You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
6 psl.<br />
Savanoris<br />
Kur kovojo suvalkijos partizanai<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Pažėrų bažnytkaimis Kauno rajone-Raišupis<br />
Marijampolės savivaldybėje-Gulbiniškiai<br />
Vilkaviškio<br />
rajone-Agurkiškės ir Valkų miškas<br />
Šakių rajone – tokį maršrutą norintiems<br />
pakeliauti Tauro partizanų<br />
apygardos kovų takais pasiūlė<br />
<strong>Lietuvos</strong> politinių kalinių ir tremtinių<br />
sąjungos Marijampolės filialas.<br />
O norinčių aplankyti kovų vietas<br />
gražų birželio 9-osios rytą atsirado<br />
daug – tai ir patys laisvės kovų dalyviai,<br />
ir Suvalkijos mokyklų moksleiviai,<br />
ir jaunieji šauliai, skautai, ir<br />
Vytenio bataliono kariai. Susidarė<br />
ilgoka automobilių ir autobusų eilė,<br />
kurią Pažėruose pasitiko Alšėnų seniūnas<br />
ats. mjr. Arūnas Stašaitis ir<br />
nulydėjo į tą vietą, kurioje 1951 m.<br />
rugsėjo 4-osios naktį, patekęs į rusų<br />
pasalą, žuvo LLKS Ginkluotųjų pajėgų<br />
štabo žvalgybos skyriaus viršininkas<br />
partizanų majoras Juozas<br />
Lukša. Okupantai nuo kojų nusivarė<br />
norėdami šį, buvusį architektūros<br />
studentą, pagauti – čia jis Vilniuje,<br />
demaskuoja provokatorių ir <strong>Lietuvos</strong><br />
išdaviką Markulį, čia jau Suvalkijoj,<br />
vadovauja Birutės rinktinei,<br />
čia jis Stokholme, čia jau Paryžiuje,<br />
Eliziejaus laukais gėrisi, knygą rašo,<br />
čia vėl Lietuvoje. Žuvusio partizano<br />
kūną rusai ilgokai laikė Kauno kalėjime<br />
ir vis vedė į nelaisvę paimtus<br />
partizanus, kad dar ir dar kartą patvirtintų,<br />
jog tai tikrai jis – Lukša.<br />
Apie Juozo Lukšos žūtį žygio dalyviams<br />
papasakojo dim. mjr. Povilas<br />
Pečiulaitis-Lakštingala, kartu buvęs<br />
tą naktį, bet sėkmingai išsprūdęs iš<br />
rusų pinklių ir likęs gyvas.<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Karininkų tremties 65-osios metinės<br />
paminėtos Vilniaus karininkų<br />
ramovėje. Minėjimą suorganizavo<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>s karių,<br />
nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio<br />
genocido, artimųjų sąjunga<br />
(pirmininkas Vytautas Zabielskas),<br />
pranešimą skaitė dr. ats. plk.<br />
Stasys Knezys.<br />
1941 m. birželio 14-osios areštai<br />
ir trėmimai nebuvo spontaniški,<br />
kaip teigia rusų istorikai, esą artėjo<br />
karas ir reikėjo imtis prevencinių<br />
priemonių. Nieko panašaus, trėmimai<br />
suplanuoti iš anksto, jiems<br />
kruopščiai ruoštasi, juk sovietai netikėjo,<br />
kad vokiečiai puls, jie patys<br />
rengėsi Vokietiją užpulti. Dar 1940<br />
m. pabaigoje 29-ajame lietuvių korpuse<br />
sudarytas nepatikimų asmenų<br />
Raišupis. 1947 m. liepos 30-osios<br />
naktį šeši Geležinio Vilko rinktinės<br />
partizanai vaikščiojo po apylinkės<br />
vienkiemius ir įspėjinėjo gyventojus:<br />
artimiausiu metu rusai vėl trems lietuvius<br />
į Sibirą, slėpkitės, kas galite.<br />
Auštant pasiekė Karčiauskų sodybą<br />
ir joje nusprendė praleisti dieną, nes<br />
trauktis į mišką jau buvo vėlu. Įsitaisė<br />
