Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Savanoris<br />
<strong>Lietuvos</strong> savaNorių Laikraštis<br />
XVi savanorių žaidynės –<br />
Marijampolėje<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Gegužės 26 d. Jono Žemaičio<br />
karo akademijos viršininkas plk.<br />
Arūnas Balčiūnas 9 KASP kariams<br />
savanoriams įteikė pažymėjimus,<br />
liudijančius, jog šie kariai<br />
sėkmingai baigė Akademijos<br />
Nuotolinio mokymo centro kursus<br />
ir įgijo rezervo pėstininkų būrio<br />
vado kvalifikaciją. Savanorius<br />
pasveikino pajėgų vadas plk. Antanas<br />
Plieskis, iškilmėse dalyvavo<br />
Akademijos viršininko pavaduotojas<br />
plk. Arūnas Dudavičius,<br />
Didžiosios Kovos rinktinės vadas<br />
plk. ltn. Leonas Stonkus, Dainavos<br />
rinktinės vadas mjr. Raimondas<br />
Matulaitis, Dariaus ir Girėno<br />
rinktinės vado pavaduotojas<br />
mjr. Vytautas Drąsutis, Prisikėlimo<br />
rinktinės štabo viršininkas<br />
kpt. Vitalijus Keras. Kursus baigusiems<br />
savanoriams beliko laukti<br />
ministro įsakymo ir karininko<br />
Liepos 1-2 dienomis Marijampolėje įvyks<br />
XVI Krašto apsaugos savanorių pajėgų sporto<br />
žaidynės, kurias šiemet organizuoja Dainavos<br />
rinktinė.<br />
Žaidynėse Marijampolėje dalyvaus keli<br />
šimtai dalyvių iš visų pajėgų rinktinių bei<br />
LDK Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono,<br />
taip pat Latvijos „Zemessardzes“ komanda.<br />
Kariai varžysis lietuviškosios savigynos, karinio<br />
kliūčių ruožo, krepšinio, virvės traukimo,<br />
granatų svaidymo, kovinio šaudymo, karinio<br />
orientavimosi, svarsčio kėlimo, žvalgo tako ir<br />
„Savanorių galiūnų“ rungtyse.<br />
Žaidynių žiūrovai galės dalyvauti nekonkursinėse<br />
peilio mėtymo į taikinį, strėlyčių mėtymo,<br />
bėgimo su maišais, kelmo mėtymo, šaudymo<br />
pneumatiniu šautuvu bei rankų lenkimo<br />
rungtyse. Nekonkursines rungtis organizuoja<br />
pajėgų rinktinės, jų nugalėtojai bus apdovanoti<br />
atminimo prizais.<br />
Praėjusiais metais jubiliejines XV Savanorių<br />
žaidynes laimėjo Dariaus ir Girėno 2-oji<br />
rinktinė. Tai buvo aštuntoji kauniečių pergalė<br />
žaidynių istorijoje.<br />
Birželio 21 dieną – Birutės bataliono poligone<br />
jau įvyko Žvalgo tako varžybos. Birželio<br />
30 dieną Gaižiūnų poligone vyks šaudymo,<br />
Varnabūdės miške (Marijampolės r.) – orientacinio<br />
sporto varžybos.<br />
Žaidynių programa – „Savanorio“ 2 puslapyje.<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
Didžiosios Kovos apygardos<br />
8-osios rinktinės vadas<br />
mjr. Gediminas MacijausKas<br />
Nuo š. m. birželio<br />
19 d. Didžiosios Kovos<br />
apygardos 8-osios<br />
rinktinės vadu paskirtas<br />
mjr. Gediminas<br />
Macijauskas.<br />
Gimęs 1961 m. rugsėjo<br />
11 d. Telšiuose.<br />
Baigęs Kauno politechnikosinstitutą<br />
(1988 m.), Baltijos<br />
gynybos koledžą<br />
(2006 m.).<br />
Sąjūdžio žaliaraištis,<br />
Lietuvai prisiekė<br />
1991 m. sausio 13 d.<br />
Aukščiausiosios Tarybos<br />
rūmuose. Profesinėje<br />
tarnyboje nuo<br />
1993 01 04. Tarnavo<br />
Geležinio Vilko brigadoje<br />
bataliono vado<br />
pavaduotoju užnugariui, nuo 1995 m. Vytauto Didžiojo jėgerių batalione<br />
– vado pavaduotoju, štabo S3 skyriaus viršininku, štabo viršininku,<br />
nuo 2000 06 28 Jono Žemaičio karo akademijoje – Kapitonų<br />
kursų vyr. instruktoriumi, Atrankos centro viršininku.<br />
Apdovanotas Respublikos Prezidento padėka, KAS medaliu „Už<br />
nuopelnus“, proginiu stojimo į NATO medaliu, Šaulių sąjungos Parlamento<br />
gynėjo medaliu, vardiniu ginklu.<br />
Vedęs, žmona Genovaitė dirba Jono Žemaičio karo akademijoje,<br />
šeimoje du vaikai – sūnus Gintautas ir dukra Gintarė.<br />
Nuotolinio mokymo kursai<br />
Nukelta į 2 psl.<br />
Pažymėjimus įteikus. Centre – KASP vadas plk. Antanas Plieskis, Jono Žemaičio karo akademijos viršininkas plk. Arūnas Balčiūnas, Akademijos viršininko<br />
pavaduotojas plk. Arūnas Dudavičius. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka
psl.<br />
Savanoris<br />
Paskyrimai<br />
Mjr. Gediminas Macijauskas paskirtas<br />
Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės<br />
vadu.<br />
Mjr. kęstutis Leonavičius paskirtas Dainavos<br />
apygardos 1-osios rinktinės 105 priimančios<br />
šalies paramos kuopos vadu.<br />
kpt. valdas Gecevičius paskirtas Dainavos<br />
apygardos štabo ir aptarnavimo<br />
kuopos vadu.<br />
kpt. rimantas Jasinevičius paskirtas<br />
kasP štabo viršininko pavaduotoju civilių<br />
ir karių bendradarbiavimui.<br />
kpt. asta Petraškienė paskirta Dainavos<br />
apygardos štabo s1 skyriaus viršininke.<br />
kpt. edvinas Žvirblis paskirtas aviacijos<br />
rinktinės štabo s4 skyriaus viršininku.<br />
atsisveikino su<br />
tarnyba<br />
Į atsargą paleisti:<br />
plk. ltn. Leonas stonkus, kpt ramūnas<br />
varnavičius, vyr. ltn. Jeronimas kopcikas,<br />
vyr. ltn. ugnius vaišnora, vrš. Zigmas kleinas,<br />
srž. virginijus Bajerkevičius, srž. andrius<br />
Jokubaitis, srž. Juozas kiljonas, srž.<br />
Joana striaukienė.<br />
Laipsniai<br />
Suteikti aukštesni laipsniai:<br />
majoro<br />
kpt. vytui Pangoniui<br />
Nuotolinio mokymo kursai<br />
Atkelta iš 1 psl.<br />
Kursus baigė: iš Dainavos rinktinės<br />
– j. srž. Vytautas Eidukaitis<br />
(vadybininkas, Mykolo Riomerio<br />
universiteto studentas), iš<br />
Dariaus ir Girėno rinktinės – gr.<br />
Tauras Valevičius (gydytojas), gr.<br />
Mindaugas Rakauskas (Veterinarijos<br />
akademijos dėstytojas) ir gr.<br />
Lina Jakutytė (filologė), iš Prisikėlimo<br />
rinktinės – eil. Jurgita Miliškevičiūtė<br />
(mokytoja) ir eil. Antanas<br />
Žmėjauskas (inžinierius),<br />
iš Didžiosios Kovos rinktinės – j.<br />
srž. Saulius Paskačimas (inžinierius),<br />
j. srž. Karolis Zikaras (istorikas)<br />
ir gr. Aleksandras Žuravliovas<br />
(vadybininkas). Trys savanoriai<br />
neišlaikė egzaminų ir jiems bus sudaryta<br />
galimybė perlaikyti. Sunku<br />
net patikėti, tačiau egzamino nepavyko<br />
išlaikyti mokytojui, inžinieriui<br />
ir mokslų daktarui. Pasirodo,<br />
ne taip lengvai tos žvaigždutės<br />
antpečiuose atsiranda.<br />
Nuotolinio mokymo centras<br />
(NMC) įkurtas 2001 metais Tartu,<br />
Baltijos gynybos koledže. Vėliau<br />
jis buvo suskaidytas į tris savarankiškus<br />
centrus Lietuvoje, Latvijoje<br />
ir Estijoje. Lietuviškas centras<br />
įsikūrė J.Žemaičio karo akademijoje.<br />
Nuotolinis mokymas nesenas<br />
dalykas ir daug kas jį dar painioja<br />
su neakivaizdinėmis studijomis,<br />
tačiau tai ne tas pat. Nuotoliniu<br />
būdu žmogus bent Lietuvoje neįgyja<br />
akademinio išsilavinimo diplomo,<br />
o tik tobulinasi, kelia kvalifikaciją,<br />
diplomą dažniausiai jis<br />
jau turi.<br />
Devyni savanoriai yra pirmieji,<br />
baigę mokslus Karo akademijos<br />
Nuotolinio mokymo centre.<br />
– NMC vadovavo kpt. Riman-<br />
kapitono<br />
vyr. ltn. Jevgenijui Leilandui<br />
vyr. ltn. ignui sladkevičiui.<br />
apdovanojimai<br />
<strong>Lietuvos</strong> Respublikos Prezidentas<br />
apdovanojo ordino „Už nuopelnus<br />
Lietuvai“ medaliu<br />
mjr. raimondą Matulaitį.<br />
KASP vadas<br />
apdovanojo medaliu<br />
„Už pavyzdingą kario<br />
savanorio tarnybą“ (5-erių metų)<br />
j. srž. saulių kašėtą, j. srž. andrejų Petročuką,<br />
j. srž. Darių Pocių, gr. renatą Butkų,<br />
gr. Darių kaminskį, gr. rytį Lukšį, gr.<br />
arūną Navickį, gr. ingridą Noreikytę, gr. andrių<br />
ramošką, gr. arvydą vileikį, gr. Žydrūną<br />
Zanickauską, eil. rimantą avyžių, eil.<br />
aivarą Doviltį, eil. Gediminą Juknevičių, eil.<br />
saulių kazlauską, eil. Laimoną Laurikietį,<br />
eil. vytautą Marozą, eil. Žydrūną valentiną;<br />
padėkos raštu<br />
vyr. ltn. tadą kavaliauską, ltn. eimantą<br />
Paplauską, vrš. arvydą Bikauską, vrš. antaną<br />
Gutauską, vyr. srž. sigitą tamašauską,<br />
srž. Darių anužį, srž. Gediminą Gedgaudą,<br />
srž. Darių Petriką, srž. Praną ruikį,<br />
j. srž. kostą Brazdeikį, j. srž. kęstutį kabaliną,<br />
j. srž. romą Marčių, gr. rimantą kaubrį,<br />
gr. audrių Mažeiką.<br />
tas Jarmalavičius, dabar majoras,<br />
Birutės bataliono štabo viršininkas,<br />
– pasakoja KASP štabo viršininko<br />
pavaduotojas mjr. Vidas Šarakauskas.<br />
– Jis turėjo savų idėjų<br />
ir sumanymų, aš savų. Ir štai mes<br />
abu, du dzūkai, ėjome pas pajėgų<br />
štabo viršininką plk. ltn. Almantą<br />
Leiką, tarėmės, svarstėme, kol<br />
galiausiai nusprendėme: atrinksime<br />
rinktinėse grupę savanorių,<br />
turinčių aukštąjį išsilavinimą, vadovavimo<br />
patirties (skyrininkus,<br />
būrių vadus) ir pabandysime. Atrinkome<br />
21 savanorį, tačiau jau<br />
po dviejų mėnesių beliko vos 12,<br />
ir visai ne todėl, jog jie būtų negabūs<br />
ar tinginiai, ne, žmonėms tiesiog<br />
nepavyko suderinti mokymosi<br />
ir savo civilio gyvenimo, darbų.<br />
Ne visi suprato, kas tas nuotolinis<br />
mokymasis, gal galvojo, jog viskas<br />
bus paprasčiau, gal ir mes ne<br />
viską sugebėjome paaiškinti. Statistika<br />
rodo, kad nuotoliniu būdu<br />
mokslus dažnai baigia vos apie<br />
pusė pradėjusiųjų. Į visus mūsų<br />
pasiūlymus Karo akademija atsižvelgė,<br />
bet tai buvo pirmasis bandymas,<br />
kiti kursai, o spalį pradės<br />
mokytis dar viena savanorių būrių<br />
vadų grupė, manau, vyks sklandžiau.<br />
Kursus baigusieji rašė savo<br />
pastabas apie nuotolinį mokymąsi,<br />
pasiūlymus. Sutinku beveik su 90<br />
proc. pareikštų pastabų ir į jas bus<br />
atsižvelgta.<br />
Rezervo būrių vadų nuotolinio<br />
mokymo kursus geriausiai<br />
baigė Didžiosios Kovos rinktinės<br />
802 kuopos būrio vadas j.<br />
srž. Saulius Paskačimas, savanoriu<br />
tarnaujantis jau 15 metų. Pradėjo<br />
1991 m. sausio 21–ąją, kai<br />
jis, Kauno politechnikos instituto<br />
Skaičiavimo technikos fakul-<br />
teto trečiakursis, kartu su kitais<br />
studentais, išėjo ginti <strong>Lietuvos</strong>.<br />
Kažkas pakvietė ir jie išvyko į<br />
Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą.<br />
Tarnyba Kauno rinktinėje, susidūrimai<br />
su rusais perimant karininkų<br />
ramovę, budėjimai, pirmieji<br />
mokymai. Baigęs mokslus<br />
Saulius sugrįžo į gimtąjį Vilnių,<br />
dirba inžinieriumi ir tęsia tarnybą.<br />
Vadovavo skyriui, būriui vadovauja<br />
jau 10 metų.<br />
– Būriui vadovauti aš moku,<br />
praktinių įgūdžių pakanka, –<br />
sako, – o kursai davė metodiką,<br />
sistemą. Anksčiau ruošdamasis<br />
užsiėmimams visą stalą užversdavau<br />
knygomis, dabar jau žinau,<br />
ko reikia ir kur ieškoti. Ko trūko<br />
kursuose, tai konsultacijų prieš<br />
Liepos 1 d.<br />
10.30 val. Karinės eitynės miesto gatvėmis.<br />
11.00 val. Iškilmingas žaidynių atidarymas Marijampolės<br />
stadione ,,Sūduva”.<br />
11.30 val. Meninė programa.<br />
12.20 val. Nekonkursinės rungtys.<br />
SPORTINĖ PROGRAMA<br />
11.00 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72)<br />
– karinis kliūčių ruožas (komandinės varžybos).<br />
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – granatų svaidymo<br />
varžybos.<br />
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo<br />
varžybos.<br />
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – konkursas ,,Savanorių<br />
galiūnų komanda 2006”.<br />
14.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje<br />
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A1–B2).<br />
