Atsisiųsti žurnalą (PDF, 4,71 Mb) - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji ...

Turinys 

Redaktoriaus žodis 3 

Baltijos kelio 20-mečiui 

Vitalija Kazilionytė. Baltijos kelio broliai: atradimas po dvidešimties metų 4 

Albinas Kazlauskas. Baltijos kelias: etapas Pasvalio krašte 15 

Atsigręžimai į praeitį 

Algimantas Krinčius. Kaip pasvaliečiai gyveno prieš 400 metų 17 

Dvarininkų Radenų giminės genealoginis medis 20 

Algis Balaišis. Pasvalio krašto vyrai – Lietuvos kariuomenės karininkai 26 

Ksaverija Skujienė. Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla – verpykla 33 

Genovaitė Jusaitienė. Išgyventi padėjo daina ir šokis 37 

Senieji Pasvalio krašto dokumentai 

1554–1555 metų Daniliškio, Suntautų ir Ličiūnų kaimų inventoriai 40 

Mūsų krašto šviesuliai 

Kazimieras Pūras. Paskutinysis iš Jasėnų giminės 43 

Vytautas Girdzijauskas. Tai ypatinga tarnystė 46 

Albinas Kazlauskas. Visada jaunas aštuoniasdešimtmetis 50 

Gediminas Šimkus. Pasvalys prasideda nuo teatro 53 

Literatūriniai atsivėrimai 

Kazys Saja. Jubiliatas 55 

Tomas Taškauskas. Ar gili ta versmė? 57 

Justina Katkevičiūtė. Marionetės 60 

Vitalija Kazilionytė. Spalvotas dvyliktokas iš 2008 metų aruodo 64 

Regina Grubinskienė. Eilėraščiai 71 

Bronislova Lapinskaitė. 2009 metų kultūrinio gyvenimo kronika 73

Remia 

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas 

2009/2 (27) 

ISSN 1392-6810 

Pasvalio rajono savivaldybė 

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka 

Pasvalio krašto muziejus 

Leidžia 

Žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ visuomeninė 

redakcija 

Vytauto Didžiojo a. 6/1. LT-39149 Pasvalys 

Tel. 8 451 34 447 

Administratorė Danguolė Abazoriuvienė 

Redaktorius Sigitas Kanišauskas 

Stilistė ir korektorė Regina Grubinskienė 

Maketuotojas Vidmantas Zavadskis 

Redakcijos nariai 

Jonas Aničas 

Alma Dunauskaitė 

Vitalija Kazilionytė 

Albinas Kazlauskas 

Algimantas Krinčius 

Danielius Mickevičius 

Vitutė Povilionienė 

Kazimieras Pūras 

Stasė Seštakauskaitė 

Antanas Šimkūnas 

Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių nuomone. 

Už skelbiamus faktus ir teiginius atsako autoriai. 

Pirmajame viršelio puslapyje – Baltijos kelias ties 

Ąžuolpamūšės kaimu. 

Vido Dulkės nuotrauka 

Spaustuvė „MORKŪNAS ir Ko“, 

Draugystės g. 17, LT-51229 Kaunas. 

Tiražas 500 egz. Užsakymas 9-323. 

Summary 

„Šiaurietiški atsivėrimai“ is a historical cultural magazine 

of Pasvalys region has been published since 1999. 

The magazine is sponsored by Press, Radio and Television 

Support Foundation, Pasvalys region Municipality, 

Pasvalys Marius Katiliškis Public Library, Pasvalys region 

Museum. 

The main theme of the second issue of the year 2009 

magazine is – the 20th anniversary of the Baltic Road. The 

museum worker Vitalija Kazilionytė introduces the readers 

to the published sources of 1989 about The Baltic Road – 

the extracts from various regionai articles and the reminiscences 

of witnesses. The museum worker Albinas 

Kazlauskas in his publication recollects the organizational 

matters that concerned that particular event (the Baltic 

Road). 

The historian Algimantas Krinčius tells us the way 

people of Pasvalys lived earlier. Especially, it is interesting 

to compare the present-day surnames with the ones in those 

times. Ksaverija Skujienė recalls the history of Rauboniai 

water mill – wool spinnery – wool carding as it is of one of 

the most outstanding technical monuments of our district. 

The doctor Genovaitė Jusaitienė remembers that folk songs 

and dances helped to survive the tragic postwar time. The 

Radėnai landlord family tree from Mažieji Grūžiai is also 

published. The encyclopedical presentation of Lithuanian 

Army officers who descended from Pasvalys district compiled 

by the historian Algis Balaišis is completed in this 

issue. In the series of the old documents of Pasvalys district 

Algimantas Krinčius introduce the readership to the 

1554–1555 years stockof Daniliškis, Suntautai and Ličiūnai 

villages. 

In the section “The prominent people of our region“ 

the journalist Kazimieras Pūras tells us about the librarian 

and journalist Mykolas Jasėnas, Albinas Kazlauskas – 

about the amateur and sport enthusiast Petras Simonaitis 

who has recently celebrated his 80th anniversary, the writer 

Vytautas Girdzijauskas – about the journalist and writer 

Kazimieras Zalensas, Klaipėda University docent Gediminas 

Šimkus shares his impressions about the performances 

staged by Gintaras Kutkauskas and Sigitas Repšys. 

The novel “Celebrant“ („Jubiliatas“) of Kazys Saja, poems 

of the teacher Regina Grubinskienė, the play “Marionettes“ 

(„Marionetes“) of the young playwright Justina 

Katkevičiūtė, the impression of the student and poet Tomas 

Taškauskas from the 15th poetry festival “Krinčino 

verdenės“, the review of the twelve book of people from 

our region compiled by Vitalija Kazilionytė is published in 

the literature column of the nevvspaper. The traditional review 

of the most important cultural events of this year made 

by Bronislava Lapinskaitė ends this issue.

Redaktoriaus žodis 

2009-ųjų pabaiga padovanojo džiugią naujieną: 

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinės 

mokyklos direktorius Almantas Kanapeckas gruodžio 

23 dieną Švietimo ir mokslo ministerijoje išgirdo ilgai 

lauktą naujieną – mokykla tampa gimnazija. Šią žinią 

drįsčiau pavadinti svarbiausiu mūsų krašto metų įvykiu. 

Antrosios gimnazijos atsiradimas tarytum simbolizuoja 

Joniškėlio kultūrinį atgimimą, kurio ženklų yra ir daugiau. 

Savivaldybės taryba baigiantis metams nutarė steigti 

Pasvalio krašto muziejaus filialą, po remonto duris atvėrė 

seniausia Lietuvoje kaimo ligoninė, 19 ir 20 amžių 

sandūroje jos gydytojo altruisto Jono Leono Petkevičiaus 

(1820–1909) namai buvo to meto šviesuomenės židiniu, 

o stūksantis iš Panevėžio atgabentas, perdažytas 

šilumvežis primena Joniškėlį buvus siauruko sostine. 

Didžiulę paspirtį joniškėliečiams visuose šiuose darbuose 

suteikė veržlusis „Mažupės“ klubas, subūręs Joniškėlio 

krašte gimusius ir augusius kraštiečius. 

Rašant apie tai, tenka prisiminti Vilniaus pasvaliečių 

bendrijos 20-metį. Teneįsižeidžia sostinėje gyvenantys 

mūsų garbūs kraštiečiai, tačiau Atgimimo bangos 

suburta ir didžiulius darbus gimtajam kraštui nuveikusi 

bendrija šiandien atrodo kiek išsikvėpusi. Išskyrus 

poeto Mykolo Karčiausko, Kalbos praktikos centro 

direktorės Irenos Kruopienės, gydytojos Genovaitės 

Jusaitienės išsakytus pasvarstymus apie tolesnę veiklą, 

Mariaus Katiliškio bibliotekoje vykusios sukakties 

paminėjimo metu vyravo nostalgiškos kalbos apie tai, 

kas jau padaryta. Be to, ir pats Vilniaus pasvaliečių 

dvidešimtmečio minėjimas tarsi paskendo eilinės 

Pasvalio miesto šventės šurmulyje. 

Kuo dar buvo krašto kultūrai reikšmingi 2009-ieji? 

Birželio 19 dieną Stasės Šeštakauskaitės pastangomis 

Krinčine jau penkioliktą kartą kunkuliavo „Krinčino 

verdenės“, sukvietusios gražų būrį poezijos mylėtojų. 

Liepos pradžioje į Lietuvos vardo tūkstantmečio 

šventę Vilniuje, nepaisant užgriuvusio sunkmečio, 

savivaldybei pavyko išsiųsti didžiausią, palyginti su 

kitais rajonais, saviveiklininkų delegaciją. Spalį ir 

lapkritį galima pavadinti teatro mėnesiais – didžiulio 

Melpomenės gerbėjų antplūdžio sulaukė spektaklių 

ciklas „Būčiau paukštis aš...“, skirtas režisieriaus 

Gintaro Kutkausko kūrybinės veiklos 25 metų jubiliejui 

ir Pasvalio teatro 10-mečiui. 

Gruodžio 6-ąją, minint Pasvalio įkūrimo dieną, 

krašto premija buvo įteikta vienam iš žymiausių 

„mažosios istorijos“ – kraštotyros puoselėtojui Antanui 

Stapulioniui, o Garbės piliečių plejadą papildė rašytojas 

Jonas Mikelinskas ir kunigas Albinas Pipiras. 

Ko gero, likčiau skaitytojų nesuprastas, nė žodžiu 

neužsiminęs apie Baltijos kelio 20-metį ir Lietuvos 

vardo paminėjimo tūkstantmetį. Pritariu bibliotekininkės 

Vitalijos Kazilionytės minčiai, kad Baltijos kelio 

istorinei atminčiai „neužtenka vien rugpjūčio 23-ąją 

nueiti į bažnyčią, paskui į Kryžių slėnį, uždegti ten 

žvakutę, pabūti su visais kartu, padainuoti, prisiminti... 

Ir vėl užmiršti iki kitų metų rugpjūčio“. Pasaulį 

nustebinusios Baltijos šalių žmonių laisvės siekio 

išraiškos dvidešimties metų sukaktis minėta bėgimais, 

parasparnių skraidymais, mitingais ir t. t. Rugpjūčio 

23-ąją, manau, geriausiai Baltijos kelio dvasią 

atspindėjo prie kryžių susirinkusios Akmenės, Šiaulių, 

Mažeikių ir kitų kraštų delegacijos. Jei ne šie, anot 

V. Kazilionytės, Baltijos kelio broliai, Kryžių slėnyje 

vykusiame minėjime pasvaliečiams suskaičiuoti 

tikriausiai būtų užtekę abiejų rankų pirštų... Na, o prie 

Lietuvos vardo tūkstantmečiui miesteliuose ir 

kaimuose sodintų ąžuoliukų vertėtų bent lenteles su 

užrašais pastatyti, nes dažnai istorinė atmintis, deja, 

būna labai trumpa...

4 Baltijos kelio 20-mečiui 


Baltijos kelio broliai: atradimas po 

dvidešimties metų 

Prieš du dešimtmečius akcijos Baltijos kelias 

organizacinės grupės išleisto pirmojo informacinio 

biuletenio pirmasis punktas skelbia: Susikibimas 

rankomis kelyje Vilnius–Širvintos–Ukmergė– 

Panevėžys–Pasvalys-Latvijos siena rugpjūčio 23 

d. 19 val. Tai pirmas Baltijos kelio pasvalietiškojo 

ruožo dokumentavimas. Šito tuomet nesuvokėme – 

buvo tik viską nustelbiantis jausmas: laisva Lietuva! 

Ją pirmiausia ir pajutome tą dieną ir tą valandą viens 

kito delnuose. Tebedega jie ir šiandien nuo anuomet 

perbėgusios tūkstančių žmonių gyvosios šilumos 

srovės, o akyse – lyg šiandien – žvakučių ir 

nesibaigiančio mašinų srauto žiburiai. Tik jausmą keičia 

suvokimas: Baltijos kelias jau seniai, nuo tos jo 

išsipildymo dienos tapo istorijos atmintimi, šiais metais 

oficialiai įrašyta į Pasaulio atmintį. Dar 2008 m. 

Baltijos valstybės tarptautiniam UNESCO programos 

Pasaulio atmintis registrui pateikė nominacinę 

paraišką Baltijos kelias – žmonių grandinė, 

sujungusi tris valstybes laisvės vardan, parengtą 

bendros Lietuvos, Latvijos ir Estijos darbo grupės, 

vienijusios šalių nacionalinius komitetus Pasaulio 

atmintis ir nacionalinių UNESCO komisijų atstovus. 

2009 m. liepos 30 d. tarptautinis programos komitetas 

įtraukė Baltijos kelio akciją į Pasaulio atminties 

registrą. Pasaulis pripažino, o mes?.. Tad švenčiant 

dvidešimtmetį ir tarptautinį pripažinimą svarbiausias 

klausimas: kiekvieno mūsų, ir kaip piliečių, ir kaip 

kultūros žmonių, santykis su Baltijos keliu. Istorinei 

atminčiai neužtenka vien rugpjūčio 23-iąją nueiti į 

Bažnyčią paskui – į Kryžių slėnį, uždegti ten žvakutę, 

pabūti su visais kartu, padainuoti, prisiminti... Ir vėl 

užmiršti iki kitų metų rugpjūčio. 

Turime išskirtinę naujausiosios istorijos dovaną: 

mūsų kraštą kerta ilgas Baltijos kelio ruožas – nuo 

335-ojo iki 391-ojo kilometro. Ir vos ne pusiau dalija 

rajono teritoriją, tik nuo Latvijos pasienio iki 

Ąžuolpamūšės labiau nukrypdamas Biržų pusėn. Taigi 

visi Pasvalio krašte gyvenantieji esam Baltijos kelio 

broliai. Bet tai tik vienas, pradinis, lygmuo. Gyvoji 

Baltijos kelio grandinė suponavo antrąjį – atminties – 

lygmenį: visą tą ilgą kelio ruožą privalome suvokti ne 

vien kaip Pasvalį, bet kaip ir tuos keturiolika rajonų 

kartu su Palanga ir Neringa, kurių žmonės buvo čia 

suvažiavę susikibti rankomis prieš dvidešimt metų. Visi 

jie – to paties pasvalietiškojo kelio ruožo broliai. O mūsų 

Baltijos kelio atmintis išsibarsčiusi tų rajonų rašytinėje 

ir žmonių atmintyje. Atkurti išsibarsčiusią nežinomą 

apleistą atmintį ir buvo jubiliejinių metų idėja. Vieni tą 

padaryti pasijutome bejėgiai. Pagalbos žvilgsnis krypo 

į visus kelio brolius. Kreipėmės į savo kolegas, 

bibliotekų, muziejų darbuotojus, savivaldybes, prašėme 

sutelkti vieningas jėgas bendram Baltijos kelio liudijimų 

surinkimo darbui. Visi geranoriškai atsiliepė, siuntė 

didelius ir mažus savo kraštų fotografijų, laikraščių, 

eilėraščių, atsiminimų siuntinėlius. Tai, ką gavome kaip 

dovaną mūsų kraštui ir surikiavome į netradicinę 

neeilinę parodą skirtą visiems kelio broliams. Joje 

bandėme schematiškai atkurti gyvąją Baltijos kelio 

grandinę, taip, kaip anuomet žmonės stovėjo: Biržai, 

Joniškis, Pakruojis, Mažeikiai, Akmenė, Skuodas, 

Neringa, Palanga, Kretinga, Klaipėda, Pasvalys, 

Radviliškis, Kelmė, Plungė, Šilalė, Tauragė, Šilutė, 

Šiauliai ir paribyje jau už Pasvalio rajono sienos - 

Telšiai. Tik šįkart vietoj žmonių – dokumentai. Tikslų 

atkūrimą lėmė retas Mariaus Katiliškio viešosios 

bibliotekos Rankraštyno fonduose saugomas 

dokumentas – Pasvalio Sąjūdžio veikėjo Algirdo 

Mulevičiaus 1989 metų rugpjūtį sudaryta Baltijos kelio 

schema, tuomet fiksavusi kiekvienam rajonui 

skirtuosius susikabinimo kilometrus. Mūsų idėja ir 

prašymai, siųsti visiems rajonams, surado ir savotišką 

dvigubą atgarsį: pastūmėjo kitus ieškoti Baltijos kelio 

liudijimų, išryškino ir bendrą mūsų bėdą – kiek mažai 

tos atminties esame sukaupę. O ji – neaprėpiama... 

Liudija spausdintiniai šaltiniai. 

Akmenė: Mūsų rajonui buvo skirti du kilometrai 

ruože tarp Pasvalio ir sienos su Latvija. Kai prieš 

keletą dienų nuvažiavome apžiūrėti mums skirto 

ruožo, nejučia sumišome: kokie ilgi kilometrai ir 

kiek nedaug teužgriebia išskėstos žmogaus rankos! 

Ar užteks pasiryžusių, ar nenutrūks grandinė 

būtent mūsų rajono ruože? Atsiprašome Jūsų, 

gerieji žmonės, kurie nepatekote į autobusus 

Naujojoje Akmenėje, kurie neturėjote kuo išvykti 

iš Ventos, Akmenės, Papilės. Atsiprašome tų, kurie 

nespėjo nuvykti į mūsų rajono ruožą Vilniaus– 

Rygos plente. Ir drąsiausi svajotojai, ir didžiausi

Baltijos kelio 20-mečiui 5 

Baltijos kelio schema, sudaryta 1989 m. rugpjūtį Pasvalio Sąjūdžio veikėjo Algirdo Mulevičiaus


Akmenės žmonių gyvąją grandinę primena koplytstulpis 

Pasvalio Kryžių slėnyje 

optimistai nedrįso patikėti, kad tiek daug Jūsų 

atsilieps į Sąjūdžio rajono tarybos raginimą. Negalėjome 

nujausti, kad tą trečiadienio pavakarę 

pajudės visa Lietuva, kad per siauri taps plentai 

ir miestų gatvės. Argi nebūtume parinkę savo 

rajonui kito, mažiau užtvindyto maršruto per 

Joniškį, Žeimelį ar Bauskę? Deja, kai įsiurbė 

galingas srautas Šiaulių gatvėse mūsų rajono 

koloną, taip ir nepaleido. Nebuvo galimybių sustoti 

ir prie koplytstulpio, kurį Ventos sąjūdininkai 

pastatė memoriale prie Pasvalio. (...) Jau tiesė 

žmonės vienas kitam rankas, kai mūsų automašina 

pagaliau pasiekė Akmenės rajono ruožą. Visi du 

kilometrai - nenutrūkstanti gyva juosta. Sustabdę 

mašiną kelkraštyje, skubiai įsijungėme į pažįstamų 

ir nepažįstamų kraštiečių grandinę. (...) Štai gausi 

akmeniškių delegacija, daugybė nuosavais 

automobiliais atskubėjusių mūsų rajono gyventojų. 

Vietomis į jų grandinę įsipynė Biržų, Joniškio, kitų 

rajonų gyventojai, nespėję pasiekti savo ruožų. 

Žinome, kad kažkur taip pat su kitų rajonų 

gyventojais susikibę akmeniškiai, kai kurie netgi 

plente pakeliui į Pasvalį. Šiuos liudijimus rašė 

Leopoldas Ruzgą Akmenės rajono laikraštyje Vienybė 

(Sonetas vienybei ir laisvei, 1989, rugpjūčio 29) 

turbūt net nenujausdamas, kad jo žodžiai taps svarbus 

dokumentas dabarčiai ir kad po dvidešimties metų šito 

straipsnio ieškosim taip, kaip ieškoma aukso grynuolio. 

Šilutės rajono laikraštis Pamarys (Stasys 

Mėlinauskas, „Baltijos kelias“ – gyva rankų grandinė, 

1989, rugpjūčio 26) fiksuoja: Lietuvos keliai jau 

pradeda užsikimšti. 21 autobuso kolona, sudaryta 

Šilutėje, prie Sąjūdžio būstinės, iki Šiaulių važiuoja 

dar be sutrikimų, o Šiauliuose jau suskyla. Čia į 

kelią link Pasvalio tirštais srautais jau pradeda 

lietis kitos kolonos. (...) Turėjome užimti 2 kilometrų 

ruožą už Pasvalio. Tam būtų užtekę ištiestomis 

rankomis susikabinti apie pusantro tūkstančio 

žmonių. Tačiau ištiesti rankų negalėjome — 

stovėjome petys prie peties ir dar glaudžiau. 

Tikriausiai mūsų būtų užtekę ir keturiems, o gal 

dar ir daugiau kilometrų. O paskui buvo daug 

mitingų pakelyje, kur žibėjo uždegtos žvakutės. 

Dalis šilutiškių dalyvavo mitinge Pasvalyje. Kalbėjo 

rašytojas K. Saja. Jis sakė, kad ši diena pagal 

įvykių reikšmę prilygsta Vasario 16-ajai. Anot 

oratoriaus, dar pernai kai kas į Sąjūdį bei jo lyderius 

žiūrėjo tarsi šuo į vabalą, o šiandien padėtis 

jau visai kitokia. Tačiau dabartinėje sudėtingoje 

situacijoje reikia didelės išminties, didelės visų 

Lietuvos žmonių vienybės, susitelkimo. O mes, 

pasvališkiai, ar užfiksavome savo kraštiečio kalbą 

garsajuostėse, vaizdajuostėse... Kelio broliai iš Šilutės 

rašytojo žodžius išsaugojo širdyje ir atmintyje ir dabar 

per savuosius šaltinius perduoda mums. Tame pačiame 

laikraštyje įdėtas kvietimas į Baltijos kelio akciją su 

kelionės ir Šilutės krašto ruožui skirta schema. Skelbime 

vėl mums svarbūs žodžiai: Vakare prie Lietuvos– 

Latvijos sienos bei Pasvalio parke vyks mitingai... 

Tos dienos Šilutės rajono laikraštis šiandien kaip 

liudijimas stoja į tą pačią Baltijos kelio grandinę ir sieja 

su visais kelio broliais. 

Prie Šilutės krašto – ir šilališkiai Baltijos kelyje. 

Mūsų siekimas aiškus – taip skelbia P. Dargio ir 

V. Gaižausko straipsnio antraštė (Artojas, rugpjūčio 

29). Nemaža mūsų kaimynų tauragiškių kolona 

įstrigo ties Pasvaliu. Todėl jų du kilometrai buvo 

skystokai užpildyti. Bet ne bėda: mūsų buvo tiek 

daug, kad galėjome padėti kaimynams. Būtume 

galėję padėti ir plungiškiams, kurie stovėjo nuo 

mūsų į Latvijos pusę. Bet anie vos tilpo savo 

atkarpoje. (...) Magistralėje jau šešioliktą valandą 

pradėjo rinktis žmonės. Po valandos šilališkiams 

skirtas kilometras juk buvo apstatytas lengvaisiais 

automobiliais. Beliko sulaukti autobusų. Darėsi 

neramu, nes radijas pranešinėjo apie automobilių 

kamščius Šiaulių–Pasvalio kelyje, kuriuo važiavo 

mūsiškiai. Išsprūdo! Atvažiavę džiaugėsi, kad


žemaičiai yra labai „apaslyvi“ ir viską daro iš 

anksto. (...) Devynioliktą valandą 20 minučių 

gyvoji grandinė iširo. „Ar tai jau viskas?“ – 

pasigirdo nustebę balsai. Ne, tai ne viskas. Tai tik 

kelio pradžia. (...) Po akcijos vieni iškart pasuko 

į namus, kiti dar pasiliko pakelėj statyti kryžių, 

dainuoti dainų ir giedoti giesmių, treti pabandė 

nusibrauti į didįjį mitingą prie Lietuvos ir Latvijos 

sienos. Nemažai šilališkių, pasirodo, dar liko savo 

atkarpoje ir surengė mitingą. Vieną iš daugelio 

mitingų ilgoje magistralėje, jungiančioje tris vieno 

likimo tautas, – dar vienas kraštas, dar viena atmintis, 

fiksuojanti didžiojo nepriklausomybės kelio pradžią. 

Tauragės Sąjūdžio laikraštis Mūsų žinios jau 

rugpjūčio 18 d. pirmajame puslapyje paryškintomis 

raidėmis ragina: Rugpjūčio 23 d. 19 val. akcija 

„Baltijos kelias“, susitinkame Panevėžio–Pasvalio 

kelio 13–14 kilometre. O rugsėjo 7-osios Mūsų 

žinios jau liudija: Nors tik dalis kolonos pateko į 

Tauragei skirtą ruožą, tačiau ir tos dalies būtų 

užtekę vientisai grandinei laiku sudaryti, jeigu 

būtume pradėję rikiuotis, tik atvykę, nelaukdami 

kol suvažiuos visos iš Tauragės išvykusios mašinos. 

Šilutiškiai ir šilališkiai, pastebėję mūsų praretėjusį 

galą, bemat jį užpildė. Ir nesvarbu atrodė, kieno 

ruože tu stovi – savo ar kaimyno, visus jungė 

sunkiai nusakoma bendra nuotaika. Baltijos kelio 

ruožas ties Talkoniais: 350–352 kilometrai. Tauragiškių 

susikabinimo kilometrai. Šią vietą šiandien primena 

puiki R. Baliūno nuotrauka, atkeliavusi kartu su 

pirmuoju rugpjūčio 26 d. Tauragiečių balso puslapiu: 

susikabinusių rankų grandinė. Po ja – Neilos 

Meiželytės straipsnis Atmintis sujungia tautas byloja: 

Autobusai sunkiai talpino norinčius „susikibti 

rankomis“, daug liko už borto. (...) Mūsų, tauragiečių, 

zona – du kilometrai kelyje tarp Panevėžio 

ir Pasvalio. Organizatoriai buvo teisūs, išvykimą 

paankstinę – vietoje buvome vos pusvalandis prieš 

svarbiąją valandą. Spėjome tik šiek riek 

pramankštinti ilgoje kelionėje sustingusius kaulus, 

pasivaišinti obuoliais – jų pasiūlė vietinė senutė, 

apsižvalgyti aplink. (...) Susirikiavome, paėmėme 

vieni kitus už rankų ir, rodos, kaip vienas žmogus 

stovėjome, ta neaprėpiama daugybė iš visos 

respublikos suvažiavusių. Man į ranką įsikibo 

šiaulietis, sako: „Mūsų tiek daug atvažiavo, kad 

nutarėme jums padėti“, bet kai pirmas šurmulys 

aprimo ir tolygiai stovėjome dešinėje kelio M-12 

pusėje, pajutau – galime ir mes kam nors „padėti“, 

nes vietomis stovėjome susiglaudę pečiais. 

Dvidešimt minučių stovėjo gyvybės tiltas, sroveno 

šiluma iš esto, latvio, lietuvio rankų, paskui 

vieningai nusprendėme – per trumpai. Būtume ir 

valandą ir dvi išstovėję. Na ką gi – namo. O taip 

nesinori... Kai sutemo, pasijutome kaip pasakoje 

– ir priekyje ir atgal pažvelgus mirga marga mašinų 

šviesos, pakelėse žvakučių debesys. Visas kelias 

lyg žibanti šviesos juosta. (...) Bandėme 

suskaičiuoti dalyvavusius. Iš Tauragės išvažiavo 

maždaug 50 autobusų, jeigu dar pridėsime antra 

Kartu su visa Lietuva Baltijos kelyje – ir Tauragės krašto žmonės


tiek važiavusių savo mašinomis, išeis, kad 

Tauragės rajonui atstovavo ne mažiau kaip 3000 

žmonių. (...) Tauragė mus pasitiko jau po 

vidurnakčio. Kiekvienas, pravėręs savo namų 

duris, skubėjo papasakoti namiškiams dienos 

įspūdžius. O jie – visam gyvenimui užsikoduos 

atmintyje. Užsikodavo, tik šiandien juos būtina, kiek 

dar įmanoma, viešinti – paversti mūsų naujausiąja 

istorija. 

Įspūdingas, tapybiškas, fotografavimui lengvai 

pasiduodantis kryžius ties Pajiešmeniais. Jame užrašas: 

Baltijos kelias. 1989 08 23. Klaipėdos ir Klaipėdos 

rajono Sąjūdžio žmonės. Tai jų rankos ir širdys, 

paliktos anuomet ir tebesančios šiandien. O rugpjūčio 

31 d. Lietuvos jūreivis (Gražina Bulovaitė, Akcija 

„Baltijos kelias“) perduoda tokią žinią: Į Baltijos 

kelio akcijos vietą – Pasvalį iš Klaipėdos mašinų 

kolona pajudėjo apie tryliktą valandą. Pasvalį 

tikėjomės pasiekti laiku. Tačiau šįkart buvo 

gerokai apsirikta. Pirmosios kamšatys prasidėjo 

Kuršėnuose. O štai Šiauliuose susikimšo 

tūkstančiai mašinų iš visos Žemaitijos. Važiuojant 

tokiu greičiu, praskriejo ir trys, ir keturios, ir 

penkios valandos, laikrodžio rodyklės tiesiog 

katastrofiškai artėjo prie septintos, o čia dar 

radijas pranešė, kad Pasvalyje visame kelio ruože 

Klaipėdos krašto žmonių atminimo paminklas ties 

Pajiešmeniais 

iki Latvijos sienos laisvų vietų jau nebėra ir, tai 

juokais tai rimtai, patarė mauti tiesiog laukais — 

laimė, laukai sausi, o derlius jau nuimtas. (...) Ne 

visi važiavusieji į Baltijos kelio protesto akcijos 

vietą tą dieną pasiekė Pasvalį. Visu keliu nuo 

Pasvalio iki Šiaulių irgi nusidriekė mašinų 

grandinės, sudarydamos kitas Baltijos kelio 

grandines, žmonės degino žvakes, susiėmę už 

rankų stovėjo, klausėsi radijo. Svarbiausia, visi 

pamatė, suprato, pajuto, kad trys Baltijos 

respublikos, visiškai bejėgės politiškai, drąsiai 

stojo į suverenių Baltijos valstybių kelią, kuriuo 

ėjo prieš pusę amžiaus. Taigi būta dar kelių Baltijos 

kelio atšakų, bet visos jos susijungė į tą patį kelią. 

Pasvalys dar labiau praturtėjo. 

Kretinga. Pasvalio kryptimi traukiančių kretingiškių 

autokolona nusitiesė beveik dešimt kilometrų. Ir 

Kretinga skubėjo į savąjį ruožą ties Rauboniais. Kryžių 

slėnyje paliko savąjį kryžių. Tikiu, kad mūsų rajono 

žmonių vienybės ir susiklausymo simboliu taps 

ąžuolinis Zigmo Krakausko išskaptuotas kryžius, 

palydintis kiekvieną, kuris pro Pasvalį keliaus trijų 

vieno likimo tautų širdis sujungusiu keliu, – rašo 

Genovaitė Paulikaitė Kretingos rajono laikraštyje 

Švyturys (Ir atleiskime kaltes, 1989, rugpjūčio 26). 

Ir mažeikiškiai prisimena: Prieš dešimtį metų buvo 

nuostabu. Žmonės plūste plūdo, visi keliai buvo 

pilni mašinų. Net laukai buvo pilni – norėjo vieni 

kitus pralenkti, važiavo tiesiai per pievas, per 

dirvas. Šiauliuose užstrigom. Autobusas taip lėtai 

slinko, kad ir dviratininkai, ir pėstieji mus 

aplenkdavo. Buvo labai pikta: visi skuba, o mes 

ne. Per radiją Vytautas Landsbergis prašė 

nenusiminti, jeigu kas nors nesuspės laiku 

nuvažiuoti. Kvietė užsidegti žvakutes ir susikibti 

rankomis autobuse. Taip ir padarėm: važiuodami 

per Pasvalį užsidegėm žvakutes, paėmėm už rankų 

kaimynus. (Būdas žemaičių, 2004, rugpjūčio 25.) 

Mažeikiškių vieta – Puškonių kaimas, vietą ženklina 

ąžuolinis kryžius, sovietmečiu nugriautas, bet išsaugotas 

ir atstatytas. Marmurinėje lentoje įrašyta: Viešpatie, 

pripildyk mūsų dienas didžios prasmės ir saugok 

mūsų kaimo žmones nuo žemiškos vergijos. 1989 

08 23. Puškoniečiai. Taip ir susikabino žemaičiai su 

aukštaičiais prie šiųjų kryžiaus. Atminčiai lieka ir 

mažeikiškės poetės Sofijos Šviesaitės žodžiai: Brolau, 

sesuo, ištieski savo ranką, / Meilės ugnelę įžiebk 

– ji gyva! / Te švino debesys į tolį slenka, – / Baltijos 

keliui šaukia Lietuva!.. Dar vieno rajono broliai su 

savita atmintimi sugrįžta į jubiliejinius metus. 

LPS Skuodo rajono Taryba kreipiasi į jus ir


ragina rugpjūčio 23 dieną iš ryto rinktis į miesto 

aikštę. Išvykstame 11 valandą į Pasvalį, kur tektų 

mūsų rankomis apjuosti dviejų kilometrų ruožą. 

Kas galime, važiuokime savo transportu. Reikėtų 

daugiau kaip 1000 porų skuodiškių rankų. 

Nepalikime tuščio mums numatyto ruožo, – toks 

istorijoje analogo neturintis kvietimas nuskamba 

rugpjūčio 19 d. Mūsų žodyje. Rankomis apjuosti ir 

1000 porų rankų – pirmą kartą pasaulio istorijon 

įrašomas naujas laisvės matmuo. Ir kai kilometrai 

skaičiuojami rankų juosta, pasaulis priverstas pripažinti 

tų tautų ir laisvę, ir istorinio reiškinio unikalumą. Skuodo 

Sąjūdžio tarybos pirmininkas Virmantas Butrimas 

rajono laikraštyje Skuodo žodis (Skuodiškiai Baltijos 

kelyje, 1989, rugsėjo 15) irgi palieka atminties dalelę, 

atsimušančią į dabartį: Įveikti Pasvalio kamštį 

pavyko, bet iki išsvajotų 374–376 kilometrų dar 

liko nemažai. Nerimaudami stebime pakelėse 

šventinamus kryžius, koplytstulpius, papuoštus 

žvakutėmis su juodais kaspinais bei gėlių jūra. 

Mosėdiškiai netoli Pasvalio irgi pastatė kryžių. 

Pagaliau mes – vietoje. Lygiai 19 valandą 

skuodiškiai, susiėmę rankomis, užpildo visą 

atkarpą. Nelaimingi pasijuto už mūsų esantys 

Buvusios Pasvalio Carito pirmininkės Onos Ratkevičienės 

rūpesčiu pastatytas paminklas tapo visų Baltijos kelyje 

rankomis susikibusių žmonių simboliu 

Kryžių slėnyje stovi ir kretingiškių kryžius 

Mažeikių bei Naujosios Akmenės atstovai. Jų 

kolonos įstrigo prie Pasvalio, jiems reikalingi 

juodi kaspinai, kad užpildytų tuščius tarpus... (...) 

Taip pat kiek vėliau sužinojome, kad dalis 

skuodiškių, išvykusių vėliau nuosavu transportu, 

iki mūsų ruožo neprasimušė ir stojo rikiuotėn 

kituose kelio ruožuose. Jie pasakojo, kad graudu 

buvo žiūrėti į sustingusią prie Pasvalio mašinų 

koloną, į išlipusius iš mašinų žmones su tautiniais 

rūbais, žvakėmis, juodais kaspinais, gėlėmis. Jiems 

beliko sudaryti Baltijos kelio atšaką. Šito vaizdo 

mes nematėme, tik vėliau sužinojome, kad prie Pasvalio 

Baltijos kelias žymiai išsiplėtė – pasidalijo į kelias 

atšakas. Visi keliai veda į vieną – tiksli Baltijos kelio 

išraiška nuskamba taip pavadintame skuodiškio Stasio 

Jonausko straipsnyje (Mūsų žodis, 1989, rugpjūčio 29), 

čia ir vėl konkreti fiksacija: pagrindinė skuodiškių 

kolona – apie 40 autobusų, daug lengvųjų 

automobilių spėjo pačiu laiku. Į 374–376 

kilometrų ruožą tarp Pasvalio ir Bauskės atvyko 

per pusantro tūkstančio skuodiškių. 

Ranka už rankos susirikiuoja radviliškiečiai ties 

Talačkonių kaimu. Mūsų rajono gyventojams buvo 

paskirti Baltijos kelio septintas–devintas kilometrai 

nuo Pasvalio. Tenlink ir suko autoinspektorių, 

tvarkdarių su žaliais raiščiais lydima kolona, su


Radviliškio krašto žmonių ties Talačkoniais pastatyto 

kryžiaus frgamentas 

savimi pagarbiai vežusi kryžių. Ne vienas 

pastarųjų tąkart iškilo atokesnėse nuo magistralės 

vietose rugpjūčio 23-iosios atminimo, tautos 

atgimimo, vienybės ženklan. Ir štai kulminacija – 

19 valanda. Petys glaudžiasi prie peties, delnas 

suranda delną. Didelis ir mažas. Matau, kaip 

„gyvoje grandinėje“ gražiai įsiterpia vežimėlis. Iš 

vienos pusės ant jo – motinos, iš kitos – tėvo ranka. 

O vežimėlyje mėlynom kaip dangus akelėmis 

mažylis. Ten toliau – gal anūkų prilaikoma senutė, 

sodriai nušarmojusiais plaukais vyrai, už jų 

jaunuoliai. Kiek akys užmato – į vieną ir į kitą 

pusę žmogus prie žmogaus. Ir jokio tarpelio. (...) 

Iš Gyvosios Sienos daugelis ne namo – į mitingus, 

kitus susiėjimus dar suko. Viename jų, 

suvadinusiame į Pasvalio parką, dalyvavo 

Į gyvąją Baltijos kelio grandinę įsipynė ir kelmiškių rankos 

rašytojas K. Saja. Jis supažindino su Lietuvos 

Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo naujausiais 

nutarimais, savo kalba aistringai kvietė brandinti 

save laisvei. Žmonės išsisakė, išsiliejo – kalbomis 

prie mikrofono, karštais plojimais, skandavimais 

didžiuliame rate, kuriuo buvo apsėdę parko estradą. 

O kai skirstėsi, daugelis tebesinešė degančias 

žvakutes, – sugrąžina į atmintį Pasvalyje regėtus vaizdus 

radviliškietė G. Dunauskienė (Mūsų kraštas, 1989, 

rugpjūčio 29). Radviliškiečiai palieka ir ties Talačkoniais 

prie kelio pastatytą kryžių, liudijantį: Baltijos gyvojo 

kelio atminimui. 1989. 08. 23. Radviliškio krašto 

žmonės. 

Kelmė. Baltijos kelio dvidešimtmečiui skirtoje 

parodoje šešios iš Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos 

atkeliavusios nuotraukos. Žodinių liudijimų šįkart nėra. 

Bet kartais už žodžius ryškiau prabyla vaizdai: rankomis 

susikibę kelmiškiai išdidūs ir džiugesio kupini stovi jiems 

skirtuose 357–355 kilometruose netoli Jurgėnų. Kokie 

šviesūs nuotraukose įamžinti veidai – seno ir mažo, 

inteligento ir kaimo prasčioko. Visiems tas susikabinimas 

vienodai brangus. Tam čia jie ir atvažiavo iš tolimosios 

Akmenės. O vienoje nuotraukoje kelmiškiai susibūrę 

prie akmeninio paminklo, pastatyto tolėliau nuo savųjų 

kilometrų, prie Pumpėnų. Tai atminties ženklas ateičiai, 

įsikomponuojantis į didžiulę Baltijos kelio paminklų eilę. 

Ties Jurgėnais, tik jau į Pumpėnų pusę susikabino ir 

plungiškių rankos. Praėjusį trečiadienį didžiulė 

autobusų ir lengvųjų automašinų kolona su šimtais 

žmonių išvažiavo į gyvąjį „Baltijos kelią“. Čia 

plungiškiai kartu su šimtais tūkstančių Pabaltijo 

geros valios žmonių išreiškė savo protestą gėdingam


V. Molotovo – J. Ribentropo paktui, – trumpai 

įvardinta plungiškių kelionė į Pasvalį laikraštyje 

Kibirkštis. O puikus fotoreportažas į bendrą atmintį 

įlieja nuotraukose užfiksuotus istorinius momentus: 

sausakimšą žmonių grandinę, susikibusių ir aukštai 

iškeltų rankų jūrą, nesibaigiantį mašinų srautą. 

Kaimynų pakruojiškių Sąjūdžio laikraštis Langas 

rugpjūčio 18-ąją ragina: Visus visus, didelius ir mažus, 

kviečiame į „BALTIJOS KELIĄ“. Pakruojo rajono 

žmonėms skirta užimti trijų kilometrų atkarpą 

kelyje Pasvalys–Bauskė (379–381 kilometrai 12oje 

magistralėje). Tam reikia kelių tūkstančių 

žmonių. Pasvalio krašte pakruojiškiai palieka ir du 

kryžius – vienas saugo Baltijos kelio atminimą 

Morkūnų kaime, toje vietoje, kuri buvo skirta Pakruojo 

kraštui, antras kryžius iškilmingai stovi Pasvalio kryžių 

slėnyje. 

Svarbūs istorijai išlieka Pakruojyje 1989–1990 m. 

Sąjūdį kūrusio Daliaus Stanciko paliudijimai: Kai 

sužinojau, kad Pakruojo rajonui „Baltijos kelyje“ 

teks užimti priešpaskutinę trijų (!) kilometrų 

atkarpą, prapuolė šios idėjos žavesys – ar jie ten 

centre, Vilniuje ir Kaune, pagauti euforijos, nors 

kiek susigaudo, kas dedasi gūdžioj provincijoje, 

tokioje kaip Pakruojis? Rajonas mažas ir 

„raudonas“, Pakruojo Sąjūdis silpnas, kolūkiai 

stipriausi Lietuvoje. (...) Kur jau ten mums trys 

Pakruojiškiai savo atmininio ženklą paliko Morkūnų kaime 

kilometrai, gerai būtų, jei nors kokį kilometrą 

rankomis sukabintume. Tariuosi su Pasvalio 

Sąjūdžiu, atsakingu už paskutinių kilometrų 

atkarpą iki Latvijos pasienio, kad jei reikės, 

padėtų, ir pilnas nerimo brėkštant rugpjūčio 23ajai 

lekiu į Vilnių, Sąjūdžio Seimo posėdį. Per 

pietus grįžtant „Baltijos keliu“ matom jau 

besiburiančius pakelėje pirmuosius entuziastus. 

