Atsisiųsti žurnalą (PDF, 7,50 Mb) - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji ...
Atsisiųsti žurnalą (PDF, 7,50 Mb) - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji ...
Atsisiųsti žurnalą (PDF, 7,50 Mb) - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Turinys<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis (ištraukos iš trečiojo tomo) ......... 3<br />
Viktoras Stanislovaitis. „Gabrielė – Adagio“ ................................................................ 9<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Algirdas Butkevičius. Dailininkas, fotografas, sukilėlių vadas.................................... 12<br />
Kotryna Kavaliauskaitė-Buračienė. Pumpėnai........................................................... 14<br />
Vytautas Siudikas, Saulius Žaldokas. Vitartų dvaro Chodakauskų šeimos kilmė ....... 16<br />
Gintarė Raugalytė. Balsių malūno istorija – praeities ir dabarties sintezė.................. 29<br />
Albinas Kazlauskas. Kontroversiškasis iš Namajūnų.................................................. 36<br />
Albinas Žukauskas. Įstros upelio sunaikinimas............................................................ 40<br />
„Nenustojome vilties, kad grįšime į Tėvynę“.............................................................. 43<br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
1554-ieji prie Mūšos: Pervalkų vaitija ....................................................................... 46<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Kazimieras Pūras. Eilėraščiai..................................................................................... 55<br />
Antanas Šimkūnas. „Užaugau Pasvaly...“ (ištrauka iš prisiminimų knygos<br />
„Susitiksim prie ąžuolo“). Eilėraščiai, rašyti 19<strong>50</strong>-1956 m. ...................................... 59<br />
Vladas Braziūnas. Laiškai iš Europos celių................................................................ 64<br />
Algirdas Butkevičius. Eilėraščiai.................................................................................. 66<br />
Ruslanas Puskepanis. Mano gyvenimas. Eilėraščiai .................................................. 68<br />
Gertrūda Stangvilaitė. Eilėraščiai............................................................................... 71<br />
Agnė Vaičeliūnaitė. Novelė ir eilėraščiai..................................................................... 73<br />
2010 m. kraštiečių išleistos knygos.............................................................................. 76<br />
1
2<br />
<strong>Pasvalio</strong> krašto istorijos ir kultūros žurnalas<br />
2011/1 (30)<br />
ISSN 1392-6810<br />
Remia<br />
<strong>Pasvalio</strong> rajono savivaldybė<br />
<strong>Pasvalio</strong> <strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong> <strong>viešoji</strong> biblioteka<br />
<strong>Pasvalio</strong> krašto muziejus<br />
Leidžia<br />
Žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ visuomeninė<br />
redakcija<br />
Vytauto Didžiojo a. 6/1. LT-39149 Pasvalys<br />
Tel. 8 451 34447<br />
Administratorė Danguolė Abazoriuvienė<br />
Redaktorius Sigitas Kanišauskas<br />
Stilistė ir korektorė Regina Grubinskienė<br />
Maketuotoja Vyda Giedrikaitė<br />
Redakcijos nariai<br />
Jonas Aničas<br />
Alma Dunauskaitė<br />
Vitalija Kazilionytė<br />
Albinas Kazlauskas<br />
Algimantas Krinčius<br />
Danielius Mickevičius<br />
Vitutė Povilionienė<br />
Kazimieras Pūras<br />
Antanas Šimkūnas<br />
M e d i a S u p p o r t F o u n d a t i o n<br />
Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių<br />
nuomone.<br />
Už skelbiamus faktus ir teiginius atsako autoriai.<br />
Pirmajame viršelio puslapyje – Vitartų dvaras<br />
XX a. 4 dešimtmetyje<br />
Nuotrauka iš Sauliaus Žaldoko asmeninio archyvo<br />
UAB „Panevėžio spaustuvė“<br />
Beržų g. 52, LT 36147<br />
Tiražas <strong>50</strong>0 egz. Užsakymas 1175<br />
Summary<br />
“Šiaurietiški atsivėrimai” is a historical cultural<br />
magazine of Pasvalys region has been published since<br />
1999. The magazine is sponsored by Press, Radio<br />
and Television Support Foundation, Pasvalys region<br />
Municipality, Pasvalys Marius Katiliškis Public Library,<br />
Pasvalys region Museum.<br />
Two publications are dedicated to the writer and public<br />
woman Gabrielė Petkevičaitė-Bitė’s 1<strong>50</strong> th birthday<br />
anniversary - an extract from a written by her “ War time<br />
diary” (3rd volume ) and a film script “ Gabrielė-Adagio”<br />
created by Viktoras Stanislovaitis from Joniškėlis.<br />
Algirdas Butkevičius from Biržai is writing about<br />
Eliziejus Liutkevičius, a rebel artist of 1863; Vytautas<br />
Siudikas and Saulius Žaldokas’s full-scale article sent<br />
from Kaunas tells about the origin of the Chodakauskai<br />
family who once lived in Vitartų manor. You will learn<br />
about the past and present of the Balsių Mill, a favourite<br />
place of Pasvalys residents and guests to celebrate<br />
different occasions, having read an essay of the student<br />
Gintarė Raugalytė.<br />
The museum man Albinas Kazlauskas’s publication is<br />
devoted to the diplomat, public man and our fellowcountryman<br />
Kazys Škirpa. Apolonija Petrėnienė, living<br />
in Žvirgzdė village, in her memoir evokes one of the<br />
most horrible chapters of our national history - exile.<br />
Printing of the memoir was prepared by the former exile’s<br />
grandson, a gymstudent Kęstutis Petrėnas. There is also<br />
an extract from a book of recollections by today eternally<br />
resting Pasvalys citizen Vytautas Žukauskas in which he<br />
describes the process of melioration and how it changed<br />
the Įstra river beyond recognition. In this magazine issue<br />
we print the final part of a story about Pumpėnai by<br />
Kotryna Kavaliauskaitė- Buračienė.<br />
In the column of old Pasvalys region documents a<br />
historian Algimantas Krinčius introduces translated from<br />
an old Belorussian office language reform time inventory<br />
and stock of Pervalkai locality and all nearby villages.<br />
In the literary part of the magazine our contributors<br />
celebrating this year their jubilees - journalist and<br />
publicist Kazimeras Pūras and journalist Antanas<br />
Šimkūnas present their oeuvre - poems and an extract<br />
from the book of recollections. “Letters from the European<br />
Cells” are called the poems sent by the poet Vladas<br />
Braziūnas. In this magazine issue a reader will also be<br />
able to get aquainted with the works by the authors of<br />
different generations -Algirdas Butkevičius, Ruslanas<br />
Puskepanis, Gertrūda Stangvilaitė, Agnė Vaičeliunaitė<br />
and literary forms: poems, novels, essay type reflections.<br />
The magazine’s final pages compiled by a librarian Alma<br />
Dunauskaitė include traditional review of the books<br />
published by our fellow-countrymen in 2010.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė<br />
Karo meto dienoraštis<br />
(Ištraukos iš trečiojo tomo)<br />
Sunkiai pergyvenau mano kaimynų dvarininkų<br />
Karpių šeimos nelaimę. Du našlės motinos sūnūs,<br />
Teodoras ir Maurycas, susitarę su kitais dviem dvarininkais,<br />
irgi jaunais aukštuosius mokslus baigusiais<br />
vyrukais, keliavo stoti į baltųjų armiją. Pakely buvo<br />
raudonarmiečių suimti, varomi į Panevėžio kalėjimą<br />
ir ties pat kalėjimu gatvėje nužudyti, nušauti.<br />
Motina, sužinojusi apie nelaimę, iš skausmo šoko<br />
pėsčia bėgti į Panevėžį. Tik jau tolokai nukeliavusią<br />
pavijo arkliai. Suspėjo dar pulti ant kelių gatvėje prie<br />
dar neišdžiūvusio savo sūnų kraujo klano, nuo kurio<br />
ją vos gyvą atitraukė. Pačių velionių eiti žiūrėti nelaimingai<br />
motinai neužteko drąsos.<br />
Kelios dienos atgal, girdėjau, šią motiną radę<br />
apalpusią jos dvaro miškely.<br />
1919 m. kovo 11 d.<br />
Vėl patrankų ir bombų muzika, net langai dreba.<br />
Tik šūviai retesni, ne kaip vokiečiams įsiveržiant.<br />
Oras bjaurus, dangus apsiblandęs, lietus nesiliauja lijęs.<br />
Eina gandas, kad bolševikai iš visų pusių apsupti.<br />
Iš Panevėžio nesą jiems kaip bėgti, nes ir nuo Dinabarko<br />
priešas jiems už akių užšokęs.<br />
Nuo sekmadienio vokiečiai, kiti sako – baltųjų<br />
armija, stovinti Stačiūnų bažnytkaimy už Pakruojaus.<br />
Toje pusėje ir girdėti šaudant.<br />
Šiaip bolševikai, kur buvo arklius paėmę bėgdami,<br />
visus žmonėms sugrąžino. Tik kur užtinka valgomųjų<br />
daiktų, ten visa nušluoja: kumpius, lašinius,<br />
dešras, duoną ir kt. Ir vežasi su savimi vežimais. Taip<br />
iškratę pakely į Panevėžį Švainikų sodžių. Iš vežusių<br />
bolševikus žmonių girdėjau, kad jie labai siaubią<br />
prieš lietuvius, kam juos iš Rusijos šičion parkvietę,<br />
ir patys neiną kariauti. O mūsų žmonės pasakoja, kad<br />
mūsiškius, kurie prie raudonarmiečių prisirašė, stato<br />
vis pirmoje fronto eilėje. Daug tokių sužeistų lietuvių<br />
cypia dabar Panevėžio privatiniuose butuose, palikti<br />
be priežiūros, o katras numirė, tas be karsto verčiamas<br />
į duobę ir užkasamas lyg dvėsena.<br />
Be išimties keikia dabar visi bolševikus, nors<br />
mūsų kertėje kol kas bolševizmas pasireiškė veik tik<br />
girių naikinimu. Negirdėti, kad dvarų manta būtų kur<br />
plėšiama, naikinama. Ordinarninkai buvo, tiesa, kai<br />
kur klėčių raktus paėmę: vieną raktą palikdami pas<br />
save, antrą įduodami savo išrinktam „urėdui“ (įgaliotiniui).<br />
Šiaip Mediniškių dvarely antrą raktą įdavė<br />
nuomininko sūnui, Jakubonių dvare – pačiam nuomininkui,<br />
išsirinkę juos savo „urėdais“. Kitur, girdėti,<br />
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Iš knygos Lietuvos albumas.<br />
Kaunas, 1921 m. p. 84<br />
bjauriau elgėsi. Taip Joniškėlio dvare ordinarninkai<br />
plėšę ir pardavinėję, ką pagriebdami: karves, kiaules<br />
ir t. t. Pagaliau persikėlė gyventi į ponų rūmą, nors jų<br />
pačių trobos gražios, erčios, šviesios.<br />
Turiu čia būtinai pabrėžti, jog Joniškėlio savininkas<br />
Benediktas Karpis yra vienas iš tų dvarininkų idealistų,<br />
kuriems rūpi visados kelti savo ordinarninkų gerovę,<br />
ir jo dvaruose darbininkai iš senovės daug geriau<br />
aprūpinti buvo kaip kitose vietose, tik pats savininkas,<br />
dabar nuo vokiečių pabėgęs, gyvena Šveicarijoje.<br />
Nukentėjo labai ir antra dvarininkė, Birželių Antanavičienė<br />
(Pušaloto par.) irgi idealistė, tik kitokia.<br />
Jausdamasi lenkė, jautėsi drauge gimtosios šalies<br />
pilietė ir visur veikliai dalyvavo, net draudimo laiku<br />
mūsų tautos atgijimo darbuose. Platino raštus, dėjosi<br />
prie „Žiburėlio“, kurio buvo ilgus metus viena stambiausių<br />
rėmėjų, pati savo lėšomis leido į mokslus gabesnius<br />
vaikus, pagaliau pati mokė metų metus skaityti,<br />
rašyti savo ordinarninkų vaikus. Ir tą darbą laikė<br />
3
4<br />
savo tiesiogine pareiga.<br />
Jai nuo vokiečių į Rusiją išbėgus, jos dvaro manta<br />
buvo išgrobstyta. Grįžusi ji pernai vos ne vos įgijo tris<br />
karves, porą arklių ir vėl pradėjo šiaip taip gyventi,<br />
ūkį taisyti. Dabar dvaro ordinarninkai viską sunaikino,<br />
ją pačią uždarė viename rūmo kambariuke, kartkartėmis<br />
primesdami jai maisto. Susirgo nelaimingoji<br />
iš susikrimtimo.<br />
Negaliu dabar savęs nepaklausti, kodėl geresnius<br />
žmones, ypač tokią Antanavičienę, taip žiauriai palietė<br />
likimo ranka?.. Ir atsakymo nerandu.<br />
Tokiais baisiais laikais tenka gyventi, kad jau niekas<br />
nebemiela. Rodosi, kiekviena šviesesnė mintis ir<br />
ta gesinama...<br />
Matant bolševikų darbus, baisu darosi... O pati<br />
idėja?.. Rodosi, kilnesnės nerasime.<br />
-------------------------<br />
Sunkiausia žiūrėti į tai, kad žmonės, kurie šiokiu<br />
ar tokiu būdu dėjosi prie liaudies gerovės ir susipratimo,<br />
yra skriaudžiami, ir per daug žiauriai, ir kiek<br />
mūsų darbininkai yra nuolaidūs tiems savo „ponams“,<br />
kurie nei savo protu ne toliau mato už juos, nei būdu<br />
nesiskiria. Ypač tokiems, kurie daugiau išnaudodami<br />
savo darbininkus, vis tik broliavosi su jais prie alučio<br />
stiklinės ir prie degtinės taurelės...<br />
Tas faktas yra charakteringas ir vertas, kad į jį<br />
kreiptų akis mūsų visuomenės ir valstybės žmonės.<br />
Mano numanymu, jei pasiseks mums iš tikrųjų<br />
sukurti nepriklausomą valstybę, tai ypač žmonės,<br />
stovį prie valstybės vairo, turėtų duoti didžiausio demokratizmo<br />
pavyzdį visame kame.<br />
Tai vienintelis būdas išvengti klasinio antagonizmo,<br />
įgyti minioje pasitikėjimą ir apsidrausti patiems<br />
valdininkams nuo piktų pagundų...<br />
---------------------------<br />
Asmeninis gyvenimas teikia man daug galvosūkio...<br />
bet siela ramesnė. Sunku man šiais laikais verstis<br />
su gausinga savo šeimynėle, jos maitinimu, dengimu<br />
ir mokslu. Bet jau tas jausmas, kad jie prie manęs, kad<br />
jaučiasi globojami ir ramūs... tai tikras saulės spindulys,<br />
auksinąs man mano gyvenimo takus... Bet be<br />
ūksmės gyvenimas negali būti... Ta ūksmė – tai visų<br />
brolio nelaimingų vaikų ypatingas, veikiausiai iš tėvo<br />
paveldėtas keistumas... Sirgęs smegenų uždegimu vaikas<br />
visai atsisako mokytis. Kitiems sunkiai sekasi...<br />
Vienu žodžiu... nelaimingiausi. Tuo didžiau mano globos<br />
reikalingi... Ilgas persiskyrimas ir keliamas ypač<br />
paskutiniais prieglaudose buvimo metais skurdas geros<br />
įtakos negalėjo turėti tokiems vargšeliams.<br />
1919 m. kovo 12 d.<br />
Bjaurių bjauriausi įspūdžiai. Iškentėjusiai ilgus<br />
metus vokiečių okupaciją, vis tik neteko tokio bjaurumo<br />
matyti.<br />
Iš pat ryto granatų ir šautuvų šūviai pliekė aplin-<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
kui. Vienas mano augintinių, kaip tik tas nesveikasis<br />
(kiti du ir mokytoja Panevėžy mokosi), buvo iš namų<br />
išvežęs dobilų vežimą kulti kaimynuose. Grįžo iš kelio,<br />
nes susidūrė su bolševikų žvalgais, ir nuvažiavo<br />
tuoj į mišką, kuris pilnas jau buvo sodiečių, taip pat<br />
slepiančių savo arklius.<br />
Tuojau pradėjo plaukti pas mus bolševikų kareiviai<br />
arklių ieškodami ir valgio prašydami. Iš pradžių<br />
ėjo vien rusai. Tiesa, ir tie buvo rūstūs; valgė,<br />
ką davėm, skubėdami ir šį tą, kad po ranka pakliuvo,<br />
grobstė, bet su saiku. Supratome tačiau, kad gero<br />
mums nebus iš tokių svečių.<br />
Patykojusios su tarnaite ramesnės valandėlės,<br />
ėmėm vilkti ką galėdamos į tą urvą, kur buvo padarytas<br />
slėptis nuo plėšikų. Tarnaitė įvilko kelius maišus<br />
javų, duonmilčių, aš įmečiau kiek griebdama drabužių...<br />
Dirbome sunervintos, skubėdamos, juk nei<br />
valandos, nei minutės nežinojome, kada vėl įsiverš<br />
ginkluotieji... Ir neką suspėjome suslėpti... tik apgraibomis<br />
šį tą. O tarnaitė vis aimanuoja:<br />
– Jie tokie baisūs... Bijau, kai viena pasilieku virtuvėje...<br />
Nors šiaip juk esu ne iš baikščiųjų, bet su<br />
tokiais... kaži kas...<br />
Pažadėjau, kai ateis, jos vienos nepalikti. Ilgai<br />
laukti neteko. Vėl užvirto visas būrys. Visi kalbasi<br />
rusų kalba, reikalauja arklių, valgio. Kai kurie susijuosę<br />
mūsų moterų rankų austomis juostomis. Vienas<br />
geresniais, ne namų darbo drabužiais ir nekareiviškais,<br />
ypač gražiomis, plačiomis juostomis pasipuošęs,<br />
ir veršenikė jam ant pečių priveržta tokio pat rašto ir<br />
tokio pat tamsių spalvų suderinimo juostomis.<br />
Nesitenkina jiems patiektu maistu: duona, pienu,<br />
kiaušiniais. Ima bjauriai burnotis vis rusiškai.<br />
Pagaliau patys viralinę kratyti, virtuvėje uostinėja<br />
visas kertes, visus užkrosnius šnipipėja, čiupinėja,<br />
o ką randa, viskas jiems reikalinga. Viską ima, kaip<br />
savo. Vienas visą duonos kepalą sučiupęs nešasi po<br />
pažastimi, antras tokį pat kepalą laiko prie krūtinės<br />
prispaudęs, trečias kiaušinius kišasi į kišenes, ir visi<br />
taip: traukia, velka, ką nutvėrę. Toje maišatyje stumdosi<br />
dar vienas. Jis nieko nečiumpa, tik vis pabalinęs<br />
akis skersakiuoja į mane, lyg ką sumesdamas, lyg ką<br />
nejaukaus galvodamas... Man pačiai nejauku pasidarė<br />
nuo tokio žiūrėjimo. Nutariau pasitraukti, nes iš savo<br />
vaikų pasakojimo žinojau, jog bolševikai nejuokauja<br />
su netinkamais jiems žmonėms.<br />
Tarnaitė pasakojo paskui, kad, vos durys užpakaly<br />
manęs spėjo užsidaryti, šis vyras, susiėmęs galvą,<br />
spruko lauk į kiemą, šaukdamas:<br />
– Durak ja bil, čto zdies prišol... Durak ja bil...<br />
(Kvailas buvau, kam čia ėjau...)<br />
Spėju, jog būta čia kokio man pažįstamo, kuriam<br />
gal teko kada gyvenime kuo patarnauti.<br />
Šiaip mano viralinės sandėlys gausus nebuvo ir<br />
būti negalėjo. Nenuostabu, kad greitai ištuštėjo. Pra-
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Steigiamojo Seimo socialistų liaudininkų, demokratų partijos ir valstiečių sąjungos frakcijų blokas. Pirmos eilės<br />
viduryje – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1920 m. gegužės 15 d. Iš knygos Lietuvos albumas. Kaunas, 1921 m.<br />
ūžus šitiems, užplūdo kiti. Šįkart žydai ir mūsiškiai.<br />
Nieko neradę, ėmė siusti... Sėdėjau salione, kaip tik<br />
galvodama apie tą audrą, kuri vėl ant mūsų galvų prasivėrė...<br />
Įsibrauna pas mane... tranko šautuvų buožėmis<br />
į aslą, keikia negirdėtai, baugina – visus iššaudysią...<br />
verčia ant stalų sudėtas knygas, pamatę kortas,<br />
kišasi į kišenę. Vienas, rankinę granatą sukdamas man<br />
apie galvą, šaukia:<br />
– Mėsos! Lašinių! Sviesto!.. Mes jums, buržujams,<br />
parodysime slėpti! Atradę visa atimsime!<br />
Antras vėl iš kitos pusės pristojęs ir vis buože į<br />
aslą belsdamas rėkauja:<br />
– Šnapso! Vyno!..<br />
– Atstokite nuo manęs! – ėmiau spirtis iš kantrybės<br />
išvesta. – Ką rasite, imkitės!.. O vyno ir degtinės<br />
net ir skonį užmiršau...<br />
– Zabila... zabila... buržuika...lentiaika... (Užmiršo...<br />
užmiršo... buržujė... tinginė...), – ir dar pikčiau<br />
ėmė koliotis; mėgzdydami mano balsą...<br />
Pažvelgusi į penkiolikos, šešiolikos metų žydukų<br />
veidus, pažymėtus bjauriu išsigimimu, jau ramiai atsakiau,<br />
bet ne be kartumo:<br />
– Ta buržuika ir ta tinginė tikrai savo gyvenime<br />
daugiau darbo dirbo nekaip jūs.<br />
– Bepigu kalbėti, zabila... zabila... kasdien prisi-<br />
sprogusi... – ir vėl negirdėtas piktžodžiavimas pasipylė.<br />
Ir nežinai žmogus, kas daryti, į tokius pusgalvius<br />
žiūrint... nei jie žmonės, nei jie žvėrys...<br />
Vadinasi karžygiai... einą galvų guldyti už žmonių<br />
vargo pamažinimą. Žiūriu į visa, smarkiai lūpas<br />
suspaudusi, ir noroms nenoroms slenka į galvą mintys,<br />
kokiam biesui reikalingas tas bjaurus maskaradas?<br />
Ar jau visas pasaulis iš galvos išsikraustė?.. Ar<br />
galų gale žmonės neišprotės?! Juk aišku, jog tie visi<br />
čia besitranką vadinami kareiviai kaži kokiuose tamsiuose<br />
urvuose be šviesesnės minties augo, savo sąmonę<br />
plėtojo... Ir stebėtis, ir pykdintis jų darbais nėra<br />
ko... Bet ką iki šiol veikė ta vadinamoji inteligentija?!<br />
Savo pilvus šėrė?! Ir ar pamokys juos ko dabartinė<br />
žiauriausioji pamoka?! Ar iš tikrųjų mes esame visi<br />
vien tas rambus gyvulys, kuris tik sau sočios ganyklos<br />
ieško, neatsižvelgdamas į tai, kad greta mūsų yra<br />
daugiau tokių pat ir pilvo, ir dvasios alkio kankinamų?!<br />
Ilgai galvoti neteko. Priplūdo visas namas keikūnų.<br />
Trankosi visuose kambariuose žemai, lipa ant<br />
aukšto, vis granatas ir revolverius atkišę ir vis baisiausiai<br />
keikdami. Laksto apie namus, baido, jei geruoju<br />
neduosią, visa, ką rasią, rekvizuosią. Ginamės,<br />
5<br />
Vido Dulkės fotokopijos
6<br />
jog arkliai išvažiavę. Juk ir gaila, kumelytė – dveigė,<br />
arkliukas – mitulys. Gaila tokiems budeliams į nasrus<br />
kišti. Iš karto nujodys gyvulėlius; o valgio... ir mums<br />
patiems nebeliko.<br />
– Pamatysite, kas jums bus už slėpimą! Pamatysite!..<br />
– tik baugina, vienas po kito prie manęs<br />
prišokdami. Aš sėdžiu rankas sudėjusi ir tyliu. Brolis<br />
taip pat sėdi savo kambary. Tarnaitė žiūri ištuštintos<br />
virtuvės, tik mažylis vienuolikos metų Bronelis bėgioja<br />
iš kambario į kambarį, sekdamas plėšikus.<br />
Visą sodybą aplakstę, daržinę, kūtes, klojimą,<br />
pirtį išlandę, išuostę, duodasi pas nuomininką į pamiškį.<br />
Išgirdome ten šaudant. Netrukus pamatome<br />
mūsų drigančiuką iš miško šuoliais lekiantį ir laukais<br />
dūkstantį. Su juo drauge laksto mažas, šios vasaros<br />
nuomininko kumeliukas. Du bolševikai vaiko šiuos<br />
gyvulėlius. Netrukus ir mūsų Jonas (matyti, bolševikų<br />
atrastas), iš girios iššokęs, laksto drauge vaikydamas<br />
kumelį. Ir pyktis ima, ir verkti noriu. Vaikas, ne<br />
visai normalus ir luošas, menkai valdo vieną koją ir<br />
vieną ranką, draskosi dabar šitaip lakstydamas arimais.<br />
Juk nuo tokio lakstymo nesunku ir širdies ligą<br />
įgyti, ir ne jam juk pavyti arklį. Netrukus jau keturi<br />
bolševikai vaiko išbaugintą kumelį, ateina ir penkta-<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Puziniškis gyvas ir šiandien. Dvaro svečius sutinka G. Petkevičaitė-Bitė (akt. Eleonora Koriznaitė, dešinėje) ir<br />
Žemaitė (akt. Eleonora Matulaitė)<br />
Vidos Ambraškaitės nuotrauka<br />
sis. Tas, matyti, mūsų Joną pavaro. Matome pagaliau<br />
ir mūsų vargšą vaiką, kaip lenda su brička ir kumelyte<br />
iš girios. Važiuoja vyras namo, nosį nuleidęs.<br />
Čia bolševikai jį apspinta ir liepia juos vežti.<br />
Mano naujoji tarnaitė, ūgiu ir sveikata tikras vyras,<br />
pasišauna, ji važiuosianti su bolševikais, jai, merginai,<br />
būsią lengviau iš bolševikų nagų išsisukti ir arklius<br />
atkratyti, nekaip tokiam vaikui.<br />
Bet Jonas – užsispyrėlis:<br />
– Sėdėk namie! – ir nepaleidžia vadelių iš rankų.<br />
Kumeliukas tebešėlsta. Iš jo prakaitas varvėte<br />
varva, iš bolševikų irgi. Galų gale pasiseka gyvulėlį<br />
įvaryti į kūtę, ir ten jis imamas nagan.<br />
– Duok virvę! Duok apynasrį! – šaukia kareiviai<br />
mano broliui, kurs kambary nerimo, pamatęs arklius,<br />
savo augintinius, pavojuje. Brolis nuo mažens neapsakomai<br />
mėgo arklius, ypač tuos savo ranka šertus ir<br />
augintus... Todėl ir atsikerta piktu balsu:<br />
– Virvės neturiu...<br />
Tuojau vienas ima taikyti šauti broliui į galvą, tik<br />
antras sulaiko:<br />
– Šauti negalima!<br />
Tuo pat laiku kiti šaudo vištas kieme, o pirmiau<br />
buvo brolį užklupę ir revolverį į krūtinę įrėmę, klau-
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
sinėjo, kur vištos. Atradę vištas, sustoja per dešimt<br />
žingsnių nuo ramiai kieme besikapstančių, šauna ir<br />
nepataiko. Nuo antro šūvio krinta mūsų puikus gaidys<br />
veislininkas ir vištelė. Paėmę už kojų, traukia šiuos<br />
savo pergalės trofėjus.<br />
Ilgakinkiui žemaičiui pasiseka pagaliau kūtėje<br />
apžergti mūsų baltakartį mitulį. Šis, nors pavargęs,<br />
prunkščia, spiriasi, mėgina aukštielninkas pavirsti,<br />
piestu šoka, visokiai būdais kratosi nuo nepriprastos<br />
naštos, bet nusikratyti nesiseka. Palakstęs, dar padūkęs,<br />
ima ramiai purvu klampoti. Į mažutėlę mūsų brikelę<br />
šoka keturi ginkluoti vyrai. Mūsų Jonas važnyčioja,<br />
kuprelę atkišęs, galvą nuleidęs, kojas ant ienų<br />
pastatęs. Vieni varo jį bėgti greta brikelės, kiti sulaiko.<br />
Bėriukė išsiręžusi traukia išklampotu keliu vyrų<br />
prisėdusį vežimą! Išbėgau ir aš prie vartų tykodama,<br />
ar nepasirodys tuose budeliuose nors maža žmoniškumo<br />
kibirkštėlė. Tikėjaus, kad gal pasiseks užtarti nors<br />
vaiką. Apie gyvulėlius nebuvo nė ko manyti.<br />
Bet kas tau duos?.. Susidūriau tik su bjauriausiais<br />
pasityčiojimais, nešvariausiais keiksmais. Kad sugebėčiau,<br />
rodosi, verkčiau, bet tokioje būklėje atsidūrusi<br />
lyg suakmenėjau, tik širdis krūtinėje degte dega, ir<br />
kojos rankos virpa.<br />
Tarnaitė ir atbėgusi nuomininko sesuo nesusilaikė:<br />
ėmė balsiai abidvi raudoti. Tada baltakartį jojąs<br />
sušuko:<br />
– Nebliaukite! Nebliaukite! Sugrįš ir va-a-kas ir<br />
arkliai... Nebliaukite!<br />
Nepaprastas mūsų tarmei žemaičio išsireiškimas<br />
sujukdė verkiančią merginą: verkia ir juokiasi drauge.<br />
Susigriebusi tarnaitė bėga namo ir atnešusi nori<br />
Jonui įkišti į kišenę duonos kampelį paviržio. Vaikinas<br />
kratosi, matyti, irgi iki paskutiniosios privarytas.<br />
Neima duonos. Vienas bolševikų griebia tarnaitei iš<br />
rankų ir įsikiša sau į kišenę.<br />
– Pojezžai, sukin sin! – šaukia susėdę drambliai.<br />
Matome, kaip netrukus mūsų Jonas išlipęs brenda<br />
purvinu keliu greta bričkos. Bėriukė klampoja sustodama.<br />
Ore kabėte kaba keiksmai, piktžodžiavimai...<br />
--------------------------<br />
Sekmadienį bolševikų paimti arkliai ir vežimai<br />
grįžta nuo Panevėžio pusės, grįžtą pasakoja, kad nuo<br />
pat Gustonių geležinkelio stoties iki Panevėžio stovinti<br />
bolševikų kariuomenė kaip mūras. Sunkia širdimi<br />
galvoju apie savo vaikus Panevėžy. Kiti tėvai irgi<br />
savaisiais susirūpinę. Bet tos dienos bjaurumų dar ne<br />
galas.<br />
Į mūsų trobą įsiveržia vėl nauja žudikų gauja.<br />
Šaukia visi žiną, kad mes turime revolverį, kurį turį<br />
jiems atiduoti tuojau, o jei neduosią, jie darysią visų<br />
namų kratą.<br />
Žinojau, kad brolis turėjo iš kaimyno sodiečio pasiskolinęs<br />
namų darbo vienu vamzdžiu šautuvą, turėjo<br />
ir leidimą iš revoliucinio komiteto laikyti medžiojamą<br />
šautuvą. Parodėm leidimą, drauge ir šautuvą.<br />
Šautuvą atėmė, o leidimą paskelbė nebeturintį galios<br />
ir išsiskirstę laksto šnipinėdami visuose kambariuose,<br />
atitraukia stalčius, ramiausiai visa krato, tariasi, kas<br />
imti, kas palikti. Tik užraktų nelaužo.<br />
Nesmagu man pasidarė, kad pas mus žus sodiečio,<br />
nors ir menkas, šautuvėlis. Kareivukas, tą šautuvą<br />
paėmęs, atrodo tikras žudiko tipas. Pradrįsusi<br />
sakau jam:<br />
– Duok man šautuvą, o aš tau duosiu tabokos 1 .<br />
– Gerai.<br />
– Palauk! Tuoj atnešiu.<br />
Bet kas tau lauks? Kaip tik spintelę atrakinau, kad<br />
ims kištis į kišenes tabokos pakiukus, kad ims kištis.<br />
Atsibeldė ir kiti, ir tie kišasi... Bematant taboka sutirpo.<br />
Žiūriu paskui ir antrame kambary rašomojo stalo<br />
stalčius atrakintas, ir pinigai, kiek buvo, išimti, ir visi<br />
auksiniai menkniekiai.<br />
Ir prasidėjo jau rimčiausia krata. Kiekvieną rastą<br />
dėžutę atvožė, tardamiesi ramiausiai, į savininkus nė<br />
nežiūrėdami, kas imti ir neštis. Ilgai šitaip darbavosi,<br />
ir nesivaržydami, ir neskubėdami, lyg dirbtų paprasčiausį<br />
darbą. Nebuvo kam nė sekti jų darbuotės... tiek<br />
jų visur pilna.<br />
Mažiausias mano vaikų, Bronelis, pasakojo paskui,<br />
kad ilgai darbavosi apie mano rūbelį, pakabintą<br />
pastogėj. Tai drabužėlis, kuriuo vilkdavaus važiuodama<br />
pas šiltine sergančius ir grįžusi tuoj iš gyvenamojo<br />
buto pašalindavau.<br />
Bolševikų kiekvienas tą drabužį paėmęs į rankas<br />
žiūrinėjo, gal tikėjosi pinigų kišenėse rasti. Kiti tarėsi<br />
su savimi neštis, mat, kad ir namų darbo, bet vilnonis...<br />
Bet galų gale pametę asloje paliko.<br />
Iš pradžių ir susekti buvo sunku, ką išnešė. Labiau<br />
siuto, kad valgyti nieko nerado:<br />
– Mūras kaip bažnyčia, o nė kąsnio nėra...<br />
Tarnaitė įpykusi jiems rėžė:<br />
– Kas tuos kąsnius iššlavė, kad ne jūsiškiai!<br />
-------------------------<br />
Žmonės, matę bolševikus vieškeliu traukiančius,<br />
pasakoja, kaip jie lašinių paltis, kumpių, dešrų nešęsi<br />
ant durtuvų apsimaustę. Visokių šilkinių ir vilnonių<br />
skepetų ir audimų tiesiog glėbiais vilkę. Nė mažiausios<br />
trobelės nepraleidę nekratę. Iš vargingiausių moterų<br />
druską atiminėję, visus maišus maišelius raišioję,<br />
vis pinigų ieškodami.<br />
1 Turėjau tabokos, bent už 100 rublių pripirktos. Atsisakius tam augintiniui, kur sirgęs buvo meningitu, toliau mokytis, įkalbėjau,<br />
jog žmogus be darbo gyventi teisės neturi. Pasisakė sutinkąs būti krautuvininku. Gavau iš vokiečių leidimą, turėjau kelis šimtus rublių,<br />
pripirkau prekių; antrame name, pasamdžius amatininką, įtaisiau krautuvėlę. O mano žadamasis krautuvininkas atsisakė krautuvėje<br />
sėdėti, tai paėmusi visa pas save laikiau.<br />
7
8<br />
1919 m. balandžio 18 d.<br />
Velykos poryt, o būklė nesimaino. Bolševikai apsikasė<br />
ties Lėveniu, Niurkonių dvare(po tiesumu 10<br />
varstų nuo mūsų), ir iš ten niekas jų iškrapštyti negali.<br />
Vakar buvo ligonis iš Daglėnų sodžiaus ir pasakojo<br />
naiviai:<br />
– Beldžia ir beldžia pas mus pulėmėtrais, kelintą<br />
dieną jau. Sako, ir Velykose negalima bus į Pušalotą,<br />
į bažnyčią eiti... Aną dieną vežė pro mus vieną vokietį<br />
nutraukta kojos letena. Sako, tris „katalikus“ negyvai<br />
užmušė. Bet mūsiškiai neduoda jiems tilto statyti.<br />
Vieną rytą gerai bolševikus pulėmėtrais nušlavė dvaro<br />
daržinėlėje bemiegančius. Dabar susimetė į mūrus,<br />
ir negali iš ten jų iškrapštyti.<br />
Tas karas ėste ėda žmonių sveikatą. Tiesą sakant,<br />
kokia liga dabar žmogus suserga, vis vadinasi „priemėtis<br />
nutampė“. Dantys išgedę skauda – priemėtis;<br />
egzema ar šiaip išbėrimai, šunvočiai... (dėl maisto ir<br />
muilo stokos) – priemėtis; motina neprižiūri mažo<br />
kūdikio, jis nušunta – priemėtis; limfinių liaukų tuberkuliosis<br />
– priemėtis; jau nekalbant apie visokius<br />
susinervinimo apsireiškimus.<br />
Išgąstis, ir tai nuolatinė, pasikartojanti išgąstis,<br />
įveikė jau visus, o mažiau pasiturinčius ėda badas, nes<br />
valgomųjų produktų kainos auga jau nebe dienomis,<br />
bet valandomis. Už avižų pūdą jau moka sodžiuje 8<br />
ir 9 rublius; už rugių pūdą nuo 10 iki 12 rublių; bulbų<br />
pūdas – 8 rubl.; degtukų dėžutė – 25 kap.; druskos<br />
svaras – 1 rubl.; cukraus visai nėra; muilo irgi nėra.<br />
Skaitydama apie puotą, iškeltą Smetonai ypač<br />
skaitydama šiuos žodžius: „svečiai visi buvo gerame<br />
ūpe“, – pasijutau labai nejaukiai. Vienintelis tos<br />
puotos pateisinimas būtų politikos reikalavimai. Gal<br />
reikėjo kokį užsienio svetį pagerbti, mūsiškai tariant<br />
„pamylėti“?.. Šiaip, kol liaudis taip nežmoniškai<br />
vargsta, šiukštu! valdžios ponams puotauti!.. Mes<br />
užtektinai lenkėme savo daug kentėjusius sprandus<br />
visokiems ponams! Nepasitikėsime niekados tokiems<br />
valdininkams, kurie puotaudami taiso sau „ūpus“ tuo<br />
laiku, kada liaudies kūnas visokių „priemėčių“ tampomas,<br />
ašaromis, krauju plūsta.<br />
Mūsų valdžia turi būti mūsų vaikų valdžia, kuri<br />
drauge su mumis vargus kels, mūsų rūpesčiais gyvens,<br />
ir tik tada sugebės puotauti, kada visos tėvynės<br />
žmonių širdys džiaugsis...<br />
[Viena eilutė išbraukta.]<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Kitaip elgdamasi mūsų vyriausybė kas tarp savęs<br />
ir liaudies prarają... Kokią reikšmę tokios prarajos<br />
tarp liaudies ir valdžios turėjo visų tautų istorijose,<br />
ne man čia kartoti... Dabartinis kruvinas ir nuožmus<br />
karas duos tuo atžvilgiu dar nemaža pamokų...<br />
Valdžios ponai! Atsargiai su puotomis! Neužmirškite,<br />
jog išėjote iš savo tėvų surūkusių trobelių, tų<br />
pačių tėvų pūslėtų rankų dėka. Užsienio ponų nenustebinsite<br />
savo turtais, o saviems negulkite per daug<br />
sunkia našta ant suvargusių pečių. Kiekvienos liaudies<br />
istorija tai teisingas jos didžiau mokslintų vaikų<br />
teismas. Teismas nepaperkamas jokiomis puotomis.<br />
Jei dar turite žmonišką širdį krūtinėje, neužmirškite<br />
to amžino įstatymo!<br />
Ypač neužmirškite, kad tokiose mažose kaip mūsų<br />
tautelėse nėra nei ko dalinti, nei ko skirstyti! Liaudis<br />
ir jos vyriausybė turi sudaryti vieną vienintelį kūną,<br />
vieną vienintelį pasaulį, jei nori gyvas išlikti. Liaudis<br />
dabar nuvargusi, o iš senovės demokratinė, kitokia<br />
negali būti! Tai ir valdžios ponai turi tos pačios<br />
linijos laikytis. Turtais, pūtimusi užsienio nenustebinsite!<br />
Didžiau stebėsis kitataučiai matydami ir valdžios<br />
ponų taupumą, taikinimąsi prie savo okupantų<br />
nuplėštos tėvynės lėšų. Stebėsis kitataučiai, tiesa, bet<br />
išmoks jus gerbti, kaip kilnius tėvynės sūnus ir sumanius<br />
politikus... Ir ta pagarba plėsis ant visos tautos. Ir<br />
tokie nematerialiniai [Viena eilutė išbraukta.] turtai,<br />
mūsų jaunos valstybės turtai, atsvers senų valstybių<br />
surankiotus aukso kalnus... Kito kelio savo tautai nematau...<br />
Kas kitokiu keliu mėgins keliauti... Bijau pabaigti<br />
sakinį tarti! Težino bent, kad atsakomybė kris<br />
ant jo galvos...<br />
Gal mano baimė bereikalinga. Per daug vargome,<br />
per daug kentėjome! Ir visų mūsų inteligentų kelias į<br />
šviesą ne gėlėmis buvo klotas... Jų pačių tėvelių vargas<br />
ir tų tėvelių pūslėtų nuo sunkių darbų rankų atminimas<br />
per daug dar gyvas visų širdyse, kad išdrįstų<br />
