Viktor.Marie.Hugo.-.Zmogus.kuris.juokiasi.1962.OCR

VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA 

VILNIUS * 1962

Oeuvres complėtes de Victor Hugo 

L'HOMME QUI RIT 

Paris 

Librairie Charpentier et Fasquelle 

Vertė 

R. JANKEVIČIŪTĖ

Anglijoje viskas didinga, net ir tai, kas nėra 

gera, net oligarchija. Anglijos patriciatas — patri¬ 

ciatas pilna žodžio prasme. Niekur feodalizmas nebuvo 

šaunesnis, nuožmesnis nei gajesnis, kaip Anglijoje. 

Turime pripažinti, jog savo metu ši santvarka 

buvusi naudinga. Anglijoje kaip tik ir dera tyrinėti 

toks reiškinys, kaip feodalinės ponijos valdžia, lygiai 

kaip Prancūzijoje tyrinėtinas kitas reiškinys — karaliaus 

valdžia. 

Teisingiausia būtų šią knygą pavadinti „Aristokratija". 

Kita knyga, kuri eis po šios, galės būti pavadinta 

„Monarchija". Ir po šių dviejų knygų, jeigu 

tik autoriui bus lemta užbaigti savo darbą, seks trečioji, 

paskutinė, kuri bus pavadinta „Devyniasdešimt 

tretieji metai". 

Otvil-hauzas, 1869

PIRMOJI DALIS 

JURA IR NAKTIS

DU ĮŽANGINIAI SKYRIAI 

I. URSUS. II. KOMPRAČIKOSAI 

i 

URSUS 

1 

Ursus ir Homo buvo labai geri draugai. Ursus buvo 

žmogus, Homo — vilkas. Savo būdu jie labai tiko prie 

kits kito. Vilkui davė vardą žmogus. Greičiausiai jis ir 

sau vardą išsirinko pats; išradęs, jog Ursus tinka jam, išrado, 

jog Homo tinka žvėriui l . Šitas žmogus ir šitas vilkas 

susidraugavę pelnavo sau po muges, po jomarkus, po 

gatvių sankryžas, kur susiburia praeivių; mat, prasti žmonės 

visur mėgsta pasiklausyti plepalų ir pirkti vaistų, kurie 

nuo visko gydo. Tasai vilkas, klusnus ir gražiai pildantis 

visus šeimininko paliepimus, patikdavo žiūrovams. Prijaukintas 

žvėris patraukia žmones. Mums didžiausias smagumas 

pamatyti visokias prijaukinimo galimybes. Dėl to 

visuomet esti tiek daug žmonių ten, kur eina karaliaus 

palyda. 

Ursus ir Homo keliaudavo iš kryžkelės į kryžkelę, iš 

Aberistvito aikščių į Jedburgo aikštes, iš krašto į kraštą, 

iš grafystės į grafystę, iš miesto į miestą. Vienam preky- 

1 Ursus lotyniškai — lokys, homo— žmogus.

mečiui išsiskirsčius, jie traukdavo į kitą. Ursus gyveno 

būdoje ant ratų, kurią Homo, pakankamai išmokytas, 

vežiojo dieną ir saugojo naktį. Bloguose keliuose, prieškalnėse, 

jeigu būdavo perdaug gilios pravėžos ir perdaug 

purvo, žmogus įsikinkydavo į valktį ir broliškai greta 

vilko traukdavo vežimą. Taip juodu ir suseno drauge. 

Nakvynės apsistodavo, kur pakliūdavo — dirvonuose, miško 

proskynose, kryžkelėse, kaimo pakluonėse, miesto pavartėse, 

turgavietėse, viešose pasivaikščiojimų vietose, 

parkų aptvarų krūmuose, šventoriuose. Vežimui sustojus 

kokios nors mugės aikštėje, kai subėgdavo išsižiojusios 

kūmutės, kai apstodavo smalsuolių ratas, Ursus imdavo 

rėžti prakalbą, Homo pritardavo. Paskui Homo su mediniu 

dubenėliu dantyse mandagiai apeidavo susirinkusiuosius. 

Šitokiu būdu jie užsidirbdavo pragyvenimui. Vilkas 

buvo mokytas, žmogus taip pat. Žmogus išmankštino 

vilką, arba pats vilkas išmoko vilkiško dailaus apsiėjimo, 

didinančio pajamas. 

— Svarbiausia neišsigimk į žmogų, — sakydavo jam 

jo bičiulis. 

Vilkas nekąsdavo niekad, žmogus retkarčiais. Bent 

jam norėdavosi kąsti. Ursus buvo mizantropas ir, pabrėždamas 

savo neapykantą žmonių giminei, pasidarė 

komediantu. O taip pat kad pramistų, nes pilvas reikalauja 

savo. Be to, šis mizantropas komediantas, ar dėl 

įvairumo, ar dėl įdomumo vertėsi daktaravimu. Maža to, 

Ursus buvo pilvakalbis. Jis, būdavo, kalba, o. lūpos nekruta. 

Jis mokėjo nuostabiai pamėgdžioti bet kurio priėjusio 

žmogaus tembrą ir tarseną; taip paimituodavo balsus, 

jog manydavai girdįs kelis žmones kalbant. Vienui 

vienas atkurdavo minios klegesį, ir tai jam teikė teisę vadintis 

"engastrimitu". Jis taip save ir tituluodavo. Jis padarydavo 

visokiausių paukščių balsus: giesmininko strazdo, 

kryklės, varnėno, kuris dar taip pat vadinamas šnekučiu, 

baltagurklio strazdo, tokių pat klajūnų, kaip ir jis; 

panorėjęs, jis bet kada galėdavo sukelti jums įspūdį, kad 

8

girdite daugybę triukšmaujančių žmonių aikštėje arba 

kaimenę galvijų pievoje; kartais jis būdavo rūstus kaip 

minia, kartais vaikiškas ir giedras kaip aušra. 

Tokių talentų, matote, pasitaiko, nors ir retai. Praėjusiame 

šimtmetyje toksai Tuzelis, kuris mokėjo paimi¬ 

tuoti žmonių bei gyvulių sambūrio triukšmą ir pamėgdžioti 

visų žvėrių balsus, turėjo tarnybą prie Biufono — 

jis atstodavo jam žvėryną.. 

Ursus buvo įžvalgus, labai savotiškas, smalsus ir linkęs 

į keistus postringavimus, kuriuos mes vadiname pasakomis. 

Jis dėjosi pats jomis tikįs. Si įžūlybė buvo vienas iš 

jo suktumo pradų. Jis būrė bet kam iš delno, pranašavo 

iš. atverstos bet kurioj vietoj knygos, spėjo ateitį, skelbė, 

kad sutikti juodą kumelę — blogas ženklas, bet dar blogiau, 

kai esi visai susiruošęs kelionei, išgirsti ką nors tei¬ 

raujantis: „Kur išsiruošei?" Jis save vadino „prietarų 

pardavėju". Jis sakė: „Tarp Kenterberio arkivyskupo ir 

manęs tik tiek skirtumo, kad aš šito neslepiu. " Prieita ligi 

to, kad arkivyskupas, teisėtai pasipiktinęs, liepė jam vieną 

dieną prisistatyti; bet apsukrusis Ursus nuginklavo jo 

šventenybę savo paties sukurtu kalėdiniu pamokslu, kurį 

arkivyskupas susižavėjęs atmintinai išmoko, pasakė iš sakyklos 

ir atspausdino kaip savo. Tuo būdu Ursus pelnė 

sau atleidimą. 

Ursus kartais išgydydavo sergančiuosius, gal dėl to, 

kad buvo gydytojas, o gal kaip tik atvirkščiai. Jis vartojo 

kvapus. Gerai nusimanė apie vaistinguosius augalus. Mokėjo 

panaudoti veiksmingą gydomąją galią, kuri glūdi 

daugelyje šiaipjau nevertinamų augalų, tokių, kaip vynuogių 

virkščios, baltoji ieva, šaltekšnis, ispaniškasis 

alyvmedis, erškėtis, putinas, šunobelė. Nuo džiovos jis 

duodavo saulašarių; jis gydydavo ir karpažolės lapais, 

kurie — pagal reikalą, — jeigu skinti iš pašaknio, yra 

liuosuojantys vaistai, o jeigu nuo viršūnės — tai vimdomieji: 

gerklės ligas jis gydydavo garbiniuotojo bobausio 

antaugomis; žinojo, kokiu karklu gydyti jautį, ir kokia

mėta pagelbsti arkliui; jis gerai nusimanė apie gerąsias 

ir vertingąsias mandragoros savybes, kuri. kaip visiems 

žinoma, yra dvilytis augalas. Jis turėjo vaistų nuo visko. 

Nudegimus gydydavo salamandros oda. iš kurios Nero¬ 

nui. pasak Plinijaus. buvusi pagaminta servetėlė. Ursus 

turėjo retortą ir kolbą; jis pats distiliavo visokius skysčius 

ir pardavinėjo panacėjas. Žmonės šnekėjo, kad jis 

kurį laiką buvo uždarytas pamišėlių namuose; jam suteikė 

garbę, palaikė bepročiu, bet netrukus paleido, pamatę, 

kad jo esama tik poeto. Gal šis pasakojimas ir netikras: 

kiekvienas iš mūsų yra buvęs panašių prasimanymų 

auka. 

Tiek tikra, kad Ursus buvo mokslinčius, žmogus gero 

skonio ir lotyniškų eilių kūrėjas. Jo mokytumas reiškėsi 

dvejopai: kaip Hipokrato ir kaip Pindaro pasekėjo. Eiliavimo 

mene jis būtų galėjęs varžytis su Rapenu ir su 

Vida. Jėzuitiškas tragedijas jis būtų galėjęs kurti ne mažiau 

sėkmingai, kaip tėvas Buhuras. Būdamas gerai susipažinęs 

su šlovingais senovės poezijos veikalais, Ursus 

vartojo jų įvaizdžius ir daugybę klasikinių metaforų. Apie 

motiną, kurios priešakyje eidavo dvi dukros, jis sakydavo: 

tai daktilis; apie tėvą, įkandin kurio sekdavo du sūnus: 

tai anapestas; o apie anūką, pėdinantį tarp senelio ir senelės: 

tai amfimakras. Su tokiu išsimokslinimu galima gyventi 

tik pusbadžiu. Salerno mokykla pataria: „Valgykite 

nedaug, bet dažnai. " Ursus valgydavo nedaug ir retai, vykdydamas 

pirmąją patarimo dalį ir nevykdydamas antrosios; 

bet dėl to jau kalta publika, kuri ne kasdien susirinkdavo 

ir nedažnai pirkdavo. Ursus sakydavo: „Kai at¬ 

sikrenkšti sentencija, pasidaro lengviau. Vilkui neša paguodą 

staugimas, avinui — vilna, miškui — giesmininkė 

paukštytė, moteriai — meilė, filosofui — pamokomasis 

sušukimas. " Reikalo spiriamas, Ursus lipdydavo komedijas, 

kurias pats pusėtinai ir vaidindavo; taip jam geriau 

sekdavosi vaistus pardavinėti. Be kitų veikalų, Ursus buvo 

sukūręs herojinę pastoralę pagarbinti riteriui Hju 

to

Midltonui, kuris 1608 metais atvedė į Londoną upę. Toji 

upė pirma ramiai sau tekėjo per Hertfordo grafystės žemes 

už šešiasdešimt mylių nuo Londono; atėjo riteris 

Midltonas ir čiupo ją į nagą; jis atsivedė šešis šimtus vyrų 

su lopetomis ir kirtikliais ir ėmėsi darbo: vienur nukasė, 

kitur sukasė dvidešimt pėdų aukštyn, ten trisdešimt 

pėdų gilyn, nutiesė mediniais vamzdžiais vandens kelią 

ore, pastatė aštuonis šimtus tiltų iš akmens, iš plytų, iš 

rąstų, ir vieną gražų rytą upė pasiekė Londoną, kuriam 

stigo vandens. Ursus perdirbo visas šias prastas detales į 

žavią bukolinę sceną tarp Temzės srauto ir Serpentinės 

upelės; galingas srautas kviečia upelę į savo guolį ir sako: 

„Esu per senas patikti moterims, bet pakankamai turtingas 

joms pinigais atsimokėti. " Tai buvo sąmojinga ir 

mandagi užuomina, kad seras Hju Midltonas visus darbus 

vykdė savo lėšomis. 

Ursus buvo puikus monologo meistras. Nemėgstąs 

žmonių, bet plepus, nenorįs nieko matyti, bet būtinai turįs 

su kuo nors kalbėtis, jis susigalvojo išeitį — kalbėtis 

pats su savimi. Kas yra gyvenęs vienišas, tas žino, kaip 

monologas būdingas žmogaus prigimčiai. Vidinė kalba 

mumyse nerimsta. Prakalba, rėžiama tuščiai vietai, apmalšina 

šį nerimą. Pokalbis balsu paties su savim yra 

tarsi dialogas su dievu, kurį nėšio j am savyje. Toks buvo, 

kaip visiems žinoma, Sokrato įprotis. Jis sakydavo kalbas 

pats sau, Liuteris irgi. Ursus sekė šių didžiųjų vyrų pavyzdžiu. 

Jis sugebėjo dvejintis, — kalbėti ir būti pats sau 

auditorija. Jis pats klausdavo ir pats atsakydavo; pats 

šlovindavo save ir pats save plūsdavo. Gatvėje būdavo 

girdėti, kaip jis vienas gražbyliaudavo savo būdoje. Praeiviai, 

kurie paprastai turi savo mastą neeiliniams žmonėms 

vertinti, sakydavo: „tai idiotas". Kartais, kaip mes ką tik 

sakėme, jis koneveikdavo save, bet būdavo taip pat valandų, 

kada jis save teisingai vertindavo. Kartą, sakydamas 

pats sau vieną tokią prakalbą, jisai sušuko: „Aš ištyriau 

visas augalo paslaptis, išstudijavau stiebą, pumpurą, tau- 

11

ėlapius, vainiklapius, kuokelius, vaislapėlius, mezginę, 

sėklapradį, sporinę, apyžiedį. Aš suvokiau chromacijos, 

osmozės ir chemozės esmę, tai yra kaip darosi spalva, 

kvapas ir skonis. " 

Be abejo, šiame liudijime, Ursaus išduotame Ursui, 

buvo kiek ir pagyrų, bet tegul tas, kas nėra suvokęs chromacijos, 

osmozės ir chemozės esmės, pirmas meta į jį akmenį, 

Laimė, Ursus niekad nebuvo buvęs Niderlanduose. Ten 

jį tikriausiai būtų pasvėrę, norėdami sužinoti, ar jis normalaus 

— ne per didelio ir ne per mažo — svorio, pagal 

kurį sprendžiama, ar žmogus raganius, ar ne. Sis svoris 

Olandijoje buvo įstatymo išmintingai nustatytas. Kur tu 

berasi paprasčiau ir gudriau. Tai bent patikrinimas: žmogų 

deda ant svarstyklių, ir viskas beregint aišku: jei per 

sunkus — pakaria, jei per lengvas — sudegina. Dar ir mūsų 

laikais galima Udevateryje matyti svarstykles raganiams 

sverti, bet dabar jomis svarstomi sūriai, tai į niekus 

išėjo religija! Ursus tikriausiai būtų leidęsis į ginčus 

su tomis svarstyklėmis. Savo klajonėse jis vengė Olandijos 

— ir gerai darė. Beje, mūsų manymu, jis, aplamai, niekur 

nebuvo išvykęs iš Anglijos. 

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Ursus, tikras bėdžius 

ir atšiauraus būdo, susipažino miške su Homo, ir jam 

užėjo noras gyventi klajūniškai. Jis priėmė vilką savo 

bendrininku ir pradėjo su juo bastytis keliais, gyvendamas 

atvirame ore pilną netikėtumų gyvenimą. 

. Jis buvo labai išmoningas, suktas, didelis meistras gydyti, 

operuoti, vaduoti žmones iš ligų ir išradinėti nuostabiausius 

daiktus; jis garsėjo kaip geras komediantas ir 

geras gydytojas; kas be ko, jis buvo laikomas taip pat burtininku, 

bet truputį, ne per daug; mat, tais laikais žmogui 

grėsė nemažas pavojus, jeigu jį kas nors laikė velnio bičiuliu. 

Tiesą pasakius, Ursus savo dideliu prisirišimu prie 

farmacijos ir meile visokiems žolynams galėjo užsitraukti 

įtarimą, nes jis vaikščiodavo rinkti vaistažolių į niaurius 

12

miško tankumynus, kur auga Liucipieriaus salotos ir kur, 

kaip nustatė valstybės patarėjas de Lankras, gali sutikti 

vakaro prieblandoje išeinantį iš žemės žmogų „be dešinės 

akies, be apsiausto, be kelnių, basą, su špaga prie šono". 

Beje, Ursus, nors keistos elgsenos ir būdo, buvo perdaug 

padorus, kad užleistų ir nuvytų krušą, iššauktų vaiduoklius, 

mirtinai užšokdintų žmogų, sukeltų ramius arba 

liūdnus ir išgąstingus sapnus ar užkalbėtų, kad iš kiaušinių 

išsiristų gaidžiai su keturiais sparnais — ne, šitokių 

piktų išdaigų jis nedarydavo. Jam buvo neįmanomos 

kai kurios niekšybės, kaip, pavyzdžiui, kalbėti vokiškai, 

hebrajiškai ar graikiškai, nesimokius tų kalbų, kuo pasireiškia 

arba begėdiškas sukčiavimas, arba prigimta liga, 

kurią sukelia tam tikra melancholiška nuotaika. Jeigu 

Ursus kalbėdavo lotyniškai, tai dėl to, kad jis mokėjo. 

Jis niekada nebūtų sau leidęs kalbėti siriškai, kadangi 

tos kalbos nemokėjo; be to, yra įrodyta, kad siriečių 

kalba — tai raganų kalba. Medicinoje Ursus visai pagrįstai 

teikė pirmenybę Galenui prieš Kardaną, nes Kardanas, 

kad ir didžiai mokytas, tėra tik sliekas prieš Galeną. 

Aplamai, Ursus nebuvo iš tų asmenų, kuriais domisi 

policija. Būda ant ratų buvo pakankamai ilga ir plati, jog 

jis galėjo miegoti ant skrynios, kurioje laikė savo nelabai 

prašmatnią mantą. Jis turėjo žibintą, keletą perukų, šiokius 

tokius rykus, sukabinėtus ant vinių, tarp kurių buvo 

ir muzikos instrumentų. Be to, jis turėjo lokio kailį, kuriuo 

apsisiausdavo per didžiuosius vaidinimus. Jis tai vadindavo— 

užsivilkti kostiumą. Jis sakydavo: Aš turiu du 

kailius; šis yra tikrasis. Ir parodydavo lokio kailį. Būda 

ant ratų priklausė jam ir vilkui. Be savo būdos, retortos ir 

vilko, jis turėjo dar fleitą ir viola-da-gambą, kuriomis neblogai 

grojo. Jis pats gamino eliksirus. Jo gabumai ne visada 

užtikrindavo jam vakarienę. Pro angą būdos lubose 

kyšojo dūmtraukis ketinės krosnelės, pastatytos prie 

pat skrynios; net medis buvo parudavęs. Krosnelė buvo© 

dviejų skyrių; viename Ursus virdavo savo alchemiją,

antrame — bulves. Naktį vilkas, draugo rankos pririštas 

už grandinės, miegodavo po vežimu. Homo buvo juodo 

plauko, o Ursus — žilo plauko; Ursus turėjo penkiasdešimt 

metų, jeigu ne visus šešiasdešimt. Jis buvo tiek susitaikęs 

su savuoju likimu, jog, kaip matėme, valgė bulves, 

biaurybę, kuria tais laikais buvo šeriamos tik kiaulės 

ir katorgininkai. Jis valgė jas su apmaudu ir rezignacija. 

Jis nebuvo stambus, tik aukštas. Vaikščiodavo visada 

susikūprinęs ir liūdnas. Senio kupra — tai našta, kurią 

uždeda jam gyvenimas. Likimas lėmė Ursui būti 

liūdnam. Jam būdavo sunku nusišypsoti ir niekada nepavykdavo 

pravirkti. Neturėjo jis nei paguodos — ašarų, 

nei to menko nusiraminimo — džiaugsmo. Senas žmogus 

— tai mąstantys griuvėsiai; Ursus kaip tik ir buvo tokie 

griuvėsiai. Šarlatano gražbylystė, pranašo liesumas, 

užtaisytos minos irzlumas — toks buvo Ursus. Jaunystėje 

jis, kaip filosofas, gyveno pas vieną lordą. 

Visa tai vyko prieš šimtą aštuoniasdešimt metų, tais 

laikais, kada žmonės labiau panėšėjo į vilkus, negu mūsų 

dienomis. 

Beje, ne ką daugiau. 

2 

Homo nebuvo šiaipsau vilkas. Iš to, kaip jis mėgo 

šliandros vaisius ir obuolius, galėjai spręsti jį esant stepių 

vilką; iš tamsaus kailio galėjai jį palaikyti rainuoju Afrikos 

vilku, o iš staugimo, pereinančio į lojimą, jis buvo 

panašus į Čilės laukinį šunį, tačiau šis žvėris, kurio vyzdys 

dar ne visai ištirtas, gal būt, tėra lapės atmaina, tuo 

tarpu Homo buvo tikras vilkas. Jis buvo penkių pėdų ilgio 

(o toks vilkas laikomas stambiu net Lietuvoje), labai stiprus, 

žvairas, bet tai ne jo kaltė; turėjo švelnų liežuvį, kuriuo 

kartais laižydavo Ursų, ir siaurą trumpo plauko ke-

terą ant pačios nugaros; jis, kaip ir kiekvienas sveikas 

miško žvėris, buvo liesas. Prieš susipažindamas su Ursum, 

kuris jį įkinkė į ratukus, vilkas lengvai nuskuosdavo per 

naktį keturiasdešimt lje. Sutikęs jį tankmėje, prie čiurlenančio 

upelio, Ursus pajuto jam pagarbą, matydamas, 

kaip jis sumaniai ir atsargiai gaudo vėžius, ir su pasitenkinimu 

pripažino, kad tai tikras kuparinis vilkas iš vadinamų 

šunų vėžiagaudžių veislės. 

Kaip darbinis gyvulys, Homo Ursui labiau tiko, negu 

asilas. Jam būtų buvę nemalonu versti asilą traukti vežimą: 

jis per daug gerbė tą gyvulį. Be to, jis buvo pastebėjęs, 

kad asilas, šis žmonių nesuprastas keturkojis mąstytojas, 

kartais neramiai pastato ausis, jei kuriam filosofui 

išsprūsta kokia kvailystė. Gyvenime — tarp mūsų ir mūsų 

minties — asilas yra nereikalingas tarpininkas, o tai 

varžo. Ir kaip draugas Ursui labiau tiko Homo, negu šuo, 

kadangi jis manė, kad vilkas ne toks jau greitas į draugystę. 

Stai kodėl Ursus tenkinosi vilku. Homo jam buvo 

daugiau, negu draugas — tai buvo padaras, panašus į jį 

patį. Ursus, tapšnodamas vilkui per įdubusius šonus, sakydavo: 

Aš susiradau savo antrąjį tomą. 

Jis dar sakydavo: „Kai numirsiu, kiekvienam, norinčiam 

mane geriau pažinti, tereikės ištirti, koks yra Homo. 

Aš miręs paliksiu jį kaip tikslią savo kopiją. " 

Anglijos įstatymai, ne per daug švelnūs girios žvėrims, 

galėjo prisikabinti prie šio vilko ir patraukti jį atsakomybėn 

už drąsą taip laisvai sau vaikščioti po miestus; 

bet Homo naudojosi neliečiamybe, kurią naminiams gyvuliams 

teikė vienas iš Eduardo IV statutų. — Kiekvienas 

naminis gyvulys gali laisvai visur vaikščioti su savo 

šeimininku. — Be to, tam tikrų nuolaidų vilkams buvo 

daroma dar ir todėl, kad, valdant paskutiniesiems Stiuartams, 

tarp rūmų damų buvo įsigalėjusi mada vietoj šunų 

laikyti mažas poliarines lapytes, didumo sulig kate, už 

didelius pinigus gautas iš Azijos. 

15

Ursus perteikė vilkui dalį savo sugebėjimų: stovėti 

ant užpakalinių kojų, vietoj pykčio rodyti tik blogą nuotaiką, 

užuot staugus tik urgzti ir 1. 1.; savo ruožtu vilkas 

išmokė žmogų apsieiti be pastogės, be duonos, be ugnies 

ir labiau vertinti alkaną gyvenimą miške, negu vergiją 

kokiuose rūmuose. 

Ursaus būda, savotiškas namelis-vežimas, išvažinėjęs 

skersai išilgai visą Angliją ir Škotiją, tik svečių šalių nemačiusi, 

buvo su keturiais ratais, su ienomis vilkui ir 

valkčiu žmogui. Valkčio prireikdavo, pabiurus keliams. 

Būda buvo tvirta, nors sukalta iš plonų lentelių. Priekyje 

— stiklinės durys su mažu balkonėliu, — lyg ir tribūna, 

lyg ir katedra, — iš kur Ursus sakydavo prakalbas, o užpakalyje 

aklinos durys su langeliu viršuje. Įlipti į būdą 

buvo nuleidžiamas trijų laiptukų pakojis, pritaisytas iš vidaus 

užpakalinėse duryse, nakčiai užšaunamas ir užrakinamas. 

Ir lietaus, ir sniego mačiusi būda kadaise buvo nudažyta, 

bet dabar jau nebeatspėtum, kokia spalva, nes 

vežimus oro permainos veikia taip pat, kaip dvariškius 

karalių pasikeitimai. Priekinėje sienoje iš lauko pusės 

kažkada galėjai įskaityti užrašą ant baltos lentutės juodomis 

raidėmis, kurios per ilga nusitrynė ir išbluko. 

"Auksas nuo čiupinėjimo kasmet praranda 1/1400 dalį 

savo tūrio; tai vadinasi monetos nusinešiojimas; iš to 

seka, jog nuo vieno milijardo keturių šimtų milijonų 

aukso, esančio apyvartoje visame žemės rutulyje, kasmet 

dingsta vienas milijonas. Sis milijonas aukso pavirsta 

dulkėmis, išsisklaido, pasklinda smulkiausiomis dalelytėmis, 

žmonės jį sukvėpuoja į save, jis įsismelkia į sąžinę, 

užgula, prislegia, apsunkina ją, jis susimaišo su 

turčių siela, ir tie pasidaro išdidūs, jis susimaišo su vargdienių 

siela, ir tie pasidaro nuožmūs. " 

Laimė, šis užrašas, lietų nuplautas ir apvaizdos malone 

išsitrynęs, jau buvo nebeišskaitomas, nes toji mįslinga 

ir kartu tokia aiški filosofija apie auksą, žmonių su¬ 

kvėpuojamą, tikriausiai nebūtų patikusi šerifams, teisė 

16

jams, maršalams ir kitiems perukų nešiotojams, stovintiems 

įstatymo sargyboje. 

Anglijos įstatymdavystė anais laikais nemėgo juokauti. 

Beregint galėjai tapti įstatymo pažeidėju. Pareigūnai 

buvo beširdžiai iš tradicijos, o žiaurumas buvo kasdienis 

reiškinys. Inkvizitorių knibždėte knibždėjo. Džef¬ 

ris užveisė ištisą padermę į save panašių. 

3 

Būdos viduje buvo dar du užrašai. Vienas viršum skrynios, 

ant lentinės, kalkėmis pabaltintos sienos, parašytas 

ranka, rašalu: 

VIENINTELIAI DALYKAI, KURIUOS SVARBU 

ŽINOTI 

Anglijos baronas peras nešioja ant galvos auksinį 

lankelį su šešiais perlais. 

Teisę į karūną turi pradedant nuo vikonto. 

Vikontas nešioja karūną nenustatyto perlų skaičiaus, 

grafas — karūną su perlais ant dantelių, kurie eina pra¬ 

maišui su kiek žemesniais žemuogių lapais; markizo karūnoje 

perlai ir lapai vienodo aukštumo; kunigaikščio — 

vieni lapai be perlų; karaliaus giminės kunigaikštis nešioja 

karūną su kryžiais ir lelijomis; Velso princas — karūną, 

tokią pat, kaip karaliaus, tik nevientisą. 

Kunigaikštis yra aukščiausiasis iv galingiausiasis 

princas; markizas ir grafas — didžiai kilmingas ir galingas 

senjoras; vikontas — kilmingasis ir galingasis senjoras; 

baronas — tikrasis senjoras. 

Į kunigaikštį kreipiamasi: Jūsų šviesybe, į kitus perus 

— Jūsų malonybe. 

Lordai yra neliečiami. 

Perai yra parlamentas ir teismas, consilium et curia, 

įstatymų leidėjai ir teisingumo vykdytojai. 

2. Žmogus, kuris juokiasi

Most honourable 1 reiškia daugiau, negu right honou¬ 

rable 2 . 

Lordai perai yra lordai iš prigimtos teisės; lordai ne 

perai yra lordai iš pagarbos; tik vieni perai yra tikrieji 

lordai. 

Lordas niekada neduoda priesaikos nei karaliui, nei 

teismui. Užtenka jo žodžio. Jis pasako: Tvirtinu savo garbės 

žodžiu. 

Bendruomenių rūmai, miestų rinktieji atstovai, pašaukti 

į lordų rūmus, ten prisistato, nužemintai nusiėmę 

kepures prieš lordus, sėdinčius su skrybėlėmis. 

Bendruomenių rūmai siunčia bilius lordų rūmams per 

keturiasdešimties narių atstovybę, kuri įteikia juos, triskart 

iki žemės nusilenkdama. 

Lordai nusiunčia bilius bendruomenių rūmams per 

paprastą raštvedį. 

Nesutarimų atveju abeji rūmai posėdžiauja tapytoje 

menėje, kur perai sėdi su skrybėlėmis, o bendruomenių 

rūmų nariai stovi vienplaukiai. 

Pagal įstatymą, išleistą Eduardo VI, lordai turi netyčinės 

žmogžudystės privilegiją. Lordas, užmušęs žmogų, 

teismo nepersekiojamas. 

Baronai yra to paties rango, kaip vyskupai. 

Į baronus perus gali pakelti karalius per baroniam in¬ 

tegram, t. y. suteikdamas pilną baronystę. 

Pilna baronystė — tai trylika su ketvirčiu bajoriškų 

feodų, kiekvienas — dvidešimt svarų sterlingų vertės, iš 

viso apie keturis šimtus markių. 

Baronystės centras, caput baroniae, yra pilis, valdoma 

paveldimąja teise, panašiai kaip ir pati Anglija, t. y. 

ji gali atitekti dukterims tik nesant vyriškosios lyties 

18 

1 Didžiai gerbiamas (angl. ). 

2 Gerbiamasis (angl. ).

įpėdinių, ir tuo atveju ją gauna vyriausioji duktė, caeteris 

filiabus aliunde satisfactis 1. 

Baronai tituluojami lordais; žodis „lordas" kilęs iš 

saksų žodžio laford (klasikine lotynų kalba dominus, o 

vėlyvąja lotynų kalba — lordus). 

Vyriausieji ir po jų sekantys vikontų ir baronų sūnūs 

yra pirmieji karalystės eskvairai. 

Vyriausieji perų sūnūs turi pirmenybę prieš Keliaraiščio 

ordino kavalierius; jaunesnieji tos pirmenybės neturi. 

Vyriausiasis vikonto sūnus per iškilmes eina užpakalyje 

visų baronų ir priešakyje visų baronetų. 

Kiekviena lordo duktė yra ledi. Visos kitos Anglijos 

merginos — mis. 

Visi teisėjai yra žemesni už perus. Teismo vykdytojas 

dėvi ėriuko kailio kapiušoną; teisėjas — kapiušoną de minui 

o vario — iš balto bet kurių smulkių žvėrelių kailio, išskyrus 

šermuonėlio. Šermuonėlio kailį nešioja tik perai ir 

karalius. 

Lordui negali būti taikomas terminas supplicavit. 2 

Lordo negalima suimti. Išimtiniu atveju jis uždaromas 

Londono Taueryje. 

Lordas, karaliaus pakviestas į svečius, turi teisę nušauti 

vieną ar du danielius karaliaus parke. 

Lordas savo valdose turi barono teismo galią. 

Lordui nedera išeiti į gatvę su mantija, lydimam tik 

dviejų tarnų. Gatvėje jis gali rodytis tik su didele kilmingų 

patarnautojų palyda. 

Perai važiuoja į parlamentą pratėgiui sukinkytais arkliais; 

bendruomenių rūmų nariams tai neleistina. Kai kurie 

perai vyksta į Vestminsterį atviromis dvivietėmis ka¬ 

rietaitėmis. Herbais ir karūnomis papuoštus vežimus ir 

1 Tai reiškia: kitos dukterys aprūpinamos pagal galimybę 

{U r s aus pastaba šalia, ant sienos. ). 

2 Keliaklupsčias nusižemino, paprašė (lot. ). 

19

karietas leidžiama turėti tik lordams — tai yra viena iš 

jų privilegijų. 

Lordui uždėti piniginę baudą gali tik lordai, ir tai ne 

daugiau kaip penkis šilingus; išimtis daroma kunigaikščiui, 

kuris gali būti nubaustas dešimčia šilingų. 

Lordas gali laikyti savo namuose šešis svetimšalius. 

Kiekvienas kitas anglas — tik keturis. 

Lordas gali laikyti savo rūsyje aštuonias statines vyno, 

nemokėdamas mokesčių. 

Tik lordas turi teisę neprisistatyti pas apygardos šerifą. 

Lordas negali būti apdedamas mokesčiais kariuomenės 

išlaikymui. 

Lordas, kada pats nori, surenka kariuomenės pulką ir 

paveda jį karaliaus žinion; taip daro jų šviesybės Atolo 

kunigaikštis, Hamiltono kunigaikštis ir Nortemberlendo 

kunigaikštis. 

Lordą teisti gali tik lordai. 

Civilinėse bylose lordas gali reikalauti peržiūrėti bylą 

ir pakeisti nuosprendį, jeigu teismo sudėtyje nebuvo bent 

vieno bajoro. 

Lordas pats skiria sau kapelionus. 

Baronas skiria sau tris kapelionus; vikontas — keturis; 

grafas ir markizas — penkis; kunigaikštis — šešis. 

Lordas negali būti kankinamas tardant, net jeigu jis 

kaltinamas valstybės išdavimu. 

Lordas negali būti budelio įspauduotas. 

Lordas yra mokytas, net jei nemoka skaityti. Jis raštingas 

iš prigimimo. 

Kunigaikštis vaikščioja po baldakimu visur, išskyrus 

tas vietas, kur yra karalius; vikontas turi baldakimą savo 

namuose; baronas turi taurę su dangteliu vynui ragauti; 

dangtelį tarnas laiko po taure, kol baronas geria; baronienė, 

esant vikontienei, turi teisę naudotis vieno žmogaus 

patarnavimais šleifui nešti. 

20

Aštuoniasdešimt šeši lordai arba vyresnieji lordų sunūs 

užima pirmąsias vietas už aštuoniasdešimt šešių stalų, 

kurie, po penkis šimtus asmenų kiekvienas, kasdien dengiami 

jo didenybės rūmuose tos apygardos lėšomis, kurioje 

yra karaliaus rezidencija. 

Jei prasčiokas suduoda lordui, tai jam nukerta rankos 

plaštaką. 

Lordas — tai beveik tas pat, kas ir karalius. 

Karalius — tai beveik tas pat, kas ir dievas. 

Visa žemė — lordų nuosavybė. 

Anglai į dievą kreipiasi milord. 

Priešpriešiais, ant kitos sienos, galėjai perskaityti kitą 

užrašą, parašytą tuo pačiu būdu. Štai jis: 

KUO PRIVALO PASITENKINTI TIE, 

KURIE NIEKO NETURI 

Henrikas Overkerkas, Grentemo grafas, kurio vieta 

lordų rūmuose tarp Džersio grafo ir Grinvičo grafo, turi 

šimtą tūkstančių svarų sterlingų metinių pajamų. Jo sen¬ 

jorijai priklauso Grentem-Terasos rūmai, pastatyti iš vieno 

marmuro ir garsūs savo koridorių labirintu, kuris laikomas 

tikra įžymybe; ten yra Sarankolino marmuro raudonasis 

koridorius, Astrachanės lumakelos rudasis koridorius, 

Lanio marmuro baltasis koridorius, Alabandos 

marmuro juodasis koridorius, Staremos marmuro pilkasis 

koridorius, Heseno marmuro geltonasis koridorius, 

Tirolio marmuro žaliasis koridorius, raudonasis koridorius 

perpus iš taškuoto Bohemos marmuro ir Kordovos 

lumakelos, tamsiai mėlynas iš Genujos marmuro, violetinis 

Katalonijos granito koridorius, Murviedro skalūno 

su baltomis ir juodomis gyslutėmis gedulo koridorius, 

rausvasis Alpių cipolino koridorius, perlų koridorius iš 

Noneto lumakelos ir įvairiaspalvis koridorius, vadinamas 

„dvariškių" koridorium, iš margos brekčijos. 

21

Ričardas Lauteris, Lonsdeilio vikontas, turi Vestmor¬ 

lende Lauterio pilį; nepaprastai puošnus šios pilies fasadas, 

atrodo, kvieste kviečia karalius užsukti į pilį. 

Ričardui, Skarboro grafui, Lamlio vikontui ir baronui, 

Vaterfordo vikontui Airijoje, Daremo grafystės su to 

paties vardo miestu ir Nortemberlendo grafystės lorduileitenantui 

ir viceadmirolui priklauso du dvarai Stenste¬ 

de, senasis ir naujasis, kur akį traukia nuostabi pinučių 

tvorelė, pusračiu juosianti baseiną su neprilygstamo grožio 

fontanu. Be to, jam dar priklauso Lamlio pilis. 

Robertui Darsiui, Holderneso grafui, priklauso Hol¬ 

derneso domenas su baroniškais bokštais ir didžiulis prancūziškas 

parkas, kur jis važinėjasi šešetu pakinkyta karieta 

su dviem foreiteriais, kaip ir dera Anglijos perui. 

Čarlzui Boklerkui, Sent-Olbenso kunigaikščiui, Ber¬ 

fordo grafui, Hedingtono baronui, pirmajam Anglijos sakalininkui, 

priklauso Vindzore rūmai, tokie pat prabangūs, 

kaip ir karaliaus. 

Čarlzui Bodviliui, Robarto lordui, Truro baronui. Bod¬ 

mino vikontui priklauso Kembridže Vimplio dvaras, kur 

stūkso treji rūmai su trimis frontonais, kurių vienas arkos 

pavidalo, o du kiti — trikampiai. Įvažiavimo alėja 

apsodinta keturiom eilėm medžių. 

Didžiai kilmingajam ir visagaliui lordui Filipui Herbertui, 

Kardifo vikontui, Montgomerio grafui, Pembro¬ 

ko grafui, Kandeilio, Marmijono, Sent-Kventino ir Čerlen¬ 

do senjorui perui, tvenkinių prižiūrėtojui Kornvolio ir Devono 

grafystėse, paveldimajam Jėzaus kolegijos vizitatoriui, 

priklauso nuostabusis Viltono sodas, kuriame yra du 

fontanai, kur kas gražesni už krikščioniškiausiojo karaliaus 

Liudviko XIV fontanus Versalyje. 

Čarlzui Seimurui, Somerseto kunigaikščiui, priklauso 

prie Temzės Somerset-hauzas, prilygstąs Pamfilijaus vilai 

Romoje. Ant didžiojo židinio dėmesį patraukia dvi porcelianinės 

Juanių dinastijos epochos vazos, kiekviena pusės 

milijono prancūziškais pinigais vertės. 

22

Jorkšire Artūrui, lordui Ingremui, Irvino vikontui, priklauso 

Templ-Niuzhemas, į kurį įvažiuojama pro triumfo 

arką; jo platūs ir plokšti stogai panašūs į niaurų stiliaus 

terasas. 

Robertui, Ferers-Čartlio, Borčiro ir Loveno lordui, 

priklauso Lesteršire Staunton-Haroldo pilis ir parkas, 

savo plano linijomis primenąs šventyklą su frontonu; didžiulė 

bažnyčia su keturkampe varpine priešais tvenkinį 

priklauso jo senjorijai. 

Northemptono grafystėje Čarlzui Spenseriui, Senderlendo 

grafui, jo didenybės slaptosios tarybos nariui, priklauso 

Altropas; į jį įvažiuojama pro geležinius vartus, 

kuriuos remia keturi pilioriai, papuošti skulptūrinėmis 

marmuro grupėmis. 

Lourensui Haidui, Ročesterio grafui, priklauso Saryje 

Niu-parkas, didingas savo skulptūriniais akroterijais, apskrita 

veja, apsodinta medžiais, ir miškai, kurių pakraštyje 

stūkso dailiai supilta apskritutė kalva, o ant jos didelis, 

iš tolo matomas ąžuolas. 

Filipas Stenhopas, Česterfildo grafas, turi Derbišire 

Bredbio dvarą, kuriame yra puikus laikrodžių paviljonas, 

sakalų augyklos, medžioklės draustiniai, be galo gražūs 

tvenkiniai, pailgi, keturkampiai, ovaliniai, o vienas iš jų 

yra veidrodžio formos su dviem fontanais, kurių trykšlės 

muša labai aukštai. 

Lordui Kornvoliui, Ajo baronui, priklauso Brom-holas, 

keturioliktojo amžiaus rūmai. 

Kilmingajam Aldžernonui Kapeliui, Moldeno vikontui, 

Esekso grafui, priklauso Herfordšire Kešioberio pilis, savo 

forma kaip didžiulė raidė H, ir medžioklės girios, pilnos 

žvėrių. 

Čarlzui, Osalstouno lordui, priklauso Midlesekse Dolio 

pilis, kurią supa itališkieji sodai. 

Džeimsui Sesiliui, Solsberio grafui, už septynių lje nuo 

Londono priklauso Hartfild-hauzo rūmai su keturiais paviljonais, 

sargybos bokštu viduryje ir paradiniu kiemu, iš- 

23

klotu baltomis ir juodomis plytelėmis kaip Sen-Zermene. 

Šiuos rūmus, kurių frontonas dviejų šimtų septyniasdešimt 

dviejų pėdų aukščio, pasistatydino Jokūbo I laikais 

didysis Anglijos iždininkas, dabartinio savininko prosenelis. 

Ten galima pamatyti vienos iš grafienių Solsberi 

lovą, tiesiog neįkainojamos vertės, visą iš braziliškojo medžio, 

kuris pripažintas geriausiu vaistu nuo gyvačių įgėlimo 

ir vadinamas milhombres, t. y. tūkstantis vyrų. Ant 

šios lovos aukso raidėmis užrašyta: Honni soit qui mal 

y pense. 1 

Eduardas Ričas, Voriko ir Olandijos grafas, turi Vorikkaslio 

pilį, kur židiniai kūrenami ištisais ąžuolais. 

Seven-Okso parapijoje Čarlzui Sakviliui, Bakhersto 

baronui, Krenfildo vikontui, Dorseto ir Midlesekso grafui, 

priklauso Naulio dvaras, savo didumu prilygstąs miestui; 

jame yra treji rūmai, lygiagrečiai vieni už kitų, kaip pėstininkų 

linijos; ant pagrindinio fasado skliautas su dešimčia 

smailų viršūnių, o viršum vartų donžonas su keturiais 

bokštais. 

Tomui Tainui, Veimauto vikontui, Varminsterio baronui, 

priklauso Long-Litas, kuriame yra beveik tiek pat 

židinių, švyturių, pavėnių, akmeninių sargybinių bokštelių, 

paviljonų ir smailų bokštų, kiek Prancūzijos Šamboro 

pilyje, kuri priklauso karaliui. 

Henris Hovardas, Safolko grafas, už dvylikos lje nuo 

Londono, Midlesekse, turi Odlieno rūmus, kurie savo dydžiu 

ir didingumu vargu ar bent kiek nusileidžia Ispanijos 

karaliaus Eskurialui. 

Bedfordšire Rest-hauz-end-parkas, apsuptas griovių ir 

gynybos sienų — visa apygarda su miškais, upėmis, kalvomis,— 

yra Kento markizo Henrio nuosavybė. 

Hempton-kortas Herforde su galingu dantytu donžonu 

ir sodu, kurį nuo miško skiria tvenkinys, yra Tomo, Koningsbio 

lordo, nuosavybė. 

24 

Gėda tam, kas blogai pagalvos (pranc).

Grafui Robertui Lindsėjui, lordui ir Volhemo girios 

paveldėtojui, priklauso Linkolnšire Grimstorfo pilis su 

ilgu fasadu, kurį puošia aukšti smailūs bokšteliai tartum 

statinių tvora; parkai, tvenkiniai, fazanų fermos, avidės, 

vejos, sodintų medžių giraitės, žaidimų aikštelės, ištekinės 

girios, į didžiulius kilimus panašūs kvadratiniai ir rombiniai 

gėlynai, arklių lenktynių aikštės ir didinga apskrita 

alėja, kur apsisuka karietos, prieš įvažiuodamos į pilį. 

Ap-parke, Sasekse, keturkampė pilis su dviem simetriškais 

abipus paradinio kiemo paviljonais, viršum kurių 

stovi sargybos bokštai, yra didžiai gerbiamojo Fordo, Grėjo 

lordo, Glendeilio vikonto ir Tankarvilio grafo, nuosavybė. 

Niuhem-pedokso rūmai Vorikšire su stikline keturšone 

bokšto strėle ir dviem keturkampiais žuvingais tvenkiniais 

yra nuosavybė Denbigo grafo, kuris Vokietijoje turi 

grafo Reinfeldeno titulą. 

Vaithemo pilis Berko grafystėje su prancūzišku parku, 

kur yra keturios tašyto akmens grotos, ir didžiuoju 

dantytu bokštu, paremtu dviem aukštais tvirtovinio tipo 

kontraforsais, yra lordo Montegiu, Abigdono grafo, nuosavybė; 

jam taip pat priklauso barono pilis Rikotas, ant 

kurios didžiųjų vartų skaitote devizą: Virtus ariete fortior 

1 . 

Viljamas Kavendišas, Devonširo kunigaikštis, turi šešetą 

pilių, iš jų Četsvorto pilis dviaukštė, puikiai išlaikyto 

graikiško stiliaus; be to, jo šviesybei Londone priklauso 

ištaigingi namai, kur liūtas stovi nusigręžęs nuo 

karaliaus rūmų. 

Vikontas Kinelmikis, kuris Airijoje vadinamas grafu 

Korku, Pikadilyje turi Berlington-hauzą su didžiuliais sodais, 

kurie nusitęsia už Londono ribų; jam taip pat priklauso 

Čižiko rūmai, kuriuos sudaro devyni didingi pasta- 

Narsybė galingesnė už taraną (lot.). 

25

tai, ir taip pat Landesbaras, kur šalia senųjų rumų stūkso 

naujieji. 

Kunigaikštis Boforas turi Čelsio dvarą su dviem gotiškom 

ir viena florentiška pilimi; jam taip pat priklauso 

Glosteryje Bedmingtono rezidencija, kur spinduliais į visas 

puses bėga puikios plačios alėjos. Didžiai kilmingas ir 

galingas princas Henrikas, Boforo kunigaikštis, turi taip 

pat Vusterio markizo ir grafo, Raglano barono, Pauerio 

barono ir Herberto Čepstou titulus. 

Džonas Holsas, Niukaslio kunigaikštis ir Kleiro markizas, 

turi Bolsoverio pilį su didingu keturkampiu donžonu; 

be to, jis dar turi Hotono pilį Notingeme, kur baseino 

viduryje stūkso apvali, nelyginant Babilono bokštas, 

piramidė. 

Viljamas, lordas Kreivėnas, baronas Kreivenas-Hempstedas, 

turi Vorikšire Kom-Ebio rezidenciją su gražiausiu 

fontanu visoje Anglijoje ir dvi baronystes Berkšire: 

Hempsted-Maršalo rūmus, kurių fasadą puošia penki gotiški 

bokšteliai, ir Asdaun-parko pilį miške, dviejų kelių 

sankryžoje. 

Lordas Linijus Klančarlis, baronas Klančarlis-Hankervilis, 

markizas Korleonis Sicilietis, turi savo perystę su 

Klančarlio pilimi, kurią 914 metais pastatydino Eduardas 

Senasis apsiginti nuo danų; jam taip pat priklauso rūmai: 

Hankervil-hauzas Londone, Korleone-lodžas Vindzore ir 

aštuonios kaštelionijos: Brukstonas prie Trento, su teise 

naudoti alebastro karjerus, paskui dar Gumdraitas, Homblas, 

Morikambas, Trenvordreitas, Hel-Kertersas, kur yra 

nuostabus šaltinis, Pilinmoras su durpinėmis pelkėmis, 

Rikalveris netoliese senojo Vegnikou miesto, Vainkontonas 

ant Moil-enlio kalno; paskui dar devyniolika miestelių 

ir kaimų, turinčių teisėjus, o taip pat visa Pensnetčeizo 

apygarda,— kas, bendrai paėmus, duoda jo malonybei 

keturiasdešimt tūkstančių svarų sterlingų metinių 

pajamų. 

26

Šimtas septyniasdešimt du perai. įgiję valdžią Jokūbo 

II laikais, visi drauge gauna milijoną du šimtus septyniasdešimt 

du tūkstančius svarų sterlingų metinių pajamų, 

kas sudaro vienuoliktąją Anglijos pajamų dalį. 

Ties paskutiniąja, lordo Linijaus Klančarlio, pavarde, 

Ursaus ranka buvo įrašyta ši pastaba: 

Maištininkas; ištrėmime; turtai, pilys ir valdos 1 — sekvestruoti. 

Taip ir reikia. 

4 

Ursus žavėjosi Homo. Žavimės tuo, kas mums artima. 

Tai—gamtos dėsnis. 

Tolydžio slaptai niršti — tokia buvo vidinė Ursaus būsena; 

niurzgėti buvo jo išorinė būsena. Ursui nepatiko 

pasaulio santvarka. Gamtos sistemoje jis vykdė opozicijos 

funkcijas. Visame kame jis įžiūrėdavo blogį. Nė jokio padaro, 

nė jokio daikto jam nebuvo gero. Medus neatsveriąs 

bitės įgėlimo; pražydusi rožė neatsverianti geltonojo drugio, 

vomito negro, kuriuo žmonės serga nuo tos pat saulės 

veiklos. Galimas dalykas, kad širdyje Ursus smarkiai 

priekaištaudavo dievui. Jis sakydavo: „Matyt, velnią 

reikia laikyti pririštą, ir dievas kaltas, kam jį paleido nuo 

grandinės." 

Jis pateisindavo tiktai valdovų veiksmus ir tą savo pagyrimą 

reikšdavo savotiškai. Kartą, kai Jokūbas II paaukojo 

vienai Airijos katalikų koplyčiai dievo motinos garbei 

masyvią aukso lempą, Ursus, tuo metu ėjęs pro šalį su 

Homo, daug abejingiau žiūrinčiu į tą įvykį, ėmė visiems 

girdint reikšti savo susižavėjimą. ,,Žinoma,— sušuko 

jis,— dievo motinai daug labiau reikia auksinės lempos, 

negu va šitiems basiems vaikiukams batų!" 

Tokie Ursaus ^lojalumo" parodymai ir akivaizdi pagarba 

esamajai santvarkai, matyt, nemažai prisidėjo prie 

to, kad valdžios pareigūnai gana atlaidžiai žiūrėjo į jo kia- 

27

jūnišką gyvenimo būdą ir nepritinkamą sąjungą su vilku. 

Kai kada vakarais iš draugiško silpnumo Ursus leisdavo 

vilkui truputį pramiklinti sąnarius ir laisvai pasibastyti 

aplink būdą; vilkas neapvildavo jo pasitikėjimo 

ir „visuomenėje", t. y. tarp žmonių, elgdavosi kukliai 

kaip pudelis; tačiau jeigu jis būtų pasimaišęs po akių 

blogai nusiteikusiems miesto tvarkdariams, tai Ursus būtų 

turėjęs nemalonumų; todėl jis kone visą laiką tą padorų 

vilką laikė pririštą. Politiniu požiūriu tas jo užrašas 

apie auksą, jau nebeįskaitomas ir, be to, dar sunkiai suprantamas, 

buvo ne kas kita, kaip balagano fasado teplionė, 

ir nekėlė įtarimų. Net nuvertus Jokūbą II, Vilhelmo 

su Marija „garbingojo" valdymo laikais galėjai matyti 

Ursaus vežimaitį ramiai sau dardantį po Anglijos 

grafysčių miestelius. Jis be jokių trukdymų slankiojo 

skersai išilgai po visą Didžiąją Britaniją, pardavinėjo 

savo žoleles bei vaistus, išdarinėjo kartu su vilku klajojančio 

šundaktario pokštus; lengvai prasmukdavo pro 

policijos tinklus, kurie anuo metu buvo ištiesti po visą 

Angliją, norint apšvarinti kraštą nuo valkataujančių gaujų, 

o svarbiausia — išgaudyti „kompračikosus". 

Tai, beje, buvo teisinga. Ursus nepriklausė jokiai gaujai. 

Ursus gyveno su Ursumi, pats su savim, ir tiktai vilkas 

savo snukiu meiliai įsiterpdavo į tą vienatvę. Didžiausia 

Ursaus svajonė — kad jis būtų gimęs karaibu; bet kadangi 

tai buvo ne jo valioje, jis pasidarė vienišas. Atsiskyrėlis 

— tai susilpninta laukinio forma, priimtina civilizuotai 

visuomenei. Kuo ilgiau žmogus bastosi po pasaulį, 

tuo jis vieųišesnis. Užtat Ursus amžinai klajodavo iš vietos 

į vietą. Užsibūti kur nors ilgėliau jam reiškė išsižadėti 

laisvės. Visas jo gyvenimas prabėgo kelionėse. Kai atsidurdavo 

mieste, juo labiau ilgėdavosi miško brūzgynų, 

tankmės, erškėčių ir olų. Miške jis jausdavosi kaip namie. 

Bet ir minios gaudesys viešose aikštėse per daug jo netrikdydavo, 

nes šiek tiek primindavo medžių ošimą. Minia 

tam tikru mastu tenkina vienumos polinkį. Jei jam kuo 

28

nepatikdavo būda, tai nebent tuo, kad turėjo duris ir langus 

ir panėšėjo į trobą. Jis būtų pasiekęs savo idealą, jei 

būtų galėjęs užsikelti ant ratų olą ir joje keliauti. Ursus, 

kaip jau sakėme, nesišypsodavo, jis tik juokdavosi; pro 

tarpiais net ilgai, gaižiai. Šypsena yra lyg ir sutikimas, tuo 

tarpu juokas dažnai reiškia atkirtį. 

Svarbiausias Ursaus užsiėmimas buvo neapkęsti žmonių 

giminės. Si neapykanta buvo nepalenkiama. Tvirtai 

išsiaiškinęs, kad gyvenimas baisus, siaubingas dalykas, 

pastebėjęs, kad žmonijos rykštės eina laipsniais ir viršija 

viena kitą — karalius, engiančius liaudį, viršija karas, karus— 

badas, badą — maras, o žmonių kvailumas viršija 

viską; nustatęs, kad patsai gyvenimas yra tam tikra prasme 

bausmė, pripažinęs, kad mirtis yra išsivadavimas, jis 

vis dėlto gydydavo atvestus pas jį ligonius. Jis turėdavo 

stiprinančių vaistų ir žolelių nuovirų, prailginančių seniams 

gyvenimą. Jis pastatydavo luošius ant kojų ir jiems 

tada kandžiai drėbteldavo: „Na, štai tu ir vėl ant kojų. 

Galėsi dabar ilgai vaikštinėti šioje ašarų pakalnėje!" Pamatęs 

badu mirštantį varguolį, jis atiduodavo jam visus 

pinigus, kiek su savim turėdavo, burbėdamas: „Gyvenk, 

nelaimingasis! Valgyk! Ištverk daug metų! Tik jau ne aš 

tau sutrumpinsiu tavo katorgą." Paskui trindavo rankas 

ir sakydavo: „Aš darau žmonėms tiek blogo, kiek 

pajėgiu." 

Pro langutį užpakalinėje būdos sienoje praeiviai iš 

lauko galėjo perskaityti ant lubų užrašą anglimi, stambiomis 

raidėmis: 

URSUS FILOSOFAS

II 

Kam šiandien bepažįstamas žodis „kompračikosai"? 

Kas bežino jo prasmę? 

Kompračikosai, arba komprapekenjosai, buvo biauri 

ir keista valkatų bendrija, garsi septynioliktajame amžiuje, 

užmiršta aštuonioliktajame ir visiškai nebežinoma 

šiandien. Kompračikosai, kaip ir „milteliai, pagreitiną 

įpėdinystę", yra būdinga anuometinės santvarkos žymė. 

Jie papildo seną žmonijos biaurumo paveiksią. Plačioje 

istorijos perspektyvoje, apibendrinančioje pavienius faktus, 

kompračikosai priklauso prie milžiniško reiškinių 

komplekso, kurio vardas Vergija. Brolių parduotasis Juozapas 

— tai vienas legendos apie kompračikosus skyrius. 

Jie paliko savo pėdsaką baudžiamuosiuose Ispanijos ir 

Anglijos kodeksuose. Tai vienur, tai kitur painiame Anglijos 

įstatymų kratinyje aptinkamas šio pabaisiško reiškinio 

poveikis, kaip aptinkamas laukinio kojos pėdsakas girioje. 

Kompračikosai, kaip ir komprapekenjosai — sudurtinis 

ispaniškas žodis, kuris reiškia „vaikų supirkinėtojai"'. 

Kompračikosai prekiavo vaikais. 

Jie juos pirkdavo ir parduodavo. 

Bet jų nevogdavo. Vaikų vogimas — tai jau kita verslo 

šaka. 

Ką gi jie darydavo iš tų vaikų? 

Monstrus. 

Kuriam galui? 

Kad būtų iš ko pasijuokti. 

Liaudžiai reikalingas juokas; karaliams taip pat. Kryžkelėms 

reikia komedianto; karalių rūmams reikia juokdario. 

Pirmasis vadinasi Tiurlupenas, antrasis. — Tribule, 

30 

KOMPRAČIKOSAI

Žmogaus pastangos parūpinti sau smagumo kartais 

vertos filosofo dėmesio. 

Ką duoda šie keli įžanginiai puslapiai? Jais mes pradedame 

vieną iš šiurpiausių knygų,— knygą, kurią būtų 

galima pavadinti: Kaip laimingieji išnaudoja nelaiminguosius. 

2 

Vaikas skirtas būti žaislu suaugusiems — taip yra buvę 

istorijoje. (Taip esti dar ir mūsų laikais.) Naiviose ir 

žiauriose epochose iš to susikūrė specialus verslas. Septynioliktasis 

amžius, vadinamas didžiuoju amžiumi, buvo 

viena iš tų epochų. Tai iš tiesų bizantiškas amžius, kada 

paprastumas derinosi su ištvirkimu, o žiaurumas su jautrumu,— 

įdomi civilizacijos atmaina. Tigras su pamaivos 

mina. Ponia de Sevinje, meiliai čiauškanti apie laužą ir 

kankinimus ratu. Vaikai šiame amžiuje buvo labai išnaudojami; 

istorikai, šio amžiaus pataikūnai, nuslėpė 

piktžaizdę, bet paliko matomą jos gydymą — Vincentą 

a Paulo. 

Kad iš žmogaus išeitų geras žaisliukas, reikia laiku 

imtis darbo. Tik iš mažo kūdikio galima padaryti neužaugą. 

Vaikystė tarnaudavo pramogai. Bet dailiai nuaugęs 

vaikas nelabai juokingas. Kuprius — kur kas juokingesnis. 

Iš čia ir atsirado meistrystė. Buvo įžymių meistrų. Imdavo 

žmogų ir iš jo padarydavo išsigimėlį; imdavo veidą 

ir padarydavo snukį. Sustabdydavo augimą; neatpažįstamai 

pakeisdavo fizionomiją. Sis dirbtinis monstrų gaminimas 

buvo atliekamas pagal tam tikras taisykles. Susikūrė 

ištisas mokslas. Įsivaizduokite išvirkščiąją ortopediją. 

Vietoj dievo duotų tiesių akių šie meistrai padarydavo 

žvairas. Vietoj dievo duotos harmonijos padarydavo 

darkybę. Iš dievo tobulybės jie žmogų grąžindavo į juod 

ai

aštį. Žinovų akyse kaip tiktai juodraštis ir buvo tobulybė. 

Taip pat buvo mėginimų iškreipti ir gyvulių prigimtį; 

buvo išugdyta margų arklių; Tiurenas jodinėjo margu 

žirgu. Argi mūsų dienomis šunys nedažomi mėlynai ir 

žaliai? Gamta — tai mūsų kanva. Žmogus nuo amžių 

troško pridėti prie dievo kūrybos ką nors nuo savęs. 

Žmogus seka iš paskos ir pertaisinėja dievo darbus — 

kartais pataiso, kartais nutaiso. Karaliaus rūmų juokdarys 

— tai ne kas kita, kaip bandymas grąžinti žmogų į 

beždžionės būklę. Atvirkštinis progresas. Nuostabus žingsnis 

atgal. Tuo pačiu metu buvo stengiamasi iš beždžionės 

daryti žmogų. Kunigaikštienė Barbara Klivlend ir Sauthemptono 

grafienė turėjo pažą — beždžionę sapažu. 

Fransuazai Seton, Dadlio baronienei,— jos vyrui perui 

priklausė aštunta vieta baronų suole,— arbatą padavinėdavo 

babuinas, aprengtas auksu siuvinėtais brokato rūbais, 

ir ledi Dadli vadindavo jį „mano negras". Katerina 

Sidli, Dorčesterio grafienė, važiuodavo į parlamento posėdžius 

herbais papuošta karieta, kurios užpakalyje stovėdavo, 

iškėlę snukius, trys pavianai paradinėmis livrėjomis. 

Viena Medina-Celių giminės kunigaikštienė, kurią 

kardinolas Polius matė keliantis iš patalo, liepdavo 

orangutangui užmauti jai kojines. Beždžiones aukštino, 

o žmones laikė gyvulių ir žvėrių vietoje. Sį žmogaus ir gyvulio 

painiojimą, taip patinkantį diduomenei, ypač ryškiai 

rodė neužauga ir šuo. Neužauga būdavo neatskiriamas 

nuo šunies, visada daug didesnio už jį patį. Šuo būdavo 

neūžaugos palydovas. Jie vaikščiodavo tarsi pririšti prie 

vieno sieto. Šis priešingybių suderinimas įamžintas daugybėje 

buitinio žanro paminklų; iš jų pažymėtinas portretas, 

kur atvaizduotas Henrietės Prancūzės, Henriko IV 

dukters ir Karolio I žmonos, neužauga Džefris Hudzonas. 

Po žmogaus pažeminimo seka darkymas. Beteisišką 

padėtį užbaigdavo subiaurinimas. Kai kuriems to meto vivisektoriams 

puikiai pavykdavo iš žmogaus veido panaikinti 

dievo paveikslą. Daktaras Konkvestas, Amenstrito 

32

kolegijos narys ir prekybos cheminėmis prekėmis Londone 

inspektorius, parašė lotynų kalba knygą apie tą išvirkščiąją 

chirurgiją ir išdėstė, kaip tas būdavo daroma. Jeigu 

tikėtume Džastu Kerik-Fergu, šios chirurgijos pradininkas 

yra kažkoks vienuolis, vardu Aven-Moras, kas airių 

kalba reiškia „Didžioji upė". 

Kurfiursto neužauga Perkeo, kurio statuetė, tikra baidyklė, 

iššoka iš siurprizų skrynelės vienoje Heidelbergo 

smuklėje — buvo įžymus pavyzdys šio taip įvairiai taikomo 

meno. 

Jis sukurdavo padarus, kurių egzistencijos dėsnis buvo 

baisiai paprastas: gali kentėti ir privalai linksminti. 

3 

Toji suluošintų būtybių gamyba vyko plačiu mastu ir 

apėmė daug šakų. 

Jų reikėjo sultonui; jų reikėjo popiežiui. Pirmajam — 

jo žmonoms saugoti; antrajam — giesmėms giedoti. Tai 

buvo ypatinga atmaina, negalinti daugintis. Sie lyg ir žmogiški 

padarai tarnavo gašlumui ir religijai. Seralis ir Siksto 

koplyčia naudojo tos pat rūšies luošius: ten — žiaurius, 

čia — švelnius. 

Anais laikais sugebėta gaminti daug dalykų, kurių nebegaminama 

dabar; buvo talentų, kurių mums trūksta, 

ir ne be pagrindo doraminčiai žmonės šaukia, kad mes 

smunkame. Mes nebemokame perdirbinėti gyvą žmogaus 

kūną dėl to, kad kankinimų menas nyksta; kitados buvo 

šio meno virtuozų, dabar jų nebėra, ir šis menas taip išprastėjęs, 

jog netrukus, gal būt, ir visai išnyks.. Piaustant 

gyviems žmonėms rankas, kojas, skrodžiant pilvus, vartant 

vidurius, buvo aptinkami gamtiniai reiškiniai, iš to 

buvo svarbių atradimų; mes tuo nesinaudojame, užtat 

nebegauname tų pasiekimų, kurių chirurgijai parūpindavo 

budelis. 

X 2mogus, kuris juokiasi 

33

Šitokios vivisekcijos anais laikais neapsiribodavo gaminimu 

keisčiausių luošių liaudies reginiams, juokdarių, 

padidinančių karaliaus dvariškių skaičių, ir eunuchų sultonams 

bei popiežiams. Jos būdavo nepaprastai įvairios. 

Vienas iš aukščiausių pasiekimų buvo „gaidžio gaminimas" 

Anglijos karaliui. 

Anglijoje buvo paprotys laikyti karaliaus rūmuose 

žmogų, giedantį naktį gaidžiu. Šis nakviša, budįs tuo metu, 

kai visi miegodavo, slankiodavo po rūmus ir kas valandą 

kaip gaidys paukštidėje pragysdavo tiek kartų, kiek 

valandų būtų turėjęs išmušti varpas. Šiam žmogui, nuskirtam 

į gaidžius, vaikystėje būdavo padaroma koserės 

operacija, kurią tarpe kitų šios rūšies operacijų aprašė 

daktaras Konkvestas. Nuo Karolio II laikų, kai Portsmuto 

kunigaikštienė pasišlykštėjo seilėtekiu, kurį neišvengiamai 

sukelia tokia operacija, gaidžiu giedoti pavesdavo nesužalotam 

žmogui, bet pačių pareigų nepanaikino, idant 

nebūtų nuostolio karūnos spindesiui. Paprastai į šią garbingą 

tarnybą būdavo parenkamas atsargos karininkas. 

Jokūbui II valdant, toje vietoje buvo Viljamas Samsonas 

Kokas \ kuris už savo giedojimą gaudavęs po devynis svarus 

du šilingus ir šešis pensus per metus 2 

. 

Peterburge, mažiau negu prieš šimtą metų,— apie tai 

pasakojama Jekaterinos II memuaruose,— kai caras ar carienė 

būdavo nepatenkinti kuriuo rusų kniaziumi, tas už 

bausmę gaudavo tupėti didžiajame rūmų prieškambaryje, 

kartais net po keletą dienų, tai kniaukdamas kaip katė, 

tai kudakuodamas kaip perekšlė ir rinkdamas nuo žemės 

jam numestą maistą. 

Tos mados praėjo; betgi ne taip labai, kaip manoma. 

Mūsų laikais rūmų dvariškiai, kai nori įtikti valdovui, 

irgi kudakina, tiktai kiek kita priegaide. Ne vienas iš 

1 Coq (kok) — prancūziškai gaidys. . 

2 D r. Čemberlenas, Dabartinė Anglijos valstybė, I. 1688, 

sk. XIII, p. 179. (Aut. past.)

jų rankioja maistą, kad ir ne iš purvo, tai nuo žemės. 

Visa laimė, kad karaliai negali apsirikti. Tuo būdu jų 

prieštaringi sprendimai niekam nedaro bėdos. Visada 

pritardamas jų veiksmams, gali būti tikras savo teisumu, 

o tai yra malonu. Liudvikas XIV nebūtų panorėjęs matyti 

Versalyje nei gaidžiu giedančio karininko, nei kalakutą 

vaizduojančio didiko. Tai, kas Anglijoje ir Rusijoje 

aukštino karaliaus bei imperatoriaus valdžios orumą, 

Liudvikui Didžiajam būtų rodęsi nesuderinama su šv. 

Liudviko karūna. Visiems žinoma, kaip jis buvo nepatenkintas, 

kai ponia Henrietė vieną naktį tiek užsimiršo, 

jog pasapnavo vištą — iš tiesų tai didžiai nepritinkantis 

dalykas rūmų damai. Kas pratintas prie erelio, tas neturi 

sapnuoti apie vištą. Bosiue, krip prisimenate, pritarė 

Liudviko XIV pasipiktinimui. 

4 

Septynioliktajame amžiuje sudėtinė prekiavimo vaikais 

dalis, kaip ką tik aiškinome, buvo tam tikras amatas. 

Sią prekybą varė ir šiuo amatu vertėsi kompračikosai. 

Jie supirkinėdavo vaikus, truputį apdorodavo tą pirminę 

žaliavą, o paskui parduodavo toliau. 

Pardavėjų būdavo visokių, pradedant vargšu tėvu, nebegalinčiu 

išmaitinti savo šeimos, ir baigiant šeimininku, 

norinčiu pasipelnyti iš savo vergų prieauglio. Prekyba 

žmonėmis buvo laikoma paprasčiausiu dalyku. Dar ir 

mūsų laikais su ginklu rankoje stengtasi išlaikyti šią teisę. 

Neužmirškime, kad nepraėjo dar nė šimto metų, kaip 

Heseno kurfiurstas pardavinėjo savo valdinius Anglijos 

karaliui, kuriam reikėjo žmonių siųsti į Ameriką žudymui. 

Pas Heseno kurfiurstą eidavo kaip pas mėsininką 

nusipirkti mėsos. Heseno kurfiurstas prekiavo patrankų 

mėsa. Jo valdiniai buvo sukabinėti parduotuvėje kaip 

35

skerdenos. Pirkite — parduodu! Anglijoje, Džefrio laikais, 

po tragiškos kunigaikščio Monmauto avantiūros, daugybė 

didikų ir bajorų buvo nugalabytų, nukirsdintų ar suketvirčiuotų; 

nusmerktųjų žmonas ir dukteris, likusias našles 

ir našlaites, Jokūbas II padovanojo karalienei, savo žmonai. 

Karalienė šias ledi pardavė Viljamui Penui. Galimas 

daiktas, kad tasai karalius gavo į kišenę už tarpininkavimą 

ir tam tikrą procentą nuo apyvartos. Bet nuostabu ne 

tai, kad Jokūbas II pardavė šias moteris, o kad Viljamas 

Penas jas pirko. 

Peno pirkinys, jei ne pateisinamas, tai bent suprantamas: 

Penui reikėjo moterų, nes jis turėjo apgyvendinti 

dykumą. Moterys buvo jam gyvojo inventoriaus dalis. 

Šios ledi buvo puikus pajamų šaltinis jos karališkajai 

didenybei. Jaunos buvo parduotos brangiai. Darosi nemalonu 

ir lyg pikta, pagalvojus, kad senas kunigaikštienes 

Penas tikriausiai įsigijo pusvelčiui. 

Kompračikosai vadinosi taip pat „čeilas"— indų žodis, 

reiškiąs vaikų gaudytojai. 

Ilgą laiką kompračikosai buvo kone legalioje padėtyje. 

Kartais pačios visuomeninės santvarkos tamsioji pusė 

yra palanki nusikalstamiems verslams; jie tada tarpsta. 

Mūsų laikais Ispanijoje šios rūšies bendrija, vadovaujama 

bandito Ramono Sėlio, tvėrusi nuo 1834 iki 1866 metų, 

trisdešimt metų laikė baimėje tris provincijas: Valensiją, 

Alikantę ir Mursiją. 

Stiuartams valdant. į kompračikosus karaliaus dvare 

nebuvo žiūrima blogai. Prireikus vyriausybė naudodavosi 

jų paslaugomis. Jokūbui II jie buvo tartum koks instrumentum 

regni l . Tai buvo laikai, kada nustodavo gyvavusios 

ištisos šeimos, kuo nors kliūvančios ar maištingai nusiteikusios, 

kada vienu smūgiu būdavo nukertami giminystės 

ryšiai, jėga nušalinami įpėdiniai. Kartais apgaule 

36 

1 

Valdžios įrankis (/o£.).

ūdavo atimamos teisės iš vienos giminės šakos kitos šakos 

naudai. Kompračikosai sugebėdavo pakeisti žmogaus 

išorę ir tuo galėjo pasitarnauti politikos tikslams. Jau geriau 

pakeisti žmogaus išvaizdą, negu jį užmušti. Tiesa, 

būdavo naudojama geležinė kaukė, bet tai žiauri priemonė. 

Neužtvindysi visos Europos geležinėmis kaukėmis, 

tuo tarpu kai kreivi, šleivi juokdariai zuja gatvėmis ir 

niekam neužkliūva; be to, geležinė kaukė nuplėšiama, gyva 

kaukė — kas kita. Jūsų paties veidas visam laikui pavirsta 

kauke — kas gali būti išradingiau. Kompračikosai 

apdorodavo žmogų, kaip kinai apdoroja medį. Jie, kaip 

jau sakėme, turėjo savo paslaptis. Mokėjo visokių triukų. 

Dabar to niekas nebemoka. Iš kompračikosų rankų išeidavo 

keistas kreivūzas, nustojęs augti. Tai buvo juokinga 

ir nepaprasta. Jie taip mikliai pakeisdavo kūdikio išvaizdą, 

jog tikras tėvas nebegalėdavo jo pažinti. Kartais jie 

palikdavo tiesų nugarkaulį, bet perdirbdavo veidą. Jie 

išnaikindavo įgimtus vaiko bruožus, kaip išnaikinamas 

ženklas iš vogtos nosinės. 

Tiems, kuriuos nuskirdavo į klounus, labai įmantriai 

išsukiodavo sąnarius. Vaikai pasidarydavo lyg be kaulų. 

Iš tokių ruošdavo gimnastus. 

Kompračikosai ne tiktai sudarkydavo vaiko veidą, bet 

ir atimdavo atmintį. Bent tiek, kiek pajėgdavo. Vaikas 

nieko nežinodavo, kas ir kaip jį sužalojo. Ši pasibaisėtina 

chirurgija palikdavo žymę jo veide, bet ne smegenyse. 

Geriausiu atveju jis prisimindavo, kad kartą jį pačiupo 

kažkokie žmonės, kad paskui jis užmigo ir kad po to jį 

gydė. Nuo ko gydė? To jis nežinojo. Nei prideginimų siera, 

nei piūvių geležimi — ničnieko jis neprisimindavo. 

Operacijos metu kompračikosai užmigdydavo mažąjį pacientą 

kažkokiais svaiginamais milteliais, kurie buvo laikomi 

stebuklingais ir malšindavo skausmą. Šie milteliai 

nuo seno buvo žinomi Kinijoje; jais naudojamasi ir dabar. 

Kinija jau kažikada turėjo visa tai, ką mes tik neseniai 

išradome: spaudą, paraką, oru skraidymą, chloro-

formą. Tiktai atradimas, kuris Europoje tučtuojau prigyja, 

įsitvirtina ir daro tikrus stebuklus, Kinijoje taip ir 

lieka užuomazgoje ir laikosi negyvu pavidalu. Kinija — 

tai stiklainis su užkonservuotu gemalu. 

Jeigu jau pradėjome kalbą apie Kiniją, tai paimkime 

dar vieną smulkmeną. Kinijoje nuo neatmenamų laikų 

meno ir verslo tikslais buvo daromas štai toks bandymas: 

gyvo žmogaus atliejimas. Dvejų ar trejų metų vaiką 

įstatydavo į porceliano vazą, daugiau ar mažiau keistos 

formos, be dugno ir be dangčio, kad galva ir kojos būtų 

išlindusios. Dieną vazą laikydavo stačią, naktį paversdavo 

ant šono, kad vaikas galėtų miegoti. Vaikas augdavo tik 

į plotį, užpildydamas savo suspaustu kūneliu ir iškrypu 

šiais kaulais vazos tuštymes. Toks auginimas inde trukdavo 

kelerius metus. Praėjus nustatytam laikui, auka būdavo 

sužalota nebepataisomai. Įsitikinę, kad bandymas 

pavyko ir pasidarė baidyklė, vazą sudaužydavo, ir išeidavo 

padaras, įgijęs jos formą. 

Tai patogu: galima iš anksto užsisakyti sau norimo 

pavidalo neužaugą. 

5 

Jokūbas II buvo pakantus kompračikosams. Tam jis 

turėjo svarbių priežasčių — jis pats naudojosi jų paslaugomis, 

ir ne kartą. Ne visada vengiama to, kas niekinama. 

Sis žemas verslas, kartais itin parankus aukštam verslui, 

vadinamam politika, buvo tyčia paliktas skursti, bet nepersekiojamas. 

Jokios priežiūros, tik tam tikras domesys. 

Mat, gali praversti. Įstatymas užmerkdavo vieną akį, karalius 

atmerkdavo antrą. 

Kai kada karalius net prisipažindavo esąs jų bendrininkas. 

Štai iki kokio įžūlumo prieina monarchistinis terorizmas! 

Sugadintą veidą paženklindavo karališkąja lelija; 

išnaikindavo dievo ženklą, o įdėdavo karaliaus ženk- 

38

lą. Džeikobo Astlio, kilmingo bajoro ir baroneto, Meltono 

pilies valdovo ir Norfolko grafystės konsteblio, šeimoje buvo 

toks parduotas vaikas, kurio kaktoje valstybės pareigūnas 

karšta geležimi įdegino leliją. Tam tikrais atvejais, 

kai nežinia kokiais sumetimais būdavo norima patvirtinti, 

kad vaiko likimo pakeitimas įvyko ne be karaliaus sutikimo, 

buvo naudojama Ši priemonė. Anglija visada mums 

darė garbę, naudodama savo asmeniniams reikalams lelijos 

žiedą. 

Kompračikosai buvo kai kuo panašūs į Indijos „smaugėjų" 

sektą, tik, žinoma, neišleidžiant iš akių skirtumo 

tarp nusikalstamo verslo ir religinio fanatizmo; jie gyveno, 

susimetę gaujomis, dėjosi lyg ir komediantais, bet tik 

dėl akių. Taip jiems buvo lengviau kilnotis iš vienos vietos 

į kitą. Jie apsistodavo tai vienoj vietoj, tai kitoj, bet 

buvo rimti, tikintys žmonės, niekuo nepanašūs į šiaipjau 

valkatas, ne vagys. Liaudis ilgą laiką nepagrįstai painiojo 

juos su Ispanijos ir Kinijos maurais. Ispanijos maurai 

buvo pinigų padirbinėtojai, Kinijos maurai — apgavikai. 

Kompračikosai — visai kas kita. Tai buvo dori žmonės. 

Gali apie juos manyti, ką tik nori, bet jie kartais būdavo 

netgi skrupulingai sąžiningi. Jie pasibelsdavo į duris, įeidavo, 

nupirkdavo vaiką, sumokėdavo ir išsinešdavo jį. Šitai 

būdavo atliekama visai korektiškai. 

Jų tarpe buvo žmonių iš įvairių kraštų. Žodis „kompračikosai" 

rišo brolybės saitais anglus, prancūzus, kastiliečius, 

vokiečius, italus. Vienoda mąstysena, vienodi prietarai, 

bendras užsiėmimas duoda tokį lydinį. Šioje banditų 

brolijoje levantiečiai atstovavo Rytams, saulėlydžio 

šalių gyventojai — Vakarams. Baskai lengvai susišneka su 

airiais: baskas ir airis supranta kits kitą, nes jie kalba senąja 

punų kalba; čia daug reiškė ir glaudūs katalikiškosios 

Airijos santykiai su katalikiškąja Ispanija. Tie santykiai 

baigėsi taip, kad Londone buvo pakartas Velso 

lordas Branis, kone Airijos karalius, ir įkurta Letrimo grafystė. 

39

Kompračikosai buvo greičiau draugija, negu gentis; 

greičiau visuomenės padugnės, negu draugija. Tai buvo 

plikšiai, susirinkę iš viso pasaulio ir pasidarę sau verslą 

iš nusikaltimo. Tai buvo marga padermė, sudurstyta iš 

visokiausių skarmalų. Priimti savo šutvėn naują žmogų 

jiems reiškė prisiūti dar vieną lopinį prie skudurų. 

Bastytis buvo kompračikosų gyvenimo įstatymas. Pasirodyti, 

paskui vėl išnykti. Kas tik vos šiaip taip pakenčiamas, 

tas neįsigyvena ilgam vienoje vietoje. Kartais netgi 

tose karalystėse, kur jie būdavo dvaro tiekėjais ir — 

prireikus — karaliaus valdžios pagalbininkais, prieš juos 

kartais būdavo staiga imamasi šiurkščių priemonių. Karaliai 

pasinaudodavo jų menu, o pačius menininkus išsiųsdavo 

į galeras. Toks nenuoseklumas paaiškinamas karalių 

užgaidų nepastovumu. Nes tokia yra „aukščiausioji valia". 

Bastūno verslas, kaip tas riedantis akmuo, neapsamanoja. 

Kompračikosai buvo neturtingi. Apie save jie būtų 

galėję sakyti, kaip toji sudžiūvėlė driskė ragana, kuri, pamačiusi 

jai sukurtą laužą, pasakė: „Buvę čia dėl ko!" 

Galimas daiktas, ir net visiškai įtikimas, kad jų vadai, 

likę nežinomi ir varę stambią prekybą vaikais, buvo turtingi. 

Šį klausimą, praėjus dviem šimtmečiams, būtų gana 

sunku nušviesti. 

Kaip jau sakėme, kompračikosai buvo savotiška bendrija. 

Ji turėjo savo įstatymus, savo priesaiką, savo apeigas. 

Ji turėjo, gali sakyti, savo kabalistiką. Jei kas nors 

mūsų laikais norėtų geriau susipažinti su kompračikosais, 

tam tereikėtų nuvykti į Biskają ar Galisiją. Kadangi jų 

tarpe buvo daug baskų, tai ten, kalnuose, ir išliko apie 

juos legendų. Dar ir dabar Ojarsune, Urbistonde, Lese, 

Astigaragoje kalbama apie kompračikosus. Aguarda te, 

nino, que voy a Ha m ar de comprachlcos! 1 — gąsdina motinos 

tose vietose savo vaikus. 

40 

1 

Saugokis, vaike, o ne, tai aš pašauksiu kompračikosus (isp.).

Kompračikosai, kaip ir čigonai, darydavo sueigas; protarpiais 

jų vadai susirinkdavo pasitarti. Septynioliktajame 

amžiuje buvo keturios pagrindinės susitikimų vietos. Viena— 

Ispanijoje, Pankorbo tarpeklyje; antra — Vokietijoje, 

miško proskynoje, vardu „Pikta moteriškė", netoli 

Dikircho, kur yra du mįslingi bareljefai, vaizduoją moterį 

su galva ir vyrą be galvos; trečia — Prancūzijoje, ant 

kalvos, kur stūksojo didinga Vėzdo-Pažado statula, senovinėje 

šventojoje Borvo-Tomona girioje, netoli Burbonle-Beno; 

ketvirta — Anglijoje, Klivlende, Jorko grafystėje, 

už Viljamo čalonerio, Džisboro eskvairo, sodo tvoros, 

tarp kertuoto bokšto ir dantytos sienos su smailia arka. 

6 

Anglijos įstatymai visada buvo labai griežti valkatoms. 

Atrodė, kad Anglija savo viduramžių įstatymdavystėje 

vadovavosi principu: Homo errans f era errante pejor 1 . 

Vienas iš specialių statutų apibūdina žmogų be pastogės 

kaip padarą „pavojingesnį už aspidą, drakoną, lūšį ir 

basiliską" (atrocior aspide, dracone, lynce et basilico). 

Čigonai, kuriais Anglija norėjo nusikratyti, ilgą laiką 

teikė jai tiek pat rūpesčių, kiek vilkai, kuriuos ji visai 

išnaikino. 

Tuo atžvilgiu anglas skiriasi nuo airio, kuris meldžiasi 

į šventuosius už vilko sveikatą ir vadina jį „savo krikštatėviu". 

Ir vis dėlto Anglijos įstatymai, apkantūs, kaip matėme, 

prijaukintam vilkui, tapusiam lyg ir šunimi, buvo lygiai 

apkantūs valkatai, turinčiam kokį užsiėmimą. Nebuvo 

persekiojamas nei aikščių akrobatas, nei keliaujantis 

barzdaskutys, nei šundaktaris, nei kromo nešiotojas, nei 

besibastantis alchemikas, suprantama, jeigu jie turėda- 

Valkata žmogus baisesnis už valkataujantį žvėrį (lot.).

vo iš ko pramisti. Šiaip daugiau, išskyrus sakytas išimtis, 

bet kuris palaidas žmogus (tad ir kiekvienas valkata) 

darė grėsmę įstatymui. Kas vaikščiojo be užsiėmimo, į 

tą buvo žiūrima kaip į galimą viešosios rimties priešą. 

Dykinėjimas, modernus dalykas, tada dar nebuvo žinomas; 

buvo žinomas tik valkatavimas, senas dalykas. Pakakdavo 

„įtartinos išvaizdos",— to kažko, ką visi supranta, 

nors niekas nesugeba apibūdinti,— kad visuomenė 

čiuptų žmogų už pakarpos: „Kur gyveni? Kuo vertiesi?" 

Ir jeigu jis negalėdavo atsakyti į šiuos klausimus, 

jo laukdavo žiaurios bausmės. Geležis ir ugnis 

buvo kodekso numatytos priemonės. Įstatymdavystė kovojo 

su valkatavimu įdeginimais. 

Iš čia tikras „įtartinų asmenų įstatymas", taikomas 

visoje Anglijos teritorijoje valkatoms, kurie, beje, lengvai 

tampa nusikaltėliais, ir ypač čigonams, kurių trėmimas 

nepagrįstai lyginamas su žydų ir maurų trėmimu iš 

Ispanijos ir protestantų iš Prancūzijos. Kiek mus tai liečia, 

mes nepainiojame gaudynių su persekiojimu. 

Kompračikosai, pabrėžiame, neturėjo nieko bendra su 

čigonais. Čigonai — tai tam tikra tautybė; kompračikosai 

buvo visų tautybių mišinys, padugnės, kaip mes jau esame 

sakę; šlykšti pamazgų rėčka. Kompračikosai neturėjo, 

kaip čigonai, savo kalbos; jų žargonas buvo visokių 

tarmių kratinys, visų kalbų mišinys, tikras jovalas. Ilgainiui 

jie pasidarė padermė, slankiojanti tarp kitų tautų, 

panašiai kaip ir čigonai; tačiau tarpusavio jų ryšys 

buvo bendri interesai, o ne rasė. 

Visose istorinėse epochose galima rasti neaprėpiamame 

žmonijos vandenyne žalingų žmonių srovių, tekančių 

kas sau ir skleidžiančių aplinkui save nuodus. 

Čigonai buvo gentis, o kompračikosai — savotiška masonija, 

bet tokia masonija, kuri ne kilnių tikslų siekė, 

o vertėsi šlykščių amatu. Galiausiai paskutinis skirtumas— 

religinis. Čigonai buvo pagonys, kompračikosai — 

krikščionys, ir net geri krikščionys, kaip ir priderėjo bro- 

42

Ii j ai, kuri, nors susidariusi iš įvairių tautybių, bet atsirado 

Ispanijoje, dievotoje šalyje. 

Kompračikosai buvo ne šiaipsau krikščionys, jie buvo 

katalikai; ir ne šiaipsau katalikai, o Romos katalikai; ir 

tokie uolūs, tokie atsargūs tikėjimo dalykuose, jog nesutiko 

susivienyti su Pešto komitato vengrų klajokliais, kurių 

galva ir vadovas buvo toksai senis, turįs lazdą su sidabriniu 

bumbulu, papuoštu dvigalviu Austrijos ereliu, 

kaip ganytojo skeptrą, liesa, šitie vengrai buvo atskalūnai, 

nes žolinę švęsdavo rugpiūčio 27 dieną — baisus dalykas! 

Kol Anglijoj viešpatavo Stiuartai, kompračikosai dėl 

anksčiau mūsų nurodytų priežasčių buvo valdžios beveik 

globojami. Jokūbas II, uolus tikėjimo rėmėjas, persekiojęs 

žydus ir ujęs čigonus, kompračikosams buvo geras 

valdovas. Matėme kodėl. Kompračikosai supirkinėdavo 

žmogieną, kuria prekiavo karalius. Jie nuostabiai gerai 

sugebėdavo padaryti, kad dingtų žmogus. Valstybės 

labui praverčia kai kada tokie dingimai. Stovįs kam nors 

ant kelio mažametis paveldėtojas, perėjęs per jų rankas, 

pasidarydavo nebeatpažįstamas. Tada būdavo lengviau jo 

turtą konfiskuoti. Nekildavo jokių sunkumų perduodant 

senjorijas favoritams. Be to, kompračikosai labai mokėjo 

laikyti paslaptis, prikąsti liežuvį, jie prisižadėdavo tylėti 

ir tesėdavo žodį, o tai yra būtina valstybės reikaluose. Beveik 

negirdėta atsitikimo, kad jie kada būtų išdavę karaliaus 

paslaptis. Tiesa, tai jiems patiems buvo naudinga. 

Jeigu jie būtų praradę karaliaus pasitikėjimą, būtų atsidūrę 

dideliame pavojuje. Taigi politiniu požiūriu jie buvo 

valdžios ramstis. Kita vertus, šie prityrę meistrai aprūpindavo 

šventąjį tėvą giesmininkais. Jų dėka buvo galima 

atlikti Alegrio „Miserere". Jie ypač garbino Mariją. 

Visa tai patiko popiežininkams Stiuartams. Jokūbas II 

negalėjo būti priešiškas religingiems žmonėms, kurių meilė 

švenčiausiajai mergelei ėjo taip toli, jog jie gamino 

kastratus. 1688 metais Anglijoje įvyko dinastijos pasikei- 

43

t imas. Stiuartus pakeitė Oranietis. Vilhelmas III užėmė Jokūbo 

II vietą. 

Jokūbas mirė ištrėmime, ir prie jo kapo įvyko stebuklas: 

jo palaikai išgydė Oteno vyskupą nuo fistulos — tei 

singas atpildas šiam valdovui už jo krikščioniškąsias dorybes. 

Vilhelmas, visiškai kitų pažiūrų ir kito nusistatymo, 

negu Jokūbas II, buvo griežtas kompračikosams. Jis padėjo 

nemaža pastangų šiems niekingiems kirminams sunaikinti. 

Statutas, išleistas tuoj pat pradėjus valdyti Vilhelmui 

ir Marijai, visu smarkumu smogė vaikų supirkinėtojų 

bendrijai. Tai buvo triuškinantis smūgis kompračikosams, 

kurie nuo to laiko nebeatsigavo. Pagal šį statutą, 

gaujos nariai, sugauti atliekant nusikalstamus veiksmus, 

turėjo būti paženklinti karšta geležimi, įdeginant petyje 

raidę R — reiškia rogue, valkata; ant kairės rankos T — 

reiškia thief, vagis; ant dešinės rankos M — reiškia man 

slay, žudikas. Vadams, „kurie, kaip spėjama, yra turtingi, 

nors atrodo elgetos", turėjo būti taikoma collistrigium, 

t. y. rišimas prie gėdos stulpo (pilori), jų kaktoje įdeginama 

raidė P "konfiskuojamas turtas, o medžiai jų miškuose 

išraunami su šaknimis. Asmens, žinoję, kur slepiasi 

kompračikosai, bet nepranešę, turėjo būti baudžiami 

kaip jų bendrininkai „turto atėmimu ir kalinimu iki gyvos 

galvos". Moterims, nutvertoms toje gaujoje, buvo 

taikoma cucking stool, „svaidyklė"; tasai pavadinimas, 

sudarytas iš prancūziško žodžio coąuine (kekšė) ir vokiško 

žodžio Stuhl (kėdė), reiškia „kurvų sostas". Kadangi 

Anglijos įstatymai nepaprastai gajūs, tai ši bausmė dar 

ir dabar tebėra išlikusi Anglijos įstatymų kodekse „valdingoms 

moterims". Tą cucking stool pakabina viršum 

upės ar tvenkinio, į ją pasodina moterį ir paleidžia kristi 

į vandenį, paskui ištraukia ir vėl paleidžia, ir taip daro 

tris kartus, idant „atvėstų moteriškės pyktis", kaip paaiškina 

komentatorius Čemberlenas.

PIRMOJI KNYGA 

NAKTIS NE TOKIA JUODA, KAIP 

ŽMOGUS 

I 

PIETINE PORTLENDO NERIJA 

Įnirtingas šiaurys be perstogės pūtė Europos žemyne 

ir ypač Anglijoje per visą 1689 metų gruodį ir 1690 

metų sausį. Jis nešė baisius šalčius, dėl kurių ta žiema 

buvo atžymėta senos biblijos paraštėse Non-Jurors 1 

presbiterionų koplyčioje Londone kaip „atmintina varguoliams". 

Kadangi senovinis karaliaus dokumentams 

naudotas pergamentas patvarus, ilgi sąrašai bėdžių, sušalusių 

ar mirusių badu, dar ir dabar įskaitomi daugelyje 

vietinių rejestrų, ypač parapijinėse knygose Klink-liberti-korte, 

Sautvorko miestelyje, Pai-pauder-korte (tai reiškia 

„Dulkinų kojų kiemas") ir Vait-čepel-korte Stepnio 

kaime, kur tuos dalykus užrašė senjoro teisėjas. Temzė 

sustojo, o tai atsitinka rečiau nei kartą per šimtą metų, 

nes ledui susidaryti kliudo jūros potvyniai. Užšalusia 

upe važinėta ratais; ant Temzės vyko mugė su palapinėmis, 

lokių ir jaučių grumtynės; čia pat, ant ledo, buvo 

iščirškintas visas jautis. Tokio storumo ledas laikėsi porą 

mėnesių. Sunkūs 1690-tieji metai savo šalčiais pralenkė 

netgi garsiąsias septynioliktojo amžiaus pradžios žiemas, 

1 Nedavusių priesaikos {anai.).

smulkiai aprašytas daktaro Gedeono Delono, kurį Londonas 

pagerbė už tai, kad buvo Jokūbo II vaistininku,— 

pastatė jam paminklą-biustą ant pjedestalo. 

Vieną vakarą, baigiantis bene speiguočiausiai 1690 

metų sausio dienai, viename iš daugybės nesvetingų 

Portlendo įlankos užtakių vyko kažkas nepaprasta, nes 

ties šio užtakio anga klykdamos suko ratą žuvėdros ir 

marių žąsj^s, nedrįsdamos atgal sugrįžti. 

Si atsiauta, pučiant kai kuriems vėjams, yra pavojingiausia 

iš visų įlankos užtakių, užtat retai kas į ją teužklysta, 

nebent tokie laivai, kurie nori pasislėpti nuo nereikalingų 

akių; čia beveik prie pat stataus kranto — vieta 

buvo gili — stovėjo nedidelis laiviūkštis, prisišvartavęs 

prie uolos kyšulio. Mes neteisingai sakome: naktis 

nusileidžia; turėtume sakyti: naktis pakyla, nes tamsa kyla 

nuo žemės. Uolos papėdę jau gaubė naktis, o aukštai 

tebebuvo diena. Jei kas būtų priėjęs prie to prisišvartavusio 

laiviūkščio, būtų pažinęs Biskajos urką. 

Visą dieną ūkų dengiama saulė ką tik nusileido. Širdin 

ėmė smelktis tasai juodas nerimas, kurį galima pavadinti 

dingusios saulės ilgesiu. 

Vėjas, pūtęs nuo jūros, nutilo, ir vanduo atsiautoje 

buvo ramus. 

Taip labai retai esti, ypač žiemą. Sios Portlendo atsiautos 

beveik visur užtvertos suneštų seklumų. Kilus 

audrai, bangavimas jose gana stiprus, ir reikia daug 

miklumo ir patirties, kad sėkmingai įvestum ten laivą. 

Sios inkarvietės, geros tik pažiūrėti, o iš tiesų jomis pasinaudoti 

itin sunku. Ir įplaukti pavojinga, ir išplaukti 

baisu. Tačiau tą vakarą, priešingai, nebuvo jokio pavojaus. 

Biskajos urka — tai senobiškas, iš apyvartos išėjęs 

laivas. Urkos, kadaise daug pasitarnavusios net kariniam 

laivynui, turėjo stiprų korpusą ir didumu prilygo 

barkai, o patvarumu — laivui. Jų buvo Armados lai- 

46

vyne; tiesa, karinė urka būdavo didelio tonažo; antai „Didysis 

grifas", kapitono laivas, vadovaujamas Lope-de- 

Medinos, buvo pusseptinto šimto tonų talpos ir turėjo 

keturiasdešimt patrankų; tačiau prekinės ar kontrabandinės 

urkos būdavo visai nedidelės. Jūreiviai vertino ir 

gerbė šį smulkaus gabarito laiviūkštį. Jos takelažo trosai 

buvo suvyti iš kanapinių strendžių, kai kurie su geležine 

šerdimi — tuo, matyt, norėta užsitikrinti teisingą kompaso 

veikimą magnetinių audrų atveju, nors moksliškai tai 

mažai tepamatuota; urkos burių įrengimo buvo ne tiktai 

šitie ploni trosai, bet ir stori lynai, ispaniškųjų galerų 

kabrijos bei romėniškų triremų kameios. Rumpelis buvo 

labai ilgas; tai padidina sverto jėgą, bet kartu yra nepatogu, 

nes sumažina posūkio kampą; du skriemuliai dviejose 

išdrožose rumpelio gale taisė šį trūkumą ir bent 

kiek mažino jėgos praradimą. Kompasas buvo gerai įtvirtintas 

taisyklingos keturkampės formos naktouze; pastovią 

pusiausvyrą jam padėjo išlaikyti du variniai lankai, 

įstatyti vienas į kitą horizontaliai ant mažyčių strypelių, 

kaip Kardano lempose. Urkos konstrukcija rodė statytojo 

sumanumą ir nagingumą, bet tai buvo tamsaus žmogaus 

sumanumas ir laukinio nagingumas. Urka buvo primityvi 

kaip prama ir piroga, turėjo pramos patvarumą ir 

pirogos greitį ir, kaip visi laivai, sukurti pirato ir žvejo 

instinkto, pasižymėjo puikiomis plaukiojimo savybėmis. 

Ji tiko ir uždaruose vandenyse, ir atvirose jūrose; jos 

įmantrus ir labai savotiškas burių sutaisymas, net su 

stakseliais, leido jai pamažu plaukioti uždaruose Asturijos 

užtakiuose, kurie yra tartum kokie baseinai, kaip, pavyzdžiui, 

Pasachesas, ir pilnu greičiu atviroje jūroje; ja 

galima pasivažinėti po ežerą ir keliauti aplink pasaulį; 

žodžiu, urkos — savotiški įvairiopos paskirties laivai, geri 

ir tvenkinyje, ir audrotoje jūroje. Urka tarp laivų — 

tai kaip ledspira tarp paukščių: visų mažiausia ir visų 

mikliausia; ledspirai nutūpus ant karklo, jis vos palinksta; 

o tuo tarpu pakilusi ji perskrenda jūras marias. 

47

Biskajos urkos, net pačios skurdžiausios, būdavo paauksuotos 

ir išpieštos. Tokia tatuiruotė būdinga baskų 

kilčiai, simpatiškai ir bent kiek laukinei. Taurus spalvingumas 

jų kalnų, sniegais ir žaliuojančiomis pievomis 

išdabintas, žadina nenugalimą potraukį puoštis. Baskai— 

skurdžiai, bet mėgsta didingumą; ant jų lūšnų durų 

nupiešti herbai; stambūs asilai apkabinėti skambalėliais, 

didžiulių jaučių galvos papuoštos plunksnomis; jų 

vežimai, kurių ratų girgždesys girdėti net už dviejų mylių, 

visada išrašyti ryškiom spalvom, dailiai apkaustyti, 

kaspinais apkaišyti. Viršum batsiuvio dirbtuvėlės durų — 

bareljefas; čia atvaizduotas šventas Krepinas ir batukas, 

bet iš akmens. Baskų odiniai švarkai apsiūti galionais; 

suplyšę drabužiai ne lopomi, o taisomi išsiuvinėjimais. 

Jų linksmybė gili ir ori. Jie, kaip ir graikai •—.saulės 

vaikai. Jei rūškanas valensietis užsimeta ant nuogo kūno 

nurudusį vilnonį apsiaustą su skyle galvai, Galisijos ir 

Biskajos gyventojai puikuojasi gražiais marškiniais, pasiūtais 

iš baltintos rasoje drobės. Pro kukurūzų girliandas 

languose ir ant pirkių slenksčių matyti linksmos šviesiaplaukės 

galvutės, skaistūs veideliai. Valiūkiškos ir išdidžios 

jų dvasios giedrumą ryškiai atspindi paprastas 

jų menas, rankų darbo gaminiai, papročiai, merginų apdarai, 

dainos. Kiekvienas kalnas — tai lyg milžiniška suskeldėjusi 

lūšna, ir Biskajoje jis tvaskėte tvaska; saulės 

spinduliai varsto jį kiaurai pro visus plyšius. Rūstusis 

Chaiskivelas — kupinas idilijos. Biskaja — Pirėnų gražmena, 

kaip Savoja — Alpių gražmena. Pavojinguose užtakiuose, 

netoli Sen-Sebastijano, Leso ir Fuentarabijos, 

audros metu, kai dangų aptraukia debesys, kai putų purslai 

tykšta viršum kyšulių, kai įnirtingai daužosi bangos 

ir šėlsta vėjas, o aplinkui vien siaubas ir dundesys, gali 

pamatyti valtininkes su rožių vainikais ant galvų. Kas 

yra buvęs baskų krašte, trokšta jį dar kartą pamatyti. 

Tai palaiminta žeme. Du derliai per metus, kaimai linksmi 

ir triukšmingi, išdidus neturtas, sekmadieniais gitarų

muzika, šokiai, kastanjetės, meilė, Švarus, šviesus nameliai, 

gandrai varpinėse. 

Na, bet grįžkime į Portlendą, atšiauriąją jūros uolą, 

Portlendo pusiasalis žemėlapyje atrodo kaip paukščio 

galva: snapas atgręžtas į vandenyną, o pakaušis į Veimautą; 

sąsmauka — kaklas. 

'Mūsų laikais Portlendas tapo pramonės centru, nors 

tai smarkiai sužalojo pirmykštį jo grožį. Maždaug aštuonioliktojo 

amžiaus viduryje Portlendo pakrantėse pridygo 

akmens skaldyklų ir gipso įmonių. Nuo to laiko iš 

Portlendo klinties gaminamas vadinamasis romėniškas 

cementas; tai pelninga pramonės šaka, praturtinanti kraštą, 

bet darkanti įlankos gamtovaizdį. Prieš du šimtus metų 

šių pakrančių uolas plovė jūra, o dabar jas naikina akmenų 

skaldyklos; kirtiklis trupina, o banga griauna plačiai, 

ir grožis nuo to smarkiai nukenčia. Ten, kur didingai 

švaistėsi vandenynas, atėjo kruopštus žmogaus darbas. 

Šis kruopštus darbas ir sunaikino įlankėlę, kur stovėjo 

Biskajos urka. Sios jau nebesančios prieplaukos pėdsakų 

reikėtų ieškoti rytiniame krante, pačiame pusiasalio 

smaigalyje, Foli-piero ir Derdl-piero pusėje ir net toliau 

už Veikhemo, tarp Čerčhopo ir Sautvelio. 

Įlankėlę, iš visų pusių užtvertą stačių pakriūčių, aukš 

tesnių, negu jos plotis, kas minutę vis labiau gaubė naktis; 

dulsvas sutemų rūkas tirštėjo; darėsi tamsu lyg giliame 

šulinyje; išėjimas iš įlankėlės į jūrą — siaurutis koridorius— 

balkšva dryžė ryškėjo šioje beveik juodoje ertmėje, 

kur pliuškeno bangos. Tik iš visai arti buvo galima 

pastebėti prie uolų prisišvartavusią urką ir tarsi pasislėpusią 

didžiuliame jų šešėlyje. Lenta, permesta nuo borto 

ant žemo ir plokščio uolos kyšulio, jungė urką su krantu 

ir buvo vienintelė vieta kojai pastatyti; šiuo linguojančiu 

liepteliu apsilenkdamos skubėjo juodos žmogystos; 

tamsoje žmonės krovė laivą. 

Uola, stūksanti šio baseino šiaurėje, lyg koks skydas 

•4. Žmogus, kuris juokiasi

užstojo įlankėlę, ir nors čia buvo ne taip šalta, kaip jūroje, 

žmonės drebėjo. Jie skubėjo. 

Vakaro sambrėškyje daiktų apybraižos itin išryškėja; 

iš nukarusių skarmalų buvo galima spręsti, kad tie žmonės 

priklauso klasei, Anglijoje vadinamai the ragged, t. y. 

driskiams. 

Uolų reljefe bolavo vingiuotas takelis. Jei mergina, 

užmeta ant krėslo atkaltės savo raištį, kuris kilpomis rangosi 

iki žemės, ji, pati to nežinodama, tarsi nupiešia 

maždaug visų kalnų perėjų vaizdą. Sis vingiuotas ir išsiraitęs 

takelis, vietomis nusileidžiąs kone visai statmenai, 

labiau tinkamas ožkoms, ne žmonėms, rėmėsi į aikštelę, 

kur buvo permesta lenta. Statūs uolų takeliai papraslai 

nelabai vilioja keleivį; jais greičiau nusirisi, negu nulipsi; 

ne sklandžios pašlaitės, o griūtys. Sis takelis, tikriausiai 

kokio nors lygumos kelio atsišakojimas, kilo taip statmenai, 

jog nemalonu į jį žiūrėti. Iš apačios buvo matyti, 

kaip jis rangydamasis pasiekia viršutiniuosius klinčių 

klodus, o nuo ten per griūtis ir plyšį uoloje šauna į aukštesnį 

plokščiakalnį. Tai šiuo takeliu turėjo nusileisti keleiviai, 

kurių įlankėlėje laukė urka. 

Įlankėlėje, išskyrus ten ir atgal zujančių keleivių 

sambrūzdį,— tą sambrūzdį aiškiai kėlė baimė ir nerimas,— 

aplinkui buvo nyku ir gūdu. Nei žingsnių, nei 

triukšmo, nei vėjo dvelkimo. Anapus reido, ties įėjimu į 

Ringstedo užtakį, vos galėjai įžiūrėti ryklių gaudytojų 

flotilę, matyt, nublokštą iš kelio. Tuos poliarinius laivus 

iš Danijos vandenų įnoringa jūra atvarė į Anglijos vandenis. 

Siaurės vėjai dažnai iškrečia žvejams tokius pokštus. 

Sie laivai susirado prieglobstį netoli Portlendo — 

ženklas, kad artinasi blogas oras ir atviroje jūroje gresia 

pavojus. Jie ketino čia įmesti inkarus. Balkšvos jūros 

platybėje įsirėžė juodas priešakinės barkos siluetas — 

ji senoviniu norvegų flotilių papročiu stovėjo pirma visų 

laivų; buvo matyti visas jos takelažas, priekyje žeberklas, 

p taip pat įvairiausi kabliai ir perstekės, skirti seym 

30

nus glacialis, sgualus acanthias ir squalus spinax nigeris. 1 

medžioklei, o taip pat tinklai stambiai selachai gaudyti. 

Be šių laivų, susispietusių viename prieplaukos kampe, 

visame plačiame Portlendo akiratyje nesimatė nieko. 

Nei namo, nei laivo. Tais laikais ant kranto niekas negyveno, 

o reide tokiu metu nebuvo nė gyvos dvasios. 

Nors ir kažkokį negandą būtų žadėjęs oras, žmonės, 

ketinę išplaukti Biskajos urka, nė negalvojo atidėti kelionės. 

Jie, atrodo, skubiai ir sumišę triūsė krante. Atskirti 

juos vieną nuo kito buvo sunku. Neįmanoma pasakyti, 

ar jie jauni, ar seni. Tamsus vakaras juos suvienodino. 

Šešėlis — toji kaukė — dengė jų veidus. Naktį tai 

buvo tik siluetai. Jų buvo aštuonetas, gal būt, viena ar 

dvi moterys, bet jos beveik nesiskyrė nuo kitų: suplyšę 

skarmalai, kuriais visa grupė buvo apsitulojusi, nebeatrodė 

nei vyriški, nei moteriški drabužiai. Skarmalai yra 

belyčiai. 

Vienas mažesnis šešėlis, besisukinėjąs tarp suaugusių, 

atrodė neužauga arba vaikas. 

Tai buvo vaikas. 

II 

ATSKYRIMAS 

Stebint iš arčiau, štai ką buvo galima nustatyti. 

Visi vilkėjo ilgomis pelerinomis su gobtuvais, prakiurusiomis 

ir sulopytomis, bet duksliomis, kurios, prireikus, 

pridengia iki pat akių, gerai apsaugo ir nuo 

žvarbaus vėjo, ir nuo smalsių žvilgsnių. Taip apsisiautę, 

jie judėjo lengvai. Daugumas ryšėjo skepetaitėmis — savotišku 

tiurbanu, kuris ėmė plisti Ispanijoje. Anglijoje 

1 

Lotyniški įvairių ryklių rūšių pavadinimai. 

5/

šis galvos apdangalas nieko nebestebino. Tuo laikotarpiu 

Šiaurė sekė Pietų madomis. Gal būt, dėl to, kad Šiaurė, 

nors ir nugalėjusi Pietus, jais žavėjosi. Sutriuškinus Armadą, 

kalbėti darkyta kastiliečių tarme Elžbietos dvare 

darosi elegantiška. Kalbėti angliškai Anglijos karalienės 

rūmuose buvo beveik chocking, nepadoru. Juk nugalėtojas 

barbaras, įsakinėdamas aukštesnės kultūros nugalėtiesiems, 

visada perima ir dalį jų papročių; totorius stebi 

ir pamėgdžioja kinus. Štai kodėl ir Kastilijos mados prasigavo 

į Angliją; savo ruožtu anglų kapitalas skynėsi 

kelią į Ispaniją. 

Vienas iš grupės, besiruošiančios išplaukti, atrodė esąs 

vadas. Jis avėjo alpargatais; aukso apvadai puošė jo sudriskusius 

drabužius, o blizgučiais išsiūta liemenė švietė 

iš po apsiausto lyg žuvies papilvė. Kito plačiabrylė sombrero 

tipo fetrinė skrybėlė buvo užsmaukta ant akių. Skrybėlėje 

nebuvo pypkei skylės, o tai rodė, kad ja mūvi mokytas 

žmogus. 

Vaikas viršum savo skarmalų buvo įsuptas į jūreivišką 

palaidinę, kuri jam siekė kelius,— juk ne veltui sakoma, 

kad vyriškas švarkas atstoja vaikui apsiaustą. 

Sprendžiant iš ūgio, berniukui galėjai duoti dešimt— 

vienuolika metų. Jis buvo basas. 

Urkos ekipažą sudarė laivo savininkas ir du jūreiviai. 

Urka tikriausiai buvo atplaukusi iš Ispanijos ir ten 

rengėsi grįžti. Be abejonės, kažkoks slaptas reikalas vertė 

ją plaukti nuo vieno kranto į kitą. 

Žmonės, kurie ruošėsi ja išplaukti, kalbėjosi pašnabždomis. 

Šios būtybės šnabždėjosi kažkokia maišyta kalba, čia 

pasakydavo žodį kastilietiškai, čia vokiškai, čia prancūziškai; 

kartkartėmis — gališkai, kartkartėmis — baskiškai. 

Tai buvo kažkokia tarmė, jeigu ne žargonas. 

Jie atrodė įvairių tautybių, bet vienos gaujos. 

Ekipažas tikriausiai buvo saviškių. Jie visi išvien triūsė, 

ruošdamiesi išplaukti. 

52

Šis margas žmonių būrelis atrodė tarsi susirinkę bičiuliai, 

o gal net ir sėbrai. 

Jei būtų buvę šviesėliau, įdėmiau įsižiūrėjus, būtų 

buvę galima pastebėti, kad šie žmonės apsikarstę rožančiais 

ir škaplieriais, kurie matėsi iš po skarmalų. Vieno iš 

to būrelio, gal moters, rožančiaus karoliukai buvo beveik 

tokio pat dydžio, kaip dervišo rožančiaus: nesunku buvo 

pažinti, kad tai airiškas rožančius, nešiojamas Lanimtefryje, 

kuris dar vadinamas Lanandifriu. 

Jei ne tokia tamsa, taip pat būtum pastebėjęs paauksuotą 

Nuestra-Sehora su niho, dievo motinos su kūdikėliu, 

medinę statulėlę urkos priekyje. Tikriausiai tai buvo 

baskų dievo motina, tam tikra senovės kantabrų panagija. 

Po šia figūra, vietoje įprastos puošmenos laivo priekyje, 

kabėjo žibintas, šiuo metu neuždegtas: toks atsargumas 

rodė, kad žmonės nepaprastai stengėsi slėptis. Šio 

žibinto paskirtis tikriausiai buvo dvejopa: uždegtas jis 

atstodavo žvakę prie dievo motinos statulėlės ir apšviesdavo 

jūrą. 

Iš po bušprito į priekį išsikišęs ilgas, lenktas ir smailas 

vandenskrodys atrodė kaip jauno mėnulio piautuvas. 

Ten, kur prasideda vandenskrodys, prie dievo motinos 

kojų, atsišliejęs forštevenio, klūpėjo suglaustais sparnais 

angelas ir pro žiūroną stebėjo horizontą. Angelas, 

kaip ir dievo motina, buvo paauksuotas. 

Vandenskrodyje buvo padarytos angos ir kiaurymės, 

kad praeitų užlėkusi banga,— dar viena proga paauksinimams 

ir arabeskoms. 

Po dievo motinos statulėle didelėmis auksinėmis raidėmis 

buvo užrašytas laivo pavadinimas MATUTINA, 

šiuo metu dėl tamsos neišskaitomas. 

Uolos papėdėje paskubomis, kaip pakliuvo, sumesti 

gulėjo keleivių daiktai, kuriuos jie lenta, atstojusia lieptelį, 

greitai pernešinėjo iš kranto į urką. Keletas maišų 

džiūvėsių, statinė sūdytos menkės, sauso buljono dėžė, 

53

trys statinaitės — viena gėlo vandens, antra — salyklos, 

trečia — dervos, keturi ar penki buteliai elio, senas, diržais 

suveržtas kelionmaišis, lagaminai, skrynios, pakulos 

deglams ir šviesos signalams,— toks buvo krovinys. 

Šie driskiai turėjo valizas, vadinasi, jie gyveno klajokliškai; 

valkatos yra priversti turėti šiokią tokią mantą; kartais 

jie labai norėtų pakilti ir nulėkti kaip paukščiai, bet 

to padaryti negali, nes liktų be duonos kąsnio. Kuo jie 

klajodami besiverstų, visur jiems būtini darbo įrankiai ir 

instrumentai. Ir šitieji tempė su savim bagažą, ne kartą 

jiems labai kliudžiusį. 

Žinoma, buvo nelengva atgabenti šiuos kraustulius 

prie uolos papėdės. Jau vien tai rodė, jog nuspręsta galutinai 

palikti šį kraštą. 

Laiko jie negaišo; be paliovos zujo iš kranto į barką 

ir iš barkos į krantą; visi darbavosi; vienas nešė maišą, 

kitas — dėžę; tariamos ar tikros moterys šioje maišatyje 

dirbo lygiai su kitais. Vaiko irgi negailėta. 

Vargu, ar šiame būrelyje buvo vaiko tėvas su motina. 

Niekas į jį nesikreipė. Jis turėjo dirbti — daugiau nieko. 

Atrodė, kad tai ne vaikas šeimoje, o genties vergas. Jis 

patarnavo kiekvienam, bet niekas su juo nekalbėjo. 

Beje, jisai skubėjo ir, kaip visa ši neaiški gauja, regis, 

tik viena tegalvojo: kuo greičiau išplaukti. Ar 

žinojo kodėl? Greičiausiai — ne. Jis skubėjo nesąmoningai, 

nes matė skubant kitus. 

Urka buvo su deniu. Visą krovinį keleiviai greitai sutalpino 

į triumą, atėjo laikas išplaukti. Paskutinė dėžė 

buvo užnešta ant denio, beliko sulipti tik žmonėms. Du 

iš jų — atrodė, kad tai buvo moterys,— jau stovėjo laive; 

šeši, jų tarpe ir vaikas, dar tebebuvo ant apatinės 

uolos pakopos. Laive prasidėjo sambrūzdis prieš išvykstant, 

savininkas kibo už rumpelio, jūreivis paėmė kirvį ir 

užsimojo, norėdamas nukirsti lyną. Jeigu lynas nukertamas, 

vadinasi, žmonės skuba. Kai yra laiko, jis atriša- 

U

mas. „Andamos u \—tarė pusbalsiu vienas iš šešeto, atrodo, 

vadas, ant kurio skarmalų švietė blizgučiai. Vaikas 

puolė prie lentos, norėdamas būti pirmas. Kai jis 

jau kėlė koją, du vyrai prasiveržė pro jį, vos nenustūmę 

jo į vandenį, ir įlipo pirmieji, tretysis niuktelėjo jį 

alkūne ir praėjo, ketvirtasis kumštelėjo ir nuskubėjo 

įkandin trečiojo, penktasis — vadas — vienu šuoliu atsidūrė 

barkoje ir šokdamas užkulniu nuspyrė lentą, kuri 

įkrito į jūrą; kirvis nukirto lyną, rumpelis pasisuko, laivas 

atsiskyrė nuo kranto, ir vaikas liko sausumoje. 

III 

VIENAS 

Vaikas nejudėdamas stovėjo ant uolos, įsmeigęs akis 

į tolumą. Jis nesuriko. Nešaukė pagalbos. Vis dėlto tai 

buvo netikėta; tačiau jis nepratarė nė žodžio. Laive taip 

pat buvo tylu. Vaikas nesurėkė šiems žmonėms, ir tie nesušuko 

vaikui atsisveikinimo žodžio. Abi pusės tylios 

sutiko didėjantį tarp jų nuotolį. Taip ant Stikso krantų 

išsiskirdavo mirusių vėlės. Vaikas, tartum prikaltas ant 

uolos, kurią jau skalavo kylantis potvynis, žiūrėjo į tolstančią 

barką. Atrodė, kad jis suprato. Bet ką? Ką gi jis 

suprato? Nežinia. 

Dar valandėlė, ir urka pasiekė sąsiaurį, vedantį iš 

užtakio, ir įplaukė į jį. Šviesiame dangaus skliaute, viršum 

statmenų masyvų, tarp kurių sąsiauris rangėsi lyg 

tarp dviejų sienų, vis dar buvo matyti stiebo smaigalys. 

Kurį laiką jis slinko uolų viršūnėmis, paskui, atrodo, galutinai 

į jas įsmigo ir dingo iš akių. Viskas baigta. Urka 

išėjo į jūros vandenis. 

Vaikas žiūrėjo, kol ji visai pranyko. 

Jis buvo nustebintas, bet jau apie kažką mąstė. 

1 

Eime (isp.). 

55

Prie jo apstulbimo dar prisidėjo neaiškus tikrovės 

suvokimas. Atrodė, kad ši, tik pradedanti gyventi, būtybė 

jau turėjo patirtį. Gal ji mokėjo net ir teisti. Kartais, 

kai išmėginimas ateina per anksti, vaiko pasąmonės 

kamputyje atsiranda lyg ir savotiškos svarstyklės — 

baisios svarstyklės — kuriomis šios mažos sielos sveria 

kūrėjo darbus. 

Jausdamasis nekaltas, jis priėmė tai, kas įvyko. Be 

jokio skundo. 

Teisusis nepriekaištauja. 

Taip šiurkščiai žmonių atstumtas, jis net nesujudėjo. 

Jis tarsi iš vidaus sustingo. Vaikas nepalinko nuo 

netikėto likimo smūgio, tarsi norėjusio nutraukti jo gyvenimą 

dar beveik prieš jam prasidedant. Šį smūgį jis 

pakėlė stovėdamas. 

Matant nustebusį ir nė truputėlio nesielvartaujantį 

vaiką, kiekvienam būtų buvę aišku, jog iš tų jį palikusių 

žmonių nei jis ką mylėjo, nei jį kas mylėjo. 

Susimąstęs jis užmiršo šaltį. Staiga vanduo ūžtelėjo 

jam ant kojų, potvynis kilo; šaltas dvelktelėjimas sušiurpino 

plaukus; ėmė pūsti šiaurys. Vaikas nusipurtė. 

Drebulys perbėgo nuo galvos iki kojų, ir jis atsipeikėjo. 

Jis apsidairė aplink. 

Jis buvo vienas. 

Iki šiol pasaulyje jam buvo tik tie žmonės, kurie dabar 

plaukia urka. Jie ką tik dingo iš akių. 

Nors ir keista, bet pridursime, kad šie žmonės, vieninteliai, 

kuriuos jis žinojo, jam buvo nepažįstami. 

Jis nebūtų galėjęs pasakyti, kas jie tokie. 

Jo vaikystė prabėgo jų tarpe, bet jis nesijautė esąs 

jiems savas. Gyveno šalia jų, ir viskas. 

Dabar tie žmonės jį užmiršo. 

Jis liko be pinigų, be apavo, be duonos kriaukšlio kišenėje. 

Skarmalai vos dengė jo kūną.

Buvo žiema. Vakaras. Iki žmonių gyvenamo būsto 

reikėjo žygiuoti keletą lje. 

Vaikas nežinojo, kur jis yra. 

Jis nieko nežinojo, nebent tai, kad žmonės, su kuriais 

drauge atėjo prie jūros kranto, išplaukė be jo. 

Jis pasijuto esąs išmestas iš gyvenimo. 

Pasijuto bejėgis. • 

Jam buvo dešimt metų. 

Vaikas stovėjo dykvietėje, tarp dviejų bedugnių: iš 

vienos matė kylant naktį, iš antros girdėjo ūžiant bangas. 

Jis pasirąžė, iškėlęs liesas rankeles, ir nusižiovavo. 

Paskui staiga, tarsi žmogus, galutinai apsisprendęs, jis 

atsikratė sustingimo ir, nusigręžęs nuo įlankos, vikriai 

kaip voverė — o gal kaip klounas — ėmė keberiotis uola 

aukštyn. Jis kopė takeliu, paskui išsimušė iš jo, vėl susirado, 

žvalus ir viskam pasiryžęs. Dabar jis skubėjo ten, 

kur buvo žemė. Galėjai pamanyti, kad jis turėjo kelionės 

tikslą. Tuo tarpu jis pats nežinojo, kur einąs. 

Skubėjo jis be tikslo, tai buvo tartum bėgimas nuo 

lemties. 

Žmogus kopia, gyvulys lipa keturpėsčias; jis ir kopė, 

ir lipo keturpėsčias. Kadangi skardingosios Portlendo 

uolų pakriūtės yra pietų pusėje, ant takelio beveik nebuvo 

sniego. Tačiau ir tas pats sniegas nuo speigo virto 

ledo kruopelytėmis ir keleiviui labai kliudė. Vaiko tai nesustabdė. 

Suaugusio žmogaus palaidinė jam buvo per 

plati ir varžė judesius. Nuolat ant kokio kauburio ar 

nuolaidumos pasitaikydavo ledo, ir vaikas griuvinėjo. 

Kartais jis pakibdavo keletą akimirkų ties bedugne ir 

vėl tverdavosi sausos šakos ar uolos kyšulio. O sykį užėjo 

ant brekčijos padermės uolienos, ir toji subyrėjo po 

jo kojomis, nuvilkdama jį žemyn. Tokios griūtys — pavojingos. 

Keletą sekundžių vaikas riedėjo, pasišokinėdamas 

kaip čerpė nuo stogo; jis nusirito kūliavirsčia iki pat bedugnės 

krašto; jį išgelbėjo žolės kuokštas, už kurio pavyko 

nusitverti. Jis nesuriko, išvydęs bedugnę, kaip ne- 

97

suriko tada, kai žmonės jį paliko; sukaupė jėgas ir tylėdamas 

vėl ėmė kopti aukštyn. Pakriūtė buvo aukšta. Kelyje 

tykojo dar ne vienas netikėtumas. Tamsoje praraja 

buvo dar kraupesnė. Stačiam skardžiui, atrodė, nebus 

galo. Jis traukėsi nuo vaiko į gilų dangų. Vaikas kopė ir 

kopė, o viršūnė tarsi irgi kilo. Iš visų jėgų kabaruodamasis 

aukštyn, vaikas nenuleido akių nuo šios juodos atbrailos, 

kuri lyg koks užkardas atitvėrė jį nuo dangaus. 

Pagaliau jis užropštė. 

Užšoko ant plokščiakalnio. Būtų buvę galima pasakyti: 

jis pasiekė žemę, nes išsikepurnėjo iš prarajos. . . 

Bet skardžio viršuje jį tuoj pagavo drebulys. Lyg naktis 

būtų įkandusi — taip vėjas nutvilkė jam veidą. Pūtė 

šaižus šiaurės vakarų vėjas. Vaikas tvirčiau susisiautę ant 

krūtinės jūreivišką palaidinę. 

Geras tai buvo drabužis. Jūreiviai jį vadina neperšlampamu, 

nes tokios palaidinės nebijo smarkaus lietaus. 

Pasiekęs plokščiakalnį, vaikas tvirtai atsistojo basomis 

kojomis ant sušalusios žemės ir apsidairė. 

Užpakalyje buvo jūra, priešais — žemė, virš galvos —dangus. 

. ; '. 

Bet jame — nė žvaigždelės. Tirštas rūkas dengė dangaus 

skliautą. 

Nuo tos stačios uolos jis išvydo priešais save žemę 

ir žiūrėjo į ją. Kiek tik akis aprėpia—vien lygūs, apledėję, 

sniegu užnešti laukai. Kur-ne-kur virpčiojo vėjyje 

viržių krūmeliai. Nesimatė jokio kelio. Anei žymės, kad 

jo būta. Netgi piemens lūšnelės. Tik nuo žemės atplėštas 

lakus sniegas, čia vienur, čia kitur susisukdavo balkšvais 

sūkuriais ir nuskriedavo tolyn. Padūmavusi kuprotų 

kalvų virtinė traukėsi visu dangaus pakraščiu. Blausi, 

neaprėpiama lyguma skendėjo palšame rūke. Gūdi tyla. 

Tai buvo beribių erdvių gūduma ir kapų tyla. 

Vaikas atsigręžė į jūrą. 

Jūra kaip ir žemė buvo balta; žemę dengė sniegas, 

jūra putojo. Nieko nėra nykesnio kaip akinantis sniego 

58

ir putotos jūros baltumas. Nakties šviesos kartais esti nepaprastai 

ryškios: jūra atrodė plieninė, uolos lyg iš juodmedžio. 

Žiūrint nuo aukštumos, kur stovėjo vaikas, boluojantis 

Portlendo užtakis atrodė beveik visai kaip geo-' 

grafijos žemėlapyje. Sis nakties peizažas buvo kažkoks 

pasakiškas; tamsus piautuvas, įsirėžęs į blyškų ratą; kartais 

tokį vaizdą gali matyti, kai pateka mėnulio delčia. 

Visoje pakrantėje, nuo vieno kyšulio iki kito, nesumirgėjo 

joks žiburėlis, rodąs, kad kažkur liepsnoja židinys, 

dega šviesa lange, kad ten gyvena žmonės. Tamsu danguje, 

tamsu žemėje; jokio žiburio apačioje, jokios žvaigž- 1 

dės aukštai. Plačiai tyvuliuojanti įlanka staiga tai vienoje, 

tai kitoje vietoje iškeldavo vandens kauburius. Vėjas 

šiaušė ir raukšlėjo jos paviršių. Užtakyje vis dar tebebuvo 

matyti tolstanti urka. 

Tikriau sakant, juodas trikampis, slystąs blyškiai švininiu 

paviršiumi. 

Toli, grėslioje begalybės prieblandoje, neaiškiai vilnijo 

jūros platumos. 

„Matutina" greitai tolo. Kas minutę ji darėsi mažesnė 

ir mažesnė. Niekas taip greitai nedingsta, kaip laivas jūros 

toliuose. 

Netrukus laivo pirmagalyje sužibo žibintas; matyt, 

aplink buvo taip tamsu, jog vairininkui prireikė apšviesti 

bangas. Šviesos taškelis, kurio mirksėjimas buvo pastebimas 

iš tolo, teikė kažką kraupaus aukštam ir ilgam laivo 

siluetui. Atrodė, lyg marška susisiautęs vaiduoklis klydinėtų 

viduryje jūros su žvaigžde rankoje. 

Ore tvenkėsi audra. Vaikas to nesuvokė, tačiau jūreivis 

būtų persigandęs. Tai buvo nerimastingos nuojautos 

akimirka, kada rodosi, jog gamtos stichijos beregint taps 

kažkokiomis gyvomis būtybėmis, ir mūsų akyse įvyks paslaptingas 

vėjo pavirtimas uraganu. Jūra nebebus jūra, 

o vandenynas, ims dūkti aklos jėgos, tas, ką mes laikome 

daiktu, pasirodys beturį sielą. Ir visa tai netrukus teks 

59

išvysti. Užtat ir darosi baisu. Žmogaus sielą gąsdina šis 

susidūrimas su visatos siela. 

Dar mirksnis — ir prasidės chaosas. Vėjas, draikydamas 

rūką ir versdamas debesį ant debesies, statė dekoraciją 

šiurpiajai dramai, vadinamai sniego audra, kur 

veikia bangos ir žiema. 

Pirmieji ženklai — laivai, grįžtą į prieplauką,— jau 

pasirodė. Netrukus reidas atgijo. Iš už kyšulių kas akimirką 

išnirdavo nerimo vejamos barkos, skubančios prieplaukos 

link. Vienos aplenkdavo Portlend-bilą, kitos — 

Sent-OIbens-hedą. Iš toliausiai grįžo burlaiviai. Visi ieškojo 

prieglobsčio. Pietuose tamsa tirštėjo, ir debesys, juodi 

kaip naktis, slinko ant jūros. Kraupiai nurimusios bangos 

laukė, kada pratrūks pakibusi viršum jų slopi audra. 

Tokiame ore laivams geriau likti prieplaukoje. Ir vis 

dėlto urka išplaukė. 

Ji laikė kursą į pietus. Iš užtakio ji jau buvo išplaukusi 

į atvirą jūrą. Staiga užlėkė škvalas; „Matutina", vis 

dar aiškiai matoma, pakėlė bures, tartum nutarusi pasinaudoti 

uraganu. Tai buvo šiaurės vakarų vėjas, seniau 

vadinamas „galerininkų vėju", pasalūniškas, piktas vėjas. 

Jis iš karto įnirtingai puolė urką. Toji, užpulta iš 

šono, pasviro, bet nesulėtino greičio ir toliau skriejo į 

plačius vandenis. Tai rodė, kad ji sprunka, o ne keliauja; 

kad ji ne tiek bijo jūros, kiek žemės; kad jai baisesnis 

žmonių persekiojimas, negu vėjų. 

Urka, palaipsniui mažėdama, įsibedė į horizontą; 

maža žvaigždutė, lydėjusi ją tamsoje, išblėso; vis labiau 

susiliedamas su naktimi, laivas dingo iš akių. 

Sį kartą visai. 

Bent vaikas, atrodė, tai suprato. Jis liovėsi žiūrėjęs į 

jūrą. Jo žvilgsnis nukrypo į lygumas, kalvas, slėnius, į 

ten, kur gal pasitaikys sutikti kokią gyvą būtybę. Ir jis 

leidosi nežinomybėn. 

60

IV 

KLAUSIMAI 

Kas buvo ši skubanti gauja, pametusi vaiką? 

O gal šie bėgliai buvo kompračikosai? 

Aukščiau esame smulkiai išdėstę, kokių priemonių 

ėmėsi Vilhelmas III, parlamentui patvirtinus, prieš abiejų 

lyčių piktadarius, vadinamus kompračikosais, komprapekenjosais, 

čeilais. 

Yra įstatymų, sukeliančių paniką. Paskelbus potvarkį 

prieš kompračikosus, pradėjo masiškai bėgti ne tik jie, 

bet ir visokio plauko valkatos. Jie skubėjo slėptis ir palikti 

Anglijos krantus. Dauguma kompračikosų sugrįžo 

Ispanijon. Kaip jau sakėme, jų tarpe buvo daug baskų. 

Šis vaiko globos įstatymas davė pirmuosius keistus 

rezultatus: staiga padidėjo pamestinukų skaičius. 

Šis baudžiamasis statutas bematant padėjo privisti aibei 

rastinukų, kitaip sakant, pamestinukų. Ir visai suprantama. 

Kiekviena klajoklių gauja, kurioje buvo vaikas, 

kėlė įtarimą; ją išduodavo jau vien tai, kad buvo vaikas. 

„Tai tikriausiai kompračikosai",— tokia mintis pirmiausia 

kildavo šerifui, prevo, konstebliui. Ir, žinoma, tuoj 

suėmimai, kvotos. Paprasti vargetos, kuriuos skurdas 

vertė eiti per žmones ir rinkti išmaldą, drebėjo iš baimės, 

kad juos gali palaikyti kompračikosais, nors su 

jais nieko bendro neturėjo; bet silpnas žmogelis neapsaugotas 

nuo galimų teisingumo klaidų. Be to, klajoklių 

šeimos ir taip gyvena amžinoje baimėje. Kompračikosai 

buvo kaltinami svetimų vaikų prekyba. Tačiau neturtą 

visada lydi bėdos, ir tėvui su motina kartais sunku įrodyti, 

kad vaikas tikrai jų. Iš kur pas jus šis vaikas? Kaip 

įrodyti, kad jis dievo duotas? Vaikas pavirto pavojumi; 

juo buvo stengiamasi nusikratyti. Vieniems pabėgti bus 

žymiai lengviau. Pasitarę tėvas su motina palikdavo vaiką 

miške, ant pajūrio žvirgždo, o kartais šulinyje. 

fJĮ

Vandens saugyklose rasdavo prigirdytų vaikų. 

Pridurkime, kad Anglijos pavyzdžiu kompračikosus 

imta guiti visoje Europoje. Akstinas juos persekioti buvo 

duotas. Visam kam svarbu pradžia. Nuo to laiko visų 

šalių policijos ėmė lenktyniaudamos gaudyti kompračikosus, 

ir Ispanijos algvasilai taip pat uoliai, ieškojo jų, 

kaip Anglijos konstebliai. Dar prieš kokius dvidešimt 

trejus metus ant akmens prie Otero vartų galėjai perskaityti 

neišverčiamą užrašą — kodeksas nesivaržo dėl žodžių 

— iš kurio matyti, kad bausmės atžvilgiu buvo daromas 

griežtas skirtumas tarp tų, kurie vaikus supirkinėjo, 

ir tų, kurie juos grobė. Stai šis užrašas gruboka 

kastiliečių tarme: Aąui ąuedan las ore jas de los comprachicos, 

y las bolsas de los robanihos, mlentras que se van 

ellos al trabajo de mar. 

Iš to matyti, kad nupiovimas ausų ir kt. dar nereiškia, 

jog išvengsi galerų. Dėl to valkatos subruzdo bėgti, kur 

galėdami. Jie išdumdavo persigandę, o atvykdavo drebėdami. 

Visoje Europos pakrantėje buvo akylai sekami 

atbėgėliai. Gaujai sėsti į laivą su vaiku buvo neįmanoma, 

nes išlaipinti vaiką buvo pavojinga. 

Kur kas lengviau juo nusikratyti. 

Kas gi pametė vaiką, kurį ką tik matėme nykios Portlendo 

pakrantės prietemoje? 

Iš visko sprendžiant — kompračikosai. 

V 

ŽMOGAUS IŠRASTAS MEDIS 

Galėjo būti septinta valanda vakaro. Vėjas dabar 

pritilo — ženklas, kad netrukus vėl pasmarkės. Vaikas 

stovėjo Portlendo pietinio plokščiakalnio pakrašty. 

Portlendas — pusiasalis. Bet vaikas nežinojo, kas tai

yra pusiasalis, jis net žodžio „Portlendas" niekada nebuvo 

girdėjęs. Jis tik žinojo, kad galima eiti iki nugriūsi. Sąvoka 

— mūsų vadovas, bet vaikas tos sąvokos neturėjo. Anie 

jį atvedė ir čia paliko. Anie ir čia— šie du mįslingi žodžiai 

nulėmė jo likimą: anie — tai visa žmonių giminė; 

čia — visas pasaulis. Siame pasaulyje vienintelė jo atrama 

buvo žemės lopelis, ant kurio jis stovėjo,— kieta, šalta žemė 

po jo basomis kojomis. Kas laukė vaiko šiame dideliame 

sutemų pasaulyje, atvirame visiems vėjams? Niekas. 

Jis patraukė šio Nieko link. 

Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. 

Jis perėjo įstrižai pirmą plokščiakalnį, paskui antrą, 

trečią. Kiekvienas nuovalys baigdavosi žemių slinktimi; 

nusileidimas kartais būdavo status, bet visada trumpas. 

Aukštai iškilusios nuogos Portlendo nerijos lygumos primena 

didžiules plokštes, pusiau uždėtas viena ant kitos; 

pietiniame pakrašty jos lyg pakištos po aukštutinėmis, 

šiauriniame — užkrautos ant apatiniųjų. Susidarė savotiškos 

pakopos, kuriomis vaikui buvo lengva žengti. Protarpiais 

jis sulėtindavo žingsnį ir, atrodo, tardavosi pats 

su savimi. Naktis darėsi labai tamsi, ką nors įžiūrėti buvo 

vis sunkiau, toliau kaip už kelių žingsnių vaikas nieko 

nematė. - . 

Staiga jis stabtelėjo, akimirką įsiklausė, su pasitenkinimu 

vos pastebimai linktelėjo galvą, žvaliai apsigręžė ir 

pasuko prie nedidelio gūbrio, neaiškiai įžiūrimo dešinėje, 

tame lygumos pakrašty, kuris rėmėsi į uolą. Ant šio gūbrio 

jis pamatė kažką pro rūką dūluojant: atrodė, lyg tai 

būtų medis. Iš tos pusės vaikas ką tik nugirdo triukšmą, 

bet tai nebuvo nei vėjas, nei jūros ošimas. Ir ne gyvulio 

riksmas. Vaikas pamanė, kad ten kažkas yra. Paspartinęs 

žingsnį, jis atsidūrė kalvos papėdėje. 

Ten iš tiesų kažkas buvo. 

Tai, kas neaiškiai dūlavo gūbrio viršūnėje, dabar buvo 

visai gerai matoma.

Iš žemės kyšojo kažkas panašaus į didžiulę iškeltą 

ranką. Viršuje jos plaštaka ir sulenktas smilius, iš apačios 

prilaikomos nykščio, sudarė gulsčią liniją. Tariamoji ranka, 

smilius ir nykštys dangaus fone atrodė lyg kampainis. 

Nuo tos vietos, kur susijungė tie savotiški pirštai-— 

smilius su nykščiu — kadaravo virvė, o ant jos galo pririštas 

kažkoks juodas beformis daiktas. Vėjo siūbuojama, 

virvė žvangėjo lyg grandinė. 

Šį žvangesį vaikas ir girdėjo. 

Iš arti pažiūrėjus, tai buvo ne virvė, o grandinė, kaip 

ir galėjai spręsti iš garso. Paprasčiausia laivo grandinė iš 

pusapvalių žiedų. 

Veikiant šiam paslaptingam amalgamacijos dėsniui, 

kuris gamtoje perdėm regimybę perpina su tikrovės reiškiniais, 

viskas čia — vieta, laikas, rūkas, rūsti jūra, migloti 

paveikslai, iškylą pačiame horizonto pakraštyje, kažkaip 

siejosi su šiuo siluetu, baisiausiai jį padidindami. 

Prie grandinės pririštasis luitas kažkuo priminė dėklą. 

Jis buvo suvystytas kaip kūdikis, tik žmogaus dydžio. Viršus 

jo buvo apvalus ir apjuostas vienu grandinės galu. 

Apačioje dėklas buvo prairęs. Iš jo kyšojo pliki kaulai. 

Lengvas vėjelis judino grandinę, ir tai, kas ant jos kabojo, 

tyliai siūbavo į šalis. 

Šis bevalis luitas paklusdavo silpniausiam dvelkimui; 

jame buvo kažkas paniška; siaubas, smarkiai didinąs 

daiktus, beveik panaikino tikrąjį dydį, palikdamas tik 

kontūrus; tai buvo tiršta tiršta tamsa, įgijusi pavidalą; 

naktis gaubė jį iš viršaus, naktis tūnojo jo viduje; visur 

viešpatavo kapų klaikas; sutemos, patekantis mėnulis, 

žvaigždynai, dingsta už uolų, atmosferos slinktys, debesys, 

visų krypčių vėjai — tai ir buvo šios regimos nebūties 

sudėtinės dalys; šis vėjyje kadaruojąs neatpažįstamai sudarkytas 

strampas panėšėjo ir į jūros platumas, ir į dangaus 

tolius, o tamsa baigė panaikinti paskutinius kadaise 

buvusio žmogaus bruožus. 

64 

Tai buvo kažkas, dabar virtęs nieku.

Pavirsti palaikais — šiai būklei išreikšti žmonių kalboje 

nėra tinkamo žodžio. 

Nebebūti ir tuo pačiu būti, nugrimzti į prarają ir rastis 

ne joje, išnirti kaip kokiam neskęstančiam viršum mirties 

— tokiuose tikrovės reiškiniuose glūdi tam tikras kiekis 

netikimumo. Tai ir yra kažkas neišreiškiama. Sios 

būtybės — kažin ar ją galima pavadinti būtybe,— šio juodo 

liudininko bebuvo likę palaikai ir, be to, baisūs palaikai. 

Kieno palaikai? Visų pirma — gamtos, paskui — visuomenės. 

Niekas ir kartu viskas. 

Jis buvo visiško negailestingumo žinioje. Jį supo gūdi 

vienumos užmarštis. Jis buvo paliktas nežinomybės 

valiai. Jis buvo bejėgis prieš tamsą, kuri darė su juo, ką 

norėjo. Jis turėjo pakęsti viską. Ir pakentė. Uraganai jį 

purtė. Niūrus darbas vėjams! 

Visos griaunamosios jėgos darkė šį vaiduoklį. Jam 

buvo skirta pasibaisėtina lemtis — pūti atvirame ore. Jį 

apėjo laidojimo įstatymas. Jį sunaikino, bet nesuteikė 

amžinosios ramybės. Vasarą jį aplipdavo dulkės, žiemą — 

purvas. Mirčiai yra būtina skraistė, o kapo nevalia išniekinti. 

O čia nei skraistės, nei kapo. Dūlėjimas begėdiškas 

ir akivaizdus. Mirtis elgiasi įžūliai, rodydama savo 

darbą. Ji įžeidžia tamsos viešpatijos rimtį, jei darbuojasi 

ne savo laboratorijoje — ne kape. 

Si nebe gyva būtybė buvo išdorota. Išdoroti palaikai— 

koks žiaurus galas! Kauluose nebebuvo smegenų, 

pilve — nebeliko vidurių, gerklėje — balso. Lavonas — 

tai kišenė, kurią mirtis išverčia ir iškrato. Jeigu jis kažkada 

turėjo savąjį „aš", kur dabar tasai „aš"? Gal jis 

vis dar čia — ir baisu darėsi pagalvojus. Kažkas lyg pleveno 

aplink kažką, prirakintą prie grandinės. Ar begalima 

įsivaizduoti tamsoje kraupesnį paveikslą? 

Kai kurie reiškiniai žemėje yra lyg ir įėjimai į nežinomybę, 

pro kur, atrodo, gali prasiskverbti mintis ir į kur 

veržiasi hipotezė. Spėliojimas turi savo compelle intrare l . 

1 Priversk eiti (lot.). 

5. Žmogus, kuris juokiasi 65

Atsidūrę kai kuriose vietose ir priešais kai kuriuos daiktus, 

mes nejučiomis stabteliame susimąstę ir stengiamės 

suvokti jų esmę. Nematomybėje yra tamsios praviros durys 

į nežinomą pasaulį. Kiekvienas susimąstys, išvydęs šį 

numirėlį. 

Beatodairiškas irimo vyksmas tyliai naikino lavoną. 

Jo kraujas buvo išgertas, oda nugraužta, mėsa pagrobta. 

Niekas nepraėjo, ko nors iš jo nepaėmęs. Gruodis iš jo 

pasisavino šaltį, vidurnaktis — baisumą, geležis — rudį, 

maras — užkratus, gėlė — kvapsnius. Lėtas organizmo 

griuvimas buvo savotiška duoklė. Lavono duoklė žvarbiam 

vėjui, lietui, rasai, ropliams, paukščiams. Juodoji 

naktis visomis rankomis apgrabaliojo mirusįjį. 

Tai buvo kažkoks keistas gyventojas, nakties gyventojas. 

Jis buvo lygumoje ir ant kalvos, ir kartu jo ten nebuvo. 

Apčiuopiamas ir kartu nesamas. Šešėlis, dar labiau 

sutirštinąs tamsą. Kai užgesdavo diena ir žemę apgaubdavo 

nakties ramuma, jis šiurpiai susiliedavo su 

aplinka. Vien savo buvimu čia jis pabrėždavo audros gedulą 

ir žvaigždynų rimtį. Tai, kas dykumoje glūdi neišreiškiama, 

buvo sukaupta jame. Nežinomo likimo pamesta 

auka jis prisidėdavo prie viso, ką baugiai naktis 

nutyli. Jo paslaptis — tai lyg neaiškus visų pasaulio mįslių 

atspindys. 

Jautei, kad aplink jį tartum mąžta gyvenimas ir traukiasi 

kažkur į gelmes. Jį supančioje erdvėje visa pamažėle 

netekdavo tikrumo ir pasitikėjimo savimi. Virpą 

krūmai ir žolė, beviltiškas liūdesys, kažkoks nerimas, 

atrodo, savotiškai pateisinamas, tragiškai siejo visą peizažą 

su šia juoda ant grandinės kybančia pamėkle. Matant 

akiratyje vaiduoklį, vienuma darosi dar slogesnė. 

Jis buvo apgaulingas. Niekad netylančių vėjų sūpuojamas, 

jis buvo nepermaldaujamas. Amžinai virpėdamas, 

jis kėlė siaubą. Jis atrodė — siaubinga sakyti — jį supančių 

erdvių centru, į jį rėmėsi kažkas neaprėpiamas. 

Kas žino? Gal būt,.tasai mūsų nujaučiamas ir įžeidinė- 

66

j amas teisingumas, esąs aukščiau už mūsų teisingumą. 

Si nepalaidota šmėkla išreiškė žmonių kerštą ir savo paties 

kerštą. Šiose sutemose ir šioje dykynėje ji buvo savotiškas 

liudijimas. Nerimą keliančios materijos įrodymas, 

nes materija, prieš kurią žmogus dreba, yra tai, kas liko, 

sielai apleidus kūną. Kad nebe gyva materija mus sukrėstų, 

joje turėjo kažkada būti dvasia. Ji skundė žemiškąjį 

įstatymą dangiškajam. Žmogaus čia palikta, ji laukė 

dievo. Viršum jos, čia susiliedami, čia visaip išsirangydami 

kaip debesys ir bangos, sklandė didžiuliai tamsos viešpatijos 

regėjimai. 

Už šio vaiduoklio buvo kažkoks, sakytum, siaubingas 

atitvėrimas. Bekraštybės aplink numirėlį niekas neribojo,— 

nei medis, nei namo stogas, nei koks praeivis. Kai, 

pasvirdamas į mus, matomai apsireiškia imanentinė būtis— 

dangus, bedugnė, gyvenimas, kapas, amžinybė — 

štai tada mes ir pajuntame, kad visa nepasiekiama, uždrausta, 

užmūryta. Kai atsiveria begalybė, nėra baisesnio 

užrakto į pasaulį. 

VI 

MIRTIES GRUMTYNES SU NAKTIMI 

Tylus, nustebęs, įbedęs akis, vaikas stovėjo priešais 

šį daiktą. 

Suaugusiam tai būtų buvusios kartuvės, vaikui tai 

buvo šmėkla. 

Kur suaugęs matytų lavoną, vaikas matė pamėklę. 

O, be to, jis nieko nesuprato. 

Praraja visaip vilioja; viena tokia vilionė buvo šios 

kalvos viršūnėje. Vaikas žengė vieną žingsnį, paskui kitą. 

Jis ėmė kopti, nors vis norėjo leistis žemyn, ir prisiartino, 

nors vis norėjo trauktis atgal. 

37

Jis priėjo visai arti, nors drebėdamas, tačiau ryžtingas, 

susipažinti su šmėkla. 

Sustojęs po kartuvėmis, atlošė galvą ir ėmė apžiūrinėti. 

Šmėklą dengė vietomis blizgąs dervos sluoksnis. Vaikas 

aiškiai įžiūrėjo veidą. Jis buvo išteptas degutu, ir toji 

kaukė, atrodo, lipni ir tąsi, ryškėjo nakties atšvaituose. 

Vaikas matė burną — tai buvo tik skylė, nosis — taip 

pat skylė, o akys — dvi skylės. Kūnas buvo įsuptas, tartum 

suvystytas į šiurkščią, naftoje išmirkytą drobę. Drobė 

supelėjusi, sudriskusi. Vienas kelis išlindęs. Pro plyšį 

matėsi šonkauliai. Pakaruoklis jau buvo pusiau lavonas, 

pusiau skeletas. Veidas — žemės spalvos; juo slankiodami 

šliužai paliko blankias sidabro drūžes. Iš po drobės, 

prilipusios prie kaulų, pūpsojo iškilumai, kaip iš po statulos 

drabužio. Įtrūkusi, prasiskyrusi kaukolė priminė 

persprogusį supuvusį vaisių. Dantys išliko dar žmogiški 

ir tebesislėpė lyg juokiantis. Praviroje burnoje, atrodė, 

dar tebeaidėjo paskutinis riksmas. Keli barzdaplaukiai 

stirksojo ant skruostų. Galva palenkta, lyg atidžiai ko 

klausytųsi. 

Pakaruoklis neseniai buvo atnaujintas. Veidas, o taip 

pat išlindęs kelis ir šonkauliai šviežiai išdegutuoti. Apačioje 

kyšojo stibikauliai. 

Tiesiai po jais, žolėje, mėtėsi pora batų, visai ištežusių 

nuo sniego ir lietaus. Jie buvo nukritę nuo pakaruoklio 

kojų. 

Basas vaikas spoksojo į tuos batus. 

Vėjas smarkėjo, protarpiais staigiai nuščiūdamas, kaip 

visuomet prieš vėtrą; jis tik ką visai liovėsi pūtęs. Lavonas 

nebelingavo. Grandinė karojo nejudėdama lyg virvė 

su parištu svambalu. 

Kaip visų būtybių, tik pradėjusių gyvenimą ir suvokiančių 

sunkią savo nedalią, taip ir vaiko galvoje ėmė 

busti mintys, jaunos, neramios, kurios tarsi iš lukšto besikalančio 

paukščiuko stuksenimas varstyte varsto sme- 

68

genis; bet visa, kuo šią akimirką buvo pripildyta jo mažytė 

sąmonė, pavirto nustebimu. Kaip aliejus, išbėgęs per 

kraštus, gesina ugnį, taip įspūdžių gausumas slopina mintį. 

Suaugusiam būtų kilę aibė klausimų; vaikas tik žiūrėjo. 

Smala išteptas veidas atrodė šlapias. Tartum ašaros 

sustingo akiduobėse -smalos lašai. Beje, smala, kiek tai 

įmanoma, žymiai sulėtino, jeigu ne visiškai sustabdė, ardomąjį 

mirties darbą. Tuo padaru, kurį vaikas matė priešais 

save, kažkas rūpinosi. Matyt, šis žmogus buvo brangus. 

Nenorėta, kad jis gyventų, bet stengtasi jį išsaugoti 

mirusį. . . 

Kartuvės buvo senos, kirmgraužų išvarpytos, bet dar 

tvirtos, ir stovėjo čia ilgus metus. 

Anglijoje, nuo neatmenamų laikų buvo paprotys smaluoti 

kontrabandininkus. Juos kardavo jūros pakrantėje, 

apliedavo derva ir taip palikdavo kabėti; kad pavyzdžiai 

paveiktų, jiems reikia erdvės, o nusmaluoti jie ilgiau išsilaiko. 

Derva buvo naudojama žmoniškumo sumetimais. 

Mat, taip darant, ne taip dažnai tekdavo senus pakaruoklius 

keisti naujais. Kartuvės būdavo statomos pakrantėje 

tam tikru atstumu viena nuo kitos, kaip mūsų 

laikais gatvių žibintai. Pakaruoklis atstodavo žibintą. Jis 

savotiškai šviesdavo savo sėbrams kontrabandininkams. 

Jie iš tolo, dar jūroje, pastebėdavo kartuves. Stai ten vienos 

kartuvės — pirmasis įspėjimas, ana kur kitos — antrasis 

įspėjimas. Tai neužkirto kelio kontrabandai, bet 

tvarka lieka tvarka. Toks paprotys gyvavo Anglijoje iki 

pat šio amžiaus pradžios. Dar 1822 metais priešais Duvro 

pilį buvo galima pamatyti tris juodai žvilgančius pakaruoklius. 

Beje, šitoks lavono išsaugojimo būdas buvo 

taikomas ne vien kontrabandininkams. Anglijoje jį naudodavo 

taip pat vagims, padegėjams ir žudikams. Džoną 

Peinterį, padegusį Portsmute jūreivystės sandėlius, 1776 

metais pakorė ir nusmalavo. 

69

Abatas Kuaje, kuris Džoną Peinterį vadino Zanu le 

Peintru, antrukart matė jį 1777 metais. Džonas Peinteris 

kabojo ant grandinės viršum jo padegtųjų sandėlių 

griuvėsių, laikas nuo laiko vis iš naujo pertepamas degutu. 

Sis lavonas iškabojo,— beveik būtų galima pasakyti 

išgyveno,—kone keturiolika metų. Dar 1788 metais jis 

tarnavo teisingumo labui. Egiptiečiai brangino savo faraonų 

mumijas; pasirodo, paprasto žmogelio mumija taip 

pat gali būti naudinga. 

Vėjas, ypač šėlęs kalvos viršūnėje, nušlavė nuo jos 

visą sniegą. Matėsi žolė, kur-ne-kur stirksojo dagiai. Ant 

kalvos žėlė tanki pajūrio velėna, nuo kurios uolų viršūnės 

atrodė lyg apsidengusios žaliu audeklu. Tik po 

kartuvėm, po pat nuteistojo kojomis augo vešli, stebėtinai 

aukšta žolė šiame liesame dirvožemyje. Na ir kurgi 

ji nebus vešli, jeigu čia šimtmečiais gurėdavo lavonai. 

Žemė minta žmogaus palaikais. 

Kažkokie kraupūs apžavai laikė čia vaiką. Jis stovėjo 

išsižiojęs. Vieną vienintelį kartą jis palenkė galvą: 

dilgynė skaudžiai nudegino kojas, ir jis pamanė, jog kas 

įkando. Paskui vėl atsitiesė ir toliau spoksojo, atmetęs 

galvą, į pakaruoklio veidą, kuris taip pat į jį žiūrėjo. Žiūrėjo 

juo labiau, kad neturėjo akių. Atsijusiu, neapsakomai 

sutelktu žvilgsniu, kuriame buvo šviesa ir tamsybės; 

žiūrėjo ne vien tuščios akiduobės, bet taip pat kaukolė, 

dantys. Visa numirėlio galva buvo žvilgsnis, ir tai 

šiurpu. Vyzdžių nėra, o jauti, kad tave mato. Klaikus 

šmėklos žvilgsnis. 

Pamažėle ir pats vaikas pasidarė baisus. Jis nejudėjo, 

visas nutirpo. Nejuto, kad praranda sąmonę. Jis stingo, 

stabarėjo. Žiema tyliai atidavė jį nakčiai; žiemoje 

glūdi kažkas išdavikiška. Vaikas pavirto beveik statula. 

Akmens šaltis smelkėsi į jo kaulus; tamsa — toji gyvatė— 

šliaužė į vidų. Snaudulys, sklindąs nuo sniego, apsemia 

žmogų kaip tamsus jūros potvynis; vaikas iš lėto 

stingo kaip tas lavonas. Jį marino miegas. 

70

Miego rankoje yra mirties pirštas. Vaikas pajuto, kaip 

toji ranka jį nutvėrė. Dar akimirksnis, ir jis parpuls po 

kartuvėm. Jis jau nebejuto, ar stovi, ar ne. 

Neišvengiamas galas, jokios tarpinės būsenos tarp 

būties ir nebūties, grįžimas į išmėginimų žaizdrą, kiekvieną 

minutę galimas riedėjimas — štai toji praraja ir 

yra pasaulio sutvėrimas. 

Dar valandėlė, ir vaikas su negyvėliu — gyvenimas tik 

ką pradėtas ir gyvenimas jau sugriuvęs — susilies į vieną 

išnykimą. 

Vaiduoklis, atrodo, tai suprato ir nenorėjo, kad tai 

įvyktų. Staiga jis sukrutėjo. Sakytum, perspėjo vaiką. 

Tai vėl pakilo vėjas. 

Kas gali būti keisčiau už šį siūbuojantį numirėlį? 

Kabąs ant grandinės lavonas, nematomo gūsio pajudintas, 

pasvirdavo, imdavo siūbuoti kairėn, žemyn, dešinėn 

ir vėl žemyn, ir taip iš lėto, ritmingai, šermeniškai 

tartum varpo šerdis. Baisus judesys ten ir atgal. Atrodė, 

lyg tamsoje svyruoja amžinybės laikrodžio švytuoklė. 

Tai truko kurį laiką. Šis numirėlio lingavimas išbudino 

vaiką, kuris, nors ir sustingęs, gana aiškiai pajuto 

baimę. Grandinė su kiekvienu judesiu biauriai vienodai 

gergždė. Tartum atsikvepia ir vėl iš naujo pradeda. Grandinės 

girgždesys priminė žiogo čirpimą. 

Staigūs vėjo gūsiai rodė, jog artinasi vėtra. Atsigręžė 

šiaurys. Lavonas ėmė dar niūriau svyruoti> Jis jau 

nebe siūbavo, o tiesiog šokinėjo purtomas. Girgždanti 

grandinė veriamai sucypė. 

Atrodė, kad šauksmas buvo išgirstas. Jei tai buvo pagalbos 

šaukimasis, jis tapo išklausytas. Iš toli, nuo horizonto, 

atūžė galingas šlamesys. 

Tai plasnojo sparnai. 

Kaip dažnai į kapines ir dykvietes, ypač prieš audrą, 

lėkė kranklių pulkas. 

Juodi, skrenda taškai prasimušė pro debesį, perskrodė 

rūką, iš arčiau pasidarė žymiai didesnį, susitelkė, su- 

Tl

sirikiavo ir klykdami nulėkė kalvos link. Tarsi būtų atžygiavęs 

legionas. Sparnuotieji patamsių parazitai aptūpė 

kartuves. 

Persigandęs vaikas atšoko atgal. 

Paukščių pulkai klauso komandos. Juodvarniai susibūrė 

ant kartuvių. Bet nė vienas nenusileido ant lavono. 

Jie kalbėjosi tarpusavy. Baisu klausyti, kai krankia varnai. 

Stūgavimas, švilpesys, riaumojimas yra gyvybės garsai, 

o kranksmu džiaugsmingai pritariama puvimui. Tartum 

girdėtum sudrumstą kapų tylą. Kranksmas — tai 

nakties gūdumos balsas. Vaikas stovėjo nustėręs. 

Ne tiek iš šalčio, kiek iš persigandimo. 

Krankliai nutilo. Vienas užšoko ant griaučių. Ženklas 

duotas. Supuolė ir kiti — debesis pakeltų sparnų, kurie 

tuojau susiglaudė, ir pakaruoklio nebesimatė pro šį tamsoje 

besidarbuojantį juodą knibždyną. Tą akimirką numirėlis 

staiga krūptelėjo. 

Ar pats savaime? Ar nuo vėjo? Pakilęs uraganas jam 

atskubėjo į pagalbą. Vaiduoklį ėmė tąsyti mėšlungis. Padūkęs, 

įnirtingas vėjas pastvėrė lavoną ir mėtė jį į visas 

šalis. Pakaruoklis pasidarė siaubingas. Jis tarsi paklaiko. 

Baisus kartoninis pajacas, pririštas ne ant plonos virvutės, 

o ant kartuvių retežio. Kažkoks patamsių pokštininkas 

tampė, įsitvėręs už galo, ir žaidė su šia mumija. 

Ji taip vartaliojosi ir šokinėjo, jog atrodė, kad tuoj subyrės. 

Persigandę paukščiai pakilo. Lavonas tarsi nupurtė 

nuo savęs tuos biaurius padarus. Bet jie ir vėl sugrįžo. 

Ir tada užvirė kova. 

Negyvėlis tartum įgavo pabaisišką jėgą. Vėjo gūsiai 

blokšdavo jį aukštyn, lyg norėdami su savim nusinešti; 

galima būtų pasakyti, kad jis priešindavosi, visomis jėgomis 

stengdamasis ištrūkti, ir tik geležinis kaklasaitis 

jį sulaikydavo. Paukščiai kartodavo visus jo judesius, jie 

čia atšokdavo, čia vėl būriu puldavo, įgąsdinti, patrakę. 

Iš vienos pusės — klaikus mėginimas pabėgti; iš antros 

— prirakintojo persekiojimas. Negyvėlis, mėšlungiš- 

72

kai mėtomas šiaurinio vėjo, pašokdavo, pasipurtydavo, 

užsidegdavo pykčiu, įsisupdavo pirmyn, atgal, į viršų, 

krisdavo žemyn, vaikydamas pakriką būrį. Negyvėlis buvo 

kuoka, o kranklių pulkas — dulkės. Žiaurieji sparnuočiai 

nė nemanė trauktis ir dar atkakliau puldinėjo. Nuo 

tos snapų daugybės negyvėlis lyg pamišimo priepuolyje 

be atodvasčio aklai kapojo orą, nelyginant virve parištas 

akmuo. Tarpais jį puldavo visi nagai ir visi sparnai, paskui 

vėl nieko nelikdavo: orda iškrikdavo, bet tučtuojau 

grįždavo dar pasiutesnė. Baisi bausmė, kuri nepasibaigia 

ir nutrūkus gyvybei. Paukščiai tartum patrako. Tik 

iš pragaro nasrų gali ištrūkti toks spiečius. Į darbą paleisti 

nagai ir snapai, krankimas, draskymas gabalais 

kažko, tik jau nebe kūno, kartuvių girgždėjimas, barškantys 

kaulai, geležies žvangesys, vėtros stūgavimas, sąmyšis— 

ar begali būti šiurpesnės grumtynės? Lemuras 

prieš demonus. Vaiduoklių kova. 

Tarpais, kai šiaurys pasmarkėdavo, pakaruoklis imdavo 

vartytis, gręžiodavo veidą į visas puses, lyg ketindamas 

vytis paukščius; atrodė, kad jo dantys taip ir taikėsi 

įkąsti. Vėjas stojo už jį, grandinė — prieš jį; tarytum 

du pikti dievai čia būtų įsimaišę. Uraganas taip pat 

kovojo. Negyvėlis raitėsi, paukščių būrys spirale sukosi 

aplink jį. Tai buvo verpeto sūkurys. . - 

Apačioje galingai grumėjo jūra. 

Vaikas savo akimis regėjo šį sapną. Staiga jis ėmė visais 

sąnariais drebėti, virpulys perbėgo visu kūnu; vaikas 

susverdėjo, sukrūpčiojo, vos neparpuolė, apsigręžė, suspaudė 

rankomis kaktą, tartum tai būtų vienintelė jo atrama, 

ir, kaip paklaikęs, vėjo taršomais plaukais, kiek galėdamas, 

pasileido nuo kalvos; užsimerkęs, pats beveik 

kaip vaiduoklis, bėgo, palikdamas užpakaly savęs kankinančius 

nakties reginius. 

73

VII 

ŠIAURINĖ PORTLENDO NERIJA 

Jis dūmė be kvapo, kur akys neša, be nuovokos sniegu, 

lyguma, erdve. Nuo bėgimo apšilo. Jam to ir reikėjo. 

Jeigu ne tas bėgimas ir baimė, jis jau būtų buvęs nebe 

gyvas. 

Visai uždusęs, stabtelėjo. Bet atsigręžti atgal nedrįso. 

Jam vaidenosi, kad paukščiai jį vejasi, kad negyvėlis tikriausiai 

nusitraukė grandinę ir seka paskui, kad net kartuvės, 

ir tos, aišku, nusileido nuo kalvos ir skuba įkandin 

negyvėlio. Jis bijojo, kad atsigręžęs viso to nepamatytų. 

Kiek atsipūtęs, jis vėl leidosi bėgti. 

Vaikai negali suvokti to, kas vyksta. Šis berniukas 

baimės padidintus įspūdžius priėmė be sąryšio, nedarydamas 

iš jų jokių išvadų. Jis ėjo, pats nežinodamas nei 

kur, nei kodėl; bėgo, pagautas nerimo, sunkiai kaip sapne. 

Praslinko beveik trys valandos, kai jį čia paliko, ir 

jo troškimas eiti kažkur pirmyn liko toks pat neaiškus, 

tik pasikeitė tikslas: jis jau nebe ieškojo, o bėgo. Vaikas 

nejautė nei alkio, nei šalčio, tik baimę. Vienas instinktas 

nuslopino kitus. Dabar vienintelė jo mintis buvo — pabėgti. 

Pabėgti nuo ko? Nuo visko. Gyvenimas jam atrodė 

kaip baisi siena, supanti jį iš visų pusių. Jeigu jis būtų galėjęs 

ištrūkti nuo visko, jis taip ir būtų padaręs. 

Bet vaikai nežino to būdo išlaužti kalėjimo durims, 

kuris vadinamas savižudybe. 

Jis bėgo. 

Kiek laiko jis taip bėgo — nežinia. Tačiau bebėgant 

ir kvapo ima stigti, ir baimė silpnėja. 

Staiga, tartum paveiktas proto balso ir pajutęs netikėtą 

energijos antplūdį, vaikas sustojo; sakytum, jam pasidarė 

gėda bėgti. Jis atsitiesė, treptelėjo koja, ryžtingai 

pakėlė galvą ir atsigręžė atgal. 

Užpakaly nebebuvo nei kalvos, nei kartuvių, nei 

kranklių pulko. 

74

Tik rūkų aptrauktas horizontas. 

Vaikas leidosi tolyn. 

Dabar jis ne bėgo, o ėjo ramiai. Pasakyti, kad šis susitikimas 

su numirėliu jį subrandino, tereikštų įsprausti į 

siaurus rėmus tą sudėtingą ir sunkiai išreiškiamą įspūdį, 

kurį vaikas pergyveno. Tame įspūdyje tilpo kur kas daugiau 

ir kur kas mažiau. Kartuvės, smarkiai paveikusios 

tą pradinę supratimo pakopą, kitaip sakant, jo mintį, 

jam taip ir liko regėjimu. Bet kadangi nugalėta baimė 

suteikia jėgų, vaikas pasijuto stipresnis. Jeigu jis būtų 

buvęs to amžiaus, kada sugebama pažvelgti į savo vidų, 

jis būtų radęs tūkstantį dingsčių susimąstyti, bet vaikų 

protavimas neišsivystęs, ir tas jiems nesuprantamas jausmas, 

kurį žmogus vėliau vadina pasipiktinimu, sukelia 

tik kartėlį. 

Pridursime, kad vaikas sugeba labai greit pergyventi 

jutimą. Tolumoje pranykstančios apybraižos, kurios sudaro 

skaudžių reiškinių amplitudę, lieka jo nepastebėtos. 

Pats vaiko amžius, jo silpnumas, saugo jį nuo perdaug 

sudėtingų emocijų. Jis mato patį faktą ir labai mažai ką 

iš šalies. Vaikams nesunku pasitenkinti dalinėmis sąvokomis. 

Gyvenimo procesas, kaip visuma, įsisavinamas daug 

vėliau, kada ateina patyrimas su savo bagažu. Tada priešpastatomos 

atskiros grupės kažkada patirtų faktų, pralavintas 

ir išaugęs protas ima juos lyginti, mažų dienų 

prisiminimai iškyla pro visa, kas išgyventa, nelyginant 

palimpsesto išskustosios raidės; tie prisiminimai tampa 

atramos taškais logikai, ir tai, kas vaiko smegenims buvo 

regėjimas, suaugusio žmogaus smegenyse pasidaro silogizmu. 

Beje, patyrimas patyrimui nelygu, jis gali išeiti 

į gera arba į bloga, žiūrint kokia žmogaus prigimtis. Gerosios 

prigimtys subręsta, blogosios — pagenda. 

Vaikas nubėgo apie ketvirtį mylios ir antra tiek nužingsniavo. 

Staiga jis pajuto, kad viduriuose žarna žarną 

ryja. Mintis, iš karto išstūmusi šlykštų kartuvių reginį, 

75

visu žiaurumu užvaldė jį: valgyti! Laimė, žmoguje yra 

kažkas gyvuliška: tai jį grąžina tikrovėn. 

Bet ką čia tokio užvalgius? Kur užvalgius? Kaip užvalgius 

? 

Jis apieškojo savo kišenes. Mechaniškai, nors gerai 

žinojo, kad jos tuščios. 

Paskui paspartino žingsnį. Pats nežinodamas, kur einąs, 

jisai skubėjo pasiekti kokią nors pastogę. 

Tikėjimas nakvyne iš dalies siejasi su žmogaus tikėjimu 

apvaizdos ranka. 

Tikėti, kad atsiras kur priglausti galvą, reiškia tikėti 

dievu. 

Tačiau šioje sniego lygumoje nebuvo matyti nieko 

nors kiek panašaus į pastogę. 

Vaikas ėjo ir ėjo, o aplinkui, kiek akis užmato, buvo 

vien plynas laukas. 

Ant šio plokščiakalnio niekada net ir nėra buvę jokio 

žmogaus būsto. Tik žemai, papėdėje, uolų plyšiuose, nes 

troboms susiręsti nebuvo miško, senovėje gyventa pirminių 

žmonių, kurių visas ginklas — prie lazdos pririštas 

akmuo, kuras — džiovintas jaučių mėšlas, o dievas •—• 

stabas Čeilas, stovėjęs Dorčesterio laukymėje; jie gaudydavo 

pilkuosius netikrus koralus, kuriuos Velso gyventojai 

vadindavo plin, o graikai — isidis plocamos. 

Vaikas vadovavosi savo nuovoka, kiek ji jam galėjo 

padėti. Likimas — tai kryžkelė, ir baugu pasirinkti kelią; 

o šiai mažai būtybei jau pačioje gyvenimo pradžioje teko 

rinktis aklai. Vis dėlto jis ėjo pirmyn. Nors jo blauzdos 

ir atrodė plieninės, vaikas pradėjo pavargti. Jokio tako 

šioje lygumoje; jeigu koks ir buvo, sniegas jį užpustė. 

Intuityviai jis ėjo toliau į rytus. Aštrūs akmenys nugraužė 

jam kulnus. Dieną būtų galima matyti sniege raudonas 

kraujo dėmes. 

Vietovė jam buvo visai nepažįstama. Jis ėjo Portlendo 

plokščiakalniu iš pietų į šiaurę, o gauja, čia vaiką at- 

76

vedusi, reikia manyti, kirto jį iš vakarų į rytus, vengdama 

ką nors sutikti. 

Į Portlendą, kur laukė urka, toji gauja tikriausiai išplaukė 

žvejo ar kontrabandininko barka iš kokio nors 

Edžiskoumbo pakrantės punkto, pavyzdžiui, kad ir iš 

Sen-Ketrin-čepo arba iš Svonkrajaus, išsilaipino kur nors 

Vestono užtakyje ir vėl sėdo į laivą vienoje iš Estono 

įlankėlių. Si kryptis kryžmiškai kirtosi su tąja, kurios 

dabar laikėsi vaikas. Todėl jis ir nepažino vietovės. 

Portlendo plokščiakalnyje pasitaiko aukštų kūbrių, 

staigiai griūvančiais šlaitais pakrantėje ir statmenai nueinančiais 

į jūrą. Beklydinėdamas vaikas užkopė ant vienos 

tokios iškilusios viršūnės ir sustojo, tikėdamasis didesniame 

plote daugiau ką. pamatyti, stengdamasis ką 

nors įžiūrėti. Priešais jį visu akiračiu kabojo melzgana 

neperregima danga. Vaikas žiūrėjo įdėmiai, ir jo įtemptam 

žvilgsniui kai kas ėmė ryškėti. Toli vakaruose, lomos 

gilumoje, žemiau to tiršto melzganumo, kurį naktį 

galėjai palaikyti judančia padūmavusia uola, driekėsi ir 

sklaidėsi kažkokie juodi skutai, iškediję, vos vos regimi. 

Blausi neperregima danga— tai rūkas, juodi skutai — 

dūmai. Kur dūmai, ten ir žmogus. Vaikas leidosi ton pusėn. 

Bent kiek toliau jis pastebėjo nuokalnę ir jos papėdėje, 

tarp neaiškių, rūko gaubiamų uolų apybraižų, kažką 

panašaus į seklumą ar neriją, tikriausiai jungiančią 

akiratyje įžiūrimas lygumas su plokščiakalniu, kurį vaikas 

ką tik perkirto. Matyt, ten ir reikėjo eiti. 

Iš tikrųjų jis pasiekė Portlendo sąsmauką, Čes-Hilą, 

susidariusią nuo potvyninių sąnašų. 

Jis ėmė leistis žemyn. 

Šlaitas buvo staigus ir nepatogus. Vis dėlto leistis 

buvo žymiai lengviau, negu keberiotis uolomis, norint ištrūkti 

iš įlankos. Kopimą į kalną atperka pakalnė. Tada 

Jis korėsi, dabar ritosi kūlvirsčiom. 

77

Jis šokinėjo nuo uolos ant uolos, nepaisydamas, kad 

gali išsisukti koją ar nudardėti į neįžvelgiamą prarają. 

Kad susilaikytų nepaslydęs ant uolų ir ant ledo, jis kabinosi 

už ilgų dygiosios kryklės šakų ir europinio ulekso, 

kurių aštrūs dygliai smigo jam į pirštus. Kai kur šlaitas 

būdavo ne toks status, ir tada vaikas kiek atgaudavo kvapą, 

bet tuoj pat vėl naujas skardis — taip ir žiūrėk, kur 

žingsnį žengti. Leidžiantis į prarają, kiekvienas judesys 

— tai problemos sprendimas. Reikia būti vikriam, kitaip 

bematant rasi galą. Sias problemas vaikas sprendė, 

vadovaudamasis instinktu, kurio būtų galėjusi pavydėti 

beždžionė, o akrobatą jo menas būtų tiesiog sužavėjęs. 

Šlaitas buvo staigus ir ilgas. Tačiau vaikas jau buvo beveik 

apačioje. 

Pamažu artinosi akimirka, kada jis pasieks neaiškiai 

boluojančią sąsmauką. ' • 

Čia peršokdamas, čia šliauždamas nuo uolos ant uolos 

žemyn, vaikas kartkartėmis suklusdavo lyg baikšti 

stirna. Iš kažkur toli, kairėje, jo ausį pasiekdavo silpnas, 

pratisas gausmas, panašus į žemą rago balsą. Aukštai 

judėjo oras, o tas reiškinys pranašavo baisųjį šiaurės 

vėją, kuris trimituodamas skelbia savo atvykimą iš ašigalio. 

Tuo pačiu metu vaikas protarpiais pajusdavo, tartum 

jo kaktą, akis, skruostus paliestų šalti delnai. Tai 

buvo stambūs sniego kąsniai, iš pradžių minkštai skrieję 

ore, o paskui ėmę suktis sūkuriais. Artinosi sniego audra. 

Vaiką visą apsnigo. Daugiau kaip valandą šėlusi jūroje, 

sniego audra jau užgriebė ir krantą. Ji pamažu apėmė 

lygumas. Slinko įstrižai iš šiaurės vakarų Portlendo plokščiakalnio 

linkui.

ANTROJI KNYGA 

URKA JUROJE 

i 

NUO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMI DĖSNIAI 

Sniego audra jūroje — vienas iš nepažintų reiškinių. 

Tai neaiškiausias meteorologinis fenomenas pilna žodžio 

prasme. Rūkų ir pūgos mišinys, kuris ir mūsų laikais dar 

nėra pakankamai ištirtas. Užtat ir atsitinka tiek nelaimių. 