Kuo toliau, tuo dėl gausėjančio transporto judam 

lėčiau, o Panevėžy ilgam įstingam automobilių 

spūsty. Kelias atgal užtrunka du kartus ilgiau. 

Nerimas didėja (o jei padarysim vienintelę skylę 

per Lietuvą?), tačiau Klovainiuose laukia pirma 

gera žinia – iš mūsų gamyklos išvyko ne du, kaip 

planuota, o keturi autobusai. „Net didžiausi 

gamyklos pijokėliai netikėtai pareiškė norą“, – 

džiūgauja gamyklos sąjūdininkai. Likus valandai 

iki septynių, akcijos pradžios, mūsų ruožo 

pradžioje sausakimša ir automobilių, ir žmonių. 

Neįtikėtina – jokių girtų, jokių pykčių dėl užstatytų 

mašinų, jokių barnių. Jaunieji baikeriai, 

pralendantys pro visus kamščius, praneša, kad 

dar lieka dvi atkarpos tuščios. Siunčiam žmones 

ten – jokio nepasitenkinimo, visų bendras rūpestis. 

Pagaliau baikeriai raportuoja: viskas, mūsų 3 km 

ruožas užpildytas. Pagarsėjęs pijokėlis iš 

Pakruojo su motociklu pagarbiai siūlo sėstis už 

jo ir pačiam įvertinti mūsų ruožą. Važiuojam, 

didžiuojamės – nė tarpelio, kai kur net dviem 

eilėm! Sutemus lėtai judam namo. Už lango nuo 

pat Latvijos pasienio nepertraukiama uždegtų 

žvakučių (protėvių dvaselių?) linija. Kas gali 

paneigti, kad Oskaro Milašiaus vizija – Lietuva – 

Šiaurės Atėnai – neišsipildė! (http:// 

www.bernardinai.lt/) 

Joniškiečiai irgi netelpa į vieną eilę – savoje 

atkarpoje jie galėjo grupuotis net į dvi ir tris grandines. 

Baltijos kelyje jie įsikuria tarp Pakruojo ir Biržų, 

riboženkliai: 383–386 kilometrai. Juos joniškiečiai 

įamžina kryžiumi šalikelėje. Džiaugiasi senutė Saločių 

kaimo gyventoja, prie kurios sodybos ant kelio šlaito 

įkastas Joniškio krašto atminimo ženklas: Man kryžių 

pastatė. Turėsiu, kur ateiti. Ir tai ne vien jos – visų 

bendras džiaugsmas ir viltis. Dalinsimės visi tuo 

kryžiumi, močiut. Mat netikiu, jog kuris joniškietis, 

dalyvavęs jo pašventinimo ceremonijoje, 

važiuodamas pro šalį susivaldys nestabtelėjęs... – 

rašo Dalia Byčienė Joniškio laikraštyje Tarybinis balsas 

(Baltijos kelias: Laisvė, briviba, vadabus, 1989, 

rugsėjo 2). Jos žodžius tarsi patvirtina Vytauto Vaitkaus 

nuotraukos, kuriose įamžinti džiugūs, ryžto eiti laisvės 

keliu kupini joniškiečių veidai.


Rytoj – į „Baltijos kelią“, – Biržiečių žodyje 

skelbia LPS Biržų rajono taryba. Biržiečiai savo viltį 

uždega Latvijos pasienyje – nuo 286-ojo kilometro 

stulpelio iki brolių latvių žemės, savo ištiestų rankų 

kilometrais užbaigia lietuviškąją Baltijos kelio grandinę 

ir sujungia su latviškąja. Niekieno neorganizuotos, 

nesuskaičiuotos biržiečių mašinos nusitiesė ilga, 

tvarkinga kolona, judančia link Raubonių 

kryžkelės, nuo jos – link Latvijos, link tos kelio 

atkarpos, kurią turėjo apjuosti biržiečių rankos. 

Abiejuose kelio pusėse – mašinos, lūkuriuojantys 

žmonės, atvykę iš Skuodo, Mažeikių, Klaipėdos, 

Palangos, Neringos, Pakruojo, Kelmės. Vienur kitur 

vyksta mitingai, šventinami pakelėse pastatyti 

kryžiai. Antai prie anos sodybos stovi stalelis, lino 

rankšluosčiu užtiestas. Ant jo – krepšys obuolių ir 

ąsotis. Atvykstantiems. Broliams ir seserims. 

Dauguma biržiečių susirinko prie Latvijos–Lietuvos 

sienos. Čia Baltijos žiedą galėjo sudaryti kelios 

grandinės, stovintys ne tik susiėmė rankomis, bet ir 

surėmė pečius. Kažkieno lūpose skamba lietuviška 

daina, mama tyliai aiškina vaikui: rankomis 

susikabino tautos, kad taikiai apgintų savo teisę būti 

savimi. Prie Lietuvos ir Latvijos sienos buvo 

pašventintas šiai datai atminti skirtas kryžius, 

biržiečių liaudies meistro Algirdo Butkevičiaus ir jo 

Biržiečiai rankomis apjuosė pasienio ruožą 

sūnaus Vaidoto sukurta Rūpintojėlio skulptūra. 

Tūkstančių minia patraukė link ką tik sukaltos 

pakylos, kur netrukus prasidėjo mitingas. Į 

susirinkusius kreipėsi Lietuvos Persitvarkymo 

sąjūdžio seimo tarybos narys, TSRS liaudies 

deputatas R. Ozolas, Z. Sličytė, TSRS liaudies 

deputatai latviai, – jungiasi prie visų ir biržiečių 

liudijimas (Uždek savo viltį: Janinos Bagdonienės 

ir Zenono Meškausko reportažas, Biržiečių žodis, 

1989, rugpjūčio 26). 

Iš kitos – Panevėžio pusės pasvalietiškąjį ruožą 

užbaigia Šiaulių krašto žmonės. Į savąjį ruožą, 

prasidedantį nuo 348-ojo kilometro ties Pumpėnais, 

jie vėlavo. Panevėžyje įsukome į Baltijos kelią. 

Palinkę prie langų įtemptai stebėjome begalinę 

žmonių grandinę. Be penkiolikos septynios. Kur 

mūsų vieta? Kur laisvas kilometras? Niekaip 

neprivažiuojame tuščio kelio. Negi susirinko visa 

Lietuva? Lygiai septynios. Stovime tvirtai, 

rankomis susikabinę, širdimi ir Baltija apjuosę 

Lietuvą, Latviją, Estiją. Už nugaros plyti laukas. 

Prieš akis nedidelis senoliais medžiais apaugęs 

ant neaukštos kalvos dunkso kaimas. Į kairę – 

didžiulis plačiašakis ąžuolas žalioje saujoje 

laiko apglėbęs gandralizdį. Dešiniau – vienišus 

beržus keičia pavienės eglaitės. Įsidėmėsiu šį


Šiaulių krašto žmonių vietą Baltijos kelyje liudija 

jubiliejiniais metais atnaujintas paminklas 

kilometrą. Šiandien jis – Lietuvos atspindys. Prieš 

penkiasdešimt metų visa tai buvo dalijama, 

parduodama. (...) Mūsų autobusas ne pasuka 

atgal, bet, pervažiavęs Pasvalio rajono ribas, 

įrieda į Pumpėnus. Ausį pasiekia tremtinių dainų 

melodijos. Jas tuoj pakeis šiauliečių aktorių 

skaitomos eilės, ištraukos iš Biblijos, iš svarbių, 

prieš penkiasdešimt metų sukurtų dokumentų. 

Dieną tuos pačius žodžius girdėjo Šiaulių 

gyventojai, vėliau tų žodžių prasmė sroveno gyvąja 

grandine. Ir dar kartą jie pakartoti čia, Pumpėnų 

bažnyčios papėdėje, kur ir baigėsi šiauliečių 

Baltijos kelio atkarpa, – fiksuoja savo patirtį šiaulietė 

Audra Venckuvienė (Rankomis ir Baltija apjuosėme 

Lietuvą, Šiaulių naujienos, 1989, rugpjūčio 25). O 

ties Sereikonių kaimu Šiaulių krašto žmonės paženklina 

savo susikabinimą Baltijos kelyje – pastato šiauliečio 

Gedimino Pyrago sukurtą akmeninį paminklą. Prie 

šiauliečių liudijimų gražiai šliejasi ir sereikoniškio poeto 

Česio Cemnolonskio laiško žodžiai: Priešais mūsų 

pirkios langą, kitapus Baltijos kelio, liūdnojo 

jubiliejaus paminėjimui šiauliečiai pastatė 

paminklą, kuris tuoj pat paskendo gėlėse ir visą 

naktį buvo apšviestas daugybės žvakių liepsnelių. 

Ta proga parašiau keletą posmų... Vienas jų 

apdainuoja tai, kas įamžinta paminkle: Akmenyje 

pražydo veidas, / Širdis dviem durklais persmeigta... 

/ Lyg pusamžio graudingas aidas – / Tėvynė 

mūsų prarasta... Nebėra jokios takoskyros tarp 

šiauliečio, sereikoniškio, pasvališkio ir visų kitų 

suvažiavusiųjų į Baltijos kelią, yra tik vieningas 

broliškas laisvės troškulys. 

Visus liudijimus sujungia Kryžių slėnyje mėnesiui 

po Baltijos kelio akcijos praėjus Pasvalio Carito 

pirmininkės Onos Ratkevičienės rūpesčiu pastatytas 

paminklas: didžiulis akmuo, kurio viršūnėje – metalinis 

kryžius. Prie akmens prigludusioje lentoje įrašas: 

Baltijos kelyje milijonai Lietuvos, Latvijos, Estijos 

žmonių susijungė rankomis, širdimi trokšdami 

Dievo palaimos, vienybės, taikos ir 

nepriklausomybės. Dieve, laimink mus visus per 

šiuos kryžius šventus. Pasvalys. 

Visos citatos, išminėjimai – nevienadieniai 

dokumentai, kartu su laikraščių komplektais 

patenkantys į dulkėtas saugyklas. Ne, jie laikui 

nepavaldūs ir dabar, prikelti iš užmaršties po 

dvidešimties metų, įgyja reikšmingą archyvinių 

dokumentų, kuriuose susilieja ir faktai, ir jausmas, 

statusą. Jie tiesia kelią tyrinėjimams, juose pats 

tiksliausias atsakymas į klausimą: kas buvo ir tebėra 

Baltijos kelias? Šiuos dokumentus papildo ir patvirtina 

jų teisingumą kiti, surasti Baltijos keliui skirtame 

tinklalapyje (Seimo portalo atskira dalis), – to meto 

Baltijos kelio koordinavimo rašytiniai liudijimai. Daugelį 

jų užrašė Vilniaus ruožo koordinatorius Arūnas 

Grumadas. Greita ranka fiksuojami pagrindiniai faktai: 

žmonių, mašinų skaičius, pastatyti kryžiai, mitingai. 

Štai Tauragė: 60 dengtų sunkvežimių, atvažiavo 

tik 50 procentų, 2000 žmonių, kiti pakeliui, 

mitingas; Joniškis: 3 km – apie 6000 žmonių, 

kryžius, šventino Joniškio dekanas, mitingas; 

Pakruojis: 3000 žmonių, vietomis susispaudę, 

vietomis rečiau, kryžius plente, kitas prie Pasvalio, 

mitingas; 

N. Akmenė: 2400 žmonių, 1800 ruože, 38 

autobusai, 8 mikroautobusai, 720 asmeninių 

automobilių, koplytstulpis prie Pasvalio; Pasvalys: 

daug žmonių pėsti ėjo, petys į petį, Baltijos kelio 

kryžių – 7, ypatinga žmonių nuotaika, labai dvasia 

šventiška, gili, mitingas; Radviliškis: apie 7 tūkst. 

žmonių, kai kur dvi eilės, pastato kryžių, mitingas; 

Šiauliai: nespėjo visi, prie Pumpėnų 5 eilės, visur 

susiėmę už rankų, kryžius ir akmuo prie Pumpėnų, 

15 tūkstančių 10 km ruože, (http://www3.lrs.lt/pls/ 

inter/baltijos_kelias) 

Trijų rajonų – Akmenės, Skuodo ir Biržų – Sąjūdžio 

tarybos narių rašytos informacijos jau žymiai platesnės. 

Fiksuojama viskas: kilometrai, žmonių skaičius,


susiglaudimas, tarpai, kiek ruože, kiek nepasiekė ruožo, 

kiek mašinų, pastatyti kryžiai, dalyvavimas mitinguose. 

Tačiau ta informacija beveik atkartoja laikraščių 

publikacijas, gal tik faktų daugiau ir jie tikslesni (jei 

išvis anuomet buvo įmanomas tikslumas). 

Baltijos kelias nesibaigė 1989-aisiais. Jis tęsiasi 

kiekvienais, ne vien jubiliejiniais metais ir gyvybe 

tebepulsuoja iki šiol. Tai kol kas irgi neatskleista patirtis. 

Jau susiklostė tokia tradicija: kiekvienų metų rugpjūty 

aplankyti savuosius kryžius pakelėje ir Kryžių slėnyje. 

Štai Joniškis, garsėjantis kasmetiniu susitelkimu prie 

savojo kryžiaus, skelbia: Mūsų kryžių prižiūri du 

vietos gyventojai: Anelė Raguolienė ir Kostas 

Šmelta – brolis ir sesuo. Jo papėdėje pasodintos 

gėlės. Tai Joniškio dalelė Pasvalio rajono 

Kubiliūnų kaime. Juk visi, kurie tą dieną tenai 

buvome, kažką palikome tame kelio ruože ir kažką 

atsivežėme iš ten visam gyvenimui. (Jonas 

Katkevičius, Petys į petį, susikibę rankomis, lyg 

Baltijos jūros banga. Ar dar prisimename? Sidabre, 

1996, rugpjūčio 28). Po kelių metų vėl įdomi žinia: 

Praėjusį penktadienį – rugpjūčio 23-iąją – 

joniškiečiai jau tryliktą kartą vyko į Pasvalio 

rajoną už Saločių kaimo, kur prie Kubiliūnų 

vienkiemio stūkso prieš trejus metus atnaujintas 

Joniškio krašto žmonių kryžius netoli Saločių miestelio 

primena jų vietą Baltijos kelyje 

kryžius, žymintis vietą, kurioje stovėjo joniškiečiai. 

Šiemet vienkiemio gyventojai Laima ir Feliksas 

Sipavičiai savo iniciatyva sutvarkė aplinką, 

išgenėjo medžius, atmintiną vietą apsodino 

gėlėmis. (...) Joniškiečių išsaugota Baltijos kelio 

tradicija susidomėjo latviai. P. Bičkaus straipsnis 

apie joniškiečių puoselėjamą Baltijos kelio 

tradiciją pasirodė Rygos žurnale „Zintnieks“. 

Latvius suintrigavo joniškiečių ištikimybė trijų 

tautų draugystės ir vienybės idėjai, nes jų Baltijos 

kelias jau yra praktiškai užmirštas. Kitąmet prie 

Saločių kryžiaus atvyks ir latvių delegacija (Ilona 

Osipova, Baltijos kelio tradicija joniškiečiai užkrėtė 

ir latvius, Sidabre, 2002, rugpjūčio 28). Joniškiečiai 

pirmieji pradeda vienyti visus kelio brolius atminties 

atkūrimo darbams. 

Nuo Joniškio neatsilieka ir pakruojiškiai, irgi kasmet 

susiburiantys prie savojo kryžiaus. Jį globoja Morkūnų 

kaimo senbuvis Bronius Plevokas. Parymoti prie savųjų 

kryžių atkeliauja ir kitų rajonų žmonės. Ne tik parymoti, 

pabūti, bet ir kartais juos atnaujinti. Štai ir šiais metais 

ties Pumpėnais atnaujintas šiauliečių kryžius. 

Atvažiuoja į savo susikabinimo kilometrus ir tų rajonų 

žmonės, kurie atminimo ženklų nepaliko: susiburia 

pakelyje, pabendrauja, padainuoja, pasivaišina, 

prisimena, užsuka ir į Kryžių slėnį prie kitų kryžių 

prisiglausti. Graži Pasvalio krašto ir kitų regionų žmonių 

bičiulystė tampa svarbia mūsų istorijos dalimi, kurios 

pavadinimas: Baltijos kelio broliai. 

Baltijos kelio tąsos liudijimų – begalės. Būtina juos 

visus surinkti, aplankyti stovėjusiuosius Pasvalio ruože, 

užrašyti prisiminimus, kol dar gyvi liudininkai, surinkti 

nuotraukas, surasti garso ir vaizdo įrašus. Sudėti viską 

liudijimų knygon. Ir ne vienon. Naujausiajai istorijai 

priskiriama Baltijos kelio tema plati ir išsišakojusi – ji 

verta studijų, mokslinių darbų, disertacijų. Tik pradžioje 

privalu išbudinti visus dvidešimt metų lyg ir 

snūduriavusią atmintį. Tikėkim, bendromis galiomis 

pavyks šitą milžinišką darbą nudirbti. Juk delnai dar 

tebedega nuo anuomet prie jų prisilietusios dieviškosios 

jėgos. Viename Baltijos kelio kryžių tarmiškai įrašyti 

Nyčės žodžiai: Kai žmogus išsižaida savo 

dieviškumo – jo paties šešėlis nuveda jį į bedugnę. 

Neišsižadėkim – būsim atminties kelyje. 

Nuoširdi padėka visų straipsnyje minėtų rajonų 

Viešųjų bibliotekų, muziejų darbuotojams, privatiems 

asmenims, padėjusiems surinkti Baltijos kelio atminties 

dokumentus. Ir dokumentų paroda Pasvalio Mariaus 

Katiliškio viešojoje bibliotekoje Grįžimas į Baltijos 

kelią, ir šis straipsnis – mūsų visų bendra kūryba ir 

kartu stebinantis atradimas.



Baltijos kelias: etapas Pasvalio krašte 

Jau 1989 m. rugpjūčio pradžioje tapo aišku, kad 

išilgai Pasvalio rajono – nuo ribos, kur baigiasi 

Panevėžio rajono „siena“, iki pat Latvijos sienos už 

Saločių – žmonės teiksis numatytai akcijai. 

Pati mintis atėjo iš Vilniaus sąjūdininkų (o pas juos 

iš kur?) 

Tuometinio Tetirvinų kolūkio ekonomistas, veiklus 

sąjūdininkas Algirdas Mulevičius, Lietuvos Persitvarkymo 

Sąjūdžio tarybos narys, į „Darbo“ redakciją 

atnešė schemą, kiek ir iš kur kitų Lietuvos žmonių prie 

Baltijos kelio pasvalietiškojo ruožo susitelks, kad ištiesę 

rankas liestų abiejų kaimynų bent jau pirštų galiukus. 

Paskutinysis panevėžietis prie ribos turėjo ištiesti ranką 

pirmajam Pasvalio krašto dalyviui, paskutinysis iš šio 

krašto – pirmajam Latvijos atstovui prie sienos. 

„Darbo“ redakcijos žurnalistams – Reginai 

Butėnienei ir man – niekur eiti nereikėjo. Redakcijos 

pirmajame aukšte ir tarėmės, kur ir ką darysime. 

Jaunimas iš sąjūdininkų parūpino žibintų ant 

netrumpų kotų, kurių gali prireikti sutemus. 

„Darbo“ redakcijoje atsirado kraštietis rašytojas 

Kazys Saja. Jis sakė maždaug taip: 

– Vakar Vilniuje buvo karštas mitingas. Aš 

dalyvavau ir kalbėjau. Namo sugrįžęs galvojau, ką 

pasakiau ir kas gali būti toliau. Mažai ir blogai miegojau, 

tad atvažiavau beveik tokiomis pačiomis akimis kaip 

vakar. 

Paskui kukliai pridėjo: 

– Gal turite kokį nuošalesnį kampelį – atsisėsčiau 

kėdėn, galvą – ant stalo ir kiek pasnausčiau. 

Redaktorė Stasė Šeštakauskaitė man, jos 

pavaduotojui, buvo palikusi savo kabineto raktelį. Aš 

tą patalpą atrakinau, pasodinau rašytoją užstalėn. Jis 

iš karto padėjo galvą ant stalo, tik priminė: 

– Jei jau įleidai – neužmiršk laiku išleisti. 

Taip ir padariau. 

Tada K. Saja, gydytoja docentė Genovaitė 

Jusaitienė, Regina Butėnienė ir dar keletas mūsiškių 

Vilniaus gatve nuėjome prie didžiosios kryžkelės. Ten 

suradome vietas, kur atsistojome. Šalikelėje, ant javų 

G. Jusaitienė, K. Saja, A. Kazlauskas ir R. Butėnienė 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją Pasvalyje. Vido Dulkės nuotrauka



pėdo, pamatėme prisėdusį kraštietį poetą Mykolą 

Karčiauską. Daug kas šalikelėje dainavo. Ne kartą 

išilgai kelio praskrido dvisparnis lėktuvas. Atrodo, 

filmavimu iš jo pasirūpino panevėžietis teležurnalistas 

Skirmantas Pabedinskas. 

Pasvalio parke įvyko trumpas mitingas. Atsimenu 

ten kalbėjus rašytoją K. Sają, buvusį politinį kalinį 

Albiną Pasiliauską ir kitus... 

Kai vėl grįžome prie eglynėlio į rytus nuo Pasvalio, 

pamatėme, kad baigiami įkasti atsivežti kryžiai. Buvo 

jų iš Kretingos, Pakruojo, Joniškėlio ir kitų miestų ir 

miestelių. Ten jau anksčiau buvo sulipdytas lauko 

akmenų aukuras su įrašu apie 1939 m. rugpjūčio mėnesį 

pasirašytą Vokietijos–SSRS paktą. 

*** 

Nusileidus saulei greitai brėško. Visi atvykusieji 

stengėsi grįžti. O tokių buvo labai daug. Tad autobusai, 

lengvieji automobiliai tarsi ištisinis traukinys lėtai judėjo 

miesto link, o paskui – Pakruojo, Šiaulių, Žemaitijos 

kryptimi. 

*** 

Prasmingo įvykio reikšmė nebuvo pamiršta: gimė 

Pasvalio Kryžių slėnis. O su juo – ir kasmetė tradicija 

Pasvalio kraštiečiams tądien susirinkti minėtame 

slėnyje, dainuoti bei giedoti, groti, prasmingai pavakaroti 

prisimenant naują žingsnį – Juodojo kaspino dieną, 

kasmet įrašomą kiekviename kalendoriuje.

Atsigręžimai į praeitį 17 

Algimantas Krinčius 

Kaip pasvaliečiai gyveno prieš 400 metų 

Dabar 2009 m. Vadinasi, kalbėsime apie 1609uosius. 

Kodėl prieš 400? Tiesiog taip, dėl tuščio skaičių 

spindesio. Atrodo, seniai? Dabar taip. Bet, kai 

susigrąžinsime savo praeities daugiau, 400 metų 

neatrodys įspūdingai. Tada gal svarstysime, ką žmonės 

prie Svalios upės veikė prieš tūkstantį metų. Nes 

pažinimui ribų nėra. Kaip ir atradimams. To, kas 

pamiršta. 

Taigi, 1609-ieji. Apie Didžiosios Lietuvos 

Kunigaikštystės gyvenimą daug rašyta. Nekartosime. 

Kalbėsime apie tai, kas užmiršta. Visų pirma, apie tai, 

koks tuomet buvo Pasvalys ir kas jame gyveno. Paskui 

jau ir kaip gyveno. Taigi, gatvių būta keturių: Lėvens, 

Subačiaus, Vilniaus ir Svalios. O miesto 1 vidury - 

Turgaus aikštė. Vienas miesto kraštas rėmėsi į Svalios 

upę (čia namai stovėjo tik vienoje gatvės pusėje, nes 

kitoje jos pusėje tekėjo Svalios vanduo), kitas - į 

Lėvenį, o dar kiti jo kraštai rėmėsi į laukus. Svarbiausioji 

miesto vieta buvo Turgaus aikštė. Salia jos rimti vyrai 

gyveno: bajoras Kristupas Sunkus, Vaitiekus Navikaitis, 

Stasys Remeisaitis su Martynu Sliučium, žydas Izraelis, 

turėjęs didžiausią 9 rykščių 2 sklypą ir dar valdęs (ar 

nuomojęs) 6 rykščių Šimkausko sklypą, Kazimieras 

Jonaitis, Žago žentas Stanislovas Ginvilaitis, Petras 

Narkevičius su Čepuku, Kristupas Pranckaitis, 

odminys Petras, Stanislovas Dabraleckas, Urbonas 

Rasakackas su Jokūbaičiu, Jonas Bliūdžius su 

Jokūbavičium ir galop Motiejus Brazauskas. Šalia 

turgaus aikštės stovėjo 14 namų, kurie su daržais 

užėmė 91 rykštės plotą. 11-oje namų veikė smuklės. 

Jos neturėjo tik Kazimieras Jonaitis ir Stanislovas 

Dabraleckas. Pirmasis, matyt, naujakurys, dar 

nespėjęs kojų apšilti, antrasis finansiškai nepajėgus, 

nes ir žemės nedaug turėjo. Smuklės davė gerų 

papildomų pajamų, – keliautojams patogiau buvo 

apsistoti miesto centre – ir švariau, ir saugiau, ir turgus 

čia pat, ir dvi upės, ir malūnas, ir bažnyčia. Be sodybinių 

sklypų ir smuklių, šie žmonės dar turėjo žemės už 

miesto. Vieni pusę valako, kiti po visą, Sunkus su 

Brazausku po pusantro, o žydas visus du valakus. Gerą 

finansinę jų padėtį rodo ir tas faktas, kad, tarkim, 

Brazauskas papildomai turėjo ne tik 12 margų geros 

žemės prie Mūšos upės, bet ir buvo nusipirkęs daugiau 

nei 9 valakus iš Papyvesių bajorkaimio. Kaip ir kiti, 

beje, tik tie po mažiau. 

Iš turgaus aikštės ėjo net penketas kelių: brasta 

įveikęs Lėvenį, patenki į Užupį, Vytartų kelią, arba, 

kiek paėjęs pro bažnyčią, galėjai sukti kairiep, į Svalios 

gatvę, arba bristi tiesiai per Svalios upę ir traukti į Kauno 

pusę, nelygu, kur reikia; pietų gi pusėj – Vilniaus, paupy 

– Lėvens gatvės. Bet mes pirma patraukime 

Subačiaus gatvėn. Einant tolyn nuo turgaus, dešinėje 

jos pusėje tik Laurynas Kunigėlis (1589 metų 

inventoriuje, taigi lygiai prieš 20 metų, įvardintas kaip 

Laurynas Kunigaikštis!) ir Stanislovas Klosovita 

gyveno, turėdami po 8 rykštes sodybinės žemės. Kitoje 

Subačiaus gatvės pusėje net 21 gaspadorius savo 

namuose šeimininkavo. Tai Andrulis Jokūbaitis, 

minėtasis Klosovita, ir šioje pusėje 6 rykštes turėjęs, 

paskui Petras Gelažnykas su Smikaičiu, Matulis 

Dūdiškis, Andrius Katonis su Vaitiekum, Steponas 

Lieparskas, Matulis Kuprelis, Grigas Pienioniškis su 

Drabu, Paukščio žentas Povilas, Kiškio žentas Baniulis, 

Baniulis Matusaitis, Sviliaus žentas Matulis, Andrius 

Kiškelis, Martynas Staražaitis, Jokūbas Sinkus, Žago 

žentas Stanislovas, Aleksas Matulaitis, Adomas 

Andrulionis, Jokūbas Žuba, Vaitiekus Lechas ir dailidė 

Grigas. Paskutinieji šeši miestiečiai, neskaitant tijūno 

Matulaičio, buvo naujakuriai, nes dar nebuvo pasibaigęs 

atleidimo nuo mokesčių laikas. Atrodo, Subačiaus 

gatvė buvo perspektyviausia miesto plėtros kryptis. 

Šioje gatvėje, lyginant su Turgaus aikštininkais, žmonės 

kukliau gyveno: jų sklypai kiek mažesni, o ir smuklių 

išlaikyti mažiau įstengė. Čia jų buvo tik keturios, o dar 

penki žmonės laikė po pusę smuklės. Mažiau ir 

valakinės žemės turėjo – tokia gausa žmonių tik 6 

valakus įdirbo, o kitur tik Stanislovas Klosovita 10 

margų Sliekiškių (Šlekiškių) rėžio dirbamos žemės 

gabalą paėmęs buvo... 

Lėvens gatvėje ne tokie turčiai, kaip turgaus 

aikštėje, bet gana solidūs miestiečiai gyveno. Čia ir 

vaitas įsikūręs, Jonas Ledinskas, ir bakalauras, t. y. 

parapinės mokyklos mokytojas, Jurgis Mickevičius, ir 

garbioji Jurgienė Krasnoveckienė, ir žvejys Valentas, 

ir audėjas Henrikas, ir Petras Kleizūra su Pyragium, 

ir Grigas Šarka su kalviu Povilu. Be jų, dar 7 gaspadoriai 

dešinėje gatvės pusėje (Šikšniaus žentas Mikalojus, 

Povilas Pavasaris, Matulis Mickevičius, Jurgis 

Tetervinas, Venclovas Jusevičius, Stasys Laukosargis, 

Jonas Stanislovaitis iš Lašiškių), 13 kairėje (Stanislovas

18 Atsigręžimai į praeitį 

Kruopsvėris, Jurgis ir Matulis Pacevičiai su Tamošium, 

Urbonas Dyrikas, Jonas Garačiūnas, milo vėlikas Jonas 

su Blažiejum, Martynas Mačiulis, Martišius Motiejaitis, 

Grigas Kurklevičius, Martynas Lukošaitis, Matulis 

Guba, Stanislovas Jonaitis su Čigonaičiu, Mikalojus 

Koisaras su Pranckum, Mikalojus Slanka) ir Laurynas 

Kairys, neaišku kurioje gatvės pusėje gyvenęs. Taigi, 

iš viso Lėvens gatvėje gyveno 28 ūkininkai ir turėjo 

160 rykščių daržų ir pastatų žemės. Čia ir smuklių 

daugiausia būta, net 19. 

Vilniaus gatvė nebuvo labai ilga – jos galą užbaigė 

miesto ribos, tad toliau plėstis nebuvo kur. Dešinėje 

pusėje (einant nuo turgaus) pirmame name gyveno 

Grigas Vilkelis, o paskutiniame – Kasparas Mickus. 

Tarp jų tilpo Kasparas Jonaitis, Motiejus Brazauskas, 

Aleksas Stanislovaitis, Vaitiekus Kūliavartaitis, Baniulis 

Sviklelis. Pirmajame kairės gatvės pusės name gyveno 

Aleksas Stanislovaitis, paskutiniame (?) – Grigas 

Mykolaitis. Tarp jų įsiterpė Lauryno Užudurio, Andriaus 

Kūliavartonio, Baltraus Žagelaičio, Jono Kukutėlio ir 

Zosės Mickienės sklypai. Viso labo 14 gyvenamųjų 

trobų, neskaitant ūkinių pastatėlių, žinoma. Smuklių 

būta nedaug, tik 6, o Laurynas Užuduris išlaikė tik 

pusę. Gaspadoriai buvo paėmę 8 valakus dirbamos 

žemės, kiekvienas po pusę ar po visą valaką. Jonas 

Kukutėlis prieš kaimynus buvo kaip ir viršesnis, mat, 

buvo virėjas, o ir nuo mokesčių atleistas. Būtų galima 

tęsti pasakojimą apie šią gatvę, bet dar liko tokia įdomi 

ir kiek paslaptinga Svalios gatvė. Jos gyventojams 

būdavo lemta ir užlietų daržų derlių prarasti, stebint, 

kaip potvynis plukdo jų daržoves pasroviui, ir malūnu 

rūpintis, o ypač užtvanka, kurią vanduo protarpiais 

pragrauždavo, vėliau, pagausėjus žydų, čia ir kahalo 

namas bus pastatytas, ir škala (žydų mokykla), dargi 

jų kapinaitės. Bet 1609 m. viso to dar nebuvo. Gyveno 

Regina Kruopelienė, dviejų rykščių rėželį po savim 

turėdama, Vaitiekus Navikaitis, Lukošius Oželis, Grigas 

Iškartas, Stasys ir Lukošius Slepcevičiai, Juris (arba 

Jurgis!) Kmieliauskas su varkaliu (Varkalyčiu), Jusys 

Noraitis, Motiejus Juodis, Motiejus Brazauskas (šioje 

gatvėje net 24 rykštes turėjo, o kur dar sklypas Turgaus 

aikštėje bei kiti turtai!), Grigas Vaidila, Jonas 

Stanislovaitis, naujakuriai Grigas Kibildis ir Jokūbas 

Žuba, Grigas Meškininkas, Valentas Vitkauskas. Na, 

ir smuklės, kaipgi be jų: Svalios gatvėje jų būta šešių. 

O rykščių šioje gatvėje viso 108. 

Taigi, sudėjus visus gaspadorius ir jų namus, mieste 

rastume 96 sodybas. Įkėlę po moteriškę į kiekvieną 

namą, turėtume dvigubą skaičių 3 

. O jeigu dar bent po 

tris vaikus kiekvienam gaspadoriui? Kiek jau miestiečių 

būtų? Apie 500? Visai nemažas 1609 metų Didžiosios 

Lietuvos Kunigaikštystės miestas! 

Šiek tiek susipažinę su savo protėviais, galime 

bandyti pažvelgti į pasvaliečių gyvenimo kokybę. Kaip 

žinoma, miestas priklausė Vilniaus kapitulai, tad 

kapitula ir rūpinosi... pirmiausia mokesčių surinkimu. 

O jų būta visokių. Visų pirma mokestis už sodybinį 

sklypą. Grašiais ir pinigėliais. Paskui gėralų mokestis. 

Tas tai kapomis 4 . Po kapą arba po pusę, nelygu, kiek 

smuklės turi. Dar už dirbamus valakus. Nuo valako 

reikėjo mokėti po 2 kapas ir 10 grašių. Už užusienio 

margą prie Mūšos po 4 grašius. Taipgi ir Sliekiškių 

rėžį. Už pirktus iš bajorų valakus po kapą nuo valako. 

Už turgaus muitą. Už midaus muitą. Už degtinės 

muitą. Už šiuos tris – 50 kapų iš viso miesto. Bet nuo 

girnų mokesčio Pasvalio miestiečiai visgi buvo atleisti. 

Be mokesčių, dar reikėjo vykti su pastotėm į Rygą, 

Vilnių, vykti į talkas kelių taisyti, užtvankos prie malūno 

lopyti ir dar daug ką dirbti. Skerdikai mokėjo atskirai 5 

kapas. Taip grašis prie grašio Kapitulai subyrėdavo 

nemaža suma. Netoli 300 kapų lietuviškų grašių per 

vienerius metus iš šios valdos, neskaitant tų pinigų, 

kurie nebuvo surinkti ir liko kaip skola kitiems metams. 

O tokių valdų buvo ne viena. Miestelį valdė dvaras ir 

kunigas kamendorius. 1609-ais juo buvo kunigas 

Kristupas Juknevičius. Iš surinktų pinigų už dvasinę 

tarnybą jis gaudavo po 6 kapas kas ketvirtį. Taigi, per 

metus 24 kapas. Dar po 24 grašius bažnyčios vynui. 

Iš dvaro tris statines rugių, tris statines kviečių, kas 

ketvirtį, nustatytu laiku. Be to, jam buvo paskirta 

Paįstrio žemės. Vaidžiūnų kaimiečiai Martynas 

Griniūnas, Jurgis Povilonis ir Tamošius bei Motiejus 

Jurgioniai irgi dirbo dvaro ir kunigo naudai. Iš bažnyčios 

tarnų žinomas kantorius Stanislovas Klosovita. Jis 

gaudavo užmokesčio 4 kapas per metus, rugių, kviečių, 

pinigų daržovėms. Ne kiek mažiau nei bakalauras 

Jurgis Mickevičius. Bet šis dar žemės turėjo, smuklę 

laikė, tad pajamų pakako. Aišku, būta ir išlaidų. Kunigui 

reikėjo samdyti dailidę, pirkti vinių, skardos bažnyčios 

stogui, žvakidžių ir kt. Bet Kapitulos iždui visgi teko 

kiek daugiau nei 200 kapų. Gyvenimas 1609-ais buvo 

pakankamai ramus, nors švedai žvangino ginklais visai 

pašonėje. Nekilo gaisrų, taip būdingų miestui su 

šiaudiniais stogais. Miestiečių neniokojo kariuomenė, 

kurios karo metu nebuvo įmanoma išvengti, mat kelias 

ėjo per miestą: ramiu metu smuklių biznis klestėjo, karo 

ar žygių metu – plėšikavimai alino. Neminimas ir maras. 

Miestiečiai virė alų, degtinę, arė žemę. Amatininkai 

užsiėmė amatu. Ne visada lengva šiandien pasakyti, 

ką reiškė tuomet įrašas Kowal – pavardę ar amatą? 

Bet su amatu ryšio būta: sūnus perimdavo tėvo darbą. 

Pasvalio mieste randame ne tik kunigą, mokytoją 

kantorių, vaitą tijūną bet ir šiuos amatininkus: audėją 

bliūdžių, dailidę, gelažių, kalvį, kubilių, milo vėliką


odminį, pyragių, skerdiką, šikšnių, virėją, varkalį. Buvo 

žmonių, įvardintų kaip kruopsvėris, žvejys. 

Taip ir gyveno Pasvalio miestiečiai prieš 400 m. 

Gyvenimas tekėjo ramiai, miestas nežymiai plėtėsi, 

naujakuriai pirmaisiais metais būdavo atleidžiami nuo 

mokesčių. Miesto nuostatų neišliko, o gal jų tada dar 

nė nebuvo, tad apie kitus dalykus kalbėti nelabai ir 

pritiktų, nes tai jau būtų spėlionės, o mes papasakojom 

tai, kas ir kaip buvo iš tikro, t. y. kas buvo užrašyta 

Literatūra: 

Algirdas Baliulis, Iš Pasvalio istorijos. / Kn. 

Žiemgalos krašto praeitis. 2. Kaunas, 1999. 

Algimantas Miškinis, Pasvalio istorinės urbanistinės 

raidos (iki 1940 m.) bruožai. / Kn. Užaugau Pasvaly, 

Vilnius, 1997. 

Pasvalys Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų 

dokumentuose, I dalis, Krinčinas, Savilaida, 2009. 

1 iš tiesų tai tik miestelis, nes neturėjo svarbaus miesto 

požymio - savivaldos, bet vis vien vadinu miestu, nes ir 

dokumentuose taip rašė, o ir žmonių nemažai gyventa... 

2 rykštė, kartis (lenk. pręt, baltr. prut, vertinys iš lot. 

virga mensoria ir vok. die Rute, latv. merrikste) – europinis 

ikimetrinės matų sistemos žemės ilgio ir ploto 

(kvadratinėrykštė) matas, jo kilmė susijusi su viduramžių 

vad. „karaliaus lazda“ (virga regalis). 

Viduramžiais plito iš Šv. Romos imperijos į gretimas šalis; 

LDK išplito nuo XVI a. vidurio per žemės valakų reformą. 

Lietuvos rykštė buvo 1/10 dalis virvės (šniūro). Lietuvos 

1609 metų pajamų ir išlaidų registre. Liko neaptarti 

Pasvalio valdai priklausiusio sodžiaus reikalai: 

Vyburiškių (vėliau Mamelėnų), Vaidžiūnų, 

Pašeraukštės (vėliau Pasvaliečių) kaimai su jų 

gyventojais. O jų būta nemažų. Pašeraukštės kaime 

stovėjo apie pusšimtis trobų, o ir pavardės dažnai 

lietuviškiau užrašytos, lyginant su miestu: Jonelis 

Jankūnas, Barzdylionis, Varnionis, Bajoras, Narbutonis, 

Karaliūnas, Žagelis ir pan. Na, bet šįsyk tiek. 

rykštės ilgis 2112 sieksnio, 1112 uolekties, 10 rykštelių. Kaip 

žemės plotas turėjo 56,25 kvadratines uolektis ir 100 kv. 

rykštelių. Pagal metrinę sistemą ilgis prilygo 4,87, o kaip žemės 

plotas – 23,742 kv. metrams. Iki XX a. lietuviško termino rykštė, 

gyvojoje kalboje išliko įvairūs sinonimai: kartis, prentas, 

prutas, rūta, strypas, virbalas, šatra, virptis. (Rimantas Jasas) 

3 žinoma, kai kurie žmonės po kelis sklypus turėjo, tad 

žmonių skaičius mažėtų, kita vertus, kas pasakys, kiek 

namuose tarnų, samdinių ar kampininkų būta? 

