Savanoris - Lietuvos kariuomenė

yk 

2008 m. lapkričio 27 

Savanoris 

d. Nr. 11 (395) 

LIETUvOS SAvANORIų LAIKRAšTIS 

Savanoris 1 psl. 

Pirmosios dienos misijoje 

Gr. Dainius PILYPAS 

KFOR–19 

Prieš išskrisdamas į Kosovą iš 

savo draugo, Ruklos seniūno Ginto 

Jasiulionio, gavau bene geriausią 

dovaną, kurią pasiėmiau ir į 

misiją – Lietuvos istorinę vėliavą 

su Vyčiu. Mažesnę, trispalvę, jau 

anksčiau įsidėjau, bet istorinė vėliava 

taip pat labai brangi, nes man 

Lietuva – tai ne tik Nepriklausomybės 

kovos, valstybingumo atkūrimas, 

bet ir garsūs bei didingi 

viduramžiai, pergalės ir netektys, 

nuosmukiai ir prisikėlimai. Man 

nesvarbu, kad gal kam nors net 

juokinga, bet aš – patriotas ir žodžiai, 

jog atstovausime Lietuvą, 

būsime mažytė Lietuvos dalis svetimoje 

žemėje, man ne tušti. 

Pirmosios dienos Kosove pralėkė 

labai greitai, nes veikti turime 

ką – atskridome, reikia įsikurti, 

perimti patalpas, inventorių. 

Prasidėjo pirmieji patruliavimai, 

tarnybos, kol kas kartu su pasilikusiais 

KFOR–18 kariais, perduodančiais 

mūsiškiams patirtį. 

Sąlygos bazėje atrodo tiesiog 

fantastiškos – ko tik čia nėra! Parduotuvės, 

panašios į prekybos 

centrus, kavinė, kirpykla, siuvykla, 

skalbykla, kompiuterių tai- 

sykla, kino teatras, dar šokių pamokos, 

visokie žygeivių, bėgikų, 

šachmatininkų būreliai, puiki treniruoklių 

salė, krepšinio, beisbolo 

aikštelės ir t.t. 

Orai dar šilti, bet klimatas kitoks 

nei Lietuvoje – naktį jau 

būna žvarbu, paryčiais, kada keliamės, 

pradeda po truputėlį šilti, 

įdienojus net karštoka darosi. 

Grožimės Liuboteno kalno vaizdais. 

Jo aukštis – pustrečio kilometro, 

mums, lietuviams, lygumų 

gyventojams, atrodo labai įspūdingas. 

Nuo bazės iki to kalno 

apie 30 km, o atrodo, kad jis čia 

pat, kieme... 

Po dviejų savaičių vilniečius 

išlydėjome namo, į Tėvynę ir visas 

pareigas bei užduotis jau vykdo 

mūsų būrys. Vieną sekmadienį, 

kai didesnė būrio dalis buvo 

laisva nuo tarnybos, nuvykome 

pasižvalgyti po Mitrovicą. Įspūdžių 

daug, bet vis dėlto įdomiausia 

mums buvo danų bazėje, taip 

pat užkopti į kelias, prie Mitrovicos 

esančias, kalvas, kurios Lietuvoje 

jau būtų laikomos tikrais kalnais. 

Dvi dienas kitoje bazėje treniravomės 

malšinti riaušes. Pirmąją 

dieną šiek tiek pasimokėme iš 

lenkų, o kitą jau dalyvavome rimtesnėse, 

panašiose į tikrovę, pratybose. 

Labai įdomios pratybos, ir 

naudingos, nes ką gali žinoti, nors 

2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 11 (395) 

Lietuvos kariuomenei – 90 

Iš prezidento Antano Smetonos kalbos, pasakytos per kariuomenės paradą 1927 m. 

Maža tesveria tautos teisė, jeigu 

jos neparemia tautos kalavijas. 

Šią tiesą suprato ir atjautė 

ne vien mūsų valdžia, bet ir 

plačioji lietuvių visuomenė. Tai 

matome iš to, kad valdžios balsan 

anuomet atsiliepė būrių būriai 

savanorių, su ginklu rankoje 

pasiryžusių ginti atgimstančią 

Tėvynę. 

Kitas naujakures valstybes, kaip 

štai Lenkiją, rūpestingai rėmė pasaulio 

galybės, laimėjusios karą, 

apsčiai aprūpino jas ginklais ir 

teikė joms visokių pašalpų. Lietuvos 

ne tik nešelpė anos galybės, 

bet dar grėsė pradžioje kitoms šalims 

duoti jai ginklų. Mat netikėjo, 

kad Lietuva gali išlikti nepriklausoma. 

Mes tikėjome, kadangi norėjome 

ir ryžomės būti nepriklausomi, 

ir tikėjimas neapvylė mūsų. 

Lietuviai įveikė visas kliūtis kelyje 

į nepriklausomybę: kad ir trukdomi 

kitų, jie susidarė savo kariuomenę. 

Dėl to mes galime šiandien 

pasakyti: ne svetimųjų dėka, o mes 

patys, savitai, įsisteigėme savo ginklo 

pajėgą. 

Nuo Gardino ligi Baltijos jūros, 

nuo Dauguvos ligi Vokiečių 

pasienio mūsų savanoriai, partizanai 

ir šauliai savo krauju pašventino 

mūsų tėvų ir protėvių žemę, savo 

žaizdomis ir savo gyvybės aukomis 

suteikė garbingą vardą jos kareiviui. 

Apie tai skelbia karių gynėjų 

kapai ir paminklai, jie rodo, kad 

Lietuvos karieuomenė Vilniuje 1939 m. 

lietuvių tauta moka branginti savo 

Tėvynės sargus. 

Lapkričio 23 diena mums primena, 

jog prieš dešimtį metų buvo 

paskelbtas galas tai gadynei, kada 

Lietuvos sūnūs buvo verčiami ginklu 

tarnauti toli svetimose šalyse 

svetimoms tautoms. Nuo tos dienos 

tapo Lietuva daug laimingesnė: 

jos sūnūs privalo stoti ginkluo- 

n Nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. Lietuva neteko 4256 karių, šaulių ir partizanų. 

n 1941 m. Birželio sukilime žuvo apie 600 sukilėlių. 

n 1944-1953 m. partizaniniame kare žuvo apie 20 tūkstančių partizanų. 

n 1991 m. ginant Nepriklausomybę žuvo 23 lietuviai - civiliai, kariai, šauliai, policijos ir muitinės 

pareigūnai. 

tų vyrų eilėsna čia pat arti savo 

sodybų, ginti ir saugoti savo šeimų 

židinio, savo šalies turto, savo tikėjimo, 

savo tautos teisės. 

Argi ne pats didysis įvykis yra ta 

atmaina, kad mūsų krašto ginklo 

pajėga sudaroma jau iš savųjų ir 

savoms gėrybėms saugoti, savo pačių 

įvestai, o ne svetimųjų primestai 

tvarkai palaikyti? 

Dėl to dabar tėvams ir giminėms, 

leidžiant savo vaikus kariuomenėn, 

nebetenka nei raudoti, 

nei liūdėti, kaip kad seniau būdavo 

prie svetimųjų valdžios, o tenka 

džiaugtis ir didžiuotis, kad savo 

Tėvynei ir savo tautai jų vaikai tar- 

nauja. Tarnauti ginklu yra kiekvieno 

piliečio pareiga, bet ta pareiga yra 

miela ir garbinga. 

Be to, nepamirškime: paveldėtą, 

sukurtą pajėgą privalome stiprinti. 

Kariuomenės stiprumas – ne vien 

ginklas, bet ir jos doras išauklėjimas. 

Kareivis turi būti ne vien drąsus ir paklusnus 

savo vadui, bet teisingas, ir 

mylįs savo Tėvynę. Tų piliečio dorybių 

jis gali išmokti iš savo gerų draugų, o 

ypač iš savo vadų gero pavyzdžio. O 

mūsų ginklo pajėga yra vieninga: ir 

kareiviai ir jų vadai yra kilę iš to pat 

kamieno: daugiausia iš Lietuvos kaimo, 

iš kur ir prasidėjo lietuvių tautos 

atgimimas. 

tikime, kad mums, taikdariams, jėgos 

griebtis neprireiks.

psl. 


Apdovanojimai 

Lietuvos Respublikos Prezidentas 

apdovanojo: 

Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi 

Urboną Dailidę-Taurą ( po mirties) – Tauro apygardos partizaną, 

Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus 

viršininką; 

Afanasijų Kazaną (po mirties) – Nepriklausomybės kovų 

dalyvį, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvį, politinį kalinį, vieną iš 

politinių kalinių sukilimo Vorkutoje organizatorių ir vadų; 

Leoną Vilutį (po mirties) – Partizaninio pasipriešinimo Aukštaitijoje 

organizatorių, Tigro rinktinės įkūrėją ir pirmąjį vadą. 

Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi 

Birutę Danutę Papievienę (Ūkelytę) – Tauro apygardos partizanę; 

Jurgį Urboną-Lakštutį (po mirties) – Algimanto apygardos 

partizaną, apygardos štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininką, 

pogrindinės spaudos redaktorių ir leidėją, partizanų poetą. 

Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi 

Antaną Dobrovolskį – Tauro apygardos partizaną. 

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu 

kpt. Karolį Morkūną – Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 

501 pėstininkų kuopos vadą. 

Krašto apsaugos ministras apdovanojo 

padėkos raštu: 

kpt. Kostą Petrovą, kpt. Virgilijų Rudoką, kpt. Renatą Žvinienę. 

Lietuvos kariuomenės vadas apdovanojo 

kariuomenės medaliu „Už nuopelnus“: 

plk. ltn. Vytautą Reklaitį, mjr. Stasį Žegunį, mjr. Žilviną Vainorą, 

ats. mjr. Valdą Jakštą, vyr. ltn. Raimondą Šepetį, psk. Nijolę 

Bagočiūnienę, vrš. Audronę Janušauskaitę, vyr. srž. Vilmą 

Smilingienę, ats. mjr. Rimvidą Vaitiekūną, ats. vrš. Sigitą 

Vasiliauską; 


plk. ltn. Sigitą Bartušką, ats. kpt. Vytautą Voverį, vrš. Rimą 

Kerulienę, kpt. Irmantą Grušauską, ltn. Modestą Janušką, vrš. 

Dainių Cikatavičių, vrš. Valdą Benekoraitį, vyr. srž. Dainių Ragauską. 

Sausumos pajėgų vadas apdovanojo: 

kariuomenės pajėgų medaliu „Už pavyzdingą tarnybą“: 

srž. Česlovą Daujotą; 


kpt. Ričardą Dryžą, kpt. Vaidotą Vaičių, srž. Egidijų Šakalinį, 

gr. Vilių Džiavečką, gr. Gintarą Mockų, kpt. Artūrą Gorochovenką, 

kpt. Skirmantą Valatkevičių, psk. Algimantą Vyturį, srž. 

Donatą Vaisvalavičių, gr. Kazimierą Česnakevičių, gr. Ričardą 

Kašėtą, srž. Rolandą Skiepenaitį, kpt. Vitalijų Fedijų, srž. Tomą 

Baškį, srž. Gintarą Zanevičių, gr. Zigmantą Rudgalvį, kpt. Kęstutį 

Jančį, j. psk. Artūrą Ivanovą, vrš. Arūną Katilevičių, j. srž. 

Antaną Tučkų, vrš. Andrių Pekūną, srž. Vytautą Pivorių, j. srž. 

Galiną Baltušienę, j. srž. Vaclovą Gricių. 

KASP vadas apdovanojo: 

kariuomenės pajėgų lygmens medaliu „Už pasižymėjimą“: 

kpt. Vytautą Daunaravičių, kpt. Sigitą Sinkevičių, kpt. 

Giedrių Skiezgilą, vyr. ltn. Ramūną Murauskį, vyr. ltn. Aurelijų 

Neifaltą, kpt. Mindaugą Albrechtą, kpt. Jaroslavą Dubaką, 

kpt. Žydrūną Palubinską, kpt. Andžejų Stefanovičių, kpt. 

