Kunigas Albinas Pipiras - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka
Kunigas Albinas Pipiras - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka Kunigas Albinas Pipiras - Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka
Kunigas Albinas Pipiras: „Būčiau išnykęs kaip dūmas...“ Asta BITINAITE 86 metų kunigas Albinas Pipiras Pušalote pristatė savo knygą „Tikėjimu, meile, viltimi. Vienos kunigystės metraštis“. Autorius prisimena, kad rašyti paskatino bičiulis šviesaus atminimo kunigas Antanas Balaišis, buvęs ilgametis Saločių klebonas, taip pat išleidęs atsiminimų knygą. – Rašyk, nes mums mažai beliko šiame pasaulyje gyventi. Juk tu stebuklingas. Antrąkart gimęs. Buvai naktį užpultas, sumuštas, sudaužytas – ir dar gyveni. Rašyk, juk svarbu visiems žinoti, kokiais laikais mes gyvenome, kaip sovietmečiu buvo žudomi kunigai. Be to, globojai daug jaunimo, o ypač paskatinai juos į kunigystę. Rašyk, neatidėliok, – kolegos paraginimą prisimena kunigas Albinas Pipiras. Ir dabar Pušalote gyvenantis kun. Albinas Pipiras nuo 1964-ųjų daugiau nei keturis dešimtmečius buvo Pušaloto klebonas. Stebuklingai išgyveno po kraupaus užpuolimo Knygos pristatyme Pušalote dalyvavęs monsinjoras Lionginas Vai– čiulionis pasakojo, kai prieš 61 metus į Vabalninką vikaro pareigoms buvo paskirtas jaunas linksmas kunigas Albinas, jis pats greitai baigė vidurinę mokyklą. – Nors aš buvau apsisprendęs stoti į kunigų seminariją jau septintoje klasėje, tačiau kunigo Albino paskatinimas dar sustiprino mano pasirinkimą, – prisimena Monsinjoras. – Kiek vėliau iš Vabalninko į kunigų seminariją įstojo keturi mokiniai ir du mokytojai. Ir kur tik kunigavo Albinas Pipiras – Biržuose, Ramygaloje, Rozalime, Pušalote – vis surasdavo kandidatų į kunigų seminariją. Monsinjoras Lionginas Vaičiulionis pasakoja, kad saugumiečiai tuomet Pušaloto klebonui Albinui Pipirui atsiuntė grasinantį laišką, jeigu dar vieną kandidatą nusiųs į kunigų seminariją, bus užmuštas. 1986-ųjų spalio naktį per langą į kleboniją įsibrovė žmogžudys – aukštas stambus vyras, gerai parengtas buvęs Kaliningrado milicininkas. – Jis užpuolė kleboną Albiną ir kirvuku penkiais kirčiais sukapojo kaukolę ir dar šešis kartus pentimi trenkė į viršugalvį. Klebonas, netekęs sąmonės, buvo įmestas į rūsį po grindimis. Tačiau šaltame rūsyje po kiek laiko jis atsigavo. Klebonas buvo taip žiauriai sužalotas, kad medikai išsitarė, jog geriau mirtų – mažai vilties, kad likęs gyvas bus sąmoningas, – prisimena mons. Lionginas Vaičiulionis. Kitą dieną gavęs žinią, jis atvyko aplankyti. Klebonas Albinas buvo pusiau sąmoningas. Po trijų savaičių jau vaikščiojo. – Kadangi jis į savo namus bijojo grįžti, tai atsivežiau į Radviliškį ir tęsėme gydymą. Po dviejų savaičių prasidėjo galvos skausmai, nes sukapota kaukolės vieta įdubo. Atlikus antrą operaciją, kurios metu buvo įdėta plastmasinė plokštelė, klebonas Albinas tiesiog stebuklingai pasveiko ir per Velykas Pušaloto bažnyčioje aukojo šv. Mišias, – apie antrą kunigo gimimą kalbėjo mons. Lionginas Vaičiulionis. – Man kasdien mintyse, kaip aš šv. Velykų rytą, grįžęs iš ligoninės po kraupaus sužalojimo, triskart apėjau procesijoje aplink bažnyčią su Švenčiausiuoju ir aukojau šv. Mišias. Prisikėliau naujam gyvenimui po pusės metų. Verkė žmonės, verkiau ir aš, kad esu gyvas ir sveikas, – prisipažįsta kun. Albinas Pipiras, prisiminęs beveik ketvirčio amžiaus senumo įvykius. Vido DULKĖS nuotrauka (Nukelta į 3 p.)