daržinėje. Dieną sodybą apsupo<br />
rusų gaujos. Mūsiškiai kovėsi iki<br />
galo ir visi žuvo, tačiau jie – tiksliai<br />
žinoma – užmušė net 68 rusus. Kur<br />
buvo Karčiauskų sodyba, šiandien<br />
nė ženklo nelikę, tik paminklas šešiems<br />
bebaimiams lietuviams.<br />
Baltrušaičių sodybos Gulbiniškiuose<br />
taip pat nebelikę, tik ąžuolai<br />
ošia, o po jais rymantis paminklas<br />
primena, jog čia, 1948 m. vasario 2<br />
d., savo gimtajame kaime, žuvo Tauro<br />
apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys,<br />
viena ryškiausių ir talentingiausių<br />
asmenybių Pasipriešinimo<br />
gretose. Žuvo išduotas, o išdavė netoliese<br />
gyvenusi ir su okupantais besitrainiojusi<br />
mergšė. Atkūrus Nepriklausomybę<br />
prokuratūra jai bylą<br />
kelti nepanoro, išdavikė taip ir numirė,<br />
visų niekinama ir smerkiama.<br />
Nuo Gulbiniškių nebetoli ir Opšrūtai,<br />
tapę lietuvių kovos prieš kolonizaciją<br />
simboliu. Šiame kaime<br />
įsitaisė nemažai rusų kolonistų šeimų.<br />
Ūkininkauti jie nei norėjo, nei<br />
mokėjo, įkūrė kolchozą ar sovchozą.<br />
Vyrams okupantų valdžia išdavė<br />
ginklus ir šie naktimis bastėsi po<br />
apylinkes, prisidengę partizanų vardu<br />
plėšikavo, žudė žmones. Moterys<br />
rusės valkatavo po kaimus, vogė<br />
vištas, jų vaikai taip pat vagiliavo,<br />
siaubė sodus. Partizanai du kartus<br />
įspėjo kolonistus ir pareikalavo išsinešdinti<br />
iš <strong>Lietuvos</strong>, o šiems ne-<br />
Lakūnas, kovojęs žemėje<br />
Kpt. Laimis PAKAUšIS<br />
Vyčio rinktinės 510 kuopos vadas<br />
1910 metų rugsėjo 11 dieną<br />
Pandėlio valsčiuje, Gineišių kaime<br />
gimė Albinas Tindžiulis. Gabus<br />
ir užsispyręs jaunuolis baigė<br />
Karo mokyklą, lankė karo avi-<br />
acijos kursus. 1935 metais jam<br />
buvo suteiktas karo lakūno vardas.<br />
Plėsdamas savo žinias tobulinosi<br />
ir toliau.<br />
1944 metais artėjo antroji okupacijos<br />
banga iš Rytų. Aviacijos kapitonas,<br />
taktiškai išprusęs, tikras <strong>Lietuvos</strong> patriotas,<br />
Pandėlio-Salamiesčio apylin-<br />
Tautos išsklaidymo metas<br />
sąrašas, kuriame 2600 pavardžių.<br />
Civilių asmenų areštai vyko labai<br />
paprastai: yra sąrašai, adresai, skirtas<br />
reikiamas kareivių kiekis, o kelią<br />
jiems rodė vietiniai komunistai<br />
bei komjaunuoliai, lietuviai ir<br />
žydai. Karininkai areštuoti kitaip.<br />
Baimintasi, kad jie gali priešintis,<br />
todėl areštai vyko poligonuose, lietuvius<br />
sumaišius su rusais ir išvežus<br />
juos į tariamus mokymus, rekognoskuotes.<br />
Atvežus į iš anksto<br />
numatytą miško aikštelę, išrikiuodavo,<br />
o tada iš visų pusių šokdavo<br />
krūmuose tūnoję ginkluoti enkavėdistai.<br />
Apstulbę žmonės nespėdavo<br />
net suvokti, kas čia vyksta ir kodėl,<br />
o jų jau laukė parengti sunkvežimiai,<br />
ešelonai, ilga kelionė kančių<br />
ir mirties keliais, Lamos ežeras,<br />
Norilskas...<br />
Šiandien jau žinoma, kad visi lietuviai<br />
karininkai turėjo būti sunai-<br />
paklusus, 1947 m. lapkričio 12-osios<br />
naktį Opšrūtuose apsilankė 70 Žalgirio<br />
rinktinės partizanų. Kolonistai<br />