4 kapa – 60 grašių


Radenų (Rahden) giminės istorija 

Buvusių Mažųjų Grūžių dvaro savininkų Radenų 

giminės šaknys siekia 13 amžių. Tuomet baronai 

Radenai gyveno Vokietijoje, Saksonijoje, netoli 

Bremeno. Nuo 16 amžiaus Radenai valdė dvarus 

dabartinės Latvijos teritorijoje, Kurše, Libau (Liepoja) 

apylinkėse. Lietuvoje šios giminės atstovai įsikūrė 18 

amžiuje. Pirmasis Mažųjų Grūžių savininkas buvo 

Karlas Ditrichas fon Radenas (Karl Dietrich von 

Rahden, 1752–1797). Vėliau Radenams priklausė taip 

pat ir Pamūšio, Raudonpamūšio dvarai bei Šaipių 

palivarkas. Grūžiuose gyveno keturios Radenų giminės 

kartos. Paskutinieji Mažųjų Grūžių savininkai buvo 

Eduardas ir Nina Radenai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą 

jie persikėlė į Panevėžį. Šiame mieste netrukus po karo 

abu Radenai mirė. Škotijoje gyvenanti kilmingos 

giminės palikuonė, paskutiniųjų Mažųjų Grūžių 

dvarininkų anūkė Teresa Mary Kinnear 2000 metų 

rugpjūčio 11 dieną įvykdė paskutinę savo tėvelių – 

Irenos Raden-Jančevskienės ir Tado Jančevskio valią 

– parvežė į Lietuvą urnas su jų palaikų pelenais ir 

palaidojo jas Radenų šeimos kapinaitėse, netoli Grūžių. 

2008 metų rugpjūčio pradžioje Pasvalyje viešėjusi 

Teresa Mary Kinnear su dukterėčia Ivona padovanojo 

Krašto muziejui Radenų giminės genealoginį medį, 

kuriame net 26 kartų šakos, savo ranka rašytus 

prisiminimus apie senelius, tėvus, Mažųjų Grūžių dvarą 

jo gyventojus. Visa tai iš anglų kalbos išvertė gydytojas 

Vilius Povilionis. 

Vyrai baronai Radenai paprastai būdavo liuteronai, 

o giminės moterys – katalikės. Grūžių Radenai lankė 

Žeimelio liuteronų bažnyčią o jų žmonos ir dukros – 

Grūžių katalikų bažnyčią. 

Radenų palikuonė Teresa Mary Kinnear (kairėje) padovanojo 

muziejui giminės genealoginį medį. Dešinėje - jos 

dukterėčia Ivona. Vido Dulkės nuotrauka 

Karl Dietrich 

(1752-04-04–1797-12-20) 

Tai pirmas Grūžiuose apsigyvenęs Rahdenas. Jis 

vedė pusseserę Margaretą Gertrūdą von Rahden 

(1768–1824), Karlo Wilhelmo von Rahden ir 

Emerencijos Gertrūdos von der Ropp dukterį iš 

Raudonpamūšio ir Rudziany. Tuokėsi Raudonpamūšyje 

(Rahdens – Pammusch) 1791-05-31. 

Dietrich Theodor Karl Wilhelm Reinhold 

(1793-12-22–1862-02-05) 

Tai pirmas Rahdenas su žmona palaidotas 

Grūžiuose, šeimos kapuose. 

Jis taip pat vedė pusseserę Kazimierą Rudominą 

Dusiacką (l 803–1879), Dominyko Rudominą Dusiacki 

iš Jonavos ir Rozos von Rahden dukrą. 

Theodor Christoph Theophil 

(1822-11-03–1869-06-28) 

Gimė, gyveno, mirė ir palaidotas šeimos kape 

Grūžiuose su žmona. Vedė Karoliną de Rachioni (1829 

–1892), Adomo de Rachioni ir žmonos Marijos Bowski 

dukrą. Tuokėsi Odesoje 1848 metų lapkritį. Rachioni 

giminė kilusi iš Italijos. 

Teodoras ir Karolina buvo ištikima pora. Ant jų 

antkapio parašyta: „Ką žemė išskiria, tą dangus 

sujungia“. Karolina turėjo būti gera kalbininkė. Be italų 

ir vokiečių, ji puikiai rašė lenkiškai – išlikusi jos ranka 

rašyta malda. Ji mokėjo ir lietuviškai, kad galėtų 

bendrauti su vietiniais gyventojais. 

Rosa Augusta 

(1820-08-28–1866-09-12) 

Tai Teodoro Kristofo Teofilio sesuo. Katalikė. 

Ištekėjo už Konstantino Teodoro Mažeikos, galimai 

pusbrolio, nes prieš ją teta Konstancija ištekėjo už 

Mažeikos. Tuokėsi Grūžiuose 1851-05-24. 

Emilija Marija 

(1828-03-13–1890-10-11) 

Gimė Grūžiuose – kita Teodoro Kristupo Teofilio 

sesuo. Mirė ir palaidota Vilniuje. 

Leontina 

(1834-06-27–1903) 

Tai yra trečioji Teodoro Kristupo Teofilio sesuo. 

Gimė Grūžiuose. Katalikė. Ištekėjo už Stanislavo


Myszkowski (jis mirė 1885). 

Adela Franciška 

(1835-04-02–1869-03-05) 

Ketvirtoji Teodoro Kristupo Teofilio sesuo. 

Katalikė. Krikštyta 1835-02-24. Tarp krikšto apeigose 

dalyvavusiųjų buvo generolas Ferdinandas Tornow 

(krikštatėvis), baronas Ernestas Tornow, Felicijana 

Ruščikovna (kaimynai Grūžiuose) ir Rudomina šeimos 

atstovas. Adela ištekėjo už Andriejaus Montwill'o iš 

Karpiškių dvaro. Vienoje nuotraukoje yra Andriejus 

Montvila, ištremtas į Sibirą 1863 metais. 

Edmundas Karlas 

(1849-11-04–1916-03-06) 

Tai Teodoro Kristupo Teofilio sūnus. Gimė 

Grūžiuose. Mirė ir palaidotas Maskvoje. Imperijos 

privatus patarėjas. Apygardos teisingumo teismo 

Kielce pirmininkas. Vedė Alisą Baronaitę von Tornow 

(1862–1945), barono Aleksandro von Tornow iš 

Palinkuvės ir Alinos baronesos von Korff dukterį. 

Vestuvės vyko Palinkuvėje 1886-12-14. 

Stefanija 

(1853-03-14–1917-08-07) 

Teodoro Kristupo Teofilio duktė. Gimė, mirė ir 

palaidota Grūžiuose. Katalikė. Išliko jos maldaknygė, 

nes buvo perduota produkterėčiai Irenai. Ji ištekėjo 

už Leono Korbuto Daškievičiaus iš Likšelių. Tuokėsi 

Grūžiuose 1872-08-10. Kai tapo našle, kartu su našle 

broliene Leontina grįžo į Grūžius. Ji ten mirė karo metu 

1917-aisias, kai buvo sunku organizuoti tinkamą 

pagerbimą. Štai kodėl ant jos antkapio Grūžių 

šeimyniniame kape nėra įrašo – kryžius nupirktas iš 

anksto. Ant jo nėra ir mirties datos. 

Eduardas Teodoras 

(1855-10-14–1897-05-21) 

Antras Teodoro Kristupo Teofilio sūnus. Gimė 

Grūžiuose, žuvo medžioklės metu Žeimelyje. Šiame 

miestelyje ir palaidotas. 

Tuokėsi su artima pussesere Leontina Montwill 

(1861–1921), Andriejaus Montwill'o iš Karpiškių ir 

Eduardo tetos Adelės iš Rahden'ų. Tuokėsi Klovainių 

bažnyčioje 1881-07-27. Tarp dalyvavusių šioje ceremonijoje 

buvo Leonas Karybutas Daškievičius (Edmundo 

sesers Stefanijos vyras), Andriejus Montwill (Leontinos 

brolis), Konstantinas Puzinas ir Sigmundas Rudomina. 

Eduardas ir Leontina dažnai atostogaudavo su 

vaikais Michidovičiuose (Minsko sritis netoli Mozyriaus 

ir Petrikovo), giminėms priklausiusiame dvare. 

Po Eduardo mirties Leontina pasiliko Grūžiuose, 

prie jos vėliau prisijungė Edvardo sesuo našlė Stefanija, 

o dar vėliau Eduardo jaunesnis brolis Teodoras Julijus. 

Teodoras Julijus 

(1858-01-26–1926-09-01) 

Gimė, mirė ir palaidotas Grūžiuose. Trečias Teodoro 

Kristupo Teofilio sūnus. Jis planavo tapti Rusijos 

imperijos laivyno karininku. Tačiau bebaigiant jūrų 

akademijos mokslus jam teko kalbėtis su Didžiuoju 

kunigaikščiu. Kadangi pastarasis žinojo, jog jaunasis 

Teodoras buvo iš Lietuvos, uždavė jam paprastą 

geografinį klausimą: „Kur yra Klaipėdos uostas ir 

kuriai šaliai jis priklauso?“ Teodoras atsakė taip:,, 

Lietuvoje, sere“. Didysis kunigaikštis norėjo padėti: „ 

Jūs turite omenyje, kad jis priklauso Rusijos imperijai, 

ar ne, jaunuoli?“. „Ne, sere“, – pasakė Teodoras.– Jis 

priklauso Lietuvai.“ Tai buvo Teodoro karjeros pabaiga 

Rusijos imperijos laivyne. Ir tik po ilgų Radheno giminės 

prašymų Teodorui pavyko gauti palankų komisijos 

sprendimą – dirbti Prekybos laivyne. Būdamas jūreiviu 

jis keliavo po visą pasaulį, buvo net Japonijoje. Jį žavėjo 

Anglijos sodai. Todėl ir Grūžių parkas išdėstytas 

„anglišku stiliumi“. Prieš mirtį vienintelė kalba, kuria 

jis mokėjo prisiekti, buvo anglų. 

Kai jūreiviai sukilo Juodojoje jūroje 1905 metais, 

Teodoras buvo prekybinio laivo kapitonas. Jį labai mėgo 

jūreiviai. Todėl, prieš prasidedant sukilimui, patarė 

skubiai palikti laivą. 

Jis tuokėsi Sankt Peterburge 1891-08-19 su Nadina 

Zolotoriova. Jie neturėjo vaikų. Jis pasitraukė iš 

prekybinio laivyno, o po žmonos mirties 1915-10-13 

grįžo į Grūžius prižiūrėti dvaro kartu su brolio Eduardo 

našle Leontina ir našle seserimi Stefanija. Po kurio 

laiko jo sūnėnas Eduardas Leonas ir jo šeima 1922 

metais grįžo į Grūžius iš Sibiro. Teodoras Julijus buvo 

paralyžiuotas. Liga pakenkė ir jo kalbai. Jis gyveno 

mažame name šalia pagrindinio pastato. Jį prižiūrėjo 

Eduardas ir Nina. Sūnėnas Eduardas kiekvieną vakarą 

su juo žaisdavo kortomis – darė tai, kas jam dar vis 

patiko. Jis buvo paskutinis šeimos narys, palaidotas 

Grūžių šeimos kapuose. 

Adela Karolina 

(1882-05-09–1962-10-27) 

Eduardo Teodoro dukra. Gimė Krotošin, krikštyta 

katalikų kunigo Vaitkevičiaus Žeimelyje. Jos krikšto 

tėvai buvo Andriejus Montvill (dėdė) ir Karolina 

Rahden (senelė). 

Kurį laika ji gyveno Latvijoje, Dirvaniški dvare. Kai 

jos motina Leontina susirgo ir dėl dalinio paralyžiaus 

tapo prikaustyta prie vežimėlio, Ada prižiūrėjo ją 

Dirvaniški ir organizavo jos laidotuves Aglonoje.

22 Atsigręžimai į praeitį


Ji ištekėjo vėlai, 1927-11-24, už Voldemaro 

Heybert'o. 

19 amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje – 

ketvirtojo pradžioje ji dirbo knygyne Vilniuje. Po to 

persikėlė gyventi į Lenkiją. Iki senatvės dirbo Torunės 

universiteto bibliotekoje. Mirė ir palaidota Torunėje. 

Tetos Ados dėka mes turime kelias senas Rahden'ų 

šeimos albumo nuotraukas. Išdalino jas giminaičiams, 

o Eduardo Leono anūkė rinko ir kopijavo jas. 

Teodoras Eduardas Edmundas 

(1884-08-07–1893-03-19) 

Eduardo Teodoro sūnus. Krikštijo pastorius Šulcas 

liuteronų apeigomis 1885-01-30 Žeimelyje. Krikšto 

tėvais buvo dėdė Edmundas von Rahden ir Luiza von 

Laskowitz (mergautinė pavardė Montwill), taip pat 

dalyvavo baronas Teodoras von Rahden'as (dėdė). 

Jis gimė Karpiškiuose, o mirė ir palaidotas 

Mikitovičiuose (netoli Petrikov-Mozyr, Minsko sritis). 

Marija Leontina 

(1886-06-07–1889-03-06) 

Gimė Šaipiuose, netoli Grūžių. Krikštyta katalike 

Vaškuose. Krikštatėviais buvo Vaclavas Dokalski's 

(dėdė) ir Stefanija Korybut Daškievič (teta). 

Eduardas Leonas 

(1888-01-09–1945-05-03) 

Gimė Šaipiuose. 

Liuteronas. Mirė Panevėžyje. Vedė Niną Maslakovą 

(1890-01-06–1948-10- 26), Mirono Kse- 

Irena Rahden (dešinėje) su tėvais. Grūžiai, 1936 

nofontovičiaus Maslakovo ir Anos Grigorjevnos 

Martykainene dukterį. 

Eduardo Leono tėvas mirė netikėtai, kai Eduardui 

tebuvo 9 metai. Eduardo vaikystė buvo laiminga. Jis 

leisdavo nuostabias atostogas Michalovičių (netoli 

Petrikov Mozyr) giminių dvare. Prie įėjimo vietoj šuns 

buvo grandine pririštas lokys. Vėliau Eduardas mokėsi 

Mintaujoje (Jelgavoje), kur ir priėmė sutvirtinimo 

sakramentą. Iš ten išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo 

Karo Akademiją. Ją baigęs, paskirtas į ketvirtąjį lauko 

batalioną. Sankt Peterburge sutiko būsimą žmoną Niną, 

kuri studijavo jaunų kilmingų mergaičių institute ir 

gyveno kartu su našle motina. Jie tuokėsi 1912-05-14. 

Duktė Irena gimė Sankt Peterburge 1913-09-13. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Eduardas kovėsi 

įvairiuose frontuose. Jį bolševikai buvo įkalinę. 

Eduardas buvo laikomas įvairiuose Sibiro kalėjimuose. 

Jo žmona Nina, kartu su motina ir maža dukrele Irena, 

stengėsi keliauti paskui jį, kad padėtų išgyventi, 

siųsdavo maisto siuntinius. Jos buvo nuvykusios net 

iki Irkutsko ir Krasnojarsko. Užsidirbdavo 

siuvinėdamos, siūdamos. Vėliau draugai klausinėjo 

Eduardo, kodėl nerašo atsiminimų apie tremtį. Jis manė, 

jog taip būsią geriau, nes žmonės niekada nebūtų 

patikėję, kad visa tai iš tikrųjų buvo nutikę. Po kurio 

laiko Eduardą paleido iš kalėjimo. Ji pirmiausia atvyko 

į Latviją (Dirvaniški, taip pat ir Edvardo sesuo Ada), 

o po to 1922-aisias į Grūžius. Eduardo sveikata buvo 

pašlijusi nuo šalčio, drėgmės ir tamsos kalėjime. Jis 

visą laiką turėjo vaikščioti su lazda, sirgo lėtiniu 

bronchitu.


Nina Rahden. Grūžiai, 1936 

Jiems sugrįžus į Grūžius 1922 metais, dvaras buvo 

apgailėtinos būklės. Didieji dvaro rūmai buvo sudegę 

dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išliko mažesnis 

pastatas, kuris tapo pagrindiniu šeimos namu. Ant 

senojo dvaro pamatų buvo pastatytas nedidelis namas 

svečiams ir ūkvedžiui. Tai tas pats namelis, kuriame 

iki mirties 1926 metais gyveno dėdė Teodoras 

(Teodoras Julijus). 

Po Teodoro Julijaus mirties Eduardas pasiūlė broliui 

Leonui grįžti į Grūžius kartu administruoti dvarą. 

Eduardas buvo užsitarnavęs kapitono laipsnį, tuo tarpu 

Leonas (kuris nebuvo įkalintas Sibire) paliko armiją 

būdamas majoru, padaręs išskirtinę karininko karjerą. 

Eduardas tikėjosi, jog kartu su broliu prikels Grūžių 

dvarą. Eduardo ir Grūžių nelaimei, Leonas turėjo kitų 

idėjų. Leonas nenorėjo būti ūkininku. Jo nedomino 

Grūžiai. Tačiau jis norėjo pusės Grūžių turto pinigais, 

kad galėtų vykti į Trakus ir turėti jachtklubą. Eduardas 

labai nusiminė, bet sutiko atiduoti broliui pusės Grūžių 

dvaro vertės sumą. Kadangi jis norėjo išsaugoti Grūžių 

dvarą, privalėjo pasiskolinti pinigų. Kad grąžintų 

skolintus pinigus, jis turėjo dirbti samdomą darbą 

Kaune. Tad tik savaitgaliais ir per šventes grįždavo 

namo į Grūžius. 

Teko įdėti daug triūso, kad dvaras atgimtų. Ninos 

triūso dėka apleisti žemės plotai virto jaukiu parku ir 

sodu. Dvaras pamažu kėlėsi. Deja, įvyko kitas 

finansinis sprogimas. Kaimynas Daugvilovičius 

paprašė Eduardo laiduoti didelę banko paskolą. 

Eduardas pasitikėjo tuo žmogumi ir sutiko. Tačiau 

Daugvilovičiaus ūkiui buvo paskelbtas bankrotas. 

Skolininkas pabėgo iš Lietuvos, o Eduardui, kaip 

laiduotojui, liko Daugvilovičiaus skolos bankui. Tuomet 

Eduardas nusprendė išnuomoti Grūžių žemę didelę 

šeimą turinčiam Garliauskui. Eduardas įsidarbino 

draudimo kompanijoje Panevėžyje ir tik retkarčiais 

atvykdavo į Grūžius su žmona Nina, palikdami ūkvedę 

Adolfinąprižiūrėti namus. 

Kai Eduardo ir Ninos vienintelė duktė Irena ištekėjo 

už Tadeušo Jančevskio 1938 metais ir persikėlė į jo 

namus Blinstrubiškyje, Eduardas galutinai sutiko 

parduoti Grūžius Garliauskui. Gautų pinigų užteko 

sumokėti skoloms, taip pat įsigyti žemės plotui šalia 

Blinstrubiškių dvaro. Toje vietoje ketino su Nina 

pasistatyti namą, kad galėtų būti arti dukters, kai pasens. 

Tačiau šiuos planus sugriovė prasidėjęs Antrasis 

pasaulinis karas. 

Eduardo ir Ninos anūkė Teresa 1940 metais atvyko 

į Panevėžį su seneliais. Vėliau atvyko ir duktė Irena 

su vyru. Jie ten pasiliko iki 1944 metų liepos, kol į 

Lietuvą sugrįžo rusų armija. Irena, Tadeušas ir Teresa 

pabėgę į Vakarus, Vokietijoje pateko į darbo stovyklą. 

Eduardas ir Nina pasiliko Panevėžyje. 1945 metais 

mirė Eduardas, o po trejų ir žmona Nina atgulė 

Amžinojo poilsio. Ištikimoji Grūžių ūkvedė Adolfina 

buvo su jais iki pat mirties. 

Leonas 

(1889–1940) 

Jauniausias Eduardo Teodoro sūnus. Gimė 

Šaipiuose. Liuteronas. Vedė Mariją Hartmann (1893 

–1973), generolo Engero Hartmano ir Olgos Goeldner 

dukterį. Tuokėsi 1912-04-12. Jis padarė išskirtinę 

karinę karjerą, grįžo iš armijos būdamas majoru. 

Nepriklausomos Lietuvos laikais įsigijo jachtklubą 

Trakuose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, stojo 

į Lenkijos armijos gretas. Pateko rusams į nelaisvę ir 

kartu su kitais lenkų karininkais buvo išsiųstas į belaisvių 

stovyklą Kozielske. 1940 metų vasarą kartu su 

tūkstančiais lenkų karininkų sušaudytas netoli 

Smolensko, Katynės miške. 

Kaimynai 

Artimiausi kaimynai buvo Paliepiuose. Ten buvo 

trys seserys: Antanina, Ona ir Julija. Antanina buvo 

energinga, visuomet skubanti. Kita buvo ištekėjusi už 

Juozo Skripkaus, inžinieriaus, gimusio Stungiuose 

(Žagarės apylinkės). Jis gyveno Paliepiuose su žmona 

ir jos dviem seserimis. Jis mirė anksčiau, kol dar 

Eduardas ir Nina tebebuvo Grūžiuose.


Emilijos Rahden amžinojo poilsio vieta Rasų kapinėse 

Karpių šeimyna 

Gyveno Linkaviečių dvare, netoli Linkuvos. 

Felicijonas Karpis (mirė 1932 rugpjūtį) ir jo žmona 

Morta turėjo tris dukteris, kurios draugavo su 

Eduardo ir Ninos dukterimi Irena ir dažnai 

lankydavosi Grūžiuose. Trys dukros buvo: Munia 

(Margarita Aleksandra Elisa von Victingkoff, Martos 

Karp duktė iš pirmos santuokos), Benia (Benita Karp) 

ir Bati (?). Kai Munia ištekėjo už Žilinskio, g. 

5.1.1932 Linkaviečiuose, Eduardas Radhen'as buvo 

svotas, o dailininkas Bielenstein'as paruošė 

dekoracijas, nupiešė individualias korteles kiekvienam 

svečiui. 

Dailininkas Bielenstein'as ir jo žmona taip nuolat 

lankydavosi Grūžiuose. Bielensteino žmona buvo 

Martos Karpienės sesuo. Tapytojas vieną vasarą 

praleido Grūžiuose, restauruodamas seną šeimyninį 

portretą kuris buvo apdegęs prieš Pirmąjį pasaulinį 

karą. Kai kurios Bielensteino akvarelių puošė Grūžių 

dvaro sienas. 

Adolfina Dijokevičiūtė 

Atvyko kaip ūkvedė 1937 metų pradžioje. Dirbo 

už 35 litus per mėnesį. Ji persikėlė į Panevėžį kartu su 

Radenais, kai buvo parduoti Grūžiai. 

Grūžių dvaras 

Originalus didelis medinis dvaro pastatas sudegė 

prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Jis buvo dešinėje 

pusėje liepų alėjos, kuri vedė į Grūžius pagrindiniu 

Linkuva – Pasvalys keliu. Šis namas buvo statytas 

svečiams, tačiau jame gyveno dvaro šeimininkai. 

Dešinėje pusėje stovėjo nedidelis namas svečiams ir 

ūkvedžiui. Šiame name iki mirties 1926 m. gyveno 

Teodoras Julijus. 

Namas, kurį 1922 metais atgavo iš Rusijos per 

Latviją grįžę Edmundas, Nina ir dukra Irena, buvo tik 

devynių kambarių. 

Už Teodoro namo buvo ūkio pastatai gyvuliams, 

derliui. Iš jų tik senasis svirnas išliko iki mūsų dienų. 

Dvare taip pat buvo tvenkinys, už kurio driekėsi laukai. 

Kairėje pusėje nuo pagrindinio pastato driekėsi 

„anglų stiliaus“ parkas su gyvatvorėmis, gėlių 

oranžerijomis, krūmais ir medžiais. Šalia namų augo 

gėlės, o verandoje buvo rengiamos vazoninių gėlių 

ekspozicijos. Kai 1922 metais Edvardas ir Nina grįžo 

iš Rusijos, parkas jau buvo labai apleistas. Ypač Nina 

daug triūsė nenuleisdama rankų, kad apie 1930-uosius 

parkas vėl švytėtų. 

Kapinės 

Takelis nuo vidinio namo įėjimo per parką ir dar 

truputį toliau (Paliepių kryptimi) vedė į mažus giminės 

kapelius ant kalniuko. Tai buvo mėgstama 

pasivaikščiojimo vieta ir kas nors bent kartą per dieną 

ten nueidavo. 

Po Pirmojo pasaulinio karo pirmas čia palaidotas 

žmogus buvo Ana Grigorjevna Maslakova, Ninos 

Rahden motina. Ji mirė 1922 m. liepos 1 dieną, būdama 

70 metų amžiaus. Po ketverių metų 1926 rugsėjį šiose 

kapinėse Amžinojo poilsio atgulė dėdė Teodoras 

(Teodoras Julijus). 

Eduardo ir Ninos anūkė, būdama ketverių metų, 

aplankė kapus 1943 metais. Tuomet ji su motina lankėsi 

pas Ruščikus Paliepiuose. Netrukus po šio vizito 

vandalai stipriai apniokojo kapines. Po 1993 metų spalio 

20 dieną Grūžių bažnyčioje aukotų šv. Mišių Vaškų 

parapijos klebonas jas rekonsekravo. Dabar kapines 

prižiūri Paužuolių šeima.


Algis Balaišis 

Pasvalio krašto vyrai – Lietuvos 

kariuomenės karininkai (1918–1953 metais) 

Antanas Jarašiūnas 

gimė 1914 m. birželio 

1 d. Vytėnų kaime, 

Pušaloto valsčiuje. Baigęs 

Pasvalio P.Vileišio 

komercinę mokyklą stojo 

į Karo mokyklą. 1940 m. 

rugpjūčio 19 d. buvo 

suteiktas pėstininkų 

jaunesniojo leitenanto 

laipsnis ir paskirtas 

inkorporuojamos į Raudonąją 

Armiją Lietuvos 

liaudies kariuomenės 5 

pėstininko pulko būrio vadu, nuo spalio 3 d. paskirtas 

RA 262 šaulių pulko būrio vadu. 1941 m. birželio 14 d. 

Varėnos poligone buvo suimtas ir išvežtas į Norilsko 

lagerį. Ten Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams 

kalėti. 1943 m. gruodžio 19 d. žuvo lageryje. 

Petras Jarašiūnas gimė 1916 m. spalio 18 d. 

Meškalaukio kaime, Joniškėlio valsčiuje. 1937 m. 

baigęs Aukštesniosios technikos mokyklos 

Architektūros skyrių stojo į Karo mokyklą. 1938 m. 

rugsėjo 27 d. suteiktas inžinerijos atsargos jaunesniojo 

leitenanto laipsnis ir paleistas į inžinerijos karininkų 

atsargą. Gyveno Katkūnų kaime, Pasvalio valsčiuje. 

Sovietams okupavus LietuvąNKVD buvo suimtas. 

Jo likimas iki šiol nežinomas. 

Vladas Jozokas (Juozokas) gimė 1920 m. spalio 

20 d. Pasvalyje. 1940 m. spalio 1 d. baigė Karo mokyklos 

aspirantų laidą 

bet dėl politinių motyvų 

(Lietuva jau buvo sovietų 

okupuota) karininko 

laipsnis nebuvo suteiktas 

ir paleistas į karininkų 

atsargą. Būdamas 

Lietuvos laisvės armijos 

(LLA) narys įsitraukė į 

pogrindinę veiklą nukreiptą 

prieš Lietuvos 

okupaciją. Dirbo priešgaisrinės 

apsaugos in 

(Pabaiga, pradžia 2009/1) 

spektoriumi Vilniuje, vokiečių okupacijos metais - 

Eišiškėse. 1944 m. gruodį baigęs vokiečių žvalgybos 

mokyklą vadovavo lietuvių parašiutininkų būriui, kuris 

buvo išmestas Miežiškių apylinkėse. Užmezgė ryšį 

su Vyties apygardos partizanais, kovojusiais 

Panevėžio apskrityje. 1945 m. vasarį, suformavus 3 

LLA Šiaurės apygardą, paskirtas apygardos vado 

pavaduotoju ir štabo viršininku. Nuo 1945 m. 

rugpjūčio 26 d. paskirtas Žaliosios rinktinės vadu 

(slapyvardžiu „Beržas“, Petraitis). Žuvo 1946 m. 

vasario 13 d. kovoje su partizanus apsupusia NKVD 

kariuomene netoli Ažagų Panevėžio apskrityje. 

Antanas Juozapavičius gimė 1872 m. spalio 13 d. 

Švakštonių dvare, Vaškų valsčiuje. Besimokantis 

Rygoje 1905 metais buvo pašalintas iš 6 klasės už 

lietuvybės idėjų skleidimą. 

Dirbo vaistinėje. 

Tartu universitete išlaikė 

provizoriaus egzaminus. 

1915 m. savanoriu stojo 

į Rusijos kariuomenę ir 

buvo pasiųstas į 

Maskvos karo mokyklą 

po kurios baigimo 

tarnavo 57 pėstininkų 

pulke Tverėje. Vėliau 

baigė Gatčinos 

kulkosvaidininkų kursus. 

Dar vėliau tarnavo latvių 6 Tukumo pulke. I pasaulinio 

karo metu mūšyje ties Ryga buvo sužeistas. 1917 

metais poručikas A.Juozapavičius aktyviai dalyvavo 

organizuojant lietuvių karinius dalinius, buvo paskirtas 

Vitebsko lietuvių bataliono vadu. Po bolševikų 

perversmo grįžo į Lietuvą ir 1918 m. lapkričio pradžioje 

paskirtas krašto apsaugos ministro A.Voldemaro 

adjutantu. 1919 m. sausio 25 d. paskirtas 1 pėstininkų 

pulko Alytuje vado padėjėju, o nuo vasario 4 d. laikinai 

ėjo 1 pėstininkų pulko vado pareigas. 1919 m. vasario 

13 d. mūšyje su bolševikais žuvo ant tilto per Nemuną. 

A.Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos 

kariuomenės karininkas, žuvęs nepriklausomybės 

kovose. Jo kūnas tais pačiais metais balandžio 2 d.


perlaidotas iš Alytaus kapinių į bažnyčios šventorių. 

Apdovanotas I laipsnio Vyties kryžiumi (1922 m., 

po mirties), Savanorių medaliu (1930 m., po mirties), 

Čekoslovakijos karo kryžiumi (1926 m., po mirties). 

Petras Jurgaitis gimė 1894 m. vasario 14 d. Stipinų 

kaime, Joniškėlio valsčiuje. 1915 metais baigė Maskvos 

2 praporščikų mokyklą. Dalyvavo I pasaulinio karo 

mūšiuose su vokiečiais. 

Grįžęs į Lietuvą mobilizuotas 

į kariuomenę. 

Nuosekliai buvo skiriamas 

į vis aukštesnes 

pareigas.Dalyvavo 

kovose dėl nepriklausomybės. 

Buvo patekęs 

į lenkų nelaisvę. 1927 m. 

rugsėjo 6 d. paskirtas 9 

pėstininkų Lietuvos kunigaikščio 

Vytenio pulko 

vadu. Kitais metais 

Lietuvos nepriklausomybės 

dienos proga suteiktas pulkininko laipsnis. 1932 

m. birželio 16 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. 

Gyveno gimtajame kaime. 1932 metais buvo išrinktas 

Biržų burmistru. 

Prasidėjus sovietų okupacijai iš pareigų atleistas. 

1941 m. birželio 14 d. šeima ištremta į Sibirą. P. Jurgaitis, 

išvengęs tremties, 1944 metais pasitraukė į Vakarus. 

Vėliau emigravo į JAV. Gyveno Klivlende. 

Dalyvavo lietuvių visuomeninėj e veikloje. Mirė 1959 m. 

kovo 19 d. Klivlende. 

Antanas Kazilevičius gimė 1887 m. birželio 19 d. 

Ustukių kaime, Pasvalio valsčiuje. Baigė Mintaujos 

(vėliau – Jelgava, Latvijoje) realinę mokyklą ir 

komercijos kursus Maskvos komercijos institute. 

Grįžęs į Lietuvą 1918 m. gruodžio 20 d. savanoriu 

stojo į Joniškėlio 

partizanų gretas. 

Suformavus Joniškėlio 

batalioną paskirtas adjutantu. 

1919 m. spalio 

8 d. suteiktas Lietuvos 

kariuomenės kapitono 

laipsnis. Nuo 1919 m. 

gruodžio 10 d., suformavus 

9 pėstininkų 

Lietuvos kunigaikščio 

Vytenio pulką, paskirtas 

I bataliono vadu, vėliau 

– pulko ūkio vedėju. Nuo 1919 m. rugpjūčio 18 d. 

dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir 

lenkais. 1923 metais pakeltas į majorus. Vėliau 

patvirtintas pulko ūkio viršininku, laikinai ėjo pulko 

vado pareigas. 1925 metais pakeltas į pulkininkus 

leitenantus. 1928 m. baigė Aukštųjų Vytauto Didžiojo 

karininkų kursų Bendrąjį skyrių. 1932 m. vasario 1 

d. perkeltas į Karo ligoninę ūkio viršininku. 1933 m. 

gruodžio 14 d. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų 

Administracijos skyrių. 1940 m. gegužės 25 d. 

pakeltas į pulkininkus ir pačiam prašant paleistas į 

atsargą. Dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje Kaune 

direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Išvengęs 

represijų pirmosios sovietų okupacijos metu, 1946 m. 

liepos 23 d. buvo suimtas, tačiau kitais metais gegužės 

14 d. Karo tribunolo išteisintas, nes nebuvo rasta 

jokios užčiuopiamos veiklos prieš sovietus. 

Tardytojams ilgai „kliuvo“ A.Kazilevičiaus užtarnauti 

apdovanojimai – II rūšies Vyties kryžiaus III laipsnio 

(1927), LDK Gedimino III laipsnio (1932) ordinai, 

Savanorių (1929), Lietuvos nepriklausomybės (1928), 

Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliai. 

1947 metais išleistas į laisvę. Mirė 1964 m. birželio 

13 d. Kaune. 

Adolfas Klibas gimė 

1891 m. lapkričio 19 d. 

Pasvalio valsčiuje. Baigęs 

Sankt Peterburgo 

gimnaziją, nuo 1913 metų 

tarnavo Rusijos kariuomenėje. 

1916 metais baigė 

Gori praporščikų mokyklą. 

Grįžęs į Lietuvą, 

1919 m. balandžio 28 d. 

buvo mobilizuotas į Lietuvos 

kariuomenę. Tarnavo 

karininku Šiaulių 

batalione, vėliau – 3 pėstininkų 

Vytauto Didžiojo pulke kuopos vadu. Suteiktas 

leitenanto laipsnis. Dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės 

su bolševikais ir lenkais. Vėliau perkeltas 

į Šaulių sąjungos štabo vyresniojo instruktoriaus 

pareigas. 1923 m. sausio 9–22 dienomis dalyvavo 

akcijoje vaduojant Klaipėdą, buvo sukilėlių 2 kuopos 

vadu. Buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo 

bronzos medaliu. 1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į 

kapitonus. Kitais metais balandžio 9 d. pačiam prašant 

paleistas į atsargą. 

1926 metais priimtas į tarnybą VRM ir paskirtas 

Geležinkelių policijos I eilės nuovados viršininku. Nuo


1934 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Klaipėdos krašto 

pasienio policijos 7 (II eilės) rajono viršininku. Kitais 

metais nuo gruodžio 1 d. paskirtas Pasienio policijos 

Kretingos baro 8 (I eilės) rajono viršininku. 

Sovietams okupavus Lietuvą iš tarnybos atleistas 

ir jau 1940 m. liepos 22 d. suimtas Kretingoje. 1941 m. 

balandžio 9 d. NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas, 

birželio 16 d. išvežtas į Sevpečlagą Komijoje. Kitais 

duomenimis - nukankintas Kretingoje. 

Mykolas Klongevičius 

gimė 1904 m. 

sausio 1 d. Mineikiškių 

dvare, Pasvalio valsčiuje. 

Baigė Šiaulių 

gimnazijos 4 klases ir 

Dotnuvos žemės ūkio 

mokyklos Agronomijos 

skyrių. 1923 m. sausio 

9–22 dienomis savanoriu 

dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 

Buvo apdovanotas 

Klaipėdos išvadavimo 

bronzos medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės 

medaliu. Pašauktas į karo tarnybą stojo į Karo 

mokyklos aspirantų laidą. 1929 m. vasario 19 d. 

suteiktas inžinerijos atsargos leitenanto laipsnis ir 

paleistas į inžinerijos karininkų atsargą. Dirbo Žemės 

ūkio rūmų Pasvalio rajono agronomu ir ūkininkavo 

tėviškėje. Buvo Pasvalio šaulių būrio vadas. 

Sovietams okupavus Lietuvą 1941 m. birželio 14 d. 

suimtas, išvežtas į Rešotų lagerį, ten Ypatingojo 

pasitarimo nuteistas mirti. Nuosprendis įvykdytas - 

sušaudytas. 

Bronius Krivickas 

gimė 1919 m. lapkričio 

17 d. Pervalkų kaime, 

Pasvalio valsčiuje. 

Baigęs Biržų gimnaziją 

nuo 1938 metų studijavo 

Vytauto Didžiojo universitetoFilosofijosteologijos 

fakultete. Nuo 

1944 metų „Kūrybos“ 

žurnalo redakcijos sekretorius 

ir 1944–1945 

metais Biržų gimnazijos 

mokytojas. Redagavo leidinius „Ateitis“, „Studentų dienos“, 

rašė noveles, bendradarbiavo „Naujojoje 

Romuvoje“, „XX amžiuje“. 

Prasidėjus antrajai okupacijai, vengdamas NKVD 

persekiojimo, slapstėsi, vėliau įsijungė į Petro Tupėno 

vadovaujamą partizanų būrį. Kūrė eilėraščius, vertė 

Goetę. 1951 metų rudenį paskirtas Rytų Lietuvos 

(Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės 

dalies viršininku. Redagavo srities leidinius „Laisvės 

kova“ ir „Aukštaičių kova“. Nuo 1951 m. rugpjūčio- 

Vytauto Didžiojo apygardos Žaliosios rinktinės būrio 

vadas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške 

(Troškūnų r.), palaidotas Putiliškių kapinėse (Panevėžio 

r.). 1998 m. gegužės 13 d. suteiktas kapitono laipsnis 

(po mirties). 

Leonas Latonas 

gimė 1894 m. liepos 14 

d. Joniškėlio valsčiuje. 

Baigė 7 gimnazijos 

klases. 1918 m. mobilizuotas 

į Rusijos kariuomenę. 

Grįžęs į Lietuvą 

stojo savanoriu į kariuomenę. 

1919 m. 

gruodžio 16 d. baigė 

Karo mokyklą puskarininkio 

laipsniu su perspektyva 

gauti karininko laipsnį po tarnybos pulke. 

Tarnybą pradėjo 3 pėstininkų Vytauto Didžiojo pulke. 

Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. 

1920 m. balandžio 12 d. suteiktas leitenanto laipsnis. 

Kitais metais tarnybą tęsė Kariuomenės štabo 

Žvalgybos skyriuje. 1922 metais paskirtas Mažeikių 

stoties komendantu, kitais metais – į 6 pėstininkų Pilėnų 

kunigaikščio Margio pulką. 1923 m. balandžio 14 d. 

paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. 

1929 m. lapkričio 13 d. priimtas į tarnybą VRM ir 

paskirtas Rokiškio apskrities policijos nuovados 

viršininko padėjėju. Nuo 1930 m. liepos 1 d. laikinai 

ėjo Pasienio policijos Biržų baro II rajono viršininko 

pareigas. Tarnybos metu Lietuvoje apdovanotas 

Savanorių (1930) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928) 

medaliais. 1931 m. vasario 5 d. paskirtas to paties baro 

II eilės rajono viršininku. 1932 m. vasario 15 d. 

paskirtas Kauno miesto policijos nuovados viršininko 

padėjėju. 

Prasidėjus sovietinei okupacijai iš tarnybos atleistas. 

Gyveno Vilniuje. 1941 m. NKVD suimtas, ištremtas į 

Altajaus kraštą ten suimtas ir išvežtas į Jakutską 

Nuteistas 2 metams. Žuvo kalėjime 1943 m. balandžio 

1 d.


Mykolas Lipnickas 

gimė 1909 m. rugsėjo 

27 d. Talkonių kaime, 

Pumpėnų valsčiuje. 

Baigė Panevėžio gimnaziją. 

Pašauktas į kariuomenę 

stojo į Karo 

mokyklos aspirantų laidą. 

1931 m. spalio 29 d. 


atsargos jaunesniojo 

leitenanto laipsnis ir 

paleistas į pėstininkų 

karininkų atsargą. 

Mokytojavo. Buvo aktyvus 

Šaulių sąjungos narys, skiriamas šaulių kuopos 

vadu. 1936 m. gegužės 10 d. baigė Karo mokyklos 10 

mėnesių atsargos karininkų kursus ir buvo priimtas į 

tikrąją karo tarnybą. Paskirtas į 9 pėstininkų Lietuvos 

kunigaikščio Vytenio pulką būrio vadu. Kitais metais 

gegužės 16 d. žuvo autokatastrofoje. Palaidotas 

Pumpėnų kapinėse. 

Benjaminas Meškelis 

gimė 1909 m. 

balandžio 1 d. Pumpėnuose. 

Baigus Panevėžio 

gimnaziją buvo pašauktas 

į karo tarnybą. Stojęs 

į karo mokyklą ją baigė 

1931 m. spalio 24 d., 

suteiktas artilerijos jaunesniojo 

leitenanto 

laipsnis ir paskirtas į 3 

artilerijos pulką. Tarnavo 

ūkio komandos 

viršininku, pulko 

iždininku, pulko adjutantu. 1934 metais perkeltas į karo 

aviacijos kursus. Už dalyvavimą voldemarininkų maište 

1934 m. liepos 9 d. paleistas į atsargą. Tais pačiais 

metais įstojo į VDU Matematikos-gamtos fakulteto 

Fizikos-chemijos skyrių. Kartu mokytojavo Alytaus 

gimnazijoje. Baigė sklandymo kursus ir įgijo B klasės 

sklandytojo piloto vardą. Buvo skiriamas Alytaus 

savivaldybės ugniagesių komandos viršininku, vėliau 

– vyr. brandmeisteriu. Nuo 1927 metų būdamas šaulių 

sąjungos nariu, 1937 m. paskirtas Alytaus 2 šaulių būrio 

vadu, vėliau – 1 kuopos vado padėjėju. Buvo pakeltas 

į atsargos leitenantus. 

Kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui dalyvavo 

1941 m. Birželio sukilime Alytuje. 1941 m. birželio 23 

d. per tragišką nesusipratimą jo vadovaujamą būrį 

vokiečiai areštavo ir sušaudė. 2000 m. balandžio 19 d. 

pripažintas kariu savanoriu (po mirties). 

Antanas Michelevičius 

gimė 1895m. 

birželio 28 d. Skaistgirių 

kaime, Pušaloto valsčiuje. 

1912 m. baigė 

Panevėžio realinę mokyklą, 

1916 m. – Odesos 

tolimojo plaukiojimo 

jūrininkų mokyklą, suteiktas 

jūrų leitenanto 

laipsnis. Tarnavo Rusijos 

Juodosios jūros ir Baltijos 

jūros karo laivyne. Grįžęs 

į Lietuvą 1918 m. 

gruodžio 18 d. stojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. 

organizavo Pušaloto partizanų kuopą ir jai vadovavo. 

Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. 

1919 m. balandžio 26 d. paskirtas Atskirojo pėstininkų 

mirties bataliono 1 kuopos, su kuria išlaisvino 

Pumpėnus, Vabalninką, Rokiškį, vadu. Buvo paskirtas 

Rokiškio komendantu. Vėliau buvo skiriamas Ašmenos 

(1920), Biržų (1921), Utenos (1922) 

komendantu. 1923 m. paskirtas I karo apygardos štabo 

I (Mobilizacijos) skyriaus viršininku. 1925 metais 

pakeltas į majorus. 1927 m. komandiruotas į Vokietiją 

priimti pirmąjį Lietuvos karo laivą, vėliau pavadintą 

„Prezidentas Smetona“. 1928 m. Nepriklausomybės 

dienos proga suteiktas inžinerijos pulkininko leitenanto 

laipsnis. Tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu 

apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio (1928), LDK 

Gedimino III laipsnio (1931) ordinais, Savanorių (1928), 

Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais, Skautų 

svastikos ordinu (1935), Latvijos išsivadavimo karo 10mečio 

medaliu (1928). Rusijos kariuomenėje – Šv. 

Anos ir Šv. Stanislovo ordinais. 

Sovietams okupavus Lietuvą nuo liepos 30 d. 

įskaitytas į jūrų karininkus ir turėtas laipsnis pakeistas 

į komandoro leitenanto. Kilus karui iš RA pasitraukė. 

1941 m. liepos 14 d. paskirtas laikinai eiti Policijos 

departamento direktoriaus pareigas. 1944 m. 

traukiantis į Vakarus, RA dalinių atskirtas apsigyveno 

Lenkijoje, kur ir mirė 1956 m. vasario 21 d. 

Jonas Misiūnas gimė 1910 metais Valmonių kaime, 

Pušaloto valsčiuje. 1931 metais pašauktas į Lietuvos 

kariuomenę tarnavo husarų pulke, baigė mokomąją 

kuopą. Baigęs privalomają tarnybą, turėdamas viršilos 

laipsnį, tarnavo liktiniu. Yra duomenų, kad kurį laiką


tarnavo Pasienio 

policijos Trakų bare 

eiliniu sargybiniu. 

Prasidėjus Vokietijos–Sovietų 

Sąjungos 

karui ir RA išsidanginus, 

1941–1944 metais 

tarnavo Kauno–Vilniaus 

geležinkelio ruožo Kaugonių 

stoties apsaugos 

viršininku, Kaišiadorių 

policijos vachmistru. 

Generolui P. Plechavičiui 

organizavus Vietinę 

rinktinę, tarnavo joje nuo įkūrimo iki pat 

likvidavimo. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 

1944 m. vasarą organizavo partizanų būrį ir pats jam 

vadovavo. 1944 m. rugsėjį sujungus partizanų būrius 

ir sukūrus Didžiosios Kovos apygardos rinktinę, tapo 

jos vado pavaduotoju ir štabo operatyvinio skyriaus 

viršininku. Žuvus apygardos vadui nuo 1945 m. gruodžio 

1 d. tapo apygardos vadu. Didesniam mobilumui 

ir kovos efektyvumui įsteigė dvi apygardos rinktines: 

rinktinę A, veikusią Trakų apskrityje, ir rinktinę B, 

veikusią Ukmergės apskrityje. Nežinodamas, kad 

pogrindinis Vienybės komitetas įkurtas MGB, 

užmezgė ryšį su Vienybės vadu J. Markuliu ir 

paprašė atsiųsti karininką vadovauti rinktinei. 

Atsiųstas karininkas buvo užverbuotas NKVD 

kalėjime ir pasiuntė J. Misiūną į neva partizanų vadų 

pasitarimą Vilniuje. Ten 1946 m. rugpjūčio 14 d. buvo 

areštuotas, išvežtas į Maskvos kalėjimą ir ten 1947 

m. kovo 11 d. nužudytas. 

1998 m. gegužės 19 d. Prezidento dekretu 

J. Misiūnui (slapyvardis – Žalias Velnias) suteiktas 

pulkininko laipsnis (po mirties). 1999 metais 

apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro 

didžiuoju kryžiumi (po mirties). 

Kazys Navakas gimė 

1894 m. gruodžio 

9 d. Vilkiškių kaime, 

Pumpėnų valsčiuje. 

Baigęs Panevėžio realinę 

mokyklą, 1916 metais 

baigė Tomsko technologijos 

institutą. Mobilizuotas 

į Rusijos 

kariuomenę baigė karo 

mokyklą paporučikio 

laipsniu. 1917 metais 

tarnavo 38 atskirajame 

Sibiro lietuvių batalione. 1919 metais, kaip bataliono 

kuopos vadas, kovojo su bolševikais. Grįžęs į Lietuvą 

1920 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 

Atsargos batalione, perkeltas į Karo mokyklą dėstė 

statutus, fortifikaciją, topografiją. 1923 metais dalyvavo 

Klaipėdos išvadavime, apdovanotas Klaipėdos 

išvadavimo bronzos medaliu. Po Čekoslovakijos 

intendantų akademijos baigimo 1925 metais paskirtas 

I karo apygardos intendantu. 1927 m. suteiktas 

pulkininko leitenanto laipsnis. 1930 m. rugpjūčio 22 d. 

paskirtas kariuomenės intendantu, tais pačiais metais 

suteiktas pulkininko laipsnis. 1937–1939 metais daug 

kartų ėjo kariuomenės tiekimo viršininko pareigas. 1937 

m. vasario 16 d. suteiktas brigados generolo laipsnis. 

Buvo Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos 

narys, valdybos vicepirmininkas, Lietuvos Šaulių 

sąjungos garbės narys. 

Tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu buvo 

apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio (1931), LDK 

Gedimino III laipsnio (1928) ordinais ir daugeliu 

medalių. 

Sovietams okupavus Lietuvą iš tarnybos atleistas. 

Gyveno savo ūkyje. Vokiečių okupacijos metais, 

paskelbus registraciją į Lietuvos SS savanorių legioną, 

buvo tarp pačių pirmųjų savanorių. 1944 m. rugpjūtį 

stojo į Tėvynės apsaugos rinktinę. Po nesėkmės Sedos 

kautynėse su RA ir traukiantis į Vakarus, sovietų kariuomenei 

atkirtus atsitraukimą, pasiliko Lenkijoje, kur 

1945 m. balandžio 2 d. mirė. 

Petras Paltarokas 

gimė 1908 m. liepos 10 

d. Vienžindžių kaime, 

Joniškėlio valsčiuje. 1931 

m. spalio 24 d. baigė 

Karo mokyklą artilerijos 

jaunesniojo leitenanto 

laipsniu, paskirtas į 3 

artilerijos pulką. 1935 

metais suteiktas leitenanto 

laipsnis. 1939 

metais baigė Prancūzijos 

Fonteblo artilerijos mokyklą. 

Tais pačiais metais Kariuomenės dienos proga 

suteiktas kapitono laipsnis. 

Sovietams okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos 

kariuomenę, buvo paskirtas RA 615 artilerijos pulko 

ryšių viršininku. Kilus karui iš RA pasitraukė. Artėjant 

antrajai sovietinei okupacijai subūrė vietinius vyrus į 

partizanų būrį, nuo 1945 m. gegužės – Algimanto 

partizanų junginį. Dalyvavo daugelyje kautynių. Po 

kautynių Uniūnų kaime, Linkuvos valsčiuje, kai žuvo


22 partizanai, pasitraukė į Rygą ir gyveno svetima 

Ruko pavarde. 1947 m. suimtas. 1948 m. birželio 5 d. 

MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams, 

išvežtas į Norillagą. 1953 m. aktyviai dalyvavo Norilsko 

kalinių sukilime. Paleistas 1972 m. gruodžio 9 d. be 

teisės gyventi Lietuvoje. Vėliau gyveno Lietuvoje 

nelegaliai. Mirė 1988 m. rugpjūčio 25 d. Kaune. 

1999 m. balandžio 27 d. pripažintas kariu savanoriu 

(po mirties). Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino 

Komandoro kryžiumi 1999 m. (po mirties). 

Kazys Pažemeckas 

gimė 1915 m. gruodžio 

9 d. Smilgių kaime, 

Daujėnų valsčiuje. 1930 

m. mokėsi Pasvalio ir 

Biržų gimnazijose. 

Pašauktas į Lietuvos 

kariuomenę stojo į Karo 

mokyklą. 1936 m. rugsėjo 

15 d. buvo suteiktas 

pėstininkų jaunesniojo 

leitenanto laipsnis. Paskirtas 

į 7 pėstininkų 

Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulką būrio vadu. 

Po trejų tarnybos metų suteiktas leitenanto laipsnis. 

Kitais metais sausio 30 d. perkeltas į besiformuojančią 

Vilniaus komendantūrą ir paskirtas būrio vadu. 

Sovietams okupavus Lietuvą ir likviduojant jos 

kariuomenę, buvo paskirtas RA 215 šaulių pulko būrio 

vadu. Prasidėjus Vokietijos–sovietų karui iš RA 

pasitraukė ir jau nuo liepos 12 d. pradėjo tarnybą 

Vilniaus įgulos 1 apsaugos pulke. 1944 m. vasarį 

prasidėjus registracijai stojo į Vietinę rinktinę ir buvo 

paskirtas kuopos vadu. Po antrosios sovietų okupacijos 

nuo 1945 m. pavasario įsijungė į ginkluotą rezistencinę 

kovą. Buvo Šiaurės Lietuvos sąjungos, kovojusios 

Šiaulių ir Biržų apskrityse, partizanų būrio vadas. Žuvo 

1945 m. gegužės 5 d. ties Telžių kaimu, Pasvalio 

valsčiuje. 

Kazys Patkevičius 

gimė 1899 m. lapkričio 8 

d. Pasvalyje. 1916 m. 

baigęs Biržų gimnazijos 

5 klases mokytojavo. 

1919 m. savanoriu stojęs 

į kariuomenę, tarnavo 

Panevėžio apsaugos 

batalione. Dalyvavo 

nepriklausomybės 

kovose su bolševikais ir 

lenkais. Buvo sužeistas. 

Bataliono vadovybės pasiųstas mokytis į Karo 

mokyklą, ją baigė leitenanto laipsniu 1921 m. gruodžio 

18 d. ir buvo paskirtas į 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus 

Mindaugo pulką. 1923 metų pradžioje pasižymėjo 

kovoje su lenkų partizanais neutralioje zonoje ties 

Širvintomis. Buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus V 

laipsnio ordinu (1923). Nuo 1926 metų tarnavo 

Lietuvos Šaulių sąjungos Panevėžio rinktinės vadu. 

1929 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1933 m. 

apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. 1935 

m. suteiktas majoro laipsnis ir dėl sveikatos problemų 

paleistas į atsargą. Gyveno gimtajame Pasvalyje, 

vadovavo Pasvalio šaulių kuopai. 

Prasidėjus sovietų okupacijai mokytojavo Pasvalyje. 

1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas, ištremtas į Rešotų 

lagerį. 1943 m. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti. 

Sušaudytas 1943 metais. 

Kazys Povilionis 

gimė 1907 m. gruodžio 

18 d. Gudgalių kaime, 

Vaškų valsčiuje. 1928 

metais pašauktas į 

kariuomenę baigė Karo 

mokyklos aspirantų laidą 


atsargos leitenanto 

laipsnis ir paleistas į 

pėstininkų karininkų 

atsargą. Nuo 1936 metų 

ėjo kuklias Pašvitinio 

policijos nuovados vyresniojo policininko pareigas. 1941 

m. birželio 16 d. suimtas, išvežtas į Rešotų lagerį. 1942 

m. Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti. Tais pačiais 

metais sušaudytas. 

Petras Rutkauskas 

gimė 1894 m. rugpjūčio 

5 d. Pazūkų kaime, 

Pušaloto valsčiuje. Baigęs 

Panevėžio realinę 

gimnaziją, studijavo 

Tartu universitete 

veterinariją. 1918 m. 

savanoriu stojo į 

Pušaloto partizanų būrį, 

vėliau tarnavo partizanų 

mirties batalione, nuo 

1919 m. birželio 20 d. 

pavadintame Joniškėlio 

batalionu (vėliau – 9 

pėstininkų Lietuvos


kunigaikščio Vytenio pulkas). Dalyvavo nepriklausomybės 

kovose su bolševikais. 1920 m. suteiktas 

karo valdininko laipsnis ir nuo 1921 m., kaip KAM 

stipendininkas, baigė Tartu universitete veterinarijos 

studijas. Paskirtas 2 ulonų pulko veterinarijos gydytoju, 

suteiktas veterinarijos leitenanto laipsnis. 1926 m. 

pačiam prašant paleistas į atsargą. Dirbo taikingose 

veterinarijos gydytojo pareigose. Už savo nepriekaištingą 

darbą apdovanotas Vytauto Didžiojo V 

laipsnio ordinu (1931), Savanorių (1928), Lietuvos 

nepriklausomybės (1928) medaliais. 

1941 m. birželio 17 d. suimtas, išvežtas į Tomsko 

sritį, kur 1943 m. balandžio 21 d. žuvo. 

Kazys Svilas gimė 1892 m. kovo 4 d. Deglėnų 

kaime, Pušaloto valsčiuje. 1915 metais baigęs 

Panevėžio mokytojų seminariją mobilizuotas į Rusijos 

kariuomenę. Kitais metais baigė Čiugujevo karo 

mokyklą praporščiko laipsniu ir tarnavo karininku. Jam 

buvo suteiktas poručiko laipsnis, apdovanotas Šv. 

Stanislovo III laipsnio kryžiumi. Prasidėjus tautinių 

dalinių kūrimuisi tarnavo Lietuvių atskirajame batalione 

Rovne. Grįžęs į Lietuvą stojo savanoriu į Lietuvos 

kariuomenę, suteiktas kapitono laipsnis. Dalyvavo 

nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais. 1920 

m. lapkritį buvo paskirtas Lietuvos karo atstovu 

Rusijoje. Jo dėka buvo pradėta garsioji „Sacharino 

byla“, užkirtusi kelią stambiai kontrabandai. Vėliau 

tarnavo 2 pasienio pulko 

bataliono vadu. Jo 

batalionas saugojo sieną 

su Latvija. Išformavus 

sienos apsaugos pulkus, 

tarnavo Generaliniame 

štabe. Buvo suteiktas 

majoro laipsnis. Iš 

kariuomenės išleistas 

kaip reikalingas VR 

ministerijai nuo 1926 

metų tarnavo Ežerėnų 

apskrities viršininku, 

vėliau paskirtas eiti 

policijos inspektoriaus 

pareigas. Nuo 1933 metų pradėjo vadovauti Piliečių 

apsaugos departamentui (PAD). 1935 m. sausio 1 d. 

PAD pertvarkius į Policijos departamentą, tapo to 

departamento pirmuoju direktoriumi. Jam vadovaujant 

Lietuvos policija daug nusipelnė kovodama už Lietuvos 

piliečių ramų gyvenimą. Už nuopelnus Lietuvai 

K. Svilas apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio 

(1934) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III 

laipsnio (1939) ordinais bei daugeliu medalių. 

Prasidėjus sovietų okupacijai 1940 m. birželio 22 d. 

iš tarnybos atleistas, po kelių dienų suimtas, išvežtas į 

Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur 1943 m. rugpjūčio 9 d. 

sušaudytas.

Veteranas, 2009. Vido Dulkės nuotrauka


Ksaverija Skujienė 

Raubonių vandens malūnas, vilnų karšyklaverpykla 

Keliaudami pagrindiniu plentu Pasvalys–Biržai ir 

pasukę kairėn į Raubonių kaimą, asfaltuotu keliu 

nusileisite į Tatulos upės slėnį. O štai ten jus pasitiks 

unikalus pastatas – Raubonių vandens malūnas, 

karšykla-verpykla. Pastatas senas, kaip ir jo šioje 

vietoje atsiradimo istorija. 

1777 m. vasario 27–kovo 20 d. atliktoje Upytės 

pavieto liustracijoje 1 įregistruoti du Krinčino parapijai 

priklausantys vandens malūnai, esantys Pamūšyje, ant 

Tatulos upės. Abu šie malūnai priklausė Rusijos 

kariuomenės generolui Sakeniui 2 , kuris tuo metu valdė 

Raubonių dalį, priklausiusią Krinčino parapijai, kuri 

dokumentuose įvardijama kaip Rauby 3 . Detalesnių 

žinių apie šį vandens malūną nerasta. 

1784 m. padarytame išsamiame geografiniame 

Krinčino parapijos apraše, kurį, Vilniaus vyskupui 

Ignotui Masalskiui nurodžius, atliko kunigas klebonas 

Jonas Jeronimas Šarkevičius 4 , minima, kad „vienas 

malūnas jo mylistos pono generolo Sakieno Raubonyse 

ant Tatulos upelio. Kitų įrenginių, tiek vandens, tiek ir 

vėjo, nei senovinių vietų, nei to, kas būtų susiję su 

gamtos mokslais, nėra.“ Manoma, kad šis vandens 

malūnas buvęs medinis ir stovėjęs Tatulos pakrantėje, 

varomas šios upės vandens. Malūnas buvo privati 

Raudonpamūšio dvaro pono nuosavybė. 

Tais laikais malūnai buvo įsteigti dvarininkų ir 

naudojami dvaro bei jo apylinkių gyventojų reikmėms. 

Laikui bėgant nuolat keisdavosi ir šio malūno savininkai. 

Nėra jokių abejonių – toje vietoje jau nuo seno 

stovėjęs vandens malūnas. Kada tiksliai buvo 

pastatytas dabartinis Raubonių vandens malūnas, 

pasakyti sunku. Kai kur minima, kad jo statybų pradžia 

buvusi 1870 m., juolab kad „apie tokią statybos datą 

kalba malūno architektūra, statybinės medžiagos ir 

technika“ 5 . 

Pirmasis šio malūno savininkas, o kartu ir jo 

statytojas, buvo vokietis Jonas Ribbe (vietinių vadintas 

Ribų). Kiek jam tai kainavo ir kas paruošė statybos 

projektą ir panašiai – nežinoma, tačiau, manoma, visa 

jo statybinė medžiaga buvusi suvežta iš netolimų 

Raubonių vandens malūnas. Tolumoje – J. Ribbe dvarvietė. Apie 1929 m.


vietovių. Statant šį mūrinį malūną visą darbą nudirbo 

kaimo valstiečiai, tuo metu priklausę ponams (Ropams, 

Klopmanams). 

Iš įvairių dokumentų galime matyti J. Ribbe buvus 

turtingą: turėjęs savo dvarelį ant kalno 1921 m. 6 , jam 

priklausę nemažai žemės, esančios ne tiktai pietiniame, 

bet ir šiauriniame Tatulos krante, kurią po mirties jis 

perleidęs savo sūnui Artūrui Ribbe 7 . 1923 m. Raubonių 

malūno priestate gyveno 27 gyventojai. 8 

Iš jo 1933 m. ūkininkas Vaitaitis nusipirko 43 ha 

žemės ir ant kalno stovėjusią sodybą – vienkiemį. Ema 

Vaitaitytė-Zakrienė pasakoja, kas pats A. Ribbe 

negyvenęs Raubonyse: „Čia gyveno ir viską tvarkė 

Balčiūnas su žmona ir dviem sūnumis – Kazimieru ir 

Mykolu. Malūne dirbo Klemensas Motiejūnas“. 

Jono Ribbe vandens malūnas buvo kompleksinis: jį 

sudarė tvenkinys, vandens kanalas ir pastatas – dviejų 

aukštų, raudonų plytų mūro, netinkuotas. Šalia jo, 

dešinėje, priestatas. Perdangos, pertvaros – iš medžio, 

stogas dengtas čerpėmis. Pamatai suręsti iš akmenų 

ir plytų 9 . Žemiausioje pastato dalyje įrengtos dvi 

metalinės turbinos. Kanalo dalis (prie pastato) 

suformuota iš akmenų mūro. Pastatą ir tvenkinį skyrė 

keliukas su mediniais tilteliais. Malūno kiemo fasade 

ties viduriu buvę laiptai į antrą aukštą, į karšykląverpyklą. 

Vėliau panaikinti, dabar likusios tik neaiškios 

žymės sienoje. Vėlesniais laikais įėjimas į karšykląverpyklą 

buvo padarytas iš kiemo pusės, taip išlikę iki 

dabar. Yra išlikęs ir medinis balkonas su stogeliu bei 

medinis skridinys grūdų maišams pakelti į antrą aukštą 

pastato pietinėje pusėje. 10 

Malūnininkas Klemensas Motiejūnas (nuotraukos viduryje). Apie 1937 m. 

Buvo pastatyta didelė, erdvi arklidė su tvartu, kurio 

didžioji dalis dabar yra nugriauta, o likusioje dalyje 

dabartiniai malūno gyventojai įsirengė tvartelį, tačiau 

yra išlikę visi pamatai, kurie žymi visą buvusį ūkinį 

pastatą, kuris taip pat buvo raudonų plytų, dengtas 

čerpėmis kaip ir malūnas. 

1931 m. mirus Jonui Ribbe, jo sūnus Artūras po 

truputį pradeda parduoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą: 

kaip minėta, 1933 m. iš jo sodybą nusiperka Vaitaitis, 

1935 m. Jonas Genys, o apie 1936–1938 metus 

Raubonių vandens malūną pardavė žydui Zivui (kitur 

- Zyvei, Zilui), kuris Pasvalyje taip pat turėjo malūną. 

Zivas nusprendė praplėsti verslą ir 4 dešimtmečio 

pabaigoje malūno antrame aukšte įrengė vilnų karšyklą 

ir verpyklą. Buvo atvežti galingi angliški ir švediški 

įrenginiai: karštuvai, verpimo mašina, transmisijos, 

turbinos 11 . Tačiau Zivas, prasidėjus Antrajam pasauliniam 

karai, buvo išvežtas ir sušaudytas (manoma, kad 

Biržuose), o malūnas 1940 m. nacionalizuotas. 

Malūnininkas Klemensas Motiejūnas buvo 

vadinamas „glauniausiu meistru“. Kaip prisimena jo 

sūnus Pranas Motiejūnas, malūnininkas kaime buvo 

labai gerbiamas žmogus. 1944 m. malūnas priklausė 

Biržų apskričiai, Pasvalio valsčiui, Medinių dvarui, kaip 

šalutinė įmonė. „Buvo jau pasibaigęs karas, kai 

ateidavo pas jį [Klemensą] ūkininkai ir prašydavo 

sumalti grūdus. Jis raktus turėjo, tai žmonėm ir 

padėdavo“. Apie malūną jis pasakoja taip: „Buvo 

vandens malūnas ir turėjo švedišką variklį. Maldavo 

tada, kai prisirinkdavo daug vandens. Vandens telkinys 

būdavo sudaromas taip: kirsdavo alksnius nuo Tatulos 

upės, vežė iš „motiejūnynės“ molį, tada 

klodavo alksnius, dėdavo molį ir taip 

darydavo užtvanką. Buvo medinis 

tiltelis, o po juo išmūrytos „spunkos“ 

(šliuzai vandens lygiui reguliuoti – aut. 

past). Kai vandens nebūdavo, leisdavo 

motorą. Buvo piklis, dvejos girnos, bet 

nebuvo valcų, jie atsirado daug vėliau. 

Girnos buvo pakeltos ant pastolių, bet 

ne ant žemės. Girnas išplakdavo pats 

malūnininkas, plaktukais iškaldavo 

ruožus ir liedavo girnas kanifolija. 

Plakdavo tik maloniąją dalį“. 

Apie tai, ar karo metais malūnas, 

karšykla-verpykla oficialiai veikė, nėra 

žinoma. Vietiniai užsimena, kad 

pastatas išlikęs, nes neveikė – nedegė 

šviesos, tad jo ir nebombardavo.Tačiau 

malūnininkas Klemensas Motiejūnas 

dar gyveno Raubonyse, netoli


Malūno vedėjo K. Motiejūno amato kortelė, išduota 1944 m. 

kovo 29 d. 

malūno.Yra žinių, kad 1943 m. malūnas dirbo, veikė ir 

1944 m.Tuo metu buvo išduota „Amato kortelė“, kurioje 

rašoma: „Šis pastatas priklausė Medenių dvaro 

malūnui, kuri yra įrašyta į amatų kartoteką, kaip 

malūnininkų amato šalutinė įmonė, verslavietė – Biržų 

Karšimo mašina, vos ne šimto metų senumo 

ap. Pasvalio v. Rauboniai, šios įmonės vedėjas – 

Motiejūnas Klementas gimęs 1889 m. Gruodžio 14 d.“ 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, malūnas 

vėl ėmė veikti. Malūne už darbą atsiskaitydavo rubliais. 

Verpykloje būdavo imama ir dalis pristatytų vilnų 

(prievolė), ir atsiskaitoma pinigais. 

Pokario metais buvo išleistas tvenkinys, išardyta 

užtvanka, išplatintas kelias. Kanalas užpiltas, o turbinų 

duobės anga užmūryta l2 . Malūno įrenginiams energiją 

iki pat uždarymo 1985 m. tiekė elektriniai varikliai. 

Trumpai apie grūdų malimą: malūno turbinas suko 

Tatulos vanduo. „Malūne valcavo kviečius, o pareguliavę 

girnas, sumaldavo ir manų kruopų. Labai įdomu būdavo 

stebėti, kaip specialus prietaisas maišus užnešdavo į antrą 

aukštą. Antrame aukšte buvo keturkampis „piltuvas“, 

kur suberdavo grūdus, o miltai per specialias angas į 

pririštus maišus byrėdavo pirmame aukšte. Malūnas 

veikė nuolat, o norinčių susimalti grūdus netrūkdavo, 

susidarydavo vežimų eilės“ 13 (iš Nelės Narbutaitės- 

Gricienės prisiminimų). Girnos čia nustojo suktis 1985 

metais ir retai kas bevadina tą gražų raudono mūro 

pastatą malūnu. 14 

Pastate likusi vilnų karšykla-verpykla darbo 

stygiumi nesiskundė: į ją atvykdavo žmonės ne tik iš 

aplinkinių kaimų, bet ir atokesnių miestelių (Saločių, 

Kiemėnų). O Antanas Stapulionis pirmą kartą 

Raubonių karšyklą-verpyklą pamatė 1946 metais. 

„Tada man buvo 16 metų iš Pušaloto į Raubonis vilnas 

vežėme arkliniu vežimu. Kokią didžiulę eilę pamatėme! 

Tik po mėnesio buvo suverptos vilnos“, – savo pirmutinį 

įspūdį apie Raubonis prisiminė A. Stapulionis. 15 

Daugeliui senųjų rauboniečių bei jų tėvų čia yra 

tekę dirbti. Raubonietis Vilius Narbutas pasakoja: 

„Mano pirmoji darbo knygutė buvo išduota Raubonių 

karšykloje. Dirbau vilnų karšėju, 

prie trijų mašinų: dvi buvę vilnų karsimo 

ir viena kedenimo. Čia teko dirbti 

dvejus metus. Esu patyręs ir traumą – 

man buvo sužalota ranka, teko ją rimtai 

gydyti“. Anot V. Narbuto, malūne ir 

karšykloje-verpykloje buvo įrengtas 

elektrinis apšvietimas, kurio kaime 

nebuvę. 

Jonas Miliauskas, dirbęs karšėju 

Raubonių karšykloje-verpykloje 1950– 

1951 m., prisimena, kad šis pastatas 

priklausęs jau profkombinatui. 

Darbuotojai nuolat keisdavosi. Tuo 

metu verpėjais dirbo Vladas Grigonis, 

Povilas Narbutas, Kazimieras 

Balčiūnas, Gubertas Motiejūnas.


Karšėjais – Vilius Narbutas, Bronius Valiūnas. 

Anot Onos Genytės-Klivickienės, pačioje 

verpykloje dirbdavo trys žmonės. Būdavo viena, kartais 

dvi pamainos. „Pirmoji iš visų karšykloje-verpykloje 

stovėjusių mašinų buvo kratomoji. Antroji – vatinė, joje 

vilnos būdavo paruošiamos verpimui. Trečiasis 

įrenginys buvo knatinė“. Anot O. Klivickienės, „nuo 

knatuotojo priklausė viskas. Labai jautrių rankų reikėjo. 

Jei nevienodai išsklaidysi vilnas – bus nevienodas 

siūlas“. Lygių siūlų reikėdavo milo audimui. O vilnonių 

siūlų reikėjo pirštinėms, kojinėms ir megztiniams 

megzti. Iš vilnonių siūlų audė milą, o iš vilnos ir 

medvilnės, vadinamos bovelna, audė čerkesus. Iš milo 

ir čerkesų siūdindavosi viršutinius drabužius. 16 

Malūno, vilnų karšyklos-verpyklos vedėjais dirbo 

Gabnys, Zalensas, Stabinis, o po jų malūnui vadovauti 

ir dirbti paskirti Albertas ir Valentina Rabašauskai (ilgą 

laiką jie gyveno malūno priestate, kaip ir kiti 

darbininkai). „Į Raubonis atsikėliau 1967 metais, o 

karšykloje-verpykloje išdirbau net dvidešimt dvejus su 

puse metų. Tada ji priklausė buitinio gyventojų 

aptarnavimo kombinatui. Sunkus buvo darbas, o 

uždirbdavau tik po 40 rublių per mėnesį“, – dalijosi 

prisiminimais B. Rožėnas. 17 Ir jo žmona Stanislava 

1 LVIA, f. SA, b.3347,1, 1–4 

2 Krinčius A., Krinčino kasdienybė: šis tas iš praeities, 

Krinčino savilaida, 2008 m., 29 p. 

3 

LVIA, f. SA, b.3347,1,1–4 

4 

Krinčius A., Krinčino kasdienybė: šis tas iš praeities, 

Krinčino savilaida, 2008 m., 29 p. 

5 

Kultūros paveldo objekto, patenkančio į Lietuvos 

Respublikos Vyriausybės 1990-12-11 nutarimo Nr. 375 

veiksmo sferą, paminklosauginės ekspertizės aktas, 1992- 

12-14//1 p. 

6 

Planas. Susiskaldymo viensėdžiai žemės Biržų – 

Pasvalio apskrit. Krinčino valsčius. 

7 

Lietuvos Respublikos, Biržų apskrities Ipotekos įstaiga, 

1938 metais pripažinimo aktų knygos pirmykštis 

išrašas, 145–1461 p., 387 Nr. 114//1 p. 

ilgus metus čia dirbo linkuotoja, karšėja. Vėliau kartu 

su vyru įsidarbino žemės ūkio bendrovėje „Mūša“. 

1980 metais iš Rabašauskų pareigas perėmė Petras ir 

Veronika Kvedarai. Petras dirbo knatuotoju, o Veronika 

priiminėjo užsakymus, 1991 metais ji išėjo į pensiją, 

savo pareigas perleisdama dukrai Irenai. 1991 m.– 

1993 m. vilnų karšykla ir verpykla priklausė Pasvalio 

valstybinei buitinių paslaugų įmonei. Nuo 1995 m. 

liepos 23 d. perregistruota į UAB „Raubonių verpykla“, 

kuri priklausė Pasvalio rajono savivaldybei. 1997 m. 

birželio 13 d. karšykla-verpykla uždaryta ir tapo 

valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros 

paminklu. 

Dabar buvusiame malūno karšyklos-verpyklos 

priestate gyvena žmonės. „Laikas ir nešeimininkiška 

pastato eksploatacija pridarė nemažai žalos – 

dėl kiauro stogo papuvo dalis perdangų, konstrukcijų. 

Pradėjo trūkinėti sienos, pastatas nugyventas, 

labai apleistas“. 18 . Norisi tikėti, kad šiam pastatui dar 

ateis geresni laikai – bus imtasi renovacijos, sutvarkyta 

aplinka, įstiklinti išdužę (ir išdaužyti) langai. „Stovi 

malūnas prie kelio...“ – dainuojama dainoje. Taip, stovi 

ir laukia permainų, o ar jos bus geros, ar blogos – 

pamatysime... 

8 

Akiras-Biržys, Lietuvos miestai ir miesteliai, T. 2, 212 p. 

9 

Kultūros paveldo objekto...// 1 p. 

10 

Ten pat. 

11 

„Darbas“, Raubonių karšyklos ir verpyklos 

įrenginiams daugiau nei šimtas metų. 2000 m. gegužės 23 d., 

Nr. 58 (7080), 2 p. 

12 

„Darbas“, Unikalus paminklas. 1993 m. vasario 20 d., 

Nr. 12, 3 p. 

“„Šiaurietiški atsivėrimai“, 2008/2 (25), 44 p. 

14 

Ten pat. 

15 

„Darbas“, „Kas atgaivins Raubonių malūną?“ 2009 

m. sausio 31 d. 

16 

Stanislava Kirailytė, Giminės istorija (apybraiža), 2000 

m., 37 p. 

17 

„Darbas“, 2009 m. sausio 31 d., „Kas atgaivins Raubonių 

malūną?“ 

18 Kultūros paveldo objekto... 3 p.


Genovaitė Jusaitienė 

Išgyventi padėjo daina ir šokis 

Pirmoji baimė, visam gyvenimui sugniužinusi 

pasitikėjimą žmonėmis, į mano ir bendraamžininkų 

širdis atėjo 1941 m. birželio 14 d. rytą. Mes, vienuolikamečiai, 

tik prieš dvi dienas baigę Ąžuolpamūšės 

pradžios mokyklą (keturis skyrius), skubėjome atsiimti 

mokyklos baigimo pažymėjimų ir atsisveikinti su 

griežtu, bet mus labai mylinčiu mokytoju Jonu 

Janušoniu. Deja, deja! Prie mokyklos mūsų niekas 

nelaukė, išsigandę stovėjome mokyklos kieme, taip 

išmindžiotame mūsų kojelių, kad net žolelė neaugo. 

Mokytojo brolis atskubėjęs pranešė: mokytoją išvežė 

rusai. Kai pro duris išėjo išsigandusi, juoda skarele 

apsigaubusi mokytoja Liucija Kupinskaitė, išvežto 

mokytojo sužadėtinė, mus sukaustė siaubas. Ji atidavė 

mums mokyklos baigimo pažymėjimus. Vėliau 

sužinojome, kad tą naktį 35 Pasvalio krašto mokytojus 

išvežė į įvairias Sibiro vietas. 

Toliau mokiausi Krinčino mokyklos penktame ir 

šeštame skyriuose, ir baigėme ją tik penki mokiniai: 

Leonas ir Algis Paškevičiai (Krinčino policininko 

Tautiniais rūbais pasipuošusios kaimo merginos 

sūnūs), Valašinas, Petronėlė Vendelskytė iš Petriškių 

ir aš, Genovaitė Maslauskaitė iš Pajiešmenių kaimo. 

Tik penki iš viso valsčiaus! Tai buvo vokiečių 

okupacijos metai. Vokiečių beveik nematėme, tik 

geležinkeliu pro tėvų sodybą važiuodavo kariuomenės 

ešelonai. Tėveliai privalėdavo atiduoti grūdų, mėsos ir 

kitas prievoles. 

Saviveiklininke tapau jau pirmaisiais mokslo 

metais – antrame skyriuje rengiant 1939 m. Vasario 

16-osios programą (pirmame skyriuje nesimokiau, 

nes mokėjau skaityti, skaičiuoti ir šiek tiek rašyti). 

Prisimenu, kaip matutė pasiuvo baltą palaidinukę ir 

tamsų sijonėlį. Kadangi eidavome apsiavę naginėlėmis 

ar kaliošėliais, scenoje šokome ir dainavome 

apauti baltomis vilnonėmis kojinėlėmis. Klasė ir 

vestibiulis buvo prisikimšę tėvelių, vyresniųjų brolių 

ir seserų. Labai jaudinausi, nes turėjau deklamuoti 

pagrindinį eilėraštį. Už viską mokytoja L. Kupinskaitė 

tik gyrė, pavaišino saldainiais, kurių parduotuvėse 

nebuvo.


Jau Krinčine ruošdavome Naujųjų metų vakarėlius. 

Mergaitės būdavo papuoštos tautiniais rūbeliais, o 

berniukai ryšėjo tautines juosteles prie baltų marškinėlių. 

Labai susikaupę šokome „Kalvelį“, „Kubilą“, 

„Bitutę“ ir kitus liaudies šokius. Ir šioje mokykloje 

tėveliai labai gausiai rinkdavosi į mūsų šventes. 1943 

m. įstojusi į Pasvalio gimnaziją, kurioje mokiausi trejus 

metus, saviveikloje nedalyvavau, nes į gimnaziją 

kasdien vaikščiojau pėsčiomis iš Pajiešmenių kaimo. 

Sunku buvo mokytis, nes teturėjau tik vieną vokiečių 

kalbos vadovėlį. Kitų knygų ateinantiems iš kaimo 

vaikams neduodavo, nes jų stigo. Mieste dalinosi 

knygomis 2–4 mokiniai. Labai dažnai sirgdavau 

peršalimo ligomis, buvo liūdna, kad mano pažymiai tokie 

prasti. Tik matematika sekėsi geriau, nes uždavinius 

nusirašydavau per pertraukas. Klasėje buvo 45–47 

mergaitės, todėl auklėtoja apie mūsų vargus mažai 

žinojo. Be to, tai buvo karo ir baisūs pokario metai. 

Nuo 1946 m. rugsėjo vidurio, brolio Vlado globojama 

ir su juo gyvendama, tęsiau mokslus Radviliškio 

gimnazijoje. Labai stengiausi išmokti visas pamokas. 

Klasės mergaitės buvo draugiškos ir nuoširdžios, tuo 

tarpu Pasvalio gimnazijoje turtuolių ar inteligentų bei 

tarnautojų dukros su mumis, varganomis kaimų 

mergaitėmis, net nedraugaudavo. 

Jaunosios šokėjos, viduryje jų vadovė – Genovaitė Maslauskaitė-Jusaitienė 

Po tinklinio varžybų 

Po trijų mėnesių Radviliškio gimnazijoje labai 

atgijau, tapau klasės seniūne ir pirma ar antra mokine 

pagal pažangumą. Čia jau mokytojai saviveiklininkams 

mažai padėdavo, kiekviena klasė ruošdavo savo 

programas, vykdavo konkursai. Niekas nevertė tapti 

komjaunuoliais, tad paskutinėje klasėje jais tapo tik trys 

jaunuoliai. Tik mes dvi iš klasės išlaikėme konkursą į 

Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir tapome 

studentėmis nekomjaunuolėmis. 

Nors buvo sunkus metas, į universiteto saviveiklininkų 

gretas įsitraukiau nuo pat studijų pradžios. 

Lankydavau meninės gimnastikos užsiėmimus, 

medicinos fakulteto tautinių šokių grupę, dramos būrelį, 

kuriam vadovavo talentingas jaunas aktorius Balys 

Bratkauskas. 

Kai buvau baigusi pirmą kursą, vasaros atostogų 

metu, pasitarę su mokyklos draugėmis ir jaunuoliais, 

nutarėme organizuoti gegužines su programomis. 3–4 

kartus per savaitę, po darbo valandų (daugelis dirbo 

Pajiešmenių, Kraštų plytų fabrikuose, kolūkiuose, 

tarybiniuose ūkiuose), susirinkdavome Ąžuolpamūšės 

mokyklos kieme ir iki sutemų, o šeštadieniais iki aušros, 

ruošdavome programas. Ateidavo Papyvesių, Ąžuolpamūšės, 

Pajiešmenių, Raubonių kaimų aktyviausi 

jaunuoliai. Užsukdavo net krinčiniečiai, bet jie būdavo 

dažniausiai stebėtojai ir kritikai. Aktyviau reiškėsi 

merginos – išmokiau jas šokti sadutę, o prikalbėję 

jaunuolius, šokome „Kalvelį“, „Kubilą“, kadrilį ir kitus 

šokius. Tautinius rūbus turėjo ne visos merginos, todėl 

juos tekdavo skolintis iš giminaičių ir kaimynių. Be 

tautinių šokių jaunesnės mokinukės panoro šokti kitokius, 

kine matytus, šokius. Mes juos vadinome plastiniais 

šokiais. Iš Bauskėje pirktos marlės, mamų padedamos, 

pasisiuvo baltas suknutes, galvas papuošė melsvų 

rugiagėlių vainikais ir kitokiomis laukų ar darželio 

gėlėmis. Šokiams vadovauti teko man. Dainas paruošė 

kaimo muzikantas iš Papyvesių (gaila, neatmenu 

pavardės). Dainavome liaudies dainas. Kadangi 

Pasvalio komjaunimo komitetas buvo labai griežtas, 

reikėjo gauti leidimą ir pažadėti, kad vakarėlio pradžioje 

bus padeklamuota tarybinių lietuvių rašytojų eilių. Tik 

po ilgų įkalbinėjimų jas sutikdavo deklamuoti vienas kitas 

vakarėlio dalyvis. Leidimus išduodavo sunkiai, nes 

komjaunuoliams atrodė, kad programa netarybinė. 