- Page 2: Kunigas Albinas Pipiras: „Būčia
<strong>Kunigas</strong> <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>: „Būčiau išnykęs kaip dūmas...“<br />
Asta BITINAITE<br />
86 metų kunigas <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong><br />
Pušalote pristatė savo knygą<br />
„Tikėjimu, meile, viltimi. Vienos<br />
kunigystės metraštis“.<br />
Autorius prisimena, kad rašyti<br />
paskatino bičiulis šviesaus<br />
atminimo kunigas Antanas<br />
Balaišis, buvęs ilgametis Saločių<br />
klebonas, taip pat išleidęs<br />
atsiminimų knygą.<br />
– Rašyk, nes mums mažai beliko<br />
šiame pasaulyje gyventi. Juk tu<br />
stebuklingas. Antrąkart gimęs.<br />
Buvai naktį užpultas, sumuštas,<br />
sudaužytas – ir dar gyveni. Rašyk,<br />
juk svarbu visiems žinoti, kokiais<br />
laikais mes gyvenome, kaip<br />
sovietmečiu buvo žudomi kunigai.<br />
Be to, globojai daug jaunimo, o<br />
ypač paskatinai juos į kunigystę.<br />
Rašyk, neatidėliok, – kolegos<br />
paraginimą prisimena kunigas<br />
<strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>.<br />
Ir dabar Pušalote gyvenantis kun.<br />
<strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> nuo 1964-ųjų<br />
daugiau nei keturis dešimtmečius<br />
buvo Pušaloto klebonas.<br />
Stebuklingai išgyveno<br />
po kraupaus užpuolimo<br />
Knygos pristatyme Pušalote dalyvavęs<br />
monsinjoras Lionginas Vai–<br />
čiulionis pasakojo, kai prieš 61 metus<br />
į Vabalninką vikaro pareigoms<br />
buvo paskirtas jaunas linksmas kunigas<br />
<strong>Albinas</strong>, jis pats greitai baigė vidurinę<br />
mokyklą.<br />
– Nors aš buvau apsisprendęs stoti<br />
į kunigų seminariją jau septintoje<br />
klasėje, tačiau kunigo Albino paskatinimas<br />
dar sustiprino mano pasirinkimą,<br />
– prisimena Monsinjoras. – Kiek<br />
vėliau iš Vabalninko į kunigų seminariją<br />
įstojo keturi mokiniai ir du mokytojai.<br />
Ir kur tik kunigavo <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong><br />
– Biržuose, Ramygaloje, Rozalime,<br />
Pušalote – vis surasdavo kandidatų<br />
į kunigų seminariją.<br />
Monsinjoras Lionginas Vaičiulionis<br />
pasakoja, kad saugumiečiai<br />
tuomet Pušaloto klebonui Albinui<br />
Pipirui atsiuntė grasinantį laišką,<br />
jeigu dar vieną kandidatą nusiųs į<br />
kunigų seminariją, bus užmuštas.<br />
1986-ųjų spalio naktį per langą į<br />
kleboniją įsibrovė žmogžudys –<br />
aukštas stambus vyras, gerai parengtas<br />
buvęs Kaliningrado milicininkas.<br />
– Jis užpuolė kleboną Albiną ir<br />
kirvuku penkiais kirčiais sukapojo<br />
kaukolę ir dar šešis kartus pentimi<br />
trenkė į viršugalvį. Klebonas, netekęs<br />
sąmonės, buvo įmestas į rūsį po<br />
grindimis. Tačiau šaltame rūsyje po<br />
kiek laiko jis atsigavo. Klebonas buvo<br />
taip žiauriai sužalotas, kad medikai<br />
išsitarė, jog geriau mirtų – mažai<br />
vilties, kad likęs gyvas bus sąmoningas,<br />
– prisimena mons. Lionginas<br />
Vaičiulionis.<br />
Kitą dieną gavęs žinią, jis atvyko<br />
aplankyti. Klebonas <strong>Albinas</strong> buvo pusiau<br />
sąmoningas. Po trijų savaičių jau<br />
