You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>) Savanoris psl.<br />
Karo kapeliono žodis<br />
jono Krikštytojo gimimas<br />
Kpt. Povilas PAUKšTĖ<br />
Vilniaus įgulos karo kapelionas<br />
Pagoniškoje lietuvių religijoje<br />
saulės kultas užėmė labai svarbią<br />
vietą, todėl trumpiausiai nakčiai<br />
ir ilgiausiai dienai buvo skiriama<br />
ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką<br />
tai buvo šventa ir stebuklinga naktis,<br />
kurios metu susidurdavo tamsiosios<br />
jėgos su šviesiosiomis.<br />
Iki krikščionybės ši šventė buvo<br />
vadinama Rasomis, Kupolėmis,<br />
Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262<br />
metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje<br />
minimas žodis ,,kupalė“<br />
Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia<br />
ne iš karto pripažino šią pagonių<br />
šventę. Tačiau nebuvo galimybės<br />
sustabdyti jos šventimo. Tada<br />
bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie<br />
tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius<br />
knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“)<br />
priėmė Rasos ar Kupolės šventę,<br />
sutapatindama ją su Šv. Jono<br />
Krikštytojo gimimo švente.<br />
Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir<br />
masiškai Jonines pradėta švęsti apie<br />
septintojo dešimtmečio pradžią, o<br />
Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės<br />
buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant<br />
net ir valdžios persekiojimų ar<br />
draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo<br />
Rasos šventę, rinkdavo vaistingas<br />
žoles (kupoliaudavo), pindavo<br />
vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo<br />
upėje ar ežere, degindavo<br />
laužus, dainuodavo, šokinėdavo per<br />
ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad<br />
apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo<br />
paparčio žiedo ieškoti.<br />
Bažnyčia šią dieną švenčia<br />
Jono Krikštytojo gimimą, skaito<br />
šiuos evangelijos žodžius:<br />
,,Elžbietai atėjo metas gimdyti,<br />
ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai<br />
ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę<br />
suteikė jai Viešpats, džiaugėsi<br />
kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko<br />
berniuko apipjaustyti ir norėjo<br />
jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.<br />
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis<br />
vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet<br />
niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.<br />
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip<br />
jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs<br />
rašomosios lentelės, užrašė:<br />
„Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.<br />
Tuoj pat atsivėrė jo lūpos,<br />
atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti<br />
šlovindamas Dievą. Visus kaimynus<br />
apėmė baimė, ir po visą Judėjos<br />
kalnyną sklido kalbos apie šiuos<br />
įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai<br />
į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai,<br />
kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo<br />
Viešpaties ranka. O kūdikis augo<br />
ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje<br />
iki pat savo viešo pasiro-<br />
Gegužės 31–birželio 1 dienomis<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>s vadas<br />
gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių<br />
pajėgų vadas plk. Antanas<br />
Plieskis bei juos lydinti delegacija<br />
svečiavosi Kosove, kur aplankė<br />
Lenkijos-Ukrainos batalione<br />
POLUKRBAT tarnaujančius<br />
KASP karius.<br />
dymo Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57<br />
– 66. 80 )<br />
Šeima neturinti vaikų pagal<br />
žydų tradicijas laikoma Dievo<br />
prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris<br />
yra gyvas ir šiandien. Todėl<br />
Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti,<br />
matydami kaimynus, besidžiaugiančius<br />
savo vaikais. Buvo<br />
ir dar viena problema. Zacharijas<br />
ir Elžbieta jau buvo garbingo<br />
amžiaus ir tai slėgė dar labiau.<br />
Taigi Jono gimimas iš dalies<br />
buvo ilgų laukimo metų, vilties,<br />
jog Dievas išpildys jų svajones,<br />
vaisius. Kiekvieną dieną melsdami<br />
kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta<br />
klausdavo: „Ar Dievu galima<br />
pasitikėti? Ar Jis mus myli?<br />
Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart,<br />
kai jie atsakydavo „taip“, jų<br />
tikėjimas sustiprėdavo.<br />
Gimus vaikui atsiranda vėl<br />
problema. Nesutariama dėl kūdikio<br />
vardo. Čia jo tėvas Zacharijas<br />
tampa nebyliu. Dievas norėjo<br />