visokioms puotoms ir savo asmens patogumams<br />
išnaudoti kitų tokių pat, kaip jie kadaise dar ne per<br />
seniai buvo, vaikų tėvelius... Ne, ne! Tikra esu, kad<br />
tokių vaikų siurbelių, tokių apsvaigėlių Lietuvos duonelė<br />
nemaitino...<br />
Mūsų Kaunas juk ne jūrėmis marėmis nuo mūsų<br />
atskirtas! Juk jie ten, Kaune, sėdėdami geriausiai jaučia<br />
liaudies nusiteikimą, liaudies vargą, nusiminimą!..<br />
Žino, jos vien tik gražiais prižadais tautos neištrauks<br />
iš to skurdo, į kurį esame įkritę, kaip muselės į išrūgas...<br />
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Karo meto dienoraštis, III<br />
tomas, E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2008 m.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Viktoras Stanislovaitis<br />
„Gabrielė – Adagio“<br />
Jau prabėgo keletas metų nuo filmuko „Gabrielė“, skirto Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, sukūrimo.<br />
Graži šių metų sukaktis įpareigojo mąstyti apie filmo tęsinį. Apie ką kurti filmą? Apie gyvenimą palikus<br />
Joniškėlį, apie politinę, pedagoginę šios garsios joniškėlietės veiklą? Ieškojimų būta daug, tačiau<br />
galutinė tema išsirutuliojo savaime. O kodėl nepakalbėjus apie tai, ką iš tiesų šiandien jaunam žmogui<br />
reiškia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lietuva, patriotizmas? Žmonėms, kurie tolimi nuo jaunimo gyvenimo<br />
ir problemų, filmas gali pasirodyti kontraversiškas ir net provokuojantis. Tačiau to ir siekiau – sukelti<br />
diskusiją, ar tikrai tuo keliu eina mūsų Valstybė ir kiekvienas iš mūsų...<br />
Adagio – muzikinis terminas, reiškiantis „lėtai“, „ramiai“. „Gabrielė-Adagio“ – rami kelionė į<br />
Puziniškį ieškant Gabrielės, Lietuvos, Savęs...<br />
Joniškėlio mokinių gėlės G. Petkevičaitei-Bitei<br />
Aš ketvirtos kartos joniškėlietis. Čia gimiau,<br />
augau, čia pažinau šio krašto žmones, kasdienius<br />
jų vargus ir džiaugsmus. Čia atradau tai, ką vadinu<br />
dideliu mažo miesto pasauliu. Kai buvau tavo metų,<br />
ant pilko mūsų mokyklos rūmo buvo prikalta<br />
lenta su jos vardu. Dar po kelerių metų miestelio<br />
centre išdygo paminklas. Aš jau penkiolika metų<br />
pasakoju žmonėms apie jos fenomeną, bet … tik<br />
šiandien atradau, jog niekada iki šiol neklausiau<br />
savęs, o ką ji iš tiesų reiškia man…<br />
Man atrodo, kai kurie žmonės nelabai supranta,<br />
koks pasaulis už lango. Kam gali rūpėti kažkokia<br />
Bitė iš dievai žino kokio Joniškėlio. Kas apie ją žino?<br />
Bernai, kurie dienų dienas trinasi aplink jos paminklą<br />
miestelio centre, ar eilinis joniškėlietis? Niekam ji<br />
nerūpi. Nebent tokiems keistuoliams kaip jūs. Galų<br />
gale, jei ir kalbėtume apie jos nuopelnus Lietuvai,<br />
ką čia išpeštume? Kaimo daraktorė, gyvenusi<br />
iliuzijomis, kad mokant kaimietes, kaip reikia plautis<br />
rankas, pasaulis pasikeis į gera… Tai ne Kudirka ar<br />
Basanavičius, kurie tapo tarsi „prekiniais tautinio<br />
atgimimo ženklais“. Savotiškais lipdukais, kuriuos<br />
lipdome, kai neturime ir nežinome, ką pasakyti<br />
apie XIX a. lietuvybės puoselėtojus... Tokių bičių ir<br />
joniškėlių buvo šimtai…<br />
Kai buvau vaikas, iš savo močiutės girdėjau<br />
pasakojimą apie jos mamą, mano prosenelę. Ji<br />
gyveno Nečionėliuose. Buvo žiema... Moteriškė<br />
kažkuo sirgo, tačiau neturėjo pinigų gydymuisi.<br />
Tada kažkas jai pasakė, jog reikia vykti į Joniškėlį<br />
ir ieškoti ten gydytojo Petkevičiaus, tas ir be pinigų<br />
padės. Vieną vakarą, baigusi visus ūkio darbus,<br />
suguldžiusi vaikus, mano prosenelė iškeliavo ieškoti<br />
pagalbos. Aklinoje tamsoje užpustytais keliais<br />
moteriškė pusę nakties brido iki daktaro namų. Dar<br />
kurį laiką nedrįso belsti į duris, tačiau šaltis paėmė<br />
viršų. Močiutės žodžius pamenu iki šiol:<br />
„Dors atidare Kuprela – didele geruma panela<br />
su kopor. Jon man, mužikė iš svieta krašta, priime<br />
kaip didžiausio ponio: dave gūnio susisukt, išvire<br />
arbatos, apžiūrėja, išklause, įdėja mostės i da liepe<br />
do karts ateit. Vaikel, sako tau, a to pasakyk sava<br />
vaikam, ka kalbetų poters už šito didelia geruma<br />
Kuprele is Joniškėlia...“<br />
9
10<br />
Bitė man panaši į kažką tarp Rūpintojėlio<br />
pakelėje ir Editos Mildažytės su jos „Bėdų turgumi“.<br />
Tokie žmonės gal ir reikalingi mūsų visuomenei.<br />
Ypač kaimo vaikams, kurie ne kažin ką gero mato<br />
savo gyvenime. Šiandienos pasaulyje Gabrielė būtų<br />
panaši į tokį mažytį pasaulio gelbėtoją, nesuprastą,<br />
bet reikalingą...<br />
Aš nenoriu būti kaip Gabrielė ir savo gyvenimą<br />
kažkam aukoti. O kas tau iš to? Tu padarai daugybę<br />
gerų darbų, tačiau mainais už tai nesukuri šeimos,<br />
neturi jokio asmeninio gyvenimo. Aukoji geriausius<br />
savo metus, karjerą, o mainais gauni tik „ačiū“? Tau po<br />
mirties pristato paminklų, prirašo krūvą knygų, na ir kas.<br />
Aš nemanau, kad ji iš tiesų buvo laimingas žmogus.<br />
Savo gyvenimo saulėlydyje Gabrielė yra<br />
sakiusi: „Laiminga esu...“ Atsiribodama nuo<br />
asmeninės gerovės Gabrielė Petkevičaitė-Bitė<br />
didžiausiu džiaugsmu laikė tarnavimą valstybei<br />
ir pirmiausia žmogui. Mindaugo sulipdyta, du<br />
šimtus metų kovose su kryžininkais grūdinta,<br />
lenkinta, rusinta, knygnešių terbose išnešiota,<br />
pakelių Rūpintojėlių išverkta Lietuva visų pirma<br />
yra žmonių Lietuva. Tų bevardžių, beveidžių,<br />
apie kuriuos nekalbama mitinguose, kuriems<br />
nestatomi paminklai, bet kurie tūkstantį metų<br />
pylė tikėjimo, valstybingumo, savo krašto meilės<br />
piliakalnius. Tai ta tauta, kuri langinių raštuose,<br />
sutartinių mistikoje ir ant ajerų keptos duonos<br />
riekėje išsaugojo tai, ką mes vadiname lietuvišku<br />
identitetu. Apie tuos žmones, apie tokių žmonių<br />
valstybę buvo kalbama ir XIX amžiaus pabaigoje<br />
Petkevičių namuose vykusiuose inteligentijos<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Joniškėlio gimnazistai ir mokytojai parengė šventinį koncertą – literatūrinę kompoziciją<br />
„Rašanti“ (scenarijaus autorė ir režisierė Laima Vaitkevičienė)<br />
susibūrimuose. Esu tikras, kad 1918 metų Lietuva<br />
iš dalies gimė čia – Joniškėlyje...<br />
Ar Lietuva man svarbi? Kol esu čia – taip. Bet iš<br />
esmė Lietuva tik fonas. Ji yra ir jos negalima pakeisti.<br />
Tiesiog yra. Ką reiškia sienos? Nieko. Jei kažkas<br />
pasakė, kad mes turim savo kalbą, savo kultūrą, savo<br />
pasaulio supratimą, nereiškia, kad mes jį ir toliau<br />
turėsim. Jos buvimo neįmanoma pakeisti nebuvimu.<br />
Mes tik apsimetam, kad mylim Lietuvą, bet tai tik<br />
kažkokia poza. Lietuvos nėra – yra pasaulis.<br />
Man nusispjaut ant mūsų valstybės, nes valdžia<br />
vagia. Valdžia iš savo prigimties yra bloga. Jie turi<br />
pinigų. Jei turi proto patekti į valdžią, turėsi proto ir<br />
tuos pinigus pasiimti.<br />
Ką man ta valstybė galėtų duoti? Ir jei kažkas<br />
kažkada yra sakęs, kad svarbu ne tai, ką tau duoda,<br />
o tai, ką tu duodi valstybei, – man tai visiškai nerūpi.<br />
Jei valstybė man negali duoti išsilavinimo ir užtikrinti<br />
darbo, kam tokia reikalinga. Jei aš baigusi studijas<br />
Lietuvoje būsiu laukiama tik prie ,,Maximos“ kasų, o<br />
užsienyje prie konvejerio... Tai ne valstybė, tai nelaimė.<br />
Kas yra nepriklausomybė? Klaida! Prieš dvidešimt<br />
metų paskelbę ją mes tarsi basi išėjome ant sniego.<br />
Valdžioje liko to paties sovietinio mąstymo žmonės,<br />
kuriems rūpi tik viena – dar daugiau prisivogti.<br />
Laisvė mums suteikė galimybę išpilti daug daugiau<br />
pamazgų vieniems ant kitų.<br />
Po prieš dešimt metų vykusio Gabrielės<br />
Petkevičaitės-Bitės minėjimo prie manęs priėjo<br />
žmogus ir pasakė, jog jis pažinojo Gabrielę. Aš<br />
nepatikliai nužvelgiau jį – vyras buvo apie 40<br />
metų amžiaus ir tikrai negalėjo pažinoti garsiosios
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1<strong>50</strong>-osioms gimimo metinėms<br />
Jubiliejiniuose renginiuose Joniškėlyje ir Pasvalyje<br />
pranešimus skaitė kraštietė, Panevėžio apskrities<br />
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja<br />
Albina Saldūnaitė<br />
Vido Dulkės nuotraukos<br />
joniškėlietės. Mano akyse išskaitęs abejones vyriškis<br />
šyptelėjo: ,,Mano močiutė, gyvenusi Pontakoniuose,<br />
lankė Gabrielės organizuojamus kursus mergaitėms.<br />
Bendravimas su Bite jai paliko tokį gilų įspūdį, kad<br />
visą savo gyvenimą jį pasakojo apie tai kaip apie<br />
šviesiausią vaikystės ir jaunystės prisiminimą.“<br />
Nuo to karto ir aš pradėjau domėtis tuo, ką<br />
vadinu Petkevičių fenomenu. Išlikę pasakojimai<br />
mums byloja, kad tikėjimas ir pasitikėjimas šia<br />
šeima buvo begalinis. Kaimiečiai buvo įsitikinę, jog<br />
pakanka pastovėti šalia gydytojo Petkevičiaus, ir<br />
tu gali pasveikti. Ligoniai iš atokiausių kampelių<br />
važiuodavo į Joniškėlio vaistinę pas Gabrielę, nes<br />
tikėjo, kad vaistai, paduoti iš TŲ rankų, rankų,<br />
kurios skleidžia šilumą, užuojautą ir gėrį, turi<br />
ypatingų galių.<br />
Ir šis begalinis pasitikėjimas buvo užsitarnautas<br />
be pozų, be skambių deklaracijų, be viešo<br />
daužymosi į krūtinę, o tik sunkiu ir nuoširdžiu<br />
darbu bei pasiaukojančiu ėjimu į žmones.<br />
Tėvų žemė jų reikalas. Kai lietuviai buvo baudžiauninkai,<br />
lenkė nugaras, daug kentėjo ir ta žemė<br />
turėjo kitą prasmę. Dabar mes – vakarėjanti šalis. Ne<br />
protėvių vėlės, o Helovynas garbinamas dabar. Bažnyčia<br />
reikalinga tik dėl Kalėdų ir Velykų „spektaklio“<br />
11<br />
arba dėl vietos gražiai vestuvinei nuotraukai. Mūsų<br />
tradicijas formuoja kinas ir televizija. Būti lietuviškos<br />
kultūros atstovu nemadinga, „nekieta“. Kai man<br />
bus aštuoniasdešimt metų, gal tada ir pasidomėsiu, o<br />
dabar – neįdomu.<br />
Patriotizmas tai netikras jausmas. Man patinka<br />
mūsų vėliava, patinka, kad yra gražių vietų, bet ar dėl<br />
to aš jau tampu patriotas?<br />
Būti pasaulio piliečiu kur kas patogiau, nes tada tu<br />
nesi atsakingas už visus aplink tave esančius lietuvius.<br />
Dėl užsienyje išvažiavusių tautiečių „išdaigų“ į mus<br />
daug kur jau žiūri kreivai. Todėl daug patogiau<br />
prisistatyti pasaulio piliečiu. Pažįstu daug draugų,<br />
kurie, nenorėdami nemalonumų, užsienyje slepia<br />
savo tautybę ir prisistato kitų šalių piliečiais. O tie,<br />
kurie nenori išsižadėti tėvynės, irgi sugeba išsisukti.<br />
Prisistato žemaičiais, aukštaičiais, suvalkiečiais ir<br />
pan. Tai daug patogesnė pozicija. Čia patriotizmas<br />
nereikalingas. Esmė praktiškumas.<br />
Auginu tris dukras, suvokiu, jog jos<br />
greičiausiai į Joniškėlį atvažiuos tik kaip viešnios.<br />
Nuo mažų dienų aš aiškinu joms, kad Lietuva – tai<br />
pirmiausiai Joniškėlis. Atsakomybė – ryte ir vakare<br />
pavedžiotas mūsų šuo. Patriotizmas – kaimynei be<br />
atlygio suneštos malkos...<br />
Tam, kad mylėtum Lietuvą ir savo kraštą,<br />
nereikalingos skambios frazės ar tuščios deklaracijos.<br />
Viskas daug paprasčiau: pasodink pakelėje gėlę,<br />
pakelk numestą šiukšlę, nusišypsok kaimynui. Taip<br />
gyveno Gabrielė, ir aš kasdienėse maldose Viešpaties<br />
prašau to supratimo suteikti mano vaikams.<br />
Lietuva – mano tėvynė. Ją myliu, bet kas iš to. Jei<br />
Lietuvoje kiekvienas žmogus tiesiog elgtųsi teisingai,<br />
jos nereikėtų gelbėti. O dabar... Aš norėčiau emigruot<br />
į pačią skurdžiausią Afrikos šalį ir ten įsidarbinti<br />
misijoje.<br />
Savo gyvenimą paaukoti kitiems, bet ne Lietuvoje.<br />
Aukojimasis yra gyvenimo esmė. Be jo gyvenimas<br />
tuščias. Ir pinigai, vertybės yra tuštybė. Afrikoje<br />
viskas paprasta, ją galima išgelbėt paprastu darbu:<br />
prikerti medžių ir vietoj sugriauto tilto pastatai naują.<br />
Sudegintos mokyklos vietoje pastatai palapinę ir turi<br />
naują mokyklą! O kaip gelbėti Lietuvą, aš nežinau.<br />
Lietuvos neįmanoma ir nereikia gelbėti. Jos net nėra<br />
kur gelbėti. Patys žmonės nenori, kad juos kas nors<br />
gelbėtų. Lietuva nėra ta šalis, kuriai galima padėti.<br />
Mano prosenelė pažinojo Kuprelę iš Joniškėlio.<br />
Aš žinau moterį, visą save paaukojusią paprastam<br />
žmogui. Mano vaikams – tai tiesiog iškaba ant<br />
gimnazijos sienos...<br />
Aš tikiu, kad tol, kol po saule bus žemės lopinėlis,<br />
vadinamas Lietuva , Gabrielės Petkevičaitės-Bitės<br />
idėjos bus gyvos... tik kokiais keliais jos vaikščios<br />
ir ar pasieks jaunų žmonių širdis, parodys laikas,<br />
ir mūsų darbai...
12 Atsigręžimai į praeitį<br />
Algirdas Butkevičius<br />
Dailininkas, fotografas, sukilėlių vadas<br />
1863-ieji. Trisdešimt aštuonerių metų dailininkas,<br />
Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis Eliziejus<br />
Liutkevičius <strong>Pasvalio</strong> Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai<br />
tapė paveikslą „Jėzaus krikštas“. Romus ir nusižeminęs<br />
Jėzus, ant kurio palenktos galvos, jausdamas šios<br />
savo misijos svarbą ir reikšmingumą, lieja vandenį<br />
Jonas Krikštytojas. Rankas maldai sudėjusi klūpo į<br />
savo dieviškąjį sūnų su meile žvelgdama Marija. Iš<br />
aukštybių visa tai stebi dangiškasis Tėvas ir baltu<br />
balandžiu plasnojanti Šventoji Dvasia. Dvasinga ramybe<br />
dvelkiantis, pagal visus bažnytinius kanonus<br />
klasikine maniera nutapytas, tikriausiai, jau paskutinis<br />
dailininko paveikslas. Nes tai – paskutinieji jo<br />
gyvenimo metai.<br />
Jau greitai Paberžės kunigas Antanas Mackevičius<br />
paskaitys iš sakyklos sukilimo manifestą ir išsives<br />
2<strong>50</strong> vyrų į Krekenavos miškus ruoštis žygiui,<br />
o dailininkas kartu su savo bičiuliu panevėžiečiu<br />
fizikos ir matematikos mokytoju Narcizu Lipskiu, dar<br />
1861 metų lapkričio 14 dieną už kovos su caro patvaldyste<br />
idėjas specialiu Vilniaus generalgubernatoriaus<br />
nurodymu atleistu iš Panevėžio gimnazijos vyresniojo<br />
mokytojo pareigų (1863 metų gegužės pradžioje jis žus<br />
sukilimui lemtingame mūšyje Biržų girioje – A. B.),<br />
surinks būrį vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais<br />
šautuvais, dalgiais bei šakėmis ir patrauks į Žaliąją girią,<br />
o vėliau Karsakiškio miškuose prisijungs prie Zigmo<br />
Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės.<br />
O kol kas baigia paveikslą <strong>Pasvalio</strong> bažnyčiai. Iki<br />
tol beveik dešimtmetį tapė paveikslus, dekoravo Klovainių,<br />
Rozalimo ir kitas bažnyčias, Panevėžyje, tais<br />
metais vienintelėje fotografijos ateljė, fotografavo žymesnius<br />
asmenis.<br />
Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau.<br />
Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio<br />
30 dieną gimęs Eliziejus priklausė bajorų luomo atstovui,<br />
mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais,<br />
kai mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities<br />
mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus.<br />
Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose<br />
pradėjusiu būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu,<br />
vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio<br />
būriui, poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusevičiumi<br />
baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją.<br />
Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose<br />
puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti<br />
dvidešimtmetis jaunuolis, 1845 metais išvyksta į Peterburgą<br />
ir iki 1853 metų studijuoja tapybą ir kitus<br />
dailės mokslus Peterburgo Meno akademijoje. Studentai<br />
turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais<br />
dar nauju ir neįprastu dalyku – fotografavimu. Peterburgo<br />
Dailės akademijos dailininkas Aleksandras<br />
Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje.<br />
Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį<br />
sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama<br />
amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs<br />
Panevėžyje, čia įkuria savo fotografijos ateljė,<br />
tampa fotografijos pradininku Panevėžyje. Visi, rašę<br />
apie Eliziejų Liutkevičių, tvirtina, kad fotografijos<br />
ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais<br />
prieš caro valdžią. Kova prieš patvaldystę<br />
už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir<br />
anksčiau. Tikriausiai laisvės idėjos formavosi dar šeimoje,<br />
Lapiškių dvare, nes tėvas, dalyvavęs 1831 metų<br />
sukilime, matyt, liko ištikimas savo romantiškiems<br />
jaunystės idealams, kurie turėjo būti patrauklūs ir sūnui<br />
Eliziejui. Gal todėl dar 1848 metais Dailės akademijos<br />
studentas Eliziejus Liutkevičius ketino vykti
Atsigręžimai į praeitį<br />
į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos.<br />
Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti.<br />
Eliziejaus Liutkevičiaus suorganizuotame būryje<br />
buvo apie penkis šimtus valstiečių, miestelėnų,<br />
moksleivių, smulkiosios šlėktos atstovų ir inteligentų.<br />
Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus<br />
kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas,<br />
švietimo ministras Konstantinas Šakenis<br />
monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“<br />
rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius,<br />
kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus<br />
tokį ginklą, kokį kas turi“. 1863 metų gegužės<br />
20 dieną Liutkevičius lankėsi Krinčine su <strong>50</strong>0 sukilėliu<br />
būriu, po pamaldų kalbėjo miestelyje, kvietė<br />
visus į kovą. Apie E. Liutkevičiaus, pasivadinusio<br />
Liudobronskio slapyvardžiu, kovinius sugebėjimus<br />
liudija balandžio 26 dieną įvykusios kautynės su<br />
majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti.<br />
Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų<br />
Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi,<br />
o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo<br />
ginkluotų vyrų ir 2<strong>50</strong>0 rublių, liko Žaliojoje girioje.<br />
Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko<br />
rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti<br />
pro carinės kariuomenės apsupimą.<br />
Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių<br />
ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo<br />
baigtis. Eliziejus Liutkevičius tapo Antano<br />
Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo<br />
800–1000 vyrų. Antano Mackevičiaus sukilėlių būriai<br />
patraukė į Žemaitiją. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys,<br />
glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo.<br />
1863 metų spalio mėnesio 7 dieną generalinio<br />
štabo papulkininkis (pavardė nenurodyta – A. B.) divizijos<br />
vadui raporte apie nesėkmingus mėginimus sunaikinti<br />
A. Mackevičiaus ir E. Liutkevičiaus sukilėlių<br />
būrius rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai,<br />
susiskirstę į nedidelius būrius po 25–100 žmonių, veikia<br />
iki šiol ir valstiečiams įtaką turi. Jie, kaip ir anksčiau,<br />
randa prieglobstį, gauna maisto produktų ir visas<br />
reikalingas žinias apie mūsų kariuomenės judėjimą“.<br />
Nors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų<br />
suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias<br />
dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš<br />
Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius.<br />
Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių<br />
kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius.<br />
Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau<br />
už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje<br />
pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną<br />
paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį<br />
režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per<br />
13<br />
24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams<br />
įtariamus žmones.<br />
Atėjo 1863 metų lapkričio 11-oji. Sentikių<br />
seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių<br />
premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui,<br />
kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio<br />
vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus<br />
netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame<br />
mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius.<br />
Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid“ taip<br />
aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4-ta<br />
caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai<br />
sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus<br />
būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats<br />
Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir<br />
ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje<br />
miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami<br />
savo vadą Liutkevičių.“<br />
Eliziejaus Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į<br />
Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį<br />
sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas<br />
į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas<br />
sutryptas kazokų arkliais.<br />
Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad<br />
pagrindinis šio sukilimo tikslas – ne tik iškovoti politinę<br />
nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš<br />
baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios<br />
kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo<br />
ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami,<br />
esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš<br />
dvarininkus, sulaikydavo jam siunčiamus pinigus,<br />
paraką, maisto produktus. E. Liutkevičius pranešime<br />
Kauno vaivadijos viršininkui apie Panevėžio apskrities<br />
dvarininkų priešiškumą ir kenkimą sukilėliams<br />
1863 metų rugpjūčio 30 dieną rašė: „Pas mus, Lietuvoje,<br />
iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė,<br />
nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl,<br />
mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį<br />
ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia<br />
liaudimi... Mums reikia kurti ateitį... Su vadinamąja<br />
aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą.“<br />
Prieš savaitę (1863 metų rugpjūčio 23 dieną)<br />
Kauno gubernijos bajorų ištikimybės carui visiems<br />
laikams raštą pasirašė Kauno gubernijos bajorijos vadas,<br />
Joniškėlio dvaro savininkas, gvardijos rotmistras<br />
Eustachijus Karpis.<br />
Praėjus 130 metų (1993 m.) aukščiausioje Žaliosios<br />
girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas<br />
panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas<br />
stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams<br />
atminti.
14<br />
Kotryna Kavaliauskaitė-Buračienė<br />
Pumpėnai<br />
(Pabaiga. Pradžia Nr. 28)<br />
Kitą vasarą „brolių“ namą išnuomojo valsčius<br />
policijai, kol bus pastatytas naujas namas netoli<br />
Žilinskų. Ciocė persikėlė gyventi į „seserų“ namą ir,<br />
atsiradus miestelyje daugiau viengungių valdininkų<br />
– tai valsčiaus raštininkai, policijos darbuotojai,<br />
– ėmė jiems gaminti „šeimyninius“ pietus, nes miestelyje<br />
valgyklos dar nebuvo. Mums išvažiavus į<br />
Kauną, Pumpėnuose ciocė liko viena, dėl to reikėjo<br />
galvoti iš ko ir kaip jai gyventi toliau. Sumanymas<br />
pasisekė, suinteresuotų atsirado kur kas daugiau,<br />
negu ji galėtų visus patenkinti. Dar vieną valdininką<br />
priėmė gyventi mažajam kambaryje. Žinoma, dabar<br />
ji dirbo kiauras dienas, nes vienas, kitas išsiprašė<br />
dar pusrytį ar vakarienę paruošti. Niekam neatsakė,<br />
bet pati neturėjo nei sekmadienio, nei kitų laisvų<br />
dienų. Neturėjo laiko blogai jaustis, pavargti ar sirgti.<br />
Vasarą, atvažiavusi čia atostogauti, jai padėdavau, bet<br />
visą kitą laiką dirbo viena, tik sunkiesiems darbams<br />
pasisamdė ateinančią moterį. Turėjo jau daugiau nei<br />
šešiasdešimt metų, bet sirgti ar skųstis skausmais<br />
negalėjo. „Brolių“ name dar tebebuvo policija. Vietos<br />
užteko, nes tame name penki kambariai, bet, aišku,<br />
tai nebuvo patogi vieta tokiai įstaigai. Nuo gatvės<br />
pusės įrengė laukiamąjį ir raštinę, o antrajam gale apsigyveno<br />
viršininkas su žmona. Reikėjo išlaukti, kol<br />
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
bus pastatytas naujas, tam skirtas namas. Jis statomas<br />
tarp Žilinskų, gaisrinės ir kiek tolėliau nuo sinagogos.<br />
Tai jau šiai įstaigai tinkanti būstinė su dabokle vietoje,<br />
atokiau gyvenančių šeimų, ant kalnelio, geriau<br />
pastebima ir lengviau stebima. Čia policija išsiplėtė.<br />
Apskritis atsiuntė jauną, teisinį išsilavinimą turintį<br />
viršininką, vyresnį policininką tiek amžiumi, tiek<br />
patirtimi ir jaunesnį, vietinį jaunuolį, apmokintą apskrityje<br />
pagalbiniam „juodam“ darbui – sekimui,<br />
paieškoms, saugojimui įtariamų ir kitoms panašioms<br />
užduotims. Po metų ar pusantrų policija iš mūsų<br />
išsikėlė, bet namas tuščias neliko. Pagaliau apskritis<br />
atsiuntė Pumpėnams pirmąją kvalifikuotą jauną<br />
akušerę Janiną Savickienę. Moteris, kilusi kažkur nuo<br />
Kėdainių dvarelio, labai jauna ištekėjusi ir tuo metu<br />
gyvenusi su vyru, Geležinkelių valdybos tarnautoju,<br />
ir maža dukrele Panevėžyje, kaip tik baigė Akušerių<br />
mokyklą ir atliko praktiką miesto ligoninėje. Sveikatos<br />
apsaugos ministerija jau steigė naujus etatus<br />
valsčių akušeriniams punktams ir Savickienei pasiūlė<br />
Pumpėnus. Akušerė su džiaugsmu sutiko: nedelsiant<br />
persikėlė ir apsigyveno Klemčickų „brolių“ name.<br />
Čia įkūrė medicininį-akušerinį punktą. Panevėžys netoli,<br />
autobusas važinėjo reguliariai, ir Savickas, likęs<br />
gyventi mieste, šeštadieniais bei laisvomis dieno-
Atsigręžimai į praeitį<br />
Buvęs karmelitų vienuolynas, dabar klebonija<br />
mis atvažiuodavo pas šeimą. Jaunos akušerės darbo<br />
pradžia buvo sunki; kaimo žmonių sąmonę reikėjo<br />
palaužti ne įsakymų, o įtikinimų jėga, dar buvo daug<br />
tamsos ir prietarų, dar vis gyveno pasitikėjimas<br />
„kaimo bobučių“ pagalba. Pagaliau kaimo žmogui<br />
tokia bobutė buvo daug prieinamesnė ir patogesnė<br />
už miestišką akušerę. Bobutė ne tik padėdavo jaunai<br />
motinai, bet tuo pačiu metu atlikdavo ir namų<br />
darbus, ir gyvulių prižiūrėdavo, ir šeimą pamaitindavo.<br />
Akušerė ne padėjo ūkio darbuose, o pati reikalavo,<br />
kad jai padėtų. Nesuprantamas kaimo žmogui<br />
sterilumas, ypatinga švara, ramybės aplinka tik<br />
trikdė ir erzino šeimyną. Pasitikėjimas ir supratimas<br />
skverbėsi atsargiai, nes bobutės irgi kovojo už<br />
savo vietą gyvenime ir pragyvenimo šaltinį. Tačiau<br />
akušerė buvo jauna, apsišvietusi, skaitė medicininę<br />
literatūrą, palaikoma visų labai gerbiamo daktaro,<br />
miestelio inteligenčių moterų įkalbinėjimų, net klebono<br />
raginimo, pamažu pratinosi prie naujovės.<br />
Nereikėjo metų, kad akušerės lipšnumas palenktų net<br />
užkietėjusias širdis. Savickienė laimėjo, nes, atsitikus<br />
kokiai nelaimei, galėjo ir be gydytojo pagalbos padėti<br />
pati. Poniai Janinai darbo netrūko; paprasti žmonės<br />
įprato laisviau kreiptis į akušerę nei į daktarą. Be viso<br />
to, jai teko aptarnauti daugelį valsčiui priklausančių<br />
kaimų. Pasitaikydavo atvejų, kai į ją kreipdavosi ir<br />
kitų, kaimyninių, valsčių gyventojai, kuriems akušerė<br />
niekada neatsisakė padėti.<br />
Vieną vasarą į Pumpėnus atvažiavo archeologijos<br />
darbuotojas Šneideraitis su asistentu – studentu.<br />
Ūkininkas iš Pumpėnėlių gatvės, beardamas lauką,<br />
išvertė lyg senovines statybines plytas ir dar kažką,<br />
kas jam pasirodė ne taip. Pranešė valsčiaus viršaičiui,<br />
tas informavo Panevėžį, Panevėžys Kauną. Kaunas<br />
atsiuntė specialistą apsidairyti. Nurodytam lauke<br />
buvo kalva, vadinama Prancūzkapiu. Šneideraitis su<br />
savo palydovu apsistojo Pumpėnuose. Jie liko kiek<br />
15<br />
ilgesniam laikui: apžiūrėjo nurodytą vietą ir „radinius“.<br />
Valsčius pasamdė kelis zimagorus, aptvėrė<br />
lauko gabalą, specialistai nurodė, kaip ir ką kasinėti,<br />
kaip laikytis atsargumo priemonių. Reikėjo dar<br />
„klapčiuko“, itin atsakingo, supratingo, geranoriško<br />
ir pakankamai nuovokaus mokinuko, smulkiam, rodos,<br />
nežymiam darbui. Viršaitis jiems nurodė mane,<br />
vasarojančią gimnazistukę. Šneideraitis susitarė su<br />
cioce, o manęs atsiklausti nereikėjo, nes, aišku, tai labai<br />
domino ir jaučiausi esanti „devintame danguje“.<br />
Man buvo paaiškinta, kad darbas reikalauja ypatingo<br />
kruopštumo ir sąžiningumo. Reikėjo specialiu mažu<br />
šepetuku nukastoje vietoje nuvalyti kiekvieną bent<br />
kiek neįprastos formos akmenuką, geležėlę ar kitokį<br />
metalo ar medžio gabalėlį. Be galo džiaugiausi<br />
pavestu darbu ir tupinėjau, sėdinėjau, verčiausi per<br />
galvą, nes darbo poza pakankamai varginanti, bet<br />
buvau be galo laiminga. Praradau laiko nuovoką ir<br />
nutariau, kad būtinai studijuosiu tik archeologiją.<br />
Sunkiai suvokiau, kodėl buvo patenkinti ir atvykusieji,<br />
kurie, dar pakasinėję, nutarė darbus tęsti platesniu<br />
mastu ateisiančią vasarą, nors jų radiniai tebuvo<br />
smulkūs ir neišvaizdūs. Tai, ką rado, išsivežė.<br />
Vėjinis malūnas<br />
Vido Dulkės nuotraukos
16<br />
Vytautas Siudikas, Saulius Žaldokas<br />
Vitartų dvaro Chodakauskų šeimos kilmė<br />
Pirmosios žinios apie giminę –<br />
nuo XVI amžiaus<br />
XIX a. Panevėžio apskrityje gyveno Chodakauskų<br />
giminės dvi šeimos: Pakruojo ir <strong>Pasvalio</strong> kraštuose.<br />
Straipsnyje pateikiama medžiaga apie <strong>Pasvalio</strong><br />
apylinkės Vitartų dvare gyvenusios Aleksandro<br />
Chodakausko šeimos kilmę ir istoriją. Pagal Chodakauskų<br />
giminės kilmės dokumentą, patvirtintą 1798<br />
metų kovo mėn. 13 d. X Lietuvos gubernijos bajorų<br />
suvažiavimo, kaip giminės pradininkas nurodytas<br />
Mikalojus Chodakauskas, kurio herbas Dołęga<br />
(Dolenga). Lietuvos Metrikos šeštosios teismo bylų<br />
knygos įvado XXVIII puslapyje rašoma, kad nagrinėjant<br />
kai kurias bylas dalyvauja ir kitų sluoksnių atstovai:<br />
kunigai, vaitai, burmistrai, o kartais Volkovysko<br />
vietininkas ir Šerešovo laikytojas M. Chodakauskas.<br />
1532 m. rugsėjo 4 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis<br />
kunigaikštis Žygimantas Senasis už nuopelnus<br />
Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei (LDK) dovanojo<br />
jam Lichosielcų dvarą, buvusį Vilniaus vyskupijos<br />
Pružanų dekanato Šerešovo parapijoje (dabar Baltarusija,<br />
Bresto sritis – aut.).<br />
M. Chodakausko sūnus – LDK Volkovysko (dabar<br />
Baltarusija, Gardino sritis – aut.) pavieto žemės<br />
teismo raštininkas Jonas Chodakauskas 1565 m.<br />
liepos 19 d. Lietuvos kariuomenei siuntė du raitelius<br />
ir dar vieną raitelį valdovo Žygimanto Augusto<br />
malonei.<br />
Jono Chodakausko proanūkas Mykolas Chodakauskas<br />
buvo LDK kariuomenės gurguolininkas.<br />
Mykolo broliai: taip pat LDK gurguolininkas Kazimieras<br />
Chodakauskas buvo Vyriausiojo Lietuvos<br />
Didžiosios kunigaikštystės tribunolo deputatas nuo<br />
Volkovysko pavieto, Juozas Chodakauskas – Volkovysko<br />
medžioklis, Jonas Chodakauskas – Stanislovo<br />
Augusto laikų pakamaris, Jokūbas Chodakauskas<br />
nuo 1775 m. – Petihorų brigados vėliavininkas, nuo<br />
1779 m. vyresnysis leitenantas, 1792 m. dalyvavo<br />
mūšyje su rusų kariuomene prie Miro. 1788 m. Stanislovas<br />
Augustas jam dovanojo Šustikų dvarą (Vol-<br />
Chodakauskų giminės herbas<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
kovysko paviete). Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo<br />
(1795 m.) buvo Gardino-Volkovysko teisėjas.<br />
Steponas Chodakauskas buvo kunigas.<br />
Mykolo Chodakausko sūnus Antanas Chodakauskas,<br />
gimęs 1784 m. Volkovysko paviete, 1807<br />
m. birželio 3 d. pradėjo tarnauti Varšuvos kunigaikštystėje<br />
suformuotame lengvosios kavalerijos I<br />
gvardijos pulke, kuriam vadovavo pulkininkas A. L.<br />
Sen Žermenas. Pulkas priklausė Napoleono armijos<br />
maršalo J. Miurato korpusui. Tų pačių metų gruodžio<br />
mėnesį jis buvo paskirtas vachmistru, o 1811 m.<br />
vasario 17 d. – podporučiku (jaunesniuoju leitenantu<br />
– aut.), o nuo 1813 m. rugsėjo 2 d. – poručiku (leitenantu<br />
– aut.). A. Chodakauskas dalyvavo Napoleono<br />
x - Didžiojoje Lietuvos dalyje 1801–1915, o Rusijoje iki 1918 m. vasario 1 d. buvo laikomasi Julijaus, senojo stiliaus kalendoriaus,<br />
kuris nuo Grigaliaus, naujojo stiliaus kalendoriaus, kurio laikomasi ir dabar, atsiliko XIX a. 12, o XX a. – 13 dienų. Šios visos<br />
datos pateiktos tokios, kokios nurodytos šaltiniuose.