Marių Sušinskį, vyr. ltn. Saulių Bundulą, vyr. ltn. Saulių Kuiziną, 

j. psk. Virgilijų Joniką, j. psk. Raimondą Vašką; 

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS 

DEKRETAS 

DĖL BRIGADOS GENEROLO LAIPSNIO SUTEIKIMO 

2008 m. lapkričio 12 d. Nr. 1K-1582 

Vilnius 

1 straipsnis. 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 15 punktu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos 

sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos krašto 

apsaugos ministro teikimą, 

s u t e i k i u pulkininkui Gintautui ZENKEVIČIUI, 

Krašto apsaugos ministerijos Generaliniam inspektoriui – brigados generolo laipsnį. 

straipsnis. 

Šis dekretas įsigalioja nuo š.m. lapkričio 23 d. 

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS 

kariuomenės pajėgų medalių „Už pavyzdingą tarnybą“: 

vrš. Kęstutį Orentą, vrš. Romą Siaurusaitį, vyr. srž. Beną 

Kaupą, vyr. srž. Mariją Šlekaitytę, vyr. srž. Saulių Vaičiūną; 

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (15os 

metų): 

srž. Evaldą Armanavičių, srž. Ingą Orlovienę, ats. ltn. Raimondą 

Briedį, srž. Ričardą Griguolą, gr. Vaidą Stankevičių; 

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą: (10ies 

metų): 

gr. Raimondą Ambrasiūną, gr. Vilmantą Kurgoną, j. srž. Valdą 

Beniulį, gr. Marių Songailą, gr. Aleksandrą Pachomovą, gr. 

Marių Purauską, eil. Algį Jankauską, ats. ltn. Antaną Žmėjauską, 

gr. Laimį Stipiną, gr. Darių Kaminskį, gr. Sergejų Fariliuką, 

gr. Raimondą Šiaučiulį; 

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (5erių 

metų): 

j. srž. Robertą Boiką, j. srž. Aivarą Latauską, j. srž. Rasą Vansevičienę, 

j. srž. Arną Motūzą, j. srž. Justiną Kaziukonytę, gr. Saulių 

Vaitkevičių, gr. Darių Čenį, gr. Marių Paužą, gr. Tomą Barauską, 

gr. Viktorą Bučionį, gr. Rolandą Slavinską, gr. Deividą Talaišį, 

gr. Donatą Baltrušaitį, eil. Regimantą Vabuolą, eil. Mindaugą Vyšniauską, 

eil. Marių Leščinską, j. srž. Jevgenijų Korneičiuką, gr. Anatolijų 

Vavulą, gr. Mindaugą Vackonį, gr. Paulių Štarą, gr. Mindaugą 

Stumbrį, j. srž. Robertą Meškį, j. srž. Igorį Syrkovą, gr. Tomą Ragainį, 

gr. Gedą Kenzgailą, gr. Praną Šatkauską, gr. Tomą Skrinskį, 

gr. Eriką Šlimaitę, gr. Aurelijų Strumylą, gr. Vytautą Alboką, gr. Viktoriją 

Stancikaitę, eil. Nerijų Brazą, eil. Vaidą Gadliauską, srž. Darių 

Genį, gr. Valdemarą Jelinską, gr. Jurgitą Miliškevičiūtę, gr. Tomą 

Šližauską, eil. Modestą Monkevičių, eil. Aidą Davolytę, srž. Vytautą 

Vilkelį, gr. Audrių Inčirauską, gr. Mantą Bilotą, gr. Rimutę Petronytę, 

gr. Aurimą Šiaučiūną, eil. Raimondą Rozenbergą, eil. Andrių 

Striuogą, eil. Gintarą Survilą, eil. Eimantą Astiką; 


kpt. Mindaugą Bernacką, kpt. Nerijų Gudmoną, kpt. Alfredą 

Savičių, vyr. ltn. Donatą Bačiulį, vyr. ltn. Aivarą Šatrauską, 

ats. ltn. Liudviką Vasiliauską, vrš. Gintautą Matulį, vrš. Mindaugą 

Martinkų, vrš. Egidijų Norvilą, srž. Liną Oertelį, srž. Arūną Petrauską, 

srž. Rimantą Viskačką, j. srž. Tomą Dumbliauską, j. srž. 

Kęstutį Kolbergį, j. srž. Otiliją Lukenskaitę, j. srž. Darių Petruškevičių, 

j. srž. Tarasą Šuruburą, gr. Tautvydą Balčių, gr. Donatą Bukauską, 

gr. Modestą Gendvilą, gr. Andrių Kančiauską, gr. Kęstutį 

Kazielą, gr. Jurį Kauną, gr. Tomą Maslauską, gr. Aurimą Motūzą, 

gr. Gediminą Mockų, gr. Darių Sadecką, gr. Aurimą Stokę, gr. 

Giedrių Žegunį, gr. Marių Žukauską, eil. Tomą Balyną, eil. Egidijų 

Jankauską, eil. Andrių Narvičių, eil. Laimį Paškevičių, eil. Andrių 

Žvironą, Dalią Liuberskienę, Danielių Praspaliauskį, Jadvygą Simanavičienę, 

Viliją Strimaitienę, mjr. Artūrą Jasinską, mjr. Saulių 

Paliulį, mjr. Žilviną Vainorą, kpt. Mindaugą Didžiulį, kpt. Kęstutį 

Pilecką, kpt. Ramūną Razgų, ats. kpt. Joną Andriuškevičių, 

ats. kpt. Astą Makauskaitę, vyr. ltn. Valdą Dulkę, vyr. ltn. Aleksandrą 

Kuzminą, vyr. ltn. Martyną Verešką, ats. ltn. Eglę Nenortaitę, 

psk. Mykolą Kačinską, psk. Žydrūną Sloviką, j. psk. Remigijų 

Čiulkinį, j. psk. Petrą Jodenukį, j. psk. Romą Paulauską, vrš. Arvydą 

Bikauską, vrš. Arūną Gudelevičių, vrš. Saulių Narbutą, vyr. 

srž. Ramūną Kemežį, vyr. srž. Artūrą Rozgų, vyr. srž. Ritą Savickienę, 

srž. Arvidą Čiapą, srž. Vaidotą Kudlinską, srž. Albiną Taujanskį, 

srž. Sergejų Tkačenką, j. srž. Andrių Jasadavičių, j. srž. 

Vidą Radvilavičių, gr. Akvilę Andziukevičiūtę, gr. Laimį Bratiką, 

gr. Genovaitę Charkovą, gr. Karolį Glinską, gr. Valerijų Jakštą, 

gr. Stanislovą Kolesniką, gr. Justiną Kauzoną, gr. Mareką Makarevičių, 

gr. Giedrę Magaitę, gr. Valeriją Mardusevič, gr. Liną 

Subačių, gr. Kristiną Steponavičiūtę, gr. Aleksejų Šarapovą, eil. 

Roką Urbonavičių, kpt. Valdą Pempę, ats. kpt. Virmantą Balandį, 

ats. kpt. Kęstutį Vasiliauską, ats. vyr. ltn. Gediminą Sūdžių, ats. 

j. psk. Joną Jaliniauską, ats. vrš. Antaną Ališauską, srž. Vaclovą 

Jurkšaitį, srž. Joną Pabiržį, ats. srž. Arūną Ivanauską, ats. j. srž. 

Virginijų Veilentą, gr. Vladą Jaciną, gr. Arūną Kodzevičių, ats. gr. 

Vilių Butkevičių, ats. gr. Audrių Chocką, ats. eil. Reimondą Baltrūną, 

ats. eil. Petrą Krivicką, ats. eil. Saulių Vaikasą. 

Violeta BUTENIENĖ 

Butigeidžio dragūnų mokomasis 

batalionas 

Spalio 28 d. Butigeidžio dragūnų 

mokomajame batalione 26 

bazinio kario savanorio įgūdžių 

kurso kariai savanoriai prisiekė ištikimai 

tarnauti Tėvynei, būti dorais 

ir garbingais Lietuvos kariais. 

Su šia priesaika baigėsi 7-asis, 

paskutinis šiais metais, bazinis kario 

savanorio įgūdžių kursas. Kurso 

tikslas: suteikti žinių ir įgūdžių, 

kad kariai galėtų kompetetingai 

vykdyti šaulio pareigas, žinotų 

savo funkcijas taikos ir karo metu 

Savanorių pajėgų vienetuose. 

Dalyvauti baziniame kurse gali 


Paskutinis bazinis 

kursas šiemet 

Eil. Justinas Blušniauskas batalioną palieka gerai nusiteikęs. 

Ingos Šmitienės nuotrauka 

Ltn. Karolis ZIKARAS 

PAG-8 visuomenės informavimo 

karininkas. 

Lapkričio 17 d. Afganistano 

Goro provincijos sostinėje Čagčarane 

vyko Lietuvos vadovaujamos 

Goro provincijos atkūrimo grupės 

pamainų pasikeitimo ceremonija 

Ats. ltn. Eglė TRATAITĖ, 

ats. ltn. Vytautas AUDZIJONIS 

Didžiosios Kovos rinktinė 

Spalio 17 – 25 d. Gaižiūnų poligone 

vyko tarptautinės pratybos 

„Tvirtas skydas 2008“, kuriose dalyvavo 

„Geležinio Vilko“ brigados 

padaliniai, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 

inžinerijos bataliono, 

Krašto apsaugos savanorių pajėgų, 

Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės 

paramos logistikos bataliono, 

Lietuvos karinių oro pajėgų ir 

Karo policijos kariai, beveik 1100 

žmonių. Pirmą kartą šiose pratybose 

bendrojo Baltijos bataliono 

štabe darbavosi Latvijos bei Estijos 

atstovai, taip pat dalyvavo Danijos 

patarėjų ir mokymo grupė. 

Didžiosios Kovos rinktinės Ci- 

visi kandidatai, turintys galiojančią 

medicininę pažymą apie tinkamumą 

tarnybai. 

Bataliono instruktoriai yra ypatingai 

reiklūs, griežtai laikosi pagrindinio 

kurso rengimo reikalavimo 

– parengti kvalifikuotą, 

išmanantį savo pareigas karį. 

Kursantai keturias savaites mokomi 

atlikti individualias taktikos 

užduotis, valdyti priskirtą ginklą, 

įsirengti šaulio ugnies poziciją, 

orientuotis vietovėje su žemėlapiu 

ir kompasu, naudotis ABC apsauginėmis 

priemonėmis, suteikti 

pirmąją medicinos pagalbą. Taip 

pat mokosi rikiuotės bei statutų, 

o baigę kursą ir prisiekę Lietuvai 

grįžta į savąsias kuopas. 

Misiją Afganistane perėmė 

aštuntoji pamaina 

– pusmetį ištarnavusią septintąją 

pamainą (PAG-7) pakeitė aštuntoji 

pamaina (PAG-8), vadovaujama 

plk. Vytauto Reklaičio. 

Lietuvos vadovaujamoje PAG, 

be Lietuvos karių ir civilių, tarnauja 

Danijos, Kroatijos, Jungtinių 

Amerikos Valstijų, Ukrainos ir 

Gruzijos kariai. 

,,Tvirtas skydas“ Gaižiūnų 

poligone 

vilių ir karių bendradarbiavimo 

kuopos savanoriams teko ,,vietinių 

gyventojų, vyriausybinių ir 

nevyriausybinių organizacijų atstovų“ 

vaidmuo, taip pat talkininkauti 

Algirdo ir J. Vitkaus-Kazimieraičio 

batalionams. 

CKB kuopos savanoriai, kartu 

su profesinės karo tarnybos kariais, 

turėjo galimybę patikrinti 

savo sugebėjimus ir įgūdžius 

spręsti įvairias problemas, reaguoti 

į kilusius konfliktus bei surasti 

tinkamus sprendimo būdus. 