pamokyti Zachariją, kad šis savo<br />
ruožtu galėtų mokyti savo sūnų,<br />
ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas<br />
Šventosios Dvasios, jis skelbė<br />
Dievo ištikimybę ir pranašavo<br />
didžių malonių savo sūnui.<br />
Visi turime neišsipildžiusių<br />
troškimų ir vilčių. Būdami mylimi<br />
Dievo vaikai, neturime atsisakyti<br />
vilties. Galime pasitikėti<br />
Tuo, kuris pašaukė mus vardu<br />
ir girdi kiekvieną maldą, kylančią<br />
iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties,<br />
prašykime Jo keisti mūsų<br />
charakterius ir padaryti mus panašius<br />
į Jį. Galiausiai suvoksime,<br />
kad tai, ką Jis mums numatė,<br />
buvo daug geriau nei tai, ką patys<br />
sugalvojome. Tada kartu su Zachariju<br />
galėsime skelbti, kad ne<br />
žmogiškosios, o dieviškosios galios<br />
dėka nuostabių dalykų įvyko<br />
mūsų gyvenime.<br />
Tad Jonas, Janina, Jonė – kone<br />
dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu<br />
visus pasveikinti vardo dienos<br />
proga, palinkėti Dievo palaimos<br />
ir garbingai nešioti šį vardą, nes<br />
Jonas Krikštytojas yra tas, kuris<br />
parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis<br />
Jordano upėje, mūsų ir viso<br />
pasaulio gelbėtoją.<br />
Kariuomenės vadas Kosove<br />
Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk.<br />
Antanas Plieskis lankėsi KFOR<br />
štabe, susitiko su KFOR vadu<br />
gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje<br />
„White Eagle“ („Baltasis<br />
erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio<br />
kariais, taip pat su POLUKR-<br />
BAT vadovybe.<br />
„Savanorio“ inf.<br />
atlikęs pareigą<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios<br />
Kovos rinktinės vado<br />
pareigas perdavė mjr. Gediminui<br />
Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei,<br />
profesinei tarnybai atiduota<br />
penkiolika gyvenimo metų.<br />
– 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva<br />
tapo nepriklausoma, o jau kovo<br />
16–ąją aš užsirašiau į savanorius,<br />
– prisimena pulkininkas leitenantas.<br />
– Tuo metu retas iš mūsų turbūt<br />
galvojo apie profesinę tarnybą,<br />
karjerą, juk ir <strong>kariuomenė</strong>s jokios<br />
dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo<br />
savanorius, vadinasi, reikalingi<br />
jie kažkam, šiaip sau neregistruos.<br />
Patriotinė dvasia, noras<br />
prisidėti prie savosios valstybės<br />
kūrimo, būti naudingu savajai<br />
tautai nulėmė daugelio žmonių<br />
apsisprendimą ir elgseną. O aš<br />
juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau<br />
kuriant šaulių padalinius Klaipėdos<br />
krašte.<br />
L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno<br />
politechnikos instituto Klaipėdos<br />
fakulteto asistentu, dėstė studentams<br />
informatiką, automatiką.<br />
1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje<br />
veikusių Vilniaus, Kauno ir<br />
Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų<br />
įkuriamas Klaipėdos universitetas<br />
ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju.<br />
Akademinė aplinka, paskaitos,<br />
studentų šurmulys, pirmieji universiteto<br />
žingsniai, viskas įdomu<br />
ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas<br />
– Klaipėdos savanorių rinktinė<br />
kviečia vadovauti ryšių ir informatikos<br />
tarnybai. Ne kiekvienas<br />
ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau<br />
L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo<br />
metu, tas žino, kokias ryšių priemones<br />
turėjo mūsų kariai. Pavadinimas<br />
solidus, o realybė – kelios<br />
senos rusiškos radijo stotys. Viską<br />
reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų<br />
atgimstančioje <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti<br />
namo keliauti, jos dalinių<br />
Klaipėdoje buvo daug.<br />
1991 m. pabaigoje suteikiami<br />
pirmieji krašto apsaugos karininkų<br />
laipsniai ir L.Stonkus tampa<br />
jaunesniuoju leitenantu.<br />
– Kai man šiandien kas nors<br />
sako, jog pražilau <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
visada pataisau – aš atėjau toks,<br />
buvau jaunas, žilas leitenantas.<br />
1992 m. jaunesnysis leitenantas<br />
tapo rinktinės vadu.<br />
– Prieš tai aš jau buvau rinktinės<br />
vado pavaduotoju. Edvardą<br />
Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis,<br />
atleido ir man teko perimti<br />
vadovavimą, tik neilgai aš tuo<br />
vadu buvau – po reorganizacijos,<br />
kai savanoriams perdavė ir komendantūrų<br />
funkcijos, į rinktinę<br />
atėjo buvęs Klaipėdos apskrities<br />
karo komendantas Cirilis Norkus.<br />
Aš – leitenantas, jis – pulkininkas<br />
leitenantas, tad suprantama, vado<br />