14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – svarsčio kėlimo<br />
varžybos.<br />
15.30 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72)<br />
– kovinis kliūčių ruožas (asmeninės varžybos).<br />
16.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos<br />
atrankinės varžybos.<br />
egzaminus. Kai man ir Karoliui<br />
Zikarui suteiks laipsnius, mūsų<br />
kuopoje visi būrių vadai bus karininkai.<br />
Du jau turime – atsargos<br />
leitenantus Arvydą Čepukėną<br />
ir Andžiejų Geglį. Kalbant apie<br />
tarnybą, norėčiau pasidomėti,<br />
kodėl „Savanoris“ beveik nerašo<br />
J. srž. Saulius Paskačimas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotr.<br />
apie pajėgų komplektavimo problemas,<br />
kurios tampa vis aktualesnės<br />
ir aštresnės. Eiliniams savanoriams<br />
dažnai nesuprantami<br />
ir rotacijų tikslai, kai pakeičiama<br />
visa kuopos vadovybė – vadas,<br />
jo pavaduotojas ir intendantas.<br />
Mūsų kuopa vienu metu, manau,<br />
buvo viena iš geriausių rinktinėje.<br />
Vadas kpt. Dainius Andriušis<br />
žinojo, ko nori, subūrė tvirtą<br />
branduolį, siekė, kad visi vadai<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
XVi saVaNorių ŽaiDYNių ProGraMa<br />
16.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje<br />
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A2–B1).<br />
16.30 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo<br />
finalinės varžybos.<br />
KULTŪRINĖ PROGRAMA<br />
20.00 val. Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo<br />
centre šventinė vakaronė. Diskoteka.<br />
24.00 val. Šventinis fejerverkas.<br />
Liepos 2 d.<br />
9.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje<br />
(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos dėl III–<br />
IV vietų.<br />
10.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos<br />
finalinės varžybos.<br />
11.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje<br />
(Gamyklų g. 1) krepšinio varžybos dėl I–II vietų.<br />
13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – Savanorių pajėgų<br />
orkestro koncertas.<br />
14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – iškilmingas žaidynių<br />
uždarymas.<br />
NEKONKURSINIŲ RUNGČIŲ PROGRAMA<br />
Laikas Rungtis Organizatorius<br />
2006-07-01 15.00 Peilio mėtymas į taikinį 2 –oji rinktinė<br />
2006-07-01 15.00 Strėlyčių mėtymas į taikinį 3-ioji rinktinė<br />
2006-07-01 16.00 Bėgimas su maišais 5-oji rinktinė<br />
2006-07-01 12.20 Kelmo metimas 6-oji rinktinė<br />
2006-07-01 12.20 Šaudymas pneumatiniu šautuvu į taikinius 8-oji rinktinė<br />
2006-07-01 15.00 Rankų lenkimas Dragūnų bn.<br />
turėtų laipsnius, būriams vadovautų<br />
leitenantai, kuopa kilo į<br />
viršų. Po Andriušio mirties pasikeitė<br />
visa vadovybė ir juntamas<br />
tam tikras nuosmukis, viskas tarsi<br />
prasideda iš naujo. O savanoriai<br />
toks kontingentas, jeigu ką<br />
daro, jie turi būti įsitikinę to darbo<br />
prasme ir reikalingumu antraip<br />
į užsiėmimus susirinks ne<br />
kuopa, bet 10–15 žmonių.<br />
Dainavos rinktinės vadas mjr.<br />
Raimondas Matulaitis džiaugėsi,<br />
kad ir jo rinktinės vienas karys<br />
– Vytautas Eidukaitis – baigė kursus.<br />
Jaunesnysis seržantas, būsimasis<br />
teisininkas, gudravo:<br />
– Kai aš pirmaisiais metais tarnavau<br />
prieštankiniame būryje, tai<br />
man visai buvo neįdomu, ėjau tik<br />
todėl, kad reikia eiti. Tik tapęs<br />
pėstininku pajutau tarnybos skonį<br />
ir žavesį, ir štai vadovauju būriui.<br />
Savanorių būrio vado pareigos<br />
specifinės, įdomios ir sudėtingos,<br />
reikia visada jausti tą ribą, kurios<br />
negalima peržengti, o jeigu peržengsi<br />
– tu ne vadas. Aš ir galvoju,<br />
kas geriau: leitenanto laipsnis ar<br />
puskarininkio? Jeigu kartais atsidurčiau<br />
profesinėje tarnyboje, tai<br />
geriau puskarininkiu.<br />
Mjr. R.Matulaitis:<br />
– Būsi leitenantu, būsi...<br />
Mjr. V.Šarakauskas:<br />
– Į pirmąją laidą rinkome savanorius<br />
su aukštuoju išsilavinimu.<br />
Anksčiau ar vėliau visi pajėgų būrių<br />
vadai turės karininkų laipsnius.<br />
Reikia galvoti ir apie jų pavaduotojus<br />
– būrininkus. Kad leitenantas<br />
ir jo pavaduotojas kalbėtų viena<br />
kalba ir suprastų vienas kitą, į<br />
nuotolinio mokymo kursus reikėtų<br />
siųsti ir neturinčius aukštojo išsilavinimo<br />
savanorius, kurie taptų būrininkais,<br />
puskarininkiais.<br />
Praėjusią savaitę kursus Nuotolinio<br />
mokymo centre baigė KASP<br />
logistų grupė.
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>) Savanoris psl.<br />
Karo kapeliono žodis<br />
jono Krikštytojo gimimas<br />
Kpt. Povilas PAUKšTĖ<br />
Vilniaus įgulos karo kapelionas<br />
Pagoniškoje lietuvių religijoje<br />
saulės kultas užėmė labai svarbią<br />
vietą, todėl trumpiausiai nakčiai<br />
ir ilgiausiai dienai buvo skiriama<br />
ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką<br />
tai buvo šventa ir stebuklinga naktis,<br />
kurios metu susidurdavo tamsiosios<br />
jėgos su šviesiosiomis.<br />
Iki krikščionybės ši šventė buvo<br />
vadinama Rasomis, Kupolėmis,<br />
Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262<br />
metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje<br />
minimas žodis ,,kupalė“<br />
Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia<br />
ne iš karto pripažino šią pagonių<br />
šventę. Tačiau nebuvo galimybės<br />
sustabdyti jos šventimo. Tada<br />
bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie<br />
tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius<br />
knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“)<br />
priėmė Rasos ar Kupolės šventę,<br />
sutapatindama ją su Šv. Jono<br />
Krikštytojo gimimo švente.<br />
Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir<br />
masiškai Jonines pradėta švęsti apie<br />
septintojo dešimtmečio pradžią, o<br />
Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės<br />
buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant<br />
net ir valdžios persekiojimų ar<br />
draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo<br />
Rasos šventę, rinkdavo vaistingas<br />
žoles (kupoliaudavo), pindavo<br />
vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo<br />
upėje ar ežere, degindavo<br />
laužus, dainuodavo, šokinėdavo per<br />
ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad<br />
apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo<br />
paparčio žiedo ieškoti.<br />
Bažnyčia šią dieną švenčia<br />
Jono Krikštytojo gimimą, skaito<br />
šiuos evangelijos žodžius:<br />
,,Elžbietai atėjo metas gimdyti,<br />
ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai<br />
ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę<br />
suteikė jai Viešpats, džiaugėsi<br />
kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko<br />
berniuko apipjaustyti ir norėjo<br />
jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.<br />
Motina pasipriešino: „O, ne! Jis<br />
vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet<br />
niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.<br />
Jie ženklais paklausė tėvą, kaip<br />
jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs<br />
rašomosios lentelės, užrašė:<br />
„Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.<br />
Tuoj pat atsivėrė jo lūpos,<br />
atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti<br />
šlovindamas Dievą. Visus kaimynus<br />
apėmė baimė, ir po visą Judėjos<br />
kalnyną sklido kalbos apie šiuos<br />
įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai<br />
į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai,<br />
kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo<br />
Viešpaties ranka. O kūdikis augo<br />
ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje<br />
iki pat savo viešo pasiro-<br />
Gegužės 31–birželio 1 dienomis<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>s vadas<br />
gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių<br />
pajėgų vadas plk. Antanas<br />
Plieskis bei juos lydinti delegacija<br />
svečiavosi Kosove, kur aplankė<br />
Lenkijos-Ukrainos batalione<br />
POLUKRBAT tarnaujančius<br />
KASP karius.<br />
dymo Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57<br />
– 66. 80 )<br />
Šeima neturinti vaikų pagal<br />
žydų tradicijas laikoma Dievo<br />
prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris<br />
yra gyvas ir šiandien. Todėl<br />
Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti,<br />
matydami kaimynus, besidžiaugiančius<br />
savo vaikais. Buvo<br />
ir dar viena problema. Zacharijas<br />
ir Elžbieta jau buvo garbingo<br />
amžiaus ir tai slėgė dar labiau.<br />
Taigi Jono gimimas iš dalies<br />
buvo ilgų laukimo metų, vilties,<br />
jog Dievas išpildys jų svajones,<br />
vaisius. Kiekvieną dieną melsdami<br />
kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta<br />
klausdavo: „Ar Dievu galima<br />
pasitikėti? Ar Jis mus myli?<br />
Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart,<br />
kai jie atsakydavo „taip“, jų<br />
tikėjimas sustiprėdavo.<br />
Gimus vaikui atsiranda vėl<br />
problema. Nesutariama dėl kūdikio<br />
vardo. Čia jo tėvas Zacharijas<br />
tampa nebyliu. Dievas norėjo<br />
pamokyti Zachariją, kad šis savo<br />
ruožtu galėtų mokyti savo sūnų,<br />
ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas<br />
Šventosios Dvasios, jis skelbė<br />
Dievo ištikimybę ir pranašavo<br />
didžių malonių savo sūnui.<br />
Visi turime neišsipildžiusių<br />
troškimų ir vilčių. Būdami mylimi<br />
Dievo vaikai, neturime atsisakyti<br />
vilties. Galime pasitikėti<br />
Tuo, kuris pašaukė mus vardu<br />
ir girdi kiekvieną maldą, kylančią<br />
iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties,<br />
prašykime Jo keisti mūsų<br />
charakterius ir padaryti mus panašius<br />
į Jį. Galiausiai suvoksime,<br />
kad tai, ką Jis mums numatė,<br />
buvo daug geriau nei tai, ką patys<br />
sugalvojome. Tada kartu su Zachariju<br />
galėsime skelbti, kad ne<br />
žmogiškosios, o dieviškosios galios<br />
dėka nuostabių dalykų įvyko<br />
mūsų gyvenime.<br />
Tad Jonas, Janina, Jonė – kone<br />
dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu<br />
visus pasveikinti vardo dienos<br />
proga, palinkėti Dievo palaimos<br />
ir garbingai nešioti šį vardą, nes<br />
Jonas Krikštytojas yra tas, kuris<br />
parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis<br />
Jordano upėje, mūsų ir viso<br />
pasaulio gelbėtoją.<br />
Kariuomenės vadas Kosove<br />
Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk.<br />
Antanas Plieskis lankėsi KFOR<br />
štabe, susitiko su KFOR vadu<br />
gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje<br />
„White Eagle“ („Baltasis<br />
erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio<br />
kariais, taip pat su POLUKR-<br />
BAT vadovybe.<br />
„Savanorio“ inf.<br />
atlikęs pareigą<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios<br />
Kovos rinktinės vado<br />
pareigas perdavė mjr. Gediminui<br />
Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei,<br />
profesinei tarnybai atiduota<br />
penkiolika gyvenimo metų.<br />
– 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva<br />
tapo nepriklausoma, o jau kovo<br />
16–ąją aš užsirašiau į savanorius,<br />
– prisimena pulkininkas leitenantas.<br />