Linkstama visa tai aiškinti kaip vėjo ir bangų padarinį. 

Tuo tarpu ore yra kažkokia jėga, bet ne vėjas, ir 

vandenyje glūdi taip.pat kažkokia jėga, bet ne bangavimas. 

Ši jėga — ta pati ore ir vandenyje — tai išgaravimas. 

Oras ir vanduo — dvi skystos masės, beveik tapatingos: 

garai gali virsti skysčiu, o skystis — garais; todėl 

kvėpuoti ar gerti yra tas pat; pats išgaravimas yra skystas. 

Vėjas ir bangos tėra postūmiai, išgaravimas — srovė. 

Vėjas matomas debesų dėka, bangos — putų dėka, o išgaravimas 

nematomas. Tačiau kartas nuo karto jis praneša 

apie save: „aš čia". Šis „aš čia" yra perkūnija. 

Sniego audra — problema, analogiška „sausojo rūko" 

problemai. Jeigu kada nors pavyks išaiškinti esmę reiškinio, 

kurį ispanai vadina callina, o etiopiečiai — ąuobar, 

tikriausiai tai padaryti įgalins atidus magnetinio išlydžio 

savybių stebėjimas. 

7.9

Be šito, daugybė faktų lieka mums mįslė. Imkime kad 

ir vėjo greičio pasikeitimą; nuo trijų pėdų per sekundą 

audros metu jis pasiekia iki dviejų šimtų dvidešimt pėdų 

ir sąlygoja bangos aukštį nuo trijų colių ramioje jūroje 

iki trisdešimt šešių pėdų — audringoje; arba horizontali 

net škvalo metu vėjo kryptis leidžia suprasti, kaip milžiniška 

trisdešimties pėdų banga gali siekti pusantro tūkstančio 

pėdų ilgio; bet kodėl gi Ramiojo vandenyno bangos 

keturiskart aukštesnės prie Amerikos, negu prie Azijos 

krantų, t. y. aukštesnės vakaruose, negu rytuose? Kodėl 

Atlanto vandenyne pastebimas priešingas vyksmas? 

Kodėl aukščiausias vandens lygis pusiaujyje? Iš kur atsiranda 

vandenyne tie nevienodumai? Visus tuos klausimus 

gali išaiškinti tik magnetinančioji srovė, paimta 

drauge su žemės judėjimu ir dangaus kūnų trauka. 

Ar tik ne dėl šio paslaptingo sudėtinių jėgų poveikio 

kyla vėjo svyravimai: jis, lėkdamas, pavyzdžiui, per vakarus 

iš pietryčių į šiaurės rytus, staigiai sugrįžta tokiu 

pat dideliu lanku iš šiaurės rytų į pietryčius, ir tokiu būdu 

per trisdešimt šešias valandas apskrieja nepaprastą 

penkių šimtų šešiasdešimties laipsnių apskritimą, kaip 

tai atsitiko prieš prasidedant sniego audrai 1867 metų 

kovo 17? 

Australijoje audros metu bangos siekia iki aštuoniasdešimt 

pėdų aukščio; tai ašigalio poveikis. Vėtras šiose 

geografinėse platumose sukelia ne tiek atmosferos sluoksnių 

susimaišymas, kiek povandeninių elektros išlydžių 

trukmė; 1866 metais transatlantinio kabelio tiesimo darbai 

reguliariai kiekvieną parą būdavo sutrukdomi dviem 

valandom — nuo vidudienio iki antros — savotiškas 

grįžtamasis drugys. Nuo tam tikrų jėgų sudėties ir skaidymosi 

pareina atskiri fenomenai; jūreivis, norįs išvengti 

laivo sudužimo, turi į tai atsižvelgti, darydamas apskaičiavimus. 

Tą dieną, kada laivininkystė nebesivadovaus 

atgyvenusiomis taisyklėmis, o taps tiksliuoju mokslu; kada 

bus stengiamasi sužinoti, kodėl, pavyzdžiui, mūsų 

80

srityse šilti vėjai kartais pučia iš šiaurės, o šalti— iš pietų; 

kada žmonės supras, jog vandens temperatūros kritimas 

proporcingas vandenyno gyliui; kada kiekvienam 

bus aišku, jog žemės rutulys — tai didžiulis poliarizuotas 

magnetas beribėje erdvėje su dviem ašimis — sukimosi 

ašimi ir magnetine ašimi, susikertančiomis žemės 

centre, ir'jog magneto poliai sukasi aplink geografinius 

polius; kada tie, kurie stato savo gyvybę pavojun, sutiks 

ja rizikuoti, tik apsiginklavę mokslo žiniomis; kada stichijos 

nepastovumas bus ištirtas; kada kapitonas bus meteorologu, 

o locmanas — chemiku,— tiktai tada bus galima 

išvengti katastrofų. Jūra — tokia pat magnetinė stichija, 

kaip ir vandens stichija; ištisas neištirtų jėgų vandenynas 

vilnija bangų vandenyne, kitaip sakant, teka 

pasroviui. Matyti jūroje tik vandens masę, vadinasi, visai 

jos nematyti; jūroje vyksta fluido tekėjimas ten ir 

atgal, taip kaip vandens potvyniai ir atoslūgiai; traukos 

dėsniai, galimas daiktas, ją labiau veikia, negu uraganai; 

molekulinis sankabumas, pasireiškiąs, be kitų fenomenų, 

kapiliarine trauka, mūsų akimis labai nežymia, vandenyje 

įgauna grandiozinį mastą priklausomai nuo jo platybių, 

ir išlydžių bangos čia padeda oro ir vandens bangoms, 

čia, priešingai, joms trukdo. Kas nepažįsta elektros 

dėsnių, tas nepažįsta ir hidraulikos dėsnių, nes viena ir kita 

glaudžiai susiję. Tiesa, nėra sunkesnės ir mažiau ištirtos 

mokslo srities: ji tiek pat artima empirizmui, kiek astronomija—-astrologijai. 

Tačiau be šito mokslo neįmanoma 

laivininkystė. 

O dabar grįžkime prie mūsų pasakojimo. 

Iš daugelio jūros reiškinių pats baisiausias — sniego 

audra. Sniego audra — išimtinai magnetinė. Ji, kaip ir 

šiaurės pašvaistė, yra ašigalio padarinys; ir šis rūkas, ir 

ši šviesa — vis susiję su ašigaliu; sniego dribsniuose, kaip 

ir pašvaistės stulpuose, akivaizdžiai veikia magnetinė 

srovė. 

Žmogus, kuris juokiasi 

81

Sniego audros — • tai jūros nervinės krizės ir kliedesio 

priepuoliai. Jūrą irgi kankina migrenos. Audras galima 

palyginti su ligomis. Vienos jų — mirtinos, kitos — ne; 

nuo vienų pasveikstama, nuo kitų — ne; sniego pūga pa-* 

prastai laikoma mirtina liga. Vienas iš Magelano locmanų, 

Charabicha, pavadino ją ,,debesiu, išlindusiu iš kairiojo 

velnio šono" (una nube salida del molo lado del 

diabolo). 

Siurkufas sakydavo: „Tokia audra tai kaip cholera." 

Senovėje ispanų jūrininkai tokią pūgą vadindavo la 

nevada, kai dribdavo sniego kąsniai, ir la helada, kai 

krisdavo kruša. Jų žodžiais tariant, iš dangaus drauge 

su sniegu krisdavę ir šikšnosparniai. 

Sniego audros būdingos ašigalių juostoms. Tačiau kartais 

jos atslenka ir į mūsų klimato juostą, teisingiau būtų 

pasakius, griūte užgriūna,— tiek šitie oro negandai 

pridaro žalos. 

„Matutina", kaip jau matėme, palikusi Portlendą, 

ryžtingai leidosi į tą didžiai pavojingą naktinę kelionę, 

nepaisydama besiartinančios audros. Su tragiška narsa 

išplaukė ji pasitikti grėsmės. Bet, pabrėžiame, ji buvo 

apie tai įspėta. 

II 

SILUETAI IŠRYŠKĖJA 

Kol urka tebebuvo Portlendo įlankoje, jūra atrodė rami, 

beveik nebangavo. Vanduo, tiesa, patamsėjo, bet danguje 

dar vis buvo šviesu. Vėjas vos išpūtė bures. Urka 

stengėsi laikytis arčiau uolos, kuri jai buvo gera priedanga. 

Mažoje biskajiškoje feliugoje žmonių buvo dešimt: 

trys jūreiviai ir septyni keleiviai, jų tarpe dvi moterys. 

82

Atviroje jūroje — ten sambrėškyje daug šviesiau — visi 

dabar buvo aiškiai įžiūrimi. Beje, niekas nebesislėpė, nebesivaržė, 

visi vėl pasijuto laisvai, garsiai kalbėjosi, nebedangstė 

veidų: išvykimas jiems buvo išvadavimas. 

Krito į akis tų žmonių margumas. Apie moterų amžių 

sunku spręsti: klajokliškas gyvenimas be laiko susendina, 

o skurdas įrėžia raukšles. Viena moteris buvo baske; 

antroji — su stambiu rožančiumi — airė. Jos atrodė abejingos 

kaip ir visi skurdžiai. Užlipusios ant denio, jos 

tuoj sutūpė greta ant dėdžių, prie stiebo. Jos šnekučiavosi; 

airių ir baskų kalbos, kaip jau sakėme, giminingos. 

Baskės plaukai kvepėjo svogūnu ir baziliku. Urkos savininkas 

buvo baskas iš Gipuskos; vienas jūreivis baskas 

iš šiapus Pirėnų, kitas — iš anapus, t. y. abu tos pačios 

tautybės, nors pirmasis buvo prancūzas, antrasis —- ispanas. 

Baskai nepripažįsta oficialiosios tėvynės. Mi madre 

se llama montaita (kalva — mano motinos vardas), sakydavo 

mulų varovas Salareus. 

Iš penkių vyrų, kurie plaukė kartu su moterimis, vienas 

buvo prancūzas iš Langedoko, antras — prancūzas 

provansietis, trečias — genujietis, senis, užsimaukšlinęs 

sombrero, kuriame nebuvo skylės pypkei, atrodė esąs 

vokietis, penktasis — jų vadas — buvo baskas iš žemų, 

smėlėtų Biskarosos lygumų. Tai jis, tą akimirką, kai 

vaikas buvo belipąs į urką, užkulniu nuspyrė lentą į 

jūrą. Sis tvirto sudėjimo, staigių, greitų judesių vyriškis, 

apsivilkęs, kaip prisimenate, skarmalais, kurie raibuliavo 

aukso apvadais, žibučiais, nenustygo vietoje: jis čia 

pasilenkdavo, čia atsitiesdavo, zujo iš vieno laivo galo į 

kitą, tarytum nerimaudamas dėl to, ką tik padarė, ir dėl 

to, kas turės įvykti. 

Gaujos galva, urkos savininkas ir du jūreiviai-—visi 

keturi baskai — kalbėjosi čia baskiškai, čia ispaniškai, 

čia prancūziškai: tos trys kalbos vienodai paplitusios ir 

šiapus, ir anapus Pirėnų kalnų. Beje, visi, išskyrus moteris, 

šiaip taip kalbėjo prancūzų kalba, kuri sudarė 

33

jų gaujos žargono pagrindą. Tuo laikotarpiu jau pastebimas 

tautų linkimas į prancūzų kalbą, kaip tarpinę tarp 

šiaurės kalbų, kur pernelyg vyrauja priebalsiai, ir pietų 

kalbų, kur pernelyg vyrauja balsiai. Europoje prancūziškai 

kalbėdavo pirkliai, o taip pat ir vagys. Daugelis 

tikriausiai žino, kad Londono vagis Džibis suprasdavo 

Kartušą. 

Urka, greitas burlaivis, skriejo pirmyn, tačiau dešimt 

keleivių, be to, dar jų bagažas, buvo per sunkus krovinys 

tokiam nedidelės talpos laiviūkščiui. 

Tai, kad gauja bėgo šiuo laivu, anaiptol nereiškė, jog 

ekipažas irgi priklausė tai pačiai gaujai. Užteko, kad urkos 

savininkas ir gaujos galva abudu būtų vascongado. 

Padėti vienas kitam — tai kiekvieno, be išimties, basko 

pareiga. Baskas, kaip jau sakėme, nelaiko savęs nei ispanu, 

nei prancūzu, jis yra baskas ir visada bei visur 

turi padėti savo žemiečiui. Tokia brolybė nuo seno įsigalėjusi 

Pirėnuose. 

Tol, kol urka plaukė įlankos vandenyse, dangus, nors 

ir apniukęs, atrodo, nekėlė bėgliams nerimo. Jie gelbėjosi, 

bėgo nuo persekiojimo ir buvo nežabotai linksmi. 

Vienas kvatojo, kitas dainavo. Juokas buvo šaižus, bet 

laisvas, daina — nuvalkiota, bet nerūpestinga. 

Langedokietis šaukė: caougagno. Narbonos tarme tuo 

žodžiu išreiškiamas didžiausias pasitenkinimas. Kilęs iš 

Griuisano, pajūrio kaimelio, kuris šliejasi prie šiaurinio 

Klapo šlaito, niekad nebuvęs tolimajame plaukiojime, jis 

buvo greičiau žvejys, negu jūreivis, įpratęs irstytis laiveliu 

po nedidelį Bažo ežerą ir traukti pilną valksmą žuvies 

ant druskingojo Sent-Liusi smėlio. Jo genties žmonės 

dėvi raudonas megztas kepuraites, žegnojasi kažkaip 

ypatingai, ispanišku papročiu sudedami pirštus, geria vyną 

iš ožio kailio, švariai iki kaulo nugraužia kumpį, burnodami 

prieš dievą klaupiasi ant kelių, o maldą į savo 

šventąjį palydi grasinimu: „Didis šventasai, išklausyk ma-

no prašymą, o jei ne — aš tau paleisiu akmeniu į galvą" 

(ou te feg' un pic). 

Prireikus langedokietis galėjo patalkininkauti ekipažui. 

Provansietis kambuze durpėmis kurstė ugnį po ketaus 

katilu, kuriame virė sriuba. 

Sriuba buvo tam tikra rūšis ,,pučerotik vietoje žuvies 

virė mėsa; provansietis mėtė į katilą stambius pilkuosius 

žirnius, gabalėliais supiaustytus lašinius ir raudonųjų 

pipirų ankštis — tie pipirai buvo bouillabaisse 1 mėgėjo 

nuolaida olla po d rida 2 mėgėjams. Salia pūpsojo atrištas 

maišas su produktais. Viršum provansiečio galvos, kambuzo 

palubėje, ant kablio lingavo uždegtas metalinis žibintas 

su žėručio stiklais. Salimais, ant kito kablio, sūpavosi 

tulžys, kuris atstojo vėtrungę. Buvo toks liaudies 

prietaras, kad negyvas tulžys, pakabintas už snapo, visada 

pasisukąs krūtine į tą pusę, iš kur pučia vėjas. 

Prižiūrėdamas viralą, provansietis kartas nuo karto 

pridėdavo prie burnos gertuvės kaklelį ir siurbtelėdavo 

gurkšnį degtinės. Gertuvė buvo plati, paplokščia, apipįnta 

karklais, su ašelėmis: tokios gertuvės kabėdavo ant diržo 

prie šono ir buvo vadinamos juosmeninėmis gertuvėmis. 

Siurbčiodamas degtinę, provansietis niūniavo sau po 

nosimi kažkokį posmą vienos iš tų kaimiškų dainelių, kurių 

turinys visai paprastutis: duburiuotas kelias, gyvatvorė; 

leidžiasi saulė, pro krūmokšnio tarpą, pievoje, matyti 

nutįsęs vežėčių ir arklio šešėlis, viršum gyvatvorės 

pasirodo ir pranyksta šakės su pasmeigta šieno gabana. 

Dainai kažin ko ir nereikia. 

Išvykimas sukelia žmogui palengvėjimą arba liūdesį, 

žiūrint, ką jis tuo metu pergyvena ir galvoja. Urkoje visi 

atrodė smagiai nusiteikę, išskyrus vieną, seniausią iš 

2 

1 

Provanso žuvienė. 

Karšta mišrainė — tautinis ispanų patiekalas. 

85

gaujos, žmogų su sombrero, kuriame nebuvo skylės 

pypkei. 

Sis senis greičiausiai buvo vokietis, nors iš veido to 

nepasakytum •— esti tokių neišraiškingų veidų, kur išnykę 

tautybės bruožai; jis buvo praplikęs ir toks rimtas, 

jog plikė atrodė kaip tonsūra. Kiekvieną kartą, praeidamas 

pro dievo motinos statulėlę laivo priekyje, jis kilstelėdavo 

savo fetrinę skrybėlę, ir tada ant jo makaulės 

pasirodydavo išsipūtusios senatviškos venos. Jis buvo susisupęs 

duksliu apsiaustu iš rudos Dorčesterio maržos, 

smarkiai nunešiotu ir suplyšusiu, kuriam prasiskleidus 

matėsi durtinys, siauras, prigulęs prie kūno ir užsegiotas 

iki pat kaklo kaip sutana. Kasdienės maldos įpročiu jo 

rankos savaime susikryžiuodavo ant krūtinės. Jis buvo, 

kaip sakoma, mirtinai išblyškęs; fizionomija atspindi 

žmogaus vidų, ir klaidinga manyti, kad mintis bespalvė. 

Si fizionomija aiškiai buvo paviršius keistos dvasinės būsenos, 

atstojamoji prieštaringų komponentinių jėgų, kurių 

vienos traukia į gera, kitos — į bloga, o stebėtojui atsiskleidžia, 

kad čia būtybė, galinti nupulti žemiau tigro 

arba iškilti viršum paprasto žmogaus. Tokių sielos chaosų 

pasitaiko. Siame veide buvo kažkas neįskaitoma. Jo paslaptis 

siekė iki abstraktumo. Atrodė, kad šiam žmogui 

buvo pažįstamas ir mėgavimasis blogiu, iš anksto apskaičiuotu, 

ir po to sekančia tuštuma. 

Jo abejingumą, gal tik išviršinį, ženklino dvigubo suakmenėjimo 

žymė: suakmenėjusi budelio širdis ir suakmenėjęs 

mandarino protas. Galėjai tvirtinti, kad jam 

viskas įmanoma, net susijaudinimas, nes pabaisa taip pat 

savotiška tobulybė. Kiekvienas mokslininkas kiek primena 

lavoną, o šis žmogus buvo mokslininkas. Iš pirmo 

žvilgsnio krito į akis tas jo mokytumas; apie tai bylojo jo 

judesiai ir apsiausto klostės. Judrios raukšlės šio poligloto 

veide kartais subėgdavo į grimasą, kuri nesiderino 

su akmeniniais bruožais. Beje, tas veidas buvo rūstus. Be 

veidmainystės ir be cinizmo. Tragiško mąstytojo veidas, 

86

žmogaus, kurį nusikaltimas privertė susimąstyti. Iš po 

sutrauktų bandito antakių žvelgė arkivyskupo žvilgsnis. 

Reti pašarmoję plaukai ties smilkiniais buvo baltutėliai. 

Jautei, kad tai krikščionis, iki kaulų persiėmęs turko fatalizmu. 

Sausgėla išsukiojo jo liesus kaulėtus pirštus. 

Aukštas, tiesus it kartis, jis atrodė juokingai, vaikščiojo 

kaip jūrininkas. Į nieką nežiūrėdamas, rūškanas, kupinas 

įsitikinimo, jis iš lėto žingsniavo po denį. Jo vyzdžių 

gelmėse sustingo vos pagaunamas atspindys sielos, atidžiai 

žvelgiančios į tamsybes ir kankinamos sąžinės 

balso. 

Kartas nuo karto gaujos galva, žmogus šiurkštus ir 

ūmus, kuris vis siuvo po laivą, pribėgdamas kažką pašnabždėdavo 

jam į ausį. Senis pritariamai linktelėdavo 

galvą. Atrodė, žaibas tariasi su naktimi. 

III 

SUNERIMĘ 2 M O NĖS NERAMIOJE JUROJE 

Du žmonės laive buvo susirūpinę — tai senis ir urkos 

savininkas, kurio nereikia painioti su gaujos galva; savininkas 

nerimo dėl jūros, senis dėl dangaus. Vienas nenuleido 

žvilgsnio nuo bangų, antrasis visą savo dėmesį sukaupė 

į debesis. Savininkui rūpėjo, kokia bus jūra; seniui, 

atrodo, kėlė įtarimą zenitas. Jis įdėmiai stebėjo 

žvaigždes pro kiekvieną debesų properšą. 

Buvo tas metas, kada dar šviesoka, o jau vakarėje 

prieblandoje viena po kitos ima žiebtis žvaigždės. 

Horizontas atrodė neįprastai. Rūkas jį gaubė nevienodai. 

Ties krantu buvo tirščiau ūkanų, viršum jūros-— 

daugiau debesų. 

Dar prieš išplaukiant iš Portlendo įlankos, urkos savininkas, 

pamatęs, kokios bangos, tučtuojau kuo rūpes-

tingiausiai patikrino visą takelažą. Nelaukdamas, kada 

laivas aplenks kyšulį, apžiūrėjo špic-sarveną ir įsitikino, 

kad apatinių vantų sąranga visiškoje tvarkoje ir tvirtai 

laiko maršo puting-vantus — atsargumas jūreivio, numatančio, 

kad reikės išvystyti didžiausią greitį. 

Urkos priekis — tai reikia laikyti trūkumu — per pusę 

varos 1 buvo giliau nugrimzdęs už vairagalį. 

Laivo savininkas kas valandėlę vaikščiojo nuo busolės 

prie azimutinio kompaso, vizuodamas pro abu dioptrus į 

kranto objektus, kad nustatytų rumbą, kuriam atitiko 

tie objektai. Iš pradžių pasirodė besąs beidevindas, ir laivo 

savininkas neatrodė nepatenkintas, nors laivas penkiais 

punktais buvo nukrypęs nuo kurso. Jis pats, kada 

tik galėdamas, vis stovėjo prie rumpelio, matyt, nesitikėdamas, 

jog kas kitas galės vairuodamas išgauti didžiausią 

plaukimo greitį. 

Kadangi skirtumas tarp tikrojo ir tariamojo rumbo yra 

juo didesnis, juo greičiau plaukia laivas, tai atrodė, kad 

urka skrieja didesniu kampu vėjo krypties linkui, negu 

buvo iš tiesų. Urka plaukė ne bakštagu ir ne beidevindu, 

bet nustatyti tikrąjį rumbą galima tik tada, kai vėjas pučia 

į vairagalį. Jeigu debesyse pastebimos ilgos dryžės, 

sueinančios į vieną kurį nors tašką horizonte, tai šis 

taškas ir yra vieta, iš kur pučia vėjas. Bet tą vakarą pūtė 

keli vėjai, vėjo rumbas svyravo, ir todėl urkos savininkas 

nebuvo tikras, ar kursas teisingas. 

Jis vairavo atsargiai ir tuo pat metu drąsiai, kaitaliojo 

brasus, stebėjo visus staigius nukrypimus nuo kurso, 

stengėsi jų išvengti, sekė dreifą, pastebėdavo menkiausius 

rumpelio trūkčiojimus, neišleido iš akių nė vienos judėjimo 

aplinkybės, greičio nevienodumo, padūkusių vėjų; 

visą laiką, kad ko neatsitiktu, laikėsi tam tikru atstumu 

nuo kranto, pagal kurį plaukė laivas; atsimindamas, kad 

kelioninis kompasas mažas ir kad busolės rodomas vėjo 

88 

1 

Vara — matas Ispanijoje.

umbas abejotinas, jis ypač stengėsi, kad kampas, kurį 

sudarė vėtrungė su kiliu, būtų didesnis už burių prasiskėtimo 

kampą. Jo akys, be paliovos įsmeigtos į vandenį, 

tyrė visus bangų pasikeitimus. 

Vis dėlto vieną kartą jis pakėlė akis į dangų, stengdamasis 

surasti tris žvaigždes didžiajame Oriono ūke; tos 

trys žvaigždės vadinosi Trys karaliai, o senovės ispanų 

locmanų sena patarlė sako: Kas mato Tris karalius, tam 

nebe toli iki išganytojo. 

Kaip tik tą akimirką, kai laivo savininkas pakėlė akis 

į dangų, kitame urkos gale pasigirdo senio murmėjimas: 

— Nematyt nei Kelrodės žvaigždės, nei Antareso, nors 

ji šviečia raudonai. Jokios žvaigždelės. 

Kitiems bėgliams niekas nerūpėjo. 

Tačiau praėjus pirmajam džiaugsmo antplūdžiui, čaižus 

ledinis vėjas priminė žmonėms, kad jie jūroje, ir dar 

sausio mėnesį. Kajutėje sutilpti buvo neįmanoma: per 

maža, be to, užversta bagažais ir pundais. Bagažas — keleivių, 

pundai — ekipažo, nes urka buvo ne pramoginių 

kelionių laivas, o vežiojo kontrabandą. Keleiviams teko 

pasitenkinti deniu; tokie klajokliai nereiklūs. Įpratę gyventi 

po atviru dangumi, valkatos nesuka galvos dėl nakvynės; 

žvaigždelė jų draugužė, o šaltis užmigdo giliu, kurtais 

ir amžinu miegu. 

Beje, šią naktį, kaip jau sakėme, žvaigždžių nesimatė. 

Langedokietis ir genujietis, laukdami vakarienės, susirangė 

šalia moterų, prie stiebo, po brezentais, kuriuos 

jiems numetė jūreiviai. 

Praplikęs senis vis tebestovėjo laivo priekyje, nejudėdamas, 

tarsi nejustų šalčio. 

Urkos savininkas, nepasitraukdamas nuo rumpelio, 

riktelėjo gerkliniu balsu kaip Amerikos paukštis, vadinamas 

šaukliu; išgirdęs tą šūktelėjimą, priėjo gaujos galva, 

ir savininkas kreipėsi į jį: Etcheco jauna. Sie du baskiški 

žodžiai, kurie reiškia „kalnų artojau", senųjų kan- 

89

tabrų palikuonių naudojami kaip iškilminga įžanga pokalbiui, 

kuris turi būti su dėmesiu išklausytas. 

Tada savininkas parodė pirštu gaujos galvai senį ir toliau 

kalbėjosi ispaniškai, nelabai taisyklingai, kaip kalba 

kalniečiai. Štai klausimai ir atsakymai: 

— Etcheco jauna, que es este hombre 1 ? 

— Un hombre. 

— Que lenguas habla? 

— Todas. 

— Que cosas sabe? 

— Todas. 

•— Qual pa'is! 

— Ningun, y todos. 

— Qual Dios? 

— Dios. 

— Como Ie llamas? 

— EI Tonto. 

— Como dices que le llamas? 

— EI Sabio. 

— En vuestre tropą, que esta? 

— Esta lo que esta. 

— EI gefe? 

— No. 

— Pues, que esta? 

— La alma. 

1 — Kalnų artojau, kas šis per žmogus? 

— Žmogus. 

— Kokiomis kalbomis jis kalba? 

— Visomis. 

•— Ką jis žino? 

— Viską. 

-— Kuris kraštas jo tėvynė? 

— Joks ir visi. 

— Kas yra jo dievas? 

— Dievas. 

— Kaip tu jį vadini? 

— Bepročiu-

Gaujos galva ir laivo savininkas Išsiskyrė, kiekvienas 

vėl paskendo savo mintyse, o po kurio laiko „Matutina" 

išplaukė iš įlankos. 

Atviroje jūroje laivą pradėjo smarkiai supti. 

Putų properšose vanduo atrodė kažkoks glitus. Vakaro 

prietėmy bangų keterų aiškiai nebesimatė, ir susidarė 

įspūdis, jog aplinkui klakso tulžies klanai. Čia vienur, čia 

kitur atriedėdavo didžiulė priplota vilnis, tarytum suskilinėjusi 

ir žvaigždėta kaip akmeniu įdaužtas stiklas. Pačiame 

žvaigždučių viduryje, besisukančiame verpete, mirgėdavo 

žaltvykslė, labai panaši į tą vylingą dingusios 

šviesos atšvaitą, spindintį pelėdos vyzdžiuose. 

„Matutina" išdidžiai ir drąsiai praplaukė pavojingai 

raibuliuojantį Čamburo seklumos ruožą. Čamburo sekluma— 

nematoma kliūtis, užstojanti išėjimą iš Portlendo 

reido, atrodo ne kaip užtvara, o kaip amfiteatras. Smėlio 

cirkas po vandeniu, pakopos, susidariusios nuo bangavimo, 

apvali ir simetriška arena, aukšta kaip Jungfrau, tik 

nugrimzdusi jūros dugne, tikras koliziejus vandenyne, 

iškyląs narui prieš akis kaip vaiskus regėjimas gelmėse,— 

štai kokia yra toji Čamburo sekluma; ten grumiasi hidros, 

ten galynėjasi leviatanai; ten, kaip byloja padavimai, 

milžiniško piltuvo dugne guli grobiai laivų, kuriuos 

sulaikė ir paskandino milžinas voras Krakenas, kitaip dar 

vadinamas „žuvimi-kalnu". Tokia yra šiurpi jūros paslaptis. 

Si pamėkliška, žmogui nežinoma tikrovė pasireiškia 

jūros paviršiuje lengvu ribuliavimu. 

•— Kaip, pakartok, tu jį vadini? 

— Išminčium. 

— Kas jis toks yra jūsų gaujoje? 

—- Tas, kas yra. 

— Vadas? 

— Ne. 

•— Tad kas gi jis per vienas? 

— Siela. 

91

Devynioliktajame amžiuje Čamburo sekluma beveik 

išnyko. Neseniai pastatytas bangolaužis, bangų mūšos 

padedamas, apvertė ir sutrupino šį aukštą povandeninį 

statinį, panašiai kaip užtvanka, 1760 metais pastatyta ties 

Kruaziku, per ketvirtį valandos pakeitė jūros potvynius 

ir atoslūgius. O juk potvyniai ir atoslūgiai — amžini. Bet 

amžinybė paklūsta žmogui labiau, negu manoma. 

IV 

PASIRODO DEBESIS, NEPANAŠUS Į KITUS 

Senis, kurį gaujos galva iš pradžių pavadino Bepročiu, 

o paskui Išminčium, nė per žingsnį nepasitraukė iš 

laivo priekio. Praplaukus Čamburo seklumą, jo dėmesys 

pasidalijo tarp dangaus ir vandenyno. Jis čia pakeldavo 

akis, čia vėl nuleisdavo; ypač įdėmiai jis tyrė šiaurės 

rytus. 

Laivo savininkas perdavė rumpelį vienam iš jūreivių, 

peržengė lynų dėžės liuką, perėjo škafutą ir atsidūrė ant 

bako. 

Jis prisiartino prie senio, bet ne iš priekio. Sustojo 

per žingsnį užpakalyje, prispaudęs. prie šonų alkūnes, 

išskėtęs rankas, galvą palenkęs ant peties, išplėtęs akis, 

pakėlęs antakius, šypsodamasis vienu lūpų kampučiu kaip 

žmogus, pagautas smalsumo, sumišusio su ironija ir pagarbos 

jausmu. 

Senis, gal dėl to, kad buvo įpratęs kartkartėmis kalbėtis 

pats su savimi, o gal dėl to, kad tas kažkas, kurį 

jautė stovint užpakalyje, paskatino jį kalbėti, ėmė balsu 

samprotauti, stebėdamas erdvę. 

— Dienovidinį, nuo kurio apskaičiuojamas šviesulio 

tekėjimas, mūsų amžiuje žymi keturios žvaigždės: Šiau- 

92

inė, Kasiopėja, Andromedos Alfa ir Algenibo žvaigždė, 

kuri yra Pegaso žvaigždyne. Bet nė vienos iš jų nematyt. 

Neaiškūs, vos girdimi žodžiai sekė vienas po kito mechaniškai, 

lyg tariami visai nesąmoningai. Jie plaukė iš 

jo burnos ir čia pat sklaidėsi. Monologas — tai dvasinės, 

viduje degančios ugnies dūmai. 

Laivo savininkas jį pertraukė: 

— Senjore... 

Senis, matyt, priekurtis ir, be to, dar labai susimąstęs, 

postringavo toliau: 

•— Per maža žvaigždžių ir per daug vėjo. Jis vis kaitalioja 

savo kryptį ir metasi į krantą. Metasi statmenai. 

Tai dėl to, kad sausumoje šilčiau, negu jūroje. Oras ten 

lengvesnis. Šaltas ir sunkus jūros vėjas veržiasi sausumon 

ir išstumia šiltą orą. Štai kodėl dideliame aukštyje 

vėjai pučia į žemę iš visų pusių. Reikėtų daryti ilgus halsus 

tarp apskaičiuotos lygiagretės ir spėjamos lygiagretės. 

Kai stebima platuma nukrypsta nuo spėjamos platumos 

ne daugiau kaip tris minutes per kiekvieną dešimt lje ir 

ne daugiau kaip keturias minutes per kiekvieną dvidešimt 

lje,— kursas teisingas. 

Laivo savininkas nusilenkė, bet senis ir dabar jo nepastebėjo. 

Šis žmogus, vilkįs bene Oksfordo ar Getingeno 

universiteto mantija, stovėjo nejudėdamas, vis toks pat 

atšiauriai išdidus. Jis stebėjo jūrą kaip žinovas, gerai pažįstąs 

vandens stichiją ir žmones. Jis tyrė bangas tokiu 

žvilgsniu, tartum ketintų įsijungti į jų triukšmingą pokalbį 

ir kažką joms pranešti. Jis buvo panašus ir į magistrą, 

ir į augurą. Jis atrodė kaip gelmių tyrinėtojas. 

Senis toliau tęsė savo monologą, gal būt, tikėdamasis, 

kad kas nors jį išgirs. 

— Galima būtų grumtis, jeigu turėtumėm ne rumpelį, 

o šturvalą. Plaukiant keturių lje greičiu per valandą, trisdešimt 

svarų jėga, veikianti šturvalą, gali duoti tris šimtus 

tūkstančių svarų galingumo norima kryptimi. Ir dar

daugiau, nes kai kuriais atvejais pavyksta išgauti du apsisukimus 

viršaus. 

Laivo savininkas nusilenkė antrukart ir tarė: 

— Senjore... 

Senis įdėmiai pasižiūrėjo į jį. Jis pakreipė tik galvą, 

pats visai nepajudėdamas. 

— Vadinkit mane daktaru. 

— Senjore daktare, aš esu laivo savininkas. 

— Gerai,— atsakė „daktaras". 

Daktaras — nuo šiol mes jį taip ir vadinsime,— atrodo, 

sutiko pradėti pokalbį: 

— Laivininke, ar turi anglišką oktantą? 

— Ne/ 

— Be angliško oktanto tu negali nustatyti aukščio 

nei iš užpakalio, nei iš priekio. 

— Baskai,— atkirto laivo savininkas,— nustatydavo 

aukštį dar tada, kai anglų nebuvo. 

— Per daug nepasitikėk olofejum. 

— Aš sulaikau greitį, kai reikia. 

— Ar išmatavai laivo greitį? - 

— Taip. 

— Kada? 

— Ką tik. 

— Kuo? 

— Lagu. 

— Ar apžiūrėjai medinį lago sektorių? 

— Taip. 

— Ar smėlio laikrodis teisingai rodo savąsias trisdešimt 

sekundžių? 

— Taip. 

— Ar esi tikras, kad nuo smėlio trynimosi nepadidėjo 

plyšys tarp dviejų indelių? 

— Taip. 

— Ar patikrinai smėlio laikrodį muškietos kulka, pakabinta... 

n

— Ant lygaus siūlo, susukto iš mirkytų kanapių pluošto? 

Žinoma. 

— Gerai išvaškavai siūlą, kad jis neišsitemptų? 

— Taip. 

— O ar lagą patikrinai? 

-— Aš patikrinau smėlio laikrodį muškietos kulka, o 

lagą — patrankos sviediniu. 

— Kokio diametro tasai tavo sviedinys? 

— Vienos pėdos. 

— Pakankamai sunkus. 

-— Tai senovinis sviedinys nuo mūsų senosios karinės 

urkos „Kas de Pargran". 

— Ji priklausė Armadai? 

— Taip. 

— Kuri turėjo šešis šimtus karių, penkiasdešimt jūreivių 

ir dvidešimt penkias patrankas? 

—- Apie tai žino juos paskandinusi jūra. 

—- O kaip tu nustatei vandens smūgio jėgą į sviedinį? 

— Vokišku bezmėnu. 

— Ar apskaičiavai bangos spaudimą į lyną, prie kurio 

pririštas sviedinys? 

— Taip. 

— Na ir ką gavai? 

— Vandens smūgio jėga buvo šimtas septyniasdešimt, 

svarų. 

— Vadinasi, laivas per valandą padaro keturias prancūziškas 

mylias? 

— Arba tris olandiškas. 

— Bet tai tik rodo, kad plaukimo greitis didesnis už 

srovės greitį. 

— Žinoma. 

— Kur tu plauki? 

— Į vieną man žinomą užtakį tarp Lojolos ir San- 

Sebastijano. 

— Pasistenk greičiau pasiekti to užtakio lygiagretę. 

95

— Taip. Reikia stengtis, kiek galima, nenukrypti į 

šalį. 

— Saugokis vėjų ir srovių. Vėjai pasmarkina sroves. 

•— Traidores! 1 

— Nesiplūsk. Jūra girdi. Nieko neužgauliok. Tavo . 

darbas — stebėti. 

— Aš stebėjau ir stebiu. Siuo metu vėjas pučia priešais 

kylančiam potvyniui, bet netrukus, kai tik prasidės 

atoslūgis, vėjas pūs viena su juo kryptimi, ir mes skriesime 

kaip strėlė. 

— Žemėlapį turi? 

— Ne. Sios jūros neturiu. 

— Vadinasi, plauki akiplotu? 

-— Ne. Turiu busolę. 

— Busolė •— viena akis, žemėlapis —• antra. 

— Ir vienakis mato. 

-— Kaip išmatuoji kampą, kurį sudaro laivo kursas 

su kiliu? 

— Aš turiu azimutinį kompasą, be to, pasikliauju 

nuovoka. 

— Nuovoka — geras dalykas, bet žinojimas — dar geresnis. 

— Kristofas 2 pasikliaudavo nuovoka. 

— Kai kyla audra ir kompaso rodyklė blaškosi kaip 

patrakusi, tada nebežinai, už kokio vėjo nusitverti, ir galiausiai 

prarandi bet kokią kryptį. Asilas su žemėlapiu 

protingesnis už spėjiką su jo orakulu. 

— Bet vėjas dar nepranašauja audros, ir nėra ko 

nuogąstauti. 

— Laivai — musės jūros voratinklyje. 

— Siuo metu nei bangos, nei vėjas nepavojingi. 

— Juodi taškeliai, besisupą ant vilnies,— štai kas yra 

žmonės vandenyne. 

96 

1 Išdavikai (isp.). 

2 Kolumbas.

— Nenumatau, kad kas bloga atsitiktų šią naktį. 

— Gali kilti tokia maišatis, kad tu ir galvos sveikos 

neišneši. 

— Kol kas viskas gerai. 

Daktaro žvilgsnis įsmigo į šiaurės rytus. 

Laivo savininkas kalbėjo toliau: 

-— Kad tik pasiektumėm Gaskonės įlanką, ir aš atsakau 

už viską. O, duodu galvą, ten aš kaip namie. Iki 

panagių pažįstu savo Gaskonės įlanką. Nors toji gelda 

dažnai niršta, bet aš žinau, kur koks gylis, koks dugnas: 

prie San-Kiprijano — dumblas; prie Sisarkos — kiaukutai, 

ties Penjasu — smėlys, ties Buko-de-Mimisana — 

žvirgždas; aš žinau ten kiekvieną akmenėlį, kokios jis 

spalvos. 

Laivo savininkas nutilo: daktaras jo nebeklausė. 

Jis tiriamai žvelgė į šiaurės rytus. Saitas daktaro veidas 

nepaprastai pasikeitė. 

Iš jo padvelkė toks išgąstis, koks gali dvelkti tik iš 

akmeninės kaukės. , 

— Pagaliau!—pratarė daktaras. 

Apvalūs, visai kaip pelėdos vyzdžiai plėtėsi iš siaubo, 

žiūrėdami į vieną tašką erdvėje. 

Jis pridūrė: 

— Teisingai. Aš su tuo sutinku. - - 

Laivo savininkas spoksojo į jį. 

Daktaras, kreipdamasis lyg į save, lyg į kažką jūros 

gelmėse, tarė: 

— Aš sakau: taip. 

Jis nutilo, išplėstomis akimis dar dėmesingiau įsižiūrėdamas 

į tai, ką matė, paskui pratarė: 

— Atslenka iš toli, bet žino, ką daro. 

Viena dangaus erdvės atkarpa, priešinga saulėlydžiui, 

prikausčiusi daktaro žvilgsnį ir mintį, buvo apšviesta 

vakarės žaros beveik kaip dieną. Si atkarpa, ryškiai užbrėžta 

ir gaubiama palkšvo rūko driekanų, buvo mėlyna, 

bet greičiau švininio, negu žydro atspalvio. 

7. Žmogus, kuris juokiasi 

J

Daktaras, visiškai atsisukęs į jūros pusę ir jau nebežiūrėdamas 

į laivo savininką, parodė smiliumi į šią erdvės 

dalį ir tarė: 

— Ar matai, laivininke! 

— Ką taip? 

— Nagi va. 

— Ką tokį? 

— Stai ten. 

— Mėlynumą? Matau. 

— Kas tai? 

— Dangaus kampelis. 

— Tiems, kurie pateks į dangų. O tiems, kurie pateks 

kitur — tai visai kas kita. 

Klaikus žvilgsnis, paskendęs prieblandoje, dar labiau 

pabrėžė paslaptingus jo žodžius. 

Stojo tyla. 

Laivo savininkas, kuriam gaujos galva dvejopai buvo 

apibūdinęs šį žmogų, mintyse paklausė pats save: „Kas 

jis per vienas? Beprotis ar išminčius?" 

Kaulėtas, surembėjęs daktaro smilius, lyg skelbdamas 

nuosprendį, vis teberodė į blausiai mėlyną akiračio 

kampą. 

Laivo savininkas įdėmiai žiūrėjo į tą mėlynumą. 

— Iš tiesų,— burbtelėjo jis,—tai ne dangus, o debesis. 

—• Mėlynas debesis blogiau už juodą,— tarė daktaras 

ir dar pridūrė: — Tai sniego debesis. 

— La nube de la nieve,— tarė laivo savininkas, išsi- 

versdamas tuos žodžius į gimtąją kalbą tarsi tam, kad 

geriau suvoktų jų prasmę. 

— Žinai, kas yra sniego debesis? — paklausė daktaras. 

— Ne. 

— Netrukus sužinosi. 

Laivo savininkas vėl įsistebeilijo į akiratį. 

98

Vis tirdamas debesį, jis murmėjo: 

— Vieną mėnesį pūgos, kitą — lietus, sausis kosti, vasaris— 

ašaroja,— štai ir visa mūsų Asturijos žiema. Mūsų 

lietus šiltas. Sniego iškrenta tik kalnuose. Bet užtat 

saugokis ten sni-ego griūties! Griūtis nieko nepripažįsta; 

tai tikras žvėris. 

— O vandens viesulas — slibinas,— tarė daktaras. 

Kiek patylėjęs, daktaras pridūrė: 

— Štai jis ir atslenka. 

Ir aiškino toliau: 

— Iš karto ims pūsti keletas vėjų. Vienas, smarkusis, 

vakaris, kitas — labai vangus — rytys. 

— Rytys—veidmainingas,— įsiterpė laivo savininkas. 

Mėlynasis debesis didėjo. 

—• Jeigu sniegas,— kalbėjo toliau daktaras,— yra baisus, 

kai verčiasi nuo kalno, pats spręsk, koks jis, užgriuvęs 

nuo ašigalio. 

Jo akys pasidarė stiklinės. Veidas kaip ir akiratis vis 

labiau niaukėsi. 

Susimąstęs jis kalbėjo toliau: 

— Kiekvieną akimirką artėja lemiamoji valanda. Netrukus 

apsireikš aukštybių valia. 

Laivo savininkui vėl kilo tas pats klausimas: „Ar tik 

jis ne beprotis?" 

— Laivininke,— vėl prakalbo daktaras, nenuleisdamas 

akių nuo debesies,— ar seniai plaukioji po Lamanšą? 

Laivo savininkas atsakė: 

— Šiandien pirmą kartą. 

Kaip vandens prisigėrusi kempinė jau nebepriima 

daugiau nė lašo, taip ir daktaro, kurio visas dėmesys 

buvo sutelktas į mėlynąjį debesį, nebegalėjo sujaudinti 

šis laivo savininko atsakymas, ir jis tik lengvai truktelėjo 

pečiais. 

— Kaipgi -tai? 

99

— Senjore daktare, paprastai aš plaukioju tik į Airiją. 

Iš Fuentarabijos į Blek-Harborą arba į Achilo salą; 

tikriau sakant, tai ne viena, o dvi salos. Kartais užsuku 

į Bračipultą, Velso pakrantės nerijoje. Bet man niekada 

neteko apiplaukti Scilio salų. Sios jūros aš nepažįstu. 

— Blogai. Vargas tam, kas teįstengia skiemenimis 

skaityti vandenyną! Lamanšas — tokia jūra, kurią reikia 

skaityti greit ir sklandžiai. Lamanšas — sfinksas. Jo dugnas 

— klastingas. 

— Čia dvidešimt penki sieksniai gylio. 

— Reikia laikyti kursą į vakarus, kur gylis siekia 

penkiasdešimt penkis sieksnius, ir vengti rytų, kur tėra 

tik dvidešimt sieksnių. 

— Plaukdami nuleisime lotą. 

— Lamanšas —ne tokia jūra, kaip kitos. Joje potvynio 

metu vanduo pakyla iki penkiasdešimt pėdų, o stovintieji 

vandenys — ligi dvidešimt penkių. Čia ne šiaipsau 

paprasti potvyniai ir atoslūgiai. Ak, tu iš tiesų man 

atrodai pasimetęs. 

— Šiąnakt nuleisime lotą. ' 

— Norint nuleisti lotą, reikia sustoti, o šitai tau nepavyks. 

— Kodėl? 

— Vėjas neleis. 

— Pabandysime. 

— Škvalas — tai špaga, perverianti strėnas. 

— Vis tiek nuleisime lotą, senjore daktare. 

— Tau netgi nepavyks pasisukti lagu į vėją. 

— Dievas padės. 

— Būk atsargesnis su žodžiais. Netark be reikalo 

vardo, kuris gali užtraukti nelaimę. 

— Vis tiek leisiu lotą, sakau jums." 

— Būk kuklus. Netrukus tau vėjas apskaldys antausius. 

100

— Aš noriu pasakyti, kad pamėginsiu išmatuoti gylį. 

— Bangos neleis švinui nusileisti į dugną, ir linis nutrūks. 

Ak, matyti, kad tu šiose vietose pirmą kartą! 

— Na taip, aš gi jums sakiau. 

— Tada klausyk, laivininke. 

Žodis „klausyk" buvo ištartas taip įsakmiai, jog laivo 

savininkas nusilenkė. 

— Senjore daktare, aš klausau. 

— Atleisk halsus bakborte ir įtempk škotus štirborte. 

•— Ką jūs tuo norite pasakyti? 

— Laikyk kursą į vakarus. 

— Karamba! 1 

— Laikyk kursą į vakarus. 

— Neįmanoma. 

— Kaip sau nori. Aš tai sakau kitų labui. Man pačiam 

vis tiek. 

— Bet, senjore daktare, laikyti kursą į vakarus... 

— Taip, laivininke. 

—^ Vadinas, plaukti prieš vėją! 


— Velniškas supimas! 

— Pasirink kitus žodžius. Taip, laivininke. 

— Laivą pakels piestu! 


— Gali stiebas lūžti! 

— Gali. 

— Jūs norite, kad aš vairuočiau į vakarus! 

— Taip. 

— Negaliu. 

— Tada galynėkis su jūra, kaip išmanai. 

— Kad tik vėjas pasikeistų. 

— Jis nepasikeis visą naktį. 

1 

Ispaniškas ar portugališkas keiksmažodis. 

101

— Kodėl V 

— Jis pučia tūkstančio dviejų šimtų mylių ruožu. 

— Plaukti prieš tokį vėją! Neįmanoma. 

— Laikyk kursą į vakarus, sakau tau! 

— Pamėginsiu. Bet mus vis tiek nuneš į šoną. 

— Pavojinga. 

— Brizas gena mus į rytus. 

— Į rytus neplauk. 

— Kodėl? 

-— Laivininke, ar žinai, kaip šiandien vadinasi mūsų 

mirtis? 

— Ne. 

— Ji vadinasi „rytai". 

— Vairuosiu į vakarus. 

Šį kartą daktaras pažvelgė į laivo savininką, ir pažvelgė 

tokiu žvilgsniu, kuris įsiremia, tartum stengdamasis 

įsmeigti į galvą kokią mintį. Jis visas atsigręžė į 

laivo savininką ir iš lėto, skiemuo po skiemens, tarė: 

— Jeigu šią naktį, kai būsime vidury jūros, išgirsime 

varpą, laivas žuvęs. 

Apstulbęs laivo savininkas spoksojo į jį. 

— Ką jūs norite pasakyti? 

Daktaras nieko neatsakė. Jo žvilgsnis, akimirkai atgijęs, 

dabar vėl užgeso. Jis žiūrėjo kažkokiomis nematančiomis 

akimis. Atrodė, kad jis nenugirdo, ko klausė 

nustebęs laivo savininkas. Jis atidžiai klausėsi tik savo 

vidaus balso. Lūpos tartum nejučia sušnabždėjo: 

— Juodom sielom atėjo laikas apsiplauti. 

Laivo savininkas išraiškingai susiraukė: pasmakrė kone 

siekė nosį. 

— Jis greičiau beprotis, negu išminčius,— burbtelėjo 

ir nuėjo. 

102 

Tačiau laivą pasuko į vakarus. 

O vėjas smarkėjo, ir bangos darėsi didesnės.

v 

HARDKVANONAS 

Rūkas tirštėjo, kilo tumulais visu akiračio pakraščiu, 

tartum kažkieno nematomos burnos atsidėjusios būtų 

dūmę audros dumples. Debesys darėsi vis grėsmingesnį. 

Mėlynasis debesis nusidriekė per visą dangaus skliautą. 

Dabar jis siekė nuo pat vakarų iki rytų. Jis slinko 

priešais vėją. Tokie prieštaringumai būdingi vėjų prigimčiai. 

Jūros paviršius, kuris ką tik šiaušėsi žvynais, dabar 

atrodė lyg aptemptas oda. Toks yra šis drakonas. Tai nebe 

krokodilas, o smauglys boa. Nešvari, švininio atspalvio 

oda atrodė stora ir rangėsi sunkiomis garankštimis. 

Ant ribančios plynės pavieniui susidarydavo burbulai lyg 

votys, kurios pritvinkdavo ir tuoj pat sprogdavo. Puta 

panėšėjo į raupsus. 

Kaip tik tą mirksnį urka, kurią paliktasis vaikas dar 

įžiūrėjo tolumoje, uždegė žibintą. 

Praslinko ketvirtis valandos. 

Laivo savininkas pasižvalgė daktaro, bet jo denyje nebebuvo. 

Laivo savininkui pasitraukus, daktaras, aukštas, nerangus, 

pasilenkė ir nusileido į kajutę. Ten jis atsisėdo 

prie viryklėlės, ant ezelgofto; išsiėmė iš kišenės šagrene 

aptrauktą rašalinę ir didelę Kordobos odos piniginę, o 

iš jos — į keturias dalis sulenktą pergamentą, seną, dėmėtą, 

pageltusį, išlygino jį, paėmė iš rašalinės įmovo 

plunksną, pasidėjo ant kelių piniginę, o ant jos — pergamentą 

atvirkščia puse ir žibinto šviesoje, kurios ruože 

matėsi virėjas, ėmė rašyti. Laivą smarkiai supo, daktaras 

rašė ilgai. 

Nors ir labai užimtas savo darbu, daktaras pastebėjo 

gertuvę, iš kurios provansietis sriūbteldavo kiekvieną 

kartą, kai dėdavo į „pučero" pipirų; atrodė, kad jis tariasi 

su ja dėl prieskonių.

Daktaras atkreipė dėmesį į gertuvę ne todėl, kad jo 

je buvo degtinės, o todėl, kad pastebėjo vardą, išpintą 

raudonomis vytelėmis baltų vytelių dugne, pačiame viduryje. 

Kajutėje buvo pusėtinai šviesu, ir jis galėjo perskaityti 

tą vardą. 

Liovęsis rašyti, daktaras iš lėto pusbalsiu jį perskaitė: 

— Hardkvanonas. 

Paskui jis kreipėsi į virėją: 

— Iki šiol aš kažkodėl nebuvau pastebėjęs šios gertuvės. 

Ar ji priklausė Hardkvanonui ? 

— Ar mūsų vargšeliui Hardkvanonui? — pakartojo 

virėjas.— Taip. 

Daktaras ėmė kamantinėti. 

— Hardkvanonui, flamandui iš Flandrijos? 

— Taip. 

— Kuris dabar kalėjime? 

— Taip. 

— Četemo kertiniame bokšte? 

— Tai jo gertuvė,— paaiškino virėjas,— jis buvo mano 

draugas. Aš ją saugau kaip atminimą. Kažin kada su 

juo bepasimatysime? Taip, tai Hardkvanono juosmeninė 

gertuvė. 

Daktaras vėl ėmėsi vargais negalais plunksna vedžioti 

kreivokas eilutes pergamente. Jis aiškiai stengėsi rašyti 

įskaitomai. Nors laivą smarkiai supo, o ranka nuo senatvės 

drebėjo, jis vis dėlto užbaigė, ką norėjo parašyti. 

Ir kaip tik laiku, nes staiga užlėkė škvalas. 

Įnirtusios bangos ėmė daužyti urką, ir visi pajuto, 

kad prasideda tas baisusis šokis, kuriuo laivai pasitinka 

audrą. 

Daktaras atsistojo; nors smarkiai supo, jis neprarado 

pusiausvyros, priėjo prie viryklėlės, nudžiovino, kiek tai 

buvo įmanoma, ką tik. parašytąsias eilutes, sulankstė pergamentą 

ir įsidėjo į piniginę, kurią drauge su rašaline 

įgrūdo į kišenę. 

Sumaniai įtaisyta virykla užėmė ne paskutinę vietą 

m

urkos vidaus įrengime; ji stovėjo mažiausiai supamoje 

laivo dalyje. Ir vis dėlto katilas lingavo. Provansietis jį 

prižiūrėjo. 

— Žuvienė,— tarė jis. 

— Kuri atiteks žuvims,—-pataisė jį daktaras. 

Ir vėl sugrįžo ant denio. 

VI 

JIE TIKISI PAGALBOS 

Kamuojamas vis didėjančio nerimo, daktaras atliko 

lyg ir savotišką padėties patikrinimą, ir jei kas šią akimirką 

būtų buvęs šalia, būtų išgirdęs jį sakant: 

— Per smarkiai supa į šonus ir per silpnai į galus. 

Ir, niauriai darbuojantis jo dvasiai, daktaras vėl nugrimzdo 

į susimąstymą, kaip angliakasys nusileidžia į 

savo šachtą. 

Tačiau tie svarstymai netrukdė jam stebėti, kas dedasi 

jūroje. Stebėti jūrą, vadinasi, mąstyti. 

Tuoj prasidės nuožmus nuo amžių nerimstančių vandenų 

kankinimas. Iš jūros gelmių kilo aimanos. Beribėse 

platybėse skubotai vyko šiurpūs pasiruošimai. Daktaras 

sekė visa, kas vyko jo akyse, nepraleisdamas nė menkiausios 

smulkmenos. Beje, jo žvilgsnis nebuvo vien stebėtojo 

žvilgsnis. Pragaras ne vien yra stebimas. 

Stichijos susigrūmė plačiai, nors dar pusiau slaptomis, 

bet tai jau persidavė sumišusiai erdvei, smarkėjo ir 

darėsi vis įnirtingesnis vėjas, tvenkėsi garai, kilo bangos. 

Nieko nėra dėsningesnio už vandenyną, ir niekas neatrodo 

toks beprasmis, kaip jis. Sis savęs švaistymas ne 

atskiriamai susijęs su jo valdoviška prigimtimi ir yra 

vienas iš jo užmojo elementų. Vilnis visą laiką tai už, 

tai prieš. Ji susilieja su kita vilnimi, kad tučtuojau nuo 

jos vėl atšoktų. Vienas jos keteros šonas puola, kitas — 

105

traukiasi. Kas gali prilygti šėlstančių bangų reginiui? Kaip 

nutapyti tas duobes ir iškilumus, besimainančius taip 

greit, jog jų tarsi nė nebūta, tuos įlomius, tas užlūžusias 

keteras, tas vos iškeltas ir jau griūvančias pasparas? Kaip 

atvaizduoti tuos putų brūzgynus ant pasakiškų kalnų 

kaukarų? Jokia plunksna to neaprašysi: nei kaip veriasi, 

rūstauja, nerimauja gelmė, nuo kurios nuplėšta kaukė, 

nei tų šviesos atšešėlių, nei debesų arkų, nei tų skliautų, 

kurie bematant ima skėstis, sugūra be žymės, niekam 

neįsikišus, nei visą tą šėlimą lydinčio kraupiojo bildesio. 

Atsigręžė šiaurys. Jis užlėkė taip įnirtingai ir pačiu 

laiku, nešdamas urką tolyn nuo Anglijos krantų, jog 

„Matutinos" savininkas nutarė pakelti visas bures. Taškydama 

putas, genama vėjo, kuris pūtė iš užpakalio, 

linksma, it patrakusi, skriejo urka per bangas. Bėgliai 

sužavėti juokėsi. Jie plojo, džiaugdamiesi bangomis, vėju, 

burėmis, greičiu, pabėgimu, nežinoma ateitim. Daktaras 

buvo susimąstęs ir, atrodė, visai jų nematė. 

Užgeso paskutinieji gaisai. 

Kaip" tik tą minutę vaikas, stovėjęs ant tolimos uolos 

ir įdėmiai sekęs urką, pametė ją iš akių. Iki tos akimirkos 

jo žvilgsnis buvo įsmeigtas, tartum atsirėmęs į laivą. 

Kokį vaidmenį bėglių likime suvaidino šis žvilgsnis? Kai 

nuotolis paslėpė urką ir vaikas nieko nebematė, jis pasisuko 

ir nuėjo į šiaurę, o laivas nuskriejo į pietus. 

Viskas paskendo nakties tamsoje. 

VII 

ŠVENTASIS SIAUBAS 

O tie, kuriuos nešė urka, linksmi ir džiaugsmingi žiūrėjo, 

kaip tolsta ir mažėja nedrauginga žemė. Iš lėto priešais 

juos apvalėdamas kilo niūrus vandenynas, ir sute- 

106

mos e vienas po kito pasislėpė Portlendas, Perbekas, Tainhemas, 

Kimeridžas ir abudu Matraversai, ilgas ruožas 

padūmavusių uolų ir švyturiais nusėta pakrantė. 

Anglija dingo iš akių. Dabar pabėgėlius supo vien 

jūra. 

Staiga pasidarė siaubingai tamsu. 

Išnyko atstumas, erdvė; juodas juodas dangus užvožė 

4 laivą. Iš tyko ėmė kristi sniegas. Lyg vėlės klajūnės 

supleveno pirmosios snaigės. Ničnieko nebesimatė vėjo 

lenktynių lauke. Žmonės pasijuto įkliuvę. Jų laukė viena 

— žabangai. 

Šitokia urvo tamsa mūsų klimato juostoje prasideda 

poliarinis viesulas. 

Didžiulis, niaurus debesis, iš apačios žiūrint, lyg kokia 

hidra, kabojo išsikėtojęs viršum vandenyno, ir vienur 

kitur ši pamėlynijusi papilvė buvo lipte prilipusi prie 

bangų. Kai kuriose vietose netgi atrodė, kad tai tarsi prairusios 

kišenės, siurbiančios jūrą, traukiančios vandenį ir 

leidžiančios garų kamuolius, čia ant vienos, čia ant kitos 

vilnies iškildavo putų kūgiai. , *• 

Poliarinė audra puolė urką, ir urka į ją įsirėžė. Siutingas 

vėjo gūsis ir laivas tartum susirėmė vienas prieš 

vieną. . 

Per šį pirmąjį įnirtingą abordažą nė vienos burės, nė 

vieno kliverio nespėta nuimti, nespėta surišti nė vieno 

rifo — taip bėgimas sumaišo protą. Stiebas braškėjo ir, 

tartum išsigandęs, vis lošėsi atgal. 

Mūsų šiauriniame pusrutulyje ciklonai sukasi iš kairės 

į dešinę, kaip laikrodžio rodyklė, slenkamuoju judėjimu, 

kuris kartais siekia iki šešiasdešimt mylių per 

valandą. Nors ir visiškai priklausydama nuo šio smarkaus 

sūkurinio viesulo, urka laikėsi taip, lyg tai būtų buvęs 

pusėtinas vėjas, tiktai stengėsi eiti prieš bangas, atstatydama 

priekį pirmajam vėjo gūsiui, dešinįjį bortą —- sekančiajam, 

kad išvengtų smūgių į vairagalį ir į šonus. Si 

107

menka atsargumo priemone nieko nebūtų padėjusi, jeigu 

vėjas būtų ėmęs kaitalioti kryptį. 

Iš nepasiekiamų erdvės tolių aidėjo gūdus stūgavimas. 

Niekas negali prilygti riaumojančiai bedugnei. Tai 

kurtinantis gyvuliškas pasaulio kauksmas. Tai, ką mes 

vadiname materija, šis neišaiškintas organizmas, ši neišmatuotų 

energijų amalgama, kur kartais išsiskiria nežymus 

tikslingos veiklos kiekis, verčias mus drebėti, šis 

aklas nakties chaosas, šis nesuprastas Panas ima ir surinka— 

nuskardena keistas, pratisas, atkaklus, nesiliaujantis 

riksmas, kuris dar netapo žodžiu, bet savo jėga 

pranoksta perkūniją. Sis riksmas — tai uraganas. Kiti balsai— 

dainos, čiulbesys, šūkavimai, kalba — sklinda iš 

lizdų, olų, šeimos židinių, namų; o šis — viesulo balsas — 

sklinda iš Nebūties, kuri yra Viskas. Anais balsais byloja 

visatos siela, gi uraganu staugia pabaisa. Tai niršta kažkas 

beformiška. Tai lemena kažkas neapibrėžta. Patetiška 

ir klaiku. Tas gaudesys atsiliepia kažkur viršum 

žmogaus ir už jo. čia plonai, čia storai sugaudžia, nuplaukia, 

pasklinda garso bangomis, sukuria visokiausias 

gąsdinančias staigmenas, driokstelia prie pat ausies užgaulia 

fanfara ar iš tolo atneša kimų gargimą; svaiginama 

erzelynė, panaši į kalbą, iš tiesų ir yra kalba; tai 

pastangos pasaulio, bandančio prabilti, tai antgamtinės 

būtybės vogravimas. Tuo naujagimio riksmu neaiškiai išsakoma 

visa, ką pakelia, pergyvena, iškenčia, priima ir 

atmeta neaprėpiamas patamsių pulsavimas. Dažniausiai 

tai kliedesys, kažkas panašaus į chroniškos ligos priepuolį; 

greičiau epileptiškos konvulsijos, negu veiksminga 

jėga; atrodo, tartum regėtum begalybę, nuomario tąsomą. 

Tarpais vaidenasi, kad tai stichijos iškelia reikalavimus, 

kad chaosas kėsinasi vėl užvaldyti tvarinius. Tarpais tai 

lyg aimana, erdvė skundžiasi ir teisinasi, kažkas panašaus 

į pasaulio ginamąją kalbą; tariesi atspėjęs, kad visata 

bylinėjasi; klausaisi, stengiesi pagauti šiurpius įrodi- 

108

nėjimus už ir prieš — tiek tamsos vaitojimas tvirtas kaip 

silogizmas. Minčiai tai didis sukrėtimas. Čia ir gimsta mitologijos 

ir politeizmai. Siaubą, kurį sukelia šis galingas 

griaudėjimas, dar labiau padidina staiga iškylą ir kaip 

mat pranyksta antžmogiškų būtybių profiliai, vos įžiūrimos 

eumenides, furijų krūtinės debesyse, pragaro chimeros, 

kurių tikrumu beveik neabejoji. Nieko nėra kraupesnio 

už šį raudojimą, juoką, bildesio atgarsius, šiuos neiššifruojamus 

klausimus ir atsakymus, šaukimąsi pagalbos 

į nepažįstamus padėjėjus. Žmogus, girdėdamas šiuos 

baugius užkeikimus, nebežino, kas jam daryti. Jis palūžta, 

neįstengdamas atspėti šių žiaurių ir rūsčių intonacijų 

mįslės. Kokia prasmė jose slypi? Ką jos reiškia? 

Kam grasina? Ir kieno pagalbos jos maldauja? Tai nelyginant 

siautėjimas. Bedugnė kažką šūkaloja bedugnei, 

oras — vandeniui, vėjas — bangai, lietus — uolai, zenitas 

— nadirui, žvaigždynai — putoms, gelmės nusimetė 

antsnukį,— ir prie visos šios sumaišties dar prisideda 

slaptas kažkokių piktų dvasių vaidas. 

Daugiabalsė nakties byla įvaro ne mažiau šiurpo, kaip 

ir jos tyla. Prasiveržia nežinomybės rūstis. 

Naktį susiduri akis į akį su kažkuo. Bet su kuo? 

Beje, naktis ir sutemos — skirtingi dalykai. Naktyje 

glūdi kažkas viena; sutemose — daugybė. Gramatika su 

jai būdingu logiškumu žodį „sutemos" vartoja tik daugiskaita. 

Naktis — viena, sutemų — daug. 1 

Šis naktinės paslapties rūkas yra kažkas padrika, ne-. 

patvaru, irstama, pragaištinga. Zemė dingsta iš po kojų, 

žmogus pajunta kitą realybę. 

Beribėse ir nenusakomose tamsybėse yra kažkas gyva, 

koks nors padaras ar būtybė; bet tai, kas ten yra gyva, 

pasidaro mūsų mirties dalininku. Pasibaigus mūsų žemiškajai 

kelionei, kada šios tamsybės mums nušvis, mus pa- 

1 Prancūzų kalbos žodis „tėnėbres" (sutemos) vartojamas tik 

daugiskaita [Vert.). 

109

sigrobs tas kitas, pomirtinis gyvenimas. O kol kas jis, atrodo, 

mus apčiupinėja. Tamsa — slegia. Naktis — priespauda 

mūsų sielai. Esti tokių baisių ir iškilmingų valandų, 

kada pajuntame, kaip mus apvaldo tai, kas yra už kapo 

aptvaro. 

Niekada nežinomybės artumas nesti toks apčiuopiamas, 

kaip audros metu jūroje. Baisumas čia išauga iš fantastiškos 

aplinkos. Senovės debesų varinėtojas, kuriam 

valia kištis į žmonių veiksmus, panorėjęs kaip tinkamas 

pakreipia įvykius, nes jo žinioje aikštingi gaivalai, beribių 

chaosas, palaidos, viskam abejingos jėgos. Audra — 

toji gamtos paslaptis — priima ir vykdo kas mirksnis vis 

kitokius nežinia kieno valios nurodymus, tikrus ar tariamus. 

Visų laikų poetai sakydavo, kad tai bangų užgaidai. 

Bet užgaidų nebūna. 

Klaidinantys reiškiniai, mūsų vadinami gamtos užgaidu 

ir likimo atsitiktinumu,— tai dar neaiškiai suvokiami 

atskiri visatos dėsnio atvejai. 

VIII 

NIX ET NOX* 

Būdingoji sniego audros žymė — juodumas. Įprastas 

audros vaizdas — patamsėjusi žemė ar jūra ir palkšvas 

dangus — visiškai pasikeičia: dangus pasidaro juodas, 

vandenynas — baltas. Žemai — putos, aukštai — tamsa. 

Horizontas užstotas rūko, zenitas aptrauktas krepu. 

Audra panaši į katedros vidų, išmuštą gedulo audeklu. 

Bet ši bažnyčia visiškai neapšviesta. Nei žaltvykslių ant 

bangų keterų, nei kibirkštėlės, nei fosforinės šviesos — 

110 

1 Sniegas ir naktis (lot.).

juodžiausia naktis. Poliarinis ciklonas tuo ir skiriasi nuo 

tropikų ciklono, kad pirmasis užžiebia visas šviesas, o 

antrasis — aliai vienos užgesina. Pasaulis staiga virsta 

akmeninio rūsio skliautu. Iš šios nakties ima leistis balti 

pūkeliai, kurie baikščiai plevena tarp to dangaus ir tos 

jūros. Tai sukasi, blaškosi, skrieja snaigės. Tarytum nuo 

įkapių marškos birtų atgijusios ašaros. Negana, kad pusto, 

dar prisideda nuožmus šiaurys. Baltų taškelių nusėta 

juoduma, pašėlimas tamsoje, visas sąmyšis, koks tiktai 

gali kilti kape, uraganas po katafalku — štai kokia yra 

sniego audra. 

Apačioje šėlsta vandenynas, slepiąs baisias neištirtas 

gelmes. 

Elektros prisodrintame poliariniame vėjyje snaigės 

kaip mat virsta kruša, ir oras prisipildo smulkių sviedinių. 

Apšaudomas vanduo pursloja. 

Perkūnijos negirdėt. Siaurės audrų metu žaibas tylus. 

Apie jį galima pasakyti tą patį, kaip kartais sakoma apie 

katę: „Ji narna". 

Tai grėsmingai pražioti nasrai, kuriems svetimas pasigailėjimas. 

Sniego audra yra-akla ir bežadė. Jai praūžus, 

• laivai dažnai irgi tampa akli, o jūreiviai nebylūs. 

Išsikepurnėti iš tokios bedugnės •— nepigu. 

Tačiau apsiriktų tas, kas manytų, jog laivo sudužimas 

neišvengiamas. Danų žvejus iš. Disko ir Balezeno, juodųjų 

banginių medžiotojus — Hirną, kuris plaukė į Beringo 

sąsiaurį, norėdamas surasti vario klodų upės žiotis, Hudzoną, 

Mekenzį, Vankuverį, Rosą, Diumoną Urvilį — visus 

juos prie ašigalio buvo užklupę negailestingiausi sniego 

škvalai, o jie išliko gyvi. 

Kaip tik per šitokią audrą pergalingai skriejo urka, iškėlusi 

visas bures. Beprotybė prieš beprotybę. Kai Montgomeris, 

bėgdamas iš Ruano, įsakė savo galeros irklininkams 

iš visų jėgų užgulti irklus ir prasiveržti pro grandinę, 

užtverusią Seną ties Builiu, jis veikė su ta pačia beatodairiška 

narsa. 

m

„Matutina" skriete skriejo. Dėl to, kad ji plaukė visomis 

burėmis, kartais gaudavosi baisus krenas: bortas su 

vandens paviršiumi tesudarydavo vos penkiolika laipsnių, 

bet geras, išgaubtas kilis priguldavo prie bangos kaip prilipdytas. 

Kilis atlaikydavo uragano plėšimą. Žibintas apšvietė 

laivo priekį. Vėjo genamas, išpampęs debesis slinko 

viršum vandenyno, vis labiau ir labiau jį užgoždamas ir 

pasiglemždamas erdvę aplink urką. Anei žuvėdros. Anei 

uolų kregždės. Tik sniegas. Vandens paviršiaus matėsi nedidelis 

baugus plotelis. O jame kilojosi tik trys ar keturios 

milžiniškos bangos. 

Kartkartėmis raudonu variu plykstelėdavo didžiulis 

žaibas, perskrosdamas juodus tamsos sluoksnius nuo zenito 

iki horizonto. Baisūs tada atrodydavo skaistaus tvaskėjimo 

perskirti debesys. Staigi gaisro liepsna iš gelmių, 

vienai sekundei išryškinusi debesis pirmutiniame plane ir 

besimaišantį dangų tolumoje, parodydavo bedugnės vaizdą 

perspektyvoje. Šiame ugniniame fone snaigės atrodydavo 

juodos lyg susvilę drugeliai, kai jie įlekia į krosnį. 

Paskui visa užgesdavo. 

Padrioksėjusi vėtra toliau vijo urką, žemai ir pratisai 

stūgaudama. Tai — urzgimo fazė, kai triukšmas šiurpiai 

aptyla. Nieko nėra gūdesnio už šį audros monologą. Šis 

rūstus rečitatyvas primena paslaptingų besigrumiančių 

jėgų paliaubas ir tarytum sako, jog nežinomybėje kažkas 

budi. 

Urka kaip pašėlusi vis lėkė pirmyn. Abi pagrindinės 

burės buvo taip ištemptos, jog, atrodė, tuoj pliš. Dangus 

ir jūra buvo kaip rašalas, putų trykšlės iššokdavo aukščiau 

stiebo. Vandens srautai be perstogės užliedavo denį, 

ir kiekvieną kartą, kai laivas, supdamasis į šonus, pasvirdavo 

kairiuoju ar dešiniuoju bortu, kliuzai, tarytum pražiotos 

burnos, išvemdavo putas atgal į jūrą. Moterys pasitraukė 

į kajutę, bet vyrai liko ant denio. Sniego uruliai 

lipdė jiems akis. Neatsiliko ir bangos, kurios spiaudyte 

spiaudėsi. Viskas niršo. 

112

Tą akimirką gaujos vadas, kuris stovėjo vairagalyje 

ant trancų, viena ranka įsikibęs į vantus, antrąja nusiplėšė 

nuo galvos skarelę ir, mojuodamas ja žibinto šviesoje, 

arogantiškas, patenkintas, išdidus, išsitaršiusiais plaukais, 

apsvaigintas nakties šėlsmo, sušuko: 

— Mes laisvi! 

—• Laisvi! Laisvi! Laisvi! — pakartojo pabėgėliai. 

Ir visa gauja, laikydamasi už takelažo virvių, išsirikiavo 

denyje. 

— Ura!—riktelėjo vadas. 

Ir gauja pro audrą suriaumojo: 

— Ura! 

Tą pačią akimirką, kai vėjo gūsis nustelbė šį riksmą, 

iš kito laivo galo pasigirdo rūstus, rimtas balsas: 

— Tylos! 

Visi atsigręžė į tą pusę. 

Jie pažino daktaro balsą. Buvo tamsu, nors akin durk; 

daktaras stovėjo prie stiebo, su kuriuo susiliejo liesa jo 

figūra, ir jo visai nesimatė. 

Balsas dar pratarė: 

— Klausykit! 

Visi nutilo. 

Tamsoje aiškiai buvo girdėti varpo tilindžiavimas. 

IX 

ĮŠĖLUSI JŪRA PERSPĖJA 

Barkos savininkas, laikydamas rumpelį, nusikvatojo. 

— Varpas! Puiku. Mes plaukiame kairiuoju halsu. Ką 

reiškia šis varpas? Tik viena, kad dešinėje — žemė. 

Lėtai tardamas kiekvieną žodį, daktaras tvirtu balsu 

pasakė: 

— Dešinėje žemės nėra! 


r 

113

— Yra! — suriko savininkas. 

— Ne. 

— Bet varpas girdėt iš sausumos. 

— Šis varpas,— tarė daktaras,— skamba jūroje. 

Bebaimiai žmonės sudrebėjo. Tartum iššauktos dvasios 

kajutės durų kvadrate pasirodė išsigandę abiejų moterų 

veidai. Daktaras žengė žingsnį, ir jo aukštas juodas 

siluetas atsiskyrė nuo stiebo. Iš nakties gūdumos aidėjo 

varpo dūžiai. 

— Vidury jūros, pusiaukelėje tarp Portlendo ir Lamanšo 

archipelago, yra plūduras laivams perspėti. Šis 

plūduras grandinėmis pritvirtintas seklumoje ir plaukioja 

vandens paviršiuje. Ant plūduro uždėtas geležinis ožys, o 

prie jo skersinio pakabintas varpas. Kai kyla smarki audra, 

banguojanti jūra išjudina plūdurą, ir varpas skamba. 

Šį varpą jūs ir girdite. 

Daktaras palaukė, kol praūš vėjas, pasiklausė, ar tebeskamba 

varpas, ir kalbėjo toliau: 

— Jeigu išgirsti šį varpą audros metu, kai pučia šiaurys, 

vadinasi, esi žuvęs. Kodėl? Tuojau paaiškinsiu. Jūs 

girdite varpo dūžius todėl, kad vėjas juos atneša. Gi vėjas 

pučia iš vakarų, o rytuose — Orinji povandeninės 

uolos. Jūs negirdėtumėt varpo, jeigu nebūtumėt tarp plūduro 

ir povandeninių uolų. Jus neša tiesiai ant jų. Atsidūrėte 

pavojingoje pusėje, šiapus plūduro. Jeigu būtumėt 

anapus, būtumėt atviroje jūroje, reikiamam gylyje, teisingame 

kurse ir negirdėtumėt varpo. Jo dūžių vėjas jums 

neatneštų. Praplauktumėt pro plūdurą, nė nežinodami, 

kad jis čia. Mes išklydome iš kelio. Šis varpas — tai aliarmas, 

skelbiąs laivo sudužimą. Dabar žinokitės! 

Kol daktaras kalbėjo, varpas, lengvai judinamas aprimusio 

vėjo, gaudė iš lėto, dūžis po dūžio, vienodais laiko 

tarpais, tarytum patvirtindamas senio žodžius. Atrodė, 

jog bedugnė skambina už skenduolių vėles. 

Sulaikę kvapą, visi klausėsi čia senio balso, čia vėl 

varpo. 

1U

X 

AUDRA — N IRSI LAUKINĖ 

Laivo savininkas stvėrė savo garsiakalbį. 

— Cargate todo, hombres! 1 Atleiskite škotus! Traukite 

stapelius! Nuleiskite apatinių burių clrairepus! Sukam 

į vakarus! Tolyn į jūrą. Į plūdurą! Į varpą! Ten apsigręšime! 

Dar ne viskas prarasta. 

— Bandykite,— tarė daktaras. 

Prabėgšmais čia pastebėsime, kad šis skambinąs plūduras, 

savotiška varpinė jūroje, buvo sunaikintas 1802 metais. 

Vienas kitas labai senas jūrininkas dar prisimena jį 

girdėjęs. Jisai įspėdavęs apie pavojų, tačiau kiek vėlokai. 

Visi šoko vykdyti laivo savininko įsakymų. Langedokiėtis 

stojo trečiuoju jūreiviu. Užvirė darbas. Bures ne 

tiktai nuėmė, bet ir pritvirtino; įtempė seznius, surišo 

nok-gardenius, bak-gardenius ir gitovus, galus užsuko ant 

stropų, kurie taip galėjo atstoti įstrižinius vantus; uždėjo 

skalę ant stiebo; aklinai užkalė patrankų angas, ir 

laivas pasidarė lyg apmūrytas. Visa buvo daroma paskubomis, 

bet labai tvarkingai. Urka įgavo žūstančio laivo 

išvaizdą. Viską nuimdama, ji sumažėjo, tačiau vėjas ir 

bangos dar įnirtingiau ją daužė. Bangavimas pasiekdavo 

beveik tokį pat aukštį, kaip ašigalyje. 

Uraganas, tartum budelis, skubąs pribaigti savo auką, 

ėmė gabalais draskyti laivą. Vienu mirksniu viskas baisiai 

nuniokota: marseliai nuplėšti, laivo apkala nunešta, 

hals-bokancai išklibinti, vantai sudraskyti į skutus, stiebas 

nulaužtas,— viskas su triukšmu ir bildesiu lakstė į 

šalis. Storieji lynai, ir tie neatlaikė, nors buvo keturis 

sieksnius apsukti aplink inkarą. 

Magnetinio lauko stiprumas, būdingas sniego audroms, 

Viską nuleiskite, žmonės! [isp.). 

115

irgi padėjo plėšyti takelažą. Jis trūkinėjo tiek pat nuo 

vėjo, kiek ir nuo žėrinčio išlydžio. Grandinės, nušokusios 

nuo skridinių, nebeprilaikė rėjų. Gaubtosios dalys laivo 

priekyje ir vairagalyje įlinko nuo baisaus spaudimo. Pirmasis 

vandens volas nunešė kompasą su naktouzu. Antrasis 

— valtį, prikabintą senu asturišku papročiu prie bušprito; 

tretysis — blinda-rėją, ketvirtasis — dievo motinos 

statulėlę ir žibintą. 

Išliko tik vairas. 

Žibintą pakeitė didžiule granata, kurią pakabino ant 

forštevenio, pripildę pakulų ir dervos. 

Perpus nulaužtas stiebas, visas apraizgytas plaikstomais 

burių skutais, virvėmis, skridinių ir rėjų likučiais, 

užgriozdojo denį. Krisdamas jis pramušė dešiniojo borto 

apkalą. 

Laivo savininkas, kuris visą laiką stovėjo prie rumpelio, 

sušuko: 

— Nėra ko nusiminti, kol galime valdyti laivą! Povandeninė 

laivo dalis sveika. Į darbą kirvius! Kirvius! 

Stiebą jūron! Nuvalyt denį! 

Ekipažą ir keleivius pagavo žūtbūtinių kautynių įkarštis. 

Keli kirvio smūgiai— ir darbas atliktas. 

Stiebą nuleido už borto. Denis buvo nuvalytas. 

— Dabar,— tarė laivo savininkas,— paimkite falą ir 

prišvartuokite mane prie vairo. 

Jį pririšo prie rumpelio. 

Rišamas jis kvatojo ir šaukė jūrai: 

— Stauk, sene, stauk! Ne tokių audrų esu matęs prie 

Mačičako kyšulio! 

Kai jį visą suveržė lynais, jis abiem delnais įsikibo 

į rumpelį ir, pagautas to keisto džiaugsmo, kurį sukelia 

grumtynės su pavojumi, suriko: 

— Viskas tvarkoj, draugai! Būk pagarbinta, Bugloso 

dievo motina! Laikom kursą į vakarus! 

Staiga atgriuvo milžiniška, įstriža banga ir trenkė į 

116

laivagalį. Audros metu tokia banga, žiauri, pražūtinga, visada 

užklumpa kaip tigras: iš pradžių šliaužte sėlina 

jūra, paskui pašoka ir, urgzdama, grieždama dantimis, 

metasi ant žūstančio laivo ir jį sudrasko. Visas „Matutinos" 

galas dingo putose. Vandens ir nakties maišatyje pasigirdo 

triokštelėjimas: kažkas atskilo. Kai putos išsisklaidė 

ir laivagalis vėl išnėrė, ant jo nebebuvo nei laivo savininko, 

nei vairo. 

Viskas buvo nuplėšta. 

Rumpelį ir prie jo ką tik pririštą žmogų banga nusinešė 

į riaumojantį vandens verpetą. 

Gaujos vadas įdėmiai pažvelgė į tamsą ir sušuko: 

— Te buriąs de nosotros? 1 

Įkandin šito maištingo šūkio pasigirdo kitas: 

— Meskim inkarą! Gelbėkim šeimininką! 

Žmonės puolė prie kabestano. Nuleido inkarą. Urkos 

teturi vieną inkarą. „Matutina" prarado tą vienintelį. 

Dugnas buvo išvien uolėtas, bangavimas pašėlęs. Lynas 

nutrūko lyg plaukas. 

Inkaras pasiliko jūros dugne. 

Iš vandenskrodžio beliko vienas angelas, žiūrįs pro 

savo žiūroną. 

Nuo šios akimirkos urka jau nebebuvo urka, o tik jos 

skeveldra. „Matutina" buvo nepataisomai sugadinta. Ką 

tik skriete skriejęs laivas, kone gąsdinantis savo greitumu, 

pasidarė bejėgiu. Visas takelažas sulaužytas ir išardytas. 

Įnoringa, šėlstanti srovė nešė bevalį, suparaližuotą 

laivą. Per kelias minutes erelis virto luošiu: taip atsitinka 

tik jūroje. 

Vėjas švilpė vis baisiau. Audra — tai milžiniški plaučiai. 

Ji iš kailio neriasi, stengdamasi įvaryti daugiau 

siaubo, sutirštinti tamsą, nors juodo padaryti juodesnių 

neįmanoma. 

Ar tyčiojiesi iš mūsų? (isp.) 

117

Varpas juros viduryje beviltiškai gaudė, tartum purtomas 

įtūžusios rankos. 

Bangos dabar nešė „Matutina" ten, kur norėjo, nelyginant 

kamštį, šokinėjantį nuo keteros ant keteros; ji nebeplaukė, 

tik plūduriavo; atrodė, nedaug bereikia, kad 

laivas apsiverstų kaip negyva žuvis pilvu į viršų. Nuo 

šios pražūties ją saugojo vien stiprus korpusas, nė kiek 

nepraleidžiąs vandens. Kad ir kaip daužė bangos, nė viena 

vidaus apkalos lenta neatšoko. Jokio prasiskėtimo, 

jokio plyšelio; nė vienas vandens lašas neprasisunkė į 

triumą. Visa laimė, nes per avariją sugedo siurblys ir 

nebeveikė. 

Urka pasibiaurėtinai šlykščiai šokinėjo, visaip bangų 

mėtoma. Denis mėšlungiškai kilnojosi kaip vemti tąsomo 

žmogaus diafragma. Atrodė, jog jis žūt būt stengiasi nusviesti 

nelaimingus žmones. O tie kaip nesavomis rankomis 

kabinosi už išvartyto takelažo virvių, lentų, kraspio, 

rūstų, linių, už išsipūtusių pertvarų nuolaužų, kurių vinys 

draskė jiems rankas, už sukraipytų ridersų, už menkiausių 

atsikišimų, už visko, kas dar buvo išlikę po katastrofos. 

Kartkartėmis jie įsiklausydavo. Varpas gaudė vis 

silpniau. Atrodė, jis irgi merdėjo. Tebuvo girdėti nebe 

aidus skambesys, o nutrūkstantis gergždimas. Galiausiai 

ir jis liovėsi. Kur jie dabar? Ir kokiu atstu nuo plūduro? 

Varpas išgąsdino žmones, o kai jis nutilo, juos pagavo 

siaubas. Siaurys, tur būt, ginė juos ten, iš kur nebegrįžtama. 

Jie jautėsi nešami pasiutusio šuoro. ,,Matutinos" 

griaučiai lėkė į tamsą. Kas begali būti baisiau už 

aklą greitį. Visur — priekyje, apačioj ir viršuje — jie juto 

prarają. Tai buvo jau nebe bėgimas, o kritimas. 

Staiga pro storą sniego pūgos skraistę sužibo raudonas 

žiburėlis. 

lis 

— Švyturys! — sušuko žūstantieji.

XI 

KASKETAI 

Iš tiesų tai buvo Kasketų švyturys. 

Devynioliktojo amžiaus švyturys — tai aukštas, mūrinis, 

kūgiškas cilindras su moksliškai įrengtu apšvietimo 

aparatu viršuje. Jei kalbėsime apie Kasketų švyturį mūsų 

laikais, jis atrodo kaip triaukštis baltas bokštas su 

trimis besisukančiomis šviesomis. Šie trys uždegti įrenginiai 

veikia laikrodžio mechanizmo pagalba ir sukasi 

tokiu tikslumu, jog budintysis, kuris stebi juos iš jūros, 

visada padaro denyje dešimt žingsnių, šviesai sužibus, 

ir dvidešimt penkis, jai užtemus. Čia viskas apskaičiuota: 

tiek fokusų atstumai, tiek sukimasis aštuonbriaunio 

būgno, kurį sudaro aštuoni paprasti tam tikrame atstume 

nuo kits kito didžiuliai lęšiai su dviem eilėm — viršuje 

ir apačioje — dioptrinių veidrodžių; šią sudėtingą 

krumpliaračių sistemos aparatūrą nuo vėjo antpuolių ir 

bangų mūšos saugo stori stiklai; tačiau net ir tokius stiklus 

kartais pramušdavo snapais jūrų arai, kurie kaip nakties 

drugeliai puldavo ant šių milžiniškų žibintų. Patsai 

pastatas, kurio viduje buvo įtaisytas šis mechanizmas, 

irgi atitiko matematikos reikalavimus. Viskas jame paprasta, 

suderinta, lygu, tikslinga, savo vietoje. Švyturys — 

tai šifras. 

Septynioliktojo amžiaus švyturys būdavo lyg ir žemės 

puošmena ant jūros kranto. Švyturio bokšto architektūra 

būdavo įmantri ir didinga. Jį puošdavo daugybė balkonų, 

baliustradų, bokštelių, nišų, vėtrungių. Kur bepažvelgsi 

— maskaronai, statulos, raityti lapai, voliutos, reljefai, 

visokiausios figūros ir figūrėlės, kartušai su įrašais. 

Pax in bello 1 — skelbė Edistouno švyturys. Prabėgom 

čia pastebėkime, kad šitoks taikos pareiškimas 

anaiptol ne visada nuginkluodavo vandenyną. Vinstenlis 

1 Taika karo metu (lot.). 

1J9

pakartojo tą patį įrašą ant švyturio, kurį jis pastatydino 

savo lėšomis atkampioje vietovėje priešais Plimutą. Bokštą 

užbaigus, jis pats apsigyveno jame, norėdamas patikrinti, 

kaip šis atlaikys audrą. Užėjo audra ir nunešė švyturį 

su Vinstenliu. Be to, šie puošmenomis perkrauti 

pastatai duodavo iš visų pusių darbo štormui, kaip ryškiais 

mundurais išsipustę generolai, kurie mūšio lauke 

yra geras taikinys. Be akmens pagražinimų, buvo geležies, 

vario, medžio puošmenų, metalinės dalys išgaubtos, 

medinės—atsikišusios. Visur, ant švyturio profilio, sienoje, 

tarp arabeskų, pritaisyta aibės visokiausių įrankių, 

naudingų ir nenaudingų: čia buvo keltuvai, skrysčiai, 

skridimai, atsvarai, kopėčios, keliamieji mechanizmai, 

gelbėjimo kabliai. Pačiame viršuje, aplink židinį, ant kaltinių 

dailaus darbo konsolių stovėdavo didžiulės geležinės 

žvakidės, kur būdavo įstatomi medžio dervoje išmirkyto 

lyno gabalai — tokie dagčiai puikiai degdavo, ir joks 

vėjas jų neužgesindavo. Bokštą nuo viršaus iki apačios 

puošdavo jūrų vėliavos, vimpelai, fliugeriai, vėliavėlės, 

kurios, pritvirtintos ant flagštokų, kildavo aukštais iki 

pat šviesų; šis įvairiausių spalvų, formų, herbų ir signalų 

margumynas audros metu spalvinga skarmalų gausybe 

linksmai plazdėdavo aplink liepsnojančią ugnį. Įžūli ugnis 

ant prarajos krašto buvo tarsi iššūkis ir įkvėpdavo 

drąsos žūstantiesiems. Tačiau ne toks buvo Kasketų švyturys. 

Anuo metu tai buvo paprastas, senoviškas, primityvus 

švyturys, pastatydintas Henriko II įsakymu, žuvus ,,Blanš- 

Nefui"; ant aukštos uolos geležinių pinučių dėžėje degė 

laužas—krūva žarijų, aptvertų tvorele, ir vėjas plaikstė 

liepsnos liežuvius. 

Vienintelis patobulinimas šiame švyturyje nuo dvyliktojo 

amžiaus buvo kalvio dumplės, kurias dumdavo 

krumpliaratis su akmeniniu svarsčiu, pritaisytas prie dėžės 

1610 metais. 

no

Prie šių senovinių švyturių jūros paukščius ištikdavo 

skaudesni nuotykiai, negu prie dabartinių. Šviesos privilioti, 

atlėkę puldavo į laužą; galėdavai matyti, kaip jie 

tartum nelabosios dvasios šokdavo mirties šokį šiame 

pragare; kartais ištrūkdavo iš tos įkaitusios dėžės ir krisdavo 

ant uolos, rūkstą, apšlubę, apakę, kaip vabzdžiai, 

apsvilę lempos liepsnoje. 

Kaip reikiant įrengtam laivui su sveiku takelažu ir 

burėmis, kurį veda locmanas, Kasketų švyturys yra naudingas. 

Jis šaukia: Saugokis! Jis perspėja apie povandenines 

uolas. Bet vairo netekusiam laivui jis baisus. Paraližuotas, 

nepaslankus korpusas, bejėgis priešintis beprotiškam 

vandens bangavimui, beginklis prieš vėją — 

tai žuvis be pelekų, paukštis be sparnų; jis gali plaukti 

tiktai ten, kur neša vėjas. Švyturys jam rodo amžinojo 

poilsio vietą, signalizuoja, kuriame daikte jis žus, nepašykšti 

šviesos jo laidotuvėms. Jis atstoja grabnyčią. 

Nušviesti kiaurymę, kurios neaplenksi, perspėti nuo 

neišvengiamo — ar begali būti tragiškesnė ironija! 

XII 

IMTYNĖS SU POVANDENINĖMIS UOLOMIS 

Negana, kad žūsta laivas, o čia dar šita likimo pašaipa, 

kurią vargšai iš „Matutinos" tučtuojau suprato. Išvydę 

švyturį, jie iš pradžių pažvalėjo, paskui nusiminė. Nei 

ką bedaryti, nei ką bemėginti. Bangoms tinka tas pats 

posakis, kaip ir karaliams: jo žmonės, jo grobis. Tenka 

pakęsti visus jų kvailiojimus. Vėjas nešė urką Kasketų 

link. Ir ji pasidavė jo valiai. Priešintis nebebuvo kaip. 

Dreifuojantis laivas greitai lėkė rifų link. Jautėsi, kad 

dugnas seklėja. Jeigu būtų buvusi kokia nauda nuleisti 

lotą, jis būtų parodęs ne daugiau kaip tris ar keturis 

121

sieksnius gylio. Zūstantieji klausėsi, kaip banga dusliai 

nugarma kažkur į gilius povandeninių uolų plyšius. Švyturio 

papėdėje, tarp dviejų granito ašmenų, jie lyg ir įžiūrėjo 

tamsų ruožą — siaurą taką į baugią, nuošalią prieplaukėlę, 

reikia manyti, pilną žmonių griaučių ir sudužusių 

laivų. Tai greičiau buvo olos anga, negu įėjimas į 

uostą. Jie girdėjo, kaip aukštai, geležiniame narve, spragsi 

laužas, rūsti purpurinė audros iliuminacija; krušos plakama 

liepsna judino rūką, juodas debesis ir raudoni dūmai— 

dvi susikibusios gyvatės — grūmėsi, lakstė vėjo 

nešiojamos žarijos, o snaigės, atrodo, leidosi bėgti, taip 

staigiai žiežirbų užkluptos. Iš pradžių vos dūlavę rifai dabar 

išryškėjo — viena ant kitos suvirtusios uolos, smailos, 

gūbrėtos, aštriabriaunės. Jų kampus žymėjo skaisčiai 

raudonos linijos, o šlaitus — kruvini mirgą ugnies atšvaitai. 

Laivui artinantis, didėjo ir kilo grėsmingas povandeninių 

uolų masyvas. 

Viena iš moterų, airė, visiškai pasimetusi, varstė rožančių. 

Locmano pareigas, žuvus laivo savininkui, teko prisiimti 

gaujos vadui, kuris buvo kapitonas. Baskai visi 

pažįsta kalnus ir jūrą. Jie nepabūgsta prarajų ir nepasimeta, 

kai ištinka katastrofos. 

Artyn ir artyn, dar truputį — ir įvyks susidūrimas. 

Taip staigiai laivas atsidūrė prie Kasketų šiaurėje stūksančios 

didžiulės uolos, jog ši iš karto užstojo švyturį. 

Matėsi tik uola ir šviesa iš už jos. Rūke ji atrodė kaip 

aukšta juodai apsirėdžiusi moteris su ugniniu kyku ant 

galvos. 

Ne kokį vardą turi toji Bible uola. Šiaurėje rifas baigiasi 

Bible, o pietuose tokia pat uola—Etak-o-Gilme. 

Gaujos vadas apžvelgė Bible ir sušuko: 

— Ar atsiras savanoris, kuris užmestų kabeltovą ant 

rifo? Kas moka plaukti? 

Jokio atsakymo. 

m

Niekas iš buvusiųjų ant denio nemokėjo plaukti, netgi 

jūreiviai; beje, tai dažnas reiškinys jų tarpe. 

Vienas karlingsas buvo atšokęs nuo laivo apkalos sąvaržų. 

Gaujos vadas apkabino jį abiem rankom ir tarė: 

— Padėkite man. . 

Karlingsą visai atplėšė. Dabar su juo buvo galima 

daryti, ką tik nori. Apsauginė laivo dalis virto ginklu. 

Tai buvo ilgokas, sveikas, tvirtas ąžuolinis rąstas, galįs 

praversti puolant ir kaip ramstis; dalba sunkiam akmeniui 

nuristi ir taranas bokšto sienai pramušti. 

— Rikiuot!—sušuko gaujos galva. 

Šešetas vyrų, iš visų jėgų įsispyrę į nulūžusį stiebagalį, 

tiesiai laikė gulsčią karlingsą už borto, tartum ietį, 

nukreiptą į povandeninės uolos šlaunį. 

Tai buvo pavojingas manevras. Pulti kalną — drąsus 

žingsnis. Nuo atatrankos smūgio visas šešetas galėjo atsidurti 

jūroje. 

Kova su audra pilna įvairumų. Štormą pakeičia rifai; 

vėją — granitas. Tenka susidurti vienur su neapčiuopiamu, 

kitur su nepajudinamu. 

Tai buvo tokia minutė, kada žmonės iš karto pražyla. 

Povandeninė uola ir laivas netrukus turėjo susidurti. 

Uola kantri. Rifas lūkuriavo. 

Atbėgo, atgriuvo banga — ir laukimas baigėsi. Ji pagriebė 

laivą iš apačios, pakėlė ant savo keteros ir kiek įsiūbavo, 

kaip mėtyklė įsiūbuoja akmenį. 

— Drąsiau! —sušuko gaujos galva.— Ten tik uola, o 

mes — vyrai! 

Rąstą laikė nutaikę į uolą. Šešetas vyrų augte suaugo 

su juo. Smailūs karlingso kuoliukai dūrė pažastis, bet jie 

nieko nejautė. 

Banga sviedė urką į uolą. 

Susidūrimas įvyko. 

Kaip visada tokiais atvejais, ištiškęs putų debesis uždengė 

susidūrimo vaizdą.

Kai šis debesis nusėdo į jūrą, kai nuriedėjo į uolą 

atsimušusi banga, ant denio tįsojo šešetas vyrų, bet užtat 

„Matutina" jau lenkė rifus. Rąstas atlaikė ir nulėmė 

kurso pakeitimą. Per kelias akimirkas urka, pašėlusiai 

skriedama bangomis, toli paliko Kasketus. Kuriam laikui 

„Matutinai" nebegrėsė tiesioginis pavojus. 

Taip kartais atsitinka. Tiesiai į uolą atsitrenkęs bušpritas 

išgelbėjo Vudą de Largą Tėjo žiotyse. Pražūtingame 

Vintertono rago pakrančių rajone panašia dalba pavyko 

atsistumti nuo baisiosios Branodumo uolos kapitonui 

Hamiltonui, kurio vadovaujamas laivas „Rojai Meri", 

nors tai buvo tik škotiško tipo fregata, išvengė sudužimo. 

Banga — tai jėga, taip staigiai išsisklaidanti, jog pakeisti 

halsą, nors ir nėra lengva, bet visgi įmanoma net ir 

smarkiausio smūgio metu. Audra turi kažką gyvuliška; 

uraganas — tai bulius, kurį galima apgauti. 

Stengtis pereiti nuo sekanso į tangensą — štai visa 

paslaptis, kaip išvengti laivo sudužimo. 

Kaip tik tokią paslaugą karlingsas ir padarė laivui. Jis 

pasitarnavo kaip irklas, jis atstojo vairą. Bet šis išganingas 

manevras tetiko vienam kartui, jo pakartoti buvo 

nebeįmanoma. Rąstas atsidūrė jūroje. Smarkus smūgis 

išmušė jį vyrams iš rankų, permetė per bortą ir nusviedė 

į bangas. Atplėšti antrą — reikštų išklibinti visą korpusą. 

Uraganas vėl pastvėrė „Matutina". Bematant Kasketai 

horizonte atrodė kaip nereikalinga sąvartų krūva. Niekas 

tokiais atvejais taip nesuglumsta, kaip povandeninės 

uolos. Gamtoje, kur daug kas dar neištirta, kur regima 

papildo neregima, tokie rūškani, sustingę profiliai tartum 

piktinasi, kad grobis ištrūko. 

Šitaip atrodė Kasketai, nuo kurių pabėgo „Matutina". 

Švyturys toldamas blyško, blanko, paskui visai dingo 

iš akių. 

Nyku buvo žiūrėti, kaip jis geso. Pro tirštus suvirtusius 

rūko tumulus jo skaistus švytėjimas pablėso. Spin- 

m

dūliai sutirpo neaprėpiamose vandens platybėse. Liepsna 

pamirguliavo ant bangų, bandė kovoti, paskui pasinėrė, 

pranyko, sakytum, nuskendo. Laužas pavirto žvakigaliu, 

vos vos mirgančiu žiburėliu. Aplinkui plito išsiliejusios 

šviesos ratas. Tartum tamsos gelmėse kas būtų 

sutraiškęs degantį žibintą. 

Grasinęs varpas nutilo; grasinęs švyturys išblėso. Ir 

vis dėlto kai vienas ir kitas liko užpakalyje, pasidarė dar 

kraupiau. Varpas buvo balsas, švyturys — deglas. Juose 

buvo kažkas žmogiška. Be jų liko tik praraja. 

XIII 

AKIS Į AKĮ SU NAKTIMI 

Urka vėl plaukė, nesižinodama kur, neaprėpiamose 

tamsybėse.. 

Pasprukusi nuo Kasketų, „Matutina" kilojosi nuo keteros 

ant keteros. Atgajaus valandėlė chaose. Įstrižai 

varoma vėjo, veikiama tūkstančio vandens traukos jėgų, 

ji kartojo kiekvieną pamišėlišką bangos susiūbavimą. Supimo 

į galus beveik nebebuvo — grėsmingas laivo agonijos 

ženklas. Avarijos ištikti laivai supami tik į šonus. 

Supimas į galus — tai kautynių konvulsijos. Tik vairas 

gali pastatyti laivą prieš vėją. 

Audros, ypač sniego audros, metu jūra ir naktis galiausiai 

susilieja, susijungia, lyg dūmais išvien apsitraukia. 

Rūkas, pūga, vėjas, betikslis skriejimas, jokio atramos 

taško, jokios gairės, jokios galimybės nors trumpam 

sustoti, vis ta pati be išeities padėtis, vienas duburys po 

kito, horizontas išnykęs, aklas judėjimas atatupstom — 

tai šitaip urka plaukė jūroje. 

Ištrūkti nuo Kasketų, aplenkti uolas — didelis laimėjimas 

žūstantiems. Bet jie patys buvo apstulbę: jie ne-

šaukė „ura!"; toks kvailas džiūgavimas jūroje antrukart 

neleistinas. Mesti iššūkį ten, kur nedrįstum nuleisti loto 

— pavojinga. 

Jie atliko neįmanomą žygdarbį — atsiyrė nuo povandeninės 

uolos. Užtat ir stovėjo kaip stabo ištikti. Tačiau 

pamažėle jie pradėjo atgauti viltį. Žmogaus siela visada 

tikisi stebuklo. 

Kad ir kažkoks būtų nusiminimas, netgi kritiškiausią 

akimirką, kažkur gilumoje sušvinta vilties aušra. Nelaimingieji 

taip troško ištarti sau: „Mes išgelbėti!" Tas 

žodis jau buvo jų lūpose. 

Bet staiga naktyje, laivui iš kairės, išdygo kažkas baisiai 

didelis. Išniro, išryškėjo, į rūką įsirėžė aukštas, statmenas, 

juodas masyvas tiesiais kampais — kertuotas gelmių 

bokštas. 

Žmonės žiūrėjo išsižioję. 

Štormas juos varė jo linkui. 

Jie nežinojo, kas tai. Tai buvo Ortacho uola. 

XIV 

ORTACHO UOLA 

Vėl prasidėjo rifai. Po Kasketų — Ortachas. Jūra ne 

pasižymi vaizduotės lakumu: ji grubi, valdinga ir visada 

naudojasi tomis pačiomis priemonėmis. 

Tamsa neišsemiama. Nėr galo jos žabangoms ir išdavystėms. 

Žmogaus ištekliai greit pasibaigia. Žmogus išsieikvoja, 

o gelmė — niekada. 

Zūstantieji atsigręžė į vadą, jų viltį. Tas tik gūžtelėjo 

pečiais: niūri panieka savo paties bejėgiškumui. 

Didžiulis akmuo vidury vandenyno — štai kas yra toji 

Ortacho uola. Tai ištisinis rifas, iškyląs aštuoniasdešimt 

pėdų viršum šėlstančių bangų. Į jį sudūžta ir bangos, 

m

ir laivai. Nepajudinamas granito kubas, kurio tiesūs šonai 

statmenai leidžiasi į nesuskaičiuojamus vingiuotus jūros 

įlinkius. 

Nakčia jis panašus į milžinišką kaladę ant juodo 

raukšlėto audeklo. O pakilus audrai, laukia kirvio smūgio 

— griaustinio. 

Bet niekada griaustinis negriaudžia per sniego audras. 

Tiesa, tamsybės, tartum raištis ant akių myriop pasmerktajam, 

juosia laivą. Tačiau žaibo—r staigios mirties— 

jis negali tikėtis. 

„Matutina", bangų žaisliukas, visai kaip pirmą sykį 

tiesiai lėkė į tą uolą. Nelaiminguosius iš naujo pagavo 

išgąstis, nors prieš valandėlę jie tarėsi išgelbėti. Vėl grėsė 

laivo sudužimas, kurio tuokart pavyko išvengti. Iš jūros 

dugno vėl iškilo rifas. Kas iš to, kad jie tada atsiyrė nuo 

uolos. 

Kasketai — lyg vaflinė su daugybe įdubimų, Ortachas 

— siena. Laivas, užlėkęs ant Kasketų, sudūžta į šipulius, 

užlėkęs ant Ortacho — sumalamas į miltus. 

Ir vis dėlto galimybė išsigelbėti buvo. 

Nuo stačių uolų—Ortachas kaip tik buvo tokia uola— 

banga neatšoka rikošetu kaip patrankos sviedinys. 

Ji nušliaužia žemyn. Tai panašu į potvynį ir atoslūgį. 

Banga atrieda volu, o atsitraukia raibuliais. 

Tokiais atvejais gyvybės ar mirties klausimas stovi 

šitaip: jeigu vandens volas sviedžia laivą ant uolos, jis 

žuvęs; jeigu banga grįžta nuo uolos anksčiau, negu laivas 

ją pasiekia, jis išgelbėtas. 

Nerimas gniaužė širdį. Patamsyje žūstantieji pastebėjo 

į juos artėjančią devintąją bangą. Kaip toli ji nuneš 

juos? Jeigu banga trenks į laivą, jis užlėks ant uolos ir 

suduš. Jeigu praeis laivo apačia... 

Banga praėjo laivo apačia. 

Jie lengviau atsikvėpė. 

Bet kas bus, kai ji grįš? 

Mūša juos nunešė į jūrą. 

127

Po keleto minučių „Matutina" jau buvo palikusi pavojingus 

vandenis. Kaip anksčiau Kasketai, taip dabar 

Ortachas dingo iš akių. 

Antroji pergalė. Antrą kartą vos per plauką urka išvengė 

sudužimo. 

XV 

PORTENTOSUM MARE' 

Užtat rūko tirštumas visai užgulė dreifo nešamus nelaiminguosius. 

Jie nežinojo, kur esą. Toliau kaip už kelių 

kabeltovų aplink urką nieko nesimatė. Nors kruša tartum 

akmenimis davė ir žmonės stovėjo, nulenkę galvas, 

moterys užsispyrusios nėjo į kajutę. Žūstantis jūroje nori 

matyti dangų. Kai mirtis žvelgia į akis, lubos viršum 

galvos ima rodytis karsto dangčiu. 

Bangos darėsi vis iškilesnės ir trumpėjo. Vandens iškilumas 

rodo kažkur jūroje esant susiaurėjimą; kai yra 

rūkas, velenais besiverčiančios bangos praneša, kad netoliese 

sąsiauris. Iš tiesų bėgliai, patys to nežinodami, 

plaukė palei Orinji. Tarp Ortacho ir Kasketų vakaruose 

ir Orinji rytuose jūra iš abiejų pusių suspausta ir pergniaužta 

rifų, ir ten, kur jai ankšta, ji audroja. Jūra, kaip 

ir viskas pasaulyje, kenčia ir skaudamose vietose ypatingai 

širsta. Todėl šis farvateris pavojingas. 

„Matutina" atsidūrė šiame farvateryje. 

Įsivaizduokite po vandeniu vėžlio kiautą, tokio dydžio 

kaip Haid-parkas arba Eliziejaus laukai, kur kiekvienas 

griovelis — tai sekluma, o kauburėlis — rifas. Tokios prieigos 

prie Orinji iš vakarų pusės. Jūra uždengia ir slepia 

šį savo įtaisymą laivams daužyti. Bangos gūra į tuos po- 

m 

1 Nepaprasta jūra (lot.). 

t

vandeninių uolų šarvus, tykšta, pursloja. Ramiu oru — 

tai pliuškenimas, audroje — chaosas. 

Žūstantieji pastebėjo naują grėsmę, bet nemokėjo išsiaiškinti, 

kas tai. Staiga jie viską suprato. Aukštai padangė 

kiek prasišvietė, pažėrė silpną blyškų spindėjimą 

ant jūros, ir pro mėlyną rūką laivo kairėje pasimatė ilga 

užkarda, einanti įkypai rytų link, kur skriejo, varydamas 

priešais save laivą, vėjo šuoras. Ši užkarda ir buvo 

Orinji. 

Kas tai per užkarda? Jie sudrebėjo. Jie būtų dar labiau 

drebėję, jeigu kieno nors balsas būtų atsakęs: Orinji. 

Nėra žmogui neprieinamesnės salos kaip Orinji. Ir 

viršum vandens, ir po vandeniu ją saugo nuožmi sargyba, 

kurios pirmasis postas — Ortachas. Vakaruose — Biuru, 

Soterjo, Anfrokas, Nianglis, Fon-diu-Krokas, Ziumeliai, 

Grosas, Klankas, Egijonai, Vrakas, Fos-Maljeras; rytuose 

— Soke, Omo, Floro, Brinbete, Kelengas, Krokliju, 

Furšas, So, Nuar-Piutas, Kupi, Orbiu. Kas tai per pabaisos? 

Hidros? Taip, rifų padermės hidros. 

Vienas tų rifų vadinamas Biu (tikslas), tarsi pažymėti, 

jog čia kiekvienos kelionės galas. 

Ši povandeninių uolų sangrūda naktį, ir dar mirgant 

vandeniui, žūstantiems pasirodė kaip ištisinis tamsus ruožas, 

kaip juodas brūkšnys per horizontą. 

Laivo sudužimas — aukščiausias bejėgiškumo laipsnis. 

Esi prie pat žemės ir negali jos pasiekti, plauki ir negali 

pasirinkti krypties, stovi, atrodo, ant tvirto daikto, o 

jis dūžtamas, esi tuo pat metu pilnas gyvybės ir pilnas 

mirties, erdvių belaisvis, įkalintas tarp dangaus ir vandenyno, 

jauti, kad begalybė slegia kaip vienutės lubos, matai 

aplink bekraščiuos plotuos skriejant vėjus ir bangas, 

o pats — sulaikytas, surištas, paraližuotas — šitoks bejėgiškumas 

piktina, varo iš proto. Atrodo, taip ir girdi pašaipų 

nepasiekiamo priešininko kikenimą. Tave laiko tai, 

kas kelia paukštį ir leidžia nardyti žuviai. Pažiūrėti — tai 

niekas, o yra viskas. Priklausai nuo to paties oro, kurį 


virpini kvėpuodamas, priklausai nuo to paties vandens, 

kurio pasemi rieškutėm. Pasisemk šio šėlstančio skysčio 

pilną stiklinę, išgerk ir pajusi, kad jis kartokas. Gurkšnis 

sukelia šleikštulį, banga pražudo. Smėlio kruopelytė dykumoje, 

putos dribsnis vandenyne — svaiginantys reiškiniai; 

visagalė gamta nemato reikalo slėpti savo atomų; 

jį silpnumą paverčia jėga, savęs pačios pripildo nebūtį 

ir iš begaliniai mažo padaro begaliniai didelį, kuris triuškina 

žmogų. Savo lašais vandenynas jus sutrina. Pasijunti 

besąs jo žaislas. 

Žaislas — koks baisus žodis! 

Laimė, „Matutina" buvo kiek aukštėliau Orinji; bet 

srovė ją nešė šiaurinės smailumos link, ir tai galėjo 

baigtis pražūtimi. Kaip strėlė, paleista iš smarkiai įtempto 

lanko, lėkė urka, nešama šiaurės vakarų vėjo, tiesiai į 

šiaurinį kyšulį. Ties juo, nepasiekus Korbele prieplaukos, 

yra vieta, kurią Normandijos archipelago jūreiviai 

praminė „beždžione". 

„Beždžionė"-su;z'n

tiškiausiomis minutėmis žmogus įgauna lyg antrą regėjimą. 

Siutingas vėjas aukštai į orą svaidė putų kaskadas 

ir nešiojo jas išilgai pakrantės. Tai spiaudėsi beždžionė. 

Daugybė barkų rado galą šiose žabangose. Siaubo pagauti, 

artinosi žūstantieji prie tos vietos, nors ir nežinojo, kas 

tai yra. 

Kaip aplenkti šį kyšulį? Neįmanoma. 

Taip kaip prieš juos išdygo Kasketai, paskui Ortachas, 

dabar iškilo Orinji nerija, visa iš aukštų uolų. 

Tartum vienas už kito sustoję milžinai. Eilė baisių dvikovų. 

Scilė ir Charibdė — jų buvo tik dvi; Kasketai, Ortachas 

ir Orinji — trys. 

Didingu bedugnės vienodumu, palaipsniškai kaip ir 

anais kartais, horizontas dingo už povandeninių uolų. 

Vandenyno grumtynės, kaip ir homeriškos kovos, nuostabiai 

kartojasi. 

Su kiekviena didžiule banga, nešusią juos artyn prie 

kyšulio, jis, ir be to baisingai atrodąs rūke, padidėdavo 

dvidešimčia uolekčių. Neatitaisomai mažėjo atstumas 

tarp urkos ir uolyno. Ji buvo ant pat „beždžionės" ribos. 

Pirmoji raukšlė pagaus ir įtrauks. Dar persiris per 

vieną keterą — ir viskas bus baigta. 

Staiga urką tartum titano kumštis atbloškė atgal. 

Banga piestu atsistojo po kiliu ir persiversdama nusviedė 

laivą putų debesyje. Sis smūgis „Matutina" atitolino 

nuo Orinji. 

Ji atsidūrė atviroje jūroje. 

Kas suteikė jai šią pagalbą? Vėjas. 

Audros šuoras staiga pakeitė kryptį. 

Iki šiol su jais žaidė bangos, o dabar atėjo vėjo eilė. 

Nuo Kasketų jie atsiyrė patys, prie Ortacho juos išgelbėjo 

atslūgstanti banga, prie Orinji pasitarnavo vėjas. 

Staigus šuolis iš šiaurės į pietus. 

Siaurės vakarų vėją staiga pakeitė pietvakaris. 

m

Srovė — tai vėjas vandenyje; vėjas — tai srovė ore; 

dvi jėgos susidūrė, ir vėjui kilo noras išplėšti iš srovės jos 

grobį. 

Vandenyno įnoriai nesuvokiami: tai amžinas „o gal?" 

Priklausydamas nuo visiškos jo malonės, negali nei tikėtis, 

nei nusivilti. Jis stato ir griauna. Vandenynas linksminasi. 

Neaprėpiama, pasalūnė jūra, kurią Žanas Bartas 

vadindavo „grubiu galviju", turi visus plėšrūno bruožus. 

Ji čia išleidžia aštrius nagus, čia juos įtraukia į aksomines 

letenas. Kartais audra paskubomis skandina 

laivą; kartais ji tą darbą atlieka itin rūpestingai, galėtum 

pasakyti, glamonėdama. Jūrai laiko užtenka. Jos aukos 

tuo ne kartą įsitikina. 

Reikia pasakyti, kad retkarčiais toks lėtas kankinimas 

reiškia išvadavimą. Tačiau tokie atvejai reti. Kaip ten 

bebūtų, merdėjusieji greit patiki išgelbėjimu: vos tik kiek 

nuščiūva audros grasinimai, ir jiems jau norisi tikėti, kad 

pavojus praėjo; laikę save palaidotais, jie staiga atgyja, 

karštligiškai griebia, kas jiems dar nepriklauso; visa, 

ką piktasis likimas lėmė, pergyventa, tai aišku kaip dieną, 

jie džiaugiasi išsigelbėję, ir nieko nebenori iš dievo. 

Niekada nereikia skubintis Nežinomajam išduoti raštelį, 

kad jau galutinai atsiskaityta. 

Pietvakarių vėjas prasidėjo viesulu. Sudužėliams visada 

į pagalbą ateina pikčiurnos. Škvalas, pagriebęs 

„Matutina" už burių likučių, kaip skenduolę už plaukų, 

valdingai nutempė į atvirą jūrą. Tai priminė Tiberijaus 

kilniaširdiškumą: jis dovanodavo belaisvėms gyvybę išprievartavimo 

kaina. Vėjas elgėsi kaip smurtininkas su 

tais, kuriuos gelbėjo. Jis teikė jiems paslaugą niršdamas. 

Tai buvo pagalba be pasigailėjimo. 

Sudaužytas laivas po tokio žiauraus savo išvaduotojo 

elgesio visai išsiskėtė. 

Stambios, kietos ledinės kruopos, tokios, kad galėtum 

užtaisyti muškietą, varpė denį. Laivui pasvirus, jos ridinėdavosi 

deniu kaip rutuliukai. Urka, įš apačios ir vir- 

132

šaus daužoma vandens, vos buvo matyti pro besiverčiančias 

per ją bangas ir putų griūtis. Laive kiekvienas tegalvojo 

apie save. 

Žmonės kabinosi, už ko pakliuvo. Po kiekvieno tokio 

papurtymo jie nustebdavo, kad nė vieno nenunešė į jūrą. 

Daugelio veidai buvo suraižyti skeveldrų. 

Laimė, neviltis suteikia stiprybės. Išsigandusio vaiko 

ranka gali suspausti kaip milžino. Iš siaubo moters pirštai 

pavirsta replėmis; baimės pagauta mergaitė įsmeigtų 

savo rausvus nagučius net į geležį. Zūstantieji kabinosi, 

.stengėsi žūt būt išsilaikyti. Bet kiekviena banga 

grasino juos nušluoti nuo denio. 

Ir štai jie su palengvėjimu atsikvėpė. 

XVI 

STAIGA STOJA MĮSLINGA TYLA 

Uraganas iškart nuščiuvo. 

Nei šiaurys, nei pietvakarių vėjas nebepūtė. Nutilo 

erdvę skardenę beprotiški trimitai. Vandens stulpas, rėmęs 

dangų, prieš tai nei sumažėjęs, nei pasikeitęs — 

tartum skradžiai bedugnę prasmego. Nežinia, kur jis 

dingo. Vietoje krušos ore supleveno snaigės. Vėl pamažu 

ėmė snigti. 

Bangavimas nurimo. Jūra pasidarė lygi lygi. 

Tokie staigūs pertrūkiai būdingi sniego pūgoms jūroje. 

Kai tik išsibaigia elektros išlydis, viskas nurimsta, 

net bangos, kurios po šiaipjau audrų dar ilgai šniokščia. 

O čia — iš karto. Jokios žymės, kad bangos buvo įširdusios. 

Tartum nuilsęs darbininkas jūra tuoj pat užminga; 

tai lyg ir prieštarautų statikos dėsniams, bet seni jūreiviai 

tuo nesistebi, jie žino, kad jūra pilna netikėtumų.

Tokių reiškinių,— tiesa, labai retai — būna ir paprastų 

audrų metu. Taip mūsų laikais atmintinas uraganas, 

šėlęs prie Džersio 1867 metų liepos 27 dieną keturiolika 

valandų be atvangos, staiga pasikeitė visišku štiliu. 

Praėjo kelios minutės, ir urką supo snaudžiančių vandenų 

platybės. 

Tuo pačiu metu — nes paskutinioji audros faz^ panaši 

į pradinę — pasidarė taip tamsu, nors akin durK. Visa, 

ką anksčiau šiek tiek galėjai įžiūrėti, kol danguje maišėsi 

sniego debesys, vėl apniuko, blankūs siluetai susiliejo, 

išskydo, ir begalybių tamsa iš visų pusių prislinko 

prie laivo. Si nakties siena, apsupimo ratas, šis tuščio 

cilindro vidus, kurio diametras kas minutę mažėjo, gaubė 

„Matutina" ir veržė vis labiau, iš lėto, grėsmingai kaip 

ledo lytis. Viršuje — nieko, išvien rūko antvožas, užtrenktos 

durys. Urka atsidūrė tartum gilaus šulinio dugne. 

Šiame šulinyje telkšojo skysto švino klanas — tai buvo 

jūra. Niūriai sustingęs vanduo nejudėjo. Niekada vandenynas 

neatrodo toks piktas, kaip tada, kai jis primena 

tvenkinį. 

Visur aplink tyla, ramybė, akla naktis. 

Gamta tyli, kai, gal būt, netenka žado. 

Paskutiniai pliuškenimai nuslysdavo laivo bortais. 

Denis vėl atgavo horizontalią padėtį ir tik nežymiai pasvirdavo 

čia į vieną, čia į kitą pusę. Lengvai plastėjo kai 

kur užsilikę burių skutai. Vietoj žibinto kabėjusi granata, 

kurioje degė smala užpiltos pakulos, jau nebesisupo 

ant bušprito ir nebelaistė ugnies lašų į jūrą. Debesis varinėjęs 

vėjelis buvo visai nejuntamas. Purus, minkštas 

sniegas krito kiek paįstrižai. Nebebuvo girdėti bangų 

kunkuliavimo prie rifų. Stojo kapų tyla. 

Po visų audros nuožmybių ir skaudžiausių pergyvenimų 

šis poilsis vargšams nelaimingiesiems, taip ilgai blaškytiems 

jūroje, buvo neapsakoma palaima. Atrodė, kad 

pagaliau baigėsi jų kankinimai. Visa aplink juos ir viršum

jų tarsi susitarė juos išgelbėti. Jie atgavo pasitikėjimą. 

Pašėliškas įtūžimas virto ramybe. Jie tai priėmė kaip 

susitaikymo ženklą. Nukamuoti žmonės atsikvėpė pilna 

krūtine. Jie galėjo paleisti virvagalį ar lentos nuolaužą, 

kurių įsitvėrę laikėsi, galėjo atsistoti, išsitiesti, stovėti, 

vaikščioti, judėti. Juos apėmė begalinis ramybės jausmas. 

Tamsybių gelmėse būna tokių rojaus valandėlių, kada 

ruošiamasi kažkam naujam. Buvo aišku, kad jiems nebegrėsė 

nei štormas, nei putojančios bangos, nei vėjai, nei 

jūros padūkimo priepuoliai — nuo viso to jie išsivadavo. 

Dabar viskas buvo jiems palanku. Po trijų—keturių 

valandų pradės švisti, juos pastebės ir paims koks nors 

pro šalį plaukiantis laivas. Baisiausia liko užpakalyje. Jie 

grįžo į gyvenimą. Svarbiausia, kad jie išsilaikė vandenyje, 

kol liovėsi audra. Jie sakė sau: „Sį kartą viskas baigta." 

Tuojau pat jie įsitikino, kad iš tiesų viskas baigta. 

Vienas jūreivių, šiaurietis baskas, vardu Galdeazunas, 

nusileido į triumą lyno ir grįžęs pasakė: 

— Triumas pilnas. 

— Ko? — paklausė gaujos vadas. 

— Vandens,— atsakė jūreivis. 

— Ką nori tuo pasakyti? — užriko gaujos vadas. 

— Aš noriu pasakyti,— atsakė Galdeazunas,— kad po 

pusvalandžio paskęsime. 

XVII 

* PASKUTINĖ PRIEMONĖ 

Laivo kilis buvo pramuštas. Pradėjo sunktis vanduo. 

Kada tai atsitiko? Niekas nebūtų galėjęs atsakyti. Ar tada, 

kai juos nunešė prie Kasketų? Ar kai atsidūrė priešais 

Ortachą? O gal tada, kai jų vos neįsuko verpetas į vakarus 

nuo Orinji? Greičiausiai, kada jie buvo priartėję prie 

135

pat „beždžionės". Ten laivas bus užkliuvęs už kokio nors 

smailo povandeninio akmens. Jie to nepastebėjo, nes vėjas 

tada juos mėšlungiškai mėtė į šalis. Stabligės ištiktasis 

nejaučia dūrio. 

Antrasis jūreivis, pietietis baskas, vardu A ve-Marija, 

irgi nusileido į triumą ir sugrįžęs pranešė: 

— Kilyje vandens per du varus. 

Maždaug šešios pėdos. 

Ave-Marija pridūrė: 

— Po keturiasdešimt minučių nugrimsime. 

Kurioje vietoje buvo skylė? Jos nesimatė. Ji buvo užlieta. 

Vanduo, pripildęs triumą, slėpė tą plyšį. Anga buvo 

atsivėrusi iškilame dugne, po vaterlinija, kažk vr giliai povandeninėje 

urkos dalyje. Neįmanoma buvo ją pastebėti. 

Neįmanoma ir užtaisyti. Yra žaizda ir negali jos perrišti. 

Beje, vanduo ne taip jau smarkiai veržėsi. 

Gaujos vadas riktelėjo: 

— Reikia išsiurbti vandenį! 

Galdeazunas atsakė: 

— Siurblio nebeturime. 

— Tada,— atkirto gaujos vadas,— mėginsime pasiekti 

žemę. 

— O kur ji— žemė? 

—r Nežinau. 

— Aš taip pat. 

— Bet ji kur nors yra. 

•— Žinoma. • 

— Tegul kas nors veda mus į krantą,— kalbėjo vadas. 

— Mes nebeturime locmano, — atsakė Galdeazunas. 

•— Tu stok prie rumpelio. 

— Rumpelio nebėra. 

— Nutašysime. Pasidirbsime iš pirmo po ranka pakliuvusio 

rąsto. Vinių! Plaktuką! Greičiau duokit įrankius! 

— Dailidžių dėžė vandenyje. Mes nebeturime jokių 

įrankių. 

— Vis tiek vairuosime, nesvarbu kur! 

136

— Kuo gi vairuosime? 

— Kur valtis? Sėdam į ją. Irkluosime! 

— Valtį nunešė. 

— Tada irsimės. 

•— Neturime irklų. 

— Tada iškelsime bures! 

— Neturime nei burių, nei stiebo. 

— Pasidarysime stiebą iš long-karlingso, o burę iš 

brezento. Išsikapstysime iš čia! Pasikliaukime vėju! 

— Ir vėjo nėra. 

Iš tiesų vėjas su jais atsiskaitė. Audra praūžė, ir stojusi 

ramybė, kurią jie palaikė savo išgelbėjimu, buvo jų 

pražūtis. Padūkęs pietvakarių vėjas būtų juos atginęs 

prie kokio nors kranto anksčiau, negu triumas prisipildytų 

vandens, arba gal būtų nubloškęs ant kokios nors 

išganingos smėlio seklumos, ir urka sudužtų, nespėjusi 

paskęsti. Štormas būtų jiems padėjęs pasiekti žemę. Jokio 

vėjo, jokios vilties. Jie žūsta dėl to, kad uraganas 

liovėsi. 

Padėtis buvo visiškai beviltiška. 

Vėjas, kruša, škvalas, viesulas — tai pakrikę priešininkai, 

kuriuos galima nugalėti. Audrą galima įveikti, nes 

ji nepakankamai ginkluota. Yra priemonių kovoti su 

nuožmumu, kuris pats nuolat atidengia savo kėslus, tuščiai 

blaškosi ir dažnai smogia pro šalį. Bet prieš štilį 

nieko nepaveiksi. Nėra už ko nusitverti. 

Vėjai — kazokų ataka. Reikia tvirtai laikytis, ir jie iškriks. 

Štilis — budelio žnyplės. 

Vanduo, sunkus, neįveikiamas, neskubėdamas, tačiau 

be perstojo sunkėsi į triumą, ir, jam kylant, urka vis giliau 

grimzdo. Tai vyko labai pamažu. 

Žmonės ant „Matutinos" denio jautė, kad po jais iš 

lėto veriasi beviltiškiausia žūtis, žūtis be mažiausio pasipriešinimo. 

Juos apėmė kraupiai ramus tikrumas, jog 

tai, kas įvyks, nepareina nuo jų valios. Oras buvo tykus, 

jūra nebangavo. Sustingimo būsenoje yra kažkas neper - 

737

maldaujama. Jie grimzdo tyloje. Pro storą nebylų vandens 

klodą žemės rutulio centras juos traukė į save be 

pykčio, be aistros, be tikslo, nesąmoningai ir abejingai. 

Visus juos apėmė amžino poilsio siaubas. Vargšų nebebaugino 

pražioti bangų nasrai, piktai grasinę vėjo ir jūros 

žandikauliai, iššiepti vandens viesulo dantys, putojančios 

platybės, su pasigardžiavimu laukusios aukų,— 

po jais žiojėjo juoda anga į begalybę. Jie jautė, kaip nyra 

į ramią gelmę, kuri buvo mirtis. Tarpas nuo borto iki 

vandens mažėjo. Galima buvo apskaičiuoti, po kiek minučių 

jis visai išnyks. Tai buvo priešingybė kylančiam 

potvyniui. Ne vanduo kilo į juos, o jie leidosi į vandenį. 

Jie patys sau kasėsi duobę. Duobkasiu buvo jų pačių 

svoris. 

Jiems buvo ruošiama bausmė ne pagal žmonių įstatymą, 

bet pagal gamtos dėsnį. 

Krito sniegas, ir kadangi skęstąs laivai nejudėjo, ši 

balta korpija apklojo denį, tartum įkapių marška uždengė 

urką. 

Triumą baigė užlieti. Niekaip neįmanoma buvo sulaikyti 

vandenį. Jie neturėjo net semtuvo,— beje, juo vis 

tiek nebūtų buvę galima pasinaudoti, nes urka buvo deniu 

dengtas laivas. Trys — keturi deglai, įsmeigti kur pakliuvo, 

šiek tiek apšvietė triumą. Galdeazunas atnešė keletą 

senų odinių kibirų; buvo nutarta užkimšti triumo 

skylę; sudaryta grandinė; bet kibirai pasirodė netikę, vieni 

prairusiais šonais, kiti prakiurę, ir vanduo benešant 

išsilaistydavo. Santykis pribėgančio ir išsemiamo vandens 

buvo lyg pasityčiojimas. Pritekėdavo statinė, o sumažėdavo 

viena stikline. Bevaisės pastangos. Išlaidumas šykštuolio, 

kuris, kasdien le paimdamas po vieną sū, nori iššvaistyti 

milijoną. 

Gaujos galva tarė: 

— Belieka palengvinti laivą! 

Kilus audrai, kelios skrynios buvo lynais pritvirtintos 

ant denio. Jos taip ir liko pririštos prie stiebo nuolaužos,

Dabar lynus atraizgė, o skrynias įvertė vandenin pro angą 

laivo apkaloje. Viena iš tų valizų priklausė baskei, kuri 

nesusilaikė neatsidususi: 

— O, ten mano naujas apsiaustas raudonu pamušalu! 

O, ten mano baltos mezgininės kojinės. O, ten mano sidabriniai 

auskarai, kuriais pasidabinusi vaikščiodavau į 

bažnyčią Marijos mėnesį! 

Denį nušvarinus, liko kajutė. Ji buvo grūste prigrūsta. 

Kaip prisimenate, ten keleiviai susidėjo savo bagažą, o jūreiviai 

savo pundus. 

Žmonės bagažą ištempė ir atsikratė visos šios mantos, 

išmesdami ją pro angą laivo apkaloje. Suvilko pundus ir 

nustūmė juos į vandenyną. 

Baigė tuštinti kajutę. Žibintas, ezelgoftas, boseliai, maišai, 

bakai ir bačkos su geriamu vandeniu, puodas su sriuba 

— viskas atsidūrė bangose. 

Kažkas atsuko seniai užgesusios ketinės viryklėlės 

veržles, nuėmė ją nuo cementinio pastovo, virve užkėlė 

ant denio, atitempė iki spragos ir išmetė už borto. 

Sumetė į jūrą viską, ką buvo galima nuplėšti nuo vidinės 

apkalas, ridersus, vantus, stiebo ir rėjų nuolaužas. 

Protarpiais gaujos galva paimdavo deglą ir pašviesdavo 

la*ivo grimzlės skaitmenis, sužymėtus urkos priekyje, 

ir žiūrėdavo, kiek dar gali laivas išsilaikyti. 

XVIII 

GALUTINĖ PRIEMONĖ 

Palengvėjusi „Matutina" grimzdo lėčiau, bet vis dėlto 

grimzdo. 

Beviltiškos padėties — net laikinai — nebegalėjo ati- 

139

taisyti jokia priemonė. Panaudotas paskutinis būdas 

nieko nedavė. 

— Ar neatsirastų dar ko nors išmesti į jūrą? — šūktelėjo 

vadas. 

Daktaras, kurį visi buvo užmiršę, išėjo iš už kajutės 

kampo ir tarė: 

— Yra. 

— Ką? — paklausė vadas. 

Daktaras atsakė: 

— Mūsų nusikaltimą. 

Visi sudrebėjo ir vienu balsu sušuko: 

— Amen. 

Daktaras, išsitempęs visu ūgiu, perbalęs, pakėlė pirštą 

į dangų ir tarė: 

— Klaupkitės. 

Žmonės pasviro: pirmas judesys prieš atsiklaupiant. 

Daktaras kalbėjo toliau: 

— Meskime į jūrą savo nusikaltimus. Jie mus slegia. 

Jie ir laivą gramzdina. Galvokime geriau ne apie išsigelbėjimą, 

o apie sielos išganymą. Jūs, nelaimingieji, 

kurie manęs klausote, žinokite, kad ypač sunkus tas 

paskutinysis nusikaltimas, kurį ką tik padarėme, arba, 

teisingiau, užbaigėme. Begėdiška šventvagystė gundyti 

bedugnę, padarius iš anksto apgalvotą žmogžudystę. 

Skriauda vaikui yra skriauda dievui. Žinau, turėjome išvykti, 

bet tai buvo tikra pražūtis. Tamsūs mūsų darbai 

meta šešėlį, kuris ir prišaukė audrą. Na ir gerai. Beje, 

gailėtis nėra ko. Kiek tolėliau už mūsų, ten, toje tamsoje, 

yra Vovilio smėlio seklumos ir Hugo kyšulys. Ten 

Prancūzija. O mums beliko vienintelis prieglobstis — 

Ispanija. Prancūzija mums ne mažiau pavojinga, kaip 

Anglija. Išvengę žūties jūroje, atsidurtume kartuvėse. 

Arba paskęsti, arba būti pakartiems — kito pasirinkimo 

neturime. Dievas išrinko už mus. Padėkokite jam už tai. 

UO

Jis mums suteikia kapą jūroje, kuri nuplaus mūsų nuodėmes. 

Mano broliai, tai neišvengiama. Pagalvokite, juk 

neseniai mes padarėme viską, ką galėjome, kad pasiųstumėm 

į aną pasaulį vieną būtybę, vaiką, ir, gal būt, 

tą pačią akimirką, kada aš kalbu, viršum mūsų galvų jo 

siela skundžia mus teisėjui, kurio akis mus mato. Tinkamai 

sunaudokime paskutines mums suteiktas minutes. 

Pasistenkime, jeigu dar įmanoma, atitaisyti, kiek nuo 

mūsų pareina, padarytąjį blogį. Jeigu vaikas pergyvens 

mus, ateisime jam į pagalbą. Jei mirs, dėsime pastangas, 

kad jis mums atleistų. Nusimeskime mus slegiančią piktadarystę. 

Nuimkim sunkumą nuo savo sąžinių. Pasistenkim, 

kad dievas nenugramzdintų mūsų sielų, nes tai baisiau 

už laivo sudužimą. Kūnai atitektų žuvims, o sielos 

velniams. Sužadinkite gailestį. Klaupkitės, sakau jums. 

Atgailojimas — eldija, kuri niekada neskęsta. Nebeturite 

kompaso? Klystate. Malda jūsų kompasas. 

Vilkai pavirto avinėliais. Tokie pasikeitimai įvyksta 

nepaprastos baimės akimirkomis. Tada ir tigrai laižo kryžių. 

Kai prasiveria tamsiosios durys, tikėti — sunku, netikėti 

— neįmanoma. Kad ir kokios netobulos būtų įvairių 

žmogaus išpažįstamų religijų pastangos atvaizduoti pomirtinį 

gyvenimą,— netgi tada, kai tikėjimas šlubuoja, 

netgi tada, kai nustatytos dogmos nesutampa su miglotu 

amžinybės supratimu —vis tiek paskutiniąją gyvenimo 

akimirką siela sudreba. Kažkas juk prasideda už gyvenimo 

slenksčio. Si slogi nuojauta lydi agoniją. 

Agonija yra atsiskaitymas. Tą lemtingą sekundę žmogus 

pasijunta esąs už kažką atsakingas. Tai, kas buvo, 

įsipina į tai, kas įvyks. Praeitis sugrįžta ir braunasi į ateitį. 

Visa, kas žinoma, tada atrodo tokia pat bedugnė, kaip 

ir nežinoma, ir tos abi — klaidų ir lūkesčių — prarajos atsispindi 

viena kitoje. Sis dviejų gelmių susiliejimas ir gąsdina 

mirštantįjį. 

Ui

Bėgliai buvo praradę paskutinę viltį išgelbėti gyvybę. 

Užtat jie metėsi į kitą pusę. Jeigu ir buvo likusi kokia 

nors galimybė, tai tik ten, tamsybėse. Jie tą suprato. 

Spinktelėjo liūdnas šviesos spindulys, o po to vėl pagavo 

siaubas. Tai, ką žmogus suvokia agonijoje, panašu į tai, 

ką pamatai, sušvitus žaibui. Iš pradžių — viską, paskui — 

nieko. Ir matai, ir nieko nematai. Po mirties mūsų akys 

vėl praregės, ir žaibas taps saule. 

Zūstantieji ėmė šaukti daktarui: 

— Tu! Tu! Tu tik vienas mums likai. Mes tavęs klausysime. 

Ką turime daryti? Kalbėk! 

Daktaras atsakė: 

— Mums reikia peržengti nežinomą bedugnę ir pasiekti 

kitą gyvenimo krantą, ten, anapus kapo. Kadangi 

aš daugiau žinau už jus visus, man gresia didžiausias pavojus. 

Gerai darote, pavedę parinkti tiltą tam, kas neša 

sunkiausią naštą. 

Ir dar pridūrė: 

— Žinojimas slegia sąžinę. 

Paskui paklausė: 

— Kiek dar turime laiko? 

•ė- 

Galdeazunas pažiūrėjo į skaitmenis, rodančius laivo 

grimzlę. 

—- Truputį daugiau kaip ketvirtį valandos. 

—- Gerai,— tarė daktaras. 

Žemas kajutės stogelis, į kurį jis buvo atsirėmęs, atstojo 

stalą. Daktaras išėmė iš kišenės rašalinę, plunksną 

ir piniginę, o iš jos — pergamentą, tą patį, kurio antroje 

pusėje prieš keletą valandų buvo parašęs apie dvidešimt 

kreivų, suspaustų eilučių. 

— Šviesos,— paprašė jis. 

Sniegas, krisdamas kaip krioklio purslai, vieną po kito 

užgesino deglus. Tik vienas bedegė. Ave-Marija ištraukė 

jį ir su deglu rankoje atsistojo šalia daktaro.

Daktaras įgrūdo piniginę atgal į kišenę, pasidėjo ant 

kajutės stogelio plunksną ir rašalinę, išlankstė pergamentą 

ir tarė: 

— Klausykite. 

Ir tada vidury jūros, nuo šio grimztančio blokšipo — 

per kapą permestos linguojančios lentos — daktaras rimtu 

balsu ėmė skaityti, ir atrodė, kad juos supusi tamsa 

taip pat klausėsi. Visi pasmerktieji stovėjo ratu aplink jį, 

nuleidę galvas. Deglo liepsna dar labiau pabrėžė jų išblyškimą. 

Daktaras skaitė angliškai. Kartkartėmis, kai 

kieno nors maldaujantis žvilgsnis, atrodė, prašydavo paaiškinti, 

daktaras sustodavo ir pakartodavo prancūziškai 

ar ispaniškai, baskiškai ar itališkai tik ką perskaitytąjį 

skirsnį. Buvo girdėti prislopinta rauda ir mušimasis į krūtinę. 

„Matutina" vis grimzdo. 

Baigęs skaityti, daktaras padėjo ištiestą pergamentą 

ant stogelio, paėmė plunksną ir*parašams paskirtoje vietoje 

po tekstu pasirašė: Daktaras Gerhardas Gestemiundė. 

Paskui, kreipdamasis į kitus, tarė: 

— Prieikite ir pasirašykite. 

Pirmoji prisiartino baske, paėmė plunksną ir pasirašė: 

Asunsijona. 

Ji perdavė plunksną airei, kuri, būdama neraštinga, 

pastatė kryžiuką. 

Šalia to kryžiuko daktaras prirašė: Barbara Fermoi iš 

Tirifo salos Ebiuduose. 

Paskui jis padavė plunksną gaujos vadui. Tas pasirašė: 

Ga'ibdora, kaptalas. 

Genujietis apačioje gaujos vado pasirašė Džandžiratė. 

Langedokietis pasirašė: Žakas Katurzas, pramintas 

Narboniečiu. 

Provansietis pasirašė: Liukas Pjeras Kapgarupas iš 

Mahono katorgos. 

Po šiais parašais daktaras prirašė pastabą: 

U3

„Iš trijų jūreivių, kurie sudarė laivo ekipažą, laivo savininką 

nunešė banga, o du likusieji pasirašė žemiau." 

Abu jūreiviai padėjo savo parašus po šia pastaba. 

Šiaurietis baskas pasirašė: Galdeazunas. Pietietis baskas: 

Ave-Marija, vagis. 

Paskui daktaras pašaukė: 

— Kapgarupa! 

-— Esu,— atsiliepė provansietis. 

•— Tu turi Hardkvanono gertuvę? 

— Taip. 

— Duok man ją. 

Kapgarupa išsiurbė paskutinį degtinės lašą ir padavė 

gertuvę daktarui. 

Triume vandens vis daugėjo. Laivas vis labiau niro. 

Nuožulnėjančius denio šonus jau sėmė siauras, vis 

plačiau užeinąs vandens ruoželis. 

Visi susibūrė ant denio iškilumos. 

Daktaras nudžiovino prie deglo liepsnos parašus, susuko 

pergamentą į siaurą ritinėlį, kad pralįstų pro kaklelį, 

ir įkišo į gertuvę. 

— Kamštį! — šūktelėjo jis. 

— Nežinau, kur jfs pasidėjo,— atsakė Kapgarupa. 

— Štai loperis,— tarė Žakas Katurzas. 

Daktaras užkimšo gertuvę nesmaluoto lyno galu ir 

tarė: 

— Smalos. 

Galdeazunas nuėjo į laivo priekį, užgesino kanapiniu 

gesintuvu, nukabino nuo forštevenio ir atnešė daktarui 

granatą, iki pusės pripildytą verdančios smalos. 

Daktaras panardino gertuvės kaklelį į smalą ir ištraukė. 

Dabar gertuvė su visų pasirašytu pergamentu buvo 

užkimšta ir užsmaluota. 

1U 

— Viskas,-— tarė daktaras.

Ir iš visų lupų įvairiomis kalbomis išsiveržė neaiškus 

lemenimas, kraupus katakombų murmesys: 

— Amen! 

— Mea culpa! 1 

— Asi sea! 2 

-— Aro rai! 3 

— Amen! 

Atrodė, tartum girdėtum tamsybėse išsisklaidant Babilono 

balsus, būkštaujančius, kad dangus atsisakys jų 

išklausyti. 

Daktaras nusigręžė nuo nelaimės ir nusikaltimo bendrų 

ir žengė keletą žingsnių borto link. Priėjęs prie pat 

borto, jis pažvelgė į tolumą ir giliai sujaudintu balsu 

pratarė: 

— Bist du bei mir? 4 

# . 

Tikriausiai jis kreipėsi į kieno nors dvasią. 

Laivas vis- grimzdo. 

Užpakaly daktaro visi buvo susimąstę. Malda —neįveikiama 

jėga. Jie ne palinko, o palūžo. Kažkokia prievarta 

buvo justi jų atgailoje. Jie glebo, kaip glemba burė 

be vėjo, ir pamažėle šiuos rūsčius, krūvon susispietusius 

žmones, kurie stovėjo, kiekvienas savaip sudėjęs rankas 

ir nuleidęs galvą, apėmė gailestis ir beviltiškas atsidavimas 

dievui. Kažkoks, sakytum, taurumo atspindys, sklindąs iš 

bedugnės, atsimušė tuose piktadarių veiduose. 

Daktaras vėl sugrįžo prie jų. Nežinia, kokia buvo jo 

praeitis, tačiau šis senis prieš įvyksiančią atomazgą atrodė 

didis. Jam rūpėjo, ko taip visa aplink nutilo, bet šiaip 

jis nepasimetė. Sito žmogaus neužklupsi nepasiruošusio. 

1 Kaltas! [lot.). - 

2 Amen! (isp.) 

3 Dieve padėk (bask.) 

4 Ar esi šalia manęs? (vok.) 

10, Žmogus, kuris juokiasi

Net siaubas negalėjo sudrumsti jo ramybės. Jo veide atsispindėjo 

suvokto dievo didybė. 

Sis senas, susimąstęs banditas, pats to nežinodamas, 

atrodė kaip kunigas. 

Jis tarė: 

— Dėmesio! 

Ir, pažiūrėjęs valandėlę į erdvę, pridūrė: 

— Išmušė mūsų mirties valanda. 

Paskui jis paėmė iš Ave-Marijos rankų deglą ir juo 

užsimojo. 

Kibirkščių spiečius pažiro ir dingo naktyje. 

Daktaras nusviedė deglą į jūrą. 

Deglas užgeso. Paskutinė šviesa dingo. Dabar aplinkui 

buvo vien tik begalinė nepažįstama tamsa. Tartum būtų 

užsivėrusi kapo duobė. 

Pro tą užtemimą pasigirdo daktaro balsas: 

— Melskimės. 

Visi puolė ant kelių. 

Jie klūpėjo jau nebe ant sniego, o vandenyje. 

Tik vienas daktaras liko bestovįs. Snaigės krito baltomis 

ašarų žvaigždutėmis, išryškindamos jį šiame tamsiame 

fone. Tai buvo kalbanti tamsybių statula. 

Jis persižegnojo ir paRėlė balsą, o denis tuo tarpu po 

jo kojomis ėmė vos juntamai svyruoti, virpčioti: vadinasi, 

artėjo akimirka, kada sudužęs laivas visai panirs po 

vandeniu. 

U6 

Daktaras pradėjo: 

— Pater noster qui es in coelis l 

. 

Provansietis pakartojo prancūziškai: 

— Notre pere qui ėtes aux cieux. 

1 Tėve mūsų, kurs esi danguje (lot.).

Airė pakartojo tuos pačius žodžius Velso tarme, suprantama 

baskei: 

-— Ar nathair ata ar neamh. 

Daktaras toliau tęsė: 

— Sanctificetur nomen tuum \ 

— Que votre nom soit sanctifiė — pakartojo provansietis. 

— Naomhthar hainm,— girdėjosi airės balsas. 

— Adveniat regnum tuum 2 ,— meldėsi daktaras. 

•— Que votre rėgne arrive,— kalbėjo provansietis. 

— Tigeadh do rioghachd,-— kartojo airė. 

Suklaupusiems žmonėms vanduo jau siekė pečius. 

Daktaras tęsė: 

— Fiat voluntas tua 3 

. ^ 

— Que votre volontė soit faite,— burbėjo provansietis. 

O airė ir baske vienu balsu sušuko: 

—- Deuntar do thoil ar an Hhalamb! 

— Sicut in coelo, et in terra \— meldėsi daktaras. 

Niekas jam nebeatsakė. 

Jis pažvelgė žemyn. Visų galvos buvo po vandeniu. 

Niekas nemėgino atsistoti. Jie taip ir paskendo klūpėdami. 

Dešine ranka daktaras paėmė gertuvę, kurią buvo padėjęs 

ant kajutės stogelio, ir iškėlė ją viršum galvos. 

„Matutina" niro į dugną. 

Grimzdamas daktaras baigė šnabždėti maldą. 

Akimirką viršum vandens dar kyšojo krūtinė, paskui 

1 Tebūnie šventas tavo vardas (lot). 

2 Teateinie tavo karalystė (lot.). 

3 Tebūnie tavo valia (lot.). 

4 Kaip danguje, taip ir ant žemės (lot.). 

UI

galva, galiausiai gertuvę laikiusi ranka, tartum jis ją būtų 

rodęs begalybei. 

Bet dingo ir ranka. Jūros paviršius pasidarė lygus 

kaip aliejaus statinė. Sniegas nesiliovė snigęs. 

Kažkoks daiktas išniro, ir tamsoje bangos jį pagriebė. 

Tai buvo užsmaluotoji gertuvė su karkliniu apypinu, kuris 

neleido jai skęsti. 

*

TREČIOJI KNYGA 

VAIKAS TAMSOJE 

i 

CES-HILAS 

Sausumoje audra smarkavo ne mažiau kaip jūroje. 

Taip pat pašėlusiai ji siautėjo ir aplink paliktąjį vaiką. 

Silpnajam ir nekaltajam tenka patiems vieniems 

grumtis su padūkusiu aklų gaivalų šėlu; tamsa niekam 

nedaro išimčių, o gamta ne tokia jau gailestinga, kaip 

apie ją galvojama. 

Tiesa, sausumoje vėjas buvo silpnas; tvyrojo stingdantis 

šaltis. Kruša nekrito. Tik baisiai storai vertė sniegą. 

Kruša daužo, kapoja, žeidžia, kurtina, niokoja; bet 

snaigės blogiau už krušą. Purios, nepermaldaujamos 

snaigės patyliukais daro savo darbą. Palietus, jos kaip 

mat sutirpsta. Jų tyrumą galima sulyginti su veidmainio 

atvirumu. Kaip iš tų baltų pamažu ant žemės gulančių 

snaigių susidaro sniego griūtis, taip apgaviką suktybės 

priveda prie nusikaltimo. 

Vaikas nesustodamas vis žingsniavo pirmyn per rūką. 

Rūkas — švelni kliūtis; bet čia ir kyla pavojai; rūkas ir 

traukiasi, ir laikosi; jis, kaip ir sniegas, išdavikiškas. Vaikui— 

keistajam kovotojui, atsidūrusiam vidury tų visų 

pavojų,— pavyko pasiekti nuokalnės apačią ir išeiti į Čes- 

Hilą. Jis nežinojo, jog atsidūrė sąsmaukoje, kurią iš abie- 

m

jų pusių skalavo vandenynas; pasukęs netikru keliu šitokią 

naktį, per šitokį rūką ir sniegą, jis būtų įkritęs dešinėje 

į gilius įlankos vandenis, o kairėje — į šniokščiančias 

jūros bangas. Jis žingsniavo, pats to nežinodamas, tarp 

dviejų bedugnių. 

Portlendo sąsmauka anuomet buvo nepaprastai atšiauri 

ir rūsti. Dabar ji visai nebe tokia. Nuo tų laikų, kai 

kilo sumanymas gaminti iš Portlendo akmens romėniškąjį 

cementą, uolynų pirmykštė išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. 

Tiesa, dar ir dabar aptinkami jūrinio periodo kalkakmeniai, 

skalūnas ir trapas, kyšą iš konglomerato klodų 

kaip dantis iš dantenų; tačiau kirtiklis sutrupino ir sulygino 

visas šias gūbrėtas ir smailas viršukalnes, kur perėdavo 

maitvanagiai. Nebeliko viršūnių, kur galėtų sulėkti 

bukuodegiai ir plėšriosios žuvėdros, mėgstančios kaip pavyduoliai 

teršti visa, kas didinga. Veltui ten ieškotum 

aukštojo monolito, vadinamo Godolfinu; senąja Velso 

kalba šis žodis reiškia „baltasis erelis". Vasarą tame išgręžiotame 

ir akytame kaip kempinė dirvožemyje dar 

auga rozmarinas, mėta, jonažolė, jūrinis krapas, iš kurio 

pagamintas antpilas yra geri stiprinantieji vaistai, ir ta 

gumbuota, smėlynus mėgstanti žolė, iš kurios pinami 

dembliai; bet ten nebeužtiksi nei pilkosios ambros, nei 

juodojo alavo, nei to trilypio skalūno — žalios, žydros ir 

šalavijo lapų spalvos. Išnyko lapės, opšrai, ūdros, kiaunės; 

Portlendo šlaituose, kaip ir Kornvolio nerijoje, veisėsi 

stirnos; dabar jų nebeliko. Kai kuriose sietuvose dar 

sugaunama uotų ir sardinių, bet išgąsdintos lašišos nebepakyla 

laikotarpiu tarp šv. Mykolo ir kalėdų į Vėjo aukštupį 

neršti. Nebepamatysi tų Elžbietos gadynės nežinomų, 

didumo sulig vanagu paukščių, kurie perskeldavę obuolį 

pusiau ir sulesdavę tik sėkliukes. Nebepamatysi ten geltonsnapių 

klastingųjų varnų, angliškai vadinamų cornisch 

chough, o lotyniškai — pyrrocarax, kurios mėtydavusios 

ant šiaudinių stogų degančius vynuogienojų žagarus. Išnyko 

iš Škotijos archipelago atsikėlęs raganius-audro- 

150

šauklis, iš savo snapo varvinęs aliejų, kurį salos gyventojai 

degindavę lempose. Nebesutiksi daugiau vakarais 

atatvanuose veršiu bliaunančio legendarinio padaro „neise" 

su kiaulės kojomis. Potvynis nebeišmeta ant smėlio 

ūsuotojo, užriestomis ausimis, aštriadančio ruonio, šliaužiančio 

savo pelekais. Tame šiandien nebeatpažįstamame 

Portlende niekada nesuokė lakštingalos, nes nebuvo miškų, 

bet sakalai, gulbės ir jūrų antys iš ten visai išsikraustė. 

Dabartinio Portlendo avių riebi mėsa ir plona vilna; 

o tų mažaūgių negausių avelių, kurios prieš du šimtus 

metų rupšnojo sūrią žolę, mėsa būdavo kieta, o vilna 

stora, kaip ir pridera keltiškoms kaimenėms, kurias prižiūrėjo 

piemenys, valgę daug česnako, gyvenę po šimtą 

metų ir iš pusės mylios pramušdavę šarvus aršino ilgumo 

strėlėmis. Kur nedirbama žemė, ten ir vilna šiurkšti. Nūdienis 

Čes-Hilas niekuo nebeprimena buvusiojo Čes-Hilo, 

taip jis nuniokotas žmogaus ir pasiutusių nuo Sorlingo salų 

pučiančių vėjų, kurie sutrupina net akmenį. 

Nūnai šiame siaurame rėželyje pravestas geležinkelis, 

einąs iki pat Česiltono, kur naujutėliai namai dailiai sustatyti 

šachmatine tvarka; yra ir Portlendo stotis. Ten, 

kur rėpliojo ruoniai, rieda vagonai. 

Prieš du šimtmečius Portlendo sąsmauka atrodė kaip 

dvišonis šlaitas su uolėtu nugarkauliu per vidurį. 

Pavojus grėsė vaikui kitu pavidalu. Jeigu leidžiantis 

buvo baisu, kad nenusiristum skardžio apačion, tai sąsmaukoje 

reikėjo saugotis, kad neįkristum į duobę. Ten 

buvo bedugnės, čia — išgraužos. Ant jūros kranto viskas 

— žabangai, uola slidi, smėlys liulantis. Kokį atramos 

tašką bepasirinktum — visur apgaulinga. Lyg žengtum 

per stiklą. Kiekvieną akimirką po jumis staiga gali prasiverti 

plyšys. Plyšys, kuriame dingsi be žinios. Vandenynas, 

kaip gerai įrengtas teatras, po scena turi kelių 

aukštų liukus. 

Ilgi granito gūbriai, į kuriuos remiasi abu sąsmaukos 

šlaitai, yra sunkiai pasiekiami. Ant jų vargu ar rasi tai, 

151

ką teatro kalba vadinama išėjimu į sceną. Žmogus negali 

tikėtis jokio svetingumo iš vandenyno, juo labiau iš uolos 

ir bangų; jūra rūpinasi tik paukščiais ir žuvimis. Sąsmaukos 

ypač nuogos ir akmeningos. Bangos, beskalaudamos 

ir beardydamos iš abiejų pusių, suteikia joms atšiaurią 

išvaizdą. Kur bepažvelgsi — aštrūs kyšuliai, kauburiai, 

kaip piūklas dantytos keteros, baisios suskeldėjusių akmenų 

atplaišos, tarpeklių žiotys špukėtais pakraščiais, primenančios 

dantingą ryklio žandikaulį, vilkduobės, pridengtos 

drėgnomis samanomis, skardingos uolos, pakimbančios 

ties putomis. Žmogus, pasiryžęs pereiti sąsmauką, 

kiekviename žingsnyje sutinka griozdiškus, didelius 

kaip namai luitus; atrodo, lyg čia būtų suversti 

blauzdikauliai, mentės, šlaunikauliai — visa šlykšti nudirtų 

uolynų anatomija. Ne veltui šie siauručiai rėžiai 

palei jūrą vadinami pakrantėmis. Pėsčiasis gali nusisukti 

sprandą, bežirglodamas per šias nuolaužų sąvartas. Tai 

beveik tas pat, kaip žygiuoti milžiniško stuburkaulio 

slanksteliais. 

įsivaizduokite vaiką, atliekantį šį herkulišką žygdarbį. 

Kad bent būtų buvusi diena, o čia naktis, būtinai reikėjo 

palydovo, o jis buvo vienas, čia nebūtų buvę per 

daug vyriškio stiprumo, o io buvo tik silpnos vaiko iėgos. 

Neturint vadovo, iš bėdos būtų padėjęs takelis. Bet 

ir takelio nesimatė. 

Jis instinktyviai vengė aštrios uolų grandinės ir. kiek 

įstengdamas, laikėsi labiau pakraščio. Čia pasitaikydavo 

išgraužų. Ju buvo trejopų: pilnu vandens, sniego ar smėlio. 

Pastarosios baisiausios. Smėlys įtraukia. 

Kai žinai, kas tave laukia — neramu, kai nežinai — 

baugu. Vaikas grūmėsi su nežinomu pavojumi. Jis ėjo 

akiplotu, ir kiekviena vieta galėjo būti jo kapas. 

Jo nekamavo jokie svyravimai. 

Jis aplenkdavo uolas, išvengdavo plyšių, nuspėdavo 

pinkles, įveikdavo vieną po kitos klastingas kliūtis ir

vis stūmėsi pirmyn. Neturėdamas galimybės eiti tiesiai, 

jis žingsniavo tvirtai. 

Prireikus jis energingai atsitraukdavo. Suspėdavo išsikepurnėti 

iš lekiančiojo smėlio liūno. Nusipurtydavo 

sniegą. Ne kartą iki kelių atsidurdavo vandenyje. Išlipus 

šlapi skarmalai bematant suledėdavo smarkiame nakties 

šaltyje. Jis ėjo greitai su savo suragėjusiais drabužiais. 

Tačiau jūreivišką palaidinę jis sugebėjo išsaugoti sausą 

ir šiltą ant savo krūtinės. Alkis vis nedavė ramybės. 

Nėra nei galo, nei krašto bedugnės netikėtumams: čia 

viskas galima, netgi išgelbėjimas. Išeities nematyti, bet 

ji yra. Kokiu būdu vaikas per pūgą, nuo kurios jam 

kvapą gniaužė, pasiklydęs ant šios siauros pakilumos 

tarp dviejų bedugnės nasrų, nieko nematydamas, vis dėlto 

perėjo sąsmauką, jis pats to nebūtų galėjęs pasakyti. 

Jis slidinėjo, keberiojosi, ritosi, ieškojo kelio, ėjo, atkakliai 

ėjo — štai ir viskas. Tai visų pergalių paslaptis. Nepraslinko 

nė valandos, ir jis pajuto, kad kyla į kalną; jis 

pasiekė antrąjį sąsmaukos galą, paliko užpakalyje Čes- 

Hilą, po savo kojomis jautė tvirtą žemę. 

Tilto, kuris dabar jungia Sendford-kasą su Smolmaussendu, 

anuomet nebuvo. Galimas daiktas, kad vaikas, vadovaudamasis 

savo sveika nuovoka, užkopė iki keteros, 

priešpriešiais Vaik-redžį, kur tada buvo smėlio nerija, 

tikras vieškelis, kertąs Ist-flitą. 

Jis išvengė pražūties sąsmaukoje, bet vis tiek tebebuvo 

akis į akį su audra, žiema, naktimi. 

Priešais, kiek tik akis užmato, pro rūką vėl tęsėsi ne-' 

aprėpiamos lygumos. 

Jis pažiūrėjo į žemę, ieškodamas takelio. 

Staiga jis pasilenkė. 

Sniege pastebėjo kažką panašaus į pėdsaką. 

Tai iš tiesų buvo pėdsakas, kojos įspausta žymė. Ji 

buvo visiškai aiškiai matyti baltame sniege. Vaikas apžiūrėjo 

ją. Tai buvo basos kojos pėdsakas, mažesnis už 

vyro ir didesnis už vaiko. 

m

Tikriausiai moters eita. 

Už pirmojo pėdsako sekė antras, toliau trečias; pėdsakai 

ėjo žingsnio atstumu vienas po kito, dešiniau, lyguma. 

Jie buvo švieži, vos užsnigti. Čia neseniai buvo 

praėjusi moteris. 

Toji moteris nužingsniavo, pasukusi ta pačia kryptimi, 

kur vaikas buvo matęs dūmus. 

Nenuleisdamas akių nuo pėdsakų, vaikas jais nusekė. 

II 

KĄ GALI SNIEGAS 

Kurį laiką jis sekė tomis pėdomis. Nelaimė, pėdsakai 

darėsi vis mažiau ir mažiau ryškūs. Sniegas drėbė tiesiog 

baisiai. Kaip tik tada, apnešta tuo pačiu sniegu, atviroje 

jūroje merdėjo urka. 

Pavojus, bet kitoks negu laivui, nepaleido vaiko, kuris, 

painiose priešais jį besikryžiuojančiose tamsybėse neturėdamas 

jokios kitos priemonės išsigelbėti, kaip tik šią kojos 

žymę sniege, įsitvėrė šio pėdsako tartum siūlo, vedančio 

iš labirinto. 

Staiga, ar dėl to, kad sniegas juos galutinai užpustė, 

ar dėl kokios kitos priežasties, pėdsakai dingo. Visa vėl 

tapo lygu, vienoda, plyna, be jokios dėmės, be jokio ženklo. 

Žemė išvien užtiesta balta marška, dangus-—juoda. 

Atrodė, tartum praeivė būtų nuskridusi. 

Visiškai nusikamavęs vaikas pasilenkė, ieškodamas 

pėdsakų. Deja, veltui. 

Jam pasivaideno, kad atsitiesdamas išgirdo kažkokį 

neaiškų garsą, bet nebuvo tuo tikras. Panašu buvo lyg 

į balsą, lyg į atodūsį, sklindantį iš tamsos. Balsas greičiau 

žmogaus, o ne gyvulio, greičiau iš kapo, o ne gyvos būtybės. 

Tokį garsą kartais girdi per sapną. 

15i

Jis pasižvalgė, bet nieko nepamatė. 

Priešais jį buvo neaprėpiama, plyna, blausi lyguma. 

Vaikas įsiklausė. Pasivaidenęs garsas nebepasikartojo. 

Gal jam tik taip pasigirdo. Dar pasiklausė. Buvo tylu. 

Šitoks rūkas gali sukelti klausos haliucinacijas. Vaikas 

vėl leidosi tolyn. 

Tolyn akiplotu, nebematydamas tų pėdsakų, kurie jį 

vedė. 

Tačiau vos tik paėjo, garsas vėl pasikartojo. Šį sykį 

vaikas nebegalėjo abejoti. Tai buvo stenėjimas, beveik 

rauda. 

Vaikas atsigręžė. Apvedė akimis nakties erdvę. Nieko 

nepamatė. 

Garsas vėl pasigirdo. 

Jeigu skaistykloje sielos gali šaukti, čia jos šaukė. 

Sunku įsivaizduoti, ar gali kas labiau sujaudinti, 

griebti už širdies, kaip šis silpnas balsas. Nes tai iš tiesų 

buvo balsas. Jis sklido iš turinčios sielą būtybės. Šiame 

niurnėjime buvo justi pulsuojant gyvybę, tiesa, dar beveik 

nesąmoningą. Tarytumei šauktų kančia, kuri pati 

nežino, kad ji kančia ir kad šaukia. Šis riksmas, gal būt, 

pirmasis kvėptelėjimas, o gal paskutinysis atodūsis, vienodai 

priminė priešmirtinį gargimą ir naujagimio kvykčiojimą. 

Kažkas alsavo, duso, verkė. Skraubus maldavimas 

nematomybėje. 

Vaikas akylai išžvalgė visur, toli, čia pat, aukštai, 

žemai. Nebuvo nė gyvos dvasios. 

Jis įtempė klausą. Balsas vėl pasigirdo. Vaikas jį girdėjo 

visiškai aiškiai. Jis bent kiek priminė ėriuko bliovimą. 

Vaikui pasidarė baisu, jis norėjo bėgti. 

Vaitojimas pasikartojo. Jau ketvirtą sykį. Jis buvo 

nepaprastai graudus ir verksmingas. Jautei, kad po šios 

paskutinės įstangos, greičiau nevalingos, negu sąmoningos, 

šis riksmas tikriausiai amžinai nutils. Tai buvo instinktyvus 

mirštgyvio skundas, pasiųstas į erdvę jėgoms, 

i 

155

kurios gali pagelbėti; agoniškas lemenimas, nukreiptas į 

galimą apvaizdą. Vaikas pasuko ton pusėn, iš kur buvo 

girdėti balsas. 

Jis vis dar nieko nematė. 

Žvalgydamasis jis paėjėjo dar keletą žingsnių. 

Vaitojimas nesiliovė. Pirma neaiškus ir vos girdimas, 

dabar jis buvo skardus ir kone drebantis. 

Vaikas buvo visai čia pat. Bet iš kur ėjo tas balsas? 

Stenėjo kažkur netoliese. Virpanti aimana skambėjo 

šalia vaiko. Tai buvo žmogaus dejavimas, sklindąs neįžvelgiamoje 

tamsoje. Toks bent jam susidarė įspūdis, neaiškus 

kaip tirštas rūkas, kuriame buvo pasiklydęs. 

Besvarstydamas, kaip čia pasielgti—vienas vidaus 

balsas kuždėjo bėgti, kitas sakė pasilikti,— sniege, čia 

pat, už kelių žingsnių vaikas pastebėjo banguotą žmogaus 

dydžio pakilumą, nedidelį kauburį, ilgą ir siaurą, 

lyg ir pripildytą griovį, lyg ir naujai supiltą kapą, visiškai 

baltą. 

Tuo pat metu balsas suriko. 

Jis sklido čia, iš apačios. 

Vaikas pasilenkė, pritūpė priešais tą banguotą pusnį 

ir suskato abiem rankom darbuotis. 

Iš po sniego, žarstomo į šalis, išryškėjo kažkoks pavidalas, 

ir staiga jo išraustame įdubime pasirodė baltas 

veidas. 

Bet rėkė visiškai ne tas veidas. Šio akys buvo užmerktos, 

burna pravira, bet pilna sniego. 

Veidas buvo sustingęs. Jis nesujudėjo, liečiamas vaiko 

rankos. O vaikas, nugeltais pirštais pačiupinėjęs šį veidą, 

sudrebėjo,— toks jis buvo ledinis. Tai buvo moters galva 

išsitaršiusiais, sniego pripustytais plaukais. Ši moteris 

buvo nebe gyva. 

Vaikas vėl ėmė žerti sniegą. Pasirodė mirusiosios kaklas, 

paskui liemuo, pridengtas skarmalais, pro kuriuos 

matėsi plikas kūnas. 

156

Begrėbdamas sniegą, staiga pirštais jis pajuto kažką 

silpnai sujudėjus. Spurdėjo mažas užpustytas padarėlis. 

Vaikas greitai atkasė sniegą ir pamatė ant nuogos krūtinės 

menkutį, sulysusį, nuo šalčio pabalusį, bet dar gyvą 

kūdikį. 

Tai buvo maža mergytė. 

Ji buvusi apmuturiuota, bet besispardydama spėjo iš 

skudurų išsikapstyti. Po ja nuo menkų liesučių sąnarėlių 

ir viršuje nuo kvėpavimo sniegas buvo bent kiek aptirpęs. 

Žindyvė būtų kūdikiui davusi kokius penkis—šešis 

mėnesius, bet jis tikriausiai buvo metų, nes skurde gyveną 

vaikai auga nepaprastai lėtai, o kartais išsivysto net 

ir rachitas. 

Nukasus nuo veidelio sniegą, gailiai verkęs kūdikis 

suriko- Motina tikriausiai buvo jau mirusi, jeigu ši rauda 

jos neprižadino. 

Vaikas paėmė mergytę ant rankų. 

Sustingusi* motina atrodė baisiai. Jos veidas vaiduokliškai 

švytėjo. Pražiota, nebealsuojanti burna, atrodo, ketino 

nesuprantama vėlių kalba atsakyti į klausimus, statomus 

mirusiems ten, nematomame pasaulyje. Šis veidas 

atspindėjo blausų snieguotų lygumų spindesį. Pro tamsius 

plaukus buvo matyti jauna kakta, lyg ir pasipiktinimo 

sutraukti antakiai, suspaustos šnirplės, užmerkti vokai, 

apšerkšnijusios blakstienos ir nuo akių iki lūpų kampelių 

gausių ašarų žymės. Sniegas apšvietė numirėlę. Žiema 

ir kapas vienas kitam nekenkia. Lavonas — tai suledijęs 

žmogus. Patetiškai atrodė nuogos krūtys. Jos atliko 

savo paskirtį. Kilnus jų suvytimas liudijo, kad ši nebe 

gyva būtybė davė gyvybę kitai: mergišką tyrumą pakeitė 

motinystės didingumas. Ant vieno spenelio baltavo 

perlas. Sušalęs pieno lašas. 

Čia pat paaiškinkime, kad tomis pačiomis lygumomis, 

kuriomis ėjo pamestasis vaikas, neseniai klampojo pavargėlė 

su žindomu kūdikiu, taip pat ieškojusi pastogės 

ir paklydusi. Sušalusią ją pargriovė smarkus vėjas, ir ji

nebepajėgė atsikelti. Pūga ją užpustė. Iš paskutiniųjų jėgų 

ji prispaudė prie savęs dukrelę ir taip numirė. 

Mergytė bandė žįsti tą marmuro krūtinę. 

Nesąmoningas pasitikėjimas neprieštaravo gamtos 

dėsniams, nes motina, atrodo, gali pamaitinti kūdikį netgi 

po paskutinio savo atodūsio. 

Tačiau kūdikio burnelė neįstengė surasti krūties, ant 

kurios spenelio, mirties pavogtas, sušalo pieno lašas, ir 

mažytė, labiau pripratusi prie lopšio, negu prie kapo, 

ėmė rėkti po sniegu. 

Paliktasis vaikas išgirdo merdinčią mažytę. 

Jis atkasė ją. 

Jis paėmė ją ant rankų. 

Paimta ant rankų, mažytė liovėsi verkusi. Abiejų vaikų 

veidai susilietė, ir pamėlusios kūdikio lūpytės prigludo 

prie berniuko skruosto kaip prie motinos krūtinės. 

Nedaug betrfiko, kad stingstantis kraujas būtų sustabdęs 

mergytės širdies plakimą. Jos motina jau buvo 

perdavusi jai kažką iš savo mirties; lavono šaltis stingdo 

aplinką. Mergytės sustirusios kojos, rankos, keliai buvo 

tartum suparaližuoti. Berniukas pajuto tą baisų šaltį. 

Jo vienintelis šiltas ir sausas drabužis buvo jūreiviška 

palaidinė. Vaikas padėjo kūdikį ant mirusiosios krūtinės, 

nusivilko savo palaidinę, suvyniojo į ją mergytę, 

vėl paėmė kūdikį ant rankų ir, pats dabar likęs pusnuogis 

pūgoje ir čaižiame vėjyje, laikydamas glėoyje mažiukę, 

vėl leidosi į kelionę. 

Mažytė, vėl susiradusi berniuko skruostą, prispaudė 

burnelę ir apšilusi užmigo. Tai buvo pirmasis dviejų sielų, 

susitikusių tamsybėse, pasibučiavimas. 

Motina tebegulėjo aukštielninka sniege, atkreipusi veidą 

į naktį. Bet tą akimirką, kai berniukas nusivilko palaidinę 

ir suvyniojo į ją mažytę, motina, tur būt, pamatė 

tai iš beribės "kur jau buvo nuskridusi jos siela.

III 

NAŠTA DAR LABIAU APSUNKINA 

VARGINGĄ KELIĄ 

Daugiau kaip keturios valandos buvo praėjusios nuo 

to laiko, kai urka išplaukė iš Portlendo užtakio, palikusi 

ant kranto šį berniuką. Per tas ilgas valandas apleistasis 

vaikas, ėjęs, kur akys vedė, teturėjo tris susitikimus 

su žmonėmis — vyru, moterimi ir kūdikiu — tos 

visuomenės, į kurią jis, gal būt, netruks įžengti. Vyras — 

tai pakaruoklis ant kalvos; moteris — tai toji sniege; kūdikis 

— ši mergytė, kurią jis nešė ant rankų. 

Iš nuovargio ir alkio jis vos laikėsi ant kojų. Bet dar 

ryžtingiau ėjo pirmyn, nors nebeturėjo jėgų, o čia dar 

prisidėjo našta. 

Jis dabar buvo beveik nuogas. Tie menki, ant kūno 

likę skarmalai sustingo į ragą ir tartum stiklas raižė, draskė 

odą. Jis šalo, bet užtat mergytė apšilo. Tai, ko jis nustojo, 

nepražuvo veltui, atiteko jai. Jis jautė tą šilumą, 

kuri vargšei mažytei grąžino gyvybę. Jis vis žengė pirmyn. 

Kartas nuo karto, tvirtai laikydamas mažytę prie krūtinės, 

jis pasilenkdavo ir, viena ranka pasiėmęs saują 

sniego, patrindavo kojas, kad jos visiškai nenušaltų. 

Kai kada, išdžiūvus gerklei, jis įsidėdavo į burną 

truputį sniego ir čiulpdavo: troškulį trumpam apmalšindavo, 

bet po to imdavo krėsti drebulys. Laikinai palengvėdavo, 

po to būdavo dar blogiau. 

Pūga smarkaudama visai padūko; galimi ir sniego 

potvyniai, čia kaip tik toks buvo. Didžiausiu nuožmumu 

šėldama vandenyne, ji tuo pačiu metu nepagailėjo ir 

pakrantės. Tikriausiai tada urka, beprotiškai grumdamasi 

su rifais, neteko savo takelažo. 

Klampodamas per šitokią pūgą į rytus, vaikas įveikė 

didžiulius sniego plotus. Jis nežinojo, kelinta valanda. 

I U9

Jau seniai nebematė dūmų. Tokie ženklai naktį greit pradingsta; 

be to, buvo vėlyvas metas, ir ugnis nebekūrenama; 

galų gale jis, tur būt, apsiriko, ir toje pusėje, kur ėjo, 

nebuvo nei miesto, nei kaimo. 

Abejonių kankinamas, jis atkakliai žingsniavo pirmyn. 

Du ar tris kartus mažytė buvo bepradedanti knirkti. 

Nesustodamas jis ją truputį pasupdavo; ji aprimdavo ir 

nutildavo. Pagaliau kietai užmigo ramiu miegu. Pats 

visas tirtėdamas, vaikas jautė, kad mažytei šilta. 