Mokymai „Tvirtas skydas“ pirmą 

kartą vyko 2004 metais, tąkart 

jose dalyvavo tik „Geležinio 

Vilko“brigada. Didžiosios Kovos 

rinktinės savanoriai pratybose dalyvauja 

nuo 2006 m. 

cm

yk 

2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 11 (395) Savanoris psl. 

Ryžtas, valia ir garbė 

Spalio 30 d. 

Jono Žemaičio 

karo akademijosramovėjekariuomenės 

vadas 

gen. ltn. Valdas 

Tutkus 

įteikė apdovanojimus 

- „Lietuvoskaržygio“ 

statulėles 

KOP Aviacijos 

bazės sraigtasparniųeskadrilėslakūnui 

kpt. Jonui 

Devindoriui, 

KASP štabo ginkluotės vyr. specialistui 

vrš. Vladui Ignotui ir Kelmės 

rajono gyventojams Danutei 

ir Jonui Andruliams. Ypatingi 

padėkos ženklai taip pat įteik- 

ti nepalaužiamam kovotojui už 

Lietuvos laisvę, pirmajam Lietuvos 

kariuomenės karo kapelionui 

monsinjorui dim. plk. Alfonsui 

Svarinskui ir misijoje Afganistane 

tarnavusiai KASP štabo civilių ir 

karių bendradarbiavimo specialistei 

j. srž. Julijai Mišinaitei. Taip 

pagerbti kariai ir civiliai, kurių išskirtiniai 

poelgiai ar gyvenimas 

simbolizuoja ryžtą, valią ir garbę. 

2005 m. taikos rėmimo misijoje 

Kosove KASP būrio KFOR-12 

skyriaus vadas vrš. V. Ignotas išgelbėjo 

ketverių metukų albanų 

mergaitę. Nepastebėjusi pradėjusios 

judėti karinių mašinų voros, 

mergaitė atsiskyrė nuo šalikelėje 

stovėjusios šeimos ir metėsi 

tiesiai po sunkiasvorių automobilių 

ratais... Vrš. V. Ignotas pastebėjo 

mergaitę ir, rizikuodamas 

savo gyvybe, ištraukė mažylę 

J. srž. Julija Mišinaitė. Vrš. Vladas Ignotas. 

Gr. Miglė GADLIAUSKAITĖ 

109 kuopos savanorė 

1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis 

mūsų vyriausybės vadovas Augustinas 

Voldemaras pasirašė įsakymą 

Nr.1, nuo kurio ir prasidėjo oficialus 

ginkluotųjų pajėgų kūrimas. Šiandieninė 

Lietuvos kariuomenė yra ta pati 

prieš 90 metų įkurta kariuomenė, o 

lapkričio 23-ioji - mūsų šventė. 

Dainavos rinktinės savanoriai 

kariuomenės 90-metį šiek tiek „paankstino“ 

ir nusprendė paminėti 

lapkričio 16 d. Druskininkuose, nes 

lapkričio 23-iąją ir taip daug visokiausių 

renginių. 

Oras pasitaikė nekoks, bet kariui 

nebūna blogo oro. Šventė prasidėjo 

mišiomis bažnyčioje, o pats 

renginys vyko prie Druskonio ežero. 

Po raporto rinktinės vadui mjr. 

Arturui Jasinskui ir Lietuvos himno, 

buvo pristatyti mūsų svečiai - VSAT 

Varėnos rinktinės štabo skyriaus viršininkas 

plk. ltn. Juozas Urbonavičius, 

karinių dalinių bei sukarintų 

struktūrų atstovai. 

Grojo Lietuvos kariuomenės 

orkestras, kuriam dirigavo vyr.ltn. 

Dainius Povilionis. 

109 kuopos savanoriai atliko savo 

parodomąją programą, šoko Druskininkų 

kultūros centro šokių grupė 

„Opus“. Merginas aikštelėje pakeitė 

VSAT Varėnos rinktinės Druskininkų 

užkardos kinologų grupė, vadovaujama 

vyr. psk. Donato Motiejūno. 

Buvo labai įdomu stebėti, kaip 

pasieniečių šunys Lordas ir Argo 

vykdo įvairias kinologų komandas, 

ieško paslėptų narkotikų, padeda sulaikyti 

sienos pažeidėją. 

Pasieniečius pakeitė 109 kuopos 

savanoriai, demonstravę kovinės savigynos 

veiksmus. Žiūrovai negailėjo 

plojimų šauniai pasirodžiusiems 

kariams ir jų vadui kpt. Kęstučiui 

Valentai. 

Tačiau šventė dar nesibaigė. Svečiai 

bei žiūrovai buvo pakviesti pasižiūrėti 

mūsų ginkluotės ir kovos technikos, 

na ir pasivaišinti kareiviška koše, išgerti 

arbatos, pabendrauti su kariais. 

Kariuomenės diena – tai visų pirma 

pačių karių šventė. Šventė, kuri 

skatina nepamiršti, kas yra kariuomenė 

ir ką ji reiškia tautai ir kiekvienam 

lietuviui. Pamąstykime ir 

suprasime – aš reikalingas kariuomenei, 

nes esu jos dalelė, o kariuomenė 

reikalinga man. 

iš po ratų. Vrš. V. Ignotui statulėlė 

„Lietuvos karžygys“ įteikta už 

ryžtą. Šiuo metu viršila tarnauja 

misijoje Afganistane. 

Statulėle už valią įvertinta Karinių 

oro pajėgų lakūno kpt. J. 

Devindorio tarnyba. Nuo 1992 

metų Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis, 

daugiau kaip 3300 valandų 

skraidęs, karininkas ne 

kartą skubėjo į pagalbą nukentėjusiems 

žmonėms: skraidino 

sunkiai sužalotus ligonius, audrų 

metu gelbėjo skęstančius žvejus, 

gabeno donorų organus, gesino 

gaisrus. 2006 m. kpt. J. Devindorio 

vadovaujamas sraigtasparnio 

ekipažas gesino gaisrą Smiltynės 

miške Kuršių nerijoje. Tai 

buvo pirmoji tokio masto Karinių 

oro pajėgų operacija, neleidusi 

liepsnoms pasiglemžti miško 

iki pat Nidos. 

Statulėlė už garbę įteikta Kelmės 

rajono Maironių kaime gyvenantiems 

Jonui ir Danutei Andruliams. 

Vyriausiasis jų sūnus į 

Lietuvos karo akademiją įstojo 

tepraėjus ketveriems metams po 

nepriklausomybės atkūrimo. Juo 

pasekė ir trys jaunėliai. Keturi 

karininkai broliai Andruliai dabar 

tarnauja įvairiose kariuomenės 

rūšyse. Pagrindinė vertybė 

Andrulių namuose – patriotizmas, 

pagalba artimui ir sąžiningumas. 

Dar du asmenys pagerbti ypatingos 

padėkos ženklais. 

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 

– dimisijos pulkininkas, 

kovotojų už laisvę, politinių kalinių 

bei tremtinių kapelionas, 

pirmasis Lietuvos kariuomenės 

kapelionas. Okupacijos metais 

penkis kartus teistas už veiklą 

Lietuvos laisvės labui, 22 metus 

kalėjęs sovietiniuose kalėjimuose 

ir konclageriuose. Visas 

gyvenimas skirtas Tėvynei Lietuvai. 

2007 m. Goro provincijos atkūrimo 

grupėje tarnavusi j. srž. Julija 

Mišinaitė nuvežė popieriaus, 

pieštukų ir Lietuvos moksleivių 

piešinių. Mainais Goro vaikai baltą 

popieriaus lapą išmargino savo 

pasakojimais. Taip Julija surado 

būdą dviems visiškai skirtingiems 

pasauliams susikalbėti. Vėliau j. 

srž. J. Mišinaitės sumanymą išplėtojo 

dainininkė Jurga Šeduikytė. 

Bronzines 30 cm aukščio kario 

su Gediminaičių stulpais statulėles 

sukūrė skulptorius Romas Kvintas. 

Menininkas rėmėsi atkurtais XIV 

amžiaus Lietuvos kario ginkluotės ir 

ekipuotės pavyzdžiais. Svarbiausios 

detalės: kalavijas, šalmas, skydas ir 

kovinis peilis. Kęstučio ir Algirdo 

laikais lietuvis karys niekuo nenusileido 

kitų kraštų kariams. Tačiau ir 

geriausia ginkluotė yra bevertė be 

Tėvynės meilės ir ištikimybės, kario 

garbės, drąsos ir ryžto 

Kasmet Lietuvos kariuomenės 

vadas įteiks po tris „Lietuvos karžygio“ 

statulėles. 

„Savanorio“ inf. 

Kariuomenės diena Druskininkuose 

Iškilminga rikiuotė Druskininkuose. 

109 kuopos savanorių pasirodymas. 

Monsinjoras dim. plk. Alfonsas Svarinskas. 

Alfredo Pliadžio nuotraukos 

Astos Kazlauskienės nuotraukos

psl. 


Lietuvos kariuomenei – 90 


Paskutinės laidos kariūnas 

XV aspirantų laida Karo mokyklos duris pravėrė 1939 m. rudenį. Europos padangę jau temdė karo debesys, 

„tūkstantmetis Reichas“, savo bičiulės ir bendražygės komunistinės Rusijos skatinamas ir remiamas, gviešėsi užgrobti 

visą žemyną. Stalinas šypsojosi pro ūsus ir laukė momento, kai galės smogti peiliu vokiečiams į nugarą ir 

„išvaduoti“ visą Europą. Hitleris suvokė savo bičiulio klastą ir buvo priverstas pradėti prevencinį karą su Sovietų 

Sąjunga, tačiau karas dviem frontais reiškė vokiečių politikos krachą. Stalinas apmovė ir Hitlerį, ir Čerčilį, ir 

Ruzveltą ir visus kitus, bet vis tiek jautėsi nelaimingas, net pompastiškas pergalės paradas Maskvoje 1945 m. jo 

nedžiugino, – anokia čia pergalė, va jeigu mūsų tankai burgztų prie Lamanšo ir Pirėnų... 

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS 

„Savanorio“ redaktorius 

Laisvei blėstant 

Šiandien tie politinių gangsterių 

kruvini žaidimai gerai žinomi, bet 

tada, prieš septynis dešimtmečius, 

buvo tik nuojautos, spėliojimai ir viltys: 

gal karas nepalies Lietuvos, reikia 

tik neutraliteto laikytis, nesiduoti įveliamiems, 

stiprinti savo kariuomenę... 

Padidintas priėmimas į Karo mokyklą, 

vien aspirantų (būsimųjų atsargos karininkų) 

priimta beveik 300 – būsimųjų 

pėstininkų, kavaleristų, inžinierių, 

šarvuotininkų, ginklininkų, aviatorių. 

Žvarbūs istorijos vėjai išblaškė paskutiniąją 

kariūnų aspirantų laidą po 

visą pasaulį, vieni atsidūrė Sibire, kiti 

žuvo partizaninėse kovose, gyvų likę 

jau labai nedaug. Vienas iš jų – Vytautas 

Gurevičius, gyvenantis Vilniuje, 

Mildos gatvelėje Antakalnio kalvose. 

Garbaus amžiaus veteranas (pavasarį 

švęs 90–metį) prisimena, kad mokydamasis 

Marijampolės Rygiškių Jono 

gimnazijoje svajojo apie studijas Universitete, 

karininko profesija netraukė, 

bet taip pat žinojo, jog kaip ir visiems 

jauniems ir sveikiems Lietuvos 

vyrams, teks atlikti karo prievolę. Net 

mintis nekilo, kad gal nepašauks, o jeigu 

pašauks, tai gal išsisuksiu... Menkas 

vyras, jeigu net kariuomenėje netarnavęs! 

– tokia nuomonė vyravo visuomenėje. 