– Tuo metu retas iš mūsų turbūt<br />
galvojo apie profesinę tarnybą,<br />
karjerą, juk ir <strong>kariuomenė</strong>s jokios<br />
dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo<br />
savanorius, vadinasi, reikalingi<br />
jie kažkam, šiaip sau neregistruos.<br />
Patriotinė dvasia, noras<br />
prisidėti prie savosios valstybės<br />
kūrimo, būti naudingu savajai<br />
tautai nulėmė daugelio žmonių<br />
apsisprendimą ir elgseną. O aš<br />
juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau<br />
kuriant šaulių padalinius Klaipėdos<br />
krašte.<br />
L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno<br />
politechnikos instituto Klaipėdos<br />
fakulteto asistentu, dėstė studentams<br />
informatiką, automatiką.<br />
1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje<br />
veikusių Vilniaus, Kauno ir<br />
Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų<br />
įkuriamas Klaipėdos universitetas<br />
ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju.<br />
Akademinė aplinka, paskaitos,<br />
studentų šurmulys, pirmieji universiteto<br />
žingsniai, viskas įdomu<br />
ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas<br />
– Klaipėdos savanorių rinktinė<br />
kviečia vadovauti ryšių ir informatikos<br />
tarnybai. Ne kiekvienas<br />
ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau<br />
L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo<br />
metu, tas žino, kokias ryšių priemones<br />
turėjo mūsų kariai. Pavadinimas<br />
solidus, o realybė – kelios<br />
senos rusiškos radijo stotys. Viską<br />
reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų<br />
atgimstančioje <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti<br />
namo keliauti, jos dalinių<br />
Klaipėdoje buvo daug.<br />
1991 m. pabaigoje suteikiami<br />
pirmieji krašto apsaugos karininkų<br />
laipsniai ir L.Stonkus tampa<br />
jaunesniuoju leitenantu.<br />
– Kai man šiandien kas nors<br />
sako, jog pražilau <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
visada pataisau – aš atėjau toks,<br />
buvau jaunas, žilas leitenantas.<br />
1992 m. jaunesnysis leitenantas<br />
tapo rinktinės vadu.<br />
– Prieš tai aš jau buvau rinktinės<br />
vado pavaduotoju. Edvardą<br />
Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis,<br />
atleido ir man teko perimti<br />
vadovavimą, tik neilgai aš tuo<br />
vadu buvau – po reorganizacijos,<br />
kai savanoriams perdavė ir komendantūrų<br />
funkcijos, į rinktinę<br />
atėjo buvęs Klaipėdos apskrities<br />
karo komendantas Cirilis Norkus.<br />
Aš – leitenantas, jis – pulkininkas<br />
leitenantas, tad suprantama, vado<br />
pareigas teko užleisti jam. Nežinau,<br />
reikėtų į dokumentus pasižiūrėti,<br />
bet gal esu vienas iš pirmųjų<br />
karininkų <strong>kariuomenė</strong>je, pradėjęs<br />
rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos<br />
rinktinės štabo viršininko<br />
pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės<br />
rinktinei.<br />
Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė<br />
nelabai gera, kai kurie savanoriai<br />
jautėsi vos ne partizanais,<br />
kovinis rengimas silpnas ir reikėjo<br />
naujo vado, kuris paimtų rinktinę į<br />
savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę.<br />
Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo<br />
dvejus metus. Tauragiškiai<br />
buvusio vado blogu žodžiu nemini.<br />
Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė,<br />
kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą,<br />
jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės<br />
vadas. Vėliau Žemaitijos brigados<br />
vado pavaduotojo pareigos, Baltijos<br />
gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19<br />
d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas<br />
Didžiosios Kovos rinktinės vadu.<br />
– Klaipėdoje daugelį savanorių<br />
aš pažinojau asmeniškai, žinojau<br />
jų vardus, pavardes, Vilniuje<br />
per trumpai ištarnavau. Vado ir<br />
savanorio santykis, tarpusavio supratimas,<br />
emocinis ryšys man yra<br />
labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi<br />
aplinkybės, gyvenimas, kito-<br />
kie ir savanoriai. Prieš 15 metų ne<br />
visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius<br />
ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime,<br />
kiek tarp mūsų buvo<br />
ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti,<br />
painiojusių patriotizmą su<br />
politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos<br />
tapo normalia, sudėtine <strong>kariuomenė</strong>s<br />
dalimi, o štai patriotizmo,<br />
tautiškumo stinga, kaip ir<br />
visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar<br />
tebemanau, kad negerai yra, kai<br />
jaunuolis į KASP ateina tik dėl to,<br />
jog jam privalomoji tarnyba būtų<br />
užskaityta. Deja, situacija tokia,<br />
o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos<br />
branduolį sudarytų savanoriai, jau<br />
atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose<br />
tarnaujantys penkerius ir<br />
daugiau metų. Su tokiais, kuriems<br />
tarnyba yra pašaukimas, kalnus<br />
galėtume nuversti.<br />
Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus<br />
ir santūrus žmogus, niekas<br />
jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu,<br />
niekas nematė supykusio, įtūžusio.<br />
Toks tikras žemaitis. Tačiau<br />
visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis<br />
baudžia, tai ne be reikalo, yra už<br />
ką, prieštarauti neverta.<br />
– Man pačiam, – sako pulkininkas<br />
leitenantas, – tarnyba <strong>kariuomenė</strong>je<br />
davė labai daug, nė akimirkos<br />
nesigailėjau ją pasirinkęs.<br />
Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų<br />
nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję<br />
iš <strong>kariuomenė</strong>s pradeda aiškinti<br />
kaip ten viskas blogai. Tai kurio<br />
velnio tamsta sėdėjai toje <strong>kariuomenė</strong>je,<br />
ką konkrečiai pats padarei,<br />
kad geriau būtų? Valstybė be<br />
reikalo tau algą mokėjo?<br />
Pulkininkas leitenantas paskaičiavo,<br />
kad per penkiolika tarnybos<br />
metų maždaug pusę laiko praleido<br />
ne namuose.<br />
– Žmona turi savo verslą Klaipėdoje,<br />
tad ji negalėjo keltis, kur<br />
mane siuntė. Abi dukros mokėsi,<br />
baigė aukštąsias mokyklas,<br />
dabar jau turi savo gyvenimus,<br />
savo šeimas, o aš turiu anūką ir<br />
anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri<br />
Plk. ltn. Leonas Stonkus. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka<br />
metai ir mes su ja dideli draugai.<br />
Perduodu rinktinę ir grįžtu<br />
namo. Klaipėdoje jau žino, kad<br />
išėjau į atsargą, skambina, kviečia,<br />
siūlo darbus, reikia tik pasirinkti.<br />
Nesijaučiu nei nusiminęs,<br />
nei sutrikęs, atėjo laikas<br />
atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu<br />
šaulių, savanorių kūrėjų<br />
veikloje, tačiau į jokius vadus<br />
nepretenduoju, tegul jaunesni<br />
vadovauja. Atsiras daugiau laiko<br />
žvejybai, medžioklei, geroms<br />
knygoms, ypač istorinėms.<br />
Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus<br />
tarnybą Tėvynei įvertino<br />
Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio<br />
kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais,<br />
krašto apsaugos sistemos<br />
apdovanojimais, Šaulių sąjunga<br />
išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.
psl.<br />
Savanoris<br />
Mūsų misija Kosove<br />
senbuviai dalijasi patirtimi<br />
Gr. Vilius DžIAvEČKA<br />
„Savanorio“ korespondentas<br />
Patruliuojant vyr. ltn. Vidas Ilgaudas<br />
šypsosi naujokams:<br />
– Ir mes tokie buvome, į viską<br />
žiūrėjome su baime, didelėmis<br />
akimis. Vairuotojai iš pirmųjų patruliavimų<br />
irgi grįždavo šlapi nuo<br />
prakaito. Laukti nėra kada – mūsų<br />
kuopos vadas, lenkų kapitonas,<br />
reikalauja kiek įmanoma greičiau<br />
naująją pamainą supažindinti su<br />
atsakomybės rajonu ir užduotimis.<br />
Sunku pasakyti, kada Kosove lengviau<br />
tarnauti – žiemą ar vasarą.<br />
Žiemos mėnesiais kelius padengia<br />
sniegas ir visureigių vairuotojams,<br />
norint įveikti sunkesnes atkarpas,<br />
tenka ant ratų montuoti grandines.<br />
Tuo metu tik 30 procentų provincijos<br />
kelių – pravažiuojami. Vasarą<br />
vargina karštis, o važiuojant<br />
kalnų keliais pakyla milžiniški dulkių<br />
kamuoliai, dulkės nusėda ant<br />
uniformos, trukdo kvėpuoti. Palijus<br />
tie patys dulkėti keliai virsta<br />
sunkiai įveikiama molio ir vandens<br />
tyre. Būdavo – užklimpdavome ir<br />
vienoje vietoje prasikapstydavome<br />
visą valandą. Nepaisant pavojų,<br />
patruliavimas – įdomiausia užduotis.<br />
Malonu, kai kažkur aukštai<br />
kalnuose išgirsti lietuvišką žodį<br />
„labas“, vietiniai mūsų visureigius<br />
ir vėliavėles atskiria, sveikinasi.<br />
Patruliuodami nusileidę nuo<br />
kalnų, užsukame į postą, kur lietuviai<br />
šiandien budi prie specialaus<br />
kelio, skirto KFOR pajėgų transportui.<br />
Juo taikdariai laisvai kerta<br />
Kosovo–Makedonijos sieną. Vyr.<br />
ltn. V. Ilgaudas susisiekia su postu,<br />
o po kelių trumpų frazių, juokais<br />
klausia, ar kava jau užkaista. Poste<br />
irgi nepėsti – atsiliepia: bus!<br />
Šiandien abejose pusėse prie<br />
Makedonijos sienos dirba mišrios<br />
komandos iš senosios ir naujosios<br />
pamainos karių. Iš Kosovo pusės –<br />
„senis“ eil. Egidijus Bražinskas ir<br />
naujokas j.srž. Donatas Vasiliauskas.<br />
Vyrai sklandžiai vykdo tarnybą,<br />
o eil. E.Bražinskas pasakoja,<br />
kad iš jų pusės į savo kaimą pasienio<br />
zonoje dar važinėja arba pėsti<br />
vaikšto vietiniai gyventojai.<br />
Reikia būtį atidiems, antai tarnaujant<br />
KFOR–12 būriui, šiame<br />
poste budėjęs vyr. srž. Vladas<br />
Ignotas, laiku pastebėjęs iš šalutinio<br />
kelio išėjusią mergaitę, ją spėjo<br />
tiesiog griebte išgriebti iš po<br />
pradedančios važiuoti graikų voros<br />
ratų.<br />
J.srž. D.Vasiliauskas jau ne kartą<br />
matytas Lietuvoje, mokymuose.<br />
Antai dar užpernykščiame „Klevo<br />
Žemaičiui kalnų tarpekliai nebaisūs. Vyr.srž Gintautas Kavalenka.<br />
lanke“ jį taikos palaikymo operacijų<br />
mokė kanadiečiai instruktoriai<br />
iš Kvebeko pulko, tik grįžę iš<br />
konfliktų regionų, o dabar jis pats<br />
– taikdarys. Pasiekė savo tikslą.<br />
Nuo Makedonijos pusės eismą<br />
tvarko naujokas j. srž. Rolandas<br />
Tučkus ir senosios pamainos vyr.<br />
srž. Gintautas Kavalenka. Senbuvis<br />
visus vaišina kava ir aprodo<br />
savo valdas: konteineris – skirtas<br />
tarnybai, šalia pupsintis dyzelinis<br />
generatorius, postą aprūpinantis<br />
elektra, buomas. Pusė metų, anot<br />
vyresniojo seržanto, visgi prailgo,<br />
laikas greičiau pradėjo eiti po<br />
atostogų, kada pajuto, jog tarnybos<br />
laikas Kosove persirito į antrąją<br />
pusę. Aišku, laisvalaikiu su<br />
artimaisiais galima susisiekti internetu,<br />
išvedžiotu po dauguma<br />
lietuvių gyvenamuosius konteinerius.<br />
Savanoriai susirašinėja<br />
elektroniniu paštu, tačiau yra ir<br />
tobulesnių priemonių – kariai<br />
ypač pamėgo tas kompiuterines<br />
programas, kurios suteikia galimybę<br />
ne tik girdėti, bet ir matyti<br />
savo pašnekovą.<br />
– Dukros nemačiau jau tris mėnesius,<br />