vaikščiojo.<br />
– Kadangi jis į savo namus bijojo<br />
grįžti, tai atsivežiau į Radviliškį ir tęsėme<br />
gydymą. Po dviejų savaičių prasidėjo<br />
galvos skausmai, nes sukapota<br />
kaukolės vieta įdubo. Atlikus antrą<br />
operaciją, kurios metu buvo įdėta<br />
plastmasinė plokštelė, klebonas <strong>Albinas</strong><br />
tiesiog stebuklingai pasveiko ir<br />
per Velykas Pušaloto bažnyčioje aukojo<br />
šv. Mišias, – apie antrą kunigo<br />
gimimą kalbėjo mons. Lionginas Vaičiulionis.<br />
– Man kasdien mintyse, kaip aš<br />
šv. Velykų rytą, grįžęs iš ligoninės po<br />
kraupaus sužalojimo, triskart apėjau<br />
procesijoje aplink bažnyčią su Švenčiausiuoju<br />
ir aukojau šv. Mišias. Prisikėliau<br />
naujam gyvenimui po pusės<br />
metų. Verkė žmonės, verkiau ir aš,<br />
kad esu gyvas ir sveikas, – prisipažįsta<br />
kun. <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>, prisiminęs<br />
beveik ketvirčio amžiaus senumo įvykius.<br />
Vido DULKĖS nuotrauka<br />
(Nukelta į 3 p.)
<strong>Kunigas</strong> <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>: „Būčiau išnykęs kaip dūmas...“<br />
(Atkelta iš 1 p.)<br />
Asta BITINAITĖ<br />
Tiesiog apstulbino<br />
kunigo asmenybė<br />
– Kaip atsirado ši knyga, čia yra<br />
aprašyta, – sako knygos apie kunigą<br />
Albiną Pipirą sudarytoja Stanislava<br />
Jareckaitė, Klaipėdoje gyvenanti muzikologijos<br />
specialistė.<br />
Jos tėviškė kaimyninėje Pumpėnų<br />
parapijoje, kurią vienu metu aptarnavo<br />
Pušaloto klebonas <strong>Albinas</strong><br />
<strong>Pipiras</strong>. Taigi kartais susitikdavo Pumpėnų<br />
bažnyčioje. Stanislava Jareckaitė<br />
prisimena savo pirmą vizitą prieš<br />
trejus metus Pušaloto altarijoje:<br />
– Nustebino, tiesiog apstulbino<br />
kunigo Albino Pipiro asmenybė –<br />
nuoširdumas, vaišingumas, bendravimo<br />
paprastumas ir gyvenamoji aplinka.<br />
Šeimininkas supažindino su<br />
įspūdingu savo retų augalų sodu –<br />
parku, kuriame gausybė jo paties sodintų<br />
medžių, krūminių augalų. Apžiūrėjome<br />
jo turtingą biblioteką, filatelijos,<br />
paveikslų, nuotraukų albumų<br />
kolekcijas. Įsikalbėjus paminėjau, kad<br />
rengiu straipsnį apie Pumpėnų bažnyčios<br />
vargonų, vargonininkų ir jų<br />
chorų istoriją. O pašnekovas man sako:<br />
„Reikia rašyti apie kunigus. Senieji<br />
baigia išmirti. Svarbu įamžinti –<br />
lai lieka istorijai“, – ir atneša storą aplanką<br />
su gausybe savo ranka rašytų<br />
ranoriškumas, gerai žinomo kraštiečio<br />
Petro Garnio pritarimas ir pagalba.<br />
Be rėmėjų – <strong>Pasvalio</strong> rajono savivaldybės<br />
ir jos mero Gintauto Gegužinsko<br />
bei Kauno televizijos ir jos direktoriaus<br />
Petro Garnio – knyga taip<br />
pat nebūtų išleista, – įsitikinusi Stanislava<br />
Jareckaitė.<br />
– Mes su meru Gegužinsku labai<br />
kukliai prisidėjom. Jei ne docentė<br />
Stanislava Jareckaitė, šios knygos nebūtų,<br />
– vėliau atitarė iš Pabuojų kilęs<br />
Petras Garnys, prisiminęs, kaip vaikystėje<br />
buvo atvestas į Pušaloto bažnyčią,<br />
kurioje jau klebonavo <strong>Albinas</strong><br />