Tokias šventes suruošdavome 2–3 kartus per 

vasarą. Šventėms buvo parinktas nuostabus Viešmens 

vingis Ąžuolpamūšėje prie tilto. Susirinkdavo labai daug 

žmonių iš aplinkinių kaimų: ne tik jaunimas, bet ir 

senoliai, močiutės su anūkėliais ant rankų. Prisimenu 

seną pajiešmenietę, kuri mane apkabinusi tarė: 

„Genute, Genute, būčiau ir numirus nepamačiusi tokių 

grožybių. Dėkavoju tau“.


Į Gegužines rinkdavosi jaunimas iš aplinkinių kaimų 

Tinklinio komanda, kurios dauguma buvo 

rauboniečiai, varžėsi su Papyvesių jaunuoliais. 1951 

m. vasarą pakviečiau į Krinčino mokykloje surengtą 

vakaronę studentą Petrą Šimėną (dailininką) ir kurso 

draugą Stasį Noreiką. Abu jaunuoliai parengė 

humoristinę programėlę, mano šokėjai irgi linksmiau 

trypė, bet krinčiniečių susirinko nedaug. 

Tokias gegužines ruošdavau kiekvieną vasarą visus 

studijų metus, ir jos darėsi vis populiaresnės. Nors 

šventės vyko tik sekmadieniais dienos metu, kartais į 

jas ateidavo ir partizanų (be ginklų). Jie mums 

netrukdė. Manau, todėl, kad tų privalomų tarybinių eilių 

ar dainų buvo labai mažai, kaip žmonės sakė, tik „dėl 

akių“. 

Partizanai buvo kaimynai, užeidavo į sodybas, bet 

kad artimiausiuose kaimuose jie būtų ką skriaudę - 

neprisimenu. Užėjusius visada pavalgydindavo, ką 

nors įdėdavo. Partizanai Povilas Mikšys (18 metų), 

Kripaitis (18 metų) ir Antanas Lekerauskas (22 

metų) buvo išduoti ir nužudyti prie Pajiešmenės miško 

(deja, dabartiniai Pajiešmenių gyventojai, visi atvykę 

iš svetur, neleido pastatyti kaime kryžiaus jų 

atminimui). Jie žuvo 1946 m. birželio 29 d. Lekerausko 

sesutės žinojo (nes ir šiandien Krinčine gyvenantis 

stribas joms primindavo), kad brolis Antanas, dar 

gyvas pririštas už kojų prie vežimo, buvo velkamas 

iki miestelio. Čia nuplėšę batus, rūbus, juos nudrėbė 

prie šventoriaus. 

Gerai prisimenu mūsų saviveiklininkų taurumą: 

nebuvo vartojamas alkoholis, girti po kaimus nesišlaistė, 

bet skambėjo dainos. Jei kur susitikdavo 2–3 žmonės, 

tuoj uždainuodavo. Repeticijų pertraukų metu, susėdę 

ratu, ypač jaunuoliai, klausinėdavo apie studentų 

gyvenimą. Aiškindavau, kad negalima kviesti mergaitės 

šokio su cigarete, kad pašokus reikia palydėti atgal į 

draugių būrelį. Mergaitės gali atsisakyti šokti, jei 

berniukas su kepure ar bent kiek išgėręs. Pati 

stebėjausi, kaip manieji saviveiklininkai griežtai laikėsi 

šių nurodymų, kaip buvo disciplinuoti repeticijų metu. 

Į klausimą, kuo skiriasi manosios kartos jaunimas 

nuo dabartinės, atsakyčiau: dideliu naujovių troškuliu ir 

viltinga rytdiena. Neatsimenu, kad kas būtų skundęsis, 

jog mažoka duonos namuose ar menki rūbeliai. 

Pragmatiški klausimai neegzistavo, tik su didžiausiu 

uolumu buvo mokomasi naujų dainų, ir skambėdavo jos 

vakarais keliose kaimo vietose. Dainininkai net 

lenktyniaudavo, kas moka daugiau dainų. Kartoti tų 

pačių nebuvo galima. Į gegužines anksčiau atėjusios 

moterys su pulkeliu vaikučių sustodavo prie Viešmens 

pakrūmėlyje ir taip pat užtraukdavo. Stengdavosi 

prisiminti net savo močiučių dainas. 

Mano vaikystės ir jaunystės prisiminimuose glūdi 

žmonių gerumas, atjauta vienas kitam. Susirgusius 

visada lankydavo su lauknešėliu, o mirus – nereikėjo 

nieko kviesti: liūdną žinią perduodavo vieni kitiems, o 

gatviniame kaime – būgnu.

40 Senieji Pasvalio krašto dokumentai 

1554–1555 metų Daniliškio, Suntautų ir 

Ličiūnų kaimų inventoriai 

1554–1556 metų Upytės valsčiaus inventoriuje surašyta nemažai ir tuomet valstybinių mūsų krašto 

kaimų, šiuo dokumentu pradedančių rašytinę savo istoriją, todėl besidomintiesiems savo kaimo senove 

tikriausiai bus įdomu ir pravartu susipažinti su 455 metų senumo gentainiais. Šįkart pateikiame trijų 

kaimų inventorius ir jų vertimus. 

Senasis tekstas perrašytas rusiškom raidėm, idant skaitytojas lengviau galėtų perskaityti ir pamatyti 

gražių lietuviškų užrašymų, nors ir gudišku raštu rašytų. Pasvirasis šriftas rodo, kad šaltinyje raidės 

užrašytos virš eilutės, t. y. jos yra iškeltinės. Skaičiai, kurie originale buvo rašomi raidėmis, dėl patogumo 

ir tradicijos čia pateikiami arabiškais skaitmenimis. Pūronių kaimas dabar vadinamas Daniliškiais 

(žmonės kalba, kad nuo vaito Danilos vardo; anksčiau man atrodė, jog gražiau būtų versti Purėnais, 

bet lingvistikos dėsniai sako, kad turėtų būti Pūroniai, greičiausiai nuo žodžio pūras), bajorų Jogailų 

žemės 1554 m. jau buvo valdovo nuosavybė, o šiandien tai Ličiūnų kaimas. Tik Suntautai išlaikė senąjį 

pavadinimą iki mūsų dienų. 

Versdamas atstačiau lietuvišką kai kurių tikrinių žodžių formą. Slaviškos priesagos -ovič atitikmuo 

būtų -aitis, o priesaga -onis užrašyta ir originale. Lenkišką priesagą -evič vertime palikau jos 

nekeisdamas. 

Inventorių struktūra daugmaž vienoda: vaitija (beje, Jogailaičiai priklausė Paviešvenių, o Suntautai 

ir Pūroniai – Pūronių vaitijoms), kaimas, prievolės, kaimo ribos. Paminėti žmonės, kurie paėmė valaką 

vėliau – 1555 m. Vadinasi, kitų čia jau gyventa ir 1554 т., о greičiausiai ir anksčiau, bet senesnių 

šaltinių, deja, neturime. Visas dokumentas saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių 

skyriuje.

Senieji Pasvalio krašto dokumentai 41 

VERTIMAS 

PŪRONIŲ VAITIJA 

Vaitas Danila Džiugonis 

PŪRONIŲ KAIMAS 

26 valakai žemės 

1. Liutkus Gricevičius 

2. Rimkus Mileikaitis, suolininkas 

3. Jakas Motiejaitis, suolininkas 

4–5. Poškus Džiugonis, suolininkas, Danila 

Džiugonis 

6. Petrošius Jakniūnas 

7. Norikas Vileišaitis 

8. Janušis Griciūnas 

9. Zaukus Petkevičius, tas pats numirė, žmona 

užmokėjusi išėjo. 

10-11. – 

12. Mažylis, Laurynas Jonaičiai paėmė 1555 metais, 

turi mokėti 1556 metais. 

13.Petras Zicaitis su tėvu Petru paėmė 1555 metais, 


14. Petras Ganušaitis, Petras Radvilaitis paėmė 

1555 metais, turi mokėti 1556 metais. 

15. Laurynas, Pocius, Povilas, Motiejus Jurevičiai 

paėmė 1555 metais, turi mokėti 1556 metais. 

16. – 

17. Rimas, Grigas Norkaičiai paėmė 1555 metais, 


18. Rimkus Rūkaitis, Ganius Jankaitis paėmė 1555 

metais, turi mokėti 1556 metais. 

19. Stonys Tautkaitis, Matas Tautkaitis paėmė 1555 

metais, turi mokėti 1556 metais.

42 Senieji Pasvalio krašto dokumentai 

20. laisvas vaitijos [valakas] 

21. Danila, Petras Liugaičiai paėmė 1555 metais, 


22. Petras Grigaitis, Petras Jukniūnas, paėmė 1555 

metais, turi mokėti 1556 metais. 

23-24. Petras Liutkūnas, Steponas Rimkaitis paėmė 


25. Jukas Macevičius su sūnumi Butrimu paėmė 


26. Jasvilas Vienašonis, Petras Jaknaitis paėmė 


Tame pačiame kaime paimta 23 valakai geros 

žemės. 

PRIEVOLĖS 

Činšo – viena kapa 16 grašių, o už pastotes, sargybą 

ir kitas karališkosiosjo malonybės prievoles ir reikmes 

15 grašių; už 2 statines avižų su pristatymu 20 grašių. 

Tame pačiame kaime dar nepaimta 2 valakai geros 

žemės, kuriuos paėmę turės vykdyti tas pačias 

aukščiau aprašytas prievoles. Tame pačiame kaime 

vienas valakas vaitui. 

To kaimo valakų ribos prasideda galu nuo 

Paviešvenių kaimo, o šonu šalia Jogailaičių kaimo 

valakų, o kitu galu iki Suntautų kaimo valakų, o kitu 

šonu šalia Domantiškių kaimo valakų. 

SUNTAUTŲ KAIMAS 

20 valakų 

1 -2. Senkus Vaskaitis su sūnumis 

3. Stonys Previlaitis 

4. Rimkus Sereikaitis 

5. Andriušis Jankūnas 

6. Mikalojus Previlaitis, tas užmokėjęs išėjo. 

7-20. – 

Tame kaime paimti 6 valakai geros žemės. 

PRIEVOLĖS 


ir kitas karališkosiosjo malonybės prievoles ir reikmes 

15 grašių, už 2 statines avižų su nuvežimu 20 grašių. 

Tame pačiame kaime dar nepaimta 14 valakų geros 

žemės, kuriuos paėmę turės vykdyti tas pačias 

aukščiau aprašytas prievoles. 

To kaimo valakų ribos prasideda galu nuo Džiugonių 

kaimo valakų, o šonu nuo Pūronių kaimo valakų, o 

kitu galu iki karališkosios jo malonybės miško valakų, 

o kitu šonu prie karališkosios jo malonybės miško 

valakų. 

JOGAILAIČIŲ KAIMAS 

18 valakų žemės 

1. Jakas Liucūnas 

2. Stonys Suntautaitis 

3. Andriušis Vainiūnas 

4. Batkus Vainiūnas 

5-18. – 

Tame kaime paimti 4 valakai geros dirbamos 

žemės. 

PRIEVOLĖS 


ir kitas karališkosios jo malonybės prievoles ir reikmes 

15 grašių; už 2 statines avižų su nuvežimu 20 grašių. 

Tame pačiame kaime dar nepaimta 14 valakų geros 

dirbamos žemės, kuriuos paėmę turės vykdyti tas 

pačias aukščiau aprašytas prievoles. 

To kaimo valakų ribos prasideda galu nuo 

Paviešvenių kaimo valakų, o šonu prie 14 miško valakų, 

o kitu galu iki to paties miško, o kitu šonu šalia Veršmių 

[Versmių] kaimo valakų. 

Tekstą spaudai parengė ir iš senosios 

kanceliarinės gudų kalbos išvertė Algimantas 

Krinčius

Mūsų krašto šviesuliai 43 

Kazimieras Pūras 

Paskutinysis iš Jasėnų 

Perverčiu žurnalo Tarp knygų 2002 m. 7–8 numerį. 

Akimis permetu straipsniuką Iškiliam bibliografui 

– 90 metų, kurį paskyriau XX a. kataklizmų toli nuo 

Tėvynės išguitam iškiliam pasvaliečiui. Mykolui 

Jasėnui. Su juo pirmą ir paskutinį kartą teko laimė 

susitikti 1997 m. rugpjūtį, jam lankantis tėviškėje. 

Perskaitau paskutinį jo naujametinį pasveikinimą ir 

laišką, dvelkiantį gilia meile Pasvalio kraštui... Tai buvo 

asmenybė, paskendusi knygose. Pasakyčiau, tiesiog 

užsibarikadavusi Gutenbergo sukurtame spausdinto 

žodžio pasaulyje. Visas jo pokario laikotarpio 

penkiasdešimties metų gyvenimas ir kūrybinė veikla 

mums buvo beveik nežinoma ne tik tarybiniu 

laikotarpiu, bet, kaip bebūtų keista, ir atgavus 

nepriklausomybę, kai mūsų kūrybinės inteligentijos, 

pasitraukusios 1944-aisiais į Vakarus, palikimas plūste 

plūdo į Lietuvą. Galbūt todėl, kad jo darbai buvo 

glaudžiai susiję su kito kontinento kultūrine savastimi, 

ten įleidę šaknis, ir gimtojoje žemėje jie nebūtų prigiję... 

Šios asmenybės likimas kažkuo primena Anatolio 

giminės 

Mykolas Jasėnas Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Vido Dulkės nuotrauka 

Franso romano Silvestro Bonaro nusikaltimas 

herojaus, paskendusio tarp knygų, likimą. 

Pasvaliečiams jį derėtų prisiminti bent dabar, kai šios 

asmenybės netekome. 

Mykolas Jasėnas, iškilus bibliotekininkystės 

specialistas, filosofas, teisininkas, žurnalistas, mirė š. 

m. (2009) sausio 22 d. Floridoje, JAV, eidamas 97uosius 

metus. Taigi netekome seniausio pasvaliečių 

kūrybinės inteligentijos atstovo. Gimė jis dar porą metų 

prieš Pirmąjį pasaulinį karą Saločių parapijoje Velžių 

kaime, garsioje ūkininkų giminėje, kuri Lietuvai ir 

Latvijai davė ne vieną iškilią asmenybę. Jono Jasėno 

šeimoje augo trys vaikai: Leonas (1907–1970), 

Dotnuvos žemės ūkio akademijos absolventas, 

linininkystės specialistas, stažavęsis Belgijoje, 

Panemunėlio linų fabriko statybos vadovas ir pirmasis 

jos direktorius, 1941 m. su šeima ištremtas į Sibirą; 

Elžbieta (1909–1999), baigusi gimnazijąir Dotnuvos 

žemės ūkio akademijoje namų ruošos kursus, liko prie

44 Mūsų krašto šviesuliai 

ūkio; ir jauniausia Jasėnų šeimos atžala – Mykolas, 

kuris nuo jaunystės dienų, skirtingai nuo brolio ir sesers, 

pasinėrė ne į žemdirbystės, o humanitarinius mokslus. 

Baigęs Panevėžio vyrų gimnaziją, filosofiją ir teisę 

studijavo Kauno VDU. Dalyvavo Neo-Lituania 

korporacijos veikloje (net konfliktavo su broliu Leonu, 

aktyviai rėmusiu tautininkų politiką). Sorbonoje (1937– 

1939) gilino tarptautinės teisės studijas. 1937–1939 m. 

redagavo žurnalą Akademikas, bendradarbiavo 

Lietuvos aide, Skautų aide, Vaire. Daugiausia rašė 

tarptautinės teisės ir politikos klausimais. 1939–1941 

dirbo redaktoriumi Eltoje. Intensyvią žurnalistinę 

veiklą (buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys) 

nutraukė dramatiškos Lietuvos visuomeninio politinio 

gyvenimo realijos. Nenorėdamas susilaukti likimo, kokį 

patyrė jo brolis Leonas su šeima, 1944 m. vasarą iš 

tėviškės pasitraukė į Vakarus. 1947 m. Mykolas 

Jasėnas, kaip kvalifikuotas tarptautinės teisės žinovas, 

paskiriamas Jungtinių Tautų agentūros prancūzų 

okupacinėje zonoje pabėgėliams remti administracinės 

tarnybos vedėju. 1949 m. su didžiąja emigracijos banga 

išvyksta į JAV. Kolumbijos universitetą baigęs magistro 

laipsniu ir įgijęs bibliotekininkystės specialybę, nuo 1952 

m. visą tolesnį savo gyvenimo ir kūrybos kelią susiejo 

su knygų pasauliu. JAV bibliotekose jis darbavosi 

trisdešimt metų. 1967 m. apgynė doktoratą, jam 

suteiktas profesoriaus vardas. 1964–1982 m. trijuose 

valstijų universitetuose (Rutgerso, Kornelio, Sirakūzų) 

dėstė humanitarinių mokslų ir bibliotekininkystės 

disciplinas. Darbavosi Mykolas Jasėnas ne kaip eilinis 

bibliotekininkas, išdavinėjantis skaitytojams knygas, – 

dirbo praktinį ir mokslinį darbą, susijusį su spausdinių 

sisteminimu, retų spausdinių apsauga, nagrinėjo 

bibliografijos teorijos, istorijos bei metodikos problemas, 

papildydamas bibliografijos mokslą naujais 

reikšmingais darbais. Tarp jų pažymėtinas veikalas 

anglų kalba A History of Bibliography of Philosophy 

(Filosofijos bibliografijos istorija), taip pat 1974 

m. išleista studija Petrarcha in America (Petrarka 

Amerikoje), kurioje analizuoja amerikiečių vertėjų ir 

mokslininkų darbus, skirtus italų renesanso epochos 

poetui. Už šią knygą apdovanotas F. Petrarkos 

pasaulio piliečio medaliu. Šitos enciklopedinės žinios 

rodo, kokių plačių interesų, kūrybinių užmojų žmogaus 

būta Mykolo Jasėno. Juk jis baigė tris universitetus 

(Kauno VDU, Sorbonos ir Kolumbijos), įsigydamas 

juose ne tik aukštojo mokslo diplomus, bet ir mokslinius 

laipsnius. Beje, šitokie asmenybės bruožai būdingi ne 

vien šiam Jasėnų šeimos nariui, – prisiminkime tik 

ilgamečio Mintaujos (Jelgavos) bažnyčios klebono, 

meno istoriko mons. Kazimiero Jasėno (1867–1950) 

nuveiktus darbus. Šalia savo tiesioginės tarnystės 

bibliotekose, akademinių paskaitų universitetuose 

Mykolas Jasėnas nepamiršo Lietuvos problemų, 

kurias, kaip teisininkas, kėlė įvairiuose tarptautiniuose 

pasitarimuose, išeivijos spaudoje. Keletą metų dirbo 

Amerikos balso lietuvių skyriuje. Tačiau JAV jis 

pakankamai atokiai laikėsi nuo mūsų politinių partijų, 

rezistencinių organizacijų veiklos, nepretendavo į 

postus, nesivėlė į aštrius, kartais net bevaisius 

tarpusavio ginčus, susijusius su Lietuvos laisvės vizija. 

Gal tai sąlygojo ir nelengvas tarnystės darbų krūvis, 

charakterio savybės, o gal iš dalies ir atsargumas, 

nenorint pakenkti likusiems Tėvynėje artimiesiems. Juk 

siekdamas nuo represijų apsaugoti namiškius – motiną 

(mirė 1950 m.) ir seserį Elžbietą, šeimininkavusią namų 

židinyje visą sovietinio valdymo penkiasdešimtmetį, – 

jis į Velžius neparašė nė vieno laiško, ir artimieji ilgai 

nežinojo apie Mykolo likimą. 

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje viešėjo 

keturis kartus. Jaudinantis buvo pirmas susitikimas 

po penkiasdešimt metų su seserimi Elžbieta. 1997 

m. rugpjūtį Mykolas Jasėnas tėviškėje apsilankė 

paskutinį sykį. Viešėjo su žmona Helen, prancūze, 

kuri yra išleidusi keletą knygų apie savo šalies 

rašytojų kūrybą, paskelbusi studiją apie lietuviškus 

motyvus P. Merimė novelėje Lokys. Viešnagės metu 

savo pirmajai aukštajai mokyklai, Kauno VDU, jis 

padovanojo vertingų knygų komplektą. Svečias, 

apsilankęs Pasvalyje, gerai įvertino Mariaus Katiliškio 

bibliotekos švietėjiško darbo patirtį, kuri, jo manymu, 

praverstų ir JAV apygardų bibliotekoms. Gyvai 

domėjosi Pasvalio krašto gyvenimu. Išėjęs į pensiją 

iki gilios senatvės – dar beveik porą dešimtmečių – 

darbavosi knygų pasaulyje, dalindamasis savo 

patirtimi su jaunesniąja bibliotekininkų karta. Jis buvo 

Lake County apygardos komisijos bibliotekų tarybos 

narys, o sulaukęs 82 metų tapo šios tarybos 

pirmininku. 

Palikęs ženklius pėdsakus prieškarinės Lietuvos 

žurnalistikos istorijoje, Mykolas Jasėnas nuveikė 

reikšmingus darbus JAV bibliotekose ir bibliografijos 

moksle. 

* * * 

Š. m. vasarą (liepos 25 d.) velžiečiai su Jasėnų 

giminės artimaisiais, atvykusiais iš Vilniaus ir kitų šalies 

miestų, pagerbė mirusių šios šeimos narių – Elžbietos 

ir Mykolo – atminimą. Ta intencija Saločių bažnyčioje 

buvo atlaikytos šv. Mišios. Senosiose miestelio 

kapinėse padėtos gėlių puokštės, uždegtos žvakės ant 

gražiai tvarkomos Jasėnų giminės kapavietės, kurioje 

šalia tėvų ir senelių prieš dešimtį metų atgulė Elžbieta 

Jasėnaitė. Prieš dvylika metų aplankęs tėvų kapus,


Saločių kapinėse simboliškai uždegtos žvakės ir Mykolo Jasėno atminimui 

sesers akivaizdoje Mykolas išreiškė troškimą atgulti 

amžinam poilsiui šalia artimųjų. 

Velionio palaikai buvo kremuoti ir dabar urna 

Floridoje saugoma žmonos. Vilniuje gyvenanti 

dukterėčia Lilė Norkienė, Sibiro tremtinė, 

suorganizavusi Jasėnų šeimos mirusiųjų narių 

paminėjimą (nuotraukoje – L. Norkienė kairėje pusėje 

su juodais akiniais), tikisi, kad iki 2012-ųjų, kai bus 

minima Mykolo Jasėno 100-sios gimimo metinės, 

pildant velionio valią bei gavus žmonos sutikimą, urna 

atkeliaus į Lietuvą ir bus palaidota šiose kapinėse. Kaip 

iškiliausią bibliografą, kilusį iš Pasvalio krašto, turėtų 

prisiminti ir Mariaus Katiliškio biblioteka, tarkim, 

įrengdama nedidelį stendą Mariaus Katiliškio kambary. 

Juk abiejų gyvenimai ir likimai susiję su knygų pasauliu, 

su Pasvaliu, abu patyrė sunkią tremtinio dalią. 

Problema lieka jau dešimtį metų be nuolatinio 

šeimininko nykstančios Jasėnų sodybos likimas. 

(Prisimename, kaip Atgimimo laikais Pasvalio krašto 

inteligentija, veikiama patriotinių nuostatų, svajojo 

atstatyti Mediniuose Vileišių sodybą. Deja, atėjo tokie 

laikai, kad dabar net buvusios nepaprastai gražios ir 

su istoriniu paveldu susijusios Jasėnų sodybos 

nepajėgiame išsaugoti.) Ypač reikalingas atidos šalia 

namo 1918 m. šeimininko Jono Jasėno (mirusio 1919 

m.) pasodintas ąžuolas, skirtas Vasario 16-osios garbei. 

Išsaugotas Elžbietos Jasėnaitės nuo pjūklo užmojų, 

šiandien jau tapo ne tik didžiausiu Pasvalio regione 

ąžuolu, bet ir ženklia istorine relikvija, kuri lenkia garsųjį 

Stelmužės „eksponatą“. Išsaugokime jį ateities kartoms 

kaip šios giminės paminklą. Kitokio paminklo mes 

Jasėnams jau nepastatysime.


Gegužės 7 dieną Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga apie 

mūsų kraštietį rašytoją ir žurnalistą Kazimierą Zalensą – „Nuotrupos. Dienoraščio fragmentai, 

atsiminimai, laiškai“ (Vilnius: Danielius, 2009). Prieš 5 metus, 2004-aisiais, išleista jo prozos kūrinių 

rinktinė „Sudrumstas šaltinis“ (Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2004). Ši knyga taip pat buvo 

pristatyta Pasvalyje – Lėvens pagrindinėje mokykloje bei Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

Tuomet renginiuose dalyvavęs rašytojas Vytautas Girdzijauskas atsiuntė savo dienoraščio fragmentą, 

kuriame pasakojami tos dienos įspūdžiai, dalijamasi prisiminimais apie Kazimierą Zalensą. Siūlome šį 

tekstą žurnalo skaitytojams. 

Vytautas Girdzijauskas 

Tai ypatinga tarnystė 

Būna dienų tuščių kaip sukirmijusio riešuto kevalas 

– perkandai jį ir pabyra trūnėsiai, priveldami gomurį, 

apšnerkšdami dvasią. Nesakau, kad tokių dauguma, bet 

jų išvengti neįmanoma – būtina ištverti. Būna ir kitokių 

dienų, kurios sprogte sprogsta kaip prisirpęs tuopos 

pumpuras – išsiskleidžia glebūs lapeliai ir pasklinda 

svaigus aromatas, ragindamas kilti, eiti, ką nors veikti. 

Jeigu ir niekur negali išeiti, nieko svarbaus nuveikti, vis 

vien tokią dieną nugyventi smagu – pajunti būties svorį 

ir skonį – ne viskas dar prarasta, bus dar valandų, vertų 

įrašyti įpopierius. Nesakau – į istoriją, nes ją rašome ne 

mes. Net nežinia, kas ją rašo, kas ką užrašo, o rasi tik 

nuolat perrašo, nes tikrovė visada buvo kitokia nei 

mėginama ją užfiksuoti, sustabdyti akimirką. Gyvenimas 

nėra paaiškinamas ir užrašomas, jis yra gyvenamas. 

Vakarykštė diena tokia buvo – sprogstanti, 

gyvenama. Ne tik tuopų pumpurais ir ievų žiedais 

sprogstanti diena – į visas puses sklindanti, į visus 

kraštus vykti kviečianti: Spaudos atgavimo, kalbos ir 

knygos diena. Deja, į visas puses žmogus pasklisti 

Vytautas Girdzijauskas (antras iš dešinės) Kazimiero Zalenso knygos pristatyme Mariaus Katiliškio bibliotekoje (jam iš 

dešinės – žurnalistai Nijolė Baužytė ir Kazimieras Pūras bei mokytoja Regina Grubinskienė; iš kairės – rašytojo sūnus 

Virginijus). 2004 05 07. Vido Dulkės nuotrauka


negali, nesi tuopos pumpurų aromatas, būtina pasirinkti 

vieną vienintelę kryptį – svarbiausią. Tokia man 

pasirodė Pasvalio kryptis, kurso draugo Kazimiero 

Zalenso 80-asis gimtadienis, jo knygos „Sudrumstas 

šaltinis“ sutiktuvės. Dar galėjo būti Naisiai, kur Nijolei 

Daujotytei teikiama Zigmo Gėlės premija, galėjo būti 

ir Šiauliai bei Rokiškis, kur rengiamos Spaudos 

atgavimo ir knygų šventės. Tiesą sakant, rinktis nė 

nereikėjo, nes jau kadų kadžiais buvau davęs žodį 

mokytojai Reginai Grubinskienei, sulasiojusiai iš 

rankraščių šį kūrinį, kad atvyksiu į šventę. Mat be šios 

moters rūpesčio ir triūso tie popieriai būtų taip ir 

sudūlėję, o darbštaus ir tauraus raštininko vardas būtų 

likęs beveik niekam nežinomas, jį būtų paslėpusi 

amžinoji tyla. Žodis „tyla“ arba „tylus“ labai tinka 

apibūdinti čia minimą asmenį, nes turi daug prasmių ir 

niuansų – gerumo, subtilumo, kultūringumo, o gal ir 

dramatiškumo. Apie tai vakar daug buvo kalbama: tyli 

vidinė drama, ne iki galo išsiskleidęs talentas, tylus 

gerumas. Gal tai jau užprogramuota, gal tai jau 

atsinešta iš tolimų tolimų laikų, iš tylių ir ramių 

šventadienių, iš Mūšos ir Lėvens lankų. Perimta iš tėvų 

ir protėvių, iš pilko dangaus ir lėtai plūkuojančių debesų, 

iš juose čyruojančių vieversių. Dar nežinia iš ko ir 

nežinia kaip, nes laikas, kuris buvo lemtas išgyventi 

Kazimierui Zalensui, nebuvo nei ramus, nei labai tylus, 

nei apskritai palankus geriems darbams. Per patį 

jaunystės prasiskleidimą – karas, per jausmų žydėjimą 

ir asmenybės brendimą – dar žiauresnė jo tąsa – 

pokaris, sumaištys, į kurias prieš savo valią buvo įvelti 

ir jis, ir daugelis į jį panašių. 

Mudviejų pažintis prasidėjo ir baigėsi tada, kai 

didžiosios kovos, baisieji įvykiai ir žudynės buvo lyg ir 

begrimztančios į praeitį, bet jų niūrus tvaikas, slogi 

atmosfera dar tebetvyrojo. Dar reikėjo laikyti ne tik 

už dantų prikąstą liežuvį, bet ir slopinti mintį, gesinti 

žvilgsnį, tausoti judesį – nežinia, kokias išvadas, kokias 

pasekmes gali sukelti ne vietoj ištartas jaustukas, 

nekalbant apie nuskambėjusį nelaikšį juoką ar mestą 

žvilgsnį. Tai buvo 1949–1954 metai. Vilniaus 

universitetas, Istorijos-filologijos fakultetas. Tiesa, šio 

laikotarpio pabaigoje viskas lyg ir atlėgo – mat 1953aisiais 

išėjo amžinybėn tas, kurio šešėlis dengė saulę, 

slopino mintį. Ir ne tik. Jis žudė. Tiesiogiai – ir kūną, ir 

dvasią. Tai negalėjo neatsiliepti studentams, 

laisviausiems ir maištingiausiems planetos piliečiams. 

Bet apie globalius dalykus buvo kalbama visai kitaip: 

buvo viena vienintelė pilietybė – TSRS, buvo vienas 

vienintelis tikslas – komunizmas. Visa kita supuvimas, 

pagedimas, tamsa. Tik taip ir ne kitaip buvo galima 

kalbėti, tik taip, o ne kitaip buvo galima mąstyti ir rašyti. 

Dauguma studentą rinkosi tylą. Studentui filologui, o 

ypač žurnalistui ar lituanistui tai nebuvo lengvas 

pasirinkimas. Tyla auditorijose, tyla bendrabučiuose, 

tyla gatvėse, tyla net šeimose. Žinoma, ne absoliuti, 

bet pakankamai veiksminga – užčiauptos burnos, 

suspenduotos mintys. Bet buvo ir rašančių. Taip pat 

tyliai, vos ne paslapčiomis. 

Kazimieras Zalensas buvo vienas iš tų rašančių. 

Taip pat tyliai, beveik paslapčiomis. Universitete mažai 

kas ir žinojo, kad Kazimieras rašo. Ir ne tik rašo – 

publikuoja savo straipsnius. Į paskaitas Istorijosfilologijos 

fakultete jis ateidavo tyliu šiek tiek šlepsinčiu 

žingsniu, tyliai sėsdavosi į kamputį 34-oje ar 13-oje 

auditorijoje, dar tyliau susigūždavo, dar labiau 

užsidarydavo savyje. Be konfliktų ramiai išlaikydavo 

įskaitas ir egzaminus, dalykiškai pakalbėdavo 

seminaruose ar kolokviumuose. Negirdėjau ir niekas 

turbūt neišgirdo jo skundo, nepasitenkinimo ar kokio 

protesto. Drovus žvilgsnis, vos ne atsiprašanti šypsena 

ir dar drovesnis prajukimas, tyliai ištarti žodžiai ir 

sakiniai, iš pradžių dar krenkštelėjus, tarsi tie žodžiai 

strigtų giliai gerklėje. Buvo ir daugiau tylinčiųjų, kukliai 

tūnančių šešėlyje, bet buvo ir mėginančių pašūkauti, 

bent jau pasiguosti. Mat rusistas, rusų kalba nebuvo 

mėgiama ir prestižiška specialybė, kur kas maloniau 

buvo pasivadinti lituanistu, germanistu, romanistu ar 

žurnalistu. Net istorikas buvo šiek tiek svarbesnis, 

reikšmingesnis, o rusistas... Okupacija, priespauda, 

rusinimas – tie žodžiai nebuvo garsiai tariami, bet jie 

sklandė ore, juos kiekvienas nešiojo savyje giliai 

užslėpęs. Todėl rusistas dažnai jautėsi lyg ir kuo 

prasikaltęs, kažko nepadaręs, mat į šią specialybę 

universitete tais laikais užsirašydavo tik viena kita 

mergaitė, o visi kiti – nubyrėję per konkursą lituanistai, 

germanistai, žurnalistai. Pastarieji nuolat varstė 

dekanato duris, purkštavo, dairėsi į kitas mokyklas – 

Pedagoginį institutą, dar kitur, jautėsi atstumti, 

nelaimingi, net žudėsi... Kazimieras Zalensas nebuvo 

iš tų nepatenkintųjų. Jis atėjo ten, kur norėjo ateiti (bent 

taip kitiems atrodė), nereiškė jokių pretenzijų, 

nesiblaškė. Jis buvo ne tik šešetą metų vyresnis už 

kitus bendrakursius, bet ir išmintingesnis, stovintis lyg 

aukščiau kitų, toliau matantis. Ir tos vidinės kolegų 

dramos jam atrodė šiek tiek juokingos – jis gerai 

nutuokė, kad ne įrašas diplome, o visai kiti dalykai lems 

žmogaus ateitį. Todėl į bendrakursių nusiskundimus 

jis tik numodavo ranka ir krenkštelėjęs tarsteldavo: 

– Viskas bus gerai, susigulės, nesisielok, brolau. 

Mes nelabai ir žinojome, kur jis dingsta, ką jis veikia 

po paskaitų, nes ir mes patys be universiteto dar ką 

nors veikdavome – kas bėgdavo į dramos studiją


Kazimiero Zalenso 80-ųjų gimimo metinių minėjimas Lėvens pagrindinėje mokykloje: iš dešinės – tuometis Seimo 

narys Alfonsas Pulokas, K. Zalenso giminaitis Petras Drevinskas su žmona, Vytautas Girdzijauskas, Nijolė Baužytė, 

Kazimieras Pūras, Regina Grubinskienė. 2004 05 07. Vido Dulkės nuotrauka 

Dramos teatre, kas į Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, 

kas į fotolaboratoriją. Laikraščių tada neskaitydavome, 

nes nebuvo ką ten skaityti, todėl ir Kazimiero Zalenso 

pavardės juose nepastebėjome, o jis pats nesigyrė. Ne 

visur ir jo pavardė buvo skelbiama, tik slapyvardis. 

Nežinau, lengvai ar sunkiai skyrėsi su vaikystės ir 

jaunystės svajone – muzika. Negalėjo būti labai lengva, 

nes smuikelė, lumzdelis ar kitas instrumentas buvo ne 

kartą čiupinėtas, o muzikavimas net profesija kurį laiką 

buvo tapęs. Bet tada apie tai mes nieko nežinojome. 

Kazimieras tylėdavo. Ir tik dabar, kai skaitai jo noveles, 

suvoki, ką jam reiškė smuikavimas, kankliavimas. 

... Sėduosi į Kazimiero Zalenso memorialinį krėslą, 

remiuosi alkūnėmis į jo rašomojo stalo lentą, žvelgiu į 

greta gulinčius žodynus, lietuvių kalbos gramatikas, 

kitas knygas, pakeliu ranką prie rašomosios mašinėlės 

ir pajuntu, kaip kažkas dvelkteli. Taip artima, pažįstama, 

suprantama – rašymas, rašytojavimas. Panašūs 

jausmai užplūsta, kai prisilieti prie Petro Cvirkos, 

Antano Vienuolio, Juozo Tumo-Vaižganto daiktų. 

Dabar Kazimieras Zalensas jau toje gretoje. Ir ne tik 

su tais senaisiais žodynais, enciklopedijomis, 

gramatikomis, bet ir su savo išleistomis ir neišleistomis 

knygomis, su padarytais ir neatliktais darbais. Tai 

ypatinga jausena, kuri užplūsta tik tokiose vietose, tik 

liečiant jiems priklausančius daiktus. Rašytojas. 

Rašytojavimas. Tai ypatinga tarnystė. Tai beveik tas 

pats, kas kunigavimas. Tai net ne pasirinkimas, ne 

pasišventimas ir ne misija, o lemtis. Gana keista, nes 

išvengti jos beveik neįmanoma. Ji ištinka, ir tiek. 

Anksčiau ar vėliau užklumpa. Ir nepaleidžia. Visą 

gyvenimą. Kazimierą Zalensą ji ištiko gana 

brandžiame amžiuje. Ir jau nebepaleido. Ir išeities kitos 

nebuvo, nes Ji pasirinko. Dabar galime kaltinti, laiką, 

aplinkybes, kurios iš tikrųjų nebuvo palankios 

rašytojavimui, nuoširdžiam išsisakymui. Daug kas buvo 

užsakoma ir prisakoma. Todėl kai kurie parašymai 

trapūs, laikini, ne visai tikri, nors ir juose gali aptikti 

tikrovės inkliuzų. Ir fizinė struktūra, kitaip tariant, 

sveikata, nebuvo tinkamai parengta tokiam alinančiam 

darbui kaip rašymas – liko daug neužbaigtų, gal net 

nepradėtų kūrinių (pvz., romanas), bet tai, kas yra, gali 

sudaryti kelis tomus – dramų, dienoraščių publicistikos. 

Memorialinio vakaro dalyviai – Nijolė Baužytė,


Kazimieras Pūras, Regina Grubinskienė, šių eilučių 

autorius – mėgino minti Kazimiero Zalenso talento 

mįslę. Ypač slaptingai atrodo jo dramaturginė veikla. 

Kas lėmė? Pasirinkimas ar atsitiktinumas, talento stoka 

ar kolegų agresyvumas, kad parašyti ir net publikuoti 

scenarijai, sukurtos dramos netapo įvykiais, kad iš kai 

kurių kūrinių net autoriaus pavardė išnyko? Per didelis 

drovumas, lietuviškas uždarumas ar dar kažkas pakišo 

koją, kad Vytauto Žalakevičiaus pavardė ir darbai 

skambėjo ir tebeskamba, o Kazimierą Zalensą gaubia 

gana tirštas šešėlis. Tie patys siužetai, tie patys vardai 

ir pavardės, o autorystė kita. Neįvaldė moderniosios 

stilistikos, pritrūko agresyvumo? O rasi dar kažko 

neįvaldė, kas šiame nelabai svetingame pasaulyje yra 

būtina, jei nori išlikti ne tik kaip gyvas organizmas, kaip 

fizinis asmuo, bet ir kaip kūrėjas, savo laiko liudytojas. 

Žmogus ir žmogiškumas tarp kalbančių gyvulių ir 

gyvuliškumo ne visada laimi. Apmaudžiausia, kad tie 

pralaimėjimai būna lemtingi, nebepataisomi. 

Kazimiero Zalenso memorialinis krėslas nėra labai 

patogus – išsėdėtas, gerokai įdubęs, stalas neblizga 

politūra ir moderniais priedais – anų laikų, paprastas. 

Ir memorialinis kampas Pasvalio Lėvens mokykloje 

tik kampas, net ne kambarys, bet montažinis spektaklis, 

parengtas šios mokyklos mokinių ir mokytojų iš 

autoriaus dienoraščių ir novelių bei parodytas publikai 

tą dieną, jaukus, tikras. Nežinau, ar jis daug ką sako 

tiems, kuriems dabar 15-ka ar šiek tiek daugiau, ar jie 

pageidauja, kad tie žodžiai ir garsai, atklydę iš ano 

amžiaus, kąnors žadintų, teiktų kokią nors informaciją, 

bet jie mūsų savastis, mūsų istoriją liudijantys. Ne tik 

Pasvalio ir to krašto, bet ir visos Lietuvos, nes tokių 

siekiančių mokslo, trokštančių žinojimo buvo, yra ir, 

manau, dar ilgai bus. Tikras žinojimas niekada nebuvo 

lengvas ir paprastas, nes žinojimą visada slegia kur 

kas didesnė ir sunkesnė nežinojimo našta, kuri niekada 

turbūt nebus įveikta, bet pasiduoti žmogus neketina. 

Nepasidavė ir Kazimieras Zalensas, savo tarnystei 

buvęs ištikimas iki pačios pabaigos. Jo „Kruvinasis 

sekmadienis“ tai lyg koks testamentas, parašytas jau 

silpstančia ranka, užtat skamba dar tragiškiau, dar 

įtikinamiau. Pagirtina, kad atsiranda žmonių, tiek labai 

artimų (sūnūs), tiek visai jo nepažinojusių (mokytoja 

R. Grubinskienė), kurie tą dvasinį autoriaus testamentą 

neraginami imasi vykdyti. Gražu, kai atsiranda 

talkininkų, tiek Lėvens mokykloje, tiek Pasvalyje ir net 

Vilniuje, bet dar gražiau būtų, kad neliktų nuošalėje 

literatūros tyrinėtojai, rikiuojantys į eilę tų ypatingųjų 

tarnautojų – raštininkų darbus. Netvirtinu, kad 

Kazimiero Zalenso vardas ir pavardė būtų įrašyta 

stambiu šriftu tarp pirmųjų, bet būtų teisinga, kad ji 

visai neišnyktų. Ir kaip novelisto, ir kaip scenaristo bei 

dramaturgo, ir apskritai kaip rašytojo, rimtai ir mąsliai 

liudijusio save ir savąjį laiką.



