Nr. 6 (366) - Lietuvos kariuomenė

Savanoris 

Lietuvos savaNorių Laikraštis 

XVi savanorių žaidynės – 

Marijampolėje 

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS 

„Savanorio“ redaktorius 

Gegužės 26 d. Jono Žemaičio 

karo akademijos viršininkas plk. 

Arūnas Balčiūnas 9 KASP kariams 

savanoriams įteikė pažymėjimus, 

liudijančius, jog šie kariai 

sėkmingai baigė Akademijos 

Nuotolinio mokymo centro kursus 

ir įgijo rezervo pėstininkų būrio 

vado kvalifikaciją. Savanorius 

pasveikino pajėgų vadas plk. Antanas 

Plieskis, iškilmėse dalyvavo 

Akademijos viršininko pavaduotojas 

plk. Arūnas Dudavičius, 

Didžiosios Kovos rinktinės vadas 

plk. ltn. Leonas Stonkus, Dainavos 

rinktinės vadas mjr. Raimondas 

Matulaitis, Dariaus ir Girėno 

rinktinės vado pavaduotojas 

mjr. Vytautas Drąsutis, Prisikėlimo 

rinktinės štabo viršininkas 

kpt. Vitalijus Keras. Kursus baigusiems 

savanoriams beliko laukti 

ministro įsakymo ir karininko 

Liepos 1-2 dienomis Marijampolėje įvyks 

XVI Krašto apsaugos savanorių pajėgų sporto 

žaidynės, kurias šiemet organizuoja Dainavos 

rinktinė. 

Žaidynėse Marijampolėje dalyvaus keli 

šimtai dalyvių iš visų pajėgų rinktinių bei 

LDK Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono, 

taip pat Latvijos „Zemessardzes“ komanda. 

Kariai varžysis lietuviškosios savigynos, karinio 

kliūčių ruožo, krepšinio, virvės traukimo, 

granatų svaidymo, kovinio šaudymo, karinio 

orientavimosi, svarsčio kėlimo, žvalgo tako ir 

„Savanorių galiūnų“ rungtyse. 

Žaidynių žiūrovai galės dalyvauti nekonkursinėse 

peilio mėtymo į taikinį, strėlyčių mėtymo, 

bėgimo su maišais, kelmo mėtymo, šaudymo 

pneumatiniu šautuvu bei rankų lenkimo 

rungtyse. Nekonkursines rungtis organizuoja 

pajėgų rinktinės, jų nugalėtojai bus apdovanoti 

atminimo prizais. 

Praėjusiais metais jubiliejines XV Savanorių 

žaidynes laimėjo Dariaus ir Girėno 2-oji 

rinktinė. Tai buvo aštuntoji kauniečių pergalė 

žaidynių istorijoje. 

Birželio 21 dieną – Birutės bataliono poligone 

jau įvyko Žvalgo tako varžybos. Birželio 

30 dieną Gaižiūnų poligone vyks šaudymo, 

Varnabūdės miške (Marijampolės r.) – orientacinio 

sporto varžybos. 

Žaidynių programa – „Savanorio“ 2 puslapyje. 

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) 

Didžiosios Kovos apygardos 

8-osios rinktinės vadas 

mjr. Gediminas MacijausKas 

Nuo š. m. birželio 

19 d. Didžiosios Kovos 

apygardos 8-osios 

rinktinės vadu paskirtas 

mjr. Gediminas 

Macijauskas. 

Gimęs 1961 m. rugsėjo 

11 d. Telšiuose. 

Baigęs Kauno politechnikosinstitutą 

(1988 m.), Baltijos 

gynybos koledžą 

(2006 m.). 

Sąjūdžio žaliaraištis, 

Lietuvai prisiekė 

1991 m. sausio 13 d. 

Aukščiausiosios Tarybos 

rūmuose. Profesinėje 

tarnyboje nuo 

1993 01 04. Tarnavo 

Geležinio Vilko brigadoje 

bataliono vado 

pavaduotoju užnugariui, nuo 1995 m. Vytauto Didžiojo jėgerių batalione 

– vado pavaduotoju, štabo S3 skyriaus viršininku, štabo viršininku, 

nuo 2000 06 28 Jono Žemaičio karo akademijoje – Kapitonų 

kursų vyr. instruktoriumi, Atrankos centro viršininku. 

Apdovanotas Respublikos Prezidento padėka, KAS medaliu „Už 

nuopelnus“, proginiu stojimo į NATO medaliu, Šaulių sąjungos Parlamento 

gynėjo medaliu, vardiniu ginklu. 

Vedęs, žmona Genovaitė dirba Jono Žemaičio karo akademijoje, 

šeimoje du vaikai – sūnus Gintautas ir dukra Gintarė. 

Nuotolinio mokymo kursai 

Nukelta į 2 psl. 

Pažymėjimus įteikus. Centre – KASP vadas plk. Antanas Plieskis, Jono Žemaičio karo akademijos viršininkas plk. Arūnas Balčiūnas, Akademijos viršininko 

pavaduotojas plk. Arūnas Dudavičius. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

psl. 

Savanoris 

Paskyrimai 

Mjr. Gediminas Macijauskas paskirtas 

Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 

vadu. 

Mjr. kęstutis Leonavičius paskirtas Dainavos 

apygardos 1-osios rinktinės 105 priimančios 

šalies paramos kuopos vadu. 

kpt. valdas Gecevičius paskirtas Dainavos 

apygardos štabo ir aptarnavimo 

kuopos vadu. 

kpt. rimantas Jasinevičius paskirtas 

kasP štabo viršininko pavaduotoju civilių 

ir karių bendradarbiavimui. 

kpt. asta Petraškienė paskirta Dainavos 

apygardos štabo s1 skyriaus viršininke. 

kpt. edvinas Žvirblis paskirtas aviacijos 

rinktinės štabo s4 skyriaus viršininku. 

atsisveikino su 

tarnyba 

Į atsargą paleisti: 

plk. ltn. Leonas stonkus, kpt ramūnas 

varnavičius, vyr. ltn. Jeronimas kopcikas, 

vyr. ltn. ugnius vaišnora, vrš. Zigmas kleinas, 

srž. virginijus Bajerkevičius, srž. andrius 

Jokubaitis, srž. Juozas kiljonas, srž. 

Joana striaukienė. 

Laipsniai 

Suteikti aukštesni laipsniai: 

majoro 

kpt. vytui Pangoniui 

Nuotolinio mokymo kursai 

Atkelta iš 1 psl. 

Kursus baigė: iš Dainavos rinktinės 

– j. srž. Vytautas Eidukaitis 

(vadybininkas, Mykolo Riomerio 

universiteto studentas), iš 

Dariaus ir Girėno rinktinės – gr. 

Tauras Valevičius (gydytojas), gr. 

Mindaugas Rakauskas (Veterinarijos 

akademijos dėstytojas) ir gr. 

Lina Jakutytė (filologė), iš Prisikėlimo 

rinktinės – eil. Jurgita Miliškevičiūtė 

(mokytoja) ir eil. Antanas 

Žmėjauskas (inžinierius), 

iš Didžiosios Kovos rinktinės – j. 

srž. Saulius Paskačimas (inžinierius), 

j. srž. Karolis Zikaras (istorikas) 

ir gr. Aleksandras Žuravliovas 

(vadybininkas). Trys savanoriai 

neišlaikė egzaminų ir jiems bus sudaryta 

galimybė perlaikyti. Sunku 

net patikėti, tačiau egzamino nepavyko 

išlaikyti mokytojui, inžinieriui 

ir mokslų daktarui. Pasirodo, 

ne taip lengvai tos žvaigždutės 

antpečiuose atsiranda. 

Nuotolinio mokymo centras 

(NMC) įkurtas 2001 metais Tartu, 

Baltijos gynybos koledže. Vėliau 

jis buvo suskaidytas į tris savarankiškus 

centrus Lietuvoje, Latvijoje 

ir Estijoje. Lietuviškas centras 

įsikūrė J.Žemaičio karo akademijoje. 

Nuotolinis mokymas nesenas 

dalykas ir daug kas jį dar painioja 

su neakivaizdinėmis studijomis, 

tačiau tai ne tas pat. Nuotoliniu 

būdu žmogus bent Lietuvoje neįgyja 

akademinio išsilavinimo diplomo, 

o tik tobulinasi, kelia kvalifikaciją, 

diplomą dažniausiai jis 

jau turi. 

Devyni savanoriai yra pirmieji, 

baigę mokslus Karo akademijos 

Nuotolinio mokymo centre. 

– NMC vadovavo kpt. Riman- 

kapitono 

vyr. ltn. Jevgenijui Leilandui 

vyr. ltn. ignui sladkevičiui. 

apdovanojimai 

Lietuvos Respublikos Prezidentas 

apdovanojo ordino „Už nuopelnus 

Lietuvai“ medaliu 

mjr. raimondą Matulaitį. 

KASP vadas 

apdovanojo medaliu 

„Už pavyzdingą kario 

savanorio tarnybą“ (5-erių metų) 

j. srž. saulių kašėtą, j. srž. andrejų Petročuką, 

j. srž. Darių Pocių, gr. renatą Butkų, 

gr. Darių kaminskį, gr. rytį Lukšį, gr. 

arūną Navickį, gr. ingridą Noreikytę, gr. andrių 

ramošką, gr. arvydą vileikį, gr. Žydrūną 

Zanickauską, eil. rimantą avyžių, eil. 

aivarą Doviltį, eil. Gediminą Juknevičių, eil. 

saulių kazlauską, eil. Laimoną Laurikietį, 

eil. vytautą Marozą, eil. Žydrūną valentiną; 

padėkos raštu 

vyr. ltn. tadą kavaliauską, ltn. eimantą 

Paplauską, vrš. arvydą Bikauską, vrš. antaną 

Gutauską, vyr. srž. sigitą tamašauską, 

srž. Darių anužį, srž. Gediminą Gedgaudą, 

srž. Darių Petriką, srž. Praną ruikį, 

j. srž. kostą Brazdeikį, j. srž. kęstutį kabaliną, 

j. srž. romą Marčių, gr. rimantą kaubrį, 

gr. audrių Mažeiką. 

tas Jarmalavičius, dabar majoras, 

Birutės bataliono štabo viršininkas, 

– pasakoja KASP štabo viršininko 

pavaduotojas mjr. Vidas Šarakauskas. 

– Jis turėjo savų idėjų 

ir sumanymų, aš savų. Ir štai mes 

abu, du dzūkai, ėjome pas pajėgų 

štabo viršininką plk. ltn. Almantą 

Leiką, tarėmės, svarstėme, kol 

galiausiai nusprendėme: atrinksime 

rinktinėse grupę savanorių, 

turinčių aukštąjį išsilavinimą, vadovavimo 

patirties (skyrininkus, 

būrių vadus) ir pabandysime. Atrinkome 

21 savanorį, tačiau jau 

po dviejų mėnesių beliko vos 12, 

ir visai ne todėl, jog jie būtų negabūs 

ar tinginiai, ne, žmonėms tiesiog 

nepavyko suderinti mokymosi 

ir savo civilio gyvenimo, darbų. 

Ne visi suprato, kas tas nuotolinis 

mokymasis, gal galvojo, jog viskas 

bus paprasčiau, gal ir mes ne 

viską sugebėjome paaiškinti. Statistika 

rodo, kad nuotoliniu būdu 

mokslus dažnai baigia vos apie 

pusė pradėjusiųjų. Į visus mūsų 

pasiūlymus Karo akademija atsižvelgė, 

bet tai buvo pirmasis bandymas, 

kiti kursai, o spalį pradės 

mokytis dar viena savanorių būrių 

vadų grupė, manau, vyks sklandžiau. 

Kursus baigusieji rašė savo 

pastabas apie nuotolinį mokymąsi, 

pasiūlymus. Sutinku beveik su 90 

proc. pareikštų pastabų ir į jas bus 

atsižvelgta. 

Rezervo būrių vadų nuotolinio 

mokymo kursus geriausiai 

baigė Didžiosios Kovos rinktinės 

802 kuopos būrio vadas j. 

srž. Saulius Paskačimas, savanoriu 

tarnaujantis jau 15 metų. Pradėjo 

1991 m. sausio 21–ąją, kai 

jis, Kauno politechnikos instituto 

Skaičiavimo technikos fakul- 

teto trečiakursis, kartu su kitais 

studentais, išėjo ginti Lietuvos. 

Kažkas pakvietė ir jie išvyko į 

Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą. 

Tarnyba Kauno rinktinėje, susidūrimai 

su rusais perimant karininkų 

ramovę, budėjimai, pirmieji 

mokymai. Baigęs mokslus 

Saulius sugrįžo į gimtąjį Vilnių, 

dirba inžinieriumi ir tęsia tarnybą. 