sesers – dar ilgiau. Ji uždarbiauja<br />
užsienyje ir specialiai<br />
grįžta namo, taigi šeimoj bus dviguba<br />
šventė, kartu grįšim – kalba<br />
vyr. srž. G.Kavalenka.<br />
Apsukę porą ratų Kačaniko gatvėmis<br />
grįžtame į bazę. Sustojame<br />
„prie vėliavų“, ten, šalia kelių<br />
krautuvėlių, ant stiebų plaikstosi<br />
išblukusios NATO, JAV, Lenkijos,<br />
<strong>Lietuvos</strong>, kitų KFOR misijoje dalyvaujančių<br />
šalių vėliavos. Perkame<br />
suvenyrų, senieji taikdariai jau<br />
pakuojasi kuprines.<br />
Kitą dieną vėl išvykstame patruliuoti.<br />
Visureigyje vyr. ltn.<br />
G.Sutkus, vrš. Valdas Milašius ir<br />
vairuotojas j. srž. R.Tučkus. Išvažiavę<br />
į pagrindinį kelią netrukus<br />
sukame į dešinę. Dar nematytas<br />
kelias – geras, asfaltuotas, tikriausiai<br />
neseniai nutiestas. Taikdarių<br />
džipai spėriai kyla aukštyn – į kalnus.<br />
J. srž. R.Tučkus atsargiai, tačiau<br />
užtikrintai vairuoja mašiną.<br />
Šiomis dienomis dar visi „žali“,<br />
o aš teiraujuosi, ar ne pirmą kartą<br />
seržantas išvažiuoja į kalnus.<br />
Pasirodo, atspėjau – pirmą. Matau,<br />
kad „Ševroletas“ vairuotojui<br />
lengvai paklūsta, bet vis tiek neramu.<br />
Maršrutas šį kartą parinktas<br />
vienas iš sudėtingesnių. O jei<br />
dar būtų buvę po lietaus – tai ir labai<br />
sunkiai pravažiuojamas. Mašinos<br />
po gero lietaus kalnų keliukais<br />
beveik plaukte plaukia. Kurgi neplauks<br />
– vanduo čia nesusigeria į<br />
žemę, kaip kad mes įpratę, – aplinkui<br />
vien akmuo ir klintys. Jis bėga<br />
iš aukštesnės vietos į žemesnę, kol<br />
pagaliau keliais ir skardžiais pasiekia<br />
daubas. Toliau važiuojame<br />
vingiuotu keliu, išsiraizgiusiu kalnuose.<br />
Kelkraščiai sutvarkyti už<br />
Europos Sąjungos lėšas – įrengta<br />
apsauginė juosta, kad nenudardėtume<br />
žemyn. Kur ne kur maty-<br />
ti albanų sodybos, kiemuose, kaip<br />
įprasta stovi automobiliai, traktoriai,<br />
kiti padargai. Žmonės verčiasi<br />
žemdirbyste, augina galvijus, o<br />
visų akį traukiančios naujų namų<br />
statybos atsiranda taip pat už ES<br />
skiriamas lėšas, arba vietos gyventojų<br />
užsienyje uždirbtus pinigus.<br />
Tik sustok netoli gyvenvietės ir atsidursi<br />
dėmesio centre. Taikdarius<br />
pirmiausia pastebi viską matantys<br />
vaikai, vėliau į KFOR–o mašinas<br />
pradeda neramiai žvalgytis<br />
suaugusieji. Bataliono vertėjas<br />
mūsiškiams iš senojo būrio jau seniau<br />
perdavė žinią: „Žinot ką apie<br />
jus kalba kalnuose? Sako, tie, kurie<br />
važinėja plačiomis ir žemomis<br />
mašinomis, lietuviai, yra geri žmonės“.<br />
Tokia naujiena maloniai nu-<br />
teikia. Įsukę į žvyrkelį trumpam<br />
sustojame, šalia kavinė, pastatyta<br />
visai kaip „Bernelių užeiga“, iš<br />
rąstų. Stebimės, medinių pastatų<br />
čia labai reta.<br />
Visureigyje sujudimas – galima<br />
parūkyti, visi žvalgosi, kur surasti<br />
peleninę, o jos nėra. Vrš.<br />
V.Milašius ima butelį, atrodo, su<br />
mineralinio vandens likučiais. Bus<br />
peleninė:<br />
– Sakyk, Tučkau, kaip tau atrodo,<br />
čia vanduo, ar benzinas? Kvapo<br />
lyg ir neužuodžiu, – nori apsidrausti<br />
viršila.<br />
– Parodyk, – atsiliepia vairuotojas.<br />
Visi baimingai žiūrim į butelį,<br />
kol, pagaliau lemiamą žodį taria j.<br />
srž. R.Tučkus. – Čia vanduo, negali<br />
būti benzinas, mašinos – dyzelinės!<br />
Visi pritariame. Judame toliau,<br />
pastebiu ant mašinos vairo iškalbingą<br />
seniau čia tarnavusių lietuvių įrėžtą<br />
užrašą: „Mylėk kaip žmoną, gainiok<br />
kaip uošvę!“ Šventa tiesa. Toliau kildami<br />
aukštyn visureigyje jaučiamės<br />
kaip lėktuve, truputį spaudžia galvą:<br />
– Klausyk, Tučkau, – kreipiasi<br />
grandies vadas į vairuotoją, – ar<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
tau galvos neskauda? Man tarsi<br />
ausis kas būtų užgulęs.<br />
– Taip, spaudžia truputį, ir aš<br />
panašiai jaučiuosi.<br />
– Tu, Tučkau, žiūrėk man, visgi<br />
už vairo, – nerimauja viršila.<br />
Galvos skausmas netrukus atlėgsta,<br />
pripratome. Viename siaurų<br />
kalnų posūkių priekyje mūsų<br />
važiuojantis visureigis netikėtai<br />
slystelėjo nuo kelio ir vienas ratas,<br />
nuslydęs nuo skardžio krašto,<br />
atsirėmė į žemiau riogsantį akmenį.<br />
Visureigis stabtelėjo, pakrypo į<br />
šoną, o iš būdos ir kabinos paskubomis<br />
išsiropštė kariai. Visų galvose<br />
tos pačios mintys: „Nejaugi<br />
taip turėjo atsitikti per vieną iš<br />
paskutinių patruliavimų?“ Mašina,<br />
mūsų laimei, toliau neslydo ir<br />
j. srž. Albinas Taujanskis, pasitaręs<br />
su vadu, nusprendė rizikuoti. Taip<br />
atsitikus, galima veikti greitai arba<br />
lėtai. Įšokęs mašinon, padedamas<br />
į priekį išėjusio kolegos, būrio mechanikas<br />
energingai spustelėjo akseleratorių<br />
ir džipas, šoktelėjęs iš<br />
vietos, sėkmingai nusileido ant<br />
visų keturių ratų. Laimingai išsisukome.<br />
Vėl sėdame į visureigius, o<br />
kitos mašinos stengiasi pravažiuoti<br />
kiek įmanoma arčiau uolos, toliau<br />
nuo pražūtingo skardžio krašto.<br />
Važiuojame į kitą kaimą, kurio<br />
prieigose taikdarius pasitinka trys<br />
didžiuliai aviganiai. Sukame į siaurą<br />
gatvę, o pataikome į kiemą – iš<br />
abiejų pusių du dideli mūriniai namai,<br />
priekyje aklagatvis. Iš pirmojo<br />
visureigio išlipa visi kariai, kartu<br />
su jais ir vyr. ltn. V. Ilgaudas.<br />
Kieme jau pilna vaikų, jiems taikdariai<br />
išdalija atsivežtas gėrybes<br />
– apelsinus, šokolado plyteles, jogurto<br />
indelius. Kieme renkasi sunerimę<br />
suaugusieji. Būrio vadas<br />
stengiasi juos prakalbinti kol kažkas<br />
atsiliepia vokiškai. Sužinome,<br />
kad apylinkėse ramu, taika, nieko<br />
blogo neįvykę. Iš gyventojų neišgirstame<br />
nei prašymų, nei nusiskundimų.<br />
– O kodėl tokie išsigandę, – albanų<br />
klausia būrio vadas.<br />
– Galvojome, kad darysite<br />
apiešką, išversite namus, – sako<br />
jaunas albanas, vokiškai išmokęs<br />
uždarbiaudamas Vokietijoje.<br />
Prie mūsų džipo, išsilaisvinęs<br />
nuo vaisių ir vaikų dėmesio, atskuba<br />
j. psk. Robertas Preikšaitis. Gal<br />
kas ne taip? Pasirodo, sėdėti džipe<br />
įvažiavus į svetimą kiemą, švelniai<br />
tariant, nerekomenduotina:<br />
– Jei jau įvažiavote į tokį užkampį,<br />
kaip mes dabar, tai visada<br />
išlipkite iš mašinos. Nežinia, ką<br />
sugalvos vietiniai, juk neaišku kokia<br />
jų nuotaika ir požiūris į KFOR<br />
taikdarius, todėl kitą kartą būtinai<br />
išlipkite, įvertinkite situaciją ir jau<br />
tada veikite savo nuožiūra. O dabar,<br />
kol sėdėjote viduje, buvo galima<br />
jūsų mašiną apversti.<br />
Puskarininkis teisus. Atsargumas<br />
čia būtinas. Mašinos atbulos<br />
vos išsuka iš ankšto kiemo, šeimininkai<br />
šypsosi, mojuoja, o pagyvenęs<br />
vyriškis rankų mostais bando<br />
pareguliuoti judėjimą. Apsukę<br />
ratą šiame kaime važiuojame iki<br />
griūties vietos. Toliau važiuoti neįmanoma<br />
– visas kelias užverstas<br />
stambiais kalkakmenio luitais, gerai,<br />
kad tuo metu, kai tai įvyko, čia<br />
nebuvo nei vietinių, nei taikdarių.
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>) Savanoris 5 psl.<br />
savanorio kelias į<br />
karininkų korpusą,<br />
arba<br />
Kaip tapti atsargos leitenantu per<br />
199 paras<br />
Ats. ltn. Linas GIEDRAITIS<br />
Karo akademija<br />
Nors Mokomasis pulkas ir turi<br />
savo žavesio, tačiau visi su nekantrumu<br />
laukė – kaip gi bus ten, Akademijoje.<br />
Buvo smalsu: ką mokysimės,<br />
kaip žiūrės į mus, kiek laisvės<br />
turėsim, kur gyvensim. Visi tikėjosi,<br />
kad, patekę į aukštąją mokyklą,<br />
rasime kažką panašaus į kituose<br />
universitetuose įprastą akademinį<br />
bendravimą. Žiniasklaidos suformuotas<br />
Karo akademijos, kaip „elitinės<br />
mokyklos“, įvaizdis buvo gajus<br />
ir mūsų galvose.<br />
Studentų kovinio rengimo batalionas<br />
jau išformuotas, tad mūsų<br />
dešimtasis absolventų būrys buvo<br />
priskirtas prie 1-osios kariūnų kuopos.<br />
Nežinau kaip buvo anksčiau,<br />
kai absolventai buvo pavaldūs savo<br />
bataliono vadovybei, tačiau dabartinė<br />
tvarka sukėlė nemažai ginčų,<br />
nesusipratimų. Tam buvo priežasčių.<br />
Visų pirma – mes „vitaminai“.<br />
Tiems, kas anksčiau nebuvo susidūręs<br />
su šiuo <strong>kariuomenė</strong>je vartojamu<br />
žodžiu, paaiškinti galima paprastai.<br />
Dėl to, kad visos kovinio<br />
rengimo disciplinos, kurias kariūnai<br />
ketverius metus mokosi lygiagrečiai<br />
su savo civiline specialybe,<br />
absolventams suspaudžiamos į 15<br />
savaičių, o ir pats atsargos karininkų<br />
rengimas užtrunka neilgai.<br />
Su tuo galima sieti ir dar vieną<br />
daug ginčų sukėlusią priežastį<br />
– absolventų santykius su kariūnais.<br />
Kariūnų skepticizmą kėlė tai,<br />
jog vietoje ketverių metų, Akademijoje<br />
mes praleidome tik 15 savaičių.<br />
Mūsų argumentai, jog savo<br />
ketverius ar šešerius metus (su magistrantūra)<br />
daugelis jau praleido<br />
kituose universitetuose, jog Karo<br />
akademija neruošia dirigentų <strong>kariuomenė</strong>s<br />
orkestrams, informatikų,<br />
teisininkų, skrydžių valdymo<br />
specialistų, jog dalis mūsų čia tik atlieka<br />
savo privalomąją karo tarnybą,<br />
kariūnams neatrodė rimti. Jie<br />
susimąstydavo tik išgirdę klausimą:<br />
„O kas jums neleido studijuoti kitur<br />
ir ateiti į vadų kursus?“.<br />
Karo akademija ne tik moko,<br />
bet ir auklėja, ugdo. Todėl norėjosi<br />
šiek tiek didesnio lankstumo iš taktikos<br />
karininkų, nes mūsų tikslas<br />
buvo išmokti visas pateikiamas karines<br />
disciplinas, o ne ugdyti savyje<br />
lyderius. Beje, mes dažnai svarstydavome<br />
(ir dar tebesvarstome) ir<br />
diskutuodavome apie visus išgirtosios<br />
lyderio ugdymo sistemos ypatumus.<br />
Tačiau tai jau kita tema.<br />
Vidaus tvarka, taikyta absolventams,<br />
kartais atrodė ginčytina, kartais<br />
ganėtinai laisva. Iš anksto užsirašius,<br />
vakare valandai galima išeiti<br />
į miestą, trečiadieniais buvo leidžiama<br />
grįžti ir iki dvidešimt ketvirtos<br />
valandos. Beveik visi savaitgaliai –<br />
namuose. Visa kita – pagal kariūnų<br />
dienotvarkę. Kėlimasis, mankšta,<br />
pusryčiai, bataliono rikiuotė, paskaitos,<br />
sportas, saviruoša.<br />
Mūsų mokslai Karo akademijoje<br />
– kariški. Vėl taktika, tiesa, jau<br />
skyriaus ir būrio lygmens, ginkluotės<br />
kursas, kurio metu buvome supažindinti<br />
su <strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>je<br />
turimais, taip pat labiausiai<br />
paplitusiais ginklais, jų raidos istorija,<br />
turėjome progos šaudyti lazerinėje<br />
šaudykloje, taip pat koviniais<br />
šoviniais pistoletais, automatiniais<br />
karabinais, kulkosvaidžiais, mėtėme<br />
kovines granatas. Nemažai problemų<br />
mokantis sukėlė platus ir išsamus<br />
karo inžinerijos kursas, taip<br />
pat ryšiai. Karo topografija, rikiuotė<br />
ir statutai, metodinis rengimas,<br />
ABC kursas – visa tai buvo mūsų<br />
duona kasdienė.<br />
Lauko pratybos – ypatingas dalykas.<br />
Viena savaitė spalio mėnesį<br />
ir trys savaitės lapkričio-gruodžio<br />
mėnesiais Centriniame poligone.<br />
Ten jau praktiškai išbandėme taktikos<br />
gudrybes, karo inžinerijos užduotis,<br />
topografų parengtus orientacinius<br />
žygius. Man įdomiausios<br />
buvo paskutinės keturios taktinių<br />