Tarnavo visi, ne tik ūkininkų 

vaikai, bet ir prezidento Antano Smetonos 

sūnus, ir užsienio universitetuose 

studijuojantys jaunuoliai. Algirdas 

Greimas, vėliau tapęs europinio masto 

mokslininku, studijavo garsiajame 

Sorbonos universitete Paryžiuje, bet 

atėjus metui atlikti karo prievolę, nutraukė 

studijas ir grįžo į Lietuvą. Pasakojama, 

kad prezidentas, išleidęs sūnų 

į kariuomenę, greitai pastebėjo, kad 

jo kareivis namie ir namie. Prezidentas 

nepatingėjo nuvažiuoti į dalinį ir 

sumišusiam kuopos vadui paaiškino: 

taip, jam, prezidentui, Julius yra sūnus, 

bet tamstai – tik eilinis Smetona, 

kaip ir visi. Įsivaizduokite kažką panašaus 

šiandieninėje Lietuvoje! 

Marijampolės apskrities karo komendantūroje 

abiturientas Vytautas 

Gurevičius pasisakė norįs tapti atsargos 

karininku ir sulaukė palankaus 

komendanto plk. ltn. Andriaus Kerbelio 

sprendimo: tinkamas, pasiųsti į 

Karo mokyklą. 

Atsargos karininkams parengti dar 

1926 m. Karo mokykloje buvo įsteigti 

aspirantų kursai. Juos nuolat tobulino, 

kol galiausiai atsirado aspirantų tarnybos 

įstatymas. 1937 m. aspirantų tarnyba 

pratęsiama iki 15 mėnesių, be to 

ir kadro kariūnai ir kariūnai aspirantai 

turėjo išbūti tam tikrą laiką kandidatais, 

išlaikyti konkursinius lietuvių 

kalbos ir Lietuvos istorijos egzaminus. 

Mokslai Karo mokykloje prasidėdavo 

tarnyba eiliniais kareiviais daliniuo- 

se. Čia būsimųjų kariūnų laukdavo 

jaunojo kareivio kursas ir ypatingas 

dalinio karininkų dėmesys: tinka 

jaunuolis į karininkus ar netinka? 

Kariūnai 

Jaunojo kareivio kursą Vytautas 

Gurevičius atliko 1–ame Gedimino 

pėstininkų pulke Ukmergėje, o 

jau grįžęs į Karo mokyklą pasijuto 

tikru kariūnu. Pateko į 1–osios aspirantų 

(pėstininkų) kuopos kulkosvaidžių 

būrį. Kuopai vadovavo 

kpt. Antanas Ramanauskas, būriui 

– ltn. Antanas Petkūnas (žuvęs sovietų 

konclageryje). Paskutiniaisiais 

Nepriklausomybės metais prasidėjo 

savanoriškas nelietuviškai 

skambančių, prievarta svetimųjų 

suslavintų, pavardžių lietuvinimas 

(latviai ir estai tai padarė anksčiau) 

ir pritrūko kelių metų, kad visų lietuvių 

pavardės sužėrėtų autentika 

ir grožiu. Okupantai iškart uždraudė 

pavardžių lietuvinimą, bet kpt. 

A. Ramanauskas prieš pat okupaciją 

dar suspėjo tapti Ramoniu. 

Mokykloje gražiai derinosi kovinis 

rengimas su patriotiniu ugdymu, 

tautine dvasia, pagarba lietuvių 

kalbai, kultūrai, papročiams. 

Kariūnai daug sportavo, o turintys 

meninių polinkių dainavo chore, 

galėjo groti įvairiuose ansambliukuose, 

literatai ir dailininkai būrėsi 

prie „Kariūno“ žurnalo. Kariūnai 

patys tą žurnalą redaguodavo, patys 

ir prirašydavo, tik redaktoriumi 

būdavo kuris nors karininkas. Vienu 

metu jį redagavo mokyklos lektorius 

ltn. Jonas Noreika (antrosios 

sovietų okupacijos metu pasipriešinimo 

organizatorius Generolas 

Vėtra, rusų nužudytas, jo biografija 

yra ir „Lietuvių rašytojų sąvade“), 

vėliau – j. ltn. Vytautas Tamulaitis 

(garsus vaikų rašytojas, Karo mokykloje 

dėstęs topografiją). Aktyviu 

„Kariūno“ bendradarbiu ir redaktoriumi 

greitai tapo Vytauto 

Gurevičiaus bendramokslis iš XV 

aspirantų laidos Benediktas Labėnas 

(Labenskas, pavardę susilietuvino 

Karo mokykloje), gabus poetas, 

vienas iš Dzūkijos partizanų 

vadų (slapyvardis Kariūnas), Adolfo 

Ramanausko–Vanago bendražygis. 

Beje, jie abu baigę tą pačią Seinų 

gimnaziją Lazdijuose. 

Daug laiko kariūnai praleisdavo 

laukuose, taktinėse pratybose. 

– Grįždavom, – prisimena Gurevičius, 

– nuvargę, dažnai sušlapę, 

nusiprausiam ir žygiuojam į valgyklą 

pietauti, valgykloje – orkestras 

groja. Iškart nuovargio tarsi nebūta, 

o apetitu niekada nesiskųsdavome, 

dauguma kariūnų – iš kaimų, 

ūkininkų vaikai, nebuvome išrankus. 

Maitindavo gerai, skaniai, tad 

kirsdavome viską. 

Ne visi. Tos pačios laidos kariū- 

.... ir 1939-aisiais, įstojęs į Karo 

mokyklą. 

nas Gediminas Ruzgys prisimena, 

kad kariūnui Abeliui Stražui, buržujų 

sūneliui, žmona vis atnešdavo 

pyragaičių, gerai įvyniotų, kad neatšaltų, 

mat jo skrandžiui kareiviškas 

maistas per grubus. Šlamšdavo 

ponaitis tuos pyragaičius, o visa 

mokykla šaipydavosi. Vėliau Abelis 

„darbavosi“ NKVD, karo metais 

pabėgęs į Rusiją, nuo fronto išsisuko, 

trainiojosi užnugaryje, sugrįžęs, 

net neturėdamas aukštojo išsilavinimo, 

įlindo į Vilniaus pedagoginį 

institutą – istorijos katedros vedėju. 

Dar vėliau – išdūmė į Izraelį. 

Tvarka mokykloje buvo pavyzdinė. 

Laisvo laiko kariūnai turėjo 

nedaug, tik vakarais, į miestą išleisdavo 

sekmadieniais, jeigu neturi 

nuobaudų. Kaip bausdavo už įvairius 

nusižengimus? 

– Dažniausia bausmė – budėjimas 

kuopoje be eilės. Dar skirdavo 

nakčiai patruliuoti mokyklos 

teritorijoje. Pati didžiausia ir sunkiausia 

– „po šautuvu“, t. y. su pilna 

uniforma ir šautuvu ant peties turėdavai 

stovėti „ramiai“, o būrininkas 

sėdi ant taburetės priešais ir stebi – 

krustelėjai nors truputį, viskas, teks 

stovėti dar kartą. Labai sunki bausmė, 

žinau, teko stovėti kartą visą 

valandą. Nubaudė būrio vadas ltn. 

Petkūnas, kai lauko pratybose iš- 

Vytautas Gurevičius atkūrus Nepriklausomybę... 

rinkau prastą kulkosvaidžio ugnies 

poziciją. 

Tos pačios XV laidos kariūnas 

aspirantas Albinas Sodonis „Savanorio“ 

redakcijoje yra pasakojęs, 

kad jis ir Adolfas Ramanauskas 

kartais ir per tvorą naktį peršokdavę, 

pas paneles traukdavę. 

– Na ne, vargu ar tai tiesa, – dvejoja 

Vytautas Gurevičius, – mes buvom 

jauni vyrai, ne šventieji, bet 

naktį po mokyklos teritoriją niekas 

negalėjo vaikščioti, nežinai slaptažodžio, 

patruliai iškart sulaikys. Vėliau, 

prie sovietų, jau viskas pairo, 

bet mes tuo metu buvome stažuotėse, 

pulkuose. Albinas kažką supainiojo. 

Juo labiau, kad Adolfas, 

Albinas ir aš tarnavome viename 

būryje ir buvome artimiausi 

draugai. Su Adolfu dar ir porininkai, 

tampydavome tą patį sunkųjį 

Brno sistemos kulkosvaidį (maksimą). 

Adolfas smulkesnio sudėjimo, 

bet vikresnis, greičiau orientuodavosi, 

todėl ir „po šautuvu“ jam 

neteko stovėti. Sutardavome puikiai. 

Labai komunikabilus, draugiškas, 

visada pasirengęs kitam padėti. 

Linksmas, gražiai dainuodavo, 

mokėjo daug anekdotų (tik ne tokių 

kaip šiandien). Aš net truputį 

jam pavydėjau, nes buvau tylesnis, 

galvodavau – štai šaunus dzūkas, 

tai ne mes, suvalkiečiai! Kartą teko 

lankytis ir Adolfo tėviškėje Bielėnų 

kaime, susipažinau su gražia, miela 

Ramanauskų šeima. 

Iš lektorių gerai prisimenu plk. 

ltn. Juozą Vitkų, busimąjį Dzūkijos 

partizanų vadą Kazimieraitį, žuvusį 

kovose. Dėstė karo inžineriją, labai 

išsilavinęs ir kultūringas karininkas. 

Mokyklos viršininkas brg. gen. Jo- 

nas Juodišius (žuvęs sovietų konclagery) 

mums nieko nedėstė, bet kartais 

naktimis tikrindavo sargybas. 

Visi laukė karo 

1940 m. pavasarį kariūnų batalionas 

praleido Pabradės poligone. 

Birželio 13–ąją šventė prezidento 

Antano Smetonos vardines, o kitos 

dienos rytą jau krovėsi į ešeloną, 

batalionas turėjo grįžti į Kauną. 

Vilniuje traukinys sustojo prie viaduko 

priešais Aušros vartus ir stovi, 

bet kariūnų neišleidžia, nors buvo 

numatytos ekskursijos po miestą, 

susitikimai su Vilniaus lietuviais. 

Į vagoną įlipa ltn. Ipolitas Šagamogas 

ir praneša: šįryt Raudonoji 

armija peržengė Lietuvos sieną! 

Iškart, prisimena Vytautas Gurevičius, 

vagone tapo tylu, tylu. Kauno 

link pajudėjo tik vėlai vakare ir važiavo 

tarsi į laidotuves. Kaune traukinį 

apsupo rusai – purvini, skarmaluoti, 

nieko neišleido iki ryto. 

Batalioną pasitikęs mokyklos viršininkas 

gen. Juodišius, kaip įprasta, 

padėkojo už tarnybą, patylėjo, tarsi 

norėjo dar kažką pasakyti, tačiau 

tik mostelėjo ranka: veskit žmones 

į patalpas. O ką sakyti, jeigu mokykla 

apsupta rusų, matosi jų postai, 

sunkieji kulkosvaidžiai. 

– Neilgai mes ten ir buvome, – 

prisimena Vytautas Gurevičius. – 

greitai išskirstė į pulkus stažuotei. 

Trys draugai – Vytautas, Adolfas 

ir Albinas – pateko į vieną dalinį – 

3–iojo Vytauto Didžiojo pėstininkų 

pulko III batalioną, kuriam vadovavo 

plk. lt. Juozas Šlepetys, vėliau 

žuvęs sovietų konclagery. Batalionas 

stovėjo Raseiniuose, bet dalis 

– Tytuvėnuose, saugojo Pagryžuvio 

karinius sandėlius. Kariūnus 

pasiuntė į Tytuvėnus. 

– Mokėme jaunus kareivius, 

naktimis tikrindavome sargybas, ir 

kalbėjomės, ginčijomės. Kas laukia 

mūsų Tėvynės? Mes nesvarstėme, 

kas gali atsitikti mums, kariūnams, 

nes ir taip aišku: koks Lietuvos likimas, 

toks ir mūsų. Adolfo nuomonė 

buvo tvirta: „Kada šita velniava 

baigsis? Turime kovoti!” Taip, turime, 

bet kaip, kokiu būdu? Pradžioje 

komunistai juk nekalbėjo apie 

„stojimą“ į Sovietų Sąjungą, tad 

būta vilčių, kad gal rusai mums paliks 

bent tokį valstybingumą kaip 

Mongolijos. Ar tik ne taip galvodami 

sutiko dalyvauti „liaudies vyriausybės“ 

veikloje Vincas Krėvė, 

Ernestas Galvanauskas? Bet rusai 

manė, kad Lietuva neverta net 

Mongolijos statuso. Tai paaiškėjo 

labai greitai ir iliuzijos išsisklaidė. 