Vadovavo skyriui, būriui vadovauja 

jau 10 metų. 

– Būriui vadovauti aš moku, 

praktinių įgūdžių pakanka, – 

sako, – o kursai davė metodiką, 

sistemą. Anksčiau ruošdamasis 

užsiėmimams visą stalą užversdavau 

knygomis, dabar jau žinau, 

ko reikia ir kur ieškoti. Ko trūko 

kursuose, tai konsultacijų prieš 

Liepos 1 d. 

10.30 val. Karinės eitynės miesto gatvėmis. 

11.00 val. Iškilmingas žaidynių atidarymas Marijampolės 

stadione ,,Sūduva”. 

11.30 val. Meninė programa. 

12.20 val. Nekonkursinės rungtys. 

SPORTINĖ PROGRAMA 

11.00 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) 

– karinis kliūčių ruožas (komandinės varžybos). 

13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – granatų svaidymo 

varžybos. 

13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo 

varžybos. 

13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – konkursas ,,Savanorių 

galiūnų komanda 2006”. 

14.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokykloje 

(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A1–B2). 

14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – svarsčio kėlimo 

varžybos. 

15.30 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) 

– kovinis kliūčių ruožas (asmeninės varžybos). 

16.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos 

atrankinės varžybos. 

egzaminus. Kai man ir Karoliui 

Zikarui suteiks laipsnius, mūsų 

kuopoje visi būrių vadai bus karininkai. 

Du jau turime – atsargos 

leitenantus Arvydą Čepukėną 

ir Andžiejų Geglį. Kalbant apie 

tarnybą, norėčiau pasidomėti, 

kodėl „Savanoris“ beveik nerašo 

J. srž. Saulius Paskačimas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotr. 

apie pajėgų komplektavimo problemas, 

kurios tampa vis aktualesnės 

ir aštresnės. Eiliniams savanoriams 

dažnai nesuprantami 

ir rotacijų tikslai, kai pakeičiama 

visa kuopos vadovybė – vadas, 

jo pavaduotojas ir intendantas. 

Mūsų kuopa vienu metu, manau, 

buvo viena iš geriausių rinktinėje. 

Vadas kpt. Dainius Andriušis 

žinojo, ko nori, subūrė tvirtą 

branduolį, siekė, kad visi vadai 


XVi saVaNorių ŽaiDYNių ProGraMa 


(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A2–B1). 

16.30 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo 

finalinės varžybos. 

KULTŪRINĖ PROGRAMA 

20.00 val. Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo 

centre šventinė vakaronė. Diskoteka. 

24.00 val. Šventinis fejerverkas. 

Liepos 2 d. 


(Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos dėl III– 

IV vietų. 

10.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigynos 

finalinės varžybos. 


(Gamyklų g. 1) krepšinio varžybos dėl I–II vietų. 

13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – Savanorių pajėgų 

orkestro koncertas. 

14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – iškilmingas žaidynių 

uždarymas. 

NEKONKURSINIŲ RUNGČIŲ PROGRAMA 

Laikas Rungtis Organizatorius 

2006-07-01 15.00 Peilio mėtymas į taikinį 2 –oji rinktinė 

2006-07-01 15.00 Strėlyčių mėtymas į taikinį 3-ioji rinktinė 

2006-07-01 16.00 Bėgimas su maišais 5-oji rinktinė 

2006-07-01 12.20 Kelmo metimas 6-oji rinktinė 

2006-07-01 12.20 Šaudymas pneumatiniu šautuvu į taikinius 8-oji rinktinė 

2006-07-01 15.00 Rankų lenkimas Dragūnų bn. 

turėtų laipsnius, būriams vadovautų 

leitenantai, kuopa kilo į 

viršų. Po Andriušio mirties pasikeitė 

visa vadovybė ir juntamas 

tam tikras nuosmukis, viskas tarsi 

prasideda iš naujo. O savanoriai 

toks kontingentas, jeigu ką 

daro, jie turi būti įsitikinę to darbo 

prasme ir reikalingumu antraip 

į užsiėmimus susirinks ne 

kuopa, bet 10–15 žmonių. 

Dainavos rinktinės vadas mjr. 

Raimondas Matulaitis džiaugėsi, 

kad ir jo rinktinės vienas karys 

– Vytautas Eidukaitis – baigė kursus. 

Jaunesnysis seržantas, būsimasis 

teisininkas, gudravo: 

– Kai aš pirmaisiais metais tarnavau 

prieštankiniame būryje, tai 

man visai buvo neįdomu, ėjau tik 

todėl, kad reikia eiti. Tik tapęs 

pėstininku pajutau tarnybos skonį 

ir žavesį, ir štai vadovauju būriui. 

Savanorių būrio vado pareigos 

specifinės, įdomios ir sudėtingos, 

reikia visada jausti tą ribą, kurios 

negalima peržengti, o jeigu peržengsi 

– tu ne vadas. Aš ir galvoju, 

kas geriau: leitenanto laipsnis ar 

puskarininkio? Jeigu kartais atsidurčiau 

profesinėje tarnyboje, tai 

geriau puskarininkiu. 

Mjr. R.Matulaitis: 

– Būsi leitenantu, būsi... 

Mjr. V.Šarakauskas: 

– Į pirmąją laidą rinkome savanorius 

su aukštuoju išsilavinimu. 

Anksčiau ar vėliau visi pajėgų būrių 

vadai turės karininkų laipsnius. 

Reikia galvoti ir apie jų pavaduotojus 

– būrininkus. Kad leitenantas 

ir jo pavaduotojas kalbėtų viena 

kalba ir suprastų vienas kitą, į 

nuotolinio mokymo kursus reikėtų 

siųsti ir neturinčius aukštojo išsilavinimo 

savanorius, kurie taptų būrininkais, 

puskarininkiais. 

Praėjusią savaitę kursus Nuotolinio 

mokymo centre baigė KASP 

logistų grupė.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris psl. 

Karo kapeliono žodis 

jono Krikštytojo gimimas 

Kpt. Povilas PAUKšTĖ 

Vilniaus įgulos karo kapelionas 

Pagoniškoje lietuvių religijoje 

saulės kultas užėmė labai svarbią 

vietą, todėl trumpiausiai nakčiai 

ir ilgiausiai dienai buvo skiriama 

ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką 

tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, 

kurios metu susidurdavo tamsiosios 

jėgos su šviesiosiomis. 

Iki krikščionybės ši šventė buvo 

vadinama Rasomis, Kupolėmis, 

Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 

metų rusiška Ipatijaus kronika, kurioje 

minimas žodis ,,kupalė“ 

Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia 

ne iš karto pripažino šią pagonių 

šventę. Tačiau nebuvo galimybės 

sustabdyti jos šventimo. Tada 

bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie 

tai daug rašo vysk. Motiejus Valančius 

knygoje ,,Žemaičių vyskupystė“) 

priėmė Rasos ar Kupolės šventę, 

sutapatindama ją su Šv. Jono 

Krikštytojo gimimo švente. 

Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir 

masiškai Jonines pradėta švęsti apie 

septintojo dešimtmečio pradžią, o 

Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės 

buvo švenčiamos visą laiką, nepaisant 

net ir valdžios persekiojimų ar 

draudimų. Suvažiavę žmonės švęsdavo 

Rasos šventę, rinkdavo vaistingas 

žoles (kupoliaudavo), pindavo 

vainikėlius, mesdavo medin, plukdydavo 

upėje ar ežere, degindavo 

laužus, dainuodavo, šokinėdavo per 

ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad 

apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo 

paparčio žiedo ieškoti. 

Bažnyčia šią dieną švenčia 

Jono Krikštytojo gimimą, skaito 

šiuos evangelijos žodžius: 

,,Elžbietai atėjo metas gimdyti, 

ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai 

ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę 

suteikė jai Viešpats, džiaugėsi 

kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko 

berniuko apipjaustyti ir norėjo 

jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. 

Motina pasipriešino: „O, ne! Jis 

vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet 

niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. 

Jie ženklais paklausė tėvą, kaip 

jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs 

rašomosios lentelės, užrašė: 

„Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. 

Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, 

atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti 

šlovindamas Dievą. Visus kaimynus 

apėmė baimė, ir po visą Judėjos 

kalnyną sklido kalbos apie šiuos 

įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai 

į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, 

kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo 

Viešpaties ranka. O kūdikis augo 

ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje 

iki pat savo viešo pasiro- 

Gegužės 31–birželio 1 dienomis 

Lietuvos kariuomenės vadas 

gen. mjr. Valdas Tutkus, Savanorių 

pajėgų vadas plk. Antanas 

Plieskis bei juos lydinti delegacija 

svečiavosi Kosove, kur aplankė 

Lenkijos-Ukrainos batalione 

POLUKRBAT tarnaujančius 

KASP karius. 

dymo Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57 

– 66. 80 ) 

Šeima neturinti vaikų pagal 

žydų tradicijas laikoma Dievo 

prakeikta, pasmerkta. Šis požiūris 

yra gyvas ir šiandien. Todėl 

Zacharijas ir Elžbieta buvo prislėgti, 

matydami kaimynus, besidžiaugiančius 

savo vaikais. Buvo 

ir dar viena problema. Zacharijas 

ir Elžbieta jau buvo garbingo 

amžiaus ir tai slėgė dar labiau. 

Taigi Jono gimimas iš dalies 

buvo ilgų laukimo metų, vilties, 

jog Dievas išpildys jų svajones, 

vaisius. Kiekvieną dieną melsdami 

kūdikio, Zacharijas ir Elžbieta 

klausdavo: „Ar Dievu galima 

pasitikėti? Ar Jis mus myli? 

Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kaskart, 

kai jie atsakydavo „taip“, jų 

tikėjimas sustiprėdavo. 

Gimus vaikui atsiranda vėl 

problema. Nesutariama dėl kūdikio 

vardo. Čia jo tėvas Zacharijas 

tampa nebyliu. Dievas norėjo 

pamokyti Zachariją, kad šis savo 

ruožtu galėtų mokyti savo sūnų, 

ką reiškia kliautis Dievu. Kupinas 

Šventosios Dvasios, jis skelbė 

Dievo ištikimybę ir pranašavo 

didžių malonių savo sūnui. 

Visi turime neišsipildžiusių 

troškimų ir vilčių. Būdami mylimi 

Dievo vaikai, neturime atsisakyti 

vilties. Galime pasitikėti 

Tuo, kuris pašaukė mus vardu 

ir girdi kiekvieną maldą, kylančią 

iš mūsų širdžių. Laukdami Viešpaties, 

prašykime Jo keisti mūsų 

charakterius ir padaryti mus panašius 

į Jį. Galiausiai suvoksime, 

kad tai, ką Jis mums numatė, 

buvo daug geriau nei tai, ką patys 

sugalvojome. Tada kartu su Zachariju 

galėsime skelbti, kad ne 

žmogiškosios, o dieviškosios galios 

dėka nuostabių dalykų įvyko 

mūsų gyvenime. 

Tad Jonas, Janina, Jonė – kone 

dažniausi vardai Lietuvoje. Noriu 

visus pasveikinti vardo dienos 

proga, palinkėti Dievo palaimos 

ir garbingai nešioti šį vardą, nes 

Jonas Krikštytojas yra tas, kuris 

parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikštytis 

Jordano upėje, mūsų ir viso 

pasaulio gelbėtoją. 

Kariuomenės vadas Kosove 

Gen. mjr. Valdas Tutkus ir plk. 

Antanas Plieskis lankėsi KFOR 

štabe, susitiko su KFOR vadu 

gen. ltn. Džiuzepe Valota. Stovykloje 

„White Eagle“ („Baltasis 

erelis“) susitiko su KFOR-14 būrio 

kariais, taip pat su POLUKR- 

BAT vadovybe. 

„Savanorio“ inf. 

atlikęs pareigą 



Plk. ltn. Leonas Stonkus Didžiosios 

Kovos rinktinės vado 

pareigas perdavė mjr. Gediminui 

Macijauskui ir išėjo į atsargą. Kariuomenei, 

profesinei tarnybai atiduota 

penkiolika gyvenimo metų. 

– 1990 m. kovo 11–ąją Lietuva 

tapo nepriklausoma, o jau kovo 

16–ąją aš užsirašiau į savanorius, 

– prisimena pulkininkas leitenantas. 

– Tuo metu retas iš mūsų turbūt 

galvojo apie profesinę tarnybą, 

karjerą, juk ir kariuomenės jokios 

dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis registravo 

savanorius, vadinasi, reikalingi 

jie kažkam, šiaip sau neregistruos. 