pratybų dienos, kada kiekvienas<br />
turėjo vadovauti būriui, planuoti<br />
operacijas, ruošti kovinius<br />
įsakymus. Iniciatyvos visiems kartais<br />
reikėdavo griebtis įvairiose netikėtose<br />
situacijose, kai būrio vadas<br />
buvo paskelbiamas žuvusiu, kai<br />
persekiodavo priešai, kai pasiklysdavome.<br />
O sniegas ir spaudžiantis<br />
šaltukas tik sustiprino tuos išgyvenimus.<br />
Dažnas tik tada pradėjo<br />
vertinti sausus batus, šiltą maistą,<br />
miegą, fizinį rengimą ir, svarbiausia,<br />
– draugus.<br />
Po šventinių atostogų visi turėjo<br />
progos išbandyti save vadovaudami<br />
šauktiniams kariams stažuotės<br />
metu. Dvi savaitės kariniuose daliniuose<br />
buvo ganėtinai geras poilsis<br />
prieš baigiamąjį taktikos egzaminą.<br />
Kompleksinis taktikos egzaminas<br />
vainikuoja visus kursus ir yra<br />
labai svarbus. Juk jei suklupsi, netapsi<br />
karininku. Čia turime pritaikyti<br />
ne tik taktikos, bet ir topografijos,<br />
karo inžinerijos kitų disciplinų<br />
žinias. Reikia išspręsti duotą taktinę<br />
situaciją, parengti kovinį įsakymą<br />
ir, aišku, įvykdyti nurodytą<br />
uždavinį. Taip pat apginti savo poziciją<br />
prieš karininkus – taktikos<br />
instruktorius. Jei atvirai – man tai<br />
buvo itin smagu.<br />
Ir... berods viskas. Taip, po visų<br />
Mokomojo pulko džiaugsmų, kovinių<br />
Gaižiūnų poligono uodų, paskaitų<br />
Karo akademijoje, šalimo Pabradės<br />
miškuose, po visų piktumų,<br />
ginčų, mokslų, nuotykių sulaukėme<br />
savo šventės – laipsnių įteikimo ceremonijos.<br />
Žinoma, nenusižengdami<br />
mūsų būrio nerašytoms tradicijoms<br />
– dar kartą, paskutinį kartą,<br />
išsivaikštom su garsiu šūksniu.<br />
(Pabaiga. Pradžia <strong>Nr</strong>. 3)<br />
Kosove laikas bėga greitai<br />
Bendroje rikiuotėje ukrainiečiai, lenkai ir lietuviai.<br />
Vrš. Dainius ZINEvIČIUS<br />
KFOR–14 būrio vado pavaduotojas<br />
Pabandysiu parašyti, ką mes<br />
čia veikiame. Tarnybų būrys turi<br />
daug. Šį mėnesį net 15 sargybų.<br />
Į šias sargybas visai parai išeina<br />
11 karių, tarp kurių sargybos viršininkas<br />
ir išvedžiotojas. Kaip ir<br />
Lietuvoje, yra pamainos, viena<br />
postuose, kita budinti ir trečia besiilsinti,<br />
pamainoje po tris karius.<br />
Sargyba turi 3 postus. Dar yra tarnyba,<br />
vadinama BY–PASS, tai<br />
praleidimo punktas Makedonijos<br />
pasienyje, skirtas KFOR transportui.<br />
Sieną kertantiems pakanka<br />
parodyti identifikavimo korteles<br />
(ID), o jas turi visi KFOR<br />
kariai. Su šia kortele galima pakliūti<br />
į bet kurią pajėgų bazę Kosove.<br />
Mūsų daugianacionalinėse<br />
užduoties vykdymo pajėgose „Ry-<br />
Vokietija<br />
Nauja Bundesvero rezervo koncepcija<br />
patvirtinta 2003 metais.<br />
Rezervo skaičius nuo 334 000 mažinamas<br />
iki maždaug 100 000 karių.<br />
Vokietijoje rezervo reforma<br />
yra vykdoma dar ir dabar, jos tikslas<br />
– turėti perdislokuojamą rezervą,<br />
galintį dalyvauti tarptautinėse<br />
operacijose.<br />
Taikos metu Bundesvero rezervininkai<br />
gali būti naudojami:<br />
tai“ tarnauja amerikiečiai, lenkai,<br />
ukrainiečiai, graikai, armėnai<br />
ir mes, lietuviai. Taip pat šį mėnesį<br />
turėjome daug patrulių. Patrulių<br />
maršrutai penki. Maršrutai<br />
ir išvykimo laikas keičiami. Patruliuodami<br />
renkame informacija<br />
savo atsakomybės rajone. Yra<br />
bendrų patrulių su KPS (Kosovo<br />
policijos pareigūnais) ir su ISR.<br />
Tai toks patrulis, kada važiuojama<br />
nustatytu maršrutu (dažniausiai<br />
pasienyje su Makedonija), o<br />
mums virš galvų skrenda amerikiečių<br />
sraigtasparnis. Patruliavimo<br />
metu mūsų pasirinktoje vietoje<br />
(maršruto atsakomybės rajone)<br />
įrengiamas mobilus kelių kontrolės<br />
postas, kuriame tikrinami dokumentai<br />
ir asmenys bei jų transporto<br />
priemonės.<br />
Kasdien vienas karys skiriamas<br />
tualetų ir mums priskirtos aplinkos<br />
tvarkymui. O kas antrą dieną<br />
vienas karys eina padirbėti į valgyklą.<br />
Birželį lietuviai vykdys inžinerinę<br />
kelių žvalgybą, čia jau naujovė.<br />
Tai tokios mūsų tarnybos.<br />
Krūviai tikrai nemaži.<br />
Lenkai yra lenkai, juokaujame,<br />
kad būti lenku yra specialybė. Labai<br />
mėgsta bendrauti, svetingi, bet<br />
kartais – savanaudžiai. Lenkų yra<br />
įvairių, vieni geresni, kiti pasipūtę.<br />
Jei čia mūsų būtų kuopa, tai, manau,<br />
reikalai pagerėtų, nes bent<br />
kelis žmones turėtume štabe. Žinojome,<br />
kas mūsų laukia, kokios<br />
tarnybos, gyvenimo sąlygos ir visa<br />
kita. Laisvalaikiu savanoriai eina<br />
į sunkiosios atletikos salę, žaidžia<br />
su lenkų kariais tinklinį, krepšinį.<br />
Laikas bėga greitai, nespėjom įsivažiuoti,<br />
o jau liepą grupė karių<br />
skrenda į namus atostogauti. Atostogų<br />
rotacija baigsis rugpjūčio pradžioje,<br />
dar trys mėnesiai, ir mūsų<br />
misija Kosove baigsis.<br />
NaTo šalių rezervo apžvalga<br />
Kpt. Linas IDzELIS<br />
KASP štabas<br />
– tarptautinėse operacijose;<br />
– remti partnerių pajėgas;<br />
– Vokietijos ir jos piliečių apsaugai;<br />
– gelbėjimo operacijose;<br />
– tarptautiniam bendradarbiavimui.<br />
Už rezervininkų mokymą yra<br />
atsakingi reguliarūs vienetai, o<br />
dienų skaičius priklauso nuo daliniui<br />
skiriamų lėšų.<br />
Graikija<br />
Graikijoje rezervininkai yra neatsiejama<br />
ginkluotojų pajėgų dalis.<br />
Jaunuoliai, sulaukę 18 metų<br />
amžiaus, šaukiami atlikti privalomąją<br />
tarnybą, po jos yra priskiriami<br />
kurio nors dalinio rezervui, kur<br />
toliau ir mokomi. Rezervininkai<br />
Graikijoje sudaro didelę ginkluotojų<br />
pajėgų dalį, net 75 proc. Rezervą<br />
sudaro:<br />
– išėję į atsargą karininkai;<br />
– rezervo karininkai;<br />
– karininkai medikai;<br />
– visi buvę šauktiniai iki 45<br />
metų;<br />
– įstatymu nustatyta tvarka atleisti<br />
nuo tarnybos piliečiai iki<br />
jiems sukaks 41 ir 50 metų.<br />
Graikija savo rezervininkų į<br />
tarptautines operacijas nesiunčia.<br />
Jie kviečiami į mokymus kartą per<br />
trejus metus, darbo vietos mokymų<br />
metu griežtai saugomos įstatymų.<br />
Vengrija<br />
Vengrijos ginkluotąsias pajėgas<br />
šiuo metu sudaro apie 100 000<br />
karių, iš kurių beveik 60 procentų<br />
rezervas. Vyksta reforma, atsisakyta<br />
šauktinių, tai reiškia, kad visi<br />
reguliarūs vienetai bus sukomplektuoti<br />
100 procentų, o aktyvių<br />
rezervininkų reikės apie 10–20<br />
procentų. Nors pagal konstituciją<br />
visi Vengrijos piliečiai nuo 17 iki<br />
50 metų yra karo prievolininkai,<br />
rezervininkais tampa tik tie, kurie<br />
atlieka privalomąją tarnybą ir<br />
įgyja karinę specialybę. Jie vėliau<br />
kelis kartus (kol sulauks 30 arba<br />
35 metų), atsižvelgiant į turimus<br />
laipsnius, privalo dalyvauti ne<br />
mažiau kaip 90 dienų mokymuose.<br />
Mokymų metu rezervininkai<br />
yra apmokomi kaip ir profesinės<br />
tarnybos kariai. Rezervininkai savanoriai<br />
gali būti siunčiami į tarptautines<br />
operacijas.<br />
(Tęsinys. Pradžia <strong>Nr</strong>. 5)
6 psl.<br />
Savanoris<br />
Kur kovojo suvalkijos partizanai<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Pažėrų bažnytkaimis Kauno rajone-Raišupis<br />
Marijampolės savivaldybėje-Gulbiniškiai<br />
Vilkaviškio<br />
rajone-Agurkiškės ir Valkų miškas<br />
Šakių rajone – tokį maršrutą norintiems<br />
pakeliauti Tauro partizanų<br />
apygardos kovų takais pasiūlė<br />
<strong>Lietuvos</strong> politinių kalinių ir tremtinių<br />
sąjungos Marijampolės filialas.<br />
O norinčių aplankyti kovų vietas<br />
gražų birželio 9-osios rytą atsirado<br />
daug – tai ir patys laisvės kovų dalyviai,<br />
ir Suvalkijos mokyklų moksleiviai,<br />
ir jaunieji šauliai, skautai, ir<br />
Vytenio bataliono kariai. Susidarė<br />
ilgoka automobilių ir autobusų eilė,<br />
kurią Pažėruose pasitiko Alšėnų seniūnas<br />
ats. mjr. Arūnas Stašaitis ir<br />
nulydėjo į tą vietą, kurioje 1951 m.<br />
rugsėjo 4-osios naktį, patekęs į rusų<br />
pasalą, žuvo LLKS Ginkluotųjų pajėgų<br />
štabo žvalgybos skyriaus viršininkas<br />
partizanų majoras Juozas<br />
Lukša. Okupantai nuo kojų nusivarė<br />
norėdami šį, buvusį architektūros<br />
studentą, pagauti – čia jis Vilniuje,<br />
demaskuoja provokatorių ir <strong>Lietuvos</strong><br />
išdaviką Markulį, čia jau Suvalkijoj,<br />
vadovauja Birutės rinktinei,<br />
čia jis Stokholme, čia jau Paryžiuje,<br />
Eliziejaus laukais gėrisi, knygą rašo,<br />
čia vėl Lietuvoje. Žuvusio partizano<br />
kūną rusai ilgokai laikė Kauno kalėjime<br />
ir vis vedė į nelaisvę paimtus<br />
partizanus, kad dar ir dar kartą patvirtintų,<br />
jog tai tikrai jis – Lukša.<br />
Apie Juozo Lukšos žūtį žygio dalyviams<br />
papasakojo dim. mjr. Povilas<br />
Pečiulaitis-Lakštingala, kartu buvęs<br />
tą naktį, bet sėkmingai išsprūdęs iš<br />
rusų pinklių ir likęs gyvas.<br />
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS<br />
„Savanorio“ redaktorius<br />
Karininkų tremties 65-osios metinės<br />
paminėtos Vilniaus karininkų<br />
ramovėje. Minėjimą suorganizavo<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>s karių,<br />
nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio<br />
genocido, artimųjų sąjunga<br />
(pirmininkas Vytautas Zabielskas),<br />
pranešimą skaitė dr. ats. plk.<br />
Stasys Knezys.<br />
1941 m. birželio 14-osios areštai<br />
ir trėmimai nebuvo spontaniški,<br />
kaip teigia rusų istorikai, esą artėjo<br />
karas ir reikėjo imtis prevencinių<br />
priemonių. Nieko panašaus, trėmimai<br />
suplanuoti iš anksto, jiems<br />
kruopščiai ruoštasi, juk sovietai netikėjo,<br />
kad vokiečiai puls, jie patys<br />
rengėsi Vokietiją užpulti. Dar 1940<br />
m. pabaigoje 29-ajame lietuvių korpuse<br />
sudarytas nepatikimų asmenų<br />
Raišupis. 1947 m. liepos 30-osios<br />
naktį šeši Geležinio Vilko rinktinės<br />
partizanai vaikščiojo po apylinkės<br />
vienkiemius ir įspėjinėjo gyventojus:<br />
artimiausiu metu rusai vėl trems lietuvius<br />
į Sibirą, slėpkitės, kas galite.<br />
Auštant pasiekė Karčiauskų sodybą<br />
ir joje nusprendė praleisti dieną, nes<br />
trauktis į mišką jau buvo vėlu. Įsitaisė<br />
daržinėje. Dieną sodybą apsupo<br />
rusų gaujos. Mūsiškiai kovėsi iki<br />
galo ir visi žuvo, tačiau jie – tiksliai<br />
žinoma – užmušė net 68 rusus. Kur<br />
buvo Karčiauskų sodyba, šiandien<br />
nė ženklo nelikę, tik paminklas šešiems<br />
bebaimiams lietuviams.<br />
Baltrušaičių sodybos Gulbiniškiuose<br />
taip pat nebelikę, tik ąžuolai<br />
ošia, o po jais rymantis paminklas<br />
primena, jog čia, 1948 m. vasario 2<br />
d., savo gimtajame kaime, žuvo Tauro<br />
apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys,<br />
viena ryškiausių ir talentingiausių<br />
asmenybių Pasipriešinimo<br />
gretose. Žuvo išduotas, o išdavė netoliese<br />
gyvenusi ir su okupantais besitrainiojusi<br />
mergšė. Atkūrus Nepriklausomybę<br />
prokuratūra jai bylą<br />
kelti nepanoro, išdavikė taip ir numirė,<br />
visų niekinama ir smerkiama.<br />
Nuo Gulbiniškių nebetoli ir Opšrūtai,<br />
tapę lietuvių kovos prieš kolonizaciją<br />
simboliu. Šiame kaime<br />
įsitaisė nemažai rusų kolonistų šeimų.<br />
Ūkininkauti jie nei norėjo, nei<br />
mokėjo, įkūrė kolchozą ar sovchozą.<br />
Vyrams okupantų valdžia išdavė<br />
ginklus ir šie naktimis bastėsi po<br />