<strong>Pipiras</strong>.<br />
Iš klasės – penki kunigai<br />
Žinoma, šios knygos tikrai nebūtų<br />
be kunigo Albino Pipiro asmenybės.<br />
Susitikime pateikiamais vaizdais<br />
buvo tiesiog perbėgama jo gyvenimo<br />
keliais ir takeliais.<br />
<strong>Kunigas</strong> <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> kilęs iš<br />
Skiemonių parapijos. Keturiolikos<br />
vaikų šeimoje buvo dvyliktas. Beje,<br />
šioje šeimoje nemažai ilgaamžių – kunigo<br />
motina mirė 98 metų, tėvas – 85erių,<br />
broliai 94 ir 91 metų, vyriausioji<br />
sesuo Stanislava po septynių mėnesių<br />
turėtų švęsti šimto metų jubiliejų,<br />
jauniausiam broliui Vladislovui Bronislavui<br />
greitai sueis 85-eri.<br />
Būsimasis kunigas mokėsi Skie<br />
Knygos sudarytoja doc. Stanislava Jareckaitė, kraštietis Kauno televizijos<br />
direktorius Petras Garnys, bibliotekininkė Vera Mašalienė.<br />
Pirmoje eilėje svečiai dvasininkai – kanauninkas Robertas Pukenis, monsinjoras<br />
Lionginas Vaičiulionis, kunigas Pranciškus Sabaliauskas...<br />
sąsiuvinių, lapelių, juodraščių, nuotraukų,<br />
dokumentų, straipsnių iškarpų...<br />
„Rašiau visą gyvenimą, – sako. –<br />
Ankstyvuosius rankraščius paėmė<br />
saugumiečiai... O sovietmečiu...“<br />
Kita paskata buvo parengti šią knygą,<br />
kaip teigia Stanislava Jareckaitė,<br />
kad kunigas <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> savo kunigiškos<br />
misijos pirmuoju mokytoju<br />
laiko jos dėdę kunigą Bronislavą Ja–<br />
recką, pas kurį žengė pirmuosius savo<br />
kunigystės žingsnius, dirbdamas vikaru<br />
Vabalninko parapijoje.<br />
– Taigi ši mano veikla lai lieka ženklu<br />
mano dėdės – tėvelio brolio kunigo<br />
Bronislavo Jarecko šviesiam atminimui.<br />
Be abejo, šios knygos atsiradimą<br />
paskatino ir Pušaloto bendruomenės<br />
nuoširdus palaikymas bei ge<br />
monių ir Alantos mokyklose, Utenos<br />
„Saulės“ gimnazijoje, kurią baigė<br />
1943-iaisiais.<br />
– Iš 200 įstojusiųjų baigėme 97.<br />
2003-iaisiais po 60 metų susirinkome<br />
tik 25. Tarp jų buvome du kunigai – aš<br />
ir Pranciškus Sabaliauskas iš Panevėžio,<br />
– prisimena kun. <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>.<br />
– Iš mūsų d klasę baigusių gimnazistų<br />
penki tapome kunigais. Ir dar toks<br />
paradoksas: iš klasės penkios mergaitės<br />
liko netekėjusios. Per susitikimą<br />
juokavo, kad mes, penki kunigai, kalti,<br />
jog jos netekėjusios. „Ne mes kalti,<br />
bet jūs – nemokėjot suvilioti“, – atsakėm.<br />
Beje, mokslo laikų bičiulis kunigas<br />
Pranciškus Sabaliauskas atvyko ir<br />
į knygos pristatymą Pušalote, jos<br />
Su mokslo draugu kunigu Pranciškumi Sabaliausku (dešinėje).<br />
autoriui šmaikščiai palinkėjęs: „Būk<br />
macnas, drūtas ir raudonas!“<br />
Savo apsisprendimą stoti į kunigų<br />
seminariją <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> namiškiams<br />
pasakė ne iš karto, o tik tada,<br />
kai reikėjo važiuoti į Kauną laikyti egzaminų<br />
– neturėjo pinigų kelionei.<br />
– Europą drebino Antrasis pasaulinis<br />