Patriotinė dvasia, noras 

prisidėti prie savosios valstybės 

kūrimo, būti naudingu savajai 

tautai nulėmė daugelio žmonių 

apsisprendimą ir elgseną. O aš 

juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau 

kuriant šaulių padalinius Klaipėdos 

krašte. 

L.Stonkus tuo metu dirbo Kauno 

politechnikos instituto Klaipėdos 

fakulteto asistentu, dėstė studentams 

informatiką, automatiką. 

1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipėdoje 

veikusių Vilniaus, Kauno ir 

Šiaulių aukštųjų mokyklų fakultetų 

įkuriamas Klaipėdos universitetas 

ir L.Stonkus tampa jo dėstytoju. 

Akademinė aplinka, paskaitos, 

studentų šurmulys, pirmieji universiteto 

žingsniai, viskas įdomu 

ir įprasta, o čia netikėtas pasiūlymas 

– Klaipėdos savanorių rinktinė 

kviečia vadovauti ryšių ir informatikos 

tarnybai. Ne kiekvienas 

ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau 

L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo 

metu, tas žino, kokias ryšių priemones 

turėjo mūsų kariai. Pavadinimas 

solidus, o realybė – kelios 

senos rusiškos radijo stotys. Viską 

reikėjo sukurti, kaip ir daugelį dalykų 

atgimstančioje kariuomenėje, 

o čia dar rusų armija, baisiai nenorinti 

namo keliauti, jos dalinių 

Klaipėdoje buvo daug. 

1991 m. pabaigoje suteikiami 

pirmieji krašto apsaugos karininkų 

laipsniai ir L.Stonkus tampa 

jaunesniuoju leitenantu. 

– Kai man šiandien kas nors 

sako, jog pražilau kariuomenėje, 

visada pataisau – aš atėjau toks, 

buvau jaunas, žilas leitenantas. 

1992 m. jaunesnysis leitenantas 

tapo rinktinės vadu. 

– Prieš tai aš jau buvau rinktinės 

vado pavaduotoju. Edvardą 

Kūrą, nesusitvarkiusį su vado pareigomis, 

atleido ir man teko perimti 

vadovavimą, tik neilgai aš tuo 

vadu buvau – po reorganizacijos, 

kai savanoriams perdavė ir komendantūrų 

funkcijos, į rinktinę 

atėjo buvęs Klaipėdos apskrities 

karo komendantas Cirilis Norkus. 

Aš – leitenantas, jis – pulkininkas 

leitenantas, tad suprantama, vado 

pareigas teko užleisti jam. Nežinau, 

reikėtų į dokumentus pasižiūrėti, 

bet gal esu vienas iš pirmųjų 

karininkų kariuomenėje, pradėjęs 

rotaciją – 1996 m. palikau Klaipėdos 

rinktinės štabo viršininko 

pareigas ir išvykau vadovauti Tauragės 

rinktinei. 

Situacija Tauragės rinktinėje susiklostė 

nelabai gera, kai kurie savanoriai 

jautėsi vos ne partizanais, 

kovinis rengimas silpnas ir reikėjo 

naujo vado, kuris paimtų rinktinę į 

savo rankas, įvestų tvarką bei drausmę. 

Mjr. L.Stonkus Tauragėje ištarnavo 

dvejus metus. Tauragiškiai 

buvusio vado blogu žodžiu nemini. 

Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė, 

kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą, 

jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės 

vadas. Vėliau Žemaitijos brigados 

vado pavaduotojo pareigos, Baltijos 

gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19 

d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas 

Didžiosios Kovos rinktinės vadu. 

– Klaipėdoje daugelį savanorių 

aš pažinojau asmeniškai, žinojau 

jų vardus, pavardes, Vilniuje 

per trumpai ištarnavau. Vado ir 

savanorio santykis, tarpusavio supratimas, 

emocinis ryšys man yra 

labai svarbus. Keičiasi laikai, keičiasi 

aplinkybės, gyvenimas, kito- 

kie ir savanoriai. Prieš 15 metų ne 

visi, bet vis dėlto daugelis į savanorius 

ėjo iš patriotizmo, tačiau prisiminkime, 

kiek tarp mūsų buvo 

ir mėgėjų patriukšmauti, papolitikuoti, 

painiojusių patriotizmą su 

politika. Šiandien tokių nėra, pajėgos 

tapo normalia, sudėtine kariuomenės 

dalimi, o štai patriotizmo, 

tautiškumo stinga, kaip ir 

visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar 

tebemanau, kad negerai yra, kai 

jaunuolis į KASP ateina tik dėl to, 

jog jam privalomoji tarnyba būtų 

užskaityta. Deja, situacija tokia, 

o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos 

branduolį sudarytų savanoriai, jau 

atlikę privalomąją tarnybą ir pajėgose 

tarnaujantys penkerius ir 

daugiau metų. Su tokiais, kuriems 

tarnyba yra pašaukimas, kalnus 

galėtume nuversti. 

Plk. ltn. L.Stonkus be galo ramus 

ir santūrus žmogus, niekas 

jo negirdėjo kalbant pakeltu balsu, 

niekas nematė supykusio, įtūžusio. 

Toks tikras žemaitis. Tačiau 

visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis 

baudžia, tai ne be reikalo, yra už 

ką, prieštarauti neverta. 

– Man pačiam, – sako pulkininkas 

leitenantas, – tarnyba kariuomenėje 

davė labai daug, nė akimirkos 

nesigailėjau ją pasirinkęs. 

Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų 

nedaug, vos vienas kitas, kurie išėję 

iš kariuomenės pradeda aiškinti 

kaip ten viskas blogai. Tai kurio 

velnio tamsta sėdėjai toje kariuomenėje, 

ką konkrečiai pats padarei, 

kad geriau būtų? Valstybė be 

reikalo tau algą mokėjo? 

Pulkininkas leitenantas paskaičiavo, 

kad per penkiolika tarnybos 

metų maždaug pusę laiko praleido 

ne namuose. 

– Žmona turi savo verslą Klaipėdoje, 

tad ji negalėjo keltis, kur 

mane siuntė. Abi dukros mokėsi, 

baigė aukštąsias mokyklas, 

dabar jau turi savo gyvenimus, 

savo šeimas, o aš turiu anūką ir 

anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri 

Plk. ltn. Leonas Stonkus. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka 

metai ir mes su ja dideli draugai. 

Perduodu rinktinę ir grįžtu 

namo. Klaipėdoje jau žino, kad 

išėjau į atsargą, skambina, kviečia, 

siūlo darbus, reikia tik pasirinkti. 

Nesijaučiu nei nusiminęs, 

nei sutrikęs, atėjo laikas 

atsisveikinti, ir aš išeinu. Dalyvausiu 

šaulių, savanorių kūrėjų 

veikloje, tačiau į jokius vadus 

nepretenduoju, tegul jaunesni 

vadovauja. Atsiras daugiau laiko 

žvejybai, medžioklei, geroms 

knygoms, ypač istorinėms. 

Valstybė plk. ltn. Leono Stonkaus 

tarnybą Tėvynei įvertino 

Vyčio kryžiaus ordinu, Savanorio 

kūrėjo, Sausio 13–osios medaliais, 

krašto apsaugos sistemos 

apdovanojimais, Šaulių sąjunga 

išeivijoje – Šaulių žvaigždės ordinu.

psl. 

Savanoris 

Mūsų misija Kosove 

senbuviai dalijasi patirtimi 

Gr. Vilius DžIAvEČKA 

„Savanorio“ korespondentas 

Patruliuojant vyr. ltn. Vidas Ilgaudas 

šypsosi naujokams: 

– Ir mes tokie buvome, į viską 

žiūrėjome su baime, didelėmis 

akimis. Vairuotojai iš pirmųjų patruliavimų 

irgi grįždavo šlapi nuo 

prakaito. Laukti nėra kada – mūsų 

kuopos vadas, lenkų kapitonas, 

reikalauja kiek įmanoma greičiau 

naująją pamainą supažindinti su 

atsakomybės rajonu ir užduotimis. 

Sunku pasakyti, kada Kosove lengviau 

tarnauti – žiemą ar vasarą. 

Žiemos mėnesiais kelius padengia 

sniegas ir visureigių vairuotojams, 

norint įveikti sunkesnes atkarpas, 

tenka ant ratų montuoti grandines. 

Tuo metu tik 30 procentų provincijos 

kelių – pravažiuojami. Vasarą 

vargina karštis, o važiuojant 

kalnų keliais pakyla milžiniški dulkių 

kamuoliai, dulkės nusėda ant 

uniformos, trukdo kvėpuoti. Palijus 

tie patys dulkėti keliai virsta 

sunkiai įveikiama molio ir vandens 

tyre. Būdavo – užklimpdavome ir 

vienoje vietoje prasikapstydavome 

visą valandą. Nepaisant pavojų, 

patruliavimas – įdomiausia užduotis. 

Malonu, kai kažkur aukštai 

kalnuose išgirsti lietuvišką žodį 

„labas“, vietiniai mūsų visureigius 

ir vėliavėles atskiria, sveikinasi. 

Patruliuodami nusileidę nuo 

kalnų, užsukame į postą, kur lietuviai 

šiandien budi prie specialaus 

kelio, skirto KFOR pajėgų transportui. 

Juo taikdariai laisvai kerta 

Kosovo–Makedonijos sieną. Vyr. 

ltn. V. Ilgaudas susisiekia su postu, 

o po kelių trumpų frazių, juokais 

klausia, ar kava jau užkaista. Poste 

irgi nepėsti – atsiliepia: bus! 

Šiandien abejose pusėse prie 

Makedonijos sienos dirba mišrios 

komandos iš senosios ir naujosios 

pamainos karių. Iš Kosovo pusės – 

„senis“ eil. Egidijus Bražinskas ir 

naujokas j.srž. Donatas Vasiliauskas. 

Vyrai sklandžiai vykdo tarnybą, 

o eil. E.Bražinskas pasakoja, 

kad iš jų pusės į savo kaimą pasienio 

zonoje dar važinėja arba pėsti 

vaikšto vietiniai gyventojai. 

Reikia būtį atidiems, antai tarnaujant 

KFOR–12 būriui, šiame 

poste budėjęs vyr. srž. Vladas 

Ignotas, laiku pastebėjęs iš šalutinio 

kelio išėjusią mergaitę, ją spėjo 

tiesiog griebte išgriebti iš po 

pradedančios važiuoti graikų voros 

ratų. 

J.srž. D.Vasiliauskas jau ne kartą 

matytas Lietuvoje, mokymuose. 

Antai dar užpernykščiame „Klevo 

Žemaičiui kalnų tarpekliai nebaisūs. Vyr.srž Gintautas Kavalenka. 

lanke“ jį taikos palaikymo operacijų 

mokė kanadiečiai instruktoriai 

iš Kvebeko pulko, tik grįžę iš 

konfliktų regionų, o dabar jis pats 

– taikdarys. Pasiekė savo tikslą. 

Nuo Makedonijos pusės eismą 

tvarko naujokas j. srž. Rolandas 

Tučkus ir senosios pamainos vyr. 

srž. Gintautas Kavalenka. Senbuvis 

visus vaišina kava ir aprodo 

savo valdas: konteineris – skirtas 

tarnybai, šalia pupsintis dyzelinis 

generatorius, postą aprūpinantis 

elektra, buomas. Pusė metų, anot 

vyresniojo seržanto, visgi prailgo, 

laikas greičiau pradėjo eiti po 

atostogų, kada pajuto, jog tarnybos 

laikas Kosove persirito į antrąją 

pusę. Aišku, laisvalaikiu su 

artimaisiais galima susisiekti internetu, 

išvedžiotu po dauguma 

lietuvių gyvenamuosius konteinerius. 

Savanoriai susirašinėja 

elektroniniu paštu, tačiau yra ir 

tobulesnių priemonių – kariai 

ypač pamėgo tas kompiuterines 

programas, kurios suteikia galimybę 

ne tik girdėti, bet ir matyti 

savo pašnekovą. 

– Dukros nemačiau jau tris mėnesius, 

sesers – dar ilgiau. Ji uždarbiauja 

užsienyje ir specialiai 

grįžta namo, taigi šeimoj bus dviguba 

šventė, kartu grįšim – kalba 

vyr. srž. G.Kavalenka. 

Apsukę porą ratų Kačaniko gatvėmis 

grįžtame į bazę. Sustojame 

„prie vėliavų“, ten, šalia kelių 

krautuvėlių, ant stiebų plaikstosi 

išblukusios NATO, JAV, Lenkijos, 

Lietuvos, kitų KFOR misijoje dalyvaujančių 

šalių vėliavos. Perkame 

suvenyrų, senieji taikdariai jau 

pakuojasi kuprines. 