Grįžo kariūnai iš stažuočių jau 

ne į Kauną, bet į Vilnių ir ne į lietuvišką 

karo mokyklą, o Raudonosios 

armijos pėstininkų karo mokyklą, 

pilną „komandyrių“ ir politrukų, 

rusų ir žydų, o greitai iš Rusijos atkėlė 

ir rusų kursantų batalioną. Joks 

rimtas mokymas nevyko. Lietuviai 

buvo nusiteikę labai patriotiškai. 

Aspirantams turėjo suteikti laipsnius 

ir paleisti į atsargą. Iškilmės 

prasidėjo lietuviškomis patriotinėmis 

dainomis. Net Stražas ir Bernotėnas, 

vienintelis kurso lietuvis, nuėjęs 

tarnauti okupantams, girtuoklis, 

cm

yk 


bijodami gauti į sprandą, dainavo. 

Laipsnių nesuteikė, tik greitosiomis 

išdavė popierėlius, kuriuose užrašė: 

„komandir zapasa“. Niekas dėl to 

nepergyveno – nedidelė garbė tapti 

rusų karininku, be to visi tikėjo, jog 

tai – laikina, greitai kils karas, rusai 

gaus į kailį, o mes padėsim juos 

mušti, turim savų sąskaitų. Adolfas 

Ramanauskas, anksčiau jau baigęs 

Pedagoginį institutą, išvyko mokytojauti 

į Dzūkiją, Sodonis įstojo į 

Šiaulių prekybos institutą, o Vytautas 

Gurevičius – į Vilniaus universiteto 

Medicinos fakultetą. 

Vokiečių–sovietų karas turbūt 

vienintelis karas, kurį Lietuva sutiko 

džiūgaudama, su vėliavomis ir 

dainomis. Miestų jaunimas, ūkininkai 

griebėsi ginklų ir būrėsi, prasidėjo 

Birželio sukilimas. Rusai bėgo 

it pablūdę, plėšdami ir žudydami 

civilius gyventojus. Antai Panevėžyje 

iššaudė cukraus fabriko darbininkus 

– mes bėgam, o jūs ir toliau 

cukrų gaminsit! 

Netrukus visi pamatė, kad vokiečiai 

niekuo ne geresni už rusus, tokie 

patys okupantai, todėl lietuviams 

reikia saugoti tautą, savus žmones, 

kultūrą, ūkį, nesikišti ir laukti karo 

pabaigos, viliantis, jog pavyks atkurti 

nepriklausomą valstybę. Tą gerai 

suprato visi – nuo generalinio tarėjo 

iki eilinio policininko. Kaune, „Lietūkyje“, 

sulaikė darbininką, pavogusį 

kelis maišelius miltų. Atiduok vagišių 

vokiečiams, jie jį sušaudys nė 

nemirktelėję. Direktorius pasikvietė 

vagystę išaiškinusį darbuotoją. 

„Kieno tie maišai?“ – „Mūsų“. – „O 

žmogus kieno?“ – „Irgi mūsų, lietuvis“. 

– „Tai ir nebūtina vokiečiams 

žinoti...“ 

Gydytoju dirbo 60 

metų 

Karo metais Vytautas Gurevičius 

tęsė studijas Universitete. Artėjant 

Raudonajai armijai iš sostinės 

išvyko paskutiniu traukiniu, 

kurį užpuolė rusų aviacija, buvo 

sužeistas. Fronto sulaukė gimtajame 

Sūsninkų kaime Kalvarijos 

valsčiuje. 

– Tėvas turėjo 18 hektarų. Labai 

darbštus, sumanus, mylėjo žemę, 

todėl mūsų laukuose javai būdavo 

gražesni nei kaimynų. Šeimoje augome 

penki vaikai, aš – vidurinis, 

viena jaunesnė sesuo mirė maža. 

Atėjus rusams nebeliko nieko, ištrėmė 

į Sibirą ir tėvus, ir brolį bei 

seseris. Aš likau tik todėl, jog gyvenau 

atskirai, Vilniuje. 

Į Vilnių Vytautas Gurevičius sugrįžo 

iškart praslinkus frontui ir 

dar nė Universiteto nebaigęs pradėjo 

dirbti gydytoju Žvėryne, Vytauto 

gatvėje. Vis dėlto gerai, kad 

ne visa inteligentija karo pabaigoje 

pabėgo į Vakarus. Dalis pasiliko ir 

buvo atsvara iš Rusijos atsibasčiusiems 

burliokams ir tokiems „kadrams“, 

kaip Stražas. Kokia tautai 

nauda, kad į Vakarus išdūmė žymiausi 

mūsų kalbininkai Antanas 

Salys ir Pranas Skardžius? Jų reikėjo 

Vilniaus universitetui. 

Su Adolfu Ramanausku Gurevičiui 

jau nebeteko susitikti, tačiau 

žinojo, kad jis – Vanagas, vadovauja 

Dzūkijos partizanams. 

– Vieną kartą, – prisimena, – 

nežinomi žmonės perdavė Adolfo 

laiškelį. Rašė, kad į Vilnių atvyks jo 

žmona, prašė pakrikštyti jų vaikelį. 

Taip susipažinau su Birute Mažei- 

kaite–Ramanauskiene. Ji pradžioje 

mane labai atidžiai nužvelgė, nes 

Adolfas turbūt pasakė, kaip turėčiau 

atrodyti, ir tik įsitikinusi, kad 

aš tikrai tas pats, pasisakė savo vardą. 

Aš su savo žmona Vlada jų dukrelę 

Auksutę ir pakrikštijau Žvėryno 

bažnyčioje, ten klebonavo 

labai patriotiškai nusiteikęs kunigas 

lietuvis. Krikšto metu Auksutė 

gavo ir krikščionišką Marijos vardą. 

Džiaugiuosi, kad mano krikšto 

duktė šiemet išrinkta į Seimą. 

Vėliau partizanų vado žmona 

paprašė paguldyti į ligoninę jos 

brolį Albiną. Gydytojas sutiko ir labai 

greitai pats atsidūrė KGB. 

– Neigti, jog pažįstu Birutę Mažeikaitę 

buvo beprasmiška. Aš tik 

sakiau, jog esu gydytojas ir privalau 

suteikti pagalbą visiems, Hipokrato 

priesaika įpareigoja. O jeigu jūs 

manot, kad ne visus galima gydyti, 

tai duokit sąrašą, kurių negalima 

guldyti į ligoninę. Tardytojas įsiuto 

ir spyrė man į kojas, bet paleido. 

Antrą kartą areštavo už ryšius 

su pusbroliu Vincu Patacku, Tauro 

apygardos partizanu, bet ir tada likimas 

man buvo palankus. 

KGB neužmiršo gydytojo Gurevičiaus 

ir vėliau: 

– Pasiūlė tapti informatoriumi. 

Sakau, na ką aš, psichiatrinės ligoninės 

gydytojas, jums galiu pranešinėti? 

Po kurio laiko vėl kviečiasi. Ir 

trečią kartą kviečiasi, tada aš jau kategoriškai 

atsisakiau. Daugiau neverbavo, 

bet ir nepamiršo. Numirė 

Amerikoje dėdė, reikėjo vykti palikimo 

reikalais, tačiau KGB neišleido 

– kaip tu mums, taip mes tau. 

Dėdės doleriai taip ir liko Amerikoje, 

atiteko svetimiems. 

Grįžusius iš tremties tėvus, seseris, 

brolį gydytojas priglaudė pas 

save, Vilniuje. 

– Suvargę, išsekę, kur jiems dėtis, 

ką jie veiks tėviškėje? Nors butas 

ir nedidelis, vos 30 kvadratinių 

metrų, bet vietos užteko, sutilpom, 

svarbiausia tremtiniams prisiregistruoti. 

Taip visa mūsų šeima tapo 

vilniečiais. 

Apsivilkęs baltą chalatą 1944 

m., gydytoju Vytautas Gurevičius 

išdirbo iki 2004–ųjų. Šešis dešimtmečius! 

– Prieš trejetą metų išėjo Anapilin 

mano žmona Vlada, taip pat 

gydytoja. Likau vienas, bet ne vienišas, 

Dievas mums davė gerus, rūpestingus 

vaikus. Duktė Nemira 

pasirinko tėvų profesiją – tapo gydytoja, 

sūnus Ainis – žurnalistas, 

kitas – Juozas dirba Mokslų akademijos 

Fizikos institute. Įsūnijom 

ir užauginom dar ir našlaitį Orestą, 

šiandien jau studentą. Manau, 

kad gyvenimas neprabėgo beprasmiškai, 

gyvenau, dirbau žmonėms 

ir savajai tautai. 

Atkūrus Lietuvos atsargos karininkų 

sąjungą (LAKS),Vytautas 

Gurevičius tapo šios organizacijos 

nariu (šiuo metu priklauso Atsargos 

karininkų sąjungai – AKS). 

Įstojo, kaip buvęs Karo mokyklos 

kariūnas, be to, turintis sovietinį 

medicinos tarnybos atsargos kapitono 

laipsnį. Įsigijo lietuvišką uniformą 

su kapitono antpečiais. Ir ką 

jūs manote? Mūsų valdžia kapitonui 

suteikė leitenanto laipsnį! 

– Prieškaryje viena žvaigždutė 

reiškė jaunesniojo leitenanto laipsnį, 

– šypsosi Vytautas Gurevičius. 

– Ir man paliko vieną, vadinasi, esu 

dar jaunas. 

Ginklai žvanga, bet mūzos netyli 

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS 

„Savanorio“ redaktorius 

Taip galima būtų pasakyti, perfrazuojant 

seną romėnų posakį, 

apie lapkričio 14 d. Vilniuje, Šv. 

Ignoto (Įgulos) bažnyčios Rūsio 

salėje vykusį mjr. Valerijaus Šerelio 

poezijos rinkinio „Mūzoms ir 

jų kareiviams“ pristatymą. 

Majoras – senas karys, savanoris 

kūrėjas, tarnybą pradėjęs 

dar 1991 m. Lietuvos žemės 

ūkio akademijos studentų savanorių 

būryje. Baigęs Miškų fakultetą 

pasirinko kario profesionalo 

kelią. Lietuvos miškų 

žinyba neteko vieno girininko 

ar urėdo, Lietuvos kariuomenė 

įgijo vieną gerą karininką. 

Per 17 metų daug patirta ir pamatyta, 

nes teko patarnauti ne 

tik dragūnuose bei jėgeriuose. 

Afganistane vadovavo Lietuvos 

specialiųjų pajėgų eskadronui. 

Vėliau su tada dar viršila 

Ernestu Kuckailiu buvo pirmieji 

lietuviai NATO mokymo misijoje 

Irake, dirbo Irako karo 

akademijoje. Kurį laiką teko padirbėti 

ir mūsų Karo akademijoje, 

o šiuo metu – Baltijos gynybos 

koledžo instruktorius. 

– Mano senelis buvo tikras kareivis, 

– sako majoras, – tarnavo 

Geležinio Vilko dragūnų pulke, 

priklausė Šaulių sąjungai, o Antrajame 

pasauliniame kare kovojo 

prieš rusus. Norvegijoje pateko 

į nelaisvę ir laivu buvo nugabentas 

į lagerius Archangelsko srityje. 

Tarkime, kad tai yra genai. Bet 

kodėl žmogus rašo, groja, dainuoja? 

Tai jau ne genai, o Dievo dovana 

ir Valerijus Šerelis ją turi. 

