jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija

More documents

Recommendations

Info

jaunos valstybės veikėjų, gavusių išsilavinimą Rusijoje, jis buvo baigęs aukštuosius mokslus Belgijoje ir ilgokai dirbęs Vakarų Europoje. Po daugelio metų Stasys Lozoraitis vyresnysis užsiminė, kad, 1919 m. rudenį ministru pirmininku tapus Galvanauskui, jam ir kitiems jauniems vyriausybės kanceliarijos darbuotojams buvę nelengva prisitaikyti prie naujojo vadovo ir vakarietiškų jo manierų. Bet vėliau esą viskas išsilyginę – tik nežinia, ar jie, „čiabuviai“, pasikeitę, ar jis prie jų pritapęs... 1922 m. pabaigoje Lietuvos tarptautinė padėtis gerokai sustiprėjo – ji buvo priimta į Tautų Sąjungą, pagaliau sulaukė daugelio didžiųjų valstybių pripažinimo. Bet Klaipėdos kraštas, Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos, vis dar kybojo tarp dangaus ir žemės. Santarvininkų sprendimu, nuo 1920 m. pradžios kraštą administravo prancūzai, kurie Klaipėdoje laikė nedidelę (apie 200 kareivių ir 30 karininkų), bet gana gerai ginkluotą įgulą. Jiems talkino apie 400 žandarų – daugiausia buvusių vokiečių karių. Krašte iš esmės dar galiojo Vokietijos viešoji teisė, kartais papildoma Prancūzijos prefekto ir Santarvės vyriausiojo komisaro Gabrielio Jeano Petisné įsakais. Kartu su prancūzų administracija veikė ir vietinė vokiečių direktorija. Klaipėdos krašte tuo metu beveik pusė gyventojų buvo lietuviai, kita pusė – vokiečiai. Bet tik dalis vietos lietuvių tikrai norėjo, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Kiti – daugiausia vadinamieji laukininkai arba ūkininkai – buvo tam abejingi ir nenorėjo jokių permainų. Valdant prancūzams, suklestėjo spekuliacinė prekyba, nes nebuvo muitų, kertant sieną su Vokietija, o ir siena su Lietuva buvo prastokai saugoma. Sparčiai plito „laisvojo krašto“ idėja, kurią palaikė Prancūzija, prie to linko ir kitos Santarvės šalys. Tuo ypač suinteresuota buvo Lenkija, kuri turėjo ribotą priėjimą prie Baltijos jūros ir jau buvo gavusi tam tikrų tarptautinių pažadų, kad galės naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe. Lietuvos vyriausybei sugriežtinus muitus ir pasienio apsaugą, Klaipėdos krašto ūkinė ir finansinė padėtis ėmė sparčiai blogėti. Klaipėdos uostas, neturėdamas natūralaus užnugario, merdėjo. Ėmė aiškėti, kad „laisvojo krašto“ idėja vargu ar bus vaisinga. Vokietija taip pat nebuvo linkusi jos palaikyti, nes jau turėjo aibes problemų su kitu „laisvuoju miestu“ – Dancigu (Gdansku). Įvairaus rango vokiečių pareigūnai, reikšdami „asmeninę nuomonę“, užsimindavo lietuviams, kad šie aktyviau kištųsi į Klaipėdos reikalus. Tokių užuominų teko išgirsti ir Vincui Krėvei, ir Jonui Budriui, ir net pačiam Ernestui Galvanauskui. Sovietų Rusija taip pat žaidė savo žaidimus. Sovietams buvo svarbu atkirsti nuo Klaipėdos Lenkiją, todėl jie buvo linkę verčiau palaikyti daug silpnesnę Lietuvą arba bent jau jai netrukdyti. Tai Galvanauskui pakankamai aiškiai patvirtino užsienio <strong>reikalų</strong> komisaras Georgijus Čičerinas, kai 1922 m. rudenį, vykdamas traukiniu į Berlyną, lietuvių kvietimu buvo sustojęs „užkandžių“ Kaune. Šiomis aplinkybėmis Galvanausko vyriausybė nusprendė veikti ryžtingai. Slaptame posėdyje buvo pritarta planui suorganizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kurį turėjo ginklu paremti civiliais perrengti Lietuvos kariai. Apie šį labai rizikingą planą nebuvo pranešta nei Seimui, nei jo komitetams. Tad visa atsakomybė teko vyriausybei ir asmeniškai Galvanauskui. O Budrys jau nuo 1922 m. rugpjūčio slaptai veikė pačiame Klaipėdos krašte. Jo uždavinys buvo ne tik atlikti žvalgybą, ištirti sukilimo galimybes, bet ir pradėti jį organizuoti. Klaipėdoje apie šią misiją žinojo tik oficialus Lietuvos atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis klaipėdietis Erdmonas Simonaitis. (Budrio spėjimu, būtent Žilius bus subrandinęs sukilimo idėją ir sugebėjęs ja „užkrėsti“ Galvanauską.) Galima tik stebėtis, kad pasirengimą sukilimui pavyko išlaikyti paslaptyje net kelis mėnesius, iki pat aktyvių veiksmų pradžios. Simonaitis buvo svarbiausias Budrio pagalbininkas šiame geros konspiracijos reikalavusiame darbe. Jiedu skersai išilgai išvažinėjo visą Klaipėdos kraštą ir galiausiai tapo tikrais draugais. Pasak Budrio, „Erdmonas buvo pilnas sumanymų, entuziazmo, drąsus ir neturėjo nei tada, nei vėliau mažiausių asmeninių interesų“. Tos kelionės ir pokalbiai, deja, patvirtino nuogąstavimus, kad aktyvių sukilimo dalyvių tarp vietinių gyventojų nebus daug ir svarbiausius karinius veiksmus teks atlikti savanoriams iš Lietuvos. Parengiamieji sukilimo darbai buvo iš esmės baigti Naujųjų – 1923 – metų išvakarėse. Prisimindamas tas dienas, Budrys rašė: „Nervai visiems, kurie buvo įtraukti į sąmokslą, buvo įtempti iki aukščiausio laipsnio. Laukti buvo neįmanoma ir pavojinga.“ 72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12