Kitą dieną vėl išvykstame patruliuoti. 

Visureigyje vyr. ltn. 

G.Sutkus, vrš. Valdas Milašius ir 

vairuotojas j. srž. R.Tučkus. Išvažiavę 

į pagrindinį kelią netrukus 

sukame į dešinę. Dar nematytas 

kelias – geras, asfaltuotas, tikriausiai 

neseniai nutiestas. Taikdarių 

džipai spėriai kyla aukštyn – į kalnus. 

J. srž. R.Tučkus atsargiai, tačiau 

užtikrintai vairuoja mašiną. 

Šiomis dienomis dar visi „žali“, 

o aš teiraujuosi, ar ne pirmą kartą 

seržantas išvažiuoja į kalnus. 

Pasirodo, atspėjau – pirmą. Matau, 

kad „Ševroletas“ vairuotojui 

lengvai paklūsta, bet vis tiek neramu. 

Maršrutas šį kartą parinktas 

vienas iš sudėtingesnių. O jei 

dar būtų buvę po lietaus – tai ir labai 

sunkiai pravažiuojamas. Mašinos 

po gero lietaus kalnų keliukais 

beveik plaukte plaukia. Kurgi neplauks 

– vanduo čia nesusigeria į 

žemę, kaip kad mes įpratę, – aplinkui 

vien akmuo ir klintys. Jis bėga 

iš aukštesnės vietos į žemesnę, kol 

pagaliau keliais ir skardžiais pasiekia 

daubas. Toliau važiuojame 

vingiuotu keliu, išsiraizgiusiu kalnuose. 

Kelkraščiai sutvarkyti už 

Europos Sąjungos lėšas – įrengta 

apsauginė juosta, kad nenudardėtume 

žemyn. Kur ne kur maty- 

ti albanų sodybos, kiemuose, kaip 

įprasta stovi automobiliai, traktoriai, 

kiti padargai. Žmonės verčiasi 

žemdirbyste, augina galvijus, o 

visų akį traukiančios naujų namų 

statybos atsiranda taip pat už ES 

skiriamas lėšas, arba vietos gyventojų 

užsienyje uždirbtus pinigus. 

Tik sustok netoli gyvenvietės ir atsidursi 

dėmesio centre. Taikdarius 

pirmiausia pastebi viską matantys 

vaikai, vėliau į KFOR–o mašinas 

pradeda neramiai žvalgytis 

suaugusieji. Bataliono vertėjas 

mūsiškiams iš senojo būrio jau seniau 

perdavė žinią: „Žinot ką apie 

jus kalba kalnuose? Sako, tie, kurie 

važinėja plačiomis ir žemomis 

mašinomis, lietuviai, yra geri žmonės“. 

Tokia naujiena maloniai nu- 

teikia. Įsukę į žvyrkelį trumpam 

sustojame, šalia kavinė, pastatyta 

visai kaip „Bernelių užeiga“, iš 

rąstų. Stebimės, medinių pastatų 

čia labai reta. 

Visureigyje sujudimas – galima 

parūkyti, visi žvalgosi, kur surasti 

peleninę, o jos nėra. Vrš. 

V.Milašius ima butelį, atrodo, su 

mineralinio vandens likučiais. Bus 

peleninė: 

– Sakyk, Tučkau, kaip tau atrodo, 

čia vanduo, ar benzinas? Kvapo 

lyg ir neužuodžiu, – nori apsidrausti 

viršila. 

– Parodyk, – atsiliepia vairuotojas. 

Visi baimingai žiūrim į butelį, 

kol, pagaliau lemiamą žodį taria j. 

srž. R.Tučkus. – Čia vanduo, negali 

būti benzinas, mašinos – dyzelinės! 

Visi pritariame. Judame toliau, 

pastebiu ant mašinos vairo iškalbingą 

seniau čia tarnavusių lietuvių įrėžtą 

užrašą: „Mylėk kaip žmoną, gainiok 

kaip uošvę!“ Šventa tiesa. Toliau kildami 

aukštyn visureigyje jaučiamės 

kaip lėktuve, truputį spaudžia galvą: 

– Klausyk, Tučkau, – kreipiasi 

grandies vadas į vairuotoją, – ar 


tau galvos neskauda? Man tarsi 

ausis kas būtų užgulęs. 

– Taip, spaudžia truputį, ir aš 

panašiai jaučiuosi. 

– Tu, Tučkau, žiūrėk man, visgi 

už vairo, – nerimauja viršila. 

Galvos skausmas netrukus atlėgsta, 

pripratome. Viename siaurų 

kalnų posūkių priekyje mūsų 

važiuojantis visureigis netikėtai 

slystelėjo nuo kelio ir vienas ratas, 

nuslydęs nuo skardžio krašto, 

atsirėmė į žemiau riogsantį akmenį. 

Visureigis stabtelėjo, pakrypo į 

šoną, o iš būdos ir kabinos paskubomis 

išsiropštė kariai. Visų galvose 

tos pačios mintys: „Nejaugi 

taip turėjo atsitikti per vieną iš 

paskutinių patruliavimų?“ Mašina, 

mūsų laimei, toliau neslydo ir 

j. srž. Albinas Taujanskis, pasitaręs 

su vadu, nusprendė rizikuoti. Taip 

atsitikus, galima veikti greitai arba 

lėtai. Įšokęs mašinon, padedamas 

į priekį išėjusio kolegos, būrio mechanikas 

energingai spustelėjo akseleratorių 

ir džipas, šoktelėjęs iš 

vietos, sėkmingai nusileido ant 

visų keturių ratų. Laimingai išsisukome. 

Vėl sėdame į visureigius, o 

kitos mašinos stengiasi pravažiuoti 

kiek įmanoma arčiau uolos, toliau 

nuo pražūtingo skardžio krašto. 

Važiuojame į kitą kaimą, kurio 

prieigose taikdarius pasitinka trys 

didžiuliai aviganiai. Sukame į siaurą 

gatvę, o pataikome į kiemą – iš 

abiejų pusių du dideli mūriniai namai, 

priekyje aklagatvis. Iš pirmojo 

visureigio išlipa visi kariai, kartu 

su jais ir vyr. ltn. V. Ilgaudas. 

Kieme jau pilna vaikų, jiems taikdariai 

išdalija atsivežtas gėrybes 

– apelsinus, šokolado plyteles, jogurto 

indelius. Kieme renkasi sunerimę 

suaugusieji. Būrio vadas 

stengiasi juos prakalbinti kol kažkas 

atsiliepia vokiškai. Sužinome, 

kad apylinkėse ramu, taika, nieko 

blogo neįvykę. Iš gyventojų neišgirstame 

nei prašymų, nei nusiskundimų. 

– O kodėl tokie išsigandę, – albanų 

klausia būrio vadas. 

– Galvojome, kad darysite 

apiešką, išversite namus, – sako 

jaunas albanas, vokiškai išmokęs 

uždarbiaudamas Vokietijoje. 

Prie mūsų džipo, išsilaisvinęs 

nuo vaisių ir vaikų dėmesio, atskuba 

j. psk. Robertas Preikšaitis. Gal 

kas ne taip? Pasirodo, sėdėti džipe 

įvažiavus į svetimą kiemą, švelniai 

tariant, nerekomenduotina: 

– Jei jau įvažiavote į tokį užkampį, 

kaip mes dabar, tai visada 

išlipkite iš mašinos. Nežinia, ką 

sugalvos vietiniai, juk neaišku kokia 

jų nuotaika ir požiūris į KFOR 

taikdarius, todėl kitą kartą būtinai 

išlipkite, įvertinkite situaciją ir jau 

tada veikite savo nuožiūra. O dabar, 

kol sėdėjote viduje, buvo galima 

jūsų mašiną apversti. 

Puskarininkis teisus. Atsargumas 

čia būtinas. Mašinos atbulos 

vos išsuka iš ankšto kiemo, šeimininkai 

šypsosi, mojuoja, o pagyvenęs 

vyriškis rankų mostais bando 

pareguliuoti judėjimą. Apsukę 

ratą šiame kaime važiuojame iki 

griūties vietos. Toliau važiuoti neįmanoma 

– visas kelias užverstas 

stambiais kalkakmenio luitais, gerai, 

kad tuo metu, kai tai įvyko, čia 

nebuvo nei vietinių, nei taikdarių.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris 5 psl. 

savanorio kelias į 

karininkų korpusą, 

arba 

Kaip tapti atsargos leitenantu per 

199 paras 

Ats. ltn. Linas GIEDRAITIS 

Karo akademija 

Nors Mokomasis pulkas ir turi 

savo žavesio, tačiau visi su nekantrumu 

laukė – kaip gi bus ten, Akademijoje. 

Buvo smalsu: ką mokysimės, 

kaip žiūrės į mus, kiek laisvės 

turėsim, kur gyvensim. Visi tikėjosi, 

kad, patekę į aukštąją mokyklą, 

rasime kažką panašaus į kituose 

universitetuose įprastą akademinį 

bendravimą. Žiniasklaidos suformuotas 

Karo akademijos, kaip „elitinės 

mokyklos“, įvaizdis buvo gajus 

ir mūsų galvose. 

Studentų kovinio rengimo batalionas 

jau išformuotas, tad mūsų 

dešimtasis absolventų būrys buvo 

priskirtas prie 1-osios kariūnų kuopos. 

Nežinau kaip buvo anksčiau, 

kai absolventai buvo pavaldūs savo 

bataliono vadovybei, tačiau dabartinė 

tvarka sukėlė nemažai ginčų, 

nesusipratimų. Tam buvo priežasčių. 

Visų pirma – mes „vitaminai“. 

Tiems, kas anksčiau nebuvo susidūręs 

su šiuo kariuomenėje vartojamu 

žodžiu, paaiškinti galima paprastai. 

Dėl to, kad visos kovinio 

rengimo disciplinos, kurias kariūnai 

ketverius metus mokosi lygiagrečiai 

su savo civiline specialybe, 

absolventams suspaudžiamos į 15 

savaičių, o ir pats atsargos karininkų 

rengimas užtrunka neilgai. 

Su tuo galima sieti ir dar vieną 

daug ginčų sukėlusią priežastį 

– absolventų santykius su kariūnais. 

Kariūnų skepticizmą kėlė tai, 

jog vietoje ketverių metų, Akademijoje 

mes praleidome tik 15 savaičių. 

Mūsų argumentai, jog savo 

ketverius ar šešerius metus (su magistrantūra) 

daugelis jau praleido 

kituose universitetuose, jog Karo 

akademija neruošia dirigentų kariuomenės 

orkestrams, informatikų, 

teisininkų, skrydžių valdymo 

specialistų, jog dalis mūsų čia tik atlieka 

savo privalomąją karo tarnybą, 

kariūnams neatrodė rimti. Jie 

susimąstydavo tik išgirdę klausimą: 

„O kas jums neleido studijuoti kitur 

ir ateiti į vadų kursus?“. 

Karo akademija ne tik moko, 

bet ir auklėja, ugdo. Todėl norėjosi 

šiek tiek didesnio lankstumo iš taktikos 

karininkų, nes mūsų tikslas 

buvo išmokti visas pateikiamas karines 

disciplinas, o ne ugdyti savyje 

lyderius. Beje, mes dažnai svarstydavome 

(ir dar tebesvarstome) ir 

diskutuodavome apie visus išgirtosios 

lyderio ugdymo sistemos ypatumus. 

Tačiau tai jau kita tema. 

Vidaus tvarka, taikyta absolventams, 

kartais atrodė ginčytina, kartais 

ganėtinai laisva. Iš anksto užsirašius, 

vakare valandai galima išeiti 

į miestą, trečiadieniais buvo leidžiama 

grįžti ir iki dvidešimt ketvirtos 

valandos. Beveik visi savaitgaliai – 

namuose. Visa kita – pagal kariūnų 

dienotvarkę. Kėlimasis, mankšta, 

pusryčiai, bataliono rikiuotė, paskaitos, 

sportas, saviruoša. 

Mūsų mokslai Karo akademijoje 

– kariški. Vėl taktika, tiesa, jau 

skyriaus ir būrio lygmens, ginkluotės 

kursas, kurio metu buvome supažindinti 

su Lietuvos kariuomenėje 

turimais, taip pat labiausiai 

paplitusiais ginklais, jų raidos istorija, 

turėjome progos šaudyti lazerinėje 

šaudykloje, taip pat koviniais 

šoviniais pistoletais, automatiniais 

karabinais, kulkosvaidžiais, mėtėme 

kovines granatas. Nemažai problemų 

mokantis sukėlė platus ir išsamus 

karo inžinerijos kursas, taip 

pat ryšiai. Karo topografija, rikiuotė 

ir statutai, metodinis rengimas, 

ABC kursas – visa tai buvo mūsų 

duona kasdienė. 