Pirmojoje knygelėje tilpo 71 

eilėraštis. Anotacijoje rašoma, 

kad „tai pirmasis kareivio, daug 

mačiusio ne visai šaltuose kraštuose 

– Afganistane ir Irake – 

eilėraščių rinkinys. Jame lengvu 

humoru, subtiliomis užuominomis, 

o kartais ir kandžia ironija 

ar sarkazmu, ciniškai arba 

atvirkščiai – romantiškai, beveik 

Mjr. Valerijus ŠERELIS 

Dainuoja mjr. Valerijus Šerelis. 

nuolat su šypsena žaidžiama žodžiais“. 

Autorius turi savo tematiką 

– kareivio gyvenimas, tarnyba, 

buitis, turi ir savo stilių, 

iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai 

paprastą – rupūs, nerimuoti, 

lakoniški tekstai. Panašiai 

rašo Gintautas Dabrišius. Tame 

paprastume ir slypi didžiausi 

pavojai. Jeigu nėra savitos, iki 

aforizmo suspaustos minties, 

metaforos ar ironijos blyksnio – 

nėra ir poezijos, tik banalūs eiliavimai. 

Daugelyje V. Šerelio posmų 

tie pavojai sėkmingai įveikti. Pegasas, 

tarkime, jau liuoktelėjo 

per tvorą į tikrosios poezijos lankas, 

bet dar ne į pačias vešliausias, 

dar tik pakraštėlyje. Pradžia 

padaryta, o toliau – ką parašys, 

tą ir turės. Kūrybai būtina ne tik 

tobula poetinė klausa, bet ir kalbos 

jausmas, netikslus ar ne vietoje atsiradęs 

žodis gali niekais paversti visą 

eilėraštį. 

Knygelė iliustruota j. psk. E. Kuckailio 

fotografijomis ir piešiniais. Tai 

irgi malonus netikėtumas, pasirodo, 

Žvalgų mokyklos instruktorius ne 

tik rašo straipsnius karinei spaudai, 

fotografuoja, filmuoja, bet ir puikiai 

piešia. 

Apie mjr. V. Šerelio atliekamas savos 

kūrybos kareiviškas dainas būtų 

kita kalba. Galima tik pacituoti Sigito 

Gedos nuomonę apie dainą „Skylutė 

šalme“: „Gal ir ne viskas tobula, 

bet nauja patirtis, kai motyvas iš gilumos 

– sužeisto ir palikto mirti kareivio“. 

Sulaukti S. Gedos pagyrimo 

žodžių ne kiekvienam lemta. V. Šerelio 

dainos turėtų plačiau pasklisti 

kariuomenėje. 

Ant žemės krenta lapai ir kareiviai 

Karas ir meilė 

Karas ir meilė 

Kareiviai ir mūzos 

Šūviai kaip muzika 

Sprogimai muziejuose 

Išvogti eksponatai 

Jausmai per atstumą 

Abejonės neima 

Kol nepradedi galvoti 

Kur Dievas kūrė žmogų 

Kuo virto rojaus sodai 

Kulkos pridaro skylučių 

Kulkos pridaro skylučių 

Pro kurias išeina sielos 

Sunku jas paskui sugaudyti 

Sugrūst už spygliuotos vielos 

Džihado kardo nukirsta 

Džihado kardo nukirsta 

Pilnatis pavirto delčia 

Nešaudyk tol kol nematai 

Gali pataikyt Dievui 

Netyčia 

Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka 

Kur nors į langą 

Man kliuvo 

Į padangą 

Aš girdžiu ir klausau 

Aš girdžiu ir klausau 

Esu derybininkas 

Bandau suprasti 

Derinu savo setarą 

Kad kalba nerėžtų ausies 

Nesvarbu ką sakysi 

Minimali žala – apgaulė 

Minimali žala – apgaulė 

Maksimali nauda – baisu 

Maksimali šviesa – saulė 

Minimali spalva – tamsu 

Minimaliai atgal – į priekį 

Minimaliai skanu – sotus 

Maksimaliai vėlai – niekad 

Maksimaliai arti – viduj 

Maksimaliai kreivai – ratais 

Minimaliai lėtai – atgal 

Maksimali tyla – kurčias 

Minimaliai toli – čia

psl. 


Broliai Žvirbliai 

Broliai Edvinas ir Tadas Žvirbliai. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka 

Gr. Vilius DŽIAVEČKA 

„Savanorio“ korespondentas 

Iš Utenos kilęs kapitonas Edvinas 

Žvirblis, Didžiosios Kovos rinktinės 

806 Anykščių kuopos vadas, 

kariuomenėje nuo 1993 metų. Baigė 

Karo akademijos antrąją laidą. 

Nieko nuostabaus, kad vyras pasirinko 

tokį gyvenimo kelią – šeimoje 

auklėtas patriotine dvasia, paauglystėje 

aktyviai sportavo, išbandė 

daug sporto šakų, kol galiausiai 

tapo beisbolininku. Dalyvavo varžybose 

Lietuvoje ir užsienyje, net 

prizų parsiveždavo. Būtent sportas 

Edvinui padėjo ne tik įstoti į akademiją, 

bet ir ištverti karantiną. Pirmąjį 

mėnesį Pabradės poligone kariūnams 

tikrai nebuvo lengvą, daug 

žmonių pasitraukė, nes pasirodė silpnoki 

fiziškai, trūko tvirtesnės valios. 

Daugeliui atrodė, kad išėjus į 

„laisvę“, į gatvę ir išlėkus į užsienį, 

atsivers neribotos galimybės, pradės 

byrėti dideli pinigai. Tik tuomet lietuviai 

bėgo ne į Angliją, o į Vokietiją 

arba Jungtines Valstijas. 

Po dviejų mokslo metų jaunas 

karininkas pradėjo tarnauti Atskirajame 

komendantiniame batalione. 

Sutiko batalione ir vieną buvusį 

kariūną, karantine Edvinui siūliusį 

kartu palikti akademiją ir lėkti į 

Ameriką laimės ieškoti. Dabar jis 

tarnavo šauktiniu kareiviu. 

– Tarnyba klostėsi gerai, tačiau 

po dviejų metų padariau didelę 

klaidą, – prisimena kapitonas, 

– nusprendžiau tapti verslininku, 

kaip tuomet buvo madinga, išėjau 

iš kariuomenės. Dabar panaši 

klaida būtų nebepataisoma, tačiau 

tada dar viską buvo įmanoma 

ištaisyti – 1997 m. nuėjau savanoriu 

į Vytauto rinktinės 743 kuopą. 

Labai gera buvo kuopa, puikūs savanoriai. 

Beveik penkerius metus 

tarnavau šios kuopos vadu. Dėl 

šeimyninių aplinkybių norėjau persikelti 

į Šiaulius, bet atkalbėjo rinktinės 

vadas, pasiūlęs vadovauti batalionui. 

Sutikau ir dvejus metus 

vadovavau Molėtų batalionui, vėliau 

perkėlė į rinktinės štabą skyriaus 

viršininku. Po reorganizacijos 

atsidūriau Aviacijos rinktinėje, 

bet norėjau tarnauti arčiau namų. 

Gerai, kad neilgai trukus atsirado 

galimybė tapti Anykščių kuopos 

vadu, nedvejodamas sutikau. Pasiekti 

aukštą lankomumo procentą 

Savanorių pajėgose nėra taip pa- 

prasta, visi kuopų vadai žino, kad 

su savanoriais reikia mokėti dirbti, 

nuoširdžiai pasikalbėti, motyvuoti, 

svarbiausia, kad karys patikėtų, 

jog jis kuopai tikrai reikalingas. 

Puikiai tvarkosi kuopos intendantas 

vrš. Arūnas Stanelis, anykštėnas, 

pats neretai agituojantis vietos 

jaunimą tarnauti Savanorių pajėgose. 

Kaip ir visos kuopos, taip ir 

mes turime branduolį, karius, kuriais 

visada galima pasitikėti. Tai 

vienas geriausių kuopos seržantų 

Remigijus Mačionis, neseniai 

Valstybės sienos apsaugos tarnyboje 

pradėjusi dirbti kinologe gr. 

Rimutė Petronyte–Kanapickienė, 

taip pat savanoris kūrėjas j.srž. Audrius 

Žąsinas. Vyresni savanoriai, 

pas mus net po tarnybos užskaitymo, 

neskuba į atsargą. Štai šiemet 

šešiems savanoriams užskaitėme 

tarnybą ir visi šeši pasiliko tarnauti 

toliau, o tai liudija, kad kariai kuopoje 

atrado ne tik jiems patinkančią 

tarnybą, bet ir puikų kolektyvą. 

Apskritai, patys savanoriai į tarnybą 

atsiveda savo draugus. Nemažai 

jaunuolių ateina iš Šaulių sąjungos. 

Tai jau pasirengę tarnybai žmonės, 

žinantys, kas jų laukia kariuomenėje. 

Anykščių šauliams vadovauja 

Zenonas Mameniškis. 

Kpt. E. Žvirblis sako, kad jam 

su kariais dirbti kur kas maloniau, 

nei sėdėti štabe, nors jau ir kuopos, 

kaip ir štabai, užverstos popieriais. 

Anykščių kuopa šiuo metu turi 

daugiau kaip 80 karių, o vienas iš 

jų – jaunesnysis kapitono brolis gr. 

Tadas Žvirblis. Dešimčia metų jaunesnis, 

todėl, kas autoritetas, abejonių 

nekyla nei civiliame gyvenime, 

nei tarnyboje: 

– Nuo pat vaikystės Tadas buvo 

mano jaunesnysis pagalbininkas, 

galima sakyti, mano karys, todėl, 

kuomet atėjo į kuopą, vadovauti tikram 

broliui man nebuvo sunku, – 

sako Edvinas. – Aišku, pratybose 

visada stengiuosi būti objektyvus, 

kad visiems, broliui taip pat, tektų 

vienodos užduotys. 

– Kartu su broliu aš būdavau 

pirmasis visokiausių karinių renginių, 

parodų ir švenčių dalyvis, – 

pasakoja Tadas. – Todėl neilgai ragintas, 

2006–ųjų pavasarį atėjau 

tarnauti. Bakalauro studijos ėjo 

į pabaigą ir man pavyko rasti kelias 

savaites laisvo laiko baziniam 

kursui Dragūnų batalione. Aišku... 

vienas dalykas po šarvuočius lan- 

džioti ir stebėti parodomąsias žvalgų 

programas, ir kitas – pačiam atsistoti 

į rikiuotę, ypač baziniame 

kurse, kai tave kiaurą dieną vaiko 

instruktoriai. Sunkios buvo pirmosios 

dienos, bet pasakiau sau: 

baigsiu šitą kursą ir toliau tarnausiu, 

kiek turėsiu laiko ir jėgų. Atvirai 

šnekant, kuopoje niekas nesistebėjo, 

kad vienas brolis – vadas, 

kitas – eilinis. Viskas susiklostė labai 

natūraliai, nesekiosiu gi aš paskui 

kapitoną – kuopoje man Edvinas 

– vadas, ir taškas. Pratybose jis 

vadovauja padaliniui, aš vykdau 

savo užduotis, bendrauju su kariais, 

kurių nemažai pažinojau dar 

iki tarnybos. Pernai baigiau statistikos 

mokslus Vilniaus universitete, 

toliau studijuoju magistrantūroje. 

Tenka derinti akademinį tvarkaraštį 

ir pratybas. Taip belaviruodamas 

esu pabaigęs bazinį, šaulio ir 

granatsvaidininko kursus Dragūnų 

mokomajame batalione. Kartais 

pasitaikydavo, kad vakare laikau 

egzaminą Universitete, o kitą 

dieną jau turiu išvažiuoti į pratybas, 

sugrįžus – vėl į mokslus. 

Universitete ne vienas nustebo 

išgirdęs apie Tado tarnybą Savanorių 

pajėgose. Ir ne vienam vėjo 

pamušalui studenčiokui tenka įrodinėti, 

kad savoje valstybėje mes 

turime ne tik teises, bet ir pareigas, 

kad savanorio tarnyba yra vienas iš 

būdų tą pareigą atlikti. 

Betikslis poilsis Tado netraukia. 