karas, bedieviškos ideologijos –<br />
nacizmas ir komunizmas – buvo aukštai<br />
iškėlusios savo vėliavas. Esant tokiems<br />
neramiems laikams, namiškiai<br />
mano apsisprendimu neapsidžiaugė,<br />
jie nujautė pavojus ir išbandymus, artimoje<br />
ateityje laukiančius kunigų,<br />
mane ėmė atkalbinėti. Galop, įsitikinę,<br />
kad neįveiks mano jaunatviško<br />
idealistinio siekio, pasakė: „Jeigu eisi<br />
į seminariją, tai būk labai geras kunigas“,<br />
– prisimena kun. <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>.<br />
Ir kun. Pranciškus Sabaliauskas<br />
šiandien pripažįsta, kad sovietmečiu<br />
prieš kunigą buvo nukreipta visa pragariška<br />
šmeižimo ir niekinimo galybė.<br />
Galėjo daugiau<br />
parašyti apie Pušalotą<br />
Kadangi kunigas <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong><br />
Pušalote gyvena kone pusšimtį metų,<br />
kai kurie pušalotiečiai knygoje tikėjosi<br />
dar daugiau vietos jų parapijai.<br />
– Priekaištauta, jog ne viskas apie<br />
Pušalotą parašyta, todėl gal surizikuosit<br />
dar vieną knygą parašyti, – sveikindamas<br />
linkėjo rajono mero pavaduotojas<br />
Povilas Balčiūnas.<br />
Kun. <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> liūdnai kalbėjo<br />
apie išnykstančius sodžius, kur<br />
lieka nebent vieniši seneliai. Ir jų niekas<br />
nebelanko. Tas nykimas vyko sovietmečiu,<br />
bet...<br />
– Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai,<br />
pagyvėjo ir religinis gyvenimas.<br />
Tačiau neilgam. Vis nauji ir nauji rinkimai<br />
išvargino žmones, o išrinktieji,<br />
atsisėdę į šiltas vietas, užmiršo savo<br />
pažadus. Žmonės liko be darbo, pradėjo<br />
skursti, prarado pasitikėjimą, o<br />
kuo tolyn, tuo blogyn. Nebėra jokio<br />
entuziazmo, žmonės pasyvūs ir abejingi<br />
viskam. O abejingas ir apatiškas<br />
žmogus nebedaro jokios pažangos.<br />
Nusivilia viskuo. Nedarbas ir girtuoklystė<br />
tebeklesti. Žmonės klausia, kas<br />
bus toliau? Ir mes neturim atsako.<br />
Tik vienas Dievas težino, kas bus.<br />
Nyksta, išvažiuoja visa Lietuva, – ir kunigas<br />
<strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong> užtraukia visu<br />
balsu „Lietuva brangi“.<br />
Salėje susirinkę žmonės atsistoja ir<br />
nuskamba tarsi vienas galingas choras.<br />
– <strong>Kunigas</strong> <strong>Pipiras</strong> labai gražiai dainuoja,<br />
jis labai svetaunas žmogus. Nė<br />
vienas balius nesibaigdavo be kokių<br />
dešimties jo sudainuotų dainų. Nuostabu,<br />
kad knygoje yra kunigo mėgstamiausia<br />
Bernardo Brazdžionio daina<br />
„O, atsimenu namelį...“, – pastebėjo<br />
vargonininkas Vytautas Ogintas<br />
ir su broliu Stanislovu ją atliko, kan<br />
klėmis pritarė muzikos mokytoja Virginija<br />
Čirvinskienė.<br />
Gyvenimas yra visoks...<br />
Pušalotietė Virginija Trybienė,<br />
dirbanti kultūros namuose, sakė daug<br />
girdėjusi kunigo Albino Pipiro pamokslų,<br />
tačiau iš knygos pasirinko šią<br />
labiausiai įstrigusią ištrauką:<br />
– Kartą buvau pakviestas šventinti<br />
buto. Kai įėjau į kambarį, pastebėjau,<br />