Lauko pratybos – ypatingas dalykas. 

Viena savaitė spalio mėnesį 

ir trys savaitės lapkričio-gruodžio 

mėnesiais Centriniame poligone. 

Ten jau praktiškai išbandėme taktikos 

gudrybes, karo inžinerijos užduotis, 

topografų parengtus orientacinius 

žygius. Man įdomiausios 

buvo paskutinės keturios taktinių 

pratybų dienos, kada kiekvienas 

turėjo vadovauti būriui, planuoti 

operacijas, ruošti kovinius 

įsakymus. Iniciatyvos visiems kartais 

reikėdavo griebtis įvairiose netikėtose 

situacijose, kai būrio vadas 

buvo paskelbiamas žuvusiu, kai 

persekiodavo priešai, kai pasiklysdavome. 

O sniegas ir spaudžiantis 

šaltukas tik sustiprino tuos išgyvenimus. 

Dažnas tik tada pradėjo 

vertinti sausus batus, šiltą maistą, 

miegą, fizinį rengimą ir, svarbiausia, 

– draugus. 

Po šventinių atostogų visi turėjo 

progos išbandyti save vadovaudami 

šauktiniams kariams stažuotės 

metu. Dvi savaitės kariniuose daliniuose 

buvo ganėtinai geras poilsis 

prieš baigiamąjį taktikos egzaminą. 

Kompleksinis taktikos egzaminas 

vainikuoja visus kursus ir yra 

labai svarbus. Juk jei suklupsi, netapsi 

karininku. Čia turime pritaikyti 

ne tik taktikos, bet ir topografijos, 

karo inžinerijos kitų disciplinų 

žinias. Reikia išspręsti duotą taktinę 

situaciją, parengti kovinį įsakymą 

ir, aišku, įvykdyti nurodytą 

uždavinį. Taip pat apginti savo poziciją 

prieš karininkus – taktikos 

instruktorius. Jei atvirai – man tai 

buvo itin smagu. 

Ir... berods viskas. Taip, po visų 

Mokomojo pulko džiaugsmų, kovinių 

Gaižiūnų poligono uodų, paskaitų 

Karo akademijoje, šalimo Pabradės 

miškuose, po visų piktumų, 

ginčų, mokslų, nuotykių sulaukėme 

savo šventės – laipsnių įteikimo ceremonijos. 

Žinoma, nenusižengdami 

mūsų būrio nerašytoms tradicijoms 

– dar kartą, paskutinį kartą, 

išsivaikštom su garsiu šūksniu. 

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3) 

Kosove laikas bėga greitai 

Bendroje rikiuotėje ukrainiečiai, lenkai ir lietuviai. 

Vrš. Dainius ZINEvIČIUS 

KFOR–14 būrio vado pavaduotojas 

Pabandysiu parašyti, ką mes 

čia veikiame. Tarnybų būrys turi 

daug. Šį mėnesį net 15 sargybų. 

Į šias sargybas visai parai išeina 

11 karių, tarp kurių sargybos viršininkas 

ir išvedžiotojas. Kaip ir 

Lietuvoje, yra pamainos, viena 

postuose, kita budinti ir trečia besiilsinti, 

pamainoje po tris karius. 

Sargyba turi 3 postus. Dar yra tarnyba, 

vadinama BY–PASS, tai 

praleidimo punktas Makedonijos 

pasienyje, skirtas KFOR transportui. 

Sieną kertantiems pakanka 

parodyti identifikavimo korteles 

(ID), o jas turi visi KFOR 

kariai. Su šia kortele galima pakliūti 

į bet kurią pajėgų bazę Kosove. 

Mūsų daugianacionalinėse 

užduoties vykdymo pajėgose „Ry- 

Vokietija 

Nauja Bundesvero rezervo koncepcija 

patvirtinta 2003 metais. 

Rezervo skaičius nuo 334 000 mažinamas 

iki maždaug 100 000 karių. 

Vokietijoje rezervo reforma 

yra vykdoma dar ir dabar, jos tikslas 

– turėti perdislokuojamą rezervą, 

galintį dalyvauti tarptautinėse 

operacijose. 

Taikos metu Bundesvero rezervininkai 

gali būti naudojami: 

tai“ tarnauja amerikiečiai, lenkai, 

ukrainiečiai, graikai, armėnai 

ir mes, lietuviai. Taip pat šį mėnesį 

turėjome daug patrulių. Patrulių 

maršrutai penki. Maršrutai 

ir išvykimo laikas keičiami. Patruliuodami 

renkame informacija 

savo atsakomybės rajone. Yra 

bendrų patrulių su KPS (Kosovo 

policijos pareigūnais) ir su ISR. 

Tai toks patrulis, kada važiuojama 

nustatytu maršrutu (dažniausiai 

pasienyje su Makedonija), o 

mums virš galvų skrenda amerikiečių 

sraigtasparnis. Patruliavimo 

metu mūsų pasirinktoje vietoje 

(maršruto atsakomybės rajone) 

įrengiamas mobilus kelių kontrolės 

postas, kuriame tikrinami dokumentai 

ir asmenys bei jų transporto 

priemonės. 

Kasdien vienas karys skiriamas 

tualetų ir mums priskirtos aplinkos 

tvarkymui. O kas antrą dieną 

vienas karys eina padirbėti į valgyklą. 

Birželį lietuviai vykdys inžinerinę 

kelių žvalgybą, čia jau naujovė. 

Tai tokios mūsų tarnybos. 

Krūviai tikrai nemaži. 

Lenkai yra lenkai, juokaujame, 

kad būti lenku yra specialybė. Labai 

mėgsta bendrauti, svetingi, bet 

kartais – savanaudžiai. Lenkų yra 

įvairių, vieni geresni, kiti pasipūtę. 

Jei čia mūsų būtų kuopa, tai, manau, 

reikalai pagerėtų, nes bent 

kelis žmones turėtume štabe. Žinojome, 

kas mūsų laukia, kokios 

tarnybos, gyvenimo sąlygos ir visa 

kita. Laisvalaikiu savanoriai eina 

į sunkiosios atletikos salę, žaidžia 

su lenkų kariais tinklinį, krepšinį. 

Laikas bėga greitai, nespėjom įsivažiuoti, 

o jau liepą grupė karių 

skrenda į namus atostogauti. Atostogų 

rotacija baigsis rugpjūčio pradžioje, 

dar trys mėnesiai, ir mūsų 

misija Kosove baigsis. 

NaTo šalių rezervo apžvalga 

Kpt. Linas IDzELIS 

KASP štabas 

– tarptautinėse operacijose; 

– remti partnerių pajėgas; 

– Vokietijos ir jos piliečių apsaugai; 

– gelbėjimo operacijose; 

– tarptautiniam bendradarbiavimui. 

Už rezervininkų mokymą yra 

atsakingi reguliarūs vienetai, o 

dienų skaičius priklauso nuo daliniui 

skiriamų lėšų. 

Graikija 

Graikijoje rezervininkai yra neatsiejama 

ginkluotojų pajėgų dalis. 

Jaunuoliai, sulaukę 18 metų 

amžiaus, šaukiami atlikti privalomąją 

tarnybą, po jos yra priskiriami 

kurio nors dalinio rezervui, kur 

toliau ir mokomi. Rezervininkai 

Graikijoje sudaro didelę ginkluotojų 

pajėgų dalį, net 75 proc. Rezervą 

sudaro: 

– išėję į atsargą karininkai; 

– rezervo karininkai; 

– karininkai medikai; 

– visi buvę šauktiniai iki 45 

metų; 

– įstatymu nustatyta tvarka atleisti 

nuo tarnybos piliečiai iki 

jiems sukaks 41 ir 50 metų. 

Graikija savo rezervininkų į 

tarptautines operacijas nesiunčia. 

Jie kviečiami į mokymus kartą per 

trejus metus, darbo vietos mokymų 

metu griežtai saugomos įstatymų. 

Vengrija 

Vengrijos ginkluotąsias pajėgas 

šiuo metu sudaro apie 100 000 

karių, iš kurių beveik 60 procentų 

rezervas. Vyksta reforma, atsisakyta 

šauktinių, tai reiškia, kad visi 

reguliarūs vienetai bus sukomplektuoti 

100 procentų, o aktyvių 

rezervininkų reikės apie 10–20 

procentų. Nors pagal konstituciją 

visi Vengrijos piliečiai nuo 17 iki 

50 metų yra karo prievolininkai, 

rezervininkais tampa tik tie, kurie 

atlieka privalomąją tarnybą ir 

įgyja karinę specialybę. Jie vėliau 

kelis kartus (kol sulauks 30 arba 

35 metų), atsižvelgiant į turimus 

laipsnius, privalo dalyvauti ne 

mažiau kaip 90 dienų mokymuose. 

Mokymų metu rezervininkai 

yra apmokomi kaip ir profesinės 

tarnybos kariai. Rezervininkai savanoriai 

gali būti siunčiami į tarptautines 

operacijas. 

(Tęsinys. Pradžia Nr. 5)

6 psl. 

Savanoris 

Kur kovojo suvalkijos partizanai 



Pažėrų bažnytkaimis Kauno rajone-Raišupis 

Marijampolės savivaldybėje-Gulbiniškiai 

Vilkaviškio 

rajone-Agurkiškės ir Valkų miškas 

Šakių rajone – tokį maršrutą norintiems 

pakeliauti Tauro partizanų 

apygardos kovų takais pasiūlė 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių 

sąjungos Marijampolės filialas. 

O norinčių aplankyti kovų vietas 

gražų birželio 9-osios rytą atsirado 

daug – tai ir patys laisvės kovų dalyviai, 

ir Suvalkijos mokyklų moksleiviai, 

ir jaunieji šauliai, skautai, ir 

Vytenio bataliono kariai. Susidarė 

ilgoka automobilių ir autobusų eilė, 

kurią Pažėruose pasitiko Alšėnų seniūnas 

ats. mjr. Arūnas Stašaitis ir 

nulydėjo į tą vietą, kurioje 1951 m. 

rugsėjo 4-osios naktį, patekęs į rusų 

pasalą, žuvo LLKS Ginkluotųjų pajėgų 

štabo žvalgybos skyriaus viršininkas 

partizanų majoras Juozas 

Lukša. Okupantai nuo kojų nusivarė 

norėdami šį, buvusį architektūros 

studentą, pagauti – čia jis Vilniuje, 

demaskuoja provokatorių ir Lietuvos 

išdaviką Markulį, čia jau Suvalkijoj, 

vadovauja Birutės rinktinei, 

čia jis Stokholme, čia jau Paryžiuje, 

Eliziejaus laukais gėrisi, knygą rašo, 

čia vėl Lietuvoje. Žuvusio partizano 

kūną rusai ilgokai laikė Kauno kalėjime 

ir vis vedė į nelaisvę paimtus 

partizanus, kad dar ir dar kartą patvirtintų, 

jog tai tikrai jis – Lukša. 

Apie Juozo Lukšos žūtį žygio dalyviams 

papasakojo dim. mjr. Povilas 

Pečiulaitis-Lakštingala, kartu buvęs 

tą naktį, bet sėkmingai išsprūdęs iš 

rusų pinklių ir likęs gyvas. 



Karininkų tremties 65-osios metinės 

paminėtos Vilniaus karininkų 

ramovėje. Minėjimą suorganizavo 

Lietuvos kariuomenės karių, 

nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio 

genocido, artimųjų sąjunga 

(pirmininkas Vytautas Zabielskas), 

pranešimą skaitė dr. ats. plk. 

Stasys Knezys. 

1941 m. birželio 14-osios areštai 

ir trėmimai nebuvo spontaniški, 

kaip teigia rusų istorikai, esą artėjo 

karas ir reikėjo imtis prevencinių 

priemonių. Nieko panašaus, trėmimai 

suplanuoti iš anksto, jiems 

kruopščiai ruoštasi, juk sovietai netikėjo, 

kad vokiečiai puls, jie patys 

rengėsi Vokietiją užpulti. Dar 1940 

m. pabaigoje 29-ajame lietuvių korpuse 

sudarytas nepatikimų asmenų 

Raišupis. 1947 m. liepos 30-osios 

naktį šeši Geležinio Vilko rinktinės 

partizanai vaikščiojo po apylinkės 

vienkiemius ir įspėjinėjo gyventojus: 

artimiausiu metu rusai vėl trems lietuvius 

į Sibirą, slėpkitės, kas galite. 