Dažnai jis tvirčiau susiausdavo jūreivišką palaidinę 

aplink mažytės kaklą, kad koks atsiradęs plyšys neapšerkšnytų 

ir tirpstąs sniegas nepatektų į vidų prie kūnelio. 

Lyguma buvo banguota. Įlomiuose, kur žemėliau, vėjas 

buvo suvaręs tokias aukštas pusnis, jog vaikas beveik 

jose prasmegdavo ir eidavo, tarsi pusiau užkastas. 

Jis kapanojosi, keliais stumdamas sniegą. 

Iš daubos išsikrapštęs, kopdavo ant vėjo nušluotų 

plokščiakalnių, kur sniego būdavo plonytis sluoksnis. 

Ten jis rasdavo pliką ledą. 

Mergytės šiltas alsavimas lietė jo skruostą ir, pasiekęs 

plaukus, virsdavo šerkšnu ir ledo varvekliu. 

Vaikas suvokė, kaip baisiai pasunkėjo kelionė: jam 

nevalia pargriūti. Jautė, kad tada nebeatsikeltų. Mirtinai 

nuilsusį, jį partiestų kaip aną moterį sunki lyg švinas 

tamsa, o ledas prišaldytų gyvą prie žemės. Prieš tai 

jis ne kartą kūliais nusirisdavo iki bedugnės krašto, bet 

vis susilaikydavo, ne kartą buvo pataikęs į duobes ir nieko 

neatsitiko, o dabar užtektų tik pargriūti — ir čia pat 

mirtis. Vienas klaidingas žingsnis būtų jo kapas. Jis neturi 

paslysti. Pats jis nebepajėgtų nė atsiklaupti. 

O paslysti galėjai kiekviename žingsnyje; sniegą dengė 

kieta pluta. 

Mažytė jam nežmoniškai sunkino ėjimą; ši našta ne 

tik buvo per didelė nuvargusio ir išsekusio vaiko jėgoms, 

ji jam tiesiog trukdė. Abi rankos užimtos, o einant 

160

plikšalais kaip tik rankos yra natūrali ir būtina pusiausvyros 

priemonė. ' 

O jam reikėjo apsieiti be šios priemonės. 

Jis apsiėjo ir žingsniavo, nežinodamas, kaip ilgai pajėgs 

nešti. 

Mažytė buvo tas lašas, perpildęs nevilties taurę. 

Jis ėjo pirmyn, svyruodamas kiekviename žingsnyje, 

tartum eitų per trampliną, atlikinėdamas pusiausvyros 

stebuklus, kurių tačiau niekas nematė. Vis dėlto, kartojame, 

gal būt, šiame sopulingame kelyje iš tamsos tolių 

lydėjo jį atsivėrusios motinos akys ir dievo akis. 

Jis svirduliavo, knabsėjo, bet šiaip taip laikėsi ant kojų, 

vis rūpinosi mažyte, tai tvirčiau susupdavo palaidinę, 

tai pridengdavo galvą, dar ne vieną ir ne du kartus vos 

neparpuolė, bet ėjo slidinėdamas ir vėl atsitiesdamas. O 

niekšas vėjas dar stūmė jį iš užpakalio. 

Tikriausiai jis padarė. daug nereikalingo kelio. Iš 

visko sprendžiant, jis buvo tose lygumose, kur vėliau įsikūrė 

Binklivs-farmas, pusiaukelėje tarp dabartinio Springgardenso 

ir Parsoneidž-hauzo. Kur šiuo metu stūkso fermos 

ir kotedžai, tada buvo dykvietės. Dažnai nereikia nė 

šimto metų, kad stepė pavirstų miestu. 

Staiga, kai akis kapojęs ledinis škvalas nuščiuvo, 

vaikas pastebėjo visai netoliese sniegu užsnigtus stogus 

ir kaminus, atvirkštinį siluetą: baltą miestą juodame akiračio 

fone; šiandien tai pavadintume negatyvu. 

Stogai, namai, nakvynė! Pagaliau jo kažkur atklysta! 

Jis pasijuto neišpasakytai žvalus, kaip žmogus, turįs 

viltį. Kai iš kurso išklydusiame laive budintysis šaukia: 

„Žemė!", jis pergyvena tokius pat jausmus. Vaikas paspartino 

žingsnį. 

Galų gale jis prisikasė iki žmonių. Jau netrukus atsidurs 

gyvųjų tarpe. Baimę atėmė kaip ranka. Staigi šilumos 

banga užliejo jį: vaikas pasijuto saugus. Sunki kelionė 

baigėsi. Nebebus nei žiemos, nei nakties, nei pūgos. 

Jam atrodė, kad visa, kas blogiausia, dabar liko už- 

11, Žmogus, kuris juokiasi 1 

161

pakalyje. Mažytė jam nebeatrodė našta. Jis kone tekinas 

bėgo. 

Jis žiūrėjo, įsmeigęs akis į stogus. Ten buvo gyvenimas. 

Jis nenuleido nuo jų žvilgsnio. Taip žiūrėtų numirėlis 

į pasaulį, jei kas pravožtų karsto dangtį. Tai iš šitų 

kaminų jis matė kylant dūmus. 

Bet dabar nė vienas jų nerūko. 

Vaikas netrukus pasiekė pirmuosius namus. Jis atsidūrė 

priemiestyje, atdaroje gatvėje. Tais laikais nakčiai 

gatvių jau nebeužtverdavo. 

Gatvės pradžioje stovėjo du namai. Tačiau abejuose 

nebuvo matyti nei žvakės, nei žiburio, kaip ir visoje gatvėje 

ir mieste, kiek tik akis galėjo aprėpti. 

Namas dešinėje greičiau buvo pašiūrė, negu gyvenamas 

pastatas, toks jis atrodė skurdus: sienos drėbtinės, 

stogas dengtas šiaudais ir kone iki žemės. Išaugęs pasienyje 

dilgynės keras siekė stogo kraštą. Lūšnos durys 

atrodė kaip anga landžioti katėms, o langas prie pat 

stogo mažytis. Viskas buvo uždaryta. Salimais, tvartuke, 

kriuksėjo kiaulė, vadinasi, ir lūšna buvo gyvenama. 

Namas kairėje buvo didelis, aukštas, akmeninis, šiferio 

stogu. Taip pat užrakintas. Turčiaus namas, išdygęs 

priešais varguolio lūšną. 

Berniukas nedvejodamas nuėjo prie didžiojo namo. 

Sunkios ąžuolinės suveriamos durys, apkaltos stambiomis 

vinimis, iš vidaus, be abejonės, buvo užšautos ne 

vienu tvirtu skląsčiu ir užrakintos ne vienu užraktu; čia 

pat kabojo geležinis plaktukas. 

Su dideliu vargu, nes jo rankos buvo sustyrusios kaip 

pagaliai, vaikas nukėlė plaktuką. Sudavė juo į duris. 

Jokio atsako. 

Jis dar sudavė, dabar dukart. 

Name niekas nesujudėjo. 

Pabeldė trečią sykį. Nieko. 

Jis suprato, kad žmonės arba miega ir negirdi, arba 

nenori keltis iš patalo. 

162

Tada jis pasuko prie skurdžiosios lūšnos. Paėmęs 

nuo sniego akmenį, jis pabaladojo į žemutes duris. 

Niekas neatsiliepė. 

Jis pasistiebė ant pirštų galų ir pastukseno akmeniu 

į langutį, gan atsargiai, kad neišmuštų stiklo, ir gan garsiai, 

kad žmonės išgirstų. 

Nei balsas neatsiliepė, nei žingsniai nesugirgždėjo, nei 

žvakė neužsidegė. 

Jis pagalvojo, kad čia taip pat niekas nenori keltis. 

Ir akmeniniuose rūmuose, ir šiaudinėje pastogėje žmonės, 

buvo kurti bedaliams. 

Berniukas nutarė traukti toliau ir atsidūrė siaurame 

skersgatvyje, kuris tiesėsi priešais jį ir buvo toks tamsus, 

jog greičiau panėšėjo į tarpeklį tarp dviejų uolų, negu 

į miesto gatvę. 

IV 

KITOKIOS RŪŠIES DYKUMA 

Vaikas buvo pasiekęs Veimauto miestelį. 

Anuometinis Veimautas tai ne šių dienų garbingasis 

ir puikusis Veimautas. Senasis Veimautas neturėjo, kaip 

kad dabartinis, tokios bepriekaištingos ir tiesios krantinės 

su Jurgio III garbei pastatytu paminklu ir to paties 

vardo viešbučiu. Mat, Jurgis III tuomet dar nebuvo gimęs. 

Dėl tos pačios priežasties ant žaliuojančios rytuose 

kalvos šlaito dar nebuvo matyti atvaizduoto, panaudojant 

velėną ir pliką kalkakmenį, kažkokio karaliaus, jojančio 

ant balto žirgo. White Horse, kuris užima visą arpaną 

žemės ir — taip pat Jurgio III garbei — yra atsukęs 

uodegą miesto link. Beje, ši pagarba pelnyta; Jurgis III, 

į senatvę praradęs protą, kurio neturėjo nei jaunystėje, 

m

neatsako už jo karaliavimo metu įvykusias nelaimes. Tai 

buvo kvailelis. Kodėl nestatyti jam paminklų? 

Prieš šimtą aštuoniasdešimt metų Veimautas pasižymėjo 

beveik tokia pat simetrija, kaip netvarkingai sumestų 

niekniekių krūva. Legendarinė Astarotė retkarčiais 

išeidavusi pasivaikščioti po žemę su krepšiu, persvertu 

per pečius, kuriame būdavę visko, net namukų su geromis 

šeimininkėmis. Bet kaip iš šio velnioniško maišo išmėtyti 

barakai — štai jums ir būtų šio sujaukto Veimauto 

vaizdas. Jau nekalbant apie geras šeimininkes tuose barakuose. 

Šitokios statybos pavyzdžiu gali būti išlikęs 

Muzikantų namas. Susispaudusios medinės lūšnelės, kurių 

drožinėtus sienojus kinivarpos išgraužė — tai irgi savotiškas 

drožybos menas — gremėzdiški, sukrypę pastatai, 

kai kurie paremti kartimis, atsišlieję vienas kito. kad 

jūros vėjas nenuverstų, siauri, kreivi pravažiavimai tarp 

jų, skersgatviai ir kryžgatviai, dažnai užliejami ekvinokcijos 

metu jūros potvynių, seni namai, susispietę aplink 

senutę bažnyčią — tai šitoks buvo Veimautas. Jis atrodė 

kaip senovinis normandiškas kaimelis, išmestas į Anglijos 

krantą. 

Keleivis, užsukęs į taverną, kurios vietoje nūnai stovi 

viešbutis, užuot paprašęs keptos plekšnės ir butelį vyno 

ir karališku dosnumu sumokėjęs dvidešimt penkis frankus, 

pasitenkindavo lėkšte žuvienės už du sū, beje, labai 

skanios. Tada žmonių skurdžiai gyventa. 

Pamestinukas, nešinas rastinuke, perėjo vieną gatvę, 

paskui antrą, trečią. Jis žvalgėsi, bene pamatys kokiame 

nors aukšte ar palėpėje apšviestą langą, bet visur 

buvo tamsu, langinės uždarinėtos. Kartais jis pabaladodavo 

į duris. Tačiau niekas neatsiliepdavo. Šiltame patale 

žmogaus širdis pasidaro akmeninė. Nuo beldimo ir 

triukšmo mažytė prabudo. Jis tai suprato, nes mergytė 

ėmė žįsti jam skruostą. Ji nerėkė, manydama esanti ant 

motinos rankų. Jis gal būtų ilgokai sukinėjęsis ir klaidžiojęs 

Skrembndžo skersgatvių raizgyne, kur tada buvo dau- 

m

giau daržų, negu namų ir daugiau spygliuotų gyvatvorių, 

negu butų, bet, laimė, įsuko į siaurą galvelytę, kuri ir 

dabar tebėra šalia Trejybės mokyklos. Si gatvelytė išvedė 

jį į pakrantę, į savotišką krantinę su parapetu, ir 

dešinėje jis pamatė tiltą. 

Tai buvo tiltas per Vėjų, jungiąs Veimautą su Melkomb-redžiu; 

po jo arkomis prieplauka susisiekia su 

upe, kur pastatyta užtvanka. 

Veimautas tada buvo Melkomb-redžio uostamiesčio 

priemiestis; šiandien Melkomb-redžis viena iš Veimauto 

parapijų. Kaimas prarijo miestą. Čia daug kuo prisidėjo 

tiltas. Tiltai — savotiški siurbimo aparatai, sutraukia 

žmones ir kartais padedą išaugti kokiai nors pakrantės 

gyvenvietei priešingo kranto kaimynės sąskaita. 

Berniukas pasuko prie tilto, anais laikais dar paprasto, 

iš viršaus dengto medinio liepto. Sį lieptą jis perėjo. 

Stogelio dėka ant klotinio nebuvo sniego. Žengdamas 

basomis kojomis per sausas lentas, vaikas valandėlei patyrė 

malonų jausmą. 

Perėjęs tiltą, jis atsidūrė Melkomb-redžyje. 

Ten medinių namų buvo mažiau, negu mūrinių. Tai 

jau buvo ne priemiestis, o miestas. Tiltas rėmėsi į gana 

gražią šv. Tomo gatvę. Berniukas ja ir nuėjo. Iš abiejų 

pusių stovėjo aukšti namai su drožinėtais bokšteliais, 

vienur kitur buvo matyti parduotuvių vitrinos. Jis vėl 

ėmė belsti į duris. Jis nebeturėjo jėgų šaukti ar rėkti. 

Melkomb-redžyje, kaip ir Veimaute, niekas neatsiliepė. 

Raktai duryse buvo dukart pasukti. Langinėmis uždarinėti 

langai atrodė kaip užmerktos akys. Buvo imtasi 

visų atsargumo priemonių, kad kas neišbudintų iš miego: 

nemalonu nakčia šokti iš patalo. 

Kažkoks žodžiais neapsakomas miegančio miesto 

sunkumas slėgė mažąjį klajūną. Nuo sustingusio skruzdėlyno 

tylos ima svaigti galva. Letarginė būsena sukelia 

košmarus, jie spiečiais maišosi per miegus, ir iš šių tįsančių 

žmonių kamuoliais sklinda sapnai. Miego riba yra 

165

neaiški, ji eina kažkur anapus gyvenimo; pakrika miegančiųjų 

mintis — lengvi ar mirtini garai — sklando viršum 

jų ir persipina su galimybe, gal būt, irgi mąstančia 

erdvėje. Taip ir susidaro sapnų raizginiai. Svajų debesys, 

tai tiršti, tai vaiskūs, dengia žvaigždę, žmogaus protą. 

Už sumerktų akių, kur vaizduotės kuriami paveikslai 

pakeičia regėjimą, nepatvarūs užkarstinio pasaulio siluetai 

ir vaizdai išplinta nejuntamybėje. Išblaškytos paslaptingos 

egzistencijos susilieja su mūsų gyvenimu tame 

mirties krante, kuris vadinamas miegu. Dvasios ir vėlės 

susikabinusios skrieja oru. Net tas, kas nemiega, jaučia, 

kaip jį slegia toji aplinka, kupina pragaištingos gyvybės. 

Supantis chimeriškas pasaulis, spėjamoji tikrovė, jį 

varžo. Pakirdęs žmogus, besiskverbiąs pro miegančiųjų 

šmėklas, nesąmoningai stumdo praslenkančius pavidalus 

ir patiria, arba mano patiriąs, nesuprantamą siaubą, susiliesdamas.su 

nematomomis ir priešiškomis būtybėmis, 

jaučia, kad kiekvieną akimirksnį susiduria su kažkuo 

neišreiškiamu, kuris bematant išnyksta. Eiti naktį tarp 

išsklidusių sapnų panašu kaip klaidžioti girioje. 

Tai ir yra toji žmogaus baimė be priežasties. 

Vaikas tai jaučia stipriau už suaugusį. 

Sie vaiduokliški namai dar labiau kėlė nakties baimę 

ir didino visą tą kraupumą, kurį jis stengėsi nugalėti. 

Jis nužingsniavo Koniker-leino gatve ir jos gale pastebėjo 

užtvenktą upę, kurią palaikė vandenynu; jis jau 

nebebūtų galėjęs pasakyti, kurioje pusėje jūra; jis grįžo 

atgal, pasuko į kairę Meideno gatve ir antrukart tuo pačiu 

keliu perėjo iki Sent-Olbens-rou. 

Ten nesirinkdamas jis ėmė smarkiai baladotis į artimiausius 

namus. Jis beldė iš paskutiniųjų jėgų, kaip patrakęs, 

su trumpais pertrūkiais, po kurių pasipildavo vis 

įnirtingesni smūgiai. 

Pagaliau balsas atsiliepė. 

Tai buvo laikrodis. 

166

Užpakaly senojoje Sen-Nikolijos varpinėje, išmušė 

trečią valandą nakties. 

Paskui vėl pasidarė tylu. 

Gali pasirodyti neįtikima, kad nė vienas gyventojas 

net aukštinio langelio nepravėrė. Tačiau ši tyla tam tikra 

prasme pateisinama. Reikia pasakyti, kad 1690 metų sausyje 

buvo ką tik praūžęs gana stiprus maro antkrytis, 

siautęs Londone, ir iš baimės įsileisti kokį sergantį valkatą 

visur žmonės buvo nebe tokie svetingi. Jie net lango 

nepraverdavo, kad neįtrauktų į plaučius apkrėsto oro. 

Žmonių atšiaurumą vaikas pajuto skaudžiau, negu 

nakties šaltį. Žmonių atšiaurumas nuo jų pačių pareina. 

Dykumoje jam nebuvo taip suspaudę nusiminusios širdies, 

kaip čia. Patekęs į visuomenę, jis liko vienas. Jį 

apniko neišpasakyta baimė. Jam buvo suprantama, kad 

dykuma negailestinga; tačiau beširdiškas miestas — to jau 

buvo per daug. 

Nuaidėję dūžiai jį dar labiau prislėgė. Tam tikrais 

atvejais niekas taip nestingdo kraujo, kaip laikrodžio dūžiai. 

Tai abejingumo pareiškimas. Tai amžinybė sako: 

„Kas man darbo!" 

Jis liovėsi beldęs. Ar tik ne tą pačią graudžią minutę 

jis pats save paklausė, ar ne geriau atsigulti čia ir numirti? 

Tačiau mergytė palenkė galvutę ant jo peties ir vėl 

užmigo. Sis nesąmoningas pasitikėjimas paskatino jį eiti 

toliau. 

Aplink jį viskas griuvo, o tačiau jis pats pasijuto esąs 

kažkieno atrama. Įsakmiai prabilo pareigos balsas. 

Tačiau nei šios mintys, nei ši padėtis netiko jo amžiui. 

Gal būt, jis to visiškai nesuvokė. Jis veikė instinktyviai. 

Jis darė tai, ką turėjo daryti. 

Jis nuėjo Džonson-rou kryptimi. 

Jis kiūtino, vos vilkdamas kojas. 

Jis paliko kairėje Sent-Meri gatvę, pasisukinėjo skersgatviais 

ir, prasigavęs vingiuotu taku tarp dviejų lūšnų, 

atsidūrė gana erdviame dyklaukyje. Tas neužstatytas 

X67

sklypas buvo maždaug toje vietoje, kur dabar česterfildo 

aikštė. Čia baigėsi namai. Dešinėje matėsi jūra, kairėje — 

išsimėčiusios lūšnelės. 

Ką daryti? Vėl prasidėjo plyni laukai. Rytuose buvo 

matyti snieguoti platūs Redipolio šlaitai. Toliau tęsti kelionę? 

Eiti pirmyn ir vėl atsidurti žmonių negyvenamose 

vietose? Grįžti atgal į miesto gatves? Ką pasirinkti: 

snieguotų laukų gūdumą ar kurčią miesto tylą? Kuri iš 

tų dviejų blogybių geriau? 

Esama gelbėjimosi inkaro, esama ir žvilgsnio, meldžiančio 

gelbėti. Kaip tik tokiu žvilgsniu nusiminęs vaikas 

apsidairė aplink. 

Staiga jis išgirdo grasinimą. 

V 

MIZANTROPO KEISTENYBĖS 

Iš tamsos jį pasiekė kažkoks keistas ir įspėjantis dantų 

griežimas. 

Reikėjo trauktis. Tačiau vaikas žengė pirmyn. 

Tiems, kuriuos baugina tyla, patinka urzgimas. 

Šie žiauriai iššiepti nasrai jį apramino.. Šis grasinimas 

buvo malonus tarsi pažadas. Štai ten gyvas padaras, 

kuris nemiegojo, tegul ir laukinis žvėris. Vaikas nuėjo 

ton pusėn, iš kur kaukšėjo dantys. 

Jis pasuko už kampo ir pamatė sniego ir jūros atšvaituose 

— tai buvo savotiškas kraupus erdvės apšvietimas— 

kažką panašų į pašiūrę. Tai buvo lyg ir vežimas, 

lyg ir lūšna. Su tekiniais, vadinasi, ratai: su stogu, vadinasi, 

gyvenamas būstas. Viršum stogo kyšojo dūmtraukis, 

iš jo kilo dūmai. Dūmai buvo rausvi, vadinasi, viduje 

kūrenosi kaitri ugnis. Lauko pusėje atsikišę vyriai sakė 

168 

i

esant duris, o pro keturkampę angą viduryje durų buvo 

matyti šviesa būdoje. Vaikas priėjo arčiau. 

Dantimis kaukšėjusi būtybė jį pajuto. Prisiartinus 

prie pat būdos, grasinimas pasidarė įnirtingas. Cia jau 

nebeurzgė, o staugė. Vaikas išgirdo žvangtelėjimą, tartum 

kas būtų smarkiai patraukęs grandinę, ir staiga durų 

apačioje, tarp dviejų užpakalinių tekinių, pasirodė 

dvi eilės baitų aštrių ilčių. 

Tą pačią akimirką, kai tarp tekinių pasirodė nasrai, 

pro langelį kyštelėjo galva. 

— Nusiramink! — paliepė galva. 

Nasrai nutilo. 

Galva paklausė: 

— Ar čia kas nors yra? 

Vaikas atsakė: 

— Taip. 

— Kas? 

— Aš. 

— Tu? Kas tu toks? Iš kur eini? 

— Aš pavargęs,— atsakė vaikas. 

— Kuri dabar valanda? 

— Aš sušalau. 

— Ką tu čia veiki? 

— Aš alkanas. . - 

Galva atkirto: 

— Ne visi gali būti tokie laimingi, kaip lordai. Nešdinkis 

iš čia! 

Galva dingo, ir langelis užsidarė. 

Vaikas nuleido galvą, suspaudė glėb3'je miegančią 

mažytę ir, sukaupęs paskutines jėgas, vėl leidosi kelionėn. 

Jis jau buvo nuėjęs keletą žingsnių. 

Tačiau langeliui užsitrenkus, tuoj pat atsidarė durys. 

Subildėjo nuleidžiamas pakojis. Tas pats balsas, kalbėjęs 

su vaiku, piktai riktelėjo iš būdos: 

— Na, tai ko gi neini vidun? 

Vaikas atsigręžė. 

169

—-• Eik šen — paragino balsas.— Kokie vėjai atnešė 

čionai nenaudėlį, kuris alkanas ir sušalęs, o nesiteikia 

įeiti vidun! 

Vaikas, kurį ir varė, ir kvietė, stovėjo nejudėdamas. 

Balsas pakartojo: 

— Tau sakoma, įeik, kvaily! 

Vaikas pagaliau ryžosi uždėti koją ant pirmojo laiptelio. 

Bet vėl iš po vežimo kažkas suurzgė. 

Jis atšoko. Pasirodė pražioti nasrai. 

•— Nurimk! — riktelėjo žmogaus balsas. 

Nasrai dingo. Urzgimas liovėsi. 

•— Lipk! — paragino žmogus. 

Vaikas sunkiai ėmė kopti. Jam trukdė mergytė, taip 

sušalusi ir suvystyta į palaidinę, jog jos visiškai nesimatė; 

atrodė, kad tai beformis ryšulys. 

Įveikęs tris laiptelius, vaikas sustojo ant slenksčio. 

Viduje nedegė žvakė: tikriausiai skurdas vertė taupyti. 

Baraką apšvietė raudoni atspindžiai iš durpėmis kūrenamos 

krosnelės. Ant jos garavo dubuo ir puodas; iš 

visko sprendžiant, juose buvo kažkoks valgis. Sklido viliojantis 

kvapas. Skrynia, taburetė, neuždegtas žibintas 

palubėje — štai ir visi šio namelio baldai. Be to, prie sienų 

buvo prikaltos kelios lentos ir keliolika kablių, ant kurių 

kabėjo įvairūs rykai. Sudėlioti ant lentynų ir atskirai 

sukabinėti ant vinių stikliniai ir variniai indai, garintuvas, 

kolba, labai panaši į tą indą, kur vaškas paverčiamas grūdeliais, 

ir daugybė keistų daiktų, apie kuriuos vaikas nieko 

neišmanė ir kurie sudaro chemiko virtuvę. Lūšnelė buvo 

pailga, krosnis stovėjo pačiame gale. Tai netgi nebuvo 

maža kamarėlė, greičiau didoka dėžė. Lauke buvo Šviesiau 

nuo sniego, negu viduje nuo krosnelės. Viskas barake 

atrodė blausiai, neaiškiai. Tačiau ugnies atspindyje ant 

lubų buvo galima perskaityti šį didelėmis raidėmis užrašą: 

URSUS FILOSOFAS 

170

Vaikas iš tiesų buvo patekęs pas Homo ir Ursų. Tai 

Homo urzgė, o Ursus kalbėjo. 

Nuo slenksčio vaikas pastebėjo prie krosnelės aukštą, 

švariai nusiskutusį, liesą, seną, pilkai apsivilkusį vyrą, 

kuris stovėjo, o jo plikas pakaušis rėmėsi į lubas. Sis žmogus 

nebūtų galėjęs pasistiebti: būda buvo sulig jo ūgiu. 

-— Įeik,— tarė žmogus. 

Vaikas įėjo. 

— Padėk ten savo ryšulį. 

.Vaikas, bijodamas išgąsdinti ir prabudinti mažytę, atsargiai 

padėjo savo naštą ant skrynios. 

Žmogus kalbėjo toliau: 

-— Kaip tu jį švelnutėliai dedi! Ko gero ten relikvijos, 

ar kas? Bijai savo skudurus suplėšyti? Ak šlykštus veltėdį! 

Tokiu laiku šlaistytis gatvėse! Kas tu? Atsakyk. Bet 

ne, draudžiu atsakinėti. Pradėkim nuo svarbiausio: tu sušalęs, 

apšilk. 

Ir, paėmęs vaiką už pečių, pastūmėjo prie krosnelės. 

-— Kad tu ir permirkęs! Sustiręs į kaulą! Ir toks įeini 

į svetimus namus! Nagi nusimesk visus tuos draiskalus, 

piktadary! 

Karštligiškai skubėdamas, jis viena ranka nutraukė 

nuo vaiko skudurus, kurie sukrito į skutus, o antrąja nukabino 

nuo vinies vyriškus marškinius ir megztą palaidinę. 

— Te, apsivilk! 

Pasirausęs išrinko iš krūvos vilnonį skudurą ir ėmė 

juo trinti prieš ugnį sąnarius apstulbusiam ir leipstančiam 

vaikui, kuris, nuogas pajutęs šilumą, manė patekęs į dangų. 

Ištrynęs sąnarius, žmogus apčiupinėjo kojų pėdas. 

— Na giltine, tu nieko nenušalai. O aš kvailys baiminausi, 

kad nebūtum ko nors nušalęs, priešakinių ar užpakalinių 

letenų! Sį kartą dar nepasidarei luošiu. Persirenk! 

Vaikas apsivilko marškiniais, o žmogus jam užmetė 

ant pečių megztinį. 

— O dabar... 

171

Žmogus koja pritraukė taburetę, paėmęs kaip ir aiią 

sykį už pečių, pasodino vaiką ir bakstelėjo smiliumi į garavusį 

ant krosnelės dubenį. Šitame dubenyje vaikui vėl 

pasimatė dangus, kitaip sakant, bulvės su lašinukais. 

— Esi išalkęs, valgyk. 

Žmogus paėmė nuo lentynos sužiedėjusios duonos 

kriaukšlę ir geležinę šakutę ir padavė vaikui. Tas nesiryžo 

imti. 

— Gal reikės tau padengti stalą? — burbtelėjo žmogus. 

Ir jis padėjo dubenį berniukui ant kelių. 

— Kirsk! 

Alkis nugalėjo apstulbimą. Vaikas ėmė valgyti. Vargšelis 

ne valgė, o ryte rijo. Treškėjo kremtama sudžiūvusi 

duona. Žmogus bambėjo: 

— Neskubėk taip, biaurus besoti! Na ir godus tas nenaudėlis! 

Tie išbadėję šunsnukiai taip ėda, jog vemti verčia 

bežiūrint. Kas kita lordai! Man teko matyti kunigaikščius 

už stalo. Jie visai nevalgo; tai kilnu. Tiesa, jie geria. 

Na paršigali, šveisk! 

Ausys kurčios, kai pilvas alkanas, todėl vaikas beveik 

negirdėjo tų žiaurių pravardžiavimų, kuriuos, beje, švelnino 

gailestingi darbai — vaikui naudinga prieštaringybė. 

Tuo metu jam tebuvo du būtiniausi dalykai, du neišpasakyto 

džiaugsmo šaltiniai: apšilti ir užvalgyti. 

Ursus toliau nepatenkintas burbėjo sau po nosimi: 

— Aš mačiau patį karalių Jokūbą per vakarienę Banketing-hauze, 

kur akių negali atitraukti nuo garsiojo Rubenso 

paveikslų; jo didybė nieko net nepalietė. O šis driskius, 

žiūrėk, kaip ryja! Ryti ir ryklys giminingi žodžiai. Ir 

kas pakišo man mintį atsibelsti į tą Veimautą, kad jj kur 

devynios! Nuo pat ryto aš nieko nepardaviau, kalbėjau 

sniegui, grojau fleita uraganui, neuždirbau nė fartingo, o 

vakare — šmaukšt pas mane — pavargėliai! Šlykštus kraštas! 

Viso labo tiek ir teveikiu, kad kovoju, kariauju, lenk- 

172

tyniauju su kvailiais praeiviais, kas ką apmulkins. Jie 

stengiasi atsikratyti manęs liardais, o aš stengiuosi jiems 

įpiršti kokių vaistų. O šiandien, kaip tyčia — nieko! Nė 

vieno mulkio kryžkelėje, nė vieno penio kišenėje! Ėsk, 

pragaro išpera! Kad tu kur susisuktum bekrimsdamas! 

Gyvename tokiais laikais, kada nieks nesusilygins su veltėdžių 

įžūlumu. Tuk mano kaštu, parazite! Tas padaras 

ryja kaip pasiutęs. Tai jau ne apetitas, o žvėriškumas. Jį 

alina koks pasiutimo virusas! Kas žino? O gal maras? 

Ei plėšike, ar tu sergi maru? O jeigu jis apkrės Homo? 

To jau nebus, dvėskite, tamsuoliai, patys, nenoriu, kad 

mano vilkas numirtų. O, aš taip pat alkanas. Turiu pareikšti, 

kad tai baisiai nemalonus dalykas. Plušau šiandien 

iki vėlyvos nakties. Būna tokių atvejų gyvenime, 

kada žmogui ko nors neatidėliotinai reikia. Šįvakar man 

reikėjo trūk plyšk užvalgyti. Sėdžiu aš sau vienas, susikūriau 

ugnį, o maisto teturiu bulvių, duonos kriaukšlę, 

lašinių kąsnelį ir lašą pieno; pastatau viską pašildyti ir 

sakau pats sau: gerai, pamėginsiu kaip nors pasisotinti. 

Še kad nori! Ir reikėjo, kad šis krokodilas užvirstų man 

ant galvos kaip tik tą minutę. Drąsiai jis įsitaiso tarp 

manęs ir mano valgio. Na, mano svetainė bematant kaip 

iššluota. Ėsk, lydy, ėsk, rykly! Norėčiau žinoti, kiek eilių 

dantų tavo srėbtuvėje? Kirsk, vilkiūkšti! Ne, atsiimu 

savo žodį, per daug gerbiu vilkus. Ryk mano gera, žalty! 

Dirbau dirbau, o pilvas tuščias, gerklė peršti, paširdžiuos 

maudžia, žarna žarną ryja; plušau iki vėlyvos nakties, ir 

štai mano užmokestis: žiūriu, kaip kitas valgo. Bus teisingai, 

kad pasidalysime vakarienę perpus. Jam duona, 

bulvės su lašiniais, man — pienas. 

Tą akimirką būdoje nuskambėjo pratisas, gailus riksmas. 

Žmogus sukluso. 

— Dar tu čia rėksi, sikofante! Na, ko gi paleidai 

gerklę? 

Berniukas atsigręžė. Buvo aišku, kad ne jis rėkė. Jo 

burna buvo pilna. 

173

Riksmas nesiliovė. 

Žmogus nuėjo prie skrynios. 

— Juk tai šis ryšulys paleido kakarinę. Juozapoto 

pakalne! Štai ryšuliai ėmė plyšoti! Ko gi jis taip kranksi? 

Senis atvyniojo palaidinę. Pasirodė vaiko galvutė, pražiota 

rėkianti burna. 

— Na, o čia dabar? — paklausė žmogus.— Kas gi tai? 

Dar vienas! Ir galo nebus! Kas gyvas už ginklų! Kaprale, 

būrį pirmyn! Antras šmaukšt! Ką gi tu man atneši, bandite! 

Pats matai, kad ji nori gerti. Vadinasi, ją reikia pagirdyti. 

Tiek to, teks man ir nuo pieno atsisakyti. 

Jis surado ant lentynos sumestų daiktų krūvoje ritinėlį 

drobės tvarsčiams, kempinę ir buteliuką, įniršusiai murmėdamas 

: 

•— Prakeiktas kraštas! 

Paskui jis apžiūrėjo mažytę. 

— Mergiščia. Iš spiegimo pažinsi. Ji irgi šlapia. 

Jis nutraukė, kaip ir nuo berniuko, sumazgytus skudurus, 

į kuriuos ji buvo suvystyta, ir susupo į gabalą storos 

drobės, skylėtos, bet sausos ir švarios. Taip greitai ir 

staigiai perrengta, mergytė visai įsirėkė. 

— Kniaukia be pasigailėjimo,— burbtelėjo žmogus. 

Jis atkando pailgą kempinės gabaliuką, nuplėšė nuo ritinėlio 

keturkampę skiautę, išraukė iš jos siūlą, paėmė nuo 

krosnelės puodą su pienu, perpylė pieną į buteliuką, užkimšo 

kempine kaklelį, aprišo jį drobės skiaute, kurią 

apvyniojo siūlu, pridėjo buteliuką prie skruosto, norėdamas 

įsitikinti, ar ne per karšta, pasikišo po kairiąja 

pažastimi suvystytą kūdikį, kuris nesiliovė klykęs. 

—'• Na, pavakarieniauk, nevykęs padare! Imk papą! 

Ir jis įkišo jai į burną butelio kaklelį. 

Mažoji ėmė godžiai čiulpti. 

Žmogus laikė buteliuką palenkęs ir vis niurzgėjo: 

— Visi jie vienodi, nenaudėliai! Kai tik gauna to, 

ko nori, tuoj nutyla. 

m

Mažoji taip godžiai traukė pieną ir buvo taip smarkiai 

apžiojusi krūtį, pasiūlytą jai šios niurzglios apvaizdos, 

jog net užsikosėjo. 

— Užspringsi,— subarė Ursus.— Irgi kokia besotė! 

Jis ištraukė iš burnos kempinę, palaukė, kol kosulys 

praėjo, paskui vėl įspraudė į lūpas buteliuką, sakydamas: 

— Zįsk, šliundra! 

Berniukas jau buvo padėjęs šakutę. Žiūrėdamas, kaip 

mažytė geria pieną, jis visai pamiršo valgį. Prieš valandėlę, 

dar kai valgė, jo žvilgsnyje buvo tik pasitenkinimas, 

dabar — dėkingumas. Jis žiūrėjo į atgyjančią mažytę. 

Kažkoks neišreiškiamas atspindys švietė jo vyzdžiuose, 

matant galutinį prisikėlimą, kuriam jis padarė pradžią. 

Ursus ir toliau piktai burbėjo pro dantis. Berniukas kartkartėmis 

pakeldavo į Ursų pilnas ašarų akis: vargšas padarėlis, 

nors ir plūstamas, buvo giliai sujaudintas, tik nemokėjo 

to išreikšti. 

Ursus su įniršiu užsipuolė jį: 

•— Tai valgyk! 

— O jūs?—paklausė vaikas, visas drebėdamas, su 

ašaromis akyse.— Juk jums nieko neliko! 

— Pasakyta, ėsk viską, išpera! Čia tau ir vienam nebus 

perdaug, jeigu man buvo mažai. 

Vaikas paėmė šakutę, bet nesiryžo valgyti. 

— Valgyk! — užriko Ursus.— Ko tu čia mane kiši? 

Kas tavęs prašė manimi rūpintis? Sakau tau, suvalgyk 

viską, basas Beskatikės parapijos tarne. Jeigu čia patekai, 

turi valgyti, gerti ir miegoti. Valgyk, o jei ne — aš tave 

išmesiu už durų, kartu su tavo nevykėle! 

Išgirdęs tokį grasinimą, berniukas vėl ėmė valgyti. Jis 

be didelio vargo sušveitė, kas buvo likę dubenyje. 

Ursus sumurmėjo: 

-— Pastatas ne koks, taip ir traukia pro langus. 

Durų langutis iš tiesų buvo be stiklo: nežinia, ar jis iškrito 

nuo trenksmo bevažiuojant, ar padaužos akmeniu 

175

iškūlė. Ursus jį buvo užlipdęs popieriumi, kuris atsiklijavo. 

Vėjas švilpė pro skylę. 

Ursus prisėdo ant skrynios. Mažytė, kurią jis laikė 

abiem rankom ant kelių, godžiai čiulpė buteliuką, apsalusi 

iš laimės kaip cherubinai, išvydę dievo veidą, ir kūdikiai 

prie motinos krūtinės. 

— Ji pasigėrė,— tarė Ursus. 


— Ir sakyk pamokslus apie susilaikymą! 

Vėjas nuplėšė nuo lango popieriaus lopą, kuris nuskrido 

per visą būdą. Bet tokia smulkmena neatitraukė vaikų 

nuo užsiėmimo, grąžinusio juos gyvenimui. 

Kol mažoji gėrė, o mažylis valgė, Ursus nepatenkintas 

niurzgėjo: 

— Girtuokliavimas prasideda nuo vystyklų. Na ir būk 

kad nori vyskupu Tilotsonu ir mėtyk žaibus ant girtuoklių 

galvų! Biaurus skersvėjis! O ir mano krosnelė sena. 

Dūmai kamuoliais veržiasi, akis ėda. Ir šaltis blogai, ir su 

ugnim tvarkos nėra. Tamsoka. Štai tas padaras naudojasi 

mano vaišingumu, o aš jo snukio dar gerai neįžiūrėjau. 

Taip, iki prabangos čia daug trūksta. Prisiekiu Jupiteriu, 

aš labai vertinu šaunias puotas salėse, kur vėjas nepučia. 

Prasilenkiau su savo pašaukimu, aš esu sukurtas pomėgiams. 

Didžiausiasis iš išminčių — tai Filoksenas; jis troško 

turėti gervės kaklą, kad už stalo ilgiau galėtų gardžiuotis 

skaniais patiekalais. Šiandien ničnieko neuždirbau! 

Nieko nepardaviau per visą dieną! Tai bėda. Šen, gyventojai, 

tarnai, miestelėnai! Štai gydytojas, štai vaistai. Veltui 

stengiesi, seni. Susikrauk savo vaistinėlę. Gia visi sveiki. 

Kas per prakeiktas miestas, kur nėra nė vieno ligonio! Tik 

dangus viduriuoja. Koks sniegas! Anaksagoras mokė, kad 

sniegas — juodas. Jis buvo teisus: šaltis — tai juodumas. 

Ledas — tai naktis. Kokia pūga! Įsivaizduoju, koks malonumas 

tiems, kurie jūroje. Uraganas — tai šėtonų skrydis, 

tai klyksmas vampirų, kurie lekia šuoliais ir verčiasi kūlvartais 

viršum mūsų makaulių. Jie šmėkščioja debesyse,

vienas uodeguotas, kitas raguotas, anam vietoje liežuvio 

liepsna, tam sparnai su nagais, šito pilvukas kaip lordo 

kanclerio, o to, kur toliau — akademiko smegeninė. Kiekvienam 

garse gali įžiūrėti kokį nors pavidalą. Kas naujas 

gūsis — skirtingas demonas; ausis girdi, akis mato, bildesys 

įgauna pavidalą. Po šimts, aišku, yra žmonių jūroje. 

Mano draugužiai, patys stenkitės, kaip nors susidoroti su 

audra, man irgi ne taip lengva su gyvenimu susidoroti. 

Pagaliau ar čia kokia smuklė? Kodėl pas mane plūsta keleiviai? 

Pasaulio sielvarto purslai pasiekia ir mane, skurdžių. 

Šlykščios tykšlės to didelio žmonijos purvo krenta 

į mano lūšnelę. Aš praeivių rajumo auka. Aš jų grobis. 

Badmirių grobis. Žiema, naktis, kartoninis namelis, po 

juo — vargšas bičiulis, lauke audra, viduje — kelios bulvės, 

vos rusenanti ugnis, dykaduoniai, vėjas, švilpiąs pro 

visus plyšius, kišenėje — nė skatiko, ir priedo ryšuliai, 

kurie staiga pradeda viauksėti! Išvynioji — o jame elgetėlė. 

Na ir likimas! Turiu pridurti, kad čia aiškus įstatymų 

pažeidimas. Ak tu, valkata su savo driske, suktas kišenvagi, 

nedorėlis nelaikši! A, tu bastaisi po gatves po 

to, kai užgesinta ugnis! Jeigu mūsų gerasis karalius apie 

tai sužinotų, jis kaip mat įsakytų įgrūsti tave į požemį, 

pamokytų tave! Vaikštinėja sau ponaitis naktį su panele! 

Penkiolikos laipsnių šaltyje vienplaukis, basas! Žinok, 

kad tai draudžiama. Yra nustatyta tvarka ir taisyklės, 

maištininke! Valkatos baudžiami, dori žmonės, turį 

savo namus, saugojami ir globojami, karaliai yra tautos 

tėvai. Aš, pavyzdžiui, sėslus žmogus! Jeigu tave sutiktų, 

išpertų kailį viešoje aikštėje, ir gerai padarytų. Kultūringoje 

valstybėje turi būti tvarka! Be reikalo aš iš karto 

nepranešiau apie tave konstebliui. Bet aš jau toks esu: 

žinau, kas yra gerai, o elgiuosi blogai. Ak tu, pajodžarga, 

koks tu pas mane atsivilkai! Iš pradžių aš ir nepastebėjau, 

kiek tu man sniego prinešei, dabar jis ištirpo. Visur 

šlapia. Tikras potvynis. Teks sukūrenti aibę anglių, kad 

išdžiūtų toks ežeras. O anglių saikas kainuoja dvylika 


177

fartingų. Kaipgi mes trise susitalpinsime šitame barake? 

Baigta, aš einu į nursery \ nuo šiol mano rankose bus 

visų nuo krūties atjunkytų Anglijos driskių ateitis. Mano 

užsiėmimas, pareiga ir paskirtis bus auginti didžiosios 

apgavikės Bėdos nelaikšius kūdikius, čiustyti mažamečius 

pakarailas ir auklėti jaunus mulkius filosofais! Lokio 

liežuvis — dievo kaltas. Ką čia ir bekalbėti, jeigu 

trisdešimt metų manęs nebūtų apvalgę šitokie ir panašūs 

sutvėrimai, aš būčiau turtingas, Homo būtų gerai atsiganęs, 

turėčiau gydytojo kabinetą, pilną retenybių, chirurgijos 

instrumentų kaip daktaras Linakras, karaliaus 

Henriko VIII chirurgas, visų rūšių gyvulių iškamšų, 

Egipto mumijų ir kitokių dalykų! Būčiau Daktarų kolegijos 

narys, turėčiau teisę naudotis biblioteka, įžymiojo 

Harvio pastatyta 1652 metais, ir dirbčiau po stikliniu kupolu, 

iš kur atsiveria visas Londonas! Galėčiau toliau 

užsiimti saulės užtemimų apskaičiavimu ir įrodyčiau, 

kad nuo šito šviesulio kyla nematomi garai. Tokios nuomonės 

Johanas Kepleris, imperatoriaus matematikas, gimęs 

metais anksčiau, negu įvyko Baltramiejaus naktis. 

Saulė — tai židinys, kuris retkarčiais rūksta. Kaip ir 

mano krosnelė. Ji nė kiek ne geresnė už saulę. Taip, aš 

būčiau prigyvenęs turto, būčiau visai kitas žmogus, ne 

menkysta kaip dabar, ir kryžkelėse mokslo tikrai nežeminčiau. 

Nes liaudis neverta, kad ją šviestų, liaudis — 

tai bepročių dauguma, sujauktas abiejų lyčių, įvairių 

amžių, papročių ir sąlygų mišinys, kurį visų laikų išminčiai 

atvirai niekino; liaudies kvailumo ir įniršio teisingai 

nepakenčia net patys nuosaikiausieji iš jų. Ak, man 

viskas taip įsipyko! Su tokiom nuotaikom ilgai neišgyvensi. 

Sakoma, žmogaus gyvenimas trumpas. O man jis prailgo. 

Kartkartėmis, kad mes visiškai neįpultumėm į neviltį, 

kad per savo kvailumą sutiktumėm gyventi toliau ir 

kad nepasinaudotumėm puikiausiomis progomis pasi- 

m 

1 

vaikų kambarys [angį.). .

karti, kurias mums siūlo visos virvės ir visos vinys,— gamta 

apsimeta, kad ji truputį rūpinasi žmogumi. Aš nekalbu 

apie šią naktį. Pasalūnė gamta išaugina javus, prisirpina 

vynuoges, priverčia suokti lakštingalą. Kartais aušros 

spindulį ar stiklinę džino mes pavadiname laime. Siauras 

gėrio kraštelis aplink didžiulę blogio maršką. Mūsų 

likimą ištisai išaudė nelabasis, o dievas jį atsiūlėjo. Ak 

tu, vagišiau, kol aš čia tauškiau, tu sušveitei visą mano 

vakarienę! 

Tuo tarpu kūdikiui, kurį jis vis tebelaikė ant rankų, 

ir labai atsargiai, nors dėjosi nirštas, pamažu ėmė merktis 

akys, vadinasi, pasisotino kaip reikiant. Ursus apžiūrėjo 

buteliuką ir burbtelėjo: 

— Viską išmaukė, begėdė! 

Jis atsistojo ir, kaire ranka prilaikydamas mažytę, 

dešine atkėlė skrynios dangtį, ištraukė lokeną, kurią, kaip 

prisimenate, jis vadindavo savo „tikruoju kailiu". 

Visa tai darydamas, šnairom dėbčiojo į kitą vaiką, kuris 

dar tebevalgė. 

— Striuka bus, jei nuo šiol teks šerti šį augantį ėdiką. 

Tai bus tikras soliteris mano verslo viduriuose. 

Vis ta pačia viena ranka, tik prilaikydamas kitos alkūne, 

jis patiesė ant skrynios lokeną, stengdamasis nesujudinti 

beužmiegančios mažytės. Paskui jis paguldė ją ant 

kailio, arčiau prie ugnies. 

Baigęs pastatė tuščią buteliuką ant krosnelės ir sušuko 

: 

— Juk aš noriu gerti! 

Žvilgterėjo į puodą; ten buvo likę keli geri gurkšniai 

pieno; jis prinešė puodą prie lūpų. Jau buvo begeriąs, 

bet žvilgsnis nukrito ant mažytės. Jis vėl pastatė puodą 

ant krosnelės, paėmė buteliuką, atkimšo, supylė į jį likusį 

pieną, vėl įstatė kempinę, apvyniojo skuduru ir aprišo 

kaklelį siūlu. 

— O vis dėlto labai noriu valgyti ir gerti. 

Ir pridūrė: 

— Kai nėra duonos, reikia gerti vandenį. 

m

Už krosnelės stovėjo nudaužtu snapu ąsotis. 

Paėmęs ąsotį, pasiūlė berniukui: 

— Nori atsigerti? 

Vaikas atsigėrė ir vėl ėmė valgyti. 

Ursus pagriebė ąsotį ir pridėjo jį prie lūpų. Užkrosny 

stovėjęs vanduo sušilo nevienodai. Jis nurijo keletą gurkšnių 

ir susiraukė: 

— O vanduo, pažiūrėti tu atrodai tyras, panašus į tariamus 

draugus. Tu šiltas iš viršaus ir šaltas apačioje. 

Vaikas baigė vakarieniauti. Dubuo buvo ne tik tuščias, 

bet ir išlaižytas. Apie kažką susimąstęs vaikas surinko nuo 

palaidinės raukšlių nukritusius ant kelių duonos trupinius 

ir susidėjo juos į burną. 

Ursus atsigręžė į jį. 

— Tai dar ne viskas. Dabar mudu pasišnekučiuosime. 

Burna duota ne vien valgyti, bet ir kalbėti. Tu sušilai, prikimšai 

pilvą, neraliuotas galvijau, žiūrėk, turėsi atsakinėti 

į mano klausimus. Iš kur tu? 

. Vaikas atsakė: 

— Nežinau. 

— Kaip tai nežinai? 

— Mane šįvakar paliko vieną ant jūros kranto. 

— Ak padauža! Kaip tu vadiniesi? Matyt, geras esi 

paukštelis, jeigu net tėvai tavęs atsisakė! 

— Aš neturiu tėvų. 

— Tu privalai bent kiek skaitytis su mano skoniu: 

įsidėmėk, aš nemėgstu, kai man suokia daineles, kurios 

vadinasi melas. Jeigu turi seserį, turi ir tėvus. 

— Tai ne mano sesuo, 

— Ji ne tavo sesuo? 

— Ne. 

— Tai kas ji tada? 

— Tą mažytę aš radau. 

— Radai? 

— Taip. 

— Kaip? Tu ją paėmei nuo žemės? 

UO

— Taip. 

— Kur? Jeigu tu meluoji, aš tave užmušiu. 

— Nuo moteriškės, kuri mirusi gulėjo sniege. 

— Kada? 

— Prieš valandą. 

— Kur? 

— Už vienos lje nuo čia. 

Antakių arkos Ursaus kaktoje suartėjo ir įgavo tą 

laužtą liniją, kuri apibūdina filosofo susijaudinimą. 

— Mirusi! Tai laiminga! Reikia ją ir palikti sniege. 

Jai ten gera! O kur ji guli? 

— Einant jūros link. 

— Tu perėjai tiltą? 

— Taip. 

Ursus atidarė langelį užpakalinėje sienoje ir pasižiūrėjo, 

kas dedasi lauke. Oras nepagerėjo. Snigo gūdžiai, 

tirštai. 

Jis užtrenkė langelį.. 

Priėjęs prie išdaužto stiklo, užkimšo skylę skuduru, 

pridėjo durpių į krosnelę, plačiau ištiesė lokeną ant skrynios, 

paėmė iš kampo storą knygą, pakišo ją galvūgalyje 

vietoje pagalvio ir paguldė ant jos užmigusios mažytės 

galvutę. 

Atsisukęs į berniuką, tarė: 

— Gulk čia! 

Vaikas paklusniai išsitiesė šalia mažytės. 

Ursus apkamšė vaikus lokena, o jos kraštus pakišo po 

kojomis. 

Nuo lentynos paėmė ir apsijuosę drobinį diržą su didele 

kišene, kurioje tikriausiai buvo chirurginiai instrumentai 

ir buteliukai su vaistais. 

Paskui nusikabino palubėje kabėjusį žibintą ir uždegė 

jį. Tai buvo pritemdytas žibintas. Jo šviesa nekrito ant 

vaikų. 

Jau pravėręs duris, Ursus tarė: 

— Aš išeinu. Nebijokite, greit sugrįšiu. Miegokite. 

Ir, nuleisdamas pakojį, dar šūktelėjo: 

m

— Homo! 

Jam atsakė tylus urzgimas. 

Su žibintu rankoje Ursus nulipo žemyn, pakojis pakilo, 

durys užsitrenkė. Vaikai liko vieni. 

Iš lauko balsas —tai buvo Ursaus balsas — paklausė: 

— Berniuk, suvalgęs mano vakarienę, ar tu dar nemiegi? 

— Ne — atsakė berniukas. 

— Na, tai klausyk: jeigu ji pradės bliauti, paduok jai 

likusį pieną. 

Subarškėjo nukabinama grandinė, ir nutolo žmogaus 

ir žvėries žingsniai. 

Po valandėlės vaikai jau kietai miegojo. 

Juodviejų susiliejusiame alsavime buvo kažkas neišreiškiamai 

žavaus; daugiau negu nekaltumas, tiesiog visiškas 

neišmanymas; pirmoji naktis, dar neprabudus lytiniam 

potraukiui. Mažą berniuką ir mažą mergytę, kurie 

gulėjo nuogi, vienas šalia kito, per šias tylos valandas 

jungė serafiškasis dausų artumas; jeigu tokiame amžiuje 

sapnuojama, tai tie sapnai pleveno nuo vieno pas kitą; 

vokais pridengtos jų akys, tur būt, švietė kaip žvaigždės; 

jeigu žodis „vestuvės" čia nepasirodytų ne vietoje, juodu 

buvo vyras ir žmona ta prasme, kokia gali būti angelai. 

Toks nekaltumas tokiose tamsybėse, toks tyras apsikabinimas, 

šis dangaus pasisavinimas galimi tik vaikystėje, ir 

visa, kas yra didaus pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių 

didingumą. Iš visų bedugnių tai pati giliausioji. Nei baisi 

bausmė visam laikui kabalduoti pasmerkto numirėlio, nei 

šėlimas vandenyno, kai jis skandina laivą, nei akinantis 

baltumas sniego, palaidojančio gyvus žmones, savo patetiškumu 

neprilygsta dviem vaikų burnelėm, kurios dieviškai 

susiliečia per miegus, bet tai anaiptol nėra pabučiavimas. 

Gal būt, sužadėtuvės. Gal būt, tragiška katastrofa. 

Šiuos du susiglaudusius kūnus slegia nežinia. I juos 

žavu žiūrėti; bet kažin ar nebaisu? Jauti, kaip ima gniaužyti 

širdį. Nekaltumas pranoksta dorybę. Nekaltumas — 

182

tai švento nežinojimo vaisius. Jie miegojo. Jie buvo ramūs. 

Jiems buvo šilta. Susikabinusių kūnų nuogumas susiliejo 

su sielų skaistybe. Jiedu buvo tartum lizdelyje, 

kabančiame ties bedugne. 

VI 

PRABUDIMAS 

Brėško rūškana diena. Blausi, liūdna prieblanda 

skverbėsi į trobelę. Aušo ledinė aušra. Blyškūs jos spinduliai, 

kurie neryškiai nužymi niaurios tikrovės daiktus, 

naktį atrodžiusius vaiduokliškai, neišbudino įmigusių, 

susiglaudusių vaikų. Trobelėje buvo šilta. Buvo girdėti 

dviejų alsavimas, kaip tylus viena po kitos atriedančių 

bangelių pliuškenimas. Uraganas lauke nebešėlo. Pamažėle 

šviesėjo dangaus skliautas. Žvaigždynai geso, kaip 

viena po kitos užpučiamos žvakės. Tik kelios didelės 

žvaigždės tebedegė. Gūdi begalybių daina aidėjo iš jūros. 

Krosnelė dar ne visiškai buvo užgesusi. 

Pamažėle visai prašvito. Vaikui mažiau tereikia miego, 

negu kūdikiui. Jo būta budraus kaip sargybinio. Kai 

tik pirmas skaistesnis spindulys įspindo pro stiklą, jis 

atmerkė akis; vaikystėje, iš miegų prabudus, nieko nebeatsimenama; 

berniukas gulėjo pusiaumirkom, nežinodamas, 

nei kur jis, nei kas šalia jo, ir nesistengė nieko 

prisiminti, tik žiūrėjo į lubas, ir jo padrikoms mintims 

buvo savotiškas užsiėmimas stebėti užrašo URSUS FILO 

SOFAS raides, kurių vaikas nepažino, nes nemokėjo * 

skaityti. 

Brakštelėjus duryse raktui, berniukas pakėlė galvą. 

Durys atsivėrė, pakojis nusileido. Grįžo Ursus. Jis 

užkopė laipteliais su užgesintu žibintu rankoje. 

Tuo pačiu metu kažkas vikriai visom keturiom užkopė 

pakojų į viršų. Tai Homo parlėkė paskui Ursų. 

Pakirdęs vaikas krūptelėjo. 

183

Vilkas, matyt, iš ryto alkanas, pražiojo nasrus, parodydamas 

savo baltutėles iltis. 

Stovėdamas ant pakojo, jis uždėjo priešakines letenas 

ant slenksčio, kaip pamokslininkas, alkūnėmis atsirėmęs 

į sakyklą. Jis iš tolo apuostė skrynią, ant kurios 

nebuvo papratęs matyti pašalinių. Durų angoje vilko krūtinė 

juodu siluetu ryškėjo ryto aušroje. Pagaliau vilkas 

apsisprendė ir įėjo vidun. 

Berniukas, pamatęs įeinantį į trobelę vilką, išlindo iš 

lokenos ir atsistojo, užstodamas mažytę, kuri vis kietai 

tebemiegojo. 

Ursus pakabino žibintą ant vinies palubėje. Tylėdamas, 

iš lėto, įprastu judesiu nusijuosė diržą su instrumentais 

ir padėjo jį ant lentynos. Jis, rodės, niekur nežiūrėjo 

ir nieko nematė. Jo akys buvo kaip stiklinės. 

Kažkas giliai buvo sukrėtęs jo protą. Pagaliau jo mintis 

prabudo ir, kaip paprastai, išsiliejo žodžių srautu. Jis sušuko 

: 

— Tikrai laiminga! Mirusi, neabejotinai mirusi. 

Jis pritūpė, sužėrė krosnelėn iškritusį šlaką ir, maišydamas 

žarstekliu durpes, bumbėjo: 

— Aš vos ją suradau. Kažkokia pikta jėga paslėpė ją 

per dvi pėdas po sniegu. Jeigu ne Homo, kurio uoslė ne 

menkesnė už įžvalgų Kristupo Kolumbo protą, aš dar iki 

šiol būčiau braidęs po pusnis, žaisdamas slapukais su 

mirtimi. Diogenas su žiburiu ieškojo žmogaus, o aš su žiburiu 

išėjau ieškoti moteriškės; Diogeną tie ieškojimai 

nuteikė sarkastiškai, o aš išvydau skaudų mirties reginį. 

Kokia ji buvo šalta! Aš paliečiau jos ranką — tikras akmuo. 

Kokia tyla akyse! Kaip kvaila mirti, žinant, kad 

palieki vaiką! Nelabai mums bus patogu trise šioje dėžėje. 

Na ir atsitik tu man šitaip! Stai aš nuo šiol turiu 

šeimą. Berniuką ir mergaitę. 

Ursui bekalbant, Homo nulindo prie pat krosnelės. 

Miegančios mergytės ranka buvo nukarusi tarp krosnelės 

ir skrynios. Vilkas ėmė laižyti rankutę.

Jis laižė ją taip švelniai, jog mažytė neprabudo. 

Ursus atsigręžė. 

— Gerai, Homo. Aš būsiu tėvas, tu — senelis. 

Pusbalsiu vis tebekalbėdamas pats sau, Ursus ėmėsi 

filosofo darbo — žarstyti durpes krosnelėje. 

— Įsūnijau. Nutarta. Beje, ir Homo to nori. 

Jis atsitiesė. 

— Norėčiau žinoti, kas kaltas dėl šios mirties. Žmonės 

ar... 

Jis pažvelgė aukštyn, bet ne į lubas, ir sumurmėjo: 

— Ar tu? 

Paskui jo galva sunkiai nusviro. 

— Naktis apsiėmė nužudyti tą moteriškę,— dar pridūrė. 

Kai jis vėl pakėlė galvą, jo žvilgsnis sustojo ant berniuko 

veido; vaikas buvo prabudęs ir klausėsi. Ursus 

šiurkščiai paklausė jį: 

— Ko tu juokies? 

Berniukas atsakė: 

— Aš visai nesijuokiu. 

Ursus kažkaip krūptelėjo, įdėmiai pažiūrėjo, patylėjo 

keletą sekundžių ir pratarė: 

— Tada tu baisus. 

Naktį trobelėje buvo taip tamsu, jog Ursus neįžiūrėjo 

berniuko veido. Dabar dienos šviesa jam jį parodė. 

Ursus uždėjo savo delnus berniukui ant pečių, vis su 

didėjančiu susidomėjimu apžiūrinėdamas jo veidą, ir pagaliau 

užriko: 

— Nesijuok, tau pasakyta. 

— Aš nesijuokiu,— atsakė vaikas. 

Ursus sudrebėjo visu kūnu. 

— Tu juokiesi, sakau tau. 

Ir, purtydamas vaiką ne tai iš pykčio, ne tai iš gailesčio, 

užsipuolė jį: 

— Kas tau taip padarė? 

Vaikas atsakė: 

— Aš nežinau, apie ką jūs kalbate. 

185

Ursus toliau klausinėjo: 

— Nuo kada tu taip juokiesi? 

—• Aš visada toks buvau,— atsakė vaikas. 

Ursus atsigręžė į skrynią ir pusbalsiu pratarė: 

— O aš maniau, kad šito daugiau nebedaroma. 

Jis paėmė iš galvūgalio, labai atsargiai, kad neišbudintų 

mergytės, knygą, kurią vietoj pagalvio buvo pakišęs 

jai po galva. 

— Pažiūrėsime, ką sako Konkvestas,— sumurmėjo 

jis. 

Tai buvo storas foliantas minkštais pergamento viršais. 

Ursus pasklaidė jį nykščiu, surado reikiamą puslapį 

ir, pasidėjęs atverstą knygą ant krosnelės, perskaitė: 

— De Denasatis l . Tai čia. 

Ir skaitė toliau: 

•— Bucca fissa usąue ad aures, genzivis denudatis, nasoąue 

murdridato, masca eris, et ridebis semper 2 . Kaip 

tik taip ir yra. 

Jis padėjo knygą atgal ant lentynos, burbėdamas: 

— Atsitikimas, į kurį gilintis būtų žalinga. Pasitenkinkime 

tuo, ką matome. Juokis, mano berniuk.. 

Prabudo mažytė. Jos riksmas buvo rytmetinis pasveikinimas. 

— Na žindyve, duok jai krūtį,— tarė Ursus. 

Mergytė atsisėdo. Ursus nuėmė nuo krosnelės buteliuką 

ir padavė jai čiulpti. 

Tą akimirką patekėjo saulė. Ji tik ką išlindo iš už akiračio. 

Jos raudonas spindulys, įspindęs pro langą, plieskė 

tiesiai mergaitei į veidą. Vyzdžiuose tartum dviejuose 

veidrodžiuose atsispindėjo purpurinis diskas. Bet vyzdžiai 

nesusitraukė, vokai nekrustelėjo. 

— Žiūrėk,— tarė Ursus,— ji akla. 

1 Apie benosius (lot.). 

2 Burna perplėšta iki ausų, dantenos apnuogintos, nosis sužalo 

ta— tapsi kauke ir amžinai juoksies (lot.).

i 

KARALIAUS ĮSAKYMU 

i

PIRMOJI KNYGA 

AMŽINAI GYVA PRAEITIS 

ŽMONĖS ATSPINDI ŽMOGŲ 

I 

LORDAS KLANGARLIS 

1 

Tais laikais gyveno dar viena praeities liekana. 

Toji liekana buvo lordas Linijus Klančarlis. 

Baronas Linijus Klančarlis, Kromvelio amžininkas, 

buvo vienas iš tų — paskubėkime pridurti — nedaugelio 

Anglijos perų, pripažinusių respubliką. Pripažino jis dėl 

tam tikrų priežasčių, ir pateisina jį bent tai, kad respublika 

trumpam laikui buvo iškovojusi pergalę. Nieko nuostabaus, 

kad lordas Klančarlis priklausė respublikonų partijai 

tol, kol buvo respublikos viršus. Bet lordas Klančarlis 

atkakliai laikėsi savo pažiūrų ir tada, kai revoliucija pasibaigė 

ir parlamentinė vyriausybė buvo nuversta. Kilmingajam 

patricijui buvo nesunku vėl įeiti į atstatytus aukštuosius 

rūmus, kadangi Restauracijos visada mielai priima 

atgailaujančius, o Karolis II buvo geras valdovas pas 

jį sugrįžusiems; bet lordas Klančarlis taip ii* nesuprato, 

ko iš jo reikalauja Įvykiai. Tuo metu, kai tauta džiaugsmingais 

šūkiais sutiko karalių, atgavusį Anglijos sostą, 

kai ji vienbalsiai sveikino monarchiją, kai vyko dinastijos 

atstatymas iškilmingai ir su triumfu išsižadant respub- 

189

likoniškų idėjų, tą akimirką, kai praeitis tapo ateitimi, o 

ateitis — praeitimi, šis lordas liko nepalenkiamas. Jis nusigręžė 

nuo viso to džiūgavimo ir savo noru išvyko į ištrėmimą; 

galėdamas būti peru, jis bevelijo būti tremtiniu. 

Taip prabėgo metai, jis suseno, bet išsaugojo ištikimybę 

mirusiai respublikai. Dėl tokio vaikiškumo, suprantama, iš 

jo buvo juokiamasi. 

Jis pasitraukė į Šveicariją. Ten apsigyveno aukštame, 

apgriuvusiame name ant Ženevos ežero kranto. Jis pasirinko 

šį gyvenamąjį būstą nykiausioje paežerės vietoje 

tarp Siljono, kur buvo kalinamas Bonivaras, ir Vevėjo, 

kur palaidotas Ledlou. Jį supo rūsčiosios Alpės su ūkanom, 

vėjais ir debesimis; ten jis ir gyveno, visų užmirštas, 

giliame kalnų šešėlyje. Praeivis retai kada jį susitikdavo. 

Sis žmogus gyveno už savo krašto ribų, beveik už 

savo epochos ribų. Tuo metu visiems, susipažinusiems su 

padėtimi ir nusimanantiems apie laiko įvykius, nebuvo 

pateisinamas joks priešinimasis istorinėms aplinkybėms. 

Anglija buvo laiminga; Restauracija—tai vyro ir žmonos 

susitaikymas; valdovas ir tauta nutarė miegoti nebe skyrium; 

ar begali kas nors būti žaviau ir maloniau; Didžioji 

Britanija tiesiog spinduliavo; didelis dalykas iš viso turėti 

karalių, o ką bekalbėti apie žavų karalių; Karolis II, lipšnaus 

būdo, mėgstąs linksmintis ir valdyti, buvo didis, nes 

sekė Liudviko XIV pėdomis; tai buvo džentelmenas ir bajoras. 

Karolį II pavaldiniai dievino; jis kariavo su Hanoveriu, 

tikriausiai žinodamas, kodėl kariauja, bet tai žinojo 

tik jis vienas; jis pardavė Diunkerką Prancūzijai — aukštosios 

politikos sandėris; perai demokratai, apie kuriuos 

Čemberlenas pasakė: „Prakeiktoji respublika užkrėtė savo 

pragaištingu alsavimu kai kuriuos iš aristokratijos", 

turėjo tiek sveiko proto, jog prisitaikė prie aplinkybių, neatsiliko 

nuo laiko dvasios ir vėl užėmė savo vietas lordų 

rūmuose; jiems tereikėjo tik prisiekti karaliui paklusnumą. 

Kai pagalvodavai apie visą tą tikrovę, apie tą gražųjį 

m

karaliavimą, apie tą puikųjį valdovą, apie tuos šviesiausius 

kunigaikščius, dieviškojo gailestingumo malone sugrąžintus 

liaudies meilei, kai girdėdavai sakant, kad tokie 

įžymūs asmenys, kaip Monkas ir vėliau Džefris, sudarė 

sąjungą su sostu ir kad jiems teisingai buvo atlyginta 

už ištikimybę garbingiausiomis pareigomis ir pelningiausiomis 

tarnybomis; kad tai turėjo žinoti lordas Klančarlis, 

ir nuo jo paties priklausė šlovingai užimti vielą 

tarp jų ir dalytis teikiama garbe; kad Anglija savo karaliaus 

dėka smarkiai suklestėjo, kad Londone nesibaigia 

šventės ir pramogos, kad visi pralobo ir džiugiai nusiteikę, 

kad karaliaus dvaras pasidarė galantiškas, linksmas 

ir prabangus, o šis išsiblaškęs senis, kažkur toli nuo visos 

tos didybės skursta nykioje prieblandoje, lyg ir nakties 

sutemose, vilki prastais kaimiečio drabužiais, perbalęs, 

susimetęs kupron, viena koja tikriausiai karste, stoviniuoja 

ežero pakrantėje, nejausdamas, ar lauke audra, ar žiema, 

arba vaikštinėja be tikslo, žiūrėdamas nieko nematančiu 

žvilgsniu, baltais vakario vėjo taršomais plaukais, 

tylus, vienišas, susimąstęs,— negalėdavai nenusišypsoti. 

Kažkoks pamišėlio siluetas. 

Pagalvojus apie lordą Klančarlį, apie tai, kuo jis galėjo 

būti ir kuo tapo, vieni atlaidžiai šypsodavosi; buvo ir 

tokių, kurie atvirai juokėsi. Kai kurie piktinosi. 

Suprantama, kad rimtus žmones užgavo toks įžūlus 

atsiskyrimas. 

Tik viena lengvinanti aplinkybė, kad lordas Klančarlis 

niekada nepasižymėjo protu. Tokia buvo visų nuomonė, 

2 

Nemalonu matyti užsispyrusius žmones. Regulo pasekėjų 

niekas nemėgsta, ir viešoji nuomonė juos bent kiek 

pašiepia.

Toks užsispyrimas panašus į priekaištavimą, ir teisingai 

daroma, kai iš to juokiamasi. 

Galų gale argi toks atkaklumas, nelankstumas — dorybės? 

Argi taip perdėtai pabrėžiant pasiaukojimą ir dorumą 

neatrodo pagyrūniška? Tai tiesiog noras prasikišti, ne 

kas kita. Kam gi tokie kraštutinumai, kaip vienatvė ir ištremtis? 

„Nieko neperdėk" — tokia yra išminčiaus taisyklė. 

Jeigu patinka, būkite opozicijoje, jei norite, smerkite, 

bet padoriai, visą laiką šaukdamas: „Tegyvuoja karalius!" 

Tikroji dorybė — tai būti protingam. Kas griūva, 

turėjo griūti; kas klesti, turėjo suklestėti. Apvaizda turi 

savo sumetimus: ji vainikuoja tą, kas vertas. Nejaugi jūs 

galvojate, jog geriau apie tai nusimanote už ją? Kai aplinkybės 

nusistovi visiškai aiškiai, kai vieną santvarką pakeičia 

kita, kai pasisekimas nustato, kur melas, kur tiesa,— 

štai čia katastrofa, ten — pergalė,— nebelieka vietos 

jokioms abejonėms: blaiviai galvojantis žmogus prisideda 

prie laimėjusiųjų ir, nors tai naudinga jam bei jo 

šeimai, žinoma, anaiptol ne šių apskaičiavimų veikiamas, 

o grynai dėl visuomenės labo jis ateina į pagalbą nugalėtojui. 

Kas gi būtų, jeigu valstybėje niekas nesutiktų tarnauti? 

Juk viskas sustotų! Geras pilietis privalo likti savo vietoje. 

Mokėkite atsisakyti nuo savo slaptų simpatijų. Tarnybos 

tam ir yra, kad jos būtų užimtos. Kam nors gi reikia pasiaukoti. 

Likti ištikimam visuomeniškoms pareigoms — 

tai ir yra tikra ištikimybė. Savavališkas valdininkų pasitraukimas 

parąližuotų valstybę. Jūs savo noru išvykstate 

ištremtin? Labai gaila. Norite parodyti pavyzdį? Kokia 

tuštybė! Tai iššūkis? Koks įžūlumas! Kuo gi jūs save 

laikote? Žinokite, mes už jus nė kiek ne blogesni. Bet 

mes nepasitraukiame. Jeigu panorėtumėm, mes irgi galėtumėm 

būti nesukalbami ir nepalenkiami, ir dar ne 

tokių dalykų iškrėstumėm. Bet mes geriau būsime supratingais 

žmonėmis. Jūs manote, kad aš, būdamas Trimalchionu, 

negaliu būti Katonu? Dar ko! 

m

3 

Dar niekada padėtis nebuvo tokia aiški ir nusistovėjusi, 

kaip 1660 metais. Dar niekada protingam žmogui 

taip tiksliai nebuvo nurodyta, kaip jis turi elgtis. 

Anglija atsikratė Kromveliu. Respublikos laikais buvo 

įvykdyta daugybė neteisėtumų. Britanija pirmavo Europoje; 

Trisdešimties metų karas padėjo nugalėti Vokietiją, 

Fronda padėjo pažeminti Prancūziją, kunigaikštis de 

Bragansas padėjo sumažinti Ispaniją. Kromvelis buvo sau 

pajungęs Mazarinį; visose sutartyse Anglijos protektorius 

dėdavo savo parašą aukščiau Prancūzijos karaliaus parašo; 

Suvienytoms Provincijoms buvo uždėta aštuonių milijonų 

kontribucija; Alžyras ir Tunisas pateko priespaudon, 

Jamaika nukariauta, Lisabona pažeminta, Barselonoje sukelta 

prancūzų konkurencija, Neapolyje — Mazanjelo sukilimas; 

Portugalija prijungta prie Anglijos; nuo Gibraltaro 

iki Kandijos jūra apvalyta nuo berberų; viešpatavimas 

jūroje buvo pasiektas dviem būdais: pergalėmis ir 

prekyba; 1653 metų rugpiūčio 10 dieną žmogų, laimėjusį 

trisdešimt tris mūšius, senąjį admirolą, vadinusį save 

„Jūreivių senoliu", garsųjį Martiną Hapercą Trompą, 

sumušusį ispanų laivyną, sutriuškino Anglijos laivynas; 

iš Ispanijos laivyno buvo atimtas Atlanto vandenynas, iš 

olandų—Didysis, iš venecijiečių — Viduržemio jūra, ir 

navigacijos aktu Anglija įvedė savo viešpatavimą visų 

jūrų pakraščiuose; užgrobusi vandenynus, ji laikė savo 

rankose visą pasaulį; olandų vėliava nužemintai sveikindavo 

jūroje britų vėliavą; Prancūzija per savo ambasadorių 

Mančinį keliaklupsčiavo Oliveriui Kromveliui, o 

Kromvelis viena rakete žaidė Kale ir Diunkerku tartum 

dviem kamuoliukais; jis laikė baimėje visą kontinentą, 

diktavo taiką, skelbė karą, visi įvykiai buvo susiję su anglų 

vėliava;-vienas protektoriaus „geležinšonių" pulkas kėlė 

didesnį siaubą Europoje, negu visa armija; Kromvelis 

sakydavo: Aš noriu, kad Anglijos respubliką gerbtų taip, 


kaip buvo gerbiama Romos respublika; nebeliko nieko 

šventa; buvo žodžio laisvė, spaudos laisvė; gatvėse kalbėdavo, 

ką norėdavo; spausdinti buvo galima be jokios 

kontrolės ir cenzūros, ką tik nori; sostai susvyravo; monarchistinė 

Europos santvarka, kurios dalį sudarė Stiuartai, 

pairo. Bet galų gale Anglija nuvertė šį nepakenčiamą 

režimą, ir jai buvo už visa atleista. 

Atlaidusis Karolis II išleido Bredos deklaraciją. Jo dėka 

Anglijoje greit buvo užmiršta toji epocha, kada Hantingdono 

aludario sūnus savo koja trempė Liudviko XIV 

galvą. Anglija atliko savo mea culpa ir lengviau atsikvėpė. 

Kaip sakėme, širdys nesitvėrė džiaugsmu; kartuvės karaižudžiams 

tik sustiprino visuotinį džiūgavimą. Restauracija 

— tai šypsena, tačiau keletas kartuvių negadina įspūdžio: 

juk reikia patenkinti viešąją sąžinę. Nepaklusnumo 

dvasia išsisklaidė; vėl buvo užtvirtinta ištikimybė karaliui. 

Būti gerais pavaldiniais — nuo šiol tai pasidarė vienintelis 

visų troškimas. Pagaliau atsikvošėta iš politinių 

beprotybių; imta plūsti revoliuciją, tyčiotis iš respublikos 

ir iš tų laikų, kada visų lūpose skambėjo didieji žodžiai: 

Teisė, Laisvė, Pažanga; dabar žmonės juokėsi iš to pompastiškumo. 

Visi tiesiog nuostabiai atgavo sveiką protą. 

Anglija pabudo iš sapno. Kokia laimė atsikratyti šių paklydimų! 

Ar bereikia didesnės kvailystės ? Kas iš to išeitų, 

jei pirmam sutiktajam būtų suteikiamos visos teisės? Ar 

įsivaizduojate, kad visi imtų valdyti? Kur tai matyta, kad 

šalį tvarkytų piliečiai? Piliečiai—tai pakinkyti arkliai, o 

arkliai — tai ne vežėjas. Spręsti valstybinius klausimus 

balsavimu — tai paleisti plaukti, kur vėjas neša. Jūs norite, 

kad valstybės santvarka būtų nepastovi kaip debesys? 

Netvarka nesukuria tvarkos. Jeigu suirutė bus architektu, 

tai pastatas bus Babelio bokštu. O, be to, ši tariamoji 

laisvė — tai tikra tironija. Aš noriu linksmintis, o ne 

valstybę valdyti. Man atsibodo balsuoti, aš noriu šokti. 

Kokia laimė, kad yra valdovas, kuris užsiima visais tais 

reikalais! Iš tiesų koks kilniaširdis tas karalius, kad jis

užsikrauna šitokį rūpestį! Pagaliau jis atitinkamai išauklėtas, 

jis žino, ką ir kaip daryti. Tai jo darbas. Taika, karas, 

įstatymų leidimas, finansai — argi tai gali rūpėti liaudžiai? 

Be abejo, reikia, kad liaudis mokėtų mokesčius, 

kad tarnautų, bet šituo ji ir privalo pasitenkinti. Jai suteikta 

galimybė dalyvauti politikoje: nuo jos priklauso 

dvi pagrindinės valstybės jėgos — armija ir biudžetas. 

Mokėti mokesčius ir būti kareiviu — argi to maža? Ko 

dar benorėti? Ji karo ranka, ji finansų ranka. Puikiausias 

vaidmuo! 0 už ją valdo karalius. Juk reikia atlyginti 

už tokią paslaugą. Mokesčiai ir civilinis lapas — tai alga, 

kurią tautos išmoka karaliams. Tauta atiduoda savo kraują 

ir pinigus, kad ją valdytų. Kokia keista idėja — patiems 

valdyti! Vadovas būtinai reikalingas. Liaudis tamsi ir todėl 

akla. Aklas turi šunį. O tauta turi liūtą — karalių, 

kuris sutinka būti aklajai liaudžiai šunimi. Koks gerumas! 

O kodėl gi liaudis tamsi? Todėl, kad taip reikia. 

Tamsumas — dorybės sargas. Tas, kas neturi jokios ateities, 

neturi ir tuščiagarbiškų siekimų; tamsuolis gyvena 

išganingoje naktyje, kuri neleidžia nieko matyti ir nekelia 

jokių geidulių. Iš čia — nekaltumas. Kas skaito — 

mąsto, kas mąsto — samprotauja. Nesamprotauti — tai 

liaudies pareiga, o taip pat ir laimė. Tai neginčijamos tiesos. 

Jomis laikosi visuomenė. 

Taigi Anglijoje vėl buvo atstatytos sveikos socialinės 

doktrinos. Taigi tauta vėl atgavo savo gerą vardą. Tuo 

pačiu metu vėl imta domėtis grožine literatūra. Buvo niekinamas 

Šekspyras ir žavimasi Draidenu. Draidenas —• didžiausias 

Anglijos ir savo amžiaus poetas, sakė Aterbaris, 

„Achitofelio" vertėjas. Tai buvo laikai, kada ponas Hiue, 

Avranšo vyskupas, rašė Somezui, suteikusiam garbę „Prarastojo 

rojaus" autoriui savo išpuoliais ir plūdimais: 

Kaip jūs galite užsiimti tokia menkysta Miltonu? Viskas 

atgimė, viskas užėmė savo vietas. Draidenas — viršuje, 

Šekspyras — apačioje, Karolis II — soste, Kromvelis 

kartuvėse. Anglija pakilo iš gėdos ir praeities kraštutiny-

ių. Didžiulė laimė tautoms, kai monarchija grąžina tvarką 

valstybėje ir skiepija gerą literatūrinį skonį. 

Sunku patikėti, kad gali būti nepripažintos šitokios 

geradarystės. Nusigręžti nuo Karolio II, nedėkingumu 

atsilyginti už tai, kad jis didžiadvasiškai sutiko užimti 

sostą,— argi tai ne niekšybė? Lordas Linijus Klančarlis 

suteikė doriems žmonėms šį sielvartą. Reikia būti iškrypėliu, 

kad pyktum dėl to, jog tėvynė laiminga! 

Žinome, kad 1650 metais parlamentas buvo nustatęs 

tokį priesaikos tekstą: Pasižadu būti ištikimas respublikai 

be karaliaus, be monarcho, be valdovo. Lordas Klančarlis 

ta dingstimi, kad davė šią siaubingą priesaiką, negyveno 

karalystėje ir, visiems džiūgaujant, manė turįs 

teisę liūdėti. Jis saugojo nesuprantamą pagarbą tam. ko 

jau nebebuvo. Keistas prisirišimas prie išnykusių praeities 

dalykų. 

Jokio pateisinimo negalėjo būti; net jam palankiausi 

nusigręžė. Draugai ilgai jam teikė garbę, tikėdami, kad jis 

stojo į respublikonų gretas, tik norėdamas iš arti geriau 

įžiūrėti respublikos šarvuose silpnąsias vietas ir, išmušus 

valandai, tiksliau jai smogti, gindamas šventą karaliaus 

reikalą. Lūkuriavimas patogios valandos smogti 

priešui iš užpakalio yra vienas ištikimybės poreiškių. Tikėta, 

kad lordas Klančarlis kaip tik vadovavosi tais sumetimais, 

ir buvo linkstama palankiai vertinti jo elgesį. Bet, 

matant jo keistą atsidavimą respublikai, teko atsisakyti 

šios geros nuomonės. Aišku, lordas Klančarlis buvo įsitikinęs 

respublikonas, kitaip sakant, idiotas. 

Atlaidesnieji svyravo, kaip visa tai pavadinus; vaikišku 

užsispyrimu ar senatvišku atkaklumu. 

Griežtieji, t. y. teisieji, ėjo dar toliau. Jie negailestingai 

pliekė šį atskalūną. Kvailumas turi savo teises,.bet 

taip pat ir ribas. Galima būti storžieviu, bet jokiu būdu ne 

maištininku. O pagaliau kas gi per vienas tas lordas Klančarlis? 

Perbėgėlis. Paliko savo stovyklą, aristokratiją, ir 

susidėjo su priešinga stovykla, su liaudimi. Sis ištikima- 

196

sis buvo išdavikas. Tiesa, jis „išdavė" stiprųjį ir liko ištikimas 

silpnajam; tiesa, stovykla, kurią jis savo noru paliko, 

buvo nugalėtojo stovykla, o stovykla, į kurią jis perėjo,— 

nugalėtoji; tiesa, dėl tos savo „išdavystės" jis prarado 

viską: savo politines privilegijas ir namų židinį, savo 

perystę ir savo tėvynę. O ką laimėjo? Tik pajuoką ir ištremtį. 

Bet ką gi tai įrodo? Kad jis kvailys! To nenuginčysi. 

Pasitaiko, kad žmogus būna išdavikas ir tuo pačiu 

mulkis. 

Jei patinka, gali sau būti kvailiu, tik viena sąlyga, kad 

neduotum blogo pavyzdžio. Iš kvailių nieko nereikalaujama, 

tik būti dorais, ir tada jie gali save laikyti monarchijos 

ramsčiais. Tasai Klančarlis buvo baisus bukagalvis. 

Jis taip ir liko revoliucijos fantasmagorijų apakintas. Jis 

per daug susižavėjo respublika ir atsidūrė už jos sienų. 

Jis padarė gėdą savo kraštui. Jo laikysena — tai didžiausias 

senjoro ir vasalų santykių pažeidimas! Jei palieki 

savo kraštą, vadinasi, su juo nesiskaitai. Klančarlis, atrodo, 

lenkėsi savo tėvynainių gerovės kaip maro. Jo savanoriška 

ištremtis buvo lyg ir protestas prieš visos tautos 

pasitenkinimą. Jis žiūrėjo į karaliaus valdžią kaip į 

užkratą. Lordas Klančarlis buvo lyg juoda vėliava tarp 

visuotinio monarchijos džiūgavimo, monarchijos, kurią 

jis pavadino karantinu. Kaip? Būti paniurėliu dabar, 

kai vėl įvesta tvarka, kai išaukštinta tauta ir atgaivinta 

religija! Savo šešėliu temdyti giedrą! Pykti, kad Anglija 

patenkinta! Būti juoda dėme dangaus žydrynėje! Priminti 

kažką grasaus! Priešintis tautos norui! Sakyti 

„ne", kai visi sako „taip"! Tai būtų šlykštu, jeigu nebūtų 

juokinga. Tasai Klančarlis neįsisąmonino, kad galima 

klysti su Kromveliu, bet reikia būtinai grįžti su 

Monku. Imkite Monką. Jis vadovauja respublikos armijai; 

Karolis II, gyvenąs ištrėmime, sužino apie jo dorumą 

ir jam parašo; Monkas, kuris moka suderinti dorybę su 

klasta, iš pradžių slepia savo sumanymus, paskui stai- 

197

ga su savo būriais puola ir sudaužo maištingąjį parlamentą, 

pasodina karalių į sostą,— ir štai Monkas Olbemarlio 

kunigaikštis, jam priklauso garbė išgelbėjus visuomenę, 

jis pasidaro labai turtingas, išgarsėja kaip niekas 

toje epochoje, gauna Keliaraiščio ordiną ir gali tikėtis 

būsiąs palaidotas Vestminsteryje. Toks yra lojalaus anglo 

kelias į garbę. Lordas Klančarlis nepajėgė pakilti iki 

tokio pareigos supratimo. Už savo aklus įsitikinimus jis 

gavo tūnoti ištremtyje. Jam teikė malonumą tuščios frazės. 

Šį žmogų sukaustė išdidumas. Žodžiai „sąžinė", „taurumas" 

ir t. t. žodžiais ir lieka. Reikia žiūrėti esmės. 

Šios esmės Klančarlis ir neįžiūrėjo. Tai buvo trumparegė 

sąžinė; prieš indamasis kokio reikalo, jis visada norėdavo 

prisikišęs iš arti pažiūrėti, sužinoti, kuo kas kvepia. 

Iš čia ir kyla absurdiški išankstiniai nusistatymai. 

Tokio jautrumo žmogus negali būti valstybės veikėju. 

Reikli sąžinė išsigimsta į negalavimą. Perdaug skrupulingas 

žmogus — vienarankis, jis niekada nepastvers valdžios 

skeptro; jis eunuchas — laimė niekada jam nepriklausys. 

Meskite į šalį skrupulus. Jie toli veda. Per savo 

neprotingą ištikimybę žmogus leidžiasi žemyn kaip rūsio 

laiptais. Viena pakopa, antra, trečia — ir atsiduri tamsoje. 

Apsukrieji išsikeberioja, kvailiai palieka. Negalima 

lengvabūdiškai leisti savo sąžinei būti tokiai neprieinamai. 

Nejučiomis politinių pažiūrų neliečiamumas gali 

įgauti tamsiausius atšešėlius. Tada žmogus esi žuvęs. Taip 

atsitiko su lordu Klančarliu. 

Principai galų gale virsta praraja. 

Užtat dabar vaikščiok, susidėjęs rankas už nugaros, 

Ženevos ežero pakrante — ką norėjai, tą ir gavai! 

Londone kartais pakalbėdavo apie šį išvykėlį. Viešoji 

nuomonė jį laikė kone nusikaltėliu. Vieni pasisakydavo 

už jį, kiti prieš jį. Svarstant bylą, į jo kvailumą 

buvo atsižvelgta kaip į švelninančią aplinkybę. 

Daugelis buvusių respublikos šalininkų perėjo Stiuartų 

pusėn. Už tai jie verti pagyrimo. Aiškus dalykas, jie tru- 

m

putį apkalbinėjo jį. Pataikūnai nepakenčia užsispyrėliu 

Šiltai įsitaisę dvare, protingi žmonės, kuriems įkyrėjo jo 

iššaukianti laikysena, mielai sakydavo: Jis neprisidėjo 

vien dėl to, kad jam per mažai sumokėjo ir t. t. —Jis 

norėjo gauti kanclerio vietą, o karalius ją atidavė lordui 

Haičiui ir t. t. Vienas iš jo „senų draugų" netgi pašnabždomis 

tvirtindavo: Jis man pats prisipažino. Nors 

Linijus Klančarlis gyveno vienišas, tačiau kartais iš pabėgėlių, 

su kuriais susitikdavo, iš senų karalžudžių, tokių, 

kaip Endriu Braftonas, kuris buvo įsikūręs Lozanoje, jis 

sužinodavo kai kuriuos gandus. Klančarlis į tai tik nežymiai 

gūžtelėdavo pečiais — visiško atbukimo ženklas. 

Vieną kartą, gūžtelėjęs pečiais, jis pusbalsiu sumurmėjo: 

Man gaila tą, kurie visu tuo tiki, 

4 

Geraširdis Karolis II jį niekino. Anglijos gerbūvis, 

valdant Karoliui II, buvo daugiau negu gerbūvis, tai 

buvo kažkas nuostabaus. Restauraciją galima lyginti su 

senu nuo laiko pajuodusiu paveikslu, kurį iš naujo padengė 

laku: išryškėja visa praeitis. Vėl grįžo geri senieji 

papročiai: gražios moterys viešpatavo ir valdė. Evelinas 

tai atžymėjo; jo dienoraštyje skaitome: „Ištvirkavimas, 

profanacija, dievo niekinimas. Vieną sekmadienio vakarą 

mačiau karalių su jo mergšėmis: Portsmut, Klivlend ir 

Mazarini ir dar dviem ar trim kitom; visos pusnuogės 

buvo žaidimų galerijoje." Iš šio aprašymo dvelkia tam 

tikras nepasitenkinimas; bet Evelinas buvo niurzga puritonas, 

susitepęs respublikoniškais svaičiojimais. Jis nesugebėjo 

įvertinti, kiek gali pasitarnauti pavyzdys, kurį 

duoda karaliai savo babiloniškomis linksmybėmis: juk 

jos galų gale padeda tapti prabangai. Jis nesuprato, kad 

ydos naudingos. Yra taisyklė: „Jeigu norite turėti žavių 

moterų, neišnaikinkite ydų; priešingu atveju būsite pa- 

/.9P

našūs į tuos kvailius, kurie, beprotiškai mylėdami drugelius, 

traiško vikšrus." 

Karolis II, kaip jau sakėme, beveik nepastebėjo, kad 

yra toks užkietėjėlis, pavarde Klančarlis, bet Jokūbas II 

buvo akylesnis. Karolis II valdė švelniai, tokia buvo jo 

maniera; pripažinkime, kad valstybės valdymui tas nekenkė. 

Kartais jūreivis, įtempdamas bures, kurias vėjas 

turi išpūsti, palieka vieną kokį mazgą laisvą pačiam 

vėjui jį užveržti. Tuo ir pasireiškia uragano ir tautos 

kvailumas. 

Karolio II valdymas ir buvo tas laisvasis mazgas, kuris 

netrukus stipriai užsiveržė.. 

Ėmus valdyti šalį Jokūbui II, prasidėjo slopinimas. 

Slopinimas viso to, kas dar buvo išlikę nuo revoliucijos. 

Jokūbas II turėjo pagirtiną troškimą būti tikru karaliumi. 

Jo akimis Karolio II valdymas buvo tiktai silpnas 

Restauracijos mėginimas; Jokūbas II norėjo visiškai grąžinti 

senąją tvarką. 1660 metais jis apgailestavo, jog buvo 

pakarta tik dešimt karaliaus žudikų. Jis iš tiesų atstatė 

vienvaldystę. Jis diegė griežtus principus, padėjo įsigalėti 

tikrajam teisingumui, kuris iškyla viršum sentimentalių 

gražbyliavimų ir visų pirma rūpinasi visuomenės interesais. 

Iš šių griežtų apsaugos priemonių pažinsi valstybės tėvą. 

Jis patikėjo teisingumą Džefriui, o kalaviją Kirkui. 

Kirkas didino gąsdinančius pavyzdžius. Sis parankus pulkininkas 

kažkurią dieną liepė trissyk išimti iš kilpos vieną 

nuteistą pakarti respublikoną, kiekvieną kartą jį klausdamas: 

„Ar išsižadi respublikos?!" Piktadarys, visą laiką sakęs 

„ne", galop buvo pribaigtas. Aš jį keturis sykius koriau,— 

patenkintas gyrėsi Kirkas. Prasidėjusi nauja bausmių 

banga — tai neabejotinas stiprios valdžios požymis. 

Buvo nužudyta ledi Lail, išleidusi savo sūnų kariauti prieš 

Monmautą, bet paslėpusi pas save du maištininkus. Kitam 

maištininkui, kuris buvo toks doras, jog prisipažino, kad 

viena anabaptistė priglaudė jį, buvo dovanota gyvybė, o 

200

moteriškė gyva sudeginta. Kitą kartą Kirkas davė suprasti 

vienam miestui, kad žino jį esant respublikonišką, pakardamas 

jame devyniolika miestiečių. Visiškai teisėtos represijos, 

kai pagalvoji, kad Kromvelio laikais bažnyčiose 

akmeninėms šventųjų statuloms nudaužydavo nosis ir ausis. 

Jokūbas II, sugebėjęs išsirinkti Džefrį ir Kirką, buvo 

giliai persiėmęs tikruoju tikėjimu; jis marino savo kūną 

biauriomis meilužėmis, jis klausė pamokslininko tėvo Kolombjero, 

mokėjusio graudenti ne blogiau už tėvą Semine, 

tik su dar didesniu įkarščiu; tėvas Semine turėjo garbę 

pirmąją savo gyvenimo pusę būti Jokūbo II patarėju, 

o antrąją gyvenimo pusę Marijos Alakok įkvėpėju. Šitoks 

stiprinantis religinis penas vėliau padėjo Jokūbui II oriai 

pakelti ištrėmimą ir, apsigyvenus Sen-Žermene, būti pavyzdžiu 

pranašaus, likimo negandų nepalaužto karaliaus, 

kuris ramiai čiupinėja skrofuliozinius pūlinius ir šnekučiuojasi 

su jėzuitais. 

Suprantama, šis karalius turėjo tam tikra prasme susidomėti 

tokiu maištininku, kaip Linijus Klančarlis. Kadangi 

paveldėjimo keliu perduodamos perystės turi dideles 

ateities galimybes, buvo aišku, kad, prireikus imtis 

kokių nors atsargumo priemonių prieš šį lordą, Jokūbas 

nesusvyruotų. 

II 

LORDAS DEIVIDAS DERI-M OIRAS 

1 

Lordas Linijus Klančarlis ne visada buvo senas ir 

tremtinys. Jis pergyveno jaunystės ir aistrų laikotarpį. 

Iš Harisono ir Praido žinome, kad jaunas Kromvelis mė 

go moteris ir malonumus, o tai kartais (kita moterų klau 

so;

simo pusė) nusako būsimąjį maištininką. Nepasitikėkite 

blogai pritvirtintu diržu. Male praecinctam juuenem cauete 

l . 

Lordas Klančarlis, panašiai kaip Kromvelis, kažkada 

buvo padaręs klaidų ir suklydimų. Visi žinojo, kad 

jis ne santuokoje buvo sugyvenęs vaiką, sūnų. Šis sūnus, 

išvydęs pasaulį, griūvant respublikai, gimė Anglijoje, kai 

tėvas iš jos išvyko į ištrėmimą. Štai kodėl berniukas niekada 

nebuvo matęs savo tėvo. Pavainikis lordo Klančarlio 

sūnus augo pažu Karolio II dvare. Jis vadinosi lordu 

Deividu Deri-Moiru; lordo titulas jam buvo paliktas „iš 

pagarbos", kadangi motina buvo žymi dama. Tuo metu, 

kai lordas Klančarlis gyveno nuo visų atsiskyręs Šveicarijoje, 

vaiko motina, graži moteris, nutarė būti sukaibamesnė 

ir pasiekė, kad jai atleido už jos pirmąjį laukinį 

meilužį dėl antrojo, neginčijamai labiau prijaukinto 

ir netgi rojalisto, nes tai buvo pats karalius. Karolio II 

meiluže ji buvo trumpai, bet to užteko, kad jo didenybė, 

laimingas atmušęs tokią gražuolę iš respublikos, paskirtų 

mažąjį lordą Deividą, jo laimikio sūnų, į savo 

asmens sargybą. Taip pavainikis tapo karininku su teise 

maitintis dvare ir, priešingai tėvui, aršiu Stiuartų šalininku. 

Kurį laiką lordas Deividas, kaip jo didenybės sargybos 

karininkas, buvo vienas iš septyniasdešimt dviejų, 

nešiojusių didįjį kardą; paskui jis perėjo į „pensininkų" 

būrį ir buvo vienas iš keturiasdešimties, kurie nešioja 

paauksuotą alebardą. Be to, priklausydamas Henriko VIII 

įsteigtai jo asmeniui saugoti bajorų gvardijai, jis turėjo 

privilegiją padavinėti valgius į karaliaus stalą. Taigi tėvui 

žylant ištrėmime, lordas Deividas puikiai gyveno Karolio 

II dvare. 

Jis puikiai gyveno ir vėliau, valdant Jokūbui II. 

Karalius mirė, tegyvuoja karalius! — tai non deficit 

alter, aureus 2 . 

1 Saugokitės blogai susijuosusio jaunuolio (lot.). 

2 Vieną auksinę šaką pakeičia kita (lot.).

Jorko kunigaikščiui įžengus į sostą, jis ir gavo leidi* 

mą vadintis lordu Deividu Deri-Moiru; tuo vardu buvo 

viena senjorija, mirusios motinos palikimas Škotijoje, 

didžiulėje girioje, kur aptinkamas paukštis kragas, savo 

snapu išsikaląs lizdą ąžuolų kamienuose. 

2 

Jokūbas II buvo karalius, siekęs karvedžio šlovės. Jis 

mėgo matyti aplink save jaunus karininkus. Jis mielai 

rodydavosi viešumoje ant žirgo, su šalmu ir šarvais, užsidėjęs 

didžiulį iš po šalmo išlindusį ir šarvus dengiantį peruką—panašus 

į raitelio statulą kokio nors beprasmingo 

karo garbei. Jis pamilo jaunojo lordo Deivido dailias 

manieras. Jis netgi jautė savotišką dėkingumą šiam rojalistui, 

respublikono sūnui; atsisakymas tėvo nepakenkia 

dvare prasidedančiai karjerai. Karalius paskyrė lordą 

Deividą savo miegamojo bajoru su tūkstančio livrų alga. 

Tai buvo didelis paaukštinimas. Miegamojo bajoras 

miega viename kambaryje su karaliumi ant lovos, kurią 

jam pastato šalia karališkosios. Iš viso jų yra dvylika, ir 

jie pasivaduodami saugo karalių. 

Be tų pareigų, lordas Deividas buvo vyriausiuoju karaliaus 

avižininku, kuris atseikėja avižas žirgams ir už 

tai gauna du šimtus šešiasdešimt livrų. Jo žinioje buvo 

penki karaliaus vežėjai, penki karaliaus foreiteriai, penki 

karaliaus arklininkai, dvylika karaliaus liokajų ir keturi 

karaliaus neštuvų nešikai. Jis prižiūrėjo šešis lenktyninius 

arklius, kuriuos karalius laikė Heimarkete ir kurie 

jo didenybei atsiėjo šeši šimtai livrų per metus. Jis 

buvo visiškas šeimininkas karaliaus drabužinėje, kuri aprūpindavo 

iškilmių rūbais Keliaraiščio ordino kavalierius. 

Jam iki žemės lenkdavosi karališkasis juodosios krivūlės 

prievaizdas. Siuo prievaizdu, valdant Jokūbui II, buvo 

kavalierius Diupa. Lordui Deividui rodydavo pagarbą 

203

karūnos klerkas misteris Bekeris ir parlamento klerkas 

misteris Brounas. Didingas Anglijos dvaras buvo svetingumo 

pavyzdys. Lordas Deividas buvo vienas iš tų dvylikos 

didikų, pirmininkavusių per puotas ir priėmimus. 

Jis turėjo garbę stovėti užpakaly karaliaus „aukų dienomis", 

kada karalius dovanoja bažnyčiai auksinį bezantą, 

hyzantium, ir „ordinų dienomis", kada karalius užsideda 

savo ordino grandinę, ir „komunijos dienomis", kada niekas 

neturi teisės priimti komuniją, tik karalius ir princai. 

Didįjį ketvirtadienį jis įvesdavo pas jo didenybę dvylika 

pavargėlių, kuriems karalius duodavo tiek sidabrinių 

penių, kiek jam metų, ir tiek šilingų, kiek metų jis karaliavo. 

Karaliui susirgus, lordo Deivido pareiga iškviesti du 

aukštus bažnyčios šventikus, kurie turi slaugyti karalių ir 

neleisti prisiartinti gydytojams be valstybės tarybos leidimo. 

Be to, jis turėjo karaliaus gvardijos papulkininkio 

laipsnį škotų pulke, kuris groja Škotijos maršą karo žygiuose, 

ir buvo nusipelnęs narsaus kario šlovę. Jis buvo 

drąsus senjoras, dailiai nuaugęs, gražus, dosnus, taurios 

išvaizdos ir puikių manierų. Jo išvaizda atitiko dvasines 

savvbes. Jis buvo aukšto ūgio ir aukštos kilmės. 

Nedaug tereikėjo, kad jis gautų groom oį the stole 

titulą, suteikiantį privilegiją paduoti karaliui marškinius; 

bet tam reikėjo būti princu arba peru. 

Padaryti ką nors peru — rimtas dalykas. Tai reiškia 

įsteigti naują perystę ir tuo pačiu įsigyti pavyduolių. 

Tai — malonė, per kurią karalius įsigyja vieną draugą ir 

šimtą nedraugų, neskaitant, kad ir draugas gali pasirodyti 

nedėkingu. Jokūbas II politiniais sumetimais labai 

nenorom steigdavo perystes, bet perduodavo jas lengvai. 

Dėl perduodamos perystės niekas nesijaudina. Tai būdavo 

daroma, norint išsaugoti garsios šeimos vardą, ir 

lordams šis dalykas mažai terūpėdavo. 

Karalius neprieštaravo lordo Deivido Deri-Moiro įvedimui 

į aukštuosius rūmus, bet kad tai įvyktų perduoda-

mos perystės kelia. Jo didenybė laukė patogios progos 

padaryti Deividą Deri-Moirą, lordą „iš pagarbos", lordu 

paveldimumo teise. 

8 

Tokia proga atsirado. 

Vieną gražią dieną sužinota apie senąjį atsiskyrėlį 

lordą Linijų Klančarlį daugybė visokių dalykų, iŠ kurių 

svarbiausias buvo tas, jog jis paliko šią ašarų pakalnę. 

Mirtis tuo gera žmonėms, kad suteikia galimybę truputį 

apie juos pakalbėti. Dvariškiai pasakojo, ką žinojo, 

(arba manė žiną) apie paskutiniuosius lordo Linijaus gyvenimo 

metus. Tikriausiai spėliojimus ir prasimanymus. 

Jeigu tikėtum šiais pasakojimais, be abejo, labai lengvabūdiškais, 

į gyvenimo pabaigą lordo Klancarlio respublikoniškos 

nuotaikos taip sustiprėjo, jog jis, sakoma, netgi 

vedė — keistas tremtinio užsispyrimas! — vieno karaliaus 

žudiko dukterį Aną Bredšo — pavardę ištardavo 

tiksliai — bet ji mirė, pagimdžiusi vaiką, berniuką, kuris, 

jeigu visos tos smulkmenos teisingos, būtų vienintelis 

teisėtos santuokos sūnus ir legalus lordo Klancarlio įpėdinis. 

Sios žinios, labai miglotos, greičiau panėšėjo į 

gandus, negu į tikrus faktus. Tai, kas dėjosi Šveicarijoje, 

tuometinei Anglijai buvo tiek pat tolima, kaip mūsų 

laikų Anglijai įvykiai Kinijoje. Lordas Klančarlis buvo 

maždaug penkiasdešimt devynerių metų, kai vedė, ir šešiasdešimt, 

kai jam gimė sūnus; neilgai trukus po to jis 

mirė, ir vaikas liko visiškas našlaitis. Žinoma, galėjo taip 

būti, bet sunku patikėti. Dar pridurdavo, kad tas vaikas 

buvo „skaistus kaip diena",— taip sakoma visose stebuklų 

pasakose. Karalius Jokūbas padarė galą šioms kalboms, 

aišku, visiškai nepagrįstoms, kai vieną gražų rytą 

paskelbė lordą Deividą Deri-Moirą, „nesant legalių vaikų", 

karališkąja valia lordo Klancarlio, jo nesantuokinio 

205

tėvo, vieninteliu ir neginčijamu įpėdiniu, „kadangi nustatyta, 

jog jokių kitų jo giminių ir palikuonių nėra"; tai 

patvirtinantis raštas buvo užregistruotas lordų rūmuose. 

Siuo raštu karalius pripažįsta lordui Deividui Deri-Moirui 

minėtojo lordo velionio Linijaus Klancarlio titulus, teises 

ir privilegijas viena sąlyga, kad lordas Deividas ves kai 

bus pilnametis, merginą, tada vos kelių mėnesių, kurią 

dar lopšyje tebegulinčią karalius nežinia dėl kokių priežasčių 

padarė kunigaikštiene. Beje, visi gerai žinojo 

kodėl. 

Mažoji kunigaikštienė buvo vardu Džoziana. 

Tais laikais Anglijoje buvo madoje ispaniški vardai. 

Vienas iš Karolio II pavainikių vadinosi Karlosu, grafu 

Plimutu. Galimas daiktas, kad „Džoziana" — sutrumpintas 

dviejų Džozefos ir Anos vardas. Tačiau gal buvo ir 

atskiras vardas „Džoziana", kaip buvo vardas „Džozijas". 

Vienas Henriko III bajorų vadinosi Džozijas diu Pasažas. 

Siai mažajai kunigaikštienei ir suteikė karalius Klancarlio 

perystę. Ji buvo perienė, laukusi pero, kuriuo turėjo 

būti jos vyras. Sią perystę sudarė dvi kaštelionijos, 

Klancarlio baronystė ir Hankervilio baronystė; be to, lordams 

Klančarliams už kažkokį seną karo žygdarbį, karaliui 

leidus, buvo suteiktas Sicilijos markizo de Korleonio 

titulas. Anglijos perai negali turėti svetimų kraštų 

titulų, tačiau išimčių būdavo; Henris Erandelis, baronas 

Erandelis-Vorduras, kaip ir lordas Klifordas, buvo Šventosios 

Imperijos grafas, o lordas Kauperis buvo jos princas; 

kunigaikštis Hamiltonas Prancūzijoje vadinasi grafu 

de Satelro; Bezilis Feildingas, Denbigo grafas, Vokietijoje 

turi grafo Habsburgo, Laufenburgo ir Reinfeldeno titulą. 

Hercogas Malboras Švabijoje buvo princas de Mindeheimas, 

kaip kunigaikštis Velingtonas Belgijoje — princas 

Vaterlo. Tas pats lordas Velingtonas buvo Ispanijos kunigaikštis 

Siudad-Rodrigo ir Portugalijos grafas Vimeira. 

Tais laikais Anglijoje — kaip ir dabar —buvo dvari- 

206 ;

uinkiškos žemės ir riedvarininkiškos žemės. Lordo Klancarlio 

žemės visos bmo dvarininkiškos. Šios Klancarlio- 

Hankervilio perystės žemės, pilys, miesteliai, feodai, arendos, 

alodai ir veldėmės laikinai priklausė ledi Džozianai, 

ir karalius paskelbė, kad kai tik lordas Deividas Deri- 

Moiras ves Džoziana, jis taps baronu Klančarliu. 

Be Klancarlio palikimo, ledi Džoziana turėjo nuosavo 

turto, Ji valdė didžiulius dvarus, kurių didesnę dalį buvo 

padovanojęs Jorko kunigaikštis Madame sans ąueue l . Madame 

sans ąueue reiškia tiesiog Madame. Taip buvo vadinama 

Anglijos Henrietė, pirmoji po karalienės moteris 

Prancūzijoje. 

4 

Gerai gyvenęs, valdant Karoliui ir Jokūbui, lordas 

Deividas gerai gyveno, ir Vilhelmui Oraniečiui užėmus 

sostą. Nors jis buvo labai atsidavęs Jokūbui II, tačiau neišvyko 

su juo ištrėmiman. Vis tebemylėdamas savo teisėtąjį 

karalių, jis buvo protingas ir tarnavo uzurpatoriui. 

Beje, nors ir nelabai drausmingas, lordas Deividas buvo 

puikus karininkas, iš sausumos kariuomenės jis perėjo 

į jūros laivyną ir pasižymėjo baltojoje eskadroje. Lordas 

Deividas tapo, kaip tuomet vadindavo, „lengvosios fregatos 

kapitonu". Žodžiu, tai buvo labai galantiškas vyras, 

iki įmantrumo išpuoselėjęs savo ydas, truputį poetas, 

kaip ir visi tais laikais, geras valstybės ir valdovo 

tarnas, nepakeičiamas švenčių, pokylių, karaliaus rytmečių 

ceremonijų, kovų dalyvis, paslaugus dvariškis ir labai 

pasipūtęs didikas, trumparegis arba akylas, priklausomai 

nuo matomo objekto, iš prigimties doras, lipšnus vieniems, 

arogantiškas kitiems, atviras ir nuoširdus iš karto, 

1 Madam, neišvardijant visų jos turimų titulų (pranc). Madam— 

vyriausios prancūzų karaliaus dukters, dofino dukters ir 

karaliaus brolio žmonos titulas, 

J. 

207

et paskui tuoj užsidedąs kaukę, labai gerai susigaudąs, 

gera ar bloga karaliaus nuotaika, galįs nerūpestingai stovėti 

prieš atstatytą špagos smaigalį, visada pasiruošęs 

herojiškai kvailai rizikuoti savo gyvybe pagal jo didenybės 

ženklą, linkęs į visokiausias išdaigas, bet niekada 

neprasižengiąs mandagumui, etiketo ir gražaus apsiėjimo 

vergas, didžiuojąsis galimybe iškilmingomis progomis atsiklaupti 

prieš valdovą, visada linksmas, narsus, išvaizda— 

dvariškis, siela — riteris, ir vis dar jaunas, nors jau 

buvo keturiasdešimt penkerių metų. 

Lordas Deividas dainuodavo prancūziškas daineles, 

ir šis grakštus linksmumas patikdavo Karoliui II. 

Lordas Deividas mėgo gražbylystę ir skambų žodį. 

Jis nepaprastai žavėjosi tais garsiaisiais tauškalais — Bosiue 

„Prakalbomis prie kapo". 

Motina jam buvo palikusi kuklų palikimą, duodantį 

maždaug du tūkstančius svarų sterlingų pajamų, arba du 

šimtus penkiasdešimt tūkstančių frankų rentos. Jis sukosi, 

lįsdamas į skolas. Prabanga, ekstravagancija ir naujenybėmis 

niekas jam negalėjo prilygti. Kai tik jį pradėdavo 

mėgdžioti, jis sugalvodavo ką kita. Jodinėjimams 

jis buvo pasisiūdinęs plačias pušnis su pentinais iš dukart 

išdirbto juchto. Niekas neturėjo tokių skrybėlių, nematytų 

kaspinų ir nėrinių, kaip jis. 

ra 

KUNIGAIKŠTIENĖ DŽOZIANA 

i 

Nors 1705 metais ledi Džoziana buvo dvidešimt trejų, 

o lordas Deividas keturiasdešimt ketverių metų, jie dar 

buvo nevedę ir vis dėl labai svarbių priežasčių. Gal būt,

jie neapkentė vienas antro? Anaiptol. Bet karn skubėti, 

jeigu žinai, kad nuo tavęs niekas nepabėgs. Džoziana norėjo 

išsaugoti savo laisvę, lordas Deividas — jaunystę. 

Jam atrodė, kad pratęs tą žydintį metą, jei kaip galima 

vėliau užsidės vedybinį jungą. Tais galantiškais laikais 

jaunuoliai neskubėdavo vesti; puošeivomis ir žilo plauko 

sulaukdavo; perukas buvo jų sėbras, o vėliau į pagalbą atėjo 

pudra. Penkiasdešimt penkerių metų lordas Čarlzas 

Džerardas, baronas Džerardas iš Bromlio Džerardų, turėjo 

Londone didžiulį pasisekimą moterų tarpe. Jaunutė graži 

kunigaikštienė Bekingem, Koventrio grafienė, buvo beprotiškai 

įsimylėjusi šešiasdešimt septynerių metų gražuolį 

Tomą Belasaisą, Falkonbergo vikontą. Mėgta cituoti 

garsiąsias septyniasdešimtmečio Kornelio eiles, paskirtas 

dvidešimties metų damai: Tegul mano veidas, markize. 

Pasisekimą turėdavo ir moterys savo gyvenimo rudenį; 

prisiminkime kad ir Ninoną su Mariona. Buvo kuo sekti. 

Džozianos ir Deivido santykiai buvo koketiški su 

įmantrumo atšešėliu. Meilės tarp jų nebuvo, tik patikimas. 

Jiems užteko, kad jie vienas antram pažadėti. Kam 

gi skubėti baigti žaidimą? Tuometiniai romanai skatindavo 

įsimylėjėlius ir sužadėtinius tokiam išbandymui, kuris 

buvo laikomas itin gero tono požymiu. Be to, Džoziana, 

žinodama esanti pavainikė, elgėsi kaip princesė ir 

priimdavo jį išdidžiai, su kokiais sandėriais šis beateitų. 

Lordas Deividas jai patiko. Lordas Deividas buvo gražus, 

bet tai buvo magaryčios. Svarbiausia, jis jai atrodė 

elegantiškas. 

Būti elegantiškam — tai viskas. Tviskantis ir elegantiškas 

Kalibanas nustumia į šalį vargšą Arielį. Lordas 

Deividas buvo gražus, juo geriau; gražiam vyriškiui gresia 

pavojus būti saldokam, bet jis toks nebuvo. Jis mėgo lažybas, 

boksą, buvo paskendęs skolose. Džoziana labai 

domindavo jo žirgai, Šunys, pralošimai, meilužės. O lordą 

Deividą kerėdavo kunigaikštienė Džoziana, be dėmės ir 

be skrupulų mergina, išdidi, neprieinama ir drąsi. Jis 

14 Žmogus, kuris juokiasi 

209

skirdavo sonetus Džozianai, kuri retkarčiais telkdavosi 

juos perskaityti. Šiuose sonetuose jis tvirtindavo, kad, 

gavęs Džoziana, pakiltų iki žvaigždžių, bet tai jam nekliudė 

vis atidėlioti šitą žengimą dangun sekantiems metams. 

Jis stovėjo prie Džozianos širdies durų, ir tai juodu 

abu patenkino. Dvare žavėtasi tokiu atidėliojimu, rodančiu 

nepaprastai puikų juodviejų skonį. Ledi Džoziana 

sakydavo: „Kaip 'apmaudu, kad turiu ištekėti už lordo 

Deivido: aš norėčiau būti visą laiką į jį įsimylėjusi!" 

Džoziana buvo tikras kūno grožis. Sunku įsivaizduoti 

ką nors nuostabesnio. Plaukai šviesūs, purpurinio atspalvio. 

Aukšto, net kiek per aukšto ūgio. Apkūni, gaivi, 

tvirta, raudonskruostė gražuolė, nepaprastai drąsi ir sąmojinga. 

Labai išraiškingos buvo jos akys. Meilužių ji 

neturėjo; skaistybės juo labiau. Ji buvo apsitverusi išdidumu. 

Vyrai? Ką jūs! jos vertas tegalėjo būti dievas arba 

pabaisa. Jeigu neprieinamumas dorybė, Džoziana buvo 

dorybės, tik anaiptol ne nekaltybės įkūnijimas. Panieka 

ją sulaikydavo nuo meilės nuotykių, bet ji nebūtų supykusi, 

jeigu jai juos priskirtų, tik kad tie nuotykiai būtų 

originalūs ir verti jos asmens. Savo geru vardu ji mažai 

tesirūpino, bet labai brangino savo šlovę. Atrodyti leng* 

vabūdiška ir būti nepasiekiama — tai aukščiausias menas. 

Džoziana suvokė savo didybę ir kūno patrauklumą. 

Tai buvo tuklus grožis. Jis ne tiek žavėjo/kiek vergė. Jis 

mindžiojo širdis. Žodžiu, žemiškas grožis. 

Jei kas būtų parodęs sielą jos krūtinėje, ji ne mažiau 

būtų nustebusi, kaip pamačiusi sparnus, išdygusius už nugaros. 

Ji mėgo samprotauti apie Loką. Ji buvo dailiai 

išauklėta. Buvo manoma, kad ji moka arabiškai. 

Būti kūnu ir krauju ir būti moterimi — du skirtingi 

dalykai. Moters silpnybė — gailestis, taip lengvai peraugąs 

į meilę. Džozianai buvo nepažįstamas. Ne dėl to, kad 

ji būtų buvusi nejautri. Antikinis kūno palyginimas su 

marmuru perdėm neteisingas. Gražus kūnas kaip tik ne- 

210

turi panėšėti į marmurą; jis turi virpėti, tvinkčioti, rausti, 

sužeistas kraujuoti; jis turi būti ne kietas, o stamantrus, 

baltas, bet ne šaltas, turi jausti džiaugsmo virpesius 

ir negalavimus, žodžiu, jis turi būti gyvas, o marmuras 

yra miręs. Jei kūnas pakankamai gražus, jis beveik turi 

teisę rodytis nuogas; jo akinantis spindėjimas atstoja šydą; 

nuogą Džoziana būtum matęs tik pro sklindančius 

nuo jos spindulius. Ji mielai būtų pasirodžiusi nuoga satyrui 

arba eunuchui. Ji buvo pasitikinti savimi kaip deivė. 

Jai būtų buvę smagu savo nuogumu ką nors kankinti, vilioti 

Tantalą. Karalius ją padarė kunigaikštiene, o Jupiteris 

— nereide. Keista aureolė, supusi šį padarą, dvejopai 

spinduliavo. Tas, kas ja gėrėjosi, jautėsi pagoniu ir tarnu. 

Ji buvo meilės kūdikis ir okeano nimfa. Atrodė, lyg ji 

būtų iškilusi iš putų. Likimas jai iš karto lėmė plaukti pasroviui, 

bet karališkoje aplinkoje. Joje buvo kažkas nenusakoma, 

permaininga, valdoviška ir audringa. Ji buvo išsilavinusi 

ir protinga. Jokia aistra nebuvo prie jos prisiartinusi, 

bet mintyse ji visas buvo išmėginusi. Galimybė 

jas patirti jai buvo kokti, bet kartu maginanti. Jeigu 

ji ir būtų ryžusis persmeigti savo širdį durklu, tai tik 

po nuopuolio kaip Lukrecija. Visas ištvirkavimo formas 

vaizduotė piešė tai merginai. Šioje Dianoje slypėjo Astartė. 

Įžūliai didžiuodamasi savo aukšta kilme, ji laikėsi iššaukiančiai 

ir neprieinamai. Tačiau, atrodo, jai galėjo suteikti 

smagumą jos pačios paruoštas nuopuolis. Šlovės 

iškelta į spindintį aukštį, ji jautė silpną pagundą nusileisti 

iš ten ir, gal būt, smalsumo stumiama, būtų kritusi žemyn. 

Ji buvo kiek persunki skrajoti padebesiais. Kritimas 

vilioja. Valdoviškas nesivaržymas duoda teisę visokiems 

bandymams, ir tai, kas pražudytų miestietę, kunigaikštienei 

tik žaismas. Savo kilme, grožiu, ironija, spinduliavimu 

Džoziana buvo kone karalienė. Vienu metu 

ji žavėjosi Luji de Bufleriu, kuris viena ranka perlauždavo 

pasagą. Ji apgailestavo, kad Herkulis miręs. Ji gyveno, 

lūkuriuodama kažkokio aukšto ir geidulingo idealo.

Užsiminus apie Džozianos dorovę, nenorom prisimena 

laiško Pizonams eilutė: Desinit in piscem *. 

Gražuolę lig juosmens užbaigtų it baidyklę 

Šlykščiąją žuvimi 

Taurus liemuo, aukšta krūtinė, vienodai kilnojama 

karališkos širdies plakimo, žvalus, skaistus žvilgsnis, tyras, 

išdidžių bruožų veidas, o ten, po vandeniu-—kas žino? 

— drumstose bangose rangosi antgamtinė antauga, 

šlykšti drakono ne drakono uodega. Slaptose svajose išdidi 

dorybė virsta ydomis. 

Ir kartu Džoziana buvo pamaiva. 

Tokia buvo mada. 

Prisiminkime Elžbietą. 

Elžbieta — tai moters tipas, vyravęs Anglijoje tris 

šimtmečius — šešioliktajame, septynioliktajame ir aštuonioliktajame. 

Elžbieta buvo ne tik anglė, bet ir anglikone. 

Tuo ir paaiškinama gili vyskupiškosios bažnyčios pagarba 

šiai karalienei; šia pagarba buvo persiėmusį ir katalikų 

bažnyčia, truputį atmiešdama ją ekskomunika. Sikstas V, 

atskyręs Elžbietą nuo bažnyčios, ištarė prakeikimą, kuris 

jo lūpose skamba kaip madrigalas. Un gran cervello di 

principessa-—didelio proto valdovė,— pasakė jis. 

Marija Stiuart, kuriai ne tiek rūpėjo religiniai klausimai, 

kiek moteriški pergyvenimai, nelabai gerbė savo 

seserį Elžbietą ir rašė jai kaip karalienė karalienei ir koketė 

šventuolei: ,,Jūsų vengimas vedybų kyla iš to, kad 

jūs nenorite atsisakyti laisvės mylėti, ką užsigeisite." 

Marija Stiuart žaidė vėduokle, Elžbieta — kirviu. Nelygūs 

ginklai. Be to, jiedvi abi buvo varžovės literatūroje. 

Marija Stiuart rašė prancūziškai eilėraščius, Elžbieta ver- 

1 Baigiasi žuvies uodega. Aliuzija į Horacijaus „Poezijos meno" 

skyrių, kur poetas palygina meno kūrinį, stokojantį vieningumo, su 

gražiu moters liemeniu, užsibaigiančiu žuvies uodega. Taip sakoma 

apie daiktus, kai pradžia nesiderina su pabaiga (Vert.). 

21S

tė Horacijų. Negražioji Elžbieta laikė save gražia, mėgo 

ketureilius ir akrostikus; jos pageidavimu miestų raktus 

jai įteikdavo kupidonai; ji prikąsdavo lūputes kaip italė 

ir užversdavo akis kaip ispanė, turėjo tris tuksiančius 

suknelių ir parėdų, jų tarpe keliolika Minervos ir Amfitritės 

kostiumų; ji vertino plačiapečius airius; vilkėdavo 

blizgučiais išsiūtus pūstus sijonus, dievindavo rožes, keikdavosi, 

blevyzgodavo, trypdavo kojomis, kumščiais kuldavo 

savo freilinas, Dadlį siųsdavo po velnių, mušdavo 

kanclerį Berlį taip, jog vargšelis verkdavo, spiaudydavo 

į veidą Metju, purtydavo už apikaklės Hetoną, daužydavo 

antausius Eseksui, rodydavo savo šlaunis Basompjerui 

— ir buvo mergelė. 

Ji padarė Basompjerui tą patį, ką Sabos karalienė 

Saliamonui l . Beje, nieko nepadoraus, kadangi šventasis 

raštas mini panašų atsitikimą. Ką leidžia biblija, gali leisti 

ir anglikonų bažnyčia. Biblijos minimas atsitikimas baigėsi 

tuo, kad gimė kūdikis, pavadintas Ebnehakimu, arba 

Melilechetu, t. y. „Išminčiaus sūnumi". 

Kuo blogi tokie papročiai? Geriau cinizmas, negu veidmainystė. 

Sių laikų Anglija, turinti savo Lojolą, kuris vadinasi 

Veslis, bent kiek gėdinasi tos praeities. Ji piktinasi ta praeitimi, 

bet ir didžiuojasi. 

To meto papročiuose buvo įsigalėjęs mėgavimasis 

biaurumu, ypač moterų ir išimtinai gražių moterų tarpe. 

Kas iš to, kad esi graži, jei neturi biauraus neūžaugos? 

Kas iš to, kad esi karalienė, jeigu tavęs netujina kokia 

nors pilvota baidyklė? Marija Stiuart buvo „prielanki" 

Ričijui. Marija-Teresė Ispanė buvo „kiek artimiau" susidraugavusi 

su vienu negru. Taip atsirado juodoji abatė. 

Tame didžiajame amžiuje kupra turėdavo pasisekimą alkovose: 

liudininku gali būti Liuksemburgo maršalas. 

1 

Regina Saba coram rege crura deniidavit, Schicklardus in 

Prooemio Tarich. Jersici F. 65. 

2/.V

prieš Liuksemburgo maršalą — Konde, „tas mažutis, 

toks dailus vyrukas". 

Netgi gražuolės galėjo turėti trukumų ir jų neslėpti. 

Taip buvo priimta. Anos Bolein viena krūtis buvo didesnė, 

ant vienos rankos šeši pirštai ir vienas nereikalingas 

dantis, išaugęs viršum kito. Lavaljer buvo kreivom 

kojom. Tačiau tai netrukdė Henrikui VIII eiti iš proto 

dėl Anos Bolein, o Liudvikui XIV būti be galvos dėl Lavaljer. 

Dorovės srityje tokie pat nukrypimai. Tur būt, aukštuomenės 

tarpe neatsirado nė vienos moters, kuri nebūtų 

kaip nors dvasiškai iškrypusi. Agnesėse slypėdavo Meliuzinos. 

Dieną tai būdavo moterys, naktį — vampyrai. Jos 

eidavo į bausmės vykdymo vietas ir bučiuodavo tik ką 

nukirstas galvas, pamautas ant geležinių kuolų. Margarita 

Valua, visų pamaivų pirmtakė, nešiodavosi prie juostos 

geležines dėžutes, užrakintas kabančia spyna, prisiūtas 

prie korsažo, kur buvo saugojamos jos mirusių meilužių 

širdys. Henrikas IV kartą buvo pasislėpęs po šiuo jos 

krinolinu. 

Aštuonioliktajame amžiuje kunigaikštienė de Beri, 

Prancūzijos karalystės regento duktė, visas šias moterų 

atmainas suvedė į vieną karališką pasileidėlės tipą. 

Be viso šito, gražuolės damos mokėdavo lotyniškai. 

Pradedant septynioliktuoju amžiumi, tai buvo laikoma 

vienu moteriško patrauklumo bruožu. Dženė Grei, dar 

prašmatnesnė, mokėjo hebrajų kalbą. 

Kunigaikštienė Džoziana mėgo vartoti lotynų kalbą. 

Be to, ji turėjo kitą gražų privalumą: buvo katalikė. Slaptai, 

žinoma, ir greičiau tokia katalikė, kaip jos dėdė Karolis 

II, negu kaip jos tėvas Jokūbas II. Jokūbas II per 

savo katalikybę neteko karalystės, o Džoziana visiškai nenorėjo 

rizikuoti savo perystę. Stai kodėl katalikė asmeniniame 

gyvenime ir tarp rinktinių damų bei kavalierių, oficialiai 

ji buvo protestantė. Juodnugarei liaudžiai. 

2U •

Šitoks būdas religiją išpažinti labai patogus; naudojiesi 

visomis gėrybėmis, kurias teikia oficialioji vyskupiškoji 

bažnyčia, o miršti kaip Grocijus kataliku, ir tėvas 

Peto su visa šlove atlaiko už tave mišias. 

Apkūnioji ir sveikata žydinti Džoziana, pakartojame, 

buvo pamaiva tikra to žodžio prasme. 

Kartais, kai ji savo įprasta maniera vangiai ir kažkaip 

gašliai nutęsdavo sakinius, atrodydavo, kad įsitempusi, 

ilgais šuoliais džiunglėmis sėlina tigrė. 

Pamaiva būti išsimoka, nes griežtai atsiriboji nuo 

žmonių giminės, kuriai nesuteiki garbės priklausyti. 

0 svarbiausia — gali laikyti žmones tam tikru atstumu 

nuo savęs. 

Kai nėra Olimpo, pasitenkinama Rambuje rūmais. 

Junona pavirsta Araminta. Neįgyvendinamas siekimas 

tapti dievybe sukūrė vaipūnę. Perkūniją ji pakeičia įžūlumu. 

Buduaras pasidaro šventykla, tik gerokai sumažinto 

dydžio. Negalėdama būti deive, ji būna stabu. 

Maivymesi yra tam tikra dalis pedantiškumo, kuris 

taip patinka moterims. 

Koketė ir pedantas — artimi kaimynai. Jų vidinė giminystė 

ryškiai iškyla kvailo dabišiaus asmenyje. 

Jautrumas kyla iš juslumo. Apsirijimas dengiamas išrankumu. 

Godumui labai pritinka pasidygėjimo grimasa. 

O, be to, moteriškas silpnybes geriausiai apsaugo visa 

ta galantiška kazuistika, kuri pamaivoms atstoja sąžinės 

balsą. Tai cirkumvalacinė linija 1 

. Kiekvienai pamaivai 

būdinga bodėjimosi išraiška. Tai priedanga. 

Su laiku jos pasiduos, bet dabar kupinos paniekos. 

Džoziana sielos gilumoje buvo nerami. Ji jautė tokį 

1 

Cirkumvalacinė linija (lot. „apsupti pylimu") — senovės karo 

moksle išorinė ratu einanti įtvirtinta pozicija, kurią atakuojantieji 

pastato aplink tvirtovę blokados atveju, siekdami užtikrinti atakuojančiosios 

kariuomenės užnugarį ir sutrukdyti priešui gauti pastiprinimą 

iš išorės, 

?/8

polinkį atsiduoti nežabotiems geiduliams, jog dėjosi šventuole. 

Išdidumas, neleidžiąs pasireikšti mūsų ydoms, priveda 

mus prie kitokių ydų. Per didelės pastangos būti 

nekalta padarė Džoziana neprieinama. Tas, kas labai 

smarkiai ginasi, širdies gilumoje nori būti puolamas. Kas 

neprieinamas, tam nėra reikalo dėtis griežtu. 

Užsisklendusi puikybėje, kurią, kurstė jos išimtinė 

padėtis ir kilmė, ji, kaip jau sakėme, tikriausiai nesiliovė 

galvojusi apie kokį staigų išpuolį. 

Švito aštuonioliktojo amžiaus rytas. Anglija nusibrėžė 

uždavinį pasidaryti kaip Regentystės laikų Prancūzija. 

Volpolas ir Diubua vienas antro verti. Marlboras kariavo 

prieš savo buvusį karalių Jokūbą II, kuriam, kaip kalbėjo 

žmonės, buvo pardavęs savo seserį Čerčil. Spindėjo Bolingbrokas, 

kilo Rišelje žvaigždė. Tam tikras luomų susimaišymas 

teikė gerą dirvą meilės intrigoms; ydos sulygindavo 

žmones, priklausiusius įvairiems visuomenės 

sluoksniams. Vėliau to darbo ėmėsi idėjos. Sėbraudama 

su žemesniais už save, aristokratija padarė pradžią tam, 

ką revoliucija turėjo užbaigti. Jau nebe toli buvo nuo 

Zelioto, viešai, vidury šviesios dienos, sėdinčio ant markizės 

d'Epine lovos. Tiesa, kad vieno šimtmečio papročiai 

susišaukia su kito šimtmečio papročiais. Šešioliktasis 

amžius matė Smetonos naktinę kepuraitę ant Anos Bolein 

pagalvio. 

Jeigu moteris ir nuodėmė tas pat, kaip nustatė kažkuris 

bažnyčios suvažiavimas — tai niekada moteris nebuvo 

taip labai moterimi, kaip tais laikais. Pridengdama 

savo nepastovumą žavesiu, o savo silpnumą visagalybe, 

ji niekada taip valdingai nereikalaudavo išrišimo. Ieva 

pražuvo, kad uždraustą vaisių padarė leistinu, bet užtat 

laimėjo, leistiną vaisių pavertusi uždraustu. Čia galutinis 

jos laimėjimas. Aštuonioliktajame amžiuje moteris užsisklęsdavo 

nuo savo vyro. Ji užsidarydavo rojuje su šėtonu. 

Adomas pasilikdavo už durų. 

216

3 

Visi Džozianos instinktai greičiau lenkė ją atsiduoti 

galantiškai, o ne legaliai. Pirmasis atvejis turi kažką 

bendro su literatūra, primena Menalką ir Amarilį ir yra 

kone mokytumo požymis. 

Panelė de Skiuderi, atmetus, kad biaurų traukia prie 

biauraus, neturėjo jokio kito pagrindo nusileisti Pelisonui. 

Mergina karaliauja, žmona vergauja — toks senas 

anglų paprotys. Džoziana, kaip įmanydama, stengėsi atitolinti 

savo vergijos valandą. Žinoma, pildant karaliaus 

valią, ji būtinai turėjo tekėti už lordo Deivido, bet kaip 

tai buvo nemalonu! Džoziana buvo maloni lordui Deividui 

ir mandagiai jį išprašydavo. Tarp juodviejų buvo 

nebylus susitarimas neprieiti iki vedybų ir visiškai nenutraukti 

santykių. Jie vengė vienas antro. Sis meilės būdas, 

darant vieną žingsnį pirmyn ir du atgal, atsispindėjo to 

meto šokiuose — menuete ir gavote. Vedybos netinka 

prie veido niekam, išblukina suknelę puošiančius kaspinus 

ir sendina. Vedybos — nuobodžiausias ir aiškiausias 

klausimo sprendimas. Vyras paima moterį, notarui tarpininkaujant,— 

koks lėkštumas! Grubūs vedybiniai santykiai 

apspręsti nebepakeičiamos padėties, užgniaužia valią, 

panaikina pasirinkimą, nustato, panašiai kaip gramatika, 

savo sintaksę, įkvėpimą pakeičia ortografija, meilę paverčia 

diktantu, atima iš gyvenimo bet kokį paslaptingumą, 

padaro permatomas periodines ir lemtingas funkcijas, 

nukelia nuo debesies moterį ir apvelka ją naktiniais marškiniais, 

susiaurina teises ir tiems, kurie jomis naudojasi, 

ir tiems, kurie joms paklūsta, persveria vieną svarstyklių 

lėkštę ir suardo žavingą pusiausvyrą tarp stipriosios 

lyties ir galingosios lyties, tarp jėgos ir grožio, vyrą padaro 

ponu, moterį — tarnaite, kai šiaip, be vedybų, tėra 

tik karalienės ir vergės. Iki padorumo suprozinti lovą, 

m

kas begali buri grubiau? Kai mylėtis nebe nuodėmė, kaip 

tai pasidaro gyvuliška! 

Lordas Deividas sulaukė brandaus amžiaus. Keturiasdešimt 

metų — ne juokai. Bet jis to nepastebėjo. Ir iš 

tiesų jis atrodė turįs ne daugiau kaip trisdešimt. Geisti 

Džozianos jam atrodė kur kas smagiau, negu ją turėti. 

Jis turėjo kitų moterų. Džoziana savo ruožtu turėjo svajonių. 

Tai žymiai blogiau. 

Kunigaikštienė Džoziana turėjo vieną ypatybę, pasitaikančią 

žymiai dažniau, negu manoma: jos viena akis 

buvo mėlyna, antra — juoda. Vyzdžiuose slypėjo meilė 

ir neapykanta, džiaugsmas ir nelaimė. Žvilgsnyje diena 

buvo sumišusi su naktimi. 

Garbėtroškos jausmas buvo toks stiprus, jog ji norėjo 

pasirodyti galinti padaryti negalima. 

Kartą ji pasakė Sviftui: 

— Jūs įsivaizduojate, kad jūsų panieka ko nors verta? 

„Jūs" reiškė visą žmonių giminę. 

Ji buvo popiežininke, bet gana paviršutiniška. Jos 

katalikybė neperžengė elegancijos nustatytų ribų. Mūsų 

dienomis jos katalikybė vadintųsi piuseizmu. Ji nešiojo 

sunkias aksomines, atlasines ar muarines suknias, kai 

kurias penkiolikos-šešiolikos aršinų pločio, ataustas auksu 

ar sidabru ir perjuostas juostomis su pūpsančiais aplinkui 

perlų ir brangakmenių mazgais. Kartais ji apsivilkdavo 

gelumbinę kaip bakalauro apvedžiotą liemenę. Jodinėdavo 

vyrišku balnu, nors Anglijoje Ona, Ričardo II 

žmona, dar keturioliktajame amžiuje buvo įvedusi moteriškus 

balnus. Veidą, rankas, pečius ir kaklą kastiliečių 

papročiu ji plaudavosi kiaušinių baltymuose išleistu saldainių 

tirpalu. Išgirdusi kieno nors sąmojingą pastabą, 

ji nusijuokdavo nepaprastai maloniai ir kažkaip susimąsčiusi. 

Be to. jokio piktumo. Ji greičiau buvo gera, 

$1H

IV 

M A GIS T E R ELEGANTIARUMl 

Ir be sakymo aišku, kad Džoziana nuobodžiavo. 

Lordas Deividas Deri-Moiras užėmė pagrindinę vietą 

besilinksminančioje Londono visuomenėje. Aristokratija 

ir bajorija jį tiesiog garbino. 

Atžymėkime vieną šlovingą lordo Deivido žygdarbį: 

jis išdrįso nešioti nuosavus plaukus. Reakcija prieš perukus 

jau buvo prasidėjusį. Kaip 1824 metais Eženas Deverija 

pirmas išdrįso užsiauginti barzdą, taip 1702 metais 

Praisas Devere pirmas išdrįso viešai pasirodyti įmantriai 

sugarbiniuotais savo paties plaukais. Rizikuoti savo šukuosena 

— tai beveik tas pats, kaip rizikuoti savo galva. 

Kilo visuotinis pasipiktinimas, nors Praisas Devere buvo 

Herfordo vikontas ir Anglijos peras. Jį plūdo, ir, tiesą pasakius, 

buvo už ką. Pačiame įtūžimo įkarštyje lordas Deividas 

staiga irgi pasirodė be peruko, savo paties plaukais. 

Tokie dalykai skelbia pradėjus irti nusistovėjusią tvarką. 

Lordas Deividas buvo dar labiau įžeidinėjamas už Herfordo 

vikontą. Bet jis atlaikė. Praisas Devere buvo pirmas, 

Deividas Deri-Moiras — antras. Kai kuriais atvejais antruoju 

sunkiau būti, negu pirmuoju. Reikia turėti ne tiek 

genialumo, kiek drąsos. Pirmasis, naujovės apsvaigintas, 

gali nežinoti, koks pavojus jam gresia; antrasis mato bedugnę 

ir puola į ją. Į šitokią bedugnę ir metėsi Deividas 

Deri-Moiras, nutaręs nebenešioti peruko. Vėliau atsirado 

tų dviejų revoliucionierių pasekėjų, nepabūgusių nešioti 

savo plaukus; kaip švelninanti aplinkybė jiems į pagalbą 

atėjo pudra. 

Norėdami galutinai užtvirtinti šį tokį svarbų istorinį 

faktą, prabėgomis pasakykime, kad pirmenybė kare prieš 

peruką turėtų priklausyti Švedijos karalienei Kristinai, 

kuri vilkėjo vyriškais drabužiais ir, pradedant 1680 me- 

1 Prašmatnumo magistras (lot.). 

219

tais, nešiojo savo kaštaninius plaukus, išpudruotus ir 

netvarkingai sušiauštus. Beje, pasak Misono, „jai ant 

smakro augę keli barzdapiaukiai". 

Romos popiežius savo 1694 metų kovo mėnesio bule 

irgi kiek pakirto pagarbą perukui, nuimdamas jį nuo 

vyskupų ir kunigų galvų ir įsakydamas bažnyčios tarnams 

auginti plaukus. 

Taigi lordas Deividas nebenešiojo peruko ir avėjo 

juchto pušnis. 

Tokiu jo šaunumu publika žavėjosi. Nebuvo nė vieno 

klubo, kur lordas Deividas nebūtų lyderiu, nė vienų bokso 

rungtynių, kur jis nebūtų laukiamas referee. Referee — 

atseit teisėjas. 

Jis pats paruošė įstatus daugeliui high llfe 1 klubų; 

įsteigė eilę prašmatnių draugijų, iš kurių viena „Ledi Ginėja" 

gyvavo Pol-Mole dar 1772 metais. „Ledi Ginėjoje" 

spietėsi visas aristokratinis jaunimas. Ten lošdavo. Mažiausia 

statoma suma — penkiasdešimt ginėjų rulonas; ant 

stalo niekada nebūdavo mažiau kaip dvidešimt tūkstančių 

ginėjų. Salia kiekvieno lošėjo stovėdavo stalelis su arbatos 

puoduku ir paauksuotu mediniu dubenėliu ginėjų rulonams 

susidėti. Lošėjai, kaip tarnai, šveisdami peilius, užsidėdavo 

odinius antrankovius ir antkrūtinius nertiniams 

rankogaliams ir plisuotoms apykaklėms apsaugoti; plačiabrylės 

gėlėmis papuoštos šiaudinės skrybėlės gindavo nuo 

per stiprios lempų šviesos ir neleisdavo išsitaršyti šukuosenai. 

Lošėjai būdavo su kaukėmis, kad neišduotų savo 

susijaudinimo, ypač lošiant „penkiolika". Liemenes visi 

vilkėdavo išvirkščiai, girdi, tai neša laimę. 

Lordas Deividas priklausė „Bifšteks-klubui", „Serliklubui" 

ir „Split-farting-klubui", „Niurgzlių klubui" ir 

„Šykštuolių klubui", „Antspauduoto mazgo klubui" („Siied-Not"), 

„Rojalistų klubui" ir „Martino Skriblerio kiu- 

no 

Aukštosios visuomenės [angį.).

ui", kurį įsteigė Sviftas vietoje Miltono įsteigtojo „Rotos 

klubo". 

Nors ir gražuolis, jis taip pat priklausė „Biauriųjų 

klubui". Sis klubas buvo paskirtas luošumui. Ten būdavo 

įsipareigojama kautis ne dėl gražių moterų, bet dėl šlykščių 

vyrų. Klubo salę puošė biaurių žmonių portretai: Tersito, 

T ribule, Dunso, Hjudibraso, Skarono; ant židinio, tarp 

dviejų vienakių, Koklito ir Kamoenso, stovėjo Ezopas; 

Koklitas neturėjo kairės akies, o Kamoensas — dešinės; ir 

vieną, ir kitą skulptorius atvaizdavo iš nematančios pusės, 

ir jų akli profiliai buvo sustatyti priešpriešiais. Tą dieną, 

kai'gražuolė Vizar susirgo raupais, „Biauriųjų klubas" pakėlė 

už ją tostą. Sis klubas klestėjo dar ir devynioliktojo 

amžiaus pradžioje; jis pasiuntė Mirabo garbės nario 

diplomą. 

Grįžus į sostą Karoliui II, revoliucionierių klubai buvo 

panaikinti. Mažoje gatvelėje, netoli Morfildso, buvo 

sugriauta smuklė, kurioje rinkdavosi „Veršio galvos klubas", 

taip pavadintas todėl, kad 1649 metų sausio 30 dieną, 

kada Karolis I praliejo ant ešafoto kraują, ten iš veršio 

kaukolės gėrė raudoną vyną į Kromvelio sveikatą. 

Respublikonų klubus pakeitė monarchistiniai klubai. 

Ten linksmindavosi gan padoriai. 

Buvo toks „Padaužų klubas". Jo nariai sulaikydavo 

gatvėje beeinančią kokią miestietę, kiek galima, ne visai 

dar seną ir ne visai biaurią, jėga įsitempdavo į klubą ir 

versdavo vaikščioti rankomis, iškėlus į viršų kojas, su užkritusiais 

ant veido sijonais. Jeigu ji spyriodavosi, stirnakoju 

sušerdavo per atitinkamą, drabužiais nepridengtą kūno 

vietą. Pati kalta, kad nepasistengia. Šitokio savotiško 

maniežo bereitoriai vadindavosi „šokikais". 

Buvo „Karštųjų žaibų klubas", kitaip „Linksmų šokių 

klubas". Ten negrai ir baltosios moterys turėdavo 

šokti Peru pikantų ir timtiribasų šokius, ypač „mozamalą" 

(„pasileidėlė mergina"), kurio pabaigoje šokėja 

sėdasi ant sėlenų krūvos ir pakildama palieka ant jos

savo sėdynės įspaudą. Ten atlikdavo gyvąjį paveiksią 

pagal Lukrecijaus eilutę: 

Tune Venus in sylvis jungebat corpora amantum K 

• Buvo Hellfire Club, „Liepsnų klubas", kur žaisdavo 

bedieviais. Ten vykdavo šventvagiško piktžodžiavimo varžybos. 

Pragarą laimėdavo didžiausias keikūnas. 

Buvo „Galvos smūgių klubas", taip pavadintas todėl, 

kad ten galva daužydavo žmones. Nužiūrėdavo kokį piačiakrūtinį 

kvailo veido krovėją. Jam pasiūlydavo, o prireikus 

verste priversdavo išgerti bokalą porterio su tuo, 

kas keturis sykius smogs galva jam į krūtinę. Susilažindavo. 

Vienas stambus žaliūkas velsietis, vardu Gogandžerdas, 

po trečiojo smūgio atidavė dievui dvasią. Dėl to buvo 

rimtų nemalonumų. 

Prasidėjo kvota, ir komisija nustatė: „Mirties priežastis— 

širdies išsiplėtimas nuo besaikio gėralų vartojimo." 

Gogandžerdas iš tiesų buvo išgėręs bokalą porterio. 

Buvo dar „Fun klubas". Fun kaip ir cant arba kaip 

humour— neišverčiamas terminas. „Fun", palyginus su 

išdaiga, yra tas pat, kaip pipirai ir druska. Įsibrauti į kieno 

nors namus, sudaužyti ten brangų veidrodį, suraižyti 

šeimos portretus, nunuodyti šunį, įmesti į paukščio narvelį 

katę, visa tai vadinasi „iškrėsti fun". Pranešti melagingą 

žinią apie mirtį, kad tariamojo velionio giminės 

apsivilktų gedulo drabužiais,— irgi „fun". Tas, kuris išpiovė 

Hempton-korte Holbeino paveiksle keturkampę 

skylę, irgi padarė „fun". 

Nudaužyti rankas Milošo Venerai būtų buvęs pats šauniausias 

„fun". Jokūbo II laikais vienas jaunas milijonierius 

lordas, padegęs nakčia lūšną, taip prajuokino visą 

Londoną, jog buvo apšauktas „fun" karaliumi. Vargšai 

lūšnos gyventojai išbėgo iš degančio namo vienmarškiniai. 

„Fun klubo" nariai, visi aukštosios aristokratijos atsto- 

222 

1 Ten Venera miškuos meilužių jungdavo kūnus (lot.).

vai, naktimis, kada miestiečiai miegodavo, daužydavosi 

po Londoną, nuplėšdavo nuo vyrių langines, nupiaudavo 

vandens siurblių žarnas, išmušdavo statinėms dugnus, 

nukabindavo iškabas, ištrypdavo daržus, užgesindavo gatvių 

žibintus, perplaudavo balkius, remiančius sukrypusias 

namų sienas, iškuldavo langų stiklus, ypač siautėdami 

skurdžiuose kvartaluose. Taip turtingieji elgdavosi su 

vargšais. Niekam ant jų negalėjai pasiskųsti. Be to, tai 

buvo pokštai. Sie papročiai dar galutinai neišnyko. Įvairiose 

Anglijos ar jos valdų vietovėse, pavyzdžiui, Gernsio saloje, 

kartkartėmis jūsų namą nakčia užpuola padaužos, 

sulaužo tvorą, nuplėšia nuo durų plaktuką ir 1.1. Jeigu 

šitokius dalykus išdarinėtų vargšai, jie atsidurtų katorgoje, 

bet tai vis šaunių vaikinų darbas. 

Įžymiausias buvo klubas, kuriam pirmininkavo imperatorius 

su pusmėnuliu ant kaktos, vardu „Didysis mohokas". 

„Mohokas" pralenkdavo „fun". Daryti blogį dėl 

paties blogio — tokia buvo jų programa. „M oho k-k lubas" 

turėjo grandiozinį tikslą — kenkti. Siam uždaviniui vykdyti 

visos priemonės buvo geros. Stojant į „mohokus", reikėdavo 

duoti priesaiką, kad visiems kenksi. Kenkti bet kokia 

kaina, nesvarbu kada, nesvarbu kam ir kaip — tokia 

būdavo narių pareiga. Kiekvienas „Mohok-klubo" narys 

privalėjo turėti kokį nors talentą. Vienas būdavo „šokių 

mokytojas", t. y. versdavo šokinėti prasčiokus, kapodamas 

kardu jiems per blauzdas. Kiti mokėdavo „įvaryti 

prakaitą". Šeši—aštuoni džentelmenai su rapyromis apspisdavo 

kokį valkatą, kuris, apsuptas iš visų pusių, negalėdavo 

neatsigręžti į kurį nors nugara; džentelmenas, į 

kurį žmogelis pasisukdavo nugara, durdavo jam rapyros 

smaigaliu, nuo ko nelaimingasis darydavo piruetus; naujas 

dūris į strėnas pranešdavo, kad užpakalyje stovi kitas 

džentelmenas, ir taip paeiliui kiekvienas jį badydavo rapyra; 

kai žmogus, uždarytas šiame špagų rate ir visas 

pasruvęs krauju, pakankamai prisisukinėdavo ir prisišokdavo, 

džentelmenai liepdavo savo tarnams apkulti jį

lazdomis, idant pasikeistų jo minčių eiga. Dar kiti „mušdavo 

liūtą", t. y. juokdamiesi sulaikydavo kokį nors praeivį, 

kumščio smūgiu suknežindavo jam nosį, o nykščiais 

išspausdavo akis. Jeigu žmogus netekdavo akių, jam atlygindavo 

pinigais. 

Štai kaip leisdavo laiką aštuonioliktojo amžiaus pradžioje 

turtingi Londono plevėsos. Paryžiaus plevėsos turėdavo 

savų pramogų. Grafas de Šarole, stovėdamas ant 

savo namų slenksčio, šaudydavęs į praeivius. Visais laikais 

jaunimas mėgsta pasilinksminti. 

Lordas Deividas Deri-Moiras įnešdavo į visas šias pasilinksminimo 

įstaigas didingo dosnumo dvasią. Kaip ir 

visi, jis linksmai padegdavo šiaudais dengtą medinę lūšnelę 

ir truputį pasvilindavo jos gyventojus, bet už tai 

jiems pastatydavo mūrinį namą. Kartą „Padaužų klube" 

jis privertė šokti ant rankų dvi moteris. Vienai iš jų, merginai, 

paskiau jis davė kraitį; antroji buvo ištekėjusi, ir jis 

išrūpino jos vyrui kapeliono vietą. 

Į gaidžių kapotynes jis įnešė pagirtinų patobulinimų. 

Tiesiog malonumas būdavo žiūrėti, kaip lordas Deividas 

ruošdavo gaidį kovai. Kaip žmonės kimba kits kitam į 

plaukus, taip gaidžiai į plunksnas. Todėl lordas Deividas 

stengdavosi, kad jo gaidys būtų kaip galima plikesnis. Jis 

pats nukirpdavo žirklėmis visas uodegos plunksnas ir, pradedant 

nuo galvos iki pečių, visas kaklo plunksnas. 

„Idant mažiau liktų priešininko snapui." Paskui išskleisdavo 

savojo gaidžio sparnus ir vieną po kitos nusmailindavo 

jų plunksnas, taigi kiekviena plunksna tapdavo nelyginant 

ietimi, „čia priešininko akims", sakydavo jis. 

Paskui peiliuku nugremždavo kojas, pagaląsdavo nagus, 

uždėdavo ant pentinų aštrius, duriančius, plieninius antgalius, 

užspiaudavo jam ant galvos, ant kaklo, įtrindavo 

seilėmis, kaip aliejumi įtrinamas atletų kūnas, ir paleisdavo 

tokį baisūną, šaukdamas: „Štai kaip iš gaidžio galima 

padaryti erelį ir kaip vištidės gyventojas pavirsta kalnų 

paukščiu!" 

224

Lordas Deividas mėgdavo žiūrėti boksą ir buvo gyvas 

tos sporto šakos taisyklių rinkinys. Kai vykdavo rimtos 

rungtynės, jis duodavo nurodymus įkalti kuolus, ištempti 

virves, nustatydavo, kiek sieksnių turi užimti kovos aikštelė. 

Jeigu jis būdavo sekundantu, sekiodavo įkandin savo 

globojamo boksininko su buteliu vienoje rankoje ir kempine 

kitoje, šaukdamas; „Strike fair!" l ; pasakinėdavo, 

kaip išsisukti iš keblios padėties, duodavo patarimų, nušluostydavo 

kraują, pakeldavo nuo žemės, pasiguldydavo 

sau ant kelių ir įgrūsdavo į dantis butelio kaklelį, iš savo 

burnos apipurkšdavo vandeniu akis ir ausis, o tai atgaivina 

ir mirštantįjį. Jeigu jis būdavo teisėju, visada žiūrėdavo, 

kad priešininkai kumščiuotųsi teisingai, uždrausdavo 

bet kam, išskyrus sekundantus, padėti kovojantiems, 

paskelbdavo nugalėtu čempioną, kuris atsistodavo neteisingoje 

pozicijoje priešais savo priešininką, sekdavo, kad 

pasiruošimai rungtis užtruktų ne ilgiau kaip pusę minutės, 

neleisdavo kaišioti kojos, bausdavo smūgiuojantį galva, 

neduodavo mušti gulinčiojo ant žemės. Visas šis mokslas 

anaiptol nepavertė jo pedantu ir nekenkė jo laisvam, 

prašmatniam gyvenimui. 

Kai jis būdavo bokso teisėju, įdegę, spuoguoti, apžėlę 

vieno ar kito kovotojo šalininkai nedrįsdavo perlįsti pro 

aptvarą, įšokti į aikštelę, nutraukti virves, išrauti kuolus 

ir šiurkščiai įsimaišyti į kovą, skubėti į pagalbą silpstančiam 

boksininkui ir nusverti svarstyklių lėkštę jo pusėn. 

Lordas Deividas buvo vienas iš nedaugelio teisėjų, kurių 

neišdrįsdavo apkulti. 

Niekas taip nemokėjo treniruoti, kaip jis. Boksininkas, 

kurį jis apsiimdavo treniruoti, dėl pergalės būdavo tikras. 

Deividas išsirinkdavo galiūną, stiprų kaip uolą, aukštą 

kaip bokštą, ir padarydavo jį savo vaiku. Išmokyti šią 

žmogaus pavidalo uolą iš apsigynimo padėties pereiti į 

puolimą — toks būdavo lordo Deivido uždavinys. Ir jis 

1 Mušk smarkiau! [angį.) 


ptrikiausiai su juo susidorodavo. Įsūnijęs tokį kiklopą, jis 

jo nebepaleisdavo. Rūpindavosi juo kaip auklė. Seikėdavo 

jam vyną, sverdavo mėsą, skaičiuodavo miego valandas. 

Tai jis išrado tą nuostabųjį režimą atletams, kurį paskui 

atnaujino Morlėjus: rytą vienas žalias kiaušinis ir stiklinė 

chereso, per pietus kruvinas rostbifas ir arbata, ketvirtą 

valandą pakepinta duona ir arbata, vakare — silpno elio 

stiklinė su pakepinta duona. Paskui jis nurengdavo savo 

augintinį, masažuodavo ir guldydavo į lovą. Gatvėje jis 

jo neišleisdavo iš akių, saugodamas nuo visokių pavojų; 

nuo pasibaidžiusių arklių, karietų ratų, girtų kareivių, 

dailių merginų. Jis budriai žiūrėdavo jo doros. Su motinišku 

rūpesčiu jis įnešdavo vis naujus patobulinimus į savo 

augintinio auklėjimą. Išmokydavo jį kumščio smūgiu 

išmušti dantis, o nykščiu ištrėkšti akį. Sunku įsivaizduoti 

labiau jaudinantį reginį. 

Taip lordas Deividas ruošėsi politinei veiklai, kuria 

vėliau turėjo užsiimti. Ne taip jau lengva tapti visapusišku 

džentelmenu. 

Lordas Deividas Deri-Moiras aistringai mėgo visokius 

pasirodymus kryžkelėse, vaidinimų pakylas, cirkus su nematytais 

žvėrimis, pokštininkų balaganus, klounus, juokdarius, 

komedijas po atviru dangumi ir mugių fokusininkus. 

Tikras aristokratas nesibiauri liaudies pramogomis; 

štai kodėl lordas Deividas lankydavo smukles ir miraklių 

vaidinimus Londone ir Penkiuose Uostuose. Kad galėtų, 

prireikus, nekompromituodamas savęs kaip baltosios 

eskadros karininko, susikibti su kokiu matrosu arba pakulium, 

lordas Deividas, eidamas į tokias landynes, apsivilkdavo 

jūreivio palaidine. Jam bepiga buvo persirenginėti, 

nenešiojant peruko, nes liaudis net Liudviko XIV 

laikais išsaugojo savo plaukus kaip liūtas karčius. Tokiu 

pavidalu jis jausdavosi laisvai. 

Prasti žmoneliai, su kuriais lordas Deividas susitikdavo 

ir maišydavosi triukšmingoje minioje, jį labai gerbė, 

nežinodami, kad jis lordas. Jį vadino Tom-Džim-Džeku. 

226

Siuo vardu jis buvo populiarus ir netgi smarkiai pagarsėjęs 

skurdžių tarpe. Jis nepaprastai vykusiai mokėjo apsimesti 

prasčioku. Progai pasitaikius, paleisdavo į darbą 

kumščius. Sią jo prašmatnaus gyvenimo pusę žinojo ir 

itin vertino ledi Džoziana. 

V 

KARALIENĖ ONA 

1 

Viršum šios poros likimas pastatė Oną, Anglijos karalienę. 

Karalienė Ona buvo paprasčiausia moteris. Linksma, 

maloni, didinga, gal ne visai, bet maždaug tokia. Nė viena 

iš jos gerųjų savybių nebuvo dorybė, ir nė vieno jos trūkumo 

nebūtum galėjęs pavadinti yda. Jos pilnumas buvo 

išpurtęs, linksmumas grubus, gerumas kvailas. Būdo ji buvo 

užsispyrusio ir tingaus. Kaip žmona, ji buvo ištikima ir 

neištikima, nes širdį atiduodavo favoritams, o lovą saugodavo 

savo vyrui. Kaip krikščionė, ji buvo ir davatka, ir 

eretike. Viena, ką ji turėjo gražaus, tai stiprų Niobės kaklą. 

Visa kita buvo labai nevykę. Koketuodavo nemokšiškai, 

be vyliaus. Žinodama, kad jos oda balta ir švelni, ji 

mielai dėvėdavo atviras suknias. Ji pirmoji pradėjo nešioti 

prie kaklo prigulusius stambių perlų karolius. Kakta 

jos buvo žema, lūpos storos, jausmingos, skruostai mėsingi, 

akys didelės, bet trumparegės. Ta trumparegystė persidavė 

ir jos protui. Išskyrus retus linksmumo priepuolius, 

beveik taip pat slegiančius, kaip ir jos pyktis, ji gyveno 

tylaus nepasitenkinimo ir slepiamo niurzgėjimo atmosferoje. 

Iš jos lūpų išsprūsdavo žodžiai, kurių prasmę reikėdavo 

spėtinai įspėti. Sudėjus draugėn gerą moterį ir piktą

velnio pačią, tai ir būtų karalienė Ona. Ji mėgo staigmenas— 

grynai moteriška savybė. Ona buvo laiko menkai 

aptašytas Ievos tipas. Ir šitam mėsos kalnui atsitiktinai 

teko sostas. Ji gerdavo. Jos vyras buvo žaliūkas danas. 

Būdama torių šalininkė, ji valdė, vigų padedama. Valdė 

bobiškai, kvailai. Jai užeidavo pasiutimo priepuoliai. 

Tada viskas krisdavo iš rankų. Sunku įsivaizduoti asmenybę, 

dar negrabesnę valstybės valdymo reikaluose. Ji 

praleisdavo puikiausias progas. Visa jos politika buvo 

vien paikiojimas. Ji kaip niekas kitas sugebėdavo iš mažų 

dalykų padaryti dideles katastrofas. Kai jai užeidavo noras 

parodyti savo valdžią, ji tai vadindavo „apšventinti 

žarstekliu". 

Giliai susimąsčiusiu veidu ji ištardavo, pavyzdžiui* takius 

žodžius: 

— Nė vienas peras, išskyrus Kursi, Kinseilo baroną r 

Airijos perą, negali stovėti prieš karalių su galvos apdangalu. 

Arba: 

— Būtų neteisinga, jei mano vyras nebūtų lordu admirolu, 

kadangi mano tėvas juo buvo. 

Ir ji padarė Danijos Jurgį vyriausiuoju Anglijos „and 

of all Her Majesty's Plantations" 1 

admirolu. Ji amžinai 

būdavo surūgusi. Savo mintis ji ne išreikšdavo, o spauste 

išspausdavo. Toji antis kažkuo panėšėjo į sfinksą. 

Ji nebuvo fun — piktos, geliančios išdaigos priešininkė. 

Su džiaugsmu ji būtų pridėjusi kuprą Apolonui, bet 

būtų palikusi jį dievu. Kai jai užeidavo gerumas, ji stengdavosi 

nieko neužgauti, bet užtat visiems įkyrėdavo. Ji 

dažnai plūsdavosi ir nedaug betrūko, kad keiktųsi kaip 

Elžbieta. Kartkartėmis ji išsiimdavo iš sijono kišenės mažą, 

apvalią sidabro dėžutę, ant kurios buvo iškaltas jos 

profilis tarp dviejų raidžių Q. A. 2 

, ir, piršto galiuku pa- 

1 Ir visų jos didenybės kolonijų (angį.). 

2 Queen Ann (Karalienė Ona) — (angL)

©muši truputį pomados, pasidažydavo 1 lūpas. Aptvarkiusi 

burną, juokdavosi. Jos mėgiamiausias skanėstas buvo paplokšti 

zelandiški sausainiai. Ji didžiavosi savo storumu. 

Nors ji greičiausiai buvo puritone, tačiau mielai būtų 

lankiusi vaidinimus. Jai netgi buvo kilęs sumanymas 

įsteigti muzikos akademiją, tokią, kaip prancūzų. 1700 metais 

vienas prancūzas, pavarde Fortrošas, norėjo pastatydinti 

Paryžiuje „Karališkąjį cirką", kainuojantį keturis 

šimtus tūkstančių livrų, bet tam pasipriešino d'Aržansonas; 

tada Fortrošas nuvyko į Angliją ir pasiūlė karalienei 

Onai; ji akimirkai buvo susižavėjusi idėja pastatydinti 

Londone teatrą, aprūpintą mechanizmais ir keturaukščiais 

liukais, daug gražesnį už Prancūzijos karaliaus. Ona, kaip 

ir Liudvikas XIV, mėgo, kad karieta lėktų šuoliais. Kelią 

iš Vindzoro į Londoną kartais ji pravažiuodavo greičiau 

nei per valandą su ketvirčiu, įskaitant ir sustojimus. 

2 . - 

Valdant Onai, bet kokiam susirinkimui reikėdavo gauti 

dviejų taikos teisėjų leidimą. Dvylika žmonių, suėjusių 

kad ir austrių užvalgyti ar porterio atsigerti, būdavo apkaltinami 

išdavyste. - - 

Sio, palyginti, geraširdiško karaliavimo laikais prievartinis 

ėmimas į laivyną buvo vykdomas itin žiauriai: 

liūdnas įrodymas, kad anglas greičiau yra pavaldinys, negu 

pilietis. Ištisus šimtmečius anglų karaliai tuo atžvilgiu 

elgėsi kaip tironai, laužydami senąsias laisvių chartijas, 

dėl ko ypač džiūgavo ir piktinosi Prancūzija. Jos džiūgavimą 

dalinai sumenkina tai, kad panašiai kaip Anglijoje 

buvo įsigalėjęs prievartinis ėmimas į laivyną, taip Prancūzijoje 

prievarta buvo imami rekrutai. Visuose didžiuosiuose 

Prancūzijos miestuose kiekvienas sveikas vyras, 

ėjęs gatve savo reikalais, galėjo būti verbuotojų sučiuptas 

ir pristatytas į tam tikrus namus, vadinamus „krosnimi". 

229

Ten jį uždarydavo drauge su kitais, paskui verbuotojai 

atrinkdavo tinkamus ir parduodavo karininkams. 1695 

metais Paryžiuje buvo trisdešimt tokių „krosnių". 

Karalienės Onos išleisti Airijai įstatymai buvo žiaurūs. 

Ona gimė 1664 metais, dveji metai prieš Londono 

gaisrą; tuo remdamiesi, astrologai (tada jų dar buvo; 

Liudvikui XIV gimstant, taipogi dalyvavo astrologas, kuris 

jį suvystė į horoskopą) išpranašavo, kad ji, kaip „vyriausioji 

ugnies sesuo", būsianti karaliene. Astrologijos 

ir 1688 metų revoliucijos dėka ji ir tapo karaliene. Ji jautėsi 

pažeminta, kad jos krikštatėviu buvo Džilbertas, Kenterberio 

vyskupas. Anglijoje tuomet jau buvo nebegalima 

būti popiežiaus krikštadukra. Paprastas primas yra nepavydėtinas 

krikštatėvis. Onai teko juo pasitenkinti. Dėl to 

ji pati kalta. Kodėl buvo protestantė? 

Už jos mergystę, uirginitas empta 1 , kaip sakoma senose 

chartijose, Danija paskyrė šešių tūkstančių dviejų 

šimtų penkiasdešimt svarų sterlingų rentą iš Vardinburgo 

apygardos ir Femarno salos. 

Ona laikėsi — ne iš įsitikinimo, o iš papratimo — Vilhelmo 

tradicijų. Si revoliucijos pagimdyta monarchija 

teikė anglams tiek laisvės, kiek jos tilpo plote tarp Tauerio, 

kur sodindavo oratorius, ir gėdos stulpo, prie kurio 

statydavo rašytojus. Ona truputį kalbėjo daniškai, būdama 

viena su vyru; truputį prancūziškai, būdama viena 

su Bolingbroku. Tikras kratinys, tačiau Anglijoje kalbėti 

prancūziškai, ypač dvare, buvo labai madinga. Sąmojingai 

pasakyti galėjai tik prancūziškai. Ona skyrė didelį dėmesį 

monetoms, ypač smulkiems variokams, labiausiai liaudyje 

paplitusiems; ji norėjo tose monetose figūruoti. Jos 

karaliavimo metu buvo nukaldinta šešių pavyzdžių fartingai. 

Pirmųjų trijų antroje pusėje ji liepė paprastai atvaizduoti 

sostą, ketvirtojo antroje pusėje ji pareiškė norinti 

matyti pergalės vežimą, o šeštojo antroje pusėje — deivę, 

230 

1 Nupirkta mergystė (lot.).

laikančią vienoje rankoje kalaviją, antroje alyvos šakele., 

ir užrašą Bello et Pace K Naivaus ir žiauraus Jokūbo II 

duktė buvo grubi. 

O iš esmės sykiu ji buvo ir romi. Tasai prieštaringumas 

tėra išviršinis. Ji persimainydavo, tik pykčio apimta. Pakaitinkite 

cukrų, ir jis užvirs. 

Ona buvo populiari. Anglija mėgsta valdoves moteris. 

Kodėl? Todėl, kad Prancūzija jų neprileidžia prie valdžios. 

Tai pakankamai rimta priežastis. Gal būt, todėl, 

kad kitų priežasčių nėra. Anglų istorikams Elžbieta yra 

didybės, o Ona — gerumo įkūnijimas. Tebūnie taip, jeigu 

kam patinka. Bet nieko dailaus nebuvo sukurta tom 

dviem karalienėm valdant. Visos linijos sunkios. Tai buvo 

grubus didingumas ir grubus gerumas. O kas liečia 

nesuteptą tų karalienių dorybę, kurią primygtinai pabrėžia 

Anglija, mes dėl to nesiginčysime. Elžbieta — mergelė, 

kurios skaistybę kiek drumsčia Eseksas, o prie Onos, 

kaip ištikimos žmonos, reikia prijungti Bolingbroką. 

! 3 

Idiotiškas tautų paprotys priskirti karaliams savo darbus. 

Jos kariauja. Kam tenka šlovė? Karaliui. Jos moka 

mokesčius. O kas gyvena prabangoje? Karalius. Ir tautai 

patinka, kad jos karalius toks turtingas. Karalius surenka 

iš vargšų ekiu, o grąžina jiems liardą 2 . Koks jis dosnus! 

Kolosas — pjedestalas gėrisi stovinčiu ant jo pigmėjumi. 

Koks tas žmogeliukas didelis! Jis užlipo ant mano 

nugaros. Nykštukas turi puikią galimybę būti didesniu už 

1 Karu ir taika (lot.). 

2 Ekiu — senovinė Prancūzijos auksinė ir sidabrinė moneta, 

L i a r d a s — senovinis smulkus Prancūzijos pinigas, variokas (Vert.). 

231

patį milžiną — tereikia jam užsikeberioti ant jo pečių. 

Keista, kad milžinas tai leidžia, bet kvaila, kad jis gėrisi 

nykštuko didybe. Žmonija naivi. 

Raitelio statula, išimtinai statoma karalių garbei, puikus 

karalystės simbolis: arklys tai tauta. Tiktai tas arklys 

pamažu keičiasi. Iš pradžių tai asilas, kuris galų gale virsta 

liūtu. Tada jis nutrenkia žemėn raitelį, ir Anglija pergyvena 

1642 metus, o Prancūzija 1789 metus; kartais 

liūtas sudrasko raitelį, ir Anglijoje dedasi 1649 metų, o 

Prancūzijoje 1793 metų įvykiai. 

Kartais liūtas gali vėl pavirsti asilu. Kad ir keista, bet 

taip būna. Tai matėme Anglijoje. Jis vėl užsideda monarchistinio 

stabo jungą. Karalienė Ona, kaip jau sakėme, 

buvo populiari. Ką gi ji tokio nuveikė? Nieko. Nieko nedaryti— 

štai viskas, ko reikalaujama iš Anglijos karaliaus. 

Už tai, kad jis nieko neveikia, gauna trisdešimt 

tūkstančių per metus. Elžbieta teturėjo trylika karo laivų, 

Jokūbas II — trisdešimt šešis, o 1705 metų Anglija jau 

priskaičiavo jų iki šimto penkiasdešimt. Anglai turėjo tris 

armijas — penkis tūkstančius vyrų Katalonijoje, dešimt 

tūkstančių — Portugalijoje, penkiasdešimt tūkstančių 

Flandrijoje; be to, jie mokėdavo keturiasdešimt milijonų 

per metus monarchistinei ir diplomatinei Europai, tai kekšei, 

kuri visada buvo išlaikoma anglų liaudies pinigais. 

Kai parlamentas nubalsavo patriotinę trisdešimt keturių 

milijonų paskolą nuo rentų, gaunamų iki gyvos galvos, 

iždinę gulte apgulė norintieji ją pasirašyti. Anglija pasiuntė 

vieną eskadrą į Rytų Indiją ir kitą eskadrą su 

admirolu Liku prie Ispanijos krantų, neskaitant atsarginės 

flotilės iš keturių šimtų burlaivių, vadovaujamų admirolo 

Sauvelio. Anglija tik ką prisijungė Škotiją. Visa tai 

įvyko laikotarpiu tarp Hochšteto ir Ramilji, ir viena iš 

tų pergalių leido numatyti antrąją. Prie Hochšteto Anglija 

apsupo ir paėmė į nelaisvę dvidešimt septynis batalionus 

ir keturis dragūnų pulkus, atėmė šimtą lje teritorijos 

iš prancūzų, kurie išsigandę atsitraukė nuo Duno- 

232

jaus iki Reino. Anglija tiesė ranką į Sardiniją ir Balearų 

salas. Ji triumfuodama įvedė į savo uostus dešimt linijinių 

ispanų laivų ir daugybę aukso prikrautų galjunų. 

Hudzono įlankos ir sąsiaurio Liudvikas XIV pusiau 

atsisakė; jautėsi, kad jis netrukus atsisakys Akadijos, 

šv. Kristupo salų ir Naujosios Žemės, ir bus labai laimingas, 

jeigu Anglija atlaidžiai žiūrės į prancūzus, gaudančius 

menkę prie Bretanės kyšulio. Anglija ruošėsi priversti 

prancūzų karalių, kad šis pats savo gėdai sugriautų 

Diunkerko įtvirtinimus. O tuo tarpu ji užgrobė Gibraltarą 

ir taikstėsi paimti Barseloną. Kiek atlikta didelių žygdarbių! 

Kaipgi nesižavėti karaliene Ona, kuri teikėsi gyventi 

anais laikais? 

Tam tikru požiūriu Onos viešpatavimas atrodo tartum 

Liudviko XIV viešpatavimo atspindys. Ona, kuriai atsitiktinumas, 

vadinamas istorija, lėmė trumpą laiką valdyti 

vienu metu su tuo karaliumi, turėjo su juo kažkokį panašumą, 

buvo silpnas jo atšvaitas. Kaip ir jis, ji žaidžia „didžiuoju 

viešpatavimu"; turi savo paminklus, savo menus, 

pergales, savo karvedžius, savo rašytojus, savo kasą, iš 

kurios skiria pensijas įžymybėms, čia pat, savo pašonėje, 

meno kūrinių galeriją. Ji irgi turi puikų savo dvarą ir 

palydą, turi savo etiketą ir savo maršą. Tai buvo sumažinta 

kopija visų „didžiųjų Versalio žmonių", tikrumoje 

ne tokių jau didelių. Vykusi akių apgaulė; pridėjus prie 

viso to himną God save the gueen („Dieve, saugok karalienę"), 

kurio muzika tada galėjo būti paimta iš Liuli, ir 

visuma sudaro panašumo iliuziją. Netrūksta nė vienos 

asmenybės. Kristofas Renas visiškai tinkamas Mansaras; 

Somersas vertas Lamuanjono. Ona turi savo Rasiną — 

Draideną, savo Bualio — Poupą, savo Kolberą — Godolfiną, 

savo Luvua — Pembroką ir savo Tiureną — Marlborą. 

Tik padidinkite perukus ir sumažinkite kaktas. 

Viskas iškilminga, visur prabanga, ir Vindzoras šiuo 

tarpu beveik neužsileidžia Marli. Tik jaučiama, kad viskas 

yra moteriška, netgi tėvas Telje, Onos dvasininkas,

vadinosi Sara Dženings. Beje, literatūroje pradeda ryškėti 

pirmieji daigai ironijos, kuri po penkiasdešimt metų 

taps filosofija, ir Sviftas nuplėšia veidmainystės kaukę nuo 

protestantiškojo Tartiufo, kaip Moljeras nuplėšė kaukę 

nuo katalikiškojo Tartiufo. Nors šioje epochoje Anglija 

vaidijasi ir kariauja su Prancūzija, ji seka ja ir skolinasi 

iš jos šviesą; visa, kas puošia Anglijos fasadą, nušviesta 

Prancūzijos spindulių. Kaip gaila, kad Ona karaliavo 

tik dvylika metų, priešingu atveju, anglų nereikėtų ilgai 

prašyti, kad jie sakytų „Onos amžius", kaip kad prancūzai 

sako „Liudviko XIV amžius". Ona iškyla 1702 metais, 

kai Liudviko XIV saulė jau leidžiasi. Keistas istorinis 

sutapimas, kad šio blyškaus šviesulio patekėjimas 

sutampa su purpurinio šviesulio nusileidimu ir kad tuo 

metu, kai prancūzai turėjo karalių Saulę, anglai turėjo 

karalienę Pilnatį. 

