Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
psl.<br />
Savanoris<br />
Mūsų misija Kosove<br />
senbuviai dalijasi patirtimi<br />
Gr. Vilius DžIAvEČKA<br />
„Savanorio“ korespondentas<br />
Patruliuojant vyr. ltn. Vidas Ilgaudas<br />
šypsosi naujokams:<br />
– Ir mes tokie buvome, į viską<br />
žiūrėjome su baime, didelėmis<br />
akimis. Vairuotojai iš pirmųjų patruliavimų<br />
irgi grįždavo šlapi nuo<br />
prakaito. Laukti nėra kada – mūsų<br />
kuopos vadas, lenkų kapitonas,<br />
reikalauja kiek įmanoma greičiau<br />
naująją pamainą supažindinti su<br />
atsakomybės rajonu ir užduotimis.<br />
Sunku pasakyti, kada Kosove lengviau<br />
tarnauti – žiemą ar vasarą.<br />
Žiemos mėnesiais kelius padengia<br />
sniegas ir visureigių vairuotojams,<br />
norint įveikti sunkesnes atkarpas,<br />
tenka ant ratų montuoti grandines.<br />
Tuo metu tik 30 procentų provincijos<br />
kelių – pravažiuojami. Vasarą<br />
vargina karštis, o važiuojant<br />
kalnų keliais pakyla milžiniški dulkių<br />
kamuoliai, dulkės nusėda ant<br />
uniformos, trukdo kvėpuoti. Palijus<br />
tie patys dulkėti keliai virsta<br />
sunkiai įveikiama molio ir vandens<br />
tyre. Būdavo – užklimpdavome ir<br />
vienoje vietoje prasikapstydavome<br />
visą valandą. Nepaisant pavojų,<br />
patruliavimas – įdomiausia užduotis.<br />
Malonu, kai kažkur aukštai<br />
kalnuose išgirsti lietuvišką žodį<br />
„labas“, vietiniai mūsų visureigius<br />
ir vėliavėles atskiria, sveikinasi.<br />
Patruliuodami nusileidę nuo<br />
kalnų, užsukame į postą, kur lietuviai<br />
šiandien budi prie specialaus<br />
kelio, skirto KFOR pajėgų transportui.<br />
Juo taikdariai laisvai kerta<br />
Kosovo–Makedonijos sieną. Vyr.<br />
ltn. V. Ilgaudas susisiekia su postu,<br />
o po kelių trumpų frazių, juokais<br />
klausia, ar kava jau užkaista. Poste<br />
irgi nepėsti – atsiliepia: bus!<br />
Šiandien abejose pusėse prie<br />
Makedonijos sienos dirba mišrios<br />
komandos iš senosios ir naujosios<br />
pamainos karių. Iš Kosovo pusės –<br />
„senis“ eil. Egidijus Bražinskas ir<br />
naujokas j.srž. Donatas Vasiliauskas.<br />
Vyrai sklandžiai vykdo tarnybą,<br />
o eil. E.Bražinskas pasakoja,<br />
kad iš jų pusės į savo kaimą pasienio<br />
zonoje dar važinėja arba pėsti<br />
vaikšto vietiniai gyventojai.<br />
Reikia būtį atidiems, antai tarnaujant<br />
KFOR–12 būriui, šiame<br />
poste budėjęs vyr. srž. Vladas<br />
Ignotas, laiku pastebėjęs iš šalutinio<br />
kelio išėjusią mergaitę, ją spėjo<br />
tiesiog griebte išgriebti iš po<br />
pradedančios važiuoti graikų voros<br />
ratų.<br />
J.srž. D.Vasiliauskas jau ne kartą<br />
matytas Lietuvoje, mokymuose.<br />
Antai dar užpernykščiame „Klevo<br />
Žemaičiui kalnų tarpekliai nebaisūs. Vyr.srž Gintautas Kavalenka.<br />
