04.06.2013 Views

jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija

jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija

jono budrio vaidmuo klaipėdos sukilime - Užsienio reikalų ministerija

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

jaunos valstybės veikėjų, gavusių išsilavinimą Rusijoje, jis<br />

buvo baigęs aukštuosius mokslus Belgijoje ir ilgokai dirbęs<br />

Vakarų Europoje. Po daugelio metų Stasys Lozoraitis<br />

vyresnysis užsiminė, kad, 1919 m. rudenį ministru pirmininku<br />

tapus Galvanauskui, jam ir kitiems jauniems vyriausybės<br />

kanceliarijos darbuotojams buvę nelengva prisitaikyti<br />

prie naujojo vadovo ir vakarietiškų jo manierų. Bet<br />

vėliau esą viskas išsilyginę – tik nežinia, ar jie, „čiabuviai“,<br />

pasikeitę, ar jis prie jų pritapęs...<br />

1922 m. pabaigoje Lietuvos tarptautinė padėtis gerokai<br />

sustiprėjo – ji buvo priimta į Tautų Sąjungą, pagaliau sulaukė<br />

daugelio didžiųjų valstybių pripažinimo. Bet Klaipėdos<br />

kraštas, Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos, vis<br />

dar kybojo tarp dangaus ir žemės. Santarvininkų sprendimu,<br />

nuo 1920 m. pradžios kraštą administravo prancūzai,<br />

kurie Klaipėdoje laikė nedidelę (apie 200 kareivių ir 30 karininkų),<br />

bet gana gerai ginkluotą įgulą. Jiems talkino apie<br />

400 žandarų – daugiausia buvusių vokiečių karių. Krašte<br />

iš esmės dar galiojo Vokietijos viešoji teisė, kartais papildoma<br />

Prancūzijos prefekto ir Santarvės vyriausiojo komisaro<br />

Gabrielio Jeano Petisné įsakais. Kartu su prancūzų<br />

administracija veikė ir vietinė vokiečių direktorija.<br />

Klaipėdos krašte tuo metu beveik pusė gyventojų buvo<br />

lietuviai, kita pusė – vokiečiai. Bet tik dalis vietos lietuvių tikrai<br />

norėjo, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Kiti –<br />

daugiausia vadinamieji laukininkai arba ūkininkai – buvo<br />

tam abejingi ir nenorėjo jokių permainų. Valdant prancūzams,<br />

suklestėjo spekuliacinė prekyba, nes nebuvo muitų,<br />

kertant sieną su Vokietija, o ir siena su Lietuva buvo prastokai<br />

saugoma. Sparčiai plito „laisvojo krašto“ idėja, kurią<br />

palaikė Prancūzija, prie to linko ir kitos Santarvės šalys.<br />

Tuo ypač suinteresuota buvo Lenkija, kuri turėjo ribotą<br />

priėjimą prie Baltijos jūros ir jau buvo gavusi tam tikrų<br />

tarptautinių pažadų, kad galės naudotis Klaipėdos uostu<br />

ir Nemuno upe.<br />

Lietuvos vyriausybei sugriežtinus muitus ir pasienio<br />

apsaugą, Klaipėdos krašto ūkinė ir finansinė padėtis ėmė<br />

sparčiai blogėti. Klaipėdos uostas, neturėdamas natūralaus<br />

užnugario, merdėjo. Ėmė aiškėti, kad „laisvojo krašto“<br />

idėja vargu ar bus vaisinga. Vokietija taip pat nebuvo<br />

linkusi jos palaikyti, nes jau turėjo aibes problemų su kitu<br />

„laisvuoju miestu“ – Dancigu (Gdansku). Įvairaus rango<br />

vokiečių pareigūnai, reikšdami „asmeninę nuomonę“, užsimindavo<br />

lietuviams, kad šie aktyviau kištųsi į Klaipėdos<br />

reikalus. Tokių užuominų teko išgirsti ir Vincui Krėvei, ir<br />

Jonui Budriui, ir net pačiam Ernestui Galvanauskui.<br />

Sovietų Rusija taip pat žaidė savo žaidimus. Sovietams<br />

buvo svarbu atkirsti nuo Klaipėdos Lenkiją, todėl jie buvo<br />

linkę verčiau palaikyti daug silpnesnę Lietuvą arba bent<br />

jau jai netrukdyti. Tai Galvanauskui pakankamai aiškiai<br />

patvirtino užsienio <strong>reikalų</strong> komisaras Georgijus Čičerinas,<br />

kai 1922 m. rudenį, vykdamas traukiniu į Berlyną, lietuvių<br />

kvietimu buvo sustojęs „užkandžių“ Kaune.<br />

Šiomis aplinkybėmis Galvanausko vyriausybė nusprendė<br />

veikti ryžtingai. Slaptame posėdyje buvo pritarta planui<br />

suorganizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, kurį<br />

turėjo ginklu paremti civiliais perrengti Lietuvos kariai.<br />

Apie šį labai rizikingą planą nebuvo pranešta nei Seimui,<br />

nei jo komitetams. Tad visa atsakomybė teko vyriausybei<br />

ir asmeniškai Galvanauskui.<br />

O Budrys jau nuo 1922 m. rugpjūčio slaptai veikė pačiame<br />

Klaipėdos krašte. Jo uždavinys buvo ne tik atlikti<br />

žvalgybą, ištirti sukilimo galimybes, bet ir pradėti jį organizuoti.<br />

Klaipėdoje apie šią misiją žinojo tik oficialus Lietuvos<br />

atstovas šiame krašte Jonas Žilius ir jo bendramintis<br />

klaipėdietis Erdmonas Simonaitis. (Budrio spėjimu, būtent<br />

Žilius bus subrandinęs sukilimo idėją ir sugebėjęs ja<br />

„užkrėsti“ Galvanauską.) Galima tik stebėtis, kad pasirengimą<br />

sukilimui pavyko išlaikyti paslaptyje net kelis mėnesius,<br />

iki pat aktyvių veiksmų pradžios.<br />

Simonaitis buvo svarbiausias Budrio pagalbininkas šiame<br />

geros konspiracijos reikalavusiame darbe. Jiedu skersai<br />

išilgai išvažinėjo visą Klaipėdos kraštą ir galiausiai tapo<br />

tikrais draugais. Pasak Budrio, „Erdmonas buvo pilnas sumanymų,<br />

entuziazmo, drąsus ir neturėjo nei tada, nei vėliau<br />

mažiausių asmeninių interesų“. Tos kelionės ir pokalbiai,<br />

deja, patvirtino nuogąstavimus, kad aktyvių sukilimo<br />

dalyvių tarp vietinių gyventojų nebus daug ir svarbiausius<br />

karinius veiksmus teks atlikti savanoriams iš Lietuvos.<br />

Parengiamieji sukilimo darbai buvo iš esmės baigti<br />

Naujųjų – 1923 – metų išvakarėse. Prisimindamas tas<br />

dienas, Budrys rašė: „Nervai visiems, kurie buvo įtraukti<br />

į sąmokslą, buvo įtempti iki aukščiausio laipsnio. Laukti<br />

buvo neįmanoma ir pavojinga.“<br />

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 12

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!