Reikia pažymėti vieną smulkmeną. Nors Anglija kariavo 

su Liudviku XIV, bet juo labai žavėjosi. Kaip tik 

tokio karaliaus prancūzams ir reikia,— sakydavę anglai. 

Anglai, mylėdami savo laisvę, lengvai taikstosi su kitų 

tautų vergija. Sis palankumas grandinėms, kaustančioms 

kaimyną, kartais priveda anglus prie to, kad jie džiūgaudami 

sveikina valdančius despotus. 

Bendrai paėmus, Ona „atnešė savo tautai laimę", kaip 

sako Biverelo knygos prancūzas vertėjas, maloniai, bet 

primygtinai primindamas tai tris kartus: šeštajame ir devintajame 

savo paskyrimo puslapiuose ir "trečiajame pratarmės 

puslapyje. 

4 

Karalienė Ona truputį griežė dantį ant kunigaikštienės 

Džozianos dėl dviejų priežasčių. 

Viena, ji matė, jog kunigaikštienė Džoziana graži. 

m

Antra, ji matė, kad gražus kunigaikštienės Džozianos 

Sužadėtinis. - 

Dviejų priežasčių pakanka sukelti paprastos moteriškės 

pavydui, o karalienei užtenka ir vienos. 

Pridurkime, kad ji griežė ant Džozianos dantį dar ir 

dėl to, jog toji buvo jos sesuo. 

Ona nemėgo dailių moterų. 

Jos manymu, tatai gadina papročius. 

Mat, ji pati buvo negraži. 

Ne savo noru, žinoma. 

Jos biaurumas dalinai paaiškina jos religingumą. 

Protinga ir graži Džoziana erzino karalienę. 

Dailutė kunigaikštienė nepageidautina sesuo biauriai 

karalienei. 

Kita nepasitenkinimo priežastis: neteisėtas—• imprpper 

— Džozianos gimimas. 

Ona buvo duktė Anos Haid, paprastos ledi, kurią legaliai, 

bet nevykusiai vedė Jokūbas II, tuomet dar Jorko 

kunigaikštis. Ona, kurios gyslomis tekėjo nekarališkas 

kraujas, jautėsi esanti tik pusiau karalienė, ir Džoziana, 

atėjusi į šį pasaulį visiškai neteisėtai, pabrėžė, nors mažesnę, 

bet užtat neabejotiną klaidą, nulėmusią karalienės 

gimimą. Nelygių vedybų dukteriai buvo apmaudu 

matyti šalia savęs pavainikę dukterį. Tiesiog piršosi nemalonus 

palyginimas. Džoziana turėjo teisę pasakyti 

Onai: „Mano motina prilygsta tavajai." Dvare apie tai 

nekalbėdavo, bet tikriausiai taip galvodavo. Tai erzino 

jos karališkąją didenybę. Kodėl čia toji Džoziana? Kuriems 

galams ji iš viso gimė? Kam ji reikalinga? 

Kai kurie giminystės ryšiai yra žeminantys. 

Tačiau Ona dėjosi esanti prielanki Džozianai. 

Gal ji net būtų ją pamilusi, jeigu Džoziana nebūtų 

buvusi jos sesuo.

VI 

BARKILFEDRAS 

Pravartu žinoti, ką daro tavo artimieji, ir išmintinga 

sekti, kas dedasi aplink. 

Džoziana pavesdavo pašnipinėti lordą Deividą vienam 

iš savo patikimų žmonių, kuris vadinosi Barkilfedru. 

Lordas Deividas pavesdavo atsargiai sekti Džoziana 

vienam iš savo žmonių, kurio ištikimybe neabejojo ir 

kuris vadinosi Barkilfedru. 

Karalienė Ona savo ruožtu slaptai buvo pavedusi pranešinėti 

jai apie kunigaikštienės Džozianos, jos netikros 

sesers, ir lordo Deivido, jos būsimojo svainio pagal kairiąją 

liniją, veiksmus bei poelgius vienam iš savo žmonių, 

kurio atsidavimu ji visiškai buvo užtikrinta ir kuris vadinosi 

Barkilfedru. 

Taigi tasai Barkilfedras turėjo po ranka tris klavišus: 

Džoziana, lordą Deividą, karalienę. Vienas vyras ir dvi moterys. 

Kiek galimų moduliacijų! Kiek įvairiausių jausmų 

derinių! 

Ne visą laiką Barkilfedras užėmė tokią puikią padėtį, 

leidžiančią jam šnabždėti į trejas ausis. 

Daug metų jis ištarnavo Jorko kunigaikščiui. Kažkada 

jis norėjo tapti kunigu, bet jam nepavyko. Jorko kunigaikštis, 

Anglijos ir Romos princas, katalikas monarchas 

šalyje, kuri legaliai išpažino anglikonų tikėjimą, turėjo 

įtakos ir katalikų, ir protestantų bažnyčioms ir būtų galėjęs 

pastūmėti Barkilfedrą vienais ar kitais hierarchijos 

laiptais, bet jis nelaikė jo tokiu uoliu kataliku, kad tiktų 

į kunigus, nei aršiu protestantu, kad tiktų į kapelionus. 

Taigi Barkilfedras atsidūrė tarp dviejų religijų, ir jo siela 

iš dangaus nugarmėjo ant žemės. 

Kai kurioms roplių giminės būtybėms tokia padėtis visai 

ne iš blogųjų. 

Yra kelių, kuriais galima tik šliaužti. 

236

Kukli, bet soti tarnyba ilgą laiką buvo vienintelis Barkilfedro 

pragyvenimo šaltinis. Tarnyba tai jau šis tas, bet 

Barkilfedras siekė daugiau: valdžios. Gal jam ir būtų pavykę 

iškilti, jeigu nebūtų nuvertę Jokūbo II. Viską reikėjo 

pradėti iš naujo. Jokia veikla nebuvo įmanoma, užėmus 

sostą Vilhelmui III, tam paniurėliui, kuris valdė, nieko 

prie savęs neprisileisdamas, ir manė tuo parodas savo sąžiningumą. 

Barkilfedras, jo globėjui Jokūbui II netekus sosto, ne 

iš karto atsidūrė skurde. Kažkas patvaresnis už nuvainikuotuosius 

monarchus kurį laiką maitina ir palaiko jų 

parazitus. Taip ant medžio, išrauto su šaknimis, šakelių 

galuose užsilikę syvai leidžia dar dvi—tris dienas žaliuoti 

lapams, kurie paskui staiga pagelsta ir nudžiūsta; tas pat 

ištinka ir dvariškį. 

Tas balzamavimo būdas, vadinamas sosto paveldimumo 

teise, nors nuverstą ir ištremtą valdovą išlaiko ir išsaugo; 

kitokia dalia dvariškio: jis anksčiau miršta už karalių. 

Karalius svetimoje šalyje — mumija; dvariškis savo 

tėvynėje — šmėkla. O būti šešėlio šešėliu, vadinasi, reikia 

būti labai sudžiūvusiam. Taigi Barkilfedrą prispaudė 

badas. Tada jis ėmėsi plunksnos. 

Bet jį gindavo lauk net iš virtuvių. Kartais jis nežinodavo, 

kur pernakvoti. ,,Kas man padės? Taip bijau 

atsidurti po plynu dangumi",— sakydavo jis ir grumdavosi. 

Jis turėjo visa, kuo tik kantrybė neviltyje gali atkreipti 

į save dėmesį. Be to, jis turėjo vieną termito savybę, 

mokėjo graužtis aukštyn iš apačios. Jokūbo II vardas, 

prisiminimai, ištikimybė, gailestis ir 1.1., kuriais Barkilfedras 

sumaniai naudojosi, padėjo jam prasigauti iki 

kunigaikštienės Džozianos. 

Džoziana maloniai priėmė žmogų, kuris buvo neturtingas 

ir protingas — du mus jaudiną dalykai. Ji pristatė Barkilfedrą 

lordui Deri-Moirui, davė jam pastogę, laikė jį savu 

žmogumi, buvo gera jam ir kartais net su juo pasikalbėdavo. 

Barkilfedrui daugiau nebereikėjo nei badauti, nei 

237

šalti. Džoziana sakydavo jam ,,tu". Tada buvo priimta, 

kad aukštos damos tujintų rašytojus, kurie turėjo su tuo 

sutikti. Markizė de Malji gulėdama priėmė Rua, kurį matė 

pirmąkart, ir paklausė: 

-— Ar tai tu parašei „Galantiški metai"? Sveikas. 

Vėliau rašytojai atsimokėjo tuo pačiu. Atėjo diena, 

kada Fabras d'Eglantinas kreipėsi į kunigaikštienę de 

Roan: 

— Ar tavo mergautinė pavardė ne Šabo? 

Barkilfedras laikė nemažu pasisekimu, kad jį tujina. 

Jis buvo sužavėtas. Jo savimeilę glostė šis pasipūtėliškas 

kunigaikštienės familiarumas. 

— Ledi Džoziana man sako „tu"! — pakartodavo jis 

sau vienas ir trindavo rankas. 

Jis tuo pasinaudojo savo padėčiai sustiprinti. Vidiniuose 

Džozianos apartamentuose jis tapo savu žmogumi, 

nieko nevaržančiu, beveik nepastebimu; kunigaikštienė 

jo akivaizdoje beveik būtų galėjusi persivilkti marškinius. 

Tačiau visa tai buvo nepatikima. Barkilfedras taikstėsi 

užimti tvirtesnę padėtį. Kunigaikštienė — tai tik pusiaukelė. 

Veltui visas triūsas, jei požemio galerija neatveš iki 

karalienės. 

Kartą Barkilfedras tarė Džozianai: 

— Jūsų šviesybe, jeigu panorėtumėt, galėtumėt padaryti 

mane laimingą. 

— Ko tu nori? — paklausė Džoziana. 

— Gauti tarnybą. 

— Tarnybą? Tu nori gauti tarnybą! 

— Taip, ponia. 

— Kas per mintis tau šovė į galvą prašyti tarnybos? 

Tu gi niekam netinki. 

— Kaip tik dėl to ir prašau. 

Džoziana nusijuokė. 

— Iš visų pareigų, kurioms tu netinki, kokią norėtum 

gauti? 

— Vandenyno butelių atkimšinėtojo vietą. 

238-

~ Džoziana dar labiau ėmė juoktis. 

— Kas gi čia? Tu juokauji. 

— Ne, ponią. 

— Aš irgi pasistengsiu rimtai tau atsakyti,— tarė kunigaikštienė.— 

Kuo tu norėtum būti? Pakartok. - 

— Vandenyno butelių atkimšinėtoju. 

— Dvare viskas galima. Argi yra tokios pareigos?. 

— Taip, ponia. 

— Man tai naujiena. Kalbėk toliau. 

— Tokios pareigos yra. 

—- Prisiek savo siela, kurios neturi. 

—• Prisiekiu. 

—• Vis tiek netikiu. 

— Ačiū, ponia. 

— Taigi tu norėtum?.. Dar sykį pakartok. 

-— Atkimšinėti jūros butelius. 

— Toks darbas, matyt, nelabai varginantis. Beveik tas 

pat kaip šukuoti bronzinį arklį. 

— Maždaug. 

— Nieko neveikti. Iš tiesų tau ir reikia tokios vietos. 

Ji kaip tik tau. 

— Matote, kad ir aš kai kam tinku. 

— Liaukis tauškęs niekus. Argi tokia vieta yra? 

Barkilfedras pagarbiai išsitempė. 

— Ponia, jūsų šviesiausiasis tėvas — karalius Jokūbas 

II, jūsų įžymusis svainis — Danijos Jurgis, Kamberlendo 

kunigaikštis. Jūsų tėvas buvo, o svainis nūnai yra 

Anglijos lordas admirolas. 

— Manai, kad pasakei man naujieną? Aš ir be tavęs 

gerai tą žinau. 

— Bet šito jūsų šviesybė nežinote. Jūroje pasitaiko 

trejopų radinių: tie, kurie gelmėse — legon; tie, kurie 

plūduriuoja paviršiuj—flotson; tie, kuriuos vanduo išmeta 

į krantą — džetson. 

— Toliau? 

239

~ Šitie trejopi daiktai — legon, flotson> džetmn —* 

priklauso lordui vyriausiajam admirolui. 

— Toliau. 

— Dabar jūsų šviesybė suprantate? 

— Ne. 

— Visa, kas yra jūroje, kas joje nuskendo, kas plūduriuoja 

ir kas sudūžta, priklauso Anglijos admirolui. 

— Sakykim, kad viskas. Kas iš to? 

— Išskyrus eršketus, kurie priklauso karaliui. 

— O aš maniau,— tarė Džoziana,— kad visa tai priklauso 

Neptūnui. 

— Neptūnas — kvailys. Jis viską paleido iš rankų. 

Leido viską užgrobti anglams. 

—- Baik greičiau. 

— Šitie radiniai vadinami jūros laimikiais. 

— Gerai. 

— Jie neišsemiami. Vis pasitaiko koks nors plūduriuojantis 

daiktas, banga vis ką nors išmeta į krantą. Tai 

jūros kontribucija. Jūra moka mokesčius Anglijai. . 

— Na ir puiku. Bet baik. 

— Jūsų šviesybė suprantate, kad tam reikalui buvo 

įkurta atskira žinyba. 

— Kur? 

— Admiralitete. 

— Kokia žinyba? 

— Jūros radinių žinyba. 

— Na ir kas iš to? 

— Šioje žinyboje yra trys skyriai: Legon, Flotson, 

Džetson; ir kiekvienam skyriui atskiras pareigūnas. 

— O toliau? 

— Sakykim, koks nors laivas atviroje jūroje nori pranešti 

žemei, kad jis plaukia tokioje ir tokioje platumoje, 

kad sutiko kokią jūros baidyklę arba kad pastebėjo krantą, 

arba kad jam gresia katastrofa, kad jis skęsta, žūsta 

ir 1.1.; laivo savininkas paima butelį, įdeda į vidų popieriaus 

skiautelę, kurioje visa tai surašyta, užlieja kaklelį 

no

ir įmeta butelį į jūrą. Jeigu butelis nugrimzta į dugną, 

jis priklauso Legon skyriaus pareigūno žiniai; jeigu jis 

plūduriuoja, tai priklauso Flotson skyriaus pareigūnui; 

jeigu bangos išmeta jį į krantą —tai priklauso Džetson 

skyriaus pareigūnui, 

— Ir tu norėtum dirbti Džetson skyriuje? 

— Taip. 

— Ir tai vadini vandenyno butelių atkimšinėtojo pareigomis 

? 

— Kadangi tokia vieta yra. 

— Kodėl tu nori būtent tos vietos, o ne anų dviejų? 

— Todėl, kad šiuo metu ji laisva. 

— Kokios tai būtų pareigos? 

— Ponia, 1598 metais vienas ungurių gaudytojas aptiko 

smėlio seklumose, vadinamosiose Epidium Promontoriam, 

užsmaluotą butelį, kuris buvo pristatytas karalienei 

Elžbietai; iš butelio išimtas pergamentas pranešė Anglijai, 

kad Olandija, niekam nieko nesakiusi, užėmė kažkokį 

nežinomą kraštą, vadinamą Naująja Zeme, kad tai 

įvyko 1596 metų birželį, kad tame krašte lokiai sudraską 

žmones, kad ten praleistos žiemos aprašas paslėptas muškietos 

įmovoje, pakabintoje kamine, mediniame namelyje, 

kurį saloje pasistatė ir paliko olandai, visi alei vieno 

išmirę, ir kad tasai kaminas padarytas iš bedugnės statinės, 

užkeltos ant stogo. 

— Aš nelabai suprantu, ką tu čia rezgi. 

—- Tebūnie taip. O Elžbieta suprato. Jei Olandija turi 

vienu kraštu daugiau, tai Anglija vienu kraštu mažiau. 

Butelis, pranešęs šią žinią, pasirodė besąs svarbus daiktas. 

Ir nuo tos dienos buvo išleistas nuostatas, kad kiekvienas, 

radęs ant kranto užantspauduotą butelį, turi jį 

pristatyti Anglijos admirolui; nepaklausęs bus pakartas. 

Admirolas paveda atkimšti tuos butelius pareigūnui ir, jeigu 

turinys vertingas, praneša jos karališkajai didenybei. 

•— Ar dažnai tokie buteliai pristatomi admiralitetui? 


Retai. Bet tai nieko nereiškia. Vieta yra. Pareigūnas 

turi savo darbo kambarį ir butą admiralitete. 

— Ir kiek gi mokama už tokį nieko neveikimą? 

— Šimtą ginėjų per metus. 

— Ir tu dėl to mane trukdai? 

— Iš to galima pragyventi. „...." 

— Elgetiškai. 

— Kaip ir pritinka tokiems, kaip aš. 

— Šimtas ginėjų — tai ašaros. 

— To, ką jūs išleidžiate per minutę, mums, bėdžiams, 

užtenka metams. Vargšai bent tokį turi privalumą. 

-— Tu gausi tą vietą. 

Po savaitės, Džozianos palankumo ir lordo Deivido Deri-Moiro 

ryšių dėka, Barkilfedras, dabar galutinai išgelbėtas, 

ištrauktas iš netikrumo, tvirtai atsistojęs ant kojų, 

viskuo pilnai aprūpintas — nemokamu butu ir šimto ginėjų 

alga — įsikūrė admiralitete. 

VII 

BARKILFEDRAS SKINASI KELIĄ 

Visų pirma žmonės skuba pasirodyti nedėkingi. 

Barkilfedras irgi nuo to neatsisakė. 

Gavęs tiek malonių iš Džozianos, jis, žinoma, tik ir 

tegalvojo, kaip čia jai atsikeršijus. 

Pridurkime, kad Džoziana buvo graži, aukšta, jauna, 

turtinga; įtakinga, įžymi, o Barkilfedras — biaurus, mažiukas, 

senas, neturtingas, priklausomas, niekam nežinomas. 

Už visa tai reikėjo atkeršyti. 

Argi gali padaras, sukurtas iš nakties, dovanoti trykšte 

trykštantiems spinduliams? 

Barkilfedras buvo airis, išsižadėjęs Airijos, kitaip sakant, 

netikęs žmogus. 

U2

Barkilfedras teturėjo vienut vieną gerą privalumą — 

didžiulį pilvą. 

Paprastai sakoma, kad didelis pilvas — gerumo požymis. 

Bet šis pilvas prisidėjo prie Barkilfedro veidmainybės. 

Nes šis žmogus buvo labai piktas. 

Kiek metų turėjo Barkilfedras? Sunku pasakyti. Tiek, 

kiek reikalavo aplinkybės. Raukšlės ir žili plaukai bylojo 

apie senatvę, o proto lankstumas sakė jį esant jauną. Jis 

buvo ir vikrus, ir sunkus: pusiau hipopotamas, pusiau 

beždžionė. Rojalistas? Aišku. Respublikonas? Kas žino? 

Katalikas? Gal būt. Protestantas? Be abejo. Už Stiuartus? 

Greičiausia. Už Braunšveigus? Matyt. „Už" tik tada 

yra jėga, jeigu tuo pačiu metu esi „prieš" — Barkilfedras 

laikėsi tos išmintingos taisyklės. 

Vandenyno butelių atkimšinėtojo vieta iš tiesų nebuvo 

tokia juokinga, kaip galėjo pasirodyti iš Barkilfedro žodžių. 

Garsija Ferandesas savajame „Jūros vadove" protestavo 

prieš katastrofos ištiktų laivų apiplėšinėjimą ir 

prieš išmetamų daiktų grobstymą, vykdomą pakrančių 

gyventojų; šis protestas, kurį šiandien pavadintume tuščiomis 

pretenzijomis, sukėlė Anglijoje sensaciją ir pasitarnavo 

paskendusiems žmonėms tuo, kad nuo šiol jų 

turtą, daiktus ir visą kitą nuosavybę ne valstiečiai išnešiodavo, 

o konfiskuodavo lordas admirolas. 

Visa, ką jūra išmesdavo į Anglijos krantus,—prekės, 

laivų griaučiai, pundai, dėžės ir t. t.— priklausydavo lordui 

admirolui, bet ypač (tuo ir pasireiškė Barkilfedro geidžiamos 

vietos svarbumas) kreipė admiralitetas dėmesį 

į plūduriuojančius indus su žiniomis ir pranešimais. Laivų 

katastrofos — Anglijai vienas iš rimčiausių klausimų. 

Visas jos gyvenimas susietas su navigacija, ir todėl laivų 

katastrofos yra nuolatinis jos rūpestis. Jūra kelia jai 

amžiną nerimą. Mažoje stiklinėje plėčkelėje, kurią įmetė 

į bangas žūstąs laivas, gali būti be galo svarbių žinių, 

vertingų visais atžvilgiais. Žinių apie laivą, apie jo eki- - 

pažą, apie sudužimo vietą, laiką ir priežastis, apie vėjus.

sudaužiusius laivą, apie sroves, atnešusias plėčkelę į 

krantą. Barkilfedro užimamos pareigos buvo panaikintos 

daugiau kaip prieš šimtą metų, bet jos iš tiesų atnešė 

nemažai naudos. Paskutinis vandenyno butelių atkimšinėtojas 

buvo vardu Viljamas Hesis iš Dodingtono miesto 

Linkolno grafystėje. Žmogus, ėjęs šias pareigas, buvo savotiškas 

pranešėjas apie tai, kas dedasi jūroje. Jam būdavo 

pristatomi visi užkimšti ir užlakuoti buteliai, plėčkos, 

stiklainiai, mūšos išmesti į anglų pajūrį; jis vienas 

turėjo teisę juos atidaryti; jis pirmasis sužinodavo jų 

turinio paslaptį; jis juos skirstydavo, suž}miėdavo savo 

raštinėje; posakis patalpinti pintinę į raštinę, kurį dar ir 

dabar išgirsi Lamanšo salose, yra kilęs iš tų laikų. Tiesa, 

buvo imtasi vienos atsargumo priemonės. Visi šie indai 

galėjo būti atidaromi bei atkemšami tik dalyvaujant 

dviem paslaptį saugoti prisiekusiems admiraliteto atstovams, 

kurie drauge su Džetson skyriaus pareigūnu pasirašydavo 

atidarymo protokolą. Bet kadangi tie „prisiekusieji" 

duodavo žodį tylėti, tai Barkilfedras naudodavosi 

šiokia tokia veikimo laisve: nuo jo pareidavo tam tikra 

prasme nuslėpti ar paskelbti kokį nors faktą. 

Sie dūžtami radiniai anaiptol nebuvo taip reti ir nereikšmingi, 

kaip Barkilfedras sakė Džozianai. Kartais jie 

pasiekdavo žemę gana greitai, kartais tik po kelerių metų. 

Tai pareidavo nuo vėjų ir srovių. Paprotys mesti į 

vandenį butelius beveik išnyko, kaip ir paprotys kabinti 

ex-voto; bet anais religingais laikais žmonės, matydami 

neišvengsią mirties, mėgdavo pasiųsti dievui ir žmonėms 

savo paskutinę mintį, ir kartais admiralitete susikaupdavo 

daug tokių pranešimų iš jūros. Vienas Odlieno pilyje 

saugomas pergamentas, pasirašytas grafo Safolko, didžiojo 

Anglijos iždininko Jokūbo I laikais, nurodo, kad tik 

per vienerius 1615 metus lordo admirolo raštinėje buvo 

gauta ir užregistruota penkiasdešimt dvi užsmaluotos 

plėčkos, stiklainiai ir apipinti buteliai, kuriuose rasta 

pranešimų apie žūstančius laivus. 

m

Dvaro pareigos yra kaip aliejaus lašas, jos visą laiką 

linkusios plėstis. Tokiu būdu durininkas tapo kancleriu, 

o arklininkas — konstebliu. Paprastai į tą vietą, kurios 

taip geidė ir kurią gavo Barkilfedras, būdavo skiriamas 

patikimas žmogus. Toks buvo Elžbietos pageidavimas. 

Dvare žodžiu „pasitikėjimas" suprantama intriga, o intriga 

veda į paaukštinimą. Taip galų gale tasai pareigūnas 

tapo tam tikra prasme įtakingu asmeniu. Jis buvo klerkas 

ir ėjo tuojau pat po dviejų išmaldos dalytojų. Jis turėdavo 

teisę įeiti į rūmus, tačiau, pasakykime, vis dėlto pro 

užpakalines duris, humilis introitus, bet prieš jį atsidarydavo 

netgi karališkojo miegamojo durys. Nes buvo paprotys, 

kad ypatingesniais atvejais jis pats praneštų karaliui 

apie savo radinius, dažnai labai įdomius: žūstančiųjų 

testamentus, atsisveikinimo laiškus į tėvynę, pranešimus 

apie begėdiškus apiplėšimus ir kitokius jūros nusikaltimus, 

dovanojimo raštus karūnos naudai ir t. t., jis 

palaikydavo tiesioginius ryšius su dvaru ir laikas nuo laiko 

duodavo karaliui ataskaitas, kas rasta, atkimšus tuos 

nelaimingųjų išmestus butelius. Tai buvo slaptasis kabinetas 

vandenyno reikalams, 

Elžbieta, mėgdavusi kalbėti lotyniškai, klausdavo Temfildą 

Kelį iš Berkširo, tuometinį Džetson skyriaus pareigūną, 

kai tas atnešdavo kai kuriuos tokius iš jūros gautus 

popierius: Quid mihi seribit Neptūnus? Ką man rašo 

Neptūnas? 

Skylė buvo pragręžta. Termitui pasisekė. Barkilfedras 

prasigavo iki karalienės. 

Tik to jis ir tenorėjo. 

Kad susikurtų sau gerovę? 

Ne. 

Kad sunaikintų gerovę kitų. 

Tai didesnė laimė. 

Kenkti — tai vienas malonumas. 

Toli gražu ne visi savo sielos gelmėse turi neaiškų, 

245

et nenugalimą troškimą kenkti, kurio nė Valandėlei negali 

užmiršti. Barkilfedras turėjo šitą pastovumą. 

Įsikandęs kokios minties, jis ilgai jos nepaleisdavo, 

kaip buldogo nasrai savo aukos. 

Jis patirdavo niaurų pasitenkinimą, žinodamas esąs 

nepalenkiamas. Kad tik jaustų savo rankose grobį ar 

bent būtų sielos gilumoje užtikrintas, kad pavyks padaryti 

bloga — nieko jam daugiau nereikėdavo. 

Jis galėdavo kalenti dantimis, vildamasis kitą sušaldyti. 

Būti piktam — prabanga. Žmogaus, kurį kiti laiko 

neturtingu ir kuris iš tiesų toks yra, visas turtas — piktumas, 

ir jis pats jį vertina labiau negu ką kita. Svarbiausia— 

pasitenkinimas, kurį junti, iškrėtęs kam nors kiaulystę. 

Tai brangiau už pinigus. Kuo blogiau kenčiančiajam, 

tuo maloniau eibininkui. Ketsbis, Gajaus Fokso 

bendrininkas popiežininkų ruoštame parako sąmoksle, 

sakydavo: Nei už milijoną svarų sterlingų neatsisakyčiau 

malonumo pamatyti, kaip parlamentas išlėks į padanges. 

Kas buvo tasai Barkilfedras? Pats menkiausias ir pats 

siaubingiausias padaras. Pavyduolis. 

Dvare pavydas visuomet susiranda dirvą. Čia knibždėte 

knibžda akiplėšų, veltėdžių, turtingų dykūnų, baisiai 

mėgstančių apkalbas, krislo ieškotojų artimo akyje, 

piktavalių, išjuoktų šaipūnų ir kvailų aštrialiežuvių, kuriems 

būtina pasikalbėti su pavyduoliu. 

Kaip atsigauni žmogus, išgirdęs ką nors bloga apie 

kitus! 

Iš pavyduolių išeina geri šnipai. 

Tarp įgimtos aistros — pavydo ir visuomeninės funkcijos 

— šnipinėjimo yra daug panašumo. Šnipas kaip šuo 

medžioja grobį kitam, pavyduolis kaip katė medžioja 

sau. 

Žvėriškas egoizmas — štai kas yra pavyduolis. 

Barkilfedras turėjo dar keletą privalumų: jis buvo 

diskretiškas, uždaras, mokėjo realiai vertinti padėtį. Jis 

246

viską laikė savyje ir pats aitrino savo neapykantą. Didelis 

niekšiškumas visada eina ranka rankon su dideliu tuščiagarbiškumu. 

Barkilfedrą mėgo tie, kuriuos jis linksmino, 

kiti gi jo nekentė; bet jis jautė, kad nekenčiantieji 

niekina jį, o mėgstantieji žiūri į jį iš aukšto. Jis visą 

laiką turėdavo tvardytis. Po priešišku nuolankumu viduje 

kunkuliavo užgauti jausmai. Jis piktindavosi, tartum 

nenaudėliai turėtų teisę piktintis. Jo įniršis niekad neiškildavo 

aikštėn. Jis sugebėdavo pakelti bet kokius įžeidimus. 

Jį kankino bejėgiškas vidinis pyktis, savyje slepiami 

priepuoliai, amžinai jame rusenanti juoda ugnis, 

kurios niekas neįtarė; tai buvo neišsiduodąs cholerikas. 

Visada besišypsančio veido, užjaučiantis, paslaugus, lengvas, 

mielas, nuolankus. Nesvarbu ką, nesvarbu kur — jis 

pirmas sveikindavo. Nuo menkiausio vėjelio jis lenkdadosi 

iki žemės. Kiek laimės gali atnešti stuburas, lankstus 

kaip karklo vytelė! 

Tokių uždarų ir nuodingų būtybių yra daugiau, negu 

manome. Jie taip ir šliaužioja kraupiai aplink mus. Kam 

reikalingi pasaulyje piktadariai? Kankinantis klausimas. 

Jį nuolat sau kelia svajotojas, ir niekaip jo negali išspręsti 

mąstytojas. Todėl liūdni filosofų žvilgsniai nuolat 

įsmeigti į tą tamsos gaubiamą viršūnę, vadinamą likimu, 

nuo kurios milžiniška pamėklė saujomis drebia ant žemės 

gyvates. 

Barkilfedras buvo nutukęs, bet lieso veido. Riebus 

stuomuo ir kaulėta galva. Nagai trumpi, rumbėti, pirštai 

sugumbėję, nykščiai paplokšti, plaukai šiurkštūs, didoka 

plikė, šviečianti nuo vieno smilkinio ligi kito, plati, žema 

žudiko kakta. Niekšišką įkypų akių žvilgsnį slėpė krūmuoti 

antakiai. Ilga, smaila, kuprota ir minkšta nosis kone 

siekė burną. Apvilktas atitinkamais Romos imperatorių 

rūbais, Barkilfedras būtų truputį panašus į Domicianą. 

Gaižus, geltonas jo veidas atrodė tartum nulipdytas iš 

kažkokios tąsios tešlos, o sustingę skruostai—-iš vaško. 

Biaurios raukšlės skersai išilgai vagojo veidą. Apatinis

žandikaulis buvo platus, smakras sunkus, ausys atlėpusios. 

Kai jis tylėdavo, iš po viršutinės smailu kampu atvypusios 

lūpos, žiūrint iš šono, būdavo matyti du dantys. 

Atrodydavo, kad tie dantys žiūri į žmogų. Juk dantys 

gali žiūrėti, kaip akys gali kandžioti. 

Kantrybė, santūrumas, nuosaikumas, atsargumas, susilaikymas, 

lipšnumas, nuolaidumas, švelnumas, mandagumas, 

blaivumas, skaistumas papildė ir užbaigė Barkilfedro 

paveikslą. Jis biaurojo visas šias dorybes vien tik 

jų turėjimu. 

Per labai trumpą laiką Barkilfedras tvirtai įsitaisė 

dvare. 

VIII 

I N F E R 1 1 

Dvare galima įsitaisyti dvejopai: padebesiuos — tada 

vadinsiesi jo šviesybe, ir purve — tada esi galingas. 

Pirmuoju atveju — Olimpas, antruoju — drabužinė. 

Kas gyvena Olimpe, teturi savo žinioje žaibą, kas 

įsitaisęs drabužinėje — valdo policiją. 

Drabužinėje yra visi valdžios, o kartais ir bausmės 

vykdymo įrankiai, nes tai išdavikiška vieta. Heliogabalas 

randa ten savo mirtį. Tada toji vieta vadinasi kloaka. 

Paprastai ji ne tokia baisi. Alberonis ten žavisi Vandomo 

kunigaikščiu. Drabužinė — karūnuotųjų asmenų 

mėgstama audiencijų vieta. Ji pavaduoja sosto salę. Liudvikas 

XIV ten priiminėja Burgundijos kunigaikštienę. Pilypas 

V ten sėdi greta karalienės. Ten patenka ir kunigas. 

Drabužinė kartais būna klausyklos filija. 

Stai kodėl dvare, užimant menkiausią vietą, galima 

padaryti karjerą. Ir neblogą karjerą. 

1 Požemio pasaulis [lot,),

Jeigu jūs, Liudvikui XI valdant, norite būti didžiu — 

būkite Pjeru Roanu, Prancūzijos maršalu; jeigu norite 

būti įtakingu — būkite Olivjė Ledenu, barzdaskučiu. Jei 

norite, Marijai Mediči valdant, būti šlovingu — būkite 

kancleriu Sileri; jei norite, kad su jumis skaitytųsi — 

būkite kambarine Hanon. Jei norite, Liudvikui XV valdant, 

būti įžymiu — būkite ministru Šuazel; jei norite 

būti grėsmingu — būkite Lebeliu, liokajumi. Bontanas, 

klojęs Liudvikui XIV patalą, buvo galingesnis už Luvua, 

sukūrusį jam armiją, ir už Tiureną, laimėjusį tiek pergalių. 

Rišelje be tėvo Zozefo — beveik tuščias vardas. Paslaptingumo 

nebe kažin kiek belieka. Raudonasis kardi-i 

nolas didingas, pilkasis kardinolas nuožmus. Kokia jėga 

slypi kirmine! Visi Narvaesai, sudėti draugėn su O'Donelais, 

negali padaryti to, ką gali viena sesuo Patročinja. 

Pirmutinė tokios galybės sąlyga — mažumas. Jei norite 

likti stipriu, būkite menkučiu. Būkite nuliu. Žiedu 

susirangiusi mieganti gyvatė yra sykiu begalybės simbolis 

ir nulis. 

Tokia gyvatiška dalia ir buvo tekusi Barkilfedrui. 

Jis įšliaužė ten, kur norėjo. 

Plokšti parazitai prasiskverbia visur. Liudviko XIV 

lovoje veisėsi blakės, o politikoje — jėzuitai. 

Sakysit, nesuderinama: anaiptol ne. 

Gyvenimas — tai švytuoklė. Švytavimas pagrįstas kūnų 

sąveikos dėsniu. Vienas polius traukia priešingą polių. 

Pranciškų I traukia Tribule; Liudviką XIV — Lebelis. 

Tarp aukščiausios didybės ir žemiausios menkybės esama 

gilaus giminingumo. 

Kryptį duoda menkybė. Tai visai suprantama. Siūlus 

savo rankose laiko tas, kas apačioje. 

Tai patogiausia padėtis. 

Jis viską mato ir viską girdi. 

Vyriausybės akis. 

Karaliaus ausis, 

U9

Turįs savo žinioje karaliaus ausį gali kada tinkamas 

užšauti ir atšauti karaliaus sąžinės skląstį ir kimšti į tą 

sąžinę, ką tik nori. Karaliaus protas — tai jūsų spinta. 

Jeigu jūs skudurininkas — tai jūsų krepšys. Karalių ausys 

ne jiems priklauso, ir todėl tie vargšeliai ne kažin 

kiek atsakingi už savo veiksmus. Tas, kas neturi savo 

minčių, savarankiškai neveikia. Karalius visada pavaldus. 

Kam? 

Kokiam nors nenaudėliui, kuris zyzia jam į ausį. Tamsiajai 

pragaro musei. 

Sis zyzimas įsakinėja. Karaliavimas — tai diktantas. 

Valdovas kalba garsiai, tikroji valdžia — pašnabždomis. 

Tik tie, kurie sugeba atskirti šį šnabždesį ir girdėti, ką 

jis kužda garsiai kalbančiajam balsui, yra tikrieji istorikai. 

IX 

NEAPKĘSTI GALIMA TAIP PAT STIPRIAI. 

KAIP IR MYLĖTI 

Karalienę Oną supo nemaža tokių šnabždeikų. Barkilfedras 

buvo vienas iš jų. 

Be karalienės, jis slaptai dirbo, turėjo įtakos ir sumaniai 

vadovavo ledi Džozianai ir lordui Deividui. Kaip 

jau sakėme, jis šnabždėjo į trejas ausis. Vienom ausim 

daugiau negu Danžo. Tasai šnabždėjo į dvejas ausis tuo 

metu, kai, įkišęs galvą tarp Liudviko XIV, įsimylėjusio 

savo svainę Henrietę, ir Henrietės, įsimylėjusios savo svainį 

Liudviką XIV, Henrietei nežinant, tapęs Liudviko sekretoriumi 

ir, Liudvikui nežinant, Henrietės sekretoriumi, 

atsidūręs pačiame dviejų marionečių meilės viduryje, jis 

pats klausdavo ir pats atsakinėdavo į tuos klausimus. 

250

Barkilfedras buvo toks linksmas, toks prielankus, niekad 

nesugebąs ką nors užsistoti, iš esmės niekam neatsidavęs, 

toks biaurus, toks piktas, jog nenuostabu, kad netrukus 

karalienė jau nebegalėdavo be jo apsieiti. Barkilfedras 

atitiko Onos skonį, ir ji nebenorėjo girdėti kitų 

pataikūnų. Jis jai pataikavo taip, kaip buvo pataikaujama 

Liudvikui XIV — geldamas kitus. „Karalius nemokša,— 

sakydavo ponia de Monševreil,— todėl reikia šaipytis iš 

mokytų žmonių." 

Nuodyti pamažu, dūriais — tai aukščiausias menas. 

Neronas mėgo žiūrėti, kaip darbuojasi Lokusta. 

Patekti į karalių rūmus visai nesunku: šiuose akmeniniuose 

koraluose yra ištisas tinklas vidaus praėjimų, kuriuos 

graužikas, vadinamas dvariškiu, greit įspėja, aptinka, 

prireikus net nutiesia naujus. Kad įeitum, tereikia 

kokios nors dingsties. Barkilfedrui tokia dingstimi 

buvo jo tarnyba, ir per labai trumpą laiką jis tapo karalienei 

tuo, kuo buvo kunigaikštienei Džozianai — naminiu 

padaru, be kurio neapsieinama. Kartą netyčia išsprūdęs 

sąmojingas žodelis padėjo jam perprasti karalienę: dabar 

jis jau žinojo, kaip nusipelnyti jos didenybės gerumą. 

Karalienė be galo mylėjo savo lordą valdytoją Viljamą 

Kavendišą, Devonširo kunigaikštį, kuris buvo visiškas 

kvailys. Šis lordas, turėjęs visus Oksfordo universiteto 

mokslinius laipsnius ir nemokėjęs taisyklingai rašyti, 

vieną gražų rytą padarė kvailystę — ėmė ir numirė. 

Pats neapdairiausias dvariškio žingsnis —• tai numirti, nes 

tada niekas nebesivaržo jį apkalbėdamas. Karalienė apgailavo 

jį, Barkilfedrui girdint, ir pagaliau atsidūsėjusi 

sušuko: 

— Kaip gaila, kad tiek dorybių buvo suteikta naudotis 

tokiai menkai galvai! 

— Tepriima dievas savo asilą į dangaus karalystę! — 

pusbalsiu prancūziškai sumurmėjo Barkilfedras. 

Karalienė nusišypsojo. Barkilfedras įsidėmėjo tą 

šypsnį.

Iš to jis padarė išvadą: kandumas jai patinka. 

Visa valia buvo duota jo piktam liežuviui. 

Nuo tos dienos jis visur ėmė kaišioti savo smalsią 

nosį, o taip pat piktą liežuvį. Niekas nedrįso jam ką pasakyti, 

taip jo bijota. Tas, kas juokina karalių, visus 

kitus verčia drebėti. 

Barkilfedras tapo galingu juokdariu. 

Jis kasdien rausėsi pirmyn savo požeminiu taku. 

Daug kam prireikdavo Barkilfedro paslaugų. Kai kurie 

didikai tiek juo pasitikėdavo, jog prireikus pavesdavo 

jam vienokį ar kitokį gėdingą darbą. 

Dvaras — tai visa dantračių sistema. Barkilfedras tapo 

jos motoru. Gal pastebėjote, kad kai kuriuose mechanizmuose 

varantysis ratukas visai mažytis? 

Ypač Džoziana, kuri, kaip jau nurodėme, naudojosi 

Barkilfedro gabumais šnipinėti, taip juo pasitikėjo, kad 

nedvejodama davė jam vieną slaptųjų raktų nuo savo 

apartamento, ir Barkilfedras galėdavo įeiti pas ją bet 

kuriuo metu. Toks išimtinis pasitikėjimas, atskleidžiąs 

pašaliniam visą intymųjį gyvenimą, buvo labai madoje 

septynioliktajame amžiuje. Tai vadinosi duoti raktą". 

Džoziana buvo davusi du pasitikėjimo raktus: vieną — 

lordui Deividui, antrą — Barkilfedrui. 

Beje, senovėje nė kiek nesistebėta, jei kam nors staiga 

leidžiama praeiti į miegamąjį. Kas be ko, būdavo ir 

nesusipratimų. La Ferte, pavyzdžiui, staiga atskleidęs 

panelės Lafont lovos užuolaidą, susidūrė su Sensonu, juoduoju 

muškietininku, ir t. t. 

Barkilfedras kaip niekas kitas sugebėdavo iš pasalų 

atskleisti paslaptis, kurios pajungia ir atiduoda į mažųjų 

žmonių rankas šio pasaulio viešpačius. Jis tyliai, su išmanymu 

skverbėsi patamsyje vingiuotu keliu. Kaip kiekvienas 

tikras šnipas, jis jungė savyje budelio užkietėjimą 

ir mikrografo kantrybę. Jis buvo apsigimęs dvariškis. 

Kiekvienas dvariškis — lunatikas. Dvariškis slankinėja 

naktyje, kuri vadinama visagalybe. Rankoje jis turi pri- 

252

dengtą žibintą. Juo jis apšviečia tiktai norimą vietą, visa 

kita lieka tamsoje. Su tuo žibintu jis ieško ne žmogaus, 

bet gyvulio. O randa karalių. 

Karaliai nemėgsta, kad jų aplinkiniai pretenduoja į 

didybę. Juos žavi pašaipos, taikomos visiems, išskyrus 

juos pačius. Barkilfedro talentas pasireiškė tuo, kad jis 

nuolat menkindavo lordų ir princų privalumus, tuo pačiu 

iškeldamas jo karališkąją didenybę. 

Barkilfedrui duotasis raktas buvo su dviem barzdelėm 

iš abiejų galų, taigi juo buvo galima atrakinti 

miegamuosius abiejose mėgstamiausiose Džozianos rezidencijose 

— Hankervil-hauze Londone ir Korleone-lodže 

Vindzore. Abeji rūmai buvo dalis Klancarlio palikimo. 

Hankervil-hauzas rėmėsi į Oldgeitą. Oldgeitas buvo vartai 

įvažiuoti į Londoną iš Harviko; ten stovėjo Karolio II 

statula su dažyta angelo figūra ant galvos ir liūtu bei 

vienaragiu prie kojų. Rytų vėjas atnešdavo į Hankervilhauzą 

Sent-Merilibouno varpų skambesį. Korleone-lodžas 

Vindzore buvo florentiški, ant polių pastatyti rūmai 

iš plytų ir akmenų, su marmuro kolonomis, į juos 

vedė medinis tiltas, o rūmų paradinis kiemas buvo vienas 

iš puikiausių Anglijoje. 

Šiuose rūmuose, kurie buvo netoli Vindzoro pilies, 

Džoziana gyvendavo karalienės akivaizdoje. Tačiau vis 

tiek jai ten labai patikdavo. 

Barkilfedro įtaka karalienei, išviršiniai beveik niekuo 

nepasireiškianti, tvirtai buvo suleidusi šaknis. Išrauti tokias 

dvaro piktžoles be galo sunku: jos labai giliai įsiskverbusios 

į žemę, o ūgių viršun neleidžia, nėra už 

ko nusitverti. Išravėti Roklorą, Tribule arba Bremelį— 

beveik neįmanoma. 

Kasdien karalienė Ona darėsi vis palankesnė Barkilfedrui. 

Sara Dženings — garsi, Barkilfedras — niekam nežipomas; 

jo įgytas palankumas neiškilo aikštėn. Barkil- 

253

fedro vardas nepasiekė istorijos. Ne kiekvienas kurmis 

patenka kurmių gaudytojui į rankas. 

Barkilfedras, nevykęs kandidatas į dvasiškius, buvo 

po truputį mokęsis visų dalykų; paviršutiniškai žinoti 

viską, vadinasi, nieko nežinoti. Galima tapti omais res 

scibilis 1 auka. Kiek yra pasaulyje tokių, galima pasakyti, 

nevaisingų mokslininkų, kurių nelaimė ta, kad jų galvos— 

Danajidžių statinė. Ko tik nekimšo Barkilfedras 

į savo smegeninę, vis tiek ji liko tuščia. 

Protas kaip ir gamta nepakenčia tuštumos. Gamta 

tuštumą užpildo meile; o protas dažniausiai ją užpildo 

neapykanta. Neapykanta užima ertmę. 

Yra neapykanta dėl neapykantos. Menas menui gamtoje 

dažniau aptinkamas, negu manoma. 

Žmonės neapkenčia. Reikia gi ką nors veikti. 

Neapmokama neapykanta — baisus žodis. Tai tokia 

neapykanta, kuri pati sau yra atpildas. 

Lokys kurį laiką gyvena, žįsdamas savo leteną. 

Bet jokiu būdu tai negali trukti neribotai. Leteną 

reikia aprūpinti maisto atsargomis. Reikia ką nors po ja 

pakišti. 

Neapykanta pati savaime saldi, ir kuriam laikui jos 

užtenka, bet galų gale ji turi susirasti sau kokį objektą. 

Priešiškumas visam, kas gyva, ilgainiui išblėsta, kaip ir 

kiekvienas pomėgis vienumoje. Objekto neturinti neapykanta 

primena šaudymą tuščiais šoviniais. Sis žaidimas 

vilioja tik tuo atveju, jei kam nors perveri širdį. 

Negalima neapkęsti vien tik dėl to, kad pagarsėtum 

tąja savo neapykanta. Būtinas pagardas — vyras ar moteris, 

žodžiu, koks nors žmogus, numatytas sunaikinti. 

Sią paslaugą pagyvinti žaidimą, pasiūlyti jam tikslą, 

aistra uždegti neapykantą, nukreipiant ją į tam tikrą 

objektą, pradžiuginti medžiotoją gyvo grobio reginiu, 

įkvėpti pasaloje tykojančiam šauliui viltį netrukus iš- 

"•• 1 Paviršutiniško žinojimo (lot.).

vysti, kaip gurgėdamas liesis šiltas, garuojantis kraujas, 

sukelti šypsulį paukščių gaudytojo veide, žiūrint į patiklų 

varnėną, kuriam be reikalo duoti sparnai, būti, pačiai to 

nežinant, žvėrimi, kažkieno nužiūrėtu nužudyti,— šią puikią 

ir sykiu baisią paslaugą Džoziana visai nesąmoningai 

suteikė Barkilfedrui. 

Mintis — tai kulka. Nuo pat pirmosios dienos Barkilfedras 

pasirinko Džoziana taikiniu savo juodiems sumanymams, 

knibždėjusiems jo galvoje. Tarp sumanymo ir 

šautuvo yra kažkas panašaus. Barkilfedras buvo parengtinėje 

padėtyje, nukreipdamas prieš kunigaikštienę visą 

savo slaptą pyktį. Jūs tuo stebitės? Kam jūs šaunate 

paukštį, kuris nieko bloga jums nepadarė? Kad suvalgytumėt,— 

atsakysite. Taip būtų atsakęs ir Barkilfedras. 

Nebuvo įmanoma pataikyti Džozianai į širdį, nes vieta, 

kur tūno mįslė, sunkiai sužeidžiama, bet jai galima buvo 

smogti į galvą, kitaip sakant, į jos išdidumą. 

Kaip tik išdidumą ji laikė savo jėga, nors iš tikrųjų tai 

buvo jos silpnoji vieta. 

Barkilfedras tai suvokė. 

Jei Džoziana būtų galėjusi įžiūrėti, kas dedasi tamsioje 

Barkilfedro sieloje, jeigu ji būtų galėjusi sužinoti, kas 

slepiasi po jo šypsena, ši išdidi moteris, užimanti tokią 

aukštą padėtį, tikriausiai būtų sudrebėjusi. Laimė, ji visiš 

kai nežinojo, kas slypi tame žmoguje, ir jos sapnai buvo 

ramūs. ' 

Netikėtumai užgriūva nežinia iš kur. Gyvenimo gelmės 

baisios. Mažos neapykantos nesti. Neapykanta visada 

didžiulė. Ji išsaugoja savo dydį net ir mažiausiame 

padare ir išlieka siaubinga. Neapykanta stipri vien tuo, 

kad ji — neapykanta. Drambliui, kurio neapkenčia skruzdėlė, 

gresia pavojus. 

Dar prieš smogdamas, Barkilfedras gardžiavosi blogiu, 

kurį ketino įvykdyti. Jis pats dar nežinojo, ką padarys 

Džozianai. Bet buvo tvirtai tam pasiryžęs. Ir jau vien tas 

nusistatymas daug reiškia. 

255

Sunaikinti Džoziana — tai būtų per didelis pasiseki* 

mas. Jis to nė nesitikėjo. Bet suniekinti ją, pažeminti, 

įskaudinti, pamatyti nuo įnirčio ašarų paraudusias tas 

puikiąsias jos akis — štai čia būtų sėkmė. Ir jis tikėjosi 

to pasieksiąs. Ne veltui gamta jį sukūrė tokį: kietą, atkaklų, 

trokštantį artimo kančių. Jis buvo įsitikinęs, kad 

ras kokią nors spragelę auksiniuose Džozianos šarvuose 

ir pralies šios olimpietės kraują. Dar kartą klausiame: 

koks gi jo laukė už tai atpildas? Didžiulis atpildas. 

Džiaugsmas už gera atsimokėti blogu. 

Kas tai yra pavyduolis? Nedėkingas žmogus. Jis nemėgsta 

šviesos, kuri jam šviečia ir jį šildo. Zoilas nekenčia 

Homero. 

Pritaikyti Džozianai tat, ką šiandien pavadintumėm 

vivisekcija, turėti ją, konvulsijų tąsomą, ant savo anatominio 

stalo, neskubant skrosti gyvą, mėgėjiškai draskyti 

jos kūną gabalais, girdėti jos staugimą,— štai ši svajonė 

žavėjo Barkilfedrą. 

Jis mielai sutiktų ir pats kiek pakentėti, kad tik pasiektų 

šį tikslą. Galima įsižnybti replėmis. Užlenkdami 

peilį, kartais įsipiaunate pirštus. Didelio čia daikto! Jeigu, 

bekankinant Džoziana, jam pačiam truputį ir kliūtų, nesvarbu. 

Budelis, darbuodamasis įkaitinta geležimi, irgi 

apsidegina, bet nekreipia į tai dėmesio. Kadangi kitas labiau 

kenčia, jūs nieko nejaučiate. Kada matote besiraitantį 

iš skausmo kankinamąjį, jūsų paties skausmą kaip ranka 

atima. 

Kenk, kaip beįmanydamas, o ten kas bus — tebūnie. 

Kenkimas artimui susijęs su nesąmoningai prisiimtu 

atsakomybės jausmu. Rizikuoji pats įkristi į duobę, kurią 

kasi kitam, nes įvykių grandinė gali nelauktai suardyti 

visus planus. Bet ir tat nesulaiko tikrai pikto žmogaus. 

Jį džiugina tai, kas baugina kenčiantįjį. Jį maloniai kutena 

tas veriantis klyksmas; piktadario ir džiaugsmas klaikus. 

Jis puikiai jaučiasi, matydamas kankinant. Kunigaikštis 

Alba šildydavosi rankas prie laužų, ant kurių 

256

degdavo žmonės. Ugnis — skausmas; jos atšvaitai — malonumas. 

Sudrebi, pagalvojęs, kad tokie prieštaravimai 

yra galimi. Neišmatuojama tamsioji žmogaus sielos pusė. 

Bodeno posakis „rafinuotas kankinimas" tikriausiai turi 

šią baisią trejopą prasmę: įmantriausi kankinimo būdai, 

kankinamojo kančios ir kankintojo mėgavimasis. 

„Godumas", „garbės troškimas" — visi tie žodžiai reiškia, 

jog kažkas paaukojamas kito pasitenkinimui. Liūdna, 

kad net sąvoka „viltis" gali būti iškraipyta! Slėpti pyktį 

prieš ką nors, vadinasi, geisti jam bloga. O kodėl ne gera? 

Ar dėl to, kad mūsų valia linkusi vien į blogį? Sunkiausias 

darbas teisingam žmogui — tai nuolat rauti iš savo sielos 

piktus norus, su kuriais taip sunku kovoti. Beveik visuose 

mūsų geismuose, gerai juos išnagrinėjus, yra kažkas 

tokio, ką nemalonu prisipažinti. Bet tobulas piktadarys, 

o šitokių šlykščių tobulybių esama, galvoja taip: 

„Juo blogiau kitiems, juo geriau man." Tokio žmogaus 

sąžinė -— juoda gelmė. 

Džoziana supo toji visiška, užtikrinta ramuma, kurią 

teikia beatodairiškas išdidumas ir panieka visam kam. 

Moters sugebėjimas niekinti yra nepaprastas. Nesąmoningas, 

nevalingas, savim pasitikintis niekinimas — štai 

kas sudarė Džozianos esmę. Barkilfedras jai buvo beveik 

daiktas. Ji būtų gerokai nustebusi, jeigu kas jai būtų pasakęs, 

jog Barkilfedras taip pat žmogus su kūnu ir siela. 

Džoziana vaikščiodavo ten ir atgal po kambarį, juokdavosi 

priešais šį žmogų, kuris iš padilbų ją stebėjo. 

Paskendęs savo mintyse, jis tykojo progos. 

Belūkuriuojant jo pasiryžimas užtemdyti kuo nors 

šios moters gyvenimą vis tvirtėjo. 

Negailestinga pasala. 

Beje, savo elgesiui paremti jis pats susirasdavo svarių 

priežasčių. Nereikia manyti, kad nenaudėliai savęs 

negerbia. Jie pateisina savo veiksmus išdidžiais monologais, 

sakomais labai iš aukšto. Kaip! Šitoji Džoziana 

kyštelėjo jam išmaldą! Ji numetė jam, lyg kokiam elge- 


tai, keletą liardų iš savo begalinių lobių! Ji pajungė jį ir 

prikaustė prie šitų kvailų pareigų! Kad jis, Barkilfedras, 

beveik dvasiškis, tokių įvairių ir didelių gabumų žmogus, 

mokslo vyras, turįs visus duomenis tapti dvasiškiu, gavo 

registruoti šukes, tinkamas nebent Jobui votims gremžti, 

kad jis visą gyvenimą privalės trūnyti skurdžioje raštinėje 

ir oriai atkimšinėti kvailus butelius, aplipusius dumblu 

ir jūros kiaukutais, ir skaitinėti supelėjusius pergamentus, 

sudūlėjusias, purvinas testamentų skiautes, kažkokias neįskaitomas 

nesąmones— dėl viso to kalta Džoziana! 

Ir šis padaras dar drįsta jam sakyti ,,tu"! 

Nejaugi jis neatkeršys jai? 

Nejaugi nepamokys šitos menkystos? 

O ne! Yra dar teisingumas šioje žemėje! 

X 

LIEPSNA, KURIĄ MATYTUME M, JEIGU 

ŽMOGUS BŪTŲ PERREGIMAS 

Kaip! Si moteris, ši pakvaišusi keistuolė, ši gašli svajotoja, 

ši nekalta mergelė, ligi laiko šis dar niekam neatsidavęs 

mėsos gabalas, ši įžūlybė su kunigaikštiška karūna, 

ši Diana, dar nepakliuvusi į glėbį pirmam sutiktajam tik 

todėl, kad ji išdidi, arba, gal būt, todėl — ir aš su tuo sutinku,— 

kad nepasitaikė proga, ši pavainikė, kurios tėvui, 

tam šunsnukiui karaliui, neužteko proto išsilaikyti soste, 

ši netikėtai išdygusi kunigaikštienė, dėl savo aukštos kilmės 

galinti vaidinti dievaitę, kai tuo tarpu, gyvendama 

skurde, ji būtų gatvės mergšė, ši iš tiesų šiaudinė ledi, ši 

vagilė, pasiglemžusi tremtinio turtus, ši pasipūtėlė šliundra, 

vieną dieną, kai jis, Barkilfedras, liko be duonos kąsnio ir 

pastogės, turėjo įžūlumo pasodinti jį prie kampo stalo ir 

įgrūsti į kažkokią skylę savo nepakenčiamuose rūmuo- 

258

se — ne vis tiek palėpėje ar rūsyje?-—kur jam buvo 

truputį geriau negu tarnams ir truputį blogiau negu arkliams! 

Pasinaudojusi jo, Barkilfedro, beviltiška padėtimi, 

ji pasiskubino suteikti jam išdavikišką paslaugą, kaip paprastai 

daro turtuoliai, norėdami pažeminti vargšus ir pririšti 

juos prie savęs, kaip savo taksius, kuriuos jie vedžiojasi 

už pavadžio! Beje, argi jai kiek nors kainavo toji 

paslauga? Paslauga vertinama pagal jos kainą. Jos rūmuose 

kambarių per akis. Irgi, mat, padėjo Barkilfedrui! 

Kiek tai pareikalavo iš jos pastangų! Ar ji dėl to suvalgė 

bent vienu šaukštu mažiau vėžlių sriubos? Ar bent ko 

atsisakė, gyvendama visko pertekusi, tokioje kokčioje 

ištaigoje? Ne. Prie šio savo pertekliaus ji dar pridėjo 

tuštybę, dar vieną prabangos dalyką, gerą darbą, lyg žiedą 

ant piršto užsimovė, pagelbėjo protingam žmogui, ėmėsi 

globoti dvasiškį! Dabar ji gali pūstis, sakyti: „Aš geradarė, 

aš maitinu rašytojus", gali dėtis jo globėja. „Pasisekė, 

vargšeliui, kad pas mane pakliuvo! Aš tokia meno gerbėja!" 

Ir tai tik dėl to, kad liepė jam pastatyti sudedamą 

lovą šlykščioje pastogės kamarėlėje! Ir vietą admiralitete 

Barkilfedras taip pat gavo Džozianos dėka! Kad ją kur 

griausmas, puikios pareigos! Džoziana padarė Barkilfedrą 

tuo, kuo jis buvo. Sakykim, ji sutvėrė Barkilfedrą. Taip, 

sutvėrė menkystą. Mažiau negu menkystą. Nes, gavęs šią 

juokingą vietą, jis jautėsi palaužtas, supančiotas, netekęs 

savo veido. Kuo jis turi atsilyginti Džozianai? Dėkingumu, 

kurį kuprius jaučia savo motinai, pagimdžiusiai jį 

luošiu. Stai jie, šitie privilegijuotieji, šitie visko pertekę 

žmonės, šitie išsišokėliai, šitie biaurybės pamotės fortūnos 

numylėtiniai! O talentingas žmogus, o Barkilfedras priverstas 

išsitempti prieš juos ant laiptų, lankstytis liokajams, 

keberiotis vakarais į kažkelintą aukštą, būti mandagus, 

paslaugus, lipšnus, pagarbus, mielas, ir visą laiką 

jo snukis turi rodyti dėkingumo grimasą! Na kaipgi, sa^ 

kykite, negriežti jam dantimis iš įtūžimo? O ji, nenaudė- 

i 

25-9

lė, tuo melu dedasi ant kaklo perlų karolius ir meiliai 

glamonėjasi su tuo savo kvailiu Deividu Deri-Moiru! 

Niekad nepriimkite jokių paslaugų. Jūs pakliūsit į 

spąstus. Nesiduokite geradariams į rankas, kai alpsite iš 

nusilpimo. Jums padės. Jis, Barkilfedras, neturėjo kąsnio 

duonos; ši moteris davė jam valgyti! Ir štai dabar jis tapo 

jos tarnu! Laikinas silpnumas viduriuose — ir jau pririštas 

visam gyvenimui! Būti kam nors dėkingam, vadinasi, 

būti priklausomam. Laimingieji, galingieji pasinaudoja 

momentu, kai jūs ištiesiate ranką, kyštelia jums sū, ir 

viena silpnumo valandėlė padaro jus vergu, ir dar pačiu 

žemiausiu vergu, pasigailėtu, išmaldą gavusiu vergu, privalančiu 

mylėti! Koks begėdiškumas! Koks surembėjimas! 

Kokia staigmena mūsų išdidumui! Ir tada viskas baigta: 

jūs pasmerktas amžinai laikyti šį žmogų geru, laikyti šią 

moterį gražia, pasmerktas amžinai pasilikti antrame plane 

kaip pavaldinys, pritarti, ploti, gėrėtis, smilkyti smilkalus, 

vergiškai pataikauti, iki nuospaudų nutrinti kelius 

beklupinėjant, saldinti žodžius, kai visas degi pykčiu, kai 

stengiesi nuryti įtūžimo šūksnius, kai krūtinė įnirtingai 

kilnojasi ir kartėlis joje putoja smarkiau, negu vandenynas. 

Šit kaip turtuoliai paverčia vargšą savo kaliniu. 

Jūs įklimpsite ir visam laikui nugrimsite į šią jums padarytos 

geradarystės lipnią smalą. 

Išmalda — neatitaisomas dalykas. Dėkingumas — tai 

paralyžius. Geradarystė nemaloniai prilimpa ir neleidžia 

laisvai judėti. Tą gerai žino nepakenčiami, visko 

pertekę ir persisotinę turčiai, kurie užgriuvo jus su savo 

gailestingumu. Nieko nebepadarysi. Jūs esate jų daiktu. 

Jie jus nupirko. Kuo? Kaulu, kurį atėmė iš savo šuns ir 

pasiūlė jums. Jie sviedė šį kaulą jums tiesiai į galvą. Greičiau 

juo užgavo, negu padėjo. Nesvarbu, ar jūs apgraužėte 

šį kaulą, ar ne. Jums taip pat paskyrė vietą būdoje. 

Taigi dėkokite. Būkite dėkingas iki karsto lentos. Garbinkite 

savo ponus. Nuolatos lankstykitės prieš juos. Gera* 

200

darystė jus verčia laisvanoriškai pasiduoti savo geradariui. 

Sis reikalauja, kad jūs save laikytumėt menku padaru, 

o jį — dievu. Jūsų nusižeminimas jį išaukština. Jums 

susilenkus, jis išsitiesia visu ūgiu. Jo balse girdėti tyli 

įžūlumo gaida. Jo šeimos įvykiai, vestuvės, krikštynos, 

pastojusi patelė, atsiradęs prieauglis — visa tai liečia jus. 

Jam gimsta vilkiukas — puiku, rašykite ta proga sonetą. 

Tam jūs ir poetas, kad kurtumėt visokias banalybes! Na 

kaipgi dėl to neįsiusti! Nedaug betrūksta, kad jis palieptų 

jums avėti jo senus batus! 

„Ką tokį jūs čia pas save laikote, brangioji? O tai 

šlykštynė! Iš kur jis atsirado?" —„Pati nežinau, kažkoks 

plunksnagraužys, kurį maitinu",— taip šnekučiuoja tarpusavy 

tos kalakutės. Net balso nenuleisdamos. Jūs girdite 

ir iš įpratimo liekate toks pat lipšnus. Beje, jeigu jūs 

susergate, jūsų ponai atsiunčia gydytoją. Žinoma, ne savo. 

Kita proga pasiteirauja apie jus. Kadangi jūs jiems nelygus 

ir jie stovi jums nepasiekiamame aukštyje, jie yra 

malonūs. Jų aukšta padėtis daro juos prieinamus. Jie 

žino, kad jūs negalite su jais susilyginti. Niekindami jus, 

jie yra mandagūs. Už stalo jie jums linktelia galvą. Kartais 

jie žino, kaip rašoma jūsų pavardė. Jeigu jie ir duoda 

pajusti, kad jus globoja, tai ne kitaip kaip naiviai trempdami 

viską, kas jumyse sužeidžiama ir jautru! Jie jums 

tokie geručiai! 

Argi tai ne niekšiška? 

Iš tiesų būtina nubausti Džoziana. Reikia jai duoti suprasti, 

su kuo ji turi reikalą! Aha, ponai turtuoliai, tik 

dėl to, kad jūs neįstengiate visko suryti, kad, per nevalią 

kemšant, gali sutrikti virškinimas — jūsų pilvai ne didesni 

už mūsų"—pagaliau dėl to, kad išėdas geriau atiduoti, 

negu išmesti, jūs paverčiate šias numestas vargšams 

liekanas dosnumu! A, jūs duodate mums duonos kąsnį, 

pastogę, drabužį, tarnybą, ir jūsų įžūlumas, beprotybė, 

žiaurumas, begėdiškumas ir bukumas nueina iki tiek, kad 

Jos įtikite, jog mes jūsų skolininkai! Toji duona — tai 

261

vergijos duona, pastoge — liokajaus kambarys, drabužis 

— livrėja, tarnyba — pasityčiojimas, tiesa, ji apmokama, 

bet bukinanti protą. A, jūs manote turį teisę plėšti 

mūsų šlovę, davę drabužį ir pragyvenimą, įsivaizduojate, 

kad esame jums skolingi ir tikitės mūsų dėkingumo! Puiku! 

Mes suėsime jūsų žarnas! Puiku! Mes jus išdarinėsime, 

gražioji ponia, gyvą jus prarysim, dantimis perkasime 

jūsų širdies sausgysles! 

Ak, toji Džoziana! Argi ne baidyklė? Kuo ji taip nusipelnė? 

Irgi, mat, padarė nepaprastą dalyką: atėjo į pasaulį, 

tuo paliudydama savo tėvo kvailumą ir savo motinos begėdiškumą; 

padarė malonę, teikusis gyventi, ir už tai, kad 

ji paslaugiai sutiko būti viešu skandalu, jai sumokėjo milijonus, 

ji turi žemes, pilis, draustines medžioklės girias, 

ežerus, miškus — visko nesuminėsi! Ir, be to, ji kvaila! 

Jai rašomi eilėraščiai! O jis, Barkilfedras, tiek mokęsis 

ir dirbęs, tiek vargęs, tiek perskaitęs ir sugrūdęs į savo 

galvą storų knygų, supelėjęs tarp pergamentų ir mokslo 

veikalų, žmogus didelio proto, puikiausiai galėjęs vadovauti 

armijoms ir rašyti tragedijas kaip Otvėjus ir Draidenas, 

jeigu tik būtų panorėjęs, jis, gimęs būti imperatorium, 

turėjo sutikti, kad toji visiška menkysta neleistų 

jam pastipti badu! Ar begali toliau siekti šitų turtuolių, 

šitų nepakenčiamų aklo atsitiktinumo išrinktųjų uzurpatoriškos 

užmačios! Dėtis kilniaširdiškais globėjais ir 

šypsotis mums, kurie mielai atsigertumėm jų kraujo ir 

apsilaižytumėm! Kokia baisi nelygybė, kada prasta dvariškė 

turi šlykščią galią būti jūsų globėja, o visais atžvilgiais 

už ją pranašesnis žmogus pasmerktas rinkti trupinius, 

mėtomus tokios rankos? Ir kas tai per visuomenė 

"pagrįsta šitokia nelygybe ir neteisybe? Argi nevertėtų 

griebti už keturių kampų ir sviesti į lubas staltiesę su visa 

ta puota, orgija, svaiguliu, girtumu, su svečiais, ir tais, 

kur alkūnėmis užsikvempę ant stalo, ir tais, kur šliaužioja 

keturiomis po stalu,— su įžūlėliais, kurie duoda išmaldą, 

ir idiotais, kurie ją priima, ir atsikrenkštus išspiauti visa 

262

tai dievui tiesiai į veidą ir nublokšti dangun visą žemę! 

Na, o kol kas suleiskim nagus į Džoziana. 

Taip samprotaudavo Barkilfedras. Jo siela staugte, 

staugdavo. Toks jau įprotis pavyduolio, kad jis, save 

teisindamas, suplaka išvien asmeninę nuoskaudą su visuomeniniu 

blogiu. Neapykantos aistra šiame žiauriame 

žmoguje virė, kunkuliavo su nežabota jėga. Senuose 

penkioliktojo amžiaus žemėlapiuose, kampe, dideliame 

bevardžiame, neištirtame žemės plote būdavo parašyti 

trys žodžiai: Hic sunl leones. Toks neištirtas kampas yra 

ir žmoguje. Kažkur mumyse daužosi ir šėlsta aistros, ir 

apie tamsiąją mūsų sielos pusę taip pat būtų galima pasakyti: 

„Čia gyvena liūtai." 

Ar šis laukinių minčių rezginys buvo toks jau visai 

absurdiškas? Ar jam stigo bet kokios logikos? Reikia pasakyti, 

ne. 

Baisu pagalvoti, kad šis daiktas, kurį turime savyje, 

mūsų sveikas protas — tai dar ne teisingumas. Protas yra 

kažkas reliatyvu. Teisingumas — absoliutas. Gerai pamąstykite, 

koks skirtumas tarp teisėjo ir teisiojo. 

Nevidonai sauvališkai elgiasi su sąžine. Yra savotiškos 

melo pratybos. Sofistas — falsifikatorius, ir prireikus 

šis falsifikatorius išniekina sveiką protą. Tam tikra labai 

lanksti, labai negailestinga ir labai apsukri logika tarnauja 

blogiui ir puikiausiai sumuša patamsyje pasislėpusią 

teisybę. Šėtonas baisiais kumščio smūgiais apkulia dievą. 

Sofistas, kuriuo žavisi kvailiai, tuo ir garsus, kad mėlynėmis 

nusėja žmonijos sąžinę. 

Labiausiai Barkilfedrą slėgė nujautimas, kad reikalas 

neišdegs. Jis užmanė didžiulį darbą ir būkštavo, kad galų 

gale žalos bus nedaug tepadaryta. Nešioti savo širdyje 

visa naikinantį pyktį ir kietą kaip deimantas neapykantą, 

turėti plieninę valią, karštai trokšti kam nors pražūties •— 

ir nieko nesudeginti, niekam nenukirsti galvos, nieko nesunaikinti! 

Būti tuo, kuo jis buvo, griaunamąja jėga, besočiu 

priešu, artimo laimės budeliu, būti sutvertam (nes 

263

sutvėrėjas yra — velnias ar dievas, nesvarbu!) —būti sutvertam 

tokiu, kaip Barkilfedras, ir visą savo energiją išlieti 

tik menkučiu sprigtu — argi tai galimas daiktas! Prašauti 

pro šalį! Būti spyruokliniu užtaisu, galinčiu svaidyti 

į orą uolų luitus ir tik įsodinti pamaivai guzą kakton! 

Būti katapulta ir padaryti žalos tiek, kiek pirštu įspriegi! 

Atlikti Sizifo darbą dėl skruzdėlei įveikiamo rezultato? 

Išgiežti visą savo neapykantą beveik be pasekmių? Kaip 

nesijausti pažemintam, kada laikai save priešiškumo mechanizmu, 

galinčiu sutrinti visą pasaulį! Užvesti sudėtingą 

dantračių sistemą, dundėti tamsoje kaip Marli mašina, kad 

privertum galiuką rausvo mažojo pirštelio! Imsi vartyti, 

kilnoti uolas, kad suvirpintum dvaro balos paviršių! Tik 

dievas turi maniją veltui eikvoti jėgas: išjudina kalną, 

kad kurmis kitur susiieškotų sau urvą. 

Be to, dvare, tame savotiškame kovos lauke, nieko nėra 

pavojingiau, kaip nusitaikyti į savo priešininką ir prašauti 

pro šalį. Visų pirma jūs parodote priešui savo tikrąjį 

veidą ir jį suerzinate; paskui, o tai svarbiausia, šitokie 

dalykai nepatinka valdovui. Karaliai nelabai mėgsta kreivarankius. 

Jokių sumušimų, jokių šlykščių mėlynių. Išplaukite 

visą pasaulį, bet niekam nesukruvinkite nosies. 

Kas užmuša — šaunuolis, kas sužeidžia — žioplys. Karaliams 

nepatinka, kada luošinami jų tarnai. Jie pyksta, 

kad daužote porcelianą pas juos ant židinio ar sužeidžiate 

kokį dvariškį iš palydos. Dvaras turi būti švarus. Daužykite, 

bet vietoj sudaužtojo pastatykite naują, ir viskas 

bus tvarkoje. 

Be to, tai puikiai derinasi su didikų pažiūra į apkalbas. 

Apkalbinėkite, bet nieko blogo nedarykite. O jeigu 

darote, tai jau iš peties. 

Perverkit durklu, bet neįdrėkskite. Nebent užnuodytu 

smeigtuku. Tai kaltę švelninančioji aplinkybė. Prisiminkim, 

kad toks kaip tik ir buvo Barkilfedro ginklas. 

Kiekvienas širstantis pigmėjas — tai indas, kuriame 

įgrūstas tūno Saliamono slibinas. Indas visai mažytis, sli-

iuas milžiniškas. Baisiai sūdrus krešulys, laukiąs valandos, 

kada galės išsiplėsti neaprėpiamai. Grieždamas apmaudą, 

jis guodžiasi būsimuoju sprogimu. Turinys didesnis 

už jį talpinantį indą. Tykąs milžinas —- keista, tiesa? 

Kirminas, kuriame pasislėpusi hidra! Būti šia baisia skrynele 

su netikėtai atšokančiu dangteliu, turėti savyje Leviataną, 

nykštukui tai kančia ir smagus pasitenkinimas. 

Todėl niekas nebūtų galėjęs suardyti Barkilfedro planų. 

Jis laukė savo valando.'. Ar ji kada nors ateis? Nesvarbu. 

Jis jos laukė. Nepataikomai blogi žmonės viską perpina 

savo ambicija. Kasti duobę ir raustis po kokiu dvariškiu, 

iškilusiu aukščiau už mus, mėginti susprogdinti jo 

karjerą, rizikuojant savo galva, nors ir labai giliai būtum 

pasislėpęs po žemėmis, pakartojame, įdomus dalykas. 

Toks lošimas įaistrina. Pagauna žmogų kaip epinės poemos 

rašymas. Būti visai mažyčiam ir pulti kažką nepaprastai 

didelį — juk tai šaunus žygdarbis! Malonu būti 

blusa liūto gauruose. 

Išdidusis žvėris jaučia įkandimą ir nukreipia savo 

baisų įniršį prieš atomą. Susitikimas su tigru jam nebūtų 

toks apmaudus. Ir štai pasikeičia vaidmenys. Pažemintas 

liūtas jaučia savo kūne vabzdžio gylį, o blusa turi teisę 

pasakyti: „Manyje teka liūto kraujas." 

Tačiau Barkilfedro išdidumas tuo tenkinosi tik pusiau. 

Menka paguoda. Silpnas suraminimas. Erzinti malonu, 

bet kur kas geriau kankinti. Barkilfedrą graužė 

įkyri mintis: jis bijojo, kad gali tik lengvai nudrėksti 

Džozianai viršutinį odos sluoksnį. Ko kito galėjo tikėtis 

jis, toks menkas, palyginus su tokia spinduliuojančia moterim? 

Menku įbrėžimu nepasitenkins tas, kuris norėtų 

matyti gyvą, krauju srūvantį, nudirtą kūną, norėtų girdėti, 

taip staugia nuoga moteris, net be tų marškinių, kurie vadinasi 

oda! Kaip pikta prisipažinti bejėgiu, turint tokį 

troškimą! Deja, pasauly nieko nėra tobulo. 

Iš esmės jis susitaikė su likimu. Blogiausiu atveju 

?l?5

jis svajojo įgyvendinti bent pusę savo svajonių. Iškrėsti 

piktą išdaigą — irgi šioks toks tikslas. 

Žmogus, keršijąs už geradarystę — neeilinis žmogus. 

Barkilfedras kaip tik buvo toks milžinas. Paprastai nedėkingumas 

pasireiškia užmiršimu; šis blogio išrinktasis 

jį pareiškė įniršiu. Nedėkingo žmogaus širdyje — vieni 

pelenai. Ko buvo pilna Barkilfedro širdis? Žioruojančių 

žarijų. Pyktis, rūstybė, apmaudas, pagieža čia tyliai pūtė 

tą liepsną, kuri turėjo sudeginti Džoziana. Dar niekad 

vyras nejautė tokios niekuo nepagrįstos neapykantos moteriai! 

Koks siaubas! Džoziana buvo jo nemiga, jo rūpestis, 

jo ilgesys, jo šėlas. 

Gal jisai buvo truputį ją įsimylėjęs. 

XI 

BARKILFEDRAS PASALOJE 

Surasti jautriausią Džozianos vietą ir smogti — toks 

buvo dėl anksčiau mūsų išdėstytų priežasčių nepalaužiamas 

Barkilfedro troškimas. 

Norėti — maža, reikia galėti. 

Už kurio galo griebtis? 

Čia ir yra visas klausimas. 

Smulkūs chuliganai rūpestingai sustato numatytos 

įvykdyti šunybės scenarijų. Jie nesijaučia sugebėsią nustverti 

pirmą pasitaikiusią galimybę, geruoju ar jėga ją 

užvaldyti ir pajungti savo tikslams. Tuo paaiškinamos 

jų išankstinės kombinacijos, kurias prityrę piktadariai 

niekina. Prityrę piktadariai pasikliauja a priori savo piktadaryste; 

jie tik apsiginkluoja visokiausiais ginklais, laiko 

juos dėl visa ko paruoštus ir, kaip Barkilfedras, tiesiog 

laukia palankaus momento. Jie žino, kad iš anksto paruoštas 

planas gali neįtilpti į būsimo įvykio rėmus. Tokiu 

266

atveju nesi padėties viešpats ir negali elgtis taip, kaip nori. 

Su ateitimi derybos iš anksto nevedamos. Rytdiena mums 

nepavaldi. Atsitiktinumui būdingas tam tikras nedrausmingumas. 

Todėl piktadariai tyko progos ir, sučiupę ką, tučtuojau, 

be jokių įžangų, paliepia dirbti išvien su jais. 

Nei plano, nei brėžinio, nei maketo, žodžiu, jokio gatavo 

bato, kuris galėtų pasirodyti netinkamas nelauktam 

atvejui. Jie stačia galva neria į juodą bedugnę. Nieko 

nedelsiant ir greitai pasinaudoti bet kokiu įvykiu — tikro 

piktadario menas, sukčių paverčiąs demonu. Prievartauti 

iikimą — genijaus požymis. 

Tikras piktadarys sviedžia į tave, kaip iš mėtyklės, 

pirmu pasitaikiusiu akmeniu. 

Įgudę piktadariai pasikliauja netikėtumu, šiuo kvailu 

tiekos nusikaltimų bendrininku. 

Pastverti progą, užšokti jai ant sprando — štai vienintelis 

šios rūšies talentų „poezijos menas". 

O prieš tai būtina išsiaiškinti, su kuo turi reikalą. Ištirti 

dirvą. 

Barkilfedrui tąja dirva buvo karalienė Ona. 

Barkilfedras artinosi prie karalienės. 

Ir prisigretino taip arti, jog kartais jam rodydavosi, 

kad jis girdi jos didenybės mintis. 

Kartais jis, kaip asmuo, laikomas nieku, dalyvaudavo 

abiejų seserų pokalbiuose. Jam būdavo nedraudžiama 

įterpti savo dvylekį. Jis tuo naudodavosi sau pačiam pažeminti. 

Tai pats geriausias būdas įsigyti pasitikėjimą. 

Vieną dieną Hempton-korte, sode, stovėdamas užpakaly 

kunigaikštienės, kuri buvo už karalienės, jis išgirdo, 

kaip Ona tęsiamu balsu pagal to meto madą ištarė 

sentenciją: 

— Laimingi galvijai — jiems negresia pavojus atsidurti 

pragare. 

— Nes jie jau ten yra,— atsakė Džoziana. 

267

Šis atsakymas, staigiai pakeitęs filosofiją religija, nepatiko 

karalienei. Net jeigu jis būtų giliaprasmis, vis tiek 

Ona būtų pasijutusi užgauta. 

— Brangioji,— tarė ji Džozianai,— mudvi kalbame 

apie pragarą kaip dvi kvailės. Paklauskime geriau Barkilfedrą, 

kas yra pragaras. Jis išmano tuos dalykus. 

— Kaip šėtonas? — paklausė Džoziana. 

— Kaip galvijas,— atsakė Barkilfedras. 

Ir nusilenkė. 

— Ponia,— tarė karalienė Džozianai,— jis protingesnis 

už mudvi. 

Tokiam žmogui, kaip Barkilfedras, prisiartinti prie karalienės 

— tai laikyti ją savo rankose. Jis galėjo pasakyti: 

„Ji mano žinioje." Dabar reikėjo surasti būdą, kaip 

pasinaudoti ja savo tikslams. 

Barkilfedras įsitaisė dvare. Užimti padėtį •— kas begali 

būti puikiau. Joks šansas nebeištrūks iš jo rankų. Ne kartą 

jis priversdavo piktai nusišypsoti karalienę. Tai reiškė, 

kad jam leidžiama medžioti. 

Bet ar nebuvo dvare kokio medžioti užginto žvėries? 

Ar leidimas medžioti duoda teisę pašauti į sparną ar koją, 

sakysim, kad ir jo didenybės tikrąją seserį? 

Tai pirmas punktas, kurį reikia išsiaiškinti. Ar karalienė 

myli savo seserį? 

Vienas klaidingas žingsnis gali viską pražudyti. Barkilfedras 

ėmė stebėti. 

Prieš pradėdamas ėjimą, lošėjas žiūri į savo kortas. Kokius 

kozirius jis turi? Barkilfedras pirmiausia atkreipė dėmesį 

į abiejų moterų amžių: Džozianai — dvidešimt treji, 

Onai — keturiasdešimt vieneri. Puiku. Kortos neblogos. 

Momentas, kada moteris nustoja skaičiavusi pavasarius 

ir ima skaičiuoti žiemas, veikia ją erzinančiai. Joje 

sukyla slepiamas pyktis prieš laiką, kurio griaunamąją galią 

ji pajunta savyje. Jaunos, tik ką pražydusios gražuolės, 

skleidžiančios kitiems savo kvapsnius, jums tėra spygliai, 

ir visos šios rožės jus bado. Jums atrodo, kad tai 

•2(kS

jos atėmė iš jūsų gaivumą ir kad jūsų pačių grožis vysta 

todėl, kad jis pražysta kitose. 

Pasinaudoti šiuo slepiamu apmaudu, pagilinti raukšles 

keturiasdešimtmetės moters, karalienės, veide,— štai 

ką protas nurodė Barkilfedrui. 

Pavydas — puiki priemonė sukelti pavyduliavimą, jis 

iškelia jį aikštėn, kaip pelė kad išveja krokodilą. 

Pagrindinis Barkilfedro dėmesys buvo nukreiptas į 

Oną. 

Jis žiūrėjo į karalienę, kaip žiūrima į stovintį vandenį. 

Bala savotiškai perregima. Nešvariame vandenyje 

matyti ydos, drumstame — kvailybės. Ona buvo drumstas 

vanduo. 

Jos tingiose smegenyse judėjo jausmų gemalai ir minčių 

vikšrai. 

Beveik nieko aiškaus. Kažkas vos vos įžiūrima. Ir vis 

dėlto tai kažkas realu, nors ir beformiška. Karalienė turėjo 

šiokių tokių minčių. Karalienė šio to troško. Nustatyti 

tiksliai, ką ji mąsto ir ko trokšta — sunku. Vos pastebimus 

pasikeitimus, vykstančius stovinčiame vandenyje, nelengva 

tirti. 

Karalienė, šiaip neišsiduodanti, kartais leisdavo sau 

kvailus ir staigius išsišokimus, šitai ir reikėjo gaudyti. 

Reikėjo ją nutverti kaip tik tuo atveju. 

Ko geidė sielos gilumoje karalienė Ona kunigaikštienei 

Džozianai? Gero ar blogo? 

Problema. Tokią problemą iškėlė sau Barkilfedras. 

Ją išsprendus, būtų galima eiti toliau. 

Barkilfedrui pasitarnavo daugybė atsitiktinumų. O 

ypač nuolatinis budrumas. 

Iš vyro pusės Ona buvo tolima giminaitė naujajai 

Prūsijos karalienei, kurios vyras turėjo šimtą kamerherių; 

Ona buvo gavusi Prūsijos karalienės portretą, pieštą 

emalėje Tiurke de Majerno būdu. Prūsijos karalienė 

taip pat turėjo jaunesniąją, neteisėtai gimusią seserį, baronaitę 

Driką. 

289

Kartą Barkilfedro akivaizdoje Ona ėmė klausinėti Prūsijos 

ambasadorių apie šitą Driką. 

— Ji turtinga? 

— Labai turtinga,— atsakė ambasadorius. 

— Ji turi rūmus? 

—• Puikesnius už jos sesers karalienės. 

— Už ko ji išteka? 

— Už vieno aukšto didiko, grafo Gormo. 

— Ar jis gražus? 

•—• Žavus. 

— O ji jauna? 

— Visai jaunutė. 

— Ir tokia pat graži, kaip karalienė? 

Ambasadorius tyliai atsakė: 

—- Dar gražesnė. 

— Koks įžūlumas! — sumurmėjo Barkilfedras. 

Karalienė kurį laiką patylėjo, paskui šūktelėjo: 

— Ak, tie benkartai! 

Barkilfedras įsidėmėjo šią daugiskaitą. 

Kitą kartą, išeinant iš koplyčios, kur Barkilfedras 

stovėjo gana arti karalienės, užpakaly dviejų išmaldos 

dalytojų, lordas Deividas Deri-Moiras, skverbdamasis per 

karalienės freilinų eiles, padarė didelį įspūdį savo gražia 

išvaizda. Įkandin jo pasipylė moterų šūksniai: 

—- Kaip jis išsipuošęs! Koks jis galantiškas! Kokia di 

dingą jo išvaizda! Koks jis gražus! 

— Kaip tai nemalonu girdėti! —burbtelėjo karalienė. 

Barkilfedras išgirdo. 

Dabar jis žinojo, ką daryti. 

Galima kenkti kunigaikštienei, nebijant sukelti karalienės 

nepasitenkinimą. 

Pirmoji problema išspręsta. 

Beliko antroji. 

Kaip pakenkti kunigaikštienei? 

270

Kokių priemonių galėjo suteikti taip karštai trokštamam 

tikslui pasiekti menkos jo pareigos? 

Greičiausiai jokių! 

XII 

ŠKOTIJA, AIRIJA IR ANGLIJA 

Nurodykime vieną smulkmeną: Džoziana turėjo diską". 

Tai bus suprantama, jeigu prisiminsime, kad ji buvo 

karalienės sesuo, tiesa, pavainikė, bet šiaip ar taip karališko 

kraujo. 

„Turėti diską" — ką tai reiškia? 

Vikontas Sen-Džonas (vadinkite jį Bolingbroku), rašė 

Tomui Lenardui, Sasekso grafui: „Du dalykai daro 

žmogų didžiu. Anglijoje — tour, Prancūzijoje — pour." 

Pour Prancūzijoje reiškia štai ką: kai karalius keliaudavo, 

dvaro furjeris, vakare, sustojus nakvynės, paskirdavo 

patalpas karalių lydintiems asmenims. Kai kurie 

iš tų didikų turėdavo nepaprastą privilegiją: „Jie turi 

pour,— skaitome 1694 metų „Istorinio žurnalo" šeštame 

puslapyje, t. y. furjeris, kuris skirsto butus, prie jų 

pavardės parašo prielinksnį pour... pavyzdžiui: Pour M. 

prince de Soubise ! , o ati^mėdamas patalpą asmeniui, ne 

kunigaikščiui, nededa prielinksnio pour, o tiesiog rašo 

pavardę, pavyzdžiui: „Kunigaikštis de Zevras, kunigaikštis 

de Mazarinis" ir 1.1. Pour, užrašytas ant durų, nurodydavo, 

kad čia apsistojo kunigaikštis arba favoritas. Favoritas 

dar daugiau negu princas. Karalius suteikdavo 

pour kaip ordino juostelę arba perystę. 

1 „Ponui Subizo kunigaikščiui". (Mūsų kalboje šiuo atveju pranc. 

prielinksnio pour funkciją atlieka naudininko linksnis (Red. past.). 

271

Turėti diskų (tour) Anglijoje ne tokia jau nepaprasta 

garbė, bet nauda didesnė. Tai buvo tikro artimumo valdančiajam 

asmeniui ženklas. Tas, kas prigimta teise ar 

ypatinga malone gaudavo betarpiškai jo didenybės nurodymus, 

turėdavo savo miegamojo sienoje diską su pritaikytu 

prie jo skambučiu. Skambteldavo skambutis, diskas 

atsiverdavo, ir ant auksinės lėkštės arba aksominio pagalvėlio 

pasirodydavo karaliaus raštelis, paskui diskas vėl 

užsidarydavo. Tai būdavo intymu ir iškilminga. Paslaptingumas 

kasdieniniame gyvenime. Jokios kitos paskirties 

diskas neturėdavo. Skambutis pranešdavo apie karaliaus 

raštą. Jį atnešusio nematydavai. Beje, paprastai 

tai būdavo karalienės ar karaliaus pažas. Elžbietai valdant, 

„diską" turėjo Lesteris, o Jokūbui I valdant — 

Bekingemas. Džoziana jį gavo per karalienę Oną, nors ir 

nebuvo jos favoritė. Turįs diską tartum palaikydavo 

tiesioginį ryšį su asmeniniu dangaus paštu, ir dievas kartas 

nuo karto pasiųsdavo laišką per savo laiškanešį. Nieko 

taip nepavydėdavo, kaip šios išimties. Ši privilegija 

dar labiau sustiprindavo vergiškumą. Žmogus tapdavo 

kone liokajumi. Dvare kiekvienas paaukštinimas žemina. 

„Turėti diską" prancūziškai avoir le tour; ši angliško 

etiketo detalė tikriausiai bus kilusi iš kokio seno prancūziško 

papročio. 

Ledi Džoziana, mergelė perienė, kaip Elžbieta buvo 

mergelė karalienė, gyvendavo, žiūrint, koks metų laikas, 

čia mieste, čia kaime kone karališkai, turėjo netgi lyg ir 

kokį savo dvarą, kuriame lordas Deividas ir kiti buvo 

jos dvariškiais. Nors dar nevedę, tačiau lordas Deividas 

ir ledi Džoziana galėdavo, nesukeldami pašaipų, rodytis 

viešai drauge, ir jie mielai tą darydavo. Jiedu dažnai vykdavo 

į vaidinimus ir į rungtynes viena karieta ir sėdėdavo 

vienoje tribūnoje. Nors mintis apie vedybas, kurios jiems 

buvo leistos ir netgi privalomos, juos šiek tiek šaldė, bet, 

aplamai, jiems būdavo malonu susitikinėti. Sužieduotiniams 

leidžiamo intymumo riba greit peržengiama. Vis 

272

dėlto jiems buvo lengva to išvengti, nes per didelis laisvumas 

— blogo skonio požymis. 

Įdomiausios bokso rungtynės tais laikais vykdavo Lembeto 

parapijoje (nors oras ten ir nesveikas), kur Kenterberio 

arkivyskupas turėjo savo rūmus ir turtingą biblioteką, 

atidarytą tam tikromis valandomis padoriems 

žmonėms. Kartą, tai buvo žiemą, aptvertoje pievoje įvyko 

dviejų boksininkų susitikimas, dalyvaujant Džozianai, 

kurią ten atvežė lordas Deividas. Ji paklausė: „Ar moterys 

ten įleidžiamos?" į tai Deividas atsakė: Sunt faemlnae 

magnates. Laisvai išvertus, tai reikštų: „Tik ne miestietės", 

pažodžiui—„Yra aukštuomenės damos". Kunigaikštienė 

visur įleidžiama. Todėl ledi Džoziana pamatė bokso 

rungtynes. 

Ledi Džoziana turėjo padaryti tik vieną nuolaidą — 

persirengti vyriškai, kas tada buvo labai priimta. Moterys 

kitaip ir nekeliaudavo. Iš šešių asmenų, važiavusių Vindzoro 

diližansu, retai kada nebūdavo viena—dvi vyriškai 

persirengusios moterys. Tatai rodė, kad jos priklauso 

bajorijai. 

Lordas Deividas, atlydėjęs moterį, pats negalėjo dalyvauti 

mače ir buvo paprastu žiūrovu. 

Ledi Džoziana išdavė savo aukštą padėtį tik tuo, kad 

žiūrėjo pro lornetą: bajoriškas poelgis. 

„Kilnusis" susitikimas vyko pirmininkaujant lordui 

Džermenui, proseneliui ar tolimam dėdei to lordo Džermeno, 

kuris aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje buvo 

pulkininku, pabėgo iš mūšio lauko, paskui tapo karo 

ministru ir išsigelbėjo nuo priešininko kulkų, kad taptų 

Šeridano sarkazmų auka, o tai baisiau už bet kokią kartečę. 

Daugelis džentelmenų ėjo lažybų: Haris Belju iš 

Karletono, pretendavęs į nykstančią Bela-Akvos perystę, 

su Henriu, lordu Haidu, parlamento nariu nuo Danhivido 

miestelio, kuris dar vadinamas Launčestonu; gerbiamas 

Peregrinas Bertis, parlamento narys nuo Truro miestelio, 

su seru Tomu Kolepeperiu, parlamento nariu nuo 

18. Žmogus, kuris juokiasi •27.1

Meidstouno; lordas Lemirbo iš Lotiano markos, su Semiueliu 

Trefuziu iš Penraino; seras Bartolomjus Grasdje 

iš Sen-Ivo su didžiai gerbiamu Čarlzu Bodviliu, kuris tu 

rėjo lordo Robarto titulą ir kuris yra Custos Roiulorum — 

taikos teisėjas Kornvolio grafystėje. Lažinosi ir daugybė 

kitų. 

Vienas boksininkų buvo airis iš Tipererio, pramintas 

Filem-ge-Medonu, jo gimtinės kalno vardu, antrasis — 

škotas Helmsgeilas. Stojo viena prieš kitą dvi tautinės ambicijos. 

Airija turėjo susiremti su Škotija. Erinas ruošėsi 

apkulti Gajotelį. Todėl lažybos viršijo keturiasdešimt 

tūkstančių ginėjų, neskaitant neskelbtų sumų. 

Abudu čempionai buvo nuogi, tik su trumpomis ant 

šono susegtomis kelnaitėmis ir vinimis pakaustytais batais, 

suvarstytais aplink kulkšnis. 

Škotas Helmsgeilas buvo nedidukas, vos devyniolikos 

metų vaikinas, bet jau turėjo susiūtą kaktą; štai kodėl už 

jį statė du ir vieną trečdalį. Praeitą mėnesį jis įlaužė šonkaulį 

ir išmušė abi akis Siksmilsvoteriui; per tai jis ir 

sukėlė tokį entuziazmą. Statę už jį, tada laimėjo dvylika 

tūkstančių svarų sterlingų. Be susiūtos kaktos, jam buvo 

dar ir perskeltas žandikaulis. Helmsgeilas buvo vikrus ir 

apsukrus, ūgio ne aukštesnis už mažą moterį, stamantrus, 

kresnas, žemos ir grasios povyzos, ir, atrodo, gamta nieko 

neužmiršo, nulipdydama jį iš ypatingos tešlos; kiekvienas 

jo raumuo tarytum buvo skirtas vienam tikslui — kumštynėms. 

Tvirtas, žvilgantis, rudas kaip bronza torsas buvo 

kažkoks sukauptas. Jis šypsojosi, ir, be trijų išmuštų dantų, 

jo šypsena buvo dar žavesnė. 

Jo priešininkas buvo didžiulis, platus, kitaip sakant, 

silpnas. 

Tai buvo keturiasdešimties metų vyras, šešių pėdų 

aukščio, hipopotamo krūtine, romios išvaizdos. Savo 

kumščiu jis būtų galėjęs pramušti laivo denį, bet nemokėjo 

smogti. Airis Filem-ge-Medonas buvo itin geras taikinys 

ir, regis, dalyvavo bokse ne tiek dėl to, kad smogtų, 

2Vt

et kad gautų smūgius. Tačiau jautėsi, kad jis ilgai išsilaikys. 

Jis priminė ne visai iškeptą, sunkiai įkandamą ir 

neįmanomą valgyti rostbifą. Vietiniu žargonu tokie stipruoliai 

vadinami žalia mėsa — raw flesh. Jis buvo žvairas. 

Atrodė susitaikęs su likimu. 

Abu vyrai praeitą naktį išmiegojo vienoje lovoje. Abu 

nugėrė iš vienos stiklinės portveino per tris pirštus. 

Ir vienas, ir antras turėjo būrelį savo šalininkų, rūsčios 

išvaizdos vyrukų, kurie prireikus mokėtų pagąsdinti teisėjus. 

Helmsgeilo šalininkų būrelyje krito į akis Džonas 

Gromeinas, išgarsėjęs tuo, kad nešė ant nugaros jautį, ir 

kažkoks Džonas Brėjus, kuris kartą užsimetė ant pečių 

dešimt maišų miltų po penkiolika galionų kiekviename, 

dar malūnininką priedo ir nuėjo su ta našta daugiau kaip 

du šimtus žingsnių. Filem-ge-Medono šalininkų pusėje 

buvo lordo Haido atvestas iš Launčestono kažkoks Kilteris, 

kuris gyveno Žaliojoje pilyje ir aukščiau pilies 

bokšto išmesdavo per petį dvidešimties svarų akmenį. Sie 

trys vyrai, Kilteris, Brėjus ir Gromeinas, buvo kilę iš 

Kornvoiio, kas teikė garbę tai grafystei. 

Kiti šalininkai buvo grubūs padaužos tvirtom nugarom, 

kreivom kojom, gumbuotom didžiulėm letenom, bukais 

veidais, apsiskarmaliavę, nieko nebiją, teismo ne 

kartą bausti. 

Daugelis iš jų puikiai sugebėdavo nugirdyti policininkus. 

Kiekvienoje profesijoje reikalingi talentai. 

Laukymė buvo už Lokių sodo, kur kadaise vykdavo 

lokių, jaučių ir dogų kovos, už paskutinių, dar nebaigtų 

statyti namų; šalia riogsojo Henriko VIII sugriautos 

šv. Marijos Over-Rajaus priorijos mūrai. Pūtė šiaurys, 

dulkė smulkus lietus, greit pavirstas plikšala. Tarp susirinkusių 

džentelmenų galėjai pažinti šeimos tėvus: jie 

turėjo išskleistus skėčius. 

Filem-ge-Medono pusėje buvo pulkininkas Monkrifas, 

arbitras, ir Kilteris, sekundantas.

Helmsgedo pusėje — gerbiamas Pjugas Bjumeris, arbitras, 

ir lordas Dezertemas iš Kilkerio, sekundantas. 

Keletą minučių, kol buvo tikrinami laikrodžiai, abudu 

boksininkai nejudėdami stovėjo aptvare. Paskui jie priėjo 

vienas prie kito ir paspaudė rankas. 

Filem-ge-Medonas tarė Helmsgeilui: 

— Norėčiau eiti namo. 

Helmsgeilas garbingai atsakė: 

— Reikia kovoti, negi veltui susirinko bajorai. 

Nusirengusiems kovotojams buvo šalta. Filem-ge-Medonas 

drebėjo. Jis kaleno dantimis. 

Daktaras Elinoris Sarpas, Jorko arkivyskupo giminaitis, 

šūktelėjo jiems: 

— Kumščiuokitės, nevidonai! Bemat apšilsite. 

Sie meilūs žodžiai juos išjudino. 

Jie puolė vienas antrą. 

Bet nė vienas nebuvo įniršęs. Pirmieji trys susirėmimai 

praėjo vangiai. Reverendas daktaras Gumdraitas, vienas iš 

keturiasdešimties „Visų sielų kolegijos" narių, sušuko: 

— Tegul atneša jiems džino! 

Bet abudu „referi" ir abudu „krikštatėviai", visas teisėjų 

ketvertukas, nutarė laikytis taisyklių. Vis dėlto buvo 

šaltoka. 

Buvo girdėti šūksniai: first blood! Žiūrovai reikalavo 

„pirmo kraujo". Priešininkus sustatė vieną prieš kitą. 

Jie pasižiūrėjo, prisiartino, ištiesė rankas, apčiupinėjo 

kits kito kumščius, paskui atsitraukė. Staiga mažasis 

Helmsgedas pašoko. 

Prasidėjo tikroji kova. 

Filem-ge-Medonas gavo smūgį tiesiai į kaktą, tarp antakių. 

Visas jo veidas pasruvo krauju. Minia rėkė: „Helmsgeilas 

praliejo raudoną vyną!" Jam plojo. Filem-ge-Medonas. 

skeryčiodamas rankomis lyg malūnas sparnais, ėmė 

smūgiuoti kumščiais, kur pakliuvo. 

Gerbiamasis Peregrinas Bertis pastebėjo: 

— Apako. Bet dar ne visiškai. 

276

Tada Heliusgeilas išgirdo iš visų pusių paskatinimo 

šūksnį; Bung his peepers! 1 

Bendrai paėmus, abudu čempionai buvo gerai parinkti, 

ir, nors oras neatrodė palankus, buvo aišku, kad mačas 

pasiseks. Pusmiižinio Filem-ge-Medono privalumai jam 

Eik kliudė: jis sunkiai judėjo. Jo rankos buvo tikri vėzdai, 

bet kūnas — neapvaldyta masė. Mažasis škotas bėgiojo, 

daužė, šokinėjo, griežė dantimis, judesių greitumu padvigubindavo 

savo jėgą, nevengė gudrybių. Iš vienos pusės 

primityvus, laukinis, neišlavintas, nemokšiškas kumštis; 

iš antros pusės — civilizuotas kumštis. Helmsgeilas kovojo 

tiek pat savo nervais, kiek ir raumenimis, tiek pat savo 

pykčiu, kiek ir jėga; Filem-ge-Medonas panėšėjo į aptingusį 

mėsininką, bent kiek apsvaigintą priešlaikinio smūgio. 

Menas grūmėsi su gamta. Įniršęs žmogus su barbaru. 

Buvo aišku, kad barbaras bus nugalėtas. Bet negreit, 

čia ir slypėjo visas įdomumas. 

Mažasis prieš dičkį. Pranašesnis buvo mažasis. Katė 

susidoroja su dogu. Dovydai visada įveikia galijotus. 

Šūksnių kruša birte biro ant kovotojų: 

— Bravo, Hetmsgail! good! well done, highlander! — 

Now, Phelem! 2 

Helmsgeilo bičiuliai skatindami kartojo: 

— Išmušk jam žlibes! 

Helmsgeilas geriau padarė. Staigiai susilenkęs ir atsitiesęs 

kaip gyvatė, jis smogė Filem-ge-Medonui į krūtinkaulį. 

Milžinas susvirduliavo. 

— Neteisingas smūgis! — sušuko vikontas Bernardas. 

Filem-ge-Medonas sudribo ant Kilterio kelio, sakydamas 

: 

-— Aš pradedu sušilti. 

Lordas Dezertemas, pasitaręs su referi, paskelbė: 

— Penkių minučių pertrauka. 

2 

1 

Išmušk jam žlibes! 

Bravo, Helmsgeilai! Puiku! Gerai, kalnieti! — Tavo eilė, Filem! 

277

Fileni-ge-Medonas alpėjų. Kilteris flanele nušluostė 

jam nuo akių kraują ir prakaitą nuo kūno ir įkišo į burną 

plėčkos kaklelį. Tai buvo vienuoliktasis susirėmimas. 

Be žaizdos kaktoje, Filem-ge-Medono krūtinės ląsta buvo 

įlaužta, išsipūtęs pilvas ir sužeistas momuo. Helmsgeilas 

visai nenukentėjo. 

Džentelmenų tarpe kilo bruzdesys. 

Lordas Bernardas pakartojo: 

— Smūgis neteisingas. 

— Lažybos lygiomis,— tarė lordas Lemirbo. 

— Aš atsiimu savo sumą! — tarė seras Tomas Kolepeperis. 

O gerbiamasis parlamento narys nuo Sen-Ivo miestelio, 

seras Bartolomjus Grasdje, pridūrė: 

— Grąžinkite mano penkis šimtus ginėjų, ir aš išeinu. 

-— Nutraukite mačą,— sušuko susirinkusieji. 

Bet Filem-ge-Medonas pakilo, svirduliuodamas kaip 

girtas, ir tarė: 

— Tęskime mačą, bet su viena sąlyga. Aš taip pat 

turiu teisę duoti neteisingą smūgį. 

Iš visų pusių ėmė šaukti; 

— Sutinkame! 

Helmsgeilas gūžtelėjo pečiais. 

Po penkių minučių pertraukos rungtynės vėl prasidėjo. 

Kova, kuri Filem-ge-Medonui buvo agonija, Helmsgeilui 

buvo tik žaidimas. 

Stai ką reiškia mokėjimas! Mažiukas surado būdą pasodinti 

dičkį in chancery, t. y. Helmsgeilas staiga pastvėrė 

didžiulę Filem-ge-Medono galvą savo kairiąja, plieniniu 

piautuvu sulenkta ranka, ir, laikydamas ją pakaušiu 

žemyn po pažastimi, dešiniosios kumščiu, kaip kūju į vinį, 

tik iš viršaus ir iš apačios, ėmė daužyti, kol visiškai 

sutalžė veidą. Kai pagaliau Filem-ge-Medonas išsilaisvino 

ir pakėlė galvą, veido nebebuvo.

Nosis, akys, burna dabar atrodė kaip juoda, krauju 

permirkusi kempinė. Jis nusispiovė. Ant žemės nukrito 

keturi dantys. 

Paskui jis griuvo. Kilteris sugavo jį ant savo kelio. 

Helmsgeilas tik truputį nukentėjo. Kelios nedidelės 

mėlynės ir nudrėkstas raktikaulis. 

Šalčio niekas nebejautė. Už Helmsgeilą prieš Filemge-Medoną 

dabar statė šešiolika su ketvirčiu. 

Haris iš Karletono sušuko: 

— Filem-ge-Medonas baigtas! Statau už Helmsgeilą 

savo Bela-Akvos perystę ir lordo Belju titulą prieš seną 

Kcnterberio arkivyskupo peruką. 

—• Duok savo snukį,— tarė Kilteris Filem-ge-Medonui 

ir, apipildamas kruviną flanelę džinu iš butelio, nuplovė 

jam veidą. Pasirodė burna, ir Filem-ge-Medonas pakėlė 

vieną voką. Smilkiniai, atrodė, buvo perskelti. 

— Dar vienas susirėmimas, drauguži,— tarė Kilteris ir 

pridūrė: — Už žemutiniojo miesto garbę. 

Velsiečiai ir airiai supranta vieni kitus, tačiau Filemge-Medonas 

neparodė jokio ženklo, kad jis dar gali ką 

suvokti. 

Kilterio palaikomas, Filem-ge-Medonas atsistojo. Tai 

buvo dvidešimt penktasis raundas. Iš to, kaip šis ciklopas 

(nes jis neteko vienos akies) atsistojo į poziciją, visi suprato, 

kad jau galas; niekas neabejojo, kad jis baigtas. 

Gindamasis jis pakėlė ranką virš smakro; tai buvo mirštgyvio 

neapdairumas. Helmsgeilas, tik lengvai suprakaitavęs, 

šūktelėjo: 

— Statau už save. Tūkstantį prieš vieną. 

Ir užsimojęs Helmsgeilas smogė, bet — keisčiausia — 

abudu pargriuvo. Pasigirdo linksmas mykimas. 

Tai Filem-ge-Medonas taip reiškė savo džiaugsmą. 

Baisusis Helmsgeilo smūgis į kiaušą davė Filem-ge- 

Medonui teisę pažeisti taisykles; jis smogė Helmsgeilui 

į bambą. 

279

Helmsgeilas tįsojo ant žemės ir karkė. 

Arbitrai, pamatę Helmsgeilą ant žemės, tarė: 

— Atsimokėjo. 

Visi ėmė ploti, net ir pralošusieji. 

Filem-ge-Medonas neteisėtu smūgiu atsimokėjo už 

neteisėtą smūgį: pasinaudojo savo teise. 

Helmsgeilą išnešė neštuvais. Visi buvo įsitikinę, kad 

jis nebeatsigaus. Lordas Robartas sušuko: 

— Aš išlošiau tūkstantį du šimtus ginėjų. 

Filem-ge-Medonas tikriausiai liks luošas visam gyvenimui. 

Išeidama Džoziana paėmė po ranka lordą Deividą, kas 

toleruojama tarp sužadėtinių. Ir tarė jam: 

— Buvo labai gražu. Bet... 

— Kas bet? 

— Aš maniau, kad rungtynės išsklaidys nuobodulį. 

Pasirodo, ne. 

Lordas Deividas stabtelėjo, pažvelgė į Džoziana, 

suspaudė lūpas, išpūtė skruostus ir palingavo galvą, kas 

reiškė: „Turėsim omeny", paskui tarė kunigaikštienei: 

— Prieš nuobodulį tėra vienas vaistas. 

— Koks? 

— Gvinplenas. 

Kunigaikštienė paklausė: 

— O kas tasai Gvinplenas?

ANTROJI KNYGA 

GVINPLENAS IR DĖJA 

i 

SIAME SKYRIUJE IŠVYSIME VEIDĄ TO, 

KURIO IKI ŠIOL MATĖME TIK VEIKSMUS 

Gamta nepašykštėjo savo malonių Gvinplenui. Ji davė 

jam iki pat ausų išsišiepiančią burną, visai ant akių 

užsilenkiančias ausis, beformę nosį, kad turėtų kur slankioti 

komedianto akiniai, ir veidą, į kurį negalėdavai žiūrėti 

nesijuokdamas. 

Tik ką pasakėme, kad gamta buvo apibėrusi Gvinpleną 

savo dovanomis. Bet argi tai buvo vien gamtos darbas? 

Ar jai kas nors nepadėjo? 

Akys kaip du siauri plyšiukai, burnos vietoje žiojinti 

anga, užsirietęs į viršų gumbas su dviem šnervių skylėm, 

veidas, suplotas į blyną — ir visa tai juokinimo dėlei; 

buvo aišku, kad gamta pati viena nesukuria tokių šedevrų. 

Tik ar visada juokas reiškia džiaugsmą? 

Jei kas, pamatęs šį juokdarį,— nes tai buvo juokdarys,— 

po to, kai išsisklaidydavo pirmasis linksmumo sukeltas 

įspūdis, imdavo atidžiai stebėti šį žmogų, pažindavo 

meistriškos rankos darbą. Šitoks veidas ne atsitiktinis 

gamtos pokštas, o kažkieno sąmoningų pastangų 

vaisius. Tobulas išbaigtumas gamtai nebūdingas. Žmogus 

negali pasidaryti gražuoliu, bet jis turi visas galimybes

save subiaurinti. Iš hotentotiško profilio jūs nepadarysite 

romėniško, bet graikišką nosį galite padaryti kalmukiška. 

Reikia tik įlaužti tarpunosį ir priploti šnerves. 

Ne veltui viduramžių šnekamoji lotynų kalba sukūrė 

veiksmažodį denasare { . Ar kartais Gvinplenas vaikystėje 

nebuvo vertas tiek dėmesio, kad kas nors imtųsi pakeisti 

jo veidą? Kodėl gi ne? Na kad ir žmonėms jį rodyti 

ir tuo būdu pasipelnyti? Iš visko sprendžiant, šį veidą 

sudarkė prityrę vaikų luošintojai. Matyt, ne be kažkokio 

paslaptingo, tikriausiai okultistinio mokslo, turinčio 

tiek pat bendro su chirurgija, kiek alchemija su chemija, 

buvo apdorotas šis kūnas, aišku, labai ankstyvame 

amžiuje, ir tyčia sukurtas norimas veidas. Remiantis šiuo 

mokslu, kuris sumaniai naudojosi piūviais, nuskausminimu 

ir ligatūromis, buvo prailginta burnos anga, įpiaunant 

kampuose lūpas, apnuogintos dantenos, ištemptos 

ausys, išimtos kremzlės, į kitą vietą nustumti antakiai ir 

skruostai, paplatinti veido raumenys, sulygintos siūlės ir 

randai, vėl užtempta oda, amžinai paliekant prašieptą 

išraišką; šitaip iš talentingo skulptoriaus rankų išėjo ši 

kaukė — Gvinplenas. 

Tokiais, kaip jis, negimstama. 

Kaip ten bebūtų, Gvinplenas nuostabiai pavyko. Gvinplenas 

buvo apvaizdos dovana žmonių liūdesiui. Kokios 

apvaizdos? Ar nėra šalia dievo apvaizdos ir šėtono apvaizdos? 

Mes statome šį klausimą, nesiimdami jo išspręsti. 

Gvinplenas buvo juokdarys. Jis juokindavo publiką. 

Jo sukeltam įspūdžiui niekas negalėdavo prilygti. Jis išgydydavo 

hipochondrikus vien savo pasirodymu. Gedulą 

nešiojantiems reikėdavo jo vengti, nes išvydę nenorom 

pradėdavo juoktis net iki nepadorumo. Kartą atėjo budelis, 

ir Gvinplenas privertė jį kvatoti. Žmonės žiūrėdavo 

į Gvinpleną, susiėmę už šonų; vos tik jis praverdavo bur- 

1 Padaryti benosiu- [lot.].

iią, visi raičiodavusi ant žemės. Jis buvo liūdesio ašigalio 

priešingybė. Viename gale splinas 1 , antrame—Gvinplenas. 

Todėl greit prekymečiuose ir kryžkelėse jis įgijo pasididžiavimo 

vertą baisūno vardą. 

Juokdamasis Gvinplenas juokindavo kitus. Ir vis dėlto 

jis pats nesijuokdavo. Juokdavosi jo veidas, bet ne mintis. 

Juokdavosi tiktai toji neregėtai baisi fizionomija, atsitiktinumo 

ar kažkokio ypatingai keisto verslo sukurta. 

Pats Gvinplenas čia buvo niekuo dėtas. Jo išorė nepriklausė 

nuo vidinės būsenos. Jis negalėjo nuvyti nuo savo 

kaktos, skruostų, antakių, burnos to nevalingo juoko. 

Juokas visam gyvenimui buvo įspaustas jo veide. Tai 

buvo mechaniškas juokas ir juo labiau užkrečiantis, nes 

atrodė sustingęs amžinai. Niekas neatsilaikydavo prieš šį 

išsišiepusį snukį. Du konvulsiniai burnos judesiai persiduoda: 

juokas ir žiovulys. Dėl tos paslaptingos, tikriausiai 

vaikystėje jam padarytos operacijos visos Gvinpleno 

veido dalys dalyvaudavo šiame juoke, visa jo fizionomija 

į tai būdavo sutelkta, panašiai kaip kad tekinio stipinai 

sueina į stebulę; kokie bebūtų buvę Gvinpleno jausmai, 

jie tik sustiprindavo šią keistą juoko išraišką, teisingiau, 

ją dar labiau užaštrindavo. Nustebimas, kančia, piktumas, 

gailestis — tik dar labiau pabrėždavo tą linksmą 

raumenų grimasą; nors Gvinplenas verktų, vis tiek jo 

veidas juoktųsi. Ką jis bedarytų, ko betrokštų, ką bemąstytų, 

užtekdavo jam tik pakelti galvą, ir minia, jeigu 

tik minia būdavo čia pat, pratrūkdavo griausmingu 

kvatojimu. 

Įsivaizduokite linksmą Medūzą. 

Tai būdavo taip netikėta, jog viskas išlėkdavo iš galvos, 

ir norom nenorom reikėdavo juoktis. 

Antikinis menas mėgo puošti teatrų frontonus bronzinėmis 

besijuokiančiomis kaukėmis. Tokia kaukė vadi- 

1 Niūri nuotaika, nusivylimas, melancholija (angį.). 

283

Uosi Komedija, Bronzinė kaukė tarytum juokėsi ir juokino, 

bet sykiu atrodė susimąsčiusi. Visa parodija, pereinanti 

į beprotybę, visa ironija, pereinanti į išmintį, kaupėsi 

ir teikėsi šiame veide: rūpesčiai ir sielvartai, pasišlykštėjimai 

ir nusivylimai atsispindėdavo šioje beaistrėje 

kaktoje, ir gaudavosi kraupi išdava — linksmumas; vienas 

lūpų kamputis, kurs į žmonijos pusę, pakeltas pašaipos, 

antrasis, kurs į dievų pusę,— piktžodžiavimo; 

žmonės ateidavo palyginti su šiuo idealiu sarkazmo modeliu 

tos ironijos atsargos, kurią kiekvienas mūsų nešiojame 

savyje, ir minia, tolydžio besikeičianti aplink šį 

bronzoje įamžintą juoką, leipdavo iš džiaugsmo, matydama 

sustingusią pasityčiojimo šypseną. Uždėjus šią niaurią, 

negyvą antikinės komedijos kaukę gyvam žmogui, beveik 

galima būtų pasakyti, jog tai Gvinplenas. Tokia šėtoniška 

nenumaldomo linksmumo galva ir kėpsojo ant 

jo kaklo. Kokia našta žmogaus pečiams šis amžinas juokas! 

Amžinas juokas. Pamąstykime ir išsiaiškinkime tų 

žodžių prasmę. Jeigu tikėtumėm manichiejais, gėrio pradas 

kartais atsitraukia prieš blogio pradą, ir netgi paties 

dievo veikloje esti pertrūkių. Pamąstykite taip pat ir apie 

valią. Mes neprileidžiame, kad ji visada galėtų būti bejėgė. 

Būtis panaši į laišką, kurio prasmę pakeičia postscriptum. 

Gvinplenui post-scriptum buvo toks: valios jėga, 

sukaupęs į tai visą savo dėmesį, žinoma, jeigu jokia 

emocija neatitraukdavo jo minčių ir nesusilpnindavo jo 

pastangų įtampos, jis galėdavo nuvyti nuo savo veido tą 

amžiną šaipulį ir užsidėti savotišką tragizmo šydą; tada 

niekas, į jį žiūrėdamas, nebesijuokdavo, o drebėdavo. 

Turime pasakyti, kad Gvinplenas beveik niekad ir 

nesistengdavo to daryti, nes tai skausmingai jį vargindavo, 

o įtampa būdavo tiesiog nepakeliama. Be to, mažiausias 

išsiblaškymas, menkiausias susijaudinimas, ir šis 

juokas, akimirkai nuvytas nuo jo veido, nesulaikomas 

2S-i

kaip jūrų potvynis, vėl pasirodydavo ir juo tšraiškingiau, 

juo tas susijaudinimas būdavo stipresnis. 

Išskyrus šituos atvejus, Gvinpleno juokas buvo amžinas. 

Žiūrėdami į Gvinpleną, žmonės juokdavosi. Bet pasijuokę 

nusigręždavo. Ypač šlykštėdavosi moterys. Sis žmogus 

buvo baisus. Mėšlungiškas žiūrovų kvatojimas buvo 

savotiška duoklė, išmokama linksmai, kone mechaniškai. 

Bet juoko bangai nusiritus, moterims žiūrėti į Gvinpleną 

būdavo nebepakenčiama, ir jos nuleisdavo akis. 

Šiaip jis buvo aukštas, gražiai sudėtas, miklus, anaiptol 

nebiaurus, jeigu ne tas veidas. Tai buvo dar vienas 

ženklas, patvirtinąs spėliojimą, kad Gvinplenas greičiau 

buvo gabių žmogaus rankų, o ne gamtos kūrinys. Gvinpleno 

kūno grožiui tikriausiai turėjo atitikti ir gražus veidas. 

Jis gimė toks, kaip ir kiti vaikai. Kūno nepalietė, 

tik perdirbo veidą. Gvinplenas buvo tyčia subiaurotas. 

Tai bent atrodė panašu į tiesą. 

Dantys buvo palikti. Dantys reikalingi juokui. Juos 

turi ir numirėlio kaukolė. 

Jam padaryta operacija turėjo būti baisi. Jis nieko 

nebeatsiminė, bet tai dar ne įrodymas, kad jis jos nebuvo 

iškentėjęs. Si chirurginė skulptūra galėjo pavykti tik darant 

ją visai mažam kūdikiui, kuris nenumanė, kas su 

juo dedasi, ir lengvai galėjo žaizdą palaikyti liga. Be to, 

anais laikais, kaip prisimenate, migdomieji ir nuskausminantieji 

vaistai jau buvo žinomi. Tiktai tuomet tai buvo 

vadinama magija. Šiandien tai vadinama anestezija. 

Apdovanoję Gvinpleną šitokiu veidu, augintojai pasistengė 

jame išvystyti gimnasto ir atleto ypatybes; jo sąnariai, 

mokamai išstumti iš vietos ir sugebą atsilenkti į 

priešingą pusę, gavo klouno paruošimą ir galėjo judėti 

kaip durų vyriai ten ir atgal. Jokia smulkmena nebuvo 

praleista, kad vaikas kaip reikiant įsisavintų komedianto 

amatą. 

285

Jo plaukai buvo nudažyti niekad neišblunkančia ochros 

spalva — paslaptis, vėl atrasta mūsų laikais. Ja naudojasi 

gražios moterys; tai, kas kadaise biaurindavo, dabar 

laikoma gražinimo priemone. Gvinpleno plaukai buvo 

rudi; nuo dažų, matyt, labai kandžių, jie pasidarė 

kieti ir šiurkštūs. Šis stirksantis šepetys, veikiau karčiai, 

o ne plaukai, dengė ir slėpė gražiai išsivysčiusį kiaušą — 

minties talpyklą. Kad ir kokia buvo toji operacija, sunaikinusi 

veido harmoniją ir sudarkiusi jo raumenis, vis 

dėlto ji nepakenkė kaukolės formai. Gvinpleno veido 

kampas buvo įspūdingas, stebino savo jėga. Už šios juoko 

kaukės slypėjo siela, linkusi, kaip ir visų žmonių, svajoti. 

Be to, šis juokas Gvinplenui buvo didžiausia dovana. 

Jis nepriklausė nuo jo valios, bet teikė naudą. Šiuo juoku 

jis užsidirbdavo pragyvenimui, 

Gvinplenas — skaitytojai, be abejo, jį jau pažino — 

buvo tas pats vaikas, paliktas žiemos vakarą Portlendo 

pakrantėje ir priglaustas Veimaute, vargingoje būdoje ant 

ratų. 

II 

DEJA 

Vaikas tapo vyru. Nuo to laiko praslinko penkiolika 

metų. Ėjo 1705-ieji. Gvinplenui turėjo sukakti dvidešimt 

penkeri. 

Ursus pasiliko abu vaikus pas save. Susidarė klajojanti 

trupė. 

Ursus ir Homo suseno. Ursus visiškai prapliko. Vilkas 

pražilo. Vilkų amžius nėra nustatytas taip, kaip šunų. 

Pagal Moleną, kai kurie vilkai išgyvena aštuoniasdešimt 

metų, jų tarpe mažasis kuparinis vilkas, caviae vorus, 

ir Sėjo aprašytasis muskusinis vilkas, canis nubilus. 

286

Mažytė, rasta ant numirusios moteriškės krūtinės, dabar 

buvo šešiolikmetė blyškaus veido, tamsiaplaukė mergina, 

aukšta, plona, gležna, tokia liaunutė, jog atrodė 

virpanti ir galinti perlūžti, neišpasakytai graži, spinduliuojančiomis 

akimis, tačiau neregė. 

Lemtingoji žiemos naktis, parbloškusi elgetą su jos 

kūdikiu į sniegą, sudavė dvigubą smūgį: nužudė motiną 

ir apakino dukterį. 

Regimojo nervo atrofija visam gyvenimui sustingdė 

vyzdžius šios merginos, savo ruožtu tapusios moterimi. 

Jos veide, į kurį neįsiskverbdavo dienos šviesa, tik liūdnai 

nuleisti lūpų kampučiai rodė šį kartų nusivylimą. Didžiulės, 

giedros akys pasižymėjo keista savybe: pačiai 

merginai užgesusios, jos spindėjo kitiems. Paslaptingi žibintai, 

apšviečia tiktai išorinį pasaulį. Sios nematančios 

akys švytėjo. Si amžinosios nakties kalinė skaistino niūrią 

aplinką, kurioje gyveno. Iš savo beviltiškos tamsos 

gelmių, būdama už juodos sienos, vadinamos neregyste, 

ji žėrė spindulius. Ji nematė saulės, bet saulė buvo joje. 

Jos negyvas žvilgsnis buvo kažkoks dangiškas, sutelktas. 

Ji buvo naktis, ir iš tos neatitaisomos tamsos, tapusios 

jos būtimi, ji žibėjo kaip žvaigždė. 

Ursus, beprotiškai mėgęs lotyniškus vardus, ją pakrikštijo 

Dėja. Jis prieš tai truputį pasitarė su savo vilku; 

jis jam pasakė: „Tu atstovauji žmogui, aš — žvėriui; 

mudu abu žemės gyventojai; ši mažytė atstovaus dangui. 

Jos silpnumas — iš tiesų visagalybė. Tokiu būdu mūsų 

būdoje tilps visata: žemiškasis, gyvuliškasis ir dieviškasis 

pasauliai." 

Vilkas neprieštaravo. 

Taip rastinukė buvo pavadinta Dėja. 

Dėl Gvinpleno Ursui neteko laužyti galvos. Tos pačios 

dienos rytą, kada jis pastebėjo, kad berniukas subiaurotas, 

o mergytė akla, jis paklausė: 

— Berniuk, kuo tu vardu? 

287

Ir berniukas atsakė: 

— Mane vadina Gvinpienu. 

— Tebūnie Gvinplenas,— tarė Ursus. 

Dėja dalyvaudavo Gvinpleno pasirodymuose. 

Jeigu būtų galima padaryti žmonijos nelaimių suvestinę, 

tai toji suvestinė būtų Gvinplenas ir Dėja. Jiedu atrodė 

gimę kiekvienas atskiroje kapų rūsio dalyje: Gvinplenas 

— baisiojoje, Dėja — tamsiojoje. Jų buitys buvo 

sukurtos iš skirtingos tamsos, paimtos iš dviejų gąsdinančių 

nakties pusių. Dėja nešiojo tamsą savyje, o Gvinplenas 

— savo veide. Dėja kažkuo priminė šmėklą, Gvinplenas— 

baidyklę. Dėjai buvo kraupu gyventi, o Gvinplenui 

kur kas blogiau. Regintis Gvinplenas turėjo skausmingą 

galimybę lyginti save su kitais, kurios neturėjo 

akloji Dėja. Bet Gvinpleno padėtyje,— prileiskime, kad 

jis stengėsi joje susigaudyti,— lyginti, vadinasi, pačiam 

savęs nebesuprasti. Turėti kaip Dėja neregintį žvilgsnį, 

kuriam neegzistuoja išorės pasaulis,— didžiulė nelaimė, 

bet vis dėlto žymiai mažesnė, negu būti mįsle sau pačiam, 

jausti, kad tavyje taip pat kažko trūksta, matyti 

visatą ir nematyti joje savęs. Ant Dėjos buvo užmestas 

nakties šydas, o ant Gvinpleno veido buvo uždėta kaukė. 

Kaip visa tai išreikšti žodžiais? Iš gyvos jo paties kūno 

mėsos buvo padaryta toji kaukė. Jis nežinojo, kokie tikrieji 

jo veido bruožai. Jie nesugrąžinamai dingę. Juos 

pakeitė kitais. Jo tikrąją išvaizdą palaidojo užmarštis. 

Jo galva gyveno, o veidas buvo miręs. Jis neatsiminė, ar 

buvo kada nors jį matęs. Žmonija Dėjai kaip ir Gvinplenui 

buvo išorinis faktas; jiedu buvo kažkur toli nuo jo; 

ji buvo vieniša, jis taip pat; Dėjos vienatvė buvo niauri; ji 

nieko nematė; Gvinpleno vienatvė buvo grasi — jis matė 

viską. Dėjai visas pasaulis nesiekė toliau jos klausos ir 

lytėjimo; tikrovė buvo ribota, aprėžta, ankšta, dingstanti 

už kelių žingsnių nuo jos; beribė jai buvo tik tamsa; 

Gvinplenui žodis „gyventi" reiškė amžinai matyti priešais 

save minią ir būti nuo jos atskirtam. Dėja buvo švie- 

2SS

sos tremtinė; Gvinplenas — gyvenimo tremtinys. Iš tiesų 

tai buvo du bedaliai. Galimų negandų gelmės buvo pasiektos. 

Jiedu abu ir tūnojo tose gelmėse. Prašalaitis, juos 

pamatęs, ne tik susimąstytų, bet ir pajustų neapsakomą 

gailestį. Ko tik jie neiškentėjo? Nelaimės nuosprendis 

aiškiai slėgė šias dvi žmogiškas būtybes, ir niekad likimui 

nebuvo pavykę taip sumaniai paversti šių niekam 

nieko blogo nepadariusių žmonių gyvenimo kankyne, tikru 

pragaru. 

0 tuo tarpu jie gyveno rojuje. 

Jie mylėjo vienas antrą. 

Gvinplenas dievino Dėją. Dėja laikė Gvinpleną dievu. 

— Tu toks gražus! •— sakydavo ji jam. 

III 

OCULOS NO N H A B E T, ET VID E T 1 

Vienintelė moteris pasaulyje matė Gvinpleną — akloji 

mergina. 

Kas jai buvo Gvinplenas, Dėja žinojo iš Ursaus, kuriam 

Gvinplenas papasakojo apie vargingą savo kelionę 

is Portlendo į Veimautą ir apie visus baisumus, patirtus 

po to, kai jį paliko vieną. Ji žinojo, kad ją, kūdikį, merdėjusią 

numirusios motinos glėbyje ir žindusią lavono 

krūtį, surado būtybė, ne ką didesnė už ją; kad ši būtybė, 

išbraukta ir tartum palaidota niauraus visuotinio atstūmimo 

verpete, išgirdo jos riksmą; kad jis nebuvo kurčias, 

nors visi buvo jam kurti, kad šis vienišas, silpnas, pamestas, 

be jokios atramos žemėje, vos pavelkąs kojas 

per dykumą, nuovargio iškamuotas ir pakirstas, priėmė 

iš nakties rankų šią naštą, kitą vaiką; kad jis, nesitikė- 

1 Akių neturi, o mato [lot). 

19. žmogus, kuris juokiasi 289

jęs jokios dalios tose neaiškiose dalybose, kurios vadinamos 

lemtimi, pasirūpino kito likimu; kad jis, pats būdamas 

vargas, baimė ir nusiminimas, tapo apvaizda; kad, 

užsivėrus dangui, jis atvėrė savo širdį; kad žūdamas išgelbėjo 

kitą; kad, neturėdamas nei pastogės, nei prieglobsčio, 

jis kitam suteikė užuovėją; kad jis atstojo ir 

motiną, ir žindyvę; kad jis, vienas kaip pirštas pasaulyje, 

atsakydamas jį palikusiems, įsūnijo kitą vaiką; kad, iš 

visų pusių apsuptas tamsos, jis davė šį pavyzdį; kad, nelaikydamas 

savęs per daug apkrautu, jis užsivertė ant 

savo pečių svetimos nelaimės naštą; kad šioje žemėje, 

kur, rodos, neturėjo nieko artimo, jis atskleidė pareigos 

buvimą; kad ten, kur visi būtų suabejoję, jis drąsiai žengė 

pirmyn; kad ten, kur visi būtų atšokę, jis nepasišalino; 

kad jis įkišo ranką į kapo angą ir ištraukė ją, Dėją; kad 

pats pusnuogis atidavė savo skarmalus, nes jai buvo 

šalta; kad pats išalkęs pagalvojo, kaip čia ją pagirdžius 

ir pamaitinus; kad dėl šios mažytės tas mažas vaikas 

grūmėsi su mirtimi ir grūmėsi su visais jos pavidalais: 

žiema ir sniegu, vienatve, siaubu, šalčiu, alkiu ir troškuliu, 

uraganu; kad dėl jos, Dėjos, šis dešimtmetis titanas 

stojo į kovą su nakties begalybe. Ji žinojo, kad visa 

tai jis padarė vaikas ir kad dabar, tapęs vyru, jis yra 

jos, silpnos — jėga, jos, neturtingos •— turtas, jos, sergančios 

— išgijimas, jos, aklos — regėjimas. Pro šią tankią, 

jai nepažįstamą uždangą, vertusią ją laikytis nuošaliai 

nuo gyvenimo, ji aiškiai suvokė tą atsidavimą, tą savęs 

išsižadėjimą, tą drąsą. Dvasinėje srityje heroizmas įgauna 

visiškai aiškius kontūrus. Ji pagaudavo tuos tauriuosius 

kontūrus iš tos žodžiais neišreiškiamos atsietinės būsenos, 

kur gyvena saulės neapšviečiama mintis, ji įžvelgdavo 

tą paslaptingą dorybės bruožą. Supama tamsių, 

kažkur judančių daiktų (tokį vienintelį įspūdį jai keldavo 

tikrovė), kupina stingdančio nerimo, kuris būdingas 

neveiklioms būtybėms, amžinai būkštaujančioms dėl 

galimų pavojų, jausdamasi, kaip ir visi aklieji, be jokios 

290

apsaugos šiame gyvenime, ji tvirtai žinodavo, kad kažkur 

viršum jos yra Gvinplenas,— Gvinplenas, kuris niekada 

nebūdavo šaltas, kuris niekur nepasitraukdavo, niekad 

nenutoldavo, Gvinplenas, visada švelnus, pasiruošęs pagelbėti, 

mielas; pagalvojusi apie tai, Dėja virpėdavo, 

apimta džiaugsmingo tikrumo ir dėkingumo; jos baimė 

pereidavo į ekstazę, ir savo akimis, kupinomis tamsos, ji 

iš savo bedugnės stebėdavo zenite šią negęstančio gerumo 

saulę. 

Idealų pasaulyje gerumas — tai saulė. Ir Gvinplenas 

apakindavo Dėją. 

Miniai, turinčiai per daug galvų, kad galėtų dėl ko 

nors susimąstyti, ir per daug akių, kad galėtų į ką nukreipti 

savo žvilgsnį, paviršutiniškai miniai, kuri atkreipia 

dėmesį tik į paviršutiniškus reiškinius, Gvinplenas 

buvo klounas, juokdarys, fokusininkas, komediantas, mažai 

kuo tesiskiriąs nuo gyyulio. Miniai buvo pažįstamas 

tik jo veidas. 

O Dėjai Gvinplenas buvo gelbėtojas, ištraukęs ją iš 

kapo ir iškėlęs į šviesą, guodėjas, teikiąs jėgų jai gyventi, 

išvaduotojas, kurio ranką ji jausdavo savojoje, klaidžiodama 

tamsos labirinte. Gvinplenas buvo brolis, draugas, 

vadovas, parama, kažkoks nedangiškas sutvėrimas, spinduliuojantis, 

sparnuotasis vyras, ir ten, kur minia matė 

pabaisą, ji matė archangelą. 

Akloji Dėja regėjo Gvinpleno sielą. 

IV 

PUIKIAI PARINKTA ĮSIMYLĖJĖLIŲ PORA 

Filosofas Ursus tai suprato. Jis pritarė Dėjos susižavėjimui. 

Aklas mato nematoma. 

Jis sakydavo: 

W1

-— Suvokti, vadinasi, regėti. 

Žiūrėdamas į Gvinpleną, jis burbėdavo: 

— Pusiau baidyklė, pusiau dievas. 

Dėja irgi svaigino Gvinpleną. Yra nematanti akis —protas 

ir matanti akis — vyzdys. Jis žiūrėjo į Dėją matančia 

akimi. Dėją žavėjo idealusis paveikslas, Gvinpleną— 

realusis. Gvinplenas buvo ne tik negražus, jis buvo 

pasibaisėtinas; Dėja buvo priešingybė jam. Kiek jis buvo 

baisus, tiek Dėja — žavinga. Jis buvo siaubas, ji — grožis. 

Joje buvo kažkas nežemiška. Atrodė, jog svajonė įgavo 

lengvas žmogiškas formas. Visa jos būtybė, eoliška sandara, 

liaunutis, lankstus, kaip nendrė virpčiojantis jos liemuo, 

gal būt, nematomų sparnų apgaubti pečiai, nežymūs 

iškilumai, byloja apie jos lytį greičiau sielai negu jausmams, 

tarsi perregimas odos baltumas, didingas giedrumas 

jos nereginčio žvilgsnio, dieviška valia atitverto nuo 

žemės, šventas jos šypsnio nekaltumas leido pajusti nuostabią 

angelo kaimynystę, o tačiau Dėja buvo moteris. 

Gvinplenas, kaip jau sakėme, lygindavo save su kitais; 

lygindavo jis ir Dėją. 

Jo gyvenimas jam atrodė negirdėtas dviejų priešingybių 

derinys. Tai buvo dviejų spindulių iš viršaus ir iš apačios 

— balto ir juodo — susikirtimo taškas. 

Įsivaizduokime, kad du snapai — blogio ir gėrio,— abu 

tuo pačiu metu kaptelėjo vieną trupinį: pirmasis skaudžiai 

kirto, antrasis pabučiavo. Gvinplenas ir buvo tasai trupinys, 

atomas, kartu ir mušamas, ir glamonėjamas. Jį tokį 

padarė pikta lemtis, ne be apvaizdos pagalbos. Nelaimės 

pirštas palietė vieną jo petį, laimės pirštas — kitą. Keista 

jo dalia susiklostė iš dviejų visiškai skirtingų likimų. Viršum 

jo galvos kabojo ir prakeiksmas, ir palaiminimas. Jis 

buvo prakeiktas išrinktasis. Kas jis? To jis pats nežinojo. 

Kai jis žiūrėdavo į save veidrodyje, matydavo nepažįstamą 

žmogų. Bet šis nepažįstamasis atrodė tikra pabaisa. 

Gvinplenas jautėsi tartum galvą nukirstas ir turįs svetimą 

veidą. Sis veidas buvo biaurųs, toks biaųrųs, kąd tiesiog 

m.

linksmino. Jis keldavo tokią baimę, kad negalėdavai tverti 

iš juoko. Jis buvo pragariškai juokingas. Žmogiškasis 

veidas dingo, jį prarijo žvėries snukis. Dar niekad niekas 

nematė, kad žmogiškų bruožų nė žymės nebeliktų 

žmogaus veide, niekada parodija nebuvo pasiekusi tokios 

tobulybės, niekada, netgi košmare, nebuvo prisisapnavusi 

klaikesnė, išsišiepusi maulė, niekad visa tai, kas gali atstumti 

moterį, nebuvo taip šlykščiai susijungę vyriškio 

išvaizdoje: vargšė širdis, užgožta ir apšmeižta tos kaukės, 

atrodė, amžinai buvo pasmerkta vienatvei; šis veidas jai 

buvo tarsi karsto antvožas. Tačiau to neatsitiko! Ten, kur 

nežinomas pyktis išliejo tulžį, nematomas gerumas savo 

ruožtu dosniai pažėrė malonių. Staigiai prikėlęs parblokštą 

nugalėtoją, šalia to, kas atstumia, jis padėjo tai, kas 

traukia, į rifą jis įdėjo magnetą, kitai sielai įkvėpė troškimą 

lėkti kaip galima greičiau prie šito bedalio, pavedė 

balandėlei paguosti perkūno ištiktąjį, privertė grožį garbinti 

biaurumą. 

Kad tai būtų įmanoma, reikėjo, jog gražuolė nematytų 

luošio. Laimei buvo būtina nelaimė. Apvaizda atėmė Dėjai 

regėjimą. 

Gvinplenas neaiškiai jautėsi esąs atpirkimo auka. Už 

ką jis persekiojamas? To jis nežinojo. Už ką jam tenka 

kęsti? Viršum jo, įženklintojo, sušvito aureolė,— tai viskas, 

ką jis žinojo. Kai Gvinplenas paaugo ir galėjo suprasti, 

Ursus perskaitė jam ir paaiškino atitinkamą vietą 

iš daktaro Konkvesto veikalo De denasatis ir skirsnį iš 

kito folianto, iš Hugo Platono traktato, prasidedantį žodžiais: 

Nares habens mutilas \ tačiau Ursus iš atsargumo 

susilaikė nuo bet kokių „hipotezių" ir vengė daryti bet 

kokias išvadas. Buvo galimos visokios prielaidos, kažkaip 

piršosi mintis, kad vaikystėje prieš Gvinpleną buvo panaudota 

prievarta, bet Gvinplenui aišku buvo viena: pats 

rezultatas. Jam buvo lemta gyventi su išdagu kaktoje. 

1 Turįs išplėštas šnirpšles (lot.). 

293

Kam tasai išdagas? Į tai atsakymo nebuvo. Gvinpleną 

gaubė tyla ir vienatvė. Galėjai kažkur nuslysti, besistengdamas 

susieti spėliojimus su šia tragiška tikrove, ir, išskyrus 

tą žiaurųjį faktą, nieko nebuvo tikra. Ir štai tokią 

suspaudimo valandą pasirodė Dėja, tartum dangaus tarpininkė 

tarp Gvinpleno ir nevilties. Gvinpleną visą persmelkė, 

jaudino ir tarsi šildė meilumas tos nuostabiai žavios 

merginos, kuri atsigręžė į jo šlykštumą; palaimintos 

nuostabos išraiška sušvelnino jo drakoniškus bruožus. 

Nors jis buvo sutvertas išgąsčiui, tačiau kažkokios stebuklingos 

išimties dėka juo žavėjosi ir jį dievino pati šviesa: 

jis, pabaisa, jautė, kad į jį su meile žiūri žvaigždė. 

Gvinplenas su Dėja buvo puiki pora, ir šios dvi jautrios 

kilnios širdys viena kitą dievino. Lizdas ir jame du 

paukšteliai,— tokia buvo jų istorija. Jiedu susidūrė su 

įstatymu, bendru visai žmonijai: mylėti, ieškoti ir susirasti 

vienas kitą. 

Taigi išeitų, kad neapykanta apsiskaičiavo. Gvinpleno 

persekiotojai — nesvarbu, kas jie tokie, mįslingas įniršis 

— nesvarbu, iš kieno pusės,— nepasiekė tikslo. Kažkas 

norėjo jį pasmerkti nevilčiai, o atnešė jam laimę. Jis iš 

anksto buvo sužieduotas su ta, kuri turėjo gydyti jo žaizdą; 

jo sielvartą turėjo guosti ta, kuri pati buvo įkūnyta 

širdgėla. Budelio replės nejučiomis pavirto švelnia moters 

ranka. Gvinplenas buvo šlykštus, ne gamtos toks 

šlykštus sutvertas, o žmogaus rankų; buvo tikėtasi atskirti 

jį visam gyvenimui pirmiausia nuo šeimos, jeigu 

jis turėjo šeimą, paskui nuo visos žmonijos; jį, vaiką, pavertė 

griuvėsiais, bet gamta šiuos griuvėsius atgaivino 

taip, kaip ji atgaivina visus griuvėsius; šią vienatvę gamta 

paguodė taip, kaip ji paguodžia visus vienišuosius; 

gamta ateina į pagalbą nuskriaustiesiems; ten, kur visko 

trūksta, ji viską atiduoda; ji apkaišo gėlėmis ir žalumynais 

visus griuvėsius; akmenims ji turi gebenę, žmonėms 

— meilę. 

Toks yra beribis nematomų gamtos jėgų dosnumas. 

294

v 

ŽYDRAS LOPINĖLIS JUODOJE NAKTYJE 

Taip gyveno vienas dėl kito šiedu nelaimingieji. Dėją 

vedė Gvinpleno ranka, o Gvinpleną — Dėjos pasitikėjimas. 

Šalia našlaitės Dėjos buvo našlaitis Gvinplenas. Luošiuke 

rūpinosi baidyklė. 

Susijungė du našlaujantieji. 

Žodžiais neperduodama padėkos malda kilo iš šių 

dviejų nuviltųjų. Jie dėkojo. 

Kam? 

Tamsiajai beribei. 

Jausti dėkingumą kam nors — to visiškai užtenka. Padėka 

sparnuota, ji skrenda ten, kur turi skristi. Jūsų malda 

tai žino geriau už jus. 

Kiek žmonių, manydami, kad meldžiasi Jupiteriui, 

meldėsi Jehovai! Kiek tikinčių amuletais išklauso begalybė! 

Kiek ateistų nepastebi, kad vien savo gerumu ir 

liūdesiu jie meldžiasi dievui! 

Gvinplenas ir Dėja buvo dėkingi. 

Biaurumas — ištremtis. Neregystė — bedugnė. Bet šiuo 

atveju ištremtasis rado,prieglobstį, o bedugnė pasidarė gyvenama. 

Gvinplenas matė, kaip kažkokiu likimo lėmimu, tartum 

per sapną, šviesos sraute leidžiasi į jį puikus baltas 

debesėlis, įgavęs moters pavidalą, spindulinga nežemiška 

svajonė, kurioje plazda širdis, ir tasai regėjimas, lyg ir 

debesis, o vis dėlto moteris, spaudžia jį savo glėbyje, ir 

toji nežemiška svajonė jį bučiuoja, ir toji širdis geidžia 

iš jo laimės; kadangi Gvinplenas buvo mylimas, jis jau 

nebuvo biaurus; rožė troško sujungti savo likimą su vikšru, 

jausdama, kad šis vikšras taps dieviško grožio drugeliu; 

atstumtasis Gvinplenas tapo išrinktuoju. 

295

Turėti, kas būtina, yra viskas. Gvinplenas ir Dėja turėjo, 

kas buvo kiekvienam iš jų būtina. 

Subiauroto Gvinpleno atstumiantis šlykštumas, mažiau 

bejuntamas ir tarsi sukilnintas, išsklido, atsirado kiti 

jausmai, svaigulys, džiaugsmas, tikėjimas; o graudaus bejėgiškumo 

apimtai aklajai iš tamsos buvo paduota ranka. 

Dvi neviltys, sugėrusios viena antrą, pakilo idealo šalin. 

Du išmestieji pripažino vienas antrą. Susidėjo dvi 

kliaudos, kad viena antrą papildytų. 

Juos rišo tai, ko kiekvienam iš jų, atskirai paėmus, 

stokojo. Ko vienas neturėjo, tuo buvo turtingas antrasis. 

Vieno nelaimė buvo antrojo lobis. Jeigu Dėja nebūtų buvusi 

akla, ar ji būtų išsirinkusi Gvinpleną? Jeigu Gvinpleno 

veidas nebūtų buvęs sumadarotas, ar jis būtų iš 

visų nusižiūrėjęs tik Dėją? Ji tikriausiai nebūtų pamilusi 

baidyklės, taip kaip jis pabėgėlės. Kokia laimė Dėjai, 

kad Gvinplenas buvo šlykštus! Kaip pasisekė Gvinplenui, 

kad Dėja buvo akla! Jei ne šis apvaizdos suderinimas, jie 

nebūtų susitikę. Jų meilės pagrindą sudarė tai, kad jie tiesiog 

negalėjo vienas be antro apsieiti. Gvinplenas išgelbėjo 

Dėją, o Dėja išgelbėjo Gvinpleną. Dviejų bėdų sutapimas. 

Gelmėje nugrimzdusiųjų susikabinimas. Nieko nėra 

glaudesnio, beviltiškesnio ir nieko nuostabesnio už tai. 

Gvinpleno galvoje buvo viena mintis: „Kas aš būčiau 

be jos!" 

Ir Dėjos galvoje buvo viena mintis: „Kas aš būčiau be 

jo!" 

Du tremtiniai pagaliau susirado tėvynę; dvi neatitaisomos 

lemtingos nelaimės — Gvinpleno išdagas ir Dėjos aklumas 

— susijungusios abiem tapo gilaus džiaugsmo šaltiniu. 

Jiems nieko daugiau nereikėjo, jie nieko kito, be pačių 

savęs, neįsivaizdavo; kalbėtis jiems buvo saldybė, būti 

greta vienas kito — palaima; abipusė intuicija privedė 

juos prie to, kad ir svajonės pasidarė vienodos; abiem 

vienu metu kildavo ta pati mintis. Kai Gvinplenas vaikščiodavo, 

Dėjai atrodydavo, kad ji girdi dieviškus žings-

nius. Jiedu glausdavosi vienas prie kito kažkokioje 

žvaigždėtoje prieblandoje, kuri buvo kupina kvapsnių, 

šviesų, muzikos, švytinčių architektūrinių formų, svajonių; 

jiedu priklausė vienas antram; jiedu visam gyvenimui 

buvo surišti tais pačiais džiaugsmais ir ekstazėmis; ir 

nieko negalėjo būti keistesnio, kaip šis dviejų pasmerktųjų 

susikurtasis rojus. 

Jiedu buvo neapsakomai laimingi. 

Pragarą jie pavertė dangumi; tokia yra tavoji jėga, 

meile! 

Dėja girdėdavo Gvinpleno juoką. O Gvinplenas matydavo 

Dėjos šypseną. 

Šitokiu būdu buvo rasta ideali palaima, įgyvendintas 

tobulas gyvenimo džiaugsmas, išspręsta paslaptingoji laimės 

problema. Ir kas ją išsprendė? Du vargdieniai. 

Gvinplenui Dėja buvo spindėjimas. Dėjai Gvinplenas 

buvo esybė. 

Esybė — gili paslaptis, sudievinanti nematoma ir pagimdanti 

kitą paslaptį — pasitikėjimą. Visose religijose 

tik tas ir yra nepakeičiama. Bet šito pilnai pakanka; neaprėpiama 

būtybė, be kurios tikintieji negali apsieiti, yra 

nematoma, tačiau jie jaučia ją. 

Gvinplenas buvo Dėjos dievybė. 

Kartkartėmis, beprotiško meilės antplūdžio pagauta, ji 

susmukdavo ant kelių priešais jį, tartum graži vaidilutė, 

garbinanti apsvaigusį pagodos gnomą. 

Įsivaizduokite bedugnę ir tos bedugnės viduryje skaisčią 

oazę, ir toje oazėje tas dvi nebepriklausančias gyvenimui, 

viena kita susižavėjusias būtybes. 

Tai buvo savo tyrumu neprilygstama meilė. Dėja nežinojo, 

kas tai yra bučinys, nors, gal būt, jo geidė: aklasis, 

ypač moteris, turi savo svajonių; ir, kad ir kažin kaip ji 

drebėtų, belaukdama ateinant kažką nežinoma, tačiau 

ne viskas jai atgrasu. O Gvinplenas, visas virpąs jaunyste, 

pasidarė susimąstęs; juo jis labiau svaigo, juo buvo drovesnis; 

jis būtų galėjęs viskam išdrįsti su šia savo vaikys- 

297

tės drauge, su šia mergina, nepažįstančia nuodėmės lygiai 

kaip ir šviesos, su šia nerege, matančia tik vieną vienintelį 

daiktą — jį, savo dievinamąjį. Bet jis būtų jautęsis, 

kad pavogė iš jos tai, ką ji pati būtų jam atidavusi; su 

melancholišku pasitenkinimo jausmu jis sutiko mylėti ją 

angeliškai, o savo paties šlykštumo suvokimas tik palaikė 

tą skaistų gėdingumą. 

Šie laimingieji gyveno idealo pasaulyje. Jiedu ten 

buvo vyras ir žmona iš tolo, kaip dangaus šviesuliai. Žydrynėje 

iš vieno į kitą plaukė galinga srovė, kuri begalinėje 

erdvėje pasireiškia traukos jėga, o žemėje — dviejų 

skirtingų lyčių poveikiu. Jie apdovanodavo vienas antrą 

sielos bučiniais. 

Jiedu visą laiką gyveno bendrai ir neįsivaizdavo, kad 

galėtų būti kitaip. Dėjos vaikystė sutapo su Gvinpleno 

berniokysle. Jiedu išaugo kartu. Ilgą laiką jiedu kartu ir 

miegodavo vienoje lovoje — būda tai miegamasis ne iš 

erdviųjų. Jie abu ant skrynios, Ursus ant grindų,— tokia 

buvo įvesta tvarka. Paskui vieną gražią dieną, kai Dėja 

buvo dar visai mažytė, o Gvinplenas pasijuto suaugusiu, 

jame pabudo gėdos jausmas. Jis pasakė Ursui: „Aš irgi 

noriu miegoti ant grindų." Ir vakare jis išsitiesė ant lokio 

kailio šalia senio. Tada Dėja verkė. Ji reikalavo, kad lovos 

draugas grįžtų. Bet Gvinplenas, nerimo apimtas, nes 

jame jau budo meilė, nenusileido. Nuo to meto jis visada 

miegodavo ant grindų su Ursumi. Vasarą, gražiomis naktimis, 

miegodavo lauke su Homo. Dėja jau buvo trylikos 

metiĮ, bet vis su tuo nenorėjo sutikti. Dažnai vakare ji 

sakydavo: „Gvinplenai, eikš prie manęs, aš greičiau užmigsiu." 

Jos nekaltam sapnui reikėdavo, kad šalia kas 

nors būtų. Nuogumo suvokimas kyla tik tam, kas save 

mato nuogą; todėl ji nežinojo, nei kas yra nuogumas. Arkadijos 

ar Taiti naivumas. Per laukinuke Dėją Gvinplenas 

pasidarė baikštus. Būdavo, Dėja, jau visai kone mergina, 

atsisėdusi patale, šukuojasi plaukus ir šaukiasi 

Gvinpleną: susiglamžę marškiniai smunka nuo pečių, ati- 

298

dengdami jau pradedančią ryškėti moters, bundančios 

Ievos, krūtinę. Gvinplenas raudonuoja, nuleidžia akis, nežino, 

kur dėtis nuo šio naivaus nuogumo, kažką murma, 

nusigręžia ir baimingai traukiasi: taip tamsybių Dafnis 

bėgdavo nuo sutemų Chlojos. 

Tokia buvo šitoji idilė, pražydusi iš tragedijos. 

Ursus sakydavo jiems: 

— Mylėkitės, galvijai! 

VI 

URSUS MOKYTOJAS IR URSUS GLOBĖJAS 

Ursus pridurdavo: 

•—Vieną gražią dieną iškrėsiu aš jiems pokštą. Apvesdinsiu. 

Ursus dėstydavo Gvinplenui meilės teoriją. Jis jam 

sakydavo: 

— Meilė! Ar tu žinai, kaip viešpats dievas įžiebia tą 

ugnį? Ogi paprastai: įspraudžia šėtoną tarp vyro ir moteriškės. 

Viena kibirkštėlė, kitaip sakant, vienas žvilgsnis, 

ir štai viskas įsiliepsnoja. 

— Galima apsieiti ir be žvilgsnio,— atsakydavo Gvinplenas, 

galvodamas apie Dėją. 

Ursus į tai atkirsdavo: 

— Žioply! Argi sieloms reikalingos akys žiūrėti vienai 

į kitą? 

Retkarčiais Ursus mokėdavo ir geraširdiškai pašiepti. 

Būdavo valandėlių, kada Gvinplenas, paklaikęs iš meilės 

Dėjai, apsiniaukdavo ir vengdavo Ursaus kaip liudininko. 

Sykį Ursus jam tarė: 

— Ei tu, nesidrovėk. Įsimylėjęs gaidys vaikšto pasipūtęs. 

— Bet erelis slepiasi,— atsakė Gvinplenas. 

299

Kitais kartais Ursus bumbėdavo pats sau vienas: 

— Ne prošal būtų kyštelėti keletą pagalių į Veneros 

vežimo tekinius. Jiedu per daug mylisi. Kad ko blogo neatsitiktų. 

Užbėkime gaisrui už akių. Atvėsinkime širdžių 

įkarštį. 

Ir, kreipdamasis į Gvinpleną, kai Dėja miegodavo, ir 

į Dėją, kai Gvinplenas būdavo kur nusigręžęs, imdavo 

taip įkalbinėti: 

— Dėja, nereikia taip smarkiai prisirišti prie Gvinpleno. 

Gyventi kitu žmogumi — pavojinga. Laimė padeda 

išsikeroti egoizmui. Vyrai lengvai išsprūsta iš moterų valdžios. 

Pagaliau Gvinplenas gali išpuikti! Jis turi tokį pasisekimą! 

Tu nė neįsivaizduoji, kokį jis turi pasisekimą! 

— Gvinplenai, tokia priešybė neišeina į gera. Vienas 

perdaug biaurus, antras perdaug gražus, Čia yra dėl ko 

susimąstjdi. Sutramdyk savo įkarštį, mano berniuk. Per 

daug nesižavėk Dėja. Ar tu rimtai manai esąs sutvertas 

dėl jos? Bet tik pažiūrėk į savo paties šlykštumą ir į jos 

tobulumą. Matai, koks atstumas tarp tavęs ir jos. Mūsų 

Dėja turi viską! Kokia baltutėlė jos oda, kokie plaukai, 

lūpos kaip išsirpusios žemuogės! O jos kojytė! O rankelė! 

Jos pečiai tokie dailūs, apvalaini, veidas tiesiog nuostabus! 

Ji visa švyti, kai žengia. Kaip malonu klausytis jos 

rimtos šnekos, skambaus, žavingo jos balso! Ir, be viso 

to, pagalvok, ji moteris. Ji ne tiek kvaila, kad būtų angelu. 

Tai — tobulas grožis. Permąstyk visa tai ir apsiramink. 

Tačiau nuo tų įkalbinėjimų Dėjos ir Gvinpleno meilė 

tik dar labiau stiprėjo, ir Ursus stebėjosi savo nesėkme, 

kaip tas žmogus, kurs sakytų: 

— Tai keista, kiek aš pilu alyvos į ugnį, o niekaip negaliu 

jos užgesinti! 

Ar jis norėjo užgesinti ar bent truputį atšaldyti jų širdžių 

įkarštį? Manau, ne. Jis būtų pritrenktas, jeigu tai 

jam būtų pasisekę. Sielos gilumoje šia meile, kuri jiems 

buvo liepsna, o jam šiluma, jis žavėjosi. 

300

Bet reikia kartais ir pagraudenti tą, kas mus žavi. Tokį 

graudenimą žmonės vadina išmintimi. 

Gvinplenui ir Dėjai Ursus kone atstojo tėvą ir motiną. 

Nors ir niurzgėdamas, bet augino, nors ir bardamasis, 

bet maitino. Įsūnijus tuos vaikus, būda ant ratų pasunkėjo, 

ir Ursui tekdavo dažniau įsikinkyti drauge su Homo. 

Pasakysime, kad po kelerių metų, kai Gvinplenas ūgterėjo, 

o Ursus visai suseno, jau Gvinplenas įsikinkęs vežiodavo 

Ursų. 

Ursus, matydamas, kaip sparčiai auga Gvinplenas, kartą 

bandė nustatyti, ką sako horoskopas apie jo šlykštumą. 

Tavo laime pasirūpinta,— tokie buvo jo žodžiai. 

Ši šeima — senis, du vaikai ir vilkas — besibastydama 

darėsi vis darnesnė ir darnesnė. 

Klajokliškas gyvenimas anaiptol netrukdė mokslui. 

„Klajodamas žmogus auga",— sakydavo Ursus. Kadangi 

Gvinplenas buvo iš tų, kurie „rodomi prekymečiuose", Ursus 

išmokė jį juokdariu, bet įdiegė tam juokdariui, kiek 

leido jėgos, savo žinias ir išmintį. Ne kartą, įdėmiai įsižiūrėdamas 

į atstumiančią Gvinpleno kaukę, jis burbėdavo: 

„Pradžia nebloga." 

Todėl jis stengėsi užbaigti, kas buvo pradėta, papildydamas 

juokdario auklėjimą filosofinėmis ir mokslinėmis 

puošmenomis. 

Dažnai jis kartodavo Gvinplenui: 

— Būk filosofas. Būti išmintingam, vadinasi, būti nesužeidžiamam. 

Pažiūrėk į mane, aš niekad neverkiau. Išmintis—'mano 

stiprybė. Tu manai, kad aš panorėjęs nebūčiau 

suradęs progos paverkti? 

Savo monologuose, kuriuos girdėdavo tik vilkas, Ursus 

sakydavo: 

— Aš išmokiau Gvinpleną visko, įskaitant ir lotynų 

kalbą, o Dėjos nieko neišmokiau, nebent muzikos. 

Ursus abu vaikus išmokė dainuoti. Jis pats gana gerai 

grodavo mažyte senovine fleita, o taip pat ryla, Bertrano 

Diugeskleno kronikoje vadinama „elgetų instrumen- 

301

tu"; tačiau ją reikia laikyti simfoninės muzikos užuomazga. 

Si muzika sutraukdavo daug žmonių. Ursus rodydavo 

savo daugiastygę rylą ir sakydavo: 

— Lotyniškai organistrum. 

Jis išmokė Gvinpleną ir Dėją dainuoti Orfėjo ir Egidijaus 

Benšua metodu. Ne kartą jis pertraukdavo savo pamokas 

džiaugsmingu šūkiu: 

— Orfėjas — graikų dainius! Benšua — Pikardijos 

dainius! 

Tačiau ši sudėtinga stropaus auklėjimo sistema neužėmė 

abiejų vaikų tiek, kad trukdytų jiems mylėti. Jiedu 

išaugo, sujungę savo širdis, kaip kad du jauni medeliai, 

pasodinti greta, ilgainiui virtę medžiais, susipina šakomis. 

— Vis tiek,— burbėdavo Ursus,— aš juos apvesdinsiu. 

Ir niurzgėdavo sau po nosimi: 

— Įgrįso man ta jų meilė. 

Praeities, net visai netolimos, nei Gvinplenui, nei Dėjai 

nebuvo. Jie apie ją žinojo tik tiek, kiek jiems papasakojo 

Ursus. Ursų jie vadindavo tėvu. 

Iš vaikystės Gvinplenui išliko tik vienas miglotas prisiminimas: 

kažkokie demonai, praskrieję viršum jo lopšio. 

Jam išliko įspūdis, kad kažkieno šlykščios kojos trypė 

jį tamsoje. Ar tai buvo tyčia, ar netyčia, jis to nežinojo. 

Ryškiai, iki mažiausių smulkmenų, jis atsiminė tik tragišką 

įvykį, kada jį paliko vieną. Bet tą naktį jis surado 

Dėją, ir šis radinys pavertė kraupią naktį džiaugsminga 

diena. 

Dėjos atmintį, dar labiau negu Gvinpleno, gaubė 

migla. Tokiai mažytei viskas išdilo. Savo motiną ji 

atsimindavo kaip kažkokį šaltą daiktą. Ar ji buvo mačiusi 

saulę? Gal būt. Ji, kaip beįmanydama, stengdavosi 

atgaivinti tuštumą, likusią už jos. Saulė? Kas tai yra? Ji 

neaiškiai prisimindavo kažką šviesaus ir šilto, ką dabar 

atstodavo Gvinplenas. 

Jie kalbėdavosi pašnabždomis. Burkavimas, be abe- 

802

jonės, vienas svarbiausių užsiėmimų žemėje. Dėja sakydavo 

Gvinplenui: 

— Šviesa — tai kada tu kalbi. 

Kartą Gvinplenas, pamatęs per muslininę rankovę 

prasišviečiant Dėjos ranką, nebesusivaldė ir prisilietė 

lūpomis prie tos perregimos medžiagos. Biauri burna ir 

toks tyras bučinys. Dėja pajuto neišpasakytą džiaugsmą. 

Ji nukaito. Nuo šios pabaisos bučinio aušra sušvito ant 

šios gražios, į amžiną naktį nugramzdintos kaktos. Gvinplenas, 

lyg siaubo sukrėstas, dūsavo, tačiau, Dėjos suknelei 

prie kaklo kiek prasiskėtus, neįstengė nugręžti akių, 

nepažvelgęs į boluojančią pro tuos rojaus vartus krūtinę. 

Dėja pasmaukė rankovę ir ištiesė Gvinplenui nuogą 

ranką, sakydama: 

— Dar! 

Gerai, kad Gvinplenas susiprato pabėgti. 

Rytojaus dieną žaidimas pasikartojo, tiesa, su kai kuriais 

variantais. Kokia dangiška palaima nirti į tą saldybių 

gelmę, vadinamą meile. 

Į šitokius dalykus gerasis dievas, tasai senas filosofas, 

žiūri šypsodamas. 

VII 

NEREGYSTĖ DUODA PAMOKAS 

AIŠKIAREGYSTEI 

Kartais Gvinplenas imdavo sau priekaištauti. Jis jausdavo 

sąžinės graužimą dėl savo laimės. Jis įsikalbėjo 

sau. kad, palankiai priimdamas meilę moters, negalinčios 

jo matyti, jis ją apgaudinėjąs. Ką ji pasakytų, jei staiga 

praregėtų? Kaip atstumiančiai ją paveiktų tai, kas dabar 

taip traukia! Kaip ji atšoktų nuo šito savo baisaus magneto! 

Kaip suriktų! Skubiai užsidengtų rankomis veidą! Pa- 

303

ėgtų! Jį kamavo slegiančios abejonės. Jis tvirtindavo sau, 

kad, būdamas baidyklė, neturįs teisės mylėti. Jis, hidra, 

kurią dievino dangaus šviesulys, laikė savo pareiga apšviesti 

šią neregę žvaigždę. 

Kartą jis tarė Dėjai: 

— Tu žinai, kad aš labai biaurus. 

— Aš žinau, kad tu nuostabus,— atsakė ji. 

Jis kalbėjo toliau: 

— Kai tu girdi žmones kvatojant, žinok, kad jie juokiasi 

iš manęs, nes aš baisus. 

— Aš myliu tave,— atsakė jam Dėja. 

Kiek patylėjusi, pridūrė: 

— Aš buvau arti mirties, o tu mane grąžinai gyvenimui. 

Kai tu čia, aš jaučiu šalia savęs dangų. Duok man 

savo ranką, noriu palytėti dievą! 

Jųdviejų rankos susitiko ir tvirtai susikabino, ir jiedu 

nepratarė daugiau nė žodžio: meilės pilnatvė jiems atėmė 

žadą. 

Niurzgalius Ursus tą jų pokalbį girdėjo. Kitą dieną, 

kada visi trys buvo kartu, jis tarė: 

•— Betgi ir Dėja taip pat negraži. 

Jo žodžiai nepadarė įspūdžio. Dėja ir Gvinplenas nesiklausė. 

Gyvendami tik vienas kitu, jie retai kada gilindavosi 

į Ursaus išvedžiojimus. Visa Ursaus išmintis eidavo 

perniek. 

Ir vis dėlto šį kartą Ursaus perspėjimas, kad „Dėja 

taip pat negraži", rodė, kad šis mokslinčius šiek tiek pažįsta 

moteris. Neabejotina, kad ir Gvinplenas per savo 

sąžiningumą pasielgė neapdairiai. Pasakyti bet kuriai kitai 

moteriai ir bet kuriai kitai aklajai kaip Dėja: „Aš esu 

biaurus"— būtų buvę pavojinga. Aklas žmogus, o, be to, 

dar įsimylėjęs, dvigubai aklas. Tokioje būsenoje išsivysto 

svajingumas; iliuzija — svajonių penas; atimti iš meilės 

iliuziją, vadinasi, atimti peną. Į jos sudėtį sėkmingai 

įeina visokeriopas entuziazmas, tiek dvasinis, tiek ir kūniškas 

susižavėjimas. Beje, niekad nereikia sakyti mote- 

304

iai žodžio, kurį jai sunku suprasti. Ji kažką gali pripaistyti. 

Ir kartais nei šį, nei tą. Mįslė kenkia svajonėms. 

Vienas neatsargiai leptelėtas žodis taip sukrečia, kad prasiskečia 

tai, kas buvo sulipę. Kartais, netgi nežinia kaip, 

kokia nors netyčia mesta frazė taip smogia, jog širdis 

nejučiomis ištuštėja. Mylintysis pastebi, kad jo laimės lygis 

nuslūgęs. Nieko nėra baisesnio, kaip lėtas sunkimasis 

pro trukusio indo plyšius. 

Laimė, Dėja buvo ne iš tokio molio sutverta, kaip visos 

kitos moterys. Tokia natūra, kaip Dėjos, retas dalykas. 

Kūnas buvo gležnas, bet ne širdis. Jos sielos esmę sudarė 

dieviškas pastovumas meilėje. 

Gvinpleno žodžiai tik tiek ją paveikė, kad vieną dieną 

ji tarė: 

— Ką reiškia būti negražiam? Tai reiškia daryti bloga. 

Gvinplenas daro tik gera. Jis gražus. 

Paskui, vis ta pačia klausiamąja forma, būdinga vaikams 

ir akliesiems, ji tęsė toliau: 

— Matyti? Ką jūs suprantate tuo žodžiu? Aš nematau, 

aš žinau. Matyti — tai daug ko nepastebėti. 

— Ką tu tuo nori pasakyti? 

Dėja atsakė: 

— Matymas užstoja tiesą. 

— Ne,— tarė Gvinplenas. 

— Užstoja! — atkirto Dėja,— nes tu sakai, kad esi 

negražus! 

Ji pagalvojo valandėlę ir pridūrė: 

•— Melagis! 

Ir Gvinplenas be galo apsidžiaugė, kad prisipažino ir 

kad juo nepatikėjo. Jo sąžinė, o taip pat ir meilė dabar 

buvo rami. 

Taip jiedu išgyveno iki to laiko, kada Dėjai sukako 

šešiolika, o jam beveik dvidešimt penkeri. 

Bet jie, kaip pasakytumėm šiandien, „nė per žingsnį 

nepasistūmėjo pirmyn" nuo tos pirmosios dienos. Netgi 

žengtelėjo atgal. Atsimenate jų pirmąją vedybinę naktį, 


305

kai jai buvo devyni mėnesiai, o jam dešimt metų. Jųdviejų 

meilė buvo savotiška jų šventos vaikystės tąsa; 

būna, kad kartais vėlyva lakštingala čiulba savo nakties 

giesmę ir ryto aušrai prašvitus. 

Jų glamonės buvo vien tik rankų paspaudimai; retkarčiais 

Gvinplenas prisiliesdavo lūpomis prie jos apnuogintos 

alkūnės. Jiems pakakdavo švelnaus aistros lemenimo. 

Dvidešimt penkeri ir šešiolika. Vieną rytą Ursus, neatsisakęs 

sumanymo „iškrėsti piktą pokštą", tarė: 

— Šiomis dienomis jums teks apsispręsti dėl religijos, 

— Kam? — paklausė Gvinplenas. 

— Noriu jus apvesdinti. 

-— Kadgi mes jau vedę,— atsakė Dėja. 

Ji nesuprato, kad galima būti vyru ir žmona labiau, 

negu jie buvo. 

Iš esmės šis chimeriškas ir nekaltas pasitenkinimas, šis 

naivus pasisotinimas vienos sielos kita, šis celibatas, palaikytas 

už vedybas, netgi patiko Ursui. Jeigu jis pabumbėdavo, 

tai tik todėl, kad reikia ką nors vapėti. Tačiau kaip 

žmogus, nusimanąs medicinoje, jis laikė Dėją, jei ne per 

jauna, tai bent perdaug gležna ir trapia „kūno ir kraujo 

ryšiui". 

Tai niekada nebus per vėlu. 

Beje, argi jiedu nėra jau vedę? Jeigu iš viso yra kas 

nors neišardoma, tai argi ne šis ryšys, ne Gvinplenas su 

Dėja? Šią nuostabią sąjungą sukūrė nelaimė, sviedusi 

juos vieną antram į glėbį. Ir tartum vien to ryšio neužtektų, 

prie nelaimės prisijungė dar ir meilė, kuri apsivyniojo 

aplink nelaimę ir su ja suaugo. Kokia jėga įstengtų 

sutraukyti geležinius pančius, sutvirtintus gėlių 

mazgu? 

Iš tiesų jie buvo neišskiriami. 

Dėja turėjo grožį, Gvinplenas — akių šviesą. Kiekvienas 

su savim atsinešė kraitį; jiedu buvo ne šiaipsau vy- 

306

as bei žmona, o nuostabi pora, kurią skyrė tik nekaltybė, 

šventasis tarpininkas. 

Tačiau, kad ir kažin kaip stengėsi Gvinplenas gyventi 

vien svajonėmis, tenkintis Dėjos stebėjimu ir dvasine meile, 

jis buvo vyriškis. Lemtingų dėsnių poveikio neįmanoma 

panaikinti. Jame, kaip ir visoje neaprėpiamoje gamtoje, 

vyko paslaptinga kūrėjo mums suteiktų vidinių galių 

fermentacija. Kartais, stovėdamas priešais publiką, jis geidulingai 

žiūrėdavo į moteris minioje; bet tuojau pat nugręždavo 

nuo jų savo ieškantį žvilgsnį ir skubiai pasitraukdavo, 

širdies gilumoje atgailaudamas. 

Pridurkime, kad jis niekur nesutikdavo paskatinimo. 

Visų moterų veiduose jis skaitydavo pasibiaurėjimą, antipatiją, 

šleikštumą, atstūmimą. Buvo aišku, kad, be Dėjos, 

nė viena moteris negalėjo jam priklausyti. Tatai stiprino 

jo atgailą. 

VIII 

NE TIKTAI LAIMĖ, BET IR GEROVĖ 

Kiek teisybės yra pasakose! Deginantis nematomo šėtono 

prisilietimas — tai sąžinės priekaištai dėl nedorų 

minčių. 

Nedorų minčių Gvinplenui nekildavo, todėl ir graužtis 

neturėjo dėl ko. Bet kartais jis jausdavo kažkokį 

nepasitenkinimą savim. 

Neaiškus sąžinės balsas. 

Kas tai? Nieko. 

Dėjos ir Gvinpleno laimė buvo pilnutinė. Dabar jie 

netgi nebebuvo vargšai. 

Tarp 1689 ir 1704 metų jų padėtyje įvyko kai kurių 

permainų. 

1704 metais kartkartėmis pasitaikydavo matyti, kaip 

sutemus į tą ar kitą pajūrio miestelį įvažiuodavo platus, 

307

sunkus furgonas, traukiamas dvejeto stiprių arklių. Furgonas 

panėšėjo į apverstą ir ant keturių tekinių užkeltą 

laivo korpusą: kilis — stogas, o denis — grindys. Visi 

keturi tekiniai buvo vienodo dydžio, aukšti kaip krovinių 

vežimo. Tekiniai, grąžulas, furgonas,— viskas buvo nudažyta 

žalia spalva palaipsniui švelnėjančiais atspalviais: 

tamsiai žali tekiniai ir šviesiai žalia būda. Savo žalia spalva 

furgonas krito į akis ir buvo gerai pažįstamas prekymečių 

aikštėse Green Box („Žaliosios dėžės") vardu. „Žalioji 

dėžė" teturėjo du langus, po vieną iš galų; užpakalyje 

buvo durys su nuleidžiamu pakojų. Viršum stogo, iš 

dūmtraukio, irgi žaliai nudažyto, kilo dūmai. Sis važinėjantis 

namelis nuolat būdavo naujai perdažomas ir švariai 

plaunamas. Priešakyje, ant atlošiamos sėdynės, nuo 

kurios pro galinį langą galėjai patekti į furgono vidų, šalia 

važnyčiojančio senio sėdėdavo dvi čigonės, persirengusios 

deivėmis, ir trimituodavo. Miestelėnai išsižioję 

spoksodavo į šią išdidžiai linguojančią dvikinkę. 

Tai buvo senoji Ursaus būda, tik žymiai didesnė, patogesnė, 

tikras teatras. 

Po furgonu ant grandinės buvo pririštas lyg šuo, lyg 

vilkas. Tai buvo Homo. 

Senis vežėjas buvo tas pats mūsų filosofas. 

Kokiu būdu skurdi būda galėjo pavirsti tokio dydžio 

olimpiniu vežimu? 

O štai kokiu: Gvinplenas tapo garsenybe. 

Neklystančia uosle, kuri žmonėse vadinama pasisekimu, 

vadovavosi Ursus, kai jis kažkada pasakė Gvinplenui: 

„Tavo laime pasirūpino." 