Atsigręžimai į praeitį<br />
17<br />
Chodakauskų giminės geneologinis medis. Sudarė Vankuveryje (Kanada) gyvenantis architektas Kentas Chodakauskas
18<br />
Suvenyrinė rašalinė „Napoleono<br />
kapas“<br />
Tomo Stasevičiaus nuotrauka<br />
armijos karinėse<br />
operacijose: 1807<br />
m. Frydlando (Prūsija),<br />
1808 m. Somasieros<br />
(Ispanija),<br />
1809 m. Austrijoje,<br />
1812 m. Borodino<br />
(Rusija), 1813 m.<br />
Leipcigo (Vokietija)<br />
ir 1815 m. Vaterlo<br />
(dabar Belgija)<br />
kautynėse. 1814<br />
m. vasario 27 d. jis<br />
buvo apdovanotas<br />
Garbės legiono<br />
kavalieriaus kry-<br />
žiumi. A. Chodakauskas 1812 m. spalio 29 d. vedė<br />
Šilalės dvaro savininko Jono Krizostomo Pilsudskio<br />
dukrą Marijoną. Santuoka buvo registruota Vilniaus<br />
šv. Jonų bažnyčioje.<br />
J. K. Pilsudskis (1768–1837), 1806–1809 metais<br />
buvo Telšių apskrities bajorų vadas. Palaidotas Čiobiškyje,<br />
kur pastatė naujus mūrinius dvaro rūmus bei<br />
bažnyčią. Jo tėvas Pranciškus Pilsudskis (1707–1791)<br />
įvairiais laikotarpiais buvo LDK rūsininku (atsakingu<br />
už aprūpinimą gėrimais), Vyriausiojo tribunolo deputatu<br />
ir jo maršalu. 1767 metais parengė Šventosios<br />
uosto atstatymo projektą ir sąmatą, Šilalėje pastatė<br />
mūrinę bažnyčią, kurios rūsyje ir buvo palaidotas.<br />
Pranciškaus Pilsudskio pusbrolio Kazimiero-Liudviko<br />
Pilsudskio proproanūkis buvo Lenkijos maršalas<br />
Juzefas Pilsudskis. Jono Krizostomo Pilsudskio<br />
motina ir Pranciškaus Pilsudskio antroji žmona buvo<br />
našlė Marijona Komorauskaitė-Šemetienė (Komorowska),<br />
kurios brolio grafo Pranciškaus Komorovskio<br />
tiesioginis palikuonis yra 2010 metais Lenkijos<br />
prezidentu išrinktas Bronislovas Komorovskis.<br />
Traukiantis Napoleono armijai, A. Chodakauskas<br />
su žmona per Vokietiją pasitraukė į Prancūziją. Apie<br />
1818 metus Chodakauskų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno<br />
Čiobiškio dvaro Liaukiškių palivarke, o po<br />
ketverių metų – Čiobiškio dvare. Antano ir Marijonos<br />
Chodakauskų šeimoje užaugo penki vaikai: sūnūs<br />
Kazimieras, Aleksandras, Karolis Anupras ir dukros<br />
Teofilija bei Antanina Liudvika. Tėvo atminimui<br />
vaikai pasodino liepą prie kelio, einančio per Vitartų<br />
dvaro teritoriją. Panevėžio krašto muziejuje saugoma<br />
jam atminti sukurta suvenyrinė rašalinė „Napoleono<br />
kapas“.<br />
Kazimieras ir Aleksandras Chodakauskai<br />
1833 m. gegužės 30 d. baigė Vilniaus gimnaziją ir<br />
įteikė prašymus Vilniaus iždo rūmams, kad priimtų<br />
juos dirbti. Vilniaus iždo rūmai, išsiaiškinę, kad Kazimieras<br />
ir Aleksandras nedalyvavo 1831 metų sukilime,<br />
leido jiems dirbti nustatytą bandomąjį laikotarpį.<br />
Jam pasibaigus, 1834 metų gegužės 29 dieną abu<br />
pradėjo dirbti Vilniaus iždo rūmuose. Tačiau rašytoja,<br />
visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo<br />
atsiminimuose rašė, kad jos senelis Kazimieras Chodakauskas<br />
vis dėlto dalyvavo 1831 metų sukilime, į<br />
kurį galėjo būti įtrauktas savo krikštatėvio, kavalerijos<br />
divizijos generolo H. Dembinskio adjutanto Pranciškaus<br />
Karpio iš Joniškėlio dvaro.<br />
Vitartų dvarą nupirko varžytinėse<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Antano Chodakausko liepa prie kelio Vitartai – Grūžiai<br />
Gitos Rachmančiukienės nuotrauka<br />
Apie 1840 metus Aleksandras Chodakauskas<br />
tapo Telšių apskrities valstybės turtų valdyboje sekretoriumi.<br />
Jis vedė baronaitę Nataliją Šarlotą Osten<br />
Saken, gimusią 1819 m. vasario 8 d. Kurliandijos gubernijos<br />
Hazenpoto apskrityje, Pievikas dvare (dabar<br />
Latvija, Liepojos r. – aut.).1846 m. A. Chodakauskas<br />
persikėlė į Panevėžį, kur dirbo apygardos valstybės<br />
turtų valdyboje raštvedžiu, nuo 18<strong>50</strong> m. – sekretoriumi,<br />
o nuo 1853 iki 1859 m. kovo mėnesio – minėtos<br />
valdybos viršininko padėjėju, turėdamas gubernijos
Atsigręžimai į praeitį<br />
Vitartų dvaro įsigijimą patvirtinantis<br />
dokumentas – Kauno gubernijos civilinio teismo<br />
1848 m. spalio 13 d. nagrinėtos bylos (lapai nr.<br />
141, 141v, 142) faksimilė<br />
19<br />
sekretoriaus tarnybinį laipsnį. Baigus tarnybą, A.<br />
Chodakauskui buvo suteiktas titulinio patarėjo laipsnis.<br />
Pasitraukęs iš tarnybos valstybės turto valdyboje,<br />
A. Chodakauskas apsigyveno Vitartų dvare, kuriame<br />
nuo 1852 m. vasaros buvo įsikūrusi jo šeima.<br />
Vitartų dvaras anksčiau priklausė Mykolui Tomkevičiui,<br />
kuris prasiskolino ir nebegalėjo išmokėti<br />
skolų privatiems asmenims ir Panevėžio apskrities<br />
iždui. Privatiems asmenims jis buvo skolingas 6<br />
tūkst. 809 rublius, o Panevėžio apskrities iždui – 1<br />
tūkst. 111 rublių ir 49¼ kapeikos. Buvo paskelbtos<br />
Vitartų dvaro pardavimo varžytinės. M. Tomkevičius<br />
daugiausia buvo skolingas N. Š. Osten Saken-Chodakauskienei<br />
– 5 tūkst. 4<strong>50</strong> rublių, dėl to Panevėžio apskrities<br />
teismas 1848 m. balandžio 23 d. pripažino jai<br />
pirmenybę perkant šį dvarą. N. Š. Osten Saken-Chodakauskienės<br />
įgaliotinis, Kauno gubernijos bajorų susirinkimo<br />
sekretorius ir titulinis patarėjas T. Čiskevičius<br />
kaip garantą 1844 m. liepos 20 d. buvo įsigijęs 1<br />
tūkst. rublių vertės valstybės iždo vekselį. 1848 metų
20<br />
gegužės 26 d. Kauno gubernijos valdyboje vykusiose<br />
varžytinėse Vitartų dvarą nupirko N. Š. Osten Saken-<br />
Chodakauskienė. Ji išmokėjo privatiems asmenims<br />
M. Tomkevičiaus skolą ir palūkanas. Tų pačių metų<br />
lapkričio 26 dieną šis sandoris buvo galutinai patvirtintas<br />
bei įregistruotas Kauno gubernijos civiliniame<br />
teisme. M. Tomkevičiui liko Papyvesių palivarkas<br />
<strong>Pasvalio</strong> parapijoje, kuriame buvo 62 dešimtinės (1<br />
dešimtinė – 1,0925 ha) dirbamos žemės, 18 dešimtinių<br />
miško ir 45 rublių vertės karčiama. M. Tomkevičiui<br />
priklausiusiame Vitartų dvare buvo 2<strong>50</strong> dešimtinių<br />
(273 ha 125 arai) žemės ir miško. Jame gyveno<br />
85 baudžiauninkai: 40 vyrų ir 45 moterys. Visi dvaro<br />
pastatai buvo mediniai.<br />
Vėliau N. Š. Osten Saken-Chodakauskienė įsigijo<br />
F. Rajuncui priklausiusį Skruopeliškių (Vitartėlių)<br />
palivarką, kurio plotas buvo 130 dešimtinių (142,025<br />
ha). Jame gyveno 18 baudžiauninkų: 10 vyrų ir 8<br />
moterys. Panaikinus baudžiavą, šiam palivarkui priklausę<br />
73,448 (80,242 ha) dešimtinės žemės buvo išdalintos<br />
vietos valstiečiams.<br />
Po baudžiavos panaikinimo Vitartų dvarui priklausė<br />
306,552 dešimtinės (334,91 ha) žemės. Be to,<br />
A. Chodakauskas nuomojo Žadeikių (nuo 1860 iki<br />
1868 m.) ir Kalno (nuo 1861 iki 1867 m.) fermas.<br />
Taip pat jis nuo 1863 m. sausio 1 d. 24 metams už<br />
11 rublių per metus buvo išsinuomojęs žvejybos teisę<br />
Lėvens upėje (<strong>Pasvalio</strong> valstybinio dvaro ribose) ir už<br />
30 rublių per metus – prekystalius <strong>Pasvalio</strong> turgavietėje<br />
sugautai žuviai pardavinėti.<br />
1863 m. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjęs sukilimas<br />
neaplenkė ir Aleksandro Chodakausko. 1864<br />
m. kovo 13 d. Kauno gubernijos karinis gubernatorius<br />
generolas majoras Nikolajus Muravjovas rašė<br />
Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriui<br />
generolui Michailui Muravjovui, kad gautas<br />
Gardino gubernijos karinio gubernatoriaus generolo<br />
majoro Ivano Skvorcovo 1863 m. spalio 15 d. raštas.<br />
Jame teigiama, kad, Gardine tardant kalinamą maištininką<br />
koriką A. Solomoną, pastarasis sakė, jog A.<br />
Chodakauskas buvo vienas iš V. Vrublevskio gaujos<br />
vadovų bei turi dvarą Panevėžio apskrityje. Gardino<br />
gubernijos kariniam gubernatoriui pareikalavus,<br />
A. Chodakauskui priklausantis Vitartų dvaras buvo<br />
sekvestruotas. A. Chodakauskas Kauno gubernijos<br />
kariniam gubernatoriui adresuotame paaiškinime<br />
tvirtino, kad visą laiką buvo namuose ir su maištininkais<br />
jokio ryšio nepalaikė, todėl prašė panaikinti<br />
dvaro sekvestrą. Kaip įrodymą A.Chodakauskas pa-<br />
x - Aleksandras Žirgulys. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. VI t. Laiškai. Vilnius, 1968 m., 272 p.<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
teikė Panevėžio apskrities <strong>Pasvalio</strong> 3-osios nuovados<br />
karinio viršininko I. Petrovo 1864 m. sausio 26 dieną<br />
išduotą pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad per<br />
visą sukilimo laiką A. Chodakauskas niekur nebuvo<br />
išvykęs iš savo dvaro ir nė vienas jo šeimos narių<br />
ir darbininkų nedalyvavo sukilime. Išsiaiškinta, kad<br />
vienas iš karinių nusikaltėlių, pakoręs kelis žmones<br />
Šerešove (Pružanų apskritis, Gardino gubernija<br />
– aut.), prisipažino, kad apšmeižė A. Chodakauską.<br />
Kitų įkalčių apie A. Chodakausko dalyvavimą 1863<br />
metų sukilime nerasta, tad sekvestras dvarui buvo<br />
panaikintas.<br />
Aleksandro ir Natalijos Šarlotos Chodakauskų<br />
šeimoje buvo vienuolika vaikų, iš jų užaugo penki<br />
sūnūs: Antanas Eugenijus, Liudvikas Mečislovas,<br />
Steponas Jokimas, Jonas Andriejus ir keturios dukros<br />
Marija Joana Chodakauskienė, Cecilija Paulina Dokalskienė,<br />
Elena Albina Giedraitienė ir Teofilė Stanislava.<br />
Aleksandras Chodakauskas mirė 1871 m. spalio<br />
mėn. 22 dieną, sulaukęs 56 metų amžiaus, o žmona<br />
Natalija Šarlotė – 1903 m. lapkričio 22 d., turėdama<br />
84 metus amžiaus. Abu palaidoti Vitartų kapinėse.<br />
Žinomas Joniškėlio gydytojas Jonas Leonas Petkevičius<br />
(1828–1909) 1860 m. gegužės 14 d. vedė<br />
Aleksandro Chodakausko brolio Kazimiero dukrą<br />
Malviną (1839–1870). Jų duktė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė<br />
1868–1869 žiemą mokėsi Vitartų dvare.<br />
Savo prisiminimuose ji rašė: „Antra bobutė Chodakauskienė,<br />
Aleksandro žmona, labai mokslinta, doras<br />
žmogus, neapsakomai malonus tarnams, namiškiams,<br />
bet aristokratė vokytė... Šiek tiek buvo paskui manimi<br />
nepatenkinta, kad jos jauniausis sūnus, o mano dėdė,<br />
Boleslovas dėjosi prie mūsų tautinio judėjimo. Prikaišiojo<br />
truputį man, bet taip švelniai, kaip tik ji viena<br />
mokėjo. Senutė bijojo žandarų, kratos ir t. t. (Tai ta,<br />
kur gyveno <strong>Pasvalio</strong> parapijoje.)“. x<br />
Aleksandro Chodakausko vaikų, anūkų ir<br />
proanūkių likimas<br />
Antanas Eugenijus Chodakauskas (1842–?).<br />
1872 m. sausio 8 d. jis Smilgių bažnyčioje vedė Bronislavą<br />
Švarcaitę iš Perekšlių dvaro. Jos tėvas A.<br />
Švarcas 1859–1863 metais buvo Panevėžio apskrities<br />
2-osios nuovados (Klovainiuose, Pakruojo raj. – aut.)<br />
pristavas. A. E. Chodakauskas kartu su savo motina<br />
N. Š. Osten Saken-Chodakauskiene carinės reformos<br />
metu pasirašė Vitartų dvaro žemės atidalinimo Vitartėlių<br />
(Skruopeliškių) kaimo valstiečiams projektą.
Atsigręžimai į praeitį<br />
Mečislovas Liudvikas Chodakauskas su sūnumi<br />
Aleksandru Antanu<br />
Liudvikas Mečislovas Chodakauskas (1843–<br />
1912). Jis 1855 metų gruodžio mėnesį pradėjo mokytis<br />
Mintaujos gimnazijoje. Mokslui gimnazijoje<br />
jį parengė motinos sesuo Cecilija Osten-Saken, pas<br />
kurią vėliau Mintaujos (Jelgava, Latvija – aut.) pradinėje<br />
mergaičių mokykloje (Dorotes Tochterschule<br />
– aut.) mokėsi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.<br />
Tuo metu Mintaujos gimnazijoje mokėsi ir Liudviko<br />
Mečislovo vyresnysis brolis Antanas Eugenijus. Baigęs<br />
Mintaujos gimnaziją, Liudvikas Mečislovas 1864<br />
m. sausio 17 d. Tartu universitete pradėjo studijuoti<br />
zoologiją. Tačiau po metų perėjo į Medicinos fakultetą.<br />
Tais laikais Tartu universiteto studentai, baigę<br />
studijas, galėjo pasirinkti: laikyti egzaminus gydytojo<br />
vardui gauti arba laikyti doktorantūros egzaminą ir<br />
rengti disertaciją medicinos daktaro laipsniui gauti.<br />
Disertacijų apimtis buvo nedidelė, jas būdavo galima<br />
parengti per kelis mėnesius, rečiau per metus. Dėl to<br />
laikančių doktorantūros egzaminus buvo daugiau nei<br />
gydytojo vardui gauti.<br />
L. M. Chodakauskas 1869 m. spalio 23 d. pradėjo<br />
laikyti doktorantūros egzaminus, kuriuos 1870<br />
m. kovo 25 d. baigė. Tų pačių metų rudenį jis pradėjo<br />
rengti daktaro disertaciją „Anatomische Untersuchungen<br />
über die Hautdrüsen einiger Säugetthiere“ („Anatominis<br />
keleto žinduolių odos liaukų ištyrimas“),<br />
kurią 1871 m. kovo 19 d. Tartu universitete apgynė.<br />
1872 metais L. M. Chodakauskas atvyko į Biržus,<br />
kurie tuo metu buvo Kauno gubernijos Panevėžio apskrities<br />
valsčiaus centras. Iki jam atvykstant Biržuose<br />
gydytojo nebuvo, todėl gyventojams gydomąją pagalbą<br />
teikė felčeriai ir šundaktariai. 1877 metų lapkri-<br />
21<br />
čio 21 d. L. M. Chodakauskas Vaškų bažnyčioje vedė<br />
Estlandijos pulko gydytojo majoro Alfonso Dalėno<br />
dukrą Juzefą Mariją. Ji anksti neteko tėvų. Mergaitę<br />
globojo jos dėdė Jonas Stanislovas Paplauskas, kuris<br />
iš Kretingoje gyvenusio grafo papulkininkio Juozapo<br />
Tiškevičiaus nuomojo jam priklausiusį Grūžių dvarą.<br />
1879 m. balandžio 2 d. Liudvikui Mečislovui ir Juzefai<br />
Chodakauskams gimė sūnus Aleksandras Antanas.<br />
Jam buvo tik trys mėnesiai, kai liepos 20 d. Grūžių<br />
dvare, sulaukusi 22 metų, nuo džiovos mirė mama.<br />
Juzefa Marija Dalėnaitė-Chodakauskienė palaidota<br />
Biržų kapinėse šalia savo tėvų.<br />
Dirbdamas Biržuose, 1890 metais L. M. Chodakauskas<br />
susidomėjo netoli Biržų esančiais Smardonės<br />
šaltiniais, kurie nuo seno buvo taip vadinami, nes mineralinių<br />
šaltinių vandenyje esantis sieros vandenilis<br />
skleidė aplinkui nemalonų kvapą. Smardonės šaltinių<br />
mineralinį vandenį vietiniai gyventojai gydymui<br />
pradėjo naudoti nuo XVI a. Gedučiuose (Pakruojo<br />
r.) gyvenęs žymus fizikas ir chemikas Teodoras Grotus<br />
1816 m. ištyrė ir aprašė jo cheminę sudėtį. L. M.<br />
Chodakausko iniciatyva 1890 m. Rygos politechnikos<br />
instituto G.Tomso vadovaujamoje laboratorijoje<br />
buvo atliktas Smardonės mineralinių vandenų tyrimas.<br />
Nustatyta, kad vanduo tinka gydymui, nes jame<br />
yra sulfatų ir sieros vandenilio. Smardonės šaltiniai<br />
buvo baronui K. Holšteinui priklausiusio 240 ha ploto<br />
Likėnų dvaro teritorijoje. L. M. Chodakausko paskatintas<br />
verslininkas Lambrakas išsinuomojo Likėnų<br />
dvarą. Jis pastatė nedidelį kelių kambarių viešbutį<br />
ir medinį pastatą, kuriame įrengė vonias. Joms skirtą<br />
mineralinį vandenį šildydavo įkaitintais akmenimis.<br />
Kurorto sezonas truko nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio<br />
20 d. 1890–1891 m., L. M. Chodakausko pateiktais<br />
duomenimis, čia gydėsi 168 ligoniai. Tačiau 1891<br />
metų pabaigoje kilus gaisrui sudegė vonios pastatas<br />
ir kurortas nustojo veikti. Tik 1938 metais kurortas<br />
buvo atkurtas. Nuo tada jį imta vadinti Likėnais.<br />
L. M. Chodakauskas taip pat buvo Biržų savanoriškos<br />
ugniagesių draugijos kūrėjas. Nors ši draugija<br />
veikė nuo 1876 m., tačiau caro valdžia tik 1906<br />
m. balandžio 7 d. leido ją registruoti. L. M. Chodakauskas<br />
1906–1912 m. buvo šios draugijos valdybos<br />
pirmininkas ir ugniagesių komandos viršininkas. Jis<br />
staiga mirė 1912 m. rugsėjo 14 d. Palaidotas Vitartų<br />
kapinėse.<br />
L. M. Chodakausko sūnus Aleksandras Antanas<br />
studijavo elektrotechniką Hamburge. Pirmojo<br />
pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. 1919 metais<br />
Maskvoje vedė antrą kartą. 1920 metais su šeima<br />
grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje, kur dirbo<br />
elektrotechniku. 1939 m. Chodakauskai persikėlė į
22<br />
Prie įėjimo į Vitartų dvaro gyvenamąjį namą sėdi (iš kairės) Stanislava<br />
Giedraitytė-Chodakauskienė, Natalija Šarlota Osten Saken-Chodakauskienė,<br />
Jonas Andrius Chodakauskas. Antroje eilėje (iš kairės) Cecilija<br />
Chodakauskaitė, Marijonas Chodakauskas ir Viktorija Chodakauskaitė<br />
Kauną, o prasidėjus sovietinei okupacijai apsigyveno<br />
Vilniuje. Jis mokėjo keletą užsienio kalbų ir vokiečių<br />
okupacijos metais dirbo vertėju. Aleksandras Antanas<br />
Chodakauskas mirė 1943 m. lapkričio 25 d. nuo plaučių<br />
uždegimo. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.<br />
Aleksandro Antano ir Anisijos Chodakauskų šeimoje<br />
užaugo šeši vaikai: du sūnūs ir keturios dukros.<br />
Jų anūkai yra žinomas režisierius, kino ir teatro aktorius<br />
Kostas Smoriginas ir buvęs ilgametis UAB „Kelprojektas“<br />
direktorius Romualdas Janušas.<br />
Steponas Jokimas Chodakauskas (1847–1909).<br />
Informacijos statistikos leidinyje „Permės gubernijos<br />
atmintinė 1889, 1890 ir 1891 metams“ rašoma, kad S.<br />
J. Chodakauskas dirbo Permės gubernijos valdybos<br />
statybos skyriuje gubernijos mechaniku ir jam buvo<br />
suteiktas gubernijos sekretoriaus tarnybinis laipsnis.<br />
Marija Joana Chodakauskaitė-Chodakauskienė<br />
(1852–1910). 1882 m. birželio 17 d. Pasvalyje,<br />
gavus popiežiaus leidimą, M. J. Chodakauskaitė<br />
ištekėjo už pusbrolio Kazimiero Chodakausko. Jos<br />
vyras nuomojo Felicijono Karpio palikuonims priklausiusį<br />
Gavenonių dvarą (dabartiniai Šiaudiniai,<br />
Pakruojo r. – aut.). Su juo tame pačiame dvare kartu<br />
gyveno pusbrolis bei jauniausias žmonos brolis<br />
Boleslovas Klemensas Chodakauskas (18<strong>50</strong>–1895),<br />
tautinio atgimimo metu bendradarbiavęs su savo<br />
dukterėčia Gabriele Petkevičaite-Bite. B. K. Chodakauskas<br />
nuo džiovos mirė 1895 metų gruodžio 11 d.<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Vitartų dvare, kur ir buvo palaidotas.<br />
Marija Joana ir Antanas Chodakauskas draugavo<br />
su kalbininko Jono Jablonskio šeima. J. Jablonskis<br />
Chodakauskų šeimai nurodydavo reikalingus repetitorius<br />
Gavenonyse.<br />
Marija Joana Chodakauskaitė-Chodakauskienė<br />
nuo širdies ydos mirė 1910 m. liepos 26 d. Jos vyras<br />
Antanas Chodakauskas Anapilin iškeliavo 1925 m.<br />
vasario 4 d. Palaidotas šalia žmonos Suosto bažnyčios<br />
šventoriuje (Biržų r.).<br />
Marijos Joanos ir Antano Chodakauskų šeimoje užaugo<br />
keturi vaikai: Sofija, Jadvyga, Romanas ir Tadas.<br />
Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė (1884–<br />
1968). Jos krikšto mama buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.<br />
Baigusi Mintaujos gimnaziją, S. Chodakauskaitė<br />
apsigyveno pas tėvus Gavenonių dvare.<br />
1904 m. rugpjūčio 14 d. ji ištekėjo už Antano<br />
Smetonos. Juos sutuokė Vilniaus šv. Mykolo parapijos<br />
klebonas (vėliau Kaišiadorių vyskupas) kun.<br />
J. Kukta šv. Rapolo bažnyčioje. A. Smetona prieš tai<br />
buvo Chodakauskų vaikų mokytoju. Porą vasarų jis<br />
vienus rengė į gimnaziją, kitiems padėjo mokytis.<br />
S. Smetonienė 1904–1918 metais gyveno Vilniuje,<br />
buvo aktyvi saviveiklininkė, dainavo lietuviškuose<br />
choruose, dalyvavo labdaros draugijų veikloje.<br />
Pirmojo pasaulinio karo metais teikė pagalbą nuo<br />
karo nukentėjusiems Vilniaus gyventojams. 1940 m.<br />
birželio 15 d. kartu su vyru, šalies prezidentu Antanu
Atsigręžimai į praeitį<br />
Smetona pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV. S.<br />
Chodakauskaitė-Smetonienė mirė 1968 m. gruodžio<br />
28 d. Klyvlende (Ohajo valstija).<br />
Sofijos ir Antano Smetonų šeimoje buvo trys vaikai:<br />
Marija, g. 1905 metais, Birutė, g. 1906 metais ir<br />
Julius Rimgaudas, g. 1913 metais. Duktė Birutė nuolat<br />
sirgo ir mirė 1909 metais.<br />
Duktė Marija (1905–1993) ištekėjo už Lietuvos<br />
kariuomenės generalinio štabo pulkininko Aloyzo Valušio<br />
(1901–1998), kilusio iš Utenos miesto. Ji mirė<br />
1993 metais JAV, Sankt Petersbergo mieste (Floridos<br />
valstija).<br />
Sūnus teisininkas Julius Rimgaudas (1913–1974)<br />
vedė Birutę Nasvytytę (1912–2003), kilusią iš Jonavos<br />
miesto. Jų šeimoje užaugo trys sūnūs: Antanas Algirdas<br />
(g. 1939 m.), Juozas (1941–1996) ir Vytautas<br />
Julius (g. 1955 m.) Julius Rimgaudas Smetona mirė<br />
1974 metais JAV, Klyvlende (Ohajo valstija).<br />
Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė (1891–<br />
1988). Ji 1909 m. aukso medaliu baigė Vilniaus V. Prozorovienės<br />
gimnaziją. 1915 m. Jadvyga baigė Sankt<br />
Peterburgo Bestuževo aukštųjų moterų kursų istorijosfilologijos<br />
fakultetą, o po dvejų metų - Sankt Peterburgo<br />
universitetą. J. Chodakauskaitė aktyviai dalyvavo<br />
lietuviškoje spaudoje. 1915–1918 metais dirbo laikraščio<br />
„Lietuvos balsas“ redakcijoje. 1918 m. paskelbus<br />
Lietuvos Nepriklausomybę, ji įsteigė Lietuvos informacijos<br />
biurus Berne ir Paryžiuje ir jiems vadovavo.<br />
Vėliau J. Chodakauskaitė dirbo Lietuvos užsienio reikalų<br />
ministerijoje Informacijos departamento direktore.<br />
1920 m. vasario 7 d. ji ištekėjo už žinomo valstybės<br />
ir visuomenės veikėjo Juozo Tūbelio.<br />
J. Tūbelienė buvo „Lietuvos motinoms ir vaikams<br />
globoti organizacijų sąjungos“ pirmininkė ir aktyviai<br />
dalyvavo kitų visuomeninių organizacijų veikloje.<br />
1940 m. pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV.<br />
J. Chodakauskaitė-Tūbelienė mirė 1988 metų spalio<br />
mėn. 4 d. Putname (Konektikuto valstija).<br />
Jadvygos ir Juozo Tūbelių duktė Marija, gimusi<br />
1924 m., JAV ištekėjo už inžinieriaus Kurto Kuhlmano<br />
(1923–2008), kilusio iš Tryro miesto (Vokietija).<br />
1952 m. jiems gimė sūnus Peteris Margiris. Ji dabar<br />
gyvena Floridos valstijoje, Sankt Petersberg miesto<br />
apylinkėse.<br />
Romanas Chodakauskas (1883–1932). Gimė<br />
Zvanagalos dvare (<strong>Pasvalio</strong> r.). 1912 m. baigė Charkovo<br />
universiteto Teisės fakultetą, o 1915 m. – Vladimiro<br />
karo mokyklą Sankt Peterburge. 1919 m. vasario<br />
21 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir<br />
paskirtas krašto apsaugos ministerijos štabo karininku<br />
ypatingiems reikalams, o vėliau – šios ministerijos<br />
juriskonsultu. 1926 m. liepos 11 d. jam buvo suteik-<br />
23<br />
tas pulkininko leitenanto laipsnis. 1923 m. spalio 1 d.<br />
Romanas Chodakauskas paskirtas kariuomenės teismo<br />
nuolatiniu nariu. 1926 m. rugsėjo 15 d. jam buvo<br />
suteiktas teismo pulkininko laipsnis. 1926 m. spalio<br />
1 d. išėjo į atsargą. Mirė 1932 m. spalio 9 d. Kaune,<br />
palaidotas Karmelitų kapinėse (dabartiniame Vytauto<br />
pr. – aut.). Turėjo du sūnus: iš pirmos santuokos Miroslavas,<br />
g. 1914 m., buvo veterinarijos gydytojas ir<br />
iš antros santuokos – Romanas, g. 1932 m.<br />
Tadas Chodakauskas (1889–1959). 1907 m. baigęs<br />
šv. Kotrynos gimnaziją Sankt Peterburge, 7 semestrus<br />
studijavo Sankt Peterburgo universiteto gamtos<br />
fakultete. Todėl dėdė L. M. Chodakauskas pagal 1912<br />
m. testamentą jam paliko visus savo žvejybos įrankius.<br />
1915 m. lapkričio 1 d. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.<br />
Buvo paskirtas į leibgvardijos Gardino husarų<br />
pulką, vėliau baigė Pavlo karo mokyklą ir buvo pakeltas<br />
į praporščikus. Iki 1918 m. rugpjūčio 12 d. T. Chodakauskas<br />
buvo viršila lenkų korpuse. 1918 metais grįžo<br />
į Lietuvą. 1919 metų gegužės mėn. 21 d. buvo mobilizuotas<br />
į Lietuvos kariuomenę. Išvarius bolševikus iš<br />
Panevėžio, 1919 metų birželio 1 d. buvo paskirtas Panevėžio<br />
miesto ir apskrities komendantu. 1923 metais<br />
jam buvo suteiktas majoro laipsnis. 1924–1925 metais<br />
buvo Panevėžio mobilizacijos rajono viršininkas. 1925<br />
m. vasario 10 d. pačiam prašant išleistas į atsargą.<br />
1925–1940 metais T. Chodakauskas buvo Panevėžio<br />
miesto burmistras. 1940 m. pasitraukė į Gdanską. Pasibaigus<br />
karui ir neleidus jam evakuotis, pateko į sovietų<br />
okupuotą Vokietijos dalį. Į Lietuvą T.Chodakauskas<br />
grįžo 1945 m. su mirusio pažįstamo Leono Liutkevičiaus<br />
dokumentais ir įsidarbino pagalbiniu darbininku<br />
pas ūkininką Vilkaviškio rajone. 1945 m. gruodžio mėnesį<br />
buvo suimtas, tardomas ir užverbuotas saugumo<br />
agentu „Liūto“ slapyvardžiu. Jis dalyvavo MGB operacijose<br />
prieš partizanus. Mirė 1959 metų balandžio 22 d.<br />
Vilniuje, palaidotas Saulės kapinėse.<br />
Cecilija Paulina Chodakauskaitė-Dokalskienė<br />
(1853–?) Gimė Vitartuose. 1882 m. liepos 1 d. Pasvalyje<br />
ištekėjo už gydytojo Stanislovo Eduardo Dokalskio.<br />
Jis 1883–1889 m. dirbo laisvai praktikuojančiu<br />
gydytoju Pandėlyje (Rokiškio r.), o nuo 1889 m. iki I<br />
pasaulinio karo Konstantinove (dabar Vaškai – aut.).<br />
Iki tol Vaškuose gydytojo nebuvo. Povilas Puzinas<br />
1873 m. Vaškuose įsteigė taupymo skolinimo draugiją.<br />
Jos pirmininku 1889–1902 m. buvo gydytojas<br />
Jonas Leonas Petkevičius, o nuo 1902 iki 1915 m.<br />
– S. E. Dokalskis. Stanislovas Eduardas su broliu teisininku<br />
Vaclovu pasidalijo iš tėvo Ksavero Dokalskio<br />
paveldėtą Zvanagalos dvarą. Jam atiteko dvaro dalis,<br />
kurioje buvo Vaškai.<br />
Stanislovo Eduardo ir Cecilijos Paulinos Dokals-
24<br />
kių šeimoje užaugo trys vaikai: Ksaveras Vaclovas,<br />
g. 1883 m. (pagal dr. L. M. Chodakausko 1912 metų<br />
testamentą, jo sūnėnui Ksaverui Vaclovui Dokalskiui<br />
atiteko visas jo medicinos kabinetas: instrumentai,<br />
knygos, tarp jų ir Brokhauzo enciklopedija), Natalija<br />
Teofilija, g. 1884 m., ir Juzefa, g. 1886 m.<br />
Elena Albina Chodakauskaitė-Giedraitienė<br />
(1859–1945). Gimė Vitartuose. 1883 metų sausio 9<br />
d. Pasvalyje ištekėjo už Edmundo Jono Giedraičio iš<br />
Bejėnų dvaro (<strong>Pasvalio</strong> r.) 1887 metais E. J. Giedraitis<br />
pradėjo dirbti P. Puzino įkurtoje Vaškų vaistinėje, tapo<br />
šios vaistinės savininku. 1904 metų liepos 6 d. J. Giedraitis<br />
mirė nuo leukemijos, palaidotas Vaškų kapinėse<br />
šalia savo tėvų. E. A. Chodakauskaitė-Giedraitienė kartu<br />
su vaikais 1912 metų balandžio 2 d. Vaškų vaistinę<br />
pardavė Kyburių valstiečiui Vulfui Achberui už 3 tūkst.<br />
rublius ir persikėlė į Panevėžį. Mirė 1945 m. Kaune.<br />
E. A ir E. J. Giedraičių sūnus Leonardas (1883–<br />
1948) 1910 m. Kazanės universitete įgijo provizoriaus<br />
padėjėjo specialybę. Iki 1914 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje<br />
praporščiku. 1919 m. lapkričio 24 d. buvo<br />
mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose<br />
už Lietuvos nepriklausomybę. Leonardas Giedraitis<br />
Panevėžyje 1920 metų sausio 6 d. vedė Panevėžio<br />
gimnazijos mokytoją Mariją Geigaitę-Putramentienę<br />
(1890–1980) iš Vaivadų dvaro. 1921 m. jam buvo suteiktas<br />
leitenanto laipsnis, po metų vyresniojo leitenanto<br />
laipsnis, paskirtas 3 dragūnų pulko 1 eskadrono<br />
vadu. 1923 m. spalio 15 d. baigė Aukštuosius karininkų<br />
kursus. 1925 m. jam buvo suteiktas kapitono, o 1929<br />
m. – majoro laipsnis. 1929 m. gruodžio 23 d. jis buvo<br />
paskirtas Respublikos prezidento adjutantu. 1930 m.<br />
rugsėjo 20 d. perkeltas į Vyriausiąjį kariuomenės štabą,<br />
paskirtas ypatingu reikalų karininku. 1932 metais<br />
suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1938 metais<br />
kovo 10 d. pačiam prašant išleistas į atsargą. L. Giedraitis<br />
mirė 1948 m. lapkričio 28 d., palaidotas šalia motinos<br />
ir sesers Petrašiūnų kapinėse.<br />
E. A ir E. J. Giedraičių duktė Vanda (1885–1966)<br />
prieškario ir pokario laikais dirbo telefoniste. Mirė<br />
Kaune, ten ir buvo palaidota.<br />
Jonas Andrius Chodakauskas (1849–1926).<br />
1877 metų balandžio 30 d. Vaškų bažnyčioje vedė<br />
1857 m. gimusią Stanislavą Giedraitytę iš Bejėnų<br />
dvaro. J. A. Chodakauskas nuomojo Felicijono Karpio<br />
palikuonims priklausiusį Meldžiūnų dvarą (Pakruojo<br />
r.). Po motinos mirties 1906 m. jis paveldėjo<br />
Vitartų dvarą, o iš brolio L. M. Chodakausko pagal<br />
1912 m. testamentą – uosinę bibliotekos spintą su joje<br />
esančiomis knygomis, visus sodo instrumentus su jų<br />
priklausiniais, medžioklinius šautuvus bei revolverius<br />
su jiems skirtais medžioklės reikmenimis.<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Šalia Vitartų dvaro pastato prie automobilio stovi (iš<br />
kairės) <strong>Pasvalio</strong> pašto viršininkas Jonas Žaldokas,<br />
Bronislava Chodakauskaitė-Žaldokienė, gimnazistas<br />
Vytautas Jonas Žaldokas ir ulonų pulko pulkininkas<br />
leitenantas Leonardas Giedraitis<br />
Jono Andriaus ir Stanislavos Chodakauskų šeimoje<br />
užaugo keturi vaikai: sūnus Marijonas, g. 1879<br />
metų lapkričio 1 d., seserys – dvynukės Viktorija ir<br />
Cecilija, g. 1887 metų vasario 22 d., bei Bronislava,<br />
g. 1894 m. rugpjūčio 6 d. Sūnus Miroslavas (1882–<br />
1883) mirė nuo šiltinės.<br />
Marijonas Chodakauskas (1879–?). Baigė<br />
Mintaujos gimnazijos keturias klases ir Permės technikos<br />
mokyklą, ten gyveno pas dėdę Steponą Jokimą<br />
Chodakauską. Dalyvavo 1904–1905 m. rusų-japonų<br />
kare, buvo sužeistas į galvą. 1919 m. sausio 12<br />
d. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo 1<br />
artilerijos pulke karo valdininku. 1920 m. paleistas į<br />
atsargą, dirbo tėvo ūkyje. 1915 m. birželio 1 d. vedė<br />
Sofiją Ščefanavičiūtę iš Paežerių dvaro. Nuo 1932 m.<br />
gyveno Panevėžyje. 1944 metais artėjant frontui, pasitraukė<br />
į Lenkiją.<br />
Viktorija Chodakauskaitė-Petkevičienė (1887–<br />
1920). Ji 1913 m. balandžio 22 d. ištekėjo už gydytojo<br />
Leono Aleksandro Petkevičiaus, gimusio 1869 metų<br />
gruodžio 31 d. Joniškėlyje, kur Igno Karpio fondinės<br />
ligoninės vedėju dirbo jo tėvas Jonas Leonas Petkevičius.<br />
1915 m. pasitraukė į Vitebsko guberniją. 1916 m.<br />
gruodžio 9 d. Vitebske gimė sūnus Leonas Karolis.<br />
1918 metais Petkevičiai grįžo į Vitartų dvarą. L. K.<br />
Petkevičius vėl dirbo Joniškėlio ligoninėje. Teikdamas<br />
ligoniams pagalbą užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir<br />
nuo jos 1918 m. gruodžio 12 d. mirė. Palaidotas Vitartų<br />
kapinėse. 1920 m. kovo 18 d. nuo džiovos mirė<br />
V. Chodakauskaitė-Petkevičienė.<br />
Jų sūnus Leonas Karolis Petkevičius (1916–1986)<br />
tapo žinomu gydytoju. Panevėžio taikos teismo 1921<br />
m. kovo 18 d. nutarimu motinos sesuo Cecilija Cho-
Atsigręžimai į praeitį<br />
dakauskaitė paskirta mažamečio Leono Aleksandro<br />
sūnaus ir jam priklausančio turto globėja. L. K. Petkevičius<br />
1935 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo<br />
į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą.<br />
1942 metais baigęs studijas dirbo Vilniaus ligoninėje.<br />
1954–1963 m. buvo Vilniaus respublikinės<br />
klinikinės ligoninės traumatologijos ir ortopedijos<br />
skyriaus vedėjas. Nuo 1946 m. dėstė Vilniaus universitete.<br />
1963 m. apgynė medicinos mokslų kandidato<br />
(dabar daktaro) ir 1974 m. medicinos mokslų daktaro<br />
(dabar habilituoto daktaro) disertacijas. Vienas pirmųjų<br />
Lietuvoje pradėjo daryti artroplastines operacijas.<br />
Cecilija Chodakauskaitė-Maldutienė (1887–<br />
1953). 1922 m. spalio 14 d. ištekėjo už <strong>Pasvalio</strong> policijos<br />
nuovados viršininko Kazimiero Maldučio, kilusio<br />
iš Vaškų valsčiaus. Cecilija dirbo akušere. 1941 m.<br />
birželio 14 d. buvo ištremta į Tomsko srities Čainsko<br />
rajoną. Cecilijos vyras Kazimieras, turėdamas žinių<br />
apie artėjančias represijas, pasislėpė ir tremties išvengė.<br />
Mirė 1946 m. Vilniuje, palaidotas Saulės kapinėse.<br />
1947 m. C. Chodakauskaitę-Maldutienę slapta iš<br />
Sibiro į Vilnių parvežė jos sūnėnas gydytojas Leonas<br />
Vitartų dvaro salone už stalo sėdi Bronislava<br />
Chodakauskaitė-Žaldokienė<br />
Karolis Petkevičius. Cecilija mirė Vilniuje 1953 m.<br />
birželio 23 d., palaidota Saulės kapinėse.<br />
Bronislava Chodakauskaitė-Žaldokienė (1894–<br />
1976). Ji 1913 m. baigė Panevėžio gimnaziją, o 1915<br />
m. – sąskaitybos kursus Sankt Peterburge. Bronislava<br />
nuo 1919 iki 1923 metų dirbo buhaltere <strong>Pasvalio</strong> iždinėje.<br />
1922 m. rugpjūčio 27 d. Daujėnuose ištekėjo<br />
už <strong>Pasvalio</strong> pašto viršininko Jono Žaldoko, gimusio<br />
1894 m. sausio 5 d. Dirvonakiuose, Biržų rajone. Turėjo<br />
sūnų Vytautą, gimusį 1923 metų gegužės 18 d.<br />
1941 m. birželio 14 d. Žaldokų šeima buvo ištremta<br />
į Sibirą. Jonas Žaldokas, kaip ir kitų tremiamų šeimų<br />
vyrai, buvo atskirtas ir penkerius metus išbuvo<br />
Rešiotų lageryje, Krasnojarsko krašte kaip socialiai<br />
25<br />
pavojingas asmuo, nes jo žmona buvo S. Chodakauskaitės-Smetonienės<br />
giminaitė ir stambaus dvarininko<br />
duktė. Žmona Bronislava su sūnumi Vytautu buvo ištremta<br />
į Tomsko srities Čainsko rajoną, 1943 m. buvo<br />
perkelti į Kemerovo srities Prokopjevsko miestą, kur<br />
sūnus dirbo anglies kasyklose.<br />
Sūnus Vytautas 1941 metais baigė <strong>Pasvalio</strong> Petro<br />
Vileišio gimnaziją ir būdamas tremtyje 1959 m. baigė<br />
Kuznecko kalnų pramonės ir statybos technikumą. Grįžo<br />
į Lietuvą 1961 m., dirbo Lietuvos energostatybos<br />
treste vyr. ekonomistu bei prisidėjo prie Lietuvos VRE,<br />
Kruonio HAE, Kauno ir Vilniaus TE elektrinių statybų.<br />
B. Žaldokienė su vyru grįžo į Lietuvą 1966 m. Ji mirė<br />
1976 m. vasario 2 d., o vyras J. Žaldokas – 1979 m.<br />
kovo 11 d. Kaune. Abu palaidoti Romainių kapinėse.<br />
Dvaro pardavimo istorija<br />
1903 m. mirė N. Š. Osten Saken-Chodakauskienė.<br />
Pagal 1906 m. rugpjūčio 12 d. Kauno apygardos<br />
teismo vyresniojo notaro patvirtintą aktą, buvo siekiama,<br />
kad Vitartų dvaras visada priklausytų Chodakauskams.<br />
Jonui Andriui Chodakauskui atiteko<br />
Vitartų dvaras su prievole išmokėti dalis likusiems<br />
po motinos mirties broliams ir seserims. Per 20 metų<br />
iki 1927-ųjų sausio 1 d. J. A. Chodakauskas privalėjo<br />
sumokėti 26 tūkst. <strong>50</strong>0 rublių su 5 proc. metinių palūkanų.<br />
Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) ir vykusios<br />
kovos už Lietuvos nepriklausomybę sutrikdė<br />
paskirtos prievolės vykdymą.<br />
Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje buvo<br />
vykdoma žemės reforma. Pagal 1920 m. parengtą ir<br />
dvejų metų Steigiamojo seimo priimtą įstatymą, buvo<br />
nustatyta didžiausia nenusisavinama žemės valdymo<br />
norma 80 ha (1929 m. padidinta iki 1<strong>50</strong> ha). Ūkio žemė,<br />
viršijanti šią normą, atitekdavo valstybės fondui.<br />
Norėdamas išvengti dalies Vitartų dvaro žemės<br />
paėmimo į valstybės fondą, Jonas Andrius Chodakauskas<br />
1921 m. išdalino po 51,53 ha savo vaikams:<br />
sūnui Marijonui, dukroms Bronislavai, Cecilijai ir<br />
savo anūkui Leonui Karoliui Petkevičiui, Viktorijos<br />
Chodakauskaitės-Petkevičienės sūnui. Iš viso buvo<br />
išdalinta 206,479 ha dvaro žemės. Jonui Andriui Chodakauskui<br />
liko 128,4305 ha. Taigi ir po dalybų buvo<br />
viršyta nustatyta 80 ha norma. Dėl to 1922 m. lapkričio<br />
22 dieną, žemės reformos valdybai leidus, J. A.<br />
Chodakauskas 32,76 ha pardavė broliams Povilui ir<br />
Juozui Mulevičiams iš Tetirvinų kaimo.<br />
Marijonas Chodakauskas, norėdamas padengti<br />
neišmokėtas paveldėjimo skolas iš Vitartų dvaro kilusiems<br />
giminaičiams, 1926 m. pardavė iš jam tėvo<br />
skirtos dalies 40 ha žemės Steponui Paliokui ir Jonui
26<br />
Chodakauskų šeimos kapas Vitartų kapinėse<br />
Nuotraukos iš Sauliaus Žaldoko asmeninio archyvo<br />
Mulevičiui. Po tėvo mirties 1927 m., sūnui Marijonui<br />
atiteko 30,19 ha žemės, o motinai Stanislavai Giedraitytei-Chodakauskienei<br />
liko 65,48 ha: iš jų 32,8 ha<br />
žemės, 28,23 ha miško ir 4,45 ha dvaro sodybos su<br />
gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais. 1932 metais<br />
Marijonas pardavė likusius 41,72 ha Jonui Paliokui ir<br />
Chaikeliui Temkinui iš Tetirvinų. 1932 m. liepos 22<br />
d. S. Giedraitytė-Chodakauskienė 12 metų išnuomojo<br />
Vitartų dvaro sodybą <strong>Pasvalio</strong> valsčiaus savivaldybei<br />
pradžios mokyklos reikmėms. 1933 m. mirus motinai,<br />
jai priklausančią sodybą su pastatais paveldėjo<br />
sūnus Marijonas, o žemę ir mišką, 61,03 ha – Cecilija<br />
Maldutienė, Leonas Karolis Petkevičius ir Bronislava<br />
Žaldokienė. 1935 m. C. Maldutienė ir B. Žaldokienė<br />
iš motinos S. Giedraitytės-Chodakauskienės paveldėtą<br />
32,8 ha žemės sklypą pardavė Jonui Mulevičiui ir<br />
Jonui Valeikai iš Tetirvinų kaimo.<br />
L. K. Petkevičius, siekdamas išsaugoti Vitartų dva-<br />
Vido Dulkės nuotraukos<br />
Vitartų dvaras, 2011 m.<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
re paveldėtą žemę ir mišką, kad grąžintų skolas giminėms<br />
už mokslus bei melioraciją, 1940 m. birželio 10<br />
d. pardavė jam likusią Puziniškio palivarko (Panevėžio<br />
r.) dalį su 53,05 ha žemės kartu su joje buvusiais pastatais<br />
Pasvalyje gyvenusiam dantų gydytojui P. Čigui.<br />
C. Maldutienei, L. K. Petkevičiui ir B. Žaldokienei<br />
liko 28,23 ha miško ir 154,95 ha žemės – iš viso<br />
183,18 ha.<br />
1936 metų rugsėjo 7 d. Marijonas Chodakauskas<br />
jam atitekusią dvaro sodybą su pastatais ir šalia<br />
jų esančia žeme (4,45 ha) pardavė <strong>Pasvalio</strong> valsčiaus<br />
savivaldybei, su kuria pirkimo sandoris buvo pradėtas<br />
nuo 1933 metų spalio 20 d.<br />
Vitartų dvare veikė pradžios mokykla, po karo<br />
– septynmetė, aštuonmetė mokykla, kuri 1967 metais<br />
buvo perkelta į Ustukių gyvenvietę. Dvaro pastate<br />
buvo apgyvendintos mokytojų šeimos. Pastaruoju<br />
metu Vitartų dvaras nyksta tuščias ir apleistas...