Grįžęs iš Vilniaus, jei tuo metu nėra 

pratybų kuopoje, eina žaisti beisbolą. 

Anksčiau žaisdavo kartu su broliu, 

dabar Edvinas, kaip pats sako, 

jau „išėjo į atsargą“. Ne tik beisbole 

broliai kartu – Savanorių žaidynėse 

žiūrovai jau antrus metus iš eilės galėjo 

stebėti brolius „Rankeles“, karininką 

ir grandinį, lengvai svaidančius 

granatas ir šluojančius prizus. 

Koks gi skirtumas, ką meti – beisbolo 

kamuoliuką, ar granatą, svarbiausia, 

kad ranka išlavinta! 

Savanoris nesiveržia į rezervo 

vadų kursus: 

– Jeigu, tarkim, moksle aš pasinėręs 

į statistiką, tai kariuomenėje esu 

kareivis, o ne vadas. Vadovauti reikia 

ne tik norėti, bet ir sugebėti. Mano 

ateities planai aiškūs – patekti į dar 

vieną kitą kursą mokomajame batalione, 

nes jie tolesnei tarnybai būtų 

labai naudingi, o vėliau žiūrėsiu, ką 

rinktis. Užsieniuose laimės ieškoti 

neketinu, nebent į misiją išvykčiau. 

Ats. gr. dr. Vytautas 

RAČKAUSKAS 

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių 

sąjunga 

Lapkričio 16 d. Perlojos miestelyje 

(Varėnos raj.) iškilmingai paminėtas 

Perlojos savivaldos įkūrimo 

90-ies metų jubiliejus. Šis fenomenas 

istorijoje vadinamas „Perlojos 

respublikos“ vardu. 

Perlojos respublika realiai egzistavo 

nuo 1918 m. lapkričio 13 d., kai 

Perlojos vyrai sušaukė visuotinę sueigą 

ir išrinko 5 asmenų komitetą 

(komiteto pirmininkas Jonas Česnulevičius), 

iki 1919 m. gegužės 2 

d., kai į Perloją įžengusi Lietuvos kariuomenės 

I pėstininkų pulko kuopa 

nuginklavo vietinį apsaugos būrį 

(per neapsižiūrėjimą ir būdo karštumą, 

galvodami kad puola lenkai, 

perlojiškiai ginklu pasipriešino minėtai 

kuopai). O tarp pradžios ir pabaigos 

– bandymas susitelkus išgyventi, 

tarp šalį apėmusio chaoso, ir 

ginkluotos kovos... kovos su trimis 

okupantais – besitraukiančiais kaizerinės 

Vokietijos kareiviais, ateinančiais 

Rusijos bolševikais (su jais 

atvirų kovų išvengta, valstietiškai 

pagudravus ir komitetą pristačius 

kaip „revkomą“) ir puolančiais Lenkijos 

kariuomenės daliniais, o kur 

dar subanditėję ir dažnai ginkluoti 

Pirmojo pasaulinio karo belaisviai 

(„plienčikai“), traukę namolio iš 

Vokietijos į Rusiją, bei vietiniai plėšikėliai... 

Sunkūs buvo laikai ... Taip 

gimė Perlojos respublika, su visais 

šiai valdymo formai būtinais atributais: 

tiesioginiu būdu gyventojų išrinkta 

įstatymų leidžiamąja valdžia 

–komitetu (vėliau komiteto pirmininkui 

prigijo Perlojos respublikos 

prezidento vardas), vykdomąja valdžia, 

teismu, milicija ir kitais pareigūnais; 

apibrėžta ginamąja ir administruojamąja 

teritorija - parapija 

(savo ribose) ir kariuomene (apsaugos 

būrys, beveik 80 vyrų, ginkluotų 

šautuvais, granatomis ir kulkosvaidžiu, 

turėjo ir savo kavaleriją). Nuo 

1919 m. gegužės, jau kaip „ paprasta 

savivalda“, Perlojos parapija pateko 

Alytaus apskrities administracijos 

žinion (1921-1923 m., Perlojai 

esant neutraliojoje zonoje prie demarkacinės 

linijos, skyrusios Lietuvą 

nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto, 

buvo iš dalies valdoma Lietuvos 

šaulių sąjungos), o 1923 m. spalio 7 

d. Savivaldybių departamento priskirta 

Nedingės valsčiui. Taip baigėsi 

Perlojos pastangos, bent valsčiaus 

pavidalu, išlaikyti savo savarankiškumą. 

Daugiau apie Perlojos respubliką 

ir Perlojos šaulių kovas galima 

perskaityti 90-ečio proga Lietuvos 

krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos 

šaulių sąjungos išleistoje dr. 

Petronėlės Česnulevičiūtės knygoje 

„Perloja 1378-1923“ (knygos autorė 

yra Perlojos respublikos prezidento 

J. Česnulevičiaus dukra). 

Perlojos respublikos 90-mečio minėjimas 

prasidėjo nuo Perlojos kraštotyros 

muziejaus lankymo (jame 

vyko ir svečių registracija). Muziejaus 

ekspozicija pateikia išsamią Perlojos 

istoriją nuo Perlojos respublikos 

susikūrimo iki mūsų dienų. Pats 

muziejus įrengtas perlojiškių Onos ir 

Adolfo Baublių po II pasaulinio karo 


Perlojos respublikai 

– 90 metų... 

sovietų rekvizuotame name, kuris 

sovietinias metais apmūrytas (buvo 

valgykla), o rengiant muziejų Nepriklausomos 

Lietuvos laikais „iškeltas“ 

antras, palėpinis aukštas (Adolfas 

Baublys-Merkys buvo Perlojos partizanų 

būrio vadas, vėliau vadovavo 

DLK Vytauto grupei, žuvo 1949 

m.; sūnus Vytautas Baublys – minėto 

renginio organizacinio komiteto 

ir Vilniaus Vytautų klubo aktyvus 

narys). Po muziejaus lankymo - mišios 

Perlojos Šv. Mergelės Marijos ir 

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. 

Jas aukojo Kaišiadorių vyskupijos 

generalvikaras Algirdas Jurevičius, 

talkino Perlojos klebonas Ąžuolas 

Miliauskas ir Pivašiūnų klebonas 

Vincas Baublys. Po mišių bažnyčioje 

nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas, 

žuvę už Lietuvos laisvę – respublikos 

įkūrėjai, šauliai, partizanai pagerbti 

tylos minute (jiems kapinėse 

padėtos gėlių puokštės). Vėliau pasisakė 

krašto apsaugos ministras Juozas 

Olekas (Perlojos bendruomenei 

padovanojęs paveikslą „Senasis Vilnius“), 

Vilniaus universiteto doc. dr. 

Petronėlė Česnulevičiūtė (jai suteiktas 

Perlojos garbės pilietės vardas), 

prof. Vytautas Landsbergis, Seimo 

narys Algis Kašeta, Varėnos rajono 

meras Vidas Mikalauskas, Perlojos 

bendruomenės pirmininkas Virginijus 

Klimčiauskas. 

Minėjimas tęsėsi prie Vytauto 

Didžiojo paminklo, kurį sovietiniais 

laikais bandyta dukart nugriauti (statytas 

1930 m.). Pasisakė aktorius Tomas 

Vaisieta, Lietuvos kariuomenės 

vadas gen. ltn. Valdas Tutkus, Vyriausybės 

kancleris Valdemaras Sarapinas, 

Lietuvos šaulių sąjungos vadas 

Juozas Širvinskas, Vilniaus Vytautų 

klubo kancleris Vytautas Račkauskas. 

LŠS vadas J. Širvinskas šventės 

organizatoriams, vietinei bibliotekai 

padovanojo knygų „Lietuvos šaulių 

sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 

1919-2004 m.“, o VVK kancleris 

V. Račkauskas nuo klubo įteikė 

perlojiečiams „Tautinės stiprybės 

raštą“ ir apdovanojo kelis labiausiai 

nusipelniusius perlojiečius Vytauto 

Didžiojo portretais. Dainavo Perlojos 

tautinis moterų ansamblis ir Perlojos 

pagrindinės mokyklos vaikai. 

Norisi paminėti, kad šventės proga 

labai gražiai atnaujintas bažnyčios 

vidus ir Vytauto Didžiojo paminklas 

(paminklui restauruoti Kultūros paveldo 

departamentas skubos tvarka 

skyrė apie 60 tūkstančių litų). Renginyje 

dalyvavo Lietuvos kariuomenės 

garbės sargybos kuopa ir šauliai, 

buvę partizanai, Lietuvos kariuomenės 

kūrėjų savanorių sąjungos ir Lietuvos 

kariuomenės savanorių draugijos 

atstovai bei daugybė svečių ir 

perlojiškių. 

Po minėjimo visi buvo pakviesti 

pabendrauti prie karštos arbatos 

puodelio Perlojos laisvalaikio 

ir pramogų centre, nes renginio 

metu oras buvo žvarbus, beveik 

ištisai lijo. Perlojos respublikos 

90-mečio minėjimo organizacinio 

komiteto pirmininkas S. Lūžys 

svečiams ir perlojiškiams padėkojo 

už pagalbą organizuojant šventę, 

įteikė Perlojos respublikos herbo 

atminimo ženklus, padovanojo 

P. Česnulevičiūtės ir Vytauto Česnulio 

knygas. 

cm

yk 


Savanoriai vykdyti užduotis pasirengę 

Vyksta derybos su „vietos gyventoju“ (ats.mjr. Eugenijus Vaicekauskas). 

Derasi CKB komandos kariai ats.ltn. Eglė Nenortaitė ir gr. Zigmas Medingis. 

Eil. Aušra VAITKEVIČIŪTĖ 

Didžiosios Kovos rinktinės 801 (CKB) 

kuopos savanorė 

Spalio 26 d. baigėsi tris dienas 

trukusios Didžiosios Kovos rinktinės 

Civilių ir karių bendradarbiavimo 

kuopos (CKB) vertinamosios 

pratybos, kurioms pasibaigus 

konstatuota, jog kariai yra tinkamai 

pasirengę vykdyti jiems keliamas 

užduotis. 

Pratybų metu siekta išsiaiškinti 

ir įvertinti CKB kuopos gebėjimą 

vertinti tarptautinės ope- 

racijos rajone esančią situaciją, 

galimybes panaudoti civilinius ir 

karinius resursus įvairių projektų 

vykdymui, taip pat kaip kariai sugeba 

vadovauti bei vykdyti misijos 

užduotis. 

Kuopos kariai buvo suskirstyti 

į keturias komandas ir tariamus 

misijos teritorijos gyventojus. 

Pratybas stebėjo KASP štabo 

viršininko pavaduotojas civilių ir 

karių bendradarbiavimui mjr. Rimantas 

Jasinevičius, o vadovavo 

kpt. Vaidas Šepkus. 

Pratybos Aleksandro 

Barausko užkardoje 


Dainavos rinktinės109 kuopos 

savanorė 

Ankstyvą, šaltą ir lietingą spalio 

23-osios rytą mes, 109 kuopos 

savanoriai, vadovaujami ltn. Vidmanto 

Žūko, atvykome į Valstybės 

sienos apsaugos tarnybos 

Aleksandro Barausko užkardą, 

įsikūrusią Varėnos rajono Dubičių 

kaime. Turėjome dalyvauti bendrose 

pratybose su pasieniečiais. 

Vos atvykus, pirmasis skyrius 

išsirikiavo, išklausė instruktažą ir 

kartu su pasieniečiais išvyko prie 

Patruliuojame kartu su pasieniečiais. 

valstybės sienos. Jiems teko saugoti 

sienos ruožus, patruliuoti, 

stebėti kinologo darbą. 

Kiti du skyriai taip pat nenuobodžiavo. 

Užkardos vadas kpt. 

Saulius Tamulevičius papasakojo 

ne tik apie VSAT veiklą, bet ir kodėl 

jų užkarda vadinasi Aleksandro 

Barausko vardu. Tai pasienietis, 

kurį šiose apylinkėse nužudė 

sovietiniai smogikai likus vos kelioms 

valandoms iki Lietuvos okupacijos 

1940 m. 