pareigas teko užleisti jam. Nežinau,<br />
reikėtų į dokumentus pasižiūrėti,<br />
bet gal esu vienas iš pirmųjų<br />
karininkų <strong>kariuomenė</strong>je, pradėjęs<br />
rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos<br />
rinktinės štabo viršininko<br />
pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės<br />
rinktinei.<br />
Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė<br />
nelabai gera, kai kurie savanoriai<br />
jautėsi vos ne partizanais,<br />
kovinis rengimas silpnas ir reikėjo<br />
naujo vado, kuris paimtų rinktinę į<br />
savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę.<br />
Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo<br />
dvejus metus. Tauragiškiai<br />
buvusio vado blogu žodžiu nemini.<br />
Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė,<br />
kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą,<br />
jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės<br />
vadas. Vėliau Žemaitijos brigados<br />
vado pavaduotojo pareigos, Baltijos<br />
gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19<br />
d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas<br />
Didžiosios Kovos rinktinės vadu.<br />
– Klaipėdoje daugelį savanorių<br />
aš pažinojau asmeniškai, žinojau<br />
jų vardus, pavardes, Vilniuje<br />
per trumpai ištarnavau. Vado ir<br />
savanorio santykis, tarpusavio supratimas,<br />
emocinis ryšys man yra<br />
labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi<br />
aplinkybės, gyvenimas, kito-<br />
kie ir savanoriai. Prieš 15 metų ne<br />
visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius<br />
ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime,<br />
kiek tarp mūsų buvo<br />
ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti,<br />
painiojusių patriotizmą su<br />
politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos<br />
tapo normalia, sudėtine <strong>kariuomenė</strong>s<br />
dalimi, o štai patriotizmo,<br />
tautiškumo stinga, kaip ir<br />
visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar<br />
tebemanau, kad negerai yra, kai<br />
jaunuolis į KASP ateina tik dėl to,<br />
jog jam privalomoji tarnyba būtų<br />
užskaityta. Deja, situacija tokia,<br />
o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos<br />
branduolį sudarytų savanoriai, jau<br />
atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose<br />
tarnaujantys penkerius ir<br />
daugiau metų. Su tokiais, kuriems<br />
tarnyba yra pašaukimas, kalnus<br />
galėtume nuversti.<br />
Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus<br />
ir santūrus žmogus, niekas<br />
jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu,<br />
niekas nematė supykusio, įtūžusio.<br />
Toks tikras žemaitis. Tačiau<br />
visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis<br />
baudžia, tai ne be reikalo, yra už<br />
ką, prieštarauti neverta.<br />
– Man pačiam, – sako pulkininkas<br />
leitenantas, – tarnyba <strong>kariuomenė</strong>je<br />
davė labai daug, nė akimirkos<br />
nesigailėjau ją pasirinkęs.<br />
Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų<br />
nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję<br />
iš <strong>kariuomenė</strong>s pradeda aiškinti<br />
kaip ten viskas blogai. Tai kurio<br />
velnio tamsta sėdėjai toje <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
ką konkrečiai pats padarei,<br />
kad geriau būtų? Valstybė be<br />
reikalo tau algą mokėjo?<br />
Pulkininkas leitenantas paskaičiavo,<br />
kad per penkiolika tarnybos<br />
metų maždaug pusę laiko praleido<br />
ne namuose.<br />
– Žmona turi savo verslą Klaipėdoje,<br />
tad ji negalėjo keltis, kur<br />
mane siuntė. Abi dukros mokėsi,<br />
baigė aukštąsias mokyklas,<br />
dabar jau turi savo gyvenimus,<br />
savo šeimas, o aš turiu anūką ir<br />
anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka<br />
metai ir mes su ja dideli draugai.<br />
Perduodu rinktinę ir grįžtu<br />
namo. Klaipėdoje jau žino, kad<br />
išėjau į atsargą, skambina, kviečia,<br />
siūlo darbus, reikia tik pasirinkti.<br />
Nesijaučiu nei nusiminęs,<br />
nei sutrikęs, atėjo laikas<br />
atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu<br />
šaulių, savanorių kūrėjų<br />
veikloje, tačiau į jokius vadus<br />
nepretenduoju, tegul jaunesni<br />
vadovauja. Atsiras daugiau laiko<br />
žvejybai, medžioklei, geroms<br />
knygoms, ypač istorinėms.<br />
Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus<br />
tarnybą Tėvynei įvertino<br />
Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio<br />
kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais,<br />
krašto apsaugos sistemos<br />
apdovanojimais, Šaulių sąjunga<br />
išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.