Atsigręžimai į praeitį<br />
Literatūra ir šaltiniai<br />
1. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) F.391, Ap.9, B.2402.<br />
2. LVIA. F.378, Ap.121, B.1149.<br />
3. LVIA. F.515, Ap.17, B.241.<br />
4. LVIA. F.604, Ap.10, B.217.<br />
5. LVIA. F.604, Ap.20, B.16, 300.<br />
6. LVIA. F.604, Ap.34, B.13, 15, 17, 59, 66.<br />
7. LVIA.F.669, Ap.1,B.603,840,964,979,1056,1111,1157,1167,1210,1212,1245,1256,1298,1313,1340,1<br />
448,2133,2154.<br />
8. LVIA. F.669, Ap.6, B.55, 58, 64.<br />
9. LVIA. F.669, Ap.12, B.38, 43 ,52, 55, 57, 61, 67, 73, 76, 80, 82, 91, 99, 102, 105, 123, 125.<br />
10. LVIA . F.669, Ap.13, B.222.<br />
11. LVIA. F.669, Ap.17, B.3, 7, 13, 39, 41, 49, 52, 98, 165, 171, 173, 191, 196, 197, 202.<br />
12. LVIA. F.669, Ap.20, B.6, 10, 12, 17, 107, 129.<br />
13. LVIA. F.1322, Ap.1, B.47, <strong>50</strong>.<br />
14. LVIA. F.16<strong>50</strong>, Ap.5, B.6.<br />
15. LVIA. F.16<strong>50</strong>, Ap.8, B.9, 30.<br />
16. LVIA. F.1671, Ap.11, B.14.<br />
17. Archiwum Glownym Akt Dawnych (AGAD) Archiwum Rodziny Pilsudskich-Giniatowiczow, dzial<br />
III, sygn. XV, B. f., Warszawa.<br />
18. Roman Aftanazy. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 3, Wroclaw, Warszawa,<br />
Krakow, 1992.<br />
19. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) F.930, Ap.2Ch, B.4, 5.<br />
20. LCVA. F.930, Ap.2G, B.53.<br />
21. LCVA. F.930, Ap.8, B.92.<br />
22. LCVA. F.1016, Ap.1, B.6196.<br />
23. LCVA. F.1248, Ap.2, B.193, 195.<br />
24. LCVA. F.1264, Ap.4, B.49<strong>50</strong>, <strong>50</strong>79, <strong>50</strong>93, 5104, 5137, 5172.<br />
25. LCVA. F.1512, Ap.7, B.14.<br />
26. LCVA. F.1512, Ap.11, B.3.<br />
27. LCVA. F.1524, Ap.2, B.2905.<br />
28. Roman Aftanazy. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 4, Wroclaw, Warszawa,<br />
Krakow, 1993.<br />
29. Konstantin Tyszkiewicz. Wilia i jej brzegi, Drezno, 1871.<br />
30. Kauno apskrities archyvas (KAA) F.I-<strong>50</strong>, Ap.1, B.145.<br />
31. KAA. F.I-51. Ap.4, B.129.<br />
32. KAA. F.I-66, Ap.5, B.1860.<br />
33. KAA. F.I-106, Ap.1, B.4419.<br />
34. KAA. F.I-354, Ap.1, B.78.<br />
35. KAA. F.I-474, Ap.1, B.961.<br />
36. KAA. F.I-525, Ap.23, B.837, 953.<br />
37. KAA. F.I-1543, Ap.3, B.112.<br />
38. Andrzej Rachuba. Deputaci trybunalu glownego Wielkiego Księstwa Litewskiego (1697-1794),<br />
Warszawa, 2004.<br />
39. Michal Karpowicz, Miroslaw Filipiak. Elita jazdy polskiej, Warszawa, 1995.<br />
40. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA) F.K-1, Ap.3, B.329.<br />
41. LYA. F.K-1, Ap.45, B.180.<br />
42. LYA. F.K-1, Ap.58, B.P-13084.<br />
43. Įvadas. // Lietuvos Metrikos 6 Teismų bylų knyga (1528-1547). Vilnius, 1995. Vilniaus universitetas.<br />
44. Русская Историческая Библиотека, 1915, т. 33: Литовская Метрика. Отдел первый. Часть третья:<br />
Книги Публичных Дел. Переписи войска Литовского, Петроград, 1915.<br />
27
28<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
45. Estijos valstybės istorijos archyvas (EVIA) F.402, Ap.1, B.20461, 20462.<br />
46. EVIA. F.402, Ap.2, B.3733.<br />
47. EVIA. F.402, Ap.3, B.1793.<br />
48. EVIA. F.402, Ap.7, B.89.<br />
49. Polska akademia nauk. Polski slownik biograficzny, t.XXVI/2, Wroclaw, Warszawa, Krakow, Gdansk,<br />
Lodz, 1981.<br />
<strong>50</strong>. Bronislaw Gembarzewski. Wojsko Polskie. Księstwo Warszawskie (1807-1814), Warszawa, 1905.<br />
51. Kazys Misius. Šilalės miesto istorijos bruožai // Šilalės kraštas. VII Šilalės valsčius, Vilnius, 2006.<br />
52. Альфавитный список землевладельцев Ковенской губернии по 1-ое сентября 1881 года, Ковна,<br />
1882.<br />
53. Альфавитный список землевладельцев Ковенской губернии. Издание 2-ое, исправленное и<br />
дополненное, Ковна, 1889.<br />
54. Памятные книжки Ковенской губернии на 1848-1855, 1859-1864, 1884-1915 годы, Ковна.<br />
55. Памяеные книжки Пермской губернии на 1889-1891 годы., Пермь.<br />
56. Aleksandras Žirgulys. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Krislai, t.1, Vilnius, 1966.<br />
57. Aleksandras Žirgulys. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Laiškai, t.6, Vilnius, 1968.<br />
Aleksandro Chodakausko (1815-1871) mirties<br />
metrikai, LVIA F. 669, Ap. 17, B. 13<br />
Liudviko Mečislovo Chodakausko ir Juzefos<br />
Marijos Dalėnaitės santuokos, įregistruotos<br />
1877 m. lapkričio 21 d. Vaškų bažnyčioje,<br />
metrikai, LVIA F. 669, Ap. 12, B. 38<br />
Natalijos Šarlotos Osten Saken-<br />
Chodakauskienės mirties metrikai,<br />
LVIA F. 1322, Ap. 1, B. <strong>50</strong>
Atsigręžimai į praeitį<br />
Gintarė Raugalytė<br />
Balsių malūno istorija – praeities ir<br />
dabarties sintezė<br />
„Balsių malūnas stovi prie Lėvens upės. Pastatas<br />
kvadrato formos (16 m x16 m). Pamatai ir sienos<br />
sumūryti iš lauko akmenų. Pamatų storis 2 m, duobės<br />
gylis I,6 m, sienų aukštis 5,40 m , storis 1 – I,<strong>50</strong> m,<br />
kraigo aukštis 7,20 m. Stogas dvišlaitis, dengtas<br />
čerpėmis. Visos stogo konstrukcijos medinės.<br />
Pro pagrindinį įėjimą cementiniais laiptukais<br />
nusileidžiama į cokolinį aukštą. Patalpos centre<br />
židinys, kairėje išbetonuota duobė, kur sukdavosi<br />
vandens ratai...“ 1<br />
Tai oficialiai Balsių vandens malūno tapatybę patvirtinantis<br />
dokumentas. Imtasi užduoties pirmą kartą<br />
tirti vieno žymiausių valstybės saugotinų architektūros<br />
paminklų <strong>Pasvalio</strong> rajone istoriją arba praeities ir dabarties<br />
dichotomijas bei sistemiškai sugretinti tuometines<br />
XVIII–XX a. bei šiandienines XXI a. malūno<br />
atliekamas funkcijas ir veiklas.<br />
Balsių malūnas dvarininko<br />
Benedikto Karpio laikais<br />
Malūno, kuris statytas 1764 m., istorija<br />
tyrinėtojams yra nemažas iššūkis. Keletas išlikusių<br />
dokumentų iliustruoja tik bendrą Balsių apylinkių<br />
žemės perskirstymo kontekstą ir pateikia tikslius duomenis<br />
apie vieno turtingiausių dvarininkų Lietuvoje<br />
Benedikto Karpio (1734–1805), tuometinio Joniškėlio<br />
dvaro savininko, nuosavybės teises į malūną.<br />
Pirmiausia dvarininko ryšys su Balsiais fiksuotas<br />
Steigiamojo Seimo dokumente „Įstatymas kariškiams<br />
žeme aprūpinti“ („Vyr. žinios“, 1920 08 26 , Nr. 47),<br />
pagal kurį buvo išparceliuoti Biržų apskrities Balsių<br />
ir Sparvynės palivarkai. Pastarieji priklausė Benediktui<br />
Karpiui. Balsių palivarkas turėjo 85 dešimtines<br />
žemės, Sparvynės – 38 dešimtines. Yra žinoma, jog<br />
Sparvynės palivarko nuomininku tapo Juozas Gurskis,<br />
o Balsių – nuo 1913 m. Kazimieras Stravinskas,<br />
vėliau jo sūnus Jonas Stravinskas. Skirstant naujakuriams<br />
šias žemes, minėtieji palivarkai buvo pažymėti<br />
viename matininkų plane. 1926 m. Žemės reformos<br />
29<br />
Osvaldas Daugelis ant apledėjusio Balsių malūno<br />
ratlankio<br />
valdybos nutarimu Nr. 3372 naujos sujungtos žemės<br />
buvo pervadintos Balsiais, o Sparvynės vardo buvo<br />
atsisakyta. Išparceliavus Balsių–Sparvynės dvaro<br />
žemę atsirado 12 naujų sklypų. Šiomis aplinkybėmis<br />
B. Karpiui buvo paliktas Balsių vandens malūnas,<br />
pastatytas kairiajame Lėvens krante, už kelių šimtų<br />
metrų nuo Balsių palivarko. Nuo to laiko dokumentuose<br />
fiksuojama nuomos tendencija, t.y. malūną tiek<br />
dvarininkas, tiek jį 1926 m. nupirkęs Stasys Levickis<br />
nuomojo iki pat 1940 m. 2<br />
1 Archyvinis dokumentas: Balsių vandens malūno „PASAS“, SSRS Kultūros ministerijos kolegijos 1971 m. rugsėjo<br />
28 d. nutarimas Nr. 40, TSRS Istorijos ir kultūros paminklai.<br />
2 <strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio gimnazijos gimnazistų kūrybinis darbas: Balsių malūno istorija, p. 4–5. Rasta: <strong>Pasvalio</strong><br />
<strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong> <strong>viešoji</strong> biblioteka.
30<br />
Vilniui vaduoti sąjungos Balsių ir Skėrių kaimų nariai<br />
Antra, išlikę Balsių malūno brėžiniai patvirtina<br />
B. Karpio laikais buvus gana turtingą skirtingų<br />
pastatų ansamblį. 1925 m. sausio 6 d. dokumentas<br />
„Benedikto Karpio, prie upės LĖVENS, Balsių,<br />
<strong>Pasvalio</strong> v – čiaus, Biržų – <strong>Pasvalio</strong> Apskrities...“<br />
pasirašytas Pasvalyje inžinieriaus Agrimavičiaus<br />
ir tų pačių metų kovo 17 d. patvirtintas Biržų<br />
apskrities techniko Č. B. (pavardė neįskaitoma).<br />
Architektūrinį tyrinėjamo objekto žemėlapį padeda<br />
atkurti dokumente esanti eksplikacija, nurodanti,<br />
jog malūnas buvo 710.00 m 3 galingumo, savo<br />
teritorijoje glaudė vilnų karšyklą, gyvulių namą,<br />
sargo butą, vilnų karšimo ir vėlimo mašinas. Pateikiami<br />
girnų ir ventiliatorių skersiniai pjūviai. 3<br />
Matyti, kad Balsių malūnas dvarininko B. Karpio<br />
laikais patyrė struktūrinius pertvarkymus, jis taip<br />
pat užfiksuotas architektūriniuose brėžiniuose bei<br />
jau tuomet pradėta šiandieninį valstybės saugomą<br />
paminklą reguliariai nuomoti.<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Malūnas Nepriklausomos Lietuvos laikais:<br />
Emilio Daugelio prisiminimai<br />
Iki 1940-ųjų malūnas išlaikė ypatingą dvasią –<br />
bene aktyviausiai per visą istoriją jis atliko pagrindines<br />
savo funkcijas. Šį laikotarpį liudijančių dokumentų<br />
archyvuose nėra išlikę, todėl neįkainojamą vertę tyrimui<br />
suteikia paskutinio „melninko“, gyventojo ir<br />
nuomininko Emilio Daugelio (1925–2010) prisiminimai,<br />
surinkti pusiau struktūruoto interviu metu 4 . Tai<br />
autentiškas ir istoriškai itin vertingas pasakojimas,<br />
todėl jis nuosekliai pateikiamas straipsnyje.<br />
Pasakojimą apie įsikūrimą Balsių malūne E.<br />
Daugelis pradėjo šeimos istorija:<br />
„Mano senelis ir tėvas buvo malūnininkai. Apie<br />
1880 m. senelis latvis Petras Daugelis atsikraustė iš<br />
Liepojos ir nusipirko Juodeikių malūną. Latvijoje<br />
tuo metu jau buvo išvystyta pramonė, o Lietuva...<br />
miškais apaugus. Būtent senelis pradėjo šeimos<br />
3 Archyvinis dokumentas: „Benedikto Karpio, prie upės LĖVENS, Balsių, <strong>Pasvalio</strong> v – čiaus, Biržų – <strong>Pasvalio</strong> Apskrities.“,<br />
1925. 01. 06. Rasta: Lietuvos Centrinis valstybės archyvas, kopija iš <strong>Pasvalio</strong> rajono savivaldybės Investicijų ir<br />
turto valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės sukaupto archyvo, 2010.<br />
4 Emilis Daugelis, Prisiminimai apie Balsių malūną. Apklausa atlikta 2010 05 26 pateikėjo namuose Kaune (Škirpos<br />
g. 2 – 40). Apklausėja - Gintarė Raugalytė. Transkribuoti interviu įrašai saugomi asmeniniame darbo autorės archyve.
Atsigręžimai į praeitį<br />
Atokvėpio minutę Emilis Daugelis paimdavo į rankas<br />
akordeoną<br />
malūnų istoriją. Ir Balsiuose mus vadino „melninkais“<br />
– malūnininkais. Šios profesijos žmonės buvo gerbiami.<br />
Mano tėvas Vilius Daugelis (g. 1900 m.) kilęs iš<br />
Juodeikių kaimo, Žydelių valsčiaus, Mažeikių krašto.<br />
Jis kartu su broliu Jonu atsikėlė į Joniškėlį 1932-aisiais.<br />
Po dvejų metų. Daugeliai pasistatė Joniškėlio<br />
apylinkėse malūną plyname lauke... Pradžioje šalia<br />
Joniškėlio gyvenome mažoje gryčiukėje, o paskui<br />
miestelyje nuomavome butą. Joniškėlio malūne pikliavodavo<br />
labai paprastai – du ratai, dvejos girnos. Pamenu<br />
ir kainą: po 25 – 30 ct už centnerį. Kiti malūnai<br />
dar pigiau maldavo ir vis būdavo tėvui konkurentai.<br />
Į Joniškėlio malūną važiuodavo žmonės iš<br />
Meškalaukio, Gustonių. Malūno girnas suko dyzelinis<br />
variklis. Tėvas buvo išvykęs į Vokietiją pasipraktikuoti.<br />
1939 m. Joniškėlio malūnas bankrutavo dėl<br />
prasiskolinimų. Tada dėdė Jonas Jutiškiuose pradėjo<br />
dirbti vėjiniame malūne, o mano tėvas tais pačiais<br />
1939 metais išsinuomavo Balsių malūną iš Levickio.<br />
Berods Krinčine gyvenęs savininkas atvažiuodavo tik<br />
nuomos pasiimti.<br />
Į Balsių malūną atkeliavome 1939 m. balandžio<br />
mėnesį per Jurgines: tėvas, mama, aš ir brolis Os-<br />
31<br />
valdas. Malūnas buvo apleistas. Veikė tik viena<br />
girna. Aplink buvo apie 4 ha žemės, turėjome valtį.<br />
Didžiausias „melninkas“ buvo metais vyresnis brolis<br />
Osvaldas (g. 1921 m.). Į Balsių malūną atvykdavo<br />
žmonės iš beveik visų aplinkinių kaimų: Talačkonių,<br />
Ližų, Levaniškio, Naujikų.<br />
Tėvas mirė 1940 m., kai man buvo 15 metų.<br />
Palaidotas Švobiškio reformatų kapinėse.“<br />
Kaip pasakojo pašnekovas, malūnas buvo statytas<br />
iš vietinių medžiagų. Įdomu tai, kad malūnas turėjo<br />
priestatą, jame buvo auginami gyvuliai: kiaulės,<br />
karvės, arklys. Daržui ir ūkiui prižiūrėti būdavo samdoma<br />
merga. Jis kaip relikviją išsaugojo 120 bosų<br />
akordeoną, kurį mama nupirko pardavusi malūne<br />
užaugintą kiaulę.<br />
„Sunkiausia būdavo žiemą. Didžiausiu<br />
išbandymu tapdavo ledlaužis. Ledus reikėdavo nukapoti<br />
nuo rato Kas kibdavo į darbą, tam maldavo<br />
be eilės. Vandens malūno galingumas galingumas<br />
priklausė nuo pylimo aukščio. Po 1941–1942 metų<br />
šaltos žiemos prasidėjo didelis potvynis. Pavasarį ledas<br />
po pylimą praeidavo kiaurai. Ledo lytys pylimą<br />
išdraskydavo, nors ir būdavo sukrauta daug akmenų,<br />
žabų. Ir žemes iš žvyrduobės imdavom. Tėvukas<br />
sakydavo atvažiavusiems: „Aš sumalsiu, o tu žvyro<br />
atvežk kokį vežimą”. Po truputį spartėjo darbas.<br />
Vokiečių laikais dviem pamainomis dirbom, jei tik<br />
vandens būdavo. Naktį, būdavo, vienas pasikeiti ir<br />
dirbi. Vokiečių laikais mes su broliu maldavome<br />
dviese ir samdydavom pasvalietį Ignatavičių. Jis<br />
už mus buvo šiek tiek vyresnis. Kaina už maišą:<br />
grūdais imdavom nuo maišo – 2 ar 3 kg. Maldavome<br />
grūdus duonai, gyvuliams. Atvažiuodavo vokiečių<br />
laikais daug žmonių, staigiai gi nesumalsi. Būdamas<br />
penkiolikos metų tapau malūnininku. Atveždavo ir<br />
neišdžiovintus grūdus, ir su gilėm. Su gilėms priimdavom,<br />
bet žiūrėdavom, kad būtų išdžiovinti.<br />
Per valandą būdavo įmanoma sumalti 5–6 maišus.<br />
Kraudavom maišus su miltais ant aukšto. O gyvenamieji<br />
kambariai, kurių buvo du, buvo tam pačiam<br />
aukštyje kaip ir girnos, vadinamieji košteriai (kaip<br />
vienuolyne). Vasarą miegodavom tvarte, į Stravinsko<br />
pusę. 1944 m. rugsėjo 30 d. mane ir brolį paėmė<br />
į Raudonąją Armiją. Baigiantis karui Osvaldas žuvo<br />
prie Berlyno“ – toliau pasakojo E. Daugelis.<br />
Asmeniniame E. Daugelio nuotraukų albume yra<br />
saugoma nemenka šūsnis malūno tarpukario istoriją<br />
menančių iliustracijų. Pokalbio metu pašnekovas<br />
atskleidė, jog fotografijos meno mokėsi Pasvalyje pas<br />
J. Adamkavičių. Taip pat antrajame Balsių malūno<br />
pastato aukšte turėjęs ir dirbtuvę nuotraukoms<br />
ryškinti.
32<br />
Balsių kaimo gaisrininkų komanda<br />
Pašnekovas, prisiminęs jaunystę, šyptelėjo:<br />
„Ateidavo „pasiutusios“ mergos – mano kaimynės<br />
Bronė ir Kazytė Stravinskaitės, ir kai ryškindavau<br />
nuotraukas, vis trukdydavo... Steponaičiai ir Stravinskai<br />
taip pat buvo artimi kaimynai, tačiau daugiausia<br />
draugavau su tomis mergomis. Jas ir įamžinau<br />
malūno fone.“<br />
E. Daugelis teigė, jog Balsių kaimo jaunimas<br />
buvęs draugiškas:<br />
„Ypač draugavo Naujikų ir Balsių kaimai. Ten, už<br />
Steponaičio ūkio, vokiečių laikais kryžių pastatėme.<br />
Onines švęsdavome malūne. Miežinio alaus<br />
Steponaitienė ar Stravinskas mums atnešdavo po<br />
usboną. Brolis smuiku grojo, turėjom būgną, dar kas<br />
prisidėdavo... Vakarais organizuodavom gegužines,<br />
pievose aplink malūną. Pačiame malūne vykdavo<br />
ir mūsų vaidinimai. Balsių kaime buvo įsteigta ir<br />
gaisrininkų kuopa, kad gelbėtų savo kaimą. Kitoj<br />
malūno pusėj gyveno karaimai, tačiau su jais neteko<br />
bendrauti”.<br />
Malūno architektūrinį ansamblį taip pat papildė<br />
veikusi rūkykla, įkasta į kalną, bei pirmajame malūno<br />
aukšte įrengta vilnų karšykla.<br />
Sovietiniais laikais malūną nacionalizavo. Mano<br />
mama Ona Daugelienė liko malūno vedėja.<br />
Balsių kaimo gyventoja Ona Steponaitienė<br />
prisiminė, kad malūne karštos vilnos būdavo itin<br />
geros kokybės. Jos būdavo naudojamos kostiumams<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
ir paltams. Pasak O. Steponaitienės, malūne mėgiami<br />
buvo spektakliai ir jaunųjų saviveiklininkų repeticijos.<br />
Sovietinių laikų tendencijos: griuvėsiai ir<br />
atstatymo vizijos<br />
Pokario metais malūnas patyrė politinės valdžios<br />
inicijuotas permainas. Pirmiausia, 19<strong>50</strong> m. rugsėjo<br />
3 d. susijungus „Kovo 8-osios“, „Piliakalnio“ ir<br />
„Kosmonautų“ kolūkiams, naujas kolūkis buvo pavadintas<br />
„Kovo 8–osios“ vardu, kurio žinion ir atiteko<br />
malūnas.<br />
Ūkį pertvarkant naujai, nuošali Balsių malūno<br />
įmonė su nusidėvėjusiais įrenginiais tapo nebereikalinga.<br />
1961 m. malūnas buvo uždarytas. Rytinė<br />
malūno siena vis labiau plyšo svirdama į upės pusę.<br />
Supuvusios stogo konstrukcijos nebeatlaikė čerpių<br />
dangos, 1978 m. kovo mėnesį stogas įkrito į pastato<br />
vidų. Malūnas virto griuvėsiais.<br />
1978 m. lapkričio 24 d. <strong>Pasvalio</strong> rajono Liaudies<br />
deputatų tarybos Vykdomasis komitetas sprendimu<br />
„Dėl pastato, priklausančio „Kovo 8-osios“ kolūkiui,<br />
perdavimo“ pažymėjo, jog yra patvirtinamas 1978 m.<br />
spalio 31 d. visuotinio kolūkiečių susirinkimo protokolas<br />
nr. 4, „kiek tai liečia vandens malūno, ,<br />
balansinė vertė 10.120 rublių perdavimo <strong>Pasvalio</strong><br />
rajono melioracijos statybos montavimo valdybos<br />
balansan, panaudojant jį kultūriniams – ūkiniams
Atsigręžimai į praeitį<br />
1983 m. vasarą malūne vyko Balsių ir Naujikų kaimų gyventojų susitikimas. Pirmoje eilėje trečias iš<br />
kairės Emilis Daugelis, šalia jo – žmona Petronėlė Antonija. Antros eilės viduryje – rašytojas Kazys Saja<br />
su žmona<br />
Nuotraukos iš Emilio Daugelio ir Rimo Želvio asmeninių archyvų<br />
tikslams.“ Dokumentą pasirašė Vykdomojo komiteto<br />
pirmininkas A. Sklenys ir komiteto sekretorius P.<br />
Žadeika. 4<br />
Greičiausiai kolūkio vadovai pastatą ketino<br />
panaudoti sandėliavimo reikmėms, todėl 1964 m.<br />
visus įrenginius išardė. Sandėlys nebuvo įrengtas.<br />
Tačiau dar „1976 m. spalio 29 d. buvo priimtas <strong>Pasvalio</strong><br />
rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas<br />
nr. 331 „Dėl kolūko lėšų kooperavimo kultūros<br />
paminkų apsaugai/ Balsių vandens malūno restauracijai/<br />
Sukoperavus lėšas bus vykdomas kaip remontas“.<br />
Malūną perdavus <strong>Pasvalio</strong> rajono melioracijos<br />
statybos įmonei, 1978 m. kovo 29 d. pasirašyta<br />
paraiška „Dėl lėšų skyrimui dėl ekskursinių ir<br />
turistinių objektų sutvarkymo“. Joje dėstoma, kad objektas:<br />
„Balsių vandens malūnas – 1764 metų vietinės<br />
reikšmės archhitektūrinis paminklas. / Pilna sąmatinė<br />
33<br />
vertė obj. Vertė 80 tūkst. rublių. / <strong>Pasvalio</strong> rajono Liaudies<br />
Deputatų Tarybos vykdomasis komitetas prašo<br />
skirti minimo objekto sutvarkymui 1979 metams 20<br />
tūkst. rublių ir įsipareigoja iki 1979 XII 31 pilnai ir<br />
pagal paskirtį įsisavinti skirtas lėšas“.<br />
Sprendimas dėl restauravimo darbų buvo priimtas<br />
po dviejų metų. 1980 m. liepos 9 d. Lietuvos SSR<br />
Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų<br />
apsaugos valdyba išdavė leidimą <strong>Pasvalio</strong> melioracijos<br />
montavimo valdybai atlikti Balsių malūno „restauravimo<br />
darbus pagal projektą, paruoštą Paminklų<br />
konservavimo institute.“<br />
Tiesa, Balsių malūno restauracijos darbų planai<br />
prasidėjo dar 1971 m. rugsėjo 23 d., kai tuometinė<br />
Lietuvos SSR Kultūros ministerija Paminklų konservavimo<br />
instituto direktoriui pavedė, „remiantis<br />
<strong>Pasvalio</strong> rajono „Kovo 8-osios kolūkio užsakymu,<br />
paruošti 1972 m. architektūros paminklo Balsių<br />
4 1978 m. lapkričio 24 d. <strong>Pasvalio</strong> rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 384,<br />
Pasvalys „Dėl pastato, priklausančio „Kovo 8 – iosios“ kolūkiui, perdavimo“. Rasta: Lietuvos Centrinis valstybės archyvas,<br />
kopija iš <strong>Pasvalio</strong> rajono savivaldybės Investicijų ir turto valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos<br />
Varanauskienės sukaupto archyvo, 2010.
34 Atsigręžimai į praeitį<br />
malūno restauracijos dokumentaciją“.<br />
1982 m. spalio 28 d. išduotas Balsių malūno<br />
PASAS patvirtina anksčiau išsakytus faktus ir nurodo,<br />
jog „1974 m. Paminklų konservavimo institute<br />
paruoštas restauracijos projektas. Projekto autorė<br />
architektė A. Pilypaitienė. Darbai pradėti vykdyti<br />
1980 m . Juos atliko <strong>Pasvalio</strong> MSV.“ 5<br />
Dabartinė malūno paskirtis<br />
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę nauju malūno<br />
savininkais 1997 m. tapo Rimas ir Laimutis Želviai.<br />
Jie iki šiol rekonstruoja ir modernizuoja malūną bei<br />
jo teritoriją.<br />
„Būdamas Kristaus amžiaus aukcione įsigijau<br />
malūną. 1998 m. buvo pasirašyti visi galutiniai<br />
dokumentai. Ir iki šiol malūnas yra tarytum meno<br />
kūrinys, kurį kiekvieną dieną reikia atnaujinti,<br />
išlaikant autentiką. Kitoje upės pusėje, vandenyje,<br />
radome išlikusius ąžuolinius pamatus. Tikėtina,<br />
kad čia buvo kažkoks pastatas. Sutapimas, kad jau<br />
atstatėme ten galimai buvusį dvarelį. Ansamblis<br />
papildytas rąstine pirtimi, keliomis nendrėmis dengtomis<br />
lauko pavėsinėmis. Netrukus planuojame<br />
pradėti gaminti alų pagal senoviškas pasvalietiškas<br />
tradicijas,“ – dėstė vienas iš dabartinių Balsių<br />
malūno savininkų R. Želvys.<br />
Tiesa, spėlionių apie galimai seniau buvusi dvarelį<br />
greta malūno E. Daugelis negalėjo patvirtinti.<br />
Interviu metu 6 R. Želvys teigė, jog malūnas veikė<br />
ir Antrojo pasaulinio karo metais. Karui pasibaigus,<br />
pastato rūsyje rusai kalino nespėjusius pasitraukti<br />
vokiečių belaisvius. Nuo to laiko neva malūne ir<br />
vaidenasi. Vaiduoklį galima pamatyti ir salotiškio<br />
dailininko Balio Tuskėno paveiksle, kabančiame<br />
malūno salėje.<br />
Šiandien malūnas garsėja laikrodžių, sidabrinių<br />
indų, kryžių, senovinių monetų, ginklų, paveikslų ir<br />
kitomis istorinę vertę turinčiomis kolekcijomis. Pirmajame<br />
ginklams skirtame seife saugomi kardai,<br />
durklai, muškietos, 1863 metų sukilimo dalyvio<br />
dvivamzdis pistoletas, XVIII a. naudotų titnaginių<br />
šautuvų vamzdžiai, iš rago padaryta parakinė su joje<br />
likusiu paraku, caro ir sovietinių laikų ordinai ir medaliai.<br />
Antrajame seife laikomi įvairūs dvaruose nau-<br />
Darbiniam susitikimui Balsių malūną buvo pasirinkę<br />
Latvijos ir Lietuvos prezidentai Valdis Zatlers ir Valdas<br />
Adamkus. Viduryje – vienas iš malūno savininkų Rimas<br />
Želvys. 2007 09 12<br />
doti indai: taurės, taurelės, cukrinės, vaisinės, speciali<br />
dėžutė cigaretėms laikyti (vad. portcigaras), kišeniniai<br />
laikrodžiai. R. Želvys itin vertingu eksponatu laiko<br />
taurę, priklausiusią vienam Biržų Astravo dvaro savininkui<br />
grafui Tiškevičiui. Įrodymu laikoma ant eksponato<br />
iškalta 1863-ųjų data. Šią tematinę kolekciją<br />
sudaro ir carinę Rusiją (XIX a.) menantys daiktai:<br />
Kuznecovo draugijos lėkštė dovanota R. Želviui<br />
Česlovo Valainio. Pasak verslinininko, šis eksponatas<br />
įkvėpė pradėti rinkti ir kaupti naują kolekciją. Šio<br />
laikotarpio indai, skirti šiltam maistui, cukrinė, indai<br />
padažams taip panaudoti šaukštai, peiliai su svastikos<br />
ženklais, taip pat indas karštoms dešrelėms laikyti.<br />
Kiti šiame seife laikomi vertingi daiktai; varinė<br />
1845 m. kvorta su caro ženklu, dovanota Juozo<br />
Petrausko 2010 m., servizai, grafinai.<br />
Trečiajame seife dabartiniai malūno savininkai<br />
saugo 1926 m. Balsių malūno rekonstrukcijos projekto<br />
ir šalia jo esančių žemės sklypų planų originalus.<br />
Kartu su dokumentais eksponuojami ir kryžiai<br />
su relikvijomis, varinės žvakidės, jų laikikliai, XIX<br />
a. maldaknygės, šventųjų skulptūros, <strong>Pasvalio</strong> rajono<br />
sodybose rasti buteliai su kryžiais juose, sidabriniai ir<br />
paauksuoti prieškario Kauno aukštuomenės naudoti<br />
indai. Didele vertybe laikoma ir vienintelis medinis<br />
eksponatas – XIX a. pabaigoje išdrožta pieta, t.y.<br />
Jėzų ant kelių laikanti Marija. Taip pat XVI a. molinė<br />
švilpynė „avinėlis“, medalionai su gintaru.<br />
5 Archyvinis dokumentas: Balsių vandens malūno „PASAS“, SSRS Kultūros ministerijos kolegijos 1971 m. rugsėjo<br />
28 d. nutarimas Nr. 40, SSRS Istorijos ir kultūros paminklai.<br />
6 Interviu su Rimu Želviu vykdyti G. Raugalytės 2010 – 2011 m.
Atsigręžimai į praeitį<br />
Dabartiniai Balsių malūno savininkai Rimas ir<br />
Laimutis Želviai<br />
Vido Dulkės nuotrauka<br />
Ketvirtajame seife galime pamatyti laikrodžius,<br />
monetas, 1884 m. sidabrinę taurelę iš Biržų pilies,<br />
su gaidžio kojos imitacija sukurtą sidabrinę taurelę,<br />
1621 m. taurę.<br />
„Turime iš šventą ausį. Jei žmogui skaudėdavo<br />
ausį, buvo tikima, kad reikia nukalti jos atvaizdą ir<br />
skausmas praeis“, – tikino R. Želvys.<br />
Kolekcijoje taip pat yra tarpukario Kauno<br />
Laisvės alėjoje gaminti stalo įrankiai, XVII–XVIII<br />
a. sidabrinės ir varinės piniginės, senojoje Varšuvoje<br />
pagamintos lėkštės (XIX a.), <strong>Pasvalio</strong> karininkų<br />
šeimos sidabrinės lėkštės, cukrinė ir vaisinė, 1896<br />
m. vaistinėlė su caro herbais, XIX a. arbatinis iš<br />
Daujėnų bažnyčios, 1884 m. saldaininės, medinė<br />
dėžutė papuošalams laikyti, įvairios taurelės šventam<br />
vandeniui ir aliejams, XVIII – XIX a. <strong>Pasvalio</strong> rajone<br />
rasti koplytstupliai.<br />
Monetų kolekcija saugoma atskirai naujame<br />
dvarelyje. Joje yra ir XVI a. nukaltas taleris.<br />
Malūno teritoriją puošia mūsų kraštiečio, skulptoriaus<br />
Antano Dimžlio (1920–2010) skulptūrinė<br />
grupė „1863 metų sukilėliai“ ir didelė dubenuotųjų<br />
akmenų ir girnapusių kolekcija. Ji išdėstyta abiejuose<br />
Lėvens krantuose. Originalios akmenų kompozicijos<br />
skirtos Lietuvos tūkstantmečiui ir Žalgirio mūšio<br />
600-osioms metinėms. Malūno pašonėje stūkso<br />
Ąžuolpamūšės ąžuolo kamienas su išlikusia šaka.<br />
Balsių malūne ir greta jo esančiuose pastatuose yra<br />
vykęs ne vienas tarptautinis ir valstybinis aukštų<br />
politikų susitikimas, įvairūs baikerių, sportininkų,<br />
menininkų renginiai. Nuolatos vyksta įvairios<br />
vasaros stovyklos vaikams, vasaros mokyklėlės.<br />
Balsių malūną galima nuomuoti šeimos šventėms,<br />
sukaktuvėms, metinėms ir kitoms įvairioms progoms.<br />
Pagal vietinių užimtumo iniciatyvų projektus 2003<br />
Paminklas Lietuvos tūkstantmečiui<br />
35<br />
–2009 m. buvo malūne įrengti aštuoni dviviečiai<br />
kambariai, nutiestas per Lėvenį „prezidentinis“ tiltas,<br />
įvairūs malūno rekonstrukcijos darbai, restauruotos<br />
klėtys, pastatytas dvarelis.<br />
Įamžintos Žalgirio mūšio 600-osios metinės<br />
Nuotraukos iš Rimo Želvio asmeninio archyvo
36 Atsigręžimai į praeitį<br />
Albinas Kazlauskas<br />
Kontroversiškasis iš Namajūnų<br />
Nei sodybos, nei sodybvietės...<br />
„Jau nėra Škirpų sodybos Namajūnuose, ten, už<br />
Kiemėnų. Bet ar neatsirastų kur pakelėje vietos bent<br />
stogastulpiui? Už tai, ką K. Škirpa padarė Lietuvos<br />
labui. Už tai, kad jis kentėjo dėl jos likimo.“<br />
Taip rašyta dar 1995 m. pradžioje rajono laikraštyje<br />
„Darbas“. Praėjus nuo to laiko beveik 16 metų<br />
keltas klausimas pats kyla iš naujo.<br />
Škirpų sodyba buvusi nemaža. Bet ją sparčiai<br />
„tirpdė“ nuožmusis stalinizmas. Ten gyvenusį Kazio<br />
brolį Igną išvežė į Sibirą. Kaip visus Nepriklausomos<br />
Lietuvos veikėjus – su visa šeima. Didelė gryčia tuojau<br />
buvo perkelta netoli Saločių mokyklos – reikėję<br />
kambarių pedagogams. Kai Ignas su šeima grįžo iš<br />
tremties, tikėjosi apsigyventi tėviškės klėtyje. Bet ir<br />
to nebuvo leista: juk brolis Kazys esąs hitlerininkų<br />
talkininkas, gyvenąs už Atlanto ir dar vis reikšmingas,<br />
veiklus.<br />
Tad grįžusiam broliui Ignui visur durys uždarytos.<br />
Ir vėl „stalinizmas“ jau po Stalino mirties:<br />
neregistruoja, nes neturi darbo, o darbo neduoda,<br />
nes neregistruotas. Pagaliau šiaip taip priregistruoja<br />
geraširdžiai pareigūnai. Joniškėlyje, bandymų stoties<br />
ūkyje. Džiaugėsi žmogus ir tuo, nors į gimtąjį<br />
kaimą grįžti kelias buvo užkirstas. Ten per laiką neliko<br />
nė vieno pastato, net nė vieno medžio. Ir patys<br />
Namajūnai labai „aptirpo“ – liko tik dalelė buvusių<br />
sodybų, o likusieji ilgai mąsto, kurgi būtų stovėjusi<br />
Škirpų sodyba. Pagaliau prisimena: ta vieta jau tik<br />
laukas.<br />
<strong>Pasvalio</strong> krašto muziejuje turime Igno Škirpos<br />
prašymą ką nors iš konfiskuoto turto grąžinti. Bet jau<br />
nėra iš ko, nes neaišku, kur visa tai dingo. O sodyba<br />
kurta ilgai ir sunkiai, ji kentėjo nuo gaisro. Kol Kazys<br />
Mintaujos gimnazijoje mokėsi, kiti Škirpos sunkiai<br />
dirbo, kad besimokantį kiek nors paremtų.<br />
Minėtame Igno Škirpos rankraštyje išvardinta, ką<br />
pokarinė valdžia po ištrėmimo konfiskavo: daugiausia<br />
tai žemės ūkio inventorius.<br />
O kokia Igno brolio, pulkininko Kazio, „odisėja“?<br />
1941 m. birželio 22 d. jis, Berlyne sudaręs Lietuvos<br />
laikinąją vyriausybę, leidimo vykti iš Berlyno<br />
į tėvynę negavo. Atvirkščiai – jau birželio 25 d. jam<br />
paskirtas namų areštas atstovybės namuose.<br />
1943 m. spalį K. Škirpa gavo leidimą vykti į Lietuvą.<br />
Ta proga tyliai aplankė ir gimtinę Namajūnuose.<br />
1944 m. vasario 5 d. vokiečių hitlerinei vyriausybei<br />
šis nenurimstantis pulkininkas ir diplomatas<br />
vėl „barbena“ į duris: atšaukti okupaciją ir Lietuvos<br />
Kazys Škirpa 1940 m.<br />
valdymą perleisti lietuviams! Kas iš to? K. Škirpą<br />
hitlerininkai suima ir uždaro koncentracijos stovykloje<br />
kaip internuotąjį asmenį. Internuotas konclagerininkas<br />
kalėjo prie Reino, vėliau perkeltas į Sudetų<br />
kraštą.<br />
Tik 1945 m. jam pavyksta ištrūkti į Paryžių.<br />
O 1946 m. K. Škirpa su šeima persikėlė į Airiją.<br />
Dublino universitete dėstė rusų kalbą – ją gerai išmoko<br />
dar Pirmojo pasaulinio karo metais.<br />
1995 m. birželio 15 d. „Respublikos“ dienraštis<br />
paskelbė: „Vakar aviakompanijos „Lufthansa“ lėktuvas<br />
iš Vašingtono per Frankfurtą į Vilnių atgabeno<br />
pirmojo Lietuvos savanorio, Steigiamojo Seimo nario<br />
ir Generalinio štabo pulkininko Kazio Škirpos, mirusio<br />
tremtyje prieš šešiolika metų, palaikus.“ K. Škirpa<br />
Namajūnų kaime gimė 1895 m.<br />
Urną su jo ir žmonos palaikais atlydėjo sūnus su<br />
žmona. Laidotuvės vyko Kauno Petrašiūnų kapinėse.<br />
Sunkus kelias namo<br />
Visai nesunku buvę Kaziui tik mokantis Kiemėnų<br />
pradinėje mokykloje – netoli nuo namų. Vėliau
Atsigręžimai į praeitį<br />
likimas „stūmė“ toliau nuo gimtinės. 1915 m. baigęs<br />
Mintaujos gimnaziją K. Škirpa pasirinko studijas<br />
Petrogrado komercijos institute. Bet 1914 m. vasarą<br />
prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Čia jau likimo<br />
nepasirinksi: dėl prasidėjusios jaunų vyrų mobilizacijos<br />
institutą teko pakeisti karo mokykla. Karinėje tarnyboje<br />
pasiektas praporščiko (jaunesniojo leitenanto)<br />
laipsnis.<br />
1918 metais buvo paskutinieji karo metai. Dar<br />
jam nesibaigus, vasarį paskelbiama nepriklausoma<br />
Lietuvos valstybė. Tačiau joje – vokiečių kariuomenė,<br />
o K. Škirpa – Rusijos kariuomenėje. Bet labai rūpi<br />
grįžti Lietuvon.<br />
Tačiau kelias į tėvynę – ne žiedais, bet „spygliais“<br />
nuklotas.<br />
Jį K. Škirpa išdėstė dideliame prisiminimų<br />
straipsnyje „Kariuomenės kūrimo pirmos pastangos<br />
ir pirmos kliūtys“, išspausdintame 1938 m. karo mokslo,<br />
karinio rengimo ir auklėjimo žurnale „Mūsų žinynas“.<br />
Pasirodo, dar 1915 m. K. Škirpa siūlė kurti carinėje<br />
armijoje lietuviškus dalinius, tik įtakingi lietuviai<br />
nepritarę: tautiečiai pražūsią tose svetimose kovose.<br />
Autorius straipsnyje teigia ir taip: „rusų revoliucija<br />
pagimdė bolševizmą, kuris, kaip koks kirminas,<br />
griaužė iš vidaus ir slopino iš viršaus kiekvieną organizacinį<br />
darbą, kurio priešakyje neplevėsavo raudona<br />
vėliava.“<br />
Organizavimo pradžia buvo: vienas pėstininkų<br />
pulkas Smolenske, kitas – Vitebske, batalionas<br />
– Rovnuose, raitelių divizionas – Valkoje. Bet juos<br />
teko demobilizuoti 1918 m. pavasarį. Taigi, likta prie<br />
„suskilusios geldos“.<br />
„Namon“ – tada reiškė Vilniun, kur formavosi<br />
valstybės centras. Bet Vilnius – už Rusijos ir Vokietijos<br />
fronto linijos. Vitebske K. Škirpa gauna „popierius“,<br />
bet reikia, kad jie nepatektų bolševikams: jų<br />
raudonarmiečiai tokį caro kariuomenės praporščiką<br />
bemat likviduotų.<br />
Laimi tas, kas rizikos nebijo. K. Škirpa dar Vitebske<br />
gauna „popierėlį“, kad pulko siunčiamas ištirti,<br />
kur išsidėstę priešo – vokiečių kariuomenės<br />
daliniai. Rusų karininko uniforma vilkintis K. Škirpa<br />
su civiliais palydovais traukiniu atvažiuoja netoli<br />
fronto linijos... O paskutinius 15–20 kilometrų<br />
teko važiuoti arkliais. Apie pirštą apsukęs raudonąjį<br />
rusų komisarą, pagaliau atsidūrė vokiečių rankose.<br />
Jie pavežėjo arkliais lietuvį į Polocką, iš kurio per<br />
Daugpilį tikėjosi patekti į Vilnių. Į Daugpilį K. Škirpa<br />
važiavo „zuikiu“, o ten sučiupo vokiečių komendantūros<br />
kareiviai. Uždarė tvirtovėje kartu su rusais<br />
belaisviais. Ir dar daug visokių nuotykių patyrė K.<br />
Škirpa, bet jau ne straipsnyje, o knygoje būtų vietos<br />
juos išdėstyti.<br />
Tad kelionė iš Vitebsko į Vilnių užtruko net tris<br />
savaites, kai traukiniu normaliomis, o ne karo sąlygo-<br />
37<br />
mis tetruktų gal kelias valandas. O Vilnių K. Škirpa<br />
pamatė pirmąkart gyvenime – jo sielai Lietuvos sostinė<br />
buvusi artimesnė nei koks kitas miestas.<br />
Gedimino pilies bokšte, deja, plevėsavo Vokietijos<br />
vėliava. K. Škirpa, jau būdamas kadrinis besikuriančios<br />
Lietuvos kariuomenės karininkas, į tai ramiai<br />
negalėjo žiūrėti.<br />
Kai tik 1919 m. sausio 1 d. vokiečiai savo vėliavą<br />
nukabino, K. Škirpa iš Vilniaus komendantūros atsivedė<br />
būrelį kareivių ir karo valdininkų. Jie pirmą<br />
kartą ir iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tarp jų – net trys<br />
iš <strong>Pasvalio</strong> krašto: K. Škirpa, Jonas Nistelis ir Vincas<br />
Steponavičius.<br />
Raudonarmiečiai, „talkininkaudami“ V. Mickevičiui-Kapsukui<br />
ir jo vyriausybės „talkon“ pasikviesti,<br />
iš Vilniaus išstūmė lenkus ir Gedimino bokšte iš Trispalvės<br />
teliko tik... siaura raudona juosta.<br />
Sunku ir juoko nepripažįstant<br />
1918 m. lapkričio 23 d. K. Škirpa skiriamas Krašto<br />
apsaugos ministerijos rikiuotės skyriaus viršininku.<br />
Reikia rengti kariuomenės kūrimo planą. Tai kur<br />
kas svarbiau nei pavaduoti Vilniaus komendantūros<br />
vadovą Liudą Girą. (Šis poetiškos natūros žmogus<br />
daug ką pažadėdavo, bet mažai ką tesėdavo.)<br />
K. Škirpa buvo pirmasis savanoriu užsirašęs karininkas<br />
(Antanas Juozapavičius – kitas <strong>Pasvalio</strong> krašto<br />
kariškis – sąraše pažymėtas tik keturioliktu).<br />
1919 m. pavasaris ir vasara praėjo Lietuvos nepriklausomybės<br />
kovų lauke. O rudenį K. Škirpa jau<br />
vadovavo pulkui. Po trejų metų, 1922-aisiais, baigė<br />
Kaune Aukštuosius karininkų kursus.<br />
1926 m. perversmas be karininkų – neįmanomas.<br />
Bet K. Škirpos tarp jų nėra. Dėl to po perversmo<br />
ėmusiam prezidentauti Antanui Smetonai jis nebuvo<br />
parankus. Todėl visą dešimtmetį K. Škirpa praleido<br />
užsienyje: karo atašė Berlyne, 1937 m. – Ženevoje,<br />
1938 m. – Varšuvoje, o nuo 1939 m. – ambasadorius<br />
Berlyne.<br />
Diplomatinis darbas reikalauja subtilumo, rimties,<br />
bet leidžia kartais ir pajuokauti. Ko jau ko, bet<br />
juokų K. Škirpa niekada nesuprato. Diplomatas Edvardas<br />
Turauskas prisimena dvi visai priešingas asmenybes:<br />
Petras Klimas buvo kupinas humoro, mėgo<br />
paradoksus, o K. Škirpa – nuolat susimąstęs, be šypsnio.<br />
Juoktis jam taip ir neteko, bet ašaros akyse buvo<br />
pasirodžiusios. Tada, kai jis vieno aukšto vokiečių kariškio<br />
akivaizdoje dėstė tėvynės Lietuvos būklę karo<br />
sūkuryje.<br />
Po jau minėto diktatūrinio 1926 m. gruodžio perversmo<br />
K. Škirpa, buvęs kariuomenės štabo viršininku,<br />
pasiprašė atleidžiamas ne tik iš aukštų pareigų,<br />
bet ir iš kariuomenės. Dėl to, kad nesulaukė pritarimo<br />
siūlymams daryti esminius pertvarkymus kariuomenėje.