lanke“ jį taikos palaikymo operacijų<br />
mokė kanadiečiai instruktoriai<br />
iš Kvebeko pulko, tik grįžę iš<br />
konfliktų regionų, o dabar jis pats<br />
– taikdarys. Pasiekė savo tikslą.<br />
Nuo Makedonijos pusės eismą<br />
tvarko naujokas j. srž. Rolandas<br />
Tučkus ir senosios pamainos vyr.<br />
srž. Gintautas Kavalenka. Senbuvis<br />
visus vaišina kava ir aprodo<br />
savo valdas: konteineris – skirtas<br />
tarnybai, šalia pupsintis dyzelinis<br />
generatorius, postą aprūpinantis<br />
elektra, buomas. Pusė metų, anot<br />
vyresniojo seržanto, visgi prailgo,<br />
laikas greičiau pradėjo eiti po<br />
atostogų, kada pajuto, jog tarnybos<br />
laikas Kosove persirito į antrąją<br />
pusę. Aišku, laisvalaikiu su<br />
artimaisiais galima susisiekti internetu,<br />
išvedžiotu po dauguma<br />
lietuvių gyvenamuosius konteinerius.<br />
Savanoriai susirašinėja<br />
elektroniniu paštu, tačiau yra ir<br />
tobulesnių priemonių – kariai<br />
ypač pamėgo tas kompiuterines<br />
programas, kurios suteikia galimybę<br />
ne tik girdėti, bet ir matyti<br />
savo pašnekovą.<br />
– Dukros nemačiau jau tris mėnesius,<br />
sesers – dar ilgiau. Ji uždarbiauja<br />
užsienyje ir specialiai<br />
grįžta namo, taigi šeimoj bus dviguba<br />
šventė, kartu grįšim – kalba<br />
vyr. srž. G.Kavalenka.<br />
Apsukę porą ratų Kačaniko gatvėmis<br />
grįžtame į bazę. Sustojame<br />
„prie vėliavų“, ten, šalia kelių<br />
krautuvėlių, ant stiebų plaikstosi<br />
išblukusios NATO, JAV, Lenkijos,<br />
<strong>Lietuvos</strong>, kitų KFOR misijoje dalyvaujančių<br />
šalių vėliavos. Perkame<br />
suvenyrų, senieji taikdariai jau<br />
pakuojasi kuprines.<br />
Kitą dieną vėl išvykstame patruliuoti.<br />
Visureigyje vyr. ltn.<br />
G.Sutkus, vrš. Valdas Milašius ir<br />
vairuotojas j. srž. R.Tučkus. Išvažiavę<br />
į pagrindinį kelią netrukus<br />
sukame į dešinę. Dar nematytas<br />
kelias – geras, asfaltuotas, tikriausiai<br />
neseniai nutiestas. Taikdarių<br />
džipai spėriai kyla aukštyn – į kalnus.<br />
J. srž. R.Tučkus atsargiai, tačiau<br />
užtikrintai vairuoja mašiną.<br />
Šiomis dienomis dar visi „žali“,<br />
o aš teiraujuosi, ar ne pirmą kartą<br />
seržantas išvažiuoja į kalnus.<br />
Pasirodo, atspėjau – pirmą. Matau,<br />
kad „Ševroletas“ vairuotojui<br />
lengvai paklūsta, bet vis tiek neramu.<br />
Maršrutas šį kartą parinktas<br />
vienas iš sudėtingesnių. O jei<br />
dar būtų buvę po lietaus – tai ir labai<br />
sunkiai pravažiuojamas. Mašinos<br />
po gero lietaus kalnų keliukais<br />
beveik plaukte plaukia. Kurgi neplauks<br />
– vanduo čia nesusigeria į<br />
žemę, kaip kad mes įpratę, – aplinkui<br />
vien akmuo ir klintys. Jis bėga<br />
iš aukštesnės vietos į žemesnę, kol<br />