Skaitytojas prisimena, kad Ursus auklėjo Gvinpleną 

kaip savo mokinį. Kažkokie nežinomi žmonės užsiėmė jo 

veidu. O jis, Ursus, užsiėmė jo protu ir, kiek beišgalėdamas, 

stengėsi įdiegti daugiau minčių po šia taip gerai 

pasisekusia kauke. Kai tiktai paūgėjęs berniukas pasirodė 

tinkamas, Ursus jį išvedė į sceną, t. y. ant pakylos 

priešais būdą. Gvinpleno pasirodymas padarė nepaprastą 

m

įspūdį. Praeiviai iš karto juo susižavėjo. Dar niekad nematyta 

nieko panašaus į šį nuostabų juoko mimą. Niekas 

nežinojo, kokiu būdu buvo pasiektas šis visus užkrečiančio 

linksmumo stebuklas: vieni sakė, kad tai iš prigimties, 

antri — kad tai žmogaus rankų darbas; tikrovė persipynė 

su įvairiausiais spėliojimais, ir visur, kryžkelėse, prekymečių 

aikštėse, per jomarkus ir šventes minios plūste 

plūsdavo pasižiūrėti Gvinpleno. Sio „great attraction" 1 

dėka į liesą klajojančios trupės kapšą iš pradžių pasipylė 

liardai, paskui stambesni sū ir galiausiai šilingai. Patenkinusi 

publikos smalsumą vienoje vietoje, trupė traukdavo 

į kitą. Sakoma, kad riedąs akmuo samanomis neapželia, 

bet būda kaip tik bevažinėdama pralobo. Ir taip 

metams bėgant, kol jie bastėsi iš miestelio į miestelį, o 

Gvinplenas augo ir darėsi vis šlykštesnis, pagaliau atėjo 

Ursaus išpranašautoji laimė: 

— Kokią jie tau paslaugą padarė, mano vaikeli! — 

sakydavo Ursus. 

Šitoji „laimė" leido Ursui, Gvinpleno pasisekimo vadovui, 

įsitaisyti seniai svajotą vežimą, kitaip sakant, gana 

erdvų furgoną-teatrą, sėjantį meno ir mokslo grūdus kryžkelėse. 

Be to, Ursus galėjo prijungti prie savo trupės,— 

susidedančios iš jo, Homo, Gvinpleno ir Dėjos,— du arklius 

ir dvi moteris, kurioms teko, kaip jau minėjome, 

deivių vaidmenys ir tarnaičių pareigos. Tais laikais juokdarių 

balaganui būdavo pravartu turėti mitologinę iškabą. 

— Mes — klajojanti šventovė,— sakydavo Ursus.. 

Abi čigonės, filosofo paimtos iš margo, po miestelius 

ir priemiesčius besibastančio būrio, buvo jaunos ir negražios; 

Ursaus noru viena buvo pavadinta Febe, antra — 

Venera, arba, prisiderinant prie angliško tarimo,— Fibi 

ir Vinos. 

Febė gamindavo valgį, Venera tvarkydavo šventovę. 

1 Linksma pramoga (angl.). 

309

Be to, vaidinimų dienomis jos aprengdavo Dėją. 

Išskyrus tuos atvejus, kada juokdariai, kaip ir princai, 

„pasirodo viešai", Dėja, lygiai kaip Fibi ir Vinos, vilkėdavo 

florentišką gėlėtą sijonėlį ir moterišką palaidinę 

be rankovių, idant rankos būtų laisvos. Ursus ir Gvinplenas 

vilkėdavo vyriškas palaidines ir, kaip jūreiviai karo 

laivuose, plačias jūreiviškas kelnes. Be to, dirbdamas ir 

atlikdamas sunkumų kilnojimo pratybas, Gvinplenas dar 

užsidėdavo odinį antkrūtinį. Jis taip pat liuobdavo arklius. 

Na, o Ursus ir Homo patys rūpindavosi vienas kitu. 

Dėja, visą laiką begyvendama „Žaliojoje dėžėje", 

vaikščiodavo po šio keliaujančio namelio vidų beveik 

laisvai, lyg reginti. 

Jeigu kieno nors akis būtų žvilgterėjusi į šio judančio 

pastato vidų ir sutvarkymą, ji būtų pastebėjusi kampe, 

pritvirtintą prie sienos, senąją, jau atsisakiusią tarnauti 

ir ramiai sau beriogsančią su visais keturiais ratais Ursaus 

būdą: jai jau nebereikėjo trankytis keliais, o vilkui nebereikėjo 

jos traukti. 

Toji būda, įgrūsta į patį furgono galą, į dešinę nuo 

durų, buvo Ursaus ir Gvinpleno kartu ir miegamasis, ir 

persirengimo kambarys. Joje dabar stovėjo dvi lovos. 

Priešingame kampe buvo virtuvė. Netgi laive nesti taip 

tikslingai sugrupuoti būtiniausi daiktai, kaip kad „Žaliosios 

dėžės" viduje. Viskas ten buvo savo vietoje, viskas 

tvarkinga, apgalvota, apskaičiuota. 

Vežimas plonomis pertvarėlėmis buvo perdalytas į tris 

dalis, kurias jungė angos be durų, užtiestos medžiaga. 

Užpakalinė dalis priklausė vyrams, priekinė — moterims, 

o vidurinė, skirianti vieną lytį nuo kitos-—teatrui. Orkestro 

instrumentai ir scenos reikmenys tilpo virtuvėje. 

Ant plautų, po pat stogo išgaubimu, buvo sukrautos dekoracijos, 

o atidarius trapą, įtaisytą šiuose plautuose, galėdavai 

matyti magiškojo apšvietimo lempas. 

Ursus pats sugalvojo šias magiškas lempas. Jis ir vaidinimus 

kurdavo. 

310

Ursus buvo šakotų gabumų žmogus ir išdarinėdavo 

įmantriausius fokusus. Jis ne tik kad vykusiai pamėgdžiodavo 

balsus, bet ir visokias staigmenas sugalvodavo: 

šviesos ir šešėlių efektus, ant sienelės nelauktai parodydavo 

raides arba skaičius, padarydavo, kad prieblandoje 

atsirastų ir vėl išnyktų figūros, žodžiu, daugybę keistenybių, 

tuo tarpu kai pats, nekreipdamas dėmesio į susižavėjusią 

minią, atrodydavo kažko giliai susimąstęs. 

Kartą Gvinplenas jam pasakė: 

— Tėve, jūs panašus į burtininką. 

Ir Ursus jam atsakė: 

— Gal būt, aš ir iš tiesų burtininkas. 

„Žalioji dėžė", pagaminta pagal labai kruopščiai apgalvotą 

Ursaus brėžinį, turėjo sudėtingą įtaisymą: visa 

vidurinė kairiosios furgono sienos dalis tarp priekinių ir 

užpakalinių tekinių sukinėdavosi ant šarniro ir ją grandinėmis 

bei skrysčiais būdavo galima nuleisti tiek, kiek 

reikėdavo, kaip pakeliamąjį tiltą. Ją atlenkiant, tuo pačiu 

atsipalaiduodavo trys į kilpas įtverti pastapai, kurie 

vertikalioje padėtyje, sienai leidžiantis, pasiekdavo žemę 

ir kaip stalo kojos laikydavo estrada paverstą furgono 

sieną. Tokiu būdu gaudavosi teatro scena, kurios atlenktoji 

siena būdavo kaip ir avanscena. Anot puritonų 

dvasininkų, kurie, eidami pro šalį, siaubo apimti, nusigręždavo, 

ši anga visiškai priminė pragaro žiotis. Tikriausiai 

už šitokį pat bedievišką išradimą Solonas liepė apkulti 

lazdomis Tespį. 

Beje, Tespio išradimas tvėrė ilgiau, negu manyta. Teatras-furgonas 

egzistuoja ir dabar. Kaip tik šitokiuose keliaujančiuose 

teatruose šešioliktajame ir septynioliktajame 

amžiuje Anglijoje buvo statomi Amnero ir Pilkingtono 

baletai ir baladės, Prancūzijoje — Zilberio Koieno 

pastoralės, Flandrijoje per kermeses dvigubi Klemento, 

praminto Nepopiežium, chorai, Vokietijoje — Teilio „Adomas 

ir Ieva", Italijoje — Animučio ir Kafosio venecijietiškos 

intermedijos, Džezualdo, Venuzos princo, silvos, 

311

Lauros Gvidičionio „Satyras", Vinčenco Galiliejaus, astronomo 

tėvo, „Fileno nusiminimas" ir „Ugolino mirtis", 

kur pats Vinčencas Galiliejus dainuodavo, pritardamas 

viola-da-gamba, o taip pat ir visi pirmieji itališkųjų operų 

bandymai, kur nuo 1580 metų laisvas įkvėpimas jau išstumdavo 

madrigalą. 

Vilties spalvos būda, vežiojusi Ursų, Gvinpleną ir visą 

jų turtą, Fibi ir Vinos, kurios trimituodavo kaip dvi 

šlovės skelbėjos, buvo visos šios didžiulės klajojančios 

literatūrinės šeimos dalis. Tespis nebūtų galėjęs nepripažinti 

Ursaus, lygiai kaip Kongrio nebūtų galėjęs nepripažinti 

Gvinpleno. 

Atvykus į vietą, į kokio nors kaimo ar miesto aikštę, 

Ursus, pasinaudodamas pertraukėlėmis, kada nutildavo 

Fibi ir Vinos fanfaros, pamokomai aiškindavo jų muziką. 

—• Tai — gregorioniškoji simfonija,— sušukdavo jis. — 

Piliečiai miestelėnai, grėgorioniškas giedojimas, kurį 

reikia laikyti didžiuliu žingsniu į priekį, Italijoje susidūrė 

su Ambraziejaus liturgija, o Ispanijoje — su mozarabikų 

liturgija, tik per didžiausius vargus jas įveikdamas. 

Po to „Žalioji dėžė" apsistodavo Ursaus parinktoje 

vietoje, o vakare siena-avanscena nusileisdavo, teatras 

atsidarydavo ir prasidėdavo vaidinimas. 

„Žaliosios dėžės" dekoracija vaizdavo peizažą, pieštą 

Ursaus, nieko nenusimaniusio apie tapybą, todėl prireikus 

peizažas galėjo vaizduoti ir požemį. 

Uždanga buvo susiūta iš ryškiaspalvių kvadratinių 

šilko skiaučių. 

Publika rinkdavosi lauke, pusračiu priešais sceną, gatvėje, 

aikštėje, ar saulei spiginant, ar lietui drengiant, taigi 

lietus tuometiniams teatrams būdavo mažiau pageidautinas, 

negu dabartiniams. Jeigu tiktai būdavo įmanoma, 

vaidinimai vykdavo užeigos kieme, ir tada būdavo tiek 

aukštų ložių, kiek patsai pastatas turėdavo aukštų. To- 

312

kiais atvejais teatras daugiau panėšėdavo į uždarą patalpą, 

ir publika brangiau mokėdavo. 

Ursus rūpindavosi viskuo: pjesių rašymu, jų atlikimu, 

virtuve, orkestru. Vinos tauškindavo medinius cimbolus, 

labai mikliai manipuliuodama lazdelėmis, o Fibi skambčiodavo 

kažkokiu instrumentu, panašiu į gitarą. 

Vilką irgi įtraukdavo į darbą. Jis buvo galutinai įvestas 

į trupės sąstatą ir tam tikromis progomis atlikdavo 

nedideles roles. Dažnai, kai Ursus ir Homo drauge pasirodydavo 

scenoje, Ursus gerai prigulusiu lokio kailiu, o 

Homo savo nuosavu, dar geriau pritaikytu, žiūrovai neatskirdavo, 

katras iš juodviejų tikrasis žvėris, ir tai glostydavo 

Ursaus savimeilę. 

IX 

KEISTENYBĖS, KURIAS ŽMONĖS BE SKONIO 

VADINA POEZIJA 

Ursus rašė pjeses, vadinamas interliudijas, į kurias 

mūsų laikais jau žiūrima kaip į pasenusią formą. Viena 

tokia pjesė, deja, mūsų nepasiekusi, buvo pavadinta „Ursus 

rursus" 1 . Reikia manyti, kad Ursus atlikdavo joje 

pagrindinį vaidmenį. Trumpas pasitraukimas nuo scenos 

ir tučtuojau staigus pasirodymas nauju pavidalu — toks 

tikriausiai buvo kuklus ir pagirtinas šios pjesės siužetas. 

Ursaus interliudijų pavadinimai, kaip matome, kartais 

būdavo lotyniški, o eilėraščiai jose — ispaniški. Ispaniški 

Ursaus eilėraščiai būdavo rimuoti, kaip beveik visi 

to laikotarpio kastilietiški sonetai. Publikos tai nė kiek 

nevaržydavo. Ispanų kalba tada buvo smarkiai paplitusi, 

ir anglų jūreiviai kalbėdavo kastilietiškai taip pat laisvai, 

kaip Romos kareiviai kartaginietiškai. Paskaitykite 

Plautą. Be to, teatre, kaip ir per mišias, lotynų arba kuri 

1 „Atsivertęs lokys" (lot.).

kita auditorijai nesuprantama kalba niekam nebūdavo 

kliuvinys. Iš keblios padėties žmonės rasdavo išeitį: linksmai 

pritaikydavo žinomus žodžius. Mūsų senoji gališkoji 

Prancūzija tokiu būdu buvo pasidariusi itin dievota. 

Bažnyčioje pagal Immolatus 1 tikintieji giedodavo „Ei, 

linksminkimės", o pagal Sanctus 2 — „Pabučiuok mane, 

mieloji". Turėjo būti sušauktas Triento suvažiavimas, kad 

padarytų galą šitokiems savivaliavimams. 

Ursus turėjo sukūręs specialiai Gvinplenui vieną interliudiją, 

kuria buvo labai patenkintas. Tai buvo jo kapitalinis 

veikalas, į kurį jis įdėjo visą savo sielą. Pilnutinai 

išreikšti savo kūrinyje save — tai kiekvieno kūrėjo 

didžiausias laimėjimas. Rupūžė, duodanti pasauliui rupūžiuką, 

sukuria šedevrą. Jūs abejojate? Pabandykite padaryti 

tą, ką ji. 

Ursus labai dailino šią interliudiją. Jo širdies ir proto 

kūdikis vadinosi „Nugalėtasis chaosas". 

Susipažinkime su jo turiniu. 

Naktis. Uždangai prasiskyrus, priešais „Žaliąją dėžę" 

susispietusi minia matydavo tik tamsą. Toje tamsoje ant 

žemės raičiodavosi trys neįžiūrimos figūros: vilkas, lokys 

ir žmogus. Vilką vaidindavo vilkas, lokį — Ursus, 

žmogų — Gvinplenas. Vilkas ir lokys atstovaudavo nuožmioms 

gamtos jėgoms, nesąmoningiems geismams, laukiniam, 

tamsiam gaivalui; jie abudu puldavo ant Gvinpleno; 

tai chaosas grumdavosi su žmogumi. Nė vieno iš jų 

nebūdavo galima įžiūrėti. Gvinplenas įnirtingai atsikirtinėdavo; 

jis būdavo susisupęs marška, o veidą slėpdavo 

tankūs, užkritę plaukai. Be to, būdavo visiškai tamsu. 

Lokys riaumodavo, vilkas kalendavo dantimis, žmogus 

šaukdavo. Stai žmogus parblokštas, žvėrys tuoj nugalės; 

jis maldauja pagalbos, paramos, veriančiu klyksmu 

šaukiasi į nežinomybę. Jis kriokia. Žiūrovai matydavo 

3U 

1 Paaukotasis (lot.). 

2 Šventas (lot.).

merdintį pirminį žmogų, dar mažai kuo tesiskiriantį nuo 

gyvulio; tai būdavo kraupus reginys, minia žiūrėdavo, 

užgniaužusi kvapą; dar akimirka — žvėrys paims viršų, 

ir chaosas praris žmogų. Grumtynės, šauksmai, riaumojimas 

ir staiga — visiška tyla. Tamsoje pasigirsta daina. 

Lyg lengvas dvelkimas atplaukia balsas. Paslaptingos 

muzikos garsai lydi šią nematomą dainą, ir staiga nežinia 

iš kur, nei kaip atsiranda kažkas balta. Tai būdavo šviesa, 

o toji šviesa — moteris, o toji moteris — dvasia. Dėja, 

rami, tyra, graži, pritrenkianti savo romumu ir švelnumu, 

pasirodydavo, šviesos apgaubta. Spinduliuojantis 

siluetas aušros fone. Ir tasai balsas buvo jos. Švelnus, gilus, 

neapsakomai žavus balsas. Iš nematomos tapusi matoma, 

ji dainuodavo toje aušroje. Jos daina panėšėjo į 

angelo himną ar paukščio giesmę. Išvydęs šį akinantį regėjimą, 

žmogus staiga pašokdavo, imdavo kumščiais kulti 

žvėris ir juos parmušdavo. 

Tada regėjimas, slinkdamas per sceną kažkokiu stebuklingu 

būdu (tuo publika dar labiau žavėdavosi), imdavo 

dainuoti ispaniškai, ir šios kalbos grynumas besiklausantiems 

anglų jūreiviams nesukeldavo jokių abejonių: 

Ora! llora! 

De paiabra 

Nace razon, - * 

De luz el son 1 . 

Paskui Dėja nuleisdavo akis, tartum po kojomis būtų 

išvydusi bedugnę, ir toliau dainuodavo: 

1 

2 

Melskis! Raudok! 

Iš žodžio 

Gimsta protas,- 

Iš dainos — šviesa. 

Noche quita te de aili! 

El alba canta hallali 2 . 

Naktie, pasitrauk! 

Aušra gieda pergalės giesmę. 

315

Jai bedainuojant, žmogus palengva keldavosi, atsiklaupdavo, 

ištiesęs rankas į regėjimą, keliais įsirėmęs į 

abu nebejudančius, tartum perkūno nutrenktus žvėris. 

Pasisukusi į jį, Dėja toliau dainuodavo: 

Es menester a cielos ir 

Y tu que llorabas reir *. 

Ir, artindamasi didingai kaip patekanti žvaigždė, ji 

pridurdavo: 

Quebra barzon! 

Dexa, monstro, 

A tu negro 

Caparazon 2 . 

Ir uždėdavo jam ant kaktos ranką. 

Tada pasigirsdavo kitas balsas, gilesnis ir todėl dar 

jausmingesnis, kupinas sielvarto ir susižavėjimo, švelnus 

ir sykiu atšiauriai rimtas: tai būdavo žmogaus daina, 

atsakas dangiškajai giesmei. Vis dar tebeklūpėdamas 

tamsoje, įsirėmęs keliais į nugalėtuosius žvėris — vilką ir 

lokį — Gvinplenas, kurio kaktą lietė Dėjos ranka, dainuodavo: 

O ven! ama! 

Eres alma, 

Soy corazon 3 . 

Ir staiga šviesos spindulys, perskrodęs juodą naktį, 

krisdavo tiesiai ant Gvinpleno veido. 

316 

1 

Ženk į dangų 

Ir juokis tu, kurs raudojai. 

2 

Sutraukyk jungą! 

Nusimesk, pabaisa, 

Savo juodą 

Kiautą. 

3 O, ateik! mylėk! 

Tu — siela, 

Aš •— širdis.

Tamsoje pasirodydavo klaikiai išsišiepusi pabaisa. 

Neįmanoma perduoti žodžiais, kaip šis reginys sukrėsdavo 

minią. Tartum sušvisdavo juoko saulė. Juoką 

sukelia netikėtumas, o koks begali būti didesnis netikėtumas 

už šią atomazgą? Niekas neprilygdavo nustebimui 

ir išgąsčiui, kokį sukeldavo šis šviesos antausis tai 

juokdariškai ir baisiai kaukei. Pabaisos juokas susiliedavo 

su griausmingu publikos kvatojimu; visur — aukštai, 

žemai, priešaky, užpakaly, juokdavosi vyrai, moterys, 

senos praplikusios galvos, rausvi vaikų veidukai, juokdavosi 

geri ir pikti, linksmi ir liūdni, žodžiu, visi; netgi 

gatvėje praeiviai, kurie nieko nematydavo, išgirdę juokiantis, 

ir patys imdavo juoktis. Tą juoką lydėdavo plojimas, 

trepsėjimas. Uždangai nusileidus, minia įnirtingai 

šaukdavo pasirodyti Gvinpleną. Pasisekimas būdavo milžiniškas. 

„Ar matėte „Nugalėtąjį chaosą"? Visi bėgdavo 

pažiūrėti Gvinpleno. Ateidavo pasijuokti ir nerūpestingi, 

ir melancholiški, ir žmonės su nešvaria sąžine. Tokį 

nežabotą juoką kartais galėdavai palaikyti ligūstu. Bet 

jeigu yra pasaulyje maras, nuo kurio žmogus nebėga—• 

tai tiktai užkrečiantis linksmumas. Tačiau Gvinplenas 

turėdavo pasisekimą tik liaudyje. Didelė minia — tai 

prasti žmoneliai. „Nugalėtąjį chaosą" jie žiūrėdavo už 

vieną penį. Aukštuomenė nesilanko ten, kur įėjimo kaina 

variokas. 

Ursus nebuvo abejingas šiam taip ilgai išnešiotam savo 

kūriniui. 

— čia justi tokio Šekspyro dvasia,— kukliai pareikšdavo 

autorius. 

Dėjos pasirodymas sustiprindavo tą nepaprastą įspūdį, 

kurį sukeldavo Gvinplenas. Balta esybė ir šalia jos 

šlykštynė — vaizdas, atitinkąs tai, ką galėtumėm pavadinti 

nustebimu, išvydus dievybę. Liaudis žiūrėdavo į 

Dėją su kažkokia paslaptinga baime. Joje buvo kažkas 

didaus, ji atrodė kaip nekalta vaidilutė, nepažįstanti 

Žmogiškų aistrų ir bendraujanti su dievu. Buvo aišku, 

,M7.

kad ji akla, bet kartu jautei, kad ji viską mato. Tarytum 

ji stovėtų ties antgamtiškumo riba. Ji atrodė apšviesta 

pusiau žemiškos, pusiau ano pasaulio šviesos. Ji nusileido 

ant žemės padirbėti, bet padirbėti taip, kaip dangus: 

skleisdama aušrą. Ji rado hidrą ir įkvėpė jon sielą. Atrodė 

ji lyg kūrėja, patenkinta ir kartu apstulbinta savo 

kūriniu; jos veide tartum atsispindėjo žavus sumišimas, 

tvirtas nusistatymas padaryti gera ir nustebimas savo 

darbo rezultatu. Jautei, kad ji myli savo pabaisą. Ar 

žinojo, kad jis pabaisa? Taip, nes palietė jį. Ne, nežinojo, 

kadangi jo neatstūmė. Šis tamsos ir šviesos derinys žiūrovo 

prote virsdavo kažkokia prietema, kurioje išryškėdavo 

neaprėpiami toliai. Kaip dievybė susijungia su pirmine 

būtybe, kokiu būdu vyksta sielos įsiskverbimas į 

materiją, kaip saulės spindulys tampa savotiška bambagysle, 

kaip atsimaino biaurus padaras, kaip beformiškumas 

tampa rojaus tobulybe,— visos tos sunkiai suvokiamos 

paslaptys žiūrovus įvarydavo į beveik kosmišką 

ekstazę, nuo kurios dar smarkiau griaudėdavo 

mėšlungiškas kvatojimas, sukeliamas Gvinpleno. 

Publika, nesigilindama į autoriaus sumanymą — nes ji 

nemėgsta į ką nors gilintis ir tuo apsunkinti save,-— vis 

dėlto suvokdavo daug plačiau, negu tai, ką matydavo 

scenoje, ir šis keistas spektaklis leisdavo įžvelgti žmogaus 

atsimainymo slėpinį. 

Na, o jei kalbėsime apie Dėją, tai jos pergyvenimus 

sunku išreikšti žodžiais. Ji jausdavosi apsupta minios, nežinodama, 

kas tai yra minia. Ji girdėdavo gaudesį ir 

daugiau nieko. Minia jai būdavo tiktai dvelkimas, iš esmės 

juk taip ir yra. Žmonijos kartos — tai tik besikeičiantis 

alsavimas. Žmogus alsuoja, įkvepia, iškvepia, atiduoda 

dvasią. Minioje Dėja jausdavosi vieniša ir virpėdavo, 

tartum kyburiuodama viršum bedugnės. Kamuojama 

nerimo, kuris neviltyje neapleidžia nekaltos būtybės, 

pasiruošusios sviesti kaltinimą nežinomybei, nejausdama 

jokio noro kristi, Dėja, vis tokia pat giedra, įveiku- 

318

si neaiškią pavojaus baimę, nors viduje virpėdama dėl 

savo vienišumo, staiga atgaudavo tikrumą, surasdavo atramos 

tašką; ji vėl nusitverdavo tamsybių pasaulyje gelbėjimo 

siūlo, ji uždėdavo ranką ant stamantrios Gvinpleno 

galvos. O neregėtas džiaugsme! Savo rausvais piršteliais 

ji atsiremdavo į garbiniuotą tankumyną. Palietęs vilną, 

jauti, kad tai švelnu. Dėja glostydavo aviną, žinodama, 

kad čia liūtas. Jos širdis ištirpdavo neapsakomoje 

meilėje! Jausdavo, kad jai nebegresia pavojus, kad ji 

rado išgelbėtoją. Publika galvodavo priešingai. Žiūrovams 

išgelbėtas atrodydavo Gvinplenas, o Dėja būdavo 

išgelbėtoja. „Nesvarbu",— galvodavo Ursus, kiaurai 

matąs Dėjos širdį. Dėja, nusiraminusi, paguosta, sužavėta, 

garbindavo angelą, o tuo tarpu minia matydavo 

prieš save baidyklę ir taip pat, tik kitoniškai užkerėta, 

pratrūkdavo titanišku juoku. 

Tikra meilė nežino persisotinimo. Būdama perdėm 

dvasinė, ji negali atvėsti. Žarija apsitraukia plėnimis, 

žvaigždė — ne. Sie nuostabūs pergyvenimai Dėjai kartodavosi 

kas vakarą, ir ji vos neverkdavo iš laimės, tuo 

tarpu kai minia raičiodavosi iš juoko. Aplink ją klegėdavo 

linksmuoliai, ir tik ji viena būdavo tikrai laiminga. 

Beje, toks nežabotas linksmumas, kurį sukeldavo netikėtas 

ir apstulbinantis išsišiepusio Gvinpleno snukio 

pasirodymas, visiškai neatsakė Ursaus sumanymams. Jis 

būtų pageidavęs, kad žmonės daugiau šypsotųsi ir mažiau 

kvatotų, kad susižavėjimas būtų daugiau literatūrinio 

pobūdžio. Bet triumfas apramina. Ir Ursus kiekvieną 

vakarą susitaikydavo su neįprastu savo pjesės pasisekimu, 

skaičiuodamas, kiek šilingų sudaro stulpeliai surinktų 

fartingų ir kiek svarų sterlingų tuose šilingų stulpeliuose. 

Be to, jis įtikinėdavo save, kad, visam tam juokui 

nutilus, „Nugalėtasis chaosas" įstrigs į žmonių gal-* 

vas ir jose vis tiek šis tas išliks. Jis gal ir ne visai apsirikdavo. 

Kiekvienas meno kūrinys palieka pėdsaką žmonių 

sąmonėje. Ir iš tiesų šie paprasti žmoneliai, atidžiai 

319

sekusieji vilką, lokį, žmogų, muziką, stūgavimą, tramdomą 

darnių akordų, naktį, išsklaidytą aušros, dainas, skleidžiančias 

šviesą, su neaiškia, bet gilia simpatija ir netgi 

su tam tikru susigraudinimu ir pagarba žiūrėdavo šią 

dramatinę poemą „Nugalėtasis chaosas", šią materiją 

įveikusios dvasios pergalę, užsibaigiančią žmogaus trium- 

Tokios grubios būdavo liaudies pramogos. 

Ir jai to pakakdavo. Liaudžiai buvo neprieinami bajorų 

„kilmingi mačai", ji negalėdavo, kaip didikai ir 

džentelmenai, statyti tūkstantį ginėjų už Helmsgeilą prieš 

Filem-ge-Medoną. 

X 

GYVENIMO ATSTUMTOJO POŽIŪRIS 

Į DAIKTUS IR Į ŽMONES 

Žmoguje visada slypi mintis atsikeršyti už suteiktą 

jam malonumą. Iš to ir kyla panieka komediantui. 

Šis padaras mane žavi, linksmina, išblaško, pamoko, 

užburia, paguodžia, parodo idealą, jis man malonus ir 

naudingas — kokia blogybe galėčiau aš jam atsimokėti? 

Pažeminimu. Panieka — tai antausis iš tolo. Skelkime 

jam antausį! Jis man patinka, vadinasi, jis niekingas. Jis 

man tarnauja, užtat aš jo neapkenčiu. Kur čia sugriebus 

akmenį, kad galėčiau į jį paleisti? Kunige, duokš savąjį. 

Filosofe, duokš savąjį! Bosiue, ekskomunikuok jį! Ruso, 

išplūsk jį! Oratoriau, apspiaudyk jį akmenėliais iš savo 

burnos! Loky, sviesk į jį rieduliu! Numuškime akmenimis 

nuo medžio vaisių ir suvalgykime jį. „Bravo!" ir „Šalin 

jį!" Deklamuoti poetų eilėraščius, vadinasi, būti maru 

apkrėstam. Štai histrionas! Už tą pasisekimą uždėkime 

jam geležinį antkaklį ir prie gėdos stulpo! Užbaikime 

jo triumfą piudymu. Tegul jis sutraukia aplink save 

minias, o pats tepajunta vienišumą. Štai kokiu būdu tur- 

320

tuoliai, vadinama aukštuomenė, sugalvojo artistui ypatingą 

izoliavimo formą — aplodismentus. 

Liaudis ne tokia žiauri. Ji nejautė neapykantos Gvinplenui. 

Ir juo labiau jo neniekino. Ir vis dėlto paskutinis 

smaluotojas iš paskutinio laivo niekam tikusio ekipažo 

paskutiniame Anglijos uoste laikydavo save nepalyginamai 

pranašesniu už šį „visokios šunaujos" linksmintoją 

ir būdavo tos nuomonės, kad smaluotojas tiek pat aukštesnis 

už juokdarį, kiek lordas už smaluotoją. 

Taigi Gvinpleną, kaip kiekvieną komediantą, ir apdovanodavo 

plojimais, ir pasmerkdavo vienatvei. Beje, čia, 

žemėje, kiekviena sėkmė — nusikaltimas, kuris turi būti 

išperkamas. Medalio yra dvi pusės. 

Gvinplenui tos antrosios pusės nebuvo, nes ir viena, 

ir kita jam buvo prie širdies. Jam patikdavo aplodismentai 

ir taip pat maloni būdavo vienatvė. Aplodismentai 

padarė jį turtingą, vienatvė — laimingą. 

Būti turtingam žemutiniuose visuomenės sluoksniuose, 

vadinasi, gyventi neskurde. Nebevilkėti skarmalais, 

nebekęsti šalčio, nebevaikščioti tuščiu pilvu. Valgyti ir 

gerti, kiek telpa ir kiek nori. Turėti visa, kas reikalinga, 

įskaitant galimybę duoti išmaldą vargšui. Šitokią daugiau 

negu kuklią gerovę, užtikrinančią jam šiokį tokį savarankiškumą, 

ir buvo pasiekęs Gvinplenas. 

O dvasiniu mastu matuojant, jis gyveno prabangoje. 

Jis mylėjo ir buvo mylimas. Ko gi daugiau galėjo jis 

trokšti? 

Jis nieko ir netroško. 

Viena, ką jam, rasi, būtų buvę galima pasiūlyti — 

tai atsikratyti savo biaurumo. Tačiau su kokiu pasipiktinimu 

jis būtų atstūmęs šią mintį! Nusimesti kaukę ir 

itsauti' savo veidą, vėl tapti tokiu, kokiu jis gal ir bu- 

T 

° — gražiu ir žavingu, iš tiesų jis nė už ką nebūtų su 

tuo sutikęs! O kaip jis tada galėtų išmaitinti Dėją? Koks 

gyvenimas būtų vargšei romiai neregei, kuri jį mylėjo? 

Jei ne šis išsišiepęs snukis, jis būtų nebe vienintelis toks 

H- Žmogus, kuris juokiasi 

321

klounas, o paprastas juokdarys, kaip ir daugelis kitų, 

eilinis ekvilibristas, renkąs smulkius variokus iš grindinio 

plyšių, ir, gal būt, Dėja ne kasdien turėtų duonos! Su 

giliu ir jaudinančiu išdidumu jis jausdavosi esąs šios 

dangiškos pabėgėlės globėju. Naktis, Vienatvė, Nepriteklius, 

Negalė, Nežinojimas, Badas ir Alkis — septyni pražioti 

skurdo nasrai supo ją, o jis buvo šventas Jurgis, besigrumiąs 

su šiuo slibinu. Ir jis įveikė skurdą. Kokiu būdu? 

Savo biaurumu. Savo biaurumu jis buvo naudingas, 

galėjo suteikti pagalbą, laimėtipergales, tapti didžiu. 

Jam tereikėdavo tik pasirodyti, ir pinigai patys birdavo. 

Jis buvo minių vadas, jautėsi esąs 7 liaudies valdovas. Jis 

viską galėdavo padaryti Dėjai. Jis rūpindavosi jos poreikiais; 

jis patenkindavo jos troškimus, įgeidžius, fantazijas 

toje ribotoje, neregei įmanomų pageidavimų plotmėje. 

Gvinplenas ir Dėja, kaip mes jau parodėme, vienas 

antram buvo tikra apvaizda. Gvinplenas jausdavo, kad 

Dėja kelia jį savo sparnais; jinai jausdavosi nešama ant 

jo rankų. Nėra nieko maloniau, kaip globoti mylimą 

žmogų, suteikti viską, kas reikalingiausia būtybei, prilenkusiai 

tau dangų. Gvinplenas patirdavo šią aukščiausią 

laimę. Ir todėl jis turėjo būti dėkingas savo biaurumui. 

Tik tuo būdu jis pelnė pragyvenimą sau ir kitiems; tik 

biaurumas suteikė jam nepriklausomybę, laisvę, garsą, 

asmeninį pasitenkinimą, išdidumą. Apsišarvavęs šiuo 

biaurumu, jis tapo nesužeidžiamas. Likimas nebegalėjo 

jam padaryti dar ką nors blogiau; lemtis sugniužo, kirtusi 

žiaurų smūgį, kuris Gvinplenui atnešė pergalę. Nelaimių 

bedugnė virto skaisčia laimės viršūne. Gvinplenas 

buvo uždarytas savo biaurumo kalėjime, bet kartu su 

Dėja. Belangė, kaip jau sakėme, tapo rojumi. Juos nuo 

gyvųjų pasaulio skyrė siena. Juo geriau. Si siena laikė juos 

atitverusi, bet tuo pačiu juos saugojo. Kuo galima buvo 

pakenkti Dėjai, kuo galima buvo pakenkti Gvinplenui, 

taip atsiribojusiems nuo aplinkos? Atimti iš jo pasisekimą? 

Neįmanoma. Tam būtų reikėję pakeisti jo veidą. At- 

322

imti meilę? Neįmanoma. Dėja jo nematė. Dėjos aklumas 

dangaus malone buvo nepagydomas. Kokį nepatogumą 

teikė Gvinplenui jo biaurumas? Jokį. Kokią naudą jis iš 

to turėjo? Visokeriopą. Jis buvo mylimas, nežiūrint savo 

baisumo, o, gal būt, kaip tik dėl to. Luošumas ir biaurumas 

instinktyviai suartėjo ir susijungė. Būti mylimam — 

argi tai ne viskas! Gvinplenas galvodavo apie savo veido 

sužalojimą ne kitaip, kaip su dėkingumu. Išdagas jam 

virto palaiminimu. Jis su džiaugsmu suvokdavo, kad tai 

neišdildoma ir amžina. Kokia laimė, kad ši geradarystė 

neatitaisoma! Tol, kol bus kryžkelės, aikštės, keliai, vedą 

į tolį, kol apačioje būriuosis minia, o viršum galvos plytės 

dangus, jis galės būti tikras dėl rytdienos! Dėjai nieko 

netruks, ir jiedu mylės vienas antrą! Gvinplenas savo 

veido nemainytų netgi su Apolonu. Būti baidykle — tame 

glūdėjo visa jo laimė. 

Todėl mes ir sakėme vieno skyriaus pradžioje, kad 

likimas dosniai jį apdovanojo. Sis nuskriaustasis buvo 

išrinktuoju. 

Jis buvo toks laimingas, jog kartais net gailėdavosi jį 

supančių žmonių. Kitiems jis rodydavo užuojautą. Beje, 

nesąmoningai jį traukdavo žvilgterėti, kas dedasi aplink, 

nes nėra pasaulyje visiškai užsidariusio žmogaus, o gamta— 

ne atitrauktinė sąvoka; jis džiaugdavosi esąs aptvertas, 

tačiau kartkartėmis kilstelėdavo galvą viršum tvoros. 

Palyginęs savo padėtį su kitų padėtimi, jis su dar didesniu 

džiaugsmu grįždavo į savo vienatvę, pas Dėją. 

Ką jis matydavo aplink save? Kas būdavo šie gyvi 

padarai, kurių įvairiausius, kasdien vis kitus tipus jam 

rodydavo klajūniškas jo amatas? Vis nauji žmonės, o iš 

tiesų vis ta pati minia. Vis' nauji veidai ir vis tie patys 

vargai. Griuvėsių sąvarta. Kiekvieną vakarą visos sociainės 

negerovės glaudžiu ratu apstodavo jo laimę. 

..Žalioji dėžė" buvo populiari. 

2ema kaina traukia žemąsias klases. Silpni, vargšai, 

bedahai eidavo pasižiūrėti Gvinpleno. Jis juos traukdavo 

323

kaip stikliukas džino. Jie ateidavo, norėdami už du sū užsimiršti. 

Nuo savo pakylos Gvinplenas apžiūrėdavo niūrią 

minią. Jo prote vienas po kito iškildavo visokiausi nesibaigiančio 

žmonijos skurdo vaizdai. Žmogaus veidą sukuria 

sąžinė ir visas jo gyvenimas; jis daugybės paslaptingų 

poveikių išdava. Nebuvo tokios kančios, tokio pykčio, tokio 

bejėgiškumo, tokios nevilties, kurių antspaudo Gvinplenas 

nebūtų matęs šiuose veiduose. Va šitos vaikų 

burnelės nieko nevalgiusios. Šitas vyriškis— tėvas, o šita 

moteris — motina, ir už jų galėjai įspėti dvi pražūčiai 

pasmerktas šeimas. Anas 1 štai veidas paženklintas ydomis 

ir nusikaltimu; priežastis aiški: tamsumas ir skurdas. O 

štai to veide žymu įgimtas gerumas, kurį sunaikino socialinė 

priespauda, ir jis tapo pagiežingas. Ant šitos senutės 

kaktos galėjai perskaityti žodį „badas"; ant jaunos 

merginos kaktos—„prostitucija". Tas pats faktas, teikiąs 

jaunai merginai pragyvenimo šaltinį, ir užtat daug kraupesnis. 

Toje spūstyje buvo darbo rankų, bet nebuvo gamybos 

įrankių; tie darbininkai nebijojo darbo, bet darbo 

nebuvo. Kartais šalia darbininko atsisėsdavo kareivis, 

dažnai invalidas, ir prieš Gvinpleno akis stodavo karo 

šmėkla. Čia Gvinplenas skaitydavo nedarbą, ten išnaudojimą, 

o ten vergiją. Iš kai kurių kaktų jis nustatydavo 

aiškius išsigimimo požymius, lėtą žmogaus virtimą gyvuliu, 

prie kurio žemutiniuose sluoksniuose vesdavo sunki 

lėbaujančių viršūnių priespauda. Šitoje be prošvaistės 

tamsoje Gvinplenas regėjo vieną pragiedrulį. Jis ir Dėja, 

abu iškentėję tokias kančias, džiaugiasi laime. Visa kita 

slėgė prakeiksmas. Gvinplenas jausdavo viršum savęs nesąmoningai 

trypčiojant galinguosius, visko pertekusius, 

kilmingus, didikus, likimo išrinktuosius; žemai jis įžiūrėdavo 

perbalusius bedalių veidus. Jis matydavo save ir 

Dėją, savo mažytę ir tokią begalinę laimę tarp tų dviejų 

pasaulių; aukštai buvo laisvų, dykinėjančių, linksmai 

šokančių ir kojomis trypiančių žmonių pasaulis; aukštai 

tie, kurie mindo, apačioje mindomieji. Lemtingas daly-

kas, rodąs, kiek giliai įsišaknijęs socialinis blogis: šviesa 

engia tamsą! Gvinplenas suvokdavo šį skaudų reiškinį. 

Kokia niekinga dalia! Žmogus taip sugeba šliaužioti! Toks 

prisirišimas prie dulkių ir purvo, toks šlykštus savęs atsižadėjimas, 

jog kildavo noras koja sutraiškyti tą šlykštynę! 

Kokia peteliškė gali išriedėti iš tokio vikšro, kaip mūsų 

žemiškas gyvenimas? Viršum šios alkanos ir tamsios minios, 

kur bepažvelgsi, stovi nusikaltimo ar gėdos klaustukai! 

Kieti įstatymai, vedą prie sąžinės ištižimo! Nėra nė 

vieno vaiko, kurio užaugusio nelauktų pažeminimas; nėra 

nė vienos merginos, kuri neparsidavinėtų! nė vienos rožės, 

kurios neapspiaudytų! Kartais jo akys, sublizgusios 

jaudinančiu smalsumu, stengdavosi iki dugno įžvelgti šią 

tamsą, kur merdėdavo tiek bevaisių pastangų, kur grumdavosi 

tiek palūžusių jėgų; jis ten matydavo ištisas šeimas, 

tapusias visuomeninių sąlygų aukomis, dorus žmones, sužalotus 

įstatymų, žaizdas, gangrenuojančias dėl baudžiamųjų 

kodeksų neteisingumo, mokesčių graužiamą varguomenę, 

protingus žmones, traukiamus į tamsumo gelmę, 

skęstančius plaustus, apkibusius išbadėjusiais, karus, 

nederlių, kriokimą, šauksmus, pražūtį; ir skausmas suspausdavo 

jam širdį nuo šio visuotinio šiurpių nelaimių 

reginio. Jam prieš akis iškildavo visos negandos, tarytum 

putos ant klaikaus žmonijos vandenyno. Jis pats jautėsi 

saugus prieplaukoje ir iš tolo žiūrėjo į žūstančiuosius. 

Kartais jis užsidengdavo rankomis savo sumadarotą veidą 

ir susimąstydavo. 

Kokia beprotybė būti laimingam! Ko tik neprisva- 

< ;ama! Jam ateidavo į galvą keisčiausių minčių. Kažkada 

-izelbėjęs vaiką, dabar jis troško padėti visam pasauliui. 

Miglotos svajonės kartais netgi užtemdydavo jam tikrovę; 

jis prarasdavo saiko jausmą iki tokio laipsnio, kad klausdavo 

save: „Ką aš galėčiau padaryti tiems vargšams žmo- 

TKins?" Būdavo, jis užsimiršęs netgi garsiai ištardavo tuos 

žodžius. Tada Ursus gūžtelėdavo pečiais ir atidžiai į jį pasižiūrėdavo. 

O Gvinplenas svajodavo toliau: 

325

— O, jeigu aš būčiau galingas, kaip aš stengčiausi padėti 

vargšams! Bet kas gi aš esu? Atomas. Ką aš galiu? 

Nieko. 

Jis apsirikdavo. Jis daug galėdavo. Jis linksmindavo 

vargšus. 

O mes jau sakėme, kad linksminti žmones, vadinasi, 

padėti jiems užsimiršti. 

Ir argi ne geradarys tas, kuris čia, žemėje, dalija žmonėms 

užsimiršimą ? / 

X 

XI 

GVINPLENUI RŪPI TEISINGUMAS, 

URSUI—TIESA 

Filosofas — tai savotiškas šnipas. Minčių stebėtojas 

Ursus atidžiai tyrė savo augintinį. Vidiniai monologai atsispindi 

mūsų veiduose ir daug ką pasako fizionomisto 

žvilgsniui. Todėl nuo Ursaus nepasislėpė tai, kas dėjosi 

Gvinpleno sieloje. Vieną dieną Ursus truktelėjo susimąsčiusį 

Gvinpleną už skverno ir sušuko: 

— Tu, atrodo, daraisi įžvalgus, kvaily! Saugokis, tavęs 

visiškai tat neliečia. Tau teturi rūpėti vienas dalykas — 

mylėti Dėją. Tu dvigubai laimingas: viena, tuo, kad minia 

mato tavo snukį; antra, tuo, kad Dėja jo nemato. Bet tu 

naudojiesi šia laime neteisėtai. Jokia moteris, pamačiusi 

tavo burną, nesutiktų priimti iš tavęs bučinio. O ir šita 

burna, suteikusi tau gerovę, ir šitas snukis, padaręs tave 

neturtingą, ne tavo nuosavybė. Tu negimei su tokiu veidu. 

Tu pasiskolinai iš pragaro gelmių grimasą, kuri iškreipė 

tikruosius tavo bruožus. Tiesiog iš velnio tu pavogei šitą 

kaukę. Tu esi šlykštus: tenkinkis šituo savo laimikiu. Mūsų 

itin gerai sutvarkytame pasaulyje yra teisėtų laimingųjų 

ir atsitiktinių laimingųjų. Tu atsitiktinai tapai lai- 

326

mingas. Tu gyveni požemyje, kur pakliuvo žvaigždė. Vargšė 

žvaigždutė atiteko tau. Nemėgink išsikrapštyti iš požemio 

ir saugok savo žvaigždę, vore! Tavo voratinkly deimantu 

žėri Venera. Būk malonus, neniurzgėk. Matau, tu 

įnikai svajoti — tai idiotybė. Paklausyk, štai ką aš tau pasakysiu 

tikrosios poezijos kalba: tegul Dėja daugiau valgo 

jautienos bifšteksų ir avienos kotletų, ir po pusės metų 

ji pasidarys stora kaip turke; ilgai negalvodamas, vesk ją, 

ji tau pagimdys vaiką, ir ne vieną, o du, tris, visą pulką 

pipirų. Štai ką aš vadinu filosofija. Be to, kada žmogus 

laimingas, tai ne taip jau bloga. Turėti savo pyplių — tai 

puikumėlis. Prisiperėk bamblių, vystyk, šluostyk jiems 

snarglį, migdyk, prausk murziukus, ir tegul jie visi kirkinasi 

aplink tave; jeigu jie juokiasi — gerai; jeigu bliauna— 

dar geriau; rėkti, vadinasi, gyventi; pamatysi, kaip 

iki pusės metų jie žinda krūtį; metų sulaukę šliaužioja, 

dvejų — vaikšto, penkiolikos metų jau paaugliai, o dvidešimties 

įsimyli. Kas turi visus tuos džiaugsmus, turi 

viską. Aš pražiopsojau šitą laimę ir todėl aš — galvijas. 

Gerasis dievas, daugybės gražių poemų kūrėjas, pirmasis 

rašytojas, padiktavo savo bendradarbiui Mozei: Dauginkitės! 

Taip parašyta šventame rašte. Dauginkis, gyvuly! 

Na. o pasaulis — jis visada bus toks, koks yra; žemėje 

ir be tavo kišimosi geriau nebus. Dėl to nesigraužk. Nesirūpink 

tuo, kas dedasi aplink. Palik visa tai ramybėje. 

Ne komediantas turi žiūrėti į žmones, o jie turi žiūrėti 

į komediantą. Ar žinai, kas viešpatauja pasaulyje? Teisėti 

laimingieji. O tu, pakartoju, laimingas tapai iš netyčių. 

Jie yra laimės savininkai, o tu tik kišenvagis. Ji 

legaliai jiems priklauso, o tu įsibrovėlis, tu susidėjęs gyveni 

su sėkme. Ko gi tau dar reikia? Stai aiškus įrodymas, 

kad nenaudėlis nuo geros duonos savo kailyje nerimsta. 

Auginti vaikus, susilauktus iš Dėjos,— šiaip ar 

taip, malonui dalykas. Tokia palaima tai lygu apgavystei. 

Tie. kurie iš aukščiau gavo privilegiją žemiškai laimei, nemėgsta, 

kad žemesni už juos leistų sau tokius džiaugs- 

327

mus. Jeigu jie tave paklaustų, kas tau davė teisę būti 

laimingam, tu nežinotum, ką atsakyti. Tu neturi jokio 

rašto, o jie turi. Jupiteris, Alachas, Višnu ar Sabaotas — 

pagaliau tai nesvarbu — išdavė jiems specialų leidimą būti 

laimingiems. Bijok jų. Nesikišk į jų reikalus, kad jie 

neimtų kištis į tavuosius. Ar tu žinai, nelaimingasis, kas 

toks yra teisėtas laimingasis? Tai — baisi būtybė, tai — 

lordas. O, lordas! Stai kas, prieš išvysdamas šį pasaulį, turėjo 

leistis į visokiausias intrigas nė pačiam velniui nežinomoje 

praeityje, kad ateitų į gyvenimą būtent pro tas 

duris! Kaip jam, tur būt, buvo sunku gimti! Žinoma, kitų 

rūpesčių jis neturėjo, bet, dieve teisingasis, koks tai buvo 

rūpestis išgauti, kad likimas, tas aklas kvailys, iš karto, 

dar lopšyje tebegulint, jus padarytų žmonių valdovu; 

papirkti tą kasininką, kad jis jums duotų geriausią vietą 

į vaidinimą! Perskaityk memento 1 , užrašytą ant būdos, 

atsisakiusios man tarnauti, perskaityk šį mano išminties 

brevijorių, ir tu pamatysi, kas yra lordas. Lordas — tai 

tas, kuris turi viską ir yra viskas. Lordas •— tai tas, kuris 

yra aukštesnis, negu turėtų būti pagal savo prigimties 

davinius; lordas — tai tas, kuris jaunystėje turi senio teises, 

o, senatvės sulaukęs, naudojasi visomis jaunystės dovanomis; 

tai pasileidėlis, gerbiamas padorių žmonių, tai 

bailys, įsakinėjąs drąsuoliams, veltėdis, neniekinąs svetimo 

darbo vaisių, nemokša, turįs Kembridžo ir Oksfordo 

universitetų diplomus, asilas, kuriuo žavisi poetai, biauruolis, 

kuriam šypsosi moterys, Tersitas su Achilo šalmu, 

kiškis liūto kailiu. Tik neiškraipyk mano žodžių, aš nesakau, 

kad lordas būtinai nemokša, bailys, biaurus, senas ir 

kvailas; aš tik sakau, kad jis toks gali būti, nė kiek sau 

nepakenkdamas. Priešingai. Lordai — tai valdovai. Anglijos 

karalius — taip pat lordas, pirmasis tarp pirmųjų; tai 

daug, tai viskas. Karaliai seniau vadindavosi lordais. Danijos 

lordas, Airijos lordas, Salų lordas, Norvegijos lordas 

328 

1 Atsimink (lot.).

ėmė vadintis karalium tik prieš tris šimtus metų. Lucijų, 

vieną iš pirmųjų Anglijos karalių, šventasis Telesforas vadindavo 

milordu Lucijum. Lordai — tai perai, kitaip sakant, 

lygūs. Kam? Karaliui. Aš nesutapatinu lordų su parlamentu, 

tai būtų klaida. Tai liaudies atstovų susirinkimas, 

kurį saksai, prieš užkariaujant juos normanams, vadino 

ujittenagemot, o užkariautojai normanai pavadino 

jį parliamentum. Laikui bėgant, liaudis buvo išgrūsta už 

durų. Karalių įsakai dėl bendruomenių rūmų sušaukimo 

seniau turėdavo antraštę ad consilium impendendum ! , o 

dabar — ad consentiendum 2 . Bendruomenių rūmai turi 

teisę duoti sutikimą. Jiems leidžiama sakyti „taip". O 

perai gali sakyti „ne". Jie ir iš tiesų įrodė, kad turi tą teisę. 

Perai gali nukirsti galvą karaliui, o liaudis — ne. Nukertant 

galvą Karoliui I, buvo pažeistos ne karaliaus teisės, 

o perų privilegijos, ir jie gerai padarė, pakorę Kromvelio 

griaučius. Lordai galingi. Kodėl? Kad jų rankose 

turtai. Ar yra kas sklaidęs Doomsdau-book? Toji knyga— 

tai įrodymas, kad Anglija — lordų nuosavybė; tai 

Vilhelmo Užkariautojo laikais sudarytas pavaldiniams priklausančių 

žemės valdų rejestras, kurį saugo iždo lordas 

kancleris. Už išrašo eilutę mokama po keturis sū. Vertinga 

knyga. Ar žinai, kad aš tarnavau namų gydytoju pas vieną 

lordą, pavarde Marmedjukas, kurio metinės pajamos siekdavo 

devynis šimtus tūkstančių prancūziškų frankų. Tik 

tu pagalvok, baisus kretine. Ar žinai, kad vien tais triušiais, 

kuriuos gurbeliuose augina grafas Lindsėjus, galima 

būtų išmaitinti visą Penkių Uostų šunaują? O pamėgink 

bent kokį nustverti. Visi alei vieno suskaičiuoti. 

Kiekvieną brakonierių tuoj ant šakos. Aš mačiau kyburiuojantį 

kartuvėse šešių vaikų tėvą už tai, kad iš jo 

medžioklinio krepšio kyšojo dvi ilgos ausys. Tokie yra 

didikai. Lordo triušis brangesnis už pono dievo sutvertą 

1 patariimui teikti (lot.). 

2 pritarimui gauti (lot.). 

329

žmogų. Didikai yra, ir mes, girdi tu, nevidone, turime 

galvoti, kad tai gerai. O jeigu net galvosime, kad blogai, 

kas jiems nuo to? Liaudis kažkuo nepatenkinta! Net pats 

Plautas nieko komiškesnio nesugalvotų. Koks juokingas 

atrodytų filosofas, kuris patartų tai niekingai daugumai 

pakelti balsą prieš visagalių lordų priespaudą. Tai būtų 

tas pat, jeigu vikšras leistųsi į ginčus su dramblio letena. 

Kartą mačiau, kaip hipopotamas užlipo ant kurmio urvo; 

jis viską sutrempė, bet buvo nekaltas. Tam geraširdžiui 

mastodontui nė į galvą neatėjo, kad esama kurmių. Mano 

mielas, trempiami kurmiai — tai žmonija. Trempti — 

gamtos dėsnis. O ar tu manai, kad kurmis tai nieko netrempia? 

Jis mastodontas erkei, kuri savo ruožtu yra 

mastodontas amarui. Bet nesileiskime taip giliai. Mano 

vaike, pasaulyje yra karietos. Lordas viduje, žmonės po 

ratais, išmintingasis — nuošaly. Pasitrauk į šalį ir leisk 

joms pravažiuoti. Aš pats myliu lordus, bet jų vengiu. Aš 

gyvenau pas vieną lordą. Ir to visiškai pakanka, kad apie 

juos išsaugočiau gražų atminimą. Aš prisimenu jo pilį 

tartum spindėjimą debesyse. Prisimenu aiškiai, lyg dabar 

savo akimis regėčiau. Nieko nuostabesnio nėra už 

Marmedjuk-lodžą, aš turiu galvoje tų rūmų didingumą, 

puikią simetriją, gausias pajamas, papuošimus ir daugybę 

priestatų. Aplamai, namai, vilos, lordų rūmai — tai 

rinkinys viso to, kas yra didingiausia ir prabangiausia 

šioje žydinčioje karalystėje. Aš myliu mūsų magnatus. 

Aš esu jiems dėkingas už tai, kad jie visko pertekę, galingi, 

kad jiems gerai klojasi. Aš, skurstąs tamsoje, su malonumu 

ir susidomėjimu žiūriu į tą dangaus žydrynės lopinėlį, 

vadinamą lordu. Marmedjuk-lodžo įvažiuojamasis 

kiemas nepaprastai erdvus, pailgas, baliustradomis padalytas 

į aštuonis kvadratus, tarp jų eina platus kelias, jo 

viduryje trykšta nuostabus aštuonkampis fontanas su 

dviem tvenkiniais ir be galo dailaus darbo ažūriniu kupolu, 

rymančiu ant šešių kolonų. Ten aš susipažinau su vienu 

mokytu prancūzu, abatu Diukro iš jakobinų vienuolyno

no Sen-Zako gatvėje. Marmedjuk-Iodže buvo pusė Erpenijaus 

bibliotekos, kurios kita pusė saugoma Kembridžo 

universiteto teologijos iakultete. Aš ten skaitydavau knygas, 

sėdėdamas po menišku portiku. Tokie daiktai paprastai 

mažai ką domina, nebent vieną kitą smalsų keliauninką. 

Ar tu žinai, juokingas bambly, kad jo šviesybė Viljamas 

Nortas, lordas Grėjus Rolstonas, keturioliktasis baronų 

suole, turi daugiau ištekinių medžių ant savo kalno, 

negu tu plaukų ant savo šlykščios makaulės? Ar žinai, kad 

lordas Noris Rikotas, kitaip sakant, grafas Ebingdonas, turi 

kertuotą dviejų šimtų pėdų aukščio kuorą su devizu: 

Virtus ariete fortior, pažodžiui: Dorybė stipresnė už taraną, 

bet iš tiesų, kvaily, jį reikia versti: Drąsa stipresnė 

už karo mašiną? Taip, aš gerbiu, godoju, vertinu lordus 

ir jiems lenkiuosi. Tai lordai drauge su jo karališkąja didenybe 

triūsia, siekdami užtikrinti ir išsaugoti tautai visokeriopą 

naudą. Jų per amžius sukaupta išmintis ypač 

suspindi kebliose aplinkybėse. Norėčiau pamatyti, kaip 

jie galėtų nepirmauti. Jie ir pirmauja. Vokietijoje kunigaikščiai, 

Ispanijoje grandai, Anglijoje ir Prancūzijoje 

perai. Kadangi visiškai pagrįstai buvo galima tvirtinti, 

kad pasaulis gan prastai sutvarkytas, dievas, jausdamas 

savo silpnąją vietą, panoro įrodyti, jog sugeba nulipdyti 

ir laimingus žmones ir filosofų paguodai sukūrė lordus. 

Tai lyg ir.savotiška kūrimo darbo pataisa, išsaugojusi gerojo 

dievulio prestižą. Tuo būdu jam pavyko padoriai išsisukti 

iš kvailos padėties. Didikai lieka didikais. Peras, 

kalbėdamas apie save, sako nos l . Peras kaipo toks daugiskaita. 

Karalius tituluoja perus consanąuinei nostri 2 . Perai 

išleido galybę didžiai išmintingų įstatymų, jų tarpe 

įstatymą, skiriantį mirties bausmę žmogui, nukirtusiam 

trimetį topolį. Jų primatui pabrėžti sukurta speciali jiems 

kalba. Heraldikoje juodas dugnas paprasto bajoro herbe 

1 Mes (lot.). 

2 Krauju mums lygūs (lot.). 

331

vadinamas smėliu, princo herbe — saturnu, pero herbe — 

deimantu. Deimanto dulkės, žvaigždėta naktis — tai laimingųjų 

juoda spalva. Ir netgi tarp šių aukštųjų senjorų 

esama tam tikrų skirtumėlių. Baronas negali maudytis 

kartu su vikontu be pastarojo leidimo. Visa tai labai 

puikiai sugalvota, tai tautos išsaugojimo laidas. Kokia laimė 

tautai turėti dvidešimt penkis kunigaikščius, penkis 

markizus, septyniasdešimt šešis grafus, devynis vikontus 

ir šešiasdešimt vieną baroną,— o tai bus iš viso šimtas 

septyniasdešimt šeši perai,— kurių vieni vadinami „jūsų 

šviesybe", kiti —„jūsų malonybe". Baisiai čia svarbu, 

jeigu kur nors ir pasitaikytų koks skarmalius! Ne viskas 

gali būti gryno aukso. Tebūnie sau skudurai! Argi štai šalia 

nėra purpuro? Viena atperka kita. Iš ko nors statyti 

juk reikia. Na, didelio čia daikto, kad yra skurdžių! Jie 

metmenys turtuolių laimei. Po šimts! Mūsų lordai — mūsų 

pasididžiavimas. Čarlzo Mouheno, Mouheno barono, 

šunys kainuoja tiek, kiek Moregeite ligoninė raupsuotiesiems 

ir Jėzaus Kristaus vaikų ligoninė, įsteigta 1553 metais 

Eduardo VI. Tomas Osbornas, Lidso kunigaikštis, 

vien savo tarnų livrėjoms išleidžia penkis tūkstančius 

aukso ginėjų. Ispanijos karalius specialiai grandams yra 

paskyręs prižiūrėtoją, kurio pareiga neleisti jiems nusigyventi. 

Tai niekinga. O mūsų lordai gali viską sau leisti ir 

tuo jie didingi. Aš tai vertinu. Nepradėsim jų keiksnoti 

kaip kokie pavyduoliai. Aš dėkingas gražiajai vizijai, praeinančiai 

pro mane. Nors aš pats neskleidžiu šviesos, bet 

ant manęs krinta jos atspindys. Atspindys, kuris krinta 

ant mano opų, pasakysi tu. Eik po velnių! Aš — Jobas, 

kuriam teko laimė stebėti Trimalchioną. O puikioji, spinduliuojanti 

planeta dangaus aukštybėse! Būti apšviestam 

mėnesienos — didelis dalykas. Sunaikinti lordus! Betgi tokia 

mintis nė bepročiui Orestui, kad ir koks jis pašėlęs, 

nebūtų atėjusi į galvą. Tvirtinti, kad lordai kenksmingi 

arba nereikalingi, tai tas pat, kaip sakyti, kad reikia išjudinti 

valstybės pamatus, arba tvirtinti, esą žmonės ne tam 

532

sutverti, kad kaip gyvulių kaimenė skabytų žolę ir būtų 

šunų kandžiojami. Avinas skuta pievą, piemuo — aviną. 

Kas begali būti teisingiau? Kaip kas išmano, taip save 

gano. O man vis tiek, aš filosofas ir gyvenimą branginu 

tiek, kiek musė jį brangina. Gyvenimas — tai laikinas 

prieglobstis. Tik pamanyk, kad Henris Bouvas Hovardas, 

Berkširo grafas, savo arklidėse turi dvidešimt keturias 

paradines karietas, iš kurių pusė sidabriniais ir pusė auksiniais 

pakinkymais! Dieve mano, aš gerai žinau, kad ne 

kiekvienas turi po dvidešimt keturias paradines karietas, 

bet argi reikia apie tai garsiai rėkti? Kad tu vieną naktį 

sušalai į ragą,— didelio čia daikto! Ar maža pasaulyje 

benamių! Kiti taip pat šąla ir alksta. Ar žinai, kad jeigu 

ne tas speigas, Dėja nebūtų apakusi, o jeigu Dėja nebūtų 

akla, ji nebūtų tavęs pamilusi! Pasvarstyk, avigalvi! O ir 

kiltų nieko sau erzelynė, jeigu visi nepatenkinti žmonės 

imtų balsu skųstis. Tylėjimas -— taisyklė. Esu giliai įsitikinęs, 

kad gerasis dievulis liepia tylėti visiems pasmerktiesiems 

čia žemėje, kitaip jis pats būtų pasmerktas 

klausytis amžinų dejonių. Olimpo ramybė perkama 

Kocito tylėjimo kaina. Taigi tylėk, liaudie! Aš dar geriau 

darau: aš pritariu ir gėriuosi. Tik ką išvardijau 

lordus, bet prie jų reikia dar pridėti du arkivyskupus ir 

dvidešimt keturis vyskupus! Iš tiesų mane apima graudumas, 

kai aš apie tai pagalvoju. Pamenu, mačiau pas 

dešimtinės rinkėją didžiulę stirtą puikiausių kviečių, 

suimtų iš aplinkinių valstiečių gerbiamam Rafoės dekanui, 

lordų rūmų ir bažnyčios dekanui, kuris nė pirštu 

neprisidėjo prie jų išauginimo. Užtat jam liko laiko melstis 

viešpačiui dievui. Ar žinai, kad lordas Marmedjukas, 

mano ponas, buvo Airijos lordas iždininkas ir vyriausias 

Naresbergo Jorko grafystės seneŠalas! Zinai, kad lordas 

vyriausias šambelionas (tai grafų Ankasterių giminės paveldimos 

pareigos), apvelka karalių vainikavimo iškilmių 

dieną ir gauna už tą savo triūsą keturiasdešimt uolekčių 

purpurinio aksomo ir lovą, ant kurios permiegojo kara- 

i 

333

lius, ir kad priešaky einąs juodosios krivūlės prievaizdas 

yra jo atstovas? Norėčiau pamatyti, ką tu išdrįstum pasakyti 

į tai, kad seniausias Anglijos vikontas yra seras 

Robertas Brentas, pakeltas į vikontus Henriko V. Visi lordų 

titulai nurodo suverenumą į žemių valdas, išskyrus 

grafą Riversą, kurio pavardė yra drauge ir jo titulas. Kaip 

puiku, kad jie turi teisę aptaksuoti kitus ir imti, pavyzdžiui, 

kaip nūn, keturis šilingus nuo vieno svaro sterlingų 

metinės rentos ir kad toji privilegija pratęsiama dar vieneriems 

metams! O kur dar visi tie puikūs mokesčiai — 

valyto spirito apmuitinimas, akcizai vynui ir alui, rinkliavos 

už svėrimą ir supilstymą į statines, mokesčiai už sidrą, 

už kriaušių gėrimą, už misą, už salyklą, už daigintus miežius, 

už akmens anglį ir daugybę kitų dalykų! Lenkime 

galvas prieš esamą tvarką! Netgi dvasiškija priklauso 

nuo lordų. Meino vyskupas—grafo Derbio pavaldinys. 

Lordai turi susikūrę laukinius žvėris, kuriuos deda į savo 

herbus. Kadangi dievas nepakankamai jų sutvėrė, lordai 

patys jų prisigalvojo. Jie sukūrė heraldinį šerną, kuris 

tiek pranašesnis už paprastąjį šerną, kiek šernas už paršą, 

arba kiek senjoras pranašesnis už kunigą. Jie sukūrė grifoną, 

erelį tarp liūtų ir liūtą tarp erelių, gąsdinantį liūtus 

savo sparnais ir erelius savo karčiais. Jie turi heraldinę 

angį, vienaragį, gyvatę, salamandrą, taraską, drėją, slibiną, 

hipogrifą. Visa tai mums baubas, o jiems papuošimas 

ir gražmena. Jie turi ištisą herbinį žvėryną, kuriame staugia 

nepažįstamos baidyklės. Jokioje girioje nesutiksi tokių 

keistenybių, kokias pagimdo jų puikė. Jų tuštybė pilna 

visokių šmėklų, kurios tartum vaikšto didingą naktį, apsiginklavusios, 

su šalmais ir šarvais, žvangina pentinais ir, 

laikydamos rankoje imperijos skeptrą, rimtu balsu byloja: 

„Mes protėviai!" Skarabėjai graužia augalų šaknis, o herbai— 

liaudį. Kodėl gi ne! Negi dėl to keisime įstatymus? 

Bajorija — visuomeninės santvarkos dalis. Ar žinai, kad 

Škotijoje gyvena vienas grafas, kuris gali nušuoliuoti 

trisdešimt mylių, neperžengdamas savo valdų ribos? Ar 

334

žinai, kad lordas Kenterberio arkivyskupas turi milijoną 

frankų pajamų? Ar žinai, kad jo didenybė gauna per 

metus pagal civilinį lapą septynis tūkstančius svarų sterlingų, 

neskaitant pajamų, kurias teikia pilys, girios, domenai, 

feodai, lenai, alodai, prebendos, dešimtinės ir 

žemės mokesčiai, konfiskacijos ir servitutai, ir kurios 

viršija milijoną svarų sterlingų? Kurie tuo nepatenkinti 

— iš viso nesugyvenami žmonės. 

•— Taip,— burbtelėjo susimąstęs Gvinplenas,— turtuolių 

rojus sukurtas iš vargšų pragaro. 

XII 

URSUS POETAS SUVILIOJA URSŲ FILOSOFĄ 

Įėjo Dėja; Gvinplenas pažvelgė į ją, ir nuo tos akimirkos 

matė tik ją. Tokia jau yra meilė. Minčių sūkurys 

gali kuriam laikui užvaldyti mus, bet įeina mylima moteris, 

ir staiga dingsta visa, kas nesusiję su ja, o ji nė 

nepagalvoja, kad, gal būt, sunaikino mumyse ištisą pasaulį. 

Paminėsime čia vieną smulkmeną. „Nugalėtame 

chaose" Dėjai nepatiko žodis „monstro" (baidyklė), kuriuo 

ji turėdavo kreiptis į Gvinpleną. Ji, kaip ir visi anais 

laikais, truputį mokėjusi ispaniškai, kartais tą žodį savavališkai 

pakeisdavo ąuiero, kas reiškia mielas. Nors 

Ursus nutylėdavo, bet jį šiek tiek erzindavo tie teksto 

iškraipymai. Jis lengvai būtų galėjęs pasakyti Dėjai, kaip 

mūsų dienomis Moesaras pasakė Viso: „Tu nerodai pakankamos 

pagarbos repertuarui." 

„Žmogus, kuris juokiasi". Tuo rėmėsi Gvinpleno šlovė. 

Jo tikrąjį vardą, mažai kam ir žinomą, nustelbė pravardė, 

kaip juokas nustelbė veidą. Jo populiarumas kaip ir veidas 

buvo tapęs kauke. 

335

Tačiau jo vardą galėjai perskaityti ant „Žaliosios dėžės" 

priekinės sienos prikaltoje lentelėje su Ursaus sukurtu 

užrašu, kuris skambėjo šitaip: 

Čia galima pamatyti Gvinpleną, 1690 metų sausio 

29 dieną dešimties metų amžiaus piktadarių kompračikosų 

paliktą Portlendo pakrantėje, dabar užaugusį ir besivadinantį 

ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI 

Šitų juokdarių gyvenimas buvo kažkuo panašus į 

raupsuotųjų gyvenimą leprozoriume ir į palaimintųjų gyvenimą 

tariamoje Atlantidėje. Kasdien tas pats staigus 

perėjimas nuo triukšmingiausių pasirodymų prekymečiuose 

į visišką atsiskyrimą. Kas vakarą jie pasišalindavo 

iš šio pasaulio. Atsisveikindavo su juo kaip numirėliai, 

kad rytoj vėl atgytų. Komediantas — tai besisukantis 

švyturio žibintas, čia užgestas, čia vėl sušvintąs; publikai 

jis tik šmėkla, tik prošvaistė šioje žemėje, kur šviesa 

kaitaliojasi su tamsa. 

Po klegesio aikštėse — kalėjimas. Kai, pasibaigus vaidinimui, 

žiūrovai imdavo skirstytis ir patenkintos minios 

gaudesys persimesdavo į gretimas gatves, „Žalioji dėžė" 

pakeldavo atlenkiamąją sienelę kaip tvirtovė pakeliamąjį 

tiltą, ir ryšys su žmonija visiškai nutrūkdavo. Anoj pusėj 

— pasaulis, čia — būda, ir toje būdoje kaip skaisčios 

žvaigždės šviesdavo laisvė, tyra sąžinė, drąsa, atsidavimas, 

nekaltybė, laimė, meilė. 

Reginti neregė ir jos biaurus mylimasis susėsdavo šalia, 

ranka liesdavo ranką, kakta glausdavosi prie kaktos, 

ir taip apsvaigę jiedu tyliai šnabždėdavosi. 

Vidurinė „Žaliosios dėžės" dalis turėjo dvejopą paskirtį: 

publikai tai buvo scena, aktoriams — valgomasis. 

Ursus, niekada neatsisakąs palyginimo, šią vidurinę 

336

patalpą dėl jos dvejopos paskirties buvo linkęs laikyti abisiniškos 

lūšnos „aradašu". 

Kai Ursus suskaičiuodavo dienos pajamas, visi sėsdavo 

vakarieniauti. Meilei viskas idealu, net valgydami ir gerdami 

besimylintieji gauna tiek visokiausių progų netyčiom 

švelniai vienas antrą paliesti, jog kąsnis virsta bučiniu. 

Jie geria elį ar vyną iš vienos stiklinės, tartum 

gertų rasą iš vieno lelijos žiedo. Dvi sielos tokios bičiuliškos 

agapės metu primena du žavius paukštyčius. Gvinplenas 

patarnaudavo Dėjai, papiaustydavo, pripildavo, artutėliai 

prie jos prisilenkdavo. 

— Hm! —burbteldavo Ursus, bet burbėjimas prieš jo 

valią virsdavo šypsena. 

Vilkas po stalu vakarieniaudavo, nekreipdamas į nieką 

dėmesio, išskyrus savo kaulą. 

Vinos ir Fibi dalyvaudavo bendrame pokylyje, bet nieko 

nevaržydavo. Sios dvi puslaukinės klajūnės šalindavosi 

žmonių ir tarpusavy šnekėdavosi čigoniškai. 

Po vakarienės Dėja drauge su Fibi ir Vinos pasitraukdavo 

į ,,moterų galą", Ursus eidavo pririšti Homo po „Žaliąja 

dėže", o Gvinplenas liuobdavo arklius, iš mylimojo 

virtęs arklininku, tartum koks Homero herojus ar Karolio 

Didžiojo paladinas. Vidurnaktį visi jau miegodavo, 

išskyrus vilką, kuris kartkartėmis, jausdamas atsakomybę, 

pramerkdavo vieną akį. 

Rytmetį vėl visi susirinkdavo; drauge pusryčiaudavo, 

paprastai užvalgydavo kumpio ir išgerdavo arbatos, kuri 

Anglijoje paplito nuo 1678 metų. Paskui Dėja ispanišku 

papročiu ir Ursaus patarimu, nes, anot jo, ji esanti silpnos 

sveikatos, dar numigdavo keletą valandų, o tuo tarpu 

Gvinplenas ir Ursus atlikdavo lauke ir viduje visokius 

smulkius darbus, kokių reikalauja klajūniškas gyvenimas. 

Gvinplenas retai kada išeidavo iš „Žaliosios dėžės" paklajoti, 

nebent ištuštėjusiais keliais ir nuošaliomis vietomis. 

Miestuose jis išeidavo tik nakčia, užsimaukšlinęs ant 


akių plačiabrylę skrybėlę, kad gatvėje nešmėkščiotų jo 

veidas. 

Atviru veidu jis rodydavosi tik scenoje. 

Beje, „Žalioji dėžė" ne taip jau dažnai užsukdavo į 

miestus; dvidešimt ketverių metų sulaukęs Gvinplenas nebuvo 

matęs didesnių miestų už Penkis Uostus. O tačiau 

garsas apie jį sklido. Jis jau išėjo už liaudies ribų ir užgriebė 

aukštesnius sluoksnius. Jomarkinių stebuklų mėgėjai, 

įdomybių ir keistenybių medžiotojai visiems skelbė, 

kad klajoja po Angliją nepaprastos išvaizdos žmogus, pasirodąs 

tai čia, tai ten. Apie jį kalbėdavo, jo ieškodavo, 

klausinėdavo: „Kur jis?" „Žmogus, kuris juokiasi" iš tiesų 

tapo įžymybe. Jo šlovės atspindys tam tikra dalimi 

krisdavo ir ant „Nugalėtojo chaoso". 

ir štai vieną gražią dieną Ursus, kupinas tuščiagarbiškų 

siekių, pareiškė: 

— Reikia vykti į Londoną.

TREČIO JI KNYGA 

SKILIMAS PRASIDEDA 

I 

TEDKASTERIO VIEŠBUTIS 

Tais laikais Londone tebuvo vienintelis tiltas — Londono 

tiltas, užstatytas namais. Šis tiltas jungė su Londonu 

Sautvorką — priemiestį, grįstą, tikriau žvyruotą 

Temzės žvirgždais, su daugybe gatvelių ir skersgatvių, 

vietomis siaurų it rankovė; čia, kaip ir pačiame mieste, 

ankštai grūdosi įvairiausi pastatai, gyvenamieji namai, 

medinės lūšnos — palankiausia dirva gaisrui. 1666 metai 

tat įrodė. 

Žodis Sautvorkas (Soutwark) tuomet buvo tariamas 

kaip Sudrik; dabar tariama maždaug kaip Souzuork. 

Beje, geriausias būdas tarti angliškus vardus — tai iš viso 

jų netarti. Pavyzdžiui, Southampton tarkite Stpntn. 

Tais laikais Chatam buvo tariama kaip Je l'aime K 

Anuometinis Sautvorkas tiek panašus į nūdienį Sautvorką, 

kiek Vožiraras į Marselį. Dabar čia miestas, o tada 

buvo tik gyvenvietė. Tačiau jau ir tais laikais ten vykdavo 

judri laivyba. \ senovinę, ilgą, tarytum milžinų statytą 

sieną ties pat Temze buvo įmūryti žiedai upių šalandoms 

prisišvartuoti. Toji siena vadinosi Ei'roko siena, arba Ef- 

1 Aš tave myliu (Ze tem) (pranc). 

339

ok-stounu. Saksų valdymo metu Jorkas vadinosi Efroku. 

Padavimas pasakoja, kad tos sienos papėdėje nuskendęs 

kažkoks kunigaikštis Efrokas. Vieta iš tiesų ir kunigaikščiui 

giloka. Netgi atoslūgiu vanduo siekdavo iki šešių 

sieksnių. Puiki prieplauka viliodavo jūros laivus, ir sena 

pilvota Olandijos škuna „Vogratas" paprastai prisišvartuodavo 

prie Efrok-stouno. ,,Vogratas" kas savaitę palaikydavo 

tiesioginį susisiekimą iš Londono į Roterdamą ir 

atgal. Kiti laivai plaukdavo du kartus per dieną tai į Detfortą, 

tai į Grinvičą ar Grevsendą: išvykdavo per atoslūgį, 

o grįždavo per potvynį. Kelionė iki Grevsendo — 

nors buvo tik apie dvidešimt mylių —• trukdavo šešetą 

valandų. 

„Vogratas" buvo tokio tipo laivas, kokius dabar galima 

pamatyti tik jūrų muziejuose. Jis truputį panėšėjo 

į džonką. Tais laikais Prancūzija mėgdžiojo Graikiją, 

Olandija — Kiniją. „Vogratas", sunkaus korpuso dvistiebė 

škuna su vandeniui nepralaidžia perpendikuliarine 

triumo pertvara turėjo viduryje gilią kajutę ir, du denius— 

priekyje ir laivagalyje — be bortų, kaip dabartiniuose 

geležiniuose laivuose su turelėmis; beborčių laivų 

pranašumas tas, kad audros metu būna mažesnis bangos 

slėgimas, bet užtat škvalas visada pavojingas ekipažui, 

kai denis be aptvaro. Krintantysis neturėdavo kur susilaikyti 

prie krašto. Daug žmonių įkrisdavo ir žūdavo 

jūroje, dėl to ir teko atsisakyti šitokio tipo laivų. „Vogratas" 

plaukdavo tiesiai į Olandiją, nesustodamas net 

Grevsende. 

Senovinė akmeninė atbraila, dalinai uola, dalinai žmogaus 

rankų išmūryta, tęsėsi visa Efrok-stouno papėde, ir 

todėl laivai lengvai galėdavo prisišvartuoti prie sienos, 

esant bet kokiam vandens lygiui. Sienoje, keliose vietose 

buvo laiptai. Ji žymėjo pietinę Sautvorko nerijos ribą. 

Ant Efrok-stouno viršaus supiltas pylimas buvo lyg krantinės 

aptvaras, kur mėgdavo parymoti praeiviai. Nuo ten 

3/fO

matėsi Temzė. Anapus upės baigėsi Londonas. Toliau plytėjo 

laukai. 

Aukštyn nuo Efrok-stouno, ten, kur Temzė daro linkį, 

beveik priešais pat Sent-Džeimso rūmus, už Lembet-hauzo, 

netoli pasivaikščiojimų vietos, tada Foks-holo, tarp 

dviejų įmonių, porceliano ir stiklo, kur gamindavo spalvotus 

butelius, buvo viena iš tų didelių, žole apaugusių 

dykviečių, kurios kadaise Prancūzijoje buvo vadinamos 

cultures et mails, o Anglijoje boivling-greens. Iš bowlinggreen 

— žalias kilimas kamuoliui ritinėti — prancūzai pasidarė 

boulingrin. Šiais laikais tokias vejas mes įsitaisėme 

savo namuose, ant stalo, kur žalias audeklas pakeičia 

velėną, ir pavadinome biliardu. 

Tarp kitko, nesuprantama, kodėl, turėdami žodį bulvaras 

(boulevard— boule-vert), kuris reiškia visai tą pat, 

ką ir žodis bowling-green, prancūzai dar sugalvojo boulingrin. 

Keista, kad toks rimtas asmuo, kaip žodynas, 

leidžia sau tokią bereikalingą prabangą. 

Sautvorko „žalioji veja" vadinosi Tarinzofildu, nes 

kažkada ji priklausė baronams Hastingsams, kurie yra 

Tarinzo, o taip pat Močleino baronai. Baronų Hastingsų 

Tarinzofildas vėliau atiteko baronams Tedkasteriams, kurie 

pavertė jį vieša aikšte ir išnuomodavo, kaip vėliau vienas 

Orleano kunigaikščių išnuomodavo Pale-Ruajalį. Ilgainiui 

Tarinzofildas kaip išmarinis turtas tapo parapijos 

ganyklomis. 

Tarinzofildas buvo tarsi kokia nuolatinė prekyvietė, 

kur statydavosi balaganus fokusininkai, ekvilibristai, 

klajojantys muzikantai ir visada grūsdavosi žiopliai, 

..atėję paspoksoti į šėtoną", kaip sakydavęs arkivyskupas 

Šarpas. „Spoksoti į šėtoną" — reiškė žiūrėti vaidinimo, 

j. 

Keletas užeigos namų, kurie dalinai atmušdavo nuo 

tų jomarkinių teatrų publiką, dalinai aprūpindavo juos 

žiūrovais, stovėjo langais į šią aikštę, švenčiančią apvalius 

metus. Tie gerai besiverčią užeigos namai buvo pa- 

m

prasčiausios smuklės, atdaros tik dieną. Vakare smuklininkas 

užrakindavo savo smuklę, įsidėdavo raktą kišenėn 

ir išeidavo. Tik vieną iš jų galėjai pavadinti tikrais užeigos 

namais. Tai buvo vienintelis gyvenamas namas visoje 

„žaliojoje vejoje": jomarko balaganai galėdavo dingti 

kiekvienu momentu, nes visi tie komediantai neprisiriša 

prie vietos. Juokdariai gyvena klajokliškai. 

Si smuklė, pavadinta senųjų savininkų vardu Tedkasterio 

viešbučiu, greičiau atrodė užeigos namai, negu taverna, 

ir greičiau viešbutis, negu užeigos namai; pro aukštus 

vartus patekdavai į gan didelį kiemą. 

Tie vartai į aikštės pusę buvo tarsi paradinis įvažiavimas 

į Tedkasterio viešbutį; šone buvo šaliniai varteliai, 

kuriais paprastai naudodavosi lankytojai. Į šalį sukti visada 

mieliau. Pro šiuos vartelius tik ir vaikščiodavo. Jie 

vedė į smuklę, erdvią, stalų pristatytą trobą su žemomis 

lubomis ir aprūkusiomis sienomis. Viršum vartelių, pritvirtinta 

prie antrojo aukšto lango apkaustų, kabėjo viešbučio 

iškaba. Didieji vartai, užšauti skląsčiais ir velkėm, 

niekad ir neatsidarydavo. 

Į kiemą galėdavai patekti tik pro smuklę. 

Tedkasterio viešbutyje buvo šeimininkas ir tarnas. 

Seimininką vadindavo Niklsu, o tarną — Govikemu. Šeimininkas 

Niklsas — tikriausiai Nikolia, kurį anglų tarimas 

pavertė Niklsu — buvo šykštus našlys, bailus, nepaprastai 

gerbiąs įstatymus. Jo buvo tankūs antakiai ir 

plaukuotos rankos. Na, o keturiolikmetis vaikiščias, patarnaująs 

svečiams ir šaukiamas Govikemu, buvo didžiagalvis, 

linksmo veido paauglys, pasirišęs prijuostę. Jis buvo 

plikai nukirptas — tarno žymė. 

Miegodavo jis apačioje, mažytėje kamarėlėje, kur kadaise 

buvo laikomas šuo. Apvalus šios kamarėlės langiukas 

žvelgė į „žaliąją veją".

II 

GRAŽBYLYSTĖ PO ATVIRAU DANGUMI 

Vieną šaltoką ir labai vėjuotą vakarą, kai kiekvienas, 

suprantama, skuba namo, kažkoks žmogus, ėjęs per Tarinzofildą, 

staiga sustojo prie Tedkasterio viešbučio mūro. 

Buvo 1704—1705 metų žiemos pabaiga. Tasai vyriškis, 

sprendžiant iš rūbų jūreivis, buvo dailios išvaizdos, 

aukšto ūgio — savybės, būtinos dvariškiui, bet neužgintos 

turėti ir liaudžiai. Kodėl jis sustojo? Pasiklausyti. Ko? 

Balso, skambančio anapus mūro, tur būt, kieme; tas balsas 

buvo kiek seniokiškas, bet vis dėlto dar smarkus, pasiekiąs 

praeivius gatvėje. Tuo pačiu metu kieme, kur 

gražbyliavo tasai balsas, buvo girdėti minios klegesys. 

Balsas kalbėjo: 

— Londono gyventojai ir gyventojos, štai ir aš. Iš visos 

širdies sveikinu, kad jūs — anglai. Jūs — didi tauta. 

Pasakysiu dar daugiau — jūs didis šlamštas. Kumščiais 

kertatės kur kas geriau, negu špagomis. Jūsų geras apetitas. 

Jūs — nacija, ryjanti kitas. Puikiausias užsiėmimas! 

Šis sugebėjimas čiulpti pasaulio syvus stato Angliją į išskirtinę 

vietą. Politika, filosofija, mokėjimu valdyti kolonijas 

ir ištisas tautas, pramone, sugebėjimu daryti kitiems 

bloga, o patiems iš to turėti naudos, jūs esate neprilygstami, 

tiesiog nuostabūs. Nebe toli diena, kai žemėje išvysime 

du stulpus su lentelėmis; ant vienos bus užrašyta: 

..Žmonių valdos", ant kitos—„Anglų valdos". Aš konstatuoju 

tat didesnei jūsų šlovei, nors nesu nei anglas, nei 

žmogus, aš turiu garbę būti daktaru. Viena antram nekliudo. 

Džentelmenai, aš mokau. Ko gi? Dviejų skirtingų 

dalykų: to, ką žinau ir ko nežinau. Pardavinėju naminius 

vaistus ir peršu idėjas. Prieikite arčiau ir klausykite. Jus 

kviečia mokslas. Įtempkite ausį. Jeigu ji maža, į ją nedaug 

tepateks tiesos; jeigu didelė — į ją pralįs daug kvailysčių. 

Taigi, dėmesio. Aš dėstau Pseudodoxla Epidemi- 

343

ca. 1 Mano draugas juokina, aš gi verčiu žmones mąstyti. 

Mudu gyvename drauge vienoje būdoje, nes juokas — iš 

tokios pat kilmingos šeimos, kaip ir mokslas. Kai Demokritą 

klausdavo: „Kaip tu pažįsti tiesą?"—jis atsakydavo: 

„Aš juokiuosi." O jeigu mane kas paklaustų: „Kodėl tu 

juokiesi?" — aš atsakyčiau: „Dėl to, kad pažinau tiesą." 

Beje, aš nesijuokiu. Aš esu liaudies prietarų naikintojas. 

Noriu išvalyti jūsų protus. Jie baisiai užteršti. Dievas leidžia, 

kad liaudis klystų ir būtų apgaudinėjama. Atidėkim 

į šalį kvailą drovumą; aš atvirai prisipažįstu, jog tikiu 

dievą, netgi kai jis neteisus. Tik kai aš matau šiukšles — 

o juk prietarai ir yra šiukšlės — aš jas iššluoju. Iš kur aš 

žinau tat, ką žinau? Tai mano reikalas. Kiekvienas mokosi, 

kaip sugeba. Laktancijus klausinėdavo bronzinę Virgilijaus 

galvą, ir toji jam atsakinėdavo; Silvestras II kalbėdavosi 

su paukščiais. Ar paukščiai kalbėdavo? O gal popiežius 

čiulbėdavo? Klausimas. Miręs rabino Eleazaro kūdikis 

kalbėdavosi su šv. Augustinu. Tarp mūsų paliekant, 

aš abejoju visais tais faktais, išskyrus pastarąjį. Sakykim, 

miręs kūdikis kalbėjo. Bet po liežuviu jis turėjo auksinę 

plokštelę, kur buvo įrėžtos įvairios konsteliacijos. Vadinasi, 

jis apgaudinėjo. Viskas savaime išaiškėja. Kaip matote, 

aš bešališkas. Aš skiriu teisybę nuo melo. O štai ir 

kiti prietarai, kurių jūs, vargšai tamsūs žmoneliai, be 

abejo, laikotės ir nuo kurių aš trokštu jus išvaduoti. Dioskoridas 

manė, kad kažkokia dieviška galia slypinti drignėje, 

Chrizipas — juoduosiuose serbentuose. Juozapas — 

ropėje, Homeras — česnake. Visi jie klydo. Tuose augaluose 

ne dievas, o velnias tupi. Aš patikrinau. Netiesa, 

kad žaltys, sugundęs Ievą, turėjo, kaip Kadmas, žmogaus 

veidą. Garsija de Hortas, Kadamostas ir Žanas Hugo, 

Trevo arkivyskupas, neigia, kad, norint sugauti dramblį, 

užtenka įpiauti medį. Aš linkęs pritarti jų nuomonei. Piliečiai, 

klaidingi įsitikinimai— Liucipieriaus pastangų 

1 Epideminis pseudomokslas [lot).

vaisius. Šio tamsos kunigaikščio karalystėje laikas nuo 

laiko turi pasirodyti paklaidų meteorai, nešą pražūtį. Gerieji 

žmonės, Klaudijus Pulchras mirė ne dėl to, kad 

vištos atsisakė išeiti iš vištidės; iš tiesų Liucipierius, numatydamas 

Klaudijaus Pulchro mirtį, pasistengė, kad 

vištos nelestų. Belzebubas suteikė Vespasianui galią 

gydyti luošius ir grąžinti regėjimą akliesiems, juos paliečiant; 

savaime tai yra pagirtinas veiksmas, bet Belzebubo 

tikslai čia buvo nusikalstami. Džentelmenai, nepasitikėkite 

šundaktariais, kurie naudoja gydymui brienės šaknį 

ir perstupą ir kurie daro akims pavilgas iš medaus ir 

gaidžio kraujo. Išmokite blaiviai vertinti tas melagystes. 

Neteisybė, esą Orionas atsiradęs, Jupiteriui atlikus gamtišką 

reikalą: tikrumoje tą dangaus šviesulį šitokiu būdu 

padaręs Merkurijus. Netiesa, kad Adomas turėjęs bambą. 

Kai šv. Jurgis nudobė slibiną, šalia jo nebuvo jokios šventojo 

dukters. Šv. Jeronimas savo darbo kambaryje ant 

židinio neturėjęs laikrodžio; pirma, jis gyvenęs oloje, antra, 

ten nebuvę židinio, trečia, tuomet dar nebuvę laikrodžių. 

Tikrinkite! Viską tikrinkite! O žmonės, kurie manęs 

klausotės, jeigu jums sako, kad valerijoną uostančio 

žmogaus smegenyse išaugąs driežas, kad iš pūvančio jaučio 

atsirandančios bitės, o iš arklio — širšės, kad numirėlis 

daugiau sveriąs, negu svėrė gyvas, kad ožio kraujyje 

ištirpstąs smaragdas, kad vikšras, musė ir voras, pastebėti 

ant to paties medžio, pranašauja karą, badą ir marą, kad 

nuomarį galima išgydyti kirminu, rastu stirnos galvoje,— 

netikėkite tuo. Vis tai prietarai. Bet štai jums tikros tiesos: 

ruonio oda apsaugo nuo perkūno; rupūžė minta žeme, 

ir nuo to jos galvoje susidaro akmuo; Jerichono rožė 

pražysta kūčių naktį; gyvatės neperneša uosio šešėlio; 

dramblys neturi sąnarių ir todėl priverstas miegoti stačias, 

atsišliejęs medžio; jeigu rupūžė padės gaidžio kiaušinį, 

iš jo išsikals skorpionas, kuris atsives salamandrą; 

aklasis praregės, jeigu uždės vieną ranką ant užpakalinės 

altoriaus pusės, o kita prisidengs akis; nekaltybė sude- 

m

inama su motinyste. Dorieji žmonės, įsidėkite į galvą 

šias akivaizdžias tiesas. O tada galite tikėti į dievą dvejopai, 

kaip trokštantysis tiki į apelsiną arba kaip asilas 

į botagą. O dabar aš pristatysiu jums savo trupę. 

Tą akimirką smarkokas vėjo gūsis sudrebino nuošalaus 

viešbučio langų rėmus ir langines. Tai buvo nelyginant 

rūstus dangaus murmesys. Oratorius lukterėjo valandėlę, 

paskui vėl tęsė: 

— Pertrauka. Tebūnie. Tegul kalba šiaurys. Džentelmenai, 

aš nepykstu. Vėjas plepys, kaip ir visi atsiskyrėliai. 

Ten, aukštai, jam nėra su kuo pasišnekėti. Užtat jis 

čia atsigriebia. Taigi pradedu nuo tos vietos, kur buvau 

sustojęs. Jūs matote artistų trupę. Mūsų ketvertas. A lupo 

principlum. Pradedu nuo vilko, mano bičiulio. Savo padermės 

jis neslepia. Pažiūrėkite į jį. Jis mokytas, rimtas, 

įžvalgus. Apvaizda tikriausiai iš pat pradžių buvo ketinusi 

jį padaryti universiteto daktaru, bet tam reikia būti 

apykvailiu, o jis toks nėra. Pridursiu, kad jis be jokių 

prietarų ir anaiptol ne aristokratas. Progai pasitaikius, jis 

užmezga pažintį su kokia kale, nors turėtų teisę bendrauti 

su vilke. Jo įpėdiniai, jeigu tik jų yra, tikriausiai maloniai 

urzgia kaip jų motina ir staugia kaip jų tėvas. Prie 

ko pritapsi, tokiu pats patapsi. Jis taip pat loja, nuolaidžiaudamas 

civilizacijai. Tiesiog kilniadvasiškas lipšnumas. 

Homo — pagerintos veislės šuo. Gerbkime šunį. 

Šuo—-keistas gyvulys! — prakaituoja liežuviu ir šypsosi 

uodega. Džentelmenai. Homo savo sumanumu prilygsta 

begauriui Meksikos vilkui, garsiajam xolo'itzeniski, bet 

meilumu už jį pranašesnis. O be to, jis nuolankus. Jis 

kuklus, kiek gali būti kuklus vilkas, nusimanąs, kad jis 

naudingas žmonėms. Jis gailestingas, paslaugus, bet visa 

tai daro patyliukais. Jo kairioji letena nežino, ką daro dešinioji. 

Tokie jo gerieji privalumai. Apie kitą savo bičiulį 

aš tik tiek tepasakysiu: jis pabaisa. Jūs būsite juo sužavėti. 

Kažkada piratai jj paliko vieną atšiauraus vandenyno 

pakrantėje. O štai šitoji — neregė. Ar tai išimtis? Ne. 

346

Mes visi akli. Aklas šykštuolis: jis mato auksą, bet nemato 

turto. Aklas švaistūnas: jis mato pradžią, bet nemato 

pabaigos. Akla koketė: ji nemato savo raukšlių. Aklas 

mokytasis: jis nemato savo nemokšiškumo. Aklas doras 

žmogus: jis nemato apgaviko. Aklas apgavikas: jis nemato 

dievo. Aklas dievas: pasaulio kūrimo dieną jis nepastebėjo 

prisisukusio velnio. Aš irgi aklas: kalbu jums 

ir nematau, kad jūs kurti. Neregė mergaitė, mūsų bendrakeleivė 

— paslaptingoji vaidilutė. Vesta galėtų jai patikėti 

savo nuodėgulį. Jos būde yra kažkas slėpiningo ir tuo 

pačiu švelnaus kaip avino vilna. Aš manau, kad ji karaliaus 

duktė, bet to netvirtinu. Nepasitikėjimas — pagirtina 

išminčiaus savybė. Na, o aš pats gudragalviauju ir 

gydau. Mąstau ir tvarstau. Chirurgus sum. Gydau karštligę, 

miazmas ir marą. Beveik visi uždegimai ir negalavimai 

yra ne kas kita kaip trauklapiai, ir, užsitikrinę tinkamą 

priežiūrą, mes galime išvengti kitų ligų, daug biauresnių. 

Nežiūrint to, aš jums nepatariu susigriebti antrakso, kitaip 

sakant, juodligės. Kvaila, niekam tikusi liga. Tik 

tiek, kad nuo jos mirštama, tai ir viskas. Aš nesu nei tamsuolis, 

nei prasčiokas. Itin vertinu gražbylystę ir poeziją 

ir palaikau glaudžius, nors nekaltus santykius ir šiomis 

deivėmis. Baigiu savo prakalbą patarimu: maloningieji 

ponai ir ponios, puoselėkite savyje, šviesiajame savo sielos 

kamputyje, dorybę, kuklumą, sąžiningumą, teisingumą 

ir meilę. Tokiu būdu kiekvienas čia, žemėje, gali užsiauginti 

nors mažytį gėlių vazonėlį ant savo palangės. 

Milordai ir ponai, aš baigiau. Dabar prasidės vaidinimas. 

Vyriškis, tikriausiai jūrininkas, klausęsis tos kalbos 

gatvėje, įėjo į žemą smuklės salę, prasigrūdo pro stalus, 

sumokėjo, kiek iš jo buvo pareikalauta, ir atsidūrė žmonių 

pilname kieme, kurio gilumoje stovėjo būda ant ratų 

su atlenkiama sienele: ant šios pakylos jis pamatė senį 

lokio kailiu, jauną vyruką, lyg ir su kauke, aklą mergaitę 

ir vilką. 

— Po šimts! — sušuko jis,— tai bent puikūs artistai!

3A8 

tu 

PERSKYRIMAS, KURIAME PRAEIVIS VĖL 

PASIRODO 

„Žalioji dėžė", kurią skaitytojas, aišku, pažino, atvyko 

į Londoną. Ji apsistojo Sautvorke. Ursui patiko „žalioji 

veja", turėjusi tą privalumą, kad mugė joje veikdavo apvalius 

metus, net ir žiemą. 

Ursui buvo malonu pamatyti šv. Povilo kupolą. 

Londone aplamai yra daug gero. Reikia drąsos pavadinti 

katedrą šv. Povilo vardu. Tikrasis katedrų šventasis— 

tai šv. Petras. Sv. Povilas įtartinas dėl savo vaizduotės, 

o teologijos akimis žiūrint, vaizduotė veda į 

ereziją. Šventuoju Povilas tapo lengvinančiomis aplinkybėmis. 

Jis pateko į dangų pro užkulisį. 

Katedra — tai iškaba. Sv. Petras būdingas Romai, dogmos 

miestui, šv. Povilas —- Londonui, schizmos miestui. 

Ursus, žmogus plačios pasaulėžiūros, sugebėjo įvertinti 

šiuos nežymius atspalvius, ir jo potraukis Londonui 

tikriausiai paaiškinamas ypatinga simpatija šv. Povilui. 

Nužiūrėjęs Ursus apsirinko didįjį Tedkasterio viešbučio 

kiemą, tartum pritaikytą „Žaliajai dėžei". Tai buvo 

gatavas teatras. Keturkampį kiemą iš trijų pusių supo 

pastatai, o iš ketvirtosios, kaip tik priešais viešbutį, mūro 

siena; prie jos ir pastatė „Žaliąją dėžę", tokią gremėzdišką, 

jog teko atkelti didžiuosius vartus. Ilga medinė galerija 

ant stulpų su stogine, naudojama antrojo aukšto gyventojų, 

supo, dviejuose kampuose užsilenkdama, tris 

vidinio fasado sienas. Pirmojo aukšto langai atstojo 

benuaro ložes, kiemo grindinys — parterį, o galerija 

— balkoną. Taigi priešais „Žaliąją dėžę", priremtą' 

prie sienos, buvo žiūrovų salė. Tai labai priminė „Globusą", 

kur buvo pastatytas „Otelas", „Karalius Lyras" ir 

„Audra". 

Užkaboryje, už „Žaliosios dėžės", buvo arklidė.

Ursus dėl visko susitarė su smuklininku Niklsu, kuris 

iš pagarbos įstatymams sutiko įsileisti vilką tik už padidintą 

kainą. Nuo „Žaliosios dėžės" nuimta lentelė 

GVINPLENAS — ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI, buvo 

pakabinta šalia viešbučio iškabos. Smuklės patalpoje — 

skaitytojui tai jau žinoma — buvo vidaus durys tiesiai į 

kiemą. Salia tų durų ant greitųjų, išmušus statinei dugną, 

buvo įrengta būdelė „kasininkei", kurios pareigas pasivaduodamos 

eidavo Fibi su Vinos. Viskas panašiai kaip 

ir mūsų dienomis. Įėjimas mokamas. Žemiau iškabos 

ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI dviem vinim prikaltas kabojo 

baltai nudažytas lentgalis, ant kurio anglimi stambiomis 

raidėmis buvo užrašytas garsiosios Ursaus pjesės 

pavadinimas NUGALĖTASIS CHAOSAS. 

Balkono viduryje, kaip sykis priešais „Žaliąją dėžę", 

lentomis atitverta patalpa su stiklinėmis durimis buvo 

paskirta „kilmingajai publikai". 

Toje gan erdvioje „ložėje" dviem eilėm galėjo susėsti 

dešimt žmonių. 

— Mes — Londone — pasakė Ursus.— Reikia tikėtis 

žiūrovų ir iš ba j ori jos tarpo. 

Jis paprašė pastatyti toje „ložėje" geriausias viešbučio 

kėdes, o viduryje didelį krėslą, apmuštą vyšninės 

spalvos Utrechto aksomu su auksiniais spurgais,— tuo atveju, 

jeigu į vaidinimą atsilankytų kokio nors oldermeno 

1 

žmona. 

Vaidinimai prasidėjo. 

Tučtuojau susirinko nemaža minia. 

Bet kilmingajai publikai skirtoji patalpa tebebuvo 

tuscia. 

Neskaitant šito, pasisekimas buvo toks, jog komediantai 

neatsiminė ką nors panašaus matę. Visas Sautvorkas 

subėgo pasižiūrėti Žmogaus, kuris juokiasi. 

1 

Anglijoje — grafystės tarybos ir miesto tarybos narys. 

U9

Tarinzofildo akrobatų ir juokdarių tarpe Gvinplenas 

sukėlė tikrą sąmyšį. Tartum paukštvanagis būtų įskridęs 

į dagilių narvelį ir surijęs visą jų lesalą. Gvinplenas paveržė 

iš jų publiką. 

Be skurdžių pasirodymų, kuriuose dalyvaudavo špagų 

rijikai ir mimai, „žaliojoje vejoje" būdavo ir tikrų vaidinimų. 

Čia buvo moterų šokėjų cirkas, kur nuo ryto lig 

vakaro skambėdavo visokiausi instrumentai: psalteriumai, 

būgnai, rebekai, krotos, litaurai, birbynės, rebabai, varpeliai, 

dūdelės, dambros, vokiečių rageliai, anglų ragai, švilpos, 

lumzdeliai, fleitos ir flažoletai. Didžiulėje apvalioje 

palapinėje rodydavo savo sugebėjimus šokikai, su kuriais 

nepajėgtų varžytis dabartiniai Pirėnų bėgikai Dulma, Bordenavas 

ir Meilongas, nors jie ir nusileidžia nuo smailos 

Pjerfito viršūnės į Limasono plokščiakalnį — kas beveik 

prilygsta kritimui. Buvo ten ir keliaujantis Žvėrynas, kur 

galėjai pamatyti tigrą komiką: čaižomas žvėrių tramdytojo, 

jis stengdavosi išplėšti rimbą ir praryti jo galą. Bet 

Gvinplenas užtemdė ir šį riaumojantį baisių nasrų ir nagų 

komiką. 

Smalsumą, plojimus, rinkliavą, minią,— viską paveržė 

Žmogus, kuris juokiasi. Tai įvyko akimirksniu. Be „Žaliosios 

dėžės", žmonės nieko daugiau nenorėjo žinoti. 

— Nugalėtasis chaosas tapo nugalėtoju,— sakydavo 

Ursus, sau prisiskirdamas pusę Gvinpleno pasisekimo, arba, 

aktorių žargonu tariant, „traukdamas staltiesę į save". 

Gvinplenas turėjo nepaprastą pasisekimą. Tačiau tai 

buvo vietinio pobūdžio pasisekimas. Šlovei sunku įveikti 

vandenį. Prireikė šimto trisdešimt metų, kad Šekspyro 

vardas iš Anglijos pasiektų Prancūziją; vanduo — užtvara, 

ir jeigu Volteras, vėliau dėl to labai graužęsis,,nebūtų 

padėjęs Šekspyrui, tasai ir dabar greičiausiai būtų pasilikęs 

anapus užtvaros, Anglijoje, išgarsėjusios salos belaisviu. 

350 

Gvinpleno šlovė nepersirito per Londono tiltą. Ji ne-

išaugo tiek, kad būtų nuskambėjusi po visą miestą. Bent 

iš pradžių. Bet ir Sautvorką užkariavęs klounas gali didžiuotis. 

Ursus sakydavo: 

— Pinigų kapšas, kaip toji nusidėjusi mergiotė, storėja 

akyse. 

Vaidindavo „Ursų Rursų" ir „Nugalėtąjį chaosą". 

Per antraktus Ursus pateisindavo engastrimito vardą 

ir rodydavo tobulos pilvakalbystės numerius; pamėgdžiodavo 

bet kieno iš dalyvavusių balsą, dainavimą, šauksmą, 

panašumu apstulbindamas net patį dainavusį ar šaukusį, 

o kartais jis atkurdavo minios klegesį, gausdamas taip, 

tartum jo viduriuose būtų lindėję daugybė žmonių. Nuostabūs 

gabumai! 

Be to, jis, kaip ką tik matėme, ir gražbyliaudavo ne 

blogiau už Ciceroną, pardavinėdavo savo gamybos vaistus, 

nustatydavo ligas ir net išgydydavo ligonius. 

Sautvorkas buvo pavergtas. 

Džiaugsmingi Sautvorko gyventojų plojimai patiko 

Ursui, bet per daug nenustebino. 

— Tai senovės trinobantai,— sakydavo jis. 

Ir pridurdavo: 

— Tačiau, jeigu kalbėsim apie skonio išlavinimą, aš 

jų nelyginu nei sų atrobatais, apgyvenusiais Berksą, nei 

su belgais, atsikėlusiais į Somersetą, nei su parizijais, Jorko 

įkūrėjais. 

Per kiekvieną vaidinimą viešbučio kiemą, virtusį parteriu, 

užpildydavo apdriskusi, bet entuziastiška publika. 

Susirinkdavo valtininkai, nešikai, laivų dailidės, upinių 

šalandų vairininkai, jūreiviai, tik ką išlipę į krantą pragerti 

savo algos ir paūžti su mergšėmis. Ateidavo ir žygūnų, 

ir palaidūnų, ir kareivių, už kokį nors prasižengimą 

nešiojusių raudoną mundurą išvirkščiąja juoda puse 

ir todėl pramintų juodaisiais gvardiečiais (blackąuards). 

Visi jie suplūsdavo iš gatvės į teatrą, o iš teatro — į smuk- 

351

lę. Ten išgertų bokalų skaičius anaiptol nepakenkdavo 

spektaklio pasisekimui. 

Tarp šių žmonių, kuriuos priimta vadinti padugnėmis, 

krisdavo į akis vienas vyriškis, aukštesnis, stambesnis, 

stipresnis, platesnių pečių, ne toks vargšas, nors apsivilkęs 

tokiais pat prasčioko drabužiais, tik nesuplyšusiais; 

nesižinodamas, kaip beišreikšti savo susižavėjimą, jis 

kumščiais skindavosi kelią, šiaušdavo kuodus, keikdavosi, 

rėkdavo, nešvankiai šaipydavosi, pasitaikydavo, kad pamušdavo 

kam akį, bet tuojau pat pastatydavo nukentėjusiam 

butelį vyno. 

Sis nuolatinis lankytojas buvo tas pats praeivis, kurio 

entuziastišką šūksnį neseniai girdėjome gatvėje. 

Sis meno žinovas iškart susižavėjo ir tinkamai įvertino 

Žmogų, kuris juokiasi. Jis atsilankydavo ne į visus 

vaidinimus. Bet kai ateidavo, tapdavo publikos vadeiva: 

plojimai virsdavo ovacijomis, audringa pasisekimo banga 

atsimušdavo ne į lubas, kurių nebuvo, bet į debesis, kurių 

netrūkdavo. (Bėda, kad iš tų debesų kartais imdavo 

lyti ant genialiojo Ursaus kūrinio.) 

Pagaliau Ursus pastebėjo šį žmogų, o ir Gvinplenas 

atkreipė į jį dėmesį. 

Jie įsigijo narsų nepažįstamą bičiulį! 

Ursui ir Gvinplenui kilo noras su juo susipažinti ar 

bent sužinoti, kas jis toks. 

Vieną vakarą Ursus, susidūręs su šeimininku Niklsu 

už kulisų, kitaip sakant, „Žaliosios dėžės" virtuvės duryse, 

parodė jam minioje įsimaišiusį vyriškį ir paklausė: 

— Ar jūs pažįstate tą žmogų? 

— Kaipgi! 

— Kas jis toks? 

—• Jūreivis. 

— Kuo jis vardu? — įsiterpė Gvinplenas. 

— Tom-Džim-Džekas,— atsakė smuklininkas. 

Susigriebęs, kad reikia grįžti į smuklę, Niklsas, jau 

352

lipdamas užpakaliniais nuleidžiamais „Žaliosios dėžės" 

laipteliais, burbtelėjo giliaprasmę pastabą: 

— Gaila, kad jis ne lordas! Šaunus būtų šunsnukis! 

Nors „Žaliosios dėžės" trupė ir apsistojo užeigos kieme, 

tačiau ji nepakeitė savo gyvenimo būdo ir kaip seniau 

laikėsi nuo visų atokiai. Neskaitant vieno kito žodelio, 

kuriuo kartkartėmis persimesdavo su smuklininku, 

ji nesileisdavo į pažintis nei su nuolatiniais, nei su laikinais 

užeigos gyventojais ir palaikė ryšius tik su saviškiais. 

Nuo to laiko, kai jie atvyko į Sautvorką, Gvinplenas 

įprato kasdien po vaidinimo, kai visi, žmonės ir arkliai, 

pavakarieniaudavo, o Ursus su Dėja kiekvienas savo skyriuje 

taisydavosi gulti, tarp vienuoliktos ir dvyliktos nakties 

pakvėpuoti bent kiek grynu oru „žaliojoje vejoje". 

Svajinga nuotaika skatina naktiniams pasivaikščiojimams 

po žvaigždėtu dangumi; jaunystė kupina slėpiningų lūkesčių, 

štai kodėl jaunimas taip mėgsta klajoti naktimis 

be jokio tikslo. Tokiu vėlyvu metu mugės aikštėje nieko 

nebebūdavo, nebent pasitaikydavo vienas kitas girtuoklis, 

kurių sverdinėją šešėliai šokinėdavo tamsiose pakampėse; 

užsidarinėdavo ištuštėjusios tavernos, apatinėje Tedkasterio 

užeigos salėje gesdavo šviesa, tik kokiame nors 

kampe dar smilkdavo paskutinis žvakigalis, apšviesdamas 

užsilikusį gėrovą; pro praviras smuklės langines prasiverždavo 

blausi šviesa, ir Gvinplenas, susimąstęs, patenkintas, 

paskendęs savo mintyse, kupinas neapsakomos 

laimės, vaikščiodavo priešais ten ir atgal. Apie ką jis galvodavo? 

Apie Dėją, apie viską ir apie nieką, apie slapčiausius 

savo troškimus. Jis niekad nenueidavo toli nuo 

užeigos, tartum kažkokiu siūlu būtų buvęs pririštas prie 

Dėjos. Jam užtekdavo truputį pasivaikščioti po kiemą. 

Sugrįžęs rasdavo visus „Žaliosios dėžės" gyventojus 

bemiegančius ir pats tuojau užmigdavo. 


354 

IV 

NEAPYKANTA SUARTINA SKIRTINGIAUSIUS 

ŽMONES 

Svetimo pasisekimo žmonės nemėgsta, ypač tie, kurie 

nuo to nukenčia. Retas atsitikimas, kad prarytasis žavėtųsi 

rijūnu. Žmogus, kuris juokiasi, iš tiesų tapo įvykiu. 

Apylinkių komediantai buvo pasipiktinę. Teatro pasisekimas— 

tai sifonas, kuris, susiurbęs publiką, aplink 

save sudaro tuštumą. Priešais stovėjusiame balagane kilo 

sąmyšis. Vos tik „Žaliosios dėžės" pinigų kapšas išsipūtė, 

tuoj, kaip jau sakėme, kitų kapšai atitinkamai suliesėjo. 

Staiga vaidinimai, iki tol lankomi, ištuštėjo. Tai buvo lyg 

vandens nuslūgimas viename iš dviejų sujungtų baseinų: 

kai viename pasidaro giliau, antrame — sekliau. Visi teatrai 

žino tuos potvynius ir atoslūgius: vienur pakilus, 

kitur būtinai nusenka. Mugės knibždėlynas, kuris, triukšmingoms 

fanfaroms aidint, rodė savo talentus ant gretimų 

paaukštinimų, matydamas, kad Žmogus, kuris juokiasi, 

sužlugdė visus kitus komediantus, įpuolė į neviltį, 

bet irgi buvo sužavėtas. Visi juokdariai, klounai, fokusininkai 

pavydėjo Gvinplenui. Na ir laimingas jis, turėdamas 

tokį baisų žvėries snukį! Moterys pajacės ir šokėjos 

ant lyno, turėjusios gražius vaikus, su apmaudu žiūrėdavo 

į juos ir, rodydamos į Gvinpleną, sakydavo: 

— Kaip gaila, kad tu neturi tokio veido! 

Kitos iš pykčio kuldavo savo pyplius už tai, kad jie 

gražūs. Ne viena, jeigu tik būtų žinojusi paslaptį, būtų 

subiaurinusLsavo sūnų „pagal Gvinpleną". Angeliška galvutė, 

neatnešanti jokios naudos, nieko neverta, palyginus 

su pelningu nelabojo snukiu. Kartą vieno dailučio 

kaip cherubinas ir scenoje kupidonus vaidinusio vaiko 

motina sušuko: 

— Tai nenusidavė mums vaikai! Va, į Gvinpleną bent 

yra ko pasižiūrėti! 

Ir, pagrūmojusi kumščiu sūnui, pridūrė:

— Jei žinočiau, kas tavo tėvas, pakeičiau jam skandalą! 

Gvinplenas buvo višta, dedanti aukso kiaušinius. „Tai 

bent stebuklas!" — tik ir girdėdavai visuose barakuose. 

Sokinėtojai ant -tramplino, sužavėti ir visiškai nusiminę, 

tik grieždavo dantimis. Besižavįs pyktis vadinamas pavydu. 

Tokiais atvejais jo balsas virsta staugimu. Kaimynai 

mėgino nustelbti „Nugalėtąjį chaosą"; susitarę tarp savęs, 

jie švilpdavo, kriuksėdavo, spygaudavo. Tai davė 

Ursui progą kreiptis į žiūrovus kaltinančiomis prakalbomis 

Hortenzijaus dvasia, o jų bičiuliui Tom-Džim-Džekui 

paleisti į darbą kumščius ir atstatyti tvarką. Tom-Džim- 

Džekas, sukėlęs muštynes, galutinai užkariavo Gvinpleno 

dėmesį ir Ursaus pagarbą. Beje, tik iš tolo, nes „Žaliosios 

dėžės" trupė su niekuo neieškojo pažinties ir laikėsi nuošaly, 

na, o ir pats Tom-Džim-Džekas, pranašesnis už visą 

tą šunaują, kuri jo klausydavo, nebuvo su nieku susirišęs 

ar suartėjęs: triukšmadarys ir pramuštgalvis jis čia 

pasirodydavo, čia dingdavo, visų bičiulis ir niekieno draugas. 

Šis pavydulingas įtūžimas, nukreiptas prieš Gvinpleną, 

nepabūgo keleto Tom-Džim-Džeko antausių. Kadangi pjesės 

nepavyko nušvilpti, Tarinzofildo komediantai padavė 

skundą. Jie kreipėsi į valdžią. Įprastinė priemonė. Jeigu 

kieno nors pasisekimas mums stoja skersai kelio, pirmiausia 

užsiundoma minia, o paskui puolama pas teisėją. 

Prie juokdarių prisidėjo dvasininkai. Žmogus, kuris 

juokiasi, padarė daug žalos pamokslininkams. Ištuštėjo 

ne tik balaganai, bet ir bažnyčios. Penkių Sautvorko parapijų 

koplyčiose nebeliko klausytojų. Žmonės bėgdavo 

nuo pamokslo pasižiūrėti Gvinpleno. „Nugalėtasis chaosas", 

„Žalioji dėžė", „Žmogus, kuris juokiasi" — visos tos 

Baalo šlykštynės labiau traukdavo, negu gražbylystė, 

griaudžianti iš sakyklos. Balsas, tyruose šaukiąs, uox 

clamantis in deserto, tokiais atvejais nesti patenkintas ir 

355

mielai kreipiasi į valdžią pagalbos. Penkių parapijų 

pastoriai pasiskundė Londono vyskupui, kuris savo ruožtu— 

jos didenybei. 

Savo skunde komediantai rėmėsi religija. Jie pareiškė, 

kad religija esanti įžeista. Jie apšaukė Gvinpleną raganium, 

o Ursų — bedieviu. 

Dvasininkai, priešingai, vadovavosi viešosios tvarkos 

sumetimais. Palikdami nuošaly bažnytines dogmas, jie 

stojo prieš parlamentinių aktų pažeidimą. Tai buvo gudriau. 

Nes viskas vyko tuo laiku, kada skelbė savo mokslą 

Lokas, miręs vos prieš pusmetį, 1704 metų spalio 28 dieną, 

ir skepticizmas, kuriuo Bolingbrokas netrukus užkrėtė 

Volterą, jau smelkėsi į žmonių protus. 

Vesliui vėliau teko atstatyti biblijos teises, kaip savo 

metu Lojolą atstatė popiežiaus galią. 

Tokiu būdu „Žaliąją dėžę" užpuolė iš dviejų pusių: 

komediantai penkiaknygės vardu, o kapelionai —- policijos 

nuostatų vardu. Iš vienos pusės dangus, iš kitos — 

judėjimo taisyklės; dvasininkai stojo už judėjimo taisykles, 

o klounai — už dangų. Pastoriai kaltino „Žaliąją 

dėžę" gremėzdiŠkumu, o komediantai — šventvagyste. 

Ar buvo tam kokia priežastis? Ar davė „Žalioji dėžė" 

kokį pagrindą tokiems kaltinimams? Taip. Kuo ji prasižengė? 

Ogi štai kuo: trupėje buvo vilkas. Anglijoje vilkui 

draudžiama gyventi. Dogui — galima, vilkui — ne. 

Lojantis šuo Anglijoje priimtinas, bet staugiantis—ne; 

tai nužymi ribą tarp diendaržio ir girios. Penkių Sautvorko 

parapijų klebonai ir vikarai savo skunduose suminėjo 

daugybę karaliaus ir parlamento išleistų statutų, skelbiančių 

vilką už įstatymo ribų. Jie reikalavo pasodinti 

Gvinpleną į kalėjimą, o vilką — į narvą arba dėl viso 

.pikto išguiti iš Anglijos. Esą tai svarbu padaryti, atsižvelgiant 

į visuomenės interesus, į būtinumą apsaugoti praeivius 

nuo pavojų ir t. t. Be to, jie rėmėsi ir mokslo autoritetu. 

Jie citavo nuosprendį, priimtą Londono Aštuoniasdešimties 

medikų kolegijos, mokslo įstaigos, įkurtos Hen- 

356

iko ViUTaikais ir turinčios, panašiai kaip valstybė, savo 

antspaudą; toji kolegija sprendžia, kada ligoniai gali būti 

teisiami, turi teisę įkalinti prasižengusius jos nutarimams 

bei nepaisančius jos nurodymų ir, be kitų naudingų nuostatų 

piliečių sveikatai apsaugoti, moksliškai įrodė neginčijamą 

faktą: ,,Jeigu vilkas pirmas pamato žmogų, taižmogus 

užkimšta visam gyvenimui. Be to, vilkas gali įkąsti 

žmogui." 

Taigi Homo buvo dingstis. 

Ursus iš smuklininko žinojo apie jiems spendžiamas 

pinkles. Jis sunerimo. Jis bijojo ir policijos, ir teisingumo 

nagų. Kad bijotum teismo pareigūnų, užtenka vien baimės: 

nėra reikalo būti kaltam. Ursus visiškai netroško susidurti 

su šerifais, prevo, teisėjais ar ypatingaisiais tardytojais. 

Jis anaiptol nesiveržė iš arčiau įsižiūrėti į tų pareigūnų 

veidus. Jis tiek pat degė smalsumu susipažinti su 

magistratūra, kiek kiškis su skalikais. 

Jis jau ėmė gailėtis atvykęs į Londoną. 

— Iš gerų dienų gero neieško,— murmėdavo jis sau 

po nosimi.— Maniau, kad į tą patarlę neverta kreipti dėmesio, 

ir klydau. Išeina, jog kvaila tiesa — gryna tiesa. 

Prieš tiek susijungusių jėgų, prieš juokdarius, stojusius 

už religiją, ir prieš kapelionus, pasipiktinusius medicinos 

vardu, vargšė „Žaliosios dėžės" trupė, kurios vienas 

artistas — Gvinplenas — buvo įtariamas raganavimu, 

o kitas — Homo — hidrofobija l 

, teturėjo tik vieną kozirį 

— vietinės valdžios neveiklumą, kuris Anglijoje yra didi 

jėga. Iš vietinio aplaidumo ir kilusi anglų laisvė. Anglijoje 

laisvė primena jūrą, supančią ją iš visų pusių. Tai — potvynis. 

Pamažu papročiai nustelbia įstatymus. Siaubą kelianti 

įstatymdavystė, tartum nugrimzdusi užmarštin, ir 

viršum jos papročiai, žiaurus kodeksas, dar ir dabar prasikišąs 

pro perregimą neribotos laisvės šydą,— tokia yra 

Anglija. 

1 

Užkrečiamoji liga, kuria žmogus užsikrečia per pasiutusio gy- 

vfino (šuns, vilko, katės) įkandimą. 

357

Žmogus, kuris juokiasi, „Nugalėtasis chaosas", Homo 

galėjo nustatyti prieš save fokusininkus, pamokslininkus, 

vyskupus, bendruomenių rūmus, lordų rūmus, jos didenybę, 

Londoną ir visą Angliją ir būti ramūs tol, kol Sautvorkas 

bus už juos. „Žalioji dėžė" buvo mėgiamiausia priemiesčio 

pramoga, o vietos valdžia, atrodo, buvo abejinga. 

Anglijoje abejingumas prilygsta globai. Kol Sario grafystės, 

kuriai priklauso Sautvorkas, šerifas nieko nedarys, tol 

Ursus galės laisvai kvėpuoti, o Homo kietai miegoti. 

Neapykanta, nė per nago juodymą nepakenkusi „Žaliajai 

dėžei", ją tik labiau išgarsino. Kol kas „Žalioji dėžė" 

gyvavo ne blogiau, kaip pirma. Netgi geriau. Publiką 

pasiekė gandai apie rezgamas intrigas. Žmogus, kuris juokiasi, 

pasidarė dar populiaresnis. Minia užuodžia, kur 

kvepia skundu, ir palaiko nukentėjusio pusę. Piudomą 

užjaučia. Liaudis nesąmoningai palaiko tą, kuriam graso 

valdžios pirštas. Apskųstas dalykas — tai uždraustas vaisius, 

jo baisiai norisi paragauti. O ir aplodismentai, kurie 

kažką erzina, ypač jeigu tas kažkas — valdžia, yra labai 

malonūs. Smagiai praleisti vakarą ir tuo pačiu parodyti 

užuojautą engiamam bei priešiškumą engėjui — kaip tai 

puiku! Paremi skriaudžiamąjį ir kartu pasilinksmini. Pridurkime, 

kad „žaliosios vejos" teatrai ir toliau nesiliovė 

švilpę ir rezgę pinkles prieš Žmogų, kuris juokiasi. Nėra 

geresnės priemonės pasisekimui užtikrinti. Priešų keliamas 

triukšmas tik skatina ir dar labiau pabrėžia triumfą. 

Draugas greičiau pails gyręs, negu priešas plūdes. 

Plūdimas nekenkia. Stai šito priešai kaip tik ir nežino. 

Jie negali susilaikyti neįžeidinėję ir tuo yra naudingi. Nesugebėdami 

tylėti, jie palaiko publikos susidomėjimą. Minia 

grūste grūdosi pasižiūrėti „Nugalėtojo chaoso". 

Ursus laikė savyje viską, ką jam pranešdavo smuklininkas 

Niklsas apie intrigas ir valdžiai paduotus skundus, 

ir nieko nesakė Gvinplenui, nenorėdamas tais nemalonumais 

drumsti jo ramybės, taip būtinos aktoriui prieš vaidinimus. 

Jeigu bėda užklups, visada spėsi apie ją sužinoti. 

358

\ WAPENTAKE 

Tačiau vieną kartą jis laikė savo pareiga atsisakyti šio 

atsargumo, didesnio atsargumo labui nusprendęs sutrikdyti 

Gvinpleną. Iš tiesų, Ursaus nuomone, tai esą svarbiau, 

negu mugės komediantų ir bažnyčios rezgamos pinklės. 

Kažkurią dieną, Gvinplenas, pakėlęs, beskaičiuojant 

dienos įplaukas, ant žemės nukritusį fartingą, ėmė jį apžiūrinėti 

ir, apstulbintas kontrasto pačios monetos, atstovaujančios 

liaudies skurdui, ir joje iškaidinto karalienės 

Onos atvaizdo, atstovaujančio parazitiškam sosto didingumui, 

labai nepagarbiai apie tai atsiliepė. Tie žodžiai, 

perduoti smuklininko Niklso, ėjo iš lūpų į lūpas, kol galiausiai 

per Fibi ir Vinos pasiekė Ursų. Ursų tartum karštu 

vandeniu perliejo. Maištingi žodžiai. Karališkosios didybės 

įžeidimas. Jis smarkiai išbarė Gvinpleną. 

— Užčiaupk savo šlykščiąją srėbtuvę. Didžiūnams įsakas— 

dykinėti, vargšams — laikyti liežuvį už dantų. Bėdžiui 

vienas tėra draugas — tylėjimas. Jis privalo sakyti 

tik vienskiemenį „taip". Viską priimti, su viskuo sutikti — 

tai visa jo teisė. Atsakyti „taip" teisėjui. Atsakyti „taip" 

karaliui. Didžiūnai užsimanę gali apkulti mus lazdomis — 

aš pats ne sykį esu gavęs — tai jų privilegija, ir jie nė kiek 

nenustoja savo didybės, laužydami mums kaulus. Kaulų 

laužytojas yra audrošauklio atmaina 1 

. Lenkime galvas 

prieš skeptrą, pirmąjį iš vėzdų. Pagarba — tai atsargumas, 

nusižeminimas — savigyna. Kas įžeidžia savo karalių, 

tam gresia toks pat pavojus, kaip drąsiai merginai, 

kerpančiai liūtui karčius nuo kaktos. Man perdavė, kad 

tu tauškei kažkokias nesąmones apie fartingą, kuris iš 

esmės yra tas pat kaip ir variokas, ir kad nepagarbiai atsiliepei 

apie šią monetą su jos didenybės atvaizdu, apie 

1 Prane, ossifrage (osifraž)—reiškia: kaulų laužytojas ir didy 

sis pietų jūrų audrošauklis. (Vert.) 

359

monetą, už kurią mums turguje atleidžia pusketvirtį sūdytos 

silkės. Saugokis. Būk rimtesnis. Atmink, kad yra 

bausmės. Įsikalk į galvą įstatymų skelbiamas tiesas. Tu 

gyveni šalyje, kur žmogų, nukirtusį trimetį medelį, ramiausiai 

veda į kartuves. Mėgstantiems be reikalo dievagotis 

kojos sukaustomos šiekštais. Girtuoklis įstatomas į 

bačką išmuštu dugnu su skylėmis šonuose rankoms iškišti, 

kad jis negalėtų atsigulti. Kas veiksmu užgauna ką 

nors Vestminsterio salėje, kalinamas iki gyvos galvos, 

konfiskuojant visą jo turtą. Kas veiksmu užgauna ką nors 

karaliaus rūmuose, netenka dešinės rankos. Sprigtelk kam 

nors į nosį, kad pasirodytų kraujas — ir esi berankis. Apkaltintasis 

erezija gyvas sudeginamas ant laužo vyskupiškojo 

teismo nutarimu. Už menkniekį Ketbertas Simpsonas 

buvo turniketu ketvirčiuotas. Vos prieš trejus metus, 

1702 metais,— kaip matai, visai neseniai,— prie gėdos 

stulpo buvo pastatytas vienas piktadarys, Danielis Defo, 

už tai, kad išdrįso atspausdinti pavardes bendruomenių 

rūmų narių, išvakarėse kalbėjusių parlamente. Išdavusiam 

jo didenybę, gyvam perkertama krūtinė, išplėšiama 

širdis ir tąja širdimi nusikaltėlis daužomas per veidus. 

Įsikalk sau į galvą šias pagrindines teisės ir teisingumo 

sąvokas. Laikyk liežuvį už dantų ir, jeigu tik l.as, leiskis 

į kojas — tokią drąsą aš pats pripažįstu ir tau patariu. 

Būk narsus kaip paukštis ir plepus kaip žuvis. Beje, 

Anglija tuo ir nuostabi, kad jos įstatymdavystė labai 

švelni. 

Šitaip įspėjęs, Ursus kurį laiką negalėjo nurimti, o 

Gvinplenas nė trupučio nesijaudino. Neprityrusi jaunystė 

nepažįsta baimės. Vis dėlto, atrodo, Gvinplenas turėjo 

pagrindą būti ramus, nes praslinko kelios savaitės ir jo 

žodžiai, pasakyti apie karalienę, tartum neužtraukė jokios 

nelaimės. 

Ursus, kaip žinome, nebuvo abejingas ir tartum įbauginta 

stirna įžvalgiai dairėsi į šalis. 

360

Kartą, praėjus kelioms dienoms po šio išbarimo, Ursus 

žvilgterėjo pro aukštinį langelį ir išblyško. 

— Gvinplenai? 

— Kas yra? 

— Pažiūrėk. 

— Kur? 

— Į aikštę. 

— Na ir kas? 

— Matai aną praeivį? 

— Tą juodai apsivilkusį? 

— Taip. 

— Su vėzdu rankoje? 

— Taip. 

— Na tai kas? 

— Ogi tas, kad šis žmogus, Gvinplenai, yra wapentake. 

— Ką reiškia ivapentake? 

— Šimtininkas. 

— Ką reiškia šimtininkas? 

— Tai reiškia praepositus hundredi. 

— Ką reiškia praepositus hundredi? 

— Tai baisus pareigūnas. 

— Ką jis turi rankoje? 

— Iron-weapon. 

— Ką reiškia iron-weapon? 

— Geležinė krivūlė. 

— Ką su ja daro? 

— Pirmiausia ja prisiekiama. Dėl to ją turįs žmogus 

ir vadinamas wapentake. 

— Toliau? 

— Paskui jis ką nors paliečia. 

— Kuo? 

—• Su iron-weapon. 

—- Wapentake paliečia žmogų su iron-weapon? 

— Taip. 

— Ką jis tuo nori pasakyti? 

361

— Jis tuo nori pasakyti: sekite paskui mane. 

— Ir reikia eiti? 

— Taip. 

— Kur? 

— Argi aš žinau! 

— Bet jis pasako, kur veda? 

— Ne. 

— Bet juk galima jį paklausti? 

— Ne. 

— Kaip tai? 

— Jis nieko tau nesako, ir tu jam nieko nesakai. 

— Bet... 

— Jis paliečia tave iron-weapon, ir tuo viskas pasakoma. 

Turi eiti. 

— Bet kur? 

— Paskui jį. 

— Bet kur? 

— Kur jis panorės, Gvinplenai. 

— O jeigu neisi? 

— Būsi pakartas. 

Ursus vėl iškišo galvą pro langutį, atsiduso visa krūtine 

ir pratarė: 

— Ačiū dievui, praėjo pro šalį! Šį kartą ne pas mus. 

Ursui tikriausiai nebuvo pagrindo taip bijoti kalbų 

ir skundų dėl neapgalvotai pasakytų Gvinpleno žodžių. 

Smuklininkas Niklsas, girdėjęs tuos žodžius, neturėjo 

nė mažiausio noro pakenkti vargšams „Žaliosios dėžės" 

gyventojams. Žmogus, kuris juokiasi, netiesiogiai jam 

pačiam atnešdavo nemažą naudą. „Nugalėtasis chaosas" 

užtikrindavo dvejopą pasisekimą: kai „Žaliojoje dėžėje" 

triumfuodavo menas, smuklėje klestėdavo girtuoklystė. 

362

VI 

KATINAI TARDO PELĘ 

Ursui teko pergyventi dar vieną pavojų, ir gana baisų. 

Sį kartą jis grėsė jam pačiam. Ursus gavo pakvietimą 

atvykti į Bišopsgeitą, į komisiją, kurią sudarė trys nemalonios 

asmenybės. Tai buvo trys daktarai, oficialūs tvarkos 

saugotojai: teologijos daktaras, Vestminsterio dekano 

įgaliotinis, medicinos daktaras, Aštuoniasdešimties kolegijos 

įgaliotinis, ir istorijos bei civilinės teisės daktaras, 

Greshemo kolegijos įgaliotinis. Šiems trims ekspertams 

in omni re scibili 1 buvo pavesta kontrolė viešai sakomų 

kalbų visoje šimto trisdešimt Londono, septyniasdešimt 

trijų Midlesekso ir tuo pačiu penkių Sautvorko parapijų 

teritorijoje. Šitoji teologinė teisena dar ir dabar tebėra 

Anglijoje ir sėkmingai visu griežtumu tebebaudžia prasikaltėlius. 

1868 metų gruodžio 23 dieną Arčo teismo nuosprendžiu, 

kurį patvirtino slaptoji lordų taryba, dvasiškas 

tėvas Mekonošis gavo papeikimą ir turėjo sumokėti teismo 

išlaidas, kad uždegė žvakes ant paprasto stalo. Liturgija 

juokų nemėgsta. 

Taigi vieną gražią dieną Ursus gavo iš daktarų įgaliotinių 

šaukimą į teismą, kurį, laimė, jam įteikė į rankas, ir 

todėl jis galėjo viską laikyti paslaptyje. Niekam nė žodžio 

nesakydamas, jis pakluso įsakymui, drebėdamas jau nuo 

vienos minties, kad, tur būt, kažkas netinkama jo elgesyje 

galėjo duoti dingstį įtarti jį, Ursų, įžūlumu. Jam, mokiusiam 

kitus tylėti, tai buvo skaudi pamoka. Garrule, sana 

te ipsum 2 . 

Trys daktarai, oficialūs įgaliotiniai, jau sėdėjo Bišopsgeite, 

žemutinėje salėje ant trijų odinių krėslų; virš jų 

galvų, sienoje, stovėjo trys Mino, Eako ir Radamanto 

biustai, priešais — stalas, o prie jų kojų — suoliukas kal- 

1 Visų pažinimo dalykų (lot.). 

2 Plepy, pirma pats išsigydyk (lot.). 

363

tiriamajam. Ramus, bet griežto veido ginkluotas palydovas 

įvedė į salę Ursų, x kuris, išvydęs teisėjus, tučtuojau mintyse 

davė kiekvienam iš jų vardą to požemio karalystės teisėjo, 

kurio atvaizdą matė viršum jo galvos. 

Minas, visų trijų vyresnysis, oficialusis teologijos įgaliotinis, 

ženklu paliepė jam sėstis ant suoliuko. 

Ursus mandagiai, t. y. iki žemės, nusilenkė ir, žinodamas, 

kad lokiams galima įsiteikti medumi, o daktarams — 

lotynų kalba, iš pagarbos beveik neatitiesdamas nugaros, 

tarė: 

— Tres faciunt capitulum l . 

Ir nuleista galva (nuolankumas nuginkluoja) atsisėdo 

ant kėdutės. 

Priešais kiekvieną daktarą ant stalo gulėjo popieriai, 

kuriuos jie sklaidė. 

Pirmas pradėjo Minas: 

-— Jūs viešai sakote kalbas? 

— Taip,— atsakė Ursus. 

— Kokia teise? - 

— Esu filosofas. 

— Tai neduoda jokios teisės. 

— Aš esu ir juokdarys,— tarė Ursus. 

— Tada kas kita. 

Ursus atsiduso, bet vos girdimai. 

Minas tęsė toliau: 

— Kaip juokdarys, jūs galite kalbėti, bet, kaip filosofas, 

turite tylėti. 

— Pasistengsiu,— atsakė Ursus. 

Ir pagalvojo sau :„Galiu kalbėti, bet turiu tylėti. Sunkus 

uždavinys." 

Jis buvo nejuokais išsigandęs. 

Dievo įgaliotinis tęsė: 

— Jūsų žodžiai rėžia ausį. Jūs užgauliojate religiją. 

Atmetate akivaizdžiausias tiesas. Skelbiate papiktinančias 

1 Trys sudaro kapitulą (lot.).

klaidas. Pavyzdžiui, jūs sakėte, kad mergystė nesuderinama 

su motinyste. 

Ursus romiai pakėlė akis. 

— Aš to nesakiau. Aš tik sakiau, kad motinystė nesuderinama 

su mergyste. 

Minas susimąstė ir burbtelėjo: 

— Iš tiesų skirtingi dalykai. 

Tai buvo tas pat. Bet Ursus atrėmė pirmąjį smūgį. 

Minas, apmąstydamas Ursaus atsakymą, nugrimzdo į 

savo bukagalviškumo bedugnę, dėl ko stojo tyla. 

Istorijos įgaliotinis, tas, kurį Ursus pavadino Radamantu, 

paskubėjo pridengti Mino pralaimėjimą, sušukdamas: 

— Kaltinamasis, visų jūsų įžūlybių ir klaidų neįmanoma 

išvardinti. Jūs neigėte, kad mūšis ties Farsalu buvo 

pralaimėtas todėl, kad Brutas ir Kasijus kelyje sutiko 

negrą. 

— Aš sakiau,— pašnabždomis tarė Ursus,— kad tai 

įvyko dar ir dėl to, jog Cezaris buvo geresnis karvedys. 

Istorikas iš karto perėjo į mitologiją. 

— Jūs pateisinote begėdiškus Akteono poelgius. 

— Aš manau,— spyrėsi Ursus,— kad vyriškiui nedaro 

jokios negarbės pamatyti nuogą moterį. 

— Jūs klystate,— griežtai pastebėjo teisėjas. 

Radamantas vėlgrįžo į istorijos sritį. 

— Ryšium su nelaimėmis, ištikusiomis Mitridato raitininkus, 

jūs ginčijote kai kurių žolių ir augalų visų pripažintąsias 

savybes. Jūs tvirtinote, kad nuo žolės securiduca 

arkliams negalinčios nukristi pasagos. 

— Atsiprašau,— atsakė Ursus,— aš tik sakiau, kad šia 

savybe pasižymi žolė, vadinama sferra-cavallo. Aš neneigiu 

jokios žolės savybių. 

Ir pusbalsiu pridūrė: 

— O taip pat jokios moters. 

Pastaraisiais žodžiais Ursus norėjo pats sau įrodyti, 

36a

kad, nežiūrint savo baimės, jis nėra nuginkluotas. Siau- 

* bas neatėmė jam proto žvalumo. 

— Aš laikausi savo nuomonės,— vėl tarė Radamantas.— 

Jūs pareiškėte, kad Scipionas kvailai pasielgė, kai, 

norėdamas atidaryti Kartaginos vartus, panaudojo žolę 

Aethiopis, kadangi žolė Aethiopis neturinti galios sulaužyti 

užraktus. 

— Aš tiesiog pasakiau, kad jam geriau reikėjo pasinaudoti 

žole Lunaria. 

— Tai dar klausimas,— suburbėjo Radamantas, savo 

ruožtu užkliudytas. 

Ir istorikas nutilo. 

Tada teologas Minas, jau atsikvošėjęs, vėl ėmė tardyti 

Ursų. Per tą laiką jis spėjo pasklaidyti sąsiuvinį su 

pastabomis. 

— Jūs priskyrėte auripigmentą 1 prie aršeniko junginių 

ir sakėte, kad juo galima nuodyti. Biblija tai neigia. 

—- Biblija neigia,— atsiduso Ursus,— bet aršenikas 

patvirtina. 

Žmogysta, mintyse Ursaus pavadinta Eaku, atstovaujanti 

medicinai ir iki šiol tylėjusi, dabar įsiterpė į pokalbį 

ir iš savo aukštybių, išdidžiai primerkusi akis, palaikė 

Ursų: 

— Atsakymas ne iš kvailųjų. 

Ursus padėkojo jam nuolankiausia šypsena. 

Minas padarė rūgštų veidą. 

— Aš tęsiu toliau,— tarė Minas.— Atsakinėkite. Jūs 

sakėte, kad netiesa, jog basiliskas esąs gyvačių karalius 

ir vadinąsis Kokatriksu. 

— Reverencija,— tarė Ursus,— aš anaiptol nenorėjau 

sumenkinti basilisko šlovės ir netgi tvirtinau kaip neabejotiną 

dalyką, jog jis turįs žmogaus galvą. 

— Tebūnie taip,— griežtai nukirto Minas,— bet jūs 

1 

Geltonas arseno mineralas, arseno sulfidas, vartojamas medici 

noje, karo chemijoje, pirotechnikoje, kenkėjams naikinti žemės ūkyje. 

366

pridūrėte, kad Perijus matęs vieną basiliską sakalo galva. 

Ar jūs galėtumėt tai įrodyti? 

— Vargiai,— atsakė Ursus. 

Ir čia jis pajuto žemę slystant iš po kojų. 

Atsigriebdamas Minas ėmė jį remti prie sienos. 

— Jūs sakėte, kad apsikrikštijęs žydas smirdi. 

-— Bet aš pridūriau, kad krikščionis, perėjęs į žydų 

tikėjimą, dvokia. 

Minas žvilgtelėjo į surašytus skundus. 

— Jūs skelbiate ir platinate neįtikimus dalykus. Sakėte, 

esą Elianas matęs dramblį, rašantį patarles. 

— Ne, reverencija. Aš tik sakiau, kad Opianas girdėjęs 

hipopotamą ginčijantis dėl kažkokios filosofinės problemos. 

— Jūs pareiškėte, kad buksmedžio lėkštėje negalį patys 

savaime atsirasti geidžiami patiekalai. 

— Aš sakiau, kad tokią savybę tegali turėti indas, 

jums padovanotas velnio. 

— Padovanotas man! 

— Ne, man, reverencija! Ne, ne man, niekam! Aš norėjau 

pasakyti: visiems! 

Ir Ursus pagalvojo: „Pats nebežinau, ką kalbu." Bet 

savo vidinio susijaudinimo Ursus niekuo neparodė. Jis 

nenorėjo pasiduoti. 

— Visa tai,— greit atkirto Minas,— turi kažką bendra 

su tikėjimu į velnią. 

Ursus nesumišo. 

— Jūsų reverencija, aš tikiu į velnią. Tikėjimas į velnią 

yra atvirkštinė tikėjimo į dievą pusė. Viena antrą įrodo. 

Kas bent kiek netiki į velnią, tas ne per daugiausia 

tiki ir į dievą. Kas pripažįsta saulę, turi pripažinti šešėlį. 

Velnias — viešpaties dievo naktis. Kas gi yra naktis? Įrodymas, 

kad yra diena. 

Ursus čia improvizavo, klaikiausiai jaukdamas filosofiją 

su religija. Minas vėl susimąstė ir dar kartą nugrimzdo 

į tylą. 

367

Ursus iš naujo atsiduso. 

Ir staiga naujas antpuolis. Eakas, oficialusis medicinos 

įgaliotinis, ką tik išdidžiai apgynęs jį nuo teologo, 

netikėtai iš sąjungininko virto puolėju. Uždėjęs kumštį 

ant popierių šūsnies, jis metė Ursui į veidą šiuos žodžius: 

— Įrodyta, kad kristalas — tai ledo sublimatas, lygiai 

kaip deimantas — kristalo sublimatas; nustatyta, kad ledas 

virsta kristalu per tūkstantį metų, o kristalas — deimantu 

per tūkstantį amžių. O jūs tai neigėte. 

— Ne,— melancholiškai atsakė Ursus,— aš tik sakiau, 

kad per tūkstantį metų ledas gali ištirpti ir kad tūkstantį 

amžių ne taip lengva suskaičiuoti. 

Tardymas tęsėsi; klausimai ir atsakymai kryžiavosi 

kaip špagų kirčiai. 

— Jūs neigėte, kad augalai gali kalbėti. 

— Anaiptol ne. Bet tada jie turi augti po kartuvėm. 

— Pripažįstate, kad mandragora šaukia? 

— Ne, bet pripažįstu, kad ji dainuoja. 

— Jūs neigėte, kad bevardis kairės rankos pirštas gali 

turėti ką nors bendra su širdimi. 

— Aš tik sakiau, kad nusičiaudėti į kairę — blogas 

ženklas. 

— Jūs įžūliai ir užgauliai kalbėjote apie feniksą. 

— O mokytasis teisėjau, aš tik sakiau, kad Plutarchas, 

tvirtindamas, esą fenikso smegenys — skanus kąsnelis, 

tačiau galįs sukelti galvos skausmus, per toli nuėjo, 

nes fenikso iš viso niekada nėra buvę. 

— Šlykščios kalbos. Keturi paukščiai neteisingai buvo 

laikomi feniksu: cinamalka, sukąs sau lizdą iš cinamono 

lazdelių, svilikas, kurį Pariziatidė vartojo nuodams, 

manukodiatė, rojaus paukštis, ir semenda su trigubu snapu; 

tačiau feniksas tikrai buvo. 

— Aš neprieštarauju. 

— Jūs asilas. 

.— Ačiū ir už tai. 

368

— Jūs skelbėte, kad šeivamedis gydąs anginą, bet pridūrėte, 

jog visai ne dėl to, kad ant jo šaknies esanti stebuklinga 

antauga. 

— Aš aiškinau stebuklingąsias, šeivamedžio savybes 

tuo, kad Judas ant jo pasikorė. 

— Samprotavimas artimas tiesai,— bumbtelėjo teologas 

Minas,-patenkintas, kad gali įdurti medikui Eakui. 

Įžeistas pasipūtimas tučtuojau užsidega pykčiu. Eakas 

įtūžo. 

— Valkata, jūsų protas klydinėja kaip ir jūsų kojos. 

Jūsų polinkiai keisti ir įtartini. Jums nesvetimas raganavimas. 

Bendraujate su nepažįstamais žvėrimis. Jūs kalbate 

prastiems žmonėms apie dalykus, kurie tėra tik jūsų vaizduotėje 

ir kurių prigimtis nežinoma, pavyzdžiui, apie hemorousą. 

—- Hemorousas — gyvatė, kurią matė Tremelijus. 

Sis atkirtis bent kiek sumaišė įpykusio daktaro Eako 

žinias. 

Ursus pridūrė: 

— Hemorousas tiek pat realus, kiek ir muskusinė hiena 

ir Kastelo aprašytoji civetė. "* ' . 

Eakas rado išeitį, smarkiai užsipuldamas: 

— Štai tikri jūsų žodžiai. Jie iš tiesų šėtoniški. Klausykite. 

Dirstelėjęs į savo popierius, Eakaš perskaitė: 

— ,,Du augalai, talagsiglis ir aglafotis, vakare Šviečia. 

Dieną tai gėlės, naktį — žvaigždės." 

Ir, įsmeigęs akis į Ursų, paklausė: 

—- Ką jūs į tai atsakysite? 

Ursus atsakė: 

— Kiekvienas augalas — žibintas. Kvapsnis — tai 

šviesa. 

Eakas pervertė keletą puslapių. 

— Jūs nesutinkate, kad ūdros šlapumo pūslė savo 

veiksmingumu prilygsta bebro taukams. 


— Aš apsiribojau pastaba, kad, gai būt, tuo klausimu 

nereikėtų pasitikėti Aecijum. 

Eakas įtūžo. 

— Jūs užsiimate medicinos praktika? 

— Taip, aš praktikuoju toje srityje,— baikščiai atsiduso 

Ursus. 

— Su gyvais žmonėmis? 

— Su gyvais geriau, negu su lavonais,— atsakė Ursus. 

Ursus atsikirtinėjo oriai, bet įsiteikiančiai; šitame pasigėrėtiname 

intonacijų junginyje vyravo saldumas. Jis 

kalbėjo taip švelniai, jog daktaras Eakas pajuto reikalą jį 

įžeisti: 

— Ką čia jūs mums burkuojate? — šiurkščiai paklausė 

jis. 

Ursus sumišo ir tik tiek teatsakė: 

— Burkuoja jauni, o seni stena. Aiman, aš stenu. 

Eakas varė toliau: 

— Perspėju jus: jeigu jūsų gydomas ligonis numirs, 

būsite baudžiamas mirtimi. 

Ursus išdrįso paklausti: 

— O jeigu išgis? 

— Tuo atveju,— kiek švelnesniu balsu atsakė daktaras,— 

būsite baudžiamas mirtimi. 

— Nedidelis skirtumas,— pastebėjo Ursus. 

Daktaras tęsė: 

— Jeigu ligonis miršta, baudžiama už nemokšiškumą, 

o jeigu išgyja — už įžūlų savim pasitikėjimą. Žodžiu, 

abiem atvejais gresia kartuvės. 

— Nežinojau šios smulkmenos,— sumurmėjo Ursus.— 

Dėkoju, kad išaiškinot. Iš kur gali žinoti visas mūsų įstatymdavystės 

plonybes. 

— Saugokitės! 

— Kaip dievą myliu saugosiuos,— atsakė Ursus. 

— Mes žinome, kuo jūs užsiiminėjate. 

- į,0 aš —pagalvojo Ursus,— ne visada žinau." 

— Galėtumėm jus pasodinti į kalėjimą. 

370

— Aš matau, maloningieji ponai. 

— Jūs negalite išsiginti neprasižengęs įstatymams ir 

neteisėtai užsiiminėjęs medicinos praktika. 

— Kaip filosofas, prašau atleidimo. 

— Jums priskiriama visa eilė įžūlių pasisakymų. 

— Tai baisi klaida. 

— Žmonės kalba, kad išgydote ligonius? 

— Esu šmeižtų auka. 

Trys poros grasiai į Ursų įremtų antakių susiraukė; 

trys mokytos fizionomijos sulindo krūvon ir ėrnė šnabždėtis. 

Ursui pasivaideno, tartum viršum tų trijų autoritetingų 

galvų jis mato vieną kvailio kepurę su asilo ausim; 

reikšmingas ir paslaptingas šios trejybės niurzgėjimas 

truko keletą minučių, ir per tą laiką Ursus jautė, kad 

jam darosi tai šalta, tai karšta; pagaliau Minas, kuris 

buvo pirmininkas, atsigręžė į jį ir piktai sušnypštė: 

— Nešdinkis! 

Ursus pergyveno maždaug tą patį, ką Jona, išlįsdamas 

iš bangžuvės vidurių. 

Minas tęsė: 

— Sį kartą esi paleidžiamas! 

Ursus pagalvojo: „Antrą kartą aš jiems nebepakliūsiu! 

Sudieu, medicina!" 

Ir širdyje pasižadėjo: „Nuo šiol žmonės tegul sau 

stimpa." 

Dvilinkas susirietęs, jis nusilenkė į visas puses: daktarams, 

biustams, stalui, sienoms ir atatupstas traukėsi 

prie durų, kuriose dingo beveik kaip šešėlis. 

Iš salės jis išėjo lėtai, kaip niekuo nedėtas, bet, atsidūręs 

gatvėje, leidosi į kojas kaip nusikaltėlis. Teisingumo 

atstovai, iš arčiau su jais susipažinus, pasirodo esą 

tokie keisti ir nesuprantami, jog netgi išteisintajam norisi 

nuo jų sprukti. 

Bėgdamas Ursus bambėjo sau po nosimi: 

— Sį kartą lengvai išsisukau. Aš — laukinis išminčius, 

jie — išminčiai prijaukinti. Daktarai kabinėjasi prie mo- 

371

kytų vyrų. Klaidingas mokslas yra tikrojo mokslo išmatos 

ir juo naudojamasi filosofams pražudyti. Filosofai, 

veisdami sofistus, patys sau kasa duobę. Iš strazdo mėšlo 

išauga amalas, kurio lipniais klijais ir gaudomi strazdai. 

Turčius sibi malum cacat 

Mes nenorime pavaizduoti Ursaus kažkokiu švelnuoliu. 

Jis nesigėdydavo vartoti žodžius, tiksliai išreiškiančius 

mintį. Siuo atžvilgiu jis varžėsi ne daugiau kaip Volteras. 

Sugrįžęs į „Žaliąją dėžę", Ursus paaiškino smuklininkui 

Niklsui, kad gatvėje sutikęs dailutę moterį ir 

todėl taip vėlai parėjęs, bet nė puse žodžio neužsiminė 

apie savo nutikimą. 

Tik vakare jis pakuždėjo į Homo ausį: 

— Žinok, aš įveikiau trigalvį Cerberį. 

VII 

KOKIAIS SUMETIMAIS AUKSINAS 

GALI ĮSIMAIŠYTI TARP VARIOKŲ 

Atsitiko nelauktas įvykis. 

Tedkasterio viešbutis vis labiau ir labiau darėsi juoko 

ir linksmybių versme. Niekur kitur nebuvo tokio smagaus 

sambrūzdžio. Smuklininkas ir jo tarnas nebespėdavo 

pilstyti elio, stauto ir porterio. Vakarais apatinė salė 

šviesdavo visais langais ir joje nebūdavo laisvo nė vieno 

staliuko. Žmonės dainuodavo, rėkalodavo; prigrūstas anglių, 

liepsnodavo didžiulis senovinis židinys su pinučiais, 

įtaisytas duonkepės krosnies apačioje. Tai buvo tartum 

triukšmo ir ugnies viešpatija. 

372 

Kieme, t. y. teatre, žmonių būdavo dar tirščiau. 

1 Strazdas sau bėdą kakoja (lot,),

Visa priemiesčio publika, kiek tik jos galėjo parūpinti 

Sautvorkas, taip verždavosi į „Nugalėtojo chaoso" vaidinimus, 

jog, uždangai pakilus, kitaip sakant, „Žaliosios 

dėžės" atlenkiamai sienelei nusileidus, laisvos vietelės nebebūdavo. 

Languose sausakimšai prisikimšę žiūrovų, galerija 

perpildyta. Grįstame kieme nė vieno akmens nesimatydavo, 

išvien vilnydavo galvų jūra. 

Tiktai diduomenei skirtoji patalpa vis tebebuvo tuščia. 

Dėl to šitoje vietoje, pačiame balkono viduryje, juodavo 

skylė, aktorių žargonu tariant, „nepasisekimas". Nė 

vieno žmogaus. Visur pilna, tik čia tuščia. 

Ir štai vieną vakarą kažkas ten pasirodė. 

Buvo šeštadienis; tą dieną anglai skuba pasilinksminti, 

numatydami, jog sekmadienį teks nuobodžiauti. Salė buvo 

pilnutėlė. 

Mes sakome „salė". Šekspyras irgi ilgą laiką statydavo 

spektaklius smuklės kieme ir tai vadindavo sale [hall). 

Tą akimirką, kai uždanga atsiskleidė ir prasidėjo „Nugalėtojo 

chaoso" prologas, Ursus, buvęs scenoje drauge 

su Homo ir Gvinplenu, savo papratimu apžvelgė susirinkusiuosius 

ir nustėro. 

„Patalpa diduomenei" buvo užimta. 

Vidury ložės, Utrechto aksomu apmuštame krėsle sėdėjo 

moteris. 

Ji viena užėmė visą ložę. 

Kai kurios būtybės spinduliuoja. Toji moteris, kaip ir 

Dėja, švietė, tik kiekviena savaip. Dėja buvo išbalusi, tos 

moters veidai žydėjo skaistumu. Dėja buvo švintantis rytas, 

toji moteris — aušra. Dėja buvo graži, toji moteris — 

nuostabi. Dėja buvo nekaltybė, skaistumas, baltumas, alebastras; 

toji moteris buvo purpuras, ir jautei, kad ji nebijo 

raudonuoti. Iš ložės, kurios centre ji sėdėjo nejudėdama 

ir iškilmingai kaip stabas, tvinte tvino jos spinduliai. 

Šios nešvarios minios viduryje ji tviskėjo įstabiai tartum 

karbunkulas, ji užliejo šiuos žmonelius tokia skais- 

.573

čia šviesa, jog jie atrodė skendį tamsoje, ji užtemdė visus 

tuos blausius veidus. Viskas blanko prieš jos spindesį. 

Visų akys buvo nukreiptos į ją. 

Tomo-Džim-Džekas irgi maišėsi spūstyje. Jis, kaip ir 

kiti, dingo šios švytinčios nepažįstamosios aureolėje. 

Si moteris, prikausčiusi publikos dėmesį, atitraukė ją 

nuo vaidinimo ir tuo truputį net pakenkė pirmajam „Nugalėtojo 

chaoso" įspūdžiui. 

Nors žmonėms, sėdėjusiems netoliese, ji atrodė svajonė, 

tačiau buvo žemiška būtybė. Tai iš tiesų buvo moteris. 

Ir gal net perdaug moteriška. Aukšta, stambi, krūtinė 

ir pečiai apnuoginti, kiek tik begalima. Ausyse sunkūs 

perlų auskarai su tais keistais pakabučiais, kurie vadinami 

„Anglijos raktais". Labai prabangi auksu atausto 

Siamo muslino suknia; tokio muslino suknios anuomet 

kainuodavo šešis šimtus ekiu. Stambi deimanto segė prilaikė 

marškinius, nekuklia to meto mada vos pridengiančius 

krūtinę; marškiniai buvo flamandiškos drobės, iš kurios 

Onai Austrijietei siūdindavo paklodes, tokias plonas, 

jog jas galėdavai pertraukti per sutuoktuvinį žiedą. 

Liemenėlė, nusagstyta rubinais — tarp jų keletas buvo 

ne briaunoto šlifavimo — panėšėjo į šarvus, sijonas išvien 

nusiuvinėtas brangakmeniais. Antakiai paryškinti kinišku 

tušu, o rankos, alkūnės, pečiai, pasmakrė, šnervės, 

vokų viršus, ausų speneliai, delnai, pirštų galiukai parausvinti, 

ir tas raudonumas atrodė kažkoks raižus ir iššaukiantis. 

Prie viso to pridėkime žūtbūtinį troškimą būti 

gražiausia iš visų. Ji ir buvo nežmoniškai graži. Pantera, 

galinti pasiversti meilia katyte. Viena jos akis buvo mėlyna, 

kita — juoda. 

Gvinplenas, kaip ir Ursus, spoksojo į tą moterį. 

„Žalioji dėžė" ir taip jau buvo bent kiek fantasmagoriškas 

reginys. „Nugalėtasis chaosas" greičiau panėšėjo 

į sapną, negu į pjesę. Artistai buvo papratę sudaryti publikai 

įspūdį, esą ji matanti šmėklas; šį kartą šmėkla pasirodė 

pačioje žiūrovų salėje: atėjo eilė aktoriams pergy- 

m

venti savotišką baimę. Kitus užburdami, dabar jie patys 

buvo užburti. 

Moteris žiūrėjo į juos, ir jie žiūrėjo į moterį. 

Iš tolo, ir dar scenos prieblandoje, jos bruožai jiems 

susiliejo šviesiame ūke ir atrodė tartum haliucinacija. Be 

abejonės, tai buvo moteris, bet ar ji kartais jiems neprisisapnavo? 

Šviesa, įsiveržusį į jų tamsą, juos apstulbino. 

Tai buvo tartum nežinomos planetos pasirodymas. Jį atsirado 

iš kažkokio laimingųjų pasaulio. Spindulių apsupta, 

ji atrodė žymiai stambesnė. Ši moteris mirgėjo kaip 

Paukščių takas naktį. Brangakmeniai žėrėjo kaip žvaigždės. 

Deimantų segė, tur būt, buvo Sietynas. Iškila jos krūtinė 

atrodė antgamtiška. Vien žiūrėdamas į šią žvaigždžių, 

seserį, vienam mirksniui pajusdavai stingdantį amžinosios 

palaimos šalies artumą. Tai iš rojaus aukštybių palinko 

šis ramus, giedras veidas ties skurdžia „Žaliąja dėže" 

ir jos suvargusiais žiūrovais. Dangaus gyventoja, patenkinusi 

savo smalsumą, tuo pačiu suteikė peną liaudies 

smalsumui. Didybė leidosi žemės padarų apžiūrinėjama. 

Ursų, Gvinpleną, Vinos, Fibi, minią — visus sukrėtė 

šis akinantis spindėjimas, išskyrus Dėją; gyvendama naktyje, 

ji nieko nežinojo. 

Si esybė kažkuo priminė vaiduoklį, nors jos išvaizda 

neatitiko nė vienos tų sąvokų, kokias paprastai sukelia 

šis žodis; ji nebuvo nei perregima, nei neryški, nei bekūnė, 

nei plevenanti lyg rūkas; tai buvo rausvas, skaistus, 

sveikatingas vaiduoklis. Ir vis dėlto Ursui ir Gvinplenui, 

esantiems ypatingose optinėse sąlygose, ji atrodė lyg regėjimas. 

Yra apkūnių šmėklų, vadinamų vampyrais. Graži 

karalienė, miniai atrodanti kaip regėjimas, o iščiulpianti 

iš vargšės tautos po trisdešimt milijonų per metus, irgi 

trykšte trykšta tokia pat sveikata. 

Užpakaly šios moters, šešėlyje, stovėjo jos pažas, el 

mozo, mažas vaikiško veido žmogutis, išblyškęs, dailutis 

.375

ir rimtas. Pagal anų laikų madą grumai 1 būdavo jaunučiai 

ir didžiai rimti. Šis pažas nuo galvos iki kojų buvo 

aptaisytas skaisčiai raudonu aksomu; ant aukso kaspinu 

apsiūtos kepuraitės stirksojo kalnų kikilio plunksnų 

puokštė — labai aukštos damos tarno skiriamasis ženklas. 

Liokajus — neatskiriama senjoro pusė, ir todėl šios 

moters šešėlyje negalima buvo nepastebėti pažo-šleifanešio. 

Mūsų atmintin daugelis dalykų įstringa, mums visai to 

nežinant; taip ir Gvinplenas nė neįtarė įsidėjęs į galvą 

tuos putlius pažo veidukus, rimtą miną, aukso kaspinu 

apsiūtą kepuraitę su plunksnų puokšte. Beje, grumas 

anaiptol nesistengė atkreipti į save kieno nors žvilgsnį; 

patraukdamas kitų dėmesį, jis parodytų pagarbos stoką 

savo poniai; abejingas ir nejudėdamas jis stovėjo ložės 

gilumoje, visai prie pat uždarytų durų. 

Nors jos muchacho 2 , šleifanešys, stovėjo čia pat, moteris 

buvo viena ložėje, nes tarnas nesiskaito. 

Kad ir kaip stipriai ši žmogysta, pasirodžiusi tartum 

veikiantysis pjesės asmuo, buvo patraukusi publikos dėmesį, 

tačiau „Nugalėtojo chaoso" atomazga buvo dar 

stipresnė. Kaip ir visada, įspūdis buvo pritrenkiantis. Gal 

būt, kaip tik dėl to, kad salėje sėdėjo spinduliuojanti žiūrovė 

(juk žiūrovas kartais daug kuo prisideda prie spektaklio), 

publika buvo ypač įelektrinta. Užkrečiantis 

Gvinpleno juokas dar niekad negriaudė taip pergalingai. 

Visi susirinkusieji leipte leipo, pagauti neapsakomo 

linksmumo priepuolio, ir iš visos minios išsiskyrė skambus, 

galingas Tom-Džim-Džeko žvengimas. 

Nesijuokė tik nepažįstamoji, kuri sėdėjo kaip statula 

ir vaiduoklio akimis žiūrėjo spektaklio. 

Šmėkla, bet spindinti kaip saulė. 

Kai, vaidinimui pasibaigus ir atlenkiamajai furgono 

1 Tarnas, raitas lydįs raitelį arba važiuojąs ant ekipažo pasostės 

arba jo užgalyje; taip pat — berniukas liokajtis. 

376 

2 Berniukas tarnas (isp.).

sienelei užsidarius, visi „Žaliosios dėžės" gyventojai vėl 

susirinko draugėn, Ursus pažėrė ant vakarienei padengto 

stalo kapšą surinktų pinigų. Variokų krūvoje staiga sublizgo 

ispaniška auksinė uncija. 

— Ji! — sušuko Ursus. 

Auksinė uncija tarp pažaliavusių variokų iš tiesų švietė 

kaip toji moteris pilkoje minioje. 

— Ji'sumokėjo už savo vietą kvadruplį! 1 —vėl šūktelėjo 

sužavėtas Ursus. 

Tuo momentu į „Žaliąją dėžę" įėjo smuklininkas; įkišęs 

ranką pro galinį langą, jis atidarė sienoje, į kurią rėmėsi 

„Žalioji dėžė", mūsų jau minėtą langutį, kuris buvo 

vienodame su tuo langu aukštyje ir pro kurį matėsi aikštė, 

paskui tyliai pamojo Ursui dirstelti laukan. Nuo 

smuklės smagia risčia nulėkė ištaigingai pakinkyta karieta, 

kurios užpakalyje stovėjo plunksnomis pasipuošę 

liokajai su deglais rankose. 

Dviem pirštais — nykščiu ir smilium — pagarbiai laikydamas 

kvadruplį, Ursus parodė jį Niklsui ir tarė: 

— Tai deivė! 

Paskui žvilgtelėjo į beužsisukančią už aikštės kampo 

karietą, ant kurios imperialo tarnų deglai apšvietė auksinę 

aštuonspurgę karūną. 

Jis sušuko: 

— Tai daugiau negu deivė! Tai kunigaikštienė. 

Karieta dingo. Ratų dardesys nutolo. 

Kurį laiką Ursus stovėjo iškilmingai, dviem pirštais 

laikydamas kvadruplį, tartum iš kieliko išimtą ostiją. 

Paskui padėjo jį ant stalo ir, vis dar gėrėdamasis, ėmė 

klausinėti apie tą „ponią". Smuklininkas atsakinėjo į jo 

klausimus. Taip, ji kunigaikštienė. Titulas žinomas. O 

vardas? Ne, vardo niekas nežinąs. Niklsas iš arti matęs 

karietą, visą herbais išrašytą, ir liokajus aukso livrėjomis. 

Vežėjo perukas ar tik ne toks pat, kaip lordo kanc- 

1 

Senovinė ispaniška moneta. 

377

lerio. Tokią karietą retai kada pamatysi. Ispanijoje jos 

vadinamos coche-tumbonu; tai ištaigingas ekipažas, kurio 

viršus primena antkapį — puikiausias stovas karūnai. O 

grumas buvo toks menkutis, jog visai laisvai galėjo sėdėti 

ant karietos pakojo lauko pusėje. Tie dailūs berniukai 

nešioja damų suknių šleifus, kas be ko, ir jų laiškelius. Ar 

pastebėjo kas nors, kad ant to tarno kepuraitės stirksojo 

kalnų kikilio plunksnų puokštė? Aišku, kad pas kilmingus 

tarnauja! Moka pabaudą tas, kas jas nešioja, neturėdamas 

teisės. Smuklininkas iš arti matęs ir pačia damą. 

Tikra karalienė. Kur čia nebūsi gražus., tiek lobių turėdamas. 

Ir oda baltesnė, ir žvilgsnis išdidesnis, ir eigastis 

tauresnė, ir grožis įžūlesnis. Kas gali lygintis su užgauliu 

amžinai dykinėjančių rankų dailumu. Smuklininkas Nikisas 

pasakojo, kad kaip gyvas nematęs tokios baltutėlaitės, 

melsvomis gyslutėmis išvedžiotos odos, kaklo, pečių, rankų, 

tokio išsidažymo, kabančių perlų auskarų, aukso dulkelėmis 

nubarstytos šukuosenos, tokios gausybės brangakmenių, 

rubinų, deimantų. 

— Bet jie ne taip spindi, kaip jos akys,— sumurmėjo 

Ursus. 

Gvinplenas tylėjo. 

Dėja klausėsi. 

— Bet žinote, kas keisčiausia? — paklausė smuklininkas 

. 

378 

— Kas? — paklausė Ursus. 

— Aš mačiau, kaip ji lipo į karietą. 

— Na ir kas? 

— Ji ne viena įlipo. 

— O! 

— Su ja įlipo vienas žmogus. 

— Kas toks? 

— Atspėkite. 

— Karalius,— tarė Ursus. 

— Visų pirma,— pastebėjo Niklsas,— šiuo metu kara-

liaus neturime. Valdo karalienė. Atspėkite, kas įlipo į tos 

kunigaikštienės karietą? 

— Jupiteris — tarė Ursus. 

Smuklininkas atsakė: 

-— Tom-Džim-Džekas. 

Gvinplenas, iki šiol neprataręs nė žodžio, šūktelėjo: 

— Tom-Džim-Džekas! 

Visi nustebę tylėjo, tik Dėja tyliai pratarė: 

— Ar negalima būtų uždrausti tai moteriai čia lankytis? 

VIII 

APSINUODIJIMO POŽYMIAI 

,,Šmėkla" daugiau nebepasirodė. 

Ji nebepasirodė salėje, bet vis šmėsčiojo Gvinpleno 

sąmonėje. 

Gvinplenas tam tikra prasme buvo sutrikęs. 

Jam atrodė, kad jis pirmąkart gyvenime pamatė moterį. 

Jau vien tas, kad jį iš karto apniko keistos mintys — 

buvo pusė nuopuolio. Reikia saugotis įkyrių svajonių. 

Svajonei būdingas paslaptingumas ir kvapsnio lakumas. 

Minčiai ji yra tas, kas tuberozai aromatas. Kartais ji pasidaro 

nuodingos idėjos skleidėja ir veikia kaip smalkės. 

Svajonėmis galima apsinuodyti kaip ir gėlėmis. Svaiginanti, 

žavi savižudybė, bet pražūtinga. 

Blogos mintys — sielos savižudybė. Jomis ir apsinuodijama. 

Svajonė traukia, vilioja, apsuka galvą, supančioja, 

padaro žmogų savo bendrininku. Ji paveda jam 

talkininkauti, apgaudinėjant sąžinę. Ji pirma užkeri žmogų, 

paskui sugadina. Apie svajones galima pasakyti tą 

pat, ką apie lošimą. Iš pradžių būni apgaulės auka, paskui 

pats imi sukčiauti. 

379

Gvinplenas susimąstė. 

Jis niekad nebuvo matęs moters. 

Visos paprastos liaudies moterys buvo tik jos šešėlis, 

o Dėja — siela. 

Dabar gi jis tikrovėje išvydo moterį. 

Išvydo šiltą, gyvastingą odą, po kuria jautei tvinksint 

aistringą kraują, kūno linijas, tartum iškaltas marmure 

ir kartu banguojančias, išdidų, bejausmį ir traukiantį, ir 

atstumiantį, tiesiog žydintį veidą, paauksintus, gaisro atošvaistėm 

liepsnojančius plaukus, prabangius parėdus, žadinančius 

aistringą virpesį; išvydo apnuogintą kūną, apimtą 

pasipūtėliško geismo iš tolo kaitinti minios jausmus, 

neatsispiriamą koketiškumą, žavintį neprieinamumą, pagundą, 

einančią ranka rankon su numatoma pražūtimi, 

pažadą jausmams ir grėsmę protui, dvejopą nerimą, kylantį 

iš geidimo ir baimės. Jis visa tai išvydo. Jis išvydo 

moterį. 

Jis išvydo kažką daugiau ir kartu kažką mažiau negu 

moterį: patelę. 

Ir tuo pačiu Olimpo deivę. 

Kažkokio dievo patelę. 

Jam akivaizdžiai apsireiškė lyties paslaptis. 

Ir kur? Už nepasiekiamybės ribos. 

Begaliniam atstume nuo jo. 

Kokia likimo ironija: sielą, dangišką esybę, jis laikė 

savo rankose, ji priklausė jam — tai buvo Dėja; o lytį, šį 

žemišką daiktą, jis matė kažkur aukštai danguje — tai 

buvo toji moteris. 

Kunigaikštienė. 

„Daugiau negu deivė",— taip apie ją pasakė Ursus. 

Kokia aukštybė! 

Net svajonėje baisu būtų kopti į tokias dausas. 

Nejaugi jis kaip beprotis galvos apie šią nepažįstamąją? 

Jis kovojo pats su savimi. 

Jis prisiminė viską, ką jam Ursus buvo pasakojęs apie 

šias aukštas, beveik karališkas būtybes; filosofo svaičio- 

380

jiniai, kuriems anksčiau jis neskyrė jokios reikšmės, dabar 

tapo jo mąstymo gairėmis; mūsų atmintį dažnai dengia 

labai plonytė užmiršties pienelė, pro kurią tinkamu 

momentu mums pavyksta įžiūrėti tai, kas apačioje. Gvinplenas 

vaizdavosi tą aukštuomenės pasaulį, tą kilmingą aplinką, 

kuriai priklausė toji moteris, esant neišmatuojamai 

aukščiau už prasčiokų pasaulį, už liaudį, kuriai priklausė 

jis. O ar iš viso jis priklausė liaudžiai? Ar jis, 

juokdarys, nėra žemesnis už žemiausius? Pirmą kartą 

nuo to laiko, kai pradėjo mąstyti, jam suspaudė širdį, pajutus 

savo menkumą, kaip mes šiandien pasakytumėm, 

suniekinimą. 

Visi tie vaizdai, kuriuos taip smulkiai jam piešdavo 

Ursus, jo lyriniai aprašymai, ditirambai, liaupsiną pilis, 

parkus, fontanus ir kolonadas, pasakojimai apie nesuskaičiuojamus 

turtus ir galybę ryškiai atgijo Gvinpleno 

atmintyje, kur tikrovė pynėsi su nebūtais dalykais. Jį tiesiog 

apsėdo mintys apie tas nepasiekiamas aukštumas. 

Jam atrodė neįtikima, kad žmogus galėtų būti lordu. Ir 

vis dėlto tokių žmonių buvo. Negalimas daiktas! Pasaulyje 

yra lordų! Bet ar jie iš to paties molio nulipdyti, kaip 

ir kiti mirtingieji? Vargu. Jis pats jautėsi tūnąs tamsybėse, 

iš visų pusių apsuptas sienos, ir tiesiai viršum savo 

galvos, nepasiekiamam aukštyje, kaip žmogus, kuris žiūrėtų 

iš gilaus šulinio, matė šį akinamai spindintį žydrynės 

lopinėlį ir kažkokias figūras, spindulius — žodžiu, Olimpą. 

Viduryje visos tos šlovės švytėjo kunigaikštienė. 

Jis jautė kažkokį keistą potraukį prie tos moters, nors 

suvokė, kad ji jam nepasiekiama. 

Ir ši skaudžiai absurdiška mintis prieš jo valią be perstojo 

lindo ir lindo į galvą: sielą matyti šalia savęs, visai 

prie pat, jausti ir liesti ją tikrovėje, o kūną — nepasiekiamuose 

toliuose, idealo sferoje. 

Nė viena šių minčių neišryškėjo jam visu aiškumu. Jo 

dvasia skendėjo rūke. Kas akimirką kontūrai keitėsi, vilnijo. 

Bet prošvaistės jokios, išvien viskas užtemę. 

381

Be to, jam niekad nedingtelėdavo į galvą mintis, kad 

ji galėtų būti pasiekiama. Netgi sapne jis nemėgindavo 

pakilti iki kunigaikštienės. Visa laimė. 

Sykį užkėlus ant šių kopėčių koją, jų drebėjimas visam 

laikui gali sukrėsti smegenis. Manysi lipąs į Olimpą, 

o atsidursi Bedlame ] . Aiškiai sukilęs geidulys Gvinpleną 

būtų išgąsdinęs. Bet jis nieko tokio nepatyrė. 

Beje, ar jis bepamatys dar kada nors šią moterį? Tikriausiai 

ne. Pamilti žaltvykslę, klaidžiojančią horizonte,— 

nė bepročiui nešautų į galvą. Žavėtis žvaigžde — tai dar 

bent suprantama, ją vėl pamatai ne kartą, ji pasirodo 

danguje, vis toje pat vietoje. Bet kaip galima įsimylėti 

žaibą? 