38<br />
Kazys Škirpa – pirmasis savanorių sąraše<br />
1927–1934 m. gyvenimas ir darbas Berlyne, karinėje<br />
Lietuvos atstovybėje, jam buvo savotiška politinė<br />
tremtis.1934 m. po nepavykusio prieš Smetoną<br />
nukreipto karinio pučo Vyriausiojo štabo viršininku<br />
tapo K. Škirpos senas pažįstamas Stasys Raštikis.<br />
Štai tada K. Škirpa jam ir pasiunčia didelį dokumentą<br />
– 190 mašinraščio puslapių Lietuvos kariuomenės reformos<br />
projektą. Suprantama, su grifu „slaptai“.<br />
Šis dokumentas dabar saugomas Lietuvos valstybiniame<br />
centriniame archyve, yra padaryti mikrofilmai,<br />
tad besidomintiems prieinamas.<br />
K. Škirpos plane – dvi karo apygardos: 1-osios<br />
apygardos štabas Panevėžyje, ten ir 3-iojo pėstininkų<br />
pulko štabas. 2-asis pulko batalionas numatytas PA-<br />
SVALYJE, o jo teritorinė sritis – Panevėžio, <strong>Pasvalio</strong>,<br />
Biržų kraštai. Pirmojo kavalerijos pulko štabas – Panevėžyje,<br />
vienas iš divizionų – Biržuose.<br />
Kas be ko – siūlomos ir karininkų algos: beveik<br />
2200 litų armijos generolui, 1600 litų – divizijų generolams,<br />
999–1120 litų pulkų vadams. Pulkininkaileitenantai<br />
turėtų gauti beveik 800, majorai – 700,<br />
kapitonai – beveik 600 litų, o jaunesnieji leitenantai<br />
– apie 400 litų mėnesines algas.<br />
Tas net septynių dalių kariuomenės reformos dokumentas<br />
tapo S. Raštikio pradėtos veiklos pagrindu<br />
(jis nuo pulkininko leitenanto pakilo iki generolo<br />
1940 m.).<br />
Ašarodamas prabilo Ignas...<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Pirmiausia jis prisiminė, kad esąs namajūnietis,<br />
kaip sakoma, iki kaulų smegenų. Tėvų tėvai dar baudžiavų<br />
metais Namajūnų kaime gyvenę. Igno tėvas<br />
ūkininkavo 27 hektarų sodyboje. Kilo Pirmasis pasaulinis<br />
karas. Igną mobilizavo į carinę kariuomenę.<br />
Greitai jis pateko vokiečiams į nelaisvę, o tėvelis Namajūnuose<br />
mirė. Našlė mama sūnaus belaisvio sulaukė,<br />
bet labai suvargusio, kaip ir ji pati.<br />
1922 m. kilus gaisrui dalis senų pastatų sudegė.<br />
Kaimas nutarė skirstytis į vienkiemius. Po sužeidimų<br />
jėgų nedaug buvo. Bet ūkininkauti reikėjo. Taip 1924<br />
m. vienkiemio kūrimas pradėtas nuo pirtelės, paskui<br />
– tvartas, daržinė, klėtis, šulinys, o gyvenamasis namas<br />
– jau užveisto sodo „glėbyje“. Už gaisro nuostolius<br />
tarytum sumokėta, bet per visas valiutų keitimosi<br />
peripetijas iš tos nemažos sumos tik saujelė liko. Brolis<br />
Kazys karui pasibaigus liko jau nepriklausomos<br />
Lietuvos kariškiu, į gimtinę negrįžo.<br />
1948-aisiais Igno Škirpos šeima ištremiama. Erdvų<br />
gyvenamą namą irgi „ištremia“ – netoli Saločių<br />
mokyklos, nes labai stokojama butų.<br />
Tačiau klėtis, iškilusi po senojo kaimo gaisro ir<br />
perkelta į kuriamą vienkiemį, negandoms atsilaikė.<br />
Kai Igno šeima grįžo iš Sibiro tremties, šeimininkui
Atsigręžimai į praeitį<br />
kilo noras vėl įsikurti Namajūnuose. Bet kur tau! Tuometinė<br />
kolūkio vadovybė, gavusi 1964 metų pradžioje<br />
Igno prašymą, kad atiduotų klėtį, – ir tą likvidavo.<br />
Taigi, Škirpos šeima Lietuvoje, bet... virš galvų<br />
lubų nėra: neregistruoja, nes neįdarbinti, o neįdarbina<br />
todėl, kad niekur neregistruoti. Šitas „kalambūras“<br />
tyčia bolševikinės Lietuvos valdžios sumanytas, kad<br />
grįžę tremtiniai vėl tėviškėse neįsikurtų.<br />
Bet vargais negalais Igno Škirpos šeimą pavykę<br />
priregistruoti Joniškėlio ar tai tarybiniame, ar jau bandymų<br />
stoties ūkyje. Džiaugėsi Ignas, lyg kokią laimės<br />
pasagėlę radęs. Iš džiaugsmo net ir akys, sako, sudrėkusios.<br />
Toks „aštrus“ tremtinių likimas.<br />
Ar Kazys Škirpa – Lietuvos kvislingas?<br />
Yra tokia K. Škirpos knyga –„Sukilimas“. Tai jo<br />
sumanyta, globota ir atidžiausiai stebėta politinė akcija.<br />
Tikėtasi atgauti 1940 m. vasarą prarastą Lietuvos<br />
nepriklausomybę. Prarastą be šūvio, be kraujo lašelio<br />
(prisiminkim Jono Aisčio „Vienas kraujo lašas...“).<br />
Literatūrologas ir poetas Tomas Venclova mano, kad<br />
šis veiksmas – klaida. O istorikas Liudas Truska mąsto<br />
priešingai: šito veiksmo prasmė ir reikšmė didžiulė<br />
– lyg ir tautos apsivalymas po gėdingo jos vyriausybės<br />
kapituliavimo.<br />
Kai atsiverčiau „Gaires“ (2000 m. nr. 2 ir nr. 3),<br />
nustėrau, kad Peisachas Freidheimas mūsų kraštietį<br />
K. Škirpą jau pavadinimu „pakrikštijo“ Lietuvos<br />
kvislingu. O kas tas kvislingas? Norvegų vyriausybės<br />
vadovo, parsidavusio hitlerinei vadovybei, pavardė<br />
jau rašoma net mažąja raide. Savo Kvislingą norvegai<br />
teismo sprendimu sušaudė kaip tautos išdaviką,<br />
kaip parsidavėlį.<br />
K. Škirpos tokiu niekaip nepavadinčiau.<br />
Jis norėjo ne vokiečių Lietuvoje, o tėvynės nepriklausomybės<br />
atkūrimo. Bet kokia jėga gali įveikti<br />
SSSR karinę galią? K. Škirpos supratimu – tik Vokietija.<br />
Tad su jos vadovybe, kokio lygio ji bebūtų,<br />
„žnaibytis“, peštis nedera. Reikia rimtų ryšių. Jis – už<br />
juos, tad ir už bendravimą su tokiais, kaip Heincas<br />
Grefė ar Francas Valteris Štalcheris. Pastarųjų planai<br />
visai kiti: Lietuvą paversti Vokietijos dalimi. Bet apie<br />
tai jie – nė mur mur. Hitlerininkai apgavo K. Škirpą,<br />
o Hitleris suvedžiojo Staliną ir netikėtai smogė lemtingą<br />
1941 m. birželio 22-ąją...<br />
Lietuva dar 1940-ųjų vasarą abiejų tironų susitarimu<br />
tapo SSSR dalimi. Jos savitvarkai Lietuvoje<br />
įteisinti pasitelktas Lietuvos komunistinis pogrindis<br />
ir jam prijaučiantys Tad jei ant vienos svarstyklių<br />
lėkštės dedamas K. Škirpa, ant kitos tektų sukrauti A.<br />
Sniečkų, M. Gedvilą, J. Paleckį. Čia irgi būtų „kvislingizmas“.<br />
Ir visai vietoje čia būtų vieno poeto dvieilis<br />
apie orientacijas – vienų į Vokietiją, į hitlerininkus,<br />
kitų į SSSR, į stalinistus: viens raudonas kaip šėtonas,<br />
39<br />
kitas rudas kaip šuva...<br />
Ir pagaliau – kas gi tas P. Freidheimas, metęs tokį<br />
sunkų akmenį K. Škirpos pusėn?<br />
1999 m. „Lietuvos žinios“ gegužės 6 d. numeryje<br />
teigia, kad tai „Upninkų gyvenvietėje (Jonavos<br />
r.) gyvenantis humanitarinių mokslų daktaras, penkių<br />
knygų bei kelių šimtų mokslinių straipsnių autorius...,<br />
mokantis jidiš, lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų,<br />
prancūzų, serbų kalbas, skaitantis angliškai, šiek tiek<br />
kiniškai ir itališkai, šiuo metu rašo knygą apie Antrąjį<br />
pasaulinį karą.“<br />
Knyga parašyta ir 2008 m. išleista. Ji vadinasi<br />
„Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939–1945<br />
m.“ Yra ir reikšminga paraštė – „Naujas požiūris į<br />
dramatišką istorijos tarpsnį“.<br />
Tarpsnis kaip tarpsnis, bet ir vėl... tas Kvislingas.<br />
Ir požiūrio naujumas gerokai abejotinas. Tiesa,<br />
akcentuojama, kada, kur ir kaip bei kodėl Stalinas<br />
laužė duotus pažadus bei garantijas, kaip jis apgaudinėjo<br />
ir kaip jį patį Hitleris suvedžiojo. Bet storos,<br />
per 700 puslapių knygos tekstai liudija ir apie tai, kad<br />
į Lietuvos istoriją 1939–1945 m. žiūrima socialistinių<br />
įsitikinimų žmogaus akimis, kuriam ir 1940 m.<br />
vasaros įvykiai Lietuvoje – būtinieji pertvarkymai,<br />
persunkti revoliucine dvasia. Natūralu. Juk knygos<br />
kūrėjas buvo komjaunuolis – pogrindininkas, karui<br />
kilus – fronto kareivis ir fronte sužeistas. Bet po karo<br />
darbavosi Berijos vadovaujamoje sovietų saugumo<br />
žinyboje, studijavo. Baigęs studijas, ilgai dėstytojavo:<br />
nuo 1960 iki 1990-ųjų. Ką gi dėstė ponas P. Freidheimas?<br />
Knygos viršelyje rašoma, kad istoriją. Koks<br />
galėjo būti istorijos mokslas tuomečiame Kauno politechnikos<br />
institute? Sovietinėse aukštosiose technikos<br />
mokyklose niekas bendrosios istorijos nedėstė. Vietoj<br />
to dėstė VKP(b), paskui TSKP istoriją, gal dar marksistinę<br />
politinę ekonomiją. Žodžiu, ir P. Freidheimas<br />
„ką sėjo, tą pjovė“. Minėtos istorijos dėstymas yra gal<br />
ir ne autoriaus, gal knygos redaktorių paskutiniame<br />
puslapyje pateiktas.<br />
Kartais nutylėjimai irgi būna iškalbingi liudytojai.<br />
„Kvislingo“ vardą K. Škirpai priklijuoja autorius<br />
ne savo sumanytą – skolinasi iš labai dešiniojo A. Vokietaičio.<br />
Pasiskolino ir... „įsimylėjo“. Čia minimoje<br />
knygoje K. Škirpa paminėtas net 126 kartus, o rekordas<br />
priklauso, rodos, 261 puslapiui – 11 kartų!<br />
Knygos autoriaus tautybei priekaištų neturiu.<br />
Verta įsiklausyti į tos pačios tautybės psichiatro, psichoanalitiko,<br />
ilgą laiką gyvenusio Lietuvoje, dabar<br />
Suomijoje Levo Kovalskio žodžius: „Ne visi lietuviai<br />
šaudė žydus ir ne visi žydai buvo kagėbistai.<br />
Nuo komunistų nukentėjusių žydų buvo ne mažiau už<br />
lietuvius. Hitlerininkai aukštino vokiečių naciją, aukodami<br />
kitas tautas, o bolševikai – proletariatą, jam<br />
aukodami kitas tautas“ („Metai“, 2010 m. nr. 12, p.<br />
117–119).
40 Atsigręžimai į praeitį<br />
Vytautas Žukauskas gimė 1925 metų gruodžio 12 dieną Mickeliūnų kaime, tuometiniame<br />
Pumpėnų valsčiuje (dabar Panevėžio rajonas). Šeimoje augo 7 vaikai. Vaikystėje Vytautui teko<br />
tarnauti pas ūkininkus. Sulaukęs 19 metų, 1944-aisiais, jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui,<br />
po nesėkmingo slapstymosi buvo paimtas į sovietinę armiją kovoti su vokiečiais. Paleistas po 4 metų,<br />
1948-aisiais, apsigyveno Sindriūnuose. Baigęs <strong>Pasvalio</strong> aštuonmetę mokyklą, įstojo į Vilniaus finansųkredito<br />
technikumą, kur įsigijo finansininko specialybę. 37 metus dirbo Pasvalyje finansininku. 1995<br />
metais išėjo į pensiją. Mirė 2011 m. kovo 19 d.<br />
Nuo pat vaikystės labai mylėjęs gamtą ir literatūrą, Vytautas subrandino save kaip literatą, ir,<br />
sulaukęs pensinio amžiaus bei išėjęs iš tarnybos, ėmė rašyti. Rašė beveik 15 metų. 2001 m. įstojo į<br />
<strong>Pasvalio</strong> literatų klubą „Užuovėja“. 2004 metais išėjo jo knyga „Kruvinas karo kelias“ – skaudžių<br />
išgyvenimų karo metais atsiminimai. Vytautas rašė ir eiles, ir atsiminimus apie savo patirtį, gimtąjį<br />
kraštą, Pasvalį.<br />
Regina Grubinskienė<br />
Vytautas Žukauskas<br />
Įstros upelio sunaikinimas<br />
Ištrauka iš parengtos prisiminimų knygos<br />
Nuotrauka iš asmeninio albumo<br />
Per slėnius, lankas, žalias pievas, miškus, raistus ir<br />
pelkes, aplenkdamas kalvas ir kalnelius, sudarydamas<br />
staigius posūkius, kilpas ir įvairius vingius, vingelius,<br />
iš Panevėžio rajono plaukia nedidelis Įstros upelis<br />
– su dideliais ir mažais duburiais, vietomis plačiai<br />
išsiplėtusiais vandenimis, vietomis susiaurėjęs,<br />
lyg juosta persijuosęs, papuošęs savo krantines<br />
nuskurdusiais juodalksnėliais, berželiais, karklų<br />
kupsteliais ir kitais medeliais.<br />
Pasiekęs Pakaušių, Čibrinės, Šakiškių pelkes,<br />
durpynus, anksčiau jis pratekėdavo pro Sereikonių<br />
kalkyno papėdę, per Pumpėnų miestelį ir įtekėdavo į<br />
Lėvenį. Tais laikais, kai upelis buvo natūralus, gamtos<br />
surėdytas, žmogaus rankų nepaliestas, juo tekėjo<br />
melsvas, šiltas vandenėlis. Žiemos metu kai kurie<br />
duburiai neužšaldavo, o seklumose susidarydavo<br />
sausledis. Kai pakilus šalčiui pelkėse, raistuose,<br />
durpynuose nusėsdavo vanduo, tai ir upelyje taip<br />
pat. Tarp ledo ir vandens susidarydavo oro sluoksnis,<br />
kuris ir vadinamas sausledžiu. Vaikai ant plačių<br />
ledo duburių pasidarydavo čiuožyklas. Pasidirbdavo<br />
medines pačiūžas, kuriomis pabaliais, upeliais ir<br />
grioviais čiuoždavo į mokyklą. Atostogų metu ar<br />
švenčių dienomis vaikai čiuožinėdavo nuo ankstyvo<br />
ryto iki vėlyvo vakaro.<br />
Pavasarį, kai nutirpdavo sniegas, žymiai pakildavo<br />
vanduo, kuris patekdavo į Įstros upelį. Todėl jis labai<br />
patvindavo, užliedavo pievas, ganyklas ir net dirbamos<br />
žemės plotus. Vasaros metu, kai nuslūgdavo vanduo,<br />
upelis tyliai tekėdavo į šiaurinės Lietuvos kampelį.<br />
Melsvas vandenėlis būdavo pasipuošęs įvairiausiais<br />
maurais, žydinčiomis vandens gėlytėmis. Žiūrint iš<br />
toliau atrodydavo, kad apaugęs didžiuliais ūsais ir<br />
barzda. Aplinkui jo vagą žaliavo natūralios pievos su<br />
gausybe laukinių augalėlių. Jose aplinkiniai ūkininkai
Atsigręžimai į praeitį<br />
šienaudavo, ganydavosi gyvuliai. Šiltomis vasaros<br />
dienomis pulkai kaimo žmonių per dieną po keletą<br />
kartų atvykdavo maudytis upelio duburiuose. Vaikai<br />
nuo ryto iki vakaro neišlįsdavo iš vandens – žaisdavo,<br />
maudydavosi, bėgiodavo upelio pakrantėmis.<br />
Ten, kur upelis pratekėdavo pro pelkes,<br />
durpynus, raistus, jame maudydavosi visokiausi<br />
vandens paukščiai – antys, tilvikai, perkūno oželiai<br />
ir daug kitokių. Skrajodavo gausybė įvairiaspalvių<br />
drugelių, vandens žirgelių ir kitokių vabzdelių. Palei<br />
pelkes, durpynus perėdavo didžiuliai pulkai pempių,<br />
kuoduotų vieversių, daugybė kurapkų šeimynėlių ir<br />
kitų paukštelių.<br />
Kaimų sodybose buvo ne po vieną, o po kelis<br />
starklizdžius. Starkai pulkais atskrisdavo iš gretimų<br />
kaimų, sodybų ir vaikščiodavo upelio krantinėmis,<br />
ieškodami sau ir savo vaikams maisto. Įstros upelis<br />
buvo nepaprastai žuvingas, todėl starkai maistui<br />
gaudydavo žuvis, varlės buvo nusibodusios.<br />
Prie upelio pakrančių buvo išsidriekę kaimai,<br />
dvarai, pavienės sodybos. Tais laikais galėjai žuvauti,<br />
kiek norėjai ir kokį įrankį turėjai, niekas nedraudė ir<br />
draudėjų nebuvo. Žiemą žmonės upelio duburiuose<br />
pristatydavo daug iš vytelių nupintų varžų, į kurias<br />
prilįsdavo lydekų, ešerių, kuojų ir kitų žuvų. Pavasarį,<br />
vasarą žuvį gaudydavo padvalkais, tribradėmis,<br />
dvibradėmis ir kitokiais tinklais, netgi, sudrumstę<br />
vandenį, plikomis rankomis. Daugiausia būdavo<br />
lydekų, labai daug vėžių. Vaikai, nuo upelio krantinės<br />
persisvėrę į vandenį, ištraukdavo vėžių, savo replėmis<br />
prikibusių prie rankų.<br />
Ankstyvais rytais, vėlyvais vakarais po sodybas<br />
sklisdavo įvairiausi paukščių giesmių garsai, vykdavo<br />
malonūs įvairios vandens gyvūnijos koncertai...<br />
1928 metais tuometinė nepriklausomos Lietuvos<br />
vyriausybė nusprendė iškasti Įstros upelį, ištiesinant<br />
jo vagą, iškertant krūmus ir medžius, kad būtų<br />
nusausintos pelkės, raistai, durpynai ir kiti vandens<br />
telkiniai. Įstros upelis buvo pradėtas kasti ten, iš kur<br />
jis ištekėjo. Ištaka prasidėjo Panevėžio miškuose,<br />
vaga kuo tolyn, tuo labiau platėjo ir gilėjo, <strong>Pasvalio</strong><br />
rajone įtekėdama į Lėvenį.<br />
Tuo laiku žemkasių mašinų nebuvo, upelis buvo<br />
kasamas paprastais kastuvais. Jis buvo tiesinamas,<br />
daromos užtvankos, į naujai iškastas vagas<br />
suleidžiamas vanduo iš senųjų. Žmonės būreliais kasė<br />
upelį, jie buvo vadinami zimagorais.<br />
Kai ankstyvą rytą vos pasirodydavo pirmieji raudoni<br />
saulutės spinduliai, kai ant žalios žolės kabėdavo<br />
sidabriniai rasos lašai, o lakštingala dar nebūdavo<br />
užvertusi savo giesmių gaidų, zemagorai pradėdavo<br />
darbą. Pavėjui arba nesant vėjo girdėdavosi kastuvų<br />
41<br />
Vido Dulkės nuotrauka<br />
čerškėjimas, geležinių laužtuvų skambėjimas, nukirstų<br />
medelių šlamėjimas, išmetamų velėnų ir išverčiamų<br />
iš vagos akmenų duslus dundėjimas. Zemagorai<br />
dirbdavo užsidėję ant galvos šiaudines skrybėles, išsirengę,<br />
tik su plonomis trumpomis kelnaitėmis. Jų<br />
kūnus saulutė tiek nudegindavo, kad panašūs būdavo<br />
į juodą aksomą arba į Afrikos negrus. Kaimo ir<br />
miestelių davatkėlės juos vadindavo ne zemagorais, o<br />
pragaro velnių išperomis...<br />
Kasant upelio vagą, plėšiant velėnas, pakildavo<br />
iš miego pažadintos vapsvos, kamanės, bitės, įvairios<br />
muselės. Apie zemagorų galvas spiečiais sukdavosi<br />
vabzdeliai, lyg pagalbos prašydami. Medus,<br />
kuriuo vapsvos, kamanės, bitės maitindavos, buvo<br />
naikinamas, perai ir motinėlės žūdavo. Nuo nukirstų<br />
medelių, krūmų ir krūmelių pabirdavo paukštelių<br />
lizdeliai su jaunikliais ar padėtais kiaušinėliais.<br />
Paukšteliai šias nelaimės vietas su didžiule širdgėla<br />
palikdavo ir iškeliaudavo nežinia kur, nutrūkdavo jų<br />
giesmių garsai. Kažkur pranykdavo sparvos, muselės.<br />
Kartu su dumblu būdavo iškasami žuvelių ikrai ir
42<br />
mažosios žuvelės, kurias tuojau sulesdavo plėšrūnai<br />
paukščiai, sekantys paskui zemagorus. Didžiąsias<br />
žuvis zemagorai sugaudydavo, panaudodavo<br />
maistui, parduodavo už pinigus arba mainydavo į<br />
kitus maisto produktus – lašinius, sviestą. Sugautas<br />
žuvis daugiausia pirkdavo arba mainydavo į kitus<br />
produktus stambesni ūkininkai. Mažesni ūkininkai<br />
neturėjo pinigų, o ir maisto produktų turėjo tik savo<br />
reikalams.<br />
Zemagorams kiekvieną šeštadienį už atliktą darbą<br />
pagal iškastų kubų kiekį būdavo mokami pinigai.<br />
Darbas buvo nepaprastai sunkus. Penktadieniais<br />
inžinierius priimdavo atliktą darbą, o šeštadienį po pietų<br />
mokėdavo pinigus. Jokių mokesčių neatskaitydavo –<br />
kiek priskaičiuodavo už atliktą darbą, tiek ir gaudavo.<br />
Zemagorai nors ir sunkiai dirbdavo, bet nemažai<br />
uždirbdavo. Per dieną ne mažiau kaip penkiasdešimt<br />
litų, o tai dabartiniais pinigais būtų apie penkis šimtus<br />
litų.<br />
Kartais, kai dėl kokių kliūčių upelio nekasdavo,<br />
zemagorai talkininkaudavo ūkininkams, taip<br />
atsilygindami už maisto produktus. Kai jų darbas<br />
nuo kaimų nutoldavo, šiltą maistą virdavosi patys.<br />
Jei dirbdavo šalia kaimų ar pavienių sodybų,<br />
už menką atlyginimą kaimo žmonės duodavo<br />
šilto maisto, sriubos. Zemagorai nakvodavo pas<br />
ūkininkus klojimuose, daržinėse ant šiaudų ar šieno.<br />
Už šias paslaugas ūkininkams nieko nemokėdavo.<br />
Nemokėdavo ir už pirties paslaugas. Tiktai reikėdavo<br />
patiems pasikūrenti ir prisinešti vandens iš šulinio.<br />
Zemagorai, išeidami iš sodybų, pasiimdavo šalto<br />
šulinio vandens, į jį primesdavo duonos plutelių, kurios<br />
rudai nudažydavo vandenį. Vanduo pasidarydavo<br />
panašus į girą ir įgaudavo gerą skonį.<br />
Nuo anksčiausio ryto, dar saulutei nepatekėjus ir<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
gėlių žiedams neprasiskleidus, zemagorai dirbdavo apie<br />
tris, keturias valandas. Paskui ant aukštesnių kalvelių,<br />
akmenų ar žemės kauburėlių apsistodavo poilsio ir,<br />
vieversėliams giedant, valgydavo pusiauryčius. Iš<br />
maišelių, vadinamų terbelėmis, išsitraukdavo medines<br />
vagones, kurios būdavo pridėtos varškės, sutrintos<br />
su sviestu. Tepdavo ant naminės juodos duonos<br />
riekės ir valgydavo užgerdami šulinio vandeniu,<br />
paskanintu duonos plutelėmis. Pavalgę parūkydavo,<br />
pasigrožėdavo žaliomis pievomis.<br />
Priešpiečiams valgydavo, kas ką turėdavo:<br />
lašinius, kiaušinius, sūrį ir kitus produktus. Pavalgę<br />
ir pailsėję vėl pradėdavo savo sunkų darbą. Jų kūnai<br />
būdavo suprakaitavę, prakaitas bėgdavo žliūgėmis,<br />
o raumenys drebėdavo iš nuovargio. Kai saulutė<br />
pasiekdavo dienos vidurį, prasidėdavo didelė kaitra,<br />
dirbti būdavo neįmanoma. Sparvos, musės puldavo<br />
prie zemagorų kūnų ir bandydavo išgauti kraujo.<br />
Saulutės spinduliai taip pat nebūdavo malonūs, todėl<br />
dvyliktą valandą, pačiame vidurdienyje, zemagorai<br />
padėdavo kastuvus bei kitus įrankius, o ūkininkai<br />
paleisdavo arklius – prasidėdavo pietų poilsio valanda.<br />
Sodybų šeimininkės iš ankstyvo ryto išvirtus pietus<br />
pašildydavo, pavaišindavo ir zemagorus. Papietavę<br />
zemagorai ilsėdavosi ūkininkų daržinėse, klojimuose<br />
ant šieno. Pietų pertrauka trukdavo apie tris valandas.<br />
Po pietų vėl prasidėję sunkūs darbai tęsdavosi iki<br />
pusdienių. Pavalgę pusdienius, truputį pailsėję,<br />
zemagorai dirbdavo iki saulutės nusileidimo.<br />
Taip per dvi vasaras buvo iškastas Įstros upelis.<br />
Pranyko pelkės, išmirė žuvys ir vėžiai, dingo<br />
vandens paukščiai, nutilo jų giesmės, nuvyto laukinių<br />
gėlių žiedai. Dabar Įstros upelis – nebe upelis, o<br />
paprastas melioracijos griovys. Žmogaus rankos<br />
sugebėjo sunaikinti neapsakomą gamtos grožį.
Atsigręžimai į praeitį<br />
„Nenustojome vilties, kad grįšime į Tėvynę”<br />
Tremtinės Apolionijos Petrėnienės, gimusios 1939 m., dabar gyvenančios Žvirgždės kaime,<br />
pasakojimas<br />
Spaudai parengė Kęstutis Petrėnas,<br />
<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio gimnazijos 1b klasės mokinys<br />
Mūsų šeimą sudarė 5 žmonės. Tai tėtis, mama ir<br />
mes, trys dukros, iš kurių vyriausiai buvo 12 metų,<br />
o mes, dvynukės, turėjom po 9 metus. Žemės tėtis<br />
turėjo tik 9 ha, brolių nebuvo. Tais laikais žmonės<br />
kalbėdavo, kad trems (veš) į Sibirą tik buožes, kurie<br />
turėdavo daug žemės ir kur būdavo sūnų. Vadindavo<br />
banditais, žinoma, ne visus. Taip kad mūsų šeima niekam<br />
negalėjo užkliūti, ir net negalvojom ir netikėjom,<br />
kad mus gali tremti į Sibirą.<br />
Ir štai 1949 metų kovo mėnesio 25 dieną išaušo<br />
giedras rytas. Mama pamatė pro langą, kad pas kaimynus<br />
Varžinskus suėjo kažkokie pareigūnai, sako,<br />
tikriausiai juos veš į Sibirą. Kaip juos tais laikais vadindavo,<br />
stribai ar kitaip, tikrai neprisimenu. Prisimenu,<br />
sakydavo žmonės, jų pavardės – vienas buvo<br />
Žvynė, antras Maksimenko (rusas). Bet neužilgo jie<br />
pasibeldė į mūsų duris. Susėdo už stalo, dabar neprisimenu,<br />
kiek jų buvo, ir ėmė skaityti, kad yra ministrų<br />
tarybos nutarimas mūsų šeimą ištremti į Sibirą.<br />
Tas rusas sako: „Saračinskai, mes jus išvešim ten, kur<br />
gyvena baltosios meškos“. Tėtis atsakė, kad ir tenai<br />
žmonės gyvena. Jis atsakė „Da gyvena“. Mes visos<br />
pradėjom verkti. Davė laiko dvi valandas ir liepė<br />
krautis daiktus, ir pasiimti, ką suspėsim. Kaimynams<br />
įsakė pakinkyti arklius ir vežti į Pasvalį.<br />
Ką tėvai spėjo pasiimti, sukrovė į ratus, susodino<br />
mus, mama susuko į vilnones skaras, kad nesušaltume,<br />
nes oras buvo drėgnas ir buvo šlapia. Taip<br />
ir pajudėjo mūsų vežimai. Tiksliai dabar neprisimenu,<br />
kiek jų buvo. Važiuojant pro Krinčino bažnyčią,<br />
mama liepė sukalbėti maldą. Privežė ir daugiau žmonių,<br />
visus į Talačkos miškelį, netoli Krinčino. Tenai<br />
dvi mergaitės mokėjo rusiškai, tai jos užrašė pavardes<br />
ant mūsų maišų ir vinzlų. Po to vėl vežė į Pasvalį.<br />
Važiuojant pro Papyvesius, pamatėme traukinį,<br />
kurio nebuvome matę. Sakėme: „Žiūrėkit, nameliai<br />
važiuoja“.<br />
Jau sutemus buvome Pasvalyje. Toliau mašina<br />
mus ir daiktus vežė į Panevėžį. Pakeliui sunkvežimis<br />
nuvažiavo nuo kelio į griovį, išbyrėjo mūsų maišai,<br />
bet, laimei, niekas nežuvo. Girdėjau kalbant, kad vairuotojas<br />
buvo užsnūdęs. Susikrovėme daiktus ir va-<br />
43<br />
žiavom toliau. Panevėžyje iki ryto išsėdėjome mašinoje,<br />
kaip dabar žinau, tai buvo geležinkelio stotyje.<br />
Kadangi netoli buvo mėsos kombinatas, tai visą naktį<br />
bliovė ir baubė gyvuliai.<br />
Išaušus rytui iš mašinų visus sulaipino į gyvulinius<br />
vagonus ir mūsų traukinys pajudėjo į Rytus. Daiktus<br />
sudėjom apačioje, o žmonės įsitaisė ant gultų. Kiek<br />
mūsų vagone buvo žmonių, tiksliai nepamenu. Tik<br />
prisimenu, kad viena moteris vežėsi mažą kūdikėlį,<br />
kuris labai gailiai verkdavo. Traukinys buvo toks ilgas<br />
– jį tempė du garvežiai priekyje ir vienas stumdavo<br />
iš paskos, nes matydavom pro langelį, kai būdavo<br />
posūkis. Retkarčiais traukinys sustodavo, tada sargybiniai<br />
atidarydavo vagonų duris ir išleisdavo tiktai po<br />
vagonu atlikti gamtinius reikalus. Sargybiniai įspėdavo,<br />
jog šaus, jei nueisime toliau nuo vagonų. Kokia
44<br />
gi buvo tuometinės valdžios „kultūra“, kad reikėjo<br />
vienam prieš kitą tupėti! O kurgi žmogus pasidėsi...<br />
Mes tai buvome vaikai, bet kaip reikėjo pasinešti tą<br />
gėdą jaunimui ir suaugusiems...<br />
Sustojus traukiniui kartais gaudavome sriubos<br />
– vienam vagonui kibirą. Privažiavome stotį Sizrane,<br />
tada visus suvarė į bendrą pirtį. Išprausė ir vėl vežė<br />
tolyn. Motina, visą kelią žiūrėdama pro langelį, verkė<br />
ir verkė. Stotyse sustodavo daug traukinių, žmonės<br />
vieni kitiems belsdavo į vagonų sienas ir klausdavo,<br />
iš kur važiuoja. Atsiliepdavo latviai, lenkai, ukrainiečiai<br />
ir kitų tautų žmonės.<br />
Pagaliau, po 16 parų kelionės, mūsų traukinys<br />
sustojo Jurtai stotyje, atkabino dalį vagonų ir žmones<br />
išvežiojo po kolūkius (kaimus). Mus dar vežė apie<br />
12 kilometrų, kol atvykome į numatytą vietą. Tai ir<br />
buvo mūsų tremties miestelis, vadinamas Suietichu<br />
(Taišeto rajonas, Irkutsko sritis). Mūsų sutikti susirinko<br />
lietuviai, kurie buvo ištremti, daugiausia iš<br />
Žemaitijos, anksčiau. Juos tą dieną išleido iš darbo<br />
plytinėje ir lentpjūvėje bei liepė eiti pasitikti brolių.<br />
Iš mūsų traukinio visus sutalpino trijuose barakuose.<br />
Suguldavome ant grindų į dvi eiles, taip, kad<br />
vidury kambario tik takelis likdavo praeiti. O kiek tų<br />
parazitų savo krauju pripenėjom, – tai blakės, tarakonai,<br />
blusos, utėlės. Ne tik barakuose, bet ir lauke<br />
būdavo tokių pavojingų vabalų. Tai vadinami ilgaūsiai,<br />
kurie kirpdavo plaukus. Juodi arba pilki, ilgais<br />
ūsais į šalis, arba dideli, pailgi, žalsvos spalvos, su<br />
pilkais taškais. Jeigu jie įkanda, tai sutindavo kojos<br />
arba rankos. Na, į mišką nenueisi uogaut be sietelio<br />
ant galvos, nes kaip smėliu pila į akis mažos musytės,<br />
taip vadinamos „maška“.<br />
Vyrus įdarbino prie statybų, bet ir moterims nebuvo<br />
lengvesnio darbo, tik kastuvas arba kirka (kirtiklis)<br />
sušalusią žemę kirsti. Mus, vaikus, priėmė į mokyklą.<br />
Reikėjo įstoti viena klase žemiau, nei buvome Lietuvoje.<br />
Pavyzdžiui, kas buvo Lietuvoje ketvirtoje klasėje,<br />
tai priėmė į trečią. Mes, dvynukės, nebaigę antros<br />
klasės, pradėjom vėl nuo pirmos. Pradžioje nieko nesuprasdavome<br />
rusiškai, tai tokia moteris išversdavo<br />
lietuviškai. Vietiniai rusai iš pradžių nekentė lietuvių,<br />
sakydavo: „Privežė fašistų“. O vaikai eidami gatve,<br />
išsitraukę savo vadinamus organėlius, net apšlapindavo<br />
praeinantį tremtinį. Bet vėliau pamatė, kad mes<br />
geri žmonės. Lietuvių vaikai buvo paklusnūs ir gerai<br />
mokėsi.<br />
Mūsų miestelis buvo nedidelis. Vos keturios gatvelės<br />
vietinių gyventojų namų ir keli barakai tremtinių.<br />
Tremtiniai pristatė daug medinių barakų ir namų,<br />
tada jau gavome po vieną kambarį šeimai. Mūsų tėtis<br />
vienas dirbo prie statybų, o reikėjo išmaitinti penkis<br />
Atsigręžimai į praeitį<br />
Apolionija Petrėnienė (kairėje) su seserimis Suietiche<br />
prie savo gyvenamojo barako darželio. 1955 m.<br />
Nuotraukos is asmeninio albumo<br />
žmones. Uždirbdavo mažai, tad pinigų neužtekdavo<br />
maistui. Mama parduodavo namines lovatieses, staltieses<br />
arba rankšluosčius už kruopų stiklinę, kad tik<br />
mes nemirtume badu. Šeimai, kurioje visi dirbo, buvo<br />
lengviau. Kaip skaudu būdavo mamai, kai mes prašydavome<br />
valgyti, o nėra ko. Prisimenu vienas Velykas,<br />
kai mes, 5 žmonės, turėjom tik pusantros surūdijusios<br />
silkės, dubenėlį aliejaus ir mažą kampelį duonos.<br />
Vaikystėje teko dirbti plytinėje per vasaros atostogas.<br />
Nors darbas ir sunkus. Bet be 12 metų nepriimdavo,<br />
tai ganydavome rusų ožkas arba karves.<br />
Būdavo, atsikeliam ryte nuo 4 valandos, išgenam<br />
gyvulius, paganom iki 10 valandos ryto, genam<br />
namo. Po pietų vėl nuo 4 valandos iki sutemų, nes<br />
dieną labai puola vabzdžiai. Taip užsidirbdavome<br />
mokyklos reikmenims. Mūsų tėvai darbininkai pristatė<br />
ne tik namų, bet pastatė spirito fabriką, kur 3<br />
metus teko dirbti ir mums. Dar pastatė elektrinę, tai<br />
jau tapo didelis miestas. Kai pradėjom dirbti, tada
Atsigręžimai į praeitį<br />
jau geriau gyvenom. Spirito fabrike darbas būdavo<br />
pamaininis. Vieną savaitę būdavo nuo 8 valandų<br />
ryto iki 4 valandos dienos, antrą savaitę nuo 4<br />
val. dienos iki 12 val. nakties. Trečia savaitė nuo<br />
12 val. nakties iki 8 val. ryto. Trečioji savaitė būdavo<br />
sunkiausia: ir miego norisi, ir šalta. Temperatūra<br />
būdavo – 40–45 o C, prie upės siekdavo net –<strong>50</strong> o C.<br />
Kraudavome į mašinas pjuvenas, baltą medieną, iš<br />
jų varydavo spiritą. Kai dirbi, tai sušyli, po darbo<br />
nusivelki tą „pupaikę“, tai viduje siūlės prišerkšniję<br />
sniego.<br />
Po Stalino mirties, nuo 1953 metų, jau į parduotuves<br />
atveždavo ir mėsos. O taip pagrindinis maistas<br />
buvo riebalai. Na, o duonos kartais ir negaudavome,<br />
nors ir ji būdavo šlapia ir sūri. Sėdėdavome prie parduotuvės<br />
naktimis eilėje dėl duonos kepaliuko. Rytą<br />
atidaro parduotuvę, suaugusieji susigrūda, o mus, vaikus,<br />
nustumdavo, tai kol prieini prie prekystalio, ir nebelieka.<br />
Kitą vakarą vėl užsiimi eilę prie parduotuvės.<br />
45<br />
Nors kada nuvežė į vietą, tai komendantas pasakė,<br />
kad ištrėmė amžinai, bet tikėjimas nugali viską,<br />
nenustojome vilties, kad ir vėl grįšime į Tėvynę. Viso<br />
barako žmonės susirinkdavome į vieną kambarį ir gegužės<br />
mėnesį giedodavome mojavą, o gavėnioje išgiedodavome<br />
po 2–3 kartus kantičką (giesmyną).<br />
Tiesa, dar pamiršau pasakyti: kai mirė Stalinas<br />
1953 m., mokykloje vaikus vertė rašytis į pionierius<br />
Stalino mirimo garbei. Atėjo net mokyklos direktorius<br />
į namus pas tėvus kalbinti. Tėtis pasakė: „Kol mano<br />
duoną valgo, jokių pionierių“. Žadėjo ir iš mokyklos<br />
išmesti, bet nė vieno neišmetė.<br />
Taip praleidom 9 metus toli nuo savo gimtų namų<br />
– už 7 tūkstančių kilometrų Sibiro platumoje. Nuo<br />
1957 m. jau pradėjo po šeimą leisti į Lietuvą. Taip<br />
1958 m. gavome leidimą ir mes grįžti į Tėvynę. Užsidirbom<br />
pinigų bilietams ir per 7 paras jau ne gyvuliniuose<br />
vagonuose, bet greituoju, gražiu, keleiviniu<br />
traukiniu grįžome į Tėviškėlę brangią.