Auštant pasiekė Karčiauskų sodybą 

ir joje nusprendė praleisti dieną, nes 

trauktis į mišką jau buvo vėlu. Įsitaisė 

daržinėje. Dieną sodybą apsupo 

rusų gaujos. Mūsiškiai kovėsi iki 

galo ir visi žuvo, tačiau jie – tiksliai 

žinoma – užmušė net 68 rusus. Kur 

buvo Karčiauskų sodyba, šiandien 

nė ženklo nelikę, tik paminklas šešiems 

bebaimiams lietuviams. 

Baltrušaičių sodybos Gulbiniškiuose 

taip pat nebelikę, tik ąžuolai 

ošia, o po jais rymantis paminklas 

primena, jog čia, 1948 m. vasario 2 

d., savo gimtajame kaime, žuvo Tauro 

apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, 

viena ryškiausių ir talentingiausių 

asmenybių Pasipriešinimo 

gretose. Žuvo išduotas, o išdavė netoliese 

gyvenusi ir su okupantais besitrainiojusi 

mergšė. Atkūrus Nepriklausomybę 

prokuratūra jai bylą 

kelti nepanoro, išdavikė taip ir numirė, 

visų niekinama ir smerkiama. 

Nuo Gulbiniškių nebetoli ir Opšrūtai, 

tapę lietuvių kovos prieš kolonizaciją 

simboliu. Šiame kaime 

įsitaisė nemažai rusų kolonistų šeimų. 

Ūkininkauti jie nei norėjo, nei 

mokėjo, įkūrė kolchozą ar sovchozą. 

Vyrams okupantų valdžia išdavė 

ginklus ir šie naktimis bastėsi po 

apylinkes, prisidengę partizanų vardu 

plėšikavo, žudė žmones. Moterys 

rusės valkatavo po kaimus, vogė 

vištas, jų vaikai taip pat vagiliavo, 

siaubė sodus. Partizanai du kartus 

įspėjo kolonistus ir pareikalavo išsinešdinti 

iš Lietuvos, o šiems ne- 

Lakūnas, kovojęs žemėje 

Kpt. Laimis PAKAUšIS 

Vyčio rinktinės 510 kuopos vadas 

1910 metų rugsėjo 11 dieną 

Pandėlio valsčiuje, Gineišių kaime 

gimė Albinas Tindžiulis. Gabus 

ir užsispyręs jaunuolis baigė 

Karo mokyklą, lankė karo avi- 

acijos kursus. 1935 metais jam 

buvo suteiktas karo lakūno vardas. 

Plėsdamas savo žinias tobulinosi 

ir toliau. 

1944 metais artėjo antroji okupacijos 

banga iš Rytų. Aviacijos kapitonas, 

taktiškai išprusęs, tikras Lietuvos patriotas, 

Pandėlio-Salamiesčio apylin- 

Tautos išsklaidymo metas 

sąrašas, kuriame 2600 pavardžių. 

Civilių asmenų areštai vyko labai 

paprastai: yra sąrašai, adresai, skirtas 

reikiamas kareivių kiekis, o kelią 

jiems rodė vietiniai komunistai 

bei komjaunuoliai, lietuviai ir 

žydai. Karininkai areštuoti kitaip. 

Baimintasi, kad jie gali priešintis, 

todėl areštai vyko poligonuose, lietuvius 

sumaišius su rusais ir išvežus 

juos į tariamus mokymus, rekognoskuotes. 

Atvežus į iš anksto 

numatytą miško aikštelę, išrikiuodavo, 

o tada iš visų pusių šokdavo 

krūmuose tūnoję ginkluoti enkavėdistai. 

Apstulbę žmonės nespėdavo 

net suvokti, kas čia vyksta ir kodėl, 

o jų jau laukė parengti sunkvežimiai, 

ešelonai, ilga kelionė kančių 

ir mirties keliais, Lamos ežeras, 

Norilskas... 

Šiandien jau žinoma, kad visi lietuviai 

karininkai turėjo būti sunai- 

paklusus, 1947 m. lapkričio 12-osios 

naktį Opšrūtuose apsilankė 70 Žalgirio 

rinktinės partizanų. Kolonistai 

buvo tokie įžūlūs, jog net bandė 

priešintis. Kurie priešinosi, tuos 

partizanai sunaikino, kiti, susikrovę 

į vežimus savo skudurus, pačias 

ir vaikus, iškeliavo nežinoma kryptimi. 

Opšrūtų operacija tiek Paleckiui 

ir Sniečkui Vilniuje, tiek ir jų šeimininkams 

Maskvoje, parodė, kad kol 

partizanų yra, Lietuvos kaimo kolonizacija 

neįmanoma. Ištremti ūkininką 

nesunku, tačiau apgyvendinti 

jo sodyboje kokį ivaną beprasmiška, 

nes neilgai jis ten kojas šils, partizanai 

išvys, o jeigu pasitaikys griežtesnis 

vadas, tai ir nušaus, nes kolonistai 

tokie pat nusikaltėliai kaip ir 

okupantai. Okupantai ir kolonistai 

saugiau galėjo jaustis tik dideliuose 

miestuose, patogiai įsitaisę iš lietuvių 

atimtuose namuose ir butuose, 

nes čia partizanai jų nepasiekdavo. 

Žygio dalyviai taip aplankė 

Tauro apygardos vado mjr. Zigmo 

Drungos-Mykolo Jono žūties vietą 

Agurkiškėse ir Valkų mišką, kuriame 

1945 m. gegužės 12-ąją vyko 

vienas didžiausių mūšių Suvalkijoje. 

Jo metu sunaikinta apie batalioną 

rusų. Partizanams šiame mūšyje 

vadovavo kpt. Jurgis Valtys 

(slapyvardis Lokys), Nepriklausomybės 

metais tarnavęs 7 Butigeidžio 

pėstininkų pulke. Buvo pati 

partizaninio karo pradžia ir partizanai 

kovėsi atvirai – užėmę žiedinę 

gynybą, išsikasę apkasus. Greitai 

įsitikinta, jog atviroje kovoje 

dešimteriopai ar net šimteriopai 

gausesnio priešo neįveiksi, reikalinga 

kitokia taktika: kirsti iš pasalų, 

greitai, netikėtai užpulti ir dar 

greičiau pasitraukti. 

kėse subūrė kelis ginkluotus būrius. 

Albino Tindžiulio-Dėdės partizanai 

ilgai ir sėkmingai kovojo Panevėžio, 

Rokiškio apskrityse. Albinas Tindžiulis 

žuvo 1949-02-02. 

Pandėliečiai A.Tindžiulio-Dėdės 

gimtinėje pastatė paminklą. 

Jis iškilmingai atidengtas birželio 

17 d. Iškilmėse dalyvavo Vyčio 

rinktinės 510 kuopos kariai. 

kinti – suvežti į vieną vietą ir sušaudyti, 

kaip lenkų karininkai Katynės 

miške. Sunaikinus karininkus, toks 

pats likimas laukė ir puskarininkių. 

1942 m. lietuvių latvių ir estų tautiniai 

korpusai turėjo būti likviduoti, 

šauktiniai kareiviai išsklaidyti po 

„plačiąją tėvynę“. Planus sumaišė 

prasidėjęs karas. 

Vien tik Norilsko lageriuose 

kalėjo 1 milijonas 117 tūkstančių 

žmonių, iš kurių 80 procentų 

ten ir žuvo. 1991 m. būrelis žuvusių 

karininkų vaikų ir artimųjų 

lankėsi Norilske ir pastatė paminklą, 

kurį pašventino mons. Alfonsas 

Svarinskas. Apie šią kelionę 

televizijos žurnalistė Vanda Preidytė 

sukūrė filmą „Šiaurės Golgota“, 

kuris ir parodytas minėjimo 

ramovėje metu. Norilske žuvusio 6 

Margirio pėstininkų pulko kuopos 

vado kpt. Liudo Literskio dukra 

Kpt. Virgilijus Rudokas 

Vyčio rinktinė 

Praėjo 61 metai nuo mūšio Lėno 

miške. Jį prisiminėme gražią, saulėtą 

birželio 18 dieną, atidengiant paminklą 

kpt. Juozui Krikštaponiui ir 

drauge žuvusiems partizanams. 

Kapitonas Juozas Krikštaponis 

gimė 1912 metais Užulėnio kaime 

ūkininko šeimoje. Jo motina buvo 

Prezidento Antano Smetonos sesuo. 

Juozas mokėsi Raguvoje, Marijampolės 

gimnazijoje. Mokslui 

buvo gabus. 1936 metais baigė karo 

mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąjį 

Algirdo pėstininkų pulką. Iki 1940 

metų pasiekė kapitono laipsnį. 

1941 m. pavasarį Juozas Krikštaponis 

pabėgo iš stovyklos Pabradėje 

ir slapstėsi savo tėviškėje Užulėnio 

kaime. 

1944 metais, artėjant frontui 

daugelis žmonių galvojo kaip reikės 

elgtis atėjus naujiems okupantams. 

1944 metais birželio mėn. vienoje 

Lėno kaimo pamiškės sodyboje 

įsikūrė besitraukiančios vokiečių 

kariuomenės štabas. Netrukus 

prie Bagnapolio vienkiemių raudonieji 

teroristai nušovė du vokiečius. 

Tai įsiutino vokiečius ir jie ruošėsi 

bausti visus pamiškės gyventojus: 

sušaudyti žmones, sudeginti trobesius. 

Juozui Krikštaponiui pavyko 

įtikinti vokiečius, jog žmonės čia 

niekuo dėti. 

Palankus lietuviams vokiečių 

generolas J.Krikštaponiui pasiūlė 

trauktis į Vakarus drauge su 

jais, nes grįžę rusai jį, kaip karininką, 

galėjo sušaudyti. J.Krikštaponis 

mandagiai atsisakė priimti pasiūlymą, 

nusprendęs priešintis sovietams. 

Palaikydamas šį sumanymą, 

vokiečių generolas davė 4 vežimus 

lengvųjų ginklų ir pažadėjo visokeriopai 

paremti. 

1944 metais liepos 20 dieną 

Taujėnų miške įvyko besikuriančių 

partizanų grupių sąskrydis. 

Į sąskrydį susirinko vyrai iš Vadoklių, 

Taujėnų, Siesikų, Pagirių. 

Viso jų buvo apie du šimtus. 

Violeta, išvykusi ieškoti tėvo pėdsakų, 

parašys: 

Tas prakeiktas žemės pakraštys, 

Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs. 

Ilgus dar dešimtmečius skaitys 

Tuos neišsiųstus-negautus laiškus 

Tie, kurie tikėjosi ir vylės... 

Tie, kurie beržais pavirtę tyli... 

(Violeta Zabielskienė. 

Nėriniai, Marijampolė, 2003) 

Ir viskas, tik žvarbūs vėjai svetimoje 

žemėje, senos pageltusios fotografijos, 

kapai, kurių nėra ir liūdesys, kai 

dar ir šiandien kas nors ima postringauti: 

o kodėl, girdi, kariuomenė nesigynė, 

nesipriešino? Lietuvos kariuomenė 

buvo pasiryžusi gintis ir savo 

pareigą ji būtų įvykdžiusi, reikėjo tik 

įsakymo. Ne karininkai ir ne prezidentas 

Antanas Smetona kalti, kad tokio 

įsakymo nebuvo; atsakomybė tenka 

A.Merkio vyriausybei, kairiųjų pažiūrų 

kariuomenės vadui V.Vitkauskui, 

paradiniam generolui S.Raštikiui. 

1941 m. birželio 14-oji įvairiai vadinama: 

Gedulo ir vilties diena, Bai- 


Pirmasis apygardos vadas 

Sąskrydyje dalyvavo 4 karininkai. 

Buvo įkurta partizanų rinktinė, 

kuri vėliau pervadinta Vyčio apygarda. 

Jos vadu išrinktas kpt. Juozas 

Krikštaponis, pavaduotoju – j. 

ltn. Danielius Vaitelis. 

J.Krikštaponis manė, kad partizanauti 

teks neilgai, apie 3-4 mėnesius, 

Vakarai nepaliks mūsų vienų, 

rusai turės pasitraukti. 

J.Krikštaponis savo būrį sudarė 

iš 40 vyrų, tarnavusių Lietuvos 

kariuomenėje. Kitiems patarė 

nestoti į okupacinę rusų armiją 

ir slapstytis. Jei prireiks pagalbos, 

visi bus pašaukti ginti savo Tėvynę. 

J.Krikštaponis su savo būriu laikėsi 

Leno miške, įrengtoje stovykloje. 