Visada jaunas aštuoniasdešimtmetis 

(Petro Simonaičio gimimo sukakties proga) 

Ar neslegia Tavęs miesto talpumas, 

Ar neslegia namai pilkos spalvos? 

Ar įkvėpei vaikams didį darbštumą 

Ir meilę juodai žemės Lietuvos? 

Šio ketureilio neteko ilgai ieškoti: plati ir šakota 

Kalneliškių Simonaičių giminė išleido per pusšimtį 

puslapių leidinėlį, skirtą, kaip jos dedikacijoje rašoma, 

„mūsų brangiausiems tėveliams Juozapui Simonaičiui, 

Agotai Simonaitienei ir plačiai Simonaičių giminei 

atminti“. Jame – šeimos istorijos štrichai ir... mėgstamiausios 

dainos, traukiamos susirinkus į kasmetinius 

sambūrius senojoje tėvelių sodyboje jau minėtuose 

Kalneliškiuose. Knygelės sudarytojai yra abu broliai – 

Julius ir Petras. Tačiau tarp talkininkų būrio ir visos 

seserys, ir Petro žmona Birutė (beje, lituanistė). 

Didelės šeimos tėvas buvo kalvis. Jau nuo seno 

taip kaimuose buvo manoma: geras kalvis turi „nukalti“ 

bent vieną sūnų. O čia lyg kokia likimo ironija – viena 

paskui kitą penkios dukros. Tai sumanų ir darbštų 

Kalneliškių kaimo kalvį Juozą Simonaitį dėl dukrų būrio 

ir be „įpėdinio“ net „padegėliu“ ėmė vadinti. Bet neilgai: 

1929 metų kovo pabaigoje gimė sūnus Petras, o Julius – 

gerokai vėliau. 

Taigi – vaikų daug, o žemės – mažai. Naujakuriams 

žemdirbiams iš dalinamo dvaro atmatavo po septynis 

hektarus. Bet amatininkams – tik po porą hektarėlių. 

Atseit, gyvenkit iš savo amato, o ne tik iš žemės ūkio 

darbų. Kaimams kalvių visada reikėjo. Net labiau nei 

kitokių amatininkų: siuvėjo, batsiuvio galima ir palaukti, 

bet negalima laukti, jei noragas atbuko ar ratlankis 

pasmuko... 

Kalvis Juozas Simonaitis ne tik kalvystės gudrybes 

perkando. Išmoko latvių kalbos ir groti armonika. Taip 

pat ir skanų alų iš miežio grūdo „išspausti“. 

Už Lietuvos vardo garsinimą prezidentas Valdas Adamkus 1999 m. apdovanojo Petrą Simonaitį DLK Gedimino ordino 

I-ojo laipsnio medaliu


Pasvalio kultūros centro mišrusis choras 2004 metais pažymėjo savo veiklos 55-erių metų sukaktį (viršutinėje eilėje, 

pirmas iš kairės – seniūnas Petras Simonaitis) 

Simonaičių broliai ir seserys minėtuose susibūrimuose 

nuo seno turi nusistovėjusias pareigas. Petrui 

priklauso šeimos švenčių scenarijai. Jis, žinomas meno 

saviveiklininkas, dainininkas, o kai reikia – ir šokėjas, 

tą pareigą šventai pildo (manykime, nebe žmonos 

Birutės konsultacijų). Juliui priklauso kita labai 

atsakinga misija: pakankamai padaryti gero alaus. 

Seselei Elzbietai tenka statistikės pareigos: 

suskaičiuoti, kiek gausių šeimų ir jų atžalų susirinko. 

Ne vieną kartą ji net po gerą šimtinę priskaičiavusi. 

Na, o Juliaus alus? Kad jo nepritrūktų – daroma iš 

kokių keturių centnerių. O kada jis geras? Tada, kai 

ne iš kojų verčia, o dainuoti, linksmintis skatina. Julius 

gerai žino, kad ir vanduo alui tinka „ne iš krašto 

paimtas“, o geras. Tėviškės šulinio vanduo tam visai 

tinka. 

Giminių šventes kasmet paįvairina spektakliai, 

koncertai. Pernai Simonaičiai klojime vaidino Boriso 

Dauguviečio „Žaldokynę“, o šiemet – Keturakio 

„Amerika pirtyje“. Spektaklio organizatoriaus ir 

režisieriaus rūpesčiai gulė ant Petro pečių. 

Tėvelis kalvis už didelę kainą paėmęs iš banko 

paskolą nusipirko traktorių. Anglų firmos kuliamąją, 

pasirinktą iš dvaro laužyno, šis nagingas žmogus dar 

anksčiau per metus „iš numirusiųjų“ prikėlė. Dirbti ir 

uždarbiauti sekėsi visai neblogai. Išlipta iš turėtų skolų. 

Bet va – karas. Į Simonaičių lauką krenta bombos, 

atsiveria duobės. Viena bomba pataiko į trobos kampą, 

labai apgadina pastatą. Petras prisimena, kaip, dar 

paauglys būdamas, iš nedidelės aukštumėlės vienu 

arkliu, pakinkytu į „bėdą“ – tokį dviratį vežimaitį, 

žemėmis lygino išmuštas duobes, remontavo sugriautą 

trobą. 

Tačiau tėvelio kalvė Petro nepaviliojo. Kalvėje 

ilgiau užsibūdavo tikjaunėlis Julius, ilgainiui inžinieriumi 

tapęs. Petrui kur kas labiau rūpėjo sportas, pedagogika, 

jaunimo mokymas ir ugdymas. Petras – paskutinės 

pokario Pasvalio gimnazistų laidos auklėtinis. 

Mokytojavimą jis pradėjo Krinčine nuo pirmokėlių. 

Netrukus trejiems metams teko vilktis kareivišką 

aprangą. Tačiau vis tiek lietuviškoje divizijoje, kurią 

išformavo tik vėliau. Po armijos ir vėl mokytojavimas 

ir mokymasis neakivaizdiniu būdu Kūno kultūros institute. 

1961 metais gyvas, judrus pedagogas – sportininkas 

skiriamas Pasvalio mokyklos-internato direktoriumi. 

Vėliau internatas pertvarkomas į specialiąją mokyklą. 

Mokomi ribotų sugebėjimų vaikai. Tas ribotumas ne 

fizinio tipo. Todėl mokyklos direktoriui ir sporto


Pasaulio specialiosiose olimpinėse žaidynėse. Dublinas, 2003 m. 

entuziastui auklėtinius tenka traukti į tą pusę, kur 

ugdymo kliuvinių mažiau –- į veiklesnį sportinį 

gyvenimą. 

Ir štai: 1994 metais „internačiukų“ stalo teniso 

komanda laimi aukso medalius. O dar 1990-aisiais 

Škotijoje Pasvalio internato plaukikė Virginija Kubiliūtė 

laimėjo sidabrą. 1995-ieji: JAV rengiamos specialiųjų 

mokyklų auklėtinių sporto žaidynės. P. Simonaičio 

auklėtiniai Daiva Grėbliauskaitė ir Kęstutis Stapulionis 

iš jų grįžo su aukso medaliais. 2003 metais Dubline 

surengtose pasaulio specialiųjų mokyklų olimpinėse 

žaidynėse mokytojo treniruojama stalo tenisininkė 

dešimtokė Jurga Pleškaitė taip pat užkopė ant 

aukščiausio garbės pakylos laiptelio. Gražūs 

pasiekimai. Gražiai atrodė į „Darbo“ redakciją vieną 

šeštadienį laikraščio pasiimti užsukęs Petras Simonaitis, 

vilkėdamas sodriai žalios spalvos sportiniais 

marškinėliais. Jie buvę skirti teisėjams tarptautinėse 

specialiųjų mokyklų sporto varžybose, o dabar – 

grąžins tų dienų prisiminimus. 

Mes, pasvaliečiai, Petrą Simonaitį vis matome 

Pasvalio kultūros centro choro būryje su „peteliške“ 

vietoj kaklaryšio. Net nuo 1955-ųjų jis dainuoja chore 

ir yra ilgametis šio kolektyvo seniūnas. Gerai žinoma, 

kokio seniūno chorui reikia – nerimstančio ir kitiems 

ramybės neduodančio. Reikia dainuoti, reikia sportuoti, 

reikia iškylauti, reikia laimėti. 

Vienas poetas „mestelėjo“ tokį ketureilį: 

Na, ką gi – mes nemaža matėm, 

Bet mes nekeiktam praeities: 

Nors žilom trisdešimties metų, 

Nesenstam – šešiasdešimties. 

Tam ketureiliui – jau septyniasdešimt. O pedagogui, 

sportininkui, dainininkui Petrui Simonaičiui – 

aštuoniasdešimt. O jis – nesensta: smagiai vaikšto, 

linksmai dainuoja, kasmet aplankydamas Baltijos 

pakrantę, paplūdimį, mintyse vis dar tikisi pamatyti 

Paryžių... Jam 2006 metais už indėlį į Pasvalio krašto 

kultūrą paskirta savivaldybės kultūros premija.


Gediminas Šimkus 

Pasvalys prasideda nuo teatro 

Neišdildomas susižavėjimo akimirkas patyriau 

2009-ųjų pavasarį Pasvalio kultūros centro salėje 

stebėdamas Teatro šventę. Neperdėdamas galiu 

pasakyti, kad Gintaras Kutkauskas ir šaunusis duetas – 

Asta Liukpetrienė ir Sigitas Repšys – yra tiesiog Dievo 

dovana ne tik Pasvalio kraštui, bet ir visai Lietuvai. 

Kuris profesinis teatras prikėlė naujam gyvenimui 

Bernardą Brazdžionį, Petrą Vileišį? Pasvalio teatrai 

jau išeina ir į pasaulinę teatrinę orbitą: G. Kutkausko 

trupė su spektakliu „Helverio naktis“ atstovavo 

Lietuvai pasauliniame mėgėjų teatrų forume Monake. 

Tačiau grįžkime į sausakimšą Pasvalio kultūros centro 

salę. 

Taigi – premjera. Rusų klasiko Nikolajaus 

Nekrasovo vienos dalies komedija „Rudens nuobodulys“. 

Labai savita ir įdomi šio kūrinio šiuolaikiška 

režisūrinė interpretacija. Pakilus uždangai, matome 

tarsi permatomas kolonas (kas liko iš dvaro?) ir 

diriguojantį įsivaizduojamam orkestrui Lasukovą 

(aktorius Vidmantas Miknius). Yra, rodos, rusiškas 

posakis: „Pats groja, pats ir muziką kuria“. Spektaklis 

pamažu įgauna pagreitį, bet aukšto lygio režisierius 

profesionalas G. Kutkauskas pigų komikavimą palieka 

komercinėms televizijoms. Lasukovo „švelni“ agresija 

ir dresūra vis labiau man asocijuojasi su nūdienos 

Lietuvos problemomis. Nepretenduodamas į spektaklio 

analizę, dalinuosi tik savo subjektyviais pojūčiais. Juk 

talentingas kūrinys visada yra nevienareikšmis ir gali 

sukelti įvairių asociacijų. V. Mikniui puikiai ir subtiliai 

„diriguojant“ spektaklio vyksmui bei nuoširdžiai 

talkinant jaunajam aktoriui Vytautui Balzariui 

(Gavriuša), pasirodo ištisa virtinė aktorinių perliukų. 

Apie šio spektaklio aktorius galima parašyti ištisą 

studiją, bet šį kartą pažymėsiu tik vieną kitą štrichą. 

Štai aktorius Viktoras Stanislovaitis sukuria tokį 

spalvingą „prancūzišką“ virėjo tipažą, kurį žiūrovai ilgai 

prisimins. Anot žinomo režisieriaus Aleksos Oleko- 

Žilinsko, mėgėjų teatre yra vienas privalumas – aktoriai 

spinduliuoja vaidybos džiaugsmu. V. Stanislovaičio 

virėjas tiesiog skraido po sceną! Sunku aprašyti, nes 

Pagrindiniame Lasukovo vaidmenyje – Gintaras Kutkauskas, dešinėje – Vytautas Balzaris (spektaklis „Rudens 

nuobodulys"). Vido Dulkės nuotrauka

Šokio teatro „Tango &“ vadovas Sigitas Repšys 

reikia pamatyti, kokį vaidmenį sukūrė Birutė 

Ladygienė! Jos Anisija labai išraiškinga, aktorė puikiai 

valdo sceninį dėmesį, subtili vadinamosiose tylėjimo 

zonose. Negali nežavėti ir aktorės Rūtos Pačinskienės 

burtininkė Tatjana su pypke. Tai tiesiog sceninio judesio 

ir kūno plastikos virtuozė. Puikaus spektaklio aktorių 

galerija būtų nepilna be aktorių Klaudijaus Ulskio 

(išradingojo Grišos) ir Žydrūno Pačinsko (siuvėjų 

siuvėjo). Reikia pasidžiaugti visų aktorių puikia plastika, 

šokio elementais, gera dikcija, scenine visos trupės 

kultūra. Lasukovo nuobodulys (arba beprotnamis) tarsi 

išsisėmė, bet režisierius G. Kutkauskas mums duoda 

viltį... Gavriuša paleidžia mažytį traukinuką, kaip norą, 

kaip viltį iš čia ištrūkti. Puiki metafora! 

Pasvalio kultūros centro šokio teatras „Tango“ 

įkurtas 2002 metų rudenį, o pirmoji premjera įvyko kitų 

metų kovo 7 dieną – parodytas spektaklis „El Ultima 

Cafe“. Į plačiuosius kūrybos vandenis šio kolektyvo 

laivas įplaukė su spektakliu „Stotis“. Šis spektaklis 

maloniai nustebino žiūrovus ir komisiją Lietuvos mėgėjų 

teatrų šventėje „Atspindžiai-2003“. Pasakoja Sigitas 

Repšys: „Stotis – įdomi vieta, kurioje visko nutinka. Ir 

pačiame gyvenime būna gausybė įvairiausių stotelių. 

Kartais susimąstome, ar tokie stabtelėjimai priklauso 

Mūsų krašto šviesuliai 

Režisierė Asta Liukpetrienė. Vido Dulkės nuotraukos 

nuo paties žmogaus likimo... Geležinkelio stotyje labai 

įdomu stebėti keleivius. Žvilgsnis koncentruojasi ties 

vienu žmogumi – kodėl jis toks liūdnas, kur jis važiuoja 

su savo lagaminu? Stotyje jis jaučiasi atsidūręs 

nežinioje, kupinas nerimo, net baimės... Štai keista 

moteris liūdnomis akimis. Kas ji tokia? Gal baro 

šokėja? Gal ji turi vyriškį? O gal jai nepasisekė ir dabar 

nori permainų?“ 

2004 metais šokio teatras padovanojo žiūrovams 

spektaklį „Moteris, kvepianti kava“, 2005-aisiais – 

„Trupė“, „Vienuolika minučių“, 2006-aisiais – 

„Būnantys“, 2007-aisiais – „Prologas“, 2008-aisiais – 

„...Arba Aš...“, 2009-aisiais – drauge su Rokiškio 

liaudies teatru – „Amerika pirtyje“. 

Teatras turi sukūręs ir solinių programų pagal 

Piazzolla, E. Rovira, J. De Caro, O. Pugliese ir kitų 

autorių muziką. Kolektyvas dalyvauja įvairiose šventėse, 

festivaliuose, tarptautiniuose projektuose. Teatro 

vadovai rengia argentinietiško tango seminarus įvairių 

Lietuvos miestų šokių mėgėjams. 

„Pavargti nuo tango neįmanoma. Atvirkščiai – tik 

jis nuolat atgaivina, įkrauna, padeda svajoti. Aš nežinau, 

kas begali būti daugiau ir gražiau“, – tikina tango 

mokytojas S. Repšys.

Literatūriniai atsivėrimai 

Kazys Saja 

Jubiliatas 

Teologijos ir medicinos daktaras Jonas Bajoras (Jonas 

Bayor) atvykęs į savo protėvių kraštą nusprendė čia 

atšvęsti – niekas nebūtų patikėjęs – savo 

aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų! Visi stebėjosi, 

kad jaunatviškas senis puikiai kalba lietuviškai. Ir dar 

su žemaitišku akcentu. Bulvarinėj spaudoj buvo rašoma, 

kad ponas Bajoras apsigyvenęs viešbutyje neatstumia 

nė vienos pas jį užklydusios moteriškaitės. Konsultuoja 

ne vien tik teologijos ir medicinos klausimais. Gal 

pamoko jas taisyklingos gimtosios kalbos? 

Kai įvairiom organizacijom buvo išdalinti kvietimai 

į Jono Bajoro jubiliejinę paskaitą Apie nemirtingumą 

(ir dar „su vyno taure“), iškilmių salėj neliko nė vienos 

laisvos vietos. Netrūko ir gėlių, molinių vazų, paveikslų 

ir dar nežinia ko, nors pakvietimuose buvo parašyta: 

Vietoj gėlių ir dovanų aukoti vargstantiems 

mirtingiesiems. 

Kas nebuvo matęs gyvo profesoriaus Bajoro, tas 

turbūt pagalvojo, kad scenoje pasirodęs akiniuotas 

žilaplaukis vyras juodais ūsais ir antakiais bus šio 

iškilmingo vakaro vedėjas. Bet kitų karšti plojimai 

parodė, jog čia ir yra tasai senolis, kuriam neduotum 

net šešiasdešimt metų. 

– Nereikia, nereikia šitaip iš kalno... – visus juos 

tildė prelegentas. – Anksčiau buvo sakoma: kas nuo 

ryto žvengia, tas vakare j au neįstengia. Šit ir nebežinau, 

nuo ko pradėti. Gal – nuo pabaigos, nuo jūsų klausimų, 

kuriuos – jaučiu – jūs jau dabar norėtumėt užduoti. 

Plaukai mano – jau seniai žili, o ūsai, žinoma, dažyti. 

Prieš ponias ir vėją nepapūsi... Kai gyvenimas darosi 

pilkas, joms vis norisi ką nors paryškinti. 

Salėje jau suskambo juokas. Supratingas, 

draugiškas, neužgaulus. 

– Iš pradžių pasisakiau, kad esu tas, kuris esu, o 

dabar prisiminiau, kad šitaip yra prisistatęs Viešpats 

Dievas. Mozei. Ant Sinajaus kalno. Gali ir taip atsitikti, 

kad per visą vakarą jums nieko naujo aš nepasakysiu. 

Tikriausiai jūs norėtumėt paklausti, ar aš esu mirtingas. 

Bijau, kad taip, mano brangieji... Nors vis dar turiu 

tam tikrų abejonių. Aš jums kalbu atvirai, tad norėčiau, 

kad jūs man atvirai atsakytumėt. Pakelkite ranką visi, 

kurie nors kartą yra pasakę ar pagalvoję: „Nebenoriu 

gyventi. Jau užtenka, gana... Kuriąnors dieną imsiu ir 

pasikarsiu! Nusišausiu arba nusipjausiu...“ 

Šitaip sakydamas jis norėjo išjudinti tylinčius 

žmones, bet šie suglumę tylėjo. 

55 


– Na, drąsiau, drąsiau!.. – ragino Bajoras. – Juk 

buvo ir taip, kad mes Viešpačiui Dievui kaip kokie 

prišiktkelniai sakėm, kad mes jau nebenorim? Grąžinam 

visus įgaliojimus... 

Vienas kitas apsidairydamas išdrįso pakelti ranką. 

O toliau – vis daugiau. Ir galiausiai – visi. Išskyrus 

vieną, sėdintį pirmoj eilėj, kuris galbūt nesuprato 

klausimo arba per savo storumą nebeįstengė pajudėti. 

– Tai va... – pakėlė dešinę ir pats Bajoras. – Ir aš 

– lygiai toks pat kaip jūs. Ką mes žinom – gal žmogus 

ir liktų nemirtingas, jeigu pats nebūtų pasirašęs sau 

nuosprendžio. Ne tik sau, bet ir kitam! Kas mums davė 

teisę myriop teisti kitus? Tik ta aplinkybė, kad patys 

esame save pasmerkę. 

Iš žmonių kuždesio, bruzdesio buvo galima justi, 

jog daugelis tuo abejoja. 

– Mums labai svarbu nemarinti nei savęs, nei kito, – 

toliau kalbėjo prelegentas. – Čia aš pirmas jums 

prisipažinsiu: kaltas... Esu vieną kitą prakeikęs. Ir labai 

sėkmingai... Esu labai piktai pasakęs: kad tave kur galas! 

Go to hell! Velniai tave griebtų!.. Ir griebia! Nežinau 

kas, nežinia kaip, tačiau tie linkėjimai nelieka be pėdsakų. 

Pakelkit... Tie, kurie elgėsi panašiai kaip ir aš. 

Salėj neliko nė vieno, kuris nebūtų pakėlęs rankos. 

Netgi tas debiliškas storulis. (Dar kartą pažvelgęs 

Bajoras pamatė, jog tai ne vyras, o kelnėta moteris 

trumpai kirptais plaukais.) 

Pagaliau atėjo metas Jonui Bajorui pasiaiškinti 

žmonėms, kodėl jis vis dar atrodo toks jaunas. Ne dėl 

kokios nors mankštos arba dietos. Priežastis yra ta, 

kad Bajoras seniai jau nieko nebekeikia, nebesmerkia, 

džiaugiasi šiuo kintančiu pasaliu, žavisi gamta ir visa

56 Literatūriniai atsivėrimai 

kūrinija. Būtiniausia sąlyga norint išlikti jaunam, o gal 

net nemirtingam esanti labai banali. Tai visų religijų 

išpažįstama tarpusavio meilė. Ne vien tarpusavio, bet 

ir visuotina unikalaus pasaulio tolerancija. Užgęsta 

meilė, rambėja širdis, net nepajuntam, kaip mūsų 

sąmonę apleidžia siela. Tada mes niekuo nebesiskiriam 

nuo tų mirtingų gyvybės formų, kurios buvo sukurtos 

iki mūsų. 

Lyg ir nieko naujo. Tačiau klausytojus užbūrė ne 

tiek jo etika, kiek įtaigus, gyvybingas prelegento 

kalbėjimas. Po sėkmingos paskaitos dar prireikė visos 

valandos numatytiems jubiliato sveikinimams. Per tą 

laiką atvėso ne tik furšeto karštieji užkandžiai, bet ir 

daugumos dalyvių entuziazmas. 

Jonas Bajoras buvo pažadėjęs į kai kuriuos privačius 

klausimus atsakyti „prie vyno taurės“, todėl restorano 

salėje jį beregint lipte aplipo norintys su juo pabendrauti. 

Iš arčiau, per ištiestos rankos atstumą. 

Užkandžiaujantys jubiliato gerbėjai ėmė kalbėti beveik 

vienu metu, todėl profesorius Bajoras sugebėjo išgirsti 

tik atskiras frazes: 

– Bepigu jums!.. Jūs gyvenot tarp žmonių, o mes 

čia... 

– Žinokit, čia kiekvienas galėjo sužvėrėti. 

– Kas prasibrovė prie lovio, tam kiti neberūpi. 

– Ateisim su šakėm! Seniai šaudyti tokius reikėjo!.. 

Bajoras mėgino nuo jų šiek tiek atsitolinti, nes pajuto, 

kad jau ir pats yra apšaudomas ne vien tik žodžiais, 

bet ir nesusmulkinto maisto „šratais“. Kryžmine 

ugnim... Tačiau toje apsuptyje jam trauktis nebuvo kur. 

– Darbo nėr, uždarbio nėr, niekas nieko nedaro.. 

– Šitiek metų išdirbus, o kokia pensija!.. 

– Iš kitų laupo, o patys netaupo. 

Jonas Bajoras kai kam būtų pritaręs, gal net šį tą 

pataręs, bet jis dabar bijojo prasižioti. Įsiaudrinę 

oponentai, net gardžiausio kąsnio nenuriję, taškėsi 

tokiais tirštais purslais, kad net jubiliato akinių stiklai 

ėmė drumstis, ūsai pradėjo sunkėti... Bet šis bajoriškai 

užgrūdintas žmogus nebuvo iš tų, kurie greit pasiduoda. 

Jis netrukus sumojo, kad atsišaudant būtina įterpti 

daugiau sprogstamųjų garsų. Pavyzdžiui, P... 

– Spurdėti reika, mieli ponai. Pasitelkti profsąjungas... 

Per spaudą paspausti... Ieškoti specifinio 

sprendimo... 

Veltui! Jono Bajoro protezai buvo geresni – viską 

sukramtė, ne ką tepavykdavo iššauti. O pats juto, kad 

jo veidas jau kaip sergančiojo tymais. Per akinius darosi 

sunku atskirti pašnekovo amžių arba lytį. 

– I'm sorry... Pardon... Entchuldigen Sie bitte... 

– dėl efekto bent keliom kalbom atsiprašęs Bajoras dar 

puse lūpų paminėjo tualetą ir spruko iš tos kompanijos, 

planuodamas kur nors nusimazgoti veidą ir akinius. 

Dėl patirto šoko ar dėl senyvo amžiaus jis pataikė 

ne į tas duris. Įsibrovė į moterų tualetą. Visa laimė, 

kad iš paskos įgriuvo trys ar keturios gerbėjos (tarp jų 

ir ta storulė iš pirmosios eilės). Jos būtų apgynusios 

jubiliatą, jeigu kas... Ponios net apsidžiaugė, 

nusprendusios, kad čia joms niekas netrukdys. Deja, 

jos ir čia prašneko beveik visos vienu metu: 

– Jūs – tiek mums vilties!.. Atvėrėt tokias 

galimybes! 

– Mes net sudarėme sąrašą... 

– Kokį sąrašą? Aukotojų? – suskubo paklausti 

jubiliatas po čiaupu skalaudamas akinius. 

– Mes aukosim, bet mes maldaujam, kad ir jūs 

pasiaukotumėt. 

– Dėl ko? 

– Štai, dėl šitų... – storulė atkišo kažkokį popierių. 

– Čia tie, kuriuos reikėtų prakeikti. Padaryti taip, 

kad jie visi nusprogtų. 

– Jūs galit, o mūsų balsas kaip šuns į dangų nenueis. 

– Jei kas neaišku, mes galim paaiškinti. Čia visokie 

ministrai, seimūnai, oligarchai, kuriems ant mūsų 

nusispjaut! 

Sakydamas „nusispjaut“ storulė vėl aptėškė Bajoro 

akinius. 

– Aš tuoj, aš tuoj... – lyg ir pažadėjo svečias. 

Jis giliai įkvėpė ir atsidusdamas išrėžė: 

– Eikite visi velniop! Ne tik jūs, bet ir tie visi pagal 

sąrašą! Skradžiai!.. 

Kol tos furijos stovėjo netekusios žado, Jonas 

Bajoras spruko pro duris ir vikriai nėrė į gretimą vyrų 

tualetą. O čia dingusio jubiliato beviltiškai ieškojo penki 

ar šeši labai solidūs ponai, žiniasklaidos, verslo ir partijų 

atstovai. 

– A, va kur jis! – apsidžiaugė pamatę. 

– Jūs tiesiog sugebat pasidaryti nematomas! 

– Mes jums turime labai gerų pasiūlymų. 

– Eikite jūs visi skradžiai! – jau nebe taip įtaigiai 

pakartojo Bajoras. – Man reikia atsisėsti. Aš jau 

pavargau. 

Kažkuris jam paslaugiai atidarė duris į kabiną. 

Jubiliatas atsisėdo ir palinkęs rankomis susiėmė galvą. 

Net pamiršęs užsirakinti kabinos duris. 

– Jūs pamiršot nusimauti kelnes... – mandagiai 

pastebėjo akylas žurnalistas. – Mano tėvui taip dažnai 

atsitinka. 

– Eik tu velniop! – suurzgė Jonas Bajoras. – Visi 

keliaukit... Argi nematot, kad aš jau nebenoriu nei šikti, 

nei gyventi! 

Kai galop jie visi pasitraukė, jubiliatas padarė ir tai, 

ko nenorėjo, paskui nusiprausė, prie veidrodžio 

susišukavo, pasitaisė kaklaraištį... Kaip ir anksčiau, 

žvalus ir linksmas, grįžo dar kartą pasirodyti svečiams.

Literatūriniai atsivėrimai 57 

Tomas Taškauskas 

Ar gili ta versmė? 

Šiemet įvyko 15-oji, jubiliejinė, poezijos šventė 

„Krinčino verdenės“. Pusdienis žaliame sodne, šalia 

geltono lyg saulė Matuzevičių namo, skaitant eiles ir 

jų klausantis, pažadino keletą apmąstymų, kuriais 

norėtųsi pasidalinti. 

Nežinau, ar daug tų, kurie dalyvavo šioje poezijos 

šventėje ar apie ją yra girdėję, kada susimąstė, koks 

specifiškas ir iškalbingas yra šio renginio pavadinimo 

antrasis žodis: verdenės. Kaip jį būtų galima suprasti? 

Manyčiau, bent jau trejopai. Visų pirma, tai netikėta, 

išieškota ištartis, gebanti žybtelėti savo netikėtumu. 

Žybtelėti taip, kad pritrauktų akį, o su ja podraug ir 

mintį. Tuo ji panašėja į poeziją. Kaip jau esu trumpai 

užsiminęs viename iš savo pamąstymų, geros eilės yra 

ypatingas būdas persiimti gimtąja kalba. Pradžioj pajusti 

gimtosios kalbos paviršių – fonetinius sąskambius, 

vėliau – pagilinti žodyną, galop – persiimti kalba kaip 

tuo, kas pradeda prasimušti iki prasmės. O tas yra 

pakankamai nelengva. Ypač siekiantiems prabilti 

kitiems. Kalba yra mūsų vidaus ir juntamojo mūsų 

buvimo santykyje su kitais ryšininkė. Bene pakankamai 

dažnai paklausiame savęs, ar mokame tinkamai su ja 

elgtis? Pvz., žodis „poezija“, išvertus iš senovės graikų 

kalbos, pirmąja savo prasme reiškia „darymą“. Taigi, 

ką daro poetai ir ką bei kaip jie turėtų daryti, kad 

poetais galėtų vadintis? Šį klausimą verta kartoti. Ir 

ne todėl, kad jį išmoktume atmintinai. Kiek patiriu, 

gyvename daugybės mirusių žodžių ir daugybės nieko 

nebereiškiančių, nesuprantamų veiksmų pasaulyje. 

Tikrąsias dalykų prasmes susieiškoti ne taip lengva. Į 

„Lietuvių kalbos žodyną“ surašyta daugiau nei 11 mln. 

žodžių. Vienas prancūzų filosofas pastebėjo, kad žodžiai 

„Krinčino verdenių“ organizatorė Stasė Šeštakauskaitė 

Šventėje – Pajiešmenių mokyklos šokėjai 

nuvertėja daug greičiau nei pinigai... Tad ką reiškia 

kalbėti gyvais, savo kalbos žodžiais? Ką reiškia 

prasmingai elgtis? Ką reiškia išties dalyvauti poezijos 

šventėje? Asmeninio santykio su poezija paieškoje šių 

klausimų kėlimas yra itin naudingas ginklas. Kodėl 

ginklas? Poezija – tai kova, kraujo aukos reikalaujanti 

kova. Vienas iš siekių, o gal veikiau viena iš pasekmių, 

yra žodžių atgaivinimas, jų išlaisvinimas ir 

išsilaisvinimas. Ir ne kiekvienas tokioje kovoje gali būti 

geras karys. 

Nepasitikiu tais, kurie eilėraščiuose pažeria visą eilę 

skambių žodžių (tėvynė, meilė etc.). Aš pats bijau šių 

žodžių, nes juos gerbiu. Ar bent jau mokausi gerbti... 

Nemanau, kad be saiko kartoti tam tikrus žodžius yra 

geros poezijos bruožas. Išvis gera poezija turi būti 

saikinga. Ir skoninga. Gana gražiai, tiesa, kiek kitokiam 

kontekste, tikrosios žodžių prasmės paieškas iliustruoja 

popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus 

caritas est“. Tam, kad poezija neliktų vien žodžių, skambių


ar plokščių, kratiniu, poetai turėtų gilinti ir savo filosofinį 

bagažą. Nebūtina filosofuoti eilėraštyje, kad eilėraštis 

būtų geras, bet filosofinis mąstymas būtinas, kad poetas 

esmingiau pažintų ne tik žodžius, bet ir jų prasmę. Galima 

prabilti ir apie platųjį nūdienos kontekstą – ant amfiteatro 

smėlio kaunasi ne vieniši gladiatoriai (autoriai), o kultūra 

ir antikultūra, vertybės ir antivertybės. Vertybės, kurios 

turi būti perkainotos, idant taptų gyvybinga asmens 

dalimi, nebūtinai turi būti nukainotos. 

Verdenė, t. y. versmė, šaltinis, neįmanomas be 

gelmės atsivėrimo fakto. Pastarasis yra dvinaris. Yra 

gelmė, priešybė mūsų seklumai, kitybės erdvė. Ir yra 

atsivėrimas. Tai ne mes atveriam gelmę, ji pati mums 

atsiveria, t. y. atveria save. Ir jei mes anksčiau ar vėliau 

neišmoksime tokioje situacijoje nuščiūti, vargu bau ar 

suprasime, kas mums ką tik buvo bandyta dovanoti. 

Poezija – pastanga kalbėti apie tai, kas svarbiausia. 

Neretai – apie tai, kas skauda... Skausmas ir svarba – 

ištinkantys dalykai. Tuo poezija panaši į maldą. Kunigai 

neretai užsimena, kad jei mumyse kyla noras melstis, 

tai ne mūsų noras, o slaptingas Dievo šaukimas ir Jo 

dovanojamos malonės veikimas. Su gera, tikra poezija 

esti panašiai. Ji ne iš mūsų norų atsiranda, nors kartais, 

per apsirikimą, mums gali ir taip pasirodyti... Vertybėms, 

bent jau krikščioniškoje pasaulėžiūroje, irgi 

15-ųjų „Krinčino verdenių“ aukurą įžiebia aktorė Olita Dautartaitė 

pripažįstamas objektyvumas, nors ir reikalaujantis 

subjekto laisvos valios pritarimo. 

Šiuos apmąstymus norėtųsi dar pagilinti, pratęsti ir 

susieti su turbūt neatsitiktinai tą pačią dieną (2009 m. 

birželio 19 d.) Šventojo Tėvo sprendimu pradėtais 

kunigų metais. Dabartinis popiežius taikliai įvardino 

faktą, kad pasauliui reikia gerų kunigų. Jonas Paulius 

II dar 1999 m. pasakė, kad visuomenei reikia 

menininkų. Vis dar tebereikia. Ir, žinoma, ne bet kokių, 

nes geras menas, gera poezija prisideda prie bendrojo 

gėrio, t. y. visuomenės sąlygų visumos, leidžiančios 

mums pasiekti visapusišką tobulybę. 

Apie kunigo ir poeto pašaukimų panašumus vis 

pamąstau nuo to laiko, kai pirmąsyk perskaičiau jų 

palyginimą G. Appolinaire'o eilėraštyje „Zona“. Abi šios 

figūros yra ypatingame santykyje su Žodžiu. Tačiau čia 

pridera pastaba apie tokio lyginimo slidumą. Vėlgi, be 

saiko sušventinti menininko darbą, romantizuoti jį, iškelti 

į padebesius – vienas iš vengtinų kraštutinumų, dargi 

mintančių mūsų puikybe arba nesąmoningumu. Šio 

kraštutinumo padedantis vengti dalykas – mūsų 

žmogiškojo ribotumo ir įkūnytumo apmąstymas. Tačiau 

neigimas patyrimo, kad bet koks menas yra grožio, taigi 

ir šventybės, skleidimosi erdvė, irgi būtų destruktyvus. 

Ora et labora! (Melskis ir dirbk! lot.)


Tomas Taškauskas ir mokytoja Regina Grubinskienė – 

„Krinčino verdenių“ vedėjai. 2009 06 19. 

Vido Dulkės nuotraukos 

Niekam nekeista, kad buvimas kunigu pirmiausia 

susijęs su pašaukimu, o po to – su tam tikru 

pasiruošimu. Kunigai moko žmones moralės, tuo 

perimdami tai, kas Antikoje buvo suprantama kaip 

poezijos raiškos sritis, mat estetika ir etika nėra vien 

atsitiktinio sąskambio siejami žodžiai. Nors mūsų 

dienomis pirminė jų simbiozė nedovanotinai 

primirštama. Nepaprastai svarbus ir sakralinis poezijos 

matmuo. Nors eilėraščiai ir negali pakeisti maldos, jie 

lavina įvairiapusį (fonetinį, semantinį) jautrumą žodžiui, 

o per žodį – mūsų įkūnytai ir neretai sudėtingai 

esamybei. Jei žmonės suprastų, kad su žodžiais ir jų 

prasmėmis reikia elgtis ne mažiau atsakingai nei su 

ozono sluoksniu, gal nereikėtų kitų tilvyčių, kurie 

pašieptų nesuprantančius, ką ir kodėl rašo, vadindami 

tai poezija. Kartoju, menas yra šventybės atsivėrimo 

sritis. Ir poetams čia taip pat patikėtas mokymas apie 

grožį. O juk grožis traktuotinas kaip vienas iš kelių pas 

poną Dievą. 

Kas dar? Geri kunigai kasdien skaito vadinamąjį 

brevijorių – Dievo tautos liturgines valandas, kur 

surašyti svarbiausios šventraščio ir Bažnyčios Tėvų 

tekstų ištraukos. Taip pasiruošimo metu gauta 

informacija ir pasirinktas pašaukimas nuolat tvirtinamas 

bei gaivinamas konkrečia praktika. Panašų patarimą, 

kiek žinau, savo „Poezijos mene“ poetams išsako ir 

žymusis Horacijus. Romėnai poezijos meistrais laikė 

graikus. Jiems buvo aišku, kad reikia skaityti: 1) graikų 

klasikus; 2) amžininkus. Mūsų laikais daug kas nebėra 

taip aišku. Išeitis – kurti, lipdytis šiame netvariame 

pasaulyje savo „poetinį brevijorių“, kuris padėtų 

išgyventi poezijos meną savitai bei įveikti daug kam 

taip būdingus ribotus arba ydingus požiūrius į poeziją. 

Pvz., vis dar atsiranda tų, kurie išvis nesupranta, kaip 

elgtis su žodžiu, arba manosi, kad poezija yra save 

reikšti... Užtenka pabandyti atlaikyti Aristotelio 

sunkiasvorę filosofinę artileriją, kad paaiškėtų šių 

požiūrių ydingumas. Kita nebloga, ir gal kiek dabartinio 

jaunimo primirštama (arba tiksliau pernelyg plokščiai, 

vien kultūriškai, be simbiotinio tikinčiajam būdingo 

santykio traktuojama), poetinės interpretacijos erdve 

galėtų tapti visų laikų įvairių sričių menininkams buvę 

patrauklūs Šv. Rašto siužetai. Tam kvietė ne tik Jonas 

Paulius II, kvietimą kartoja ir dabartinis Šventasis 

Tėvas. 

Kol kas mano supratimas leidžia užrašyti šiuos 

žodžius: stengtis apibrėžti poeziją – tai ją apriboti. Bet 

žmonėms reikia bent kokios nors regimybės, žodžio 

įsikūnijimo, įsivardinimo... Metaforų meną turbūt 

adekvačiai ir tegalima apibrėžti metafora. Prisiminus 

pirmųjų amžių krikščionybę, poeziją galima būtų laikyti 

žuvų paišymu ant smėlio. 

O apibendrinti šiuos jaunimui (ir ne tik) skirtus 

pamąstymus norėtųsi kontroversiškojo Petronijaus 

„Satyrikono“ ištrauka: „– Poezija, – tarė Eumolpas, – 

suklaidino ne vienąjaunuolį. Kas nors, sueiliavęs keletą 

žodžių ir į sakinį įdėjęs bent kiek subtilesnę mintį, 

įsivaizduoja jau įkopęs į Helikoną. jie mano, kad 

poemą kurti lengviau negu žėrinčiomis mintimis 

išpuoštą kontroversiją. Reikia vengti visokių pigių, 

jei taip galima sakyti, žodžių ir pasirinkti tokius, kurių 

liaudis nevartoja. Be to, reikia stengtis, kad mintys 

neišsiskirtų lyg koks priedas iš veikalo visumos, bet 

žibėtų įaustos į kūrinį. Tai liudija Homeras ir lyrikai, 

Vergilijus ir sėkmingas Horacijaus išradingumas. Visi 

kiti arba nesurado kelio į poeziją, arba suradę pabijojo 

juo eiti.“ 

Primindamas garsią kažkieno ištarą, kad gerų 

skaitytojų ne lengviau rasti nei gerų poetų, norėčiau 

pasiteirauti, į kuriuos lygiuojamės mes?


Justina Katkevičiūtė 

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė, 2009 m. 

baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Respublikinio Jaunųjų 

dramaturgų konkurso laureatė 

Marionetės 

3 veiksmų pjesė 

Veikėjai 

Viltė – ligoninėje besigydanti paauglė. 

Gydytojas – pusamžis, gana uždaro būdo žmogus. 

Gydytoja – švelni ir dėmesinga jauna moteris. 

Močiutė – Viltės močiutė, dažniausiai atliekanti jos 

tėvų pareigas. 

Tadas – Viltės brolis, smalsus pradinukas. 