46<br />
1554-ieji prie Mšos: Pervalk vaitija<br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
Škart pateikiame vienos iš Pamšio vaitij – Pervalk – senj valak reformos laik inventori su<br />
visais tos vaitijos kaimais. Vaitija, priklausiusi valdovui Žygimantui Augustui, buvo išmatuota apie<br />
1554-uosius, o 1556 met vasaros pabaigoje surašyti jos valdiniai. 1580 metais visa šios vaitijos<br />
žem jau buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštysts valdovo iždininko ir Upyts senino Jono<br />
Zarecko nuosavyb, kuri jis nusipirko dar 1567 metais. Kartu su vaitijos kaim gyventojais ir<br />
užusieni nuomininkais bei j valakais slavišku raštu pateikiame ir vertim, susilaikydami nuo<br />
vietovi lokalizacijos ir kit klausim interpretavimo, idant paiam Skaitytojui likt pakankamai<br />
erdvs apmstymams. Rašyba supaprastinta, tik iškeltines raides pažymime pasviruoju šriftu, kad<br />
bt galima sivaizduoti, kaip vienas ar kitas žodis buvo užrašytas. Skaitytojui priminsime, jog<br />
senajame kanceliariniame gud rašte skaitmenys užrašinti raidmis, valakas prilygo kiek daugiau<br />
nei 21 hektarui (kad neatrodyt labai daug, priminsime, jog tuo metu vyravo trilauk žems<br />
naudojimo sistema po 7 valakus), kap sudar 60 graši, o graš – 10 pinigli. Už valak geros<br />
žems per metus reikjo mokti 76 grašius, už vidutiniškos – 70, už prastos – 67. Mokesiai bdavo<br />
renkami ruden, atvykus mokesi rinkjui (paborcai), kur atskiru raštu sisdavo valdovas,<br />
dalyvaujant vaitui. Suolininkas privaldavo atlikti smulkius pareigojimus, kaip antai, pranešti<br />
valdiniams, k reiks dirbti, kokius rankius atsinešti ir pan. Vitart senove besidomintys ras savo<br />
kaimo pavadinimo kilms paaiškinim, o Lucko vyskupu tuo metu buvo Valerijonas Protaseviius.<br />
Vaidžin kaimas priklaus <strong>Pasvalio</strong> valdai, tad š inventori nepateko, nes valak reforma<br />
prasidjo nuo valdovo žemi. Priesaga -ovi tradiciškai veriama -aitis, nors msiškis<br />
Dameikaitis greiiausiai buvo Dameiknas. To nereikt užmiršti, skaitant vertim.<br />
<br />
<br />
<br />
14 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
14<br />
<br />
1 16 [] <br />
15 2 20
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
<br />
<br />
<br />
24 <br />
[] 3 7<br />
<br />
28 <br />
3 7<br />
17<br />
[] 3 4<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
7<br />
7 <br />
<br />
<br />
1 7 <br />
15 2 20<br />
<br />
<br />
[] <br />
<br />
5 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
5<br />
<br />
1 16 [] c<br />
15 2 20<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
10 <br />
3 7<br />
<br />
47
48<br />
16 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
[] <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
16<br />
<br />
1 16 [] [] <br />
15 2 20<br />
1<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
21 20 <br />
3 7 1 7/30 <br />
– <br />
<br />
20<br />
20 <br />
<br />
<br />
1 10 c<br />
15 2 20<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
40 <br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
[] <br />
<br />
\1555\ <br />
\1555\ <br />
\1555\ <br />
\1556\ <br />
\1555\ <br />
– <br />
13<br />
<br />
1 10 [] c<br />
15 2 20<br />
2 <br />
\1556\ <br />
<br />
27 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
[] <br />
<br />
27 <br />
3 7<br />
<br />
21 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
\1556\ <br />
\1557\<br />
<br />
\1555\ \1556\<br />
\1555\ \1556\<br />
\1555\ \1556\<br />
<br />
\1555\ \1556\<br />
49
<strong>50</strong><br />
– <br />
[] 13<br />
<br />
1 16 c<br />
15 2 20<br />
8 <br />
<br />
<br />
<br />
<br />
<br />
6 <br />
3 7<br />
VERTIMAS:<br />
PERVALK VAITIJA<br />
Vaitas Rimdius Gricinas<br />
Sturkn kaimas<br />
Paskirta 14 valak<br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
1 Janušis Jogvilaitis, suolininkas 2<br />
2 su snumi Motiejaiiu<br />
3 Laurynas Juraitis, suolininkas, 3<br />
4<br />
5 su broliu Tautkaiiu Bagdonaviiais<br />
6 Povilas Juškaitis 1<br />
7 Henrikas Stonkaitis 1<br />
8 Martynas Petraitis 1<br />
9 Rimkus Žodeikaitis su snumi Motiejumi 1<br />
10 Jonas Kundrotaitis 1<br />
11 Jonas Stonaitis, Rimkus Žodeikaitis 1<br />
12 Narutis Petraitis, Jasas, Grigas Andrušaitis 1<br />
13 Rimkus Martynaitis, Šimas Micinas ir Jurgis Ivoškonis 1<br />
14 Mikalojus Josvilonis, Jurgis Vaškaitis 1<br />
Šiame kaime paimta 14 valak geros žems<br />
PRIEVOL<br />
inšo – 1 kapa 16 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Šio kaimo valak riba prasideda galais nuo Mšos ups, o šonu prie Asyts upelio, o kitais<br />
galais prie Šimoni kaimo valak šono, prie Grži kaimo valak, o kitu šonu prie Mšos ups.<br />
Šio kaimo užusien prie Mšos ups, valak šone, 24 su puse margo geros žems pam<br />
Tautkus Petraitis; turi mokti nuo kiekvieno margo po 3 grašius ir 7 piniglius.<br />
Prie šio kaimo kitoje vietoje, už ribos, prie kito šono, prie Asyts upelio, 28 margus geros<br />
žems pam Janušis Jogvilaitis, Laurynas Juraitis su savo pagalbininkais; nuo kiekvieno margo<br />
turi mokti po 3 grašius 7 piniglius.
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
Ten pat, Maldui kaimo valak gale ir prie bajoro Vitartaiio žemi [liko] 17 marg<br />
prastos žems. Kas paims, turs mokti nuo kiekvieno margo po 3 grašius 4 piniglius.<br />
1 – 7 [tušti]<br />
Piliakalnio kaimas<br />
7 valakai<br />
Šiame kaime nepaimti 7 valakai žemos, prastos žems. Kai juos paims, turs atlikti t pai<br />
prievol.<br />
PRIEVOL<br />
inšo – 1 kapa 7 grašiai, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes 15<br />
graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Šio kaimo valak riba prasideda galais nuo Mšos ups, o šonu prie Migoni kaimo valak,<br />
o kitais galais prie Palvens kaimo valak, o kitu šonu prie Upyts pristovo Mikalojaus Juškaiio<br />
pirkto dvarelio.<br />
Andrušaii kaimas<br />
Paskirta 5 valakai<br />
1 Jonas Andrušaitis, Stonys Butknas 1<br />
2 Jurgis Barisaitis 1<br />
3 Jocys Vilotaitis, suolininkas, Stonknas 1<br />
4 Jurgis Dameikaitis 1<br />
5 Martynas Jonaitis, suolininkas, su broliu Jurgiu 1<br />
Šiame kaime paimti 5 valakai geros žems.<br />
PRIEVOL<br />
inšo – 1 kapa 16 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Šio kaimo valak riba prasideda galais nuo Palvens ups, o šonu prie Mikalojaus<br />
Juškaiio Gakiškio dvarelio, o kitais galais nuo Piliakalnio kaimo valak gal, o kitu šonu prie<br />
pono Mikalojaus Mykolaiio žemi.<br />
Už šio kaimo ribos, prie šio kaimo valak šono, prie Veršniups ups, šalia Mikalojaus<br />
Juškaiio Gagiškio dvarelio, liko 10 marg geros žems, [kuri] pam Motiejus Jonkaitis, turi<br />
[mokti] nuo kiekvieno margo po 3 grašius 7 piniglius.<br />
Pervalkiški kaimas<br />
Paskirta 16 valak<br />
1 Jurgis Sokaitis, suolininkas, su snumis Laurynu ir Jonu 1<br />
2 Mikalojus Šokaitis su snumi Matu 1<br />
3 Martynas Jokaitis su snumi Laurynu 1<br />
4 Rimkus Donilaitis, suolininkas, su snumi Jonu 1<br />
5 Motiejus Mockaitis, suolininkas, su snumi Stoniu 1<br />
6 Laisvas vaitui 1<br />
7 Rimdius Gricaitis su broliu 2<br />
8 Stasiu Doškaiiu, suolininkas<br />
9 Petras Stonkaitis su broliu Jonu 1<br />
10 Ramonas Rkaitis su snumi Stanislovu 1<br />
11 Jonas Rkaitis su snumi Matu ir Steys Grigalionis 1<br />
51
52<br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
12 Steponas Petkaitis 1<br />
13 Matas Butkaitis su broliu Martynu 1<br />
14 Mikalojus Sverkaitis su broliu Noriku 1<br />
15 Motiejus Tautkaitis su broliu Buiu Andrušaiiu 1<br />
16 Laurynas Juraitis 1<br />
Šiame kaime paimta 16 valak geros žems.<br />
PRIEVOL<br />
inšo – 1 kapa 16 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Tame paiame kaime vaitystei laisvas 1 valakas.<br />
To kaimo valak riba galais prasideda nuo Mšos ups, o šonu prie kunigaikšio Lucko<br />
vyskupo valdini žems, vardu Vaidaiiai [t. y. Vaidžinai], o kitais galais prie Poriški kaimo<br />
valak šono, o kitu šonu prie Asyts upelio ir Upyts bajoro Ramono Vitartaiio žemi.<br />
Šio kaimo 21 margo 20 rykši geros žems užusienis prie valak šono, prie Asyts ups,<br />
prie Upyts bajoro Ramono [žemi] ribos. Kas paims, turs mokti nuo kiekvieno margo po 3<br />
grašius 7 piniglius, o nuo kiekvienos rykšts po 1 pinigl ir 7/30 piniglio dalis.<br />
Poriški kaimas<br />
20 valak<br />
1 – 20 [tušia]<br />
Tame kaime nepaimta 20 valak vidutiniškos žems. Kai juos išdirbs, kai užss, turs<br />
vykdyti t pai prievol.<br />
PRIEVOL<br />
inšo – 1 kapa 10 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
To kaimo valak riba prasideda galais nuo Pervalkiški kaimo valak, o šonu prie Upyts<br />
bajoro Mikalojaus Kildišo žemi, o kitais galais prie to paties Mikalojaus Kildišo žemi, o šonu<br />
prie Dameikn kaimo valak.<br />
Dameikn kaimas<br />
Paskirta 40 valak<br />
1 Petras Dameikaitis, suolininkas, su snumis Grigu ir Jonu 1<br />
2 Grigas su broliais Rimu ir Jurgiu 1<br />
3 Jonas Steaitis, suolininkas, su snumi Grigu 1<br />
4 Povilas Pocaitis su snumi Augaiiu 2<br />
5<br />
6 Steponas Mockaitis, Martynas Mocaitis 1<br />
7 Petkus Steaitis, Jakšas Juraitis ir su snumis Mikalojumi, Andriejumi, Ambrozijum 1<br />
8 Venclovas Jaknaitis, Baigalas Petraitis 1<br />
9 Jurgis Petraitis pam 1555 metais 1<br />
10 Motiejus Liudknas pam 1555 metais 1<br />
11 Petkus Aiprataitis pam 1555 metais 1<br />
12 Povilas, Jonas Praiiai pam 1556 metais 1<br />
13 Jurgis Petraitis pam 1555 metais 1<br />
14 – 30 [tušti]<br />
Tame kaime paimta 13 valak, kai išdirbs, vidutiniškos žems.<br />
PRIEVOL
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai<br />
inšo – 1 kapa 10 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Tie valakai dviems metams atleisti [nuo mokesio] dl dideli krmyn. Tie, kurie pam, ir<br />
[tie,] kurie paskui paims, privals mokti taip, kaip aukšiau aprašyta, nuo 1556 met.<br />
Tame paiame kaime dar nepaimti 27 valakai žems, kai išdirbs, vidutiniškos. Kai juos<br />
užss, turs vykdyti aukšiau aprašyt prievol.<br />
To kaimo valak riba prasideda galais nuo Tetervin kaimo valak gal, o šonu prie Upyts<br />
bajor Grži, o kitais galais prie Upyts bajoro Ramono Vitartaiio žemi ir prie Maldui kaimo<br />
valak gal, o kitu šonu prie Poriški kaimo valak gal.<br />
Prie šio kaimo liko 27 margai geros žems užusienio, už ribos, valak gale, prie Kalmantos<br />
ups, tarp Upyts bajor Jurgio Bialazoro ir Mikalojaus Daujotaiio rib. [J] pam Grigas, Rimas,<br />
Jurgis, Jakas Mikalojaiiai; turs mokti nuo kiekvieno margo po 3 grašius 7 piniglius.<br />
Tetervin kaimas<br />
Paskirta 21 valakas<br />
1 Jasas Jackaitis 1<br />
2 Jokbas Aiprataitis su snumi Matu 1<br />
3 Mikalojus Tetervinaitis, suolininkas, 1<br />
4 su broliais Motiejumi ir Steponu 1<br />
5 Jurgis Ganušaitis su snumi Motiejumi 1<br />
6 Jonas Germanaitis su broliu Liutkum Rimeikaiiu 1<br />
7 Vaitkus Suntautaitis ir Povilas Suntaitis 1<br />
8 Jonas Bernuionis, Matas Rimutaitis pam 1556 metais, t viet, iš kurios paliko valak,<br />
turi mokti 1557 metais.<br />
9 Jakas Bacaitis 1<br />
10 Tas pats Jakas Bacaitis pam 1555 metais, turi mokti 1556 metais.<br />
11 Motiejus Jokbaitis pam 1555 metais, turi mokti 1556 metais.<br />
12 Ramonas Jokbaitis pam 1555 metais, turi mokti 1556 metais.<br />
13 Martynas Aimontonis su broliu Motiejum Tautvilaiiu pam 1555 metais, turi mokti 1556<br />
metais.<br />
14 – 20 [tušti].<br />
Tame kaime paimta 13 valak gervidutiniškos žems.<br />
PRIEVOLS<br />
inšo – 1 kapa 16 graši, o už pastotes, sargui ir kitas karališkosios jo malonybs reikmes<br />
15 graši; už 2 statines aviž su nuvežimu 20 graši.<br />
Tame gi kaime nepaimta 8 valakai geros žems. Kai juos užss, turs mokti pagal aukšiau<br />
aprašyt prievol.<br />
To kaimo valak riba prasideda galais nuo Daukšogalos kaimo valak gal, o šonu prie<br />
Jariški kaimo valak gal, o kitais galais prie Dameikn kaimo valak gal, o kitu šonu prie<br />
bajoro Mikalojaus Kildišo žemi.<br />
Ten pat, t valak gale, prie pono Mikalojaus Mykolaiio valdini žems ribos, 6 margus<br />
geros žems pam Mikalojus Tetervinaitis; turs mokti nuo kiekvieno margo po 3 grašius 7<br />
piniglius.<br />
Pareng spaudai ir iš senosios kanceliarins gud kalbos išvert Algimantas Krinius<br />
53
54<br />
Upytės valsčiaus inventorius. Fragmentas<br />
Senieji <strong>Pasvalio</strong> krašto dokumentai
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Kazimieras Pūras<br />
Ir poeziją mylintis<br />
Žurnalistas, vertėjas, poetas ir publicistas Kazimieras Pūras švenčia 85-ąjį gimtadienį<br />
Kiemėnietis Kazimieras Pūras, baigęs anglų kalbos<br />
studijas Vilniaus universitete, 40 metų darbavosi<br />
Lietuvos radijuje ir televizijoje. Dirbant pagrindinį<br />
darbą – žurnalisto, redaktoriaus, scenaristo, rasta<br />
laiko ir poezijai, kuriai meilė įsižiebė dar Kiemėnų<br />
pradinėje besimokant.<br />
Su savo eilėraščiais spaudoje Kazimieras debiutavo<br />
1945 m. Tais metais, jo paties žodžiais tariant,<br />
„savamokslis Kiemėnų berniokas“ pradėjo<br />
mokytis <strong>Pasvalio</strong> gimnazijoje, tapo aktyviu literatų<br />
būrelio nariu. Eilėraščiai kaupėsi ir studijų metais,<br />
ir vėliau dirbant žurnalistu, vertėju. Bet tik 1996 m.<br />
pasirodė jų rinkinys „Saulėlydžių kloniuos“, 2001 m.<br />
– eilėraščiai vaikams „Kur žiojėja smegduobėlės“. O<br />
štai 2011 m. išleistas solidesnis rinkinys „Dienų palydos“,<br />
kuriame, kaip teigia autorius, „spausdinamos<br />
eilės, parašytos per 65-erius metus, tačiau tai nėra<br />
kokia nors kūrybinė ataskaita, o tik trupiniai nuo poezijos<br />
stalo.“<br />
Kazimieras Pūras jau 60 metų gyvena Vilniuje,<br />
tačiau jo ryšiai su gimtuoju kraštu – Kiemėnais, Pasvaliu<br />
– nenutrūkę, gal net išskirtinai artimi: tėviškėje<br />
vasaroja ne tik jis pats, bet ir jo vaikai ir vaikaičiai,<br />
sutinkame jį ir Pasvalyje, atkakusį į miesto šventę<br />
ar kitokį kultūrinį renginį, šiaip bevaikštantį mieste<br />
ar į Petro Vileišio gimnaziją užsukusį. Kazimierui<br />
svarbu čia būti: jis, kaip tikras kultūros darbininkas<br />
L i e t u v i š k a i k n y g a i<br />
400 metų sukakčiai<br />
Žiloj senovėj Nemuno kraštas<br />
Dainų dainelėm vargus rypavo.<br />
Svetimos buvo raidės. Ir raštas<br />
Galvai nemielas, širdžiai nesavas.<br />
Rašė didikai odes ir skundus<br />
Kalba lotynų. Nieks nesupranta.<br />
– Mes juk iš Romos, – skelbė Rotundas, –<br />
Esam pasiekę Nemuno krantą.<br />
***<br />
Skrido, plasnojo balta gulbelė.<br />
Nešė lietuviams ji džiugią žinią:<br />
Iš prūsų žemės skinasi kelią<br />
Žodis spausdintas jau į Tėvynę.<br />
Mes ne tamsybėj spurdą plaštakės, –<br />
Mažvydas – mūsų šviesa ir akys.<br />
55<br />
(Vlado Braziūno taip pavadintas), stengiasi krašto<br />
įvykius ir žmonių gyvenimus užfiksuoti, o buvusius<br />
iš praeities prikelti ir aprašyti, kad išliktų kaip vertinga<br />
patirtis, iš kurios išminties galėtų semtis ir dabarties<br />
žmonės, ir ateities kartos. Tokias pastangas<br />
liudija publicistinės knygos: „Paribio žemės varpai:<br />
Kyburių parapijos istorinė apybraiža“ (1997), knyga<br />
apie žmoną mokytoją Eugeniją Pūrienę „Gyvenimas<br />
kitiems“ (2008), bei gausios publikacijos spaudos<br />
leidiniuose, almanachuose.<br />
„Šiaurietiški atsivėrimai“ ne kartą rašė apie<br />
Kazimierą Pūrą (Vladas Braziūnas – 2001 m., Saigūnė<br />
Rožėnienė – 2006 m.), bet daug dažniau jis pats rašė<br />
žurnalui, kurio redakcijos narys yra iki šiol.<br />
Linkime kūrybingų dienų, sėkmingos ir gražios<br />
tarnystės gimtajam kraštui ir ateityje!<br />
Regina Grubinskienė
56<br />
Pirma kregždutė – žinia džiaugsminga.<br />
Į darbą stojo veikiai Bretkūnas.<br />
Spausdintas žodis į širdį sminga.<br />
Stiprėja mūsų dvasia ir kūnas.<br />
Tarnavo knygos tarnams tikybos<br />
Ir reformatų, ir katalikų.<br />
Skurdokai klostės raštas ankstyvas.<br />
Ne vieną amžių jis toks ir liko.<br />
Tik Donelaitis su būrais savo<br />
Lietuvių širdis greit užkariavo.<br />
***<br />
Debesys telkės viršum Europos.<br />
Audros užgriuvo Žečpospolitą.<br />
Ponai valstybės valdyt nemoka, –<br />
Jinai – kaimynų pasidalyta.<br />
Aplinkui tuščia, nyku ir juoda.<br />
Kely erškėčių rauda Tėvynė.<br />
Kur vargo žemėj rasti paguodą, –<br />
Lietuviams spaudą caras užgynė.<br />
Bet nepabūgom dvigalvio aro.<br />
Neišsigandom žiauraus žandaro.<br />
Knygnešiai žodį skleidė spausdintą.<br />
Aure jau tautai rytmetys švinta.<br />
1946 XI<br />
R u t i n a<br />
Nulinko žiedas melsvo lino<br />
Po vakaro sunkia našta.<br />
Saulėlydžių gaisuos skandinasi<br />
Ramunė, dulkėm apnešta.<br />
Ugnelę pasišildyt užsikūrėme.<br />
Ilgai spragsės ji, žaižaruos.<br />
O mūsų dienos smilks be turinio<br />
Sunkaus gyvenimo keliuos.<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
19<strong>50</strong> IX<br />
J a u n y s t ė s m o t y v a i s<br />
Plėšia dainą bernai už upelio, –<br />
Penketas bosų iš karto.<br />
Lyg vakar prie kiemo vartelių<br />
Išsiskyrėm, ir dienos apkarto.<br />
Ak tos naktys, romantiškos, žvainos,<br />
Kai jaunytė šėliojos it jūra.<br />
Viskas žemėje keičiasi, mainos.<br />
Lyg sapne dar meni abitūrą.<br />
Krenta soduose aukso vaisiai.<br />
Šarma žvilga eglaitės ir tujos.<br />
Mums savaitė prailgdavo baisiai,<br />
Pavargus nuo rašomųjų.<br />
Ne vien mokslu žmogus pasisotini, –<br />
Šokių salė – kiek iškankina,
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Kai padauža, sukant viliotinį,<br />
Iš panosės paveržia merginą.<br />
O tada – jau Verterio dramos.<br />
Su laiškeliais, aplaistytais ašarom...<br />
Taip ir bėgdavo metai neramūs,<br />
Nuo auksinio rugsėjo lig vasaros.<br />
***<br />
19<strong>50</strong> XI12<br />
Nūdien pasaulis paklaikęs<br />
Širdis šiurpina be atvangos.<br />
Netiesa, kad gyvenimas baigias<br />
Prie kapų karalystės angos.<br />
Nebemoku kaip mano motutė<br />
Eit keliais bažnyčios grindim, –<br />
Amžinybės žmogišką būtį<br />
Lyg likimą nešuos su savim,<br />
Ir kai rytą žaliuojantys kloniai<br />
Skęsta saulės vaiskiuos spinduliuos,<br />
Aš meldžiuosi tarytum pagonis,<br />
Klaidžiojąs žemės keliuos.<br />
1952 XI<br />
Ą ž u o l o g i e s m ė<br />
Nomedai<br />
Naktis birželio ima jau aušroti –<br />
Palatoje gyvybė klykteli trapi,<br />
Tarytum keleivė, sumaišiusi stotį –<br />
Ne Vilniuj išlipta, o Pasvaly.<br />
Mažai gyvybei krykštaujant už sienos,<br />
Pro langą švyti spindulys vaiskus. –<br />
Skubės kaip debesėliai šviesios dienos,<br />
Ir tau svajonės, polėkiai pabus.<br />
Primins skausmingą motinos Golgotą<br />
Vasarvidžio tyli naktis.<br />
Palangėj ąžuolas šakotas<br />
Lopšinę oš ir rudenį giles barstys.<br />
Tas ąžuolas – kaip Lietuvos likimas –<br />
Per amžius giesmę tarsi varpas gaus:<br />
Gražiausia žemėj – tai žmogaus gimimas.<br />
Tai lyg žvaigždė ant rytmečio dangaus.<br />
1960 VII 2<br />
57<br />
Vido Dulkės nuotraukos
58 Literatūriniai atsivėrimai<br />
***<br />
M. K. Č.<br />
Lyg varpas sugaudžia toli –<br />
Mėlyno Nemuno kloniuos.<br />
Seka mums amžių kely<br />
Pasaką žynio Čiurlionis.<br />
Kaip ąžuolas girios šakotas<br />
Jis žvelgia į saulę, žvaigždes.<br />
Ne kartą genėtas, kapotas.<br />
Jo aukuras niekad neges.<br />
Mosteli paukštė sparnais –<br />
Kosmoso užribiai matos.<br />
Skamba spalvom ir garsais<br />
Žemėj jo fugos, sonatos.<br />
G i m t i n e i<br />
Vasarį beržai apšarmoję.<br />
Rugpjūtį čia žvaigždėmis lis.<br />
Žeme žemgalių gimtoji,<br />
Mes – tavo likimo dalis.<br />
Čia dobilą, diemedžio krūmą<br />
Rasa rytmetinė nupraus.<br />
Saulutėje javo juosvumas<br />
Vilnija po šilto lietaus.<br />
Motulė, prie klevo parimus,<br />
Vaikų nesulaukia kely, –<br />
Vienų liko pėdos arimuos,<br />
Kitų – išplasnota toli.<br />
Jaukus židinėlis kūrenas.<br />
Jo dūmas troboj neaitrus.<br />
Prie kryžkelės topolis senas<br />
Dar protėvių mena laikus.<br />
1975 IX 22<br />
Ir vargo, ir skausmo čia būta.<br />
Šykštėta tik laimės tyros, –<br />
Brolelis sapnuoja Vorkutą,<br />
Sesulė – krantus Angaros.<br />
Nieks veltui mums turtų nedalo, –<br />
Darbuos neprailgsta diena.<br />
Alaus ąsotėlis ant stalo –<br />
Ir skamba Kiemėnuos daina.<br />
2003<br />
I š c i k l o „E p i t a f i j o s<br />
i š m i r š t a n č i a m k a i m u i“<br />
J. M.<br />
Saulelė jau budina svietą,<br />
Nors dar pašalvena per naktį.<br />
Vėl kibsim į molžemį kietą.<br />
Teks plieno dalgelį išplakti.<br />
Jau tekinti metas ąsotin<br />
Rauginimui sulą iš klevo.<br />
Tuoj bulvėm vagas teks vagoti<br />
Kaimynės sklypely. Ir – savo.<br />
Apeiti teks vynuogienojus –<br />
Džiūsnas šakeles išgenėti.<br />
Aiman, slysta žemė po kojom.<br />
Migloj skęsta kloniai saulėti…<br />
.<br />
Plasnoja į vakaro pakelę<br />
Varnai iš gyvenimo margo...<br />
Ranka jau pustyklės nepakelia.<br />
Širdis, spėriai plakus, pavargo.<br />
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -<br />
Sode švilpiniuoja varnėnai.<br />
Lyg replės mums širdį sužnybia, –<br />
Išgiedant senuosius Kiemėnus<br />
Litanijom į amžinybę.<br />
2009 III 18–19
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Antanas Šimkūnas<br />
Amžinai – Daujėnų krašto žmogus<br />
Žurnalistui Antanui Šimkūnui – 80 metų<br />
Pažįstantiems kraštietį žurnalistą Antaną<br />
Šimkūną sunku patikėti, jog jis švenčia tokią<br />
garbingą gyvenimo sukaktį: veiklus ir energingas,<br />
iniciatyvus ir optimistiškas, jo veide niekada<br />
neregėsi nuovargio ar nusiminimo ženklų, o laiko<br />
nubalinti plaukai – regis, tik taurios išminties<br />
šviesos atspindys... Inteligentiškas, be galo geros<br />
širdies, savo gimtajam kraštui – ypač gimtiesiems<br />
Daujėnams – įsipareigojęs žmogus. Daug metų<br />
girdėtas radijo laidoje „Pasaulis ir Lietuva“,<br />
kažkieno ironiškai perkrikštytoje „Pasaulis ir Pasvalys“<br />
– mat laidos autorius ir vedėjas Antanas<br />
Šimkūnas mėgo pasaulio realijas susieti su gimtojo<br />
krašto gyvenimu. Nuo 2004 m. iki 2007 m.<br />
– „Šiaurietiškų atsivėrimų“ redaktorius, dažname<br />
numeryje vis ką nors apie Daujėnus rašęs... Nepavyko<br />
turbūt visko sudėti į knygą „Daujėnai“ (1997,<br />
59<br />
2004), kurios sudarytojas jis ir buvo. Dabar rengiama<br />
išsami Daujėnų krašto monografija, o knygos<br />
rengėjų priekyje – vėlgi Antanas Šimkūnas, ėmęsis<br />
atsakingo sudarytojo darbo.<br />
80-mečio proga (2011 m.) išėjo knyga „Susitiksim<br />
prie ąžuolo“, sudaryta iš jubiliato prisiminimų,<br />
dienoraščių, kelionių apybraižų, – čia autorius pasakoja,<br />
ką teko gyvenime patirti, su kokiais žmonėmis<br />
susitikti ir bendrauti. Knyga atskleidžia garbaus<br />
mūsų kraštiečio asmenybę, supažindina su ryškiais<br />
Lietuvos žmonėmis ir, be abejo, dar kartą pamalonina<br />
daujėniečius. Ir visus skaitytojus nustebina – Antanas<br />
netgi eiliuoja: knygos pabaigoje kukliai sudėti ir<br />
jaunystės metais sukurti eilėraščiai, ir dabartyje gimę<br />
posmai.<br />
Ši publikacija – gražios sukakties proga. Jubiliatui<br />
linkime ilgai išlikti jaunos ir geros širdies žmogumi,<br />
gyvenimą matuojančiu ne metais, o nuveiktais kilniais<br />
darbais.<br />
Regina Grubinskienė<br />
„Užaugau Pasvaly...“<br />
(Ištrauka iš naujos knygos „Susitiksim prie<br />
ąžuolo“)<br />
Gražiai save praturtino sostinėje gyvenantys pasvaliečiai,<br />
susibūrę į Vilniaus pasvaliečių bendriją.<br />
Prisimenu, kaip viskas prasidėjo.<br />
1989 05 19 Vilniaus laikraštyje „Vakarinės naujienos“<br />
pasirodė garsaus krinčiniečio poeto Mykolo<br />
Karčiausko kreipimasis į sostinėje gyvenančius pasvaliečius<br />
„Užaugau Pasvaly...“ Priminęs šią po pasaulį<br />
pasklidusią dainą, Mykolas Karčiauskas rašo:<br />
„Ir kviečia ji mus, gimusius, augusius <strong>Pasvalio</strong> krašte,<br />
mintimis, rūpesčiais, darbais vėl sugrįžti, kad šviesėtų<br />
gimtinėje gyvenančių žmonių dienos, prisiminti<br />
istoriją, pasodinti savo ąžuolą ar liepą, pagerbti šviesuolių<br />
atminimą.<br />
Susirinkime, pasitarkime, ką galime padaryti<br />
savo krašto atgimimui. Laukiame visų pasvaliečių<br />
gegužės 20 d. 11 val. Rašytojų sąjungoje.“<br />
Kvietimas buvo išgirstas. Gausus būrys pasvalie-
60 Literatūriniai atsivėrimai<br />
čių vieningai sutarė dėl bendrijos struktūros, patvirtino<br />
savo veiklos programą, įsipareigojo remti Lietuvos<br />
Persitvarkymo Sąjūdžio pradėtą tautos dvasinio<br />
atgimimo ir pertvarkos vyksmą, bendrauti su rajone ir<br />
užsienyje gyvenančiais tėviškėnais, rinkti duomenis<br />
apie krašto istoriją, įžymius žmones, teikti pagalbą<br />
rajono kultūros darbuotojams, kraštotyrininkams.<br />
Netrukus atsiliepė Pasvalys. Vilniaus pasvaliečiai<br />
gauna gražius kvietimus tų pačių metų rugsėjo 15–17<br />
dienomis dalyvauti Pasvaliečių bendrijos dienose.<br />
Pacituosiu kai ką iš mano parengtos 1989 09 22<br />
Lietuvos radijo laidos.<br />
Trejetą dienų Pasvalyje susirinkę rašytojai ir<br />
mokytojai, žurnalistai ir inžinieriai, kitų specialybių<br />
žmonės svarstė, kuo gali prisidėti prie savo gimtojo<br />
krašto kultūrinio ir dvasinio atgimimo. Priimta<br />
veiklos programa, sutarta artėjančiam <strong>Pasvalio</strong> <strong>50</strong>0<br />
metų jubiliejui paruošti ir išleisti knygą apie šį kraštą.<br />
Kviečiami visi pasvaliečiai, gyvenantys Lietuvoje ir<br />
už jūrų marių, siųsti <strong>Pasvalio</strong> redakcijai savo prisiminimus,<br />
nuotraukas, kitą dokumentinę medžiagą.<br />
Susitikime tarytum dalyvavo ir kraštietis poetas<br />
Bernardas Brazdžionis. Jo žodžiai „Visos mūsų mintys,<br />
mūsų viltys / Prie gimtosios žemės, prie namų“,<br />
įrašyti <strong>Pasvalio</strong> kultūros namų scenos gilumoje, buvo<br />
tas leitmotyvas, kuris vienijo, telkė visus šio krašto<br />
žmones bendriems darbams.<br />
Pašnekinau keletą susitikimo dalyvių. (Tai buvo<br />
transliuota per Lietuvos radiją).<br />
Poetas Eugenijus Matuzevičius dabar gyvena<br />
savo tėviškėje ir jam, be abejo, geriausiai matyti, kuo<br />
galima padėti jai.<br />
E. MATUZEVIČIUS. Aš esu sugrįžęs į savo<br />
jaunystės, savo pradžios metus, vietas ir praleidžiu<br />
nemažai laiko Krinčine. Man susidaro toks įspūdis,<br />
kad šiuo metu labai svarbu rasti tam tikrus kelius,<br />
tam tikrus būdus, kaip aktyvinti dvasinį ir kultūrinį<br />
gyvenimą. Pasvaliečiai garsėja gerais ūkio pasiekimais,<br />
tačiau man atrodo, kad čia visą laiką trūko<br />
didesnio dėmesio kultūrai. Aš, kaip krinčinietis,<br />
ketinu rūpintis, kaip įamžinti mūsų žymaus poeto<br />
Antano Vienažindžio atminimą. Esu numatęs <strong>Pasvalio</strong><br />
laikraščiui pateikti atsiminimų apie šį kraštą, jo<br />
žmones.<br />
A. Š. Na, o kokias mintis kraštiečių susitikimas<br />
Pasvalyje sukelia akademikui Broniui Grigelioniui?<br />
Br. GRIGELIONIS. „Baltijos kelias“, praėjęs<br />
neseniai pro Pasvalį, aiškiai parodė, kad mūsų tauta<br />
apsisprendusi eiti į nepriklausomą Lietuvą. Turime<br />
galvoti apie jos pamatus ir kuo mes sugebėsime paremti<br />
tą statomą pastatą. Mes galime panaudoti dva-<br />
Kokia gi šventė be naminio alaus?!<br />
sinę jėgą. Norėdami būti tvirti dvasiškai, pirmiausia<br />
turime neprarasti dvasinės kultūros šaltinių, žiūrėti,<br />
kad jie neišsektų. Susitikimas Pasvaly paliko labai<br />
gilų įspūdį, tas sugrįžimas į tėvų ir protėvių žemę<br />
mums teikia stiprybę.<br />
A. Š. Kalbuosi su Vilniaus universiteto docente<br />
Elena Kuosaite. Kokiais įspūdžiais jūs gyvenate?<br />
E. KUOSAITĖ. Toks susitikimas yra labai svarbus<br />
dėl to, kad čia susirinko visi pasvaliečiai, ne kurios<br />
nors kartos ar klasės žmonės. Prisiėmėm gražių<br />
įsipareigojimų, jeigu susitelksime, dirbsime organizuotai<br />
– daug pasieksime.<br />
A. Š. Rengiant kraštiečių susitikimą daugiausia<br />
pasidarbavo Sąjūdžio <strong>Pasvalio</strong> taryba. Norėčiau paklausti<br />
gerbiamą Reginą Būtėnienę: ar pasiteisino<br />
jūsų lūkesčiai?<br />
R. BŪTĖNIENĖ. Mes patenkinti. Sulaukėme<br />
daug brangių žmonių, kurių išminties, proto, meno<br />
labai reikia Pasvaliui. Gavom tiek daug įdomių pasiūlymų,<br />
kad aš net bijau, ar užteks valios visus įgyvendinti.<br />
Man patiko tai, kad mes sukonkretinom savo<br />
planus, savo svajones, turime padaryti tai, ko reikia<br />
Pasvaliui.<br />
Nuo žodžių – prie darbų<br />
Tuomet Pasvaliui, kaip ir visai Lietuvai, labai<br />
daug ko reikėjo. Svarbu, kad pirmųjų kraštiečių susitikimų<br />
entuziazmas neišgaravo. Susitikimai Pasvalyje<br />
ir Vilniuje tapo tradiciniais. Prieita prie konkrečių<br />
darbų. <strong>Pasvalio</strong> sąjūdiečiai ir kraštotyrininkai rajono<br />
laikraštyje paskelbė įdomią „Pasvaliečių bendrijos<br />
nario anketą“, prašydami kraštiečius pasidalinti prisiminimais<br />
apie šio krašto istoriją, žmones, tradici-
Literatūriniai atsivėrimai<br />
jas. Ir gavo daug įdomių atsakymų, kuriuos paskelbė<br />
<strong>Pasvalio</strong> laikraštis „Darbas“. Valstybinio televizijos<br />
ir radijo komiteto redaktoriaus Kazimiero Pūro atsakymai<br />
vos tilpo į vieną laikraščio puslapį. Tai buvo<br />
nuoširdi žurnalisto, poeto išpažintis gimtajam kraštui,<br />
kur jis praleidžia visas savo vasaras ir bando išsaugoti<br />
tėviškėje įkurtą muziejų.<br />
Įdomūs buvo ir kitų pasvaliečių atsakymai į anketos<br />
klausimus. Taip atėjo metas, kai mes atsisukome<br />
į savo ištakas, į savo užmirštą praeitį, į prarastas<br />
tėviškes. Vilniaus pasvaliečiai ėmė vis dažniau<br />
lankytis savo gimtinėse. Vienas po kito sekė<br />
susitikimai Daujėnuose, Vaškuose, Joniškėlyje. O<br />
1990 metų rugsėjo 22-oji tapo poeto Antano Vienažindžio<br />
beržyno gimtadieniu. Krinčine susirinkę<br />
kraštiečiai įgyvendino poetų Eugenijaus Matuzevičiaus,<br />
Mykolo Karčiausko, Vlado Braziūno bei kitų<br />
sumanymą – pasodino poeto Antano Vienažindžio<br />
beržynėlį.<br />
O tuo metu Joniškėlyje gyventojus lankė grupė<br />
Vilniaus medikų, suburtų medicinos mokslų daktarės,<br />
akių gydytojos Genovaitės Jusaitienės. Tokias<br />
medikų išvykas ji organizavo ir į kitas <strong>Pasvalio</strong> krašto<br />
vietoves. Neatsitiktinai dėkingi pasvaliečiai Genovaitei<br />
Jusaitienei suteikė <strong>Pasvalio</strong> krašto garbės<br />
pilietės vardą.<br />
Matematikai akademikas Bronius Grigelionis<br />
ir docentas Antanas Apynis pradėjo gražią tradiciją<br />
– ėmė šefuoti <strong>Pasvalio</strong> krašto matematikus, rengti<br />
moksleivių matematikų olimpiadas.<br />
Gražia tradicija tapo <strong>Pasvalio</strong> krašto šviesuolių<br />
pagerbimas, jų knygų pristatymas.<br />
1994 metų pavasarį gausiai susirinkome į poeto<br />
Eugenijaus Matuzevičiaus knygos „Sugrįžimų tyla“<br />
pristatymą Menininkų rūmuose. Po to aplankiau jį<br />
Vilniuje ramioje Mildos gatvėje, įrašiau pokalbį Lietuvos<br />
radijui ir klausiau, kodėl taip pavadino savo<br />
naują eilėraščių knygą. Jis atsakė: „Atėjo sugrįžimo<br />
metas, kai reikia įvertinti savo darbus, savo santykį<br />
su sąžine, su Tėvyne, su Dievu...“<br />
O jau po poros mėnesių – 1994 06 20 – iš Krinčino<br />
mus pasiekė juoda žinia: eidamas 77-uosius metus<br />
mirė poetas Eugenijus Matuzevičius.<br />
1994 10 29 „Literatūros ir meno“ savaitraštyje<br />
rašiau: „Tikras stebuklas, kad šiais, bibliotekų<br />
ir kultūros įstaigų uždarinėjimo laikais, Krinčine,<br />
poeto tėviškėje, atsirado Eugenijaus Matuzevičiaus<br />
kultūros centras. Tai poeto bičiulių ir gerbėjų<br />
veiklos rezultatas. Spalio 15 dieną jie, susirinkę<br />
iš Krinčino, <strong>Pasvalio</strong>, Vilniaus, čia atidengė lentą<br />
prie namo, kur poetas gyveno, kūrė, kur kadaise<br />
61<br />
buvo jo tėvo vaistinė, o sovietmečiu – apylinkės<br />
taryba...“<br />
Šviesios atminties šio centro vadovė Stasė Šeštakauskaitė,<br />
poeto sūnūs Kornelijus ir Jūragis čia<br />
įkūrė poeto muziejų, atgabeno jo archyvus, knygas,<br />
nuotraukas. Taip Krinčine atsirado dar vienas kultūros<br />
židinys – prasmingas paminklas poetui Eugenijui<br />
Matuzevičiui.<br />
Knygų leidimo vajus<br />
Gerą impulsą pasvaliečių bendrijos veiklai davė<br />
artėjantys didžiųjų Lietuvos kėlėjų – Vileišių jubiliejai,<br />
viena po kitos pasirodžiusios profesoriaus<br />
Jono Aničo monografijos, skirtos Vileišiams ir kitiems<br />
šio krašto šviesuoliams, jų kovai už Lietuvos<br />
laisvę. Jubiliejų pažymėjimai, monografijų pristatymai<br />
sukeldavo gerą atgimimo šurmulį Vilniuje,<br />
Kaune, Pasvalyje, Vileišių vardais pavadintose<br />
mokyklose.<br />
Nemažai renginių, skirtų Vileišių atminimui, inicijavo<br />
ir surengė Vileišių kolegija, kuriai vadovauja<br />
poetas Mykolas Karčiauskas. 2006 07 04 ši kolegija<br />
su Vilniaus savivaldybe pasirašė sutartį pastatyti paminklą<br />
broliams Vileišiams skvere prie T. Kosciuškos<br />
gatvės, Vilniuje.<br />
1995 11 21 poetas Vladas Braziūnas „Lietuvos<br />
ryte“ rašė: „Dabar didžiausias bendras nesvarbu kur<br />
gyvenančių pasvaliečių rūpestis yra netruksianti ateiti<br />
1997-ųjų gruodžio 6-oji – <strong>Pasvalio</strong> miesto pusės<br />
tūkstantmečio sukakties diena. <strong>Pasvalio</strong> meras G.<br />
Gegužinskas siūlė, suėjus draugėn, šią dieną minėti<br />
kasmet kaip <strong>Pasvalio</strong> dieną...“ Tomis lapkričio dienomis<br />
Lietuvos Mokslų Akademijoje gausiai susirinkę<br />
Vilniaus pasvaliečiai pritarė mero pasiūlymui<br />
ir detalizavo planus, kaip geriau prisidėti prie <strong>Pasvalio</strong><br />
jubiliejaus paminėjimo.<br />
Taip į <strong>Pasvalio</strong> istoriją atėjo nauja graži tradicija<br />
– <strong>Pasvalio</strong> dienos. Po iškilmingai pažymėto <strong>Pasvalio</strong><br />
<strong>50</strong>0 metų jubiliejaus kasmetinės pasvaliečių<br />
šventės, nors ir vyksta rudenį, būna tokios šiltos,<br />
spalvingos, dainingos, spindinčios pasvalietišku išradingumu<br />
ir vaišingumu, jog nustebina ne tik svečius<br />
iš Norvegijos ar Švedijos, bet ir saviškius, vilniečius<br />
bei kauniečius. Organizuodami įvairiausius<br />
renginius nepaprastą išradingumą parodo <strong>Pasvalio</strong><br />
krašto muziejaus darbuotojai, jų vadovė Vitutė Pavilionienė,<br />
<strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong> <strong>viešoji</strong> biblioteka,<br />
jos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, „Darbo“<br />
redakcijos žurnalistai, vyriausiasis redaktorius Romualdas<br />
Stonkus. Nebuvo Vilniuje ar Pasvalyje
62<br />
svarbesnės šventės ar kultūrinio renginio, kuriame<br />
nedalyvautų <strong>Pasvalio</strong> meras Gintautas Gegužinskas,<br />
vicemeras Povilas Balčiūnas, Seimo narys Antanas<br />
Matulas.<br />
Vilniaus pasvaliečiai garbingai įvykdė savo pasižadėjimą<br />
išleisti knygą <strong>Pasvalio</strong> <strong>50</strong>0 metų jubiliejui.<br />
1997 metais „Danieliaus“ leidykla išleido 6<strong>50</strong><br />
puslapių knygą „Užaugau Pasvaly“. Tai apybraižos<br />
apie visas 13 <strong>Pasvalio</strong> krašto parapijas, parašytos<br />
iš tų parapijų kilusių rašytojų, žurnalistų, mokslininkų.<br />
Knygos pratarmėje jos sudarytojai Antanas<br />
Apynis, Bronius Grigelionis, Genovaitė Jusaitienė,<br />
Joana Pribušauskaitė rašo, kad „visą gyvenimą<br />
jaučiame nesugrąžinamą skolą mus išauginusiems<br />
žmonėms ir kraštui, kad mes visada jaudindamiesi<br />
grįžtame į gimtinę tarsi prie tyro šaltinio, iš kurio<br />
kaskart galime pasisemti naujų dvasinių jėgų“.<br />
<strong>Pasvalio</strong> jubiliejus paskatino šio krašto rašytojus,<br />
žurnalistus, kraštotyrininkus parengti ir išleisti<br />
knygas apie šio krašto miestelius ir kaimus,<br />
taip pat švenčiančius savo jubiliejus. 2004 metais<br />
4<strong>50</strong> metų jubiliejus pažymėjo Daujėnai ir Kiemėnai.<br />
Ta proga buvo išleista Kazimiero Pūro knyga<br />
„Kiemėnai“, rašytojo Petro Rimkūno „Kiemėnų<br />
kaimas“ su K. Pūro pristatymu, Antano Šimkūno<br />
sudaryta knyga „Daujėnai“. 2007 metais pasirodė<br />
solidi Eugenijaus Petrovo monografija „Joniškėlis“,<br />
skirta miestelio 400 metinėms. Lietuvos Mokslų<br />
Akademijos narys korespondentas prof. Vytas<br />
Antanas Tamošiūnas <strong>Pasvalio</strong> <strong>50</strong>0 metų sukakčiai<br />
paskyrė savo prisiminimų knygą „Kelius nuėjęs,<br />
keliu pareisiu“. Pedagogas Juozas Beniulis ta proga<br />
parengė ir išleido net dvi knygas – „Krikliniai“<br />
ir „Prie Svalios ir Pyvesos“. Algimantas Miškinis<br />
savo knygoje „Vaškai“ pateikia įdomią istorinę<br />
urbanistinę šio miestelio raidą. Rašytojams Kaziui<br />
Sajai ir Mykolui Karčiauskui reikia padėkoti, kad<br />
Petraičių kaimo įžymybė – ledynmečio paliktas riedulys<br />
Vido Dulkės nuotraukos<br />
jie surado ir į gyvenimą išleido Aukštaitijos Žemaitę<br />
– Eugeniją Karoblienę, talentingą pasakotoją, kurios<br />
knyga „Sodyba ant Mūšos kranto“ mums primena<br />
jos gimtąjį Šimonių kaimą, jo žmones ir kokį<br />
dramatišką amžių palydėjome istorijon.<br />
Ryškų pėdsaką <strong>Pasvalio</strong> krašto kultūriniame gyvenime<br />
palieka poeto Vlado Braziūno pradėtas rengti<br />
solidus kultūros atminties almanachas „Mes esam<br />
šiaurės krašto“, taip pat <strong>Pasvalio</strong> <strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong><br />
viešosios bibliotekos leidžiamas žurnalas „Šiaurietiški<br />
atsivėrimai“.<br />
Eilėraščiai, rašyti 19<strong>50</strong> – 1956 m.<br />
GIMTINĖS LANGAI<br />
Moja iš tolo liepų kepurė.<br />
Langai gimtinės į kelią žiūri.<br />
Gal kas ateina, gal atvažiuoja?..<br />
Mama kas rytą kiemelį šluoja.<br />
Argi užmiršo? O gal negali?..<br />
Eina, važiuoja visi pro šalį.<br />
Ne ta skarelė, ne ta kepurė...<br />
Langai pravirkę į kelią žiūri.<br />
„GOVORIT MASKVA...“<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Nuo ašarų pakilęs Nemunas sruvena.<br />
Golgotoj – Lietuva.<br />
Garsiakalbis ant stulpo moko mus pamiršti sena...<br />
„Govorit Maskva...“<br />
Žiauriais retežiais mūsų liaudį surakino<br />
Ir šaukia: „Na, eiva,<br />
Didžiuojas savo laisve latvis, lenkas, kinas...“ –<br />
Govorit Maskva..<br />
Ant miestų akmenų mūs brolių kreša kraujas.<br />
Kančios juoda spalva.<br />
„Turi gyvenimą džiaugsmingą, šviesų, naują...“ –<br />
Govorit Maskva.<br />
Vidurnakty už lango sukasi čekistas<br />
Lyg alkanas šuva.<br />
„Kas laukiate Amerikos, tas klystat...“ –<br />
Govorit Maskva.