Svajonės pynėsi, pakeisdamos viena kitą. Didingas, 

puošnus stabas ložės gilumoje visu spindėjimu iškildavo 

tarp padrikų jo minčių, paskui dingdavo. Jis tai galvodavo 

apie ją, tai liaudavos, užsiimdavo kuo kitu ir vėl 

grįždavo prie tų pačių minčių. Jos tartum liūliavo jį, ne 

daugiau. 

Keletą naktų jis dėl to negalėjo užmigti. Nemiga kaip 

ir miegas pilna sapnų. 

Beveik neįmanoma tiksliai nusakyti tuos slaptus procesus, 

vykstančius mūsų smegenyse. Žodžiai būtent tuo ir 

nepatogūs, kad jie labiau apibrėžti, negu mintys. Mintys 

viena su kita susilieja, žodžiai — ne. Todėl miglotoji mūsų 

sielos pusė niekad nesiduoda išreiškiama žodžiais. Žodis 

turi aiškiai nustatytas ribas, mintis — jų neturi. 

Mūsų tamsusis vidinis pasaulis toks begaliniai didelis, 

jog tai, ką dabar pergyveno Gvinplenas, jo mintyse 

beveik nebuvo siejama su Dėja. Dėja buvo saugojama 

pačiame sielos centre kaip kažkas šventa. Niekas negalėjo 

prie jos prisiartinti. 

382 

Ir vis dėlto — juk visa žmogaus siela supinta iš tokių 

1 

Londono psichiatrinė ligoninė.

prieštaravimų,— jame vyko kova. Ar jis tai numanė? 

Tur būt, tik vos-ne-vos. 

Savo vidaus gelmėse, toje vietoje, kur lengviausiai atsiranda 

skilimas (visi tokią vietą turime), jis jautė susidūrus 

kažkokius neaiškius geismus. Ursui visa tai būtų 

buvę aišku, o Gvinplenas nieko nesusigaudė. 

Du instinktai — idealo siekimas ir lytinis potraukis — 

grūmėsi jame. Panašios grumtynės vyksta tarp baltojo ir 

juodojo angelo ant lieptelio, permesto per bedugnę. 

Pagaliau juodasis angelas nugarmėjo. 

Kažkurią dieną Gvinplenas iš karto liovėsi galvojęs 

apie nepažįstamąją. 

Susidūrimas dviejų pradų, dvikova tarp žemiško ir 

dangiško, įvyko tamsiausioje jo esybės kertelėje, kažkur 

giliai giliai, kad jis pats vos tai pastebėjo. 

Viena buvo tikra, kad jis nė valandėlei nenustojo garbinęs 

Dėjos. 

Kadaise, labai seniai, jis pergyveno kažkokį sąmyšį, 

jo kraujas virė, bet dabar su tuo baigta. Liko viena tiktai 

Dėja. 

Gvinplenas būtų labai nustebęs, jei kas būtų jam pasakęs, 

kad Dėjai nors akimirką galėjo grėsti pavojus. 

Po savaitės ar dviejų šmėkla, lyg ir grasinusi tom 

dviem būtybėm, dingo. 

Gvinpleno širdis vėl buvo židinys, kuriame liepsnojo 

ugnis — meilė Dėjai. 

Be to, kaip jau sakėme, „kunigaikštienė" daugiau nebepasirodė. 

Ursaus nuomone, taip ir turi būti. „Dama su kvadrupliu" 

neįprastas reiškinys. Tokia įeina, užsimoka ir išnyksta. 

Būtų perdaug gerai, jeigu tas antrukart pasikartotų. 

O Dėja net neužsiminė apie tą moterį, jau nuslinkusią 

praeitin. Ji tikriausiai nusiklausė ir pakankamai suvokė iš 

Ursaus dūsavimų ir kartkartėmis iš jo lūpų ištrūkstančių 

reikšmingų šūksnių, kaip, pavyzdžiui: Ne kasdien pasi- 

383

taiko auksinės uncijos! Ji iš viso daugiau nebekalbėjo 

apie ,,tą moterį". Tai rodė jos gilią nuojautą. Kartais 

siela nesąmoningai imasi atsargumo priemonių, kurių 

paslaptis jai pačiai ne visada aiški. Kai tyli apie ką nors, 

atrodo, kad jį nuo savęs nutolini. Bijai, kad teiraudamasis 

jo neprisišauktum. Tylėjimas apsaugo taip pat, kaip uždarytos 

durys. 

Įvykis užsimiršo. 

Ar iš viso reikėjo jam teikti kokią reikšmę? Ar kas 

nors dėl to atsitiko? Ar galima buvo pasakyti, kad tarp 

Gvinpleno ir Dėjos šmėstelėjo kažkieno šešėlis? Dėja to 

nežinojo, o Gvinplenas jau nebežinojo. Ne. Nieko neatsitiko. 

O ir pats kunigaikštienės vaizdas nublanko tolumoje, 

tartum būtų tik pasivaidenęs. Gvinplenas užsisvajojo 

valandėlei, o dabar atsipeikėjo. Svajonėms kaip ir 

rūkui išsisklaidžius, nepalieka jokio pėdsako, o kai debesis 

praslenka, meilė širdyje šviečia kaip saulė danguje. 

IX 

AJBYSSUS A B Y S S U M VOCAT' 

Ir kitas veidas dingo — Tom-Džim-Džekas. Staiga jis 

liovėsi lankęsis Tedkasterio užeigoje. 

Tie, kurių visuomeninė padėtis leido matyti abi prašmatnaus 

Londono didžiūnų gyvenimo puses, galimas 

dalykas, pastebėjo, kad tuo pačiu metu „Savaitiniame 

laikraštyje" tarp dviejų ištraukų iš parapijos knygų pasirodė 

žinutė, jog „išvyko lordas Deividas Deri-Moiras, 

kuriam jos didenybės įsakymu pavesta vėl komanduoti 

savo fregatai baltojoje eskadroje, kreisuojančioje prie 

Olandijos krantų." 

384 

1 Bedugnė bedugnę šaukia (lot.).

Ursus pastebėjo, kad Tom-Džim-Džekas nebeateidavo; 

jis dėl to labai susirūpino. Tom-Džim-Džekas nebepasirodė 

nuo tos dienos, kai išvyko vienoje karietoje su dama, 

užmokėjusia kvadruplį. Iš tiesų mįslė tasai Tom-Džim- 

Džekas, nei iš šio, nei iš to pagrobiąs kunigaikštienes! 

Kaip įdomu būtų giliau patyrinėti šį atsitikimą! Kiek 

kiltų klausimų! Kiek galima būtų visko papasakoti! Tačiau 

kaip tik dėl to Ursus nepratarė nė žodžio. 

Ursus, tiek amžiaus nugyvenęs, žinojo: „Nebūk perdaug 

smalsus, nudegsi." Smalsumas visada turi atitikti 

žmogaus padėtį. Mėgstąs slaptai pasiklausyti rizikuoja 

ausimis, mėgstąs pasižiūrėti rizikuoja akimi. Nieko negirdėti 

ir nieko nematyti — užvis išmintingiausia. Tom-Džim- 

Džekas įsėdo į kunigaikštišką karietą, smuklininkas tai 

matė. Bet juk stebuklas, kad jūreivis atsisėstų šalia ledi, 

ir dėl to Ursus buvo atsargus. Aukštuomenės užgaidai 

prasčiokams turi būti šventi. Visi tie šliaužiojantys padarai, 

vadinami vargšais, nieko geresnio negali sugalvoti, 

kaip smukti į savo urvą, pastebėję ką nors nepaprasta. 

Tūnoti ramiai — didelė jėga. Jeigu neturėjai laimės būti 

aklas, užmerk akis. Užsikimšk ausis, jeigu, savo bėdai, 

nesi kurčias; prikąsk liežuvį, jeigu likimo rūpesčiu negimei 

nebyliu. Šio pasaulio viešpačiai yra tuo, kuo nori 

būti, o vargšai žmoneliai yra tuo, kuo gali, duokime kelią 

nepažįstamam. Nesismelkim į mitologijos sritį, nesistenkim 

suvokti matomų reiškinių prasmės; rodykim didžią 

pagarbą vaiduokliams. Šalin plepalus apie tai, kad kažkas 

iškilo ar nusmuko aukštosiose sferose dėl mums nežinomų 

priežasčių. Mus, menkus žmonelius, akys dažnai apgauna. 

Metamorfozės — dievų reikalas. Staigūs pasikeitimai 

ar dingimai pripuolamai sutiktų didelių žmonių, 

sklandančių kažkur viršum mūsų — tai debesys, sunkiai 

suprantami ir pavojingi tyrinėti. Per didelis domėjimasis 

erzina Olimpo dievus, užsiėmusius savo pramogomis ir 

užgaidais; saugokitės, griaustinis geriau už žodžius galėtų 

jums išaiškinti, kad jautis, kurį su tokiu smalsumu 


385

apžiūrinėjate, yra Jupiteris. Nemėginkime praskleisti 

klosčių pilkosios mantijos, kuria gaubiasi žiaurieji galiūnai. 

Abejingumas — tai protingumas. Nejudėkite, jei 

rūpi sveikas kailis. Apsimeskite negyvu^ tada neužmuš. 

Tai vabalo išmintis. Ursus jos laikydavosi. 

Smuklininkas, irgi suintriguotas, kartą kreipėsi į 

Ursų: 

— Žinote, kad Tom-Džim-Džeko nebematyti? 

— Šit kaip,— atsakė Ursus,— o aš ir nepastebėjau. 

Smuklininkas Niklsas sumurmėjo kažką, matyt, nepagarbaus 

apie Tom-Džim-Džeko artimumą kunigaikštiškai 

karietai, bet kadangi jo žodžiai Ursui pasirodė pavojingi, 

jis apsimetė jų nenugirdęs. 

Tačiau Ursus buvo perdaug artistiškos sielos ir negalėjo 

nesigailėti Tom-Džim-Džeko. Jį apėmė savotiškas nusivylimas. 

Savo pergyvenimu jis pasidalijo tik su Homo, 

vieninteliu patikimu draugu, kurio santūrumu buvo tikras. 

Jis tyliai sušnabždėjo jam į ausį: 

— Nuo to laiko, kai Tom-Džim-Džekas nebepasirodo, 

aš, kaip žmogus, jaučiu savyje tuštumą, o kaip poetas — 

šaltį. 

Ursui palengvėjo, atvėrus draugui širdį. 

Tačiau jis nieko apie tai nekalbėjo su Gvinplenu, kuris 

savo ruožtu taip pat neužsimindavo apie Tom-Džim- 

Džeką. 

Tiesą sakant, Tom-Džim-Džekas menkai ir berūpėjo 

Gvinplenui, kurio visas mintis dabar užvaldė Dėja. 

Pamažu Gvinplenas visai užmiršo nepažįstamąją. O 

Dėja nė neįtarė, kad mylimojo sielą kažkas buvo sukrėtęs. 

Tuo pačiu metu liovėsi kalbos apie intrigas ir skundus 

prieš Žmogų, kuris juokiasi. Neapykanta, atrodo, paliko 

auką ramybėje. Ir „Žaliojoje dėžėje", ir aplink ją 

viskas nurimo. Šlykščios komediantų ir kunigų užmačios 

liovėsi. Nuščiuvo, nugrumėjo perkūnija. Pasisekimui niekas 

nebegrėsė. Esti, kad likimas staigiai nusigiedrija. 

Spindinčios Gvinpleno ir Dėjos laimės tuo metu netemdė 

386

joks debesėlis. Juodviejų laimė pamažu pasiekė tokį tašką, 

kai joks augimas nebeįmanomas. Tokiai būsenai išreikšti 

yra vienas žodis — apogėjus. Laimė kaip ir jūra 

kyla tol, kol pasiekia savo pilnatvę. Viena, kas gali kelti 

nerimą tikrai laimingiems žmonėms, tai mintis, kad jūra 

atslūgsta. 

Dviem būdais galima pasidaryti nepasiekiamu: arba 

būti labai aukštai, arba labai žemai. Antrasis atvejis ar 

tik nepranašesnis už pirmąjį. Infuzoriją sutrėkšti sunkiau, 

negu strėle pašauti erelį. Jeigu kas nors žemėje dėl savo 

menkumo galėjo jaustis saugus, tai buvo, kaip jau sakėme, 

Gvinplenas su Dėja; bet niekad jie nesijautė taip 

saugiai, kaip tada. Jie vis labiau ir labiau gyveno vienas 

antru, vienas antrame, ekstazėje. Širdis prisisodrina meilės 

kaip dieviškosios druskos, ją apsaugančios nuo gedimo; 

tuo ir paaiškinami nesutraukomi saitai tarp dviejų 

būtybių, pamilusių viena antrą gyvenimo apyaušriu, ir 

gaivumas ilgametės meilės, tveriančios net iki senatvės. 

Meile tarsi užbalzamuojama. Dafnis ir Chloja virsta Filemonu 

ir Baukida. Šitokia senatvė, kada vakarė žara 

panėši į rytmečio aušrą, matyt, laukė Gvinpleno ir Dėjos. 

Na, o kol kas jiedu buvo jauni. 

Ursus stebėjo šią meilę kaip gydytojas ligonį. Be to, 

jis turėjo, kaip buvo sakoma tais laikais, ,,hipokratišką 

žvilgsnį". Jis įsmeigdavo į Dėją, gležną ir išbalusią, savo 

įžvalgų vyzdį ir burbėdavo sau po nosimi: 

— Kokia laimė, kad ji laiminga! 

Arba kitais kartais sakydavo: 

— Laimė būtina jos sveikatai. 

Jis palinguodavo galvą ir retkarčiais įnikdavo skaityti 

Aviceną Vopiskaus Fortūnato vertime, išleistą Luvene 

1650 metais, skyrių apie „širdies negalavimus". 

Dėja greit pavargdavo, ją mušdavo prakaitas, imdavo 

miegas, ir dieną, kaip jau sakėme, ji būtinai turėdavo ilsėtis. 

Kartą, kai ji taip miegojo, išsitiesusi ant lokenos, 

o Gvinpleno čia pat nebuvo, Ursus tyliai pasilenkė ir pri- 

387

dėjo ausį prie Dėjos kratinės ten, kur širdis. Keletą akimirkų 

jis, atrodo, klausėsi, paskui atsitiesė ir sumurmėjo: 

— Menkiausias sukrėtimas jai pakenktų. Liga sparčiai 

žengtų pirmyn. 

Minia nesiliovė plūdusi į „Nugalėtojo chaoso" vaidinimus 

. Žmogaus, kuris juokiasi, pasisekimas atrodė neišsenkantis. 

Visi atskubėdavo; jau ne tik iš Sautvorko, bet 

vienas kitas ir iš Londono. Publika darėsi mišresnė, ne 

vien jūreiviai ir vežėjai; pasak smuklininko Niklso, gerai 

pažįstančio visą tą šunaują, tarp žiūrovų pasitaikydavo 

bajorų ir baronetų prasčiokų drabužiais. Persirenginėjimas— 

tai viena iš pramogų, kurias sau leidžia puikybė, 

ir anuomet labai madinga. Triukšmingoje minioje besimaišanti 

aristokratija buvo geras ženklas, rodąs, kad augantis 

pasisekimas jau užkariauja Londoną. Gvinpleno 

šlovė iš tiesų prasigavo į aukštesniuosius sluoksnius. Tai 

buvo aišku kaip dieną. Londone tik ir tekalbėdavo apie 

Žmogų, kuris juokiasi. Netgi Mohok-klube, kur rinkdavosi 

lordai, būdavo minimas jo vardas. 

„Žaliojoje dėžėje" to visiškai nežinota; pasitenkinta 

savo pačių laime. Dėja patirdavo svaigulingą džiaugsmą, 

galėdama kas vakarą paliesti garbiniuotus, nepaklusnius 

Gvinpleno plaukus. Meilėje svarbiausia — įprotis. Visas 

gyvenimas jame telpa. Dangaus šviesulio patekėjimas visatoje 

virsta įpročiu. Gamta — įsimylėjusi moteris, saulės 

diskas — jos mylimasis. 

Šviesa — akinanti kariatidė, laikanti pasaulį. Kiekvieną 

dieną — tai trunka vieną dievišką minutę — nakties 

apgaubta žemė atsiremia į bekylančią saulę. Neregė Dėja 

patirdavo tokį pat šilumos ir vilties sugrįžimo jausmą tą 

akimirką, kai uždėdavo ranką Gvinplenui ant galvos. 

Dvi niekam nežinomos, viena kitą garbinančios būtybės 

meilėje ir ramybėje galėtų taip praleisti visą amžinybę. 

Kartą vakare, pasibaigus vaidinimui, Gvinplenas, nebesitverdamas 

laime, nuo kurios kaip nuo svaigių kvaps-

irių maloniai sukasi galva, Savo papratimu vaikščiojo pievoje 

už kelių šimtų žingsnių nuo „Žaliosios dėžės". Esti 

valandų, kada širdis taip kupina jausmų, jog jie patys 

liejasi. Naktis buvo tamsi, be debesų. Skaisčiai švietė 

žvaigždės. Mugės aikštė buvo tuščia; miegas ir užmirštis 

viešpatavo aplink Tarinzofildą išsimėčiusiuose barakuose. 

Tik vienas žiburys dar tebedegė; tai buvo žibintas, 

kabėjęs prie Tedkasterio smuklės, kurios praviros durys 

laukė sugrįžtančio Gvinpleno. 

Penkių Sautvorko parapijų varpai ką tik vienas po 

kito skirtingais dūžiais išmušė vidunaktį. 

Gvinplenas galvojo apie Dėją. Apie ką gi daugiau jam 

galvoti? Bet tą vakarą, kažkaip keistai sutrikęs, apkerėtas, 

degąs nerimu, jis galvojo apie Dėją, kaip vyriškis 

apie moterį. Jis sau dėl to priekaištavo. Tai buvo jų meilės 

sumenkinimas. Jautė, kad jį apvaldo aklas patino 

geismas. Saldus ir įsakmus nekantravimas. Jis peržengdavo 

neregimąją ribą; šiapus—nekalta mergina, anapus 

— moteris. Jis su baime kamantinėdavo save ir viduje, 

jei taip galėtume pasakyti, jis raudonuodavo. Pirmykštis 

Gvinplenas, nesuvokiamo, slėpiningo brendimo 

veikiamas, pamažu pasikeitė. Skaistus jaunuolis jautėsi 

sukrėstas, neramus. Mes turime šviesos ausį — į ją kalba 

protas, ir tamsos ausį, į kurią kalba instinktas. Būtent 

į tą ausį kaip į ruporą nepažįstami balsai šnibždėjo jam 

saldžius dalykus. Kad ir koks tyras būtų jaunuolis, svajoj 

ąs apie meilę, tarp jo ir svajonės galų gale visada stoja 

stangrus kūnas. Troškimų skaidrumas dingsta. Gėdingi 

geismai, prigimties skatinami, pamažu ima brautis į 

sąmonę. Sunku pasakyti, kaip Gvinplenas alko to kūno, 

kuriame slypi visos pagundos ir kurio lyg ir trūko Dėjai. 

Kažkokio, jo manymu, liguisto karščio deginamas, jis 

transfigūruodavo, gal būt, ne be tam tikros baimės, angelišką 

Dėjos pavidalą, suteikdamas jam žemiškos moters 

formas. Tu, moterie, esi mums taip reikalinga! 

389

Rojus ilgainiui pabosta meilei. Ji trokšta kaisto prisilytėjimo, 

jaudinančių akimirkų, bučinio, neužmirštamo 

ir nusmelkiančio, išsidraikiusių plaukų, apsikabinimo, turint 

vieną siekį. Žvaigždėta padangė varžo. Eteris slegia. 

Pernelyg dangiška meilė yra židinys, prigrūstas malkų: 

ugnis užslopsta. Dėja prieinama ir pasiduodanti, svaigus 

suartėjimas, sujungiąs dvi būtybes kūrimo paslaptimi,— 

tokį viliojantį košmarą matė Gvinplenas, kuris buvo visai 

be galvos. Moteris! Jis girdėjo savyje šį galingą prigimties 

šauksmą. Kaip pasakos Pigmalionas, lipdąs Galatėją 

iš žydrynės, jis sielos gilumoje drąsiai pakeitė tyrus Dėjos 

bruožus, perdaug dangiškus ir nepakankamai rojiškus, 

nes rojus — tai Ieva; o Ieva buvo patelė, kūniška motina, 

žemiška žindyvė, įsčius, pašvęstas būsimųjų kartų, 

neužtrūkstančios krūtys, naujagimio pasaulio čiūčiuotoja; 

krūtys nesiderina su sparnais. Nekaltybė — tai tik motinystės 

lūkestis. Tačiau iki šiol Gvinpleno svajonėse Dėja 

būdavo aukščiau to, kas kūniška. O dabar, beprotybės 

pagautas, jis pabandė mintyse ją nuleisti žemėn, jis trūktelėjo 

už siūlo, rišančio kiekvieną merginą su žeme. Tasai 

siūlas — lytis. Nė viena tų paukštyčių neištrūksta iš 

nelaisvės. Dėja, lygiai kaip ir kitos, buvo pavaldi gamtos 

dėsniams, ir Gvinplenas, tik pusiau tai drįsdamas sau 

prisipažinti, troško, kad ji jiems paklustų. Sis troškimas 

kilo jame prieš jo valią, ir jis su juo nuolat kovojo. Jis 

vaizdavosi Dėją kaip žmogišką būtybę. Jis priėjo iki to, 

jog mintyse matė kažką negalima. Dėją, keliančią ne tik 

ekstazę, bet ir geismus; Dėją, padėjusią galvą ant pagalvio. 

Jis gėdinosi šių šventvagiškų vizijų, tai buvo tarsi 

profanacija; jis priešinosi tam apsėdimui; nusigręždavo 

nuo tų paveikslų, paskui vėl prie jų sugrįždavo; jam atrodydavo, 

kad jis kėsinasi į nekaltybę. Dėja jam buvo 

debesis. Praskleisdamas šį debesį, jis virpėjo, lyg pakeldamas 

marškinius. Buvo balandis. 

390 

Stuburas irgi svajoja savaip. 

Gvinplenas vaikštinėjo išsiblaškęs, truputį sverdinė-

damas, kaip kartais mėgsta vieniši žmonės. Kai nieko aplink 

nėra, mintys dievažin kur klaidžioja. Kur krypo jo 

mintis? Jis pats nebūtų drįsęs sau prisipažinti. Į dangų? 

Ne. Į patalą. Ir jūs į jį žiūrėjote, žvaigždės! 

Kodėl sakoma: „įsimylėjęs"? Reikėtų sakyti „apsėstasis". 

Būti velnio apkėstu — išimtis, būti moters apsėstu 

— taisyklė. Kiekvienas vyras patiria šį pamišimo prie-, 

puolį. Kokia burtininkė — dailutė moteris! Tikrasis meilės 

vardas — nelaisvė. 

Moteris pavergia vyrą savo siela. Ir kūnu taip pat. 

Kartais kūnu labiau negu siela. Siela — įsimylėjėlė; kūnas 

— meilužė. 

Mes .šmeižiame šėtoną. Ne jis sugundė Ievą. Tai Ieva 

jį sugundė. Moteris pradėjo. 

Liucipierius ramiai ėjo pro šalį. Jis pastebėjo moteriškę. 

Ir pavirto šėtonu. 

Kūnas — apvalkalas, po kuriuo slypi nežinomybė 

Ir—- keistas dalykas — jis gundo savo gėdingumu. Kas 

gali būti labiau jaudinančio: jis, begėdis, gėdijasi! 

Tą akimirką ne kas kita, vien ši bauginanti kūniška 

meilė veikė Gvinpleną ir laikė jį savo valdžioje. Baisi akimirka, 

kada mes geidžiame nuogumo. Taip lengva paslysti 

ir nupulti. Kiek tamsos slypi Veneros baltume! 

Kažkoks balsas Gvinpleno viduje garsiai šaukė Dėją, 

Dėją — merginą, Dėją — antrąją vyro pusę, Dėją — kūną 

ir ugnį, Dėją apnuoginta krūtine. Jis kone vijo šalin 

angelą. Paslaptinga krizė, kurią pergyvena kiekviena meilė, 

kada idealas atsiduria pavojuje. 

Akimirka, kada paniekinama tai, kas dangiška. 

Gvinpleno meilė Dėjai darėsi vedusiųjų meile. Tyra 

meilė — tik pereinamasis laipsnis. Atėjo neišvengiama valanda. 

Gvinplenas geidė tos moters. 

Jam reikėjo moters. 

Pakriūtė, kurios statumo negali užmatyti. 

Neaiškus prigimties šauksmas yra nenumaldomas. 

391

Kokia praraja — moteris! 

Gvinpleno laimė, kad šalia nebuvo kitos moters, tik 

Dėja. Vienintelė, kurios jis geidė. Vienintelė, kuri galėjo 

geisti jo. 

Gvinplenas visas buvo apimtas to nesuprantamo virpesio, 

gaivalingo begalybės reikalavimo. 

Prie to visko prisidėjo dar ir pavasaris. Į Gvinpleno 

krūtinę iš žvaigždėtos tamsos sroveno kažkas tokio, ko 

mes dar nemokame pavadinti vardu. Jam buvo malonu 

klajoti šiaipsau, be tikslo. Besidraikantys prižadintų syvų 

kvapsniai, plaukiantis svaigumas prieblandoje, toli besiskleidžiančios 

naktinės gėlės, sutartinis pypsėjimas iš 

mažų pasislėpusių lizdelių, vandens čiurlenimas ir lepų 

šnarėjimas, atodūsiai iš visų pusių, gaivumas, šiluma, visas 

šis slėpiningas prabudimas balandyje ir gegužyj.) — 

tai beribis, pasklidas geismas, pakuždomis siūląs atsimoti 

aistrai, kvaitinantis raginimas, verčias sielą kažką neaiškiai 

vapėti. Idealas pats nebežino, ką kalba. 

Jei kas nors būtų pamatęs Gvinpleną, būtų } agalvojęs: 

„Pasigėrė žmogus!" 

Iš tiesų jis kone svirduliavo, slegiamas savo širdies, 

pavasario ir nakties naštos. 

„Žaliojoje vejoje" buvo taip tylu, jog protarpiais jis 

netgi imdavo garsiai kalbėti. 

Žinant, kad niekas negirdi, malonu kalbėti garsiai. 

Jis vaikštinėjo iš lėto, nuleidęs galvą, sudėjęs užpakalyje 

rankas, kairę ant dešinės, nesugniaužtais delnais. 

Staiga jis pajuto, kad kažkas slystelėjo pro nesuspaustų 

pirštų tarpą. 

Jis greit atsigręžė. 

Rankoje buvo laiškas, o priešais — žmogus. 

Tai šis iš užpakalio kaip katė prisėlinęs žmogus įbruko 

jam kažkokį popierių. 

Tai buvo laiškas.

Žmogus, kiek jį buvo galima įžiūrėti žvaigždėtoje prieblandoje, 

buvo mažas, apskritažandis, jaunas, rimtas, apsivilkęs 

ugninės spalvos livrėja, kuri švietė nuo viršaus 

iki apačios pro atlapą priekyje pilką apsiaustą, tuomet 

vadinamą cape-noche — sutrumpintas ispanų kalbos žodis, 

reiškiąs „naktinis apsiaustas". Ant galvos buvo vaiski, 

avietinės spalvos, panaši į kardinolo kepuraitė, tik su apvadu, 

rodančiu, kad jos nešiotojas — liokajus. Ant kepuraitės 

stirksojo kalnų kikilio plunksnų puokštė. 

Jis nejudėdamas stovėjo priešais Gvinpleną. Tary 

tum kažkokia prisisapnavusi žmogysta. 

Gvinplenas atpažino kunigaikštienės tarną. 

Pirma negu Gvinplenas spėjo surikti iš nustebimo, jis 

išgirdo laibą, lyg vaikišką, lyg moterišką pažo balsą. 

— Rytoj tokiu pat metu būkite prie Londono tilto. Aš 

lauksiu ten ir jus palydėsiu. 

— Kur? — paklausė Gvinplenas. 

— Ten, kur jūsų lauks. 

Gvinplenas nuleido akis ir pamatė laišką, kurį mašinaliai 

tebelaikė rankoje. 

Kai jis vėl pakėlė akis, pažo nebebuvo. 

Mugės aikštės gale greitai tolo mažėjantis, blausus siluetas. 

Tai ir buvo mažasis liokajus. Jis užsuko už gatvės 

kampo ir dingo. 

Nulydėjęs akimis beskubantį tarną, Gvinplenas pažvelgė 

į laišką. Žmogaus gyvenime esti akimirkų, kada 

tai, kas atsitinka, atrodo, lyg iš viso nebuvo atsitikę: apstulbimas 

kurį laiką neleidžia suvokti įvykio. Gvinplenas 

prinešė laišką prie akių, tartum norėdamas jį perskaityti, 

ir tik tada pastebėjo, kad negali to padaryti dėl dviejų 

priežasčių: pirma, laiškas buvo neatplėštas, antra, buvo 

naktis. Praslinko kelios minutės, kol jis susigaudę, kad 

viešbutyje dega žiburys. Jis žengė keletą žingsnių, bet į 

šalį, tartum nežinodamas, kur eiti. Taip eina lunatikas, 

gavęs iš vaiduoklio laišką.

Pagaliau jis atsitokėjo ir kone tekinas pasileido viešbučio 

link, sustojo šviesos ruože priešais praviras duris 

ir dar kartą apžiūrėjo užantspauduotą laišką. Antspaudas 

buvo be ženklo, tik ant voko buvo užrašyta Gvinplenui. 

Jis perlaužė antspaudą, išskleidė laišką, prinešė jį 

arčiau prie šviesos ir perskaitė: 

,,Tu — biaurus, aš — graži. Tu — komediantas, aš — 

kunigaikštienė. Aš — pirmoji, tu — paskutinis. Aš geidžiu 

tavęs. Myliu tave. Ateik."

kETVIRTOJl KNYGA 

KANKINIMŲ RŪSYS 

i 

ŠVENTO GVINPLENO GUNDYMAS 

Viena žiežirba blausiai švystelia tamsoje, kita uždega 

ugnikalnį. 

Esti kibirkščių, galinčių sukelti gaisrą. 

Gvinplenas perskaitė laišką vieną kartą, paskui dar 

kitą. Iš tiesų ten buvo šie žodžiai: „Myliu tave!" 

Gąsdinančios mintys pralėkė jo galvoje. 

Iš pradžių pagalvojo, kad pamišo. 

Aišku, išprotėjo. Jis matė, ko tikrovėje visai nė nebuvo. 

Sutemų šmėklos pavertė jį, vargšelį, savo žaislu. 

Skaisčiai raudonas žmogeliukas tik pasivaideno jam akyse. 

Kartais nakčia iš šviečiančių dujų susidariusi žaltvykslė 

ima jus erzinti. Taip ir dabar: apgaulinga būtybė pasišaipiusi 

dingo, palikusi užpakaly savęs išprotėjusi Gvinpleną. 

Tamsa mėgsta tokius pokštus. 

Paskui jis išsigando, įsitikinęs, jog turi pilną protą. 

Pasivaideno? Bet kur tau! O kaipgi tada laiškas? Argi 

jis nelaikė to laiško rankose? Argi nemato voko, antspaudo, 

popieriaus, rašysenos? Argi jis nežino, nuo ko tasai 

laiškas? Nieko paslaptingo neįvyko. Paėmė plunksną, rašalą 

ir parašė. Uždegė žvakę ir vašku užantspaudavo laišką. 

Argi ne jo vardas užrašytas ant voko? Gvinplenui. 

Popierius kvepia. Viskas aišku. Ir mažąjį žmogutį Gvinp- 

395

ienas pažįsta. Tasai nykštukas — grumas. Blykstelėjusi 

švieselė — livrėja. Tasai grumas paskyrė Gvinplenui pasimatymą 

rytoj tuo pačiu laiku prie Londono tilto. Argi 

Londono tiltas — jausmų apgaulė? Ne, ne, visa tai viena 

su kitu rišasi. Tai ne kliedesys. Tai — realybė. Gvinplenas 

visiškai sveiko proto. Tai ne fantasmagorija, vienu 

mirksniu sugūranti viršum jo galvos ir beregint išsisklaidanti, 

o tikras jam atsitikęs dalykas. Ne, Gvinplenas neišsikraustė 

iš proto. Gvinplenas nesapnuoja. Ir jis dar ir 

dar kartą perskaitė laišką. 

Na, taip, aišku. Bet kas tada? 

Kažkas baisaus. 

Atsirado moteris, kuri jo geidžia. 

Moteris jo geidžia? Jeigu taip, teneištaria nuo šiol 

niekas žodžio „neįtikima". Moteris jo geidžia! Moteris, 

mačiusi jo veidą! Moteris, kuri nėra akla! Ir kas ji? Gal 

šlykštynė? Ne. Gražuolė. Čigonė? Ne. Kunigaikštienė. 

Kas gi jame slypi ir ką tai galėtų reikšti? Kiek pavojinga 

tokia pergalė? Ir vis dėlto kaip nepulti į ją, pametus 

galvą? 

Kaip! Šitoji moteris! Sirena, pamėklė, ledi, žiūrovė, 

sėdinti vaizduotės sukurtoje ložėje, ji, spindinti tamsoje! 

Nes tai buvo ji. Tikrai ji. 

Traškanti gaisro liepsna apsiaubė jį iš visų pusių. Tai 

buvo ji, toji keista nepažįstamoji! Ta pati, taip sudrumstusi 

jo ramybę! Ir tos jaudrios mintys, kilusios pirmukart 

pamačius tą moterį, dabar vėl, tartum įkaitintos šios niūrios 

liepsnos, užplūdo Gvinpleną. Užmirštis — ne kas kita 

kaip palimpsestas. Koks nors atsitiktinumas, ir nustebusioje 

atmintyje tarp eilučių atgyja visos nuplautosios vietos. 

Gvinplenas manė išgujęs šį veidą iš savo širdies, o jis 

štai vėl atsirado, jis, pasirodo, įsispaudė prieš jo norą, paliko 

žymę jo svajingose smegenyse. Be jo žinios svajonė 

išvarė gilią vagą jo sieloje. Kas bloga turėjo įvykti, dabar 

įvyko. Ir visos šios svajonės, nuo šiol, tur būt, nepataisomos, 

vėl pagavo jį. 

39$

Kaip! Jo geidžia! Kaip! Princesė nužengė nuo sosto, 

stabas — nuo altoriaus, statula —nuo pjedestalo, šmėkla 

nusileido iš debesies! Kaip! Iš negalimybės gelmių išniro 

chimera! Kaip! Ši plafono dievybė, šis spinduliavimas, 

ši nereidė, visa mirganti brangakmeniais, šis nepasiekiamas 

ir aukščiausias grožis nuo savo spindulingosios 

viršūnės lenkiasi prie Gvinpleno! Kaip! Sustabdžiusi 

viršum jo galvos balandėlėmis ir drakonais pakinkytą 

Auroros vežimą, ji sako Gvinplenui: „Ateik!" Kaip! Jam, 

Gvinplenui, teko ši siaubinga garbė pamatyti, kad dėl jo 

taip nusižemina empirėjus! Toji moteris, jeigu taip galima 

pavadinti žvaigždžių valdovę, toji moteris pati jam 

siūlosi, pati jam puola ant kaklo, pati atsiduoda! O, kaip 

sukasi galva! Olimpas užsiiminėja prostitucija! Ir dėl ko? 

Dėl jo, Gvinpleno! Aureolės apsuptas atsivėrė kurtizanės 

glėbys, kad prispaustų jį prie deivės krūtinės! Ir toji krūtinė 

lieka nesutepta! Prie didybių purvas nelimpa. Šviesa 

nuplauna dievus. Ir šitoji deivė, atėjusi pas jį, žinojo, 

ką daranti. Ji žinojo, kad Gvinplenas įkūnytas niaurumas. 

Ji matė tą kaukę, atstojančią jam veidą! Ir toji 

kaukė jos neatstumia! Nežiūrint visko, Gvinplenas yra 

mylimas! 

Tai pranoko visas jo svajones: jis yra mylimas dėl 

savo biaurumo! Užuot atstūmusi deivę, toji kaukė ją tik 

traukė. Gvinpleną ne tik pamilo, bet jo geidė. Maža pasakyti, 

kad jį priėmė, jį išsirinko! Jis — jos išrinktasis! 

Kaip! Ten, kur gyveno ši moteris, toje karališkoje nerūpestingo 

blizgesio ir nevaržomos galybės aplinkoje, 

buvo princų — ji galėjo susirasti princą; buvo lordų — 

ji galėjo susirasti lordą; buvo gražių, žavių, nuostabių 

vyrų — ji galėjo susirasti Adonį. O ką ji išsirinko? Gnafroną! 

Iš meteorų ir žaibų viešpatijos ji galėjo išsirinkti 

didžiulį šešiasparnį serafimą, o išsirinko dumble kiūtanlį 

vikšrą. Iš vienos pusės — vien aukštybės ir šviesybės, 

didingumas, prabanga, šlovė, iš kitos — strapaila juokdarys. 

Ir juokdarys paveržė ją! Kokios gi svarstyklės 

i 397

šios moters širdyje? Kiek sveria ji savo meilę? Ši moteris 

nusiėmė nuo savo kaktos kunigaikštišką karūną ir sviedė 

ją ant pakylos, kur kraipėsi klounas! Ši moteris nusiėmė 

nuo savo galvos Olimpo deivės aureolę ir ją uždėjo ant 

šiurkščių gnomo plaukų. Šis, pasakytum, aukštyn kojomis 

apsivertęs pasaulis, kur vabzdžiai atsidūrė aukštai, 

o žvaigždynai apačioje, įtraukė Gvinpleną, pasimetusį 

šviesos sraute ir apgaubtą aureole kloakos vidury. Visagalė, 

sukilusi prieš grožį ir blizgesį, atsidavė nakties pasmerktajam, 

pripažino Gvinpleno pranašumą prieš Antinoją; 

regėdama tamsybes, ji, smalsumo pagauta, nusileido 

į jas; šiai deivei išsižadėjus sosto, atsirado stebuklingu 

būdu apvainikuota vargdienio karalystė. „Tu — 

biaurus. Myliu tave." Šie žodžiai palietė silpnąją puikybės 

stygą. Puikybė — Achilo kulnis, visi didvyriai į ją 

sužeidžiami. Pabaisos tuštybei tai buvo itin malonu. Jį 

pamilo dėl jo biaurumo. Jis taip pat kaip Jupiteris ir 

Apolonas, o gal net labiau už juos, buvo išimtis. Jis jautėsi 

antžmogiu ir dėl savo neregėto biaurumo lygus dievams. 

Baisiai akinantis spindesys. 

Bet kas gi per viena toji moteris? Ką jis žino apie ją? 

Viską ir nieko. Ji — kunigaikštienė, jis tai žinojo. Žinojo, 

kad ji graži, turtinga, turi livrėjuotus liokajus, pažus, 

bėgūnus, kurie su deglais rankose lydi karūna papuoštą 

jos karietą. Žinojo, kad jinai įsimylėjusi jį, bent taip 

jam rašė. Kitko jis nežinojo. Žinojo jos titulą, bet nežinojo 

vardo. Žinojo jos mintis, bet nežinojo jos gyvenimo. 

Ar ji ištekėjusi, našlė ar mergina? Ar ji laisva? Ar surišta 

su kuo nors pareigos ryšiais? Kokios ji šeimos? 

Ar nesupa jos kokios pinklės, žabangai, klastos? Gvinplenas 

nė neįtarė, kas yra koketavimas aukštuosiuose dykinėjančiuose 

sluoksniuose, kiek ten, tose viršūnėse, yra 

landynių, kur tarp išmėtytų buvusių mylimųjų kaulų 

svajoja žiauriosios kerėtojos, į kokius baisiai ciniškus 

bandymus stumia nuobodulys moterį, įsitikinusią savo 

pranašumu prieš vyrą; jis netgi nieko negalėjo spėlioti; 

398

visuomenės padugnės, kurioms jis priklausė, menkai težino, 

kas aukštai dedasi. Ir vis dėlto jis nujautė kažką 

negera. Suvokė, kad visas tas spindesys aptemdytas. Ar 

jis suprato tai? Ne. Nuspėjo? Dar mažiau. Kas slypi už 

to laiško? Iki galo atlapotos plačios suveriamos durys — 

ir tuo pačiu kažkokia nerimą kelianti užtvara. Iš vienos 

pusės prisipažinimas. Iš kitos — mįslė. 

Prisipažinimas ir mįslė — dvejos lūpos: kurstydamos 

ir grasydamos jos taria tą patį žodį: „Išdrįsk!" 

Dar niekada klastingas atsitiktinumas neveikė taip sumaniai 

ir niekada dar gundymui nebuvo parinktas patogesnis 

momentas. Paveiktas pavasario ir to visuotinio 

syvų brinkimo, Gvinplenas svajonėse ėmė ilgėtis kūno. 

Nuo amžių giliai šaknis įleidęs žmogiškasis instinktas, kurio 

niekam iš mūsų dar nepavyko nugalėti, prabudo šiame 

efebe, kurio brendimas užsitęsė ir kuris išliko skaistus 

iki dvidešimt ketverių metų. Kaip tik tada, pačiu 

audringiausiu krizės momentu, jis gavo pasiūlymą ir išvydo 

priešais save akinamai baltą, nuogą sfinkso krūtinę. 

Jaunystė — nuolaidus šlaitas. Gvinplenas slydo nuo jo, 

kažkas jį stūmė. Kas? Pavasaris. Kas? Naktis. Kas? Toji 

moteris. Jei nebūtų balandžio, žmonės būtų žymiai dorovingesni. 

Žiedais apsikaišę krūmai — bendrininkų gauja! 

Meilė — vagilė, pavasaris — slėpėjas. 

Gvinplenas buvo sukrėstas. 

Prasižengimas iš tolo skleidžia savotišką, nemalonų 

tvaiką, dusinantį sąžinę. Gundomą dorumą verčia vemti 

pragaro smarvė. Iš ten kylą garai stiprios valios žmones 

perspėja, o silpnuosius apkvaišina. Gvinplenas jautė tą 

paslaptingą negalę. 

Dilemos, sykiu ir lakios, ir įkyrios, nedavė jam ramybės. 

Atkakliai besiperšąs prasižengimas įgavo pavidalą. 

Rytoj, vidurnaktį, Londono tiltas, pažas. Eiti? „Taip!" — 

šaukė kūnas. „Ne!" — šaukė siela. 

Ir vis dėlto, kaip bebūtų keista iš pirmo žvilgsnio, 

reikia pasakyti, kad Gvinplenas dar nė karto aiškiai ne- 

.199

statė klausimo: ar eiti ten? Pagundos tūno nuošaliuose 

kampeliuose. Jos primena perdaug stiprią degtinę, kurios 

neišgersi vienu mauku. Stiklelis vėl pastatomas, luktersim 

truputėlį, jau ir nuo pirmo gurkšnio svaigsta galva. 

Viena buvo tikra: jis jautė, kad kažkas iš užpakalio 

stumia jį nežiniom 

Jis visas drebėjo. Lyg pro rūką matė stovįs ant griūties 

krašto. Jis metėsi atgal, iš visų pusių suremtas išgąsčio. 

Jis užmerkė akis. Stengėsi pats save įtikinti, jog nieko 

neatsitiko, jog jis tik pablūdo. Aišku, taip būtų buvę geriau. 

Išmintingiausia — laikyti save bepročiu. 

Lemtinga karštligė! Kiekvienas, netikėtumo užkluptas, 

savo gyvenime yra patyręs tokį kraupų nerimą. Tas, kas 

pajėgia save stebėti, visada baimingai klausosi duslių 

lemties tarano dūžių į sąžinės duris. 

Deja! Gvinplenas ėmė kamantinėti save. Klausinėti save, 

kai pareiga visiškai aiški, jau yra pralaimėjimas. 

Be to,— šią smulkmeną reikia pabrėžti,— šio nuotykio 

begėdiškumas tikriausiai ir patvirkusį žmogų būtų sugluminęs, 

o Gvinplenas visai to nepastebėjo. Jis nežinojo, 

kas tai yra cinizmas. Mintis apie ištvirkimą, mūsų. anksčiau 

nurodytą, jam nė į galvą neatėjo. Jis nepajėgė to suvokti. 

Jis buvo perdaug tyras, kad prileistų painius samprotavimus. 

Toje moteryje jis matė tik jos didybę. Ir jo 

savimeilė, deja, buvo patenkinta. Jo tuštybė matė tik 

pergalę. Tam, kad nuspėtų, jog tapo ne tiek meilės, kiek 

begėdiško smalsumo objektu, jam būtų reikėję turėti 

daugiau proto, negu jo turi nekaltybė. Salia žodžių „Myliu 

tave" jis nepastebėjo šios gąsdinančios pataisos: „As 

geidžiu tavęs." 

Gyvuliškoji deivės pusė liko jo nepastebėta. 

Ir žmogaus protas kartais patiria įsiveržimus. Ir siela 

turi savo vandalus, blogas mintis, nusiaubiančias mūsų 

dorybę. Tūkstančiai prieštaringiausių minčių viena po 

kitos, o kartais net visos drauge, užplūsdavo Gvinpleną. 

Paskui vėl viskas viduje nurimdavo. Tada jis SUSliin- 

400

davo rankom galvą ir, tartum stebėdamas nakties peizažą, 

niauriai klausydavosi, kas jame dedasi. 

Staiga jis pastebėjo, kad apie nieką nebegalvoja. Besvajodamas 

jis pasiekė tą juodą prarają, kur viskas pradingsta. 

Jis prisiminė, kad metas grįžti. Galėjo būti antra valanda 

nakties. 

Pažo atneštąjį laišką jis įsidėjo į šoninę kišenę, tačiau 

apsižiūrėjęs, kad ji prie širdies, išėmė, suglamžęs 

įgrūdo į kelnių kišenę ir pasuko smuklės link; tyliai įėjo 

į vidų, nepabudindamas mažojo Govikemo, kuris, jo belaukdamas, 

užsnūdo ant stalo, padėjęs ant rankų galvą; 

uždarė duris, užsidegė žvakę nuo smuklės žibinto, užšovė 

skląsčius, pasuko duryse raktą, žodžiu, mašinaliai ėmėsi 

visų atsargumo priemonių, kaip kad visada daro vėlai 

grįžęs žmogus, paskui užlipo laiptais į „Žaliąją dėžę", 

šmurkštelėjo į senąją būdą, atstojančią jam kambarį, pažvelgė 

į miegantį Ursų, užpūtė žvakę, bet negulė. 

Taip praėjo visa valanda. Pagaliau nuvargęs, tarsi 

lova ir miegas būtų tas pat, nenusirengęs padėjo galvą ant 

pagalvio ir padarė tamsai nuolaidą, užmerkdamas akis; 

bet jame šėlusi jausmų audra nė akimirkai nesiliovė. 

Nemiga — nakties prievarta žmogui. Gvinplenas baisiai 

kentėjo. Pirmąkart gyvenime jis buvo savim nepatenkintas. 

Gilus vidinis sielvartas prisimaišė prie jo patenkintos 

tuštybės. Ką daryti? Išaušo diena. Jis girdėjo, kaip 

atsikėlė Ursus, bet nepramerkė blakstienų. Tačiau jokio 

atilsio. Jis vis galvojo apie laišką. Jo žodžiai sumišai sukosi 

galvoje. Kai mūsų siela smarkiai sukrėsta, mintys 

lyg bangos banguoja. Jos šėlsta, kilnojasi ir, panašiai kaip 

jūra, dusliai stūgauja. Potvynis, atoslūgis, smūgiai, sūkuriai, 

dvejonė vilnies, kai priešais išdygsta povandeninė 

uola, kruša ir lietūs, debesys ir pro jų properšas įspindę 

spinduliai, apgailėtini niekam nereikalingų putų purslai, 

beprotiškai šaunančios į viršų ir čia pat sugūrančios keteros, 

milžiniškos, veltui eikvojamos pastangos, iš visų 


401

pusių laivo sudužimo grėsmė, tamsa ir pražūtis,— visa, 

kas dedasi jūros gelmėse, dedasi ir žmoguje. Gvinplenas 

pergyveno tokią pat šėlstančią audrą. 

Kai nerimas pasiekė aukščiausią laipsnį, jis, vis tebegulėdamas 

užmerktomis akimis, išgirdo šalia savęs žavų 

balsą: 

— Gvinplenai, tu miegi? 

Jis atsimerkė ir pašokęs atsisėdo lovoje; jo kamarėlės 

durys buvo praviros; ant slenksčio stovėjo Dėja. Jos 

akys ir lūpos šypsojosi neišpasakyto meilumo šypsena. 

Ji iškilo lyg žavingas regėjimas, apsuptas spinduliuojančios 

aureolės, nors pati to visai nenuvokė. Šventa akimirka. 

Gvinplenas, apakintas^ prabudęs, drebėdamas, įsmeigė 

į ją akis. Prabudęs? Iš miegų? Ne! Iš nemigos! Tai buvo 

ji, Dėja; ir staiga savo esybės gelmėse jis pajuto begalinį 

palengvėjimą: audra nuščiuvo, iš aukštybių nusileidęs 

gėris nugalėjo blogį; žvilgsnis, įsmeigtas į jį iš viršaus, padarė 

stebuklą; romi spinduliuojanti neregė, be jokių pastangų, 

vien savo buvimu išsklaidė jį užgožusią tamsą, 

rūko skraistė, tartum nematomos rankos nutraukta, nukrito 

nuo jo proto, ir Gvinplenas,— o, dangiškas žavesy!— 

pajuto savo sąžine vėl pakilęs į žydrynę. Per šį dorybės 

angelą Gvinplenas vėl tapo stipriu, geru, nekaltu Gvinplenu. 

Žmogaus sieloje, kaip ir visatoje, esti tokių paslaptingų 

akistatų; abu tylėjo: ji — šviesa, jis — gili versmė, ji — 

dieviška, jis — nurimęs; ir viršum audrojusios Gvinpleno 

širdies tartum jūrų žvaigždė neišpasakytai skaisčiai švietė 

Dėja. 

II 

PO MEILIŲ ŽODŽIŲ RŪSTI TIKROVĖ 

Kaip paprastai kartais įvyksta stebuklas! „Žaliojoje 

dėžėje" buvo pusryčių metas, ir Dėja lyg niekur nieko 

įėjo pasiteirauti, kodėl Gvinplenas nesėdąs prie jų kuklaus 

stalo. 

/m

— Tu! — šūktelėjo Gvinplenas, ir tuo viskas buvo pasakyta. 

Kiti horizontai ir kiti regėjimai išnyko, liko tiktai 

dangus, kuriame buvo Dėja. 

Kas nėra matęs jūros šypsenos, tik ką praūžus uraganui, 

negali suvokti, kaip visa tai beregint nuščiūva. Niekas 

taip greit nenurimsta, kaip jūrų gilumos. Į jas viskas lengvai 

nugarma. 

Panašiai esti ir žmogaus širdyje. Beje, ne visada. 

Tereikėjo Dėjai pasirodyti, ir visa šviesa, buvusi jame, 

ištryško, siūbtelėjo į ją, ir buvo matyti, kaip užpakalyje 

spindulių nutvieksto Gvinpleno traukiasi šmėklos. Kaip 

ramdo sielą viens kito dievinimas! 

Po kelių minučių abudu jau sėdėjo priešpriešiais, Ursus 

-— iš galo, Homo — prie kojų. Arbatinukas, po kuriuo 

spingsėjo maža lempelė, stovėjo ant stalo. Fibi su Vinos 

buvo kažkuo užsiėmusios kieme. 

Pusryčius kaip ir vakarienę valgydavo vidurinėje patalpoje. 

Siaurutis stalelis buvo taip pastatytas, jog Dėja 

sėdėdavo nugara į pertvaros angą, už kurios buvo laukujės 

„Žaliosios dėžės" durys. 

Jų keliai lietėsi. Gvinplenas įpylė Dėjai arbatos. 

Dėja grakščiai pūtė į savo puoduką. Staiga ji nusičiaudėjo. 

Tai įvyko kaip tik tą akimirką, kada viršum lempos 

liepsnos išsisklaidė dūmelis ir tartum kažkoks popierėlis 

pabiro plėnimis. Nuo šito dūmelio ir nusičiaudėjo Dėja. 

— Kas čia? — paklausė ji. 

— Nieko,— atsakė Gvinplenas. 

Ir nusišypsojo. 

Jis sudegino kunigaikštienės laišką. 

Įsimylėjusio vyro sąžinė — tai jo pamiltos moters angelas 

sargas. 

Sunaikinus tą laišką, Gvinplenui nepaprastai palengvėjo. 

Jis pajuto savo dorumą, kaip aras pajunta savo sparnų 

galią.

Jam pasirodė, kad su šiuo dūmeliu dingo ir pagunda, 

kad kunigaikštienė kaip ir tas popierėlis pavirto pelenais. 

Susikeisdami puodukais, gerdami pakaitomis iš to paties, 

jie be perstojo kalbėjosi. Įsimylėjėliai čiauška kaip 

žvirbliai. Paikiojimai kaip Motulės Žąsies pasakose ir pas 

Homerą. Kai širdys mylisi, poezijos toli netenka ieškoti; 

kai kalbamasi bučiniais, muzikos toli ieškoti netenka. 

— Zinai ką? 

— Ne. 

— Gvinplenai, aš sapnavau, kad mudu pavirtome žvėrimis 

ir tartum mudviem išaugo sparnai. 

— Sparnai, vadinasi, mes paukščiai,— pašnabždomis 

pratarė Gvinplenas. 

— Žvėrys — vadinasi, angelai,— burbtelėjo Ursus. 

Čiauškėjimas nesiliovė. 

— Jeigu tavęs nebūtų, Gvinplenai... 

— O kas? 

— Vadinasi, tada nebūtų gerojo dievulio. 

— Arbata labai karšta. Nusiplikysi, Dėja. 

— Papūsk į mano puoduką. 

— Kokia tu šįryt graži! 

— Įsivaizduoji, aš tiek daug turiu tau pasakyti. 

— Sakyk. 

— Aš myliu tave! 

— Aš tave dievinu! 

Ursus, tai girdėdamas, bumbėjo sau po nosimi: 

— Po šimts, bent padorūs žmonės! 

Meilėje pačios žaviausios yra tylos valandėlės. Jausmai 

tada tartum susitvenkia ir pagaliau švelnia srove išsilieja. 

Po vienos tokios valandėlės Dėja šūktelėjo: 

— Kad tu žinotum! Vakare, kai mes vaidiname, tą 

akimirką, kai aš ranka paliečiu tavo kaktą... o, tu turi 

kilnią galvą, Gvinplenai!.. tą akimirką, kai mano pirštai 

paliečia tavo plaukus, kūnu perbėga virpulys, aš patiriu 

dangišką džiaugsmą ir sakau sau: šioje juodoje, mane

§itį)an£iojė naktyje, šiame vienišumo pasaulyje, neaprėpiamoje 

tamsoje, kur viskas griūva ir baugiai krūpčioja 

manyje ir aplink mane, aš turiu atramą. Stai ji. Tai jis. 

Tai tu. 

— O, tu myli mane,— tarė Gvinplenas — Aš irgi tik 

tave vieną turiu žemėje. Tu man esi viskas. Dėja, pasakyk, 

ką tu nori, kad aš tau padaryčiau? Ko tu trokšti? 

Ko tau reikia? 

Dėja atsakė: 

— Pati nežinau. Aš laiminga. 

— O taip! — paskubėjo prisidėti Gvinplenas,— mes 

laimingi! 

Ursus garsiai ir rūsčiai prabilo: 

— Ak, taip, jūs laimingi. Tai draudžiama. Aš jau 

kartą jus dėl to įspėjau. Ak, jūs laimingi! Tada pasistenkite 

, kad jūsų niekas nematytų. Užimkite kaip galima 

mažiau vietos. Laimė turi lindėti plyšyje. Pasidarykite 

dar mažesni, negu esate, susigūžkite, kiek tik begalite. 

Juo mažesnis laimingasis, juo daugiau laimės jam atseikėja 

dievas. Patenkinti žmonės privalo slėptis kaip 

piktadariai. A, jūs spinduliuojate, niekingi jonvabaliai, 

po šimts, sutrėks jus kas nors koja ir gerai padarys. Kas 

čia per mylavimasis? Aš ne duenja, kurios prievolė žiūrėti, 

kaip įsimylėjėliai burkuoja, sukišę snapelius. Įsiėdėte 

man iki gyvo kaulo! Nešdinkitės po velnių! 

Ir, jausdamas, kad jo rūstus balsas vis minkštėja, darosi 

kone švelnus, Ursus, slėpdamas savo susijaudinimą, 

ėmė dar garsiau bumbėti. 

— Tėve,— tarė Dėja,—• koks piktas jūsų balsas! 

—- Nes aš nemėgstu, kai žmonės perdaug laimingi,— 

atsakė Ursus. 

Homo irgi pritarė Ursui. Prie įsimylėjėlių kojų pasigirdo" 

urzgimas. 

Ursus pasilenkė ir uždėjo ranką ant Homo galvos. 

•— Tau irgi, kaip matau, nepatinka. Tu urzgi. Pasišiaušė 

kailis ant tavo vilkiškos makaulės. Tu nemėgsti

visų tų meilių-seilių. Todėl, kad esi protingas. Na, tiek 

to, tylėk. Pakalbėjai, pasakei savo nuomonę, gana: dabar 

nė mur-mur. 

Vilkas vėl suurzgė. 

Ursus žvilgtelėjo pastalėn. 

— Raniiai, sakau, Homo. Na, nesispyriok, filosofe! 

Tačiau vilkas pašoko ir iššiepė dantis, sužiuręs į duris. 

— Kas tau? — paklausė Ursus. 

Ir suėmė Homo už pakarpos. 

Dėja, nekreipdama dėmesio į vilko urzgimą, visa paskendusi 

savo mintyse, gėrėdamasi Gvinpleno balso skambėjimu, 

tylėjo, apimta tik vieniem akliesiem pažįstamos 

ekstazės, kurios metu kartais jie girdi sa^je dainos garsus, 

kažkokią tobulą muziką, atstojančią jiems trūkstamą 

šviesą. Neregystė — požemio rūsys, iš kurio sklinda gili 

amžinoji harmonija. 

Kai Ursus, kreipdamasis į Homo, nuleido galvą, Gvinplenas 

pakėlė akis. 

Jis jau buvo prinešęs savo puoduką prie lūpų, bet jo 

taip ir neišgėrė; lėtu judesiu, primenančiu atsileidžiančią 

spyruoklę, jis pastatė puoduką ant stalo ir, nesugniauždamas 

pirštų, nustėro, į kažką įsistebeilijęs, užgniaužęs 

kvapą. 

Užpakaly Dėjos, durų angoje, stovėjo nepažįstamas 

žmogus. 

Jis buvo apsivilkęs juodu teisingumo apsiaustu. Perukas 

užsmauktas iki pat antakių, rankoje geležinė krivūlė 

su karūna abiejuose galuose. 

Krivūlė buvo trumpa ir masyvi. 

Įsivaizduokite Medūzos galvą, kyštelėjusią pro medžių 

šakas rojuje. 

Ursus pajuto, jog kažkas įėjo: nepaleisdamas Homo, 

jis pakėlė galvą ir pažino grasųjį svečią. 

Jis visas sudrebėjo. 

— Tai — mapentake,— sušnabždėjo jis į ausį Gvinplenui. 

A06

Gvinplenas prisiminė, ką buvo apie jį girdėjęs. 

Jis vos nesuriko nustebęs, bet susilaikė. Geležinė krivūlė 

su karūna abiejuose galuose buvo iron-weapon. 

Nuo šitos iron-weapon, kuria miesto teisėjai, perimdami 

pareigas, prisiekdavo, ir buvo gavę seniau savo vardą 

Anglijos policininkai. 

Užpakaly vyriškio su peruku patamsyje stovėjo sumišęs 

smuklininkas. 

Žmogus, netardamas nė žodžio, atstovaująs tai senųjų 

chartijų muta Themis ! , ištiesė dešinę ranką viršum spindinčios 

Dėjos ir, palietęs geležine krivūle Gvinpleno petį, 

kairės nykščiu parodė į „Žaliosios dėžės" duris. Šis dvigubas 

mostas, juo įsakmesnis, kad buvo duotas tylomis, 

reiškė: „Sek paskui mane." 

Pro sigiio exeuncii } sursum trahe 2 ,— sakoma normandų 

kartuliarijume. 

Asmuo, paliestas iron-weapon, teturėjo vieną teisę — 

paklusti. Jokio prieštaravimo tam nebyliam įsakui. Nepaklausiusį 

Anglijos įstatymai bausdavo visu griežtumu. 

Pajutęs kietą įstatymo ranką, Gvinplenas krūptelėjo, 

paskui tartum suakmenėjo. 

Stiprus smūgis į galvą nebūtų jo labiau apglušinęs, 

kaip dabar, lengvai geležine krivūle palietus petį. Jis 

matė, kad reikalaujama sekti paskui policijos pareigūną. 

Bet kodėl? To jis nesuprato. 

Ursus, irgi tartum perkūno trenktas, vis dėlto gana 

aiškiai sumetė kodėl. Jis tuoj pagalvojo apie savo konku- 

^"^rentus juokdarius ir pamokslininkus, apie skundus ant 

„Žaliosios dėžės", apie vilką, tą teisės pažeidėją, apie savo 

paties susidūrimą su trimis Bišopsgeito inkvizitoriais, 

ir—-kas žino? —bet tai būtų tikrai baisu — apie neatsargius 

ir maištingus Gvinpleno žodžius karaliaus valdžios 

adresu. Jis buvo giliai sukrėstas. 

1 Nebyliajai Temidei (lot.). 

2 Davus ženklą, stok ir išeik (lot.). 

Ą07

Dėja šypsojosi. 

Nei Gvinplenas, nei Ursus nepratarė nė žodžio. Abiem 

kilo ta pati mintis: nejaudinti Dėjos. Vilkas, matyt, irgi 

buvo tos pat nuomonės, nes liovėsi urzgęs. Tiesa, Ursus 

laikė jį. 

Beje, Homo kai kada irgi būdavo savaip atsargus. Kas 

nėra pastebėjęs protingo gyvulių elgesio, kai jiems pasidaro 

neramu? 

Gal būt, sprendžiant pagal tai, kiek vilkas gali suprasti 

žmones, jis jautėsi esąs už įstatymo ribų. 

Gvinplenas atsistojo. 

Priešintis buvo neįmanoma, Gvinplenas tai žinojo, jis 

prisiminė Ursaus žodžius, kad negalima netgi nieko klausinėti. 

Jis išsitempęs stovėjo priešais ivapentake. 

Tasai atitraukė nuo jo peties krivūlę ir įsakmiu mostu 

ištiesė ją pirmyn; anuomet šis policininko mostas buvo 

suprantamas kiekvienam ir reiškė: „Sis žmogus vienas 

seks paskui mane, kiti — ne. Tegul pasilieka savo vietose. 

Nė garso!" 

Jokių klausinėjimų. Policija visais laikais mėgsta uždarumą. 

Šitoks suėmimas buvo vadinamas „asmens sekvestru". 

Wapentake vienu posūkiu, tartum mechanizmas, sukasis 

aplink savo ašį, apsigręžė ir pareigūnišku^ oriu 

žingsniu nuėjo „Žaliosios dėžės" durų link. 

Gvinplenas dirstelėjo į Ursų. 

Tasai tiktai gūžtelėjo pečiais, skėstelėjo rankomis, 

kilstelėjo laužtus antakius, tartum sakytų: „Kaip ten bebūtų, 

paklusk." 

Gvinplenas pažvelgė į Dėją. Šioji buvo kažko susimąsčiusi. 

Tačiau vis tebešypsojo. 

Jis pridėjo pirštų galus prie lūpų ir jai pasiuntė neapsakomai 

švelnų bučinį. 

Kai tiktai ivapentake nusigręžė, Ursus, atsipeikėjęs iš

išgąsčio, pasinaudojo ta akimirka ir sušnabždėjo Gvinplenui 

į ausį: 

—• Jei brangi gyvybė, neprasižiok, kol tavęs nepaklaus 

! 

Gvinplenas, stengdamasis nesubelsti kaip žmogus ligonio 

kambaryje, nusikabino nuo sienelės savo skrybėlę ir 

apsiaustą, susisupo juo iki pat akių, o skrybėlę užsimaukšlino 

ant kaktos; kadangi jis atsigulė nenusirengęs, 

tai dabar buvo su darbiniais drabužiais ir odiniu antkrūtiniu; 

jis dar kartą pažvelgė į Dėją; ivapentake, priėjęs 

prie laukujų „Žaliosios dėžės" durų, kilstelėjo aukštyn 

savo krivūlę ir ėmė leistis laiptukais; ir Gvinplenas žengė 

jam įkandin, tartum šis žmogus būtų tempęs jį už nematomos 

grandinės; Ursus nulydėjo akimis iš „Žaliosios dėžės" 

išeinantį Gvinpleną; vilkas buvo bepradedąs gailiai 

kaukti, bet Ursus jį sulaikė, pašnibždėjęs: „Jis greit pareis." 

Kieme smuklininkas Niklsas, vergiškai lankstydamasis 

policininkui, įsakmiai paliepė nutilti išgąstingai šūkčiojąnčioms 

Vinos ir Fibi, kurios nusiminusios spoksojo į išvedamą 

Gvinpleną, į juodais rūbais apsivilkusįjį ir jo geležinę 

krivūlę. 

Abi merginos stovėjo suakmenėjusios, tartum staiga 

būtų virtusios stalaktitais. 

Pritrenktas Govikemas, išsproginęs akis, žiūrėjo pro 

pravirą langą. 

Wapentake ėjo per keletą žingsnių pirma Gvinpleno, 

neatsigręždamas ir į jį nežiūrėdamas, su tuo lediniu ramumu, 

kurį teikia įsitikinimas, jog atstovauji įstatymui. 

Kapų tyloje abudu perėjo kiemą, paskui apytamsę 

smuklės salę ir atsidūrė aikštėje. Priešais viešbučio duris 

puikavosi praeiviai ir policininkų būrys, vadovaujamas 

teismo vykdytojo. Apstulbę smalsuoliai, be žodžių, drausmingai, 

kas būdinga anglams, prasiskyrė, praleisdami 

konsteblio lazdą; ivapentake pasuko siauromis galvelytėmis 

palei Temzę, kurias anuomet vadindavo bendru

vardu Little Strand; Gvinplenas, iš kairės ir dešinės lydimas 

dviem eilėm išsirikiavusių policininkų, perbalęs, be 

mažiausio mosto, be jokių kitų judesių, išskyrus žingsniavimą, 

susisupęs savo apsiaustu tartum laidotuvių marška, 

lėtai tolo nuo viešbučio, nebyliai, kaip statula paskui vaiduoklį, 

sekdamas įkandin bežadžio žmogaus. 

III 

LEX, REX, FEX 1 

Areštas nepaaiškinus priežasčių, kuris labai nustebintų 

nūdienį anglą, buvo plačiai policijos naudojama priemonė 

Didžiojoje Britanijoje. Jo griebdavosi dar ir Jurgio 

II laikais, nežiūrint Habeas corpus 2 , ypač tais opiais 

atvejais, kokiais Prancūzijoje būdavo išduodami slaptieji 

įsakai dėl suėmimo vadinamieji lettres de cacheti vienas 

iš kaltinimų Volpolui, kurio jis išsigynė, buvo tas, esą jis 

pritaręs ar net pats davęs parėdymą šitokiu būdu suimti 

Neihofą. Kaltinimas, reikia manyti, buvo silpnai pagrįstas, 

nes Neihofą, Korsikos karalių, į kalėjimą patupdė jo 

kreditoriai. 

Tylūs areštai, femgerichto plačiai naudojami Vokietijoje, 

buvo leidžiami germanų papročių teisės, paimtos 

pagrindu pusei senųjų Anglijos įstatymų, ir kai kuriais 

atvejais teiktini normanų papročių teisės, paimtos pagrindu 

antrajai Anglijos įstatymų pusei. Justiniono rūmų sargybos 

viršininkas vadinosi „imperatoriškuoju tylėjimo 

saugotoju", silentiarius imperialis. Anglų teisėjai, praktikuodami 

šį arešto būdą, remdavosi daugybe normaniškų 

1 Įstatymas, karalius, minia (lot.). 

2 Tais žodžiais prasideda asmens neliečiamybės įstatymas, pri 

imtas Anglijos parlamento 1679 m.

tekstų: Čanes tatrant, sergentes silent Šergenier agerė, 

id es tacere 2 . Jie cituodavo Lundulfo Sagaksb statuto 16 

paragrafą: Facit imperator silentium z . Jie cituodavo karaliaus 

Pilypo 1307 metais išleistą chartiją: Muitas tenebimus 

bastonerios qui, obmutescentes, sergenlare vale 

ant 4 . Jie cituodavo Anglijos karaliaus Henriko I statuto 

III skyrių: Surge signo jussus. Taciturnior esto. Hoc 

est esse in captione regis 5 . Itin būdavo naudojamasi nurodymu, 

jų laikomu viena seniausių feodalinių privilegijų 

Anglijoje: ,,Vikontų žinioje yra kardo tarnai, kurie privalo 

dorai teisti kardu visus, prigulinčius blogoms draugijoms, 

visus, kaltinamus kokiu sunkiu prasikaltimu, pabėgėlius 

ir jau vieną sykį ištremtus... jie privalo taip 

griežtai ir slaptai pamokyti, idant taikūs gyventojai galėtų 

ramiai sau gyventi, o piktadariai nebegalėtų kenkti." 

Būti suimtam, remiantis šiuo nurodymu, vadinasi, pakliūti 

d le glaive de Vespėe, po kalavijo ašmenimis (Vetus 

Consuetudo Normanniae, M S. I. part. Sect. I, cap. II) 6 . 

Teisininkai, be to, pateikdavo skyrių apie servientes 

spathae iš Charta Ludovici liūtini pro normannis 1 . Servientes 

spathae, iš vulgariosios lotynų kalbos pamažu susidarant 

prancūzų kalbos dialektams, virto sergentes 

spadae 8 . 

Tylieji areštai buvo priešingybė šūksmui haro ir rodė, 

kad reikia tylėti tol, kol bus išaiškintos kai kurios abejotinos 

aplinkybės. 

1 

reigas. 

Sūnys loja, tarnai tyli (lot.). 

2 

Tarnauti įstatymui — reiškia tylėti (lot.). 

3 Imperatorius nustato tylą (lot.). 

4 Mes laikysime daug sargybinių, kurie tylėdami eis savo pa 

5 Stokis, ženklu davus įsakymą. Neklausinėk. Taip turį laikytis 

karaliaus valia suimtasis. 

6 Senas normanų statutas rankraštyje (lot.). 

7 Kardo tarnai — iš Liudviko VIII chartijos apie normanus (lot.). 

8 Špagos tarnais (lot.). 

Ali

Jie reikšdavo: jokių klausimų. 

Jie rodė, kad policija veikia, vadovaudamasi tam tikrais 

valstybiniais sumetimais. 

Tokio pobūdžio areštams buvo taikomas teisinis terminas 

private, tai yra uždaromis durimis. 

Būtent šitokiu būdu Eduardas III, kai kurių kronikininkų 

liudijimu, įsakęs suimti Mortimerą savo motinos 

Izabelės Prancūzės lovoje. Tuo galima paabejoti, nes 

Mortimeras, prieš suimant, buvo apsuptas savo mieste. 

Vorvikas, pramintas „karalių kėlėju", mielai naudodavosi 

šiuo būdu „patraukti žmones tieson". 

Kromvelis jį ypač taikė Konote; su tokiu pat tyliu atsargumu 

Kilmake buvo suimtas Treili-Arklo, grafo Ormondo 

giminaitis. 

Asmens sulaikymas vienu teisingumo atstovo mostu 

greičiau reiškė šaukimą į teismą, negu areštą. 

Kartais žmogų reikėdavo tik apklausinėti, o įpareigojus 

visus tylėti tam tikra prasme siekta apsaugoti suimtojo 

interesus. 

Tačiau liaudį, kuri nelabai skyrė šiuos dalykus, tylūs 

areštai ypač baugino. 

Nereikia užmiršti, kad 1705 metais, ir netgi žymiai vėliau, 

Anglija buvo ne ta, kaip nūnai. Visa jos sistema 

buvo sujaukta ir kartais labai slėgdavo gyventojus. Danielis 

Defo, savo kailiu patyręs, kas yra gėdos stulpas, 

kažkuriame savo veikale visuomeninę Anglijos santvarką 

apibūdina šiais žodžiais: „geležinės įstatymo rankos". 

Viešpatavo ne tiktai įstatymas, bet ir savivalė. Prisiminkime 

kad ir Štilį, išmestą iš parlamento, Loką, išvarytą iš 

katedros; Hobsą ir Giboną, priverstus bėgti; persekiojamus 

Čarlzą Čerčilį, Hiumą, Pristlį; Džoną Vilksą, įkalintą 

Taueryje. Jeigu išskaičiuotum visas statuto seditious libel 

1 aukas, sąrašas būtų ilgas. Inkvizicija pamažu pasklido 

visoje Europoje; jos naudojamos policinės priemonės 

kV2 

1 Apie (maištingus paskvilius (angį.)

uvo gan gera mokykla. Anglijoje buvo galimas klaikiausias 

pasikėsinimas į visas teises; užtenka priminti 

„Šarvuotąjį laikraštininką". Aštuonioliktojo amžiaus vidury 

Liudvikas XV įsakydavo Pikadilyje pagrobti jam 

nepatinkamus rašytojus. Tiesa, ir Jurgis III suėmė Prancūzijoj 

Operos salėje sosto pretendentą. Tai buvo dvi 

ištįsusios rankos: prancūzų karaliaus ranka, siekianti iki 

Londono, ir anglų karaliaus ranka, siekianti iki Paryžiaus. 

Tokia buvo laisvė. 

Pridurkime, kad bausmės mielai būdavo vykdomos 

pačiuose kalėjimuose; prie bausmės prisidėdavo ir akių 

dūmimas; šlykštus išsisukinėjimo būdas, Anglijos naudojamas 

ir šiais laikais, duoda pasauliui galimybę išvysti 

keistą reginį: didelė valstybė, siekdama geresnio, išsirenka 

blogiausia ir, turėdama priešais save iš vienos pusės 

praeitį, iš kitos — progresą, daro skaudžią klaidą, naktį 

taikydama diena. 

IV 

URSUS SEKA POLICIJĄ 

Kaip jau minėjome, itin griežti tuometinės policijos 

nuostatai reikalavo, kad, davus ženklą sekti paskui wapentake 

kuriam nors asmeniui, visi kiti privalo nejudėti 

iš vietos. 

Tačiau keletas smalsuolių nepaklausė ir iš tolo nulydėjo 

sargybą, kuri išsivarė Gvinpleną. 

Ursus buvo jų tarpe. 

Pirmą akimirką Ursus suakmenėjo, kiek gali suakmenėti 

žmogus. Tačiau tiek kartų užkluptas klajūniško 

gyvenimo atsitiktinumų ir netikėtų negandų, Ursus, panašiai 

kaip karo laive, kuriame pavojaus akimirką visas 

ekipažas skuba užimti savo kovinius postus, paskelbė 

avralą, t. y. sutelkė visas savo proto galias. 

M 3

Kaip galima greičiau atsitokėjęs iš apstulbimo, jis ėmė 

svarstyti. Reikia ne jaudintis, o būti viskam pasiruošus. 

Tas, kas ne kvailys, turi būti viskam pasiruošęs. 

Nesistengti suprasti, o veikti. Ir nedelsiant. Ursus uždavė 

sau klausimą: „Ką daryti?" 

Gvinplenui išėjus, Ursų apniko dvejopa baimė: baimė 

dėl Gvinpleno likimo, stūmusi jį bėgti iš paskos, ir baimė 

dėl savęs, liepusi jam pasilikti. 

Ursus buvo bebaimis kaip musė ir nejautrus kaip mimoza. 

Sunku perduoti žodžiais, kaip jis visas tirtėjo. Tačiau 

jis didvyriškai apsisprendė, nutarė nepaisyti įstatymo 

ir pasekti tuapentake— tiek jis nerimavo, kas gali 

atsitikti Gvinplenui. 

Kaip jis turėjo būti persigandęs, jeigu parodė šitiek 

drąsos! 

Kokiems žygdarbiams gali paskatinti kiškį mirtina 

baimė! . 

Nuo persekiojimo paklaikusi stirna peršoka bedugnes. 

Pamesti iš baimės visą atsargumą — viena iš daugelio 

išgąsčio formų. 

Gvinpleną greičiau pagrobė, negu suėmė. Policija pavestą 

uždavinį atliko taip greit, jog mugės aikštėje, kurioje 

tokiu ankstyvu metu, beje, žmonių mažai tebuvo, 

Gvinpleno suėmimas vargu ar ką nors sujaudino. Beveik 

niekam Tarinzofildo barakuose netoptelėjo į galvą mintis, 

kad tuapentake atėjo Žmogaus, kuris juokiasi. Todėl 

nedaug ir tebuvo smalsuolių. 

Praeiviai negalėjo pažinti Gvinpleno, nes apsiaustas 

ir skrybėlė kone visiškai dengė jo veidą. 

• Prieš išeidamas paskui Gvinpleną, Ursus ėmėsi vienos 

atsargumo priemonės. Pavadinęs į šalį smuklininką 

Niklsą, tarną Govikemą, Fibi ir Vinos, griežčiausiai jiems 

įsakė ničnieko nesakyti Dėjai, kuri nežinojo, kas atsitiko; 

girdi, tegul nė žodžiu neprasitaria, kad nesukeltų jai 

įtarimo; tegul paaiškina, kad Ursus su Gvinplenu užsiėmę 

teatro reikalais;, be to, netrukus ji atsigulsianti po~ 

tu

kaičio, ir, dar jai neatsibudus, Ursus su Gvinplenu jau 

bus grįžę, visa tai grynas nesusipratimas, mistake, kaip 

sakoma Anglijoje; jiem abiem, Gvinplenui ir Ursui, būsią 

nesunku tai išaiškinti teisėjams ir policijai; jie akivaizdžiai 

nurodysią, jog įvykusi klaida, ir greit grįšią. Tik, 

gink dieve, tegul niekas nieko nesako Dėjai. Taip patvarkęs, 

išėjo. * 

Jis galėjo nepastebimai sekti Gvinpleną. Nors kiūtino 

gan iš tolo, bet iš akių jo nepametė. Drąsiai žvilgčioti sėlinant— 

ir yra visas bailiųjų narsumas. 

Pagaliau, nežiūrint to iškilmingumo, Gvinplenas tikriausiai 

esąs iškviestas į paprastą policiją dėl kokio nereikšmingo 

prasižengimo. 

Ursus ramino save, kad šis dalykas būsiąs išspręstas 

be vilkinimo. 

Ir jam pačiam tučtuojau paaiškėsią, kas ir kaip, žiūrint, 

kur pasuks Gvinpleną lydėjęs policininkų būrys tą 

akimirką, kai, pasibaigus Tarinzofildui, prasidės siauros 

Little Strand galvelytės. 

Jeigu pasuks kairėn, vadinasi, Gvinpleną veda į Sautvorko 

rotušę. Tada per daug nėra ko baimintis; koks 

nors smulkus miesto nuostatų pažeidimas, valdininkas pabars, 

teks sumokėti du—tris šilingus baudos, paskui 

Gvinpleną paleis ir kaip paprastai vakare įvyks „Nugalėtojo 

chaoso" spektaklis. Niekas nieko netgi nebus pastebėjęs. 

Jeigu būrys pasuks dešinėn—-dalykas rimtas. 

Toje pusėje buvo dvi baisios vietos. 

Kai tuapentake, žingsniavęs priešaky dviem eilėm išsirikiavusių 

policininkų, kurių viduryje ėjo Gvinplenas. 

pasiekė siauras gatveles, Ursus, užėmęs kvapą, nenuleido 

nuo jo akių. Esti momentų, kai žmogus virsta akimis. 

Kurion pusėn pasuks? 

Pasuko dešinėn. 

Ursus persigandęs susverdėjo, atsišliejo sienos, kad 

nepargriūtų.' 

M 5

Nėra veidmainiškėsnių žodžių už tuos, kuriuos žmogus 

kartais sau sako: „Norėčiau žinoti, kas bus." O širdies 

gilumoje jis visiškai to nenori. Netgi baisiausiai bijo. Prie 

nerimo dar prisideda silpnos pastangos nedaryti jokių 

išvadų. Žmogus pats sau to nepripažįsta, bet jis mielai 

atsitrauktų ir, žengęs žingsnį pirmyn, tuoj pat ima sau 

priekaištauti. * 

Taip buvo ir Ursui. Sudrebėjęs jis pagalvojo: „Čia 

jau blogai. Niekada nebūtų per vėlu tai sužinoti. Ir kas 

mane nešė eiti paskui Gvinpleną?" 

Po tokios išvados jis — nes kiekvienas žmogus pilnas 

prieštaringumų — paspartino žingsnį ir, įveikdamas baimę, 

skubėjo pasivyti būrį, kad Sautvorko gatvelių labirinte 

nenutrūktų siūlas, rišąs jį su Gvinplenu. 

Policijos kortežas negalėjo greitai žygiuoti: trukdė iškilmingumas. 

Kortežo priešakyje ėjo tuapentake. 

Gale — teismo vykdytojas. 

Savaime suprantama, eita gan lėtokai. 

Visa policininkui prieinama didybe spindėjo šis teismo 

vykdytojas. Jo drabužiai buvo vidurys tarp prabangaus 

Oksfordo muzikos daktaro apsirengimo ir kuklaus 

juodo rūbo, nešiojamo Kembridžo teologijos daktaro. Vilkėjo 

bajoriškais rūbais ir ilgu godebertu, t. y. Norvegijos 

kiškių kailiukais pamušta mantija. Jo išvaizda atrodė 

pusiau viduramžiška, pusiau šiuolaikinė: ant galvos perukas 

kaip Lamuanjono, o rankovės pūstos kaip Tristano 

Atsiskyrėlio. Didžiulės, apvalios kaip pelėdos jo akys buvo 

įsmeigtos į Gvinpleną. Jis žingsniavo lygiu žingsniu. 

Vargu ar teko kada matyti nuožmesnį žmogų. 

Ursus truputėlį buvo pasiklydęs skersgatvių raizgyne, 

bet prie šv. Marijos Ouver-Rajaus bažnyčios jam pavyko 

pasivyti eiseną, kurią, laimė, sulaikė vaikigalių ir šunų 

peštynės bažnyčios šventoriuje — įprastinis reiškinys 

anuometinio Londono gatvėse, dogs and boys, kaip sako 

U6

senos policijos knygos, kur šunims teikiama pirmenybė 

prieš vaikus. 

Policininkų varomas į teismą žmogus buvo nenaujiena, 

o kadangi kiekvienas turėjo savų reikalų, tai smalsuolių 

būrelis greit iškriko. Liko tik vienas Ursus. 

Kortežas praėjo pro dvi koplyčias priešpriešiais, priklausančias 

dviem po šiai dienai tebesančiom „Religinio 

poilsio" ir „Aleliujos lygos" sektom. 

Paskui vingiavo skersgatviais, rinkdamasis neužstatytas 

gatves, žole apaugusius keliukus, dykvietes, darydamas 

daugybę posūkių. 

Pagaliau jis sustojo. 

Tai buvo nykus akligatvis. Jokių gyvenamų pastatų, 

išskyrus pačioje pradžioje dvi—tris lūšnas. Abipus gatvelės 

stūksojo mūro sienos: kairėje žema, dešinėje aukšta. 

Aukštoji siena buvo pajuodusi, saksų statybos, dantyta, 

su skorpionais ir siaurutėmis angomis, apkaltomis storais 

geležiniais virbais. Nė vieno lango; tik kur-ne-kur plyšiai, 

senovėje atstoję ambrazūras akmenų svaidomosioms 

mašinoms ir mėtyklėms. Sienos apačioje tartum pelėkautų 

durelės matėsi maži žemučiai varteliai. 

Tie varteliai, įtaisyti apvalaus akmeninio skliauto angoje, 

su grotuotu „vilkeliu", masyviu plaktuku, stipriais, 

gumbuotais vyriais ir didžiule spyna, buvo nusagstyti vinimis, 

apkalti metaliniais šarvų žvynais ir atrodė greičiau 

geležiniai negu mediniai. 

Skersgatvyje — nė gyvos dvasios. Nei krautuvėlių, 

nei praeivių. Bet kažkur netoliese visą laiką buvo girdėti 

gaudesys, tartum tygiagrečiai būtų tekėjęs srautas. Tai 

buvo paprastas gatvės triukšmas ir vežimų dardesys. Galimas 

daiktas, anapus pajuodusio pastato ėjo didelė gatvė, 

be abejo, pagrindinė Sautvorko gatvė, ta pati, kuri vienu 

galu remiasi į Kenterberio kelią, antruoju — į Londono 

tiltą. 

Išilgai viso skersgatvio, be Gvinpleną lydėjusios sargybos, 

atsitiktinis stebėtojas nebūtų pamatęs jokio kito 

27. Žmogus, kuris juokiasi . • h-tl

veido, tik išblyškusį profilį Ursaus, kuris išdrįso pusiau 

išlįsti iš sienos šešėlio, smalsiai žiūrėjo ir bijojo pamatyti. 

Jis buvo prisišliejęs viename besirangančio skersgatvio 

posūkyje. 

Būrys išsirikiavo priešais vartelius. ' 

Gvinplenas buvo vidury, bet dabar ivapentake su savo 

geležine krivūle stovėjo užpakaly. 

Teismo vykdytojas nukabino plaktuką ir triskart juo 

subeldė. 

„Vilkelis" atsivėrė. 

Teismo vykdytojas tarė: 

— Jos didenybės įsakymu! 

Sunkių ąžuolinių, geležimi apkaustytų durų vyriai sugirgždėjo, 

durys atsivėrė ir pasimatė melzgana, šalta anga, 

tartum įėjimas į olą. Kraupus skliautas nyko tamsoje. 

Ursus pamatė, kaip Gvinplenas dingo po šiuo skliautu. 

V 

PRAGAIŠTINGA VIETA 

Wapentake įėjo paskui Gvinpleną. 

Po jo — teismo vykdytojas. 

Paskui — visas būrys. 

Varteliai užsidarė. 

Sunkios durys sandariai prigludo prie akmeninės staktos, 

nespėjus pamatyti, nei kas jas atidarė, nei kas uždarė. 

Atrodė, pačios stūmos sulindo į sankabas. Kai kurie 

iš tokių įtaisymų, sugalvotų senovėje žmonėms įgąsdinti, 

dar ir dabar tebėra prieš šimtmečius statytuose grasos 

namuose. Jų durininko niekada niekas nebuvo matęs. Dėl 

to kalėjimo slenkstis primindavo amžinybės slenkstį. 

Tie varteliai buvo Sautvorko kalėjimo užpakalinis 

įėjimas. 

Jau pati šio apmusijusio ir niūraus pastato nesvetinga 

išorė akivaizdžiai bylojo apie jo paskirtį.

Stabmeldžių šventykla, kadaise katiuklanų pastatyta 

mogonams, senovės anglų dievams, paskui Etelvulfo rūmai, 

paskui Eduardo šventojo tvirtovė ir galiausiai nuo 

1199 metų Jono Bežemio paversta kalėjimu — štai kas 

buvo tasai Sautvorko kalėjimas. Panašiai kaip pro Senonso 

pilį teka upė, taip pro šitą kalėjimą vieną ar netgi 

du šimtmečius ėjo gatvė, o pats jis vadinosi gate, sustiprintais 

priemiesčio vartais; paskui praėjimas buvo užmūrytas. 

Anglijoje išliko keletas tokios rūšies kalėjimų: Londone 

— Niugeitas, Kenterberyje — Vestgeitas, Edinburge 

— Kenongeitas. Prancūzų Bastilija iš pradžių irgi buvo 

vartai. 

Beveik visi Anglijos kalėjimai atrodė vienodai: iš lauko 

pusės — aukštas mūras, viduje — vienučių avilys. Nėra 

nieko kraupesnio už tuos gotiškus kalėjimus, kur vorai 

ir teisingumas rezgė savo tinklus ir kur Džonas Hovardas, 

tasai šviesos spindulys, dar nebuvo prasiskverbęs. 

Juos visus kaip senovinę Briuselio geheną būtų buvę 

galima pavadinti Treurenberg, ašarų buveine. 

Šitie neg&iį^stingi ir atšiaurūs pastatai keldavo žmonėms 

tokią pat%aimę, kaip senovės jūrininkams bausmių 

salos, tikri pragarai belaisviams, kurias Plautas vadina 

ferricrepiditae insulae, geležimi žvangančiomis salomis, 

kai jie, plaukdami pro pat jas, girdėdavo grandinių 

žvangesį. - ~ 

Į Sautvorko kalėjimą, senovinę ekzortų ir kankinimų 

vietą, iš pradžių buvo sodinami išimtinai raganiai, kaip 

tat ir rodė sugurusiame akmenyje viršum vartelių iškaltas 

dvieilis: 

Sunt arreptitii vexati daemone muito. 

Est energumenus quem daemon possidet untis. 1 

Sis dvieilis nužymi tą menkutį skirtumą tarp velnių 

apsėstojo ir patrakėlio. 

1 Velnių apsėstieji — tie, kuriuos kamuoja daug velnių. Tas, kurį 

valdo vienas velnias,— tik patrakėlis (lot.). 

h 19

Viršum šio užrašo tiesiog prie sienos buvo prikaltos 

kopėčios — aukščiausiojo teisingumo ženklas; kažkada 

jos buvo medinės, bet ilgainiui suakmenėjo Espli-Govio 

kalkynėje prie Voburno abatijos. 

Sautvorko kalėjimas, dabar jau nugriautas, anais laikais, 

kol tebebuvo vartai, jungė dvi gatves įr turėjo du 

įėjimus: vieną paradinį iš didžiosios gatvės, skirtą valdžios 

asmenims, ir antrą, „liūdesio vartelius", iš skersgatvio, 

kuriais naudodavosi visi kiti mirtingieji, o taip 

pat ir lavonai. Kai kalėjime numirdavo kalinys, jo lavoną 

išnešdavo pro tuos vartelius. Irgi savotiškas išvadavimas. 

Mirtis — tai amžinybės suteikta laisvė. 

Pro šiuos „liūdesio vartelius" Gvinplenas ir buvo įvestas 

į kalėjimą. 

Skersgatvis, kaip jau sakėme, buvo siaurutis žvyruotas 

keliukas, iš abiejų pusių suspaustas mūro sienų. Briuselyje 

yra vienas toks praėjimas, pavadintas „Gatve vie^ 

nam". Mūrai buvo nevienodo aukščio: aukštasis — kalėjimo 

siena, žemasis — kapinių aptvaras. Tasai aptvaras, 

už kurio galutinai sudūlėdavo kūnas, kalėjimtksupūdytas, 

neviršijo žmogaus ūgio. Kapinių varteliai buyJ priešais 

pat kalėjimo vartelius. Mirusiems tereikėdavo tik pereiti 

gatvelę. Dvidešimt žingsnių pasieniu — ir jau kapinėse. 

Ant aukštojo mūro buvo kartuvių kopėčios, o priešais, 

ant aptvaro, iškalta kaukolė. Vienas vaizdas ne linksmesnis 

už kitą. 

VI 

KAS PER TEISĖJAI BUVO ANUOMETINIAIS 

PERUKAIS 

Jei kas nors tą akimirką būtų žvilgtelėjęs, kas dedasi 

anapus kalėjimo, fasado pusėje, būtų pamatęs didžiąją 

Sautvorko gatvę, o priešais monumentalius pagrindinius 

m

kalėjimo vartus — kelioninę karietą su dengta pasoste, 

kurią nūdien pavadintumėm kabrioletu. Ją buvo apspitęs 

smalsuolių būrelis. Karietą puošė herbai; žmonės matė, 

kaip iš jos išlipęs vyriškis įėjo į kalėjimą; tikriausiai teisėjas—spėliojo 

minia; nes Anglijoje teisėjais dažnai 

būdavo bajorai, ir jie beveik visada turėjo „teisę į herbą". 

O Prancūzijoje herbas ir teisėjo toga — beveik nesuderinami 

dalykai; kunigaikštis Sen-Simonas, kalbėdamas 

apie teisėjus, pasakė: „To luomo žmonės." Anglijoje 

teisėjo pareigos nė kiek nežemindavo bajoro. 

Anglijoje yra išvažiuojamieji teisėjai, vadinami apygardos 

teisėjais, ir visai paprastai buvo galima pagalvoti, 

kad tai po apygardą važinėjančio teisėjo karieta. Kiek 

neįprasta, kad tariamasis teisėjas išlipo iš priekinės būdelės, 

kuri jokiu būdu nėra pono vieta. Dar viena keista 

srrjlkmena: anuomet Anglijoje keliaudavo arba diližansu 

po šilingą už penkias mylias, arba raiti po tris sū už 

mylią ir po keturis sū foreiteriui už kiekvieną tarpustotę; 

o tas, kam šaudavo į galvą važiuoti savo karieta perkinkant 

arklius, gaudavo mokėti už kiekvieną arklį ir 

"^lįekvieną mylią tiek šilingų, kiek raitelis mokėdavo už 

tarpustotę; o karieta, sustojusi prie Sautvorko kalėjimo, 

buvo pakinkyta ketvertu ir turėjo du foreiterius — kunigaikštiška 

prabanga. Pagaliau smalsumą žadino ir klaidino 

bespėliojančius ta aplinkybė, kad karieta buvo 

kruopščiai uždarinėta: sparnai pakelti, langinės užvertos, 

visi plyšiai, pro kuriuos galėtų įsiskverbti žvilgsnis, aklinai 

uždangstyti; iš lauko pusės nieko nesimatė, kas yra 

viduje, kaip tikriausiai ir iš vidaus nesimatė, kas darosi 

lauke. Beje, atrodė, kad karietoje nieko nebuvo. 

Kadangi Sautvorkas priklausė Sariui, tai ir Sautvorko 

kalėjimas buvo Sario grafystės šerifo žinioje. Tokie juridiniai 

apribojimai — Anglijoje itin paplitęs reiškinys. 

Taip, pavyzdžiui, Londono Taueris buvo laikomas nepriklausančiu 

jokiai grafystei, t. y. teisiniu požiūriu jis 

tartum kabėjo ore. Taueris nepripažindavo jokios kitos 

Ą21

teisminės valdžios, išskyrus savo konsteblį, vadinamą 

custos turris l . Taueris turėjo savo teiseną, bažnyčią, teismą, 

savo atskirą valdžią. Kustodų, arba konsteblių, valdžia, 

be Londono, apimdavo dar dvidešimt vieną hamlets, 

t. y. sodžių. Kadangi Didžiojoje Britanijoje juridinės nesąmonės 

išauga viena iš kitos, vyriausiasis Anglijos kanonierius 

būdavo pavaldus Londono Taueriui. 

Kiti įteisinti papročiai atrodo dar keistesni. Pavyzdžiui, 

Anglijos admiraliteto teismas savo praktikoje taiko 

Rodo ir Olerono įstatymus (prancūzų sala, kažkada priklausiusi 

anglams). 

Provincijos šerifas buvo didžiai gerbiamas asmuo. Jis 

visada buvo eskvairas, o kartais net ir ordino kavalierius. 

Senovinėse chartijose jis vadinamas spectabills, žymiu 

žmogumi. Tai tarpinis titulas tarp illustris ir clarissimus 2 , 

žemesnis už pirmąjį ir aukštesnis už antrąjį. Seniau 

grafysčių šerifai buvo liaudies renkami, bet Eduardas II, 

o vėliau Henrikas VI šią nominaciją perdavė karūnai, ir 

taip šerifai tapo karaliaus valdžios atstovais. Juos visus 

skirdavo jo didenybė; išimtį sudarė Vestmorlendo šerifas, 

kurio pareigos buvo paveldimos, o taip pat Londono 

ir Midlesekso šerifai, kuriems valdžią suteikdavo pati 

miesto vyresnybė Rotušėje. Velso ir Česterio šerifai turėdavo 

kai kurias fiskalines privilegijas. Visos šios pareigos 

tebėra Anglijoje ir nūnai, tik palengva, naujų papročių 

ir idėjų veikiamos, jos nebeteko pirmykščio savo 

pobūdžio. Grafystės šerifo pareiga būdavo lydėti ir globoti 

„keliaujančius teisėjus". Kaip žmogus turi dvi rankas, 

taip jis turėjo du pagalbininkus, dešinioji jo ranka buvo 

šerifo pavaduotojas, kairioji — teismo vykdytojas. Teismo 

vykdytojas, dalyvaujant šimtininkui, vadinamam wtipe 

n lak e, areštuodavo, tardydavo ir šerifo atsakomybe 

sodindavo į kalėjimą vagis, žmogžudžius, maištininkus, 

A22 

1 Bokšto sargas [lot.). 

2 Jo įžymybė ir jo šviesybė (lot.).

valkatas ir visokius apgavikus, kuriuos teisdavo apygardos 

teisėjai. Skirtumas tarp šerifo pavaduotojo ir teismo 

vykdytojo buvo tas, kad šerifo pavaduotojas lydėdavo šerifą, 

o teismo vykdytojas padėdavo jam eiti pareigas. 

Šerifas vadovaudavo ir nuolatiniam apygardos 

teismui country-court, ir išvažiuojamajam teismui 

sheriff-turn. Tokiu būdu jis savo asmeniu atstovaudavo 

teisminės valdžios vieningumui ir visuotinumui. Kaip 

teisėjas, ginčytinais atvejais jis galėdavo reikalauti pagalbos 

ir paaiškinimų iš juodkepurio pareigūno, vadinamo 

sergens coifae, įstatymininko, kuris po juoda kepuraite 

nešiodavo baltos kembridžo drobės gobtuvėlį. Šerifas 

ištuštindavo įkalinimo vietas; atvykęs į kokį savo 

provincijos miestą, jis turėdavo teisę greitosiomis nuspręsti 

kalinių likimą, arba visus juos urmu paleisdamas, 

arba visus pakardamas; tai būdavo vadinama „kalėjimo 

išvalymu", goal delivery. Šerifas pateikdavo kaltinamąjį 

aktą dvidešimt keturiems kaltinimo prisiekusiems; jeigu 

jie su juo sutikdavo, užrašydavo: billa vera l ; jeigu nesutikdavo, 

užrašydavo: ignoramus 2 ; tada kaltinimas būdavo 

panaikinamas, ir šerifas turėdavo teisę aktą suplėšyti. 

Jeigu per teismo pasitarimą vienas iš teisėjų numirdavo,— 

pagal to meto teisę kaltasis būdavo laikomas išteisintu 

ir pripažįstamas nekaltu — tai šerifas, turėjęs privilegiją 

suimti kaltinamąjį, turėdavo privilegiją jį paleisti. 

Šerifą ypač gerbdavo ir jo bijodavo dėl to, kad jo pareiga 

buvo vykdyti visus jo karališkosios didenybės įsakymus. 

Pavojinga suteikti tokius plačius įgaliojimus. 

Tokios formulės — puikiausia dirva savivalei. Šerifą lydėdavo 

verderors (girių prievaizdai) ir ypatingieji tardytojai, 

o turgų prižiūrėtojai teikdavo jiems paramą; be to, 

jis turėdavo puikią palydą, kurią sudarydavo raiti ir pėsti 

livrėjuoti tarnai. „Šerifas,— sako Čemberlenas,— tai visas 

Teisingumo, Įstatymo ir Grafystės gyvenimas." 

1 Teisingas aktas (lot.). 

2 Nežinome (lot.). 

423

Amžių bėgyje Anglijos įstatymai ir papročiai nejučiomis 

nyksta, smulkėja. Mūsų laikais, pakartojame, nei šerifas, 

nei mapentake, nei teismo vykdytojas negalėtų taip 

vykdyti savo pareigų, kaip anuomet. Senovės Anglijoje 

vyravo tam tikras valdžių susimaišymas, ir nepakankamai 

tiksliai apibrėžtos teisės būdavo priežastis neteisėto 

kišimosi į kitą sritį, kas visiškai būtų neįmanoma dabar. 

Glaudžiam policijos ir teisingumo ryšiui padarytas galas. 

Pareigų pavadinimai liko tie patys, bet funkcijos pasikeitė. 

Mums netgi atrodo, kad ir žodžio tuapentake prasmė 

pakito. Anksčiau tai reiškė teisėjo pareigas, o dabar — 

teritorinį padalijimą; mapentake buvo vadinamas šimti^ 

ninkas, o dabar — kantonas (centum). 

Be to, mūsų vaizduojamoje epochoje grafystės šerifas 

jungdavo (daugiau ar mažiau sėkmingai) ir sukaupdavo 

savo rankose kartu ir karališkąją, ir miesto valdžią", žodžiu, 

eidavo pareigas dviejų valdininkų, kurie seniau 

Prancūzijoje buvo vadinami vyriausiu civiliniu Paryžiaus 

miesto teisėju ir policijos teisėju. Paryžiaus miesto vyriausią 

teisėją gana vykusiai apibūdina vienas senas policijos 

protokolo įrašas: "Ponas civilinis teisėjas nėra 

naminių vaidų priešas, kadangi tai visada duoda jam progą 

pasiplėšti." (1704 m. birželio mėn. 22 d.) O tobuliausiu 

policijos teisėjo, to neramaus, daugialypio ir neaiškaus 

asmens, tipu tektų laikyti Rene d'Aržansoną, kurio 

veido bruožai, pasak Sen-Simono, priminė visus tris pragaro 

teisėjus. 

Sie trys teisėjai, kaip matėme, posėdžiavo Londono 

Bišopsgeite. 

VII 

DREBULYS 

Išgirdęs, kaip sugirgždėjo uždaromi varteliai ir trinktelėjo 

skląsčiai, Gvinplenas sudrebėjo. Jam pasivaideno, 

kad šios ką tik užsivėrusios durys jungia šviesą su tam- 

m

sa, kad šiapus jų — žemiškasis knibždėlynas, o anapus — 

mirusiųjų viešpatija ir kad nuo šiol visa, ką apšviečia 

saulė, liko užpakaly jo, kad jis peržengė ribą, vadinamą 

gyvenimu, ir nieko bendro su juo nebeturi. Jam skaudžiai 

suspaudė širdį. Kas jam bus? Ką visa tai reikštų? 

Kur jis? 

Aplink save jis nieko nematė; atsidūrė visiškoj tamsoj. 

Durims užsisklendus, jis išsyk tarytum apako. Langelis 

irgi užsidarė. Jokios orlaidės, jokio žibinto. Senų 

laikų atsargumo priemonė. Buvo draudžiama apšviesti 

kalėjimo vidaus patalpas, kad naujai atvykusieji negalėtų 

nieko įsidėmėti. 

Išskėtęs rankas, Gvinplenas kairėje ir dešinėje apčiuopė 

sieną; jis buvo koridoriuje. Pamažėl akių vyzdžiai, pakankamai 

išsiplėtę, apsiprato su ta blausia, nežinia iš kur 

požemiuose besismelkiančia prieblanda, ir Gvinplenas 

įstengė įžiūrėti priešais dūluojantį koridorių. 

Gvinplenas, turėjęs miglotą supratimą apie bausmių 

žiaurumus iš viską perdedančio Ursaus pasakojimų, jautėsi 

lyg sugautas milžiniškos nematomos rankos. Baisu 

priklausyti nuo nežinomų įstatymų. Žmogus, nepabūgstąs 

bet kokių pavojų, ima ir sumyšta, susidūręs akis į akį 

su teisingumu. Kodėl? Todėl, kad žmogiškasis teisingumas— 

patamsiai, ir teisėjas dvoklinėja ten apgraibomis.. 

Gvinplenas prisiminė, kad Ursus jam įsakė tylėti; jis 

, troško vėl pamatyti Dėją; jis nusimanė esąs kažkieno valioje 

ir bijojo suerzinti tuos, nuo ko priklausė jo gyvybė. 

Kartais noras išaiškinti padėtį ją tik pablogina. Antra 

vertus, tas nuotykis taip jį slėgė, kad jis galų gale nebesusilaikė 

ir paklausė: 

— Ponai, kur jūs mane vedate? 

Jam niekas nieko neatsakė. 

Tai buvo viena pagrindinių tyliojo arešto taisyklių ir 

normandų kodekse aiškiai nurodyta: A silentiariis ostio 

praepositis introducti suntK 

1 Įveda durininkai, tylos saugotojai (lot.).

Nuo šito tylėjimo kraujas stingo Gvinpleno gyslose. 

Iki tol jis laikė save stipriu ir nebuvo reikalingas kitų pagalbos. 

Apsieiti be kieno nors pagalbos, vadinasi, būti galingam. 

Jis gyveno vienišas, vaizduodamasis, kad vienišas— 

nesužeidžiamas. Ir štai staiga pasijuto prispaustas 

kažkokios šlykščios sutelktinės jėgos. Kokiu būdu grumtis 

su šia beveide baidykle — įstatymu? Toji mįslė visai pakirto 

jo jėgas. Iki šiol jam nepažįstama baimė surado neapsaugotą 

vietą jo šarvuose. Be to, jis buvo nemiegojęs 

ir nevalgęs, vos suvilgęs arbata lūpas. Kiaurą naktį jis 

tartum klejojo, ir dabar jį tebekrėtė karštis. Jį kankino 

troškulys ir tikriausiai alkis. Tuščias pilvas blogai veikia 

mūsų nuotaiką. Nuo vakar dienos jį užgriuvo tiek netikėtumų. 

Tačiau kankinantys pergyvenimai tik ir palaikė 

jo dvasią; jei ne uraganas, burė kadaruotų it skarmalas. 

Jis jautėsi kaip tik tokiu supliuškusiu, plaikstomu skuduru, 

kurį vėjas tiek išpučia, jog jis suplyšta.' Jis jautėsi 

silpstąs. Negi suklups be sąmonės ant grindinio? Apalpimas 

— moters priebėga ir vyro pažeminimas. Jis stengėsi 

suimti save į rankas, bet vis tiek drebėjo. 

Jis pergyveno tą pat, ką žmogus, kuriam žemė slysta 

iš po kojų. 

VIII 

DEJONĖ 

Eisena pajudėjo. 

Ėjo koridorium. 

Niekas nepasiteiravo, kas eina. Nebuvo jokios raštinės, 

jokios registracijos. Anuometiniai kalėjimai neužsiimdavo 

popierių terlione. Tiesiog įleisdavo žmogų ir 

užtrenkdavo duris, dažnai nė nežinodami, už ką jis pateko. 

Svarbu, kad yra kalėjimas, o jame kalinių. 

Siaurame koridoriuje eisena ištįso. Ėjo kone žąsele: 

priešaky ivapentake, įkandin jo Gvinplenas, už Gvinple- 

m

no teismo vykdytojas, paskui visu urmu policininkai, užkimšdami 

nelyginant kamštis koridorių užpakaly Gvinpleno. 

Koridorius vis siaurėjo; dabar Gvinplenas alkūnėmis 

iš abiejų pusių lietė sieną. Cementu surakintų akmenų 

skliaute granito kyšuliai vienodais protarpiais sudarė 

įlinkimus, ir todėl tekdavo palenkti galvą; nė nebandyk 

bėgti tekinas šiuo koridorium; ir labiausiai skubant, 

tektų eiti pamažu; siaurutis praėjimas vingiavo: 

kalėjimo vidus rangytas kaip žmogaus viduriai. Vietomis, 

čia dešinėje, čia kairėje, juodavo sienoje keturkampės, 

storais virbais užkaltos angos, už kurių matyti laiptai, 

vieni, kylą į viršų, kiti, besileidžią žemyn. Priėjus uždarytas 

duris, jos atsidarė, įleido žmones ir vėl užsidarė. 

Paskui pasitaikė antros durys, jos taip pat praleido ėjusius, 

paskui trečios, irgi vienu ypu girgžtelėjusios vyriais. 

Durys tarsi pačios atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Jokio 

žmogaus nebuvo matyti. Koridoriui siaurėjant, ir skliautas 

žemėjo, ir stumtis pirmyn buvo galima tik susilenkus. 

Sienos buvo prisigėrusios drėgmės, nuo skliauto kapsėjo 

lašai; plytų grindinys buvo glitus kaip žarnos. Šviesą šiek 

tiek atstojo išblindusi prietema, kuri vis labiau tirštėjo; 

trūko oro. Bet šiurpiausia, kad koridorius ėjo žemyn. 

Tačiau reikėjo būti įdėmiam, kad pastebėtum, jog leidžiamasi 

žemyn. Tamsoje kiekvienas nuolaidumas baugina. 

Nieko nėra baisiau, kaip eiti, nežinant tikslo, palengva 

žemėjančia nuokalne. 

Leidiesi į siaubingą nežinią. 

Kiek laiko jie taip žingsniavo ? Gvinplenas nebūtų galėjęs 

pasakyti. 

Minutės, perleistos per tą valcavimo .veleną, kuris vadinasi 

nerimu, baisiai prailgsta. 

Staiga jie sustojo. 

Buvo tamsu "nors akin durk. 

Koridorius toje vietoje mažumytį praplatėjo. 

Visai prie pat savęs Gvinplenas išgirdo dūžį, galintį

prilygti nebent kiniškam gongui; tartum kas būtų subeldęs 

į bedugnės dangtį. 

Tai tuapentake sudavė savo krivūle į geležies plokštę. 

Čia buvo ne geležinė plokštė, o durys. 

Ne atsiveriančios durys, o pasikeliančios ir nusilei 

džiančios. Maždaug tokios, kaip tvirtovėse. 

Šaižiai sucypė išdrožose geležis, ir Gvinplenas staiga 

išvydo keturkampę prošvaistę. 

Geležinė plokštė įėjo į plyšį skliaute: visai panašiai 

pasikelia pelėkautų dangtelis. 

Pasidarė protarpis. 

Toji šviesa nebuvo tikra dienos šviesa, o silpna 

brėkšmė. Bet smarkiai išsiplėtusius Gvinpleno vyzdžius 

ši staigi blausa apakino kaip žaibas. 

Kurį laiką jis ničnieko nematė. Įžiūrėti ką nors akinančiame 

spindesyje taip pat sunku, kaip. ir naktį. 

Paskui pamažėl vyzdys prisitaikė prie šviesos, kaip 

anksčiau prie tamsos; jis jau galėjo šį tą atskirti; šviesa, 

iš pradžių jam pasirodžiusi tokia skaisti, jau neberėžė 

akių, nes iš tikrųjų buvo melzganas prietėmis. 

Gvinplenas atsitiktinai metė žvilgsnį į žiojinčią priešais 

kiaurymę, ir tai, ką ten pamatė, jį nupurtė siaubu. 

Prie pat jo kojų kone statmenai žemyn leidosi į labai 

gilų požemį apie dvidešimt staigių, siaurų, numindžiotų 

pakopų, be turėklų, tartum iškaltų akmens sienoje. 

Tos pakopos ėjo iki pat apačios. 

Požemis buvo apvalus su smailu, išgaubtu, pakrypusiu 

skliautu, rymančiu ant įdubusių nevienodo aukščio 

ramsčių, kaip dažnai esti itin sunkių pastatų rūsiuose. 

Anga, atstojusi duris ir atsivėrusi, pakilus geležinei 

plokštei, buvo prakirsta skliaute toje vietoje, kur prasidėjo 

laiptai, taigi iš šito aukščio žvilgsnis grimzdo į požemį 

lyg į kokį šulinį. 

Rūsys buvo erdvus ir, jeigu tai kada nors buvo šulinio 

dugnas, pats šulinys turėjo būti ciklopinio dydžio. Se- 

m

novinis žodis „duobė" galėtų būti taikomas šiam rūsiui 

tik tuo atveju, jeigu įsivaizduotum jį kaip duobę 

liūtams ar tigrams. 

Rūsys nebuvo nei plytelėmis išklotas, nei išgrįstas. 

Drėgna, šalta plūktinė asla kaip giliuose urvuose. 

Rūsio viduryje keturi žemi, biaurūs šulai laikė smailyn 

kylančią sunkią stoginę, kurios keturios briaunos susiėjo 

į vieną tašką viršuje, panašiai kaip vyskupo mitra. 

Toji stoginė, primenanti šventyklas sarkofagams, siekė 

patį skliautą, atskirdama rūsyje lyg ir pagrindinį kambarį, 

jeigu galima pavadinti kambariu iš visų pusių atvirą 

patalpą, kur vietoje sienų buvo tik keturi stulpai. 

Stoginės skliauto surakinimo vietoje kabėjo apskritas 

varinis žibintas, apipintas pinučiais kaip kalėjimo langas. 

Aplink žibintą, ant stulpų, skliautų, apvalios sienos, 

neaiškiai matomos už stulpų, krito blausi, šešėlių 

kertama šviesa. 

Šitoji šviesa iš pradžių ir buvo apakinusi Gvinpleną. 

Dabar ji jam atrodė tik silpnas spinksintis žiburėlis. 

Jokio kito apšvietimo šiame rūsyje nebuvo. Nei lango, 

nei durų, nei orlaidės. 

Tarp tų keturių stulpų, kaip tik po pat žibintu, labiausiai 

apšviestoje vietoje, ant žemės tįsojo kažkokia 

balta, baisi žmogysta. 

Ji gulėjo aukštielninka. Buvo matyti galva užmerk 

tomis akimis, kūnas, kur stuomens vietoje juodavo kažkokia 

krūva, ir galiausiai iš to stuomens kryžmiškai, kaip 

kad nukryžiuotojo šv. Andriejaus, kyšančios galūnės, ištemptos 

ir prirakintos prie keturių stulpų keturiomis 

grandinėmis. Grandinės geležiniais žiedais buvo pritvirtintos 

stulpų apačioje. Žmogysta, sustingusi žiauria ketvirčiuojamo 

nusikaltėlio poza, buvo pamėlynavusi kaip 

lavonas. Visai nuogas vyriškio kūnas. 

Gvinplenas tarsi suakmenėjęs stovėjo laiptų viršuje ir 

žiūrėjo. 

Staiga pasigirdo kriokimas. 

420

Vadinasi, ten gulėjo ne lavonas, o dar gyvas žmogus. 

Visai prie pat šio vaiduoklio, po vienu smailu stoginės 

skliautu, abipus didelio krėslo, užkelto ant plačios akmeninės 

pakylos, stovėjo du žmonės ilgomis juodomis skraistėmis, 

o krėsle sėdėjo išblyškęs, nejudąs, grasios išvaizdos 

senis raudona mantija ir su rožių puokšte rankoje. 

Bent kiek nuovokesnis už Gvinpleną žmogus, tik pažvelgęs 

į šią rožių puokštę, būtų supratęs, kur atsidūrė. 

Teisę teisti, laikant rankoje gėles, turi pareigūnas, atstovaująs 

kartu ir karaliaus, ir vietinei valdžiai. Londono lordas 

meras ir nūdien taip tebeteisia. Pirmųjų pavasarinių 

rožių paskirtis — padėti teisėjams vykdyti teisingumą. 

Krėsle sėdįs senis buvo Sario grafystės šerifas. 

Jis sėdėjo tiesus, didingas kaip romėnas, kuriam suteikta 

aukščiausioji valdžia. 

Rūsyje buvo tik tas vienintelis krėslas. 

Salia krėslo stovėjo stalas, apkrautas popieriais ir knygomis; 

ant jo buvo padėta ir ilga balta šerifo lazdelė. 

Žmonės šerifo kairėje ir dešinėje buvo daktarai: vienas— 

medicinos daktaras, antras — teisėjas; pastarąjį buvo 

galima pažinti iš kepuraitės, nešiojamos ant peruko. 

Abudu vilkėjo juodomis mantijomis, vienas — teisėjo, antras 

— medicinos daktaro. Tų dviejų profesijų žmonės nešioja 

gedulą dėl tų, kuriuos jie nuvaro į aną pasaulį. 

Užpakaly šerifo, ant akmens plokštės atbrailos lyg ant 

laiptuko sėdėjo susilenkęs raštininkas apvaliu peruku, su 

plunksna rankoje, matyt, pasiruošęs rašyti; ant kelių jis 

turėjo pasidėjęs kartoninį aplanką, o ant jo pergamentą; 

rašalinė stovėjo šalia, ant akmens plokštės. 

Sis raštininkas buvo iš tų. kurie vadinami „maišo saugotojais". 

Tai rodė prie jo kojų gulintis krepšys. Tokie 

krepšiai, kadaise neatskiriamas bylų vedimo atributas, 

buvo vadinami teisingumo maišais". 

Atsišliejęs j vieną stulpą, ant krūtinės sunertom rankom 

stovėjo žmogus odiniais drabužiais. Tai buvo budelio 

padėjėjas. 

430

Visi šitie rūškanomis pozomis aplink surakintąjį sustingę 

žmonės atrodė tarytum užkerėti. Niekas nejudėjo, 

niekas nekalbėjo. 

Visus gaubė baugi tyla. 

Tai, ką Gvinplenas matė, buvo kankinimų rūsys. Tokių 

rūsių Anglijoje gausu. Bošan-Tauerio kripta ilgą laiką 

tarnavo šiam reikalui, taip pat kaip ir Lolardų kalėjimo 

požemiai. Dar ir dabar Londone galima pamatyti vieną 

tokią lindynę, vadinamą „Ledi Aikštės rūsiu". Pastarajame 

tebėra židinys geležiai kaitinti. 

Visuose karaliaus Jono laikais statytuose kalėjimuose 

— o Sautvorko belangė viena iš jų — buvo kankinimų 

rūsiai. 

Visa, apie ką netrukus papasakosime, anuomet dažnai 

buvo vykdoma Anglijoje ir blogiausiu atveju galėtų būti 

vykdoma kriminalinėse bylose netgi mūsų dienomis, nes 

visi šie įstatymai tebegalioja. Anglijoje galima pamatyti 

keistą reginį, kaip barbariškas kodeksas kuo gražiausiai 

sugyvena su laisve. Puiki pora, pasakytumėm mes. 

Vis dėlto tam tikras nepasitikėjimas būtų ne pro šalį. 

Jei krašte kiltų koks visuotinis nepasitenkinimas, senųjų 

baudžiamųjų priemonių grąžinimas nebūtų neįmanomas. 

Anglų įstatymdavystė — tai prijaukintas tigras. Letena 

nors ir aksominė, bet nagai tebėra. 

Nukapoti įstatymui nagus būtų išmintinga. 

Įstatymas beveik nepripažįsta teisės. Iš vienos pusės — 

baudžiamumas, iš antros — žmoniškumo principai. Filosofai 

protestuoja prieš tokią tvarką, bet dar daug laiko 

nutekės, kol žmonių teismas eis iš vieno su teisingumu. 

Posakis „pagarba įstatymams" — grynai angliškas. 

Anglijoje įstatymai taip gerbiami, jog jie niekada nepanaikinami. 

Iš tos keblios padėties, beje, rasta išeitis, įstatymai 

gerbiami, bet nebevykdomi. Įstatymdavystė pasensta 

kaip moteris, bet niekam nė į galvą neateina atimti jai 

gyvybę. Į ją tiesiog nebekreipiama dėmesio, ir viskas. 

Jai valia vis dar laikyti save gražia ir jauna. Jai leidžia- 

431

ma galvoti, kad ji tebegyvena. Šitoks mandagumas vadinamas 

pagarba, 

Normanų papročių teisė gerokai raukšlių išvagota; 

bet tai nė vienam anglų teisėjui nekliudo daryti jai meilias 

akutes. Anglai su meile saugoja žiaurias senienas, 

jeigu jos tiktai normaniškos kilmės. Kas yra baisiau už 

kartuves? 1867 metais vienas žmogus buvo nuteistas mirties 

bausme 1 ketvirčiuojant; sudraskytieji kūno gabalai 

turėję būti pristatyti moteriai, karalienei. 

Beje, Anglijoj niekada nė nebuvę kankinimų. Taip 

tvirtina istorija. Jos pasitikėjimas savimi pasigėrėtinas. 

Metju Vestminsteris, konstatuodamas, kad „saksų įstatymai, 

itin gailestingi ir atlaidūs", nebausdavo nusikaltėlių 

mirties bausme, priduria: „būdavo apsiribojama nuplaunant 

nosis, išduriant akis ir išplėšiant lyties organus." 

Tiktai! 

Gvinplenas, kuris kaip paklaikęs stovėjo laiptų viršuje, 

ėmė visas tirtėti. Drebėjo kaip drebulės lapas. Stengėsi 

prisiminti, kuo galėjo nusikalsti. Wapentake tylėjimą 

pakeitė kankinimų reginys. Tai jau buvo žingsnis į 

priekį, tačiau koks tragiškas žingsnis. 

Jo suėmimą gaubusi įstatymo mįslė jam darėsi vis 

miglotesnė. 

Ant žemės išsikėtojusi žmogysta antrukart sukriokė. 

Gvinplenas pajuto, jog kažkas lengvai bakstelėjo jam 

į petį. 

Tai buvo tuapentake. 

Gvinplenas suprato, kad reikia lipti žemyn. 

Jis pakluso. 

Apgrabinėdamas koja, ėmė leistis. Laiptai buvo siauručiai 

ir statūs, aštuonių—devynių colių aukščio. Turėklų 

nebuvo. Lipti galima buvo tik labai atsargiai. Užpakaly 

Gvinpleno, atsilikdamas per dvi pakopas, sekė 

1 Berkas, priklausęs fenijų sąjungai, 1867 m. gegužės mėh. 

(V. Hugo past.). 

A32

tuapentake } atstatęs savo geležinę krivūlę, o už tuapentake—hgi 

tokiu pat atstumu — teismo vykdytojas. 

Lipdamas Gvinplenas jautė, kad praranda paskutinę 

viltį. Atrodė, žingsnis po žingsnio jis artėja prie mirties. 

Sulig kiekviena nužengta pakopa jame geso šviesa. Vis 

labiau ir labiau blykšdamas, jis pasiekė laiptų apačią. 

Ant žemės parblokšta ir prie keturių stulpų prirakinta 

šmėkla tebekriokė. 

Balsas prieblandoje tarė: 

— Prieikite arčiau! 

Tai šerifas kreipėsi į Gvinpleną. 

Gvinplenas žengė žingsnį. 

— Dar arčiau! — tarė balsas. 

Gvinplenas žengė dar žingsnį. 

— Visai prie pat prieikite,— paragino šerifas. 

Teismo vykdytojas sušnabždėjo Gvinplenui į ausį keletą 

žodžių taip oriai, kad jie nuskambėjo iškilmingai: 

— Jūs stovite priešais Sario grafystės šerifą. 

Gvinplenas priėjo prie pat kankinamojo, gulinčio vidury 

rūsio. Wapentake ir teismo vykdytojas liko kur 

stovį, į priekį praleisdami vieną Gvinpleną. 

Kai Gvinplenas, atsidūręs po stogine, iš arti išvydo 

vargšę būtybę, kurią iki šiol stebėjo tik iš tolo ir kuri pasirodė 

besanti gyvas žmogus, jo baimė virto siaubu. 

Žmogus, surakintas gulėjęs ant žemės, buvo visiškai 

nuogas, jeigu neskaitysime šlykštaus, gėdą pridengiančio 

skuduro, kurį būtų galima pavadinti kankinimų figlapiu 

ir kuris atitinka romėnų succingulum ir gotų — christtpannus; 

iš pastarojo mūsų senovės galų tarmė pasidarė 

cripagne. Ant kryžiaus prikaltas Jėzus irgi teturėjo tik šitokią 

audeklo skiautę. 

Toji baisiai atrodanti auka, nuo kurios Gvinplenas 

nenuleido akių, buvo kokių penkiasdešimt—šešiasdešimt 

metų vyriškis, praplikęs, žilais barzdaplaukiais apžėlusiu 

smakru. Akys užmerktos, burna pražiota ir matėsi visi 

dantys. Sulysęs, kaulėtas veidas panėšėjo į kaukolę. Ran- 


kos ir kojos, grandinėmis prirakintos prie keturių akmeninių 

stulpų, sudarė raidę X. Jo krūtinę ir pilvą slėgė ketaus 

plokštė, ant kurios buvo užristi penki — šeši didžiuliai 

akmenys. Jo kriokimas čia pereidavo į atodūsį, čia virsdavo 

staugimu. 

Šerifas, vis tebelaikydamas rožių puokštę, laisvąja ranka 

paėmė nuo stalo savo baltąją lazdelę ir, iškėlęs ją, 

tarė: 

— Visiškas paklusnumas jos didenybei. 

Ir vėl padėjo lazdelę ant stalo. 

Paskui iš lėto, kaip šermenų varpo dūžiai, be mosto, 

nejudėdamas kaip ir kankinamasis, šerifas pakeltu balsu 

prabilo: 

— Žmogau, gulįs čia, pririštas grandinėmis, paskutinį 

kartą išklausyk teisingumo balsą. Tave ištraukė iš vienutės, 

kur iki šiol sėdėjai, ir atvedė į šį kalėjimą. Į klausimus, 

pateiktus prisilaikant visų įstatymo reikalaujamų 

formalumų, formalus verbis pressus } tu, nekreipdamas dėmesio 

į perskaitytą bylos medžiagą ir gautus pranešimus, 

su kuriais būsi dar kartą supažindintas, piktavališko ir 

ydingo užsispyrimo skatinamas, užsidaręs savo tylėjime, 

atsisakei duoti parodymus teisėjui. Tai — smerktinas 

sauvaliavimas, apimąs visus įstatymu baudžiamus poelgius, 

kaip antai atsisakymą duoti teismui parodymus ir 

oversenišką užsispyrimą. 

Juodkepuris pareigūnas, stovįs šerifo dešinėje, pertraukė 

jį ir kraupiai abuoju balsu pratarė: 

— Overhernessa. Alfredo ir Godruno statutas. Šeštas 

skyrius. 

Šerifas tęsė: 

— Įstatymą gerbia kiekvienas, išskyrus galvažudžius, 

niokojančius girias, kur stirnos veda savo vaikus. 

Kaip po vieno varpo dūžio tuoj seka kitas, taip įstatymininkas 

patvirtino: 

— Qui faciunt vastum in foresta ubi damae solent 

founinare.

— Kas neatsakinėja į teisėjo klausimus,— tarė šerifas,— 

yra įtariamas visokiausiomis ydomis. Jis gali padaryti 

bet kokį nusikaltimą. 

Įstatymininkas vėl įsiterpė: 

— Prodigus, devorator, profusus, salax, ruffianua, 

ebriosus, luxuriosus, simulator, consumptor patrimonii, 

elluo, ambro, et gluto} 

— Visos ydos,— kalbėjo toliau šerifas,— leidžia spėti 

padarius visus nusikaltimus. Kas neprisipažįsta, viską 

prisiima. Kas tyli ir neatsakinėja teisėjui — melagis ir tėvažudys. 

— Mendax et parricida,— pritarė įstatymininkas. 

Šerifas kalbėjo: 

— Žmogau, dangstytis tylėjimu — draudžiama. Kas 

išsisukinėja nuo teismo — pažeidžia įstatymą. Jis panašus 

į Diomedą, sužeidusį deivę. Tylėjimas teisme — savotiškas 

maištas. Teisingumo įžeidimas — tai jo didenybės 

karaliaus įžeidimas. Už tai nieko negali būti šlykščiau 

ir įžūliau. Kas išsisukinėja nuo tardymo, tas apvagia tiesą. 

Čia į pagalbą ateina įstatymas. Tokiais atvejais nuo senų 

•senovės anglai turi griovį, šakes ir pančius. 

— 1088 metų Anglica charta,— pakartojo įstatymininkas. 

Ir vis taip pat mechaniškai oriu balsu pridūrė: 

— Fermm, et fossam, et furcas, cum allis libettatibus 

2 . 


— Kadangi tu, žmogau, įiesiteikei prabilti, nors, būdamas 

sveiko proto, puikiai žinojai, ko iš tavęs nori teisingumas, 

ir esi velnioniškai užsispyręs, tu turėjai atsi- 

1 IŠlaidtninkas. švaistūnas, veltkleidys, gašlautojas, pasileidėlis, 

girtuoklis, lėbautojas, apgavikas, tėvonijos prašvilpėjas, eikvotojas, 

žarslūnas ir apsirijėlis (lot.). 

2 Pančius ir griovį, ir šakes, pasiliekant taipogi laisvę imtis ir 

kitų priemonių (lot,). 

A35

durti gehenoje ir tau pagal baudžiamojo statuto nuostatus 

buvo pritaikytas kankinimas, vadinama „kietoji ir 

sunkioji kvota". Stai kas ir buvo tau padaryta. Įstatymas 

reikalauja, kad aš asmeniškai tau tat praneščiau. Tave 

atvedė į urvą, nurengė visiškai nuogai, paguldė aukštielninką 

ant žemės, ištempė rankas ir kojas ir pririšo jas 

prie keturių stulpų — įstatymo stulpų — uždėjo ant pilvo 

ketaus plokštę ir užrito ant jos tiek akmenų, kiek tu 

galėjai išlaikyti. „Ir net daugiau", kaip sako įstatymas. 

— Plusąue,— patvirtino įstatymininkas. 

Šerifas kalbėjo toliau: 

— Prieš tęsiant toliau kankinimą, aš, Sario grafystės 

šerifas, kreipiausi į tave, gulintį tokioje būklėje, primygtinai 

antrukart siūlydamas tau atsakinėti ir kalbėti, bet 

tu, šėtoniškai užsispyręs, tebetylėjai, nors buvai sukaustytas 

kankinimo įrankiais, grandinėmis, šiekštais ir geležiniais 

pančiais. 

— Attachiamenta legalia 1 ,— tarė įstatymininkas. 

— Atsižvelgiant į tavo atsisakymą ir užkietėjimą — 

dėstė šerifas,—o taipogi atsižvelgiant į tai, kad įstatymas 

nė per nago juodymą neprivalo nusileisti kaltinamojo 

užsispyrimui, kankinimas buvo toliau tęsiamas taip, 

kaip numato ediktai ir tekstai. Pirmąją dieną neduota nei 

valgyti, nei gerti. . - 

— Hoc est superjejunare 2 ,— tarė įstatymininkas. 

Valandėlę stojo tyla. Buvo girdėti, kaip baisiai švokščia 

akmenų krūvos prislėgtas žmogus. 

Įstatymininkas papildė savo paaiškinimą: 

— Adde augmentum abstinentiae ciborum diminutione. 

Consuetudo britannica 3 , 504 skirsnis. 

1 Teisėti atributai (sulotyn.). 

2 Tai yra visiškas susilaikymas nuo (maisto (sulotyn.). 

3 Paskirti dar didesnį susilaikymą nuo maisto, sumažinant jo 

kiekį. Britų papročių teisė (lot.). 

436

Šerifas ir įstatymininkas kalbėjo pakaitomis; kas begali 

būti niauriau už šią nepertraukiamą monotoniją; 

kraupus balsas kaip aidas atsakinėjo grasiam balsui; galėjai 

pagalvoti, kad kažkoks kankinimų kulto kunigas 

ir diakonas atnašauja kruvinąją įstatymo mišių auką. 

Šerifas vėl pradėjo: 

— Pirmąją dieną tau neduota nei gerti, nei valgyti. 

Antrąją dieną duota valgyti, bet neduota gerti; į burną 

buvo įdėta trys kąsniai miežinės duonos. Trečiąją dieną 

duota per tris kartus trim stiklinėm pinta vandens, pasemto 

iš kalėjimo nutekamojo latako. Šiandien — ketvirtoji 

diena. Jeigu ir dabar neatsakinėsi, liksi čia, kol 

nusibaigsi. To reikalauja teisingumas. 

Įstatymininkas, nepraleidžiąs progos atkartoti jo žodžius, 

patvirtino: 

— Mors rei homagium est bonae legi'. 

— Ir kai pajusi artėjant niekingą galą,— kalbėjo šerifas,— 

niekas nestovės prie tavęs, net jeigu tau ir kraujas 

prasiveržtų iš gerklės, barzdos, iš pažastų ir iš visų 

kūno plyšių, pradedant burna ir baigiant strėnomis. 

— A throtebolla,— tarė įstatymininkas,— et pabus 

et subhircis, et a grugno usąue ad crupponum. 


— Žmogau, įsidėmėk. Už pasekmes tu pats atsakai. 

Jei išsižadėsi savo šlykštaus tylėjimo ir prisipažinsi, būsi 

tik pakartas ir turėsi teisę gauti meldefeoh, t. y. tam tikrą 

sumą pinigų. 

. - T - Damnum confitens,— tarė įstatymininkas,— habeat 

le meldefeoh. Leges Inae, dvidešimtas skyrius. 

— Toji suma,— pabrėžė šerifas,— bus tau išmokėta 

doitkinsais, suskinsais ir galihalpensais, kurie pagal įstatymą, 

išleistą trečiaisiais Henriko V viešpatavimo metais, 

panaikinusį tuos pinigus, galioja tiktai minėtuoju atveju; 

1 

Nusikaltėlio mirtis yra pagarbos duoklė įstatymui (lot.). 

4S7

e to, galėsi pasinaudoti scortum ante mortem 1 teise, o po 

to būsi pasmaugtas kartuvių kilpa. Tokia nauda prisipažinus. 

Ar teiksies dabar atsakinėti teismui? 

Šerifas nutilo, laukdamas atsakymo. Auka nė nekrustelėjo. 

Šerifas vėl prabilo: 

— Žmogau, tylėjimu neišsigelbėsi, o tik labiau sau 

pakenksi. Užsispyrimas yra pražūtingas ir nusikalstamas 

veiksmas. Kas tyli teisme, tas karūnos išdavikas. Atkaklaudamas 

elgiesi kaip blogas sūnus. Pagalvok apie jos didenybę. 

Nebesipriešink mūsų maloningajai karalienei. 

Man atsakydamas, atsakysi jai. Būk ištikimas pavaldinys. 

Auka sukriokė. 

Šerifas toliau įkalbinėjo: 

— Taigi praėjo septyniasdešimt dvi tardymo valandos; 

šiandien — ketvirtoji diena. Žmogau, tai lemiamoji 

diena. Ketvirtąją dieną įstatymas skiria akistatą. 

— Cįuarta die, frontem ad įrontem addu.ce,— suburbėjo 

įstatymininkas. 

— Įstatymas išmintingai pasirinko šią paskutinę valandą,— 

kalbėjo šerifas,— idant išgautų, ką mūsų senoliai 

vadino „mirties šalčio nuosprendžiu", kadangi tą akimirką 

be įrodymų patikima žmogaus pasakytu „taip" ir „ne". 

Įstatymininkas tarė: 

— Judicium pro frodmortell, ąuod homines credensi 

sint per suum ya et per suum na. Karaliaus Adelstano 

chartija. Pirmas tomas, šimtas septyniasdešimt trečias 

puslapis. 

Šerifas luktelėjo minutėlę, paskui palenkė prie aukos 

savo rūstų veidą. 

— Žmogau, gulintis ant žemės... 

Ir vėl nutilo. 

4-38 

— Žmogau,— suriko jis,—ar girdi mane? 

1 Prieš mirtį kekše (lot.).

Žmogus nė nekrustelėjo. 

— Įstatymo vardu,— tarė šerifas —atmerk akis. 

Žmogaus vokai tebebuvo užspausti. 

Šerifas atsigręžė į gydytoją, stovintį kairėje. 

— Daktare, nustatykite diagnozę. 

— Probe, ola diagnosticum,— tarė įstatymininkas. 

Gydytojas, įsitempęs kaip pareigūnas, nužengė nuo 

akmens plokštės, prisiartino prie kankinamojo, pasilenkė, 

pridėjo ausį prie jo burnos, paklausė riešo, pažasties 

ir šlaunies pulsą ir atsitiesė: 

— Na? — paklausė šerifas. 

— Jis dar girdi,— atsakė gydytojas. 

— O ar mato? — pasiteiravo šerifas. 

Gydytojas atsakė: 

— Gali matyti. 

Šerifui davus ženklą, teismo vykdytojas ir mapentake 

prisiartino. IVapentake atsistojo aukos galvūgalyje; 

teismo vykdytojas — užpakaly Gvinpleno. 

Gydytojas, žengęs žingsnį atgal, sustojo tarp stulpų. 

Tada šerifas, kilstelėjęs rožių puokštę tartum kunigas 

šlakstyklę, pakeltu ir tiesiog baisiu balsu kreipėsi į tardomąjį: 

— O nelaimingasai, prabilk! Įstatymas gražiuoju prašo 

tave, prieš imdamasis tave sunaikinti. Tu dediesi nebyliu, 

pagalvok apie nebylią kapo duobę; tu apsimeti kurčiu, 

pagalvok apie amžinąsias kančias, kurčias nusidėjėlio 

maldavimams. Pamąstyk apie mirtį, kuri atkaklesnė už 

tave. Apsvarstyk gerai, nes liksi vienas šiame požemyje. 

Paklausyk, mano panašuoli, nes ir aš esu žmogus! Paklausyk, 

mano broli, nes aš esu krikščionis! Paklausyk, 

mano sūnau, nes aš esu senas! Bijok manęs, nes aš tavo 

kančių viešpats ir tučtuojau pasidarysiu baisus. Įstatymo 

baimė sudaro teisėjo didybę. Pagalvok! Aš pats drebu 

prieš tave. Man suteiktoji valdžia mane patį baugina. Neišvesk 

manęs iš kantrybės. Aš kupinas švento bausmės 

pykčio. Persiimk, o bedali, išganinga ir pagarbos verta 

m)

teisingumo baime ir būk man paklusnus. Atėjo akistatos 

valanda, ir tu turėsi atsakyti. Palaužk savo atkaklumą. 

Nepadaryk neatitaisomos klaidos. Prisimink, kad aš turiu 

teisę atimti tau gyvybę. Tu, kurs jau esi pusiau lavonas, 

klausyk! Jeigu tu nenori dvėsti čia valandomis, dienomis 

ir savaitėmis, iš lėto ir siaubingai merdėdamas, kankinamas 

alkio, aptekęs savo nešvarumais, slegiamas štai šių 

akmenų, vienui vienas šiame požemyje, visų paliktas, užmirštas, 

atstumtas, jeigu nenori, kad tave gyvą graužtų 

žiurkės ir žebenkštys, kandžiotų visokiausi patamsių gyvūnai, 

kai tuo tarpu viršum tavo galvos vaikščios žmonės, 

užsiėmę savo reikalais, pirkimu ir pardavimu, ir dardės 

gatvėje vežimai, jeigu tu nenori kriokti čia bc nuodėmių 

atleidimo, apimtas visiškos nevilties, griežti dantimis, raudoti, 

burnoti prieš dievą, be gydytojo žaizdoms apmalšinti, 

be kunigo, kuris pasiūlytų dieviškojo gėrimo tavajai 

sielai,— o, jeigu tu nenori jausti, kaip pamažu tavo lūpas 

padengs šlykščios priešmirtinės putos, aš maldauju ir užkeikiu 

tave, paklausyk manęs! Aš raginu tave padėti sau 

pačiam, pasigailėti savęs: padaryk, ko tavęs prašoma, nusileisk 

teisingumui, paklusk, pakreipk galvą, atverk akis 

ir pasakyk, ar pažįsti šį žmogų? 

Auka nepakreipė galvos ir neatmerkė akių. 

Šerifas pažvelgė pirma į teismo vykdytoją, paskui į 

tuapentake. 

Teismo vykdytojas nutraukė nuo Gvinpleno skrybėlę 

ir apsiaustą, paėmė jį už pečių ir atgręžė veidu į šviesą, 

kad surakintasis jį galėtų matyti. Visas Gvinpleno veido 

sukrečiantis biaurumas išryškėjo toje prieblandoje. 

Tuo pačiu metu mapentake pasilenkė, suėmė abiem 

rankom už smilkinių nejudančią kankinamojo galvą, pakreipė 

ją į Gvinpleno pusę ir nykščiais bei smiliais atkėlė 

užmerktus vokus. Išvirto klaikios akys. 

Kankinamasis pamatė Gvinpleną. 

Tada jis pats savo pastangomis kilstelėjo galvą ir, plačiai 

atvėręs vokus, ėmė žiūrėti. 

HM) •

Sudrebėjęs visu kūnu, kiek tik gali sudrebėti žmogus, 

kuriam ant krūtinės užverstas ištisas kalnas, jis sušuko: 

— Tai jis! Taip, jis! 

Ir baisiai nusikvatojo. 

— Jis! — pakartojo dar kartą. 

Paskui galva atsitrenkė į žemę, ir akys užsimerkė. 

— Raštininke, rašyk,— tarė šerifas. 

Gvinplenas, nors ir baisiausiai persigandęs, iki šiol dar 

šiaip taip valdėsi. Bet kankinamojo riktelėjimas: „Tai 

jis", išmušė jį iš vėžių. O išgirdus, kad raštininkui liepiama 

užrašinėti, kraujas sustingo jo gyslose. Jam pasirodė, 

kad nusikaltėlis traukia jį, Gvinpleną, kartu su savim, - 

nors Gvinplenas negali atspėti kodėl, ir kad neaiškus šio 

žmogaus prisipažinimas tartum geležiniu antkakliu užveržia 

jam kaklą. Jis jau matė save ir tą žmogų pririštus 

gretimais prie vieno gėdos stulpo. Baimės pagautas, jausdamas 

žemę slystant iš po kojų, Gvinplenas šoko gintis. 

Giliai sukrėstas, nusimanydamas esąs nekaltas, jis ėmė 

kažką be sąryšio lementi ir, visas drebėdamas, pasimetęs, 

paklaikęs rėkte rėkti, berti žodžius, pirmus ant liežuvio 

užėjusius, tartum aklai mėtomus sviedinius. 

— Tai netiesa. Tai ne aš! Aš nepažįstu šio žmogaus. 

Jis negali manęs pažinti, kadangi aš jo nepažįstu. Manęs 

laukia: šiandien turiu dalyvauti vaidinime. Ko iš manęs 

norite? Paleiskite mane! Tai klaida. Kodėl mane atvedė 

į šį rūsį? Argi jau nebėra jokių įstatymų? Sakykite tiesiai, 

kad jokių įstatymų nėra. Pone teisėjau, kartoju, tai 

tikrai ne aš! Aš niekuo nekaltas. Aš gerai tat žinau. Aš noriu 

iš čia išeiti. Tai neteisinga! Aš nieko bendro neturiu 

su šiuo žmogumi. Galite pasiteirauti. Gyvenime aš nieko 

nesu nuslėpęs. O mane suėmė kaip kokį vagį. Už ką gi 

mane taip? Iš kur man žinoti, kas šis žmogus? Aš — klajojantis 

komediantas, vaidinu farsus mugėse ir prekyvietėse. 

Aš — Žmogus, kuris juokiasi. Daugybė žmonių mane 

matė. Mes apsistojome Tarinzofilde. Stai jau penkiolika 

metų aš dorai verčiuosi šiuo amatu. Man dvidešimt pen- 

Ul

keri. Gyvenu Tedkasterio viešbutyje. Būkite maloningi, 

ponai teisėjai, ir įsakykite mane paleisti. Kam skriausti 

vargšus bedalius. Pasigailėkite žmogaus, kuris niekam 

blogo nepadarė ir kuris neturi, kas jį globotų ir gintų. 

Prieš jus stovi vargšas pokštininkas. 

— Prieš mane stovi,— prabilo šerifas,— lordas Fermenas 

Klančarlis, Klancarlio ir Hankervilio baronas, markizas 

Korleonis Sicilietis, Anglijos peras. 

Šerifas atsistojo ir, rodydamas Gvinplenui į savo krėslą, 

pridūrė: 

— Milorde, gal jūsų šviesybė teiksis atsisėsti?

TREČIOJI DALIS

PENKTOJI KNYGA 

JURA IR LIKIMAS KLAUSO 

TŲ PAČIŲ VĖJŲ 

I 

IR DUŽŪS DAIKTAI IŠSILAIKO 

Kartais likimas mums paduoda išgerti iki dugno beprotybės 

stiklą. Iš debesies kyštelia ranka ir netikėtai pasiūlo 

tamsią taurę, kurioje pripilta nežinomo svaigaus gėrimo. 

Gvinplenas nieko nesuprato. 

Jis atsigręžė atgal, norėdamas pamatyti, kam tai sakoma. 

Labai aukšto garso ausis nepagauna; labai stipraus sujaudinimo 

protas neapima: yra suvokimo kaip ir girdėjimo 

slenkstis. 

Wapentake su teismo vykdytoju prisiartino, paėmė už 

parankių Gvinpleną, ir tas pajuto, kad jį sodina į tą patį 

krėslą, iš kurio ką tik pakilo šerifas. 

Jis nesipriešino ir netgi nesistengė sau išsiaiškinti, 

kam tai daroma. 

Kai Gvinplenas atsisėdo, teismo vykdytojas ir ivapentake 

atsitraukė per keletą žingsnių ir išsitempę sustojo 

užpakaly krėslo. 

Tada šerifas paguldė savo rožių puokštę ant akmens 

plokštės, užsidėjo raštininko paduotus akinius, ištraukė 

iš suverstos ant stalo popierių šūsnies dėmėtą, pageltusį, 

U5

pažaliavusį, vienoje pusėje prirašytą, pragraužtą ir sutrūkinėjusį 

pergamento lapą (atrodo, jis buvo smulkiai išilgai 

sulankstytas) ir, atsistojęs po pat žibintu, prisikišęs iš 

arti, kuo iškilmingiausiai ėmė skaityti: 

„Vardan dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios dvasios. 

Dvidešimt devintą sausio tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimtuose 

mūsų viešpaties metuose. 

Ant negyvenamo Portlendo kranto tyčia buvo paliktas 

dešimties metų vaikas, idant jis ten vienas gautų galą iš 

bado ir šalčio. 

Tasai vaikas, dvejų metų amžiaus, buvo parduotas 

jo didenybės maioningiausiojo karaliaus Jokūbo II įsakymu. 

Tasai vaikas yra lordas Fermenas Klančarlis, teisėtas 

ir vienatūris lordo Linijaus Klancarlio, barono Klančarlio-Hankervilio, 

markizo Korleonio Siciliečio, Anglijos karalystės 

pero — nūnai mirusio — ir Anos Bredšo,— jo 

žmonos,— taipogi mirusios — sūnus. 

Tasai vaikas yra tėvo turtų, o taipogi ir titulų paveldėtojas. 

Stai kodėl, pildant jo didenybės maioningiausiojo 

karaliaus valią, jis buvo parduotas, suluošintas, subiaurotas 

ir paskelbtas dingęs be žinios. 

Tasai vaikas buvo auginamas ir ruošiamas į juokdarius 

turgaus aikštėms ir mugėms. 

Jis buvo parduotas dvejų metų amžiaus, mirus senjorui 

jo tėvui; dešimt svarų sterlingų buvo sumokėta karaliui 

už patį vaiką, o taipogi už įvairias nuolaidas, nepersekiojimą 

bei neliečiamybę. 

Dvimetį lordą Fermeną Klančarlį nupirkau aš, surašęs 

šitas eilutes ir žemiau padėjęs savo parašą, o suluošino jį 

ir sudarkė vienas flamandas iš Flandrijos, pavarde Hardkvanonas, 

vienintelis, žinąs daktaro Konkvesto paslaptį 

ir būdus. 

Vaikas mūsų buvo nuskirtas tapti besijuokiančia kauke. 

Masca ridens. . . . 

U6

Tuo tikslu Hardkvanonas jam padarė operaciją Bucca 

fissa usąue ad aures, po kurios nuo veido amžinai nebenueina 

juokas. 

Tik vienam Hardkvanonui žinomu būdu vaikas buvo 

užmigdytas ir nieko nejautė, kol truko šis darbas; jis nežino, 

kad jam buvo padaryta operacija. 

Jis nesižino esąs lordas Klančarlis. 

Jis atsiliepia, pašauktas „Gvinplenu". 

Sitai aiškintina amžiaus jaunumu ir atminties menkumu, 

nes vaikas buvo parduotas ir nupirktas vos dvejų 

metų. 

Hardkvanonas — vienintelis žmogus, mokąs daryti 

operaciją Bucca fissa, o tasai vaikas — vienintelis gyvasis, 

kuriam toji operacija buvo padaryta. 

Toji operacija yra išimtinė ir ypatinga tuo, kad net 

po daugelio metų, kai tas vaikas bus senas, o juodi jo 

plaukai — pražilę, Hardkvanonas vis tiek jį pažins. 

Siuo metu, kada mes tai rašome, Hardkvanonas, puikiausiai 

žinąs čia suminėtus faktus, nes pats buvo viso 

to dalyko pramanytojas, laikomas jo aukštybės princo 

Oraniečio, liaudyje tiesiog vadinamo karalium Vilhelmu 

III, kalėjimuose. Hardkvanonas buvo sulaikytas ir 

suimtas kaip įtariamas priklausąs kompračikosams, arba 

čeilams. Jis uždarytas četemo kalėjimo kertiniame bokšte. 

Šveicarijoje, netoli Ženevos ežero, tarp Lozanos ir 

Vevėjo, namuose, kur pasimirė vaiko gimdytojai, tą vaiką 

karaliaus paliepimu mums pardavė ir atidavė paskutinysis 

velionio lordo Linijaus tarnas, kuris netrukus, 

kaip ir jo ponai, apleido šį pasaulį, taigi šį opų ir slaptą 

reikalą šiuo metu čia, žemėje, težino Hardkvanonas, sėdįs 

Četemo belangėje, ir mes, mirčiai pasmerktieji. 

Mes, žemiau pasirašiusieji, auginome ir aštuonerius 

metus laikėme pas save iš karaliaus nupirktąjį mažąjį 

lordą, tikėdamiesi jį panaudoti mūsų verslui. 

O šią dieną, bėgdami iš Anglijos, idant mūsų neištiktų 

Hardkvanono nelemtis, mes, įgąsdinti ir pabūgę drau- 

M7

dimų bei žiaurių bausmių, parlamento nustatytų už šitokius 

darbus, sutemus palikome vieną Portlendo pakrantėje 

minėtąjį vaiką Gvinpleną, kursai ir yra Fermenas 

Klančarlis. 

Taigi karaliui, bet ne dievui prisiekėme laikysią paslaptį. 

Šiąnakt, apvaizdos valia užklupti jūroje žiaurios audros, 

visiškai nusiminę ir praradę bet kokią viltį, suklupę 

prieš tą, kurs vienintelis gali išgelbėti mums gyvybes ir 

kurs, gal būt, teiksis išgelbėti ir mūsų sielas, nebelaukdami 

daugiau nieko iš žmonių, o bijodami tik vieno dievo, 

matydami, kad atgailojimas už mūsų piktadarystes — tai 

inkaras ir paskutinė priebėga, susitaikę su mirtimi ir pasiruošę 

ją sutikti, kad tiktai dangiškasis teisingumas būtų 

tuo užganėdintas, nuolankiai atgailodami ir mušdamiesi 

į krūtinę, mes darome šį prisipažinimą ir pavedame jį 

įniršusiai jūrai, idant jinai panaudotų kieno nors labui, 

kaip to panorės aukščiausiasis. Tepadeda mums švenčiausioji 

panelė Marija. Amen. Ant ko ir pasirašome." 

Toje vietoje šerifas stabtelėjo ir tarė: 

— Stai parašai. Kiekvieno skirtingas braižas. 

Ir skaitė toliau: 

„Daktaras Gerhardas Gestemiundė.— Asunsijona. Kryžiukas 

ir šalia: Barbara Fermoi iš Tirifo salos Ebiuduose.— 

Gaibdora, kapralas.— Džandžiratė.— Žakas Katurzas, 

pramintas Narboniečiu.— Liukas Pjeras Kapgarupas 

iš Mahono katorgos." 

Šerifas vėl stabtelėjo ir tarė: 

— Toliau eina pastaba, prirašyta ta pačia ranka, kaip 

tekstas ir pirmasis parašas. 

Ir jis perskaitė: 

„Iš trijų ekipažo jūreivių laivo savininką nunešė banga, 

o du likusieji pasirašė žemiau.— Galdeazunas.— Ave- 

Marija, vagis." 

U8

Šerifas, kartas nuo karto pertraukdamas skaitymą savo 

pastabomis, tęsė: 

— Lapo apačioje parašyta: „Jūroje, „Matutina", Biskajos 

urka iš Pasacheso užtakio." 

— Sis lapas,— pridūrė šerifas,— tai pergamentas, išduotas 

karališkosios kanceliarijos su Jokūbo II žymimaisiais 

ženklais. Pareiškimo paraštėje ta pačia ranka prirašyta 

ši pastaba: 

„Šitas pareiškimas surašytas antroje pusėje karaliaus 

įsako, mums išduoto kaip pateisinamasis raštas pirkus 

vaiką. Atvertus kitoje pusėje matyti įsakas." 

Šerifas atvertė pergamentą ir, iškėlęs dešine ranka, 

prinešė jį prie šviesos. Baltame lape, jeigu galima pavadinti 

baltu tokį apmusijusį popierių, pačiame viduryje buvo 

parašyti trys žodžiai: du lotyniškai — jussu regis 1 ir 

parašas — Džefris. 

— Jussu regis. Džefris — tarė šerifas garsiai, bet nebe 

taip oriai. 

Gvinplenas atrodė kaip žmogus, kuriam ant galvos 

nukrito čerpė nuo išsvajotųjų rūmų stogo. 

Jis ėmė kažką nesąmoningai kalbėti: 

— Gerhardas... taip, jį vadino daktaru. Niūrus senis. 

Aš jo bijodavau. Gai'bdora, kaptalas, tai reiškia — vadas. 

Buvo ir moterų, Asunsijona ir dar kita. Ir taip pat provansietis. 

Kapgarupas. Jis gerdavo iš plokščios gertuvės, 

ant kurios buvo raudonai užrašytas vardas. 

— Stai ji,—tarė šerifas. 

Ir padėjo ant stalo kažkokį daiktą, raštininko ką tik 

išimtą iš teisingumo maišo. 

Tai buvo asinė gertuvė su karkliniu apypinu. Atrodė 

visko mačiusi ir ilgai išbuvusi vandenyje. Aplipusi kiaukutais 

ir dumbliais. Visa inkrustuota ir išmarginta van- 

Karaliaus paliepimu (lot.). 

29. Žmogus, kuris juokiasi U9

denyno darbo rūdžių raštais. Ant kaklelio prikepusi smala 

leido spėti, kad gertuvė kažkada buvo gerai užtaisyta. 

Dabar smalą nukrapštė, gertuvę atidarė, paskui vėl užkimšo 

tuo pačiu smaluotu lynu. 

— Stai į šį butelį,— tarė šerifas,— mirti pasiruošę 

žmonės ir įdėjo ką tik perskaitytąjį pareiškimą. Sį teisingumui 

adresuotą laišką jūra sąžiningai pristatė. 

Ir, stengdamasis, kad žodžiai skambėtų kuo didingiau, 

šerifas tęsė: 

— Lygiai kaip Harou kalnas augina rinktinius kviečius, 

iš kurių gaunami geriausios kokybės duoniniai miltai 

karaliaus stalui, taip ir jūra teikia Anglijai visokiausias 

paslaugas ir, kai dingsta lordas, jinai suranda jį ir 

grąžina atgal. 


•— Ant tos gertuvės iš tikrųjų yra raudonai užrašytas 

kažkoks vardas. 

Ir, pakeldamas balsą, atsigręžė į savo auką, kuri gulėjo 

paslika: 

— Čia įrašytas tavo vardas, piktadary! Nežinomi keliai, 

kuriais tiesa, nugrimzdusi žmonių veiksmų bedugnėn, 

vėl išplaukia į paviršių. 

Šerifas paėmė gertuvę ir atgręžė į šviesą švariai, matyt, 

kvotos reikalui, nuvalytąjį gertuvės šoną. Tarp vytelių 

buvo įpinta siaura raudona švendrė, vietomis pajuodusi 

nuo laiko ir vandens. Nors ji kai kur buvo įtrūkinėjusi, 

tačiau aiškių aiškiausiai galėjai atskirti visas dvylika 

raidžių: Hardkvanonas. 

Tada šerifas, suteikęs savo balsui tą ypatingą, su niekuo 

nepalyginamą skambėjimą, būdingą, tur būt, tik teisingumo 

balsui, vėl atsigręžė į auką: 

— Hardkvanonai! Kai mes, šerifas, tau pirmąkart pristatėme, 

pateikėme ir parodėme šią gertuvę su tavo vardu, 

tu tuojau pat ir gera valia pripažinai ją tau priklausius; 

paskui, kai tau buvo perskaitytas jos viduje įkištas sulankstytas 

pergamentas, tu nesiteikei nieko daugiau pri-

durti, ir, be abejo, tikėdamasis, kad dingęs vaikas nebeatsiras 

ir tau pavyks išvengti bausmės, klausinėjamas nebeatsakinėjai. 

Ryšium su tuo, tau buvo paskirta sunkioji 

ir kietoji kvota ir antrukart perskaitytas aukščiau minėtasis 

pergamentas, kuriame surašytas ir parašais patvirtintas 

tavo sėbrų pareiškimas bei prisipažinimas. Viskas 

veltui. Šiandien, ketvirtąją dieną, įstatymo numatyta akistatai, 

kai tu buvai suvestas su tuo, kuris tūkstantis šeši 

šimtai devyniasdešimtųjų metų dvidešimt devintą sausio 

buvo paliktas Portlende, šėtoniškos viltys tavyje išblėso, 

ir tu, taip atkakliai tylėjęs, pagaliau prabilai ir atpažinai 

savo auką... 

Kankinamasis atvėrė akis, kilsterėjo galvą ir kaip 

mirštančiajam neįprastai skambiu balsu ir kažkaip ramiai, 

nors jam buvo baisiai sunku kalbėti, prislėgtam 

akmenų krūvos, kada dėl kiekvieno žodžio reikėjo tartum 

perkelti ant jo užristą antkapį, švokšdamas prabilo: 

— Aš prisiekiau laikyti paslaptį ir ją laikiau iš paskutiniųjų. 

Tamsūs žmonės — ištikimi žmonės; sąžiningumas 

ir pragare yra. Šiandien tylėjimas pasidarė nebereikalingas. 

Tiek to. Dėl to aš ir kalbu. Na, taip. Tai jis. 

Tai mudviejų, karaliaus ir mano, darbas; karalius leido, 

o aš pritaikiau savo meną. 

Ir, žvilgtelėjęs į Gvinpleną, pridūrė: 

— Tad juokis per amžius. 

Ir pats nusikvatojo. 

Tasai juokas, dar kraupesnis negu pirmą kartą, galėjo 

būti palaikytas rauda. 

Juokas nutilo, ir žmogus vėl padėjo galvą. Vokai užsimerkė. 

Šerifas, suteikęs žodį kaltinamajam, vėl prabilo: 

— Visa tai turi būti užrašyta. 

Lukterėjo, kol raštininkas užrašė, paskui tarė: 

— Hardkvanonai, sutinkamai su įstatymu, po akistatos, 

davusios teigiamą rezultatą, po trečiąkart perskaityto 

tavo sėbrų pareiškimo, nuo šiol patvirtinto tavo paties at-

viros išpažinties, po tavo pakartotinio prisipažinimo, tu 

nedelsiant būsi išlaisvintas iš pančių ir tuo pačiu pavestas 

jos didenybės malonei, idant būtum pakartas kaip plagiato 

r ius. 

— Kaip plagiatorius,— pakartojo juodkepuris pareigūnas.— 

Tai yra, kaip vaikų supirkinėtojas ir pardavinėtojas. 

Vestgotų teisynas, septinta knyga, trečias skyrius, 

paragrafas Usurpaverit l ; ir salijų įstatymas, keturiasdešimt 

pirmas skyrius, paragrafas antras; ir frizų įstatymas, 

dvidešimt pirmas skyrius —„De Plagio" 2 . Ir Aleksandras 

Nekamas sako: Qui pueros vendis, plagiarius est tibi nom 

e n 3 . 

Šerifas padėjo pergamentą ant stalo, nusiėmė akinius, 

vėl paėmė puokštę ir tarė: 

— Sunkioji ir kietoji kvota baigta. Hardkvanonai, padėkokite 

jos didenybei. 

Teismo vykdytojas davė ženklą odiniais rūbais apsivilkusiam 

žmogui. 

Tasai žmogus, budelio padėjėjas, „kartuvių bernas", 

kaip vadinama senose chartijose, priėjo prie kankinamojo, 

nuėmė vieną po kito akmenis nuo pilvo, nukėlė ketaus 

plokštę, apnuogindamas suplotus nelaimingojo šonkaulius, 

paskui išlaisvino riešus ir kulkšnis iš pančių, kuriais 

jis buvo pririštas prie stulpų. 

Kankinamasis, nuėmus akmenis ir išlaisvinus iš pančių, 

liko gulėti kaip gulėjęs ant žemės užmerktomis akimis, 

iškėtotomis rankomis ir kojomis, tartum nuo kryžiaus 

nuimtas nukryžiuotasis. 

• Hardkvanonai,— tarė šerifas,— atsistok. 

Kankinamasis nė nekrustelėjo. 

Kartuvių bernas paėmė jo ranką, palaikė kiek ir paleido; 

ranka nudribo. Pakėlė kitą ranką, ir toji taip pat nudribo. 

Budelio padėjėjas pagriebė vieną, paskui kitą koją, 

452 

1 Pasisavinęs (lot.). 

2 Įstatymu baudžiamas pasisavinimas (lot.). 

3 Tu, kurs vaikus pardavinėji, tavo vardas plagiatorius (lot).

kurios kulnais dunkstelėjo į žemę. Pirštai ir sąnariai buvo 

sustingę. Ant žemės gulinčiojo nuogos pėdos visada kažkaip 

keistai stirkso. 

Prisiartino gydytojas, išsiėmė iš apsiausto kišenės plieninį 

veidrodėlį, pridėjo jį prie pražiotos Hardkvanono 

burnos, paskui pirštu pakėlė vokus. Jie taip ir nebenusileido. 

Stikliniai vyzdžiai nė nesujudėjo. 

Gydytojas atsitiesė ir tarė: 

— Jis mirė. 

Ir pridūrė: 

— Juokas jį užmušė. 

— Tai nesvarbu,— tarė šerifas.—-Po to, kai jis prisipažino, 

ar jis gyvas, ar miręs — tuščias formalumas. 

Paskui, mostelėjęs rožių puokšte Hardkvanono pusėn, 

šerifas įsakė tuapentake: 

:— Jo palaikus išnešti šiandien pat naktį. 

Wapentake pagarbiai linktelėjo galvą. 

Šerifas dar pridūrė: 

•—* Kalėjimo kapinės priešpriešiais. 

Wapentake vėl linktelėjo galvą. 

Raštininkas vis teberašė. 

Šerifas, laikydamas kairėje rankoje puokštę, dešiniąja 

paėmė savo baltąją lazdelę, priėjo prie krėsle tebesėdinčio 

Gvinpleno, žemai jam nusilenkė, paskui, iškilmingai atlošęs 

galvą, žiūrėdamas Gvinplenui tiesiai į veidą, pridūrė: 

— Jums, čia esančiam, mes, kavalierius Filipas Denzilis 

Parsonas, Sario grafystės šerifas, dalyvaujant Obriui 

Dominikui, eksvairui, mūsų sekretoriui ir raštininkui, taip 

pat mūsų nuolatiniams pareigūnams, gavę reikiamus betarpiškus 

ir ypatingus jos didenybės nurodymus ryšium 

su mums pavestu uždaviniu ir visomis iš jo išplaukiančiomis 

teisėmis bei pareigomis, o taip pat apsirūpinę Anglijos 

lordo kanclerio leidimu, remdamiesi sustatytais protokolais, 

peržiūrėtais aktais ir admiraliteto prisiųsta medžiaga, 

sutikrinę liudijimus ir parašus, perskaitę ir išklausę 

parodymus, po akistatos, po visų atpažinimo ir įstatymu 

453

numatytos kvotos procedūrų, papildomai atliktų, išsemtų 

ir sėkmingai bei teisingai privedusių iki galo bylą,— 

mes patvirtiname savo parašais ir pareiškiame, idant teisiškai 

tat įsigaliotų, kad jūs esate Fermenas Klančarlis, 

Klančarlio-Hankervilio baronas, markizas Korleonis Sicilietis 

ir Anglijos peras. Tesaugo dievas jūsų šviesybę. 

Sulig tais žodžiais jis nusilenkė. 

Įstatymininkas, gydytojas, teismo vykdytojas, tuapentake, 

raštininkas, žodžiu, visi ten buvusieji, išskyrus budelį, 

pasekė jo pavyzdžiu ir dar pagarbiau, kone iki žemės, 

nusilenkė Gvinplenui. 

— Kas čia? — sušuko Gvinplenas.— Pabudinkit mane! 

Ir, mirtinai išbalęs, pašoko nuo krėslo. 

— Aš kaip tik ir atėjau jūsų išbudinti,— atsiliepė iki 

šiol negirdėtas balsas. 

Iš už stulpo pasirodė žmogus. 

Kadangi niekas daugiau nebeįėjo į rūsį po to, kai pakilusi 

geležies plokštė praleido policininkų palydą, buvo 

aišku, kad šis žmogus čia atsirado ir pasislėpė šešėlyje, 

dar prieš atvedant Gvinpleną, kad jo pareiga ir uždavinys— 

būti čia ir viską stebėti. Tai buvo storas, nutukęs 

žmogus, dvariškio peruku, kelioniniu apsiaustu, greičiau 

senas negu jaunas ir itin mandagus. 

Jis nusilenkė Gvinplenui pagarbiai, laisvai ir grakščiai, 

kaip dailaus elgesio išmokytas liokajus, o ne kaip 

negrabus teisėjas. j 

— Taip,— tarė jis,— aš atėjau jūsų prabudinti. Stai 

jau dvidešimt penkeri metai, kaip jūs miegate. Jūs sapnuojate, 

ir laikas atsitokėti. Jūs manote esąs Gvinplenas, 

o iš tiesų esate Klančarlis. Jūs manote esąs prastas žmogelis, 

o esate didžiūnas. Manote esąs paskutinis, o tuo 

tarpu esate pirmasis. Manote esąs komediantas, o esate 

senatorius. Manote esąs vargšas, o turite didžiausius turtus. 

Manote esąs menkas, o iš tiesų esate didis. Tad pabuskite, 

milorde!

Gvinplenas vos girdimai, siaubo kupinu balsu sušnabždėjo: 

\— Ką visa tai reiškia? 

— Tai reiškia, milorde,— atsakė storulis,— kad aš 

vadinuosi Barkilfedru, kad esu admiraliteto darbuotojas, 

kad šis daiktas, Hardkvanono gertuvė, buvo rasta jūros 

pakrantėje ir pristatyta man, kadangi mano pareiga ir 

teisė tokius daiktus atkimšinėti, kad aš ją atidariau, dalyvaujant 

dviem Džetson skyriaus prisiekusiems — abu 

jie parlamento nariai — Viljamui Bletvaitui, Bato miesto 

atstovui, ir Tomui Džervoisui, Sauthemptono miesto atstovui, 

kad tie abu prisiekusieji aprašė ir patvirtino ger r 

tuvės turinį ir drauge su manimi pasirašė atidarymo protokolą, 

kad apie radinį aš pranešiau jos didenybei, kad 

karalienės įsakymu visi įstatymo reikalaujami formalumai 

buvo atlikti slaptai, kas ir būtina tokioje opioje byloje, 

ir kad paskutinis iš tų formalumų — akistata — ką 

tik įv}^ko; tai reiškia, kad jūs turite milijoną metinių pajamų, 

kad jūs — Didžiosios Britanijos Suvienytos karalystės 

peras, įstatymdavys ir teisėjas, aukščiausiasis teisėjas 

ir aukščiausiasis įstatymdavys, vilkįs purpuru ir 

šermuonėlių kailiais, lygus princams ir artimas imperatoriams, 

kad turite ant galvos pero karūną ir vesite kunigaikštienę, 

karaliaus dukterį. 

Sis pasikeitimas paveikė Gvinpleną kaip perkūno 

trenksmas: jis apalpo. 

II 

KLAIDŽIOJA IR NEPAKLYSTA 

Dėl viso to kaltas kareivis, radęs butelį jūros pakrantėje. 

Papasakokime, kaip tai atsitiko. 

A55

Įvykiai vienas su kitu glaudžiai siejasi. 

Kartą vienas iš keturių Kelšoro pilies įgulos kanonierių 

pamatė smėlyje, nuslūgus potvyniui, mūšos išmestą 

gertuvę su karkliniu apypinu. Gertuvė buvo visa apaugusi 

pelėsiais, užkimšta smala užlietu kamščiu. Kareivis 

nunešė radinį pilies pulkininkui, o tas jį persiuntė Anglijos 

admirolui. Admirolui, vadinasi, admiralitetui, o 

admiralitete radinius tvarkė Barkilfedras. Tasai, nukrapštęs 

smalą ir atkimšęs gertuvę, nunešė ją karalienei. 

Karalienė nedelsdama pati ėmėsi to reikalo. Ji pranešė 

apie įvykį dviem svarbiausiems savo patarėjams — lordui 

kancleriui, kuris pagal įstatymą yra „Anglijos karaliaus 

sąžinės sargas", ir lordui maršalui „heraldikos ir bajorijos 

genealogijos žinovui", prašydama pareikšti savo nuomonę. 

Tomas Hovardas, Norfolko kunigaikštis, peras katalikas, 

paveldėjimo keliu Anglijos v3Tiausiasis maršalas, perdavė 

per savo atstovą grafą maršalą Henrį Hovardą, Bindono 

grafą, kad jis iš anksto sutinkąs su lordo kanclerio 

nuomone. Kancleriu tuo metu buvo Viljamas Kauperis. 

Pastarojo nereikia painioti su jo bendrapavardžiu ir amžininku 

Viljamu Kauperiu, anatomu ir Bidlo veikalų komentatorium, 

išleidusiu Anglijoje savo „Traktatą apie 

raumenis" beveik tuo pat metu, kaip Etjenas Abei išleido 

Prancūzijoje „Kaulų istoriją"; tarp chirurgo ir lordo yra 

skirtumas. Lordą Viljamą Kauperį išgarsino viena frazė, 

pasakyta ryšium su Talboto Jelvertono, Longvilio vikonto, 

byla. „Anglijos konstitucijai pero teisių grąžinimas kur 

kas svarbiau, negu karaliaus grąžinimas į sostą." Kelšore 

rastoji gertuvė nepaprastai sudomino lordą kanclerį. 

Kiekvienas, pasakęs kokią nors principinę taisyklę, džiaugiasi 

proga ją pritaikyti gyvenime. O čia kaip tik pasitaikė 

pero teisių grąžinimo atvejis. Imtasi ieškoti Gvinpleno; 

jį buvo nesunku surasti iš skelbimo gatvėje. Hardkvanoną 

taip pat. Jis tebebuvo gyvas. Kalėjimas gali supūdyti 

žmogų, bet taip pat ir jį išsaugoti, jeigu kalinti reiškia 

išsaugoti. Bastilijose uždarytuosius retai kada jušin- 

456

davo. Belangės nekeisdavo, kaip nekeičiamas numirėliui 

karstas. Hardkvanonas vis dar tebesėdėjo Četeme. Tereikėjo 

jį iš ten paimti. Iš Četemo jį perkėlė į Londoną. 

Tuo pačiu metu pradėta rinkti žinias Šveicarijoje. Faktai 

visiškai pasitvirtino. Vevėjaus ir Lozanos atitinkamose 

įstaigose buvo padaryti lordo Linijaus, gyvenusio ištrėmime, 

sutuoktuvių liudijimo, vaiko gimimo metrikos, tėvo 

bei motinos mirimo liudijimų išrašai, ,,dėl visa ko" dviem 

patvirtintais egzemplioriais. Visa tai buvo atlikta griežčiausioje 

paslaptyje, kaip anuomet sakoma, karališka skuba 

ir „kurmio tylėjimu", Bekono rekomenduojamu ir jo 

paties naudojamu, kurį vėliau Blekstounas įstatymu padarė 

. privalomą, vedant aukščiausiosios kanceliarijos ir 

valstybinius reikalus, o taipogi svarstant vadinamus senatoriškus 

klausimus. 

Jussu regis ir parašas Džefris buvo pripažinti tikrais. 

Tam, kas yra tyrinėjęs patologiniu požiūriu karalių užgaidus, 

pasireiškiančius žinomuoju posakiu „tokia mūsų 

valia", šis jussu regis yra visai paprastas dalykas. Kodėl 

Jokūbas II, kuris, atrodo, turėjo slėpti tokius darbus, 

paliko rašytus pėdsakus, netgi rizikuodamas pakenkti 

sumanymo pasisekimui? Cinizmas. Pasipūtėliškas abejingumas. 

O, jūs manote, kad tik mergšės begėdės! Valstybės 

politika — irgi tokia pat. 

Et se cupit aute videri l . Padaryti nusikaltimą ir puikuotis 

juo lyg herbu —tokia yra visa istorija. Karalius 

išsitatuiruoja kaip galerininkas. Rūpi nepakliūti žandarui 

ir į istoriją, bet tuo pačiu būtų labai gaila, jei taip 

atsitiktų: norisi, kad pažintų ir ilgam atmintų, Pažiūrėkite 

į mano ranką, atkreipkite dėmesį į šį piešinį, meilės 

šventovę ir strėle pervertą liepsnojančią širdį — tai aš, 

Lasneris. Jussu regis. Tai aš, Jokūbas II. Įvykdžius blogą 

darbą, paženklinti jį savo žyme. Prie visų savo ypatybių 

dar pridėti įžūlumą, pačiam išsiduoti, pasistengti, kad ne- 

1 Trokšta save matyti priešakyje (lot.).

doras poelgis nedingtų be žinios,— tuo ir pasireiškia akiplėšiškas 

piktadario pagyrūniškumas. Kristina suima Monaldeskį, 

išgauna iš jo prisipažinimą ir nužudo, sakydama: 

Aš — Švedijos karalienė, viešinti pas Prancūzijos 

karalių. Vienas tironas slepiasi kaip Tiberijus, kitas — giriasi 

kaip Pilypas II. Vienas labiau primena skorpioną, 

kitas — leopardą. Jokūbas II priklausė pastarajai atmainai. 

Jis, kaip žinome, priešingai Pilypui II, buvo atviraširdiško 

ir linksmo veido. Pilypas buvo rūškanas, Jokūbas 

— visada smagus. Ir nežiūrint to, žiaurus. Jokūbas II 

buvo gerutis tigras. Kaip ir Pilypas II, siaubingus savo 

nusikaltimus jis vykdė ramiai. Jis buvo išgama „viešpaties 

malone". Todėl jam ir nereikėdavo nieko dangstyti 

ar švelninti, žudydamas jis rėmėsi dieviškąja teise. Jis 

irgi mielai paliktų po savo mirties Simankaso archyvus, 

kur visi jo atentatai būtų sunumeruoti, pažymėti datomis, 

suskirstyti, aprūpinti kortelėmis ir tvarkingai sudėlioti 

kiekvienas atitinkamame skyriuje, kaip nuodai vaistinėje. 

Pasirašyti savo nusikaltimus — karališkas mostas. 

Kiekvienas atliktas darbas — tai įsakytinis vekselis, išduotas 

didžiojo nežinomojo mokėtojo vardu; šio pastarojo 

vekselio su grasiu perleidžiamuoju įrašu terminas 

ką tik suėjo. 

Karalienė Ona, visai ne kaip moteris mokėjusi laikyti 

paslaptį, paprašė lordą kanclerį pateikti jai šiuo svarbiu 

klausimu slaptą pranešimą, vadinamą „pranešimą karališkajai 

ausiai". Sios rūšies pranešimai visada buvo labai 

paplitę monarchijose. Vienoje buvęs ausies patarėjas, didelė 

asmenybė rūmuose. Tai garbingos pareigos, siekiančios 

Karolingų laikus, senųjų imperatoriškųjų chartijų 

auricularius. Tas, kuris šnabžda į ausį imperatoriui. 

Baronas Viljamas Kauperis, Anglijos kancleris, kuriuo 

pasitikėjo karalienė, nes jis buvo trumparegis kaip ir ji, 

jeigu ne dar labiau, surašė raštą, prasidedantį šiais žodžiais: 

„Du paukščius turėjo Saliamonas paliepimams vykdyti: 

dudutį „hudbud", kalbantį visomis kalbomis, ir ere- 

m

lį ,,simurganka Si , savo sparnų šešėliu uždengiantį dvidešimties 

tūkstančių žmonių karavaną. Panašiai, tik gal 

bent kiek kitokiu būdu, apvaizda" ir 1.1. Lordas kancleris 

patvirtino faktą, kad perystės paveldėtojas buvęs pagrobtas 

ir sužalotas, o paskui surastas. Jis dėl to nė kiek nepriekaištavo 

Jokūbui II, kuris, beje, buvo karalienės tėvas. 

Jis netgi teikėsi suminėti jį pateisinančias priežastis. 

Visų pirma nuo amžių monarchija laikosi nusistovėjusių 

taisyklių. E senioratu eriplmus. In roturagio cadat \ Antra, 

karaliai turi luošinimo teisę. Čemberlenas tai patvirtino. 

