kai kurie gintariniai dirbiniai senuosiuose lietuvos muziejų rinkiniuose
kai kurie gintariniai dirbiniai senuosiuose lietuvos muziejų rinkiniuose
kai kurie gintariniai dirbiniai senuosiuose lietuvos muziejų rinkiniuose
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
214<br />
KULTŪROS SAVITUMAS<br />
IR UNIVERSALUMAS<br />
4 pav. Nežinomo asinį<br />
karaliaus, valdžiusio<br />
tarp IX a. pr. Kr.<br />
antrojo ketvirčio -<br />
VU a. pirmosios pusės,<br />
skulptūra. Libano<br />
gintaras, aukštis<br />
28 cm. Biblijos žemės<br />
muziejus, inv. 369.<br />
Pagal E. Strommenger,<br />
7970<br />
taro 68<br />
. Taigi šis dirbinys jokių prekybinių ryšių su Baltijos jūros regio<br />
nu neturi. Tačiau <strong>kai</strong> <strong>kurie</strong> autoriai abi minimas skulptūrėlės pateikia<br />
<strong>kai</strong>p neginčytinus prekybos Siaurės auksu įrodymus 69<br />
.<br />
Baltijos jūros baseino gintaro patekimo į Asiriją galimybę bando<br />
ma paremti ir rašytiniais šaltiniais cituojant asirų obelisko,<br />
rasto Ninėvijoje (dabar Koyunjik, Irakas), įrašą 70<br />
. Šio danti<br />
raščio įrašas yra apie asirų ir aramėjų kovas, apie medžiok<br />
lę ir rūmų vienoje iš Asirijos sostinių - Ašūre (Ashur) staty<br />
bą. Ninėvijoje rasto obelisko įraše apie gintarą nerašoma 71<br />
.<br />
1926 m. Aleksandras M. Račkus (1893-1965) Lietuvos<br />
gintaro tyrinėjimų istorijoje pirmą kartą pasirėmė klaidin<br />
gai prancūzų asirologo Jules Opperto išverstu minimu obe<br />
lisko tekstu 72<br />
. Vėliau vienaip ar kitaip šį J. Opperto vertimą<br />
laisvai citavo dauguma lietuvių autorių, rašiusių apie gin<br />
taro reikšmę proistorei. Norint sureikšminti Baltijos jūros<br />
baseino gintaro svarbą, žinios apie Ninėvijos obeliską nu<br />
keliavo ir į tarybiniais metais spausdintas lietuviškas en<br />
ciklopedijas. Minimas asirų obelisko įrašas su vis kitomis<br />
interpretacijomis cituojamas iki pastarųjų dienų 73<br />
.<br />
Baltijos jūros baseino gintaras jau senojo bronzos<br />
amžiaus įvairių Europos kultūrų žmonių sukurtu preky<br />
biniu tinklu atkeliavo ir iki Mesopotamijos - ten žinomi<br />
pavieniai <strong>gintariniai</strong> (sukcinito) <strong>dirbiniai</strong>. Tačiau šio fakto baltiškųjų<br />
kultūrų ratui pervertinti nereikėtų, nes tuomet pagrindinis gintaro<br />
šaltinis buvo Jutlandijos pusiasalyje randamas gintaras.<br />
Padėka. Dėkoju: istorikui Liudui Žilevičiui už galimybę pa<br />
naudoti neskelbtą ar tik iš dalies skelbtą medžiagą, susijusią su grafo<br />
F. Tiškevičiaus gintaro klodų paieška ir eksploatavimu; Kretingos mu<br />
ziejaus muziejininkui Donatui Butkui už visokeriopą pagalbą rengiant<br />
šį straipsnį spaudai, ypač informaciją, kuri saugoma Kretingos muzie<br />
jaus archyve; Lietuvos kinologų draugijai nustačiusiai neišlikusios<br />
„Palangos gintaro rinkinio" šuns galvos šuns rūšį; dr. Helenai Hughes-<br />
Brock už vertingą informaciją, saugomą Oksfordo Asliiiiolcan muzieju<br />
je; kolegei Margaritai Matulytei už nuorodą apie TPN uždarymą iš<br />
Varšuvos nacionalinės bibliotekos ir kitas vertingas šaltinių nuorodas;<br />
Audronei Karosienei (VU Chemijos fakultetas) ir Jurgai Bagdzevičienei<br />
(LDM RC) už atliktus IR spektrus; prof. dr. Curlui W. Bcckui, Niujorko<br />
Vassar kolegijos Chemijos skyriaus Gintaro tyrinėjimų laboratorija, už<br />
išsamius atliktų IR spektrų komentarus ir įvairiapusę informaciją, su<br />
sijusią su gintaru.
Change language