kad kažkas pasislėpė. Kai atlikau<br />
visas apeigas ir sėdome vakarieniauti,<br />
pasirodė ir buvęs pasislėpęs jaunuolis.<br />
Prisėdęs prie manęs, ėmė priekaištauti<br />
bažnyčiai ir man. Neprieštaravau.<br />
Išklausiau jo priekaištus, ne<br />
gyvenime. Ir paskui jaunuolis šeimininkams<br />
pasakė: „Aš nekenčiau bažnyčios,<br />
o dar daugiau kunigų. Jie apgavikai,<br />
melagiai, na, ir kitokie, bet po<br />
šio pokalbio pakeičiau nuomonę“.<br />
Taigi šiuo atveju mano ginčai būtų bereikšmiai,<br />
o jam parodyta meilė tapo<br />
veikli. Ir tyla, ramybė, nė nepradėtas<br />
ginčas, net nereaguojant į įžeidimus,<br />
gali ir priešą nuginkluoti...<br />
O gydytoja docentė Genovaitė Jusaitienė<br />
pasakojo, kad, išgirdusi prie<br />
kabineto durų linksmą šurmulį, jau<br />
žino – bus atėjęs kunigas <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>.<br />
Kiti laukiantys žmonės jį stumia<br />
be eilės, tačiau kunigas neina.<br />
– Kai kiti pacientai pas gydytoją<br />
ateina rimti, susikaupę, kunigas <strong>Pipiras</strong><br />
ateina ir išeina visada su plačia<br />
šypsena, – pastebi daktarė.<br />
Tačiau kanauninkas Robertas Pukenis,<br />
parašęs knygos įžangą, prisimena,<br />
kaip kunigas <strong>Albinas</strong>, eidamas<br />
iš kurijos, kartą pas jį užsuko – ir negalėjo<br />
patikėti: gausios ašaros riedėjo<br />
iš kunigo akių...<br />
Taigi žmogaus gyvenimas yra visoks.<br />
Kaip sakė <strong>Pasvalio</strong> dekanas kunigas<br />
Algis Neverauskas, kiekvieno<br />
žmogaus gyvenimas labai turtingas, tik<br />
kunigai yra liudininkai daugybės žmonių<br />
slapčiausių sielos kampelių. Stebuklai<br />
vyksta kasdien, bet ne visada<br />
tai užfiksuojam.<br />
„Būčiau taip ir išnykęs kaip dūmas...“<br />
– išsitaria kunigas <strong>Albinas</strong> <strong>Pipiras</strong>.<br />
Knygos pristatymo renginį organizavo<br />
Pušaloto bibliotekininkė Vera<br />
Mašalienė, kuri padėkojo padėjusiems<br />
Petrui Čirvinskui, Darijui Ramanauskui,<br />
Vitalijai Kalpakovai, Genovaitei<br />
Kriaučiūnienei, Virginijai<br />
Čirvinskienei, Virginijai Trybienei, Vilmai<br />
Bartkevičienei ir Almai Mackevičienei,<br />
taip pat rėmėjams: UAB „Sil<br />
Prie knygos autoriaus eilutė išsirikiavo autografų.<br />
Dainuoja Vytautas ir Stanislovas Ogintai, kanklėmis pritaria Virginija<br />
Čirvinskienė, su knyga – Virginija Trybienė.<br />
parodžiau jam neapykantos, bet švelniai<br />
pradėjau pokalbį kita tema, tarsi<br />
ši man būtų nereikšminga. Jis nurimo,<br />
o ramūs pokalbiai tęsėsi toliau.<br />
Ir taip tą vakarą bendravome, užmiršdami<br />
priešiškumus. Išeidamas nuoširdžiai<br />
atsisveikinau, pabučiavau, palinkėdamas<br />
sėkmės ir Dievo palaimos<br />
farma“, Petro Tinterio įmonei „Tinpeka“,<br />
ŽŪK „Mikoliškio paukštynas“,<br />
Algirdo Bagdono įmonei, Sigitos<br />
Kvedarauskienės įmonei, <strong>Pasvalio</strong><br />
<strong>Mariaus</strong> <strong>Katiliškio</strong> <strong>biblioteka</strong>i, Pušaloto<br />
seniūnijai ir seniūnei Paulynai<br />
Stravinskienei.<br />
Vido DULKĖS nuotraukos
Change language