Corpora et bona nostrorum subjectorum nostra 

sunt 2 , yra pasakęs šlovingos ir šviesios atminties Jokūbas 

I. Karalystės labui būdavo išduriamos akys karališkojo 

kraujo kunigaikščiams. Ne vienas princas, perdaug 

artimas sostui, to paties sosto naudai buvo uždusintas 

tarp dviejų čiužinių, paskelbiant esą jis miręs nuo apopleksijos. 

O uždusinti — tai daugiau negu suluošinti. Tuniso 

karalius išplėšė akis savo tėvui, Mulei-Asemui, o tačiau 

jo pasiuntinių imperatorius neatsisakė priimti. Taigi 

karalius galįs įsakyti atimti savo valdiniui kurį nors sąnarį, 

kaip ir atimti luomines privilegijas ir 1.1., kas yra visiškai 

teisėta ir t. t. Bet vienas teisėtas veiksmas nepanaikina 

antro. „Jeigu skenduolis iškyla į paviršių gyvas, tai 

reiškia, kad dievas sušvelnino karaliaus nuosprendį. Jeigu 

paveldėtojas atsiranda, karūna jam turi būti sugrąžinta. 

Taip pasielgta su lordu Ala, Nortumbrijos karaliumi, kuris 

irgi buvo fokusininku. Taip turi būti pasielgta ir su 

Gvinplenu, kuris taip pat yra karalius, t. y. lordas. Žeminantis 

amatas, kuriuo tenka kartais manytis, nė kiek 

netemdo herbo; paimkime kad ir Abdoionimą, karalių ir 

daržininką, šventą Juozapą, kuris buvo dailidė, Apoloną, 

kuris buvo dievas ir kartu piemuo." Žodžiu, mokytasis 

1 Iš senjorato išmetame. Į prasčiokystę nukrinta (lot.). 

2 Mūsų valdinių kūnas ir turtai mums priklauso (Čemberlenas, 

II dalis, IV skyrius, 76 p.) (V. Hugo past.).

kancleris padarė išvadą, kad reikia grąžinti Fermenui 

lordui Klančarliui, neteisingai vadinamam Gvinplenu, visus 

turtus ir titulus, ,,su viena sąlyga, kad jis būtų suvestas 

akistaton su piktadariu Hardkvanonu ir kad pastarasis 

jį atpažintų. Tuo kancleris, konstitucinis karališkosios 

sąžinės sargas, galutinai nuramino tą sąžinę. 

Prieraše lordas kancleris dar priminė, kad jeigu Hardkvanonas 

atsisakytų kalbėti, jam turėtų būti taikoma 

„sunkioji ir kietoji kvota", ir tuo atveju, laukiant, kada 

ateis vadinamoji „mirties šalčio" valanda, kaip to reikalauja 

karaliaus Adelstano statutas, akistata turėsianti 

įvykti ketvirtąją dieną; tai iš tiesų kiek nepatogu, nes 

jeigu kankinamasis miršta antrąją arba trečiąją dieną, 

akistaton suvesti jau sunku; tačiau įstatymas lieka įstatymu. 

Jį taikant, visada susiduriama su tam tikrais nepatogumais. 

Be to, lordas kancleris neabejojo, kad Hardkvanonas 

atpažins Gvinpleną. 

Ona, pakankamai painformuota apie Gvinpleno subiaurojimą, 

nenorėdama nė truputėlio skriausti sesers, 

kuriai buvo atitekę Klančarlių valdos, su džiaugsmu nutarė, 

kad dabar kunigaikštienė Džoziana ištekėsianti už 

naujojo lordo, t. y. už Gvinpleno. 

Beje, grąžinti teises lordui Fermenui Klančarliui buvo 

labai paprasta, kadangi jis buvo tiesioginis ir teisėtas 

paveldėtojas. Abejotinais giminystės klausimais arba 

kada dėl perysčių in abeyance 1 ginčydavosi tolimi giminaičiai, 

reikėdavo atsiklausti lordų rūmų nuomonės. Taip, 

nesileidžiant giliai į praeitį, 1782 metais čia buvo išspręstas 

klausimas dėl Elizabetos Peri teisių į Sidnio baronystę; 

1798 metais dėl Tomo Stepltono teisių į Bomono 

baronystę; 1803 metais dėl didžiai gerbiamo Taimvelo 

Bridžo teisių į Čandos baronystę; 1813 metais dėl generolo 

leitenanto Nolio teisių į Benberio perystę ir grafys- 

460 

1 Perystė be savininko (angl.).

tę ir t. t. Bet čia nieko panašaus nebuvo. Jokio bylinėjimosi, 

paveldimumas akivaizdus; aiški ir neginčytina teisė; 

nebuvo reikalo svarstyti šį klausimą lordų rūmuose, 

pakako, kad karalienė, dalyvaujant lordui kancleriui, pripažintų 

ir priimtų naująjį lordą. 

Visa kam vadovavo Barkilfedras. 

Jo nuopelnas, kad tas dalykas buvo tvarkomas su tokiu 

atsargumu, o paslaptis taip griežtai saugojama, jog 

nei Džoziana, nei lordas Deividas nenujautė, kaip sumaniai 

po jais kasamasi. Pasipūtėlę Džoziana apeiti buvo 

nesunku. Ji pati visų šalinosi. O lordą Deividą pasirūpinta 

išsiųsti jūron prie Flandrijos krantų. Jis nė nenumanė, 

kad greit neteks lordo titulo. Pažymėkime čia vieną 

smulkmeną. Už dešimt mylių nuo lordo Deivido vadovaujamos 

flotilės stovėjimo vietos, vienas kapitonas, pavarde 

Helibertonas, sumušė prancūzų laivyną. Grafas 

Pembrokas, tarybos pirmininkas, pasiūlė pakelti kapitoną 

Helibertoną į kontradmirolus. Ona išbraukė Helibertono 

pavardę ir jos vietoje įrašė lordo Deivido Deri- 

Moiro pavardę, idant lordas Deividas, sužinojęs, kad jis 

jau nebe peras, bent pasiguostų kontradmirolo laipsniu. 

Ona jautėsi patenkinta. Šlykštus vyras seseriai, gražus 

laipsnis lordui Deividui. Kerštas eina ranka rankon 

su gerumu. 

Jos didenybė netrukus galės pasidžiaugti savo pačios 

sugalvota komedija. Be to, ji sakėsi atitaisanti jos šviesiausiojo 

tėvo piktnaudžiavimą valdžia, grąžinanti perų 

rūmams vieną jų narį, pasielgianti kaip didi karalienė, 

nes, pildydama dievo valią, globojanti nekaltą, o apvaizda, 

kurios šventi keliai nesuvokiami ir t. t. Kaip saldu 

padaryti teisingą darbą, nemalonų tam, kurio neapkenti. 

Beje, karalienei užteko žinoti, kad būsimasis jos sesers 

vyras biaurus. Kuriuo atžvilgiu tasai Gvinplenas biaurus, 

kokio pobūdžio tas negražumas, Barkilfedras nematė 

reikalo pranešti karalienei, o toji nesiteikė išklausti. 

Tikrai karališkas nesidomėjimas. Be to, argi ne vis tiek? 

161

Lordų rūmai jai galėjo būti tik dėkingi. Lordas kancleris, 

tasai orakulas, pasisakė. Atstatyti perą, reiškia atstatyti 

visą perų luomą. Siuo atveju karalystė pasirodė 

gera ir patikima perų privilegijų saugotoja. Kad ir kažin 

koks būtų naujojo lordo veidas, jis negali būti kliuviniu 

teisei. 

Maždaug šitaip sau pasakė Ona ir nuėjo tiesiai į tikslą— 

didį moters ir karalienės tikslą: pajusti pasitenkinimą. 

Karalienė tuo metu gyveno Vindzore, todėl dvaro intrigos 

taip greit nepasiekė publikos. 

Tik patys reikalingiausi asmenys buvo supažindinti 

su tuo, kas įvyks. 

0 Barkilfedras džiūgavo, ir tai jo veidui teikė kažką 

kraupaus. 

Kartais nieko nėra šlykštesnio pasaulyje už džiaugsmą. 

Jam buvo smagu, kad jis pirmasis nustatė, ko verta 

Hardkvanono gertuvė. Jis netgi per daug nenustebo, stebisi 

siauro proto žmonės. Be to — argi netiesa? — tai buvo 

atpildas jam, taip ilgai tykojusiam prie atsitiktinumo durų. 

Kas laukia, sulaukia. 

Sis nil mirari 1 buvo vienas neatskiriamų jo elgsenos 

bruožų. Tačiau širdies gilumoje, turime pripažinti, jis buvo 

apstulbintas. Jeigu kas nors būtų galėjęs nuplėšti nuo 

jo sąžinės kaukę, kuria jis dangstydavosi net prieš dievą, 

būtų štai ką išvydęs: kaip tik tuo metu Barkilfedras pradėjo 

suvokti, kad jis, toks menkas, nors ir artimas priešas, 

jokiu būdu nepajėgs pakenkti taip aukštai iškilusiai 

kunigaikštienei Džozianai. Jį ištiko pašėlęs slepiamos neapykantos 

priepuolis. Jis įpuolė į visišką neviltį. Ir juo 

didesnis buvo jo nusiminimas, juo labiau jis niršo. „Graužti 

žąslus" — skaudus, bet koks teisingas posakis! Piktas 

žmogus, graužiamas savo paties bejėgiškumo. Barkilfed- 

km 

1 Niekuo nesistebėti (lot.).

ui ar tik nekilo mintis atsisakyti ne tiek noro, kiek galimybės 

padaryti ką nors bloga Džozianai; ne tiek niršulio, 

kiek vilties jai įkąsti. Tačiau kokia gėda paleisti iš rankų 

laimikį! Slėpti nuo šiol savo neapykantą, kaip slepiamas 

makštyse nebetinkamas durklas! Žiaurus pažeminimas. 

Ir staiga kaip sykis (visatoje viešpataująs atsitiktinumas 

mėgsta tokius sutapimus) bangos atneša Hardkvanono 

gertuvę jam tiesiai į rankas. Nežinomybėje slypi 

kažkokios jėgos, atrodo, visada pasiruošusios pildyti blogio 

paliepimus. Sučiupęs po ranka pasitaikiusius du liudininkus, 

du abejingus admiraliteto pareigūnus, Barkilfedras 

atkemša gertuvę, randa joje pergamentą, išvynioja 

ir skaito...— Tik įsivaizduokite, kokiu šėtonišku džiaugsmu 

nušvito jo veidas! 

Keista pagalvojus, kad jūra, vėjas, vandenyno platumos, 

potvyniai ir atoslūgiai, audros, štiliai, oro dvelkimas 

gali taip stengtis suteikti laimę vienam nenaudėliui. Ir 

šitoks bendradarbiavimas truko penkiolika metų. Koks 

paslaptingas vyksmas! Per tuos penkiolika metų vandenynas 

nė akimirkai nenutraukė to darbo. Bangos perdavinėjo 

viena kitai paviršiun išnirusį butelį, povandeninės 

uolos mikliai saugojo stiklą, kad nesudužtų, gertuvėje neatsirado 

nė menkiausio įtrūkimo, kamštis išsilaikė sveikutėlis, 

dumbliai nesupūdė karklinio apypino, kiaukutai 

neišgraužė užrašo Hardkvanonas, vidun nepateko vandens, 

pelėsiai nesunaikino pergamento, raštas nuo drėgmės 

nesusiliejo,— kiek rūpesčio dėl visa to parodė jūros 

gelmės! Ir galų gale tai, ką Gerhardas sviedė tamsai, tamsa 

perdavė Barkilfedrui, ir laiškas, skirtas dievui, pateko 

į rankas velniui. Beribėje papiktnaudžiauta pasitikėjimu, 

ir niauri likimo ironija, besikišanti į šio pasaulio 

reikalus, prie šio sąžiningo triumfo — pamestasis vaikas 

Gvinplenas tampa, kuo buvo, lordu Klančarliu,— priplakė 

skaudinančią pergalę, padarė gerą darbą piktais tikslais, 

privertė teisingumą tarnauti neteisėtumui. Atėmus 

auką iš Jokūbo II, ją atiduoti į Barkilfedro nagus. IŠkė-

lus Gvinpleną, išduoti Džoziana... Barkilfedrui sekėsi, ir 

dėl to šitiek metų šėlstančių bangų keteros, škvalai supo, 

blaškė, purtė, mėtė, talandavo šį stiklinį indą, kuriame 

buvo susipynę tiek likimų! Dėl to buvo pasiekta tokia 

nuoširdi santarvė tarp vėjų, potvynių ir audrų! Išsijuosęs 

vilnijo stebuklas, kad įsiteiktų vienam niekingam 

padarui! Begalybė — žemės kirmino bendradarbė! Likimas 

turi tokių niūrių užgaidų. 

Barkilfedrą persmelkė titaniška puikybė. Jis sakė sau, 

kad visa tai buvo padaryta dėl jo. Jis jautėsi esąs viso 

ko centras ir tikslas. 

Jis apsiriko. Teisingai pažiūrėkime į šį atsitikimą. Ne 

tokia buvo tikroji prasmė pažymėtino įvykio, kuriuo 

pasinaudojo Barkilfedro neapykanta. Vandenynas, apsiimdarnas 

būti našlaičiui tėvu ir motina, pasiuntė jo budeliams 

sniego audrą, sudaužė vaiką atstūmusią urką, prarijo 

sunertom rankom pasigailėjimo besišaukiančius žūstančiuosius, 

atmesdamas visus jų maldavimus ir priimdamas 

tiktai jų atgailą; audra gavo iš mirties rankų už tvirtą 

laivą, kur buvo piktadarystė, dūžtamą butelį, atpildą už 

padarytą nuostolį; jūra pakeitė vaidmenį nelyginant pantera, 

tapusi motina ir ėmusi čiūčiuoti ne vaiką, bet jo 

dalią, tuo metu, kai tas vaikas augo, nežinodamas, ką dėl 

jo daro gelmės; vilnys, pastvėrusios numestą gertuvę, 

budriai saugojo praeitį, slepiančią savyje ateitį, uraganas 

geraširdiškai pūtė iš viršaus, srovės nešė trapųjį daiktą 

per visą neišmatuojamą vandens kelionę, dumbliai, goža, 

uolos, verdančios bedugnės rūpinosi nekaltuoju, bangos 

buvo nesutrikdomos kaip tyra sąžinė; chaosas atstatė 

tvarką, sutemų viešpatija pasibaigė šviesa, visa tamsa 

panaudota, idant patekėtų tiesos saulė; tremtinys kape 

susilaukė paguodos, paveldėtojas atgavo, kas jam priklauso, 

karaliaus įvykdytas nusikaltimas atitaisytas, 

mažo, silpno, apleisto kūdikio globėju sutiko būti pati begalybė,— 

štai ką būtų galėjęs pamatyti Barkilfedras šiame 

įvykyje, dėl kurio jis taip triumfavo, ir štai ko jis ne-

pamatė. Jis nepagalvojo, kad visa tai buvo padaryta dėl 

Gvinpleno; jis pagalvojo, kad visa tai buvo padaryta dėl 

jo, Barkilfedro, ir kad jis to nusipelnė. Tokie jau yra šėtonai. 

Beje, tik menkai pažįstąs gilų vandenyno švelnumą, 

galėtų stebėtis, kaip dužus indas išliko sveikas penkiolika 

metų. Penkiolika metų — vieni juokai. 1867 metų spalio 

ketvirtą dieną Morbihane, tarp Grua salos, Havro pusiasalio 

nerijos ir Klajūnų uolos, Port-Luji žvejai aptiko 

romėnišką amforą iš ketvirtojo amžiaus, nuo jūros vandens 

apakmenėjusią, išrašytą arabeskomis. Toji amfora 

praplaukiojo pusantro tūkstančio metų. 

Kad ir kažin kaip Barkilfedras stengėsi dėtis šaltakrauju, 

jo nustebimas galėjo prilygti nebent jo džiaugsmui. 

Viskas ėjo sklandžiai, viskas buvo lyg tyčia paruošta. 

Jo neapykantą netrukus turėjo pasotinti įvykis, kurio atskiros 

išmėtytos nuotrupos pačios savaime atsidūrė jam 

po ranka. Jam tereikėjo jas tik sudėti viena prie kitos ir 

sulydyti. Sutaikyti dalis — vienas malonumas. Svarus 

darbas! 

Gvinplenas! Sį vardą jis žinojo. M ase a ridens! Kaip ir 

visi, jis ėjo žiūrėti Žmogaus, kuris juokiasi. Skaitė iškabą, 

prikaltą prie Tedkasterio viešbučio, kaip skaitoma 

bet kokia teatro afiša, traukianti publiką; jis buvo atkreipęs 

į tą lentelę dėmesį ir dabar iš karto ją prisiminė 

iki mažiausių smulkmenų, kurias, beje, vėliau patikrino; 

šioji afiša elektros kibirkšties greičiu iškilo prieš jo proto 

žvilgsnį, užimdama vietą jo sąmonėje šalia žuvusiųjų 

pasirašytojo pergamento, kaip atsakas į klausimą, kaip 

mįslės įminimas, ir eilutės: ,,Čia galima pamatyti Gvinpleną, 

1690 metų sausio 29 naktį dešimties metų amžiaus 

paliktą Portlendo pakrantėje" — staiga nušvito jo akims 

apokalipsine šviesa. Ant iškalbingai bylojančio mugės 

skelbimo jis regėjo liepsnojančias raides Mane-Tekel-Fares. 

Džozianos gyvenimo pastoliai staiga griuvo. Pražu- 

30. Žmogus, kuris juokiasi 465 

X

vęs vaikas atsirado. Lordas Klančarlis yra. Deividas Deri-Moiras 

nustoja visko. Perystė, turtai, galybė, rangas,— 

visa tai iš lordo Deivido pereina Gvinplenui. Viskas, pilys, 

medžioklės draustiniai, girios, rūmai, vilos, dvarai, 

o taip pat ir Džoziana atitenka Gvinplenui. O toji Džoziana, 

kas pagalvotų! Ką dabar ji turi? Ji, garsi ir išdidi, 

gauna strapailą juokdarį. Pamaiva gražuolė gauna pabaisą. 

Argi kas galėjo to tikėtis? Teisybė, kad Barkilfedras 

nesitvėrė džiaugsmu. Pikčiausios užmačios nublanksta 

prieš staigmeną, paruoštą tikrai pragarišku užmoju. Tikrovė, 

kai nori, daro stebuklus. Dabar Barkilfedrui visos 

jo ankstesnės svajonės atrodė kvailos. Jis pasiekė kur kas 

geresnių dalykų. 

Net jeigu jo ruošiamas pakeitimas atsigręžtų prieš jį 

patį, vis tiek jis jo neatsižadėtų. Esti piktų vabzdžių, kurie, 

išgylę nuodus, stimpa. Barkilfedras kaip tik ir buvo iš 

tokių padarų. 

Bet šį kartą jis veikė ne taipjau nesavanaudiškai. Lordas 

Deividas Deri-Moiras jam nieko nebuvo skolingas, o 

lordas Fermenas Klančarlis taps amžinu jo skolininku. 

Globotinis Barkilfedras pasidarys globėju. Ir dar kieno 

globėju? Anglijos pero. Jis turės savo lordą! Lordą, savo 

rankų sukurtą lordą! Barkilfedras tikėjosi iš karto jį 

paimsiąs į savo nagą. Ir tasai lordas būtų morganatinis 

karalienės svainis! Dėl savo biaurumo jis būtų tiek pat 

mielas karalienei, kiek nemielas Džozianai. Mokamai 

pasinaudojus šia palankia padėtimi, ir jis, Barkilfedras, 

apsivilkęs rimtais, kukliais rūbais, galėtų tapti žymiu 

žmogumi. Jį visą laiką traukė bažnyčia. Jis turėjo slaptą 

troškimą tapti vyskupu. 

O kolei kas jis buvo laimingas. 

Koks šaunus pasisekimas! Ir kaip atsitiktinumas puikiai 

atliko visą tą didžiulį darbą! Jo kerštą, nes jis tai 

vadino savo kerštu, jam švelniai atnešė bangos. Ne veltui 

jis tykojo pasaloje.

Povandeninė uola — tai jis. Sudužęs laivas —Džoziana. 

Džoziana susidaužė į Barkilfedrą! O, neišpasakytas 

piktadario džiūgavime! 

Jis mikliai buvo įsisavinęs įtaigos meną, pasireiškiantį 

tuo, kad kito žmogaus prote padaromas mažytis įpiovimas, 

kur įdedama savo mintis; visą laiką stovėdamas 

nuošaly ir tartum nesikišdamas, Barkilfedras taip patvarkė, 

kad Džoziana nuvyktų į „Žaliosios dėžės" baraką 

ir pamatytų Gvinpleną. Pakenkti tai negalėjo. Pamatyti 

visą juokdario komedianto menkystę -— svarbi sumanyto 

plano dalis. Vėliau tai tik paaštrintų skonį. 

Jis viską patyliukais paruošė iš anksto. Vieno dalyko 

jis tenorėjo: kad smūgis būtų staigus. Jo atliktą darbą 

būtų galima apibūdinti tik šiais keistais žodžiais: sukelti 

perkūniją. 

Paruošęs dirvą, jis pasirūpino, kad visi įstatymų numatyti 

formalumai būtų atlikti. Paslaptis dėl to nė kiek 

nenukentėjo:—tyla — sudėtinė įstatymų dalis. 

Hardkvanono akistata su Gvinplenu įvyko; Barkilfedras 

kaip tik tuo metu ten buvo; kuo ji baigėsi, skaitytojui 

jau žinoma. 

Tą pačią dieną jos didenybės karalienės dvaro karieta 

visai netikėtai atvyko nuvežti ledi Džozianos iš Londono 

į Vindzorą, kur tuo metu buvo Ona. Džoziana, turėjusi 

savo planų, mielai būtų nepaklausiusi ar bent mažiausia 

dienai kitai atidėjusi kelionę, bet dvaro etiketas 

nepakenčia priešinimosi. Jai teko tučtuojau leistis į kelionę, 

pakeisti savo rezidenciją Hankervil-hauzą Londone 

į Korleone-lodžą Vindzore. 

Kunigaikštienė Džoziana išvyko iš Londono tą pačią 

minutę, kai į Tedkasterio viešbutį prisistatė tuapentake 

suimti Gvinpleno ir nuvesti jį į Sautvorko kankinimų rūsį. 

Kai ji atvažiavo į Vindzorą, juodosios krivūlės prievaizdas, 

saugojąs priimamojo kambario duris, jai pranešė, 

kad jos didenybė užsidariusi su lordu kancleriu ir ga- 

A67

lėsianti ją priimti tik rytoj; ryšium su tuo kunigaikštienė 

turinti pasilikti Korleone-Iodže, jos didenybės žinioje, ir 

jos didenybės įsakymai jai būsią perduoti tiesiogiai iš 

pat ryto. Džoziana, baisiausiai apmaudaudama, grįžo 

namo, per vakarienę buvo blogos nuotaikos, skundėsi migrena, 

atleido visus, išskyrus savo pažą, po kurio laiko ir 

jį išsiuntė, o pati atsigulė, nors buvo dar šviesu. 

Jau namuose ji sužinojo, kad rytoj taip pat laukiama 

atvykstant į Vindzorą lordo Deivido Deri-Moiro, kuris 

jūroje gavęs karalienės įsakymą nedelsiant prisistatyti į 

dvarą. 

III 

N E R A ŽMOGAUS, KURIS, IŠ SIBIRO 

STAIGA NUBLOKŠTAS Į SENEGALĄ, 

NEPRARASTŲ SĄMONES (HUMBOLTAS) 

Nieko nuostabaus, kad netgi stipriausias ir ištvermingiausias 

vyras apalpsta, staigiai sušertas likimo vėzdu. 

Netikėtumas apglušina žmogų, kaip kirvapentė jautį. 

Fransua d'AIbeskola, tas pats, kuris turkų uostuose sutraukydavo 

grandines, visą dieną išgulėjo be sąmonės, 

kai jį išrinko popiežium. O juk nuo kardinolo iki popiežiaus 

atstumas mažesnis, negu nuo juokdario iki Anglijos 

pero. 

Nėra nieko baisiau kaip netekti pusiausvyros. 

Kai Gvinplenas atsipeikėjo ir atmerkė akis, buvo naktis. 

Jis sėdėjo krėsle vidury erdvaus kambario, kur viskas— 

sienos, lubos, grindys — buvo raudono aksomo. 

Ten ir vaikščiojama per aksomą. Salia stovėjo tas pats 

pilvotas plikagalvis senis kelionės apsiaustu, kuris pasirodė 

iš už stulpo Sautvorko rūsyje. Kambaryje buvo tik 

Gvinplenas ir šis žmogus. Abipus krėslo, ranka pasiekiami 

stovėjo du stalai, o ant jų—puošnios žvakidės su ŠeŠio- 

JflS

mis uždegtomis vaškinėmis žvakėmis. Ant vieno stalo 

buvo padėti kažkokie popieriai ir dėžutė, o ant kito — 

paauksuotas padėklas su lengva užkanda: šalta paukštiena, 

vynas, brendi. 

Kadangi buvo giedra balandžio naktis, pro ilgą nuo 

pat žemės iki lubų langą buvo galima įžiūrėti kolonas, 

pusračiu supančias paradinį kiemą, kurio puošnų pagrindinį 

įėjimą sudarė treji vartai: vieneri labai platūs ir dveji 

žemesni; didieji vartai viduryje — karietoms, dešinėje mažesni 

— raiteliams ir siauri varteliai kairėje — pėstiesiems. 

Žibėjo vartų virbgaliai; pagrindinius vartus puošė 

aukšta skulptūra. Kolonos greičiausiai buvo balto marmuro 

, lygiai kaip ir kiemo grindinys, atrodęs tarsi sniegu 

nuklotas, kurio baltų plokščių laukas juosė kažkokią, 

tamsoje vos išsiskiriančią mozaiką; ši mozaika dienos 

šviesoje būtų pasirodžiusi ne kas kita, kaip milžiniškas 

herbas, florentišku būdu atliktas iš įvairiaspalvio emalio. 

Baliustradų zigzagai vingiavo aukštyn ir žemyn, žymėdami 

terasų laiptus. Kieme neaiškiai pro nakties rūką 

dūlavo didžiulis pastatas. Žvaigždėtas dangus atrodė tarsi 

sukarpytas įsirėžusio pilies silueto. 

Buvo matyti milžiniškas stogas, išraityti kraigai, mansardos 

su antkakčiais kaip šalmai, kaminai, kylą lyg bokštai, 

atbrailos, nustatinėtos nejudančiais dievais ir deivėmis. 

Prietemoje pro kolonadą tryško vienas tų pasakiškų 

fontanų, kurie, meiliai šnarėdami, liejasi iš baseino į baseiną, 

dulkia, krinta kaskadomis ir tarsi beprotiškai dosniai 

žarsto į visas šalis iš brangenybių dėžutės deimantus 

ir perlus, kad tik kaip nors nuvaikytų nuobodulį nuo juos 

supančių statulų. Rikiavosi ilgos eilės langų, kuriuos tarpsieniuose 

vieną nuo kito skyrė iškilūs herbiniai skydai su 

ginkluote ir biustai ant pastovų. Frontono cokolių viršuje 

karo trofėjai ir akmeniniai sultonuoti šalmai stovėjo pakaitomis 

su dievais. 

Gilumoje kambario, kuriame buvo Gvinplenas, priešais 

langą, iš vienos pusės buvo matyti milžiniškas, iki pat

lubų iškilęs židinys, o iš kitos pusės — po baldakimu viena 

iš tų plačiųjų ir aukštųjų feodališkų lovų, kur skersai 

išsitenka žmogus ir kur užlipama kopėčiomis. Lovos suoliukas 

stovėjo greta. Iš baldų pasieniais dar rikiavosi eilė 

krėslų, o priešais juos — eilė kėdžių. Lubos buvo kupolo 

formos; židinyje smarkiai, kaip prancūzų krašte, liepsnojo 

malkos; iš skaidrios liepsnos, iš rausvai žalsvų jos 

liežuvių žinovas būtų nustatęs, kad kūrenama uosiu — 

didžiulė anuomet prabanga; kambarys buvo toks didelis, 

jog dvi žvakidės neįstengė jo kaip reikiant apšviesti. Nuleistos, 

banguojančios portjeros rodė, kad iš čia galima 

susisiekti su kitais kambariais. Viskas buvo keturkampa, 

masyvu, pagal didingą, nors jau senstelėjusią Jokūbo I 

laikų madą. Ne tik kilimas, sienų apmušalai, bet ir viskas 

kambaryje buvo ryškiai raudono aksomo: baldakimas, 

lova, suolelis, užuolaidos, židinys, staltiesės, krėslai, kėdės. 

Šiaip jokių paauksinimų, tik lubose. Ten, vienodame 

atstume nuo visų keturių kampų, žėrėjo paplokščias, didžiulis, 

apvalus metalinis kaltas skydas, kur akį vėrė žibančios 

heraldinės puošmenos: tarp jų, ant dviejų gretimais 

suglaustų herbinių skydų, galėjai įžiūrėti barono 

lankelį ir markizo vainiką; ar tai buvo iš paauksuoto vario, 

ar iš paauksuoto sidabro — nežinia. Atrodė lyg ir iš 

aukso. Tamsiame ištaigingų lubų skliaute šis dulsvai spindintis 

herbinis skydas švietė kaip saulė naktį. 

Laisvėj nevaržomai išaugęs žmogus rūmuose jaučiasi 

beveik taip pat nesmagiai, kaip ir kalėjime. Tas ištaigingumas 

kelia nerimą. Kas galėtų gyventi šioje dieviškoje 

menėje? Kokiam milžinui priklauso visa ši didybė? 

Kokio liūto irštva būtų šie rūmai? 

Gvinplenas, vis dar neatsigavęs, jautė, kaip spaudžia 

jam širdį. 

— Kur aš? — paklausė jis. 

Priešais jį stovintis žmogus atsakė: 

— Jūs savo namuose, milorde.

IV 

KERAI 

Į paviršių išneriama tik po kurio laiko. 

Gvinplenas buvo įmestas į pačią apstulbimo gylę. 

Ne iš karto apsiprantama nežinomoje aplinkoje. 

Mintys pakrinka kaip ir kariuomenės eilės; nelengva 

jas tuoj pat vėl sutelkti. 

Jautiesi kažkoks suskaldytas. Keista pačiam regėti, 

kaip išlakstai į šalis. 

Dievas — ranka, atsitiktinumas — mėtyklė, žmogus — 

akmenukas. Pamėgink išmestas susilaikyli. 

Gvinplenas —- teatleidžia skaitytojas tokį palyginimą— 

atšokinėjo tartum sviedinys nuo vieno stebinančio įvykio 

prie kito. Po kunigaikštienės meilės laiško — Sautvorko 

kalėjimo požemis. 

Gyvenime kai jau prasideda netikėtumai, būk pasiruošęs 

sutikti juos vieną po kito. Sykį atsilapoja šios baisiosios 

durys — ir staigmenos ūžtelia pro jas. Vos tik jūsų 

sienoje atsiranda spraga — įvykiai vienas per kitą metasi 

į ją.' 

Kas nors nepaprasta nepasitaiko tik vieną vienintelį 

kartą. 

Nepaprastas įvykis — tai vis tiek kaip tamsa. Tokia 

tamsa gaubė Gvinpleną. Tai, kas jam nutiko, atrodė nesuvokiama. 

Viską jis matė lyg pro rūką, kuris uždengia 

mūsų sąmonę po gilaus pergyvento smūgio, panašiai kaip 

po griūties dar ilgai tvyro dulkių debesis. Sukrėtimas 

persmelkė kiaurai. Nieko aiškaus nesimatė. Bet oras pamažėl 

visada praskaidrėja. Dulkės nusėda. Kas minutę 

nustebimas mažėja. Gvinplenas priminė žmogų, miegantį 

atviromis akimis ir besistengiantį pamatyti, kas sapne su 

juo dedasi. Jis čia nuvydavo tą debesį, čia vėl leisdavo 

jam užslinkti. Protarpiais jam imdavo maišytis mintys. 

Staigmenos užkluptas, jis pergyveno tą proto blaškymąsi, 

kada vieną akimirką viskas atrodo suprantama, o kitą 

471

akimirką — vėl nebesuprantama. Kas nepažįsta tokios 

švytuoklės švytavimo smegenyse? 

Palaipsniui Gvinpleno mintis ėmė apsiprasti mįslingo 

įvykio tamsoje, kaip anksčiau vyzdys apsiprato Sautvorko 

požemio tamsoje. Sunkiausia buvo išnarplioti visus 

tuos į vieną kamuolį susiraizgiusius įspūdžius. Kad protas 

galėtų suvokti tokią aibę nu likimų, reikia protarpiais 

atsikvėpti. Čiagi atsikvėpti nebuvo kada: įvykiai vienas 

po kito griūte griuvo, nė minutei neduodami atodūsio. 

Įeidamas į šiurpųjį Sautvorko kalėjimo rūsį, Gvinplenas 

tikėjosi katorgininko pančių, o čia jį apvainikavo pero 

karūna. Kaip tat galėjo atsitikti? Tarp to, ko Gvinplenas 

bijojo ir kas įvyko, laiko atžvilgiu nesusidarė pakankamo 

atstumo, viskas rutuliojosi perdaug greitai, jo išgąstis perdaug 

staigiai pasikeitė kuo kitu, todėl ir susigaudyti buvo 

neįmanoma. Tie du kontrastai buvo perdaug arti vienas 

kito. Gvinplenas iš visų jėgų stengėsi ištraukti savo protą 

iš šių varžtų. 

Jis tylėjo. Instinktas didelių sukrėtimų atvejais griebiasi 

gynybinės taktikos labiau, negu mes manome. Kas 

nieko nesako, atsilaiko prieš viską. Vienintelis ištrūkęs 

žodelis — ir nepažįstama krumplinė pavara žmogų patraukia 

po ratais. 

Vargšas gyvena amžinoje baimėje, kad jo kas nesutraiškytų. 

Minia visada būkštauja, kad jos nesutryptų. 

O Gvinplenas juk ilgokai išbuvo tos minios dalele. 

Kartais žmogų apima keista nerimo būsena, kurią 

galima išreikšti žodžiais: ,,kažkas turi atsitikti." Gvinplenas 

kaip tik buvo tokioje būsenoje, kada žmogus nesijunti 

prisitaikęs prie susidariusios padėties, kada įtemptai 

lauki, kas bus toliau. Kažkas turi atsitikti. Kas? Nežinia. 

Kas ateis? Pažiūrėsim. 

Didžpilvis pakartojo: 

— Jūs savo namuose, milorde. 

Gvinplenas apsičiupnojo. Nustebęs žmogus pirmiausia 

apsidairo, norėdamas įsitikinti, ar viskas tebėra savo vie-

toje, paskui apsičiupnoja, ar jis pats tebėra. Tikrai tai 

jam buvo sakoma; bet jis pats jau nebe tas. Be darbinių 

drabužių ir be odinio antkrūtinio. Vilkėjo gelumbinę, sidabru 

ataustą liemenę ir atlasinį švarką, kuris pačiupinėjus 

atrodė buvo išsiuvinėtas auksu; liemenės kišenėje 

pūpsojo prikimšta piniginė. Ant siauro, aptempto klouno 

triko — pūstos, trumpos aksominės kelnės; kojos apautos 

raudonkulniais bateliais. Perkeldami į šiuos rūmus, jam 

ir drabužius pakeitė. 

Žmogus kalbėjo toliau: 

— Teikitės, jūsų aukštybe, atminti, kad aš vadinuosi 

Barkilfedru. Esu admiraliteto pareigūnas. Tai aš atidariau 

Hardkvanono gertuvę ir išleidau iš jos jūsų likimą. Panašiai 

kaip tas arabų pasakų žvejys, kurs išleido iš butelio 

milžiną. 

Gvinplenas įsmeigė akis į besišypsantį kalbančiojo 

veidą. 

Barkilfedras tęsė: 

— Be šių rūmų, milorde, jums priklauso Hankervilhauzas; 

dar didesnis negu šitieji. Jums priklauso Klančarli-kaslis, 

jūsų perystės tėvonija, tvirtovė dar iš Eduardo 

Senojo laikų. Jūsų žinioje devyniolika teisėjų su visais jų 

prižiūrimais kaimais ir valstiečiais. Tai leidžia suburti 

jums po savąja lordo ir bajoro vėliava apie aštuoniasdešimt 

tūkstančių vasalų ir baudžiauninkų. Klančarlyje jūs 

esate pilnateisis teisėjas ir valdovas visų gėrybių ir žmonių, 

ir ten jūs galite vykdyti barono teismą. Karalius pranašesnis 

už jus tik tuo, kad turi teisę kaldinti pinigus. 

Karalius, kurį normanų statutas vadina chief-signor ! , turi 

teismą, dvarą ir antspaudą. Kitaip sakant, deda ant pinigų 

savo atvaizdą. Visais kitais atžvilgiais jūs esate toks 

pat karalius savo valdose, kaip jis savo karalystėje. Jūs, 

kaip baronas, turite teisę naudoti Anglijoje keturstulpes 

kartuves, o kaip markizas — septynstulpes kartuves Sici- 

1 

Vyriausiu senjoru.

lijoje; paprasto bajoro teismas naudoja dvistulpes kartuves, 

kašteliono — tristulpes ir kunigaikščio — aštuonstulpes 

kartuves. Senuosiuose Nortumbrijos laisvių raštuose 

jūs vadinamas princu. Jūs giminiuojatės su Airijos vikontais 

Valenšiais (jie taip pat Paueriai) ir su Škotijos grafais 

Emfreviliais (jie taip pat Angusai). Jūs esate klano 

galva kaip ir Kembeliai, Ardmanachai ir Makalumorai. 

Jūs turite aštuonetą kaštelionijų: Rikalverį, Bakstoną, 

Hel-Kertersą, Homblį, Morikambą, Gumdraitą, Trenvordreitą 

ir kitas. Jūs turite teisę naudoti Pilinmoro durpynus 

ir Trento alebastro kasyklas; be to, jums dar priklauso 

visas Penetčeiso kraštas ir kalnas su senu miestu 

ant jo. Tasai miestas vadinasi Vainkontonu, o kalnas — 

Moil-enli. Visa tai teikia jums keturiasdešimt tūkstančių 

svarų sterlingų metinių pajamų, t. y. keturiasdešimt kartų 

daugiau už tuos dvidešimt penkis tūkstančius frankų, kuriais 

pasitenkina koks nors prancūzų didikas. 

Barkilfedrui bekalbant, Gvinplenas, kurio nuostaba 

vis augo, daug ką pradėjo prisiminti. Atsiminimai — gelmė, 

kurią vienas netyčia mestas žodis gali išjudinti iki 

dugno. Visus tuos Barkilfedro minimus vardus Gvinplenas 

žinojo. Būdoje, kur prabėgo jo vaikystė, jie buvo surašyti 

paskutinėse ant sienos kabojusių lentelių eilutėse: akys 

tiek metų mašinaliai klaidžiojo jomis, kad Gvinplenas 

tuos vardus buvo išmokęs mintinai. Apleistasis našlaitis, 

atėjęs į kilnojamą Veimauto balaganą, rado ten surašytą 

visą savo palikimą, kuris jo laukė; rytą pabudęs, vargšas 

berniukas pirmiausia perbėgdavo nerūpestingu ir išsiblaškiusiu 

žvilgsniu savo žemių valdas ir titulus. Viena 

keista smulkmena dar prisidėjo prie visų šių staigmenų: 

penkiolika metų jis, klajojančios trupės klounas, bastėsi 

nuo kryžkelės prie kryžkelės, pelnė kasdienę duoną, rinko 

grašius, mito trupiniais, skurdo, nors prieš akis turėjo 

savo lobių sąrašą. 

Barkilfedras bakstelėjo smiliumi dėžutę ant stalo ir 

tarė: 

47A

— Milorde, šioje dėžutėje yra du tūkstančiai ginėjų, 

kurias pradžiai jums siunčia didžiai maloningoji karalienė. 

Gvinplenas sujudėjo: 

— Tai bus mano tėvui Ursui,— tarė jis. 

— Tebūnie, kaip sakote, milorde,— atsiliepė Barkilfedras.— 

Ursui, Tedkasterio viešbutyje. Įstatymininkas, 

atlydėjęs mus čia, tuoj ruošiasi grįžti atgal: jis ir įteiks 

pinigus. Gal būt, ir man pačiam teks vykti į Londoną. 

Tada aš apsiimu tai atlikti. 

— Aš pats jam nunešiu,— atkirto Gvinplenas. 

Barkilfedras liovėsi šypsojęsis ir tarė: 

— Neįmanoma. 

Yra intonacijų, pabrėžiančių žodžius. Barkilfedras 

kaip tik tokiu balsu tai pasakė. Jis stabtelėjo, tartum padėdamas 

po šiuo žodžiu tašką. Paskui tęsė toliau tuo pagarbiu 

ir ypatingu tonu, kuriuo kalba tarnas, jausdamasis 

esąs ponu: 

— Milorde, jūs esate už dvidešimt mylių nuo Londono, 

Korleone-Iodže, savo dvaro rezidencijoje, greta karališkosios 

Vindzoro pilies. Niekas nežino, kad jūs čia. 

Jūs buvote atvežtas dengta karieta, kuri jūsų laukė prie 

Sautvorko kalėjimo vartų. Žmonės, pristatę jus į šiuos 

rūmus, nežino, kas jūs toks, bet mane pažįsta, ir to užtenka. 

Jūs galėjote patekti į šiuos apartamentus tik dėl 

to, kad aš turiu slaptąjį raktą. Namuose visi miega, ir dabar 

ne metas žadinti tarnus. Dėl to mes turime laiko išsiaiškinti, 

juo labiau, kad man nebe daug kas beliko pasakyti. 

Tučtuojau aš jums išdėstysiu. Tą padaryti man 

pavedė jos didenybė karalienė. 

Kalbėdamas Barkilfedras ėmė sklaidyti popierius, gulinčius 

šalia dėžutės. 

— Milorde, štai raštas, kad jūs esate peras. Stai jums 

priklausančio Sicilijos markizato liudijimas. Stai jūsų 

aštuonių baronysčių pergamentai ir pažymėjimai, patvirtinti 

vienuolikos karalių antspaudais, pradedant Baldretu,

Kento karaliumi, ir baigiant Jokūbu VI ir I, Anglijos ir 

Škotijos karaliumi. Štai jūsų vyresniškumo popieriai. Štai 

arendų sutartys rentoms gauti, jūsų feodų, alodų, valdinystės, 

žemių ir dvarų pavadinimai bei aprašymai. Viršum 

savo galvos, ant lubų, jūs matote skydą, tai jūsų dvi 

karūnos: perlais papuoštas barono lankelis ir dantytas 

markizo vainikas. Šalimais, rūbinėje, kabo raudono aksomo 

pero mantija, apvedžiota šermuonėlių kailiais. Šiandien, 

vos prieš keletą valandų, lordas kancleris ir didysis 

Anglijos maršalas, kuriems buvo pranešta apie jūsų akistatos 

su kompračikosu Hardkvanonu rezultatus, gavo jos 

didenybės nurodymus. Jos didenybė pasirašė, tuo pareikšdama 

savo valią, kuri prilygsta įstatymui. Visi formalumai 

atlikti. Rytoj, ne vėliau kaip rytoj, jūs būsite priimtas 

į lordų rūmus; ten jau kelios dienos svarstomas karūnos 

pateiktasis bilis padidinti šimtu tūkstančiu svarų sterlingų, 

t. y. dviem su puse milijono prancūziškų livrų, metinę 

sumą Kamberlendo kunigaikščiui, karalienės vyrui; jūs 

galėsite dalyvauti diskusijoje. 

Barkilfedras stabtelėjo, iš lėto atsiduso ir vėl kalbėjo 

toliau: 

— Tačiau reikalas galutinai dar nebaigtas. Prieš savo 

valią nebūsi Anglijos peru. Jeigu nesuprasite, ko iš jūsų 

norima, viskas iširs ir savaime pasinaikins. Politikoje 

dažnai atsitinka, kad bebręstantis įvykis neišvysta dienos 

šviesos. Milorde, jus dar tebegaubia tyla. Lordų rūmai 

apie tai sužinos tik rytoj. Visas jūsų reikalas buvo laikomas 

paslaptyje valstybiniais sumetimais, kurie yra tokie 

svarbūs, jog tie keli aukšti asmenys, šiuo metu žiną apie 

jūsų buvimą ir jūsų teises, jas tučtuojau užmirš, jei valstybiniais 

sumetimais jiems bus įsakyta juos užmiršti. Kas 

slypi naktyje, gali naktyje ir likti. Jus nesunku nušluoti. 

Ir tai juo lengviau, nes jūs turite brolį, nesantuokoje sugyventą 

jūsų tėvo su viena moterimi, kuri vėliau, jūsų 

tėvui gyvenant ištrėmime, buvo tapusi karaliaus Karolio 

II meiluže, tad jūsų brolis dvare užima gerą padėtį; taigi 

476

šitajam jūsų broliui, nors jis ir pavainikis, pereitų jūsų 

perystė. Jūs šito norite? Nemanau. Taigi viskas priklauso 

nuo jūsų paties. Reikia paklusti karalienei. Jūs paliksite 

šiuos rūmus tiktai rytoj ir jos didenybės karieta nuvyksite 

į lordų rūmus. Milorde, ar norite būti Anglijos peru? 

Taip ar ne? Karalienė jūsų atžvilgiu turi kai kurių planų. 

Ji numačiusi jus apvesdinti kone su karališko kraujo asmeniu. 

Lorde Fermenai Klančarli, ši akimirka lemiama. 

Likimas, užtrenkęs vienas duris, tučtuojau atidaro kitas. 

Žengus žingsnį pirmyn, atgal trauktis nebeįmanoma. Norint 

įgauti kitą pavidalą, pirmykščio tenka atsisakyti. Milorde, 

Gvinplenas mirė. Jūs mane suprantate? 

Gvinplenas sudrebėjo nuo galvos iki kojų, bet greit 

susivaldė. 

— Taip,— atsakė jis. 

Barkilfedras šyptelėjo, nusilenkė, pasikišo dėžutę po 

apsiaustu ir išėjo. 

V 

MANAI, KAD ATSIMENI, O IŠ TIESŲ 

PAMIRŠTI 

Kas per keistos permainos kartais vyksta žmogaus sieloje! 

Gvinplenas tuo pat metu iškilo ant viršukalnės ir nugarmėjo 

prarajon. 

Jam svaigo galva. 

Svaigo dvejaip. 

Svaigo kylant ir svaigo krintant. 

Lemtingas sutapimas. 

Jautė, kaip kyla, bet nejautė, kaip krinta. 

Baisu išvysti naujus tolius. 

Perspektyva padeda susirasti kryptį, ne visada betgi 

teisingą. 

Priešais Gvinpleną debesyse atsiveria pasakiška properša 

(gal būt, čia spąstai?), vienas debesis praplyšta, ir iš 

jo išnyra gili žydrynė. 

477

Tokia gili, jog atrodo tamsi lyg naktis. 

Jis stovėjo ant kalno, nuo kur matyti žemės karalystės. 

Kalnas juo baisesnis, kad tikrovėje tokio nėra. Tie, 

kurie stovi ant jo viršūnės, sapnuoja. 

Čia gundo bedugnė, ir ji tokia stipri, kad pragaras ant 

šios viršūnės tikisi suvedžioti dangų, ir šėtonas čion užkelia 

dievą. 

Suvilioti amžinybę — kas per keista viltis! 

Kaip atsilaikyti žmogui ten, kur šėtonas gundo Jėzų? 

Rūmai, pilys, galybė, turtai, prabanga, visokeriopa 

žmogiška laimė aplink, kiek tik akis užmato, begalinis viliojančių 

linksmybių pasaulis, kažkoks spindulingas abiejų 

pusrutulių žemėlapis, kurio centru tapai tu pats. Pavojingas 

miražas! 

O dabar tegul skaitytojas įsivaizduoja, koks turėjo būti 

sukrėtimas, išvydus tokį regėjimą, iškilusį nelauktai, iš 

anksto neparuoštam, neįspėtam, neperėjus tam tikrų 

tarpsnių. 

Žmogus, užmigęs kurmio urve, o atsibudęs ant Strasburgo 

varpinės bokšto smaigalio — tai ir buvo Gvinplenas. 

Svaigulys — savotiškai baisi aiškiaregystė. Ypač svaigulys, 

sukeltas dviejų priešingom kryptim besisukančių 

judesių, kurie žmogų atgręžia vienu metu ir į šviesą, ir 

į naktį. 

Ir per daug matai, ir per mažai. 

Matai viską ir nieko. . • 

Patiri kažką panašaus, ką šios knygos autorius vienoje 

vietoje pavadino „šviesos apakintas neregys". 

Gvinplenas, pasilikęs vienas, ėmė žingsniuoti dideliais 

žingsniais. Pirma kunkuliavimas, paskui sprogimas. 

Nors jis buvo sujaudrintas, negalėjo nustygti vietoje, 

bet mintys dirbo. Sis kunkuliavimas —- tai buvo atsiskaitymas. 

Gvinplenas sutelkė savo atsiminimus. Nuostabus 

dalykas: mes visada puikiausiai girdime tai, ką, atrodo, 

tik puse ausies tesiklausėme! Sautvorko kalėjime šerifo 

A78

perskaitytasis žuvusiųjų prisipažinimas visiškai aiškiai 

ir suprantamai iškilo jo sąmonėje; jis atsiminė kiekvieną 

žodį; jo padedamas, jis dabar kiaurai matė savo vaikystę. 

Staiga jis sustojo, sudėtomis už nugaros rankomis, 

įspyręs akis į lubas ar į dangų — nesvarbu — žodžiu, į 

aukštį. 

— Atsiskaitymas atėjo,— pratarė jis. 

Jis jautėsi, kaip tas iš vandens galvą iškišęs žmogus. 

Jam atrodė, kad, nusitvėręs staigios šviesos siūlo, jis mato 

viską: praeitį, ateitį, dabartį. 

•— A,— sušuko jis, nes galima sušukti ir mintyse,— 

a, vadinasi, štai kaip! Aš gimiau lordu. Dabar viskas paaiškėja. 

Ak, aš buvau pavogtas, išduotas, pamestas, paliktas 

be palikimo, apleistas, pasmerktas pražūti. Penkiolika 

metų mano likimo lavoną supo bangos, kol pagaliau išmetė 

į krantą, ir jis, palietęs žemę, prisikėlė ir atgijo! Aš 

atgimstu. Aš antrąkart gimstu! Aš aiškiai jausdavau, kad 

po mano skarmalais plaka ne menko juokdario širdis, o 

kai atsigręždavau į žmones, aiškiai jausdavau, kad jie — 

kaimenė, ir aš ne šuo, o piemuo! Tautos piemenys, žmonių 

palydovai, vadovai ir valdovai — štai kas buvo mano 

tėvai! Tuo, kuo jie buvo, ir aš esu! Aš bajoras ir turiu špagą; 

aš baronas ir turiu šalmą! Aš markizas, ir mano skrybėlę 

puošia plunksnos. Aš peras ir turiu karūną. Ak, visa 

tai iš manęs buvo atimta! Aš buvau gimęs gyventi šviesoje, 

o mane nubloškė į tamsybes. Tie, kurie ištrėmė tėvą, 

pardavė vaiką. Kai mano tėvas mirė, jie ištraukė iš po jo 

galvos ištrėmimo akmenį, pasikištą vietoje pagalvio, parišo 

jį man po kaklu ir sviedė į pamazgų duobę. O, šitie 

galvažudžiai, kankinę mane vaikystėje, kaip gyvi stoja 

mano atminties gelmėse, aš vėl juos regiu. Aš buvau gyvos 

mėsos gabalas, varnų pulko draskomas kapinėse. Aš 

plūdau krauju, aš šaukiau, užpultas visų tų baisių šmėklų. 

Ak, štai kur mane nubloškė,— po kojų praeiviams, 

kad mane kas tik nori mindžiotų, padarė paskutiniu iš 

paskutiniųjų, žemesniu už baudžiauninką, už tarną, už 

A79

algininką, už vergą, sviedė ten, kur chaosas virsta kloaka, 

į pačią išnykimo gelmę! Ir aš iš jos išnyru! Išlipu. Prisikeiki 

iš numirusiųjų! Aš čia! Stai ji, atpildo valanda! 

Jis atsisėdo, vėl pakilo, susiėmė rankom galvą ir vėl 

tęsė toliau savo audringą vidinį monologą: 

•— Kame aš? Ant pačios viršukalnės! Kur aš ką tik 

nukritau? Ant gūbrio! Si aukštuma, didybė, šis pasaulio 

kupolas, visagalybė — tai mano namai. Ore kybanti šventovė, 

ir aš esu vienas iš jos dievų. Ji nepasiekiama, o aš 

j°je gyvenu. Sis spindulingas aukštis, į kurį žvelgdamas iš 

apačios, turėdavau užmerkti akis, ši nieko nebijanti senjorija, 

ši nepaimama laimingųjų tvirtovė — ir aš į ją įžengiu. 

Aš joje esu. O, galutinis rato apsisukime! Buvau apačioje, 

o atsiradau viršuje. Viršuje visam laikui! Aš — lordas, 

nešiosiu purpurinę mantiją, ant galvos — dantytą 

karūną, dalyvausiu vainikuojant karalius, priiminėsiu jų 

priesaiką, teisiu ministrus ir princus, žodžiu, gyvensiu. Iš 

bedugnės, į kurią buvau įmestas, iškilau į pat dangaus 

vidurį. Man priklauso rūmai miestuose ir kaimuose, ištaigingi 

namai, sodai, medžioklės draustiniai, girios, karietos, 

milijonai, aš kelsiu puotas, leisiu įstatymus, pasirinktinai 

naudosiuos džiaugsmais ir malonumais, ir valkata 

Gvinplenas, neturėjęs teisės nusiskinti gėlės pievoje, galės 

raškyti žvaigždes nuo dangaus. 

Šiurpu, kai tamsa užvaldo sielą. Tokiu būdu Gvinplene, 

kuris buvo didvyris ir gal dar nenustojo juo buvęs, 

dvasinė didybė užleido vietą materialinei didybei. Pragaištingas 

pasikeitimas. Aibės atlėkusių demonų įsilaužimas 

į dorybės buveinę. Staigmena, palietusi silpnąją žmogaus 

vietą. Visa, kas žema, nors ir laikoma aukšta,— garbėtroškos 

siekiai, įtartini užgaidai, aistros, geiduliai, kuriuos 

šalin nuo Gvinpleno vijo sveikas vargo vėjas, dabar 

audringai užvaldė šią taurią širdį. Ir ką dėl to kaltinti? 

Pergamento lapą, rastą jūros atplukdytoje gertuvėje. Atsitiktinumo 

išprievartauta sąžinė — neretas reiškinys. 

Gvinplenas dideliais gurkšniais gėrė puikybę, ir jo sie- 

ASO

loje darėsi vis tamsiau. Toks jau šio baisaus gėrimo poveikis. 

Tasai apsvaigimas apėmė jį visą; jis ne tik kad nekovojo, 

tiesiog tuo mėgavosi. Taip atsitinka, ilgai kentus 

troškulį. Ar žmogus ne sėbras taurės, kurioje skandina 

savo protą? Gvinplenas visada paslapčiomis šito troško. 

Nuolatos didžiūnų pusėn dirsčiojo; o dirsčioti — reiškia 

geisti. Ereliukas ne veltui gimsta arų lizde. 

Būti lordu. Dabar protarpiais jam tai atrodė visai paprasta. 

Vos kelios valandos tepraėjo, o kaip jau toli vakarykščia 

! 

Kai gerai, neieškok geriau; šitų žabangų Gvinplenas 

neišvengė. 

Vargas tam, apie kurį kalba: „Tas tai turi laimę!" 

Prieš negandus lengviau atsispirti, negu prieš gerą 

gyvenimą. Iš nesėkmės greičiau galima sveikam išsikapanoti, 

negu iš sėkmės. Skurdas — Charibdė, turtai — Scilė. 

Tuos, kurie atlaiko perkūnus, parbloškia ant žemės akinanti 

šviesa. Tu, kurs nepabūgai prarajos, bijok, kad tavęs 

nenuneštų debesų ir svajonių sparnuotasis legionas. 

Kuo aukščiau kopsi, tuo mažesnis darysies. Lemtinga kritimo 

jėga slypi apoteozėje. 

Sunku pažinti save laimėje. Atsitiktinumas visada su 

kauke. Niekas taip neapgauna, kaip šis veidas. Kas jis: 

apvaizda ar pikta lemtis? 

Ne kiekvienas žiburys šviečia. Nes šviesa — tai tiesa, 

o ugnis gali būti ir klastinga. Jūs manote, kad ji apšviečia, 

ne, ji sudegina. 

Naktis. Kažkieno ranka ant lango į tamsos viešpatiją 

stato žvakę, prastą, lajinę, kuri atrodo tartum žvaigždė. 

Ir drugelis lekia į ją. 

Ar galima jį dėl to kaltinti? 

Ugnis apkeri drugelį, kaip gyvatė, savo žvilgsniu apkeri 

paukštį. 

Būtų gerai, kad drugelis ir paukštis nelėktų į pra- 


A81

žūtį, bet ar tai įmanoma? Ar įmanoma, kad lapas nepaklustų 

vėjui? Ar įmanoma, kad akmuo nepaklustų traukos 

dėsniui? 

Grynai materialiniai klausimai, bet jie podraug ir moraliniai. 

Po kunigaikštienės laiško'Gvinplenui pavyko atsitiesti. 

Giliai suleisti ramsčiai atlaikė. Bet vėtra, nuščiuvusi viename 

horizonto pakrašty, ima siautėti kitame; likimą 

kaip ir gamtą pagauna baisus įtūžimas. Pirmas vėjo gūsis 

išjudina, antrasis — išrauna. 

Argi ne taip išvirsta ąžuolai? 

Taip ir tasai, kurs, būdamas vos dešimties metų, vienas 

ant Portlendo uolos, pasiruošęs kovai, drąsiai žiūrėjo į 

akis priešininkams, su kuriais turėjo susiremti: siūtingam 

gūsiui, nunešusiam laivą, į kurį jis tikėjosi įsėsti; gelmei, 

atėmusiai iš jo išsigelbėjimo lentą, žiojinčiai tuštumai, kuri 

graso traukdamosi, žemei, atsisakiusiai suteikti jam 

prieglobstį, zenitui, atsisakiusiam užžiebti jam žvaigždę, 

negailestingai vienatvei, neįžvelgiamai tamsai, vandenynui, 

dangui, visiems beribės gaivalams ir visoms beribės 

mįslėms; tasai, kurs nesudrebėjo ir nepalinko, susidūręs 

su neaprėpiamu nežinomybės priešiškumu; tasai, kurs dar 

kūdikis nepabūgo nakties, kaip senovės Herkulis nepabūgo 

mirties, tasai, kurs šiose nelygiose grumtynėse metė 

iššūkį ir nustatė prieš save visas galimybes išsigelbėti, paimdamas 

vaiką, pats vaikas būdamas; kurs užsikrovė naštą, 

pats būdamas pavargęs ir vos gyvas, pats nuplėšė nuo 

aplinkui tykojančių patamsio baidyklių antsnukius; kurs, 

ne pagal savo amžių tapęs tramdytoju, vos iš lopšio išsiritęs, 

gavo susiremti su likimu; tasai, kurio nuo kovos neatbaidė 

aiškus priešininko jėgų pranašumas, tasai, kurs 

matydamas, kaip staiga grėsmingai aplink jį pasislėpė 

visa, kas gyva, susitaikė su tuo ir išdidus ėjo tolyn; tasai, 

kurs mokėjo vyriškai pakelti šaltį, troškulį, alkį, kurs, 

ūgiu pigmėjas, dvasia buvo milžinas,— tas pats Gvinplenas, 

kurs, nugalėjęs dviveidės prarajos — audros ir var- 

482

go — siūtingą vėją, susvyravo, papūtus silpnam dvelktelėjimui 

— tuštybei! 

Taigi kai lemtis, panaudojusi viską, kas jos galioje, 

nelaimes, negandus, audras, stūgavimą, katastrofas, priešmirtines 

kančias, mato, kad žmogus atsilaikė, ji ima šypsotis, 

ir žmogus, staiga apgirtęs, nugriūna. 

Lemties šypsnys! Ar galima įsivaizduoti ką nors baisiau? 

Tos paskutinės priemonės griebiasi negailestingasis 

sielų probuotojas, tiriąs žmones. Likimas — tai tigras, kuris 

tiesia aksominę leteną. Klastingas pasiruošimas. Koktus 

pabaisos meilumas. 

Kad organizmas tįsdamas apsilpsta, kiekvienas pagal 

save žino. Staigus augimas sukelia sutrikimus ir karštį. 

Gvinpleno smegenyse svaiginančiu sūkuriu skriejo 

spiečiai naujų įspūdžių, metamorfozė mainėsi visais atšešėliais, 

vyko kažkokios keistos akistatos, praeitis atsidaužė 

į ateitį, atsirado du Gvinplenai, jis tapo dviašmeniu; 

užpakaly apsiskarmaliavęs vaikas, išėjęs iš nakties, 

klaidžiojąs, drebąs, alkanas, juokinąs žmones; priešakyje 

— spindintis, išsipustęs, išdidus senjoras, savo švytėjimu 

užtemdąs visą Londoną. Jis nusimetė vieną pavidalą 

ir įgavo kitą. Išlindo iš juokdario kailio ir įlindo į: lordo 

kailį. Pakeitus kailį, kartais pasikeičia ir siela. Protarpiais 

visa tai per daug panėšėjo į sapną. Tai buvo kartu 

gera ir bloga. Jis galvojo apie savo tėvą. Kaip skaudu nepažinti 

tėvo! Jis stengėsi jį įsivaizduoti. Jis galvojo apie 

brolį, apie kurį ką tik išgirdo. Vadinasi, yra šeima! Kaip! 

Jis, Gvinplenas, turi šeimą! Jis blaškėsi fantastiškuose 

spėliojimuose. Vaizduotė jam piešė didingiausius vaizdus, 

priešais jį tartum debesys plaukė nematytos iškilmingos 

eisenos, jis girdėjo fanfarų garsus. : . ;\: 

,,0, be to,— galvojo jis,— aš būsiu iškalbus." .-:c 

Ir jis vaizdavosi, kaip iškilmingai 'įžengia"' į lordų rūmus. 

Jisatvyksta pilnas naujų minčių. Ko tik jis neturės 

pasakyti? Kiek daug visko jame susikaupė!.Jis, tiek-Visko 

matęs, tiek patyręs^iškejitė^ęs ir.pefgyvenęs,;Misįį&a-gal- 

483

va už juos pranašesnis ir galės jiems sušukti: „Visa, kas 

jums tolima, man buvo artima!" Šitiems iliuzijomis persisotinusiems 

patricijams jis svies į veidą tikrovę, ir jie sudrebės, 

nes jis bus teisus, ir jie plos, nes jis bus didis. 

Jis iškils tarp visų tų galiūnų, galingiausias iš visų; jis 

atsistos prieš juos kaip šviesos nešėjas, nes jis parodys 

jiems tiesą, ir kaip kalavijo nešėjas, nes jis parodys jiems 

teisingumą! Koks triumfas! 

Ir visą laiką kurdamas planus savo protu, sykiu ir 

blaivu, ir sukrėstu, jis elgėsi it kliedėdamas: čia susmukdavo 

pirmame pasitaikiusiame krėsle, čia užsigalvodavo 

apie kažką, čia vėl pašokdavo. Jis vaikščiojo ten ir atgal, 

apžiūrinėjo lubas, tyrinėjo karūnas, nagrinėjo jam nepažįstamus 

herbo ieroglifus, čiupinėjo sienų aksomą, stumdė 

kėdes, vartė pergamentus, skaitė vardus, skiemenavo 

pavadinimus — Bakstonas, Homblis, Gumdraitas, Hankervilis, 

Klančarlis — lygino antspaudų vašką, virbino karališkųjų 

antspaudų šilkines pinutes, prieidavo prie lango, 

pasiklausydavo fontano čiurlenimo, įsispoksodavo į statulas, 

lunatiko kantrumu skaičiavo marmuro kolonas ir sakė: 

„Visa tai tikrovė!" 

Jis paliesdavo savo atlasinį švarką ir klausdavo save: 

— Argi tai aš? Taip, aš. 

Jame šėlo audra. 

Pagautas šito sūkurio, ar jis bent jautėsi nusilpęs, pavargęs? 

Ar gėrė, valgė, miegojo? Jeigu ir darė, tai nesąmoningai. 

Stipriai dvasiškai sukrėstas žmogus savo fizinius 

poreikius tenkina, nedalyvaujant minčiai. Beje, 

Gvinpleno ir mintys buvo kaip dūmai. Argi tą akimirką, 

kai juoda lava išsiveržia iš kunkuliuojančio kraterio, ugnikalnis 

daug galvoja apie kalno papėdėje besiganančias 

bandas ? 

Slinko valandos. 

Ėmė aušti; prasidėjo diena. Baltas spindulys įspindo 

r į kambarį ir tuo pačiu į Gvinpleno protą. 

— O Dėja? — priminė jam šviesa.

ŠEŠTOJI KNYGA 

URSAUS METAMORFOZĖS 

I 

KĄ SAKO MIZANTROPAS 

Pamatęs Gvinpleną dingus Sautvorko kalėjimo vartuose, 

Ursus taip ir nustėro savo kamputyje, iš kur užsiglaudęs 

stebėjo. Dar ilgai jo ausyse netilo užraktų ir 

sklastų girgždesys; atrodė, tartum kalėjimas spygautų iš 

džiaugsmo, prarijęs dar vieną nelaimingąjį. Jis laukė. 

Ko? Jis tykojo. Ko? Sie nepermaldaujami vartai, sykį 

užsivėrę, neatsidaro tučtuojau; sustingę jie stūkso tamsoje 

ir sunkiai darinėjasi, ypač jeigu reikia ką išleisti; 

įeiti — galima, išeiti-—kitas dalykas. Ursus tai žinojo. 

Bet laukimas ne visada pareina nuo žmogaus valios, kartais 

lauki, pats visai to nenorėdamas; įsivarius ką daryti, 

atsiranda judesio inercija, kuri tebeveikia, net kai nebėra 

to siekiamojo objekto, kuri mus užvaldo ir stumia, versdama 

tam tikrą laiko tarpą tęsti, kas pradėta, nors tai daryti 

nebe tikslinga. Tuščias lūkuriavimas, beprasmiškas 

stoviniavimas, kurį kiekvienas mūsų turėjo progos patirti, 

gaištis, susidaranti mašinaliai, žmogui sutelkus visą savo 

dėmesį į dingusį daiktą. Niekam nepavyksta to išvengti. 

Užsispiri kažkaip neperkalbamai, iki pasimiršimo. Pats 

nežinai, kodėl čia stovi, bet stovi, ir tiek. Tai, ką pradėjai 

aktyviai, toliau jau tęsi pasyviai. Toks atkaklumas 

išsekina, prislegia. Nors Ursus skyrėsi iš kitų, tačiau ir 

A85

jis, kaip bet kuris iš mūsų, stovėjo vietoje lyg prikaltas, 

kažko užsigalvojęs ir tuo pačiu budriai įsitempęs, paveiktas 

įvykio, prieš kurio visagalybę pasijunti bejėgis. Jo 

žvilgsnis klaidžiojo pajuodusiomis mūro sienomis, nuo 

žemosios prie aukštosios, nuo vartų su kartuvių kopėčiomis 

prie vartelių su kaukole; jis tartum buvo įspraustas 

į kalėjimo ir kapinių gniaužtus. Šioje nykioje gatvėje, kurios 

visi išsilenkdavo, praeivių buvo tiek mažai, kad niekas 

Ursaus nepastebėjo. 

Pagaliau jis išlindo iš už kampo, kur buvo užsiglaudęs, 

tarsi iš būdelės, kur ėjo sargybą, ir lėtai nukiūtino 

namo. Jau temo —- taip ilgai jis čia prastovėjo. Kartkartėmis 

jis vis atsigrįždavo pažiūrėti į baisiuosius vartelius, 

už kurių dingo Gvinplenas. Senio žvilgsnis buvo stiklinis, 

bukas. Pasiekęs skersgatvio galą, Ursus pasuko į vieną 

gatvę, paskui į kitą, silpnai teatsimindamas kelią, kuriuo 

prieš keletą valandų buvo atėjęs. Jis nuolatos atsisukinėjo, 

tartum būtų galėjęs dar pamatyti kalėjimo vartus, 

nors toji gatvė liko toli užpakalyje. Pamažu jis artėjo prie 

Tarinzofildo. Skersgatviai, supantieji mugės aikštę, buvo 

tušti keliukai, praminti padaržėmis. Ursus susikūprinęs 

ėjo pagrioviais palei gyvatvores. Staiga jis stabtelėjo, atsitiesė 

ir sušuko: 

— Juo geriau! 

Ir čia pat sudavė kumščiais sau į galvą ir plekštelėjo 

per šlaunis,— mostas, rodąs, kad žmogus pagaliau suprato, 

kur šuo pakastas. 

Ir patraukė toliau, čia burbėdamas sau po nosimi, Čia 

pakeldamas balsą: 

— Na ir puiku! Ak tas skarmalius, plėšikas, nenaudėlis, 

plevėsa, maištininkas! Tai jo tauškalai apie vyresnybę 

jį čionai atvedė! Jis maištininkas. Ir aš laikiau pas save 

maištininką. Pagaliau jo atsikračiau. Tai laimė. Jis užtraukė 

mums gėdą. Pakliuvo paukštelis į katorgą. Juo geriau! 

Puikumėlis tų įstatymų! Ak nedėkingasai, aš gi tave 

užauginau! Na ir stenkis, žmogau! Kokio galo jam reikėjo

malti liežuviu ir postringauti? Kištis į valstybės reikalus! 

Na. jau atleiskite! Pačio kišenėje keletas sū, o paisto 

niekus apie mokesčius, apie vargšus. apie liaudį, apie 

dalykus, kurie jo visai neliečia! Įsileido svarstyti, kas yra 

penis! Jis piktai ir suktai kažką aiškino apie karališkąjį 

varioką! Įžeidinėjo jos didenybės išleistus liardus! O juk 

fartingas tas pat, kas karalienė! Tai šventas atvaizdas. Po 

šimts, šventas atvaizdas. Turime mes karalienę galų gale 

ar ne? Tad gerbk jos pažaliavusius variokus. Valstybėje 

viena ir kita rišasi. Reikia tą gerai įsikalti į galvą. Šilto ir 

šalto esu matęs. Žinau tuos dalykus. Kas nors man pasakys: 

„Jūs, vadinasi, atsisakote nuo politikos?" Politika, 

mano mieli, man rūpi tiek, kiek pernykštis sniegas. Kartą 

man vienas baronetas sušėrė lazda. Ir aš tada sau pasakiau: 

„Gana, dabar aš suprantu, kas yra politika." Liaudis 

teturi tik liardą, ir tą paskutinį atiduoda karalienei, 

karalienė jį paima, ir liaudis jai už tą dėkoja. Nieko paprasčiau 

ir būti negali. Visa kita — lordų reikalas. Jų šviesybių 

dvasiškųjų ir pasaulietiškųjų lordų reikalas. O Gvinpleną 

— po raktu! Gvinpleną — katorgon! Taip jam ir reikia! 

Tai teisinga, puiku, atseikėta pelnytai ir pagal įstatymus. 

Pats kaltas. Neplepėk, ko nereikia. Ar tu koks 

lordas, kvaily? Wapentake suėmė jį, teismo vykdytojas 

išsivedė, šerifas jį laiko savo naguose. Siuo metu jį tikriausiai 

pešioja koks nors juodkepuris įstatymininkas. 

Kaip jie apsukriai moka išlukštenti nusikaltimus! Patupdė 

balandėlį! Juo blogiau tau, juo geriau man! Dievaži, 

aš labai patenkintas. Atvirai prisipažinsiu, kad man 

ir sekasi. Kas per kvailystė šovė į galvą priglausti tą berniuką 

ir tą mergiūkštę! Taip ramiai mudu gyvenome su 

Homo! Ir ko tie nenaudėliai atsivilko į mano baraką? Mažai 

aš aplink juos tupinėjau, kol buvo bambliai ? Mažai 

įsikinkęs tampiau! Gražią porelę išgelbėjau! Jis — biaurus 

pabaisa, ji — abiem akim akla! Va ir atsisakinėk, žmogau, 

nuo visko. Kiek aš dėl jų badmiriavau! O jie užauga 

įr įsimyli vienas antrą! Abu labu luošu ir flirtais užsiimi-

nėja! Rupūžė su kurmiu — nieko sau idilė! Ir visa tai dėjosi 

po mano stogu. Teisingumas turėjo tam padaryti galą. 

Rupūžė kvarkė apie politiką, gerai! Ir štai aš laisvas. Kai 

ivapentake atėjo, aš iš pradžių apdujau, visada žmogus 

laime abejoji, man atrodė, kad čia vaidenasi, kad to negali 

būti, kad tai košmaras, kad man prisisapnavo. Bet ne, 

tai ne vaizduotės padarinys. Tikras dalykas. Gvinplenas 

iš tikrųjų sėdi kalėjime. Pati apvaizda tuo pasirūpino. 

Ačiū jai. Tas pabaisa pridarė tiek triukšmo, jog atkreipė 

valdžios dėmesį į mano įstaigą ir į mano vargšą vilką! 

Gvinpleno nebėra! Iš karto abiejų atsikračiau. Vienu šūviu 

du kiškius paguldžiau! Nes Dėja nuo to mirs. Kai ji 

daugiau nebematys Gvinpleno,— o jinai, idiote, jį mato!— 

jai nebebus prasmės gyventi, ji tars sau: „Ką man daryti 

šiame pasaulyje?" Ir ji taip pat išsinešdins. Laimingo kelio! 

Velniop juos abu! Aš visada negalėjau jų pakęsti! 

Stipk, Dėja! Ak, kaip aš patenkintas! 

n 

IR KĄ JIS DARO 

Jis grįžo į Tedkasterio viešbutį. 

Išmušė pusę septynių, „šešias su puse", kaip sako anglai. 

Vos buvo pradėję temti. 

Smuklininkas Niklsas stovėjo ant slenksčio. Iš ryto pergyventa 

baimė kaip iškreipė jo veidą, taip jis toks nusigandęs 

ir pasiliko. 

Jau iš tolo pastebėjęs Ursų, šūktelėjo: 

— Na kaip? 

— Kas kaip? 

— Ar grįš Gvinplenas? Jau seniai būtų laikas. Netrukus 

ir publika pradės rinktis. Ar šiandien vaidins Žmogus, 

kuris juokiasi? 

A88

— Žmogus, kuris juokiasi — tai aš,-—atsakė Ursus. 

Ir, dėbtelėjęs akimis į smuklininką, nusikvatojo visa 

erkle. 

Paskui jis užlipo tiesiai į antrąjį aukštą, atidarė langą, 

tą, kur šalia kabojo viešbučio iškaba, persilenkė per palangę, 

ištiesė ranką ir, šiaip taip pasiekęs lentelę GVINP 

LENAS — ŽMOGUS, KURIS JUOKIASI ir užrašą NU 

GALĖTASIS CHAOSAS, pirmąją nukabino, antrąjį tiesiog 

plėšte nuplėšė, pasikišo po pažastim ir nusileido 

žemyn. 

Smuklininkas Niklsas sekė jį akimis. 

— Kodėl jūs tai nukabinote? 

Ursus vėl nusikvatojo. 

— Ko jūs juokiatės? — paklausė šeimininkas. 

— Aš pasitraukiu į privatų gyvenimą. 

Smuklininkas Niklsas suprato ir paliepė savo padėjėjui 

Govikemui paskelbti visiems, kas ateis, kad šį vakarą 

vaidinimo nebus. Jis nurito nuo durų statinę, kasininkės 

būdelę, ir pastatė ją apatinės salės kampe. 

Po minutės Ursus jau kopė į „Žaliąją dėžę". 

Padėjęs kampe abi lenteles, jis nuėjo į vadinamąją 

„moterų pusę". 

Dėja miegojo. 

Ji, kaip visada, prigulė pokaičio ant savo lovos, nenusivilkusi, 

tik prasisegusi suknelę. 

Prie jos susimąsčiusios sėdėjo Vinos ir Fibi, viena ant 

taburetės, kita tiesiog ant žemės. 

Nors buvo vėlyvas metas, bet jos, baisiai susikrimtusios, 

dar nebuvo apsivilkusios deivių drabužiais. Taip ir 

kiūtojo šiurkščiavilnėmis palaidinėmis ir kiltiniais sijonais. 

Ursus įdėmiai pasižiūrėjo į Dėją. 

— Ji ruošiasi ilgesniam miegui,— burbtelėjo jis. 

Ir kreipėsi į Fibi ir Vinos: 

— Na, mano mielos, muzika baigta! Savo trimitus 

galite paslėpti į stalčių. Gerai padarėt, kad neišsipustėt

deivėmis. Tokios, kaip dabar, jūs biaurokos, bet pasielgėte 

protingai. Na ir vaikščiokite sau sveikos savo sudriskusiais 

rauktinukais. Vaidinimo nebus nei šį vakarą, 

nei ryt, nei poryt, nei užporyt. Gvinpleno nebėr. Matysite 

Gvinpleną kaip savo ausis. 

Ir vėl įsistebeilijo į Dėją. 

— Koks jai bus smūgis! Ji užges kaip žvakė. 

Ištempęs skruostus, pūstelėjo: 

— Fu! — ir baigta. 

Ir sausai sukikeno. 

— Gvinpleno nebus ir nieko nebus. Tai tas pat, lyg 

aš netekčiau Homo. Ne, dar blogiau. Ji pasijus vienišesnė, 

negu bet kuri kita jos vietoje. Aklieji giliau liūdi, negu 

mes. 

Jis priėjo prie langelio galinėje furgono sienoje. 

— Kaip ilgėja dienos! Jau septynios, o dar šviesoka. 

Tiek to, uždekime žvakę. 

Jis išskėlė titnagu ugnį ir uždegė žibintą „Žaliosios 

dėžės" palubėje. 

Paskui pasilenkė prie Dėjos: 

— Dar gaus, ko gero, slogą. Jūs, bobos, per daug atsegiojote 

liemenę. Yra tokia prancūzų patarlė: 

Balandis tai dar ne gegužis: 

Švarko nenusivilk, drauguži. 

Pamatęs ant žemės smeigtuką, pakėlė ir įsismeigė į 

rankovę. Paskui mosikuodamas ėmė dideliais žingsniais 

vaikščioti ten ir atgal. 

— Aš nepasimečiau. Esu blaivaus, net pernelyg blaivaus 

proto. Mano išmanymu, taip ir turėjo atsitikti, ir 

aš visiškai tam pritariu. Kai ji prabus, aš jai išdėsiu viską, 

nieko nenuslėpdamas. Katastrofos ilgai neteks laukti. 

Gvinpleno nebėra. Labanakt, Dėja! Kaip viskas gerai susiklostė! 

Gvinplenas — kalėjime, Dėja — kapuose. Kaip 

tik vienas kitam priešpriešiais. Mirties šokis. Du likimai 

nueina nuo scenos. Nusivilkim kostiumus. Užtrenkim yą- 

490

lizą, kitaip sakant, karštą. Tai buvo du nevykėliai. Dėja 

be akių, Gvinplenas be veido. Ten, aukštybėse, gerasai 

dievas grąžins Dėjai akių šviesą, o Gvinplenui — grožį. 

Mirtis atstato tvarką. Viskas gerai. Fibi, Vinos, savo būgnelius 

galite pakabinti ant vinies. Terūdija jūsų sugebėjimai 

kelti triukšmą, mano gražuolės. Nei vaidinti, nei trimituoti 

daugiau nebereikės. „Nugalėtasis chaosas" nugalėtas. 

Žmogus, kuris juokiasi, sudegė. Taran-tararan nutilo 

visam laikui. Toji Dėja vis tebemiega. Ir gerai daro. 

Aš, ja dėtas, nebeatsibusčiau. Ek, ji greit vėl užmigs. Toks 

vieversėlis, kaip ji, netruks numirti. Stai ką reiškia užsiimti 

politika. Kokia pamoka! Kaip bekalbėsi, vyriausybės 

teisios! Gvinplenu pasirūpins šerifas, o Dėja — 

duobkasys. Tai paralelė. Pamokanti simetrija. Tikiuosi, 

kad smuklininkas užrėmė duris. Šįvakar mes mirsime 

glaudžiame šeimos ratelyje. Tik ne aš ir ne Homo. Bet 

Dėja. O aš, kaip ir anksčiau, vėl trauksiu savo vežimaitį. 

Aš sutvertas klajūniškam gyvenimui. Atleisiu abi merginas. 

Nė vienos nepasiliksiu. Aš linkęs tapti senu ištvirkėliu. 

Tarnaitė pas paleistuvį — tai tas pat, kas duona 

ant lentynos. Nenoriu pagundos. Ne mano jau amžiui. 

Turpe senilis amor l . Keliausiu toliau gyvenimo taku vienas 

su savo Homo. Tai nustebs Homo! Kur Gvinplenas! 

Kur Dėja? Mano senas bičiuli, štai mes vėl drauge. Po 

perkūnais, aš džiaugiuosi. Man skersai gerklės stovėjo 

ta jų idilė. Ak, tas padauža Gvinplenas nė negalvoja sugrįžti! 

Jis mus pametė! Gerai. Dabar Dėjos eilė. Ilgai 

laukti nereikės. Mėgstu užbaigtus dalykus. Nė piršto nepajudinsiu, 

kad sutrukdyčiau jai stipti. Stipk, girdi! O, ji 

prabunda! 

Dėja atmerkė vokus, nes dauguma aklųjų miegodami 

užsimerkia. Švelnus, nekaltas jos veidelis spinduliuote 

spinduliavo. 

Senio meilė gėdinga (lot.). 

A9)

•— Ji šypsosi,— sumurmėjo Ursus,— o as juokiuosi. 

Puiku. 

Dėja šūktelėjo: 

— Fibi! Vinos! Jau tikriausiai laikas pradėti vaidinimą. 

Aš, atrodo, ilgokai miegojau. Aprenkite mane. 

Nei Fibi, nei Vinos nė nekrustelėjo. 

Tuo tarpu aklas Dėjos žvilgsnis, kuriame buvo kažkas 

nenusakoma, susitiko su Ursaus akimis. Senis sudrebėjo. 

— Ei, jūs ten! — suriko jis,— ką gi veikiate? Vinos, 

Fibi, argi negirdite, kad ponia jus šaukia. Apkurtote, ar 

ką? Greičiau! Tuoj prasidės vaidinimas. 

Abi moterys apstulbusios pažvelgė į Ursų. 

Ursus užriko: 

•— Ar nematote, kad publika jau renkasi. Fibi, aprenk 

Dėją. Vinos, būgnelį! 

Fibi buvo tikra paklusnybė, Vinos — pasyvumas. O 

abi drauge — nuolankumo įkūnijimas. Jų šeimininkas 

Ursus visada joms buvo mįslė. Ko nesuprantama, tam paprastai 

visada paklūstama. Jos tiesiog pagalvojo, kad senis 

išsikraustė iš proto, ir dėl to įsakymą įvykdė. Fibi nukabino 

drabužius, o Vinos — būgnelį. 

Fibi ėmė rengti Dėją. Ursus nuleido ,,moterų pusės" 

uždangą ir, jau stovėdamas anapus, tęsė: 

— Tik pažiūrėk, Gvinplenai! Jau daugiau kaip pusė 

kiemo prisirinko. Tai grumdosi prie įėjimo. Kokia minia! 

Na, ką tu pasakysi apie Fibi ir Vinos, jos, girdi, viso to 

nepastebėjo! Kokios tos čigonės kvailos! Kas per tamsa! 

Neatkelk užuolaidos. Būk padorus, Dėja rengiasi. 

Jis padarė pauzę, ir staiga pasigirdo šūktelėjimas: 

— Kokia graži Dėja! 

Tai buvo Gvinpleno balsas. Fibi su Vinos krūptelėjo 

ir atsigręžė. Gvinpleno balsas, tik iš Ursaus burnos. 

Pro užuolaidos plyšį Ursus ženklu uždraudė joms stebėtis. 

' 

Ir vėl Gvinpleno balsu tarė: 

m

— Angelas! 

Paskui Ursaus balsu atkirto: 

— Dėja — angelas! Tu kuoktelėjai, Gvinplenai. Iš žinduolių 

tiktai šikšnosparniai skraidžioja. 

Ir pridūrė: 

— Stai ką, Gvinplenai, eik atrišti Homo. Tai bus daug 

protingiau. 

Ir vikriai, lengvai kaip Gvinplenas nukaukšėjo užpakaliniais 

„Žaliosios dėžės" laipteliais. Tyčia pamėgdžiojo 

Gvinpleno tapsėjimą, kad Dėja girdėtų. 

Kieme jis pamatė Govikemą, smalsiai bespoksantį į 

visa, kas čia dedasi. 

— Laikyk rieškutes,— sušnabždėjo jam Ursus. 

Ir pripylė saują variokų. 

Toks dosnumas sujaudino Govikemą. 

— Klausyk, berniuk, pasilik kieme, strypčiok, šok, 

baladokis, rėkalok, stauk, švilpk, žvenk, plok, trypk kojomis, 

kvatok, sulaužyk ką nors. 

Smuklininkas Niklsas, užsigavęs ir piktas, kad publika, 

atėjusi pasižiūrėti Žmogaus, kuris juokiasi, pasukdavo 

atgal ir nugužėdavo į kitus balaganus mugės aikštėje, užšovė 

viešbučio duris; jis netgi atsisakė šį vakarą prekiauti 

gėralais, norėdamas išvengti įkyrių klausinėjimų. 

Kadangi vaidinimas neįvyko, jis, neturėdamas ką veikti, 

su žvake rankoje žiūrėjo iš galerijos į kiemą. Ursus, atsargumo 

dėlei pridėjęs prie burnos delnus, jam šūktelėjo: 

— Džentelmene, imkite pavyzdį iš savo tarno, spygaukite, 

vauksėkite, riaumokite. 

Ir, sugrįžęs į „Žaliąją dėžę", tarė vilkui: 

— Tu, Homo, stauk kaip išgalėdamas. 

Vėl pakeldamas balsą, Ursus tarė: 

— Žmonių daugiau, negu reikia. Manau, vaidinimas 

bus trankus. 

Vinos mušė būgną. 

Ursus kalbėjo toliau: 

— Dėja aprengta. Tuoj bus galima pradėti. Nereikėjo

tiek prileisti žmonių. Aibės prisigrūdo! Tik pažiūrėk, 

Gvinplenai! Padugnės šėlsta! Einu lažybų, kad šiandien 

surinksime pinigų kaip niekad. Ei jūs, nenaudėlės, duokit 

muziką! Eikš čia, Fibi, čiupk savo trimitą. Tu, Vinos, 

mušk savo būgną. Trenk, kad drebėtų. Fibi, atsistok 

Šlovės dievaitės poza. Mielos panelytės, mano manymu, 

jūs nepakankamai apsinuoginote. Nusimeskit liemenes. 

Apsigaubkit gaziniu šydu. Publika mėgsta pasigrožėti moters 

kūnu. Tegul moralistai svaido perkūnus. Po šimts, 

galima leisti truputį nekuklumo. Daugiau aistros! Sudrebinkit 

orą pasiutusiom melodijom! Pūskit, trimituokit, 

tarškinkit! Tegriaudžia fanfaros ir būgnai! Kiek žmonių, 

vargše Gvinplenai! 

Pertraukęs pats save, tarė: 

— Gvinplenai, padėk man. Nuleiskim sienelę. 

Ir tuo pačiu metu išskleidė savo nosinę. 

— Bet pirma leisk man patrimituoti į savo skudurą. 

Ir jis energingai išsišnypštė — būtinas pasiruošimas 

pilvakalbystei. 

Įgrūdęs nosinę kišenėn, ištraukė kaiščius, paleido skridimus, 

kurie, kaip paprastai, sucypė. Sienelė nusileido. 

— Gvinplenai, uždangos neatitrauk. Tegul sau būna 

nuleista, kol prasidės vaidinimas. O tai viskas matysis. 

Jūs abi į avansceną. Muziką, panelytės! Bum! Bum! Žiūrovai 

visi kaip vienas. Padugnės. Dieve, kiek žmonių! 

Čigonės, nuolankios kaip avelės, atsistojo su savo instrumentais 

įprastinėn vieton, abiejuose nuleistos sienelės 

kampuose. 

Ursaus nebegalima buvo pažinti. Tai buvo ne vienas 

žmogus, o ištisa minia. Priverstas iš tuštumos sukurti 

gausybę, jis pasitelkė pagalbon nuostabiąją pilvakalbystę. 

Visas žmonių ir gyvulių balsų orkestras, kurį jis nešiojo 

savyje, iš karto įsijungė. Ursus vienas atstojo ištisą legioną. 

Užsimerkęs galėjai pamanyti esąs viešojoje aikštėje 

švenčių ar sambrūzdžių dienomis. Šūkalojimų, riksmų 

sūkurys veržėsi iš Ursaus koserės: jis dainavo, tauškė, 

m

plepėjo, kosėjo, spiaudė, Čiaudėjo, uostė taboką, šnekučiavosi, 

klausinėjo ir atsakinėjo, ir visa 1 p" w v o ^ ; — 

metu. Pynėsi skiemenų nuotrupom. _Uo^ 

girdėti vyrų, moterų, vaikų baisa., 

misas gatvės triukšmas. Pro šitą gaudesį lyg po., m 

išsiskyrė keista kakofonija, vištų kudakavimu 

kniaukimas, žindomų kūdikių verksmas. Prikirtu: ^ais pasais 

rėkalojo girtuokliai, nepatenkinti suurgzttavo Šunys, 

kai jiems kas numindavo leteną. Balsai sklido iš toli ir iš 

arti, iš aukštai ir iš žemai, iš pirmųjų eilių ir iš paskutiniųjų. 

Visumoje tai buvo ūžesys, atskirai paėmus, kiekvienas 

garsas — riksmas. Ursus daužė kumščiais, trypė 

kojomis, jo balsas čia ataidėdavo iš kiemo g'lumos. čia 

pasigirsdavo lyg iš po žemių. Visa tai buvo audringa ir 

gerai pažįstama. Jo šnabždesys virsdavo triukšmu, triukš 

mas — sambrūzdžiu, sambrūzdis — uraganu. Jis buvo vienas, 

bet atstojo visus. Monologas ir balsų choras. Kaip yra 

akių apgaulė, taip yra ir klausos apgaulė. Ką Protėjas da 

rė akiai, Ursus darė ausiai. Nieko nėra nuostabiau kaip 

šitoks minios klegesio pamėgdžiojimas. Kartkartėmis jis 

praskleisdavo „moterų pusės" užuolaidą ir žiūrėdavo į 

Dėją. Ji klausėsi. 

Kieme ne mažiau šėlo Govikemas. 

Vinos su Fibi sąžiningai trimitavo ir įnirtingai barškino 

būgnelias. Smuklininkas Niklsas, vienintelis žiūrovas, 

lygiai kaip ir jos, sau vienas nusprendė, kad Ursus išėjo 

iš proto; beje, tai buvo tik dar viena pilkšva smulkmena, 

pridėta prie jo melancholijos. Šaunusis smuklininkas 

bumbėjo: „Kas per netvarka!" Jis buvo rimtas kaip kiekvienas, 

kas neužmiršta, kad yra įstatymai. 

Govikemas, džiaugdamasis, kad gali kuo nors prisidėti 

prie netvarkos, siautėjo ne mažiau už patį Ursų. Tatai 

jį linksmino. Be to, jis pelnėsi pinigų. 

Homo buvo susimąstęs. 

Į tą triukšmą Ursus sugebėdavo įterpti ir atskirus žodžius.

— Kaip paprastai, Gvinplenai, vėl pinklės. Mūsų konkurentai 

kasasi po mūsų pasisekimo pamatais. Švilpimas 

tik pagardina pergalę. O, be to, žmonių susirinko 

devynios galybės. Jiems ankšta. Menkas malonumas, kada 

kaimynas nuolat baksnoja alkūne. Kad tik jie nesulaužytų 

suolų! Tapsime nesupratingos, tamsios minios auka. 

Ak, jeigu mūsų bičiulis Tom-Džim-Džekas būtų čia! Bet 

jis nebeateina. Tik pažiūrėk į tas galvas viena viršum 

kitos. Stovintieji neatrodo patenkinti, nors, pasak didžio 

mokslininko Galeno, stovima padėtis stiprina organizmą. 

Spektaklį mes sutrumpinsime. Kadangi tėra paskelbtas 

tiktai „Nugalėtasis chaosas", „Ursaus Rursaus" 

nebevaidinsime. Nors tiek išlošime. Kokia erzelynė! O 

akla, nerimstanti minia! Pridarys ji mums nuostolių! Betgi 

negali visą laiką taip tęstis. Mes negalėsime vaidinti. 

Žmonės negirdės nė vieno pjesės žodžio. Aš jiems pasakysiu 

prakalbą. Gvinplenai, praskleisk truputėlį uždangą. 

Piliečiai... 

Čia Ursus pats save pertraukė, surikdamas drebančiu, 

spigiu balsu: 

— Šalin senį! 

Ir vėl savo balsu tęsė: 

— Atrodo, publika mane užgaulioja. Ciceronas buvo 

teisus: plebs, fex urbis l . Nieko, pagraudensime tamsią 

minią. Sunku bus priversti ją klausyti. Vis dėlto pamėginsiu. 

Žmogau, atlik savo pareigą. Gvinplenai, matai tą 

megerą! Kaip ji griežia dantimis! 

Ursus stabtelėjo ir sugriežė dantimis. Homo, suklaidintas, 

pasekė jo pavyzdžiu; prisidėjo ir Govikemas. 


— Moterys blogesnės už vyrus. Momentas ne iš palankiųjų. 

Tiek to, išmėginkime žodžio galią. Gražbylystė 

niekad nepakenks. Paklausyk, Gvinplenai, meilikauja- 

m 

1 Prastuomenė — sostinės padugnės (lot.).

mos įžangos. Pilietės ir piliečiai, as — lokys. Kalbėdamas 

su jumis, aš nusiimu savo galvą. Nuolankiai prašau tylos, 

Pamėgdžiodamas minios šūksnį, Ursus riktelėjo: 

•— Bambeklis! 

Ir tęsė toliau: 

— Aš didžiai gerbiu savo klausytojus. Bambeklis — 

šūksnis ne blogesnis už bet kurį kitą. Sveikinu tave, niekingas 

knibždėlyne. Kad jūs čia visi šunsnukiai, aš tuo nė 

kiek neabejoju. Bet dėl to mano pagarba jums nė kiek 

nesumažėja. Pagarba, taip sakant, sąmoninga. Žemai lenkiuosi 

jums, ponai gribišiai, kurie mane pagerbėte savo 

atsilankymu. Jūsų tarpe yra luošių, bet manęs tai neužgauna. 

Šlubiai ir kupriai — būdingas gamtos reiškinys. 

Kupranugaris turi kuprą, bizonas — storą sprandą; opšraus 

abi kairės kojos trumpesnės už dešines; tai nustatė 

dar Aristotelis savo traktate apie gyvulių eigastį. Tie iš 

jūsų, kurie turi dvejus marškinius, vienais vilki, antrus 

neša pas palūkininką. Aš tai žinau. Albukerkas užstatydavo 

savo ūsus, o šv. Dionizas — savo aureolę. Žydai skolindavo 

pinigus net už aureolę. Sektini pavyzdžiai. Turėti 

skolų — vadinasi, jau šį tą turėti. Jūsų asmenyje gerbiu 

elgetas. 

Ursus nutraukė save, žemu bosu šūkteldamas: 

— Asilų asilas! 

Ir atsakė kuo mandagiausiai: 

— Sutinku. Aš mokslinčius. Nuolankiai atsiprašau. 

Moksliniu požiūriu aš ir pats neapkenčiu mokslo. Nemokšiškumas 

tai toks daiktas, iš kurio galima pramisti; 

mokslas — tai toks daiktas, iš kurio galima gyventi tik 

pasnikiškai. Aplamai, tenka rinktis: arba būti mokslinčium 

ir liesėti, arba būti asilu ir skabyti žolę. O piliečiai, 

skabykite žolę. Mokslas nevertas, kad dėl jo atsisakytum 

skanaus kąsnelio. Aš labiau mėgstu valgyti minkštą jautieną 

nuo kryžkaulio, negu žinoti, kaip ji vadinasi lotyniškai. 

Aš teturiu vieną gerą privalumą: mano akys sausoj 

vietoj. Kaip jūs mane matote, aš niekad neverkiau. 


Reikia pasakyti", kad ir patenkintas aš niekad nebuvau. 

Niekados. Netgi pats savimi. Aš save niekinu. Bet atkreipsiu 

čia esančiųjų opozicijos atstovų dėmesį, kad jeigu 

Ursus tiktai mokslinčius, tai Gvinplenas — tikras artistas. 

Jis vėl sušnirpštė: 

— Bambeklis! 

Ir dėstė toliau: 

— Vėl bambeklis! Tai jau prieštaravimas. Tačiau aš 

jį praleidžiu negirdomis. O šalia Gvinpleno, mano ponai 

ir ponios, jūs matote kitą artistą, įžymųjį gauruotąjį, su 

mumis keliaujantį senjorą Homo, kadaise laukinį šunį, o 

dabar civilizuotą vilką ir ištikimą jos didenybės pavaldinį. 

Homo yra įvairiaspalvio ir neprilygstamo talento minias. 

Būkite atidūs ir susikaupę. Jūs tučtuojau išvysite vaidinant 

Homo, taipogi ir Gvinpleną, o meną reikia gerbti. 

Tai pritinka didžiosioms nacijoms. Negi jūs miške augę? 

O jeigu ir taip, sylvae sunt consule dlgnae l . Du artistai 

atstoja vieną konsulą. Puiku. Į mane ką tik paleido kopūsto 

kotu. Bet nepataikė. Tai man nesutrukdys kalbėti. 

Priešingai. Išvengęs pavojaus, daraisi plepiu. Garrula pericula, 

sako Juvenalis. O žmonės, jūsų tarpe yra girtuoklių, 

vyrų ir moterų. Tai labai gerai. Girti vyrai šlykštūs, 

girtos bobos biaurios. Jūs turite šimtus svarių priežasčių 

susigrūsti čia, smuklėje, ant šitų suolų: dykinėjimas, tinginystė, 

laisvalaikis tarp dviejų vagysčių, porteris, elis, 

stautas, salykliniai gėrimai, brendi, džinas ir vienos lyties 

trauka prie kitos. Tiesiog nuostabu. Žaismingas protas 

čia rastų didį pritaikymą. Bet aš susilaikau. Gašlumas — 

tegul. Tiktai ir orgijoje reikia prisilaikyti tam tikro padorumo. 

Jūs linksmi, bet triukšmingi. Jūs nuostabiai pamėgdžiojate 

gyvulių balsus; bet ką jūs pasakytumėt, jeigu 

meilautumėtės su ledi kokioje smuklėje, o aš stovėčiau 

šalia jūsų ir amsėčiau? Tai jums trukdytų. Na va, ir jūs 

mums trukdote. Leidžiu jums nutilti. Menui reikia skirti 

£98 

1 Tebūnie miškai verti konsulo (lot.).

ne mažiau pagarbos, kaip ištvirkavimui. Aš kalbu su jumis 

padorių žmonių kalba. 

Ir pats ant savęs užriko: 

— Kad tave kur drugys uždusintų sykiu su tavo antakiais, 

stirksančiais it rugių varpos! 

Ir tučtuojau atkirto: 

— Gerbiamieji ponai, palikite rugių varpas ramybėje. 

Nuodėmė įžeidinėti augalus, lyginant juos su žmonėmis 

ar su gyvuliais. Be to, drugys ne dusina, o krečia. Nevykusi 

metafora. Prašau tylos! Atleiskite už atvirumą, bet 

aš pasakysiu, kad jums bent kiek trūksta tos didybės, 

kuri būdinga tikram anglui džentelmenui. Aš konstatuoju 

faktą, jog tie, kuriems iš batų kyšo nykščiai, deda savo 

kojas priekiniams žiūrovams ant pečių; tatai leidžia da 

moms padaryti išvadą, jog puspadžiai visada pradyla toje 

vietoje, kur labiausiai išsišauna pėdos kaulai. Jūs mažiau 

rodykite savo kojas, o daugiau rankas. Aš pastebiu 

čia ilgapirščių, kurie mikliai įlenda į savo kvailų kaimynų 

kišenes. Brangūs kišenvagiai, turėkit gėdos! Apkumščiuokite 

artimą, jei norite, tik neapkraustinėkite jo. Žmogus 

ne taip supyks, jeigu jam pamušite akį, negu kad nudžiausite 

iš jo varioką. Tad geriau suknežinkit nosį. Miestelėnui 

pinigas brangesnis už grožį. Beje, teikitės priimti 

mano palankumą jums. Aš anaiptol nesu toks pedantas, 

kad plūsčiau apgavikus. Blogis yra žemėje. Kiekvienas 

nuo jo kenčia, ir kiekvienas jį daro. Niekas nėra 

laisvas nuo savo nuodėmių biaurėsties. Aš kalbu tik apie 

pastarąją nuodėmę. Ar mes visi nepatiriame šitokio knietulio? 

Dievas, ir tas kasosi, velnio įgeltas. Aš ir pats ne 

kartą esu suklydęs. Plauclite, cives ! . 

Čia Ursus paimitavo pratisą minios niurnesį, paskui 

užbaigė savo kalbą šiais žodžiais: 

— Milordai ir ponai, aš matau, kad mano kalba turėjo 

laimę jums nepatikti. Aš valandėlei pasišalinsiu, kad 

1 

Plokite, piliečiai [lot.). ' ... ...... ... i

negirdėčiau jūsų švilpimo. Tuojau vėl užsidėsiu savo galvą, 

ir vaidinimas prasidės. 

Ir jau nebe oratorišku, o savo paprastu balsu tarė: 

— Užtrauk uždangą. Atsipūsim bent kiek. Aš kalbėjau, 

lyg medum tepiau. Aš puikiai kalbėjau. Vadinau juos 

milordais ir ponais. Stengiausi įsiteikti, bet veltui. Ką tu 

pasakysi apie tą šunaują, Gvinplenai? Kaip aiškiai matyti, 

kiek negerovių teko iškentėti Anglijai per pastaruosius 

keturiasdešimt metų dėl tų surūgėlių ir suktų žmonių. 

Senovės anglai buvo karingi, o šitieji — paniurę, susimąstę 

ir didžiuojasi savo panieka įstatymams bei karaliaus 

valdžios nepripažinimu. Aš padariau viską, ką tik 

gali žmogaus iškalbingumas. Bėriau metonimijas, puikias 

kaip žydintys jaunuolio skruostai. Ar suminkštėjo 

jų širdys? Labai abejoju. Ko galima tikėtis iš tautos, kuri 

nepaprastai daug ryja ir tiek surūko tabokos, kad netgi 

šios šalies rašytojai savo kūrinius rašo, neišleisdami pypkės 

iš burnos! Na, tiek to, pradedam vaidinimą. 

Atitraukiamos uždangos žiedai nučiuožė viela. Čigonės 

liovėsi būgnijusios. Ursus nusikabino savo rylą, atliko 

preliudiją ir tarė pusbalsiu: 

— Žiū, Gvinplenai, kaip slėpininga! 

Paskui su vilku puolė ant jo. 

Tačiau drauge su ryla Ursus nusikabino ir vieną labai 

gauruotą savo peruką, kurį numetė į kampą, kad prireikus 

turėtų po ranka. 

„Nugalėtojo chaoso" vaidinimas vyko beveik kaip paprastai, 

tiktai nebuvo žydrojo apšvietimo ir magiškųjų 

efektų. Vilkas vaidino kuo sąžiningiausiai. Reikiamą akimirką 

pasirodė Dėja ir savo virpančiu dievišku balseliu 

šūktelėjo Gvinpleną. Ji ištiesė ranką, ieškodama jo 

galvos... 

Ursus puolė prie peruko, krestelėjęs užsimaukšlino jį, 

patyliukais, užgniaužęs kvapą, prisiartino ir pakišo savo 

kudlotą galvą po Dėjos ranka. 

Paskui, pasitelkęs visą savo meną ir nutaisęs Gvinp- 

500

leno balsą, jausmingai, su neapsakoma meile sudainavo 

pabaisos atsakymą į dvasios šauksmą. 

Ir jam taip nuostabiai pavyko, jog abi čigonės ir šį 

kartą ėmė akimis ieškoti Gvinpleno, išsigandusios, kad 

girdi balsą, o jo paties nemato. 

Sužavėtas Govikemas ėmė trypti, ploti, daužyti rankomis, 

kelti olimpinį triukšmą, vienas pats kvatodamas 

lyg būrys dievų. Berniukas, turime pasakyti, pasirodė talentingas 

žiūrovas kaip reta. 

Fibi ir Vinos, Ursaus valdomi automatai, kaip ir kitais 

kartais, trenkė savo instrumentais, variniu trimitu ir asilo 

oda aptemptu būgnu: tie kurtinantys muzikos garsai 

skelbdavo, kad vaidinimas baigtas, ir palydėdavo besiskirstančius 

žiūrovus. 

Ursus pakilo, visas apsipylęs prakaitu. 

Jis patyliukais pašnabždėjo Homo: 

— Supranti, reikėjo laimėti laiko. Atrodo, mums tai 

pavyko. Išsisukau ne per blogiausiai, nors buvo dėl ko 

pamesti galvą. Gvinplenas dar gali rytoj sugrįžti. Kam be 

laiko žudyti Dėją? Tau vienam aš galiu tai paaiškinti. 

Jis nusiėmė peruką ir nusišluostė kaktą. 

— Aš genialus pilvakalbys,— sumurmėjo jis.— Tai 

bent parodžiau! Prašokau patį Brabantą, prancūzų karaliaus 

Pranciškaus I pilvakalbį. Dėja tikra, kad Gvinplenas 

su mumis. 

•— Ursau,— pratarė Dėja,— o kur Gvinplenas? 

Ursus krūptelėjęs atsigręžė. 

Dėja liko stovėti scenos gilumoj, po žibintu, kabančiu 

palubėje. Ji buvo balta kaip drobė. 

Ir, šypsodamasi kažkokiu neišpasakytu nevilties šypsniu, 

kalbėjo: 

— Žinau, jis mus paliko. Jis dingo. Žinojau, kad jis 

turi sparnus. 

Ir, pakeldama begalybėn savo užgesusias akis, pridūrė: 

— Kada gi ateis mano valanda? 

501

III 

VISKAS SUSIPAINIOJA 

Ursus suglumo. 

Jam nepavyko suklaidinti. 

Ar dėl to buvo kalta jo pilvakalbystė? Tikrai ne. Jam 

pasisekė apgauti akis turinčias Fibi ir Vinos, tačiau neregės 

Dėjos apgauti nepasisekė. Tai todėl, kad Fibi ir 

Vinos žiūrėjo akių vyzdžiais, o Dėja matė širdimi. 

Jis negalėjo pratarti nė žodžio. Sau vienas pagalvojo: 

Bos in lingua. Suglumusiam žmogui jautis ant liežuvio. 

Iš daugybės sudėtingų jausmų pirmiausia žmogus patiria 

pažeminimą. Ursus pagalvojo: „Veltui tik švaisčiausi 

savo onomatopėjomis." 

Ir kaip kiekvienas svajotojas, galutinai priremtas prie 

sienos, jis ėmė save keiksnoti. 

— Visiškas nepasisekimas. Garsų pamėgdžiojimo menas 

šuniui ant uodegos nuėjo. Bet kas gi dabar bus? 

Jis pažvelgė į Dėją. Toji stovėjo tyli, nejudėdama, 

vis labiau ir labiau blykšdama. Jos nematantis žvilgsnis 

tebebuvo įsmeigtas kažkur toli į erdves. 

Tuo metu kaip tik atsitiko vienas nelauktas įvykis. 

Ursus pastebėjo kieme smuklininką Niklsą, kuris stovėjo 

su žvake rankoje ir jam mojo. 

Smuklininkas Niklsas nematė ligi galo tos savotiškos 

šmėklų komedijos, kurią vaidino Ursus. Mat, kažkas pabeldė 

į viešbučio duris. Smuklininkas Niklsas nuėjo atidaryti. 

Į duris beldėsi dukart, ir dukart smuklininkui 

teko pasišalinti. Ursus, visas įsitraukęs į šimtabalsį savo 

monologą, nieko nepastebėjo. 

Pamatęs, kad smuklininkas Niklsas ženklais jį kviečia, 

Ursus nulipo žemyn. 

Jis priėjo prie smuklininko. 

Ursus pridėjo pirštą prie lūpų. 

Smuklininkas Niklsas irgi pridėjo pirštą prie lūpų. 

502

Taip jiedu žiurėjo viens į antrą. 

Kiekvienas tartum sakė kitam: „Pakalbėsim, bet ne 

cia. 

Smuklininkas atsargiai pravėrė duris į apatinę smuklės 

salę. Abu įėjo. Viduje nieko daugiau nebuvo. Nuo gatvės 

pusės durys ir langai buvo aklinai uždarinėti. 

Smuklininkas užtrenkė duris į kiemą prieš pat smalsiojo 

Govikemo nosį. 

Paskui pastatė žvakę ant stalo. 

Prasidėjo pokalbis. Pusbalsiu, beveik pašnabždomis: 

— Misteri Ursau... 

— Misteri Niklsai? 

— Galų gale aš supratau. 

— Sit kaip! 

— Jūs norėjote įtikinti vargšę neregę, kad viskas tebėra 

kaip buvę. 

— Joks įstatymas nedraudžia pilvakalbystės. 

— Jūs turite talentą. 

— Kur ten! 

— Nuostabu, kaip jūs sugebate padaryti tai, ką norite 

padaryti. 

— Sakau, kad čia nieko nuostabaus. 

— Dabar aš turiu jums kai ką pasakyti. 

— Pokalbis apie politiką? 

— Kaip čia jums pasakius... 

— Aš nė girdėti nenoriu. 

— Stai kas. Tuo metu, kai jūs vaidinote, vienas ūž 

artistus ir už publiką, kažkas beldėsi į smuklės duris. 

— Beldėsi į duris? 

— Taip. 

•— Man tas nepatinka. 

— Man irgi. 

— Kas toliau? 

— Aš atidariau. 

— Ir kas gi beldėsi? 

*— Kažkoks žmogus. Jis su manim kalbėjosi.

— Ką jis jums pasakė? 

— Aš jį išklausiau. 

— Ką atsakėte? 

— Nieko. Grįžau žiūrėti jūsų vaidinimo. 

— Ir?.. 

— Ir į duris pabeldė antrukart. 

— Kas? Tas pats? 

— Ne. Kitas. 

— Jis irgi kalbėjosi su jumis? 

— Ne, tasai nieko nepasakė. 

— Man jis geriau patinka. 

— O man — ne. 

— Paaiškinkite, misteri Niklsai. 

— Atspėkite, kas su manim kalbėjo pirmą kartą? 

— Aš ne Edipas. 

— Cirko savininkas. 

— To gretimojo? 

— Gretimojo. 

— Kur griaudėja ši pasiutusi muzika? 

— Taip. Taigi, misteri Ursau, jis atėjo jums pasiūlyti.., 

— Pasūdyti? 

— Taip, pasiūlyti. 

— Kodėl? 

— O todėl. 

— Jūs, misteri Niklsai, nuovokesnis už mane; jūs ką 

tik atspėjote mano mįslę, o aš jūsiškės vis dar negaliu 

atspėti. 

— Cirko savininkas paprašė mane perduoti jums, 

kad jis matė, kaip rytą praėjo būrys policininkų, ir kad 

jis, cirko savininkas, norėdamas jums įrodyti savo bičiulystę, 

pasisiūlė nupirkti iš jūsų už penkiasdešimt svarų 

sterlingų grynais jūsų vežimą, „Žaliąją dėžę", abudu arklius, 

trimitus su abiem juos pučiančiom moterim, jūsų 

pjesę su nerege, kuri joje dainuoja, jūsų vilką ir priedo 

jus patį. 

504

Ursus iš aukšto šyptelėjo: 

— Tedkasterio viešbučio šeimininke, perduokite cirko 

savininkui, kad Gvinplenas sugrįš. 

Smuklininkas paėmė kažką nuo kėdės patamsyje ir 

atsigręžė į Ursų iškeltomis rankomis, vienoje laikydamas 

apsiaustą, o kitoje — odinį antkrūtinį, veltinę skrybėlę 

ir liemenę. 

Ir tarė: 

— Žmogus, antrukart pabeldęs, buvo policininkas; jis 

įėjo ir išėjo, neprataręs nė žodžio, ir paliko man šit ką. 

Ursus pažino Gvinpleno odinį antkrūtinį, liemenę, 

skrybėlę ir apsiaustą. 

IV 

MOENIBUS SURDIS C A M P A N A M U T A 1 

Ursus pačiupinėjo skrybėlės veltinį, apsiausto gelumbę, 

liemenės šaržą, antkrūtinio odą — jokių abejonių dėl 

šių palaikių daiktų negalėjo būti, ir, nė žodžio nepratardamas, 

trumpu, įsakmiu mostu parodė į viešbučio duris. 

Smuklininkas Niklsas jas atidarė. 

Ursus puolė lauk iš tavernos. - * 

Smuklininkas Niklsas nulydėjo jį akimis ir matė, kaip 

senas Ursus tekinas pasileido ta kryptimi, kuria rytą 

tuapentake išsivedė Gvinpleną. Po ketvirčio valandos uždusęs 

Ursus pasiekė gatvelę, kur buvo užpakaliniai Sautvorko 

kalėjimo varteliai ir kur prieš tai jis tiek valandų 

praleido bežiūrėdamas. 

Tasai skersgatvis būdavo tuščias ne tik vidurnaktį. 

Bet jeigu dieną jis būdavo nykus, tai naktį stačiai šiurpus. 

Niekas čia nedrįsdavo užsukti vėlią valandą. Kiekvienas 

tartum bijojo, kad tie du mūrai nesusiglaustų, ir 

1 Sienos kurčios, varpas nebylus (lot.). 

505

nuogąstavo, kad, kalėjimui ir kapinėms užsimanius apsikabinti, 

tame glėbyje jo nesutraiškytų. Naktį viskas atrodo 

baisiau. Paryžiuje apie Voverto gatvelės aplaužytus 

gluosnius irgi sklido ne kokios kalbos. Žmonės tvirtindavo, 

esą naktį tie nugenėti medžių stuobriai pavirstą didžiulėmis 

rankomis, kurios gaudančios praeivius. 

Sautvorko gyventojai, kaip jau sakėme, instinktyviai 

vengdavo tos gatvės tarp kalėjimo ir kapinių. Kadaise 

nakčiai ji būdavo užtveriama geležine grandine. Ir visai 

be reikalo, nes geriausias užkardas tai gatvei būdavo baimė, 

kurią ji keldavo praeiviams. 

Ursus ryžtingai pasuko į ją. 

Ką jis buvo sumanęs? Nieko. 

Jis atėjo į šią gatvę, tiesiog norėdamas ką nors sužinoti. 

Nejaugi jis belsis į kalėjimo vartus? Aišku, ne. Si 

baisi ir bergždžia priemonė jam net mintyse nepasivaideno. 

Mėginti kaip nors patekti į vidų ir ten pasiklausinėti? 

Kokia beprotybė! Kalėjimai neatsidaro nei tiems, 

kurie nori įeiti, nei tiems, kurie nori išeiti. Jų durų vyriai 

varstosi tik įstatymo vardu. Ursus tai žinojo. Tad ko gi jis 

atėjo į šią gatvę? Pamatyti. Ko pamatyti? Nieko. Jis ir 

pats nežinojo ko. Kas pasitaikys. Vėl atsirasti priešais 

duris, už kurių dingo Gvinplenas,— jau šis tas. Kartais 

ir juodžiausia bei niūriausia siena prabyla, ir pro akmenis 

prasimuša spindulys. Pasitaiko matyti iš tamsios, aklinos 

krūvos besismelkiant blausią šviesą. Atidžiai apžiūrėti 

slėpinio apvalkalą — reiškia nebergždžiai praleisti 

laiką. Visi mes instinktyviai stengiamės būti kaip galint 

arčiau to, kas mums rūpi. Stai kodėl Ursus sugrįžo į 

skersgatvį, kur buvo žemieji kalėjimo varteliai. 

Vos tik įžengęs į tą gatvelę, jis išgirdo vieną varpo dūžį, 

paskui antrą. 

506 

„O,— pagalvojo jis,— nejaugi jau vidunaktis?" 

Ir mašinaliai ėmė skaičiuoti; 

— Trys, keturi, penki.

„Kaip iš lėto muša šis varpas! Kokiais dideliais protarpiais! 

— pagalvojo jis.— Šeši. Septyni." 

Ir sau vienas pastebėjo: „Koks gūdus skambesys! — 

Aštuoni, devyni.— Ak, nieko čia nepaprasto.— Kalėjime ir 

laikrodžiui liūdna.—Dešimt.— O, be to, juk čia pat kapinės. 

Tasai varpas gyviesiems skambina valandas, o mirusiems 

amžiną atilsį.— Vienuolika. Aiman! skambinti 

valandas tam, kam atimta laisvė, vadinasi, taip pat skambinti 

amžiną atilsį! Dvylika." 

Jis liovėsi skaičiavęs. 

— Na taip, vidunaktis. 

Varpas išmušė trylika. 

Ursus krūptelėjo. 

— Trylika! 

Nuaidėjo ir keturioliktas dūžis, paskui penkioliktas. 

— Ką tai reikštų? 

Dūžiai sekė vienas po kito ilgais laiko tarpais. Ursus 

klausėsi. 

— Tai ne laikrodis muša. Tai varpas Nebylys. Todėl 

aš ir sakiau: kaip ilgai muša dvylikę. Ne valandas muša, 

o skambina. Kas čia tokio baisaus darosi? 

Kadaise kiekvienas kalėjimas, kaip ir kiekvienas vienuolynas, 

turėdavo savo varpą, vadinamą Mutus, liūdnai 

žiniai skelbti. Mutus, nebylys, skambindavo labai tyliai, 

tartum stengdamasis, kad jo neišgirstų. 

Ursus vėl įsitaisė stebėti patogiame kampe, kur jis 

prastovėjo didesnę dienos dalį, nenuleisdamas akių nuo 

kalėjimo. 

Varpas vis gaudė kaip gaudęs, kraupiai, iš lėto. 

Šermenų varpas sudėlioja erdvėje klaikius skyrybos 

ženklus. Mūsų kasdienių rūpesčių sąraše jis atžymi naujas 

gedulingas-eilutes. Jo dūžiai primena priešmirtinį žmogaus 

kriokimą. Praneša, kad agonija prasideda. Jei namuose, 

kur pasigirsta šitas skambesys, yra kokių svajonių ar 

lūkesčių, varpas viską žiauriai sutrauko. Miglotos svajonės— 

tai savotiška priebėga; kartu su ilgesiu, kuriame 

507

yra kažkas sklaidaus, prasiskverbia ir spindulėlis vilties; 

gūdūs varpo dūžiai byloja aiškiai. Jie išsklaido tą ūkanų 

skraistę, už kurios mėgina pasislėpti nerimas. Šermenų 

varpas kiekvienam byloja apie jo sielvartą ar baimę. 

Liūdni jo garsai liečia mus visus. Jie įspėja. Nieko nėra 

niūresnio už šį kapotinį monologą. Tie dūžiai lygiais protarpiais 

turi kažkokį tikslą. Ką gi kala varpo kūjis ant 

mūsų minties priekalo? 

Ursus nejučiomis tebeskaičiavo dūžius, nors tai nebeturėjo 

jokios prasmės. Atsidūręs ant slidumos, jis stengėsi 

susilaikyti nuo bet kokių spėliojimų. Spėliojimai — 

nuokalnė, kuria gali nuriedėti prarajon. O vis dėlto ką gi 

reiškė šis varpas? 

Ursus žiūrėjo tamsoje į tą vietą, kur žinojo esant kalėjimo 

vartelius. 

Staiga toje pačioje vietoje, kur tarsi juodavo anga, 

pasirodė raudonas atšvaitas. Jis vis didėjo ir galop virto 

šviesa. 

Tai buvo ne kokia blausi rausva dėmė, o aiškiai tamsoje 

išryškėjęs keturkampis. Vadinasi, kalėjimo durys 

prasivėrė. Raudona šviesa nubrėžė viršdurį ir staktas. 

Durys greičiau virstelėjo, negu atsidarė. Kalėjimas 

plačiai neatsiveria, tik prasižioja. Tartum iš nuobodulio. 

Pro vartelius išėjo žmogus, deglu nešinas. 

Varpas nesiliovė skambinęs. Ursus pajuto, kad jo dėmesys 

susiskaldę: ausis gaudė dūžius, akis stebėjo deglą. 

Praleidusios tą žmogų, pusiau praviros durys iki galo 

atsidarė, ir išėjo dar du žmonės; įkandin jų — ketvirtasis. 

Tas ketvirtasis buvo mapentake, aiškiai matomas 

deglo šviesoje. Rankoje jis laikė savo geležinę krivūlę. 

Paskui mapentake pro vartelius išniro dviem eilėm, 

tiesūs kaip kelio stulpai, tylūs žmonės. 

Si naktinė eisena, tartum kokia atgailautojų procesi : 

ja, pora už poros, nenutrūkdama, stengdamasi nekelti nė 

mažiausio triukšmo, oriai, beveik negirdimai peržengė 

508

kalėjimo slenkstį. Taip atsargiai iššliaužia iš savo lindynės 

gyvatė. 

Deglo atšvaitai išryškino profilius ir figūras. Žiaurius 

profilius, niaurias figūras. 

Ursus pažino tuos pačius policininkus, kurie rytą buvo 

išsivarę Gvinpleną. 

Jokios abejonės. Tie patys. Dabar jie išeina. 

Matyt, tuojau išeis ir Gvinplenas. 

Jie atvedė jį čion, jie ir išveda. 

Aišku kaip dieną. 

Ursaus vyzdžiai išsiplėtė. Ar paleis jie Gvinpleną? 

Policininkų gretos iš žemojo skliauto ritosi labai pamažėl, 

sakytum lašas po lašo. Netyląs varpas, atrodo, taikėsi 

prie jų žingsnių. Išėjusi iš kalėjimo, eisena atgręžė 

nugarą Ursui, pasukdama į dešinįjį, priešingą gatvelės 

galą. 

Antras deglas žybtelėjo varteliuose. 

Vadinasi, eisena baigėsi. 

Ursus tuojau pamatys, ką jie veda. Kalinį. Žmogų. 

Ursus tuojau pamatys Gvinpleną. 

Tas, ką jie vedė, pagaliau pasirodė. 

Tai buvo karstas. 

Ketvertas nešė juodu audeklu uždengtą karstą. 

Už jų žingsniavo žmogus su kastuvu ant pečių. 

. Trečias uždegtas deglas, kurį laikė skaitantysis knygą, 

matyt, kalėjimo kapelionas, užbaigė eiseną. 

Karstą nunešė įkandin policininkų, pasukusių į dešinę. 

Kaip tik tuo metu priešakiniai sustojo. 

Ursus išgirdo, kaip sugirgždėjo užraktas. 

Deglas apšvietė kitus vartelius žemutiniame mūre, antroje 

gatvelės pusėje, priešais pat kalėjimą. 

Tai buvo kaukole pažymėti kapinių varteliai. 

Pirmasis pro juos įėjo mapentake, paskui policininkai, 

įkandin pirmojo deglo — antrasis; eisena sumažėjo kaip 

nušliaužiančio driežo uodega; visa policininkų virtinė din- 

509

go tamsoje anapus vartelių, po jos karstas, paskui žmogus 

su kastuvu, paskui kapelionas su deglu ir knyga, ir 

durys užsitrenkė. 

Viskas dingo, tik viršum mūro švysčiojo šviesa. 

Pasigirdo burbėjimas, paskui duslūs smūgiai. 

Tai, be abejonės, kapelionas ir duobkasys bėrė ant 

nuleidžiamo karsto vienas poterius, kitas — žemes. 

Burbėjimas liovėsi, duslūs smūgiai taip pat. 

Vėl girgžtelėjo kapinių varteliai, sušvito deglai, ir išėjo 

pirma tuapentake, aukštai iškėlęs krivūlę, kapelionas 

su savo knyga, duobkasys, lopeta nešinas, ir galiausiai 

visa eisena, tik jau be karsto; vyrų gretos grįžo atgal tuo 

pačiu keliu, kaip ir pirma, niūriai tylėdamos; kapinių varteliai 

užsitrenkė, kalėjimo durys atsivėrė, gūdus skliautas 

lyg karsto antvožas išryškėjo šviesoje, neaiškiai sudūlavo 

koridorius, ir žvilgsnis trumpam išvydo juodą, gilią 

kalėjimo naktį, ir tuoj visas šis regėjimas paskendo tamsoje. 

Varpas nutilo. Tyla, toji grasi tamsybių spyna," viską 

uždarė po raktu. 

Regėjimas dingo kaip nebuvęs. 

Vaiduoklių procesija išsisklaidė. , 

Dažnai mes randame kažkokią prasmę atsitiktiniuose 

sutapimuose ir, jais remdamiesi, sukuriame kažką panašaus 

į tiesą. 

Prie suimtojo Gvinpleno, prie tylaus, slėpiningo jo 

arešto, prie drabužių, kuriuos grąžino policininkas, prie 

šio gūdaus varpo, gaudžiančio kalėjime, kur jį nuvedė, 

prisidėjo, teisingiau pasakius, prisitaikino dar vienas liūd- 

' nas dalykas — duobėn nuleistas karstas. - 

— Jis mirė! — sušuko Ursus. -i-- 

Ir susmuko ant šalikelės akmens. 

— Mirė! Jie jį nužudė! Gvinplenai! Mano vaikę L Sūnau 

mano! - . . \ _ r . . ' . " v ; : 

. _Jr. prapliupo._ rąųdotįJ: ; 

^L^v ^Z,u'^^^^

v 

VALSTYBĖ ŽIŪRI SAVO INTERESŲ 

TIEK DIDELIUOSE, TIEK IR MAŽUOSE 

DALYKUOSE 

Deja, veltui gyrėsi Ursus, kad jis niekuomet neverkia. 

Ašarinė prisipildė iki kraštų. Sklidina kaip akis taurė, į 

kurią rinkosi lašas po lašo, sielvartas po sielvarto per visą 

ilgą gyvenimą, vienu mirksniu neišsituština. Ursus 

ilgai raudojo, 

Ašara ašarą spaudžia. Jis apverkė Gvinpleną, Dėją, 

save patį, Homo. Verkė kaip vaikas. Verkė kaip senis. 

Apverkė viską, iš ko buvo juokęsis. Jis atgaline data atsiskaitė. 

Žmogaus teisė į ašaras neįsisenėja. 

Beje, ką tik į žemę užkastasis numirėlis buvo Hardkvanonas; 

bet iš kur Ursus galėjo tai žinoti? 

Praslinko kelios valandos. 

Ėmė švisti; balzgana ryto marška, šen ten nakties šešėlių 

išmarginta, nutįso per mugės aikštę. Pirmieji aušros 

spinduliai nubaltino Tedkasterio viešbučio fasadą. 

Smuklininkas Niklsas taip ir nesudėjo akių; nes kartais 

tas pats įvykis daugeliui esti nemigos priežastis. 

Kiekviena katastrofa sukelia aibę padarinių. Įmeskite 

vandenin akmenį ir pamėginkit suskaičiuoti ratilus. 

Smuklininkas Niklsas jautė, kad tai ir jį liečia. Baisiai 

nemalonu, kai tokie dalykai atsitinka tavo namuose. 

Smuklininkas Niklsas, ne juokais sunerimęs ir numatydamas 

galimas nemalonias pasekmes, paskendo savo mintyse. 

Jis gailėjosi priėmęs „tuos žmones". Jeigu jis būtų 

žinojęs! Įtrauks jie, ko gero, į kokią bėdą. Kaip čia dabar 

juos iškrapščius? Su Ursumi jo sudaryta sutartis. 

Kokia laimė būtų, jeigu jam pavyktų jų atsikratyti! Prie 

ko čia prikibti, kad būtų galima juos išvaryti? 

Staiga į viešbučio duris pasigirdo triukšmingas baladojimas, 

kuris Anglijoje praneša, jog „kažkas" atvyko. 

Beldimo gama atitinka hierarchijos laiptus. 

511

Taip beldžiasi ne didikas, o teismo pareigūnas. 

Smuklininkas, tirtėdamas kaip epušės lapas, pravėrė 

langelį. 

Iš tiesų tai buvo teismo pareigūnas. Smuklininkas 

Niklsas priešaušrio brėkšmoje prie savo durų pastebėjo 

būrelį policininkų, kurių priešakyje išsiskyrė du žmonės: 

vienas jų buvo teismo vykdytojas. 

Teismo vykdytoją smuklininkas matė rytą ir todėl dabar 

jį iš karto pažino. 

Antrojo žmogaus jis visai nepažinojo. 

Tai buvo storulis džentelmenas vaškiniu veidu, dvariškio 

peruku ir kelionės apsiaustu. 

Smuklininkas Niklsas didžiai prisibijojo to pirmojo, 

teismo vykdytojo. Bet jeigu smuklininkas Niklsas būtų 

buvęs dvariškis, jis būtų labai išsigandęs antrojo, nes tai 

buvo Barkilfedras. 

Vienas iš policininkų antrukart smarkiai pasibeldė į 

duris. 

Smuklininkas, kurio kaktą išpylė stambūs baimės prakaito 

lašai, skubiai atidarė. 

Teismo vykdytojas rūsčiu pakeltu balsu kaip žmogus, 

einąs policininko pareigas ir gerai pažįstąs, kas per paukščiai 

tie valkatos, paklausė: 

— Misteris Ursus yra? 

Šeimininkas, nusitraukęs kepuraitę, atsakė: 

— Jis čia gyvena, gerbiamas pone. 

— Žinau ir be tavęs,— atsakė teismo vykdytojas. 

— Neabejoju, gerbiamas pone. 

— Pašauk jį čia. 

— Jo nėra, gerbiamas pone. 

•— Kur jis? 

— Nežinau. 

•— Kaip tai nežinai? 

— Jis dar negrįžo. 

•— Taip anksti išėjo? 

-— Ne. Jis išėjo labai vėlai. 

512

— Ak, tie valkatos! — prakošė teismo vykdytojas. 

— Gerbiamas pone,— tyliai tarė smuklininkas Niklsas,— 

štai ir jis. 

Iš tiesų kaip tik tuo momentu iš už mūro kampo pasirodė 

Ursus. Jis ėjo viešbučio link. Kone kiaurą naktį jis 

išbuvo tarp kalėjimo, kur vidudienį matė įvedant Gvinpleną, 

ir kapinių, kur vidunaktį girdėjo užkasant kapą. Iš 

sielvarto nubalęs jo veidas rytmečio prieblandoje atrodė 

dar baltesnis. 

Apyaušriu, iš kurio nelyginant iš vikšro išsirita šviesa, 

netgi judančių daiktų apybraižos palieka dulsvos, neryškios 

kaip naktį. Lėtai kiūtinantis išblyškęs, apsiblausęs 

Ursus buvo panašus į prisisapnavusį vaiduoklį. 

Vakar, pagautas nerimo, baisiausiai išsiblaškęs, jis 

vienplaukis išbėgo iš viešbučio. Jis netgi nesusigriebė, 

kad buvo be kepurės. Vėjas taršė jo retus žilus plaukus. 

Išplėstos akys, atrodė, nieko nematė. Dažnai mes budime 

miegodami ir budėdami miegame. Ursus panėšėjo į beprotį. 

— Misteri Ursau,— šūktelėjo smuklininkas.— Eikite 

šen. Gerbiami ponai nori su jumis pasikalbėti. 

Smuklininkas Niklsas, vien tik tegalvodamas, kaip čia 

sušvelninus įvykį, leptelėjo ir buvo benorįs atsiimti atgal 

tą daugiskaitą „gerbiami ponai", taikytą visam būriui, 

bet, gal būt, įžeidžiančią viršininką, kadangi jis pastatomas 

lygia greta šalia savo valdinių. 

Ursus pašoko it žmogus, staigiai numestas nuo lovos, 

kur jis kietai miegojo. 

•— Kas čia? — paklausė jis. 

Ir pastebėjo policininkus su teismo pareigūnu priešaky. 

Naujas, žiaurus sukrėtimas. 

Ką tik tuapentake, dabar — teismo vykdytojas. Atrodė, 

kad jie vienas kitam mėtė jį, Ursų. Tai priminė senus pasakojimus 

apie laivą, atsidūrusį tarp dviejų povandeninių 

uolų. 

33, Žmogus, kuris juokiasi 513

Teismo vykdytojas mostelėjo jam eiti į smuklę. 

Ursus paklausė. 

Govikemas, ką tik atsikėlęs ir šlavęs salę, sustojo, 

padėjo į šaiį savo šluotą ir, pasislėpęs kampe už stalų, 

užgniaužė kvapą. Suleidęs savo penkis pirštus į plaukus, 

jis nežymiai pasikasė pakaušį, kas rodė aiškų jo susidomėjimą 

įvykiais. 

Teismo vykdytojas atsisėdo ant suolo priešais stalą; 

Barkiliedras — ant kėdės. Ursus ir smuklininkas liko bestovį. 

Policininkai lauke susigrūdo prie uždarytų durų. 

Teismo vykdytojas įsmeigė į Ursų įstatymininko žvilgsnį 

ir tarė: 

— Jūs laikote vilką. 


— Ne visai taip. 

— Jūs laikote vilką,-—pakartojo teismo vykdytojas, 

prieštaravimų nepripažįstančiu balsu pabrėždamas žodį 

„vilkas". 


— Bet kad jis... 

— Už tai baudžiama,— tarė teismo vykdytojas. 

Ursus pamėgino gintis: 

— Jis naminis. 

Teismo vykdytojas padėjo ant stalo ranką, išskėtęs 

visus penkis pirštus — mostas, puikiausiai nusakąs visą 

jo valdžios galią. 

— Pajace, žiūrėk, kad ryt tuo pačiu metu nei tavęs, 

nei tavo vilko kojos nebebūtų Anglijos žemėje. Priešingu 

atveju vilkas bus atimtas, nuvestas į skyrių ir nužudytas. 

Ursus pagalvojo: „Žudynės po žudynių." Bet garsiai 

jis nepratarė nė žodžio, tik visas tirtėjo. 

— Girdi? — paklausė teismo vykdytojas. 

Ursus teigiamai linktelėjo galvą. 

Teismo vykdytojas pakartojo: 

•— Nužudytas. 

Ir kiek patylėjęs: 

5U

v 

— Pasmaugtas arba prigirdytas. 

Teismo vykdytojas pažvelgė į Ursų. 

— O pats — į kalėjimą. 

Ursus sumurmėjo: 

— Pone teisėjau... 

— Turi išsinešdinti pirma negu išauš rytas. Jeigu 

ne — įsakymas bus įvykdytas. 

— Pone teisėjau... 

— Ką? 

— Vadinasi, aš ir jis turime palikti Angliją! 

— Taip. 

— Šiandien? 

— Šiandien. 

— Kaipgi čia dabar padaryti? 

Smuklininkas Niklsas buvo laimingas. Sis teismo pareigūnas, 

kurio jis taip bijojo, jam ateina į pagalbą. Policija 

talkininkauja jam, Niklsui. Ji padės jam atsikratyti 

„tais žmonėmis". Jie pasiūlė būdą, kurio jis taip ieškojo. 

Nė nemėgink prieštarauti. Jis buvo sužavėtas. Jis įsikišo 

į pokalbį: 

— Gerbiamasis, šis žmogus... 

Ir parodė pirštu į Ursų: 

-— Sis žmogus klausia, kaip čia jam šiandien išvykus 

iš Anglijos? Nieko paprasčiau. Dieną ir naktį Temzės 

prieplaukose, ir šiapus, ir anapus Londono tilto, stovi 

laivai, kurie plaukia į įvairias šalis. Į Daniją, Olandiją, 

Ispaniją, visur, išskyrus Prancūziją, nes ten karas. Daugelis 

iš jų pakels inkarus šiąnakt, apie pirmą valandą 

nakties, potvyniui prasidėjus. Tarp kitų ir „Vogratas" iš 

Roterdamo. 

Teismo vykdytojas atsainiai gūžtelėjo petimi Ursaus 

pusėn: 

— Gerai. Išvyk bet kokiu laivu. Kad ir „Vogratu". 

— Pone teisėjau,— pradėjo Ursus. 

— Kas yra? 

5/5

— Pone teisėjau, jei aš teturėčiau kaip seniau tik 

paprastą būdą ant ratų, tai būtų įmanoma. Ją sau pakrautum 

į laivą. Bet... 

— Kas bet? 

— Bet aš turiu ,,Žaliąją dėžę", didžiulį dvejetu kinkomą 

furgoną, kuris jokiu būdu netilps laive, kad ir koks 

didelis jis būtų. 

— O man kas? — paklausė teismo vykdytojas.— Tada 

užmuš vilką. 

Ursus sudrebėjo, pajutęs, kad jį tarsi kas palietė ledine 

ranka. „Išgamos! — pagalvojo jis.— Užmušinėti — 

jų amatas." .... 

Smuklininkas šyptelėjo ir kreipėsi į Ursų: 

— Misteri Ursau, jūs galite parduoti „Žaliąją dėžę". 

Ursus pažvelgė į Niklsą. 

— Misteri Ursau, jums buvo pasiūlymas. 

— Dėl ko? 

— Dėl vežimo. Dėl abiejų arklių. Dėl abiejų čigonių. 

Siūlėsi... 

— Kas toks? — pakartojo Ursus. 

— Gretimojo cirko savininkas. - 

— A, teisybė. 

Ursus prisiminė. 

Smuklininkas Niklsas atsigręžė į teismo vykdytoją. 

— Gerbiamas pone, sandėris gali įvykti šiandien pat. 

Gretimojo cirko savininkas nori nupirkti furgoną ir abu 

arklius. 

— Ir gerai padarys tas cirko savininkas, nes jam jų 

greit prireiks. Vežimas ir pora arklių jam pravers. Jis 

taip pat šiandien išvyks. Sautvorko parapijų klebonai padavė 

skundą dėl begėdiško triukšmo Tarinzofilde. Šerifas 

ėmėsi priemonių. Šiandien vakare neliks nė vieno balagano 

šioje aikštėje. Galas skandalams. Gerbiamas džentelmenas, 

kuris teikiasi čia dalyvauti... 

Teismo vykdytojas stabtelėjo ir nusilenkė Barkilfedrui, 

kuris atsake jam tuo pačiu.

— Gerbiamas džentelmenas, kuris teikiasi čia dalyvauti, 

atvyko šiąnakt iš Vindzoro. Jis atvežė parėdymus. 

Jos didenybė įsakė: „Išvalyti aikštę." 

Ursui, kuris kiaurą naktį praleido bemąstydamas, kilo 

ne vienas klausimas. Pagaliau jis malė tik karstą. Ar jis 

visiškai tikras, kad ten buvo Gvinplenas? Galėjo ir kas 

kitas numirti, nebūtinai Gvinplenas. Ant karsto numirėlio 

vardas nerašomas. Tuoj po to, kai suėmė Gvinpleną, kažką 

laidojo. Bet tai dar nieko neįrodo. Post hoc, non prbpter 

hoc 1 ir 1.1. Ursų vėl apniko abejonės. Viltis užsidega 

ir šviečia viršum liūdesio, tarytum nafta vandens paviršiuje. 

Si liepsna nuolat prasimuša ir tvyro virš žmonijos 

sielvarto. Galų gale Ursus nusprendė: „Galimas daiktas, 

kad laidojo Gvinpleną, bet gal ir ne jį. Kas žino? O gal 

Gvinplenas dar gyvas?" 

Ursus nusilenkė teismo vykdytojui. 

— Gerbiamas teisėjau, aš išvyksiu. Mes išvyksime. 

Visi išvyksime. Išplauksime „Vogratu". Į Roterdamą. Aš 

paklustu. Parduosiu „Žaliąją dėžę", arklius, trimitus, čigones. 

Bet aš turiu draugą, kurio negaliu palikti. Gvinpleną... 

— Gvinplenas mirė,— tarė kažkieno balsas. 

Ursui tartum šaltą varlę būtų pridėję prie kūno. Tai 

pasakė Barkilfedras. 

Paskutinė vilties kibirkštėlė užgeso. Jokių abejonių. 

Gvinplenas miręs. 

Sis žmogus, matyt, žino. 

Pažiūrėti jis atrodė gan grasiai. 

Ursus nusilenkė. 

Smuklininkas Niklsas šiaip buvo labai geras žmogus, 

tik bailys. Išsigandęs jis darydavosi nuožmus. Aukščiausias 

žiaurumas — tai baimė. 

Jis burbtelėjo: 

•— Dar geriau. 

Po to dar nereiškia dėl to (lot.). 

511

Ir, stovėdamas užpakaly Ursaus, ėmė trinti rankas, 

džiaugdamasis kaip visi egoistai: „Aš čia niekuo dėtas!"— 

mostas, kuris reiškia: „Aš nusiplaunu rankas kaip Pontijus 

Pilotas." 

Ursus nusiminęs nuleido galvą. Mirties nuosprendis 

Gvinplenui įvykdytas, o jam pasirašytas ištrėmimas. Neliko 

nieko, kaip tik paklusti. Jis susimąstė. 

Kažkas palietė jo alkūnę. Tai buvo teismo vykdytojo 

palydovas. Ursus krūptelėjo. 

Tas pats balsas, pasakęs: „Gvinplenas mirė", sušnabždėjo 

jam į ausį: 

— Stai dešimt svarų sterlingų, kuriuos siunčia asmuo, 

linkįs jums gera. 

Ir Barkilfedras padėjo mažą kapšelį ant stalo prieš 

Ursų. 

Skaitytojas prisimena dėžutę, kurią išsinešė Barkilfedras. 

Dešimt ginėjų buvo viskas, kiek galėjo išskirti Barkilfedras 

iš tų dviejų tūkstančių. Pagal sąžinę to visai gana. 

Jeigu jis būtų davęs daugiau, pats nusiskriaustų. Jo rūpesčiu 

surastas lordas, jis tuo ir naudojasi, pagal teisybę 

pirmoji gavyba iš aukso kasyklų jam priklausytų. Tegul 

kiti pavadina tokį poelgį žemu, jų reikalas, bet stebėtis 

nebūtų ko. Barkilfedras mėgo pinigus, ypač vogtus. Kas 

pavydus, tas ir šykštus. Barkilfedras nebuvo be trūkumų. 

Žmogus, darąs nusikaltimus, taip pat gali būti ydingas. 

Ir tigras turi blusų. 

Beje, tai buvo Bekono mokykla. 

Barkilfedras atsigręžė į teismo vykdytoją ir tarė jam: 

— Pone, malonėkite baigti. Aš labai skubu. Karieta, 

pakinkyta asmeniškais jos didenybės arkliais, manęs laukia. 

Aš turiu paršuoliuoti į Vindzorą ne vėliau, kaip po 

dviejų valandų. Turiu pranešti apie tai, kas įvykdyta, ir 

gauti tolimesnius nurodymus. 

Teismo vykdytojas atsistojo. 

Jis nuėjo prie durų, kurios tik skląsčiu buvo užstum- 

518

tos, atidarė jas, pažvelgė, nė žodžio netardamas, j policininkus 

ir smiliumi davė jiems žaibišką įsakymą. Tylėdami, 

kas paprastai pranašauja kažką baisaus, jie visi suėjo 

į vidų. 

Smuklininkas Niklsas buvo patenkintas, kad sunkumai 

greit išsisprendė, ir apsidžiaugė, išsipainiojęs iš bėdos, 

bet, pamatęs išsirikiavusius žandarus, pabūgo, kad tik 

Ursaus nesuimtų jo namuose. Du areštai tuoj pat vienas 

po kito — iš pradžių Gvinplenas. paskui Ursus — gali pakenkti 

geram jo smuklės vardui, lankytojai nemėgsta vietų, 

kur dažnai landžioja policija. Buvo kaip tik patogi 

proga nužemintai įsikišti ir tuo pačiu pasirodyti kilniaširdžiu. 

Smuklininkas Niklsas atsigręžė į teismo vykdytoją 

šypsančiu, pasitikėjimo kupinu veidu, kurį kiek švelnino 

pagarbumo išraiška: 

— Gerbiamas pone, drįstu jums pastebėti, kad šių 

ponų tvarkos saugotojų buvimas šiuo metu čia nebūtinas, 

kadangi prasižengėlis vilkas bus išgabentas iš Anglijos, 

o šisai žmogus, vardu Ursus, nesipriešina, taigi gerbiamojo 

įsakymai kuo tiksliausiai vykdomi. Jūs. gerbiamas 

pone, teikitės sutikti, kad pagarbos verti policijos veiksmai, 

tokie būtini karalystės labui, padaro tam tikros žalos 

įstaigai, o mano namai nėra niekuo prasikaltę. Išvalius, 

pasak jos didenybės karalienės, aikštę nuo „Žaliosios dėžės" 

komediantų, aš nebematau čia daugiau prasikaltusiųjų, 

nes nemanau, kad aklos mergaitės ir dviejų čigonių 

buvimas kuo pažeidžia įstatymus; to dėlei aš labai prašyčiau 

gerbiamąjį sutrumpinti savo aukštą apsilankymą 

ir išsiųsti šiuos, ką tik suėjusius malonius ponus, kadangi 

jiems nėra kas veikti mano namuose; jeigu jūs. gerbiamas 

pone, leistumėt patvirtinti mano pasakytu žodžių teisingumą 

kukliu klausimu, aš akivaizdžiai įrodyčiau šių gerbtinų 

ponų buvimo nereikalingumą, paklausdamas gerbiamąjį: 

„Kadangi pilietis, vardu Ursus, sutinka su nuosprendžiu 

ir išvyksta, ką gi dar jie galėtų čia suimti?" 

— Jus,— atsakė teismo vykdytojas. 

510

Nepasiginčysi su špaga, kuri jus kiaurai perveria. 

Smuklininkas Niklsas, tartum perkūno trenktas, susmuko 

ant pirmo pasitaikiusio daikto, berods, ant stalo ar ant 

suolo. 

Teismo vykdytojas pakėlė balsą taip, kad jį būtų galėję 

išgirsti žmonės aikštėje: 

— Misteri Niklsai Plemptri, šios smuklės šeimininke, 

mes turime sutvarkyti paskutinį dalyką. Sis komediantas 

ir vilkas — valkatos. Jie išvejami. Bet kalčiausias esate 

jūs. Pas jus ir su jūsų sutikimu buvo pažeistas įstatymas, 

ir jūs, žmogus, kuriam leista laikyti viešbutį, žmogus, 

atsakingas už tai, kas jame dedasi, savo namuose apgyvendinote 

triukšmadarius. Misteri Niklsai, leidimas iš 

jūsų atimamas, turėsite sumokėti pabaudą, o pats būsite 

pasodintas į kalėjimą. 

Policininkai apsupo smuklininką. 

Teismo vykdytojas mostelėjo į Govikemą ir pridūrė: 

— Sis vaikinas suimamas kaip jūsų bendrininkas. 

Vienas žandarų stvėrė už pakarpos Govikemą, kuris 

smalsiai pasižiūrėjo į jį. Vaikiščias ne per labiausiai išsigando, 

nes menkai tesusigaudė, kas čia dedasi; tiek prisižiūrėjęs 

visokių keistenybių, jis pagalvojo bene čia tik 

nebūsianti komedijos tąsa. 

Teismo vykdytojas užsimaukšlino ant galvos skrybėlę, 

sudėjo ant pilvo rankas — aukščiausias didybės ženklas 

— ir pridūrė: 

— Taigi, misteri Niklsai, jūs būsite nuvestas į kalėjimą 

ir pasodintas į belangę. Jūs ir šis vaikinas. O jūsų 

Tedkasterio viešbutis — uždarytas ir užkaltas. Kaip pavyzdys 

kitiems. Dabar sekite paskui mus. 

V

SEPTINTOJI KNYGA 

TITANE 

I 

PRABUDIMAS 

— O Dėja! 

Gvinplenui, žiūrinčiam į švintantį rytą Korleone-Iodže 

tuo metu, kai Tedkasterio viešbutyje dėjosi šie dalykai, 

šis šūksnis pasigirdo tartum iš lauko; o iš tiesų šis 

šūksnis suskambo jame. 

Kas nėra girdėjęs gūdaus sielos šauksmo? 

Be to, jau švito. 

Aušra —tai balsas. ' 

Kam tada saulė, jeigu ji neprižadintų niūrios miegalės 

— sąžinės? 

Šviesa ir dorybė-—giminingos. 

Tegul dievas vadinasi Kristum ar Amūru, visada ateina 

valanda, kada jį užmiršta net geriausiasis; mums visiems, 

netgi šventiesiems, balsas jį turi priminti, ir aušra 

priverčia prabilti mumyse išmintingąjį perspėtoją. 

Sąžinė skelbia pareigą, kaip kad gaidys skelbia rytą. 

Žmogaus širdis, tasai chaosas, išgirsta Fiat lux l . 

Gvinplenas — mes jį ir toliau taip vadinsime, nes 

Klančarlis — lordas, o Gvinplenas — žmogus,— Gvinplenas 

tarsi prisikėlė iš numirusių. 

1 Tebūnie šviesa (lot.).

Pats laikas buvo perrišti arteriją. 

Jam grėsė netekti padorumo. 

—- O Dėja? — tarė jis. 

Ir jis pajuto, tartum į jo gyslas kas būtų įliejęs taurumo. 

Jį pagavo kažkoks sveikas noras smarkauti. Ūmus 

gerų minčių antpuolis primena namo grįžusį ir rakto neturintį 

žmogų, kuris imasi versti savo paties sieną. Šturmas, 

bet tai gėrio šturmas. Įsilaužimas, bet tai blogio 

įsilaužimas. 

— Dėja! Dėja! Dėja! — pakartojo jis, tuo lyg užtvirtindamas 

savo širdies balsą. 

Jis garsiai paklausė: 

-r Kur tu? 

Ir beveik nustebo, kad jam neatsakė. 

Apžiūrinėdamas lubas ir sienas kaip pasimetęs, bet 

jau protą atgavęs žmogus, jis nesiliovė klausinėjęs: 

— Kur tu? Kur aš? 

Ir vėl ėmė blaškytis po kambarį, tartum narve uždarytas 

laukinis žvėris. 

— Kur aš? Vindzore? O tu? Sautvorke. Ak dieve mano! 

Pirmą kartą mes vienas nuo antro atskirti. Kas gi iškasė 

tarp mūsų bedugnę? Aš čia, tu ten! O, taip nėra. 

Taip nebus. Ką jie su manim padarė? 

Jis stabtelėjo. 

— Kas man kalbėjo apie karalienę? Argi aš žinau? 

Pasikeičiau! Aš pasikeičiau! O kodėl? Todėl, kad esu 

lordas. Ar tu žinai, kas čia dedasi, Dėja? Tu — ledi. Nuostabūs 

dalykai darosi. Na taip! Man reikia susirasti kelią 

atgal. Kad tik nebūčiau pasiklydęs. Buvo čia žmogus, kuris 

man kalbėjo rūškanu veidu. Prisimenu jo žodžius: 

-„Milorde, vienoms durims atsidarius, kitos užsidaro. To, 

kas užpakalyje jūsų, jau nebėra." Kitaip sakant: „Jūs 

niekšas!" Toji menkysta man visa tai kalbėjo, kol aš dar 

nebuvau atsitokėjęs. Jis pasinaudojo mano pirmąja nustebimo 

akimirka. Aš buvau nelyginant koks grobis jo ran- 

522

kose. Kur jis? Aš jam atsakysiu įžeidimu! Lyg per sapną 

jis man kalbėjo, niauriai šypsodamasis. Ak, bet štai aš vėl 

darausi, koks buvęs! Puiku! Klysta, kas galvoja, kad su 

lordu Klančarliu galės daryti, ką tinkamas! Taip, aš Anglijos 

peras su savo žmona Dėja. Sąlygos? Negi aš priimsiu 

kokias sąlygas? Karalienė? Kas man karalienė! Aš jos 

akyse nesu matęs. Ne tam esu lordas, kad būčiau vergas. 

Galybę priimu, laisvės neišsižadu. Negi veltui nuimti nuo 

manęs pančiai? Tik tiek, kad aš be antsnukio. Dėja! Ursau! 

aš su^jumis. Aš buvau tuo, kuo jūs buvote. Dabar jūs 

būsite tuo, kuo aš esu. Ateikite! Ne. Aš pats einu pas jus! 

Tuoj pat! Tuoj pat! Jau ir taip ilgai delsiau. Ką jie gali 

pamanyti, kad aš negrįžtu? Ak, tie pinigai! Kaip aš drįsau 

pasiųsti jiems pinigus! Aš juk pats turėjau skubėti 

Atsimenu, tasai žmogus man sakė, kad aš negaliu iš čia 

išeiti. Pažiūrėsim. Ei, karietą! Karietą! Tegul greičiau kinko! 

Aš pats važiuosiu jų paimti. Kur tarnai? Turi gi būti 

tarnai, kadangi yra ponas. Aš čia šeimininkas. Tai mano 

namai. Nuplėšiu skląsčius, nudaužysiu užraktus, kojomis 

išmušiu duris. Kas pastos man kelią, tą perversiu špaga, 

nes aš dabar turiu špagą. Tegul tik pabando priešintis. 

Aš turiu žmoną — Dėją. Turiu tėvą—Ursų. Mano namai 

— rūmai, ir aš juos atiduodu Ursui. Mano vardas —> 

diadema, ir aš ją atiduodu Dėjai. Greičiau! Aš tuoj! Dėja, 

štai aš! Ak, aš greit peržengsiu mus skiriantį atstumą, 

pamatysi! 

Ir, atkėlęs pirmą pasitaikiusią portjerą, valdingai išėjo 

iš. kambario. 

Jis atsidūrė koridoriuj ir puolė pirmyn. 

Pasitaikė antras koridorius. 

Visos durys buvo atidarinėtos. 

Jis žingsniavo akiplotu iš kambario į kambarį, iš galerijos 

į galeriją, ieškodamas išėjimo. 

523

II 

ROMAI KAIP GIRIA 

Itališkos statybos rūmuose, o Korleone-lodžas buvo 

vienas iš tokių, durų nedaug. Perdėm užuolaidos, portjeros, 

kilimai. 

Nerastum tos epochos rūmų, kurių vidus nebūtų savotiškas 

raizgynas kambarių ir koridorių, pertekusių prabanga: 

paauksinimai, marmuras, drožinėtas medis, rytietiški 

šilkai, nuošalūs kampeliai, tai tamsūs ir baugūs, tai 

šviesos užlieti. Puošnūs, smagūs pastogės kambariai, blizgančios, 

žvilgančios aukšto patalpos, išklotos olandiško 

fajanso plytelėmis ar portugališkomis azulėjomis, pailgų 

langų ambrazūros, perdalytos į du pusaukščius, vieno 

stiklo kabinetai, tartum dailūs gyvenami žibintai. Gilios 

įdubos storose sienose irgi būdavo naudojamos. Šen bei 

ten rūbinės kaip bonbonjerės. Visa tai vadinosi „mažaisiais 

apartamentais". Kaip tik ten būdavo atliekami nusikaltimai. 

Jeigu reikėdavo nužudyti de Gizą, išvesti iš kelio gražutę 

pirmininkienę Silvekan arba, žymiai vėliau, užslopinti 

Lebelio atvedamų jaunų mergiočių riksmus, ten būdavo 

labai patogu. Sudėtingas vidaus išplanavimas, kur 

pirmą kartą atėjusiam sunku susigaudyti. Pagrobimų vieta; 

neištirtas dugnas, kur žmonės dingdavo be žinios. Šiose 

prašmatniose landynėse princai ir didikai laikydavo 

savo laimikį; grafas de Šarole ten slėpė ponią Kuršan, 

valstybės tarybos pranešėjo žmoną; ponas de Montiule 

ten slėpė Krua-Sen-Lanfrua žemių arendatoriaus Odri 

dukrą; princas de Konti ten slėpė dvi gražutes kepėjas iš 

Lil-Adamo; kunigaikštis Bekingemas ten slėpė vargšelę 

Peniuel ir t. t. Ten dėjosi dalykai, kurie, kaip sako romėnų 

teisė, daromi ui, clam et precario, t. y. prievarta, 

slaptai ir trumpam laikui. Ten pakliuvęs pasilikdavo tol, 

kol ponas panorėdavo. Paauksuoti požemių kalėjimai.

Kažkas panašaus į vienuolyną ir seralį. Vingiuodami kilo, 

leidosi laiptai. Kambariai apsukui jungėsi vienas su kitu, 

atvesdami jus į tą pačią vietą. Iš galerijos patekdavai į 

koplyčią. Klausykla šliedavosi prie alkovo. Tikriausiai koralų 

šakotumą ir kempinių akytumą architektai paėmė 

kaip pavyzdį karalių ir didikų rūmų „mažiesiems apartamentams". 

Neišeinami atsišakojimai. Tik portretai, besisukinėją 

ant vyrių, leisdavo įeiti ir išeiti. Tai būdavo padaryta 

tyčia. Ir ne be reikalo: ten vykdavo dramos. Nuo 

požemių iki mansardų kilo daugiaaukštis avilys. Keista 

madrepora, išaugusi visuose rūmuose, pradedant Versaliu, 

buvo tartum pigmėjų gurbai titanų būstuose. Kuluarai, 

poilsio kambariai, lizdeliai, geldelės, slaptavietės. Visokiausios 

skylės didžiūnų nešvariems darbams sukišti. 

Šios vingiuotos aklavietės primindavo žaidimus užrištomis 

akimis, apčiuopom grabinėjančias rankas, sulaikomą 

prunkštimą, gužynes, slapukus; ir tuo pačiu metu 

lįsdavo į galvą mintys apie Atridus, Plantagenetus, Medičius, 

nuožmiuosius Elco riterius, Ričiją, Monaldeskį, 

špagas, persekiojančias bėglį iš kambario į kambarį. 

Tokios rūšies paslaptingų buveinių, kur prabanga naudota 

baisumams pridengti, būta jau senų senovėje. Kaip 

pavyzdį galima suminėti po žemėmis išlikusius Egipto kapų 

pastatus, kad ir faraono Psamtiko kriptą, Pasalakio 

aptiktą. Senovės poetai baisėjosi šiais įtartinais pastatais. 

Error circumpflexus, locus implicitus gyris. 1 

Gvinplenas buvo mažuosiuose Korleone-lodžo aparta-, 

mentuose. . 

Jis degė nekantrumu išeiti iš čia laukan, vėl pamatyti 

Dėją. Painiai išsimėtę koridoriai, vienutės, slaptos durys, 

netikėti išėjimai jį stabdė ir neleido paspartinti žingsnio. 

Jis mielai būtų pasileidęs tekinas, bet buvo priverstas 

klaidžioti. Atrodydavo, kad užteks tik pastumti duris, 

o tekdavo pinklioti sruogą gijų. 

1 Paini slaptavietė su sudėtingais posūkiais (lot). .: . 

525,

Vienas kambarys, kitas. Paskui į visas puses sklindančios 

svetainės. 

Niekur nė gyvos dvasios. Nė garso. Jokio krebždesio. 

Kartais jam atrodydavo, kad jis sukasi vienoje vietoje. 

Tai vėl pasivaidendavo, jog kažkas ateina priešais. Bet 

nieko panašaus nebuvo: jis matydavo veidrodyje pats save 

didiko drabužiais. 

Tai buvo jis, bet visiškai nepanašus. Jis save pažindavo, 

bet ne iš karto. 

Jis ėjo, kur vedė koridoriai. Skverbėsi intymiosios architektūros 

vingiais; čia pasitaikydavo kabinetas, koketiškai 

išgražintas medžio drožiniais ir tapyba, bent kiek nepadorokas 

ir visai atskirtas; ten neaiškios paskirties koplyčia, 

išklota perlamutro ir emalės žvynais su dramblio 

kaulo puošmenomis tokio smulkaus darbo, kad reikia 

jas žiūrinėti pro padidinamąjį stiklą kaip tabokinių dangtelius; 

ten vėl vienas iš tų įmantrių florentiškų kampelių, 

įrengtų atsižvelgiant į moterišką aikštingumą, kurie nuo 

tol vadinami buduarais 1 . Visur — palubėse, ant sienų ir 

net ant grindų — aksome ar metale atlikti viliojo akį 

paukščiai, medžiai, keisčiausia nematyta augmenija, perpinta 

perlais, reljefingi basonai, karoliukais siuvinėtos 

staltiesės, kariai, karalienės, moterys-tritonės su žvynėtom 

žuvų uodegom. Briaunotas kristalas atmušinėjo šviesą 

ir mirgėjo visomis prizmės spalvomis. Stiklo papuošalai 

lenktyniavo su brangakmeniais. Kažkas žybčiojo tamsiuose 

kampuose. Sunku buvo pasakyti, ar visos tos blykčiojančios 

briaunos, kur smaragdų žalumas susiliedavo 

su tekančios saulės aukso varsomis ir kur raibuliuodavo 

įvairiaspalviai kaip balandžio pakaklė atšvaitai, buvo 

mikroskopiniai veidrodžiai ar didžiuliai akvamarinai. Meniška 

ir kartu gramozdiška didybė. Tai buvo žaisliniai rūmai, 

jeigu tik ne kolosališkiausia brangakmenių dėžutė. 

526 

1 Sis žodis kilęs iš pranc. houder — pykti, širsti, apmaudauti.

Mab namelis arba Geo papuošalas. Gvinplenas ieškojo 

išėjimo. 

Bet jo nerado. Neįmanoma buvo susigaudyti. Niekas 

taip nesusuka galvos, kaip pirmąkart matoma prabanga. 

Be to, tai buvo labirintas. Kiekvienam žingsny kokia nors 

J didinga grožybė pastodavo kelią. Atrodė, viskas priešinosi, 

kad tik jis neišeitų. Regis, nenori jo išleisti. Jis negalėjo 

išsikapstyti iš tų stebuklų lyg iš smalos. Jis jautėsi 

taip, tartum jį kas pastvėręs laikytų. 

„Kokie šlykštūs rūmai", — galvojo jis. 

Jis dvoklinėjo po šį labirintą, klausdamas pats save, 

ką visa tai galėtų reikšti, ar tik jis ne kalėjime, širdo, 

r veržte veržėsi į gryną orą. Jis kartojo: „Dėja! Dėja!", tartum 

šis vardas būtų keliavedys siūlas, kurio reikia laikytis 

ir žiūrėti, kad jis nenutrūktų. 

Kartkartėmis jis šūkteldavo: 

— Ei, ar yra kas nors! 

Niekas neatsiliepdavo. 

Kambariams galo krašto nebuvo. Visur tuščia, tylu, 

puošnu ir kraupu. 

Tokius mes vaizduojamės užburtus rūmus. 

Paslėptos šiluminės žiotys palaikė tuose koridoriuose 

ir kabinetuose vasaros temperatūrą. Atrodė, lyg koks burtininkas 

būtų sugavęs birželį ir uždaręs šiame labirinte. 

Kartkartėmis maloniai pakvipdavo, tartum netoliese būtų 

žydėjusios nematomos gėlės. Buvo karšta. Visur kilimai. 

Būtų buvę galima vaikštinėti nuogam. 

Gvinplenas žiūrėjo pro langus. Vaizdas mainėsi. Jis 

matydavo tai sodus, dvelkiančius pavasario ir rytmečio 

vėsa, tai naujus fasadus su kitoniškomis statulomis, tai 

ispaniškus patios — kvadratinius, plytelėmis išklotus kiemukus, 

drėgnus ir šaltus; kartkartėmis sublizgėdavo Temzės 

upė, kartais iškildavo storas Vindzbro pilies bokštas. 

Lauke tokį ankstų rytą nebuvo nė gyvos dvasios. 

Gvinplenas stabtelėjo. Ėmė klausytis. 

—• O, aš iš čia išeisiu! — kalbėjo jis.— Grįšiu pas Dė~ 

527

ją. Jokia jėga manęs čia nesulaikys. Vargas tam, kuris 

norėtų man sukliudyti. Kas čia per bokštas? Tegul jame 

gyvena milžinas, pragaro cerberis, taraskas, saugas duris 

šiuose užburtuose rūmuose, vis tiek aš jį nugalabysiu. 

Su visa kariauna susidoročiau. Dėja! Dėja! 

Staiga jis išgirdo vos vos girdimą garsą: lyg vanduo 

čiurlentų. 

Gvinplenas buvo siauroje, tamsioje, uždaroje galerijoje; 

už kelių žingsnių matėsi užleista portjera. 

Jis nuėjo tiesiai prie tos portjeros, praskleidė ją, 

įėjo. 

Jo akims atsivėrė netikėtas reginys. 

III 

IEVA 

Jis išvydo aštuonkampę salę pusapvaliais skliautais, 

be langų, apšviečiamą iš viršaus, kur viskas — sienos, 

grindys ir skliautai — buvo perdėm išklota persiko spalvos 

marmuru. Salės viduryje kūpsojo baldakimas raitytomis 

juodo marmuro kolonomis sunkoko, bet žavaus 

Elžbietos laikų stiliaus; po baldakimu — tokio pat juodo 

marmuro vonia — baseinas, kur tryško plona kvapnaus 

ir šilto vandens čiurkšlė, tyliai ir pamažu pripildanti 

vonią. • 

Juodas vonios marmuras, pabrėždamas kūno baltumą, 

suteikia jam akinantį spindesį. 

Tai šį vandens čiurlenimą ir pagavo Gvinpleno ausis. 

Tam tikrame vonios aukštyje padaryta anga neleido vandeniui 

lietis per kraštus. Iš baseino kilo vos pastebimas 

garas, smulkiais rasos lašeliais nusėsdamas ant marmuro. 

Laiba srove mušantis trykšlys panėšėjo į lankstų plieninį 

virbą, siūbuojantį nuo mažiausio dvelktelėjimo. 

528

Jokių baldų. Tik prie pat vonios stovėjo ilgoka, pagalviais 

apkrauta kušetė, tokia, kad, moteriai ant jos išsitiesus, 

kojūgaly dar likdavo vietos jos šuneliui ar meilužiui; 

iš čia ir tokios kušetės pavadinimas can-al-pie kurį 

prancūzai perdirbo į canapė (kanapa). 

Sprendžiant iš apatinių kėdės dalių ir kojų sidabro, 

tai buvo ispaniškas šezlongas. Pagalviai ir apmušalas buvo 

baltOybiizgančio šilko. 

Anapus vonios, prie sienos priremta, stovėjo aukšta 

masyvaus sidabro tualetinė etažerė su visais reikmenimis; 

pačiame viduryje aštuoni nedideli veneciniai veidrodžiai, 

sujungti sidabro rėmeliais, švietė kaip langas. 

Sienos dalyje, kur arčiausia kanapos, buvo iškirsta 

keturkampė anga, lyg ir koks langelis, uždaromas raudo 

sidabro durelėm. Jos varstėsi kaip langinės. Sidabro fone 

padengta juoda emale ir auksu spindėjo karališka karūna. 

Viršum durelių kabėjo sienoje įtaisytas paauksuoto 

sidabro, o gal net ir gryno aukso varpelis. 

Priešpriešiais tai arkai, pro kurią įėjo Gvinplenas, 

buvo matyti tokia pat pusapvalė marmuro skliauto anga, 

užtiesta nuo lubų iki pat žemės sidabruotu audeklu. 

Tasai audeklas, plonytis kaip voratinklis, buvo perregimas. 

Pro jį kiaurai buvo matyti. 

To voratinklio viduryje, kur paprastai kiūti voras, 

Gvinplenas pastebėjo kažką nepaprasta — nuogą moterį. 

Tiesą sakant, ne visiškai nuogą. Moteris buvo apsirengusi. 

Apsirengusi nuo galvos iki kojų. Ji vilkėjo labai 

ilgais marškiniais — panašiai vaizduojami angelai šventuose 

paveiksluose — bet tokiais plonyčiais, kad atrodė, 

lyg ji e P r *iipC P r ie kūno. Toks vos vos pridengtas nuogumas 

labiau gundo ir pavojingesnis už visišką nuogumą. 

Istorija yra aprašiusi princesių ir įžymių damų procesijas, 

iš abiejų pusių lydimas vienuolių, kur ponia de Monpansje, 

basa ir neva atgailodama, taip pasirodžiusi visam Pa- 

1 Šunelis prie kojų (isp.). 


52.0

yžiui vienais mezginių marškiniais. Mažytė pataisa: su 

žvake rankoje. 

Sidabruotas audeklas, vaiskus kaip stiklas, atstojo uždangą. 

Ji atsiskleisdavo, nes buvo prikabinta tik viršuje. 

Ji skyrė marmurinę salę-vonią nuo miegamojo. Tas 

visai mažytis kambarys buvo lyg ir kokia veidrodinė grota. 

Vienas prie kito sustatyti veneciniai veidrodžiai, sujungti 

paauksuotais bagetais, sudarė daugiasienį ir atspindėjo 

viduryje stovinčią lovą. Ant tos lovos, tokio pat 

sidabro kaip tualetas ir kanapa, gulėjo moteris. Jį miegojo. 

Miegojo, atmetusi galvą, viena koja nuspyrusi apklotą, 

tartum daili vampyre, viršum kurios sparnais vasnoja 

sapnas. 

Gipiuru išpuoštas pagalvis buvo nukritęs ant kilimo. 

Tarp moters nuogumo ir Gvinpleno žvilgsnio buvo tik 

dvi kliūtys: marškiniai ir sidabruoto gazo uždanga, dvi 

perregimybės. Kambarį, kuris greičiau panėšėjo į alkovą, 

santūriai apšvietė tiktai silpnas atspindys iš vonios. Šviesa 

gėdijosi, ko tikriausiai nebūtų buvę galima pasakyti 

apie moterį. 

Lova buvo be kolonų, be baldakimo, be viršaus, taip 

kad moteris, pramerkusi akis, galėdavo matyti savo nuogą 

atvaizdą tūkstančius kartų atsimušant veidrodžiuose viršum 

galvos. 

Paklodės, neramiai miegant, buvo susigarankščiavusios. 

Jų dailios klostės liudijo apie drobės plonumą. Tai 

buvo laikai, kada kažkokia karalienė, galvodama, jog 

būsianti pasmerkta amžinoms kančioms, vaizdavosi pragarą 

kaip lovą su šiurkščiomis paklodėmis. 

Beje, įprotis miegoti nuogam atėjo iš Italijos; pradžią 

jam davė romėnai. Sub clara nuda lucerna\ sako 

Horacijus. 

530 

1 Po šviesiu žiburiu nuoga (lot.).

Kažkokio keisto, tur būt, kiniško šilko chalatas, nes 

jo klostėse rangėsi didelis auksinis driežas, buvo numestas 

lovos kojūgaly. 

Už lovos, alkovo gilumoje, tikriausiai buvo užmaskuotos 

durys, kurių vietą žymėjo gan didokas, povais ir gulbėmis 

išpieštas veidrodis. Siame pustamsiame kambaryje 

viskas blizgėjo. Tarpeliai tarp stiklo ir jų paauksuotų rėmų 

buvo užlieti tuo žibančiu lydiniu, kuris Venecijoje vadinamas 

„stiklo tulžimi". 

Lovos galvūgaly buvo pritvirtintas sidabrinis sukinėjama 

lentele piupitras su žvakidėmis, ant jo gulėjo atskleista 

knyga, kurios puslapių viršuje stambiomis raudonomis 

raidėmis ėjo užrašas: Alcoranus Mahumedis ! . 

Gvinplenas nepastebėjo nė vienos iš šių smulkmenų. 

Jis matė tik moterį. 

Jis suakmenėjo ir tuo pačiu buvo giliai sukrėstas; tai 

nesuderinama, bet pasitaiko. 

Juk jis pažino tą moterį. 

Jos akys buvo užmerktos, o veidas atgręžtas jo pusėn. 

Tai buvo kunigaikštienė. 

Ji, toji slėpininga būtybė, viliojanti visais nežinios 

žavesiais, ji, tiek kartų prisisapnavusi taip, jog jis neišdrįstų 

prisipažinti, ji, parašiusi tokį keistą laišką! Vienintelė 

moteris pasaulyje, apie kurią jis būtų galėjęs pasakyti: 

ji mane matė ir manęs geidžia! Sapnus jis nuvijo 

šalin, laišką sudegino. Nustūmė ją kaip begalima toliau, 

kur nebesiekė jo svajonės ir jo atmintis; nebegalvojo daugiau 

apie ją, užmiršo. 

Ir vėl ją išvydo! 

Išvydo baisią. 

Nuoga moteris — tai apsiginklavusi moteris. 

Jam užgniaužė kvapą. Tarytum kažkoks spindintis 

debesis pačiupo jį. iškėlė ir nunešė su savim. Jis žiūrėjo. 

Si moteris — priešais jį! Argi tai įmanoma? 

1 

Mahometo koranas (lot.). 

531

Teatre — kunigaikštienė. Čia — nereidė, najadė, fėja. 

Ir visada — regėjimas. 

Jis buvo benorįs bėgti, bet pasijuto bejėgis. Jo žvilgsniai 

tartum dvi grandinės prikaustė jį prie šios vizijos. 

Kas ji? Paleistuvė? Nekalta mergelė? 

Ir viena, ir kita. Mesalina, gal būt, akiai nematoma, 

turėjo šypsotis, o Diana turėjo budriai saugoti. Nepasiekiamų 

aukštybių šviesa skaistino šį grožį. Niekas nebūtų 

galėjęs lygintis su tyrumu jos kūno, nelytėto ir išdidaus. 

Yra sniegynų, į kuriuos pažvelgęs pasakysi, kad jų 

nemindžiojo žmogaus koja. Šventu baltumu spindinti 

Jungfrau viršūnė — tokia buvo ši moteris. Nuo jos lygios 

kaktos, išsitaršiusių auksinių plaukų, nuleistų blakstienų, 

vos pastebimų melsvų gyslučių, skulptūriško krūtų 

apvalumo, šlaunų ir kelių, prasišviečiančių rausvai pro 

marškinius, dvelkė miegančios deivės didybė. Sis begėdiškumas 

tirpo spinduliavime. Si būtybė gulėjo nuoga taip 

ramiai, tartum būtų turėjusi teisę į dievų cinizmą, jautėsi 

saugi kaip olimpietė, kuri laiko save gelmių dukra ir 

gali vandenyną vadinti tėvu. Didinga ir neprieinama ji 

siūlėsi bet kam, žvilgsniams, geismams, beprotybėms, 

svajonėms, išdidžiai, kaip Venera putų beribėje, ilsėdamasi 

ant šios buduaro lovos. 

Ji užmigo vakare ir tebemiegojo iki šiol; pasitikėjimas, 

atsiradęs tamsoje, tebetruko ir dienos šviesoje. 

Gvinplenas virpėjo. Jis žiūrėjo į ją susižavėjęs. 

Ligūstas, godus žavėjimasis yra pražūtingas. 

Jį pagavo baimė. 

Likimo staigmenoms nėra galo. Gvinplenas manė, kad 

jau viskas baigta. O čia vėl iš naujo prasideda. Ką reiškė 

visi tie žaibai, be atvangos kritę ant jo galvos, ir pagaliau 

šis paskutinis perkūno smūgis — miegančioji deivė priešais 

jį, virpulio apimtą vyriškį? Ką reiškė tos visos, nuolat 

atsiveriančios dangaus properšos, iš kurių galų gale 

nusileido jo svajonė — geidžiama ir gąsdinanti? Ką reiškė 

tas pataikavimas nepažįstamojo gundytojo, kurs at- 

532

tiesė jam vieną po kito tuos miglotus jo troškimus, neaiškius 

lūkesčius, suteikė gyvo kūno pavidalą netgi nedoroms 

jo mintims ir prislėgė jį svaiginančia tikrove, panašia 

į fantaziją? Ar tik nesusimokė prieš jį, bėdžių, visos 

tamsybių galios? Ir kur jį turi nuvesti visi tie rūškano 

likimo siunčiami jam šypsniai? Kas sumanė apsukti jam 

galvą? Toji moteris čia? Kodėl? Ji čia? Kuriam galui? 

Nežinia. Kodėl jis čia? Kodėl ji čia? Bene jis tik nebus 

padarytas peru dėl šitos kunigaikštienės? Kas juodu tokiu 

būdu suvedė? Katras iš jų apmulkintas? Katras auka? 

Kieno pasitikėjimu papiktnaudžiauta? Negi dievą norėta 

apgauti? Visų tų dalykų jis aiškiai nesuvokė, jie šmėkščiojo, 

juodų debesų gaubiami, jo smegenyse. O gal šie 

užburti ir priešiški, šie keisti rūmai tartum kalėjimas irgi 

susimokė prieš jį? Gvinplenas jautėsi grimztąs. Tamsūs 

gaivalai paslapčia surišo jam rankas ir kojas. Kažkokia 

trauka sukaustė jį. Jo valia, vis labiau ir labiau silpdama, 

apleido jį. Už ko nusitverti? Jis buvo pasimetęs ir 

apžavėtas. Šįkart jis jautėsi galutinai išsikraustęs iš proto. 