buvo tokie įžūlūs, jog net bandė<br />
priešintis. Kurie priešinosi, tuos<br />
partizanai sunaikino, kiti, susikrovę<br />
į vežimus savo skudurus, pačias<br />
ir vaikus, iškeliavo nežinoma kryptimi.<br />
Opšrūtų operacija tiek Paleckiui<br />
ir Sniečkui Vilniuje, tiek ir jų šeimininkams<br />
Maskvoje, parodė, kad kol<br />
partizanų yra, <strong>Lietuvos</strong> kaimo kolonizacija<br />
neįmanoma. Ištremti ūkininką<br />
nesunku, tačiau apgyvendinti<br />
jo sodyboje kokį ivaną beprasmiška,<br />
nes neilgai jis ten kojas šils, partizanai<br />
išvys, o jeigu pasitaikys griežtesnis<br />
vadas, tai ir nušaus, nes kolonistai<br />
tokie pat nusikaltėliai kaip ir<br />
okupantai. Okupantai ir kolonistai<br />
saugiau galėjo jaustis tik dideliuose<br />
miestuose, patogiai įsitaisę iš lietuvių<br />
atimtuose namuose ir butuose,<br />
nes čia partizanai jų nepasiekdavo.<br />
Žygio dalyviai taip aplankė<br />
Tauro apygardos vado mjr. Zigmo<br />
Drungos-Mykolo Jono žūties vietą<br />
Agurkiškėse ir Valkų mišką, kuriame<br />
1945 m. gegužės 12-ąją vyko<br />
vienas didžiausių mūšių Suvalkijoje.<br />
Jo metu sunaikinta apie batalioną<br />
rusų. Partizanams šiame mūšyje<br />
vadovavo kpt. Jurgis Valtys<br />
(slapyvardis Lokys), Nepriklausomybės<br />
metais tarnavęs 7 Butigeidžio<br />
pėstininkų pulke. Buvo pati<br />
partizaninio karo pradžia ir partizanai<br />
kovėsi atvirai – užėmę žiedinę<br />
gynybą, išsikasę apkasus. Greitai<br />
įsitikinta, jog atviroje kovoje<br />
dešimteriopai ar net šimteriopai<br />
gausesnio priešo neįveiksi, reikalinga<br />
kitokia taktika: kirsti iš pasalų,<br />
greitai, netikėtai užpulti ir dar<br />
greičiau pasitraukti.<br />
kėse subūrė kelis ginkluotus būrius.<br />
Albino Tindžiulio-Dėdės partizanai<br />
ilgai ir sėkmingai kovojo Panevėžio,<br />
Rokiškio apskrityse. Albinas Tindžiulis<br />
žuvo 1949-02-02.<br />
Pandėliečiai A.Tindžiulio-Dėdės<br />
gimtinėje pastatė paminklą.<br />
Jis iškilmingai atidengtas birželio<br />
17 d. Iškilmėse dalyvavo Vyčio<br />
rinktinės 510 kuopos kariai.<br />
kinti – suvežti į vieną vietą ir sušaudyti,<br />
kaip lenkų karininkai Katynės<br />
miške. Sunaikinus karininkus, toks<br />
pats likimas laukė ir puskarininkių.<br />
1942 m. lietuvių latvių ir estų tautiniai<br />
korpusai turėjo būti likviduoti,<br />
šauktiniai kareiviai išsklaidyti po<br />
„plačiąją tėvynę“. Planus sumaišė<br />
prasidėjęs karas.<br />
Vien tik Norilsko lageriuose<br />
kalėjo 1 milijonas 117 tūkstančių<br />
žmonių, iš kurių 80 procentų<br />
ten ir žuvo. 1991 m. būrelis žuvusių<br />
karininkų vaikų ir artimųjų<br />
lankėsi Norilske ir pastatė paminklą,<br />
kurį pašventino mons. Alfonsas<br />
Svarinskas. Apie šią kelionę<br />
televizijos žurnalistė Vanda Preidytė<br />
sukūrė filmą „Šiaurės Golgota“,<br />
kuris ir parodytas minėjimo<br />
ramovėje metu. Norilske žuvusio 6<br />
Margirio pėstininkų pulko kuopos<br />
vado kpt. Liudo Literskio dukra<br />
Kpt. Virgilijus Rudokas<br />
Vyčio rinktinė<br />
Praėjo 61 metai nuo mūšio Lėno<br />
miške. Jį prisiminėme gražią, saulėtą<br />
birželio 18 dieną, atidengiant paminklą<br />