apylinkes, prisidengę partizanų vardu<br />
plėšikavo, žudė žmones. Moterys<br />
rusės valkatavo po kaimus, vogė<br />
vištas, jų vaikai taip pat vagiliavo,<br />
siaubė sodus. Partizanai du kartus<br />
įspėjo kolonistus ir pareikalavo išsinešdinti<br />
iš <strong>Lietuvos</strong>, o šiems ne-<br />
Lakūnas, kovojęs žemėje<br />
Kpt. Laimis PAKAUšIS<br />
Vyčio rinktinės 510 kuopos vadas<br />
1910 metų rugsėjo 11 dieną<br />
Pandėlio valsčiuje, Gineišių kaime<br />
gimė Albinas Tindžiulis. Gabus<br />
ir užsispyręs jaunuolis baigė<br />
Karo mokyklą, lankė karo avi-<br />
acijos kursus. 1935 metais jam<br />
buvo suteiktas karo lakūno vardas.<br />
Plėsdamas savo žinias tobulinosi<br />
ir toliau.<br />
1944 metais artėjo antroji okupacijos<br />
banga iš Rytų. Aviacijos kapitonas,<br />
taktiškai išprusęs, tikras <strong>Lietuvos</strong> patriotas,<br />
Pandėlio-Salamiesčio apylin-<br />
Tautos išsklaidymo metas<br />
sąrašas, kuriame 2600 pavardžių.<br />
Civilių asmenų areštai vyko labai<br />
paprastai: yra sąrašai, adresai, skirtas<br />
reikiamas kareivių kiekis, o kelią<br />
jiems rodė vietiniai komunistai<br />
bei komjaunuoliai, lietuviai ir<br />
žydai. Karininkai areštuoti kitaip.<br />
Baimintasi, kad jie gali priešintis,<br />
todėl areštai vyko poligonuose, lietuvius<br />
sumaišius su rusais ir išvežus<br />
juos į tariamus mokymus, rekognoskuotes.<br />
Atvežus į iš anksto<br />
numatytą miško aikštelę, išrikiuodavo,<br />
o tada iš visų pusių šokdavo<br />
krūmuose tūnoję ginkluoti enkavėdistai.<br />
Apstulbę žmonės nespėdavo<br />
net suvokti, kas čia vyksta ir kodėl,<br />
o jų jau laukė parengti sunkvežimiai,<br />
ešelonai, ilga kelionė kančių<br />
ir mirties keliais, Lamos ežeras,<br />
Norilskas...<br />
Šiandien jau žinoma, kad visi lietuviai<br />
karininkai turėjo būti sunai-<br />
paklusus, 1947 m. lapkričio 12-osios<br />
naktį Opšrūtuose apsilankė 70 Žalgirio<br />
rinktinės partizanų. Kolonistai<br />
buvo tokie įžūlūs, jog net bandė<br />
priešintis. Kurie priešinosi, tuos<br />
partizanai sunaikino, kiti, susikrovę<br />
į vežimus savo skudurus, pačias<br />
ir vaikus, iškeliavo nežinoma kryptimi.<br />
Opšrūtų operacija tiek Paleckiui<br />
ir Sniečkui Vilniuje, tiek ir jų šeimininkams<br />
Maskvoje, parodė, kad kol<br />
partizanų yra, <strong>Lietuvos</strong> kaimo kolonizacija<br />
neįmanoma. Ištremti ūkininką<br />
nesunku, tačiau apgyvendinti<br />
jo sodyboje kokį ivaną beprasmiška,<br />
nes neilgai jis ten kojas šils, partizanai<br />
išvys, o jeigu pasitaikys griežtesnis<br />
vadas, tai ir nušaus, nes kolonistai<br />
tokie pat nusikaltėliai kaip ir<br />
okupantai. Okupantai ir kolonistai<br />
saugiau galėjo jaustis tik dideliuose<br />
miestuose, patogiai įsitaisę iš lietuvių<br />
atimtuose namuose ir butuose,<br />
nes čia partizanai jų nepasiekdavo.<br />
Žygio dalyviai taip aplankė<br />
Tauro apygardos vado mjr. Zigmo<br />
Drungos-Mykolo Jono žūties vietą<br />
Agurkiškėse ir Valkų mišką, kuriame<br />
1945 m. gegužės 12-ąją vyko<br />
vienas didžiausių mūšių Suvalkijoje.<br />
Jo metu sunaikinta apie batalioną<br />
rusų. Partizanams šiame mūšyje<br />
vadovavo kpt. Jurgis Valtys<br />
(slapyvardis Lokys), Nepriklausomybės<br />
metais tarnavęs 7 Butigeidžio<br />
pėstininkų pulke. Buvo pati<br />
partizaninio karo pradžia ir partizanai<br />
kovėsi atvirai – užėmę žiedinę<br />
gynybą, išsikasę apkasus. Greitai<br />
įsitikinta, jog atviroje kovoje<br />
dešimteriopai ar net šimteriopai<br />
gausesnio priešo neįveiksi, reikalinga<br />
kitokia taktika: kirsti iš pasalų,<br />
greitai, netikėtai užpulti ir dar<br />
greičiau pasitraukti.<br />
kėse subūrė kelis ginkluotus būrius.<br />
Albino Tindžiulio-Dėdės partizanai<br />
ilgai ir sėkmingai kovojo Panevėžio,<br />
Rokiškio apskrityse. Albinas Tindžiulis<br />
žuvo 1949-02-02.<br />
Pandėliečiai A.Tindžiulio-Dėdės<br />
gimtinėje pastatė paminklą.<br />
Jis iškilmingai atidengtas birželio<br />
17 d. Iškilmėse dalyvavo Vyčio<br />
rinktinės 510 kuopos kariai.<br />
kinti – suvežti į vieną vietą ir sušaudyti,<br />
kaip lenkų karininkai Katynės<br />
miške. Sunaikinus karininkus, toks<br />
pats likimas laukė ir puskarininkių.<br />
1942 m. lietuvių latvių ir estų tautiniai<br />
korpusai turėjo būti likviduoti,<br />
šauktiniai kareiviai išsklaidyti po<br />
„plačiąją tėvynę“. Planus sumaišė<br />
prasidėjęs karas.<br />
Vien tik Norilsko lageriuose<br />
kalėjo 1 milijonas 117 tūkstančių<br />
žmonių, iš kurių 80 procentų<br />
ten ir žuvo. 1991 m. būrelis žuvusių<br />
karininkų vaikų ir artimųjų<br />
lankėsi Norilske ir pastatė paminklą,<br />
kurį pašventino mons. Alfonsas<br />
Svarinskas. Apie šią kelionę<br />
televizijos žurnalistė Vanda Preidytė<br />
sukūrė filmą „Šiaurės Golgota“,<br />
kuris ir parodytas minėjimo<br />
ramovėje metu. Norilske žuvusio 6<br />
Margirio pėstininkų pulko kuopos<br />
vado kpt. Liudo Literskio dukra<br />
Kpt. Virgilijus Rudokas<br />
Vyčio rinktinė<br />
Praėjo 61 metai nuo mūšio Lėno<br />
miške. Jį prisiminėme gražią, saulėtą<br />
birželio 18 dieną, atidengiant paminklą<br />
kpt. Juozui Krikštaponiui ir<br />
drauge žuvusiems partizanams.<br />
Kapitonas Juozas Krikštaponis<br />
gimė 1912 metais Užulėnio kaime<br />
ūkininko šeimoje. Jo motina buvo<br />
Prezidento Antano Smetonos sesuo.<br />
Juozas mokėsi Raguvoje, Marijampolės<br />
gimnazijoje. Mokslui<br />
buvo gabus. 1936 metais baigė karo<br />
mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąjį<br />
Algirdo pėstininkų pulką. Iki 1940<br />
metų pasiekė kapitono laipsnį.<br />
1941 m. pavasarį Juozas Krikštaponis<br />
pabėgo iš stovyklos Pabradėje<br />
ir slapstėsi savo tėviškėje Užulėnio<br />
kaime.<br />
1944 metais, artėjant frontui<br />
daugelis žmonių galvojo kaip reikės<br />
elgtis atėjus naujiems okupantams.<br />
1944 metais birželio mėn. vienoje<br />
Lėno kaimo pamiškės sodyboje<br />
įsikūrė besitraukiančios vokiečių<br />
<strong>kariuomenė</strong>s štabas. Netrukus<br />
prie Bagnapolio vienkiemių raudonieji<br />
teroristai nušovė du vokiečius.<br />
Tai įsiutino vokiečius ir jie ruošėsi<br />
bausti visus pamiškės gyventojus:<br />
sušaudyti žmones, sudeginti trobesius.<br />
Juozui Krikštaponiui pavyko<br />
įtikinti vokiečius, jog žmonės čia<br />
niekuo dėti.<br />
Palankus lietuviams vokiečių<br />
generolas J.Krikštaponiui pasiūlė<br />
trauktis į Vakarus drauge su<br />
jais, nes grįžę rusai jį, kaip karininką,<br />
galėjo sušaudyti. J.Krikštaponis<br />
mandagiai atsisakė priimti pasiūlymą,<br />
nusprendęs priešintis sovietams.<br />
Palaikydamas šį sumanymą,<br />
vokiečių generolas davė 4 vežimus<br />
lengvųjų ginklų ir pažadėjo visokeriopai<br />
paremti.<br />
1944 metais liepos 20 dieną<br />
Taujėnų miške įvyko besikuriančių<br />
partizanų grupių sąskrydis.<br />
Į sąskrydį susirinko vyrai iš Vadoklių,<br />
Taujėnų, Siesikų, Pagirių.<br />
Viso jų buvo apie du šimtus.<br />
Violeta, išvykusi ieškoti tėvo pėdsakų,<br />
parašys:<br />
Tas prakeiktas žemės pakraštys,<br />
Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs.<br />
Ilgus dar dešimtmečius skaitys<br />
Tuos neišsiųstus-negautus laiškus<br />
Tie, kurie tikėjosi ir vylės...<br />
Tie, kurie beržais pavirtę tyli...<br />
(Violeta Zabielskienė.<br />
Nėriniai, Marijampolė, 2003)<br />
Ir viskas, tik žvarbūs vėjai svetimoje<br />
žemėje, senos pageltusios fotografijos,<br />
kapai, kurių nėra ir liūdesys, kai<br />
dar ir šiandien kas nors ima postringauti:<br />
o kodėl, girdi, <strong>kariuomenė</strong> nesigynė,<br />
nesipriešino? <strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong><br />
buvo pasiryžusi gintis ir savo<br />
pareigą ji būtų įvykdžiusi, reikėjo tik<br />
įsakymo. Ne karininkai ir ne prezidentas<br />
Antanas Smetona kalti, kad tokio<br />
įsakymo nebuvo; atsakomybė tenka<br />
A.Merkio vyriausybei, kairiųjų pažiūrų<br />
<strong>kariuomenė</strong>s vadui V.Vitkauskui,<br />
paradiniam generolui S.Raštikiui.<br />
1941 m. birželio 14-oji įvairiai vadinama:<br />
Gedulo ir vilties diena, Bai-<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
Pirmasis apygardos vadas<br />
Sąskrydyje dalyvavo 4 karininkai.<br />
Buvo įkurta partizanų rinktinė,<br />
kuri vėliau pervadinta Vyčio apygarda.<br />
Jos vadu išrinktas kpt. Juozas<br />
Krikštaponis, pavaduotoju – j.<br />
ltn. Danielius Vaitelis.<br />
J.Krikštaponis manė, kad partizanauti<br />
teks neilgai, apie 3-4 mėnesius,<br />
Vakarai nepaliks mūsų vienų,<br />
rusai turės pasitraukti.<br />
J.Krikštaponis savo būrį sudarė<br />
iš 40 vyrų, tarnavusių <strong>Lietuvos</strong><br />
<strong>kariuomenė</strong>je. Kitiems patarė<br />
nestoti į okupacinę rusų armiją<br />
ir slapstytis. Jei prireiks pagalbos,<br />
visi bus pašaukti ginti savo Tėvynę.<br />
J.Krikštaponis su savo būriu laikėsi<br />
Leno miške, įrengtoje stovykloje.<br />
Jis buvo ypatingai gabus organizatorius,<br />
sugebėjo įtikinamai kalbėti,<br />
buvo ištikimas savo idėjai, karštas<br />
Tėvynės patriotas.<br />
1945 metais sausio 11 d. Lėno<br />
mišką apsupo didelės rusų pajėgos.<br />
Sausio 12-osios naktį grioviu<br />
nuo Bagnapolio rusai atslinko iki<br />
partizanų stovyklos. Auštant partizanų<br />
stovykla buvo užpulta. Mūšis<br />
tęsėsi apie šešias valandas. Stovykloje<br />
žuvo pirmasis Vyčio apygardos<br />
vadas Juozas Krikštaponis ir 18<br />
vyrų, dar 2 partizanai žuvo toliau<br />
nuo stovyklos, du partizanai pateko<br />
į nelaisvę.<br />
Po kpt. Juozo Krikštaponio žūties<br />
apygardos vadu tapo j. ltn. Danielius<br />
Vaitelis. Partizaninis karas<br />
tęsėsi. Kpt. J.Krikštaponio viltis,<br />
kad karas užtruks du tris mėnesius<br />
neišsipildė. Prieš imperinę galybę<br />
mūsų tauta liko vienų viena.<br />
Ši kova tęsėsi 55 metus po mūšio<br />
Lėno miške.<br />
Birželio 18 dieną Ukmergės<br />
rajono Lėno miške atidengtas<br />
paminklas kpt. Juozo Krikštaponio<br />
ir drauge žuvusių partizanų<br />
atminimui. Partizanai pagerbti<br />
tylos minute ir Vyčio<br />
rinktinės karių savanorių saliutu.<br />
Prisiminimais pasidalijo<br />
partizanas dim. kpt. Bronius<br />
Juospaitis, <strong>Lietuvos</strong> Laisvės<br />
Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas<br />
dim.plk. Jonas Čeponis,<br />
kiti laisvės kovų dalyviai.<br />
susis birželis, Tautos išsklaidymo<br />
pradžia... Išsklaidymo – taip, bet ne<br />
pradžia. Viskas prasidėjo dar XIX<br />
amžiuje – ir lietuvių tremtys ištisais<br />
kaimais į Sibirą, ir draudimas lietuviškai<br />
kalbėti viešose vietose, ir lietuviško<br />
rašto draudimas, ir draudimas<br />
lietuviams, baigusiems aukštąjį<br />
mokslą, dirbti Lietuvoje, ir visokie<br />
kitokie draudimai. Keitėsi valdovai,<br />
keitėsi imperijos pavadinimas, tik<br />
nesikeitė požiūris į pavergtas tautas<br />
– surusinti, o jeigu nesileidžia<br />
rusinamos – sunaikinti. Nacionalistinis<br />
ekstremizmas – stebėtinai stabilus<br />
Rusijos politikos bruožas. Filosofas<br />
Antanas Maceina sakėsi bėgęs<br />
nuo komunistų. Poetas Jonas Aistis<br />
1940 metais studijavo Prancūzijoje<br />
ir jam bėgti nereikėjo, tačiau, teigė<br />
poetas, būčiau buvęs tuo metu Lietuvoje,<br />
būčiau bėgęs ne nuo komunistų,<br />
o nuo rusų. Didieji menininkai<br />
vadovaujasi ne tik intelektu bei<br />
sąžine, bet ir ypatinga intuicija, todėl<br />
dažniausiai pasako teisybę.