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Kalėjimuos, vagonuose, Uralo toliuos –<br />
Laisvoji Lietuva.<br />
„Nuo tėvo Stalino linkėjimai jums, broliai...“ –<br />
Govorit Maskva.<br />
Sodybų pelenuose aimanuoja vėjas.<br />
O, laisve, ar gyva?<br />
„Mes, Stalino kariai, išlaisvinti atėjom...“ –<br />
Govorit Maskva.<br />
Kada tiesos kelius rytojun švies ir rodys<br />
Trispalvė vėliava,<br />
Mes pasakysim savo tvirtą, rūstų žodį –<br />
Išgirsi mus Maskva.<br />
TU ATVERK PAVASARIUI LANGELĮ<br />
Sunkiasi žilvičio pumpurėliais<br />
Skaidrūs žemės prakaito lašai.<br />
Visas skliautas virva vyturėliais,<br />
O tau dainai žodžių per mažai.<br />
Po grumstu daigeliui vietos maža,<br />
Jis į saulę galvą kels ir kels,<br />
Kol audroj užsupęs žiedą gražų<br />
Į langelį tavo pasibels.<br />
Tu atverk pavasariui langelį,<br />
Gal ne žodžių – saulės per mažai.<br />
Žemės prakaitu maitina ji daigelį<br />
Kaip krauju. Ar tu krauju dainas rašai?<br />
PIRMOJI ŠALNA<br />
Jau pakando šalna žalią sodą,<br />
Plėšo vėjas nuo medžių lapus,<br />
Lyg kartodamas aidą nuobodų:<br />
Nebebus žalia čia,<br />
Nebebus.<br />
Pražydėjau pavasarį savo,<br />
Nieks lopšinės daugiau neniūniuos.<br />
O kas bus,<br />
O kas bus, pabalavus<br />
Pirmai šalnai staiga<br />
Smilkiniuos?<br />
Ir paliks ji, kaip žymė palieka,<br />
Nei nutirps, nei ją vėjas nupūs.<br />
Negrąžins man pavasaris nieko,<br />
Kai žydėjimui sodas nubus.<br />
Kol dainuoji, vis jaunas, atrodo,<br />
Ir širdis vis jauna.<br />
Na, tai kas, kad pakando šalna žalią sodą,<br />
O jaunystės šalna nepakąs.<br />
* * *<br />
Kur išeit, o, žeme, pasakyki,<br />
Kur surast mums kelią?<br />
Taip sutemę...<br />
„Nepalikit,<br />
Niekad nepalikit“, –<br />
Kruvina prabilo mūsų žemė.<br />
63
64 Literatūriniai atsivėrimai<br />
Vladas Braziūnas<br />
Laiškai iš Europos celių<br />
Vido Dulkės nuotrauka<br />
* * *<br />
pasaka mūsų, sena, su dainuotiniais intarpais<br />
bet raganiūčia ispanė, našlaitė taip pat<br />
apie baimę, pačią save praganius, apie slaptąjį intapą<br />
kartą išvydusiam jį – jau nelemta išgyt ar apakt<br />
viskas dvejopa, japonė dainuoja eilėraštį<br />
viskas ne tai, ką maneisi patyręs, bet viskas tikrai<br />
vyras nebuvo karalius, dažniausiai nebuvo net vyras, išgėrusį<br />
iš padarėlio pėdos, jį apnikdavo tie padarai<br />
kur nebūta iš pasakų, ką paregėti tik aklas<br />
galėtų prieš lietų, prieš pilnatį, pildantis rūko kerams<br />
sielių šešėliai per sieną, per Seną būriu ir po vieną atkaklūs<br />
neria ant kaklo kilpelę, nutrūko, pabiro, per dugną ritens<br />
kas į gerąją pusę, į gerąjį krantą? – suprantat<br />
ką ji turėjo galvoj, kai dainavo lyg būtų lietuvė<br />
motina girių senų, prijaukinusi mirusį kranklį<br />
vieną iš tų, kur atanešė baltąją ranką<br />
lanksčią ir lengvą lyg virgulę, virpią ir skambią lyg žuvį<br />
ant marių kalnelio giedojusią<br />
bernelio kaulelių godojusią<br />
priežastingumas<br />
Monmartre–Paris–Rīga, 2009 IX 26–27<br />
šitas kaimas ilgiausiai išliko kaimas<br />
nevirto į labirintą po tiltais ir oro uostais<br />
čia kai kas dar įvyksta tiesiog savaime<br />
lyg iš valties iškritus, lyg maldą sudėjus ar bluostą<br />
čia viens kitą pažįsta, čia traukiniai it rambūs arkliai<br />
šeimininką iš smuklės parveža tiesiai prie durų<br />
šitas kaimas atamena dar neseniai<br />
buvęs gyvas, prieš keletą amžių, keletą kirčių ar dūrių<br />
dykavidurėj laukinėj jau nesamo kaimo drevėj<br />
ryto pliki pelėdžiukai, šikšnosparnių nokstantys vėjai<br />
įpučia sūpekles, įpūčia ugnį plaukuos atstumtosios, ir vėl<br />
kosti už krosnies išduotas pilių ir vaizduotės griovėjas<br />
Paris–Rīga–Vilnius, Druskininkai, 2009 IX 27–X 2<br />
pogulio sodas<br />
kad ir patys užmiršom, kur<br />
mūsų burnos, pilnos dūzgimo<br />
mūsų eiklios ir šoklios kojos<br />
susirado namus įsikūrė<br />
ugnis židiny, stalas, slenkstis ir takas per sodą<br />
nėra tos šalies, kur vadina<br />
nebeturiu ko paklausti<br />
žinantis balsas toli, už to debesio, žilo ir suodino<br />
gal net senovėj, svajojusioj mus arba gal<br />
mus išgalvojusioj, kalną kepurėm supylusioj<br />
pilį iš jūros, bažnyčią iš smegduobės kėlusioj<br />
smagūs prasmegę laikai, it patrakusios lekiančios galvos<br />
iš po ratų trankiam grindiny
Literatūriniai atsivėrimai<br />
skelta kibirkštys, žiežirbos žerta<br />
kad ir patys neatmenam, ką prisimint<br />
žadėjom per amžius, – kad nemirtingi<br />
kad ištisą mirksnį<br />
kad buvom jauni?<br />
varpams pavargus<br />
Hüttenfeld– Frankfurt–Vilnius, 2010 V 19–24<br />
saulėlydis ir spengianti tyla<br />
girdėti visa, ko nė pagalvoti<br />
nespėjai, kas tik Viešpaties byla<br />
gaisai variniai, angelai spalvoti<br />
seniai nurimę rymo migloje<br />
saulėlydis ir spengianti tyla<br />
ir nėr ko parodyt<br />
vangiai šį rytmetį raivos<br />
švytintis dangiškas deiwos<br />
virš namiškių, virš andainykščio<br />
jų kelio, takelio per mišką<br />
kur mano senelio šešėlis<br />
gulėjo geliamas vėjo<br />
nuo plento kiek tolėliau<br />
sodybų keliukais ėjau<br />
už Įstro ir už Svalios<br />
į priekį, o atgalios<br />
į niekur, o sugrįžau<br />
atrodė, nieko gražiau<br />
Frankfurt–Vilnius, 2010 V 24<br />
Frankfurt–Vilnius, 2010 V 24; Fabijoniškės, 2010 VIII 10–11<br />
nemirtingasis<br />
žengiau mišku, paskiau lauku plačiu<br />
kur prie dangaus ir žemės pakraščių<br />
sruveno upė, jon bandžiau panirti<br />
ta upė nuo žmonių nuplauna mirtį<br />
ji auksasmiltė, Tartaras po ja<br />
ugninis šuo pakartas oloje<br />
po juo dangus bedugnis, apatinis<br />
jame baugus, aptukęs ir sutinęs<br />
kaip kortų malkas išdėlioja sielas<br />
neskaldo jų į mielas ir nemielas<br />
be skirtumo apdovanoja gausiai<br />
sapnų, svajų, iliuzijų kaliausėm<br />
tada mirties ir kūno nebetekę<br />
dausų tabūnai driekiasi per stepę<br />
ir aš, iš upės į miglas pakeltas<br />
regiu, kaip supas įkapėsna baltas<br />
ryto naujagimis<br />
* * *<br />
vėjas nuo Joldijos<br />
pala, praeitie<br />
mes dar susitiksim<br />
gana apsimetinėt<br />
atpažįstu iš vypsnio<br />
apsimeti dabartim<br />
ateities gviešiesi, na liaukis<br />
akis galiu iškabint<br />
išpinti raganos plaukus<br />
plaikstos, manai, baisu?<br />
dangus pasiutusiai mėlynas<br />
taip skraidinamų debesų<br />
gyvas nesu regėjęs<br />
kyla žiedai varnaplunksniai<br />
papūtė jūrinis<br />
šlapios dausų paunksnės<br />
žiūri didžiulėmis<br />
jūrmergių akimis<br />
užginto ar žalio gintaro<br />
ką, praeitie, ketini?<br />
mane prieš mane – kaip ginklą?<br />
ko taip visur vaidenies<br />
iš sapno, akių sveikatos<br />
mane vaginėji? nes<br />
nėr tavęs be manęs? ką tu<br />
darysi, kur dėsies, kai<br />
visą mane išvogsi? –<br />
– klausyk, kaip šniokščia miškai<br />
kaip galvas atlošę švokščia<br />
65<br />
Київ–Frumuşica Nouă, 2010 IX 25<br />
Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un<br />
tulkotāju māja, 6. celle), 2011 III 21–22
66<br />
Algirdas Butkevičius<br />
Eilėraščiai<br />
Tėvui<br />
Sėsk, tėtušėli, prie stalo,<br />
Po obelim, vidury kiemo,<br />
Pavargus širdis apsalo<br />
Nuo kvapo džiūstančio šieno.<br />
Jau nebėra jėgų<br />
Dalgį rytais išplakti,<br />
Pereiti sodą taku,<br />
Nebesimiega naktį.<br />
Mintys be paliovos<br />
Liūdesio paukščiais lanko,<br />
Dar pakeli virš galvos<br />
Anūkėlį ant rankų.<br />
Vai supasi obelis<br />
Jauno sodinta.<br />
Ją prieš išeinant gali<br />
Dar apkabinti,<br />
Paglostyti švelniai delnais<br />
Nei mylimos plaukus,<br />
Po obelim jos dažnai<br />
Ateinančios laukei.<br />
Po žiedų skraiste balta<br />
Dainavo kaimynas,<br />
Alučio svaigaus puta<br />
Prisivaišinęs.<br />
Tie rūpestėliai margi<br />
Lyg akmenėliai<br />
Grimzdo giliai širdy<br />
Vakarą vėlų.<br />
Leidos sunki valanda<br />
Išsiskyrimo,<br />
Tėvo šviesi galva<br />
Prie stalo rymo.<br />
Neliūsk, tėtušėli, gerai?<br />
Po obelim, vidury kiemo,<br />
Birželio šiltais vakarais<br />
Kvepės dar džiūstantis šienas.<br />
Tykūs sėdėsim tenai,<br />
Prie sukūrento stalo,<br />
Jau mūsų galvos seniai<br />
Kaip ta obelis – pabalo...<br />
O atminty vis aidės<br />
Tėvo kalba ir veidas<br />
Ir širdyje skaudės<br />
Prisiminimų žaizdos.<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
„<strong>Pasvalio</strong> rajono Krinčino, Rimkūnų ir Deglėnų mokyklose dirbau dešimt metų. Ir žmoną iš Joniškėlio<br />
valsčiaus, dabar jau išnykusio Stasiukų kaimo, susiradau. Tuos dešimt metų eilėraščius spausdinau <strong>Pasvalio</strong><br />
rajono laikraštyje. Jaučiuosi kaip Maironio epochos eiliuotojas, rašantis šių dienų modernesniems kūrėjams<br />
gal primityvokas eiles...“ – taip prisistato biržietis Algirdas Butkevičius. Jis ne tik poetas, bet ir tautodailininkas<br />
(medžio drožėjas), be to, pažįstamas kaip ilgametis kaimyninio rajono laikraščio „Biržiečių žodis“ vyriausiasis<br />
redaktorius.<br />
Vido Dulkės nuotrauka
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Žodžiai<br />
Kad mano žodžiai – iš širdies į širdį,<br />
Laukti, su meile išsakyti,<br />
Paguost tave galėtų ir sušildyt,<br />
Suteikti džiaugsmo trupinį mažytį.<br />
Kad būtų jie nei dykumoj šaltinis,<br />
Ištroškusiam gaivus gyvybės lašas,<br />
Vilties giesmė – pirma ir paskutinė,<br />
Kurią kiekvienas savo sieloj nešam.<br />
In memoriam Jonui Strielkūnui<br />
Trapi būtis. Varveklis ledo dūžta.<br />
Į žemę geriasi gaivi drėgmė.<br />
Palieka paukštis savo gimtą gūžtą<br />
Ir tyliai virsta motina žeme.<br />
Tik žodžiai aidi jo ilgai ir graudžiai<br />
Gentainių širdyse gaida sava<br />
Ir gieda praradimo raudą skaudžią<br />
Našlaitė likus Tavo Lietuva.<br />
* * *<br />
Mano vasaros...<br />
Gal paskutinės...<br />
Su paukščio čiulbėjimu,<br />
Medžių žalia liūtimi,<br />
Ryto aušra,<br />
Žara vakarine,<br />
Baltais debesų laivais,<br />
Tavimi.<br />
Praslenka amžiai...<br />
Tik dyvinas<br />
Žalias pasaulis<br />
Lieka švytėti kitų akyse.<br />
Jiems patekės<br />
Ta pati saulė<br />
Kelią nušvies<br />
Paklydusi mano dvasia.<br />
Vieškelio dulkės<br />
Užkloja pėdsaką menką.<br />
Gal dar susitiksim<br />
Paukščiu ar žole.<br />
Tik nepaleiski, prašau,<br />
Mano rankos<br />
Nei kelio pradžioj,<br />
Nei gale.<br />
* * *<br />
Baltais šventadienių rūbais<br />
Apsirengę žodžiai ir mintys<br />
Išeina javų aplankyti<br />
Mano vaikystės laukuos.<br />
Paglostyti rugio varpas<br />
Sumedėjusiais pirštais,<br />
Pasėdėti vidurdienio saulėj,<br />
Atsigerti tylos žalio vyno,<br />
Pabūt su savim<br />
Ten, kur manęs nebėra.<br />
Basas paukštis<br />
Brenda paukštis<br />
Per sniegą ir gruodą,<br />
Niekas trupinio<br />
Paukščiui neduoda.<br />
Grumstai kojas basas<br />
Paukščiui spaudžia.<br />
Gieda paukštis liūdnai<br />
Giesmę graudžią.<br />
Ar išgirsim<br />
Skausmingą jo raudą?<br />
Ar širdis<br />
Tik basam paukščiui skauda?<br />
* * *<br />
Per vėlai tave sutikau,<br />
O galėjau visai nesutikti...<br />
Nes nuolat girdžiu ir matau,<br />
Kaip gyvenimo laikrodžiai tiksi<br />
Per vėlai, per vėlai, per vėlai –<br />
Jau sidabro voratinkliai draikos,<br />
Išdainavo jaunystę šilai,<br />
Pailsėti ant slenksčio jau laikas,<br />
Šermukšnio lazdelę paimt<br />
Ir išeiti į tolimą kelią...<br />
O norėjau tave apkabint<br />
Kaip svyruoklį lauko berželį...<br />
67
68<br />
Ruslanas Puskepanis<br />
Mano gyvenimas<br />
Nuotrauka iš asmeninio albumo<br />
Mano gyvenimas – dūžiai, atsimušimai. Visas<br />
kelias vingiuotas, bet įstabiai gražus.<br />
Gyvenimą pradėjau nuo to, ko niekas gal ir nesupras,<br />
arba atrodys išgalvota.<br />
Prisiminimai mano trumpi, iš tiesų liko tik smulkios<br />
nuotrupos, su kuriomis dar iki šiol gyvenu.<br />
Nenorėčiau atsukt laiko atgal, nes atsukęs mažai<br />
ką pakeisčiau, jėgos per menkos.<br />
Savo didžiausius išgyvenimus verčiu dainomis,<br />
banaliais žodžiais, kurie skaitomi visų, tik man iš to<br />
jokios naudos.<br />
Rytas – galvojimas, kas nutiks rytoj. Vakaras<br />
– prabyla ir mano vidus. Tuščiame popieriaus lape.<br />
Dabar galiu pasigirti tik tuo, kad turiu tikrus draugus,<br />
kuriuos, kaip kokioj loterijoj išsirenkant prizus,<br />
atsirinkau 2008 metais. Sunku, bet pripažįstu: jų nėra<br />
tiek, kiek buvo vaikystėj ar prieš tai.<br />
Nemanau, kad per mano 20 metų atsitiko kažkas,<br />
dėl ko turėčiau labai nusivilti, kažkodėl džiaugiuosi,<br />
kad galėjau viską išgyventi savo kailiu, o ne knygos<br />
pasakojimu. Džiaugiuosi dėl išgyventos patirties.<br />
Turėjau progą pažint dvi gyvenimo puses: baltą<br />
ir juodą, gerą ir blogą. Išsirinkau abiejų po truputį<br />
– dėl įdomesnio gyvenimo.<br />
Kiek saldžių prisiminimų, kuriuos išdalinau visiems<br />
po trupinį... Gaila, nepasilikau sau.<br />
Kely, išmaišytam vis kitomis kryptimis, nuo laisvo<br />
gyvenimo sukos galva. Potyrių visų po truputį,<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
kai kuriems tai būtų mirtina dozė, o man dar mažai.<br />
Nerūpestingos vaikystės dienos liko praeity, o<br />
dabar tos pačios problemos ir visos ant pečių.<br />
Kartais neįvertinam, ką turim, bet vis dėlto mes<br />
esam, o tiek dejuojam.<br />
Nuo vaikystės ėjau tiesiu keliu. Kai patekau antrą<br />
kartą į vaikų namus, tuo metu man buvo 10. Vis<br />
dėlto pasukau į tą viliojančią pusę... Dieve, atleisk,<br />
neatsispyriau. Tas laisvės svaigulys, lengvas gyvenimo<br />
pokytis... Nors tai smulkios dulkelės, tada grėsmės<br />
nemačiau. O jos buvo daug.<br />
Nauja iškilminga diena – mus pasiima nauja šeima.<br />
Daug baimės, mažai džiaugsmo. Nepažintos vietos,<br />
nauji namai, ir vėl viskas aukštyn kojom.<br />
Dabar dėl to nesigailiu.<br />
Daug klausimų, o paklaust nedrįsau.<br />
Nauji draugai, kurie iki šiol liko arčiausiai širdies.<br />
Tiek naujų, neatrastų vietų ir tiek mažai laiko.<br />
O tas laikas vis dėlto buvo labai ilgas, tik nevertinamas.<br />
Savo gyvenimą galiu palygint su skalda dengtu<br />
keliu, kuriame buvo duobių, stambių akmenų – kai<br />
kuriuos lengva patraukt nuo kelio, o kai kurių net<br />
dešimt vyrų nepakeltų.<br />
Taigi aplankyti dveji vaikų namai, gyventa penkiose<br />
šeimose, kuriose ilgiau nei vasarą neužsibūta.<br />
Priežastys: ne taip meldiesi, sekmadienį užsinori nupjauti<br />
žolę su žoliapjove, nes nesi tokio daikto laikęs<br />
rankose... Labiausiai man patikusi priežastis: „Tu kitoks,<br />
nei mums reikia...“<br />
Na taip, važiuojam atgal į savo vaikišką bardaką.<br />
Gavau progą susidurt su šeima, kuri buvo mus<br />
priglaudus savaitgaliui (bandomajam laikotarpiui):<br />
na ką, „Laba diena“, ir kvaila mano šypsena, reikalavimas<br />
papasakot, kaip išgyvenau iki tokio amžiaus<br />
ir kur. Vis dėlto pasijutau idiotiškai, kai papasakojau,<br />
koks dabar esu...<br />
Vaikų namai – man tai panašu į prekybos centrą:<br />
ateini, išsirenki – ir į krepšelį...<br />
Pragyvenau nuo 11 metų su šeima, kuri mane užaugino,<br />
esu patenkintas. Patenkintas, kai esi ne vienas,<br />
ir duobės kelyje ne tiek skausmingos.<br />
2008 metai... Likimas išspardė sėdimąją, kad suprasčiau,<br />
kas yra tas gyvenimas. To tikriausiai niekada<br />
nedrįsiu pamiršt.
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Daug įtakingų žmonių atsidūrė mano kelyje, bet<br />
liko tik keli, kiti lengvai atėjo, taip pat lengvai ir išėjo...<br />
Tokie visada šypsosi, o už nugaros laiko peilį.<br />
Štai ir viskas baigėsi.<br />
Daug žmonių įėjo į mano gyvenimą, kai kuriuos<br />
pamečiau pats, kai kurie išėjo patys, palikdami kru-<br />
Eilėraščiai<br />
Jinai<br />
Tas lopinėlis<br />
pirmutinio sniego,<br />
tie laiško<br />
pelenai...<br />
Gal jie nereiškia nieko,<br />
bet iš nieko<br />
atgimsta<br />
vienintelė Jinai –<br />
neatpažinta,<br />
nepripažinta.<br />
Kaip visa,<br />
kas praeina,<br />
lyg naktis,<br />
kada užtemę mintys<br />
vėl nušvinta.<br />
Ir tau baugu,<br />
kad akys išskaitys<br />
tai, ką tavon<br />
širdin įrašė<br />
Jinai,<br />
vis ta pati.<br />
Tas pirmutinis<br />
sniego lopinėlis,<br />
tie paskutiniai<br />
pelenai šilti...<br />
***<br />
Neišdavei manęs –<br />
Tik atstūmei.<br />
Einu – vienišas, liūdnas.<br />
Akligatvis, skersgatvis –<br />
Vien netektis.<br />
O atradimų – nėra.<br />
Nesudegė tiltas,<br />
Tiktai apledėjo.<br />
Po pirmojo džiaugsmo –<br />
Šalna.<br />
Nors trokštu beprotiškai,<br />
Bet ar bepasieksiu<br />
Namus tuos,<br />
Kur aš –<br />
Laukiamas būsiu?..<br />
***<br />
Ar meni? –<br />
Rašiau tau<br />
Vienintelį laišką,<br />
Kai birželis<br />
Pakvipo rasa,<br />
Kai ne gelstančių lapų –<br />
Augimo akordais<br />
Tavo siela<br />
Suskambo jauna.<br />
Kai nešei tu delnuos<br />
Ryto tekančią saulę<br />
Ir ilgėjaisi<br />
Mūsų aušros...<br />
Paskaityk –<br />
Štai berželiais<br />
Dvelkiantis laiškas,<br />
Kurio aš<br />
nerašiau<br />
niekados.<br />
Palatoje<br />
Kraujuoja mano skausmo žaizdos<br />
Ir springsta žodžiai gerklėje.<br />
O sienos kontūre ramiame<br />
Numiršta paskutinės spalvos,<br />
Ir ašaros, neradusios kur nuriedėti,<br />
Lieka akių kamputy mažame.<br />
Ne, tai ne aš...<br />
69<br />
viną žaizdą sieloje.<br />
Ir dabar tik supranti, kiek daug turėjai ir kaip<br />
greitai visko netenki...<br />
Negaliu sakyti, kad esu visiškai laimingas, bet<br />
džiaugiuosi tuo, ką dabar turiu ir ką davė gyvenimas.
70 Literatūriniai atsivėrimai<br />
Gal taip jau buvo?<br />
O gal aš sapne?..<br />
Užgęsta šviesos, ir mes užmiegam.<br />
Nežinom, kas bus rytoj, poryt.<br />
O gal jau nieko nebebus...<br />
Galbūt išeisime, kaip ir atėjom.<br />
Mes šio pasaulio trupiniai,<br />
Kuriais palesina paukščius?<br />
Bejėgiai mes?<br />
... Na, tegu taip lieka...<br />
Mes užmiegam.<br />
Dar visko bus rytoj, poryt.<br />
O gal – jau niekada...<br />
Kažkur<br />
Kažkur, tarp matricų, kelių,<br />
Aš vieniša žvaigždė esu.<br />
Keliauju tyliai dangumi,<br />
O spinduliai tokie tikri...<br />
Kažkur, tarp vėjų keturių,<br />
Aš dulke lengvute skrendu.<br />
Blaškaus, bet kažkodėl ramu.<br />
Žinau – esu arti Namų.<br />
Kažkur aukštai, virš debesų,<br />
Aš iš kometos jus regiu:<br />
Iškelsiu ranką, pamojuosiu,<br />
Mylėsiu, lauksiu ir globosiu.<br />
Man nieko laikino nėra.<br />
Aš pats sau laikas – štai bėda.<br />
Aš pats sau dievas ir žmogus.<br />
Aš pats sau pragaras, dangus.<br />
Iš pelenų pakilus<br />
Iš grožio pelenų pakilęs tyliai laukiu vėjo.<br />
Jis nusineš mane tenai, kur vandenys tekėjo.<br />
Ir išbarstys plačiam lauke, kur gėlės saulės laukia.<br />
Pasklis tame lauke žiedai. Girdi? Tave jie šaukia...<br />
Nuskink ir leisk suleist šaknis į tavo delną...<br />
Užnešk gilioj nakty į aukštą tamsų kalną<br />
Ir pavėjui paleisk. Išleisk gyvybę žiedo.<br />
Su ja ir tu keliauk. Matyk, kur vėjai skraido...<br />
***<br />
Aš kas vakarą meldžiuos.<br />
Gal kas išgirs, nes tai pagalbos šauksmas.<br />
Meldžiuosi eilėmis,<br />
Meldžiuosi – tau.<br />
Žinau, girdi, jauti, kaip aš kenčiu.<br />
Šneku tik su savimi,<br />
Šneku su tavimi, bet be tavęs.<br />
Tu gyveni manoj širdy,<br />
Nes aš paklydęs tavo paukštis,<br />
Blaškomas audros.<br />
Gal laikrodis gyvenimo sustos,<br />
O mano maldos žodžiai<br />
Skambės nakties tyloj...<br />
Sugrąžink man šiltą jausmą,<br />
Atsakyk, ar teisingai einu.<br />
Noriu saulės, o šviečia tik mėnuo,<br />
Nešildo artimųjų žodžiai.<br />
Vysta gėlės mano sielos darželyje,<br />
Ir takas apsitraukė žole.<br />
Tu tylėsi,<br />
O aš kas vakarą melsiuosi tau...<br />
***<br />
Nutrauk tylą garsais.<br />
Išmokyk mylėt sušalusią širdį,<br />
Neleisk tikėt, kad mirė džiaugsmas.<br />
Tu saulė – aš dangus.<br />
Žodžiais keliuos kas rytą,<br />
Jais kalbėti moku –<br />
Rašau, išlieju tau save.<br />
Dainuok dainas,<br />
Kurias lietus mums kūrė,<br />
Prisimink praeitas dienas,<br />
Liūdesį, skandintą džiaugsme,<br />
Kai už lango pasišiaušęs vėjas<br />
Grojo netikro džiaugsmo simfoniją...<br />
Neleisk tikėt, kad tai jau mirė, –<br />
Kartu mes tai kūrėm.<br />
Vakarais, nurimus garsams,<br />
Griuvėsius vertėm pilimis.