kpt. Juozui Krikštaponiui ir<br />
drauge žuvusiems partizanams.<br />
Kapitonas Juozas Krikštaponis<br />
gimė 1912 metais Užulėnio kaime<br />
ūkininko šeimoje. Jo motina buvo<br />
Prezidento Antano Smetonos sesuo.<br />
Juozas mokėsi Raguvoje, Marijampolės<br />
gimnazijoje. Mokslui<br />
buvo gabus. 1936 metais baigė karo<br />
mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąjį<br />
Algirdo pėstininkų pulką. Iki 1940<br />
metų pasiekė kapitono laipsnį.<br />
1941 m. pavasarį Juozas Krikštaponis<br />
pabėgo iš stovyklos Pabradėje<br />
ir slapstėsi savo tėviškėje Užulėnio<br />
kaime.<br />
1944 metais, artėjant frontui<br />
daugelis žmonių galvojo kaip reikės<br />
elgtis atėjus naujiems okupantams.<br />
1944 metais birželio mėn. vienoje<br />
Lėno kaimo pamiškės sodyboje<br />
įsikūrė besitraukiančios vokiečių<br />
<strong>kariuomenė</strong>s štabas. Netrukus<br />
prie Bagnapolio vienkiemių raudonieji<br />
teroristai nušovė du vokiečius.<br />
Tai įsiutino vokiečius ir jie ruošėsi<br />
bausti visus pamiškės gyventojus:<br />
sušaudyti žmones, sudeginti trobesius.<br />
Juozui Krikštaponiui pavyko<br />
įtikinti vokiečius, jog žmonės čia<br />
niekuo dėti.<br />
Palankus lietuviams vokiečių<br />
generolas J.Krikštaponiui pasiūlė<br />
trauktis į Vakarus drauge su<br />
jais, nes grįžę rusai jį, kaip karininką,<br />
galėjo sušaudyti. J.Krikštaponis<br />
mandagiai atsisakė priimti pasiūlymą,<br />
nusprendęs priešintis sovietams.<br />
Palaikydamas šį sumanymą,<br />
vokiečių generolas davė 4 vežimus<br />
lengvųjų ginklų ir pažadėjo visokeriopai<br />
paremti.<br />
1944 metais liepos 20 dieną<br />
Taujėnų miške įvyko besikuriančių<br />
partizanų grupių sąskrydis.<br />
Į sąskrydį susirinko vyrai iš Vadoklių,<br />
Taujėnų, Siesikų, Pagirių.<br />
Viso jų buvo apie du šimtus.<br />
Violeta, išvykusi ieškoti tėvo pėdsakų,<br />
parašys:<br />
Tas prakeiktas žemės pakraštys,<br />
Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs.<br />
Ilgus dar dešimtmečius skaitys<br />
Tuos neišsiųstus-negautus laiškus<br />
Tie, kurie tikėjosi ir vylės...<br />
Tie, kurie beržais pavirtę tyli...<br />
(Violeta Zabielskienė.<br />
Nėriniai, Marijampolė, 2003)<br />
Ir viskas, tik žvarbūs vėjai svetimoje<br />
žemėje, senos pageltusios fotografijos,<br />
kapai, kurių nėra ir liūdesys, kai<br />
dar ir šiandien kas nors ima postringauti:<br />
o kodėl, girdi, <strong>kariuomenė</strong> nesigynė,<br />
nesipriešino? <strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong><br />
buvo pasiryžusi gintis ir savo<br />
pareigą ji būtų įvykdžiusi, reikėjo tik<br />
įsakymo. Ne karininkai ir ne prezidentas<br />
Antanas Smetona kalti, kad tokio<br />
įsakymo nebuvo; atsakomybė tenka<br />
A.Merkio vyriausybei, kairiųjų pažiūrų<br />
<strong>kariuomenė</strong>s vadui V.Vitkauskui,<br />
paradiniam generolui S.Raštikiui.<br />
1941 m. birželio 14-oji įvairiai vadinama:<br />
Gedulo ir vilties diena, Bai-<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
Pirmasis apygardos vadas<br />
Sąskrydyje dalyvavo 4 karininkai.<br />
Buvo įkurta partizanų rinktinė,<br />