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>) Savanoris 7 psl.<br />
Kariai – visuomenės dalis<br />
Jūratė bANEvIČIENĖ<br />
Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių<br />
specialistė<br />
Mokinių patriotizmo ugdymas,<br />
aktyvus piliečių dalyvavimas visuomeniniame<br />
gyvenime yra svarbus<br />
Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos<br />
pedagogams. Patarlei, „lenk<br />
medį, kol jaunas“ neabejingi ir Vyčio<br />
rinktinės kariai, drauge su „Ąžuolo“<br />
vidurinės mokyklos pedagogais<br />
ir mokiniais gegužės 24 rytą dalyvavę<br />
žygyje. Žygio dalyviai, 5-11 klasių mokiniai<br />
ir pedagogai, Panevėžio rajono<br />
Berčiūnų miškelyje pamatė rinktinės<br />
žvalgų: vyr. ltn. Valerijaus Gruodžio,<br />
vrš. Daliaus Ožalinsko, vyr. srž. Renaldo<br />
Stuknio ir gr. Amando Nudo<br />
programą, karių ginkluotę, karią pristatė<br />
vyr. srž. Ričardas Kukenis. Kario<br />
ekipuotę demonstravo ltn. Aivaras<br />
Šatrauskas.<br />
Koks žygis be kareiviškos košės!<br />
Kai kurie žygio dalyviai ją ragavo<br />
pirmą kartą.<br />
Apie rinktinės veiklą, jos pobūdį,<br />
svarbias misijas Kosove, Afganistane,<br />
Irake, pratybas, mokymus,<br />
sportinius pasiekimus papasako-<br />
Žvalgų pasirodymas.<br />
Vrš. Algimantas ILGŪNAS<br />
Didžiosios Kovos rinktinės štabas<br />
Gegužės 20 dieną Utenoje<br />
vyko Didžiosios Kovos rinktinės<br />
7–osios sporto žaidynės,<br />
o kartu ir Partizanų pagerbimo<br />
<strong>kariuomenė</strong>s ir visuomenės vienybės<br />
dienos paminėjimas. Varžybose<br />
dalyvavo rinktinės štabo,<br />
802, 803, 804, 805, 806, 807,<br />
808, 809, 810, 811 kuopų kariai<br />
savanoriai ir profesinės tarnybos<br />
kariai, Vilniaus statybininkų<br />
rengimo centro mokyklos moksleiviai,<br />
Utenos šaulių rinktinė.<br />
Žaidynių metu rinktinės padaliniai<br />
ir svečiai žygiavo miesto gatvėmis<br />
į „Utenio“ stadioną, kur<br />
pasitiko rinktinės vadas ir valdžios<br />
atstovai. Akrobatinį skraidymą<br />
demonstravo Aviacijos<br />
rinktinė, vyko ginkluotės ir eki-<br />
Vrš. D.Ožalinskas supažindina su karių ginkluote.<br />
Srž. Audriaus Valmos nuotraukos<br />
jo rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas<br />
kpt. Virgilijus Rudokas.<br />
Žygyje dalyvavusių mokinių<br />
įspūdžiai: „Jeigu tokia mūsų <strong>kariuomenė</strong>,<br />
tai ir mes norime tarnauti!“<br />
Pasak mokyklos direktorės<br />
Sportas<br />
Didžiosios Kovos rinktinės diena<br />
puotės paroda, koncertavo Vilniaus<br />
įgulos karininkų ramovės<br />
kapela „Vilnija“ (vadovas Leonas<br />
Pranulis). Norintys galėjo<br />
paragauti kareiviškos košės.<br />
Žaidynių programoje buvo<br />
krepšinio, virvės traukimo, granatų<br />
svaidymo, savanorių galiūno,<br />
svarsčio kėlimo rungtys, nekonkursinė<br />
šaudymo oriniu šautuvu<br />
rungtis.<br />
Krepšinio rungtyje 1–ą vietą užėmė<br />
809 (Molėtų) kuopos kariai;<br />
2–ą vietą Vilniaus statybininkų<br />
rengimo centro komanda; 3–iąją<br />
– 810 (Ignalinos) kuopa.<br />
Virvės traukimo rungtyje<br />
1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių)<br />
kuopa, 2–ąją – 809<br />
(Molėtų) kuopa, 3–iąją – 805<br />
(Ukmergės) kuopa.<br />
Granatų svaidymo rungtyje<br />
1–ąją vietą užėmė 806 (Anykščių)<br />
kuopa, 2–ąją vietą 811 (Šven-<br />
pavaduotojos Virginijos Kuzmienės,<br />
mokykla įgyvendina charakterio<br />
ugdymo programą.<br />
Karių dėka mokiniai sužinojo<br />
daug naujo, suprato, kad <strong>Lietuvos</strong><br />
kariai neatsiejama tautos dalis.<br />
čionių) kuopa, 3–iąją – 809 (Molėtų)<br />
kuopa.<br />
Savanorių galiūno rungtyje 1–ąją<br />
vietą užėmė 811 (Švenčionių)<br />
kuopa, 2–ąją – 809 (Molėtų) kuopos<br />
komanda, 3–iąją – 804 (Trakų)<br />
kuopa.<br />
Svarsčio kėlimo rungtyje<br />
1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių)<br />
kuopa, 2–ąją – 808 (Zarasų)<br />
kuopa, 3–iąją – 810 (Ignalinos)<br />
kuopa.<br />
Nekonkursinės šaudymo oriniu<br />
šautuvu rungtyje 1–ąją vietą<br />
užėmė Marius Losinskis,<br />
2–ąją vietą – vrš. Arūnas Stanelis,<br />
3–iąją – Žydrūnas Navadničinas.<br />
Bendroje įskaitoje žaidynių<br />
nugalėtojais tapo švenčioniškiai<br />
– 811 kuopos kariai, antrąją vietą<br />
užėmė Ignalinos savanoriai<br />
(810 kuopa), trečiąją – molėtiškiai<br />
(809 kuopa).<br />
Treniruojasi Kyviškėse<br />
Vyr. ltn. Robertas<br />
švAbAUSKAS<br />
Aviacijos rinktinė<br />
Birželio antrojoje pusėje KASP<br />
Aviacijos rinktinėje treniruočių<br />
skrydžius lėktuvu Jak-52 pradėjo<br />
Ats. ltn. Eglė NENORTAITĖ<br />
Birželio 7 dieną KASP civilių<br />
ir karių bendradarbiavimo kuopos<br />
atsargos karininkai bei profesinės<br />
karo tarnybos kariai<br />
lankėsi Lentvario vaikų globos<br />
namuose. Savanoriai su mielu<br />
noru prisijungė prie Krašto<br />
apsaugos ministerijos ir poetės<br />
Ramutės Skučaitės sumanymo<br />
– aplankyti vaikučius,<br />
jiems padovanoti knygelių ir pabendrauti.<br />
Vaikai galėjo patys iš knygelės<br />
„Pasaką skaitau, pasaką piešiu“<br />
išsirinkti ir išgirsti norimas<br />
pasakas. Tiek mažieji, tiek dideli<br />
vaikai susidomėję klausėsi pačios<br />
poetės Ramutės Skučaitės<br />
ir aktoriaus Gintaro Mikalausko<br />
skaitomų eilių. Pasak poetės,<br />
Karinių oro pajėgų lengvųjų atakos<br />
lėktuvų grandies lakūnai. Skrydžių<br />
tikslas - palaikyti skraidymų įgūdžius,<br />
kol bus remontuojami KOP<br />
lėktuvai L-39. Treniruočių skraidymus<br />
pradėjo 6 KOP lakūnai, kurie<br />
treniruosis iki birželio pabaigos.<br />
cKB kariai Lentvario<br />
vaikų globos namuose<br />
Jūratė bANEvIČIENĖ<br />
Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių specialistė<br />
tai vaizduotę lavinanti knygelė.<br />
Kiekvienas knygelėje ką nors<br />
nupiešęs taps jos bendraautoriumi.<br />
Atsidėkodami vaikai poetei<br />
R.Skučaitei ir kariams savanoriams<br />
padovanojo savo rankomis<br />
padarytas lauko gėlių<br />
puokšteles.<br />
Tai antrasis KASP civilių ir<br />
karių bendradarbiavimo kuopos<br />
karių apsilankymas Lentvario<br />
vaikų globos namuose.<br />
Pirmąjį kartą kariai savanoriai<br />
vaikus lankė praėjusių metų pabaigoje,<br />
tada buvo įteiktos Krašto<br />
apsaugos ministerijos kalėdinės<br />
dovanėlės.<br />
Civilių ir karių bendradarbiavimo<br />
kuopos kariai ir ateityje<br />
planuoja lankyti šių globos<br />
namų vaikus, su jais bendrauti.<br />
TaPK NEaTLYGiNTiNu<br />
Kraujo DoNoru<br />
Vyčio rinktinės kariai gegužės 29 dieną dalyvavo Nacionalinio<br />
kraujo centro neatlygintinos donorystės akcijoje „Dovanoju kraujo<br />
– dovanoju gyvybę“. Tapdamas donoru žmogus padeda kitiems,<br />
gelbsti gyvybes, šis jausmas kariams artimas ir suprantamas, tad ir<br />
agituoti, įtikinėti nereikėjo.<br />
Nuoširdžiai užjaučiame Štabo ir aptarnavimo kuopos<br />
vadą kpt. Valdą Pempę dėl mamos mirties.<br />
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė<br />
Reiškiame nuoširdžią užuojautą Kauno karininkų ramovės<br />
viršininkui ats. mjr. Gediminui Reutui dėl tėvo mirties.<br />
KASP vadas ir štabas<br />
Nuoširdžiai užjaučiame psk. Raimondą Noviką dėl mamos<br />
mirties.<br />
Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė<br />
Dėl mamos mirties nuoširdžiai užjaučiame vrš. Vandą<br />
Vadapolienę.<br />
Vyčio apygardos 5-oji rinktinė<br />
Dėl tragiškos brolio žūties nuožirdžiai užjaučiame 631<br />
kuopos savanorį gr. Audrių Banį.<br />
Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė
psl.<br />
Savanoris<br />
Gr. Vilius DžIAvEČKA<br />
„Savanorio“ korespondentas<br />
Birželio 5–ąją Algirdo mechanizuotajame<br />
pėstininkų batalione<br />
įvyko misiją baigusios Goro provincijos<br />
atkūrimo grupės antrosios pamainos<br />
PAG–2 sutiktuvės. Kariai,<br />
atlikę misiją Afganistane, apdovanoti<br />
medaliais už „tarptautines misijas“,<br />
tarptautinėse operacijose<br />
dalyvaujantys nebe pirmą kartą –<br />
šio medalio ženklu.<br />
Praėjusių metų lapkričio mėnesį<br />
iš Ruklos į Afganistaną išlydėti<br />
kariai, vadovaujami plk. Gintaro<br />
Ažubalio, sėkmingai įvykdę užduotis,<br />
gegužės pabaigoje sugrįžo į Lietuvą.<br />
Taikdarių sutikimo ceremonijoje<br />
dalyvavo Krašto apsaugos<br />
ministerijos ir <strong>Lietuvos</strong> <strong>kariuomenė</strong>s<br />
vadovybė, karių artimieji.<br />
PAG–2 misijos metu Goro provincijoje<br />
atliko daug svarbių užduočių.<br />
Mobiliosios ryšio ir stebėjimo<br />
grupės nuolat vykdavo į ilgo nuotolio<br />
patrulius 5–6 paroms, palaikydamos<br />
ryšį su atokiausiais Goro<br />
provincijos rajonais, aiškindavosi<br />
gyventojų poreikius. Provincijos<br />
atkūrimo grupės vadas plk. G.<br />
Ažubalis misijos metu bendravo su<br />
Čagčarano valdžios atstovais, susitikdavo<br />
su provincijos gubernatoriumi,<br />
bendradarbiavo su vietos<br />
saugumo ir nusiginklavimo komitetais.<br />
Šiuo metu Afganistane vyksta<br />
saugumo reforma, kurios metu lietuvių<br />
kariai perima ginklus iš Goro<br />
provincijos gyventojų. PAG–2 kariai<br />
sunaikino 2387 sprogmenis ir<br />
apie 12 tūkst. kg šaudmenų.<br />
Antrosios grupės sudėtyje misijoje<br />
dalyvavo ir daugiau nei 40 karių<br />
iš Savanorių pajėgų. Daugiausia<br />
iš Dainavos apygardos 1–osios<br />
rinktinės.<br />
PAG–2 vadas labai gerai įvertino<br />
savanorių būrį, kuris įrodė, kad<br />
savanoriai yra pasiruošę profesionaliai<br />
vykdyti tarptautinių operacijų<br />