Naktį iš sausio 4 į 5 d. Budrys grįžo į Kauną ir tiesiog iš stoties nuvyko į kariuomenės štabą, kur posėdžiavo Karo taryba. Čia ir paaiškėjo, kad dar nėra paskirtas sukilimo vadas, turėsiantis vadovauti karo veiksmams. Krašto apsaugos vadovybėje buvo abejojančių operacijos sėkme, be to, tarp aukštų karininkų neatsirado savanorių, kurie būtų sutikę vesti į Klaipėdą ne reguliarius kariuomenės dalinius, o neaiškaus statuso „civilius“. Posėdyje netikėtai pasiūlyta vado pareigų imtis pačiam Budriui ir šis, pareiškęs, kad jam tai būtų didelė garbė, sutiko. Tačiau oficialaus paskyrimo dar nebuvo, o visą kitą dieną tarp aukštų kariškių virė intrigos – siekta tam sutrukdyti ir net atšaukti pačią operaciją. Opozicionieriams buvo pavykę perkalbėti patį krašto apsaugos ministrą Balį Sližį, bet galiausiai, įsikišus ministrui pirmininkui Galvanauskui, tas „grynai kariškas“ reikalas buvo išspręstas. Budrys pasakojo, kad Galvanauskas, išlydėdamas jį ir linkėdamas sėkmės, paprašė saugoti ir prancūzų karių gyvybes, patarė neskubėti pulti Klaipėdos, o apgulti miestą ir laikyti. Nevalia pamiršti, kad jie yra sukilėliai, o ne reguliari kariuomenė. Galiausiai pridūrė: „Jei gausite mūsų įsakymą grįžti – neklausykite. Valdžios rolė viena – jūsų kita. Ar supratote?“ Praktiniams pasirengimams Kaune buvo skirtos vos kelios dienos. Budriui aktyviai talkino jo draugai štabo karininkai, tvirtai rėmė patyręs kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis. Sausio 9-osios vakare sukilėlių traukinys pajudėjo iš Kauno. Pakeliui kariai ir karininkai persirengė iš anksto parūpintais civiliais drabužiais. Radviliškyje jie sutiko kitą traukinį, kuriuo kapitono Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujama savanorių grupė važiavo iš Panevėžio Tauragės link. Po trumpo pasitarimo Budrio traukinys pasuko į Mažeikius, iš ten – per Latvijos Priekulę – pasiekė Skuodą ir sustojo Kretingoje. Latviams buvo pasakyta, kad čia keliauja darbininkai į Šventosios uosto statybas... Sausio 11-osios paryčiais iš Didžiosios Lietuvos atvykę būriai pėsčiomis slapta perėjo sieną ir atsidūrė Klaipėdos krašte. Iš viso jų susidarė apie 680, šešios kuopos. Nemaža dalis savanorių turėjo menką karinį pasirengimą, tarp jų buvo paprastų ūkininkų ir net vyresniųjų klasių gimnazistų. Perėję sieną, visi užsirišo žalius raiščius ant rankovių ir K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12 virto Mažosios Lietuvos sukilėliais. Sutartose vietose juos pasitiko bendraminčiai klaipėdiečiai. Sukilimo išvakarėse, sausio 9 d., neseniai suburtas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam pirmininkavo Martynas Jankus, Šilutėje paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti šį kraštą prie Lietuvos. Be kliūčių įžengę į Klaipėdos kraštą, savanoriai nesulaukė pasipriešinimo nei užimdami Pagėgius, nei Šilutę, nei kitas mažesnes gyvenvietes. Priešintis pradėta tik Klaipėdos priemiesčiuose, kur krito pirmosios sukilėlių aukos. Bet jau sausio 13-osios rytą jie visiškai apsupo miestą iš sausumos pusės. Tomis dienomis pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į priešingą nuo Klaipėdos pusę. Prancūzijos vyriausybė, kaltindama Vokietiją, kad ši nepristatė pagal Versalio sutartį nustatyto akmens anglių kiekio, sausio 11 d. pasiuntė savo kariuomenę į Rūro kraštą. Šis žygis sukėlė didelį tarptautinį sąmyšį, jam nepritarė net artimiausi prancūzų sąjungininkai. Tokios aplinkybės, be abejo, buvo labai palankios Lietuvai. Klaipėdoje apsupta prancūzų įgula vargu ar galėjo tikėtis greitos saviškių pagalbos. Tačiau Petisné nesutiko pasiduoti ir Budrys ėmė telkti pajėgas lemiamam puolimui. Rizikuodamas atidengti užnugarį, jis nusprendė iškviesti iš Pagėgių Bajoro vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta. Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių... Naktį iš sausio 14 į 15 d. prasidėjo lemiamas Klaipėdos puolimas. Budrys, išvakarėse aplankęs visas savo kuopas, nusprendė, kad ilgiau delsti negalima. Atšiaurus žiemos oras buvo nepalankus miestą apsiautusiems savanoriams, kurie lauke turėjo kęsti šaltį ir smarkų vėją. Puolama buvo 73
Page 1: Neseniai turėjau progą dar kartą
Page 5: vadu pasirašytas paliaubas, pagras

jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?