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Gertrūda Stangvilaitė<br />
<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio gimnazijos 4c klasės mokinė<br />
„Patyrimai – mano kūrybos versmė“<br />
– Kada ir kodėl pradėjai rašyti eilėraščius? Gal<br />
kūrybai paskatino mama, taip pat rašanti eiles?<br />
– Nuo vaikystės kūriau tai dainas, tai pasakas, tai<br />
eiles. Kurti skatino galbūt ne faktas, kad rašo mama,<br />
o Jos auklėjimas.<br />
– Rašai ne tik eiles, bet ir noveles. Ką tau pačiai<br />
įdomiau kurti – poeziją ar prozą?<br />
– Niekada apie tai negalvojau. Tai priklauso nuo<br />
kūrinio temos, o ne nuo literatūros rūšies ar žanro.<br />
– Kas, tavo nuomone, yra įkvėpimas?<br />
– Įkvėpimas – tai būsena, kuri išlaisvina žmogaus<br />
kūrybines galias.<br />
– Kiekvienas kūrėjas turi versmę, iš kurios<br />
semiasi įkvėpimo. Ką tu galėtum pavadinti tokia<br />
versme: vaikystės įspūdžius, dabarties patyrimus,<br />
knygas, muziką, tėviškės gamtą ar ką nors kita?<br />
– Patyrimai – mano kūrybos versmė. Kelionės,<br />
sutikti įvairūs žmonės ir gamta. Be šių dalykų neįsivaizduoju<br />
eilėraščių.<br />
– Tai kaip atsiranda eilėraštis? Kas pirmiau ateina:<br />
žodis ar mintis?<br />
– Mano eilėraščiai atsiranda spontaniškai arba<br />
praėjus šiek tiek laiko po efektingų potyrių. Kartais<br />
pirmiau ateina žodis, kartais mintis.<br />
– Kai kurie jauni literatai nepriima kritikos,<br />
patarimų, ką tik parašytą tekstą „išleidžia į gyvenimą“<br />
(pvz., paskelbia virtualioje erdvėje). Kaip<br />
tu žiūri į tokius kūrėjus, kurie netobulina, netaiso,<br />
„nebrandina“ savo tekstų?<br />
– Priklauso nuo kūrėjo. Yra daug šlamšto, kurį<br />
išsilavinęs žmogus gali nesunkiai atpažinti. Tačiau<br />
būna ir atvejų, kai nesuprastas genialus kūrinys sudar-<br />
Eilėraščiai<br />
Saulėlydis jūroje<br />
Apsikabinus akmenį,<br />
Bangų nuglamonėtą,<br />
Lydžiu saulę vandenin.<br />
Žuvėdra neša<br />
Dumblių vėją klykdama:<br />
Vanduo jau kyla, kyla...<br />
Tebūnie.<br />
Aš išsiilgusi glamonių.<br />
Nuskęsti jūroje galiu.<br />
71<br />
komas kritikos. Aš nepalaikau minties, kad kūrinius<br />
redaguotų kiti žmonės. Manau, kuo mažiau kūryba<br />
glūdinama kitų kritikos, tuo ji unikalesnė ir stipresnė<br />
gali tapti.<br />
– Papasakok daugiau apie savo laisvalaikį.<br />
Kuo dar domiesi?<br />
– Laisvalaikiu keliauju. Domiuosi įvairių šalių<br />
kultūromis, įdomiomis asmenybėmis...<br />
– Esi abiturientė. Iš kokio krašto išvažiuosi? Ar<br />
ten pat esi gimusi? Ir kur išvažiuosi?<br />
– Išvažiuosiu iš Joniškėlio. Bet mano gimtinė –<br />
Kiemeliai. Išvyksiu kur nors į šiltus kraštus atsikvėpti<br />
nuo mokslų ir pagyventi savo malonumui...<br />
Jaunąją literatę kalbino<br />
mokytoja Regina Grubinskienė<br />
Dangaus ašara<br />
Virpantys pirštai<br />
Siekia dangaus ašaros,<br />
Pakibusios ant lietvamzdžio.<br />
Nuogos medžių šakos<br />
Debesį sklaido.<br />
Lašelis pilnėja ir pildos.<br />
Apsunkęs nukapsi<br />
Ant smiliaus.<br />
Nurieda į delną žemyn.<br />
Vaga sidabro dulkėm<br />
Nuo saulės sužėri<br />
Ir delnas sušyla.<br />
Nuotrauka iš asmeninio albumo
72<br />
Be temos<br />
Aš ne keliautojas –<br />
Tiktai žioplys,<br />
Nerandantis namų.<br />
Ne atradėjas –<br />
Kvailys,<br />
Nežinantis taisyklių.<br />
Ne išrinktasis iš minios.<br />
Esu brokuotas puslapis<br />
Žmonijos knygoje.<br />
Be numerio ir temos.<br />
Vėlinės<br />
Tirpstančios žvakės<br />
Virš besiilsinčių kūnų<br />
Dūmais į dangų<br />
Lydi dvasias.<br />
Fosforinės figūros<br />
Braido po kapines.<br />
Jas nuo šakos<br />
Seka akys apuoko.<br />
Nuo gyvenimo mirtį<br />
Slepiančius<br />
Senus vartelius<br />
Klibina vėjas.<br />
Plėšo maldas,<br />
Gesina liepsnas,<br />
Glosčioja veidą.<br />
Ūūū...<br />
Saulės kankorėžiai<br />
Saulė skina kankorėžius,<br />
Juos meta spygliuoton žemės pintinėn.<br />
Paremta į pušį gitara<br />
Ilsis kelionėj į niekur.<br />
Pajūrio vėjas žaidžia stygose.<br />
Bardo numylėti angelai<br />
Linguoja vaikiškom šypsenom.<br />
Basos kojos per badantį smėlį.<br />
Terbelė glėby<br />
Didžiausių, gražiausių...<br />
Mano saujoj kankorėžis.<br />
Ne iš pintinės.<br />
Tai saulė įmetė man į rankas.<br />
Labas rytas<br />
Pirmieji žingsniai<br />
Aidi mieguistu<br />
Gatvės koridorium.<br />
Pirštais grėbiu rasą<br />
Nuo lydinčių krūmų.<br />
Suvilginu blizgančiuos pirštuos<br />
Vieversėlių dainas,<br />
Pražydusio ryto kvepėjimą,<br />
Liepų šnarėjimą,<br />
Už medžių tvoros<br />
Besiskleidžiančią saulę,<br />
Tau prasimerkus<br />
Ryto rąžyboms.<br />
Noras<br />
Beržų prikeltos<br />
Gaivios oro bangos<br />
Veja pienės pūką,<br />
Nešantį brandintą norą.<br />
Link debesų šventyklos<br />
Sėklą lydi mintys.<br />
Akių<br />
Žydroj gelmėj ištirpus,<br />
Grįžta pievon,<br />
Kad gėle išdygtų.<br />
***<br />
Fotoobjektyve<br />
Debesų peizažas.<br />
Akimirkos nuotaika –<br />
Nuotaikos nuotrauka –<br />
Gyvenimo nuotrupa.<br />
***<br />
Dangun paleistas šūksnis<br />
Nuskriejo aidu.<br />
Jisai melodija praūžė taurėse<br />
Dar nepasakyto tosto<br />
Ir išsisklaidė oro bangoje<br />
Nata švilpiko vėjo.<br />
Dievo ausys<br />
Klausosi skambių gaidų.<br />
Literatūriniai atsivėrimai
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Agnė Vaičeliūnaitė<br />
<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio gimnazijos 4d klasės mokinė<br />
„Kūryba yra tarsi maža kalvio dirbtuvėlė, kur<br />
nuolat vyksta žmogiškųjų minčių kalimas. Tik visų<br />
kalvių plaktukai skirtingi. Skirtinga ir pati kūryba.<br />
Kalvystės amato mokiausi pamažu, eilėraščių<br />
kokybė atėjo su laiku. Prisijaukinusi eilėraščius,<br />
pamažu ėmiausi jaukintis esė žanrą. Apskritai<br />
rašymas atima daug jėgų. Jeigu bėgant krosą žmogui<br />
pakerta kojas, tai rašant kūrinį pakerta širdį ir jausmus.<br />
Ir po to ne taip lengva atsigauti. Aš niekada nebūčiau<br />
pagalvojusi, kad žmogaus būtis yra toks sudėtingas<br />
dalykas, kad net tūkstančiuose skirtingų kūrinių<br />
ji būtų atrasta vis iš naujo, vis mistiškesnė, vis paslaptingesnė.<br />
Jau maždaug penkerius metus bandau ją aprašyti,<br />
apčiuopti, įrėminti, bet ji kiekvieną dieną man<br />
pasirodo vis kitokia.<br />
Kūryba yra tarsi maža kalvio dirbtuvėlė, kur nuolat<br />
vyksta žmogiškųjų minčių kalimas. Jei išgirsite mane<br />
kalant, vadinasi, dar esu.“<br />
Skeletas<br />
Novelė<br />
Pamenu, buvau septintokas. Ilgi susivėlę plaukai,<br />
masyvūs akiniai, keli tuzinai prisirpusių spuogų, ir<br />
viskas – tu totalus ačkarikų karalius. Taip, buvau toks<br />
apšepęs suskis, į kurį visi atkreipdavo dėmesį ir dar<br />
nureketuodavo. Kadangi buvau aukštas ir liesas kaip<br />
dviračio stipinas, tai vaikščiodavau per trumpomis<br />
kelnėmis. Kartą per biologijos pamoką, kai mokytojos<br />
nebuvo klasėje, kažkokia dūračka užrėkė, kad<br />
esu panašus į skeletą, kuris kabėjo netoli lentos. Nuo<br />
tos dienos visi mane pradėjo vadinti Skeletonu (iš anglų<br />
kalbos skeleton – skeletas). Kiekvieną kartą, kai<br />
mane kas nors taip pavadindavo, man suskausdavo<br />
visą kūną, aštrūs diegliai tarsi galąsdavo kiekvieną<br />
kaulą, o gerklėje jausdavau karstelėjusį gumulą. Nekenčiau<br />
biologijos pamokų. Sėdėdavau pirmame suole<br />
ir žiūrėdavau pakraupęs į tą skeletą. Atrodydavo,<br />
kad sėdžiu priešais veidrodį ir žiūriu į save. Niekada<br />
nepamiršiu, kaip kartą mane pakvietė atsakinėti. Stovėjau<br />
prie lentos ir šikau į kelnes, nes nieko, visiškai<br />
nieko nemokėjau. Per tą košmarišką kaulažmogį, į<br />
kurį kaskart įsistebeilydavau, aš buvau atjungęs savo<br />
klausą ir neįsileidau jokios informacijos iš pasaulio.<br />
Bendravau tik su kosmosu ir skeletu. Mokytoja kažką<br />
veblėjo apie evoliuciją, Darviną... Iš atsakinėjimo<br />
Nuotrauka iš asmeninio albumo<br />
73<br />
vietos jis atrodė daug baugesnis ir didesnis. Klastingai<br />
šypsojosi.<br />
– Kokia Liucijos karvė? – išpyškinau tarsi pabudęs<br />
iš transo.<br />
Klasė prapliupo juokais. Atvėrę savo plačius žabtus,<br />
jie leido čaižų garsą. Man atrodo, tokį pat, kokį<br />
kartą girdėjau kaime, kai senelis skerdė veršiuką. Tie<br />
pienburniai jautė kaifą, kad aš susimoviau. Nebegalėjau<br />
pastovėti, man sudiegė nugarą ir suklupau. Suprakaitavusiomis<br />
rankomis užsidengiau veidą ir verkiau,<br />
verkiau už tuos, kurie labiausiai juokėsi. Tadą, smarkiausią<br />
iš berniukų, po savaitės partrenkė automobilis,<br />
kurį vairavo jo motina. Invalidas. Pauliui dešimtoje<br />
klasėje išdūrė akį. Aklas. Brigita, vos baigusi dvylika<br />
klasių, išvažiavo į Vokietiją. Ir nieko. Bet prostitutė.<br />
Turbūt labiausiai nepasisekė tai, kuriai gimė geniali<br />
mintis, kad aš panašus į skeletą. Buvo rasta savo bute<br />
su keliomis durtinėmis žaizdomis. Dieve, kileriai tikrai<br />
nepasižymi originaliomis idėjomis. Tada, liedamas<br />
ašaras, dar tiksliai nežinojau, kam sadomazochistiškas<br />
likimas labiausiai pliaukštelės botagu per gyvenimo<br />
subinę. Būtumėte matę, kaip pasikeitė besijuokiančių<br />
vaikų veidai, kai kilus skersvėjui skeletas grakščiai<br />
šmėstelėjo į šoną, palytėtas pavasarinio vėjo lūpomis.<br />
Tą akimirką atrodė toks gyvas, kad visi po to įvykio
74<br />
pradėjo galvoti, jog skeletas sureagavo į mano nelaimę<br />
ir atkeršijo visiems besijuokusiems. Supratau tik<br />
tiek, kad tos pravardės jau niekada neatsikratysiu. Ją<br />
tarsi išgraviravo man ant kaktos, kaip graviruoja numirėlių<br />
vardus ir pavardes antkapiuose.<br />
„Skeletonas, Skeletonas“, – skambėdavo ausyse.<br />
Kiekvienąkart prieš eidamas miegoti užsitraukdavau<br />
užuolaidas, nes ilgiau pažiūrėjęs pro langą pamatydavau<br />
tolumoje skeletą, kaip visada, klastingai besišypsantį.<br />
O kai danguje pribręsdavo pilnaties sėkla,<br />
man rodydavosi, kad regiu kaukolę. Jos akiduobėse<br />
gyveno sustabarėjusi vienatvė ir lengvai alsuodama<br />
klausydavosi vienišų vilkų, visai tokių kaip aš, dvasios<br />
kaukimo. Sutapom.<br />
Tais pačiais metais, vėlyvą rudenį, sėdėjau mokykloje<br />
ant suoliuko ir valgiau spurgą. Buvau jau aštuntokas.<br />
Visas apsibuzojęs aviečių džemu iš paniūrų<br />
nužiūrinėjau einančiuosius. Dauguma merginų buvo<br />
kažkokios fuflo – netikros nuo kojų pirščiukų iki pakaušio.<br />
Šiaip jau į mane nepažvelgdavo, nebent kokia<br />
normalesnė su beviltišku gailesčiu. Na*** man jis?<br />
Kerpėjau vienas ant suolo ir vargo nemačiau. Taip<br />
ir toliau būčiau daręs, bet procesą sutrukdė kažkoks<br />
vaikinas.<br />
– Ką tu? – tarstelėjo ir prisėdo.<br />
– Tu čia man? – nustebęs paklausiau ir nusišluosčiau<br />
su rankove trupiniais ir džemu aplipusias lūpas.<br />
– Puškinui... Ko čia sėdi vienas?<br />
– Valgau. Ką, nematai?<br />
– Einam prie mūsų.<br />
Nevalingai pakilau. Mano smegenys nesugebėjo<br />
apdoroti naujovių. Po kiek laiko supratau, kad tai<br />
buvo iš pažiūros visai normalus dvyliktokas, kuris<br />
dažnai su kitais gan padoriais individais sėdėdavo<br />
vestibiulyje ant suolų. Bent jau nesišlaistė su mokyklos<br />
viercheliais. Kodėl jis užkalbino mane, kažkokį<br />
nustypusį aštuntoką? Atėjome prie dviejų jo draugelių,<br />
kurie stovėjo rūbinėje ir ėmė striukes.<br />
– Nori pasivažinėti?<br />
– Nenoriu. Man pamoka. Ko jūs norite iš manęs?<br />
– Mums pagailo tavęs, sėdi visada vienas. Per psichologijos<br />
pamoką mums skaitė sukrečiančią paskaitą<br />
apie atstumtuosius. Eik tu sau, nebūk toks, reikia<br />
prablaškyti tave.<br />
– Nu, gerai. Tik pasiimsiu striukę.<br />
Buvau toks viskuo nusivylęs, kad pasitikėjau šituo<br />
nepažįstamu dvyliktoku. Dievaži, būčiau pasitikėjęs<br />
net pačiu Liuciferiu, jei tik jis būtų priėjęs ir<br />
kažką gražaus pasakęs, taip užlopydamas skauduliais<br />
suopėjusį mano gyvenimą. Akimirką net šmėstelėjo<br />
mintis, kad tai nauja pradžia, pabudimas. Tie vaiki-<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
galiai ištrauks mane iš kiauto, kuriame lindžiu visą<br />
amžinybę. Pasiėmęs striukę, nusekiau naujiesiems<br />
draugams iš paskos. Viskas atrodė kiek keista, nė<br />
vienas neskubėjo susipažinti su manimi. Žinot, kaip<br />
būna, rankų paspaudimai, juodo humoro juokeliai...<br />
O čia nieko. Turbūt jie žinojo, kad esu Skeletonas,<br />
ir to jiems užteko. O jie yra dvyliktokai. Ir viskas.<br />
Kai ėjome koridoriumi, man pasirodė, kad į mus bado<br />
pirštais, viena mergiotė akivaizdžiai prunkštė į delną.<br />
Bet aš jaučiausi visai kietas, eidamas su šiais dvyliktokais,<br />
ir visiškai nekreipiau dėmesio į tuos debilus<br />
perkreiptais snukiais. Kai nuėjome į vidinį kiemelį,<br />
kur mokiniai ir mokytojai stato savo automobilius,<br />
vienas iš vaikinų sako:<br />
– Šūdas, gi pamiršom chemijos mokytojai paduoti<br />
tiriamąjį darbą apie gamtos taršą. Tu, Skeletonas,<br />
eik, atsisėsk į tą raudoną BMW. Gali sėstis į priekį.<br />
Mes tuoj grįšim.<br />
PYP PYP – vaikinas iš toli atrakino automobilį.<br />
Palengva ėjau jo link. Apsuptas tūkstančio akių, kurios<br />
smalsiai žiūrėjo pro langus, nekantravau įlipti į šį<br />
išblizgintą mašiniuką. Užtamsinti langai ir superiniai<br />
lietniakai suteikė automobiliui savotiškai maroziško<br />
žavesio. Iškilmingai pradaręs priekines dureles, pakraupau<br />
iš siaubo, mečiausi atgal ir pargriuvau. Ant<br />
sėdynės sėdėjęs skeletas išdardėjo lauk ir sukniubo<br />
ant asfalto. Kruvinais delnais pasirėmiau į žemę ir<br />
vargais negalais atsistojau. Mokyklos langai kone<br />
traškėjo nuo masinio juoko bangos, iš kiekvieno reginį<br />
stebėjusio kvaišos žabtų dribo putos. Dvyliktokų<br />
draugiškumas buvo tik skanutėlaitis blefas. Jie išlėkė<br />
iš mokyklos žvengdami ir plodami vienas kitam per<br />
petį dėl pavykusio bajerio. Pertirpęs stovėjau įvykio<br />
epicentre ir žiūrėjau į žemę. Asfaltas tarsi bangavo,<br />
pajutęs mano gėdos karštį. Tai buvo maksimali pašaipa,<br />
nemokamas spektaklis gaujai nesubrendėlių<br />
žvėrių.<br />
– Cha cha, būtum matęs savo rožą, vaikyti, – vos<br />
išlemeno iš juoko dūstantis mano „didysis draugas“ ir<br />
su savo pakalikais nuėjo atgal į mokyklą.<br />
Kiek atsigavęs, nutariau tęsti spektaklį, nes tos<br />
pačios akys vis dar gėrėjosi dienos kulminacijos likučiais<br />
ir prisiminimais apie mano veido išraišką, išvydus<br />
iš automobilio išsivyniojantį skeletą. Pamačiau<br />
praviras ūkvedžio sandėliuko duris ir užėjau vidun.<br />
Susiradau tvirtą kėdę ir gabalą virvės. Išėjęs laukan<br />
pasitikrinau, ar dar turiu žiūrovų. Nors vežimu vežk!<br />
Smalsios akys buvo įsistebeilijusios į mane ir nekantriai<br />
laukė, ką aš toliau darysiu. Akimis nuskenavau<br />
kiemelį ir išsirinkau plačialapį ąžuolą. Viena jo šaka<br />
buvo idealiai atitolusi nuo žemės, tad pasistačiau kėdutę<br />
po ja. Pasilypėjęs išvyniojau virvę ir aprišau ja
Literatūriniai atsivėrimai<br />
nusižiūrėtą šaką. Kai rankomis pradėjau rišti smagią<br />
kilpą, nesusilaikiau nepažiūrėjęs į langus. Veidai jau<br />
buvo bepradedą keisti savo mimikas. Staiga pro duris<br />
išbėgo biologijos mokytoja.<br />
– Ką darai, baik! Nulipk nuo kėdės! – dramatiškai<br />
suspigo artėdama.<br />
Rudens šiaurys iškilmingai siūbavo kabantį skeletą.<br />
Dievaži, velniškai panašų į tą, kuris šiaip jau kabėjo<br />
biologijos kabinete, o dabar vartėsi prie kraujo<br />
spalvos BMW. Ant žolės, po storakamieniu ąžuolu,<br />
gulėjo dideli akiniai, o naujasis skeletas mūvėjo kelnėmis<br />
– taip graudžiai neskoningai per trumpomis.<br />
Eilėraščiai<br />
Pusryčių duona<br />
nedrįsta girgžtelėt daugiau rytinės girnos,<br />
išmalusios sapnus iš nemigos akučių –<br />
it karštinės pagautas praeitį suvirpinu:<br />
aš buvęs, tu buvai, tik, gaila, jau nebūsim<br />
ramybės aitvarais – sudrisko laimės kilpos,<br />
užpjudė skausmo ugnį – taip sudegė namai.<br />
ir išnaktų plėvelę aprūkusią suvilgęs,<br />
galėjau įžiūrėti, kaip gabalą laikai<br />
sultingos mėnesienos, pražydusios tąnakt,<br />
kai pėdinau pamišęs kelkraščiais dantytais –<br />
išmaltas mano sapnas, pašáuk į krosnį<br />
– spragt –<br />
saulėtekio medum ištęžta mano rytas.<br />
Prarastiesiems<br />
aš pažįstu likimo kalvį,<br />
jo plaktuką padengė rūdys,<br />
bet vis tiek nenustoja kalęs<br />
šitą liūdną pasaulio būtį,<br />
kala ją iš vienatvės strypų,<br />
prismaigstytų mano žilėn,<br />
delčios uoga į naktį krypsta<br />
iš varinio vandens išnirus.<br />
du geniai kala tavo medį,<br />
o likimo kalvis suklupęs<br />
šitaip rauda ir šitaip gedi<br />
per sapnus pamesto plaktuko.<br />
Naktinės reakcijos<br />
mesteliu<br />
pilnaties tabletę<br />
į nemigos vandenis –<br />
šitokio šnypštimo<br />
kiekviena gyvatė<br />
pavydėtų<br />
Vandens riekėje kablys<br />
matematiškai poetiška<br />
nueit prie upės ir gvildent<br />
jos tėkmę<br />
skaičiuot kiek pilnačių sugėrė<br />
į save žvejų kiek panardino<br />
ir išspjovė kiek<br />
prakiurusių valtelių<br />
pykteliu prisiminęs<br />
dėdulę žvejojantį<br />
sustiręs kuitėsi po valtį<br />
kažkur upės pusmėnulyje<br />
ir keikė<br />
žuvį už mirtį<br />
esant slidesnę –<br />
Dievaži,<br />
šitaip meluoti.<br />
Neišbridęs iš sniego<br />
šit, atšimpa vasario peiliukai<br />
ir slides nusiima greitkeliai,<br />
atsivėrus nakties stogo liukui<br />
žvaigždžių kalviai išdrįsta užeiti<br />
ir nukalti peleką Šiaurinei –<br />
ją galėsi sučiupt, kai svajosi,<br />
kad bespalvė mergaitė iš kino<br />
rausta kaip riešutinis lotosas<br />
šit, atšimpa vasario peiliukai,<br />
bet vis tiek tūnai čia įsipjovęs,<br />
kai spalvotą mergaitę atplukdęs<br />
savo inkarą išmeta kovas.<br />
75
76<br />
2010 m. kraštiečių išleistos knygos<br />
Nacionalinės Martyno<br />
Mažvydo bibliotekos<br />
išleistas bibliotekos<br />
90-mečiui skirtas Bibliografijos<br />
ir knygotyros<br />
centro direktorės dr. ReginosVarnienės-Janssen<br />
mokslinių straipsnių<br />
rinkinys „Lietuvos kultūros<br />
paveldas atsiveria<br />
pasauliui: metodologiniai,<br />
technologiniai ir<br />
organizaciniai sprendimai“<br />
(Vilnius: Lietuvos<br />
nacionalinė Martyno<br />
Mažvydo biblioteka).<br />
Leidinyje publikuojami<br />
Lietuvos ir užsienio<br />
šalių spaudoje skelbti<br />
straipsniai apie autorės<br />
vadovaujamo Bibliografijos<br />
ir knygotyros<br />
centro veiklos raidą:<br />
bibliografinės apskaitos<br />
pertvarką, katalogavimą,<br />
LIBIS kūrimą ir<br />
plėtrą, dalyvavimą tarptautinėse<br />
programose ir<br />
projektų vykdymą, kultūros<br />
paveldo skaitme-<br />
„Vientisos kultūros<br />
paveldo skaitmeninės<br />
erdvės kūrimas: nuo<br />
PASVALIOS iki EURO-<br />
PEANOS“ (Pasvalys:<br />
<strong>Pasvalio</strong> <strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong><br />
<strong>viešoji</strong> biblioteka)<br />
– bibliotekoje vykusios<br />
mokslinės konferencijos,<br />
skirtos 2009 metais pradėjusios<br />
gyvuoti <strong>Pasvalio</strong><br />
krašto skaitmeninės<br />
bibliotekos „Pasvalia“<br />
sklaidai, pranešimų rinkinys.<br />
Publikuojama 10<br />
pranešimų. Leidinį sudarė<br />
bibliotekos direktorė<br />
Danguolė Abazoriuvienė<br />
ir bibliotekininkė Vitalija<br />
Kazilionytė.<br />
ninimą. 2010-aisiais išleistas<br />
2010-aisiais išleista<br />
lietuvių tautos šviesulio,<br />
kunigo dr. Juozapo Če-<br />
pėno (1880–1976) atsiminimų<br />
knyga „Sacerdos<br />
in Aeternum: Velaikių<br />
Juozelio atsiminimai“<br />
(Kaunas: Lututė), skirta<br />
kunigo 130-osioms gimimo<br />
metinėms. Zarasų apskrityje,<br />
Velaikių (dabar<br />
Veleikių) kaime, gimęs<br />
Juozapas Čepėnas baigęs<br />
kunigų seminariją dirbo<br />
vikaru Pušalote, vėliau<br />
likimas atvedė į Pasvalį.<br />
Čia jis ir mirė.<br />
Knygoje spausdinami<br />
sovietinės okupacijos<br />
metais (1958–1972) slapta<br />
rašyti ir artimųjų išsaugoti<br />
prisiminimai, pamąstymai<br />
apie vaikystę,<br />
jaunystę, žemaičių seminariją<br />
Kaune, studijas užsienyje,<br />
kunigavimą, savo<br />
gyvenimą ir jame sutiktus<br />
žmones. Yra prisiminimų<br />
apie vyskupą Kazimierą<br />
Paltaroką, Pasvalį, Pušalotą,<br />
Pumpėnus, Joniškėlį.<br />
Spausdinamas <strong>Pasvalio</strong><br />
parapijos klebono Jono<br />
Bagdono pamokslas, pasakytas<br />
<strong>Pasvalio</strong> bažnyčioje<br />
švenčiant kun. Jono<br />
Čepėno 90 metų amžiaus<br />
ir kunigystės 65 metų sukaktį.<br />
<strong>Pasvalio</strong> krašto muziejaus<br />
leidinys „Spalvos<br />
Literatūriniai atsivėrimai<br />
ir atspalviai“ (Vilnius:<br />
Vyzdys), pristatantis po<br />
renovacijos dar labiau<br />
išgražėjusį muziejaus<br />
veidą, šiuolaikiškas<br />
ekspozicijas. Albino<br />
Kazlausko įžangos žodyje<br />
trumpai pristatomi<br />
muziejaus turimi turtai.<br />
„Laikas virto akmeniu“<br />
(Šiauliai: Šiaurės<br />
Lietuva) – šeštoji<br />
serijos „Šiaulių miesto<br />
garbės piliečiai“ knygadienoraštis.<br />
Jos autorius<br />
– iš Pušaloto kilęs žymus<br />
Lietuvos dailininkas,<br />
mozaikos meistras,<br />
dailės pedagogas profesorius<br />
Vitolis Trušys,<br />
2007 m. išrinktas Šiaulių<br />
miesto garbės piliečiu.<br />
Leidinys iliustruotas V.<br />
Trušio kūrinių fotografijomis<br />
ir reprodukcijomis<br />
(gydytojo Jono Leono<br />
Petkevičiaus, rašytojo<br />
<strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong>, Povilo<br />
Višinskio, muziejininko<br />
Albino Kazlausko,<br />
autoriaus motinos ir kt.<br />
portretais).
Literatūriniai atsivėrimai<br />
135-ajam vyskupo<br />
Kazimiero Paltaroko jubiliejui<br />
skirtas jo rankraščio<br />
apie karalaitį šv. Kazimierą<br />
leidinys „Karalaitis<br />
Šventasis Kazimieras“<br />
(Vilnius: Danielius),<br />
išleistas prelato Broniaus<br />
Antanaičio pastangomis.<br />
Publikuojamas kruopščiai<br />
suredaguotas vyskupo K.<br />
Paltaroko parengtas ir<br />
1954 m. Vilniuje baigtas<br />
rašyti istorinis darbas<br />
apie Šventąjį Kazimierą<br />
(vaikystę, jaunystę, valstybinę<br />
ir bažnytinę jo<br />
veiklą, stebuklus, kulto<br />
plitimą ir t. t.). XX amžiaus<br />
pirmoje pusėje šv.<br />
Kazimiero kulto palaikymo<br />
ir skleidimo centras<br />
buvo Panevėžio vyskupija,<br />
kur gyveno ir dirbo<br />
K. Paltarokas. Vyskupas,<br />
gilioje maldoje atsidavęs<br />
šventajam Kazimierui,<br />
rūpinosi, kad visi galėtų<br />
džiaugtis jo globa ir dangiškąja<br />
palaima.<br />
Knygoje pateikiamas<br />
vyskupo K. Paltaroko paskelbtų<br />
darbų sąrašas (rašytinis<br />
palikimas). Įžangos<br />
žodį parašė dabartinis<br />
Panevėžio vyskupas<br />
Jonas Kauneckas.<br />
Dar vienoje Romualdo<br />
Ozolo politinės publicistikos<br />
knygoje „Ant imperijos<br />
slenksčio“ (Vilnius:<br />
„Diemedžio“ leidykla)<br />
pateikiami Lietuvos gyvenimo<br />
Europos Sąjungoje<br />
užrašai, mąstoma apie<br />
Nepriklausomybę, naująją<br />
priklausomybę ir t. t.<br />
Iš <strong>Pasvalio</strong> kilusio<br />
habilituoto socialinių<br />
mokslų daktaro Bronislovo<br />
Bitino knygoje „Gyvenimas<br />
ugdymo verpetuose“<br />
(Klaipėda: Klaipėdos<br />
universiteto leidykla)<br />
spausdinamos dar neskelbtos<br />
jo mintys švietimo<br />
ir ugdymo tyrimų<br />
klausimais. Leidinį sudaro<br />
trys dalys: memuarai,<br />
ugdymo idėjos ir apmąs-<br />
tymai bei metodologinės<br />
mintys. Pateikiama<br />
mokslininkų prisiminimų<br />
apie patirtą metodologinę<br />
pagalbą. Besidomintiems<br />
savo kraštu bus įdomu<br />
paskaityti mintis apie Pasvalį,<br />
kraštiečius (mokytojus<br />
Antaną Musteikį, B.<br />
Kairį, E. Kuprytę, S. Vaičekonį,<br />
rašytoją Marių<br />
Katiliškį ir kt.), <strong>Pasvalio</strong><br />
gimnaziją, minimas monografijas<br />
(Jono Aničo<br />
„<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio<br />
gimnazija“ ir „Užaugau<br />
Pasvaly“).<br />
Fenomenologiją,<br />
kosmologiją, sociologiją,<br />
istoriją, politinę<br />
filosofiją, antropologiją<br />
tyrinėjančio kraštiečio<br />
filosofo, Ohajo (JAV)<br />
universiteto profesoriaus<br />
emerito Algio Mickūno<br />
knygoje „Summa erotica“<br />
(Vilnius: Apostrofa)<br />
žengiama į erotikos<br />
gelmes, atsigręžiama į<br />
eroticizmo kupiną Rytų<br />
kultūrą, Eroso sampratą<br />
Vakaruose, santykį su<br />
religija, filosofiškai apmąstomas<br />
pasaulis.<br />
Knygos viršelį puošia<br />
indų šokėjos Coleenos<br />
Shakti fotografija.<br />
77<br />
Pasvalyje gimusio karininko,<br />
žurnalisto, sporto<br />
istoriko Rimgaudo Tirilio<br />
knygoje apie sunkiąją<br />
atletiką „Geležiniai vyrai“<br />
(Vilnius: [Standartų<br />
spaustuvė]) apžvelgiama<br />
sunkumų kilnojimo istorija,<br />
minimi svarbiausi<br />
šios šakos įvykiai, geriausi<br />
sportininkai, treneriai.<br />
K. Sajos knyga vaikams<br />
„Pasaka apie<br />
du karalius“ (Vilnius:<br />
Vaga) pasakoja apie gerąjį<br />
ir blogąjį karalius,<br />
savo karalysčių gyventojus<br />
užkrečiančius gera ar<br />
bloga nuotaika. Įtaigiai<br />
pasakojama apie pykčio<br />
virtimą blogiu, supratimo<br />
ir gailesčio skleidžiamą<br />
gėrį.
78 Literatūriniai atsivėrimai<br />
Ketvirtoji literatų<br />
klubo „Užuovėja“ narės<br />
Margaritos Lužytės<br />
knyga „Jonvabalis. Pasakos“<br />
(Šiauliai: Saulės<br />
delta), kaip teigia anotacija,<br />
„sudaryta iš penkių<br />
pasakinių ir mitologinių<br />
kūrinių“, kuriuose gyvenantys<br />
veikėjai (Burtininkas,<br />
Karalaitė, Fėja,<br />
Baltasis Lokiukas, Žaliasis<br />
Paukštis) kuria savitą<br />
pasakos pasaulį. Tai knyga,<br />
skirta pasakos žanrui,<br />
jos skyrių pavadinimai su<br />
žodžiu pasaka (Pasakos<br />
gyvenimas, Pasakos Baltajam<br />
Lokiukui).<br />
Etnokultūros ir paveldo<br />
problematikai skiriama<br />
iš Geltonpamūšio<br />
kilusio žurnalisto, leidėjo<br />
Danieliaus Mickevičiaus<br />
knyga „Kaip tiltelis iš<br />
širdies į širdį: Varėnos<br />
krašto šviesuoliai“ (Vilnius:<br />
Danielius). Leidinyje<br />
„pateikiama 18<br />
meninių apybraižų apie<br />
Pietryčių Lietuvos šviesuolius,<br />
tautodailininkus,<br />
audėjas, kalvius, giesmininkus,<br />
medžio drožėjus,<br />
bitininkus, gamtosaugininkus,<br />
dvasininkus,<br />
meninių kolektyvų puoselėtojus,<br />
kultūros darbuotojus,<br />
pedagogus,<br />
liaudies papročius ir buitį.<br />
Knygos autorius kelia<br />
aktualiausias buities ir<br />
dvasinio paveldo išsaugojimo,<br />
gamtosaugos ir<br />
kultūros sklaidos problemas“.<br />
Leidinį puošia<br />
spalvingos fotografijos.<br />
Grūžių kaimo tautodailininko<br />
Kęstučio<br />
Jono Ponelio ir jo sūnaus<br />
Karolio knyga „Sumeistrausi<br />
pats“ (Kaunas:<br />
„Ūkininko patarėjas“)<br />
– medžio darbų pradžiamokslis,<br />
kuriame supažindinama<br />
su medienos<br />
struktūra, rūšimis, apdirbimo<br />
bei paruošimo<br />
būdais, įrankiais, pateikiama<br />
informacijos<br />
apie medienos apdirbi-<br />
mo įrankius, medžiagas,<br />
medienos apsaugą. Duodama<br />
daug vertingų patarimų<br />
norintiems meistrauti,<br />
pateikiama lietuvių<br />
liaudies ornamentų<br />
pavyzdžių. Nuotraukomis<br />
ir paveikslėliais<br />
iliustruojami medžio<br />
dirbinių gamybos procesai.<br />
Gražiai ir pagarbiai<br />
pratarmėje atsiliepdami<br />
apie medį, o visoje knygelėje<br />
– apie meistravimo<br />
darbus – leidinio<br />
autoriai skaitytoją išties<br />
užkrečia „medžių mylėjimo<br />
liga“.<br />
Dar viena K. Sajos<br />
devyniolikos pasakų<br />
knyga „Vėjo pamušalas“<br />
(Vilnius: Alma litera)<br />
„žavi neišsenkama<br />
kūrėjo vaizduote, doroviniais<br />
idealais, smagiu<br />
humoru ir šmaikščia<br />
kalba. . Rašytojas<br />
mums grąžina tikėjimą<br />
stebuklais ir gėrio<br />
pergale prieš blogį, o<br />
kai jo pasakos priartėja<br />
prie kasdienybės, jis<br />
pasikliauja vaikais. Tik<br />
jie dar moka stebėtis ir<br />
stebinti, tik jie geba pasakos<br />
ir vaizduotės sparnais<br />
iškilti iki dangaus“.<br />
Kitais metais garbingą<br />
80-ąjį jubiliejų švęsiančio<br />
kraštiečio, prozininko<br />
Kazio Sajos apsakymų<br />
rinkinys „Nežinia<br />
kur nežinia kas: kas būta<br />
ir nebūta – linksmai ir<br />
nelabai...“ (Vilnius: Lietuvos<br />
rašytojų sąjungos<br />
leidykla), kaip teigiama<br />
anotacijoje, „nusako autoriaus<br />
išpažįstamą Paslapties<br />
pojūtį“. Trisdešimt<br />
viename apsakyme<br />
mąstoma apie klystantį<br />
ir ieškantį žmogų, apie<br />
iki šiol nesurastą Dievą ir<br />
gyvenimo prasmę.<br />
Vaikams skirtoje iš<br />
Pabuojų kaimo kilusio<br />
vertėjo, poeto, eseisto Petro<br />
Palilionio poemėlėje<br />
„…kaip Peštukas metė<br />
pūką: arba Tikri vieno<br />
mažo vyro nuotykiai augant“<br />
(Kaunas: Arx Baltica)<br />
žaismingai ir gyvai pasakojama<br />
apie smagią, nerūpestingą<br />
mažo berniuko<br />
vaikystę, jo džiaugsmus ir<br />
rūpestėlius, supančio pasaulio<br />
pažinimą.
Literatūriniai atsivėrimai<br />
Lietuvos kaimo rašytojų<br />
sąjungos pirmininko,<br />
poeto Kosto Federavičiaus<br />
sonetų romanas „Abraomas<br />
Kulvietis“ (Jonava:<br />
UAB „Dobilo leidykla“)<br />
apie ryškų lietuvių raštijos<br />
pradininką, aktyvų<br />
Reformacijos skleidėją<br />
Lietuvoje. Sonetų romane<br />
veikia to meto asmenybės:<br />
Lenkijos karalius Žygimantas<br />
Senasis, jo žmona<br />
Karalienė Bona, sūnus<br />
Albrechtas, reformatoriai<br />
Stasys Rapolionis, Jurgis<br />
Zablockis. Pagrindinis romano<br />
herojus – Abraomas<br />
Kulvietis.<br />
2010-aisiais pasirodęs<br />
antrasis kraštiečio literato,<br />
pedagogo Jono Brazdžionio<br />
poezijos rinkinys<br />
„Nerimo vingiuos“ (Vilnius:<br />
Danielius) alsuoja<br />
nerimu dėl gimtojo krašto,<br />
žmogaus dvasingumo,<br />
gyvenimo įprasminimo.<br />
Knygos pristatyme autorius<br />
teigė pavadinęs rinkinį<br />
„Nerimo vingiuos“,<br />
todėl, kad gyvenimas ir<br />
yra nuolatinis nerimas,<br />
kartais slegiantis, kartais<br />
viltingas. Rinkinyje gausu<br />
eilėraščių apie <strong>Pasvalio</strong><br />
kraštą.<br />
Petro Vileišio gimnazijos<br />
literatės Agnės<br />
Vaičeliūnaitės eilėraščių<br />
rinkinys „Testamentas<br />
gyvenimui“ (Pasvalys:<br />
Petro Vileišio gimnazija).<br />
<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio<br />
gimnazijos moksleivių<br />
kūrybos almanache<br />
„Baltos pievos“ (Pasvalys:<br />
<strong>Pasvalio</strong> Petro Vileišio<br />
gimnazija) publikuojami<br />
2009–2010 mokslo<br />
metais parašyti kūriniai.<br />
„Vakaras brenda<br />
naktin“ (Vilnius: [s. n.]<br />
(Rotas) – pirmasis Joniškėlio<br />
bibliotekos vyresniosios<br />
bibliotekininkės<br />
Aldonos Astrauskienės<br />
eilėraščių rinkinys, kuriame<br />
publikuojama tik dalelė<br />
jos gausios kūrybos,<br />
pasak autorės, skirtas<br />
artimiems ir brangiems<br />
žmonėms. Eilėraščių<br />
subjektas artimas gamtai,<br />
gimtinei. Jis švelniai<br />
glaudžiasi prie gyvenimo,<br />
atidžiai klausosi, godžiai<br />
viską stebi, nuoširdžiai ir<br />
giliai jaučia.<br />
Teatrologės Rasos<br />
Vasinauskaitės monografijoje<br />
„Laikinumo teatras“<br />
(Vilnius: Lietuvių<br />
kultūros tyrimų institutas)<br />
tyrinėjama Lietuvos<br />
scenos meno 1990–2001<br />
metų atkarpa.<br />
79<br />
Petro Vileišio gimnazijos<br />
literatės Gertrūdos<br />
Stangvilaitės eilėraščių<br />
knygelė „Minčių juodraštis“<br />
(Pasvalys: <strong>Pasvalio</strong><br />
Petro Vileišio gimnazija).<br />
Janina Kazėnaitė išleido<br />
dvi eilėraščių vaikams<br />
knygas: „Miško<br />
eiguliuko šerniuko dienoraštis“<br />
ir „Kurmiuko<br />
draugai ir Žalioji bitelės<br />
vaistinėlė“ (Kaunas:<br />
UAB „Efrata“)
80 Literatūriniai atsivėrimai<br />
Solidi 664 puslapių<br />
Nepriklausomybės<br />
Akto signataro, filosofo<br />
Romualdo Ozolo knyga<br />
„Aušros raudoniai“<br />
(Vilnius: Lietuvos rašytojų<br />
sąjungos leidykla)<br />
atskleidžia sudėtingą<br />
1990–1992 metų laikotarpį,<br />
kai buvo atkurta<br />
Lietuvos nepriklausomybė,<br />
prieš jauną valstybę<br />
organizuotas pučas, ekonominė<br />
blokada.<br />
Senosios Krinčino<br />
bažnyčios knygos XVI<br />
(2) / 1803–1823 metų<br />
krikšto metrikų knyga<br />
(1810–1816). – Krinčinas:<br />
Savilaida.<br />
2010 metais išleista<br />
penkių šimtų puslapių<br />
1301–1795 metų dokumentų<br />
tekstų knygos<br />
„Pasvalys Didžiosios<br />
Lietuvos Kunigaikštystės<br />
laikų dokumentuose“<br />
I dalis (Krinčinas:<br />
Savilaida). Joje XIV–<br />
XVIII amžių <strong>Pasvalio</strong><br />
miesto ir apylinkių dokumentai,<br />
pirmą sykį<br />
publikuojami originalo<br />
kalbomis.<br />
Senosios Krinčino<br />
bažnyčios knygos XVI<br />
(3) / 1803–1823 metų<br />
krikšto metrikų knyga<br />
(1817–1823). – Krinčinas:<br />
Savilaida.<br />
„Istorinės erdvės<br />
beieškant“ (Krinčinas:<br />
Savilaida) – įvairiuose<br />
leidiniuose publikuotų<br />
straipsnių rinkinys apie<br />
Krinčino miestelio, bažnyčios,<br />
dvaro, mokyklos<br />
praeitį, dailininkus, rašytojus,<br />
kitus žymius žmones,<br />
pateikta Krinčino<br />
bibliografija, archyvinės<br />
nuorodos.<br />
Senosios Krinčino<br />
bažnyčios knygos XVI<br />
(1) / 1803–1823 metų<br />
krikšto metrikų knyga<br />
(1803–1809). – Krinčinas:<br />
Savilaida.<br />
Parengė <strong>Pasvalio</strong> <strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong> viešosios<br />
bibliotekos Informacijos ir mokymo skyriaus vyresnioji<br />
bibliografė Alma Dunauskaitė
Change language