Vakare atėjo ir mūsų eilė. Vykdyti 

užduotis naktį net įdomiau, 

CKB komandos kariai analizuoja gautą įsakymą. 

Savanorių laukė įvairios netikėtos 

situacijos: nepažymėtas 

minų laukas, savižudis su šahido 

diržu, tiesioginiai ir netiesioginiai 

apšaudymai, sužeistieji – 

savi ir vietos gyventojai, įkyrūs 

žurnalistai. Nepaisant bandymų 

suklaidinti ir sutrikdyti karius, 

visos komandos sėkmingai įvykdė 

pagrindines užduotis: susiderėjo 

su vietinės šaudyklos savininku 

dėl treniruočių; užmezgė 

svarbu, kad jau nebelyja. Išklausome 

instruktažą, susipažįstame 

su kartu vyksiančiais pasieniečiais 

ir išvykstame. Turėjome džipą, 

bet teko ir pėsčiomis pavaikščioti. 

Pasieniečiams tai kasdienybė, 

o mums viskas įdomu, vos ne romantika 

- miškas, tyla, koks paukštis 

praskrenda, kiškelis praliuoksi, 

tik sienos pažeidėjų – nėra, o norėjosi 

bent vieną pagauti. 

Ryte baigėsi mūsų pamaina ir 

grįžome į užkardą. Pratybų aptarime 

dalyvavo l. e. Dainavos rinktinės 

vado pareigas mjr. Arturas 

Jasinskas bei VSAT Varėnos rinktinės 

vadas plk. ltn. Virgilijus Raugalė. 

Pasieniečių vadas pagyrė savanorius 

už sumanumą, padėkojo 

už pagalbą ir pažadėjo kitais metais 

dar įdomesnius bendrus mokymus. 

kontaktus su vietiniais gyventojais, 

valdžia, administracija, nevyriausybinių 

organizacijų atstovais; 

identifikavo galimus CKB 

projektus (tilto statyba ir geriamo 

vandens gręžinys); sėkmingai 

suteikė pirmąją medicininę pagalbą 

ir evakavo sužeistuosius. 

Taip pat teko organizuoti susitikimus 

ir derybas tiek su vietiniais 

gyventojais, valdžia, įvairių 

organizacijų atstovais, tiek ir 


109 kuopos savanorė 

Ruduo. Dienos trumpėja, medžiai 

meta paskutinius lapus, saulė 

dar karts nuo karto nepagaili 

paskutinių spindulių. Tokį rudeniškai 

šiltą, bet vėjuotą lapkričio 

8-osios rytą, Dainavos rinktinėje 

vyko rikiuotės apžiūra. Jos metu 

Birutės bataliono rikiuotės aikštėje 

buvo tikrinama Alytaus, Druskininkų 

ir Varėnos kuopų karių 

savanorių aprūpinimas, išvaizda, 

pažymėjimai. 

Karius pasveikino l. e. rinktinės 

vado pareigas mjr. Arturas Jasinskas. 

Vadas pasidžiaugė gražiais 

rinktinės rezultatais, pasižymėju- 

Gr. Laimio Bratiko nuotraukos 

su pabėgėliais, nedraugiškai nusiteikusiais 

asmenimis. Svarbu 

buvo greitai įvertinanti situaciją 

ir ją suvaldyti, priimti sprendimus. 

Pratybų metu atliekamų 

užduočių sėkmei įtakos turėjo ir 

kiekvieno kario asmeninės savybės, 

patirtis, gebėjimai. 

Šioms pratyboms kuopos kariai 

įsirengė stovyklą ir užtikrino jos 

funkcionavimą Raudondvario mokomojoje 

teritorijoje. 

Rikiuotės apžiūra 

Smagiausia akimirka – suteikiami aukštesni karių laipsniai. 

Astos Kazlauskienės nuotrauka 

siems kariams sportininkams, pasiekusiems 

aukštų rezultatų Lietuvos 

kariuomenės čempionatuose, 

KASP žaidynėse, Alytaus miesto 

varžybose, įteikti padėkos raštai 

bei suvenyrai. Svarbiausia ir smagiausia 

akimirka – kai kariams suteikiami 

aukštesni laipsniai. Visi 

džiaugėmės ir plojome kolegoms. 

Blogas tas karys, kuris nesvajoja 

tapti generolu – pasakytų kiekvienas 

iš jų. Man taip pat buvo 

suteiktas aukštesnis laipsnis ir tikrai 

žinau, kiek pastangų ir darbo 

reikia įdėti, kad tave pastebėtų ir 

įvertintų. 

Po pietų, ten pat, bataliono rikiuotės 

aikštėje, vyko Marijampolės 

kuopų apžiūra. 

Nuoširdžiai užjaučiame kpt. Marių Dzienajavičių 

dėl mamytės mirties. 

Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinė

psl. 



Vilniuje atidarytas Vytauto Didžiojo 

karo muziejaus skyrius 

Oficialus Vilniaus skyriaus atidarymas. Kalba krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. 

Gr. Vilius DŽIAVEČKA 

„Savanorio“ korespondentas 

Lapkričio 4 dieną Vilniuje duris 

atvėrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus 

Karo technikos ir transporto 

skyrius. Olandų gatvėje įkurtame 

muziejuje eksponuojama apie 40 

vienetų Lietuvos kariuomenės technikos 

pavyzdžių, atspindinčių laikotarpį 

nuo 1990 metų iki šių dienų. 

Karo technikos ir transporto skyriaus 

atidarymo ceremonija prasidėjo, 

kai krašto apsaugos ministras 

Juozas Olekas atidengė muziejaus 

lentą ir kartu su Vytauto Didžiojo 

karo muziejaus direktoriumi plk. 

ltn. dr. Gintautu Surgailiu perkirpo 

juostelę. 

Šventėje grojo Krašto apsaugos 

savanorių pajėgų bigbendas, aidėjo 

KASP patrankos salvės, Lietuvos 

kariuomenės orkestras atliko savo 

programą. 

Kariuomenės vadovybės įsakymu, 

nurašant pasenusią techniką ar 

ją keičiant nauja, muziejui paliekama 

po du kiekvieno tipo technikos 

egzempliorius. Pirmieji muziejaus 

lankytojai pamatė pabūklą, katerį, 

motociklus, įvairią ratinę ir vikšrinę 

techniką: šarvuočius, amerikietiškus 

sunkvežimius „dodžus“, mažuosius 

visureigius, benzinvežius. 

Taip pat lankytojai galėjo apžiūrėti 

tankus T-55 ir T-72, kuriuos 2006 

m. muziejui padovanojo Lenkijos 

gynybos ministerija. Šalia grėsmingos 

karinės technikos yra ir šarvuotas 

„mersedesas“, kuriuo važinėjo 

pirmasis atkurtosios kariuomenės 

vadas, o greta - Gedimino Vagnoriaus 

Vyriausybės savanoriams nupirktas 

„zaporožietis“. 

Ekspozicija bus nuolat papildoma. 

Planuojama atgabenti radarų, 

artilerijos technikos pavyzdžių, kitos 

sunkiosios technikos. 

Karo muziejaus direktorius plk. 

ltn. dr. G. Surgailis, sakė, kad sovietiniai 

tankai, kuriuos muziejui 

perdavė Lenkijos gynybos ministe- 

Savanoris, SL 1469. 

steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. 

leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos. 

Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį. 

Eina nuo 1991 02 09 

rija, ypač vertingi istoriniai pavyzdžiai. 

Būtent šio modelio 

sovietų tankai T-72 buvo panaudoti 

užgrobiant Spaudos rūmus 

ir šturmuojant Televizijos centrą 

1991-ųjų Sausio įvykių metu. Jaunimas 

Lietuvoje, anot direktoriaus, 

tik Karo muziejaus ekspozicijoje 

turės galimybę pamatyti, 

kokie tankai buvo mesti prieš beginklių 

žmonių minią. Pasak muziejaus 

direktoriaus, išskyrus Orvidų 

sodybą, kur yra dar vienas 

gerai išsilaikęs pavyzdys, Lietuvoje 

tankų nėra. Visą techniką, kuri 

reikalauja remonto, planuojama 

restauruoti, o taip pat plėsti ekspoziciją. 

Šalia automobilių atsiras 

ir du kateriai, kurie pirmieji pradėjo 

saugoti Lietuvos akvatoriją 

1990 metais. Ateityje muziejuje 

taip pat bus organizuojami įvairūs 

renginiai ir specialiosios edukacinės 

programos vaikams. 

Teritorija Olandų gatvėje karinėms 

reikmėms naudojama nuo 

18 a. pabaigos. Pradžioje čia buvo 

parako ir ginklų saugykla, 1832 

m. pastatai perduoti Vilniaus tvir- 

Ekspozicijos kampelis. 

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56. 

El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.lt 

Spausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius. 

Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz. 

Indeksas 0099 

tovei, lenkų okupacijos metais čia 

buvo sandėliai, atgavus Vilnių, teritorija 

perduota mūsų kariuomenės 

šarvuočių rinktinei. Sovietmečiu 

čia šeimininkavo okupantų 

armija, jai išėjus, teritorija atiteko 

Didžiosios Kovos savanorių 

rinktinei. 

Muziejus veiks darbo dienomis 

nuo 8 iki 17 val. Lankymas nemokamas. 

Ats. ltn. dr. Vidmantas Kuprevičius, 

muziejaus atvertuvių dalyvis: 

,,Du vasaros saulėje įkaitę 

geležiniai liūtai iš Biržų prie Vytauto 

Didžiojo karo muziejaus, 

kaip ir aštuonvamzdis revolveris 

salėje, kur už stiklų iki palubės 

prikabinėta įvairiausių pistoletų, 

- tokie mano, penktoko, pirmąsyk 

didesnį miestą išvydusio, 

įspūdžiai. O dabar tas didis muziejus 

atkeliavo į iki smulkmenų 

pažįstamą karinį miestelį, atkeliavo 

vilkstine sunkvežimių, šarvuočių, 

motociklų, senučiu greideriu, 

tankais... Vienas jų – T-72 – nori 

nenori mintimis grąžina į 1991 m. 

sausio 11 dieną, prie vikšrais iš- 

Buvęs Savanorių pajėgų karininkas ats.mjr. Gediminas Trakimas dabar 

dirba muziejuje. 

Sovietinis tankas. Autoriaus nuotraukos 

raustos vejos priešais Spaudos rūmus, 

kur, netikėdamas, kad gali 

kas atsitikti (dar nebuvo sužeistas 

Vytautas Lukšys, o fasado tinko 

netrupino „kalašnikovo“ serijos), 

kalbinau iš liuko išlindusį tankistą, 

klausinėjau, kiek jam likę tarnauti... 

Tarsi ir draugiškai kalbėjomės, 

o Bokšto kruvinoji neganda 

nenumaldomai artėjo... 

Matau, kaip septynerių metų 

Leonas (gal būsimas savanoris), 

užsiropštęs ant kito tanko, filmuoja 

ir sako žurnalistams, jog 

nebijąs būti vienas ant tanko, o 

labiausiai patikę matyti, kaip iššovė 

patranka. Laisvas, patriotiškų 

tėvų vaikas... Na, o savanorių 

patrankos salvėms parako 

tikrai negailėta. Šventė! Koks 

galėtų būti šio muziejaus talismanas, 

plk. ltn. dr. G. Surgailis 

dar sako nežinąs, bet sugalvosią. 

Gal tiktų geležiniai drambliai, 

kurie kartų kartoms primintų, 

kaip nelengvai tauta laisvę atgavo, 

todėl ją būtina akylai saugoti. 

Alfredo Pliadžio nuotrauka 

Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris. 

Korespondentas gr. Vilius Džiavečka. 

Dizainerė Jurgita Šeštokaitė. 

Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė. 

Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“ 

Kaina 1 Lt 20 ct 

cm

Savanoris - Lietuvos kariuomenė

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?