kuri vėliau pervadinta Vyčio apygarda.<br />
Jos vadu išrinktas kpt. Juozas<br />
Krikštaponis, pavaduotoju – j.<br />
ltn. Danielius Vaitelis.<br />
J.Krikštaponis manė, kad partizanauti<br />
teks neilgai, apie 3-4 mėnesius,<br />
Vakarai nepaliks mūsų vienų,<br />
rusai turės pasitraukti.<br />
J.Krikštaponis savo būrį sudarė<br />
iš 40 vyrų, tarnavusių <strong>Lietuvos</strong><br />
<strong>kariuomenė</strong>je. Kitiems patarė<br />
nestoti į okupacinę rusų armiją<br />
ir slapstytis. Jei prireiks pagalbos,<br />
visi bus pašaukti ginti savo Tėvynę.<br />
J.Krikštaponis su savo būriu laikėsi<br />
Leno miške, įrengtoje stovykloje.<br />
Jis buvo ypatingai gabus organizatorius,<br />
sugebėjo įtikinamai kalbėti,<br />
buvo ištikimas savo idėjai, karštas<br />
Tėvynės patriotas.<br />
1945 metais sausio 11 d. Lėno<br />
mišką apsupo didelės rusų pajėgos.<br />
Sausio 12-osios naktį grioviu<br />
nuo Bagnapolio rusai atslinko iki<br />
partizanų stovyklos. Auštant partizanų<br />
stovykla buvo užpulta. Mūšis<br />
tęsėsi apie šešias valandas. Stovykloje<br />
žuvo pirmasis Vyčio apygardos<br />
vadas Juozas Krikštaponis ir 18<br />
vyrų, dar 2 partizanai žuvo toliau<br />
nuo stovyklos, du partizanai pateko<br />
į nelaisvę.<br />
Po kpt. Juozo Krikštaponio žūties<br />
apygardos vadu tapo j. ltn. Danielius<br />
Vaitelis. Partizaninis karas<br />
tęsėsi. Kpt. J.Krikštaponio viltis,<br />
kad karas užtruks du tris mėnesius<br />
neišsipildė. Prieš imperinę galybę<br />
mūsų tauta liko vienų viena.<br />
Ši kova tęsėsi 55 metus po mūšio<br />
Lėno miške.<br />
Birželio 18 dieną Ukmergės<br />
rajono Lėno miške atidengtas<br />
paminklas kpt. Juozo Krikštaponio<br />
ir drauge žuvusių partizanų<br />
atminimui. Partizanai pagerbti<br />
tylos minute ir Vyčio<br />
rinktinės karių savanorių saliutu.<br />
Prisiminimais pasidalijo<br />
partizanas dim. kpt. Bronius<br />
Juospaitis, <strong>Lietuvos</strong> Laisvės<br />
Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas<br />
dim.plk. Jonas Čeponis,<br />
kiti laisvės kovų dalyviai.<br />
susis birželis, Tautos išsklaidymo<br />
pradžia... Išsklaidymo – taip, bet ne<br />
pradžia. Viskas prasidėjo dar XIX<br />
amžiuje – ir lietuvių tremtys ištisais<br />
kaimais į Sibirą, ir draudimas lietuviškai<br />
kalbėti viešose vietose, ir lietuviško<br />
rašto draudimas, ir draudimas<br />
lietuviams, baigusiems aukštąjį<br />
mokslą, dirbti Lietuvoje, ir visokie<br />
kitokie draudimai. Keitėsi valdovai,<br />
keitėsi imperijos pavadinimas, tik<br />
nesikeitė požiūris į pavergtas tautas<br />
– surusinti, o jeigu nesileidžia<br />
rusinamos – sunaikinti. Nacionalistinis<br />
ekstremizmas – stebėtinai stabilus<br />
Rusijos politikos bruožas. Filosofas<br />
Antanas Maceina sakėsi bėgęs<br />
nuo komunistų. Poetas Jonas Aistis<br />
1940 metais studijavo Prancūzijoje<br />
ir jam bėgti nereikėjo, tačiau, teigė<br />
poetas, būčiau buvęs tuo metu Lietuvoje,<br />
būčiau bėgęs ne nuo komunistų,<br />
o nuo rusų. Didieji menininkai<br />
vadovaujasi ne tik intelektu bei<br />
sąžine, bet ir ypatinga intuicija, todėl<br />
dažniausiai pasako teisybę.
Change language