
- Page 1 and 2: Neseniai turėjau progą dar kartą
- Page 3: Naktį iš sausio 4 į 5 d. Budrys
vadu pasirašytas paliaubas, pagrasino,<br />
kad atsakomybė dėl jų nutraukimo gultų<br />
ant santarvininkų, ir įžūliai pareikalavo<br />
duoti atsakymą per vieną valandą! Dėl<br />
visa ko Budrys dar surengė parodomąjį<br />
ginkluotų sukilėlių naktinį patruliavimą<br />
miesto centre. Komisija, ilgai nedelsdama,<br />
per pasiuntinį atsiuntė atsakymą,<br />
kad paliaubos lieka galioti, bet perspėjo<br />
apie nepaklusnumą būtinai pranešianti<br />
Santarvės vyriausybėms...<br />
Po kelių dienų tylos Martynas Jankus,<br />
Erdmonas Simonaitis ir Jonas Budrys<br />
(kiekvienas atskirai) gavo kvietimus atvykti<br />
į komisijos posėdį. Taip prasidėjo<br />
pokalbiai su Santarvės atstovais, o faktiškai<br />
– derybos, prie kurių kitą dieną prisijungė<br />
ir Smetona su Merkiu. Suprantama,<br />
reikėjo padaryti keletą nuolaidų, iš kurių<br />
svarbiausia – teko paleisti Simonaičio direktoriją.<br />
Kitas komisijos reikalavimas –<br />
sumažinti sukilėlių „kariuomenę“ iki 1500 žmonių – buvo<br />
šiek tiek komiškas, nes jų tiek niekada neturėta! Budrys<br />
net suorganizavo „teatrą“ su menamomis dalies sukilėlių<br />
„palydomis“, vėliau naktį jie tyliai grįžo į savo dislokacijos<br />
vietą užmiestyje...<br />
Naujuoju sukilėlių pajėgų vadu, suderinus su komisija,<br />
formaliai paskirtas klaipėdietis Albinas Gailius, o<br />
jo broliui Viktorui Gailiui pavesta, taip pat abipusiu sutarimu,<br />
formuoti naują direktoriją. Taip Santarvės ir jos<br />
pasiuntinių „veidas“ buvo išgelbėtas. Naktį iš vasario 18<br />
į 19 d. Komisija kartu su Petisné ir visa prancūzų įgula<br />
sėdo į laivą ir išplaukė namo. Klaipėdos krašto valdymas<br />
– tiesa, su išlygomis – buvo perduotas Lietuvai. Vasario<br />
19 d. prie prefektūros iškilmingai pakelta Lietuvos<br />
trispalvė, kariuomenės paradą priėmė Jonas Budrys.<br />
Tai buvo visų lietuvių ir jo asmeninio triumfo diena!<br />
Deja, Kauno ir Paryžiaus, kuris atstovavo Santarvei<br />
ir jos Ambasadorių konferencijai, diplomatinės derybos<br />
dėl Klaipėdos krašto suverenumo tuo nesibaigė.<br />
Jos truko dar daugiau kaip metus ir buvo labai sunkios.<br />
Svarbiausias mūsų derybininkas iki pat galo buvo Er-<br />
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12<br />
Lietuvos vyriausybės nariai lankosi Klaipėdoje,1923 kovas. Iš dešinės – J. Budrys, toliau<br />
E. Simonaitis, maj. B. Sližys, V. Petrulis, V. Sidzikauskas, V. Gailius. Aukščiau, ant vagono laiptelio –<br />
E. Galvanauskas, vagono tarpduryje iš dešinės – gen. J. Stanaitis, pulk. J. Čaplikas.<br />
Nuotraukos iš ALKA<br />
nestas Galvanauskas. Sykį aštrioje žodžių dvikovoje su<br />
tuo metu galingu Prancūzijos premjeru Raymond’u<br />
Poincaré, kilusiu iš Elzaso, jis drąsiai pareiškė, kad Klaipėdos<br />
kraštas yra tikrai ne mažiau lietuviškas, negu Elzasas<br />
ir Lotaringija – prancūziški! Tik 1924 m. gegužės<br />
28 d. Paryžiuje buvo pasirašyta vadinamoji Klaipėdos<br />
konvencija. Lietuva buvo priversta padaryti nemažų<br />
nuolaidų dėl krašto autonomijos ir kitų dalykų, bet<br />
svarbiausia, kad Klaipėdos krašto suverenumas buvo<br />
pripažintas Lietuvai.<br />
Naudoti šaltiniai (ALKA):<br />
J. Budrys, Klaipėdos sukilimas, Dirva, 1951 m. vasario 8 ir 15 d.<br />
J. Budrys, Klaipėdos miesto paėmimas, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje ar žurnale<br />
(kopija M. Brako fonde be tikslių nuorodų)<br />
Interviu su J.Budriu, Darbininkas, 1963 m. sausis<br />
J. Budrys, Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923, Darbininkas, 1966 m. liepos 13, 20<br />
ir 27 d., rugpjūčio 3 d.<br />
J. Budrys, Lietuvos teisės į Klaipėdos kraštą, Rankraštis, M. Brako fondas<br />
E. Galvanauskas, Kova dėl Klaipėdos, Straipsnis JAV lietuvių laikraštyje (per 25 numerius,<br />
kopija V. Vaitiekūno fonde be nuorodų)<br />
75
Change language