Jis buvo ypatingai gabus organizatorius, 

sugebėjo įtikinamai kalbėti, 

buvo ištikimas savo idėjai, karštas 

Tėvynės patriotas. 

1945 metais sausio 11 d. Lėno 

mišką apsupo didelės rusų pajėgos. 

Sausio 12-osios naktį grioviu 

nuo Bagnapolio rusai atslinko iki 

partizanų stovyklos. Auštant partizanų 

stovykla buvo užpulta. Mūšis 

tęsėsi apie šešias valandas. Stovykloje 

žuvo pirmasis Vyčio apygardos 

vadas Juozas Krikštaponis ir 18 

vyrų, dar 2 partizanai žuvo toliau 

nuo stovyklos, du partizanai pateko 

į nelaisvę. 

Po kpt. Juozo Krikštaponio žūties 

apygardos vadu tapo j. ltn. Danielius 

Vaitelis. Partizaninis karas 

tęsėsi. Kpt. J.Krikštaponio viltis, 

kad karas užtruks du tris mėnesius 

neišsipildė. Prieš imperinę galybę 

mūsų tauta liko vienų viena. 

Ši kova tęsėsi 55 metus po mūšio 

Lėno miške. 

Birželio 18 dieną Ukmergės 

rajono Lėno miške atidengtas 

paminklas kpt. Juozo Krikštaponio 

ir drauge žuvusių partizanų 

atminimui. Partizanai pagerbti 

tylos minute ir Vyčio 

rinktinės karių savanorių saliutu. 

Prisiminimais pasidalijo 

partizanas dim. kpt. Bronius 

Juospaitis, Lietuvos Laisvės 

Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas 

dim.plk. Jonas Čeponis, 

kiti laisvės kovų dalyviai. 

susis birželis, Tautos išsklaidymo 

pradžia... Išsklaidymo – taip, bet ne 

pradžia. Viskas prasidėjo dar XIX 

amžiuje – ir lietuvių tremtys ištisais 

kaimais į Sibirą, ir draudimas lietuviškai 

kalbėti viešose vietose, ir lietuviško 

rašto draudimas, ir draudimas 

lietuviams, baigusiems aukštąjį 

mokslą, dirbti Lietuvoje, ir visokie 

kitokie draudimai. Keitėsi valdovai, 

keitėsi imperijos pavadinimas, tik 

nesikeitė požiūris į pavergtas tautas 

– surusinti, o jeigu nesileidžia 

rusinamos – sunaikinti. Nacionalistinis 

ekstremizmas – stebėtinai stabilus 

Rusijos politikos bruožas. Filosofas 

Antanas Maceina sakėsi bėgęs 

nuo komunistų. Poetas Jonas Aistis 

1940 metais studijavo Prancūzijoje 

ir jam bėgti nereikėjo, tačiau, teigė 

poetas, būčiau buvęs tuo metu Lietuvoje, 

būčiau bėgęs ne nuo komunistų, 

o nuo rusų. Didieji menininkai 

vadovaujasi ne tik intelektu bei 

sąžine, bet ir ypatinga intuicija, todėl 

dažniausiai pasako teisybę.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris 7 psl. 

Kariai – visuomenės dalis 

Jūratė bANEvIČIENĖ 

Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių 

specialistė 

Mokinių patriotizmo ugdymas, 

aktyvus piliečių dalyvavimas visuomeniniame 

gyvenime yra svarbus 

Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos 

pedagogams. Patarlei, „lenk 

medį, kol jaunas“ neabejingi ir Vyčio 

rinktinės kariai, drauge su „Ąžuolo“ 

vidurinės mokyklos pedagogais 

ir mokiniais gegužės 24 rytą dalyvavę 

žygyje. Žygio dalyviai, 5-11 klasių mokiniai 

ir pedagogai, Panevėžio rajono 

Berčiūnų miškelyje pamatė rinktinės 

žvalgų: vyr. ltn. Valerijaus Gruodžio, 

vrš. Daliaus Ožalinsko, vyr. srž. Renaldo 

Stuknio ir gr. Amando Nudo 

programą, karių ginkluotę, karią pristatė 

vyr. srž. Ričardas Kukenis. Kario 

ekipuotę demonstravo ltn. Aivaras 

Šatrauskas. 

Koks žygis be kareiviškos košės! 

Kai kurie žygio dalyviai ją ragavo 

pirmą kartą. 

Apie rinktinės veiklą, jos pobūdį, 

svarbias misijas Kosove, Afganistane, 

Irake, pratybas, mokymus, 

sportinius pasiekimus papasako- 

Žvalgų pasirodymas. 

Vrš. Algimantas ILGŪNAS 

Didžiosios Kovos rinktinės štabas 

Gegužės 20 dieną Utenoje 

vyko Didžiosios Kovos rinktinės 

7–osios sporto žaidynės, 

o kartu ir Partizanų pagerbimo 

kariuomenės ir visuomenės vienybės 

dienos paminėjimas. Varžybose 

dalyvavo rinktinės štabo, 

802, 803, 804, 805, 806, 807, 

808, 809, 810, 811 kuopų kariai 

savanoriai ir profesinės tarnybos 

kariai, Vilniaus statybininkų 

rengimo centro mokyklos moksleiviai, 

Utenos šaulių rinktinė. 

Žaidynių metu rinktinės padaliniai 

ir svečiai žygiavo miesto gatvėmis 

į „Utenio“ stadioną, kur 

pasitiko rinktinės vadas ir valdžios 

atstovai. Akrobatinį skraidymą 

demonstravo Aviacijos 

rinktinė, vyko ginkluotės ir eki- 

Vrš. D.Ožalinskas supažindina su karių ginkluote. 

Srž. Audriaus Valmos nuotraukos 

jo rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas 

kpt. Virgilijus Rudokas. 

Žygyje dalyvavusių mokinių 

įspūdžiai: „Jeigu tokia mūsų kariuomenė, 

tai ir mes norime tarnauti!“ 

Pasak mokyklos direktorės 

Sportas 

Didžiosios Kovos rinktinės diena 

puotės paroda, koncertavo Vilniaus 

įgulos karininkų ramovės 

kapela „Vilnija“ (vadovas Leonas 

Pranulis). Norintys galėjo 

paragauti kareiviškos košės. 

Žaidynių programoje buvo 

krepšinio, virvės traukimo, granatų 

svaidymo, savanorių galiūno, 

svarsčio kėlimo rungtys, nekonkursinė 

šaudymo oriniu šautuvu 

rungtis. 

Krepšinio rungtyje 1–ą vietą užėmė 

809 (Molėtų) kuopos kariai; 

2–ą vietą Vilniaus statybininkų 

rengimo centro komanda; 3–iąją 

– 810 (Ignalinos) kuopa. 

Virvės traukimo rungtyje 

1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių) 

kuopa, 2–ąją – 809 

(Molėtų) kuopa, 3–iąją – 805 

(Ukmergės) kuopa. 

Granatų svaidymo rungtyje 

1–ąją vietą užėmė 806 (Anykščių) 

kuopa, 2–ąją vietą 811 (Šven- 

pavaduotojos Virginijos Kuzmienės, 

mokykla įgyvendina charakterio 

ugdymo programą. 

Karių dėka mokiniai sužinojo 

daug naujo, suprato, kad Lietuvos 

kariai neatsiejama tautos dalis. 

čionių) kuopa, 3–iąją – 809 (Molėtų) 

kuopa. 

Savanorių galiūno rungtyje 1–ąją 

vietą užėmė 811 (Švenčionių) 

kuopa, 2–ąją – 809 (Molėtų) kuopos 

komanda, 3–iąją – 804 (Trakų) 

kuopa. 

Svarsčio kėlimo rungtyje 

1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių) 

kuopa, 2–ąją – 808 (Zarasų) 

kuopa, 3–iąją – 810 (Ignalinos) 

kuopa. 

Nekonkursinės šaudymo oriniu 

šautuvu rungtyje 1–ąją vietą 

užėmė Marius Losinskis, 

2–ąją vietą – vrš. Arūnas Stanelis, 

3–iąją – Žydrūnas Navadničinas. 

Bendroje įskaitoje žaidynių 

nugalėtojais tapo švenčioniškiai 

– 811 kuopos kariai, antrąją vietą 

užėmė Ignalinos savanoriai 

(810 kuopa), trečiąją – molėtiškiai 

(809 kuopa). 

Treniruojasi Kyviškėse 

Vyr. ltn. Robertas 

švAbAUSKAS 

Aviacijos rinktinė 

Birželio antrojoje pusėje KASP 

Aviacijos rinktinėje treniruočių 

skrydžius lėktuvu Jak-52 pradėjo 

Ats. ltn. Eglė NENORTAITĖ 

Birželio 7 dieną KASP civilių 

ir karių bendradarbiavimo kuopos 

atsargos karininkai bei profesinės 

karo tarnybos kariai 

lankėsi Lentvario vaikų globos 

namuose. Savanoriai su mielu 

noru prisijungė prie Krašto 

apsaugos ministerijos ir poetės 

Ramutės Skučaitės sumanymo 

– aplankyti vaikučius, 

jiems padovanoti knygelių ir pabendrauti. 

Vaikai galėjo patys iš knygelės 

„Pasaką skaitau, pasaką piešiu“ 

išsirinkti ir išgirsti norimas 

pasakas. Tiek mažieji, tiek dideli 

vaikai susidomėję klausėsi pačios 

poetės Ramutės Skučaitės 

ir aktoriaus Gintaro Mikalausko 

skaitomų eilių. Pasak poetės, 

Karinių oro pajėgų lengvųjų atakos 

lėktuvų grandies lakūnai. Skrydžių 

tikslas - palaikyti skraidymų įgūdžius, 

kol bus remontuojami KOP 

lėktuvai L-39. Treniruočių skraidymus 

pradėjo 6 KOP lakūnai, kurie 

treniruosis iki birželio pabaigos. 

cKB kariai Lentvario 

vaikų globos namuose 

Jūratė bANEvIČIENĖ 

Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių specialistė 

tai vaizduotę lavinanti knygelė. 

Kiekvienas knygelėje ką nors 

nupiešęs taps jos bendraautoriumi. 

Atsidėkodami vaikai poetei 

R.Skučaitei ir kariams savanoriams 

padovanojo savo rankomis 

padarytas lauko gėlių 

puokšteles. 

Tai antrasis KASP civilių ir 

karių bendradarbiavimo kuopos 

karių apsilankymas Lentvario 

vaikų globos namuose. 

Pirmąjį kartą kariai savanoriai 

vaikus lankė praėjusių metų pabaigoje, 

tada buvo įteiktos Krašto 

apsaugos ministerijos kalėdinės 

dovanėlės. 

Civilių ir karių bendradarbiavimo 

kuopos kariai ir ateityje 

planuoja lankyti šių globos 

namų vaikus, su jais bendrauti. 

TaPK NEaTLYGiNTiNu 

Kraujo DoNoru 

Vyčio rinktinės kariai gegužės 29 dieną dalyvavo Nacionalinio 

kraujo centro neatlygintinos donorystės akcijoje „Dovanoju kraujo 

– dovanoju gyvybę“. Tapdamas donoru žmogus padeda kitiems, 

gelbsti gyvybes, šis jausmas kariams artimas ir suprantamas, tad ir 

agituoti, įtikinėti nereikėjo. 

Nuoširdžiai užjaučiame Štabo ir aptarnavimo kuopos 

vadą kpt. Valdą Pempę dėl mamos mirties. 

Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė 

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Kauno karininkų ramovės 

viršininkui ats. mjr. Gediminui Reutui dėl tėvo mirties. 

KASP vadas ir štabas 

Nuoširdžiai užjaučiame psk. Raimondą Noviką dėl mamos 

mirties. 

Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė 

Dėl mamos mirties nuoširdžiai užjaučiame vrš. Vandą 

Vadapolienę. 

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė 

Dėl tragiškos brolio žūties nuožirdžiai užjaučiame 631 

kuopos savanorį gr. Audrių Banį. 

Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė

psl. 

Savanoris 

Gr. Vilius DžIAvEČKA 

„Savanorio“ korespondentas 

Birželio 5–ąją Algirdo mechanizuotajame 

pėstininkų batalione 

įvyko misiją baigusios Goro provincijos 

atkūrimo grupės antrosios pamainos 

PAG–2 sutiktuvės. Kariai, 

atlikę misiją Afganistane, apdovanoti 

medaliais už „tarptautines misijas“, 

tarptautinėse operacijose 

dalyvaujantys nebe pirmą kartą – 

šio medalio ženklu. 

Praėjusių metų lapkričio mėnesį 

iš Ruklos į Afganistaną išlydėti 

kariai, vadovaujami plk. Gintaro 

Ažubalio, sėkmingai įvykdę užduotis, 

gegužės pabaigoje sugrįžo į Lietuvą. 