Liga – mistinė būtybė, gebanti sudaryti sandorius su 

ligoniais. 

Lėlininkas – paveikslo personažas, valdantis 

marionetes. 

Trys marionetės. Kairioji, Dešinioji ir Vidurinė – 

vilties sergėtojos. 

Pirmas veiksmas 

Ligoninės palata. Centre – baltai paklota lova, šalia 

jos nedidelis stalelis, ant kurio stiklinė su vandeniu, 

blausiai švytinti stalinė lempa, kelios storos knygos. 

Dešiniajame šone – langas su neišvaizdžiomis 

užuolaidomis, kairiajame – didžiulis paveikslas, 

kuriame pavaizduotos trys marionetės ryškių spalvų 

apsiaustais ir jas valdantis lėlininkas – mažas, 

atgrasios išvaizdos žmogelis. 

Tamsu. Lovoje miega Viltė. Marionetės pamažu 

atgyja ir lėlininkas, kiekvienai tariant žodžius, 

atsargiai tampo virveles. 

Kairioji. Manai, ji pabus? (Visos žvelgia į Viltę.) 

Dešinioji. O ką jai daugiau daryti? Dievas jos dar 

neima. 

Vidurinė. Ššš, nepažadinkim jos. 

Dešinioji. Kokia buvo gydytojų diagnozė? 

Kairioji. Jie nežino. 

Dešinioji. Kaip tai nežino? Gal nesiklausei? 

Kairioji. Buvo tavo eilė klausytis. 

Vidurinė. Nutilkit, kasnakt baratės. Ar nesuprantat, 

kad jai tai nepadės? 

Dešinioji. Kuo mes padėsim? 

Vidurinė. Mes paguosim, jei kartais ateitų ji. 

Kairioji. Giltinė? 

Justina Katkevičiūtė prie režisieriaus Juozo Miltinio 

paminklo Panevėžyje 

Dešinioji. Ne, kvaile, liga! (Lėlininkas smarkiai 

timpteli Dešiniąją ir paleidžia. Šiai nusvyra rankos 

ir galva.) 

Vidurinė. Tai vienas ir tas pats. 

Kairioji. Puiku! Vėl ją užtildė. (Lėlininkas paleidžia 

ir Kairiąją.) 

Vidurinė. Vadinasi, diagnozė nežinoma, 

Viltė atsibunda, sunkiai alsuodama atsikelia ir 

prieina prie lango. Lėlininkas paleidžia vidurinę 

marionetę ir pats sustingsta. 

Viltė. Žiema. Vis dar žiema. Pavasarį, vasarą rudenį 

ir žiemą grįžtu čia... Čia, kur niekas nesvajoja patekti, 

kur tyko bemiegės naktys ir niūri tyla gimdo tuštumą. 

O, kaip norėčiau vėl užmigt! Užmigt ir atsibust 

pavasarį. Ir dar... Kur nors kitur... Sode. Šiltam, 

gėlėtam sode pas močiutę, kur lyja aksominiais 

žiedlapiais. Nors tai... tai tik svajonė, bet tikiu... 

Pasigirsta žingsniai. Ateina gydytoja. 

Gydytoja. Labas rytas, Vilte. Hmm... Koks gražus 

vardas – Viltė. Kaip šiandien jautiesi, Vilte? 

Viltė. Taip pat, kaip ir vakar, bet ryt bus geriau. 

Gydytoja tikrina pulsą. 

Gydytoja. Oi, Vilte, tu tikra optimistė. Man kartais 

atrodo, kad tave gydo optimizmas, o ne aš. O dabar 

sakyk: aaaaa... 

Viltė išsižioja 

Viltė. Aaaaaa... Ar man geriau?


Trumpa tyla. 

Gydytoja. O kaip tu jauties? 

Viltė. Aš noriu pasitikti pavasarį ten. (Rodo į langą.) 

Gydytoja. Žinai, ką tau atnešiau? (Ištraukia iš 

kišenės citriną.) Citriną. (Viltė paima ją.) Geltoną, 

matai? Ji geltona kaip pienės gegužę. 

Viltė. Gegužę mano gimtadienis. 

Trumpa tyla. 

Gydytoja. Gal tau ko nors trūksta? 

Viltė. Pasakykit, kodėl aš šioj palatoj? Kodėl visuomet 

viena? 

Gydytoja. (Sutrinka) Nagi, Vilte, tu labai alergiška. 

Bet juk mes su tavim. Ir štai (pažvelgia į paveikslą 

ir knygas). Ar tau patinka šis paveikslas? 

Vūtė. Primena pavasarį... 

Gydytoja. Tai aš jau, Vilte... jau eisiu... 

Viltė. Geros jums dienos! (Nusišypso) 

Gydytoja išeina. Viltė padeda citriną ant stalelio 

šalia šviečiančios lempos. 

Viltė. Dabar du daiktai man primins pavasarį. Lempa ir 

citrina. Abi jūs švytite, abi lyg saulė. O, jei tik galėtumėt 

kalbėti. Iš tiesų šis paveikslas mane baugina. Verčia 

pasijust marionete. (Nusijuokia) Bet jeigu jis galėtų 

kalbėti... Gal jis žino, kuo aš sergu? Kas pasakys? Būk 

optimistė, Vilte, būk optimistė! O jei tik jie žinotų, koks 

sunkus yra tas optimizmas. Tas suvaidintas optimizmas... 

Viltė atsigula ir užsimerkia. Pasigirsta balsai už 

sienos. 

Gydytoja. Tai kas mūsų mažajai pacientei? Ką rodo 

tyrimai? (Trumpa tyla.) Tas pats, kas praėjusią žiemą? 

Gydytojas. Auglys dingo, bet dabar... sunku kalbėti... 

Gydytojas. Leukemija? 

Gydytoja. Kaip ir įtarėm. 

Balsai nutyla. Lėlininkas paveiksle ima judinti 

marionetes. 

Dešinioji. Ji užmigo? Ji tikrai miega? 

Kairioji. Dabar jau girdėjai? 

Dešinioji. Leukemija... 

Vidurinė. Ne tai blogiausia. 

Kairioji. O kas? 

Vidurinė. Ji ima prarasti viltį. 

Dešinioji. Ir kas čia tokio? Kiek daug mes jų matėm. 

Jų, ligonių, praradusių viltį. Tai juk Paulius... 

Kairioji. Povilas, Angelė, Ineta, Tadas... 

Dešinioji. Šis nenumirė... 

Vidurinė. Bet nė vienas taip nenorėjo pavasario. 

Kairioji. Antro gyvenimo mes neturim. 

Vidurinė. Jos net ir vardas Viltė. 

Dešinioji. Nejau tau pagailo? Tau, pirmajai nupieštai? 

Tau, mačiusiai maro ir karo ligonius, pagailo dar vieno? 

Lėlininkas patempia virveles ir marionetei nusvyra 

galva. 

Vidurinė. Turėčiau didžiuotis? 

Kairioji. Tu marionetė. Tu negali niekuo didžiuotis ir 

nieko gailėtis. Tu neturi širdies. 

Vidurinė. Ar pamiršot? Mes tam ir sutvertos, kad 

teiktume viltį. Mums nupiešė širdį. Lėlininke, pasakyk. 

Lėlininkas patempia virveles ir paleidžia. Marionetė 

nusvyra. 

Kairioji. Marionete, ar pamiršai, kad jis nekalba. Liga 

jam nutraukė liežuvį. 

Lėlininkas patempia virveles ir paleidžia. 

Marionetė nusvyra. 

Antras veiksnias 

Į Viltės palatą ateina močiutė, vedina Viltės broliu 

Taduku, kuris nešasi kelias gėles. 

Močiutė. Vilte, vaikeli, pabusk! Atnešiau obuolių 

pyrago. 

Viltė. (Pašoka ir nudžiugusi stipriai apkabina) 

Močiute, Tadai, kaip džiaugiuos, kad atėjot. (Pauosto 

obuolių pyragą ir paima gėles.) Dvelkia pavasariu. 

Močiutė. Ar gerai tau čia, vaikeli? 

Viltė. Močiut, čia juk ligoninė. Sakykit, o kur mama, 

tėtis? 

Močiutė. Negrįžo dar, vaikeli, tie emigrantai... (Kalba 

lyg sau) Sakė, kitą mėnesį... Tik pinigai galvoj. O kad 

vaikas ligoj... 

Viltė. Nepyk, močiute, grįš mama. 

Tadas. Vilte, kuo tu sergi? Vis čia ir čia... 

Viltė. Dabar? Ilgesiu... 

Močiutė. Mano laikais tokių ligų nebuvo. 

Tadas. Vilte, aš norėjau paklaust. Jei tu numirsi, ar 

galėsiu gyvent tavo kambary? 

Tyla. 

Viltė. Tada abu gyvensim. Aš – kaip angelas, tu – 

kaip žmogus. 

Įeina gydytojas. 

Gydytojas. Lankymo laikas baigėsi. Viltė alergiška, o 

jūs atnešėt dulkių ir dar obuolių pyragą.. Jai negalima. 

Įeina gydytoja. 

Gydytoja. Dabar dar galima. Iki chemijos... 

Viltė. Iki ko? 

Gydytoja. Ar dar nėra tavo tėvelių? 

Močiutė. Aš esu. 

Gydytojas. Jūs ne mama. 

Tadas. Užtat aš – jos brolis. 

Gydytojas. Lankymo laikas baigėsi. Tokios taisyklės. 

Gydytoja. Palydėsiu jus. Pakeliui pakalbėsim. 

Močiutė. Tik nepaliauk šypsotis, Vilte. Šypsena – 

geriausias vaistas. 

Gydytoja ir močiutė su Tadu išeina.


Gydytojas. Gavot gėlių? Nuvys, jei nepamerksit. 

Viltė. Koks skirtumas... 

Gydytojas. Matau, mėgsti skaityti. Kas čia? (Pakelia 

knygą) 

Viltė. Salomėja Nėris. 

Gydytojas. Poezija? Pravers... Ilgai. 

Gydytojas išeina 

Viltė. Ką reiškia „ilgai“? Ar aš pasitiksiu pavasarį ten? 

(Žiūri pro langą) Ar išvis nepasitiksiu? Ką reiškia 

ilgai? Ir koks optimizmas? Kokia šypsena? Mama, tėtis 

– emigrantai. Jie – emigrantai, aš – ligonė. Ir kas 

pasakys, kuo aš sergu? 

Atgyja marionetės. Joms kalbant, lėlininkas 

atsargiai tampo virveles. 

Vidurinė. Pamerk gėles, Vilte, nuvys. 

Viltė. Tegu... (Atsisuka ir pamato marionetes) 

Ar aš sapnuoju? Ne... Tai vaistai veikia. Haliucinacijos? 

Man pakilo temperatūra. 

Kairioji. Ji netiki. Kuo mes jai padėsim? 

Lėlininkas smarkiai trukteli marionetę. 

Viltė. Ar įmanoma tikėti tuo, ko nėra? 

Dešinioji. Ir Angelė taip sakė... 

Kairioji. Ir Tadas, ir Povilas... 

Viltė. Kas jie? 

Vidurinė. Ligoniai, gulėję šioj palatoj. 

Viltė. Kodėl jūs prašnekot? 

Dešinioji. Mus dėl to ir nupiešė – kalbėti. Kalbėti ir 

taip padėti neprarast vilties. 

Viltė. Jūs marionetės... Jūs priklausote... Ką jūs galite 

padaryti? 

Vidurinė. Tu imi prarasti viltį, Vilte. 

Viltė. O kaip neprarast vilties? Vienui viena didelėj 

pilkoj palatoj, tik lempa, citrina ir kelios gėlės gelbsti 

mane nuo depresijos. 

Kairioji. O svajonės? 

Vidurinė. Pamerk gėles, Vilte, nuvys. 

Dešinioji. Mes ištisus mėnesius matėme optimistę, kur 

ji dabar? 

Viltė. Ji yra. Dirbtinė. Kad močiutė, kad Tadas 

nepalūžtų. 

Vidurinė. O tu? Manei, nepalūši? 

Viltė. Atsibuskit, aš net nežinau, kuo sergu! 

Dešinioji. Ar palengvėtų, jei pasakytume? (Lėlininkas 

smarkiai timpteli marionetę. Trumpa tyla.) 

Viltė. O tas lėlininkas? Ta žmogysta. Kodėl jis nekalba? 

Kairioji. Liga jam nutraukė liežuvį. 

Viltė. O jūs? Kodėl jūs pririštos? 

Dešinioji. Mes juk marionetės. Mūsų kūnai mums 

nepriklauso. Tik mintys... 

Vidurinė. Negaiškim veltui laiko, tuoj pasirodys ji. 

Viltė. Kas? Kas pasirodys? 

Pasigirsta žingsniai. Lėlininkas skubiai įtraukia 

marionetes atgal į paveikslą. Žingsniams nuaidėjus 

girdisi gydytojų balsai. 

Gydytojas. Kur jūs einat? 

Gydytoja. Pas pacientę. Įvardint jos ligą. O gal jūs? 

Gydytojas. Koks reikalas jai sakyt? Geriau tegu 

nesikankina. 

Gydytoja. Ligos istorija keista. Ilgesys veikia... Ilgesio 

leukemija. 

Gydytojas. O jei jos gimdytojai grįžtų? Kas pasikeistų? 

Gydytoja. Pasikeistų. 

Trumpa tyla. 

Gydytojas. Tai ar pranešit jai? 

Gydytoja. Nežinau. Gal leiskim pasakyt močiutei? 

Viltė ypatinga, kantri pacientė... 

Gydytojas. Ar kas nudžiugtų, sužinojęs apie kraujo 

vėžį? Negadinkite geros dienos – ją broliukas aplankė. 

Gal rytoj... 

Gydytoja. Rytojaus galime netekti. 

Balsai nutyla. 

Viltė. Šios sienos pernelyg plonos... Plonesnės, nei 

turėtų būti...(Trumpa tyla) Aš negaliu sirgti leukemija. 

O gal galiu? Ne, juk čia daug pacientų. Jie kalbėjo ne 

apie mane... Kaip tada suprast? 

(Prieina prie lango) Nejau nesulauksiu pavasario? 

Ką tada bučiuos aksominiai žiedlapiai sode? 

(Pasigirsta žingsniai) Aš nekenčiu žingsnių ir balsų 

už sienų. (Paima lempą) Lempa, tu mano saulutė. Ar 

tu irgi nekenti žingsnių? 

Viltė atsigula ir, rodos, užmiega. Lėlininkas timpteli 

marionetes ir šios prabyla. 

Dešinioji. Ar ji žudo viltį? 

Vidurinė. Tikriausiai. 

Kairioji. Ji jau marionetė? 

Dešinioji. Vienas Dievas težino. 

Kairioji. O kada ateis ji? 

Viltė. Nutilkit! 

Lėlininkas smarkiai timpteli virveles ir lėlės nutyla. 

Trečias veiksmas 

Palata. Šalia Viltės lovos stovi moteris keistu 

apsiaustu – Liga. Lėlininkas, ją pamatęs, ima 

tampyti lėles už virvučių. 

Vidurinė. Vilte, pabusk! Ji atėjo. 

Viltė. (Pašoka pamačiusi Ligą.) Kas tu? Giltinė? Ko 

tu iš manęs nori? 

Liga. Atėjau tau pasakyti... Tu nepasveiksi. Nuoširdžiai 

kalbu – taip nulėmė... Kentėsi graužiama 

skausmo ir vilties. Viltis neleis tau greit išeiti. 

Marionetės. Netikėk, Vilte, netikėk! 

Liga. Tu atiduok ją man! Atiduok savo viltį. Tada tau


neskaudės, tau bus tas pats, kas vyksta. 

Marionetės. Neduok vilties, Vilte, neduok! Atmink 

senelę, brolį, mamą.... 

Liga. Nesiklausyk! Melavo Povilui, Angelei ir Inetai. 

Meluoja tau... 

Marionetės. Ji Liga! Ji tavo priešas! 

Liga. (Neiškentusi marionetėms) Tylėkit! Ji bus lėle. 

Vidurinė. Vilte, suprask! Jei prarasi viltį, tapsi 

marionete. Savo ligos marionete. Ji pavogs tavo jėgas. 

Kairioji. Ir Povilui, ir Angelei taip buvo. 

Dešinioji. Ir Inetai. 

Vidurinė. Jiems liko tik mintys. Be vilčių ir svajonių. 

Ar to tu nori? 

Liga. Tylėkit! Vis tiek numirsi, Vilte, anksčiau ar vėliau. 

Kairioji. (Viltei) Sakyk vėliau! 

Liga. Nutilkite, marionetės! Lėlininke, nutildyk jas! 

(Viltei) Matau, teks derėtis. (Lėlininkas stipriai 

timpteli marionetes) 

Viltė. Derėtis? Nesutinku derėtis. 

Liga. Aš laiko į valias turiu... 

Viltė. Sakyk, ko nori. 

Liga. Jei artimiausiomis gydymo dienomis prarasi viltį 

– tu žuvus. Viltis mano, o tu bičiulės giltinės. 

Viltė. O jeigu ne? 

Liga. Taip negali būti. 

Viltė. Tai juk sandoris. 

Liga. Tada... Tada tu kentėsi... 

Vidurinė. Sulauksi pavasario ir daugiau. O gal ji ir 

atstos... 

Liga. Tylėt! (Lėlininkas dejuodamas timpteli 

marionetę ir ši nusvyra.) 

Viltė. Aš sutinku. Duodu žodį. 

Liga. (Ištraukia iš po apsiausto virvę ir rodo) 

Pasirašyk čia! 

Viltė. Kuo? Krauju? 

Liga. Ne, uždėk ranką ir sakyk: „Prisiekiu“. 

Viltė. (Uždeda ranką ir tarusi žodį staiga 

patraukia.) Prisiekiu! Ai, degina! 

Liga. O kaip tu manai? Pasirenk tapt lėle. Marionetės 

negyvena be virvių... (Pašaipiai) Jos išvis ne... 

Viltė. Dar pažiūrėsim! Aš pasveiksiu! Dėl mamos, 

dėl... 

Liga. Jų nėra! (Gudriai) Ilgies? 

Viltė. Tikiu, jie grįš! (Kalbėdama paima vazą, supila 

į ją vandenį iš stiklinės ir pamerkia gėles.) 

Aš pasitiksiu pavasarį, aš sulauksiu gimtadienio, aš... 

Liga. Dar susitiksim... 

Liga Viltei kalbant traukiasi ir išeina. 

Viltė. Aš perskaitysiu visą Nėries poeziją aš... 

Atgyja marionetės ir lėlininkui dejuojant žengteli 

iš rėmų. 

Vidurinė. Laimėjai mūšį! 

Kairioji. Bet ne karą. 

Lėlininkas. (Pusiau murmėdamas) Pasirenk, 

pasirenk! Jei pralaimėsi, tavęs laukia giltinė. Kito kelio 

nėra, tu pasirašei. 

Viltė. Juk sakėt, kad jis nekalba. Liga jam... 

Vidurinė. Prabilo... 

Lėlininkas. Mano sandorio laikas baigėsi. Kol 

nebuvau pralaimėjęs lažybų Ligai, nė vienas ligonis 

neprarado vilties, nė vienas... 

Viltė. O iš ko lažinais? 

Lėlininkas. Ilga istorija... 

Marionetės. Papasakok jai... 

Dešinioji. Arba paleisk mus... 

Kairioji. Marionete tu, mes juk lėlės... 

Lėlininkas. Dailininkas, kuris mus nutapė, sirgo 

leukemija. Dar karo laikais, kai jokių šansų... Bet jis 

tikėjo, kad pasveiks. Ilgai tikėjo. O kai ėmė blogėti, 

liga jam pasiūlė sandorį, kaip ir tau... Tada jis nusprendė 

išsaugoti savo viltį ir nupiešė mus. Spalvingas 

marionetes ir lėlininką lygiai tokį pat kaip jis pats... 

Viskas. 

Vidurinė. Ne, ne viskas. Jis mums įkvėpė gyvybę ir 

galią žadinti viltį ligoniams. Ir taip daugybę metų Liga 

ir mes kovojame. Mes viltį žadiname, ji atima. 

Viltė. O sandoris, lažybos? 

Lėlininkas. Aš susilažinau su Liga, kad mūsų 

dailininkas pagis ir išgyvens. 

Viltė. Ir? 

Lėlininkas. Jis pagijo, bet išėjęs iš ligoninės neteko 

vilties, nes visą dovanojo mums. Tai buvo mano 

pralaimėjimas. Liga atėmė mano galimybę kalbėti ir 

dabar, lygiai po šimto metų nuo tos valandos... 

Vidurinė. Tu privalai tikėti, Vilte, privalai įrodyti, kad 

žmogus gali laimėti prieš Ligą. 

Pasigirsta žingsniai. 

Viltė. Žingsniai... Jie varo mane iš proto! 

Lėlininkas marionetes traukia atgal į paveikslą. 

Marionetės. Nepasiduok, Vilte! 

Marionetės sustingsta. Pasigirsta Ligos balsas. 

Liga. Vienas – vienas. Rezultatas: vienas – vienas... 

Įeina gydytojas. 

Gydytojas. Ką nors sakėte? 

Viltė. Šiandien gražus rytas! Puikus žiemos rytas. 

(Prieina prie lango) 

Gydytojas. Matau, paklausėt patarimo, pamerkėte gėlę. 

Viltė. Ji graži. Jai reikia vandens, kad išgyventų. Kaip 

mums ... 

Gydytojas.Vilties. (Pažvelgia į paveikslą.) O šis 

paveikslas jūsų nebaugina? Čia marionetės, ar ne? 

Viltė. Marionetės... Juk mes visi esam likimo 

marionetės, tiesa? (Žvelgia į paveikslą.)



Spalvotas dvyliktukas iš 2008-ųjų knygų 

aruodo 

Su spalvingais rudens saulėtais lapais, – toks neseniai Lietuvoje 

viešėjusio kraštiečio, bibliotekos bičiulio prof. Algio Mickūno laiške įrašytas 

palinkėjimas įžiebė troškimą ir niūriausiose rudens sutemose ieškoti pačių 

ryškiausių spalvų. Iš tiesų, gyvenimas įdomus tik tuomet, kai sugebame 

pamatyti visą jo spalvingumą. Už praėjusių metų intelektualines, kūrybines, 

istorines, filosofines, egzistencines, memuarines, literatūrines, matematines 

spalvas turime būti dėkingi vienaip ar kitaip su Pasvalio kraštu susijusiems 

žmonėms, krovusiems neišsemiamą knygų aruodą. 

Šiandieniniame informacijos amžiuje surinkti vienan daiktan visas 

kraštiečių ar su kraštu susijusias knygas, regis, labai paprasta: spūstelėjai 

kompiuterio klaviatiūros mygtuką ir jos pačios lyg pagal komandą man 

panorėjus... susirikiuoja. Deja, paradoksas: kuo daugiau informacijos, tuo 

sudėtingiau surasti tai, kas reikalingiausia. Ir mūsų kraštiečių knygos, kaip 

ir patys jų autoriai, išsislapsčiusios po visus kampelius, dažnai netgi į viešą 

akiratį nepatenka. O ir patekusios ima kaip lydžiai ir išslysta, kad ir kokia 

budri akis jas sergėtų... Todėl sėkmingai tokių knygų žvejybai būtina mesti 

sutelktines jėgas, visiems kultūrininkams imtis šito 

darbo, neaplenkiant ir pačių autorių ar net juos 

įpareigojant būti atsakingus už savo knygų paskleidimą. 

Nes, žiūrėk, koks nors buvęs Pasvalio pilietis, kurį 

gyvenimas nunešė į gražųjį pajūrį, ima ir išleidžia ten 

knygą, kurios nei pavadinimas, nei anotacija Pasvaliu 

nekvepia. 

Taip įvairiais keliais sužvejota dvylika knygų, 

spalvingai pripildančių dar keliais sieksniais pirmajame 

šių metų žurnalo numeryje pristatytų knygų aruodą. 

Kad neliktų skriaudos, norėtųsi surengti mini sutiktuves 

juodu ant balto. Vienų knygų autoriai – išeiviai iš 

Pasvalio krašto, kitų gi – krašte gyvenantieji. 

Pradžia tebūnie nuo „išeiviškosios bangos“. 

Nekasdieniškai baltos spalvos – lyg pasiilgto 

sniego – su gražiai prie baltumo priglundančiais 

užrašais ir mažyčiu vaizdeliu pabėrė iš Joniškėlio 

sostinėn prieš daugel į metų išėjęs filosofas Romualdas 

Ozolas. Jo dvi jau anksčiau pristatytas knygas vejasi 

dar viena Paskui greičiausią pelną (paantraštė: 

Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. 

Faktai ir mąstymai. 2006–2007 m.). Išleista tos pačios 

vilniškės Diemedžio leidyklos. Politinė publicistika, 

knygos Į saulėlydžių krantą tąsa, nesiderinanti su 

oficialiąja Lietuva ir tiesmukai kertanti mūsų 

valdžionims. Todėl ir knygos gale įrašyta: Už teiginių 

turinį visą atsakomybę prisiima autorius. Regis, net 

leidykla išsigąsta. Tačiau filosofo gimtojo krašto 

žmonėms dvejų metų pasaulio ir Lietuvos įvykių 

komentarai ir vertinimai, istoriosofiniais ir filosofiniais 

terpiniais prisodrinti, yra tai, kas dar tikra. Negalima 

nepritarti teiginiui: Kad esam nuklydę nuo kelio ir 

einam pražūtin – neabejotina. Ir ne tik mes. (...) 

Eurointegracija – tai modernioji okupacija, 

vykdoma elito papirkimo, masių nuskurdinimo ir 

pajungimo per socialinę atskirti manipuliacijoms, 

kurių tikslas – visų įmanomų racionalumų, 

pradedant valstybe, teise, institucijomis, baigiant 

vertybėmis ir galų gale pačia tauta dekonstrukcija 

ir degradacija. O kas NATO šiandien? Taiklus 

filosofo vertinimas: Kol kas nesakau, kad 

nebepasitikiu NATO. Kol kas kartu su K. Girnium 

sakau, kad NATO – neveiksminga karinė organizacija, 

o kartu su P. Fūtu – kad ji virto daugiau 

politine negu militarine organizacija. Susimąstai: 

kodėl šitaip įklimpom? Ir vėl knygos mintys duoda 

atsakymą: Palaidojom dar vieną 1990 metų 

signatarą, žmogų nelabai viešą, nuoširdų ir 

darbštų, tikrą Nepriklausomybės artoją. Vengrijos 

revoliucijos metais kartu su būreliu bendramokslių 

prie bažnyčios iškėlęs trispalvę, buvo tąsomas visą 

gyvenimą, o Nepriklausomybės metais, taip ir 

nebespėjęs įkopti į mokslo habilitacijos 

aukštumas, plušo kaip nepailstantis pedagogas. 

Kiek Lietuva priklausė nuo jo ir tokių kaip jis? 

Nėra abejonės: jo ir tokių kaip jis nepriklausoma 

Lietuvos valstybė atkurta. O paskui? Paskui, deja,


viskas klostėsi jau nebe jo ir tokių kaip jis valios paisant. Todėl ir 

turime dabar tris Lietuvas: ponų ir skurdžių pačioje Lietuvoje bei 

turtėjančiųjų Lietuvą užsienyje. O tą tikrąją Lietuvą – skurdžių, tačiau tikrų 

dvasios žmonių – Romualdas Ozolas mato provincijoj: Kiek kartų teko 

būti Rokišky – bibliotekos salė visada pilnutėlė, visada su savivaldybės 

valdžia, nekalbant apie kultūros įstaigų vadovus. (...) O paslaptis 

tokia: kaip ir Keliuočio „Naujoji Romuva“, Rokiškio biblioteka yra 

kažkokia džiaugsminga – tvarkinga, švari, šviesi, tiksli, kryptinga. 

O visa tai kyla iš bibliotekos darbuotojų – būrelio moterų, kurios 

bibliotekos veikla išsako savo dvasines aspiracijas. Nedaug kur gali 

pajusti taip intensyviai. Bet kad tokia dvasios šiluma ir daromų darbų 

tikrumas įmanomas, čia gali pamatyti geriau negu didžiuosiuose 

centruose. Užklysta filosofo žvilgsnis ir į gimtąjį kraštą: Parvažiuoji į 

savo tėviškę ir dar kartą supranti: sodyba gyva, kol gyvi ją sukūrę 

žmonės. Net artimiausi giminaičiai ją pakeičia iki svetimumo. (...) Tai 

gal ir geriau, jei išlydėjusi savo kūrėjus sodyba pamažu gestų tuščia? 

Gali ginčytis su autoriumi dėl vieno ar kito fakto interpretavimo, tačiau 

esmės tikrumas paliečia ir išlieka. Ir eini paskui tokią baltą knygą kaip 

nesibaigiančiu žiemos taku gaivų orą savin kvėpdamas. 

Tebelieka užmarštyje taip iki šiol ir nepasiekusi Pasvalio kito iškilaus 

kraštiečio, iš Pumpėnų kilusio teologo, vertėjo, poeto, kunigo Česlovo 

Kavaliausko 85-mečiui skirta knyga Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai 

(Vilnius: Mokslo aidai), sudaryta kunigo sūnėno akademiko Antano Buračo. 

Knygoje sudėti jo rankraščiai, kuriuose keliamos Bažnyčios ir teologijos 

atgimimo problemos, susirašinėjimai rengiant Šventojo Rašto vertimą į 

lietuvių kalbą. Teologo raštus praturtina jo mokinės teologijos bakalaurės 

Jurgitos Fedorinienės surinkti amžininkų atsiminimai. Krikščionis tiki, kad 

jo gyvenimo prasmė – Dievas. Pasiektasis Dievas yra jo dangus, 

prarastasis Dievas – jo pragaras, bandantysis Dievas – jo teismas ir 

apvalantysis Dievas – jo skaistykla. Jame sudūžta 

mirtingoji buitis ir jame atsiveria prisikėlimas ir 

tikrasis gyvenimas, „nežinąs saulėlydžio“. 

Atsivėręs pasauliui Dievas, besidalinąs savo 

gyvenimu su mumis ir nuolat ateinantis pasauliui 

kaip Išganytojas – štai absoliuti krikščionybės 

ateitis. (...) Dievo netgi neįmanoma apibrėžti. Dievo 

galima bijotis, galimojo šauktis ar ilgėtis. Pajutus 

pareigos šauksmą ar atsakomybės rimtį, galima 

apsispręsti, galima pasielgti pagal sąžinės liepimą 

arba jam nusižengti, – tuomet mes nejučiomis 

darome kažkam ataskaitą... Bet kas gi tasai 

„Kažkas“? – Ir šiame taške įvyksta mūsų 

susitikimas su Dievu, nors mes ir nemokame jo 

pavadinti deramu vardu. Tai eilutės iš straipsnio 

Trumpas įvadas į krikščionybę. Straipsnyje Česlovas 

Kavaliauskas prabyla ir kaip poetas: Mes jaučiame, 

kad mūsų egzistencija – tai šaukimasis kito „tu“. 

Ir mylėdami čia žemėje, mes veržiamės per kitą 

žmogų į neišsakomai tyrą, be galo turtingą ir 

nepakartojamai ypatingą, neišsakomos šviesos 

spindesį mus galingai traukiantį „tu“. Tas 

nepasiekiamas „tu“ spindi ir mylimo žmogaus akyse 

ir žvaigždžių didybėje tasai „tu“ baugina mus savo 

erdvėmis ir atstumais. Gamtos spalvų žaisme mus 

tarytum stebi be galo švelnus žvilgsnis – tas 

nesuvokiamas „tu“ slėpinys. Jie abu – ir Česlovas 

Kavaliauskas, ir Romualdas Ozolas – kažkaip 

susišaukia – liudija netiesinį daugelio sunkiai priimamą 

gyvenimą. Gal dėl to abu tebėra kažkokiame paribyje. 

Yra tokia spalva – Gyvenimas kitiems. Taip 

pavadinta žurnalisto, vertėjo, rašytojo Kazimiero Pūro, 

nuolat keliaujančio maršrutu Vilnius–Kiemėnai ir 

Kiemėnai2Vilnius, knyga, skirta Mokytojos Eugenijos 

Pūrienės atminimui. Tai viena iš tų retų knygų, kuri 

skaitantįjį pagauna, paliečia ir tiesiog padeda gyventi. 

Sūkuringi šių dienų gyvenimo verpetai, mus 

gožiantis globalizacijos šūkis čia ir dabar greit


išdildo iš atminties žmonių likimus, o drauge ir jų 

nuveiktus darbus. (...) Nenusipelnė užmaršties ir 

mokytoja Eugenija Balčiūnaitė-Pūrienė (1928– 

1997). Turint omeny tai, kad kai kurie šios 

pedagogės biografijos tarpsniai nebuvo žinomi nei 

kolegoms, nei bendruomenėms, kuriose ji dirbo, 

juo labiau jos auklėtiniams, knygoje bandoma 

atkurti pamatinius šios asmenybės gyvenimo ir 

veiklos bruožus, – rašo pratarmėje autorius. Atkurti 

pavyksta puikiai ir netradiciškai: į įtaigius Kazimiero 

Pūro tekstus, vedančius per visą jų šeimos gyvenimą, 

įsiterpia Eugenijos Pūrienės rašytų vaikams ir anūkams 

skirtų dienoraščių, kuriuos jį adresatams įteikdavo, kai 

jiems sukakdavo dvylika metų, ištraukos, pabaigoje, 

autoriaus žodžiais, puslapius teužpildo tie, su kuriais 

ištisus dešimtmečius Eugenija Pūrienė dalijosi 

gyvenimo duona ir druska. Stebina viso leidinio 

darna: viršelis, iš kurio žvelgia šviesą skleisdamas 

Mokytojos veidas, tekstų, nuotraukų sukomponavimas 

ir pati Mokytojos asmenybė. Stabtelėkime prie 

išskirtinio dalyko – dienoraščių. Mažai kas žino, kad 

Eugenija Pūrienė rašė dienoraščius savo vaikams 

ir anūkams. Tai buvo tikrai originalus sumanymas. 

Dienoraščiai parašyti pirmuoju asmeniu, tarytum 

juos rašytų ne mama, bet jos mylimi vaikai ir 

anūkai. Šių dienoraščių ištraukas verta publikuoti 

kaip nepakartojamą Eugenijos Pūrienės dvasios 

paminklą. Galima tik stebėtis, kaip ji mokėjo į 

pasaulį žvelgti vaikų akimis, – patvirtina jos žentas 

prof. Alvydas Jokūbaitis. Dabar jos vaikai ir anūkai – 

mokslo ir kantraus darbo žmonės. Užtenka išminėti 

vien vyriausiojo sūnaus medicinos mokslų daktaro 

Dainiaus pareigas ir nuopelnus: VU Vaikų 

psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro 

vedėjas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto narys, 

keturių sveikatos organizacijų narys, Vilniaus 

miesto tarybos narys, 2007 m. vasarį Niujorke 

vykusiame Jungtinių Tautų Vaikų teisių 

konvencijos valstybių dalyvių vienuoliktajame 

susitikime išrinktas vienu iš devynių naujų JT Vaiko 

teisių komiteto narių. Antroji Mokytojos gyvenimo 

pusė – arbas prestižinėje Vilniaus Salomėjos Nėries 

mokykloje. Gyvenimas kitiems... iš meilės, iš 

gerumo. Tokia buvo Eugenijos gyvenimo filosofija 

ir jo turinys, jo credo. (...) Ji traukė savęsp.. (...) 

Maža pasakyti, kad mokiniai ją mylėjo –ji tapo 

jų sielos, atminties ir gyvenimo dalimi, – ašoma 

1997 m. Dialoge išspausdintoje Pro memoria. Trečioji 

gyvenimo pusė – asaros, praleistos Kiemėnuose. Ne 

šiaip atostogos, o nuolatinis rūpestis visa šeima, 

giminėmis, bičiulystė su uošvijos kaimynais, nuoširdi 

pagalba jiems. Visur suspėta. Visi, regis, nepakeliami 

likimo smūgiai atlaikyti. Visas tas gyvenimo puses 

tiksliausiai apibendrina Kazimiero Pūro draugo rašytojo 

Jono Mikelinsko žodis: Eugenija Pūrienė buvo viena 

iš tų retų ir vis retėjančių asmenybių, kurios įeina 

į kitų žmonių gyvenimą tyliai, ramiai, netgi 

nepastebimai, o pasilieka visam laikui. Jam antrina 

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 

profesorius Alvydas Jokūbaitis: Jai pavyko 

įgyvendinti apaštalo Pauliaus raginimą nesekti 

šiuo pasauliu, bet pranokti jį dvasia. Taigi 

gyvenimas kitiems – pati tauriausia spalva. O 

Kazimiero Pūro knyga – dvasios dovana mums 

visiems. Ir svarbus priminimas: per vėlai atradome 

Mokytoją Eugeniją Pūrienę – juk galėjome dar 

Atgimimo metais nutiesti bičiulystės kelią kad ir į 

Pasvalio kultūrą įlietų savosios šviesos. 

Į grynosios politikos spalvotą erdvę išveda Pasvalio Sąjūdžio pirmininkės 

1989 m., iš Pasvalio iškeliavusios į didžiąją politiką buvusios LR Seimo 

narės, o dabar – Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės knyga 

Politika mano gyvenime nebuvo planuota. Čia rasime politikės 

straipsnius aktualiomis Lietuvos nacionalinio saugumo, okupacijos palikimo 

lietuvių sąmonėje temomis Lietuvos, išeivijos spaudoje, interneto portaluose, 

pareiškimus, kalbas Seime, žurnalistų pokalbius su ja. Leidinys įvardijamas: 

LR Seimo narės Rasos Juknevičienės tam tikra ataskaita už 2004– 

2008 m. kadencijos metu nuveiktus darbus. Knygos moto – britų 

žurnalisto Edward Lucas žodžiai: Mano knyga (Naujas šaltasis karas) 

gali būti pavojaus signalas rusams, perspėjantis, kad dabartinė šalies 

raida – aklavietė, vedanti tolyn nuo civilizacijos, ir perspėjimas, kad 

Rusiją valdantys nekompetentingi pastumdėliai švaisto istorinius 

šansus modernizuotis. Tai pavojaus signalas Rytų europiečiams – jei 

nepabusit ir nesusiimsit, Rusija jus suvalgys pusryčiams. Tai pavojaus 

signalas Vakarų Europai – jei prarasite šias šalis, žemynas grįš į


tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintuosius 

metus. Autorė lieka ištikima tokiai pozicijai. O apie 

kelią, atvedusį iki Seimo, žaismingai pasakoja: 

Sąjūdžio banga 1988–1990 metais. Tuo metu tie, 

kurie įsijungė į Sąjūdį, negalvojo, kad tai yra 

politika. Tuomet gyvenau ir dirbau vaikų gydytoja 

Pasvalyje. Nuoširdžiai atrodė, kad reikia laimėti 

rinkimus, balsuoti už nepriklausomybę, ir šventai 

tikėjau, kad sugrįšiu į Pasvalį. Bet, kaip tai 

raganai iš pasakos: viena ranka prilipo prie 

deguto, paskui kita, paskui koja, ir taip likau... 

III knygos priede Prieš 20 metų, su Sąjūdžiu 

Pasvalyje publikuojami dokumentai iš Mariaus 

Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštyno: Pasvalio 

Sąjūdžio laikraščio lapas su būsimosios politikės 

rinkimine kalba, Sąjūdžio laikus menančios nuotraukos. 

Knygą dar labiau supasvalietina autorės dedikacija: 

Mielai Pasvalio M. Katiliškio bibliotekos bendruomenei 

– su geriausiais palinkėjimais. 

Kraštiečio filosofo Algio Mickūno neseniai 

dovanotų knygų kolekcijoje radome netikėtą siurprizą – 

poeto Bernardo Brazdžionio įvairiapuses kūrybos 

linksniuotes, „išsirikiavusias“ leidinyje Per pasaulį 

keliauja žmogus. Bernardo Brazdžionio šimtmečiui. 

Tai mokslinių straipsnių rinkinys, parengtas 2007 m. 

vasario 22–23 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 

įvykusios mokslinės konferencijos pagrindu. 25 

straipsniai – 25 skirtingos poeto kūrybos įžvalgos ir jo 

rinkinio, saugomo Maironio lietuvių literatūros 

muziejuje, bei į Kazio Pemkaus biblioteką 

(Klaipėdos universitetas) patekusio archyvo 

tyrinėjimai. Tokio įvairiapusio netikėtai atrasto 

Bernardo Brazdžionio dar nematėme. Žvilgterėkim į 

leidinio sudarytojos dr. Rūtos Bruzgienės straipsnį 

Brazdžionis ir muzika: biografijos ir kūrybos 

eskizai – ar anksčiau susimąstėme apie poeto 

muzikalumo premisas?.. Išskirtiniai Bernardo Brazdžionio sugretinimai su 

Henriku Radausku, Eugenijumi Škliaru, lenkų literatūra: paralelės ir 

skirtumai. O Pasvaliui, aišku, labiausiai rūpi Bernardo Imanto Dagio 

straipsnis Iš kur atėjo poetas Bernardas Brazdžionis. Visos knygos 

turinio neišklosi, reikia imti rankosna ir atidžiai keliauti iš vienos linksniuotės 

į kitą. Poeto gyvenimo kelią primena nuotraukos ir dokumentai iš jo sūnėno 

Imanto Dagio asmeninio archyvo, rankraščių, saugomų Maironio lietuvių 

literatūros muziejuje, fragmentai. 