pagaliau keliais ir skardžiais pasiekia<br />
daubas. Toliau važiuojame<br />
vingiuotu keliu, išsiraizgiusiu kalnuose.<br />
Kelkraščiai sutvarkyti už<br />
Europos Sąjungos lėšas – įrengta<br />
apsauginė juosta, kad nenudardėtume<br />
žemyn. Kur ne kur maty-<br />
ti albanų sodybos, kiemuose, kaip<br />
įprasta stovi automobiliai, traktoriai,<br />
kiti padargai. Žmonės verčiasi<br />
žemdirbyste, augina galvijus, o<br />
visų akį traukiančios naujų namų<br />
statybos atsiranda taip pat už ES<br />
skiriamas lėšas, arba vietos gyventojų<br />
užsienyje uždirbtus pinigus.<br />
Tik sustok netoli gyvenvietės ir atsidursi<br />
dėmesio centre. Taikdarius<br />
pirmiausia pastebi viską matantys<br />
vaikai, vėliau į KFOR–o mašinas<br />
pradeda neramiai žvalgytis<br />
suaugusieji. Bataliono vertėjas<br />
mūsiškiams iš senojo būrio jau seniau<br />
perdavė žinią: „Žinot ką apie<br />
jus kalba kalnuose? Sako, tie, kurie<br />
važinėja plačiomis ir žemomis<br />
mašinomis, lietuviai, yra geri žmonės“.<br />
Tokia naujiena maloniai nu-<br />
teikia. Įsukę į žvyrkelį trumpam<br />
sustojame, šalia kavinė, pastatyta<br />
visai kaip „Bernelių užeiga“, iš<br />
rąstų. Stebimės, medinių pastatų<br />
čia labai reta.<br />
Visureigyje sujudimas – galima<br />
parūkyti, visi žvalgosi, kur surasti<br />
peleninę, o jos nėra. Vrš.<br />
V.Milašius ima butelį, atrodo, su<br />
mineralinio vandens likučiais. Bus<br />
peleninė:<br />
– Sakyk, Tučkau, kaip tau atrodo,<br />
čia vanduo, ar benzinas? Kvapo<br />
lyg ir neužuodžiu, – nori apsidrausti<br />
viršila.<br />
– Parodyk, – atsiliepia vairuotojas.<br />
Visi baimingai žiūrim į butelį,<br />
kol, pagaliau lemiamą žodį taria j.<br />
srž. R.Tučkus. – Čia vanduo, negali<br />
būti benzinas, mašinos – dyzelinės!<br />
Visi pritariame. Judame toliau,<br />
pastebiu ant mašinos vairo iškalbingą<br />
seniau čia tarnavusių lietuvių įrėžtą<br />
užrašą: „Mylėk kaip žmoną, gainiok<br />
kaip uošvę!“ Šventa tiesa. Toliau kildami<br />
aukštyn visureigyje jaučiamės<br />
kaip lėktuve, truputį spaudžia galvą:<br />
– Klausyk, Tučkau, – kreipiasi<br />
grandies vadas į vairuotoją, – ar<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
tau galvos neskauda? Man tarsi<br />
ausis kas būtų užgulęs.<br />
– Taip, spaudžia truputį, ir aš<br />
panašiai jaučiuosi.<br />
– Tu, Tučkau, žiūrėk man, visgi<br />
už vairo, – nerimauja viršila.<br />
Galvos skausmas netrukus atlėgsta,<br />
pripratome. Viename siaurų<br />
kalnų posūkių priekyje mūsų<br />
važiuojantis visureigis netikėtai<br />
slystelėjo nuo kelio ir vienas ratas,<br />
nuslydęs nuo skardžio krašto,<br />
atsirėmė į žemiau riogsantį akmenį.<br />
Visureigis stabtelėjo, pakrypo į<br />
šoną, o iš būdos ir kabinos paskubomis<br />