užduotis ir itin noriai bei entuziastingai<br />
atlieka savo pareigas. Jie,<br />
anot pulkininko, pateisino <strong>kariuomenė</strong>s<br />
vadovybės pasitikėjimą.<br />
Apsaugos būriui, vadovavo vyr.<br />
ltn. Giedrius Skiesgilas.<br />
Būrio savanoriai, vykdydami užduotis,<br />
įgavo neįkainojamos patirties.<br />
Kelmiškiai grandiniai Antanas<br />
Tučkus, Audrius Banys ir Martynas<br />
Vaičiulis pusmetį praleido Goro<br />
provincijoje, toli nuo artimųjų ir civilizacijos.<br />
Savanoriai į Afganistaną<br />
išvyko iš Prisikėlimo 6 rinktinės 631<br />
kuopos.<br />
Gr. M.Vaičiulis jau beveik penkerius<br />
metus tarnauja Kelmės<br />
kuopoje, neakivaizdžiai studijuoja<br />
Šiaulių universiteto Sociologijos<br />
fakultete. Trečiajame kurse<br />
savanoriui visgi teko pasiimti akademines<br />
atostogas. Dabar Marty-<br />
nas sako grįšiąs į universitetą ir dalį<br />
misijoje Afganistane uždirbtų pinigų<br />
skirsiąs mokslui. Prieš tarnybą<br />
Savanorių pajėgose gr. M.Vaičiulis<br />
šauktiniu atitarnavo Jėgerių batalione.<br />
Iki šių dienų su pasididžiavimu<br />
prisimena metus praleistus<br />
bataliono „Deltos“ kuopoje. Po<br />
tarnybos norėjęs pasilikti <strong>kariuomenė</strong>je<br />
šauktinis užpildė prašymą,<br />
tačiau tuo metu tapti profesionalu<br />
nebuvo galimybių. Grįžęs<br />
į gimtinę Martynas tapo<br />
savanoriu, o kai mūsų pajėgos<br />
pradėjo dalyvauti<br />
tarptautinėse misijose,<br />
su draugais A.Tučkumi ir<br />
A.Baniu perėjo atranką.<br />
– Tikėjomės – pasakoja<br />
vaikinai, – pakliūti<br />
į Kosovą, KFOR–o būrį.<br />
Tačiau išėjo truputį kitaip.<br />
Kuopos vadas pranešė,<br />
kad yra trys vietos – bet<br />
ne į Kosovą, o į kitą –<br />
Goro provinciją, Afganistane,<br />
PAG–2 apsaugos<br />
būryje. Kiek pagalvoję<br />
sutikome ir ankstyvą rudenį<br />
išvykome į pasirengimą<br />
Dragūnų mokomajame<br />
batalione.<br />
Specialus pasirengimas<br />
prieš misiją, anot<br />
karių, labai reikalingas, suvienodinamos<br />
karių žinios, tobulinami<br />
veiksmai skyriaus ir būrio sudėtyje,<br />
tačiau... misijos vietovė savo<br />
klimatu ir geografija labai jau skiriasi<br />
nuo poligono. Ypač naudingos<br />
buvo paskaitos apie Afganistano<br />
papročius, kultūrą, taip pat dari<br />
kalbos pradžiamokslis.<br />
– Į Afganistaną išskridome su antrąja<br />
grupe, – pasakoja Martynas, –<br />
Zokniai, Ramštainas (JAV karinė<br />
bazė Vokietijoje), Heratas ir paga-<br />
liau – Čagčaranas. Atmintin įstrigo<br />
Čagčarane pamatyti sovietinės karinės<br />
technikos likučiai. Va kaip būna,<br />
kai į Afganistaną atvykstama kariauti,<br />
galvojome žiūrėdami į suvarpytus<br />
šarvuočių ir sunkvežimių griaučius.<br />
Atvykę į stovyklą, kai dar ten buvo<br />
pirmasis PAG–as, apsigyvenome<br />
sausakimšose palapinėse. Suprantama,<br />
nebuvome labai patenkinti,<br />
tuo labiau, dar aklimatizacija, stre-<br />
sas. Kai stovykloje likome vieni, kiekvienas<br />
skyrius įsikūrė atskiroje palapinėje,<br />
viskas pradėjo stotis į savo<br />
vėžes. Atsigavome. Pirmosiomis savaitėmis<br />
visiems uždraudė sportuoti.<br />
Turėjome priprasti prie gyvenimo<br />
2250 metrų virš jūros lygio aukštyje.<br />
Asmeniškai aš jokio silpnumo nejaučiau,<br />
tačiau ir vėliau, prireikus<br />
sparčiau paėjėti, dažnas jausdavo<br />
oro trūkumą.<br />
Kai Afganistane minėjome savanorių<br />
dieną, sausio mėnesį, teko at-<br />
bėgti iš sargybos bokštelio į aikštę.<br />
Sukaupęs jėgas ir sunkiai gaudydamas<br />
orą vos prisistačiau ir paprašiau<br />
leidimo užimti savo vietą.<br />
Gyvenimo sąlygomis mūsų stovykloje<br />
nesiskundėme, maistas – geras,<br />
atsivalgėme amerikietiškų mėsainių<br />
ir dešrainių, valgykloje būdavo ir kitokių<br />
patiekalų, netgi ledų. Su namiškiais<br />
susirašinėdavome internetu,<br />
mėnesiui dar gaudavome 86 litus,<br />
skirtus pokalbiams telefonu.<br />
Savanoriai iš apsaugos būrio pasikeisdami<br />
budėdavo bokšteliuose,<br />
patruliuodavo Čagčarano apylinkėse,<br />
keletą kartų buvo išvykę į tolimesnį<br />
patrulį – aplankė Davlijaro<br />
ir Taivaro miestus. Vienas miestas<br />
nuo lietuvių stovyklavietės nutolęs<br />
60, kitas – daugiau nei 100 kilometrų.<br />
Šį atstumą lietuvių patruliai<br />
Afganistano keliais įveikė per daugiau<br />
nei 7 valandas. Keliai, anot savanorių,<br />
sunkiai pravažiuojami ir<br />
nenupasakojami. Norint suprasti,<br />
reikia pamatyti pačiam. Vėžes,<br />
kur vieną kartą pravažiavo koks<br />
nors transportas jau galima vadinti<br />
keliu. Būna, kad ir tokie keliai jais<br />
bevažiuojant paprasčiausiai „pradingsta“,<br />
o vėžlio greičiu ropojantis<br />
„Hameris“ vos neužlekia ant pakalnėje<br />
pastatyto namelio stogo. Nustebęs<br />
visureigio ekipažas tik tada<br />
pastebi, kad dar kiek, ir būtų pakibę<br />
ant skardžio krašto...<br />
Tarnyba Afganistane, anot savanorių,<br />
praėjo pakankamai ramiai,<br />
didesnių incidentų neįvyko.<br />
O situacijų tarnyboje pasitaikydavo<br />
daug ir įvairių. Tekdavo pakelti<br />
greitojo reagavimo skyrių dėl netoliese<br />
nakčiai įsikūrusių piemenų<br />
stovykloje uždegto laužo. Naktys<br />
ten mums neįprastos – stipriai<br />
atšąla oras, o naktinis dangus,<br />
mėnulis ir žvaigždės, atrodo visiškai<br />
kitokios nei Lietuvoje. Dangus<br />
ten, regis, arčiau, o mėnulis ir<br />
žvaigždės – didesni. Ne vienas tai<br />
pastebėjo. Mūsų kariams per pusmetį<br />
tarnybos teko išgyventi ir ti-<br />
2006 m. birželio 29 d. <strong>Nr</strong>. 6 (<strong>366</strong>)<br />
„Lietuvoje geriausia, nes čia – tėvynė“, –<br />
sako antrosios Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos savanoriai, baigę misiją Afganistane. krą afganistanietišką žiemą, kurią<br />
Savanoris, SL 1469.<br />
steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.<br />
leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.<br />
Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.<br />
Eina nuo 1991 02 09<br />
PAG-2 kariai, kelmiškiai gr. Antanas Tučkus ir Martynas Vaičiulis.<br />
Autoriaus nuotrauka<br />
Molio namai ir avių kaimenės – įprastas Afganistano vaizdas.<br />
Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.<br />
El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.lt<br />
Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.<br />
Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.<br />
Indeksas 0099<br />
antrosios lietuvių pamainos kariai<br />
Goro provincijoje patyrė pirmieji.<br />
– Žiema kalnuose trunka iki pietų.<br />
Dažniausia, kiek prisninga per<br />
naktį, tiek po pietų ištirpsta, – pasakoja<br />
Martynas. – Aukščiau kalnuose<br />
oro sąlygos daug atšiauresnės,<br />
jas patyrė mobilios ryšio ir stebėjimo<br />
grupės. Mums išvykstant gegužę,<br />
dienos jau būdavo karštos, o<br />
naktys išlikdavo vėsios. Saulė kaitina<br />
iki pietų, o po pietų kyla vėjas,<br />
būna atvėsta oras.<br />
Lietuvių karius, išvykus už stovyklos<br />
ribų, labiausia šokiravo skurdi<br />
daugumos vietinių gyventojų buitis<br />
ir gyvenimo sąlygos. Afganistane<br />
žmonės didelėmis šeimomis gyvena<br />
iš molio drėbtuose nameliuose.<br />
Kuklūs pastatai apjuosti didelėmis<br />
tvoromis, jos dažniausiai nudrebiamos<br />
dar prieš pradedant statyti patį<br />
namą.<br />
– Ten nėra elementaraus apie<br />
asmens higieną ir sanitariją supratimo,<br />
todėl dažnas susimąstydavome,<br />
kaip šie žmonės apskritai išgyvena,<br />
kai toje pačioje upėje mazgoja kojas,<br />
ir čia pat iš jos semia vandenį<br />
maistui. Neskiepytas ir nepasirengęs<br />
europietis čia pirmosiomis savaitėmis<br />
susigriebtų visą abėcėlę<br />
hepatito virusų ir žūtų. Vaikai čia<br />
užauga vos ne natūralios atrankos<br />
principu, – mano taikdariai.<br />
Po misijos savanoriai kalba norintys<br />
pereiti į profesinę tarnybą. Iš<br />
kelmiškių trijulės tapti profesinės<br />
karo tarnybos kariais norėtų Martynas<br />
ir Antanas. A.Tučkui<br />
bebūnant misijoje smarkiai<br />
paūgėjo dukrelė, kurią tėtis<br />
pusę metų matė tik nuotraukose,<br />
atsiunčiamose elektroniniu<br />
paštu. Dabar šeimos<br />
galva džiaugiasi grįžęs į tėviškę:<br />
– Dukrelė vos bepažino,<br />
kai išvažiavau, jai tebuvo aštuoni<br />
mėnesiai, o dabar jau<br />
net metai ir trys mėnesiai!<br />
– Ar nebuvo sunku, – klausiu<br />
vyrų, – visgi pusę metų be<br />
atostogų Afganistane?<br />
– Ne, – kalba, žemaičiai,<br />
– sunku nebuvo. Laikas stovykloje<br />
tiesiog bėgte bėgo.<br />
Kai nuolat skubi, turi darbo<br />
ir vykdai užduotis pati misija<br />
pralekia labai greitai.<br />
– Jau Lietuvoje nusileidus<br />
lėktuvui, – pasakoja vyrai, – apėmė<br />
nenusakomas jausmas, Karmėlavos<br />
oro uoste net žalia akyse pasidarė<br />
– nuo emocijų ir gimtinės spalvų.<br />
Afganistane tokių spalvų nėra – ten<br />
dominuoja ruda ir geltona. O Lietuvoje<br />
geriausia, nes čia – tėvynė.<br />
Vyrai mažakalbiai, kaip ir dera kariams.<br />
Į misiją ateityje neatsisakytų<br />
vykti, tačiau dabar svarbiausia – pailsėti.<br />
Užtektų kokių trijų–keturių savaičių<br />
atostogų, be jų taikdarių dar<br />
laukia užtarnauta reabilitacija Druskininkuose<br />
arba Palangoje.<br />
Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoVeriS.<br />
Korespondentas gr. Vilius DžiAVečKA.<br />
Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.<br />
Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“<br />
Kaina 1 Lt 20 ct