Kelionių troškimu užkrečia didžiausiojo mūsų keliauninko Antano Poškos 

penktoji serijos Nuo Baltijos iki Bengalijos knyga Irano kupranugarių 

keliais (Klaipėda: Vilko takas). Kartu su knyga keliausime per šiaurės 

vakarų Iraną, pabuvosime Giliano klampynėse, įstrigsime Teherane, 

pasieksime žavųjį Isfahaną, persikelsime ir į pietų Iraną, atsidursime Persijos 

įlankoje ir priartėsime prie Bombėjaus. Kaip paaiškinimuose rašo knygos 

sudarytojas Albinas Degutis, knygos tekstas surinktas iš trijų Antano Poškos 

rankraštinių knygų: Nuo Baltijos iki Bengalijos V dalies (1942 m.), Mano 

gyvenimo pasaka (1986) ir Kelionės, studijos, nuotykiai (1974), saugomų 

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Pavartę 

knygą įžvelgsime pasvalietiškų motyvų: surasime dvi fotografo kraštiečio 

Jono Jakimavičiaus nuotraukas. Ir svečiose tolimose šalyse Antanas Poška 

skleidė žinią apie savo šalį: Vakarieniavome su garsiuoju vynu, ir aš 

turėjau ilgai pasakoti apie savo tėvynę šiaurėje, kur gyvenimas 

neleidžia vien lėbauti, nes yra ilgos žiemos ir trumpos vasaros, per 

kurias reikia visiems metams apsirūpinti maistu ir drabužiais sau ir 

pašaru savo gyvuliams. Tad Vardan didžiojo keliautojo atminimo (toks 

keliautojo Algimanto Jucevičiaus autografas knygoje) skaitykime ir 

keliaukime. 

Ryškios ir matematinės spalvos. Kraštietis matematikas docentas 

daktaras Antanas Apynis toliau liudija savo ištikimybę jauniesiems


mums, pasvališkiams, svarbiausias – jo įdomiai parašyta 

autobiografija. Todėl verta pasvalietiškąjį „gabalą“ 

pacituoti: Kaip vieną geriausiai besimokantį, L. Vladimirovas 

pakvietė likti katedroje, bet apsireiškė 

griežtas partijos CK nutarimas: visus jaunus 

specialistus – į gamybą. Vedėjas apgailestavo dėl 

susidariusių nepalankių aplinkybių, pažadėjo 

greitai grąžinti į Vilnių. Daug nesvarstęs 

pasirinkau Pasvalį, kuo toliau nuo Žemaitijos, kad 

ir kitus Lietuvos kraštus geriau pažinčiau. 

Pasvalys pasirodė gana apleistas, purvinas rajono 

centras, garsėjantis žemės ūkio laimėjimais. 

Kultūrinis gyvenimas merdėjo. Apgailėtini kultūros 

namai, kiauru stogu, verkiant remonto prašanti 

biblioteka. Sutiko vienintelė darbuotoja, padavusi 

atsistatydinimo pareiškimą. Gerai dar, kad atvyko 

dvi Bibliotekininkystės technikumą baigusios 

jaunos specialistės. Reikėjo tapti visų galų žinovu: 

ir remonto vykdytoju, ir apskaitininku, ir 

matematikams – kartu su Eugenijumi Stankumi ir Juozu Šimkūnu parengė 

ir išleido jau devintąją Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklos knygą 

Jaunajam matematikui. Joje pateikiama 2006–2008 mokslo metų nagrinėtų 

temų metodinė medžiaga, užduotys LJMM klausytojams ir jų sprendimai. 

Gal ir nebūdami jaunaisiais matematikais vartydami knygą „užkibsime“ už 

kraštiečio Neapibrėžtųjų koeficientų metodo – juk matematika kaip 

poezija – kartais ima ir suvilioja... Autoriaus dedikacija Pasvalio Mariaus 

Katiliškio bibliotekai, kraštietė knygos redaktorė Joana Pribušauskaitė ir 

knygos leidėjas kraštietis Danielius Mickevičius dar labiau sustiprina savumo 

jausmą. O graži Antano Apynio gyvenimiškoji nuostata dovanoti savąsias 

knygas savajam kraštui – puikus ir sektinas pavyzdys visiems kitiems 

kraštiečiams -– knygų autoriams ir sudarytojams. 

Kartais užtenka tik vienerius metus pagyventi Pasvalyje, kad taptum 

savas. Toks žmogus – buvęs Pasvalio bibliotekos darbuotojas sovietiniais 

laikais, dabar – Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus 

pavaduotojas Povilas Saudargas. Maloniai nustebino jo dovana mūsų 

bibliotekai – knyga Povilas Saudargas: bibliografijos rodyklė, su 

dedikacija: Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai. Dėkingas 

už gražų bendradarbiavimą ir mielas susitikimų akimirkas – Jūsų 

Povilas Saudargas. Bibliografiją išleido Mokslų akademijos biblioteka. 

Viename įžanginių straipsnių bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja dr. 

Birutė Railienė rašo: bibliografės visada lieka bibliografėmis, todėl ir 

dovaną jubiliejaus proga P. Saudargui suruošė bibliografinę – 

bibliografijos rodyklę. O toje rodyklėje – surikiuotas visas XXVII knygų 

mėgėjų draugijos vicepirmininko Povilo Saudargo mokslinės ir organizacinės 

veiklos laikotarpis iki 2008 m. Čia jis atsiskleidžia kaip atskirų leidinių autorius 

ir sudarytojas, daugelio straipsnių autorius, recenzentas, įvairių leidinių 

redakcinės kolegijos narys, studentų diplominių darbų vadovas; jo darbus 

praplečia ir skyrelis Literatūra apie Povilą Saudargą, čia minima 

bibliotekos jubiliejinė knyga Po knygos ženklu. Iš kelių įžangos straipsnių 

skaitytojus aptarnauti. Neišmaniau, nuo ko 

prasideda sąmata. Daugelio dalykų neišmaniau. 

Liko guostis tik linksma animacinio filmuko 

dainele: šito nesimokėme, ši užduotis nežinoma. 

Jaučiausi pernelyg didelis viršininkas – vienintelis 

mokslinis bibliotekininkystės ir bibliografijos, kaip 

rašoma VU diplome, specialistas visame rajone. 

Greitai įsivėliau į konfliktus su vietos valdžia. 

Įkurk raudonąjį kampelį rinkimams, pakabink 

lozungą, organizuok renginį „kaip mes gyvensime 

komunizme“ ir t. t. Kažkodėl jaučiausi liūtu ir 

aiškinau, kad bibliotekai tokie dalykai 

nepriklauso, kad tai klubinio darbo objektas. 

Nesuderinęs su instancijomis „uždariau“ ilgus 

metus užsibuvusią parodą apie revoliucinį 

judėjimą rajone. Palikau tik senovės istorijos 

skyrių ir argumentavau, kad biblioteka turi rūpintis 

naujausios informacijos sklaida. Įsivėliau netgi į 

respublikinio masto konfliktą. (...) Prieš vėją


nepapūsi: yra generalinė partijos linija. Už 

netinkamą elgesį laukė bausmė. 1962 metų rugsėjo 

1 dieną turėjau pradėti dirbti VU, o manęs 

neišleidžia. L. Vladimirovas siuntė aiškintis į 

Kultūros ministeriją – niekas nepadėjo. (...) Turėjo 

žmogus belstis į aukščiausias partines instancijas. 

(...) Pasvaly buvo atgaivinta gera tradicija rengti 

kasmetines viso rajono bibliotekų apžiūras. Jų 

buvo per 40. Ekspertų komisija aplankydavo 

kiekvieną iš jų, įvertindavo visus darbo barus 

balais, nurodydavo trūkumus ir būdus jiems 

pašalinti. Visa tai buvo vadinama socialistiniu 

lenktyniavimu. Be to, nuolat tekdavo lankyti kaimo 

bibliotekas. Susisiekimo priemonė dažniausiai 

būdavo dviratis. Iki šiol palaikau ryšius su pirmąja 

darboviete. Ji neatpažįstama: išaugo patalpų 

plotas, turi garbingo kraštiečio – rašytojo 

Mariaus Katiliškio vardą. 

Ir pušalotiškiai, ir kiti mūsų krašto žmonės 

prisimena Pušaloto vidurinėje mokykloje ilgą laiką 

dirbusią rusų kalbos ir literatūros mokytoją Jadvygą 

Judokienę. Ji savo prisiminimus apie gimtąjį Panevėžį, 

jo žmones, mokyklinius metus ir mokytojos darbą 

Uliūnų septynmetėje ir Pušaloto vidurinėje mokyklose 

sudėjo į knygą Nebaigtas sakinys... (Panevėžys, 

2008). Knygą autorė skiria savo tėvams, sūnums 

Algirdui ir Kęstučiui, artimiesiems, buvusiems 

bendradarbiams ir mokiniams. Taigi – ir Pasvalio 

kraštui. Pušalotui vietos nepagailėta – maždaug 

trečdalis knygos. Pradedama nuo miestelio istorijos, 

čia kunigavusių Petro Rimkevičiaus, Antano Juškos. 

Ir taip – aš dirbu Pušalote. Važinėju iš Panevėžio... 

Greit pastebėjau, jog Pušaloto mokytojai – puikūs 

žmonės. (...) Ačiū už bendras išvykas į Stumbriškio 

miškelį ir triukšmingą pasivažinėjimą po Pušaloto 

miestelį (...) Kiek linksmų valandų ir dienų praleidome keliaudami 

po įvairius Rusijos miestus, – džiugiai pasakoja mokytoja. Atsiveria 

įdomūs, nuotykių kupini mokyklos istorijos puslapiai. Tačiau protarpiais 

išsiveržia ir nerimas: Per ilgus darbo metus mokykloje mačiau prislėgtą 

ir niekinamą mokytoją. Mes, bendradarbiai, nemokėjome apginti 

savo kolegos... Vieni palūžę išėjo iš mokyklos, kiti pasirinko mirtį... 

Užtekdavo šiek tiek pasipriešinti, ir tu tampi blogu darbuotoju, būsi 

morališkai palaužtas... Ypač šiltai prisimena buvusius mokinius: O mūsų 

geroji Albinutė, dirbanti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, 

vedanti religine tematika radijo valandėles, stebina visus savo 

geranoriškumu... Visiems ji padės, visus nuramins... Prisiminimai 

prisodrinti sugebėjimo gyvenimą niūriais sovietiniais laikais paversti įdomiu 

ir prasmingu, atsidavimo savo darbui, pagarbos mokiniui spalvų. Tad ir 

knygoje mokytoja tarsi epigrafą įrašė rašytojo Nikolajaus Gogolio žodžius: 

Norėdamas mokyti kitus, turi prabilti meilės balsu. 

Laiko niekas nesulaiko, – tvirtina jau pusšimtį metų Pasvalyje 

gyvenantis dzūkas muziejininkas, istorikas, žurnalistas Albinas Kazlauskas. 

Toks knygos pavadinimas tarsi antspaudas, gulantis ant viso Pasvalio krašto 

ir viliojantis pažvelgti, kas gi po juo slypi. O slypi štai kas: Pasvalio kraštas: 

įvykiai, žmonės (tokia paantraštė). Kaip laiko niekas nesulaiko, taip ir Albino 

Kazlausko rašiniai Darbe, Žiemgaloje, Šiaurietiškuose 

atsivėrimuose buvo nesulaikomi ir nesuvaikomi – stebino savo gausybe ir 

kartu su laikraščiais keliaudavo į saugyklas. Dabar gi jie gražiai ir rūpestingai 

„susikrovė“ į knygą ir prarado nesulaikymo ir nesuvaikymo galią. Jie čia 

ant mūsų stalo – enciklopedinė knyga žaliais viršeliais su mūsų beribių 

lygumų, aprėmintų tolumoje dunksančių namų stogais ir miško juosta, 

gabalėliu. O paversti juos tokiu vientisu kūriniu buvo nelengva – kiek Darbo 

komplektų ištyrinėta, išraišiota, skenuota, aukštųjų technologijų pagalba 

versta į drukavotą, tačiau sunkiai atpažįstamą raštą. Ir tik kantriosios 

Bronytės Lapinskaitės, vykdžiusios didįjį straipsnių atpažinimo procesą, 

rūpesčiu jie įgavo normalų pavidalą. Tad ir keliaujame dabar po savo istoriją


tarti: Atskraidinki, debesėli, / Tu vaikystę mano / Ir 

baltuoju debesėliu/Mielą Motinėlę, ir kaip 

testamentinius žodžius kartoti eilėraščio Žydėjimas 

apostrofą: Pajausk meilę medžiui, žolei, / Surink į 

delnus jų / Švytėjimą ir šilumą — / Žemei ir žmogui. 

Tikimasi, kad laikas paliks žodžius. Ir palieka – tai liudija 

šiais metais išleista trečioji Aldonos Naglienės 

eilėraščių knygelė ir jau begulančios mintys ketvirtajai. 

Ant tėviškės slenksčio kviečia parymoti rinkūnietės 

Adelės Katuškevičienės sudaryta knyga, kuri taip ir 

vadinasi Ant Tėviškės slenksčio. Joje surasime 

Rinkūnų ir aplinkinių kaimų žmonių atsiminimus. 

Džiugu, kad dar vienas Pasvalio krašto mažytis 

regionas pasiryžo eiti atminties keliu. Ir mes, Rinkūnų, 

Stebeikių kaimų žmonės, šioje kuklioje knygutėje 

bandysime atgaivinti praeitį. Mes neturėjome 

galimybių susipažinti su archyvuose esančia mūsų 

kaimų praeities medžiaga. Mes tik rinkome žmonių 

nuo Miesto prie Svalios iki Mūšos žabojimo, prisimename straipsniuose 

įamžintus kraštiečius, stabtelim prie muziejų ir muziejininkų; ir agrarinės 

problemos nesvetimos, nes sodietiška padangė sava Aukštaitijoje 

atsidūrusiam dzūkui. Pats autorius knygos struktūrą įvardija: Tačiau 

norėjau ir dėl to mėginau daryti, kad tekstai sugultų tam tikra tvarka, 

tarsi „rikiuotė“: Pasvalio krašto istoriniai įvykiai, iškiliausios 

asmenybės, šio Lietuvos regiono kultūros paveldas. Tačiau be laiko 

mato toji rikiuotė nebūtų tokia gyva: Gyvename ir matome: greičiai didėja, 

pažinimas gilėja. O mes? Mes gyvename ir „srebiame“ stovinčio laiko 

ir per jį srovenančių įvykių rezultatus, patys dalyvaudami juose. Tai – 

ir fizika, ir chemija, ir matematika, ir istorija, viską kartu paėmus. 

Taigi spalvų paletėje atsiranda ryškus enciklopedinis laiko bėgsmo atspalvis. 

Laikas prabyla ir pasvališkės mokytojos Aldonos Naglienės antrojoje 

eilėraščių knygelėje Laiko akimirkos (Panevėžys, Amalkeros leidyba). 

Jau dailininko Evaldo Ivanausko sukurtas viršelis suponuoja istorinį, truputį 

mistifikuoto laiko pojūtį. Autorės eilėraščių pasaulis, kurį jį myli, mato, klauso, 

kuriame gyvena, regis, sukasi tradiciniu rėdos laiko ratu: Žiema iškeliavo 

staiga, / Pagailėjusi sniego ir šalčio. / Iškeliavo laiko ratu, / 

Užleisdama pavasariui vietą... Tačiau laikas įgauna ir tam tikras 

egzistencines išraiškas: Laikas – gyvenimo upė, Laikas – lašantis lietaus 

lašais, Laikas – nešantis skausmą ir džiaugsmą, ilgesį ir laukimą, 

Laikas – nusilenkti saulei ir dangui... Tame laike telpa labai daug: ir 

dargana, ir kiemo balos, ir varnalėša, ir ašara, ir Motinai skirtos pasaulio 

spalvos, ir prašymas – neskriausti: Likime, neskriauski tu manžs (...) / 

Nebėra motinėlės / Nebėra tėvužėlio — / Nebėra kas paguos, / Nebėra 

kas užstos... Suskamba ir atidavimo spalva, skirta mokiniams: Atiduosiu 

– švytinčią saulę ir žvaigždes, spindesį ir šilumą. O kartais tiesiog reikia 

prisiminti vaikystės kiemo balas: Vaikai šlapi šlapi, /Lietaus vandeny, / 

Kiemo balos / Visi išprausti, negandos valandomis pažvelgti į dangų ir 

prisiminimus, turimus archyvinius dokumentus ir 

stengėmės visus supažindinti su užmaršties dulkėm 

jau beveik nuklotais mūsų Tėviškės šviesos, 

kultūros židiniais arba nepelnytai pamirštais įvairių 

likimų žmonėmis, – kuklūs sudarytojos žodžiai ragina 

versti knygos lapus. O juose tiek daug žinomų ir 

nežinomų žmonių gyvenimų, likimų, rasta vietos ir 

Rinkūnų šviesos židiniams – bibliotekai, mokyklai, 

kultūros namams. Reikia tik įsiklausyti į gimtųjų pušų 

ošimą... Nuotraukų įvairovė leidiniui suteikia 

gyvastingumo spalvą, o knygos gale sudėti dokumentai 

ir į prisiminimus įsiterpę Pumpėnų klebono Prano 

Kazimierausko 1877 m. surašytas valstiečio Karolio 

Jurskio testamentas ir Rinkūnų pradžios mokyklos 1933 

m. žurnalo fragmentas – ir solidumo. Knyga primena, 

kad ir kitiems mūsų kaimams verta spausdintu žodžiu 

stabtelėti ant tėviškės slenksčio. 

Kiek knygų, tiek spalvų. Tad ilgais žiemos vakarais 

žavėkimės jomis.

Literatūriniai atsivėrimai 71 

Regina Grubinskienė 

Eilėraščiai 

Lyg voratinklis raizgo. 

Lyg voratinklis raizgo 

Pilka kasdienybė 

Įkalintą sielą 

N amų kvadrate, 

•mogui reikia išeiti 

Į gatvę vėjuotą 

Į save prisisemti 

Ir saulės, ir vėjo dainos. 

Spalvų prisirinkti, 

Lietaus atsigerti – 

Kad grįžtų turtingas 

Iš kelionės namo. 

Pailsėti pavargus 

Namai reikalingi. 

Skubėt pasiilgus, 

Gerumo ištroškus 

Atverti duris... 

Ir vėlei į vėją 

Išeiti kasryt... 

1987 

Vaikystės namai 

Sapnuos vis regiu 

Pievą pilną drugių 

Ir veronikų mėlynus žiedus. 

Apkabinus einu 

Glėbį ievų kvapnių 

Iš bekraščio vaikystės kiemo. 

Iš kamanių lizdų 

Užkliudytų dalgiu, 

Ašarom laša nektaras. 

Kai rytais pabundu, 

Pulkas žvirblių rėksnių 

Alyvų krūmuose baras. 

Vis sodu dar tikiu, 

Baltais žiedais obelų 

Nors prieš dvidešimt metų žydėjo. 

Namų dabar nerandu, 

Kur taip būtų šviesu, 

Kai pro langą vaikystė žiūrėjo. 

1988 

Vido Dulkės nuotrauka


Sutemų valanda 

Sutemų valanda – 

Tai sunkus sugrįžimas 

Nuo žmonių į save, 

Kai pavargusią širdį 

Lyg ašarą saujoj neši 

Ir dedi kambary 

Ant popieriaus lapo – 

Dar tuščio ir balto, 

O ji rieda tolyn– 

Mano ašara – 

Tolyn ir tolyn 

Į vienatvę... 

1990 

Gimtadienis 

Kas baigėsi 

Ir kas prasideda, 

Kai viskas, regis, žinoma, 

Kai nebelauki 

Nieko nauja, 

Tiktai kartoji sena? 

...Bet klausia vis ir klausia 

Ko nors gyvenimas – 

Dažnai ir nežinai, 

Ką reikia atsakyti... 

2000 

Pamoka 

Pagaliau parašyk savo geriausią sakinį! 

Pirmasis žodis tegu išduos temą: 

Jei tas žodis – aš, gal ir neskaitys iki galo. 

Tebūna jungtukas – sudedamasis, pvz., ir. 

Pradžioje nesvarbi dalelytė, 

Vėliau taps prasmingiausiu žodžiu. 

Turinį atspėti galima ir be vaizdžių tarinių – 

Tavo veiksmą paliudys daiktavardžiai. 

Ir nebūtina puošti kiekvieną epitetu. 

Jeigu ne viską drįsi žodžiais išreikšti, 

Daugtaškį gali parašyt pabaigoj – 

Supras tie, kas suprasti norės. 

Nors geriau ryžtingai padėti tašką. 

Jeigu tai tavo geriausias sakinys, 

Taškas negali būti jo pabaiga – 

Jo mintį kitas segmentas pratęs: 

Tikėk, kas nors tikrai prisiglaus... 

2002 

Akimirksnis 

Mes per trumpai stovėjome greta – 

Du slepiantys vienatvę kryžiai: 

Į glėbį pasiėmę visą liūdną dangų, 

Su vėjui iškeltom galvom 

Ir ašarom lietaus šaltom ant veido. 

Stovėjom taip arti, visai šalia, 

Ir tas akimirksnis pajusti leido, 

Kaip tiesias mūsų rankos 

Susikabint ir taip išlikti visada. 

1990 

Koks tuščias... 

Koks tuščias tavo kambarys, 

O kertėse – juoduos šešėliuos – 

Vis slepiasi pikta angis – 

Vienatvės prisigėrusi naktis. 

Bet kartą meilės angelas atskris, 

Sušildys tavo šaltą žvilgsnį, 

Netikrą rūbą nusivilksi – 

Nuoga širdim ir atvirom akim 

Ieškosi rankų susikabint... 

Ir bus nežemiškai gražus 

Paveikslas tavo lango rėmuos, 

Kada su ilgesio žvake 

Prie jo kas vakarą budėsi... 

1991


2009 metų kultūrinio gyvenimo kronika 

Sausis 

9 d. – rajono laikraščio „Darbas“ 60-mečio 

minėjimas Pasvalio kultūros centre. 

12–19 d. – Sausio 13-ajai paminėti skirta paroda 

„Tš juodojo metraščio“ Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

13 d. – Sausio 13-osios minėjimas Krašto muziejuje. 

13 d. – Pasvalio rajono meras Gintautas 

Gegužinskas ir Aradeo miesto (Italija) vadovas Daniele 

Antonio Perulli pasirašė giminingų miestų sutartį. 

14 d. – rusiškos muzikos vakaras „Seni nauji 

veidai“ krašto muziejuje. 

20 d. – „Civitas“ klubo susitikimas su švedų 

žurnalistu, vertėju ir dokumentinių filmų kūrėju Jonu 

Ohmanu, filmo „Smogikai“ pristatymas ir diskusija apie 

lietuvių istorinę atmintį Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

21 d. – meninių fotografijų parodos „Prisiminkime 

vasarą“ apžiūra Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos 

dienos centre – fotomenininkų Vidmanto Bručo ir 

Sigitos Letkauskienės fotografijų paroda-aptarimas. 

23 d. – baigiamasis jubiliejinių Sąjūdžio metų 

renginys „Laisvės kodas“ Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje, dalyvavo krašto apsaugos ministrė Rasa 

Juknevičienė. 

23 d. – gimnazijoje paminėtas Petro Vileišio 158asis 

gimtadienis; Petro Vileišio fondas apdovanojo 

leidėją Danielių Mickevičių, mokytoją Reginą 

Grubinskienę ir gimnazistą Domantą Jackūną. 

28 d. – bardo Domanto Razausko koncertas 

Pasvalio krašto muziejuje. 

Vasaris 

1 d. – 70-ajį gimtadienį ir kultūrinio darbo 50-metį 

švenčiančio ilgamečio Mikoliškio kaimo kultūros namų 

vadovo Povilo Vaičeliūno pagerbimas. 

5 d. – krašto muziejuje atidaryta Andriaus Repšio 

fotoparoda „Žmogus – Paukštis“, skirta Vytautui 

Lapėnui. 

6 d. – krašto muziejuje pristatyta Jurio Baliūno 

tapybos darbų paroda „Abstraktūs improvizai“, 

koncertavo grupė „Plentas“. 

6 d. – Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų šventės 

„Šimtakojis – 2009“ rajono atrankos turas Pasvalio 

kultūros centre. 

12 d. – parodos „Lietuvos kariuomenė šiandien“ 

atidarymas savivaldybės rūmuose. 

15 d. - Mikoliškio kaimo kapelos „Apynėlis“ 

kompaktinės plokštelės pristatymas Pasvalio kultūros 

centre. 

16 d. – Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje 

atidaryta dokumentų paroda „Tęskime kovą...“, skirta 

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. 

vasario 16 d. Deklaracijai. 

20 d. – respublikinė mokytojų ir mokinių konferencija 

„Skaitau su džiaugsmu“ Pajiešmenių pagrindinėje 

mokykloje.


22 d. - Užgavėnių šventė Nakiškiuose. 

23 d. - susitikimas su dramaturgu Juozu Glinskiu ir 

jo naujos knygos „Amoralitetas“ pristatymas Mariaus 

Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

24 d. - Užgavėnių šventė Smegduobių parke. 

28 d. - rajono folkloro ansamblių suėjimas „Išlėk, 

sakale“ Pasvalio kultūros centre. 

Kovas 

5 d. – vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos 

atlikėjų – konkurso „Tramtatulis 2009“ rajono turas 

Pasvalio kultūros centre. 

6 d. – vaikų teatro šventė „Teatro uždangą 

praskleidus“ krašto muziejuje. 

9 d. – Tomos Grimašauskaitės karpinių parodos 

„Emocijos“ atidarymas Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

10 d. – „Portfolio“ meno galerijai atstovaujančių 

profesionalių menininkų darbų parodos-pardavimo 

„Šventė“ atidarymas krašto muziejuje. 

11 d. – krašto muziejuje susitikimas su kunigo 

Daniel-Ange Prancūzijoje įkurtos katalikiškų studijų ir 

evangelizacijos mokyklos „Jaunimo šviesa“ („Jeunesse 

Lumiere“) misijos atstovais. 

12 d. – Pasvalio kultūros centro šokio teatro „Tango 

&“ spektaklis „...Arba Aš...“ A. Baricco romano 

„Šilkas“ motyvais. 

13 d. – renovuotų Vaškų miestelio kultūros namų 

atidarymas. 

14 d. – Pušaloto bibliotekos 70-ies metų jubiliejaus 

šventė. 

15 d. – rajono kaimo kapelų, pasakotojų šventė 

„Kieman svečė suvažiava“ Pasvalio kultūros centre. 

18 d. – forumas „Prancūzų kalbos svarba Lietuvai 

– Europos Sąjungos šaliai“ Pasvalyje. 

19 d. – susitikimas su Lietuvos žolininke Jadvyga 

Balvočiūte Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

20 d. – susitikimas su rašytoju Mykolu Karčiausku 

Krinčino Antano Vienažindžio pagrindinėje mokykloje 

ir jo kūrybos vakaras Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

21 d. – tautinių dainų konkurso turas „Pabudome ir 

kelkimės“ Pasvalio kultūros centre. 

23 d. – rajono mokyklų I–IV klasių mokinių 

fotografijų parodos „Aš – mažasis žemės žmogus“ 

atidarymas Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje.


10 d. – Lietuvos katalikių moterų sąjungos Pasvalio 

skyriaus draugijos atvirukų ir statulėlių šv. Mergelei 

Marijai „Tau kryžiai, sodybų darželiai, Tau pirmosios 

gėlės žydės“ paroda ir literatūrinė-muzikinė popietė 

„Būk palaiminta, Motina“ Krašto muziejuje. 

12 d. – jungtinės paslaugų ir užimtumo centro 

lankytojų, užimtumo centro „Viltis“, Grūžių vaikų globos 

namų, Grūžių pradinės mokyklos mokinukų, lopšeliodarželio 

„Žilvitis“ mažųjų auklėtinių rankdarbių parodos 

atidarymas Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

13 d. - susitikimas su kraštiečiu archeologu, VU 

Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto 

direktoriumi dr. Rimvydu Laužiku. 

13 d. – susitikimas su gydytoja, rašytoja Filomena 

Taunyte Kiemelių pradinės mokyklos salėje. 

15 d. – Projekto „Muziejų naktis“ stalo žaidimų 

vakaras; Smegduobių parko atidarymo šventė. 

19 d. – parodos „GEA – reiškia Žemė. Lenkijos 

vaizdai iš paukščio skrydžio“ atidarymas Mariaus 


20 d. – Vaškų kapinėse iškilmingai atidengtas 

paminklas žuvusiems partizanams, istorijos pamoka 

Vaškų kultūros namuose. 

23 d. – Pasvalio dekanato jaunimo diena „Tikėjimas 

– mūsų jėga!“ Pušalote. 

23 d. – Adelės Katuškevičienės knygos „Ant 

tėviškės slenksčio“ pristatymas Rinkūnų kultūros 

namuose. 

26 d. – respublikinės neįgaliųjų meninių fotografijų 

parodos atidarymas Pasvalio savivaldybėje. 

28 d. – Petro Vileišio gimnazijos jaunųjų fotografų 

parodos „Mūsų seneliai“ atidarymas Paslaugų ir 

užimtumo centre; parodos „Žaislas, su kuriuo aš 

užaugau“ atidarymas krašto muziejuje. 

29 d. – Pasvalio vaikų muzikos mokyklos dailės 

skyriaus absolventų tradicinės baigiamųjų darbų 

parodos atidarymas krašto muziejuje. 

31 d. – festivalis „Skambančios smegduobės“ 

Smegduobių parke. 

Birželis 

1 d. – ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų 

piešinių paroda, skirta Vaikų gynimo dienai, „Vaikyste, 

nusijuok“ Pasvalio kultūros centre. 

2 d. – susitikimas-diskusija su Europos parlamento 

nariu dr. Eugenijumi Maldeikiu Pasvalio Mariaus 


10 d. – Ustukių pagrindinės mokyklos kraštotyros 

muziejaus atidarymas. 

14 d. – knygos „Vaškų vidurinės mokyklos pirmoji 

laida“ pristatymas miestelio kultūros namuose. 

15 d. – Gedulo irvilties dienai skirta pilietinė akcija 

„Vilties paukštis“ Stoties gatvėje (prie geležinkelio 

stoties). 

19 d. – penkioliktoji „Krinčino verdenių“ poezijos 

šventė Krinčine Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių 

memorialinėje sodyboje. 

20 d. – Daujėnų miestelio 455 metų sukakties 

šventė. 

23 d. – Joninių vakaronė Smegduobių parke. 

26 d. – rajono neįgaliųjų šventė Daujėnų kultūros 

namuose; Pušaloto bažnyčios šventoriuje atidengta 

Vytauto Ulevičiaus skulptūra „Metraštininkas“. 

28 d. – evangelizacinis spektaklis apie šv. Joną 

Krikštytoją Pasvalio kultūros centre. 

28 d. – Žaliojoje girioje šalia Kelmelio (Alekso 

Alenčiko) bunkerio atidengtas paminklas žuvusiems 

Laisvės kovotojams. 

Liepa 

4 d. – šventė, skirta Lietuvos vardo paminėjimo 

tūkstantmečiui Saločių parke: stogastulpio knygnešiui


Steponui Povilioniui Gripkelių kaime atidengimas, 

„Dariaus ir Girėno“ tilto pastatymo 80-ųjų metinių 

paminėjimas. 

4 d. – tūkstantmečio bėgimas „Vaškai– 

Velniakalnis“. 

5 d. – žodžio ir muzikos vakaras „Dainoj ir širdy 

skambėsi, Lietuva!“ Ąžuolpamūšio piliakalnyje, skirtas 

Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui; „Tautiškos 

giesmės“ giedojimas aukščiausioje rajono vietoje 

Velniakalnyje. 

14 d. – Lietuvos–Prancūzijos asociacijos Pasvalio 

skyriaus nariai Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje minėjo Prancūzijos nacionalinę šventę ir 

organizacijos veiklos 20-metį. 

15 d. – poezijos popietė, skirta Lietuvos vardo 

tūkstantmečiui Žadeikių Bernardo Brazdžionio 

mokykloje. 

18 d. – Lietuvos neįgaliųjų šventė-susitikimas 

Talačkoniuose. 

25 d. – Joniškėlio šventė „Joniškėlis 400+3“. 

Rugpjūtis 

1 d. – respublikinė sergančiųjų cukriniu diabetu 

meno ir sporto šventė „Būkime sveiki“. 

3–4 d. – projekto „Siluetas LT“ dalyviai žygeiviai 

viešėjo Nairiuose ir Saločiuose. 

8 d. – naktiniai poezijos skaitymai netradicinėje 

erdvėje – Diliauskuose, prie Pyvesos. 

8 d. – kraštotyrinė-dvasinė konferencija-išvyka 

„Parymokim prie tėviškės slenksčio“. 

9 d. – tradicinė Ustukių kaimo šventė „Žolyną 

skinsiu – vainiką pinsiu“. 

12 d. – Panevėžio regiono neįgaliųjų sporto šventė 

Pasvalio miesto parke. 

16 d. – Lėvens gatvės gyventojų šventė Girnų ir 

dubenuotųjų akmenų muziejuje. Ekspozicija po atviru 

dangumi iškilmingai perduota Krašto muziejui. 

18 d. – Pasvalio kraštą pasiekė dviračių žygio 

„Baltijos keliui-20 metų“ dalyviai. 

18 d. – literatūrinė popietė „Žvaigždėtas paukštlėkis“ 

Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialiniame 

muziejuje. 

19 d. – krašto muziejaus mažojoje salėje atidaryta 

Aidos Dulkienės fotografijų paroda „Baltijos kelio 

akimirkos“. 

21 d. – parodos, skirtos Baltijos kelio dvidešimtmečiui, 

„Grįžimas į Baltijos kelią“ atidarymas Mariaus 

Katiliškio viešojoje bibliotekoje.


22 d. – Gatvės fiesta „Pasvalys 2009!“ 

Smegduobių parke. 

22 d. – Lietuvos–Prancūzijos asociacijos Pasvalio 

skyriaus popietė šalia Grūžių. 

23 d. – Saločių miestelio paminklo žuvusiems 

kovose už Lietuvos laisvę atstatymo 20-mečio šventė. 

23 d. – Baltijos kelio 20-mečiui skirti renginiai 

Pasvalyje, Kryžių slėnyje, šv. Jono Krikštytojo 

bažnyčioje ir Saločių–Grenctalės pasienio kontrolės 

punkte. 

29 d. – Pasvalio krašto Garbės piliečio vyskupo 

Jono Kaunecko gimtinėje Trajoniškio kaime 

pašventintas medinis kryžius (skulptorius Arūnas 

Grušas), skirtas Kauneckų šeimai. 

Rugsėjis 

13 d. – po Kryžiaus išaukštinimo atlaidų Krinčino 

bažnyčioje prisimintas kun. A. Vienažindys, 1863 m. 

sukilėliai. 

17–20 d. miesto šventės „Pasvaliui 512“ renginiai: 

17 d. – parodos „Pasvalys Lietuvos archyvų 

dokumentuose“ atidarymas Krašto muziejuje. 

18 d. – parodos „Neįgaliųjų fotomenininkų 

fotografijų pleneras Šventojoje“ atidarymas rajono 

savivaldybės rūmuose. 

18 d. – Petro Vileišio gimnazijos tradicinė 

sveikatingumo šventė Smegduobių parke. 

18 d. – „Mariaus Katiliškio skaitymai“ Mariaus 


18 d. – Joanos Jackūnienės raštuotų pirštinių ir 

verbų parodos „Antras gėlių gyvenimas“ atidarymas 

Krašto muziejuje. 

18 d. – folkloro festivalio „Saula riduolėla“ 

atidarymas ir romansų vakaras „Mana širdis 

nespakaina“ Pasvalio centre. 

19 d. – katalogo „Pasvalio tautodailininkai“ 

pristatymas ir RATS parodos atidarymas Pasvalio 

krašto muziejuje. 

19 d. – Vilniaus pasvaliečių bendrijos 20-mečio 

minėjimas ir Ritos Lauraitienės tapybos darbų ant šilko 

parodos atidarymas Pasvalio Mariaus Katiliškio 

viešojoje bibliotekoje. 

20 d. – A. Keturakio spektaklis „Amerika pirtyje“ 

- Pasvalio kultūros centro šokio teatro „Tango end“ ir 

Rokiškio liaudies teatro jungtinis projektas. 

21 d. – Lenkų instituto Vilniuje parengtos 

keliaujančios parodos „Katynės žudynės“ atidarymas 

Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

26 d. – pastatyti ir pašventinti paminklai Pagirnupių 

ir Šniūrų kaimams atminti. 

30 d. – gydytojo Jono Leono Petkevičiaus 100-ųjų 

mirties metinių minėj imas Joniškėlio kultūros namuose. 

Spalis 

2 d. – kraštiečio poeto Jono Brazdžionio knygos 

„Tarsi rudenio dvelksmas“ pristatymas Mariaus 


4 d. – Pajiešmenių kultūros namuose pristatyta 

Vaidoto Kvašio Šv. Mergelės Marijos 11 ikonų paroda, 

10 d. perkelta į Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.


10 d. – šventė „Tūkstantmetis ir Žadeikoniai“: 

atidengtas paminklinis akmuo Kaziui Kielai, paminėtos 

455-osios Žadeikonių kaimo metinės; Švobiškio 

evangelikų reformatų bažnyčios pašventinimo 220-ųjų 

metinių minėjimas. 

11 d. – kompozitoriaus, dirigento Alfonso Mikulskio 

100-ųjųgimimo metinių minėj imas Pušalote. 

15 d. – pašnekesys „Antanas Macijauskas: 

gyvenimas Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei“ Petro 

Vileišio gimnazijoje. 

15 d. – Lenkų instituto Vilniuje parengta pažintinė 

valanda „Jaunimui apie Lenkiją“ Pasvalio Mariaus 


17 d. – „Civitas“ klubo susitikimas su dr. Solveiga 

Daugirdaite „Žvilgsnis į 1965-uosius“ Pasvalio Mariaus 


21 d. – tarptautinis dainuojamosios poezijos 

festivalis „Tai aš“ Krašto muziejuje. 

23 d. – rašytojai Jurgai Ivanauskaitei atminti skirtas 

vakaras Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

24 d. – Ukmergės bei Pasvalio dambrelininkų 

muzikos vakaras Valakėlių kultūros namuose. 

28 d. – Jono Mališausko knygos „Tėvų namai“ 

pristatymas Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje. 

Lapkritis 

6 d. – krikščioniškos muzikos festivalis jaunimui 

„Proveržis“ Pasvalio kultūros centre. 

6 d. – susitikimas su dailininku, rašytoju Kęstučiu 

Kasparavičiumi ir žurnalo „Laimiukas“ pristatymo 

renginių organizatoriumi Sauliumi Valužių Pasvalio 

kultūros centre. 

6 d. – kompozitoriaus Alfonso Mikulskio 100-ųjų 

gimimo metimų paminėjimas krašto muziejuje. 

9 d. – Šviesos ir žodžio šventė, skirta Šiaurės šalių 

bibliotekų savaitei, Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

10 d. – LPS „Bočiai“ Pasvalio bendrijos narių 

rankdarbių parodos atidarymas Pasvalio Mariaus 

Katiliškio viešojoje bibliotekoje.


11 d. – „Civitas“ klubo susitikimas-diskusija su 

žurnalistu, politikos apžvalgininku dr. Kęstučiu Girniumi 

„Lisabonos sutartis, Europos Sąjunga ir Lietuva“. 

15 d. – rajono vokalinių ansamblių konkursas 

„Rudens melodija“ Pasvalio kultūros centre. 

18 d. – susitikimas su aktore Larisa Kalpokaite 


20 d. – Panevėžio apskrities jaunųjų matematikų 

turnyras akademiko Broniaus Grigelionio taurei laimėti 

Petro Vileišio gimnazijoje. 

21 d. – jubiliejinis vakaras-susitikimas su teatro 

kūrybine grupe ir N. Nekrasovo komedija „Rudens 

nuobodulys“ kultūros centre (Pasvalio teatro 10-mečiui 

ir režisieriaus Gintaro Rutkausko kūrybinio darbo 25mečiui). 

21 d. – Marijono Raudonio poezijos knygos 

„Pavasarį pasėja vyturiai“ pristatymas Mariaus 


25 d. – „Civitas“ klubo susitikimas su istoriku, Seimo 

nariu dr. Arvydu Anušausku ir jo knygos „KGB 

Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai“ pristatymas 


27 d. – „Žiemgalos“ draugijos konferencija rajono 

savivaldybės rūmų didžiojoje salėje. 

Gruodis 

2 d. – „Civitas“ klubo susitikimas-diskusija su 

filosofu, teologu, Dialogo kultūros instituto vadovu 

Rimantu Meškėnu tema „Keliai iš krizės: dialogas ir 

kiti sprendimo būdai“. 

4 d. – kalėdinė kūrybinių darbų paroda „Metai“ 

Krašto muziejuje. 

6 d. – „Pasvaliui – 512“: tradicinė krašto premijos 

įteikimo ir Garbės piliečių pagerbimo ceremonija 

Kultūros centre. 

8 d. – rašytojo ir publicisto Arūno Sprauniaus 

kūrybos vakaras Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

11 d. – netradicinės mados šventė „Išprotėjęs 

ruduo“ Kultūros centre. 

15 d. – kraštiečio vertėjo, humanitarinių mokslų dr., 

prof. Vytauto Bikulčiaus paskaita „Šiuolaikinis 

prancūzų romanas“ Mariaus Katiliškio viešojoje 

bibliotekoje. 

18 d. – konkursas „Dainų dainelė“ Muzikos 

mokyklos salėje. 

18d. – susitikimas su dailininku vitražistu, 

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu 

Algirdu Dovydėnu ir jo darbų parodos atidarymas 


19 d. – literatūrinis rytmetys Mariaus Katiliškio 

viešojoje bibliotekoje, skirtas mokytojos, poetės 

Reginos Grubinskienės 50-mečiui. 

Parengė Bronislava Lapinskaitė 

Vido Dulkės nuotraukos

Atsisiųsti žurnalą (PDF, 4,71 Mb) - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?