išsiropštė kariai. Visų galvose<br />
tos pačios mintys: „Nejaugi<br />
taip turėjo atsitikti per vieną iš<br />
paskutinių patruliavimų?“ Mašina,<br />
mūsų laimei, toliau neslydo ir<br />
j. srž. Albinas Taujanskis, pasitaręs<br />
su vadu, nusprendė rizikuoti. Taip<br />
atsitikus, galima veikti greitai arba<br />
lėtai. Įšokęs mašinon, padedamas<br />
į priekį išėjusio kolegos, būrio mechanikas<br />
energingai spustelėjo akseleratorių<br />
ir džipas, šoktelėjęs iš<br />
vietos, sėkmingai nusileido ant<br />
visų keturių ratų. Laimingai išsisukome.<br />
Vėl sėdame į visureigius, o<br />
kitos mašinos stengiasi pravažiuoti<br />
kiek įmanoma arčiau uolos, toliau<br />
nuo pražūtingo skardžio krašto.<br />
Važiuojame į kitą kaimą, kurio<br />
prieigose taikdarius pasitinka trys<br />
didžiuliai aviganiai. Sukame į siaurą<br />
gatvę, o pataikome į kiemą – iš<br />
abiejų pusių du dideli mūriniai namai,<br />
priekyje aklagatvis. Iš pirmojo<br />
visureigio išlipa visi kariai, kartu<br />
su jais ir vyr. ltn. V. Ilgaudas.<br />
Kieme jau pilna vaikų, jiems taikdariai<br />
išdalija atsivežtas gėrybes<br />
– apelsinus, šokolado plyteles, jogurto<br />
indelius. Kieme renkasi sunerimę<br />
suaugusieji. Būrio vadas<br />
stengiasi juos prakalbinti kol kažkas<br />
atsiliepia vokiškai. Sužinome,<br />
kad apylinkėse ramu, taika, nieko<br />
blogo neįvykę. Iš gyventojų neišgirstame<br />
nei prašymų, nei nusiskundimų.<br />
– O kodėl tokie išsigandę, – albanų<br />
klausia būrio vadas.<br />
– Galvojome, kad darysite<br />
apiešką, išversite namus, – sako<br />
jaunas albanas, vokiškai išmokęs<br />
uždarbiaudamas Vokietijoje.<br />
Prie mūsų džipo, išsilaisvinęs<br />
nuo vaisių ir vaikų dėmesio, atskuba<br />
j. psk. Robertas Preikšaitis. Gal<br />
kas ne taip? Pasirodo, sėdėti džipe<br />
įvažiavus į svetimą kiemą, švelniai<br />
tariant, nerekomenduotina:<br />
– Jei jau įvažiavote į tokį užkampį,<br />
kaip mes dabar, tai visada<br />
išlipkite iš mašinos. Nežinia, ką<br />
sugalvos vietiniai, juk neaišku kokia<br />
jų nuotaika ir požiūris į KFOR<br />
taikdarius, todėl kitą kartą būtinai<br />
išlipkite, įvertinkite situaciją ir jau<br />
tada veikite savo nuožiūra. O dabar,<br />
kol sėdėjote viduje, buvo galima<br />
jūsų mašiną apversti.<br />
Puskarininkis teisus. Atsargumas<br />
čia būtinas. Mašinos atbulos<br />
vos išsuka iš ankšto kiemo, šeimininkai<br />
šypsosi, mojuoja, o pagyvenęs<br />
vyriškis rankų mostais bando<br />
pareguliuoti judėjimą. Apsukę<br />
ratą šiame kaime važiuojame iki<br />
griūties vietos. Toliau važiuoti neįmanoma<br />
– visas kelias užverstas<br />
stambiais kalkakmenio luitais, gerai,<br />
kad tuo metu, kai tai įvyko, čia<br />
nebuvo nei vietinių, nei taikdarių.
Change language