Taikdarių sutikimo ceremonijoje 

dalyvavo Krašto apsaugos 

ministerijos ir Lietuvos kariuomenės 

vadovybė, karių artimieji. 

PAG–2 misijos metu Goro provincijoje 

atliko daug svarbių užduočių. 

Mobiliosios ryšio ir stebėjimo 

grupės nuolat vykdavo į ilgo nuotolio 

patrulius 5–6 paroms, palaikydamos 

ryšį su atokiausiais Goro 

provincijos rajonais, aiškindavosi 

gyventojų poreikius. Provincijos 

atkūrimo grupės vadas plk. G. 

Ažubalis misijos metu bendravo su 

Čagčarano valdžios atstovais, susitikdavo 

su provincijos gubernatoriumi, 

bendradarbiavo su vietos 

saugumo ir nusiginklavimo komitetais. 

Šiuo metu Afganistane vyksta 

saugumo reforma, kurios metu lietuvių 

kariai perima ginklus iš Goro 

provincijos gyventojų. PAG–2 kariai 

sunaikino 2387 sprogmenis ir 

apie 12 tūkst. kg šaudmenų. 

Antrosios grupės sudėtyje misijoje 

dalyvavo ir daugiau nei 40 karių 

iš Savanorių pajėgų. Daugiausia 

iš Dainavos apygardos 1–osios 

rinktinės. 

PAG–2 vadas labai gerai įvertino 

savanorių būrį, kuris įrodė, kad 

savanoriai yra pasiruošę profesionaliai 

vykdyti tarptautinių operacijų 

užduotis ir itin noriai bei entuziastingai 

atlieka savo pareigas. Jie, 

anot pulkininko, pateisino kariuomenės 

vadovybės pasitikėjimą. 

Apsaugos būriui, vadovavo vyr. 

ltn. Giedrius Skiesgilas. 

Būrio savanoriai, vykdydami užduotis, 

įgavo neįkainojamos patirties. 

Kelmiškiai grandiniai Antanas 

Tučkus, Audrius Banys ir Martynas 

Vaičiulis pusmetį praleido Goro 

provincijoje, toli nuo artimųjų ir civilizacijos. 

Savanoriai į Afganistaną 

išvyko iš Prisikėlimo 6 rinktinės 631 

kuopos. 

Gr. M.Vaičiulis jau beveik penkerius 

metus tarnauja Kelmės 

kuopoje, neakivaizdžiai studijuoja 

Šiaulių universiteto Sociologijos 

fakultete. Trečiajame kurse 

savanoriui visgi teko pasiimti akademines 

atostogas. Dabar Marty- 

nas sako grįšiąs į universitetą ir dalį 

misijoje Afganistane uždirbtų pinigų 

skirsiąs mokslui. Prieš tarnybą 

Savanorių pajėgose gr. M.Vaičiulis 

šauktiniu atitarnavo Jėgerių batalione. 

Iki šių dienų su pasididžiavimu 

prisimena metus praleistus 

bataliono „Deltos“ kuopoje. Po 

tarnybos norėjęs pasilikti kariuomenėje 

šauktinis užpildė prašymą, 

tačiau tuo metu tapti profesionalu 

nebuvo galimybių. Grįžęs 

į gimtinę Martynas tapo 

savanoriu, o kai mūsų pajėgos 

pradėjo dalyvauti 

tarptautinėse misijose, 

su draugais A.Tučkumi ir 

A.Baniu perėjo atranką. 

– Tikėjomės – pasakoja 

vaikinai, – pakliūti 

į Kosovą, KFOR–o būrį. 

Tačiau išėjo truputį kitaip. 

Kuopos vadas pranešė, 

kad yra trys vietos – bet 

ne į Kosovą, o į kitą – 

Goro provinciją, Afganistane, 

PAG–2 apsaugos 

būryje. Kiek pagalvoję 

sutikome ir ankstyvą rudenį 

išvykome į pasirengimą 

Dragūnų mokomajame 

batalione. 

Specialus pasirengimas 

prieš misiją, anot 

karių, labai reikalingas, suvienodinamos 

karių žinios, tobulinami 

veiksmai skyriaus ir būrio sudėtyje, 

tačiau... misijos vietovė savo 

klimatu ir geografija labai jau skiriasi 

nuo poligono. Ypač naudingos 

buvo paskaitos apie Afganistano 

papročius, kultūrą, taip pat dari 

kalbos pradžiamokslis. 

– Į Afganistaną išskridome su antrąja 

grupe, – pasakoja Martynas, – 

Zokniai, Ramštainas (JAV karinė 

bazė Vokietijoje), Heratas ir paga- 

liau – Čagčaranas. Atmintin įstrigo 

Čagčarane pamatyti sovietinės karinės 

technikos likučiai. Va kaip būna, 

kai į Afganistaną atvykstama kariauti, 

galvojome žiūrėdami į suvarpytus 

šarvuočių ir sunkvežimių griaučius. 

Atvykę į stovyklą, kai dar ten buvo 

pirmasis PAG–as, apsigyvenome 

sausakimšose palapinėse. Suprantama, 

nebuvome labai patenkinti, 

tuo labiau, dar aklimatizacija, stre- 

sas. Kai stovykloje likome vieni, kiekvienas 

skyrius įsikūrė atskiroje palapinėje, 

viskas pradėjo stotis į savo 

vėžes. Atsigavome. Pirmosiomis savaitėmis 

visiems uždraudė sportuoti. 

Turėjome priprasti prie gyvenimo 

2250 metrų virš jūros lygio aukštyje. 

Asmeniškai aš jokio silpnumo nejaučiau, 

tačiau ir vėliau, prireikus 

sparčiau paėjėti, dažnas jausdavo 

oro trūkumą. 

Kai Afganistane minėjome savanorių 

dieną, sausio mėnesį, teko at- 

bėgti iš sargybos bokštelio į aikštę. 

Sukaupęs jėgas ir sunkiai gaudydamas 

orą vos prisistačiau ir paprašiau 

leidimo užimti savo vietą. 

Gyvenimo sąlygomis mūsų stovykloje 

nesiskundėme, maistas – geras, 

atsivalgėme amerikietiškų mėsainių 

ir dešrainių, valgykloje būdavo ir kitokių 

patiekalų, netgi ledų. Su namiškiais 

susirašinėdavome internetu, 

mėnesiui dar gaudavome 86 litus, 

skirtus pokalbiams telefonu. 

Savanoriai iš apsaugos būrio pasikeisdami 

budėdavo bokšteliuose, 

patruliuodavo Čagčarano apylinkėse, 

keletą kartų buvo išvykę į tolimesnį 

patrulį – aplankė Davlijaro 

ir Taivaro miestus. Vienas miestas 

nuo lietuvių stovyklavietės nutolęs 

60, kitas – daugiau nei 100 kilometrų. 

Šį atstumą lietuvių patruliai 

Afganistano keliais įveikė per daugiau 

nei 7 valandas. Keliai, anot savanorių, 

sunkiai pravažiuojami ir 

nenupasakojami. Norint suprasti, 

reikia pamatyti pačiam. Vėžes, 

kur vieną kartą pravažiavo koks 

nors transportas jau galima vadinti 

keliu. Būna, kad ir tokie keliai jais 

bevažiuojant paprasčiausiai „pradingsta“, 

o vėžlio greičiu ropojantis 

„Hameris“ vos neužlekia ant pakalnėje 

pastatyto namelio stogo. Nustebęs 

visureigio ekipažas tik tada 

pastebi, kad dar kiek, ir būtų pakibę 

ant skardžio krašto... 

Tarnyba Afganistane, anot savanorių, 

praėjo pakankamai ramiai, 

didesnių incidentų neįvyko. 

O situacijų tarnyboje pasitaikydavo 

daug ir įvairių. Tekdavo pakelti 

greitojo reagavimo skyrių dėl netoliese 

nakčiai įsikūrusių piemenų 

stovykloje uždegto laužo. Naktys 

ten mums neįprastos – stipriai 

atšąla oras, o naktinis dangus, 

mėnulis ir žvaigždės, atrodo visiškai 

kitokios nei Lietuvoje. Dangus 

ten, regis, arčiau, o mėnulis ir 

žvaigždės – didesni. Ne vienas tai 

pastebėjo. Mūsų kariams per pusmetį 

tarnybos teko išgyventi ir ti- 


„Lietuvoje geriausia, nes čia – tėvynė“, – 

sako antrosios Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos savanoriai, baigę misiją Afganistane. krą afganistanietišką žiemą, kurią 

Savanoris, SL 1469. 

steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. 

leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos. 

Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį. 

Eina nuo 1991 02 09 

PAG-2 kariai, kelmiškiai gr. Antanas Tučkus ir Martynas Vaičiulis. 

Autoriaus nuotrauka 

Molio namai ir avių kaimenės – įprastas Afganistano vaizdas. 

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56. 

El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.lt 

Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius. 

Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz. 

Indeksas 0099 

antrosios lietuvių pamainos kariai 

Goro provincijoje patyrė pirmieji. 

– Žiema kalnuose trunka iki pietų. 

Dažniausia, kiek prisninga per 

naktį, tiek po pietų ištirpsta, – pasakoja 

Martynas. – Aukščiau kalnuose 

oro sąlygos daug atšiauresnės, 

jas patyrė mobilios ryšio ir stebėjimo 

grupės. Mums išvykstant gegužę, 

dienos jau būdavo karštos, o 

naktys išlikdavo vėsios. Saulė kaitina 

iki pietų, o po pietų kyla vėjas, 

būna atvėsta oras. 

Lietuvių karius, išvykus už stovyklos 

ribų, labiausia šokiravo skurdi 

daugumos vietinių gyventojų buitis 

ir gyvenimo sąlygos. Afganistane 

žmonės didelėmis šeimomis gyvena 

iš molio drėbtuose nameliuose. 

Kuklūs pastatai apjuosti didelėmis 

tvoromis, jos dažniausiai nudrebiamos 

dar prieš pradedant statyti patį 

namą. 

– Ten nėra elementaraus apie 

asmens higieną ir sanitariją supratimo, 

todėl dažnas susimąstydavome, 

kaip šie žmonės apskritai išgyvena, 

kai toje pačioje upėje mazgoja kojas, 

ir čia pat iš jos semia vandenį 

maistui. Neskiepytas ir nepasirengęs 

europietis čia pirmosiomis savaitėmis 

susigriebtų visą abėcėlę 

hepatito virusų ir žūtų. Vaikai čia 

užauga vos ne natūralios atrankos 

principu, – mano taikdariai. 

Po misijos savanoriai kalba norintys 

pereiti į profesinę tarnybą. Iš 

kelmiškių trijulės tapti profesinės 

karo tarnybos kariais norėtų Martynas 

ir Antanas. A.Tučkui 

bebūnant misijoje smarkiai 

paūgėjo dukrelė, kurią tėtis 

pusę metų matė tik nuotraukose, 

atsiunčiamose elektroniniu 

paštu. Dabar šeimos 

galva džiaugiasi grįžęs į tėviškę: 

– Dukrelė vos bepažino, 

kai išvažiavau, jai tebuvo aštuoni 

mėnesiai, o dabar jau 

net metai ir trys mėnesiai! 

– Ar nebuvo sunku, – klausiu 

vyrų, – visgi pusę metų be 

atostogų Afganistane? 

– Ne, – kalba, žemaičiai, 

– sunku nebuvo. Laikas stovykloje 

tiesiog bėgte bėgo. 

Kai nuolat skubi, turi darbo 

ir vykdai užduotis pati misija 

pralekia labai greitai. 

– Jau Lietuvoje nusileidus 

lėktuvui, – pasakoja vyrai, – apėmė 

nenusakomas jausmas, Karmėlavos 

oro uoste net žalia akyse pasidarė 

– nuo emocijų ir gimtinės spalvų. 

Afganistane tokių spalvų nėra – ten 

dominuoja ruda ir geltona. O Lietuvoje 

geriausia, nes čia – tėvynė. 

Vyrai mažakalbiai, kaip ir dera kariams. 

Į misiją ateityje neatsisakytų 

vykti, tačiau dabar svarbiausia – pailsėti. 

Užtektų kokių trijų–keturių savaičių 

atostogų, be jų taikdarių dar 

laukia užtarnauta reabilitacija Druskininkuose 

arba Palangoje. 

Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoVeriS. 

Korespondentas gr. Vilius DžiAVečKA. 

Dizainerė Jurgita Šeštokaitė. 

Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“ 

Kaina 1 Lt 20 ct

Nr. 6 (366) - Lietuvos kariuomenė

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?