Šiurpus kritimas stačia galva į beprotybės bedugnę 

tebesitęsė. 

Moteris miegojo. 

Gvinpleno geismai vis stiprėjo. Jam tai jau buvo nebe 

ledi, nebe kunigaikštienė, nebe įžymi dama, o moteris. 

Blogi polinkiai tūno žmoguje užslėptu pavidalu. Mūsų 

organizme ydoms yra visiškai paruoštas nematomas 

kelias. Netgi nekalčiausi ir iš pažiūros tyri žmonės tai 

turi savyje. Būti be dėmės dar nereiškia būti be trūkumų. 

Meilė — gamtos dėsnis. Geiduliai — spąstai. Pasigėrimas 

ir girtuoklystė — skirtingi dalykai. Geisti kokios nors moters 

•— pasigėrimas, geisti moters aplamai — girtuoklystė. 

Gvinplenas buvo kaip nesavas, jis visas drebėjo. 

Kaip atsilaikyti prieš šią pagundą? čia nebebuvo bangom 

krintančių medžiagų, nei sunkių šilko klosčių, nei 

gausaus ir koketiško tualeto, nei įmantraus paryškinimo, 

kurio tikslas kai ką paslėpti, kai ką parodyti, jokio debe- 

533

sėlio. Nuogumas visu savo gąsdinančiu paprastumu. Kažkoks 

slėpiningas, įsakmus reikalavimas, begėdiškai rojiškas. 

Tamsiosios žmogaus pusės ultimatumas. Ieva 

pavojingesnė už šėtoną. Susipynimas žmogiška su antžmogiška. 

Nerimastinga ekstazė, kuri baigiasi brutalia 

instinkto pergale prieš pareigą. Pavergianti grožio galia. 

Kai grožis nustoja buvęs idealu ir tampa realybe, įvyksta 

suartėjimas, pragaištingas žmogui. 

Kartais kunigaikštienė vangiai sujudėdavo lovoje — 

taip nežymiai slenka žydrynėje rūkas — pakeisdama padėtį 

kaip debesėlis pavidalą. Ji lyg banga čia žaviai išsilenkdavo, 

čia vėl atsitiesdavo. Moteris apdovanota vilnies 

lankstumu. Kaip vandens bangavime, taip ir kunigaikštienės 

judesiuose buvo kažkas nesugaunama. Tiesiog 

keista sakyti: ji, tas matomas kūnas, buvo čia ir tuo pat 

metu atrodė kažkokia chimeriška. Apčiuopiama, o, regis, 

tolima. Suglumęs, išblyškęs Gvinplenas neatplėšė nuo jos 

akių. Jis klausėsi, kaip kilnojasi ši krūtinė, ir manė girdįs 

vaiduoklio alsavimą. Jį traukte traukė, jis spyriavosi. 

Kaip atsilaikyti prieš ją? Kaip atsilaikyti prieš save? 

Jis visko tikėjosi, tik ne šito. Kad duris pastos nuožmus 

sargybinis, kad teks susiremti su baisiu slibinu, saugančiu 

kalėjimą — šitai jis buvo numatęs. Manė išvysiąs 

Cerberį, o rado Hebę. 

Nuogą moterį. Miegančią moterį. 

Kokia klaiki kova! 

Jis užmerkė akis. Nuo perdaug ryškios šviesos 

įskausta akys. Bet ir užsimerkęs tučtuojau išvydo ją vėl. 

Blankesnę, bet tokią pat gražią. 

Pabėgti ne taip jau lengva. Jis mėgino, bet nieko neišėjo. 

Jis tarsi įaugo į žemę, kaip kartais esti sapne. Norėtumėm 

trauktis atgal, bet pagunda surakina kojas—• 

ir nė iš vietos. Pirmyn eiti galima, atgal — ne. Nuodėmės 

nematomos rankos išlenda iš žemės ir traukia mus į liūną. 

Įsigalėjusi nuomonė, kad pojūčiai pamažu atbunka. 

Gryniausia nesąmonė. Tai tas pat, kaip tvirtinti, jog, laši- 

53A

nant ant žaizdos azoto rūgštį, apmalšinamas ir pašalinamas 

skausmas, arba kad ketvirčiuojamas Damjenas su 

tuo apsiprato. 

Po teisybei kiekvienas naujas jaudiklis tik paaštrina 

jutimą. 

Nuostaba po nuostabos Gvinpleną privedė prie kraštutinosios. 

Jo protas, apstulbintas naujos staigmenos, 

buvo nelyginant sklidina taurė. Jautė, kad jame bunda 

kažkas baisaus. 

Kompaso jis nebeturėjo. Viena, kas dar buvo tikra 

priešais jį — tai ši moteris. Priešais jį atsivėrė neišvengiama 

praraja, traukianti lyg eldiją verpetas. Krypties 

nebepasirinksi. Nenugalima srovė ir — rifas. Rifas pasirodė 

besąs ne povandeninė uola, o sirena. Magnetas bedugnėj 

gelmėj. Gvinplenas norėjo atsiplėšti nuo šios traukos, 

bet kaip? Jis jau nebejautė atramos taško. Žmogų 

kartais pagauna ir neša audra. Panašiai kaip laivas, jis 

netenka viso takelažo. Jo inkaras yra sąžinė. Kaip bebūtų 

baisu, bet ir sąžinė gali nutrūkti. 

Jis netgi neturėjo tos dingsties: „Aš subiaurotas, baisus. 

Ji mane atstums." Toji moteris rašė jį mylinti. 

Kritiškais momentais esti lemiamų akimirkų. Kai mes 

pasinešame į blogį tiek, kad nebeišsilaikome gėryje, toji 

mūsų būtybės dalis, kuri traukia nuodėmėn, galutinai nusveria, 

ir mes lekiame žemyn galva. Negi Gvinplenui būtų 

atėjęs šis liūdnas momentas ? 

Kaip išsigelbėti? 

Vadinasi, čia ji? Kunigaikštienė! Toji moteris! Ji čia, 

šiame kambaryje, šioje nuošalioje vietoje, mieganti, viena, 

beginklė. Jinai buvo jo rankose, ir jis buvo jos valdžioje. 

Kunigaikštienė! 

Erdvių toliuose jūs pastebėjote žvaigždę. Jūs ja gėrėjotės. 

Ji taip toli. Ko bijoti žvaigždės, patekančios vis 

toje pačioje vietoje? Bet vieną gražią dieną—tikriau 

naktį — matote ją pasislinkus. Aplink ją jau galima įžiūrėti 

šviesos mirgėjimą. Šviesulys, kurį laikėte nejudriu,

ima judėti. Tai ne žvaigždė, o kometa. Didžioji dangaus 

padegėja. Šviesulys slenka, didėja, krato ugninius karčius, 

darosi milžiniškas. Jis suka jūsų pusėn! O siaube, 

jis artinasi į jus! Kometa jus pažino, kometa jūsų geidžia, 

kometa jūsų nori. Gąsdinantis dangaus kūno artėjimas. 

Tai, kas eina į jus, taip skaistu, jog akina. Tai gyvybingumo 

perteklius, nešąs mirtį. Zenito pasiūlymą jūs atmetate. 

Atstumiate bedugnės meilę. Jūs užsidengiate rankomis 

akis, slepiatės, bėgate, manote, kad išsigelbėjote. Atveriate 

akis...— Baisioji žvaigždė čia. Tai nebe žvaigždė, 

tai — pasaulis. Nepažįstamas pasaulis. Lavos ir ugnies 

pasaulis. Visaryjantis gelmių stebuklas. Ji užima visą 

dangų. Nieko daugiau nebėra, tik ji viena. Karbunkulas 

begalybės gilumoje, iš tolo — deimantas, iš arti —žaizdras. 

Jūs jo liepsnose. 

Ir jūs jaučiate, kaip nuo rojaus kaitros įsiliepsnojate. 

IV 

ŠĖTONAS 

Staiga miegančioji atsibudo. Beregint atsisėdo lovoje 

didinga ir grakšti; šviesūs, minkšti kaip šilkas plaukai 

netvarkingu žavesiu apgaubė jos liemenį; marškiniai nusismaukdami 

apnuogino visą petį; dailute ranka ji palietė 

rausvą kojos pirščiuką ir valandėlę žiūrėjo į savo 

nuogą koją, vertą Periklio pasigėrėjimo ir Fidijo kalto; 

paskui pasirąžė ir nusižiovavo, kaip tigrė saulei tekant. 

Galimas daiktas, kad Gvinplenas atsidūsėjo sunkiai, 

kaip atsitinka sulaikius alsavimą. 

— Ar yra ten kas nors? — paklausė ji. 

Ji ištarė tuos žodžius, plačiai nusižiovaudama, ir tat 

išėjo labai grakščiai. 

536

Gvinplenas išgirdo balsą, iki šiol jam nepažįstamą. 

Kerėtojos balsą, kuriame skambėjo kažkas žaviai išdidaus; 

įprastinį tono įsakmumą švelnino meilumo gaidelės. 

Staiga ji atsiklaupė — yra viena antikinė statula šitokia 

klūpančia poza, su tūkstančiu perregimų klosčių — 

pasiekė palaidinį, nuoga iššoko iš patalo ir jau atsistojusi 

žybt susisiaustė. Vienas mirksnis — ir šilko rūbas ją pridengė. 

Rankos dingo ilgiausiose rankovėse. Matėsi tiktai 

baltų vaikiškų kojyčių pirštų galiukai su mažais nagučiais. 

Suėmusi iškėlė ant viršaus plaukų vilnį ir paskleidė 

ant palaidinio, paskui nubėgo už lovos, į alkovo gilumą, ir 

pridėjo ausį prie išrašyto veidrodžio, už kurio tikriausiai 

buvo durys. 

Sulenktu smilium ji pabeldė į stiklą. 

— Kas ten? Lordas Deividas? Negi jūs taip anksti 

būtumėt? Kelinta dabar valanda? Ar tai tu, Barkilfedrai? 

Ji apsigręžė. 

— Ne, ne iš tos pusės. Gal kas yra vonios kambaryje? 

Ei, atsiliepkite! Ne, iš tiesų pro ten niekas negali ateiti. 

Ji pasuko prie sidabruoto audeklo užuolaidos, kojos 

galu kilstelėjo, petimi praskleidė ją ir įžengė į marmurinę 

salę. 

Gvinplenas pajuto, kaip jo kūnu perbėgo priešmirtinis 

šaltis. Pasislėpti nebuvo kur. Bėgti per vėlu. Be to, ir 

jėgų neužteko. Geriau būtų, kad prasiskirtų grindys ir jis 

skradžiai žemę prasmegtų. Tikėtis, kad jo nepamatys, 

nebuvo ko. 

Ir ji pamatė. 

Ji nė nekrūptelėjo. Žiūrėjo į jį, labai nustebusi, tačiau 

be jokio būkštavimo, su laimės ir paniekos išraiška. 

— A, Gvinplenas! — pratarė ji. 

Paskui staigiai, smarkiu šuoliu toji katė, virtusi pantera, 

puolė jam ant kaklo. 

Suspaudė jo galvą savo rankomis, nuo tokio veržlaus 

judesio apsinuoginusiomis iki alkūnių. 

537

Ir, tučtuojau atstumdama, įsikabino jam į pečius savo 

mažais pirščiukais lyg nagais ir, taip stovėdama priešais, 

ėmė kažkaip keistai jį apžiūrinėti. 

Jinai įsmeigė į jį savo fatališkas skirtingų atspalvių 

akis, žėrinčias kaip Aldebaranas, kuriose buvo kažkas 

tamsaus ir kažkas nežemiško. Gvinplenas stebėjo nevienodos 

spalvos vyzdžius — mėlyną ir juodą — netekdamas 

galvos nuo dangaus ir pragaro žvilgsnių. Ši moteris ir šis 

vyras akino vienas antrą kraupiu spindesiu. Jie kerėjo 

vienas antrą: jis — savo biaurumu, ji — grožiu, o abudu 

'drauge — savo siaubu. 

Jis tylėjo, tartum slegiamas neatkeliamos naštos. Ji 

šūktelėjo: 

— Turi galvą! Atėjai. Sužinojai, kad buvau priversta 

išvykti iš Londono. Atskubėjai iš paskos. Gerai padarei. 

Tu nepaprastas, jei esi čia. 

Kai dvi būtybės atsiduria viena kitos valdžioje, tarp 

jų tvykstelia žaibas. Gvinplenas, pagautas kažkokio neaiškaus 

laukinės, bet doros baimės nujautimo, atšoko, tačiau 

rausvi, jam į petį įsikirte nagai jį laikė. Artinosi kažkas 

neišvengiama. Jis, laukinis, buvo laukinės oloje. 

Ji kalbėjo toliau: 

— Ona, toji kvailė, na, žinai, karalienė, iškvietė mane 

į Vindzorą, pati nežinodama kam. O kai aš atvykau, ji 

užsidarė su savo idiotu kancleriu. Bet kaipgi tu prasigavai 

iki manęs? Tai bent vyras. Jokių kliūčių nepripažįsta. 

Pašauki, ir jis tuoj čia. Tu teiravaisi apie mane? Aš vadinuosi 

kunigaikštienė Džoziana, manau, tu tai žinojai? 

Kas tave čionai įvedė? Tikriausiai pažas. Sumanus vaikinas. 

Aš jam duosiu šimtą ginėjų. Pasakyk, kaip tu įsmukai? 

Ne, geriau nesakyk. Nenoriu žinoti. Paaiškinimai 

viską sumenkina. Man tu geriau patinki, kad esi mįslė. 

Tu toks baisus, kad atrodai tikras stebuklas. Tu arba iš 

empirėjaus, arba iš trečiojo pragaro rato, išlindęs pro 

Erebo angą. Nagi paprasčiausiai: lubos prasiskyrė arba 

grindys prasivėrė. Nusileidai iš debesų arba išlėkei aukš- 

538

tyn sieros liepsnoje,— štai kokiu būdu atsiradai. Tu vertas 

čion įžengti kaip dievai. Nuspręsta, tu mano meilužis. 

Sutrikęs Gvinplenas klausėsi, jausdamas, kad jo mintys 

vis labiau ir labiau maišosi. Baigta. Ir abejoti nebebuvo 

ko. Si moteris patvirtino naktinį laišką. Jis, Gvinplenas, 

kunigaikštienės meilužis, mylimas iš tiesų! Begalinė 

klaikios tūkstantgalvės hidros puikybė sukrutėjo šioje 

nelaimingoje širdyje. 

Tuštybė — baisi jėga mumyse, veikianti prieš mus 

pačius. 

Kunigaikštienė kalbėjo toliau: 

— Kadangi tu čia, vadinasi, taip turi būti. Nieko daugiau 

man nereikia. Kažkas, dangus ar pragaras, bloškia 

mus vienas kitam į glėbį. Stikso ir Auroros sužadėtuvės! 

Beprotiškos sužadėtuvės, nepaisančios jokių įstatymų! Tą 

dieną, kai aš tave pamačiau, tariau sau: „Tai jis. Aš jį 

pažinau. Tai mano išsvajotasis baisūnas. Jis bus mano." 

Tačiau likimui reikia padėti. Stai kodėl aš tau parašiau. 

Sakyk, Gvinplenai, tu tiki lemtimi? Aš pati tikiu nuo to 

laiko, kai perskaičiau Cicerono knygoje Scipiono sapną. 

Ak, aš ir nepastebėjau. Bajoro rūbai. Tu persirengei didiku. 

O kodėl gi ne? Tu—juokdarys. Tad juo didesnį 

turi tam pagrindą. Komediantas vertas lordo. Beje, kas 

gi tokie lordai? Klounai. Tu tauraus stoto, labai dailiai 

nuaugęs. Negirdėtas dalykas, kad tu čia! Kada atėjai? 

Seniai jau čia? Tu matei mane nuogą? Aš graži, ar ne? 

Aš ketinau išsimaudyti. O, aš myliu tave! Perskaitei mano 

laišką? Ar pats perskaitei? Ar tau kas perskaitė? Skaityti 

moki? Tu tikriausiai neraštingas? Aš klausinėju, bet 

tu neatsakinėk. Nepatinka man tavo balsas. Kažkoks 

švelnus. Tokia su nieku nepalyginama būtybė, kaip tu, 

turėtų ne kalbėti, o griežti dantimis. Tu dainuote dainuoji. 

Skambu, bet aš nepakenčiu šito. Vienintelis dalykas, 

kurs man tavyje nepatinka. Visa kita tiesiog nežmoniškai 

nuostabu, visa kita be galo puiku. Indijoj tu būtum 

dievas. Tu taip ir gimei su tokiu siaubingu juoku 

589

veide? Ne, netiesa. Tave, be abejo, sudarkė už kokią 

bausmę. Tikiuosi, įvykdei kokią piktadarystę. Eikš į mano 

glėbį. 

Ji susmuko ant kanapos, patraukdama kartu ir jį. 

Patys nežinodami kaip, jiedu atsidūrė greta. Jos kalba 

Gvinpleną užklupo lyg viesulas. Jis vos suvokė prasmę 

jos beprotiškų žodžių sūkurio. Jos akys spindėjo susižavėjimu. 

Ji kalbėjo padrikai, įsikarščiavusi, sujaudintu 

ir švelniu balsu. Jos žodžiai skambėjo kaip muzika, bet 

Gvinplenui toje muzikoje tartum girdėjosi audra. 

Ji vėl atidžiai pažvelgė į jį. 

— Salia tavęs aš jaučiuosi pažeminta — kokia laimė! 

Būti kunigaikštiene — kaip tai lėkšta! Aš esu aukštos 

kilmės. Niekas taip nevargina, kaip šitai. Didybės netekimas 

suteikia poilsį. Aš taip prisisotinusi pagarbos, jog 

man būtinai reikia paniekos. Visos mes truputį pakvaišusios, 

pradedant Venera, Kleopatra, poniom de Sevrez 

ir de Longvil ir baigiant manimi. Pranešu, aš su tavim 

nevengsiu viešumos. Tai užgaus ši meilės istorijėlė karališkąją 

Stiuartų giminę, kuriai aš priklausau. Pagaliau 

gaunu atsikvėpti. Aš radau išeitį. Atsisakau didybės. Nusmukti, 

vadinasi, nuo visko išsivaduoti. Viską sutraukyti, 

viską niekinti, viską daryti, viską apversti aukštyn kojomis 

— šitai aš vadinu gyvenimu. Klausyk, aš tave myliu. 

Ji stabtelėjo, ir jos lūpas iškreipė siaubingas šypsnys. 

— Aš tave myliu ne vien dėl to, kad tu šlykštus, bet 

dar ir dėl to, kad tu niekingas padaras. Myliu pabaisą ir 

myliu šmutą. Žeminamas, plūstamas, kvailai komiškas, atgrasus 

mylimasis, išstatytas juokams prie gėdos stulpo, 

vadinamo teatru,— juk tai nepaprastai magina. Magu 

paragauti prarajos vaisiaus. Meilužis, užtraukiąs nešlovę,— 

tai puiku. Atsikąsti ne rojaus, o pragaro obuolio,— 

štai kas masina mane, šito aš alkstu ir trokštu, šitokia 

Ieva esu! Bedugnių Ieva. Tu, tikriausiai pats to nežinodamas, 

esi demonas. Aš tausojau save baidyklei, kokia 

tik sapne gali prisisapnuoti. Tu pajacas, kažkokio vai- 

540

duoklio timpčiojamas už siūlo. Tu baisaus pragariško 

juoko įkūnijimas. Tu valdovas, kurio aš laukiau. Man 

buvo reikalinga meilė, tokia, kaip Medėjos ar Kanidijos. 

Buvau tikra, kad su manim atsitiks vienas tų didžiųjų 

naktinių nuotykių. Tu esi tas, ko aš geidžiau. Aš tau 

kalbu apie daugybę dalykų, apie kuriuos, tur būt, supratimo 

neturi. Gvinplenai, niekam aš dar nepriklausiau, 

aš atsiduodu tau tyra kaip deganti žarija. Tu, žinoma, 

manim netiki, bet kad tu žinotum, kaip man tai vis 

tiek! 

Jos žodžiai veržėsi kaip iš ugnikalnio. Pragręžk Etnos 

šlaitą, ir siūbteltų tokia liepsna. 

Gvinplenas sumikčiojo: 

— Ponia... 

Ji ranka uždengė jam burną. 

— Tylėk! Aš žiūriu į tave. Gvinplenai, aš nelytėta, 

bet jau pasileidėlė. Vestalė ir bakchantė. Joks vyras manęs 

neturėjo, aš galėčiau būti pitija Delfuose ir sėdėti, 

įsirėmusi nuogais kulnais, ant bronzinio trikojo, prie kurio 

žyniai, parimę ant Pitono odos, šnabžda klausimus 

nematomam dievui. Mano akmens širdis, bet ji panaši į 

tuos paslaptingus akmenis, jūros atridinamus prie Hentli- 

Nabo uolos papėdės, Tisos žiotyse, kuriuos perskėlus 

randi viduje gyvatę Toji gyvatė —mano meilė. Visagalė 

meilė, nes ji tave privertė ateiti. Mudu skyrė begalinis atstumas. 

Aš buvau Sirijuse, o tu — Aliote. Tu įveikei neišmatuojamą 

kelią —ir štai esi čia! Tai gerai. Nė žodžio. 

Imk mane. 

Ji nutilo. Jis virpėjo. Ji vėl nusišypsojo. 

— Matai, Gvinplenai, svajoti, vadinasi, kurti. Pageidavimas 

prilygsta šaukimui. Susikūręs chimerą, provokuoji 

tikrovę. Visagalė tamsa draudžia ją veltui šaukti. 

Ji patenkino mus. Stai tu čia. Ar išdrįsiu save pražudyti? 

Taip. Ar išdrįsiu būti tavo meiluže, sugulove, verge, tavo 

daiktu? Su džiaugsmu. Gvinplenai, aš — moteris. Moteris— 

tai molis, trokštąs pavirsti purvu. Jaučiu būtinybę 

SU

save niekinti. Puikybei tat suteikia ypatingą prieskonį. 

Menkysta paryškina didybę. Tarpusavy niekas geriau nesiderina 

kaip šitai. Tu, pats niekinamas, niekink mane. 

Žemintis prieš pažemintąjį — koks pasimėgavimas! Dvigubo 

begėdiškumo žiedas! Aš jį skinu. Trypk mane kojomis. 

Dėl to tik dar stipriau mane pamilsi. Aš pagal save 

žinau. Zinai, kodėl tave dievinu? Todėl, kad niekinu. Palyginus 

su manimi, tu esi taip žemai, jog aš tave užkeliu 

ant altoriaus. Sumaišius aukštybes su žeme, gaunasi chaosas, 

o chaosas man patinka. Chaosas visko pradžia ir 

pabaiga. Kas gi yra chaosas? Beribė biaurata. Ir iš šios 

biauratos dievas sukūrė šviesą, ir iš šio mėšlo sutvėrė 

pasaulį. Tu nė nežinai, iki kokio laipsnio aš sugedusi. 

Aplipdyk žvaigždę purvu — ir tai būsiu aš. 

Taip kalbėjo toji baisi moteris, ir pro prasiskleidusi 

palaidinį buvo matyti nuogas mergiškas jos stuomuo. 

Ji tęsė: 

— Visiems vilkė, tau aš būsiu kalė. Kaip nustebs žmonės! 

Malonu stebinti kvailius. Aš žinau, ko noriu. Kas 

aš — deivė? Amfitritė atsidavė Ciklopui. Kas aš — burtininkė? 

Urgela priėmė į savo lovą aštuonrankį plėvėtais 

tarpupirščiais Bugriksą, pusiau vyrą, pusiau paukštį. Kas 

aš —princesė? Marija Stiuart turėjo Ričiją. Trys gražuolės, 

trys baisūnai. Aš pranokstu jas, nes tu už anuos 

daug biauresnis. Gvinplenai, mudu vienas antram sutverti. 

Tu — baidyklė savo veidu, aš — baidyklė savo siela. 

Iš čia mano meilė. Sakysi, užgaidas? Tebūnie taip. 

Kas gi yra uraganas? Užgaidas. Tarp mudviejų kosminis 

artimumas. Ir tu, ir aš, mudu abu nakties vaikai, tų — 

veidu, aš — dvasia. Ir tu savo ruožtu mane sukuri. Tu ateini, 

ir mano siela veržte veržiasi į tave. Aš jos nepažinojau. 

Ji — stebinanti. Tau pasirodžius, hidra priversta išlįsti 

iš manęs, deivės! Tu atskleidi mano tikrąją prigimtį. 

Tavo padedama, aš atrandu pačią save. Kaip aš į tave panaši! 

Žiūrėk į mane lyg į veidrodį. Tavo veidas — mano 

542

siela. Nė nenumaniau, kad aš tokia baisi! Vadinasi, aš 

irgi baidyklė. O Gvinplenai, tu išblaškai mano nuobodulį. 

Kažkaip keistai, vaikiškai nusikvatojusi, ji prigludo 

prie jo ausies ir sušnabždėjo: 

— Nori pamatyti beprotę? Tai aš. 

Jos žvilgsnis kiaurai pervėrė Gvinpleną. Žvilgsnis — 

meilės gėrimas. Palaidinis gąsdinančiai atsiskleidė. Akla, 

gyvuliška aistra užvaldė Gvinpleną. Aistra, kurioje jautėsi 

agonija. 

Sios moters beriami žodžiai jį degino kaip ugnies lašai. 

Jis jautė, kad įvyks kažkas neatitaisoma. Jis neįstengė 

pratarti nė žodžio. Protarpiais ji nutildavo ir įdėmiai 

žiūrėdavo į jį. „O pabaisa!" — šnabždėdavo ji. Ji buvo 

baugi. 

Staiga ji pastvėrė jo rankas. 

— Gvinplenai, aš — gimusi sostui, tu — scenos pastoliams. 

Stokim greta. O, kokia aš laiminga, taip puolusi! 

Norėčiau, kad visas pasaulis galėtų sužinoti, iki kokio 

laipsnio aš paniekinta. Žmonės dar labiau keliaklupsčiautų, 

nes juo labiau kuo šlykštisi, juo nuolankiau prieš jį 

šliaužioja. Tokia jau žmonių giminė. Pikti šliužai. Slibinai 

ir sykiu kirminai. O, aš pasileidusi kaip dievai. Ne 

veltui aš karaliaus pavainikė. Elgiuos kaip karalienė. 

Kas tokia buvo Rodopė? Karalienė, mylėjusi Ptą, vyriškį 

krokodilo galva. Jo garbei ji pastatydinusi trečiąją 

piramidę. Pentesilėja mylėjusi centaurą, kuris pavirto 

Saulio žvaigždynu. O ką tu pasakysi apie Oną Austrijietę? 

Jau koks negražus buvo Mazarinis! Tu ne tik kad negražus, 

o pasibiaurėtinas. Negražumas — smulkmena, o niaurumas 

— didelis dalykas- Negražumas — šėtono vaipymasis, 

atsistojus užpakaly grožio. Biaurumas — išvirkštinis 

grožis. Antroji jo pusė. Olimpo du šlaitai: į saulę 

atgręžtame matome Apoloną, į naktį atgręžtame — Polifemą. 

Tu — Titanas. Girioje tu būtumei Begemotas, vandenyne 

— Leviatanas, nedorovingoje aplinkoje — Tifonas. 

Tu iš visų aukščiausias. Tavo biaurume yra kažkas 

543

perkūniško. Trenkęs žaibas sudarkė tavo veidą. Tie tavo 

iškreipti bruožai — didžiulės įširdusios ugninės rankos 

darbas. Perdirbo tave ir dingo. Niaurus visatos pyktis 

įdūkimo priepuolyje tėškė tavo sielai šią gąsdinančią antžmogišką 

išvaizdą. 

Pragaras — bausmių krosnis, kur iki raudonumo kaitinama 

geležis, vadinama Lemtimi; ja tu ir esi paženklintas. 

Tave mylėti, vadinasi, suvokti, kas yra didu. Man atiteko 

ši pergalė. Įsimylėti Apoloną — irgi, mat, sunkumas! 

Šlovės matas — nuostaba. Aš myliu tave. Svajojau apie 

tave ištisas ištisas naktis! Šie rūmai — mano. Tu išvysi 

manuosius sodus, po medžiais šnarančius šaltinius, olas, 

kur galima glamonėtis, nuostabiąsias kavalieriaus Berninio 

marmuro skulptūras. O jau gėlių! Aibės! Pavasarį kaip 

gaisras liepsnoja rožės. Ar aš tau sakiau, kad karalienė 

mano sesuo? Daryk su manim, ką tik panorėsi. Aš sutverta, 

kad Jupiteris bučiuotų man kojas, o šėtonas spiaudytų 

į veidą. Kokio tu tikėjimo? Aš — popiežininke. Mano tėvas 

Jokūbas II mirė Prancūzijoje, apsuptas jėzuitų. Niekada 

aš dar nepergyvenau to, ką jaučiu šalia tavęs. O, kaip aš 

norėčiau vakare su tavimi klausytis muzikos, atsirėmus 

į vieną pagalvį, po auksinės galeros purpurine šėtra, vidury 

beribės, švelniai liūliuojančios jūros. Užgauliok mane. 

Mušk. Pirk mano meilę. Elkis su manim kaip su niekingu 

padaru. Aš dievinu tave. 

Meilės žodžiai gali skambėti kaip staugimas. Abejojate? 

Įeikite pas liūtus. Baisumas, slypįs šioje moteryje, derinosi 

su švelnumu. Nieko tragiškesnio. Tai išleidžia 

nagus, tai glosto aksomine letenėle. Kaip katė šoka ir atbula 

traukiasi. Šiame nepastovume buvo kažkas žaisminga 

ir žiauru. Ji ir dievino begėdiškai. Todėl jos beprotybė 

persiduodavo. Lemtinga jos kalba skambėjo neišpasakytai 

grubiai ir švelniai. Jos įžeidinėjimai neįžeidinėjo. 

Jos garbinimas užgauliojo. Jos antausiai prilygo dievinimui. 

Prometėjiška didybe dvelkė jos beprotiški, aistros 

kupini žodžiai. Eschilo apdainuotosios šventės didžiosios 

5U

deivės garbei sukeldavo moterims, ieškančioms satyrų 

žvaigždėtą naktį, šitokį nežabotą epinį dūką. Šiuos aistrų 

siautulius lydėdavo paslaptingi šokiai Dodonės ąžuolų 

giraitėje. Ši moteris tartum persimainydavo, jeigu įmanoma 

persimainyti į dangui priešingą pusę. Jos plaukai vėdūlavo 

kaip karčiai; palaidinis čia susisiausdavo, čia vėl 

prasiskleisdavo; kas gali būti žaviau už jos krūtinę, iš 

kurios veržėsi laukiniai šūkavimai; mėlynosios akies 

spinduliai mainėsi su juodosios akies liepsnomis, ji buvo 

antžmogiška. Gvinplenui darėsi silpna, jis jautė, kad 

svaiginantis jos artumas baigia jį priveikti. 

-— Aš myliu tave!—sušuko ji. 

Ir jos bučinys buvo kaip įkandimas. 

Tur būt, Gvinplenui ir Džozianai netrukus būtų prireikę 

debesies, kuriuo Homeras kadaise apgaubęs Jupiterį 

ir Junoną. Būti mylimam moters, kuri turi akis ir 

jį mato, pajusti savo subiaurota burna dieviškų lūpų prisilietimą 

— Gvinplenui buvo svaiginanti palaima. Šios 

mįslingos moters akivaizdoje Gvinplenui viskas išdulkėjo 

iš galvos. Silpnai vaitodamas, spurdėjo šioje tamsoje Dėjos 

prisiminimas. Yra vienas antikinis bareljefas, vaizduojąs 

sfinkso ryjamą amūrą; srūva krauju švelnaus 

dangiško padarėlio sparnai, draskomi išsišiepusių, žiaurių 

nasrų. • 

Ar Gvinplenas mylėjo šią moterį? Ar žmogus kaip žemės 

rutulys irgi turi du ašigalius? Negi mes — planeta, 

skriejanti apie nejudamą ašį, iš tolo — žvaigždė, iš arti— 

purvo gumulas, kur diena pakeičia naktį? Ar širdies 

yra dvi pusės, viena — mylinti šviesoje, kita — mylinti 

patamsyje? Čia moteris — spindulys, ten moteris — nešvarumų 

duobė. Angelas reikalingas. Bet ar nebūtų įmanoma 

apsieiti be velnio? Kam sielai šikšnosparnio sparnai? 

Negi kiekvienam išmuša lemtinga sutemų valanda? 

Negi nuodėmė — neatskiriama sudėtinė mūsų likimo dalis? 

Negi blogis, glūdįs mūsų prigimtyje, imtinas kartu 


545

su visa kita? Negi duoklė nuodėmei neišvengiama? Giliai 

jaudinantys klausimai. 

Ir vis dėlto kažkoks balsas mums sako, kad žmogus 

nusikalsta, pasiduodamas silpnumo valandėlei. Sunku išreikšti 

žodžiais, ką Gvinplenas pergyveno: kūnišką potraukį, 

gyvenimo troškulį, baimę, geismą, kankinantį svaigulį, 

gėdą, kurios nemažas kiekis įmaišytas puikybėje. 

Negi jis pasiduos pagundai? 

Ji pakartojo: 

— Aš myliu tave! 

Ir siūtingai prispaudė jį prie savo krūtinės. 

Gvinplenas duso. 

Netikėtai, visai prie pat jų, skardžiai ir aiškiai suskambėjo 

skambutis. Tilindžiavo sienoje įtaisytas varpelis. 

Kunigaikštienė pasuko galvą ir tarė: 

— Ko ji iš manęs nori? 

Ir staiga, lyg atšokus liuko spyruoklei, sidabrinės, karališka 

karūna inkrustuotos durelės atsivėrė. 

Mėlynu aksomu išmuštoje angoje buvo matyti auksinis 

padėklas ir ant jo laiškas. 

Išsipūtęs keturkampis vokas buvo padėtas taip, kad 

iš karto kristų į akis jo didžiulis raudono lako antspaudas. 

Varpelis nesiliovė skambėjęs. 

Atsivėrusios durelės beveik siekė kanapą, ant kurios 

juodu abu sėdėjo. Viena ranka apsivijusi Gvinplenui aplink 

kaklą, kunigaikštienė pasilenkė, ištiesė kitą ranką, 

paėmė nuo padėklo laišką ir užtrenkė dureles. Anga užsidarė, 

ir varpelis nutilo. 

Kunigaikštienė pirštais perlaužė antspaudą, atplėšė 

voką, išėmė iš jo kažkokius du popierius, o patį voką 

numetė Gvinplenui po kojų. 

Lako antspaudas, nors ir perlaužtas, buvo įskaitomas, 

ir Gvinplenas galėjo įžiūrėti karališką karūną ir žemiau 

jos raidę O. 

Atplėštasis vokas krisdamas išsiskleidė, ir antroje jo 

546

pusėje tuo pačiu metu buvo galima perskaityti užrašą: 

„Jos malonybei kunigaikštienei Džozianai". 

Džoziana ištraukė iš voko du laiškus: vienas buvo 

rašytas dideliame pergamente, kitas — standžiame balto 

popieriaus lapelyje. Ant pergamento kabėjo stambus kanceliarinis 

žalio lako antspaudas, vadinamas valdoviškuoju. 

Kunigaikštienė, visa virpanti, iš džiaugsmo apsalusiomis 

akimis, nepatenkinta susiraukė. 

— Ak, ką gi ji man čia siunčia? Kažkokius popierius? 

Kokia įkyri moteris! 

Ir, atidėjusi į šalį pergamentą, ji išskleidė balto, blizgančio 

popieriaus lapelį. 

— Jos braižas. Mano sesers braižas. Kaip man visa 

tai įgriso. Gvinplenai, aš jau klausiau tave: ar moki skaityti? 

.Moki? 

Gvinplenas galvos linktelėjimu patvirtino. 

Ji kone gulomis išsitiesė ant kanapos ir kažkaip drovėdamasi 

paslėpė kojas po palaidiniu, nuleido plačias 

rankoves, tačiau krūtinę paliko visiškai atvirą ir, degindama 

Gvinpleną aistringu žvilgsniu, padavė jam blizgantį 

popierių. 

— Taigi, Gvinplenai, tu esi mano. Pradėk eiti savo 

pareigas. Mano mylimasai, perskaityk, ką man rašo karalienė. 

Gvinplenas paėmė laišką, atlenkė ir, baisiausiai jaudindamasis, 

drebančiu balsu ėmė skaityti: 

„Ponia, 

Mes jums maloniai siunčiame čia pridėtąjį protokolo 

nuorašą, patvirtintą ir pasirašytą mūsų tarno Viljamo 

Kauperio, Anglijos karalystės kanclerio, iš kurio paaiški 

didelės svarbos dalykas, kad teisėtas lordo Linijaus Klancarlio 

sūnus dabar yra surastas, kad jis gyveno Gvinpleno 

vardu kaip paskutinis valkata klajūnas juokdarių ir komediantų 

tarpe. Savo teisių jis netekęs kūdikystėje. Remiantis 

karalystės įstatymais ir paveldėjimo teise, lordas 

547

Fermenas Klančarlis, lordo Linijaus sūnus, šiandien pat 

bus priimtas ir įvestas į lordų rūmus. To dėlei, norėdami 

pareikšti jums mūsų prielankumą ir palikti jums teisę 

valdyti jums perduotus lordų Klančarlių-Hankervilių turtus 

ir žemes, mes skiriame jį jums vyru vietoje lordo Deivido 

Deri-Moiro. Mūsų duotu parėdymu lordas Fermenas 

pristatytas į jūsų rezidenciją Korleone-lodže; mes įsakome 

ir trokštame, kaip karalienė ir sesuo, kad lordas Fermenas 

Klančarlis, iki šiol vadintas Gvinplenu, būtų jūsų 

vyras ir kad jūs už jo ištekėtumėt. Tokia mūsų karališkoji 

valia." 

Gvinplenas skaitė, kone kiekvieną žodį tardamas vis 

kitokiu balsu, o kunigaikštienė, pasirėmusi į kanapos pagalvį, 

klausėsi, įsižiūrėjusi į vieną tašką. Kai Gvinplenas 

baigė, ji plėšte išplėšė jam iš rankų laišką. 

— Ona, karalienė,— perskaitė susimąsčiusi. 

Paskui pakėlė nuo žemės pergamentą ir permetė jį 

akimis. Tai buvo paskendusių „Matutinos" kompračikosų 

prisipažinimo nuorašas, patvirtintas Sautvorko šerifo ir 

lordo kanclerio parašais. 

Po to ji dar kartą perskaitė karalienės laišką ir tarė; 

— Gerai. 

Ir, ramiai rodydama Gvinplenui pirštu į galerijos portjerą, 

pro kurią jis buvo įėjęs, tarė: 

— Išeikite. 

Suakmenėjęs Gvinplenas nepajudėjo iš vietos. 

Lediniu balsu ji pakartojo: 

— Kadangi jūs mano vyras, išeikite. 

Gvinplenas, kaltai nuleidęs akis, bežadis, nė nekrustelėjo. 

Ji pridūrė: 

— Jūs neturite teisės čia būti. Čia mano nięilųžio 

vieta. 

Gi yinpleną-lyg kąs butų prikalęs,

— Gerai,— tarė ji,— tada aš išeisiu. A, tai jus mano 

vyras! Puiku! Aš neapkenčiu jūsų! 

Ji pakilo, išdidžiai mostelėjo į erdvę, lyg su kažkuo 

atsisveikindama, ir išėjo. 

Galerijos portjera nusileido už jos. 

V 

IŠ VEIDO PASIŽĮSTA, NORS ŠIAIP 

NEPAŽĮSTAMI 

Gvinplenas liko vienas. 

Vienas priešais šiltą vonią ir sugulėtą patalą. 

Iš galvos viskas išdulkėjo. Jis mąstė, bet tos mintys 

į mintis buvo nebe panašios. Kažkas padrika, be sąryšio, 

kankinančiai nesuprantama. Jo sieloje darėsi kažkas panašaus 

į klaikų sapną. 

Ne taip jau paprasta, įžengus į nežinomus pasaulius. 

Nuo grumo atneštojo kunigaikštienės laiško Gvinplenui 

ir prasidėjo netikėtumai, kas valandą vis mažiau ir 

mažiau besuvokiami. Iki šios akimirkos jis tartum sapnavo 

atviromis akimis. Dabar ėmė grabinėtis. 

Jis nieko negalvojo. Nemąstė. Netgi liovėsi mąstęs. 

Kaip bus, tebūnie. 

Vis tebesėdėjo ant kanapos toje vietoje, kur kunigaikštienė 

jį buvo palikusi. 

Staiga tyloje pasigirdo žingsniai. Vyriški žingsniai. Jie 

artėjo iš priešingos pusės, kur dingo kunigaikštienė. Duslūs, 

bet aiškiai girdimi žingsniai. Kad ir kaip Gvinplenas 

buvo atitrūkęs nuo aplinkos, visgi jis sukluso. 

Staiga anapus sidabruoto audeklo uždangos, kurią kunigaikštienė 

išeidama paliko praskleistą, durys už lovos, 

paslėptos po išrašytuoju veidrodžiu, plačiai atsivėrė, ir 

549

linksmas vyriškas balsas nuskambėjo veidrodinėje salėje, 

garsiai traukdamas senovinės prancūziškos dainelės posmą: 

Įėjo vyriškis. 

Trys paršiukai, mėšluose vartydamies, 

Kaip nešikai plūdosi nešvankiai. 

Prie šono — špaga, rankoje — skrybėlė, papuošta 

plunksnomis, kaspinėliu ir kokarda, puikūs auksu apvedžioti 

jūrų karininko drabužiai. 

Gvinplenas pašoko, tartum spyruoklės pamėtėtas. 

Jis pažino šį žmogų, ir šis žmogus pažino jį. 

Ir vienas, ir kitas apstulbę sutartinai šūktelėjo: 

— Gvinplenas! 

-— Tom-Džim-Džekas. 

Vyriškis su skrybėle rankoje žengtelėjo į Gvinpleną, 

o tas sunėrė ant krūtinės rankas. 1 

— Kaip tu čia atsidūrei, Gvinplenai? 

— O tu kaip čia patekai, Tom-Džim-Džekai? 

— A, suprantu!. Džozianos užgaidas! Komediantas, o, 

be to, dar baidyklė, per didelė pagunda — kur čia ji atsispirs. 

Tu persirengei ir atėjai čion, Gvinplenai. 

— O tu irgi, Tom-Džim-Džekai? 

— Gvinplenai, ką reiškia tie didiko drabužiai? 

-— Tom-Džim-Džekai, ką reiškia ta karininko uniforma? 

— Gvinplenai, į klausimus aš neatsakinėju. 

550 

— Aš taip pat, Tom-Džim-Džekai. 

— Gvinplenai, mano vardas ne Tom-Džim-Džekas. 

— Tom-Džim-Džekai, ir mano vardas ne Gvinplenas. 

— Gvinplenai, aš čia esu savo namuose. 

— Aš čia esu savo namuose, Tom-Džim-Džekai. 

— Draudžiu kartoti mano žodžius. Ironijos turi, bet

užtat aš turiu lazdą. Liaukis šaipęsis, niekingas juokdary! 

Gvinplenas išbalo. 

— Tu pats juokdarys! Tu man atsakysi už šį įžeidimą. 

— Tavo balagane kumščiais, kiek tik panorėsi. 

— Ne, čia, špagomis. 

— Spagą, drauguži, bajorų ginklas. Aš kaunuosi tik 

su sau lygiais. Kumščiais su tavim galima, bet jokiu būdu 

ne špagomis, tu gi ne bajoras. Tedkasterio viešbutyje 

Tom-Džim-Džekas gali apiboksuoti Gvinpleną. O Vindzore 

— kas kita. Žinok, aš kontradmirolas. 

— O aš — Anglijos peras. 

Žmogus, kurį Gvinplenas laikė Tom-Džim-Džeku, nusikvatojo. 

— O kodėl ne karalius? Beje, tu teisus. Komediantas 

gali suvaidinti ką nori. Sakyk man, kad esi Tezėjas, Atėnų 

karalius. 

— Aš Anglijos peras, ir mudu kausimės. 

— Gvinplenai, jau darosi įkyru. Nejuokauk su tuo, 

kuris gali paliepti tave išplakti. Aš vadinuosi Deividu 

Deri-Moiru. 

— O aš — lordu Klančarliu. 

Lordas Deividas antrukart nusikvatojo. 

— Tai geriausia! Gvinplenas — lordas Klančarlis. 

Kaip sykis šį vardą turįs gauna Džozianos ranką. Klausyk, 

aš tau atleidžiu. Ir žinai kodėl? Mudu abu esame jos 

meilužiai. 

Galerijos portjera prasiskleidė, kažkieno balsas tarė: 

— Judu abu, ponai, jos vyrai. 

Abu atsigręžė. 

•— Barkilfedras! — sušuko lordas Deividas. 

Iš tiesų tai buvo Barkilfedras. 

Šypsodamasis jis žemai nusilenkė abiem lordam. 

m

Už kelių žingsnių nuo jo su juoda krivūle rankoje 

stovėjo bajoras pagarbiu ir griežtu veidu. 

Sis bajoras prisiartino, triskart nusilenkė Gvinplenui 

ir tarė: 

— Milorde, aš esu juodosios krivūlės prievaizdas. Vykdydamas 

jos didenybės įsakymą, aš atvykau paimti jūsų 

šviesybės.

AŠTUNTOJI KNYGA 

KAPITOLIS IR JO KAIMYNIJA 

I 

SMULKMENIŠKAS DIDINGŲ IŠKILMIŲ 

APRAŠYMAS 

Baisi jėga, jau tiek valandų stulbinusi Gvinpleną ir 

nešusi vis aukštyn ir aukštyn, pirma atgabeno jį į Vindzorą, 

paskui vėl perkėlė į Londoną. 

Pro jo akis nenutrūkstama virtine slinko pasakiškos 

tikrovės vaizdai. 

Išsivaduoti iš jų buvo neįmanoma. Vos dingdavo vienas, 

tuojau pasirodydavo kitas. 

Nė atsikvėpti nebuvo kada. 

Kas matė žonglierių, tas akivaizdžiai matė likimą. 

Tie kamuoliukai, mėtomi į viršų ir krenta žemyn,— argi 

tai ne žmonės, kuriuos svaido ir kuriais žaidžia likimo 

ranka? 

Tos pačios dienos vakarą Gvinplenas atsidūrė nepaprastoje 

vietoje. 

Buvo pasodintas į lelijomis skobtą suolą. Vilkėjo šilko 

rūbais, raudono aksomo mantija su baltos taftos pamušalu, 

šermuonėlių apykakle ir auksu apvedžiotomis to 

paties kailio antpetėmis. 

Aplink jį tokiuose pat lelijomis skobtuose suoluose 

sėdėjo įvairaus amžiaus žmonės, jauni ir seni, irgi vilkį 

purpuru ir šermuonėlių kailiais. Priešais jis matė klū- 

553

pančius žmones. Jie vilkėjo juodais šilko rūbais. Kai kurie 

klūpojusieji rašė. 

Kiek tolėliau priešakyje jis pastebėjo laiptelius, paaukštinimą, 

baldakimą, platų žibantį skydą, kurį laikė 

liūtas ir vienaragis, o ant paaukštinimo, po tuo baldakimu, 

į skydą atremtą, karūna vainikuotą auksinį krėslą. 

Tai buvo sostas. 

Didžiosios Britanijos sostas. 

Gvinplenas, tapęs peru, sėdėjo Anglijos perų rūmuose. 

Su kokiomis apeigomis Gvinplenas buvo įvesdintas į 

lordų rūmus? Tuojau papasakosime. 

Visą tą dieną, nuo pat ryto iki vakaro, nuo Vindzoro 

iki Londono, nuo Korleone-lodžo iki Vestminsterio aukštyn 

lyg laiptais kilo Gvinplenas. Ir ant kiekvienos pakopos— 

vis naujas stulbinantis įvykis. 

Iš Vindzoro jis buvo 

mis su visa perui priderama palyda. Garbės sargyba daug 

kuo panėši į kalėjimo sargybą. 

Tą dieną paupio gyventojai matė, kaip Vindzoro keliu 

į Londoną pralėkė dvi karališkojo pašto karietos, o įkandin 

jų šuoliavo jos didenybės asmens sargybinių būrys. 

Pirmojoje karietoje sėdėjo juodosios krivūlės prievaizdas. 

Pro antrosios langą šmėkštelėjo baltomis plunksnomis 

papuošta plačiabrylė skrybėlė, dengianti veidą, kurio 

nepavyko pamatyti. Kas ja važiavo? Princas ar kalinys? 

Tai buvo Gvinplenas. 

Atrodė, lyg ką gabentų į Londono Tauerį, o gal ir į 

lordų rūmus. 

Karalienė viskuo pasirūpino. Savo sesers būsimajam 

vyrui ji davė savo asmeninės tarnybos apsaugą. 

Juodosios krivūlės prievaizdo padėjėjas jojo raitas 

kortežo priešakyje. 

Priešais prievaizdą ant atlenkiamos sėdynėlės buvo 

padėta sidabru išsiūta brokato pagalvėlė. O ant tos pagalvėlės 

— juodas portfelis su karališkos karūnos 

įspaudu.

Brentforde, paskutinėje tarpustotėje prieš Londoną, 

abidvi karietos ir apsauga sustojo. 

Čia jau laukė ketvertu pakinkyta vėžlio kaulo karieta 

su keturiais liokajais užpakalyje, dviem foreiteriais ir vežėju, 

dėvinčiu peruką. Tekiniai, paminos, grąžulas, lingės 

buvo paauksuoti, arkliai pakinkyti sidabro pakinktais. 

Sis didingas ir tiesiog nuostabaus darbo iškilmių vežimas 

puikiausiai būtų galėjęs stovėti tarp tų daugiau 

kaip penkiasdešimt įžymių karietų, kurių piešinius mums 

paliko Rubo. 

Juodosios krivūlės prievaizdas išlipo iš karietos, o jo 

padėjėjas nušoko nuo arklio. 

Juodosios krivūlės prievaizdo padėjėjas abiem rankom 

paėmė nuo atlenkiamos sėdynėlės sidabru išsiūtą brokato 

pagalvėlę, ant kurios buvo padėtas portfelis su karūna, ir 

atsistojo užpakaly prievaizdo. 

Juodosios krivūlės prievaizdas pirma atidarė tuščiąją 

karietą, paskui pašto vežimą, kur sėdėjo Gvinplenas, 

ir, nuleidęs akis, pagarbiai pakvietė Gvinpleną persėsti į 

karietą. 

Gvinplenas išlipo ir sėdo į karietą. 

Prievaizdas su krivūle ir jo padėjėjas, pagalvėle nešinas, 

įlipo iš paskos ir atsisėdo ant žemos sėdynėlės, kuri 

senoviniuose iškilmių vežimuose skirta pažams. 

Karietoj vidus buvo išmuštas baltu atlasu, padabintu 

Benšo mezginiais, sidabriniais karbiniais ir kutais. Lubos 

išgražintos herbais. 

Anų dviejų kelioninių vežimų foreiteriai vilkėjo karaliaus 

dvariškių uniformomis. O ištaigingosios karietos vežėjas 

ir liokajai buvo aprengti kitoniškomis, labai puošniomis 

livrėjomis. 

Nors Gvinplenas jautėsi tarytum sapne, vis dėlto jis 

atkreipė dėmesį į šį išsipusčiusių tarnų būrį ir paklausė 

juodosios krivūlės prievaizdą: 

— Kieno šitie tarnai? 

Juodosios krivūlės prievaizdas atsakė: 

555

— Jūsų, milorde. 

Tą dieną lordų rūmai turėjo posėdžiauti vakare. Curia 

erat serena \ sakoma senoviniuose protokoluose. Anglijoje 

parlamentas mielai renkasi naktimis. Yra žinoma, 

kad sykį Šeridanas pradėjo savo kalbą vidurnaktį ir baigė, 

saulei tekant. 

Abu pašto vežimai tušti sugrįžo į Vindzorą, o karieta, 

kurioje sėdėjo Gvinplenas, pasuko į Londoną. 

Ketvertu pakinkyta vėžlio kaulo karieta žingine patraukė 

iš Brentfordo į Londoną, kaip ir priderėjo karietai, 

kurios vežėjas dėvi peruką. 

Šio iškilmingo vežėjo asmeniu ceremonialas paėmė 

Gvinpleną savo žinion. 

Beje, šitoks lėtas važiavimas, iš visko sprendžiant, turėjo 

tam tikrą tikslą. Toliau pamatysime, kokį. 

Buvo dar ne naktis, nors jau sutemę, kai vėdlio kaulo 

karieta sustojo priešais Karališkuosius vartus: sunkūs žemi 

vartai tarp dviejų bokštelių jungė Vąitholą su Vestminsteriu. 

Karališkųjų bajorų kavalkada apsupo karietą. 

Vienas iš liokajų nušoko nuo karietos užpakalinės 

sėdynės ir atidarė dureles. 

Juodosios krivūlės prievaizdas, lydimas savo padėjėjo, 

nešino pagalvėle, išlipo iš karietos ir tarė Gvinplenui: 

— Milorde, teikitės išlipti. Skrybėlės, jūsų šviesybe, 

nenusiimkite. 

Gvinplenas vilkėjo vakarykščiais šilko rūbais, ant kurių 

buvo užsisiautęs kelioninį apsiaustą. Špagos jis neturėjo. 

Apsiaustą jis paliko karietoje. 

Po Karališkųjų vartų įvažiuojamąja arka buvo dar kitos 

žemos šoninės durelės, o prieš jas — keli laiptukai. 

Pagarba reikalauja, kad per iškilmes pirma eitų palyda. 

556 

1 Posėdis vyko vakare (lot.).

Juodosios krivūlės prievaizdas, lydimas savo padėjėjo, 

ėjo priešakyje. 

Gvinplenas — iš paskos. 

Jie užlipo laiptukais, įėjo pro šonines dureles. 

Po keletos akimirkų jie atsidūrė plačioje apvalioje 

menėje, kurios viduryje stūksojo kolona. Menė buvo žemutiniame 

bokšto aukšte; ją apšvietė smailūs langai, 

siaurulyčiai kaip šaudomosios angos; matyt, čia ir vidurdienį 

būdavo tamsoka. Menka šviesa kartais irgi prisideda 

prie iškilmingumo. Prietema pati savaime yra didinga. 

Šioje menėje stovėjo trylika žmonių. Trys priešakyje, 

šeši antroje eilėje, keturi užpakalyje. 

Trejukės vidurinis vilkėjo ryškiai raudono aksomo 

durtiniu, kiti du — taip pat raudonais, tik ne aksomo, 

o atlaso durtiniais. Visiems trims ant peties buvo išsiuvinėtas 

Anglijos herbas. 

Antrosios eilės šešetas vilkėjo balto muaro dalmatikomis; 

ant kiekvieno krūtinės buvo skirtingas herbas. 

Keturi užpakaliniai juodo muaro rūbais vienas nuo 

kito skyrėsi kokia nors ypatinga žyme: pirmasis buvo 

mėlynu apsiaustu, antrasis turėjo pasikabinęs raudoną 

šv. Jurgį, trečiajam ant krūtinės ir nugaros buvo išsiūti 

du avietinės spalvos kryžiai, ketvirtasis nešiojo juodą 

sabalų kailių apykaklę. Visi sū perukais, be skrybėlių, su 

špagomis, i 

Jų veidus prieblandoje vos buvo galima įžiūrėti. Jie 

irgi negalėjo matyti Gvinpleno veido. 

Juodosios krivūlės prievaizdas kilstelėjo savo lazdą 

ir tarė: 

— Milorde Fermenai Klančarli, barone Klančarli-Hankervili! 

Aš, juodosios krivūlės prievaizdas, pirmasis apeigų 

menės pareigūnas, perduodu jūsų šviesybę Keliaraiščio 

ordino kavalieriui, Anglijos heroldų seniūnui. 

Aksominiu durtiniu vilkįs žengtelėjo į priekį, iki 

žemės nusilenkė Gvinplenui ir tarė: 

557

— Milorde Fermeriai Klančarli, aš — Keliaraiščio ordino 

kavalierius, pirmasis Anglijos heroldų seniūnas. Mane 

pakėlė ir vainikavo jo šviesybė Norfolko kunigaikštis, 

grafas maršalas iš prigimtos teisės. Aš prisiekiau paklusnumą 

karaliui, perams ir Keliaraiščio ordino kavalieriams. 

Savo vainikavimo dieną, kada Anglijos grafas maršalas 

užpylė man ant galvos vyno taurę, aš iškilmingai 

prisiekiau tarnauti bajorijai, vengti blogą vardą turinčių 

žmonių draugijos, dažniau išteisinti, negu kaltinti kilminguosius, 

padėti našlėms ir mergelėms. Mano pareiga 

prižiūrėti perų laidotuvių ceremonijas ir saugoti jų herbus. 

Esu jūsų šviesybės paslaugoms. 

Tas, kuris atlasiniu durtiniu stovėjo jam iš dešinės, 

nusilenkė ir tarė: 

— Milorde, aš — Klarensas, antrasis Anglijos heroldų 

seniūnas, bajorų ne perų laidotuvių tvarkdarys. Esu jūsų 

šviesybės paslaugoms. 

Antrasis atlasiniu durtiniu iš kairės nulenkė galvą ir 

tarė: 

— Milorde, aš — Norojus, trečiasis Anglijos heroldų 

seniūnas. Esu jūsų šviesybės paslaugoms. 

Antrosios eilės šešetas, tiesūs kaip žvakės, nenusilenkdami 

žengtelėjo į priekį. 

Pirmasis Gvinplenui iš dešinės tarė: 

— Milorde, mes — šeši Anglijos heroldai. Aš — Jorkas. 

Po jo kiekvienas heroldas iš eilės prisistatė: 

— Aš — Lankasteris. . " 

— Aš -— Ričmondas, 

-— Aš — Česteris. 

—-Aš — Somersetas. 

— Aš — Vindzoras. 

Ant kiekvieno krūtinės buvo išsiūtas herbas tos grafystės 

ar miesto, kurio vardu jie vadinosi. 

Keturi, apsitaisę juodais rūbais, stovėjo už heroldų 

tylėdami. 

558

Heroldų seniūnas, Keliaraiščio ordino kavalierius, 

pirštu parodė juos Gvinplenui ir tarė: 

— Milorde, štai ginklanešiai. 

•— Mėlynoji Mantija. 

Žmogus mėlynu apsiaustu linktelėjo galvą. 

— Raudonasis Drakonas. 

Žmogus su šv. Jurgiu nusilenkė. 

— Raudonasis Kryžius. 

Žmogus su raudonais kryžiais nusilenkė. 

— Grotų Sargybinis. 

Žmogus sabaline apykakle nusilenkė. 

Heroldų seniūnui davus ženklą, pirmasis ginklanešys, 

Mėlynoji Mantija, priėjo ir paėmė iš juodosios krivūlės 

prievaizdo padėjėjo rankų sidabru siuvinėtą brokato 

pagalvėlę ir portfelį su karūnos įspaudu. 

Tada heroldų seniūnas kreipėsi į juodosios krivūlės 

prievaizdą: 

— Tebūnie taip. Pareiškiu gerbiamajam, jogei priimu 

jo šviesybę. 

Sios ir kitos etiketo apeigos, kurias vėliau paminėsime, 

sudarė senąjį ceremonialą, nustatytą dar prieš Henriką 

VIII, kurį Ona vienu metu mėgino atgaivinti. Šiandien 

to viso nebėra. Tačiau lordų rūmai tebelaikomi pastoviais, 

ir jeigu kas nors pasaulyje tebėra užsilikę nuo 

neatmenamas gadynės, tai niekur kitur, tik tenai. 

O visgi ir jie keičiasi. E pur si muove! 

Kur, pavyzdžiui, dėjosi may pole, gegužinis stiebas, 

kurį Londono miestas įkaldavo kelyje, kai perai vykdavo 

į parlamentą? Paskutinis stiebas buvo įsmeigtas 1713 metais. 

Nuo to laiko may pole išnyko. Jis užmirštas. 

Iš pažiūros atrodo, kad viskas, kaip buvo, taip ir tebėra. 

O tikrumoje viskas keičiasi. Štai kad ir kunigaikščių 

Olbemarlių titulas. Jis, regis, amžinas. Šį titulą turėjo 

šešios giminės: Odo, Mendviliai, Betiunai, Plantagenetai, 

Bošanai, Monkai. Lesterio titulas paeiliui priklausė penkioms 

skirtingoms pavardėms: Bomonams, Briuzams, 

559

Dadliams, Sidniams, Koukams, Linkolno titulas — šešioms. 

Pembroko — septynioms ir t. t. Giminės keičiasi, 

titulai palieka tie patys. Paviršutiniškas istorikas tiki pastovumu. 

Iš esmės amžino nieko nėra. Žmogus ne kas 

kita, kaip banga. O žmonija — jūra. 

Aristokratija didžiuojasi tuo, dėl ko moterys smarkiai 

pergyvena: senumu; bet ir moterys, ir aristokratija turi 

vieną iliuziją: jos abi įsitikinusios, kad gražiai išsilaikė. 

Galimas daiktas, kad lordai savęs nepažins, perskaitę, 

kas apie juos parašyta ir kas dar bus parašyta, panašiai 

kaip kadaise buvusi gražuolė nenori matyti savo 

raukšlių. Veidrodis visada lieka kaltas, bet jis prie to 

priprato. 

Siekti, kad tai, ką vaizduoji, būtų panašu į tikrovę-tik 

tokia yra istoriko pareiga. 

Pirmasis heroldų seniūnas kreipėsi į Gviimleną: 

— Malonėkite sekti paskui mane, milorde. 

Ir pridūrė: 

— Jus sveikins. O jūsų šviesybė tik kilstels skrybėlės 

brylių. 

Ir visas kortežas patraukė durų link, apvaliosios menės 

gilumoje. 

Juodosios krivūlės prievaizdas vadovavo eisenai. 

Įkandin jo — Mėlynoji Mantija, pagalvėle nešinas, 

paskui pirmasis heroldų seniūnas, už jo Gvinplenas, užsimaukšlinęs 

skrybėlę. 

Kiti heroldų seniūnai, heroldai, ginklanešiai pasiliko 

apvalioje menėje. 

Ir taip trise, priešaky juodosios krivūlės prievaizdas, 

paskui pirmasis heroldų seniūnas ir Gvinplenas, ėjo iš 

menės į menę; šiandien jų kelio nebeįmanoma būtų atsekti, 

nes senųjų Anglijos parlamento rūmų nebėra. 

Tarp kitko, Gvinplenas perėjo ir tą gotiškąją priėmimo 

mėnę, kur įvyko paskutinysis Jokūbo II ir Monmauto 

susitikimas ir kur šiaudadūšis sūnėnas veltui klūpojo ant 

kelių prieš žiaurųjį dėdę. Aplinkui ant sienų chronologine 

560

tvarka kabėjo devyni per visą ūgį senųjų perų portretai, 

ant kurių buvo pažymėtos pavardės ir herbai: lordas 

Nansladronas, 1305. Lordas Beliolis, 1306. Lordas Benestidas, 

1314. Lordas Kentilupa, 1356. Lordas Montbegonas, 

1357. Lordas Taibototas, 1372. Lordas Zučas iš Kodnoro, 

1615. Lordas Bela-Akva, be datos. Lordas Harenas-Saris, 

Blua grafas, be datos. 

Jau buvo sutemę, ir galerijose tam tikrais atstumais 

buvo užžiebti žiburiai. Vario žvakidėse degė vaško žvakės, 

blausiai apšviesdamos sales, skendinčias kraupioje 

bažnyčios prieblandoje. 

Pakeliui jie sutikdavo tik būtiniausius pareigūnus. 

Vienoje menėje, pagarbiai nulenkę galvas, stovėjo keturi 

antspaudo raštvedžiai ir vienas valstybinių popierių 

raštvedys. 

Kitoje—-garbusis Filipas Saidenhemas, Vėliavos kavalierius, 

Brainptono Somersete valdovas. Vėliavos kavalieriaus 

titulą suteikdavo karo metu pats karalius po 

išskleista karališkąja vėliava. 

Dar kitoje jie išvydo seniausiąjį Anglijos baronetą, 

serą Edmundą Bekoną iš Safolko, sero Nikolo paveldėtoją, 

tituluojamą primuš baronetorum Angliae l . Už sero 

Edmundo stovėjo jo ginklininkas su kilpiniu ir eskvairas 

su Alsterio herbu, nes baronetai prigimta teise yra Alste- 

Ketvirtojoje menėje buvo iždo valdytojas su savo keturiais 

vyriausiais iždininkais ir dviem lordo šambeliono 

atstovais, kurių pareiga buvo skirstyti mokesčius. Čia pat 

buvo pinigų kalyklos viršininkas: jis laikė delne vieną 

svarą sterlingų, nukaldintų, kaip tada buvo priimta kaldinti 

aukso svarus, specialiu štampu. Visas aštuonetas 

nusilenkė naujajam lordui. 

Įeinant į takais išklotą koridorių, kuris jungė bendruomenių 

rūmus su lordų rūmais, Gvinpleną pasveikino 

1 Pinmasis Anglijos baronetas (lot.). 


561

seras Tomas Manselis Margemas, jos didenybės karalienės 

rūmų kontrolierius ir parlamento narys, atstovaująs 

Glamorgano miestui; o išeinant Gvinpleną sutiko Penkių 

Uostų baronų deputacija, išsirikiavusi dviem eilėm po keturis, 

nes uostų buvo ne penki, o aštuoni. Viljamas Ešbernhemas 

sveikino jį Hastingso miesto vardu, Metju 

Eilmoras — Duvro miesto vardu, Džozia Berčetas —• Sendvičiaus 

miesto vardu, seras Filipas Boteleris — Hieto 

miesto vardu, Džonas Briuveris — Niuramnio miesto vardu, 

Edvardas Sautvelis — Rajaus miesto vardu, Džeimsas 

Hėjus — Vinčelsio miesto vardu ir Džordžas Neiloras 

•— Sifordo miesto vardu. 

Gvinplenas buvo jiems benusilenkiąs, tačiau pirmasis 

heroldų seniūnas patyliukais jam priminė: 

— Kilsterėkite tik skrybėlės brylių, milorde. 

Gvinplenas padarė, kaip liepiamas^- 

Pagaliau jis įžengė į tapytąją menę, kur nebuvo jokios 

tapybos, tik keli šventųjų paveikslai, tame tarpe šv. 

Eduardas, aukštose smailų langų nišose, grindų perdalytose 

taip, kad viršutinė dalis buvo Vestminster-hole, o 

apatinė — tapytojoje menėje. 

Anapus medinės tvorelės, kuria buvo perdalyta tapytoji 

menė, stovėjo trys orūs asmenys, trys valstybės sekretoriai. 

Pirmojo žinioje buvo Anglijos pietinė dalis, Airija 

ir kolonijos, o taip pat santykiai su Prancūzija, Šveicarija, 

Italija, Ispanija, Portugalija ir Turkija. Antrasis 

tvarkė Anglijos šiaurę, o taip pat vedė reikalus su Niderlandais, 

Vokietija, Danija, Švedija, Lenkija, ir Maskvos 

kunigaikštyste. Trečiasis, škotas, turėjo savo žinioje Škotiją. 

Pirmieji du buvo anglai. Vienas iš jų — didžiai gerbiamas 

Robertas Harlis, parlamento narys nuo Niurednoro 

miesto. Buvo ir Škotijos atstovas Mangou Grehemas, 

eskvairas, kunigaikščio Montrozo giminaitis. Visi tylėdami 

nusilenkė Gvinplenui. 

Gvinplenas palietė skrybėlės brylių. Tvorelės atidarinėtojas 

kilstelėjo atkeliamąją lentelę ir praleido juos į 

562

galinę tapytosios menės dalį, kur stovėjo ilgas, žalia gelumbe 

užtiestas stalas, skirtas tik lordams. 

Ant stalo degė kandeliabras. 

Gvinplenas, kurio priešakyje ėjo juodosios krivūlės 

prievaizdas, Mėlynoji Mantija ir Keliaraiščio ordino kavalierius, 

pateko į šią privilegijuotąją dalį. 

Tvorelės atidarinėtojas, Gvinplenui praėjus, nuleido 

lentelę. 

Atsidūręs už tvorelės, pirmasis heroldų seniūnas sustojo. 

Tapytoji menė buvo didžiulė. 

Jos gilumoje, po karališkuoju skydu tarp dviejų langų, 

stovėjo du senukai raudono aksomo mantijomis, auksu 

apvedžiotomis šermuonėlio kailio antpetėmis; ant perukų 

jie nešiojo baltomis plunksnomis papuoštas skrybėles. 

Iš po mantijų buvo matyti šilkinės liemenės ir špagų 

rankenos. 

Už jų tartum sustingęs stovėjo žmogus juodo muaro 

rūbais, aukštai iškėlęs didžiulę auksinę kuoką su karūnuotu 

liūtu. 

Tai buvo Anglijos perų maršalka. 

Liūtas—perų emblema. „Liūtai — tai baronai ir perai",— 

skelbia Bertrano Diugeskleno kronika. 

Pirmasis heroldų seniūnas parodė Gvinplenui abu senius 

aksomo mantijomis ir sušnabždėjo į ausį: 

— Milorde, jie — lygūs jums. Pasisveikinsite su jais 

taip, kaip jie su jumis. Abu didikai— baronai, lordo 

kanclerio paskirti jūsų krikštatėviais. Jie labai seni ir 

beveik apakę. Jie jus įves į lordų rūmus. Pirmasis —• 

Čarlzas Maildmėjus, lordas Fitzvolteris, šeštasis baronų 

suole, antrasis—-Augustas Erandelis, lordas Erandelis- 

Treraisas, trisdešimt aštuntasis senjoras baronų suole. 

Pirmasis heroldų seniūnas žengė žingsnį senukų pusėn 

ir garsiai paskelbė: 

— Fermenas Klančarlis, Klancarlio ir Hankervilio 

563

aronas, markizas Korleonis Sicilietis, sveikina jusų šviesybes. 

Abu lordai rankos aukštyje pakėlė skrybėles, paskui 

vėl jas užsidėjo. 

Gvinplenas su jais pasisveikino tokiu pat būdu. 

Pirma juodosios krivūlės prievaizdas, paskui Mėlynoji 

Mantija, paskui Keliaraiščio ordino kavalierius žengtelėjo 

į priekį. 

Maršalka atsistojo Gvinpleno priešakyje, o abu lordai 

iš šalių: lordas Fitzvolteris — iš dešinės ir lordas Erandelis-Treraisas 

— iš kairės. Lordas Erandelis amžiumi 

buvo seniausias ir atrodė visai sukriošęs. Jis mirė sekančiais 

metais, palikdamas savo perystę mažamečiui anūkui 

Džonui, tačiau vis tiek jo giminė 1768 metais išnyko. 

Eisena iš tapytosios menės patraukė į galeriją su kolonomis; 

prie kiekvienos kolonos sargyboje pakaitomis stovėjo 

anglų ir škotų alebardininkai. 

Nuogais kelienais škotų alebardininkai buvo puikūs 

kariai ir vėliau prie Fontenua atrėmė prancūzų kavaleriją 

ir tuos karališkuosius kirasirus, į kuriuos jų karvedys 

prieš mūšį kreipėsi šiais žodžiais: ,,Ponai, tvirčiau užsidėkite 

skrybėles, turėsime garbės pradėti ataką." 

Ir anglų, ir škotų alebardininkų kapitonai Gvinpleną 

ir abu lordus krikštatėvius pagerbė špagomis. Kareiviai 

atidavė pagarbą alebardomis. 

Galerijos gilumoje švytėjo didžiulės durys, tokios 

puošnios, jog jų suveriamosios pusės atrodė lyg dvi aukso 

plokštės. 

Abipus durų sustingę stovėjo du žmonės. Iš livrėjų 

galėjai pažinti, jog tai door-keepers, durininkai. 

Prieš pat šias duris galerija praplatėjo, pavirsdama 

apskrita stiklo rotonda. 

Ten. atsirėmęs į aukštą krėslo atkaltę, sėdėjo, sprendžiant 

iš mantijos ir peruko dydžio, ori asmenybė. Tai 

buvo Viljamas Kauperįs, Anglijos lordas kancleris, 

564

Nemažas privalumas turėti kokį nors didesnį kūno 

trūkumą, negu karalius. Viljamas Kauperis buvo trumparegis, 

Ona taip pat, tik kiek mažiau. Viljamo Kauperio 

neprimatymas patiko jos didenybės trumparegystei ir paskatino 

karalienę paskirti jį kancleriu ir karaliaus sąžinės 

sargu. 

Viljamo Kauperio viršutinė lūpa buvo plona, o apatinė 

— stora,— šiokio tokio gerumo požymis. 

Stiklo rotondą apšvietė palubėje kabojęs žibintas. 

Iš dešinės lordui kancleriui, oriai sėdinčiam savo aukštame 

krėsle, už vieno stalo sėdėjo karūnos raštvedys, iš 

kairės, už kito stalo — parlamento raštvedys. 

Priešais kiekvieną buvo padėta atversta aktų knyga ir 

rašalinė. 

Už lordo kanclerio krėslo stovėjo karūnos maršalka 

ir du pareigūnai: vienas turėdavo nešti šleifą, o kitas — 

pinigų kapšą. Visos šios pareigos ir po šiai dienai tebėra. 

Salia krėslo ant žemo staliuko buvo padėta į makštį 

įmauta špaga auksine rankena ir skaisčiai raudono aksomo 

pasaitu/ 

Užpakaly karūnos raštvedžio stovėjo pareigūnas, laikąs 

abiem rankom išskleistą iškilmių mantiją. 

Antras pareigūnas, stovėjęs užpakaly parlamento raštvedžio, 

laikė išskleistą kitą mantiją, skirtą parlamento 

posėdžiams. 

Mantijos buvo panašios, abi raudono aksomo, pamuštos 

balta tafta, auksu apvedžiotomis šermuonėlio kailio 

antpetėmis, tiktai iškilmių mantijos antpetės buvo platėlesnės. 

Tretysis pareigūnas, vadinamas librarian *, rankose 

laikė flandriškos odos pagalvėlę, ant kurios buvo padėla 

maža raudono tymo apdarais knygutė, kur surašyti perai 

ir bendruomenių rūmų nariai; šalia knygutės — keli balti 

1 Bibliotekininkas (angį.). 

565

popieriaus lakštai ir pieštukas, įteikiami kiekvienam naujam 

parlamento nariui. 

Iškilminga procesija, kurios gale ėjo Gvinplenas su 

savo krikštatėviais iš šalių, sustojo priešais lordo kanclerio 

krėslą. 

Abudu lordai krikštatėviai nukėlė skrybėles. Gvinplenas 

pasekė jų pavyzdžiu. 

Pirmasis heroldų seniūnas paėmė iš Mėlynosios Mantijos 

rankų sidabru siuvinėtą brokato pagalvėlę, priklaupė 

ir įteikė pagalvėlę ir ant jos padėtą juodąjį portfelį 

lordui kancleriui. 

Lordas kancleris paėmė portfelį ir perdavė jį parlamento 

raštvedžiui. Tasai, iškilmingai jį priėmęs, sugrįžo 

į savo vietą. 

Parlamento raštvedys atidarė portfelį ir atsistojo. 

Portfelyje buvo, kaip visada tokiais atvejais, du raštai, 

karališkas įsakas lordų rūmams ir paliepimas dalyvauti 

posėdžiuose. 

Raštvedys stovėdamas iškilmingu balsu iš lėto perskaitė 

abu raštus. 

Lordui Fermenui Klančarliui adresuotas (paliepimas 

dalyvauti posėdžiuose baigėsi šiais įprastiniais žodžiais: 

„Siuomi mes jums griežtai įsakome vardan ištikimybės 

ir atsidavimo, kurį mums privalote, atvykti ir asmeniškai 

užimti savo vietą tarp prelatų ir perų, posėdžiaujančių 

mūsų parlamente Vestminsteryje, idant garbingai 

ir sąžiningai reikštumėte savo nuomonę karalystės ir bažnyčios 

reikaluose." 

Baigus skaityti laiškus, lordas kancleris prabilo: 

— Pareiškimas karūnai duotas. Lorde Fermenai Klančarli, 

ar jūsų šviesybė atmetate tikėjimą, kad duona ir 

vynas pavirsta Jėzaus kūnu ir krauju, ar atsižadate šventųjų 

garbinimo ir mišių aukos? 

Gvinplenas linktelėjo galvą. 

566

— Pareiškimas duotas,— tarė lordas kancleris. 

Parlamento raštvedys pridūrė: 

— Jo šviesybė priesaiką davė. 

Lordas kancleris tarė: 

— Milorde Fermenai Klančarli, jūs galite posėdžiauti 

parlamente. 

— Tebūnie taip,— pritarė abu krikštatėviai. 

Pirmasis heroldų seniūnas pakilo ir, paėmęs nuo stalelio 

špagą, prisegė ją Gvinplenui prie šono. 

,,Po šito,— sakoma senovinėse normanų chartijose,— 

peras ima savo špagą, sėda už aukšto skobnio ir dalyvauja 

„posėdyje". 

Gvinplenas užpakaly savęs išgirdo kažkieno balsą: 

— Aš apgaubiu jūsų šviesybę parlamento apsiaustu. 

Sulig tais žodžiais pareigūnas užmetė ant jo apsiaustą 

ir surišo šermuonėlių apykaklės juodus šilko kaspinus. 

Su šiuo purpuriniu apsiaustu ir špaga prie šono Gvinplenas 

niekuo nesiskyrė nuo lordų, stovinčių jam iš kairės 

ir dešinės. 

Librarikn prinešė raudonąją knygą ir įdėjo ją Gvinplenui 

į durtinio kišenę. 

Pirmasis heroldų seniūnas pakuždėjo jam į ausį: 

— Milorde, kai įeisite, nusilenkite karališkajam krėslui. 

Karališkasis krėslas — tai sostas. 

Tuo tarpu raštvedžiai, kiekvienas už savo stalo, kažką 

rašė, vienas — į karūnos aktų knygą, kitas — į parlamento 

aktų knygą. 

Paskui abu paeiliui — karūnos raštvedys pirmas — 

prinešė savo knygas pasirašyti lordui kancleriui. 

Sutvirtinęs savo parašu abu aktus, lordas kancleris 

atsistojo: 

— Lorde Fermenai Klančarli, Klancarlio ir Hankervilio 

barone, markize Korleoni Sicilieti, būkite pasveikintas 

tarp jums lygių perų, tarp Didžiosios Britanijos dvasiškių 

ir pasauliečių lordų. 

567

Abu Gvinpleno krikštatėviai uždėjo jam rankas ant 

pečių. 

Ir didžiosios paauksuotosios durys galerijos gilumoje 

plačiai atsivėrė. 

Durys į Anglijos perų rūmus. 

Dar nepraslinko nė trisdešimt šešios valandos nuo to 

momento, kai prieš Gvinpleną, lydimą kitoniškos palydos, 

buvo atsivėrę geležiniai Sautvorko kalėjimo vartai. 

Gąsdinančiu greičiu pralėkė visi šie debesys viršum 

jo galvos; ir ne debesys, o įvykiai; tikras šturmas. 

II 

BEŠALIŠKUMAS 

Barbarybės laikais sukurtoji lygybė su karalium, 

vadinamoji perystė, buvo fikcija, bet ji labai pravertė. 

Si primityvi politinė gudrybė Prancūzijoje ir Anglijoje 

davė nevienodus rezultatus. Prancūzijoje peras buvo 

tariamasis karalius, Anglijoje — pilnateisis^valdovas. Ne 

toks didis, kaip Prancūzijoje, bet užtat turėjo daugiau 

valdžios. Galėtumėm pasakyti: „Mažesnis, bet piktesnis." 

Perystė atsirado Prancūzijoje; kuriuo metu — sunku 

nustatyti; pagal padavimą — Karolio Didžiojo, pagal 

istoriją — Roberto Išmintingojo viešpatavimo metais. 

Bet istorija nėra patikimesnė už padavimą. Favenas rašo: 

„Prancūzų karalius sumanė patraukti savęsp didžiūnus 

savo valstybės šiuo maginančiu pero titulu, tartum 

jie būtų jam lygūs." 

Perystė labai greit išsišakojo ir iš Prancūzijos perėjo 

į Angliją. 

Anglijoje perystė buvo didžiulis įvykis ir, galima pasakyti, 

labai svarbus. Jos pradininku tektų laikyti saksų 

ujittenagemot. Danų tanas ir normanų vavasor susiliejo 

568

į baroną. Žodis „baronas" atitinka lotynų kalbos žodį 

„vir", kurį ispanai pavertė uaron ir kuris reiškia ne ką 

kitą kaip „vyras". Nuo 1075 metų baronai duoda pajusti 

karaliui savo valdžią. Ir dar kokiam karaliui!— 

Vilhelmui Užkariautojui! 1086 metais jie padeda pamatinį 

feodalizmo akmenį. Tai Doomsday-book, „Paskutiniojo 

teismo knyga". Jono Bežemio valdymo metu 

įvyksta susikirtimas: prancūzų feodalai nesiskaito nei 

su juo. nei su Didžiąja Britanija, ir prancūzų perai 

pareikalauja stoti į jų teismą Anglijos karalių. Anglijos 

baronai reiškia nepasitenkinimą. Per Pilypo Augusto 

karūnavimą Anglijos karalius, kaip Normandijos kunigaikštis, 

nešė pirmąją keturkampę vėliavą, o Akvitanijos 

kunigaikštis — antrąją. Šiam karaliui, svetimšalių 

vasalui, didikai paskelbia karą. Baronai priverčia vargšą 

karalių Joną pasirašyti Didžiąją Laisvių Chartiją, iš kurios 

atsiranda lordų rūmai. Popiežius palaiko karalių 

ir atskiria lordus nuo bažnyčios. Tai vyko 1215 metais, 

ir popiežium buvo Inocentas. III, kuris parašė himną 

„Veni sancte Spiritus" ir kuris atsiuntė karaliui Jonui 

Bežemiui keturis aukso žiedus, simbolizuojančius keturias 

pagrindines dorybes. Lordai priešinasi. Prasideda 

ilga dvikova, į kurią įsitrauks kelios kartos. Pembrokas 

kovoja. 1248 metais išleidžiami „Oksfordo nutarimai". 

Dvidešimt keturi baronai apriboja karaliaus valdžią, 

ginčija jos sprendimus ir pakviečia dalyvauti išsiplėtusiame 

vaide po vieną riterį nuo kiekvienos grafystės — 

taip susikuria bendruomenių rūmai. Vėliau lordai pridėjo 

po du piliečius nuo kiekvieno miesto ir po du miestiečius 

nuo kiekvieno miestelio. Taip perai iki pat 

Elžbietos laikė savo rankose rinkimus į bendruomenių 

rūmus. Iš jų teisenos ir kilo posakis: „Atstovai turi būti 

renkami be trijų P: sine Prece, sine Pretio, sine Pokulo l . 

Tai anaiptol netrukdė piktnaudžiavimams kai kuriuose 

1 

Be prašymo, be papirkimo, be pavaišinimo (lot.). 

569

miesteliuose. Dar ir 1293 metais Prancūzijos perų teismas 

laikė Anglijos karalių jam teismingu, ir Pilypas 

Gražusis patraukė atsakomybėn Eduardą I. Tasai Eduardas 

I mirdamas prisakė savo sūnui išvirti jo lavoną 

ir kaulus pasiimti su savim į karą. Karalių kvailiojimai 

paskatina lordus stiprinti parlamentą, kuris padalijamas 

į dvejus rūmus: aukštuosius ir žemuosius. Lordai išdidžiai 

saugo viršenybę. „Jei kuris nors iš bendruomenių 

rūmų narių drįs nepagarbiai atsiliepti apie lordų rūmus, 

jis turės stoti teisman ir atsakyti ir net gali būti pasodinamas 

į Tauerį." Ta pati nelygybė ir balsuojant. Lordų 

rūmuose balsuojama po vieną, pradedant nuo paskutinio 

barono, vadinamo jaunylio pero. Kiekvienas 

peras, pašauktas vardu, atsako: „Sutinku" arba „Nesutinku". 

Bendruomenių taryboje balsuoja visi iš karto, 

vienu metu, atsakydami: „Taip" arba „Ne". Bendruomenių 

rūmai kaltina, perai teisia. Perai, bodėdamiesi 

skaičiais, paveda bendruomenių rūmams, kurie vėliau 

tuo pasinaudos, „šachmatų lentos" priežiūrą, t. y. Anglijos 

karalių iždą, gavusį tą vardą, anot vienų, nuo languotos 

staltiesės, anot kitų, nuo senos spintos stalčių, 

kur už geležinių grotų buvo laikomas Anglijos karalių 

iždas. Pradedant tryliktojo šimtmečio pabaiga, įvedamas 

kasmetinis rejestras Year-book. Dviejų Rožių kare lordų 

įtaka smarkiai jaučiama; jie tai Džono\ Gonto, Lankasterio 

kunigaikščio pusėje, tai Edmundo, Jorko kunigaikščio, 

pusėje. Vatas Taileris. lolardai. Vorvikas. karalių 

kėlėias, visa ta motina anarchija, pagimdžiusi lengvatas, 

atvirai ar slaptai rėmėsi anglų feodalais. Lordai 

pavyduliauja sostui ir, žinoma, iš to turi naudos. Pavyduliauti, 

vadinasi, nenuleisti nuo ko nors akių; jie apriboja 

karalių savivalę, susiaurina valstybės išdavimo sąvoką, 

kursto apsišaukėlius Ričardus prieš Henriką IV, 

pasiskelbia teisėįais, sprendžia trijų karūnų ginčą tarp 

Jorko kunigaikščio ir Margaritos Anžujietės, prireikus 

patys surenka kariuomenes ir kaunasi prie Sriusberio, 

570

Tiuksberio, Sent-Olbenso, čia laimėdami, čia pralaimėdami. 

Jau tryliktajame amžiuje jie laimi pergalę prie 

Liujiso ir išveja iš karalystės keturis karaliaus brolius, 

Izabelės ir grafo Marčo sugyventus vaikus, už lupikavimą 

ir krikščionių apleidimą žydais; iš vienos pusės 

tai buvo princai, iš kitos — sukčiai; toks sutapimas pasitaiko 

ir nūnai, tik seniau to negerbdavo. Iki penkioliktojo 

amžiaus Anglijos karalius tėra tik Normandijos 

kunigaikštis, ir parlamente aktai rašomi prancūzų kalba. 

O nuo Henriko VII laikų, lordams reikalaujant, 

aktai rašomi angliškai. Anglija Utero Pendragono laikais 

— britiška, Cezario laikais — romėniška, septynvaldystės 

laikais — saksiška, Haroldo laikais — daniška, 

Vilhelmo laikais — normandiška, lordų dėka pasidaro 

angliška. Paskui ji pasidaro anglikoniška. Sava, nepriklausoma 

bažnyčia — didžiulė jėga. Bažnyčios valdovas, 

gyvenąs svetur, alina tautą. Kiekviena Meka čiulpia syvus 

kaip aštuonkojis. 1534 metais Londonas nutraukia 

santykius su Roma, perai pritaria reformacijai, ir lordai 

priima Liuterio skelbiamą tikėjimą — toks buvo 

atsakymas į 1215 metų ekskomuniką. Henrikui VIII tai 

buvo paranku, bet kitais atžvilgiais lordai jį varžydavo. 

Buldogas prieš lokį, tai lordų rūmai prieš Henriką VIII. 

Kai Volsis atima iš liaudies Vaithoią, o Henrikas VIII 

atima jį iš Volsio, kas urzgia? Keturi lordai: Darsis 

čičesteris, Sen-Džonas Bletsas ir (du normandiški 

vardai) — Mauntžua ir Mauntiglis. Karalius stengiasi 

užgrobti valdžią. Perai ją apkarpinėja. Paveldimumas 

susijęs su nepaperkamumu; tuo paaiškinamas lordų 

nepriklausomumas. Net Elžbietai valdant, lordai bruzda. 

Bruzdėjimų išdava — Daremo bausmės. Sios tironės sijonas 

aptaškytas krauju. Krinolinas, slepiąs kaladę—• 

tai Elžbieta. Elžbieta šaukia parlamentą kaip galima 

rečiau ir sumažina lordų rūmų narių skaičių iki šešiasdešimt 

penkių, jų tarpe tik vienas markizas Vestminsteris 

ir nė vieno kunigaikščio. Beje, Prancūzijos karaliai taip 

571

pat pavydžiai saugojo savo valdžią ir vykdė tokį pat 

mažinimą. Henrikui III valdant, tebuvo tik aštuoni kunigaikščiai 

perai; baronai de Mantesas/de Susi, de Kulomje, 

de Satonef-Timere, baronas de la Fer-Tardenua, 

baronas de Mortanis ir dar keletas kitų išlaikė Prancūzijos 

baronų perų titulus dideliam karaliaus nepasitenkinimui. 

Anglijoje karaliai mielai leisdavo išnykti 

ištisoms perystėms. Užtenka paminėti, kad Onos viešpatavimo 

laikais išnykusių nuo dvyliktojo amžiaus perysčių 

skaičius siekė 565. Kunigaikščių naikinimą, 

pradėtą Rožių karais, kirviu užbaigė Marija Tiudor. Tai 

buvo bajorijos galabijimas. Be kunigaikščio ji lieka kaip 

be galvos. Politika, žinoma, nebloga, bet šiaip ar taip 

papirkinėjimas geriau už žudymą. Tą puikiai suprato 

Jokūbas I. Jis atgaivino kunigaikščio titulą. Jis padarė 

kunigaikščiu savo favoritą Viljersą, kuris jį buvo padaręs 

paršu l 

. Kunigaikštis feodalas virsta kunigaikščiu 

dvariškiu. Paskui jų prisiveis devynios galybės. Karolis II 

padarys kunigaikštienėmis dvi savo meilužes Barborą 

Sauthempton ir Luizą Keruel. Karalienės Onos laikais 

jau bus dvidešimt penki kunigaikščiai, iš jų trys svetimšaliai: 

Kamberlendas, Kembridžas ir Sonbergas. Ar 

šios dvaro gudrybės, Jokūbo I išmonė, turėjo pasisekimą? 

Ne. Lordų rūmai užuodžia pinkles ir pasišiaušia. 

Jie šiaušiasi prieš Jokūbą I, šiaušiasi prieš Karolį I, 

kuris, tarp kitko, ar tik nebus kaltas dėl savo tėvo mirties, 

kaip kad Marija Mediči, tur būt, kalta dėl savo 

vyro mirties. Įvyksta skilimas tarp Karolio I ir perų. 

Lordai, kurie, Jokūbui I valdant, buvo patraukę savo 

teisman kyšininkavimą Bekono asmeniu, Karoliui I valdant, 

suruošia procesą valstybės išdavimui Strafordo 

asmeniu. Jie nuteisė Bekoną, jie nuteisia ir Strafordą. 

Vienas neteko garbės, kitas — gyvybės. Karoliui I galva 

pirmą kartą buvo nukirsta Strafordo mirtimi. Lordai 

572 

1 

Viljcrsas vadindavo Jokūbą I „Jūsų kiaulyste".

suteikia ginkluotą pagalbą bendruomenių rūmams. Karalius 

sušaukia parlamentą Oksforde, revoliucija sušaukia 

jį Londone; keturiasdešimt trys perai palaiko karalių, 

dvidešimt du — respubliką. Lordai, pritraukdami liaudį 

prie valdžios, paruošia dirvą teisių biliui, „Žmogaus 

teisių deklaracijos" pradmenims — iš ateities amžių glūdumos 

prancūzų revoliucija meta blyškų šešėlį ant anglų 

revoliucijos. 

Tokios buvo perų paslaugos. Sakykim, jos nesąmoningos. 

Ir brangiai atsiėjusios, nes perai — nežmoniški 

parazitai. Tačiau reikšmingos. Liudviko XI, Rišelje ir 

Liudviko XIV despotizmui, sultoniškam režimui, tariamai 

lygybei, kuri iš tiesų buvo susidorojimas, lazdos 

vietoje naudojamam skeptrui, visuotinei priespaudai ir 

pažeminimui, visam tam turkiškam Prancūzijos valdymo 

būdui įsigalėti Anglijoje neleido lordai. Tai jie 

pastatė aristokratiją kaip sieną, kuri iš vienos pusės sulaikydavo 

karalių, iš kitos — gindavo liaudį. Savo pasipūtėlišką 

išdidumą liaudies atžvilgiu jie atpirko savo akiplėšiškumu 

karaliaus atžvilgiu. Saimonas, Lesterio grafas, 

išrėžė karaliui Henrikui III į akis: Karaliau, tu meluoji. 

Lordai primeta karūnai servitutus: jie paliečia 

jautriausią karaliaus vietą — medžioklę. Kiekvienas lordas, 

važiuodamas per karaliaus parką, turi teisę nušauti 

stirną. Karaliaus rūmuose lordas jaučiasi kaip namie. 

Įstatymu numatytas karaliaus įkalinimas Taueryje, išskiriant 

jo išlaikymui dvylika svarų per savaitę, t. y. 

ne daugiau kaip perui — lordų rūmų darbas. Ir ne vien 

tai. Karalių nuvainikavimas — irgi jų nuopelnas. Lordai 

atsakė paramą Jonui Bežemiui, pašalino Eduardą II, 

nuvertė nuo sosto Ričardą II, palaužė Henriką VI ir 

paruošė dirvą Kromveliui. Juk Karolis I turėjo visus 

duomenis pasidaryti Liudviku XIV! Bet Kromvelis sutrukdė 

jam pasireikšti. Tarp kitko, prabėgomis priminsime 

vieną smulkmeną. į kurią joks istorikas neatkreipė 

cjęmęsįp: pats Kromvelis siekė pero titulo; tik tuo tikslu 

573

jis vedė Elizabetą Borčir, giminaitę ir paveldėtoją vieno 

iš Kromvelių, lordo Borčiro, kurio giminė išnyko 1471 

metais, ir kito Borčiro, lordo Roubsarto, kurio giminė 

išnyko 1429 metais. Tačiau, įvykiams grėsmingai vystantis, 

Kromvelis pamatė, kad greičiau galima paimti 

valdžią, nuvertus karalių, negu laukti, kada jam pripažins 

perystę. 

Lordams nustatytasis teismo ceremonialas, kartais 

tiesiog grasus, buvo taikomas taipogi ir karaliui. Jeigu karalius 

būdavo pašauktas į perų teismą, jam, kaip ir kiekvienam 

lordui, iš kairės ir iš dešinės stovėdavo du Tauerio 

kardininkai su kirviais ant pečių. Penkis šimtmečius senoviniai 

lordų rūmai pastoviai laikėsi savo užsibrėžto 

plano. Ant pirštų galima suskaičiuoti tas retas silpnumo 

ir išsiblaškymo valandas, kaip, pavyzdžiui, tą keistą momentą, 

kada jie susiviliojo sūrių, kumpių ir graikiškų 

vynų prikrautu galjunu, kurį jiems atsiuntė popiežius 

Julijus II. Anglų aristokratija buvo nerami, išdidi, atkakli, 

įžvalgi, patriotiškai nepasitikinti. Tai ji septynioliktojo 

amžiaus pabaigoje dešimtuoju 1694 metų aktu 

atėmė iš Stokbridžo miestelio Sauthemptone teisę siųsti 

savo atstovą į parlamentą ir privertė bendruomenių 

rūmus paskelbti negaliojančiais rinkimus, kadangi tas 

miestelis palaikė popiežininkus. Ji norėjo priversti 

Jokūbą, Jorko kunigaikštį, išsižadėti katalikybės, o tam 

nesutikus, atėmė sosto paveldėjimo teisę. Tiesa, Jokūbas 

kurį laiką karaliavo, bet lordai galų gale jį pričiupo 

ir išvijo. Ši aristokratija per savo ilgą gyvavimą rodė 

šiokį tokį polinkį pažangai. Tam tikra prasme ji visada 

buvo šviesos skleidėja, išskyrus pastaruosius, dabartinius, 

laikus. Jokūbui II valdant, ji budriai žiūrėjo, kad 

žemuosiuose rūmuose būtų atitinkama proporcija: trims 

šimtams keturiasdešimt šešiems miestelėnams devyniasdešimt 

du bajorai; šešiolika baronų, atstovavusių Penkiems 

Uostams, pilnai atsvėrė penkiasdešimt miestelėnų 

iš dvidešimt penkių miestų. Kad ir labai parsidavė-

liška ir egoistiška buvo toji aristokratija, tam tikrais 

atvejais ji laikydavosi itin bešališkai. Ji pernelyg griežtai 

teisiama. Istorija palankiai atsiliepia tik apie bendruomenių 

rūmus; dėl to galima būtų pasiginčyti. Mūsų 

nuomone, lordų vaidmuo didžiulis. Oligarchija — tai nepriklausomybė 

barbarų santvarkoje, bet šiaip ar taip 

nepriklausomybė. Paimkime kad ir Lenkiją, kuri vadinasi 

karalyste, o iš tiesų yra respublika. Anglijos perai 

į sostą žiūrėjo įtartinai ir laikė jį savo globoje. Lordai 

daugiau kartų negu bendruomenių rūmai užsitraukdavo 

karaliaus nemalonę. Taip, atmintinais 1694 metais, bilis 

dėl trimečio parlamento, atmestas bendruomenių rūmų, 

kaip nepatikęs Vilhelmui . III, buvo perų nubalsuotas. 

Perpykęs Vilhelmas III atėmė Pendenio pilį iš grafo Bato, 

o iš vikonto Mordaunto visas užimamas pareigas. 

Lordų rūmai buvo nelyginant Venecijos respublika Anglijos 

karalystės širdyje. Prilyginti karalių dožui — toks 

buvo jų tikslas, ir jie turtino tautą tuo, ką atimdavo iš 

karaliaus. m į 

Karaliai tai suprato ir nekentė perų. Abi šalys siekė 

viena kitą susilpninti. Tie apkarpymai ėjo tautos labui. 

Dvi aklos jėgos — monarchija ir oligarchija — nepastebėjo, 

kad dirba trečiosios — demokratijos — naudai. Kaip 

džiūgavo praeitame šimtmetyje karaliaus dvaras, galėdamas 

pakarti vieną perą, lordą Ferersą! 

Beje, iš mandagumo jis buvo pakartas šilkine virve. 

„Prancūzijos pero nebūtų pakorę",— išdidžiai pareiškęs 

kunigaikštis Rišelje. Visai teisingai. Jam būtų nukirtę 

galvą. Dar mandagiau. Monmoransi-Hankervilis 

pasirašinėdavo: Prancūzijos ir Anglijos peras, Anglijos 

perystę statydamas į antrą vietą. Prancūzijos perai buvo 

aukštesni, bet ne tokie galingi, nes rangą brangino labiau 

už valdžią ir pirmeniškumą labiau už viešpatavimą. 

Tarp jų ir lordų buvo toks skirtumas, kaip tarp tuštybės 

ir išdidumo. Per žingsnį atstu nuo savęs laikyti svetimšalius 

princus, eiti pirma Ispanijos grandų, neužsileisti 

575

Venecijos patricijams; sodinti parlamente žemutinėje 

eilėje Prancūzijos maršalus, konsteblį ir Prancūzijos admirolą, 

nors jis būtų pats Tuluzos grafas ir Liudviko XIV 

sūnus; nustatyti skirtumą tarp kunigaikštysčių pagal vyrišką 

liniją ir pagal moteriškąją, išlaikyti atstumą tarp 

paprastos grafystės, kaip Armanjakas ar Albre, ir grafystės 

perystės, kaip Evre, gauti teisę išimtinais atvejais 

jau dvidešimt penkerių metų nešioti mėlynąjį kaspiną 

ar Aukso Vilnos ordiną, priešpastatyti kunigaikščiui 

de la Tremualiui, seniausiajam karalystės perui, 

kunigaikštį Diuze, seniausiąjį parlamento perą; siekti, 

kad būtų leista turėti tiek pažų ir kinkyti į karietą tiek 

arklių, kiek Vokietijos kurfiurstas; reikalauti, kad valstybės 

tarybos pirmininkas perus tituluotų „monsinjoru"; 

svarstyti, ar Meino kunigaikštis, kaip d'E grafas, priklausąs 

perų luomui nuo 1458 metų, turi teisę pereiti 

didžiąją salę išilgai ar pasieniais — štai kas buvo svarbiausia 

Prancūzijos perams. O Anglijos perams labiausiai 

rūpėjo navigacijos aktas, atsižadėjimas katalikiškų 

dogmų, Europos panaudojimas Anglijos interesams, viešpatavimas 

jūrose, Stiuartų išvijimas, karas su Prancūzija. 

Čia visų pirma etiketas, ten — visų pirma valdžia. 

Anglijos perai žiūrėjo naudos, Prancūzijos perai vaikėsi 

seselį. 

Aplamai, Anglijos lordų rūmai šalies kultūros istorijoje 

turėjo milžiniškos reikšmės. Jiems teko garbė sukurti 

naciją. Jų pastangomis pirmąkart buvo pasiektas 

tautinis vieningumas. Anglų priešinimasis — ši tamsi visagalė 

jėga — gimė lordų rūmuose. Visa eile smurto 

veiksmų prieš valdovus jie paruošė dirvą visiškam karalių 

nuvertimui. Dabartiniai lordų rūmai bent kiek stebisi 

ir gailisi to, ką jie kadaise nesąmoningai ir netyčia padarė. 

Juo labiau, kad visa tai neatitaisoma. Kas yra 

nuolaidos? Teisių grąžinimas. Ir tautos tai puikiai supranta. 

„Suteikiu",— sako karalius. „Atsiimu savo",— 

sako tauta. Lordų rūmai manė kovoja už privilegijas 

576

perams, o suteikė teises piliečiams. Aristokratija panaši 

į vanagą, išperėjusį erelio kiaušinį — laisvę. 

Šiandien tas kiaušinis sutrukęs, erelis sklando padangėje, 

vanagas gaišta. 

Aristokratija merdi, Anglija auga. 

Tačiau būkime teisingi aristokratijai. Ji palaikė pusiausvyrą 

karalystėje, ji buvo atasvara. Ji sukliudė įsigalėti 

despotizmui, ji buvo barjeras. 

Padėkokime jai už tat ir palaidokime ją. 

III 

SENOVINE MENĖ 

Netoli Vestminsterio abatijos kadaise stūksojo senoviniai 

normandiški rūmai, kurie sudegė Henriko VIII 

laikais. Išliko tik du fligeliai. Viename Eduardas VI 

įkurdino lordų rūmus, antrame — bendruomenių rūmus. 

Nei anų dviejų fligelių, nei anų dviejų menių dabar 

nebėra — viskas perstatyta. 

Jau minėjome ir dar sykį pakartojame, kad nūdieniai 

lordų rūmai nė kiek nepanašūs į kadaise buvusius. 

Nykstant seniesiems pastatams, nyksta ir senieji papročiai. 

Kirtiklis ardo ne tik paminklus, bet ir papročius 

bei chartijas. Senas akmuo griūdamas patraukia ir kokį 

seną įstatymą. Perkelkite senatą iš keturkampės menės 

į apvalią, ir jis atrodys kitoks. Koks kiautas, toks ir 

moliuskas. 

Jeigu norite išsaugoti kokią senieną, žmogiškos ar 

dieviškos kilmės, kodeksą ar dogmą, aristokratiją ar 

dvasininkiją, nesugalvokite ko nors keisti, netgi išorės. 

Daugių daugiausia uždėkite lopą. Pavyzdžiui, jėzuitų 

ordinu kiek palopyta katalikybė. Godokite pastatus, kaip 

godojate juose įsikūrusias įstaigas. 


577

Šešėliai privalo tūnoti griuvėsiuose. Vos besilaikančiai 

valdžiai nesmagu naujai ištaisytame būste. Palaikėms 

institucijoms reikalingi apgriuvę rūmai. 

Parodyti, koks anuomet buvo lordų rūmų vidus, tai 

parodyti nežinią. Istorija — ta pati naktis. Istorija neturi 

antrojo plano. Visa, kas ne avanscenoje, tučtuojau 

sudyla ir skęsta tamsoje. Nuėmus dekoraciją, vaizdas 

dingsta, pasimiršta. Praeitis ir nežinia—sinonimai. 

Anglijos perai kartu buvo ir teismas, kuris posėdžiaudavo 

didžiojoje Vestminsterio menėje, ir aukščiausias 

įstatymų leidimo organas, kuris posėdžiaudavo ypatingoje 

menėje, vadinamuose „lordų namuose", house of 

the lords. 

Be Anglijos perų teismo, kuris rinkdavosi tik karūnos 

sušauktas, didžiojoje Vestminsterio menėje taip pat posėdžiaudavo 

du nepaprastieji anglų tribunolai, žemesni 

už perų teismą, bet aukštesni už bet kurią kitą jurisdikciją. 

Jiems perpus priklausė garbingiausia šios menės 

dalis. Pirmasis tribunolas buvo vadinamas karaliaus suolo 

teismu, ir jam neva pirmininkaudavo pats karalius, 

antrasis — kanclerio teismas, kuriam pirmininkaudavo 

kancleris. Vienas vykdė teisingumą, antras buvo malonės 

organas. Kaip sykis kanclerio pareiga pateikti karaliui, 

ko reikia pasigailėti; žinoma, tokie atvejai būdavo 

reti. Tie du teismai, išlikę po šiai dienai, aiškindavo įstatymus 

ir šiek tiek juos perdirbinėdavo; visas teisėjo 

menas ir yra teismo praktikoje nuobliuoti įstatymų rinkinio 

nelygumus — amatas, nuo kurio teisingumas neretai 

nukenčia. Kaip tik ten, toje niūrioje vietoje, didžiojoje 

Vestminsterio menėje, įstatymai buvo leidžiami ir taikomi 

gyvenime. Skliautuotos šios menės lubos buvo kaštonmedžio, 

kur neatsiranda voratinklių; užtat jų pakankamai 

priregzta įstatymuose. 

Teismas ir įstatymų leidžiamieji rūmai — du skirtingi 

dalykai. Šis dvilypumas ir sudaro aukščiausią valdžią. 

Ilgasis parlamentas, susirinkęs 1640 metų lapkričio 3 

578

dieną, pajuto, kad pribrendo laikas revoliucijai panaudoti 

šį dviašmenį kalaviją. Todėl jis pasiskelbė turįs, 

kaip ir lordų rūmai, ne tik teisminę, bet ir įstatymų 

leidžiamąją galią. 

Si dviguba galia nuo neatmenamų laikų priklausė 

lordų rūmams. Mes ką tik sakėme, kad lordai, kaip teisėjai, 

užėmė Vestminster-holą; kaip įstatymdaviai, jie 

turėjo dar ir kitą menę. 

Toji kita menė, tikriau sakant, lordų rūmai, buvo pailga 

ir siaura. Ją apšvietė tik keturi langai, iškirsti giliai 

pakraigėje, taigi šviesa patekdavo pro stogą ir pro nedidelį 

šešiastiklį užuolaidėlėmis užtraukiamą langutį 

viršum karaliaus baldakimo; vakare čia užžibindavo tik 

dvylika nedidelių sieninių žvakidžių. Venecijos senato 

menė buvo dar menkiau apšviečiama. Sie visagaliai 

apuokai mėgsta prietemą. 

Menę, kur rinkdavosi lordai, gaubė aukštas, daugiabriaunis, 

paauksuotas skliautas. Bendruomenių rūmų 

menėje tebuvo lygios lubos; monarchijos epochos pastatuose 

viskas turi ypatingą reikšmę. Viename ilgosios 

lordų menės gale buvo durys, kitame, priešpriešiais,—sostas. 

Žengus pro duris keletą žingsnių, kelią užtveria 

medinė tvorelė, barjeras, savotiška riba, nužyminti, kad 

štai šiapus tautos vieta, o anapus — jau tik lordų vieta. 

Sosto dešinėje, ant židinio, kurio viršų puošė herbas, 

stovėjo du marmuro bareljefai: vienas vaizdavo Katvolfo 

pergalę prieš bretonus 572 metais, antras — geometrinį 

Dansteiblo miestelio planą, viso keturias gatves, 

kitaip sakant, keturias pasaulio šalis. Trys laipteliai vedė 

prie sosto. Sostas anuomet buvo vadinamas „karališkuoju 

krėslu". Ant kitų dviejų priešinių sienų kabėjo didžiuliai 

gobelenai, lordų padovanoti Elžbietai, kur nuosekliai 

buvo atvaizduoti visi Armados nutikimai, pradedant 

jos išvykimu iš Ispanijos ir baigiant žuvimu prie 

Anglijos krantų. Aukštai iš vandens iškilusios laivų dalys 

buvo išaustos sidabro bei aukso siūlais, kurie ilgai- 

570

niui pajuodo. Palei tuos gobelenus, nukabinėtus tam 

tikrais protarpiais sieninėmis žvakidėmis, sosto dešinėje 

stovėjo trys eilės suolų vyskupams, kairėje — trys eilės 

suolų kunigaikščiams, markizams ir grafams, kylančių 

aukštyn ir atskirtų stulpeliais. Trys suolai prie pirmojo 

tako buvo skirti kunigaikščiams; trys suolai prie antrojo 

tako — markizams; trys suolai prie trečiojo tako — 

grafams. Vikontų suolas, pastatytas iš galo, buvo priešais 

sostą, o tarp to suolo ir medinės tvorelės stovėjo 

du suolai baronams. Aukštutinis suolas sosto dešinėje 

buvo skirtas dviem arkivyskupams — Kenterberio ir Jorko, 

vidurinis — trims vyskupams: Londo, Daremo ir 

Vinčesterio; žemutinis — visiems kitiems vyskupams. 

Tarp Kenterberio arkivyskupo ir kitų vyskupų yra didelis 

skirtumas: Kenterberio arkivyskupas yra vyskupas 

dievo apvaizda, kai tuo tarpu kiti vyskupai—dievo malone. 

Sosto dešinėje buvo kėdė Velso princui, o kairėje— 

sudedamos kėdutės karališkojo kraujo princams, 

o už tų sudedamų kėdučių — pakyla jauniems nepilnamečiams 

perams, dar neturintiems teisės posėdžiauti rūmuose. 

Perdėm karališkos lelijos. Ir didžiulis Anglijos 

herbas per visas keturias sienas, viršum perų galvų, o 

taip pat ir viršum karaliaus galvos. Perų sūnūs ir perysčių 

paveldėtojai dalyvaudavo pasitarimuose stati už 

sosto, tarp baldakimo ir sienos. Menės gilumoje — 

sostas, iš trijų menės šonų — trys eilės suolų perams ir 

dar erdvus, laisvas keturkampis viduryje. Siame keturkampyje 

ant patiesto kilimo su Anglijos herbais pūpsojo 

keturi maišai, prikimšti vilnų: vienas priešais pat sostą—• 

kancleriui, kuriam iš šalių buvo padėta kuoka ir antspaudas, 

antras priešais vyskupus — teisėjams, valstybės 

patarėjams, turintiems teisę dalyvauti, bet ne balsuoti, 

trečias priešais kunigaikščius, markizus ir grafus— 

valstybės sekretoriams, ir ketvirtas priešais vikontus 

ir baronus — karūnos ir parlamento raštvedžiams; 

pasidėję ant jo knygas, klūpėdami rašė du raštvedžių pa- 

580

dėjėjai. Keturkampio viduryje stovėjo platus gelumbe 

užtiestas stalas, ant jo — bylos, sąrašai, storos aktų knygos, 

masyvios nukaltos rašalinės ir visuose keturiuose 

kampuose aukšti žibintai. Perai susėsdavo „chronologine 

tvarka", kiekvienas pagal savo giminės senumą. 

Suolus jie užimdavo pagal titulą ir jo suteikimo metus. 

Prie medinės tvorelės stovėjo juodosios krivūlės prievaizdas 

su savo lazda rankoje; šiapus durų — prievaizdo 

padėjėjas, o už durų — juodosios krivūlės šauklys, kuris 

atidarydavo teismo posėdžius, triskart sušukdamas prancūziškai: 

„Klausykite", iškilmingai nutęsdamas pirmąjį 

skiemenį. Salia šauklio stovėdavo kanclerio maršalka su 

bumbuluota kuoka. 

Kai posėdžiuose dalyvaudavo karalius, pasauliečiai 

perai užsidėdavo karūnas, o dvasiškiai perai — mitras. 

Arkivyskupai nešiodavo mitrą su kunigaikštiška karūna, 

o vyskupai, savo rangu žemesni už vikontus,— 

mitrą su rantytu barono lankeliu. 

Keista, bet pamokanti smulkmena: šis keturkampis — 

iš vieno šono — sostas, o iš kitų trijų — suolai vyskupams 

ir baronams, o viduryje ant kelių klūpą pareigūnai 

— buvo visiškai kaip senovės Prancūzijos parlamentas, 

valdant pirmosiom dviem dinastijom. Valdžia Prancūzijoje 

ir Anglijoje naudojosi tomis pačiomis išviršinėmis 

formomis. Hinkmaras savo traktate De ordinatione 

sacri palatii 1 853 metais tarytum aprašo lordų rūmų 

posėdį, vykstantį Vestminsteryje aštuonioliktajame amžiuje. 

Kuriozinis protokolas, surašytas devyni šimtai 

metų prieš patį įvykį. 

Kas gi yra istorija? Praeities atgarsis ateityje. Ateities 

atspindys praeityje. 

Parlamentas turėdavo būti šaukiamas kas septyneri 

metai. 

Lordai tardavosi slaptai, uždaromis durimis. Bend- 

1 

Dėl šventųjų rūmų tvarkymo (lot.). 

581

uomenių rūmų posėdžiai būdavo vieši. Viešumas tars! 

sumenkindavo visą svarbą. 

Lordų skaičius buvo neribotas. Naujų lordų paskyrimas 

buvo savotiškas grasinimo įrankis karaliaus rankose. 

Valdymo priemonė. 

Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje lordų rūmų narių 

skaičius smarkiai išaugo. Nuo to laiko jis dar padidėjo. 

Aristokratijos praskiedimas — irgi politika. Elžbieta, 

gal būt, padarė klaidą, sumažindama perų skaičių iki 

šešiasdešimt penkių lordų. Juo mažesnis didikų būrys, 

juo jis stipresnis. Susirinkimuose juo daugiau žmonių, 

juo mažiau galvų. Sitai suprato Jokūbas II, padidinęs 

aukštųjų rūmų narių skaičių iki šimto aštuoniasdešimt aštuonių 

lordų arba iki šimto aštuoniasdešimt šešių, jeigu 

atimsime dvi perystes iš dviejų karaliaus alkovo kunigaikštienių: 

Portsmut ir Klivlend. Onai viešpataujant, 

lordų kartu su vyskupais iš viso buvo du šimtai septyni. 

Be Kamberlendo kunigaikščio, karalienės vyro, buvo 

dvidešimt penki kunigaikščiai, iš kurių pirmutinis, Norfolkas, 

nedalyvaudavo posėdžiuose, nes buvo katalikas, 

o paskutinis, Kembridžo kunigaikštis, Hanoverio kurfiurstas, 

posėdžiaudavo, nors ir buvo svetimšalis. Vinčesteris, 

tituluojamas pirmuoju ir vieninteliu Anglijos 

markizu panašiai kaip Astorga — vieninteliu Ispanijos 

markizu, buvo jakobitas ir todėl nedalyvaudavo; be jo, 

buvo dar penki markizai, pirmutinis iš jų buvo Lindsėjus 

ir paskutinis Lolianas; septyniasdešimt devyni grafai, 

kurių pirmutinis — Derbis ir paskutinis — Aislėjus; 

devyni vikontai, kurių pirmutinis — Herfordas ir paskutinis 

•— Lonsdeilis; šešiasdešimt du baronai, kurių 

pirmutinis — Ebergevenis, o paskutinis — Harvis. Lordas 

Harvis, kaip paskutinis baronas, buvo vadinamas 

lordų rūmų „jaunyliu". Derbis — prieš jį ėjo Oksfordo, 

Sriusberio ir Kento grafai — Jokūbo II laikais buvęs 

ketvirtuoju, Onai valdant, tapo pirmuoju grafu. Iš baronų 

sąrašo iškrito dviejų kanclerių vardai — Verelemo, 

582

kuris istorijoje žinomas Bekono vardu, ir Verno, kuris 

istorijoje žinomas Džefrio vardu. Bekono ir Džefrio 

pavardės kiekviena savotiškai kraupios. 1705 metais iš 

dvidešimt šešių vyskupams skirtų vietų tebuvo užimtos 

tik dvidešimt penkios, nes Cesterio vyskupystė buvo 

vakuojanti. Vyskupų tarpe buvo ir labai žymių didikų, 

pavyzdžiui, Viljamas Talbotas, Oksfordo vyskupas, Talbotų 

giminės protestantiškos šakos galva. Kiti buvo išgarsėję 

daktarai, kaip Džonas, Jorko arkivyskupas, buvęs 

dekanu Norvike, poetas Tomas Spretas, Ročesterio 

vyskupas, apopleksiškas žmogus, arba kad ir tasai Linko 

Ino vyskupas Veikas, Bosiue priešininkas, kuris mirė, 

būdamas Kenterberio arkivyskupu. 

Labai svarbiais atvejais, o taip pat kai aukštiesiems 

rūmams reikėdavo išklausyti kokį karūnos pranešimą, 

visa ši iškilni gausybė su mantijomis, perukais, prelatų 

kepuraitėmis ar plunksnėtomis skrybėlėmis susėsdavo 

perų menėje kylančiomis eilėmis palei sienas, kur dar 

šiek tiek matėsi, kaip audra naikina Armadą. Sis paveikslas 

tarytum bylojo: „Ir audra paklūsta Anglijai." 

IV 

LORDŲ RŪMAI SENOVĖJE 

Visa Gvinpleno įvesdinimo į perų luomą ceremonija, 

pradedant įvažiavimu pro Karališkuosius vartus ir baigiant 

iškilmingu atsižadėjimu katalikiškų dogmų stiklo 

rotondoje, vyko prietėmyje. 

Lordas Viljamas Kauperis jokiu būdu neprileido, kad 

jam, Anglijos kancleriui, perdaug išsamiai ir smulkiai 

būtų referuota apie jaunojo lordo Fermeno Klancarlio 

subiaurojimą; jis laikė jo orumą žeminančiu dalyku žinoti, 

kad peras negražus, ir būtų pasijutęs įžeistas, jei-

gu koks nors žemesnis pavaldinys būtų išdrįsęs jam 

pranešti tokias žinias. Aišku, paprastas žmogelis su 

džiaugsmu pasakys: „Betgi tasai princas kuprotas." Vadinasi, 

luošumas lordui yra užgaulus dalykas. Kada 

karalienė keliais žodžiais apie tai užsiminė, lordas kancleris 

tiek tepasakė: Didiko grožis — jo įžymi kilme. Bet, 

aplamai, iš jos žodžių ir iš protokolų, kuriuos peržiūrėjo 

ir pasirašė, jis viską suprato. Todėl ir ėmėsi tam tikrų 

atsargumo priemonių. 

Naujojo lordo veidas galėjo sukelti rūmuose nepageidaujamą 

įspūdį. Reikėjo žūt būt šito išvengti. Lordas 

kancleris pats tuo pasirūpino. Kaip galima mažiau bereikalingo 

garsinimo — tokia yra tvirtai įsikalta orių 

asmenų taisyklė. Pasišlykštėjimas skandalais — neatskiriamas 

rimtumo bruožas. Reikėjo žūt būt padaryti, kad 

Gvinpleno priėmimas praeitų be kliūčių, kaip kiekvieno 

kito perystės paveldėtojo. 

Stai kodėl lordas kancleris paskyrė lordo Fermeno 

Klancarlio priėmimą vakariniam posėdžiui. Kancleris, 

kaip durininkas, guodammodo ostiarius 1 , pagal normalių 

chartijas, januarum cancellorumąue potestas 2 pagal 

Tertulijoną, gali vykdyti savo pareigas ne tik pačiuose 

rūmuose, bet ir ties slenksčiu; ir lordas Viljamas Kauperis 

pasinaudojo šia savo teise ir visus formalumus 

dėl lordo Fermeno Klancarlio įvesdinimo atliko stiklo 

rotondoje. Be to, jis paskyrė ceremoniją visa valanda 

anksčiau, kad naujasis peras įžengtų į rūmus, dar prieš 

prasidedant posėdžiui. 

Tokių atsitikimų, kad lordas įvesdinamas į perų luomą 

ties slenksčiu, o ne pačiuose lordų rūmuose, pasitaikydavo 

ir seniau. Šitaip buvo priimtas pirmasis 

paveldimasis baronas Džonas Bošanas iš Holkaslio, 

084 

1 savotiškas durininkas (lot.). 

2 vartų ir raštinių galva (lot.).

kuriam 1387 metais Ričardas II suteikė Kiderminsterio 

barono titulą. 

Beje, atnaujindamas šį precedentą, lordas kancleris 

pats save pastatė į keblią padėtį, kurios visus nepatogumus 

jis suprato tik po dvejų metų, kai buvo priima^ 

mas į lordų rūmus Niuheveno vikontas. 

Kaip jau buvome sakę, trumparegis lordas Viljamas 

Kauperis beveik nė nepastebėjo Gvinpleno biaurumo, 

o du lordai krikštatėviai nė to tiek. Senukai buvo beveik 

žlibi. 

Lordas kancleris juos tyčia parinko. 

Dar geriau: spręsdamas tik iš Gvinpleno stuomens 

ir stoto, lordas kancleris pripažino, kad jis „labai išvaizdus 

vyras". 

Tą akimirką, kai durininkai plačiai atidarė Gvinplenui 

suveriamąsias duris, menėje tebuvo vos keli lordai. 

Beveik vieni seniai. Senukai ir į susirinkimus pirmi, ir 

prie moterų pirmi rėžia sparną. Kunigaikščių suole sėdėjo 

tik du kunigaikščiai, vienas visai baltutėlis, antras 

— žilsterėjęs, Tomas Osbornas. Lidso kunigaikštis, 

ir Sonbergas, tas pats, kurio tėvas, kilimo vokietis, Prancūzijos 

maršalas ir Anglijos peras, iš pradžių kariavo, 

kaip prancūzas, prieš Angliją, o paskui, Nanto edikto 

išvytas, kariavo prieš Prancūziia. kaip anglas. Dvasiškių 

lordų suole pačiam viršuje sėdėjo vienas Kenterberio 

arkivyskupas, anglikonų bažnyčios galva, o žemai daktaras 

Saimonas Patrikas, Elio vyskupas, kuris šnekučiavosi 

su Evelinu Pirpontu, Dorčesterio markizu; tas 

jam aiškino, kuo skiriasi gabionai nuo kurtinos ir palisadai 

nuo užtvarų: palisadai — tai eilė storų rastų, 

įkaltų į žemę priešais palapines stovyklai apsaugoti, o 

užtvarai — viršuje nusmailinti kuolai, kurie supa tvirtovės 

pylimą, idant sukliudytų puolėjams pulti, o apsuptiesiems 

bėgti; markizas aiškino vyskupui, kaip tokiais 

kuolais, iki pusės suleistais į žemę, apeiliuoiamas redutas- 

Tomas Tainas, Vcimauto vikontas, priėjęs arčiau

prie žvakidės, žiūrinėio architekto pasiūlytą planą, 

kaip įsitaisyti savo angliškame parke Viltšire gazoną, 

padalytą į kvadratus, apjuostus geltonu ir raudonu smėliu, 

upės kiaukutais ir sutrinta akmens analimi. Vikonrų 

suole," nesilaikydami vyresniškumo, sėdėjo seni lordai, 

Eseksas, Osalstounas, Peregrinas, Osbornas, Viljamas 

Zalesteinas, Ročforto grafas, ir keletas jaunų lordų, 

iš tų, kurie nebedėvėio perukų; jie buvo apsupę Praisą 

Devere, Herfordo vikontą, ir svarstė klausimą, ar akmeninio 

ąžuolo lapų nuoviras gali būti vartoiamas 

vietoj arbatos. „Tur būt",— sakė Osbornas. ,,Be jokių abejonių",— 

sakė Eseksas. Šito pokalbio atidžiai klausėsi 

Poletsas Sent-Džonas, Bolingbroko pusbrolis; pastarojo 

mokiniu kurį laika buvo Volteras, nes Volteras, iš pradžių 

pasidavęs dvasiškojo tėvo Pore įtakai, galiausiai pasidavė 

Bolingbroko įtakai. Markizų suole Tomas Grėįus, 

Kento markizas, karalienės lordas šambelionas, tikino 

Robertą Berti. Lindsėįo markizą, Anglijos lordą šambelioną, 

esa stambiausias 1694 metu anglų loteriios laimėjimas 

tekęs dviem prancūzam emigrantam: ponui Lekokui. 

buvusiam Paryžiaus parlamento nariui, ir ponui 

Raveneliui. Bretanės bajorui. Vaimso grafas skaitė knyga, 

antrašte: „įdomios sibilų pranašystės". Džonas 

Kempbelis. Grinvičo grafas, pagarsėies savo atsikišusiu 

smakru ir linksmumu, nors jau buvo aštuoniasdešimt 

septvnerių metų, rašė laišką savo meilužei. Lordas 

Čanda tvarkėsi nagus. Kadangi buvo paskirtas karališkasis 

posėdis, t. y. toks, kada karūna turėio būti atstovaujama 

komisarų, durininkų padėjėjai pastatė priešais 

sostą skaisčiai raudonu aksomu apmuštą suolą. Ant kito 

vilnų maišo sėdėjo pergamentų viršininkas, sacrorum 

scrinlorum magister, kuris tuomet buvo užėmęs namą, 

anksčiau priklausiusį atsivertėliams žydams. Prie ketvirtojo 

maišo atsiklaupę du raštvedžių pagalbininkai sklaidė 

aktų knygas. 

586 

Tuo tarpu lordas kancleris įsitaisė ant pirmojo vilnų

maiše, rūmų pareigūnai irgi užėmė savo vietas, kas at= 

sisėdo, kas liko stovėti; Kenterberio arkivyskupas pakilęs 

sukalbėjo maldą, ir posėdis prasidėjo. Gvinplenas 

jau buvo įėjęs, neatkreipdamas į save niekieno dėmesio; 

antrasis baronų suolas, kur buvo jo vieta, stovėjo 

prie pat tvorelės, tereikėjo tik žengtelti keletą žingshių_- 

Abu lordai krikštatėviai susėdo iš šalių, irgi šiek tiek 

pridengdami naująjį atvykėlį. Niekas nebuvo įspėtas, ir 

parlamento raštvedys pusbalsiu, teisingiau sakant, 

pašnibždomis perskaitė naujojo lordo dokumentus, o 

lordas kancleris paskelbė apie jo priėmimą, pasinaudodamas 

„visuotiniu nedėmesingumu", kaip sakoma ataskaitose. 

Visi plepėjo. Menė gaudė; per tokį triukšmą susirinkimuose 

priimami neįtikimiausi nutarimai, kuriais 

vėliau patys dalyvavusieji kartais stebisi. 

Gvinplenas sėdėjo tylus, vienplaukis, tarp dviejų 

senų perų—lordo Fitzvolterio ir lordo Erandelio. 

Turime pridurti, kad Barkilfedras, viską iš panagių 

iššnipinėjęs ir pasiryžęs žūt būt įgyvendinti savo sumanymą, 

oficialiuose pranešimuose lordui kancleriui šiek 

tiek nuslėpė lordo Fermeno Klancarlio biaurumą, primygtinai 

pabrėždamas, kad Gvinplenas valios pastangomis 

galįs užgniaužti juoką ir suteikti savo sudarkytam 

veidui rimtumo. Barkilfedras tikriausiai perdėjo šį jo 

sugebėjimą. Beje, aristokratijos akimis argi tai buvo 

svarbu? Argi ne pats lordas Viljamas Kauperis yra 

pasakęs šiuos garsius žodžius: Anglijoje leisią grąžinimas 

perui kur kas svarbiau, negu karaliaus grąžinimas 

į sostą. Žinoma, grožis ir aukšta kilmė turėtų būti neatskiriami 

vienas nuo kito; apmaudu, kad lordas kelia 

pasišlykštėjimą; tai pikta likimo išdaiga, bet, dar sykį 

pabrėžiame, argi teisė nuo to nukenčia? Lordas kancleris 

ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių, ir teisingai 

pasielgė, bet, aplamai, ir be tų atsargumo priemonių, 

kas gi galėjo sukliudyti perui įžengti į perų rūmus? Argi 

lordai ir karaliai nestovi aukščiau bet kokio biau- 

587

umo bei luošumo? Argi senoje Kiumenų, Bačeno grafų, 

giminėje, išnykusioje 1347 metais, nepersiduodavo 

iš kartos į kartą tigro riksmas, iš kurio pažįstamas 

Škotijos peras? Argi šlykščios kruvinai raudonos dėmės 

ant Cezario Bordžios veido sukliudė jam tapti Va- 

Jentįnųa kunigaikščiu? Argi aklumas sukliudė Jonui 

Liuksemburgiškiui tapti Bohemijos karaliumi? O 

kupra, argi ji kliudė Ričardui III tapti Anglijos karaliumi? 

Gerai įsigilinus, luošumas ir biauri išvaizda ne 

tik kad nesumenkina didybės, bet ją palaiko ir pabrėžia,— 

reikia tik išdidžiai nekreipti į tai dėmesio. Kad 

ir išsigimėlis būdamas, peras nenustoja savo majestotingumo. 

Tokia antroji, ne mažiau svarbi klausimo pusė. 

Taigi skaitytojas mato, kad niekas negalėjo sukliudyti 

Gvinplenui tapti peru, ir apdairios lordo kanclerio 

priemonės, šiaip taktiniu požiūriu tinkamos, buvo 

visiškai bereikalingos aristokratinių principų požiūriu. 

Įeidamas į menę, Gvinplenas, kaip jam buvo sakęs 

pirmasis heroldų seniūnas ir dar priminę abu lordai 

krikštatėviai, nusilenkė „karališkajam krėslui". 

Taigi viskas atlikta. Jis — lordas. 

Toji aukštuma, kurios akinantis spindesys vertė jo 

mokytoją Ursų visą gyvenimą" iš baimės lankstytis, ši 

nuostabioji viršukalnė dabar buvo po Gvinpleno kojomis. 

Jis buvo skaisčiausioje ir niūriausioje Anglijos vietoje. 

Sena feodalizmo viršūnė, į kurią šešis amžius buvo 

įsmeigtas Europos ir istorijos žvilgsnis. Gąsdinanti patamsių 

viešpatijos aureolė. 

Jis įžengė į tą aureolę. Įžengė neatšaukiamai. 

Jis buvo savo namuose. 

Savo namuose ir savo vietoje, kaip kad karalius savojoje. 

Ir nuo šiol niekas nebegalėjo padaryti, kad jo ten 

nebūtų. 

588

Ir karaliaus karūna, kurią jis matė po šiuo štai baldakimu, 

buvo tikra sesuo jo karūnai. Jis buvo šio sosto 

peras. 

Jo didenybei karaliui jis lordas. Žemesnis už karalių, 

bet visa kuo panašus. 

Kas jis buvo vakar? juokdarys, šmutas. O šiandien 

kuo jis tapo? Princu. 

Vakar — niekas, šiandien — viskas. 

Kai skurdas ir galybė kaktomuša susitinka, susiremia 

lemties paženklintos dvasios gelmėse, sąžinė kaip 

mat pasidalo pusiau. 

Dvi pamėklės — neganda ir gerovė — užvaldžiusios 

tą pačią sielą, kiekviena traukia ją į save. Vyksta jaudinančios 

proto, valios, smegenų dalybos tarp dviejų 

priešiškų brolių — vargšo ir turtuolio. Abelis ir Kainas 

tame pat žmoguje. 

V 

I S DIDI PLEPALYNĖ 

Suolai menėje pamažu užsipildė. Vienas po kito 

rinkosi lordai. Dienotvarkėje turėjo būti balsuojamas 

bilis dėl padidinimo šimtu tūkstančių svarų sterlingų 

metinės sumos Danijos Jurgiui, Kamberlendo kunigaikščiui, 

karalienės vyrui. Be to, buvo paskelbta, kad 

kiti įvairūs biliai su jo didenybės pritarimu bus atnešti 

į rūmus karūnos komisarų, kuriems suteikta teisė ir 

pareiga juos sankcionuoti, tad posėdis įgavo karališkojo 

posėdžio svarbą. Ant savo išeiginių ar dvariškio rūbų 

perai buvo užsisiautė, parlamento mantijas. Jos visos 

buvo tokios pat, kaip Gvinpleno, tik kunigaikščiai turėjo 

po penkias auksu apvedžiotas šermuonėlio kailio 

antpetes, markizai po keturias, grafai ir vikontai po tris. 

580

o baronai po dvi. Lordai įeidavo būreliais, tęsdami pokalbį, 

pradėtą kuluaruose. Kiti pasirodydavo po vieną. 

Drabužiai visų buvo iškilmingi, tik anaiptol ne elgsena 

ir ne žodžiai. Kiekvienas įeidamas nusilenkdavo sostui. 

Perų vis daugėjo. Sie didingų vardų savininkai įeidavo 

į menę beveik be jokio ceremonialo, nes pašalinės 

publikos nebuvo. Įėjo Lesteris ir paspaudė ranką Ličfildui; 

paskui pasirodė Čarlzas Mordauntas, Piterborou ir 

Monmauto grafas, geras Loko bičiulis, kuris davė jam 

mintį pasiūlyti perlydyti pinigus; paskui Čarlzas Kempbelis, 

Luduno grafas, kuriam kažką šnabždėjo į ausį 

Falkas Grevilis, Bruko lordas; paskui Dormas, Kernarvono 

grafas; paskui Robertas Satonas, Leksingtono baronas, 

sūnus to paties Leksingtono, kuris patarė Karoliui 

II išvyti istoriografą Gregorijų Letį, girdi, jis nieko 

nenusituokia, koks iš jo gali būti isfjorikas; paskui 

tas gražuolis senis Tomas Belasaisas, Falkonbergo vikontas 

; ir kartu pusbroliai Hovardai: Hovardas, Bindono 

grafas, Bover-Hovardas, Berkširo grafas, ir Staford- 

Hovardas, Stafordo grafas; paskui Džonas Lovelasas, 

Lovelaso baronas, kurio giminė išnyko 1736 metais, kas 

leido Ričardsonui savo knygoje sukurti šia pavarde tani 

tikrą tipą. Visi šie asmeny-s, kas išgarsėjęs politikoje, kas 

kare, o kai kurie ir šlovę Anglijai nupelnę, juokėsi ir 

šnekučiavo. Tai buvo pati istorija su rytiniu chalatu. 

Mažiau nei per pusvalandį lordų rūmų narių susirinko 

beveik pilnas sąstatas. Ir tai savaime suprantama,— 

juk buvo paskelbtas karališkas posėdis. Labiau neįprastas 

dalykas buvo gyvi pašnekesiai. Menė, iki šiol tokia 

apsnūdusi, dabar gaudė kaip sujudintas avilys. Ją prižadino 

vėliau atvykę lordai. Jie atnešė naujienų. Keistas 

dalykas: perai, buvę menėje posėdį atidarant, ničnieko 

nežinojo, kas joje įvyko, o tie, kurie nebuvo, 

žinojo. 

590 

Daugelis lordų atvyko iš Vindzoro.

Jau kelios valandos, kaip visur garsiai buvo kalbama 

apie Gvinpleną. Paslaptis — nelyginant tinklas: pasileidžia 

viena akis, ir viSKas išyra. Žinia apie visus tuos 

įvykius, mūsų aukščiau papasakotus, visa ši istorija 

apie perystę., surastą komediantų būdoje, ir apie šmutą, 

pripažintą lordu, jau nuo pat ryto pasklido karalienės 

artimųjų tarpe. Pradėjo kalbėti princai, jų žodžius pasigavo 

liokajai. Iš dvaro garsas pasklido po miestą. 

Įvykiams kaip ir daiktams taikytinas greičių kvadrato 

dėsnis. Negirdėtu smarkumu jie krenta į publikos tarpą, 

ten smigte įsmigdami. Septintą valandą Londone 

nė užuominos apie tai nebuvo. O jau aštuntą valandą 

Gvinpleno vardas sukėlė mieste triukšmą. Tik keletas 

lordų, atvykusių dar gerokai prieš posėdį atidarant, nieko 

nežinojo: mieste nebuvę, visų tų gandų negirdėjo, o 

rūmuose nieko nepastebėjo. Todėl jie kuo ramiausiai 

sėdėjo savo suoluose, kai naujai atvykusieji, be galo 

susijaudinę, kreipėsi į juos. 

— Na kaip? — paklausė Frensis Braunas, Montekjuto 

vikontas, Dorčesterio markizą. 

— Kas kaip? 

— Ar tai galimas daiktas? 

— Kas? . - . 

— Nagi ZmogfUs, kuris juokiasi! 

— Kas tasai Žmogus, kuris juokiasi? 

— Jūs nepažįstate Žmogaus, kuris juokiasi? 

— Ne. 

— Tai klounas. Mugės komediantas. Jo toks baisus 

veidas, kad žmonės mokėdavo po du sū, norėdami jį pamatyti. 

Juokdarys. 

— Na ir kas iš to? 

— Jūs tik ką jį priėmėte į Anglijos perus. 

— Jūs pats esate Žmogus, kuris juokiasi, milorde 

Montekjutai. 

— Aš anaiptol nesijuokiu, milorde Dorčesteri. 

591

Ir Montekjuto vikontas pirštu pamojo parlamento 

raštvedžiui, kuris pakilo nuo savo vilnų maišo ir patvirtino 

jų šviesybėms, jog iš tiesų buvęs priimtas 

naujas peras. Papasakojo ir visas smulkmenas. 

* — Tai gražiausia! — tarė Dorčesterio lordas.— O 

aš tuo metu kalbėjausi su Elio vyskupu! 

Jaunasis Eneslio grafas priėjo prie senojo lordo 

Jurio, kuriam bebuvo likę gyventi pora metų, nes jisai 

pasimirė 1707 metais. 

— Milordas Juris? 

— Milordas Eneslis? 

— Jūs pažinojote lordą Linijų Klančarlį? 

— Senąjį lordą? Žinoma. 

— Kuris mirė Šveicarijoj? 

— Taip. Mudu giminės. ^ 

— Tas, kurs buvo respublikonas prie Kromvelio ir 

respublikonu pasiliko prie Karolio II? 

— Respublikonas? Na ką jūs! Jis tik ožiavosi. Jis 

turėjo asmeniškų sąskaitų su karalium. Iš tikrų šaltinių 

žinau, kad lordas Klančarlis būtų prisidėjęs prie 

karaliaus, jeigu tas būtų paskyręs jį, o ne lordą Haidą 

kancleriu. 

— Jūs mane stebinate, milorde Juri! O žmonės kalba, 

kad tasai lordas Klančarlis buvęs doras žmogus. 

•— Doras žmogus! Na, argi tokių yra? Dorų žmonių, 

jaunuoli, iš viso nėra. 

— O Katonas? 

— Ir jūs tikite Katonu? 

— O Aristidas? 

— Jį išvijo — ir teisingai padarė. 

— O Tomas Moras? 

— Jam nukirto galvą — ir teisingai padarė. 

—• Taigi, jūsų manymu, lordas Klančarlis?.. 

— To paties plauko. Beje, juokinga, kai žmogus 

pats savo noru pasilieka ištremtyje. 

— Jis ten ir mirė. 

592

— Apsigavęs garbėtroška. O, jūs klausiate, ar aš jį 

pažinau! Ir dar kaip! Jis buvo geriausias mano bičiulis. 

— Ar jūs žinote, milorde Juri, kad jis Šveicarijoje 

vedė? 

— Kažką lyg girdėjau. 

— Ir kad iš šių vedybų jis susilaukė teisėto sūnaus? 

— Taip, bet tas sūnus mirė. 

— Ne, jis gyvas. 

—• Gyvas? 

— Gyvas. 

— Negali būti. 

— Tikrai. Įrodyta. Nustatyta. Teismo pripažinta. 

Užregistruota. 

— Bet tada šis sūnus paveldės Klancarlio perystę? 

— Ne, nepaveldės. 

— Kodėl? 

— Todėl, kad jis ją paveldėjo. Tai jau atlikta. 

— Atlikta? 

— Atsigręžkite, milorde Juri. Jis sėdi užpakaly jūsų 

baronų suole. 

Lordas Juris atsigręžė, bet Gvinplenas sėdėjo, nusvarinęs 

galvą, ir buvo matyti tik tankus plaukų miškas. 

— Žiūrėkite! — šūktelėjo senukas, tematydamas tik 

jo plaukus,-— jis jau prisitaikė prie naujos mados. Nebedėvi 

peruko. 

Grentemas priėjo prie Kolepeperio. 

— Tai pakliuvo! 

— Kas toks? 

— Deividas Deri-Moiras. 

— Kodėl? 

— Jis gi jau nebe peras. 

— Kaip tai? 

Ir Henris Overkerkas, Grentemo grafas, papasakojo 

Džonui, baronui Kolepeperiui, visą „anekdotą": apie jūros 

išmestą butelį, pristatytą į admiralitetą, apie kompračikosų 

pergamentą, apie karaliaus įsakymą, patvirtin- 


593

tą Džefrio parašu, apie akistatą Sautvorko kalėjimo 

bausmių rūsyje, apie tai, kaip į visus tuos faktus pažiūrėjo 

lordas kancleris ir karalienė, apie atsižadėjimą katalikiškų 

dogmų stiklo rotondoje ir pagaliau apie lordo 

Fermeno Klancarlio priėmimą į rūmų narius posėdžio 

pradžioje. Abu lordai stengėsi įžiūrėti tarp lordo Fitzvoltcrio 

ir lordo Erandelio sėdintį naująjį perą, apie kurį 

tiek buvo kalbama, bet jiems, kaip ir lordui Juriui ir 

lordui Enesliui, tat nepavyko. 

Gal atsitiktinai, o gal lordo kanclerio įspėti krikštatėviai 

tyčia taip patvarkė, Gvinplenas sėdėjo šešėlyje, 

apsaugotas nuo smalsių žvilgsnių. 

— Kur? Kur jis? 

Visi įeidami šito klausinėjo, bet niekam taip ir nepavyko 

jo įsižiūrėti. Kai kurie, matę anksčiau Gvinpleną 

„Žaliojoje dėžėje", degte degė smalsumu, bet jų pastangos 

buvo veltui. Kaip kartais apdairios našlės, 

bijodamos, kad ko neatsitiktų, glaudžiu ratu apsupa jauną 

merginą, taip ir Gvinpleną tarsi dengė plačios senų 

pasiligojusių ir viskam abejingų lordų nugaros. Kai 

žmogų kankina podagra, jis mažai besidomi tuo, kas 

kalbama apie kitą. 

Iš rankų į rankas ėjo nuorašai Džozianos laiško — 

viso tik trys eilutės — kurį esą kunigaikštienė atsiuntusi 

savo seseriai karalienei, atsakydama į jos didenybės 

primygtiną reikalavimą ištekėti už naujojo pero, teisėto 

baronų Klančarlių įpėdinio, lordo Fermeno. Sis laiškas 

skambėjo šitaip: 

„Ponia! 

Aš sutinku. Aš galėsiu meilužiu turėti lordą Deividą." 

Pasirašyta: Džoziana, Sis laiškelis, tikras ar suklastotas, 

buvo sutiktas džiaugsmingais šūksniais. 

Jaunas lordas Čarlzas Okemptonas, Mouheno baronas, 

vienas iš tų, nusistačiusių prieš perukus, net keliskart 

mėgaudamasis skaitė tą laiškelį. Liujis Diuras, Fi~ 

594

vershemo grafas, anglas, bet sąmojingas kaip prancūzas, 

žiūrėjo į Mouheną ir šypsojosi. 

— Tai bent moteris! — sušuko lordas Mouhenas.— 

Norėčiau tokią vesti! 

Kaimynystėje sėdėję lordai girdėjo tokį Diuro ir Mouheno 

pokalbį: 

— Vesti kunigaikštienę Džoziana, lorde Mouhenai! 

— O kodėl gi ne? 

— Po perkūnais! 

— Tai būtų laimė! 

—• Ta laime su jumis dalytųsi ir kiti. 

— O argi ne visada taip būna? 

— Lorde Mouhenai, jūs sakote tiesą. Prasidėjęs su 

moterimis, visada gauni rinkti trupinius nuo svetimo 

stalo. Tik kas buvo pirmasis? 

— Tur būt, Adomas. 

— Kur tau! Visai ne. 

— Tikrai šėtonas. 

— Mano mielas,— užbaigė Liujis Diuras,— Adomo 

"tik vardas. Jam, vargšui, apdūmė akis. Jis neša atsakomybę 

už visą žmonių giminę. Šėtonas sutvėrė vyrą moteriai. 

Vyskupų suole sėdėjęs Natenelis Kriu, kuris buvo 

dvigubas peras — peras pasaulietis, kaipo Kriu baronas, 

ir peras dvasiškis, kaipo Daremo vyskupas, kreipėsi į 

Hjugou čolmlį, Čolmlio grafą, didį įstatymų žinovą: 

— Ar tai galimas daiktas?—paklausė Kriu. 

— Ar teisinga?—savo ruožtu paklausė čolmlis. 

— Naujojo nario įvesdinimas buvo atliktas ne rūmų 

menėje —tęsė vyskupas,—bet kalbama, kad ir anksčiau 

tokių atsitikimų pasitaikydavę. 

— Iš tiesų Ričardo II laikais taip buvo priimtas lordas 

Bošanas. Elžbietos laikais — lordas Genėjus. 

— Kromvelio laikais—Broghilas. 

— Kromvelis nesiskaito. 

— Ką jūs apie tai galvojate?

— Kaip čia pasakius,.. 

— Milorde čolmlio grafe, kokią vietą užims jaunasis 

Fermenas Klančarlis rūmuose? 

— Milorde vyskupe, kadangi respublika sujaukė nuo 

amžių nusistovėjusią tvarką, Klančarlių perystė dabar 

yra vidury tarp Barnardo ir Somerso perysčių, taigi, 

pareiškiant nuomonę, lordas Fermenas Klančarlis turėtų 

kalbėti aštuntas. 

— Tik pagalvokit! Viešosios aikštės juokdarys! 

— Sis atsitikimas, kaipo toks, manęs nė kiek nestebina, 

milorde vyskupe. Tokių dalykų pasitaiko. Ir netgi 

dar nuostabesnių. Argi Raudonosios ir Baltosios Rožės 

karo neišpranašavo Uzos upė, staigiai išdžiūvusi 1399 

metų sausio 1 diena Bedfordo grafystėie? Jeigu jau 

upė gali visiškai išdžiūti, vadinasi, ir didikas gali atsidurti 

vergo padėtyje. Ulisui. Itakės karaliui, teko imtis 

visokių amatų. Fermenas Klančarlis, kad ir šmuto apdaru, 

išliko lordu. Nesvarbu, kad jis vilkėjo prasčiokiškai, 

vis tiek jo gyslomis teka baioro krauias. Tačiau 

šiaip ar taip prisaikdinimas ir nauio nario Įvesdinimas 

ne posėdžio metu, nors ir atliktas kaip reikiant, gali sukelti 

prieštaravimų. Aš manau, kad mums reikėtų susitarti, 

ar nevertėtų vėliau dėl to oficialiai užklausti lordą 

kanclerį. Po keleto savaičių paaiškės, kaip mums pasi- 

elgti. 

O vvskupas pridūrė: 

— Vis tiek šitokių dalykų nėra buvę nuo grafo Džesbodo 

laikų. 

Gvinplenas, Žmogus, kuris juokiasi, Tedkasterio viešbutis, 

,,Žalioji dėžė", „Nugalėtasis chaosas", Šveicarija, 

Siljonas, kompračikosai, ištrėmimas, veido sudarkymas, 

respublika, Džefris, Jokūbas II, karaliaus įsakymas, butelis, 

atkimštas admiralitete, tėvas lordas Linijus, teisėtasis 

sūnus lordas Fermenas, pavainikis sūnus lordas 

Deividas, galimas susidūrimas tarp jų, kunigaikštienė 

Džoziana, lordas kancleris, karalienė, — šitie žodžiai 

590 

f

skraidė iš suolo į suolą. Šnabždesys nelyginant ugnis, 

bėganti pabertu parako ruožu. Lordai mėgavosi smulkmenomis. 

Rūmų menė gauste gaudė nuo visų tų šnekų. 

Gvinplenas, giliai paskendęs savo mintyse, lyg iš tolo 

girdėjo tą ūžesį, nežinodamas, kad jis pats yra šio klegesio 

kaltininkas. 

Tačiau nepasakytum, kad jis buvo neatidus, tik jo 

dėmesys buvo nukreiptas į esmę, o ne į išviršinę pusę. 

Per didelis įsigilinimas į vieną dalyką neleidžia nieko 

kito pastebėti. 

Triukšmas menėje anaiptol netrukdė posėdžiui vykti 

nustatyta tvarka, kaip kad dulkės netrukdo kariuomenei 

žygiuoti. Teisėjai, kurie aukštuosiuose rūmuose tėra paprasti 

dalyviai, galį kalbėti tik paklausti, buvo susėdę 

ant vilnų maišo, antro iš eilės, o trys valstybės sekretoriai— 

ant trečiojo. Perysčių įpėdiniai būriavosi už sosto, 

taigi jie buvo ir menėje, ir ne menėje. Nepilnamečiai 

perai spietėsi ant specialios jiems pakylos. 1705 metais 

tų mažamečių lordų buvo ne mažiau kaip dvylika: Hantingdonas, 

Linkolnas, Dorsetas, Vorvikas, Batas, Berlingtonas, 

Derventvoteris, kuriam buvo lemta tragiškai 

mirti, Longvilis, Lonsdeilis, Dadlis, Vordas ir Karteretas; 

tarp šių geltonsnapių buvo aštuoni grafai, du vikontai 

ir du baronai. . - 

Kiekvienas lordas užėmė savo vietą suoluose, trimis 

eilėmis supančiuose menę. Vyskupai buvo beveik visi. 

Kunigaikščių susirinko gausiai, pradedant Čarlzu Simuru, 

Somerseto kunigaikščiu, ir baigiant Georgu-Augustu, 

Hanoverio kurfiurstu, Kembridžo kunigaikščiu, paskutiniu 

pagal titulo gavimo metus ir todėl paskutiniu kunigaikščių 

suole. Visi buvo susėdę vyresniškumo tvarka: 

Kavendišas, Devonširo kunigaikštis, kurio senelis Hardvike 

buvo priglaudęs devyniasdešimt dvejų metų Hobsą; 

Lenoksas, Ričmondo kunigaikštis; trys Fitz-Rojai: Sauthemptono 

kunigaikštis, Graftono kunigaikštis ir Nortemberlendo 

kunigaikštis; Batleris, Ormondo kunigaikštis, 

597

Somersetas, Boforto kunigaikštis, Boklerkas, Sent-Ol 

benso kunigaikštis; Poletas, Boltono kunigaikštis; Osbornas, 

Lidso kunigaikštis, Rajoteslis Raselis, Bedfordo 

kunigaikštis, kurio devizas ir kovinis šūkis buvo: Che 

sara sara (Kas bus, tas bus); Sefildas, Bekingemo kunigaikštis; 

Meneris, Ratlendo kunigaikštis, ir kiti. Nei 

Hovardas, Norfolko kunigaikštis, nei Talbotas, Sriusberio 

kunigaikštis, nedalyvavo posėdyje, nes jie buvo 

katalikai; nebuvo taip pat Čerčilio, Marlboro kunigaikščio, 

mūsiškai Malbruko, kuris buvo išžygiavęs į karą ir 

šiuo metu kovojo Prancūzijoje. Nebuvo taipogi ir Škotijos 

kunigaikščių Kvinsberio, Montrozo ir Roksbergo, 

nes į lordų rūmus jie buvo priimti tik 1707 metais. 

VI 

AUKŠTIEJI IR ŽEMIEJI RŪMAI 

Staiga menė skaidriai nušvito. Keturi durininkai 

įnešė ir pastatė abipus sosto keturias aukštas žvakides 

su daugybe vaškinių žvakių. Purpuru sutvisko sostas. 

Tuščias, bet didingas. Ne kažin kiek didingiau jis atrodytų, 

jeigu jame sėdėtų karalienė. 

Įėjo juodosios krivūlės prievaizdas ir, kilsterėjęs savo 

lazdelę, tarė: 

— Jų šviesybės komisarai, siųsti jos didenybės karalienės. 

Visos šnekos nuščiuvo. 

Didžiosios durys atsivėrė, ir pasirodė raštvedys su 

peruku ir mantija, nešinas lelijomis išsiuvinėta pagalvėle, 

ant kurios matėsi pergamentų ritinėliai. Tai buvo 

biliai. Prie kiekvieno ant šilko pynelės medaliai — bill 

arba bulla (kadaise jie būdavę auksiniai), nuo kurių 

598

įstatymai Anglijoje vadinami biliais, o Romoje — bulėmis. 

Paskui raštvedį žengė trys vyrai, apsisiautę perų 

mantijomis ir užsidėję skrybėles su plunksnomis. 

Tai buvo karališkieji komisarai. Pirmasis — lordas 

didysis Anglijos iždininkas Godolfinas, antrasis — lordas 

tarybos pirmininkas Pembrokas, trečiasis — lordas asmeniško 

jos didenybės antspaudo saugotojas Niukaslis. 

Jie žengė vienas paskui kitą ne pagal titulo, bet pagal 

pareigų vyresniškumą: Godolfinas priešaky, Niukaslis, 

nors ir kunigaikštis, užpakaly. 

Priėję prie suolo priešais sostą, nusilenkė „karališkajam 

krėslui", nukeldami ir vėl užsidėdami skrybėles, 

ir atsisėdo ant suolo. 

Lordas kancleris pažvelgė į juodosios krivūlės prievaizdą 

ir tarė: 

— Pakvieskite prie tvorelės bendruomenių rūmų 

atstovus. 

Juodosios krivūlės prievaizdas išėjo. 

Lordų rūmų raštvedys padėjo ant stalo, stovinčio 

vidury menės, tarp maišų vilnų, pagalvėlę su biliais. 

Pertrauka truko keletą minučių. Dvejetas durininkų 

pastatė priešais tvorelę trijų laiptelių paaukštinimą, apmuštą 

raudonu aksomu, ant kurio paauksuotų vinelių 

galvutės žymėjo beraldines lelijas. 

Vėl atsivėrė didžiosios durys, ir kažkieno balsas paskelbė: 

— Ištikimieji Angliios bendruomenių rūmai. 

Tai juodosios krivūlės prievaizdas paskelbė atvykus 

antrąją parlamento pusę. 

Lordai užsidėjo skrybėles. 

Bendruomenių rūmų nariai su spikeriu 1 

priešakyje 

įėjo į menę nepridengtomis galvomis. 

1 

Anglijos žemųjų rūmų pirmininkas. 

599

Prie tvorelės jie sustojo. Buvo apsivilkę miestiečių 

drabužiais, daugiausia juodais, su špagomis. 

Spikeris, didžiai gerbiamas Džonas Smitas, eskvairas, 

Endouerio miestelio atstovas, užlipo ant paaukštinimo 

ties pat tvorelės viduriu. Jis vilkėjo juodo atlaso mantija 

plačiomis rankovėmis, kurios iš priekio ir užpakalio 

turėjo gilias įkirptes, apvedžiotas aukso ringelėmis; ant 

galvos buvo užsidėjęs peruką nedaug mažėlesnį už lordo 

kanclerio. Atrodė didingai, nors kilmė pastarajam anaiptol 

neprilygo. 

Visi bendruomenių rūmų nariai nepridengtomis galvomis 

pagarbiai stovėjo prieš sėdinčius skrybėlėtus 

lordus. 

Tarp bendruomenių rūmų atstovų galėjai matyti česterio 

miesto vyriausią teisėją Džouzefą Džekili, tris jos 

didenybės įstatymininkus, Huperi, Pavį ir Parkerį, o 

taip pat Džeimsą Montagiu, generalinį prokurorą, ir 

Saimoną Harkurtą, generalinį iždininką. Be keleto baronetų, 

bajorų ir devynių lordų iš pagarbos: Hartingtono, 

Vindzoro, Vudstoko, Mordaunto, Grembio, Skiudemoro, 

Fitz-Hardingo, Haido ir Berkelio — perų sūnų 

ir perysčių paveldėtojų, visi kiti priklausė viduriniam 

luomui. Tamsi tyli minia. 

Nutilus jų žingsniams, juodosios krivūlės šauklys 

ties durimis sušuko: 

— Klausykite! 

Pakilo karūnos raštvedys. Jis paėmė nuo pagalvėlės 

pirmąjį pergamentą, išvyniojo ir perskaitė. Tai buvo 

karalienės raštas, kuriuo pranešama, kad savo atstovais 

parlamente su teise sankcionuoti bilius ji skirianti tris 

komisarus, būtent... 

čia raštvedys pakėlė balsą: 

— Sidni, Godolfino grafą. 

Raštvedys nusilenkė lordui Godolfinui. Lordas Godolfinas 

nukėlė skrybėlę. Raštvedys skaitė toliau: 

•— Tomą Herbertą, Pembroko ir Montgomerio grafą. 

CM

Raštvedys nusilenkė lordui Pembrokui. Lordas Pembrokas 

palietė ranka skrybėlę. Raštvedys skaitė toliau: 

— Džoną Molį, Niukaslio kunigaikštį. 

Raštvedys nusilenkė lordui Niukasliui. Lordas Niukaslis 

linktelėjo galvą. 

Karūnos raštvedys atsisėdo. Tada pakilo parlamento 

raštvedj^s. Jo padėjėjas, klūpojęs ant kelių, taip pat pakilo 

ir atsistojo užpakaly. Jie abu pasisuko į sostą, atgręždami 

nugaras bendruomenių rūmų nariams. 

Ant pagalvėlės gulėjo penki biliai. Penki biliai, nubalsuoti 

bendruomenių rūmuose ir lordri priimti, laukė 

karališkosios sankcijos. 

Parlamento raštvedys perskaitė pirmąjį bilį. 

Siuo bendruomenių rūmų aktu milijonas svarų sterlingų, 

karalienės išleistų savo rezidencijai Hempton-korte 

papuošti, nurašomi į valstybės išlaidas. 

Baigęs skaityti, raštvedys žemai nusilenkė sostui. Jo 

padėjėjas nusilenkė dar žemiau, paskui, šonu atsigręžęs 

į bendruomenių rūmų atstovus, tarė: 

— Karalienė priima jūsų maloningą dovaną ir tuo 

pareiškia savo valią. 

Raštvedys perskaitė antrąjį bilį. 

Tai buvo įstatymo projektas bausti kalėjimu ir pinigine 

nuobauda kiekvieną, vengiantį tarnauti trainbands 

būriuose. Trainbands — miestiečių milicija be atlyginimo, 

kuri Elžbietos laikais, kai buvo laukiama Armados 

išsilaipinimo, davusi šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius 

pėstininkų ir keturiasdešimt tūkstančių raitelių. 

Abudu raštvedžiai vėl nusilenkė karališkajam krėslui; 

po to raštvedžio padėjėjas, šonu pasigręžęs, tarė 

bendruomenių rūmams: 

— Tokia karalienės valia. 

Trečiasis bilis padidino dešimtinę ir prebendą Ličfildo 

ir Koventrio vyskupystei, vienai turtingiausių prelatijų 

Anglijoje, nustatė metinę duoklę katedrai, padidino 

kanauninkų skaičių, praplėtė dekanatą ir beneficijas 

60 J

,,idant, kaip buvo sakoma įžanginėje įstatymo projekto 

dalyje, mūsų šventoji tikyba būtų aprūpinta". Ketvirtasis 

bilis numatė padidinti biudžetą, apdedant naujais 

mokesčiais marmurinį popierių, samdomas karietas, kurių 

Londone buvo priskaičiuojama iki aštuonių šimtų, 

po penkiasdešimt du livrus nuo kiekvienos per metus; 

advokatus, prokurorus ir besibylinėjančius po keturiasdešimt 

aštuonis livrus nuo galvos per metus; išdirbtas 

odas, „neatsižvelgiant, kaip sakoma įžanginėje įstatymo 

dalyje, į odininkų nusiskundimus"; muilą, „neatsižvelgiant 

į protestus Ekzeterio ir Devonsiro miestų, kur gaminama 

daug saržos ir gelumbės"; vyną po keturis šilingus 

nuo bačkos, miltus, miežius ir apynius, tačiau 

pastarasis mokestis turįs būti atnaujinamas kas ketveri 

metai, kadangi valstybės interesai, kaip sakoma įžanginėje 

įstatymo dalyje, turi stovėti aukščiau prekybinių 

išskaičiavimų; taip pat nustatytas tonažinis muito mokestis 

šeši turiški livrai nuo tonos įvežamųjų prekių iš 

vakarų ir aštuoniolika šimtų livrų nuo tonos įvežamųjų 

prekių iš rytų; be to, bilis, paskelbęs nepakankamą pagalvės 

mokestį, jau surinktą už šiuos metus, numatė 

papildomą rinkliavą visoje karalystėje po keturis šilingus 

arba keturiasdešimt aštuonis turiškus sū nuo galvos, 

primenant, kad tie, kurie vengs mokėti tą rinkliavą, 

bus apdedami dvigubai. Penktasis bilis draudė priimti 

į ligoninę sergantįjį, jeigu jis neineša vieno svaro sterlingu 

laidotuvėms apmokėti mirties atveju. Trys paskutiniai 

biliai, kaip ir anie du pirmieji, vienas po kito 

buvo sankcionuoti ir įgijo įstatymų galią po to, kai 

raštvedžio padėjėjas, nusilenkęs sostui, pro petį ištarė 

bendruomenių rūmams tris žodžius: „Tokia karalienės 

valia." 

Paskui raštvedžio padėjėjas vėl atsiklaupė priešais 

ketvirtąjį vilnų maišą, ir lordas kancleris tarė: 

— Tebūnie, kaip pageidauta. 

Tuo baigėsi karališkasis posėdis. 

602

Spikeris, dvilinkas susilenkęs prieš kanclerį, atatups 

tas nulipo nuo pakylos, susiimdamas iš užpakalio mantijos 

skvernus; bendruomenių rūmų nariai iki pat žemės 

nusilenkė ir pasitraukė iš salės, o lordai, nekreipdami 

dėmesio į visą tą pagarbą, tęsė toliau savo dienotvarkę. 

VII 

ŽMONIŲ SUKELTOS AUDROS BAISESNES 

UŽ VANDENYNO AUDRAS 

Durys vėl užsivėrė; juodosios krivūlės prievaizdas sugrįžo 

į menę; lordai komisarai pakilo iš valstybės suolo 

ir užėmė pagal savo pareigas tris pirmąsias vietas kunigaikščių 

suole. Lordas kancleris tarė žodį: 

— Milordai, jau kelios dienos svarstomas bilis padidinti 

šimtu tūkstančių svarų sterlingų metinę sumą jo 

karališkajai aukštybei princui, jos didenybės karalienės 

vyrui; kadangi debatai tuo klausimu išsemti ir baigti, 

pradėsime balsavimą. Pagal paprotį, balsavimas bus 

vykdomas, pradedant nuo jaunylio baronų suole. Kiekvienas 

lordas, pašauktas vardu, atsistoja ir atsako: „Sutinku" 

arba „Nesutinku" ir gali, jeigu tat laiko reikalinga, 

išdėstyti savo sutikimo ar nesutikimo motyvus. 

Raštvedy, pradėkite balsavimą. 

Parlamento raštvedys atsistojo, atsivertė didžiulį foliantą, 

padėtą ant paauksinto pastovo, vadinamą „Perystės 

knygą". 

Aukštųjų rūmų jaunyliu tais laikais buvo lordas 

Džonas Hervis, tapęs baronu ir peru 1703 metais; iš jo 

yra kilę dabartiniai markizai Bristoliai. 

Raštvedys paskelbė: 

— Milordas Džonas, Hervio baronas. 

Senis šviesiaplaukiu peruku pakilo ir tarė: 

603

— Sutinku. 

Ir vėl atsisėdo. 

Raštvedžio padėjėjas atžymėjo naisą. 

Raštvedys skaitė toliau: 

— Milordas Frensis Simuras, Konvėjaus Kiltaltege 

baronas. 

— Sutinku, — burbtelėjo, pasikeldamas nuo suolo, 

puošnus jaunuolis pažo veidu; anuomet jam nė į galvą 

neatėjo, kad jis bus Hertfordo markizams senelis. 

— Milordas Džonas Livsonas, Goverio baronas,— 

tęsė raštvedys. 

Baronas, iš kurio giminės vėliau kilo Saterlendo kunigaikščiai, 

atsistojo ir, jau sėsdamas, pasakė: 

— Sutinku. 

Raštvedys skaitė toliau: 

— Milordas Henidžas Finčas, Gernsio baronas. 

Eilesfordo grafų protėvis, toks pat jaunas ir išsidabinęs, 

kaip ir Hertfordo markizų senolis, pateisino savo 

devizą Aperto vivere voto visu balsu sušukdamas: 

-— Sutinku! 

Dar jam nespėjus atsisėsti, raštvedys pašaukė penktą-* 

jį baroną: 

•— Milordas Džonas, Grenvilio baronas. 

-— Sutinku,— atsakė, greit atsistodamas ir vėl atsisėsdamas, 

lordas Grenvilis Poteridžas, kurio perystė, 

nelikus įpėdinių, išnyko 1709 metais. 

Raštvedys pašaukė šeštąjį: 

— Milordas Čarlzas Mauntegiu, Halifakso baronas. 

— Sutinku, — atsakė lordas Halifaksas; tuo titulu 

anksčiau besivadinusi Sevilių giminė išnyko, kaip kad 

vėliau išnyks dabar juo besivadinanti Mauntegiu giminė. 

Mauntegiu giminės nereikia painioti su Montegiu ir 

Mauntekjutais. 

c m 

1 Gyvenk atvira širdžia (lot.).

Ir lordas Halifaksas pridūrė: 

— Princui Jurgiui mokama kaip jos didenybės karalienės 

vyrui, kaip Danijos princui, kaip Kamberlendo 

kunigaikščiui, kaip lordui vyriausiam Anglijos ir Airijos 

admirolui, bet jis nieko negauna kaip generalisimas. Tai 

neteisinga. Anglų tautos labui reikia padaryti galą tokiai 

netvarkai. 

Paskui lordas Halifaksas išaukštino krikščionių tikėjimą, 

išplūdo popiežininkus ir atidavė savo balsą už 

subsidijos padidinimą. 

Lordui Halifaksui atsisėdus, raštvedys skaitė toliau: 

-— Milordas Kristofas, Barnardo baronas. 

Lordas Barnardas, iš kurio giminės kilo Klivlendo 

kunigaikščiai, pašauktas - atsistojo. 

— Sutinku. 

Atsisėsti jis neskubėjo, kadangi turėjo nėrinių apykaklę, 

kuria vertėjo pasipuikuoti. Beje, tasai lordas 

Barnardas buvo orus džentelmenas ir narsus karys. 

Lordui Barnardui jau sėdantis, raštvedys, iki šiol 

skaitęs jam įprastas pavardes, užsikirto. Jis pasitaisė 

ant nosies akinius, dvigubu dėmesiu pasilenkė ant knygos, 

paskui atsitiesdamas tarė: 

— Milordas Fermenas Klančarlis, Klancarlio ir Hankervilio 

baronas. 

Gvinplenas pakilo: 

— Nesutinku,— tarė jis. 

Visų galvos atsigręžė į jį. Gvinplenas stovėjo, išsitempęs 

visu ūgiu. 

Pluoštas spindulių nuo degančių abipus sosto žvakių 

plieskė jam tiesiai į veidą, išryškino jį erdvioje apytamsėje 

menėje, pabrėždamas kiekvieną iškilumą: taip turėtų 

atrodyti kaukė dūmų fone. 

Gvinplenas prisivertė padaryti tą įstangą, kuri, kaip 

skaitytojas prisimena, buvo jo galioje ir kurios jis griebdavosi 

kraštutiniu atveju. Sutelkus valią, kurios užtektų 

tigrui sutramdyti, vienu momentu jam pavyko suteikti 

605

lemties iššieptam savo veidui rimtą išraišką. Valandėlę 

jis nesijuokė. Bet šitai negalėjo ilgai trukti; nesiskaityti 

su tuo, kas yra mūsų prigimties įstatymas arba dalia, 

įmanoma tik trumpą laiką; kartais jūros gelmės priešinasi 

traukos jėgai, atsistoja vandens stulpu, iškyla 

kalnu, bet tučtuojau vėl sugūra. Šitokia kova vyko ir 

Gvinpleno viduje. Suvokdamas momento iškilmingumą, 

jis neįtikėtinu valios įtempimu, žinoma, vienam tik akimirksniui, 

užsimetė ant kaktos niūrų savo sielos šydą, 

užgniaužė nebeatitaisomą savo juoką, pašalino džiaugsmą, 

kalte iškaltą jo veide. Dabar jis buvo tik baisus. 

— Kas šis žmogus?—pasigirdo balsai. 

Per visus suolus perbėgo klaikus šiurpulys. 

Sis plaukų tankumynas, dvi juodos įdubos po antakiais, 

veriantis žvilgsnis, nors pačių akių nesimatė, 

siaubingi bruožai, kurių šlykštumą pabrėžė šviesos ir 

šešėlių žaismas, visus tiesiog pritrenkė. Ko ko, bet šito 

niekas nesitikėjo. Kad ir kiek apie Gvinpleną buvo pasakojama, 

betgi jo veidas visada sukeldavo pasibaisėjimą. 

Netgi iš anksto įspėtieji likdavo sukrėsti. Įsivaizduokite, 

kad ant kalno, dievų gyvenamo, giedrą vakarą, 

visagaliams susirinkus į puotą, staiga pasirodo Prometėjas, 

peslio iškapotu veidu, neh 7 

ginant kruvinas mėnulis, 

patekėjęs horizonte. Olimpas, sužiuręs į Kaukazą — 

koks reginys! Seni ir jauni išsižioję spoksojo į Gvinpleną. 

Vienas senis, didžiai visų rūmų gerbiamas, ir šilto, 

ir šalto savo gyvenime matęs, Tomas, Vortono grafas, 

netrukus turėjęs gauti kunigaikščio titulą, išsigandęs 

pakilo. 

— Ką tai reiškia?—sušuko jis.— Kas įleido šį žmogų 

į rūmus? Išveskite jį! 

Ir išdidžiai kreipėsi į Gvinpleną: 

— Kas jūs toks? Iš kur atsiradote? 

Gvinplenas atsiliepė: 

— Iš bedugnės.

Ir, sudėjęs ant krūtinės rankas, apžvelgė lordus. 

-— Kas aš esu? Aš •— skurdas. Milordai, aš turiu jums 

kai ką pasakyti. 

Drebulys perbėgo per visus. Stojo tyla. 

Ir tada Gvinplenas ėmė kalbėti. 

— Milordai, jūs stovite aukštai. Puiku. Reikia manyti, 

jog dievas žinojo, ką darąs. Jūs turite galybę, nesuskaičiuojamus 

turtus, pramogas, jums saulė danguje 

niekada nenusileidžia, jūs naudojatės neribota valdžia, 

patys vieni linksminatės, visiškai užmiršdami kitus. Tiek 

to. Betgi apačioje jūsų — ar tik ne viršuje?—kažkas dar 

yra. Milordai, aš atėjau pranešti jums naujienos. Žemėje 

gyvena žmonių giminė. 

Susirinkimų dalyviai nelyginant vaikai; koks nors 

įvykis jiems yra siurprizų dėžutė: ir baisu, ir taip knieti 

pažiūrėti. Kartais atrodo — spragtels spyruoklė, ir iššoks 

velniukas. Taip Prancūzijoje atsirado Mirabo, irgi 

nežmoniškai biaurus. 

Gvinplenas tuo momentu jautėsi kažkaip augąs viduje. 

Oratoriui būrys žmonių, kuriems jis kalba, yra 

nelyginant trikojis. Jis, taip sakant, pasilypėja ant 

žmonių sielų aukštumos. Savo kojų padais jaučia plastant 

žmonijos gyvastį. Gvinplenas jau nebebuvo tas niekingas 

padaras, kuriuo praeitą naktį valandėlei jis buvo 

tapęs. Staigūs iškilimas jam susuko galvą, bet dabar 

tas svaigulys praėjo, žvilgsnis prablaivėjo, ir ten, kur 

anksčiau Gvinpleną viliojo tuštybė, dabar jis matė savo 

uždavinį. Tai, kas pirma jį sumenkino, dabar išaukštino. 

Pareigos suvokimas jį visą nušvietė lyg akinantis žaibas. 

Aplinkui Gvinpleną iš visų pusių pasigirdo šauksmai: 

— Klausykite! Klausykite! 

Sukandus dantis, antžmogiškomis pastangomis Gvinplenui 

pavyko išlaikyti kraupiai rūsčią veido išraišką, 

po kuria spardėsi juokas tartum laukinis žirgas, besiveržiąs 

į laisvę. Gvinplenas tęsė: 

— Aš ateinu čion iš giliausio dugno. Milordai, jūs 

i 

607

didūs ir turtingi. O tai pavojinga. Jūs dangstotės nakties 

skraiste. Bet saugokitės, yra didi jėga — aušra. Aušros 

nieks nesulaikys. Ji išauš. Ji jau aušta. Nori ar nenori, 

bet iš jos ištrykš šviesos versmė. Ir kas sukliudys šiai 

mėtyklei saulę sviesti į dangų? Saule aš vadinu teisę. 

Jūs, jūs esate privilegija. Bijokit! Tikrasis namų šeimininkas 

netrukus pasibels į duris. Kas privilegijos tėvas? 

Atsitiktinumas. O kas jo sūnus? Piktnaudžiavimas. Tačiau 

nei atsitiktinumas, nei piktnaudžiavimas netvers 

amžius. Ir vieno, ir antro netikras rytojus. Aš ateinu 

jūsų įspėti. Ateinu parodyti, kas gi yra toji jūsų laimė. 

Ją susikūrėt iš artimo nelaimės. Jūs turite viską, nes 

kitus padarėte bedaliais. Milordai, aš — nevykęs advokatas, 

apsiėmęs ginti pralaimėtą bylą. Bet šią bylą dievas 

galų gale vis tiek laimės. Aš gi esu niekis, tik balsas. 

Žmonija yra burna, o aš — iš tos burnos sklindąs šauksmas. 

Jūs mane išgirsite. Prieš jus, Anglijos perai, aš 

atidarau didįjį tautos teismą; tauta, tas tikrasis valdovas 

ir teisėjas, tapo kankine ir nuteistąja. Tat, ką aš 

turiu pasakyti, mane tiesiog lenkia prie žemės. Nuo ko 

pradėti? Nežinau. Begalinėje žmonijos kančių jūroje 

aš surankiojau medžiagą savo didžiulei ginamajai kalbai. 

Ką man dabar su ja daryti? Mane slegia ši našta, 

ir aš nusimetu ją kaip pakliūk nuo savęs. Ar buvau tat 

numatęs? Ne. Jūs stebitės, aš taip pat. Vakar aš buvau komediantas, 

o šiandien — lordas. Nesuvokiamas žaidimas. 

Kieno? To, kurio vardas nežinomas. Tedreba visi. Milordai, 

dangaus žydrynė jums priklauso. Jūs matote 

šios neaprėpiamos visatos tik šventiškąją pusę; žinokite, 

kad yra ir tamsa. Jūsų tarpe aš vadinuosi lordu Ferraenu 

Klančarliu, bet tikrasis mano vardas — Gvinplenas, 

bėdžiaus vardas. Aš — vargdienis, kadangi tokiu iš didžiūno 

mane padarė karalius savo maloningąja valia. 

Štai kokia mano istorija. Daugelis iš jūsų pažinojote 

mano tėvą, aš gi jo visai nepažinojau. Jus riša su juo 

feodalų privilegijos, o mane su juo riša tremtinio dalia. 

608

Na, bet dievas žino, ką darąs. Aš buvau nutrenktas i 

bedugnę. Kam? Kad ją ištirčiau. Aš — naras ir atnešu 

perlą—teisybę. Aš kalbu, nes žinau. Išklausykite mane, 

milordai. Daug aš patyriau, daug mačiau. Kančia — 

tai ne šiaipsau žodis, ponai laimingieji. Kančia — tai 

skurdas, aš jį pažįstu nuo mažų dienų. Aš augau skurde, 

žiemą drebėjau nuo šalčio, badavau, mane visi ujo, 

nekentė kaip maru apkrėstojo; gėdos taurę aš išgėriau 

iki dugno. Ir aš išvemsiu ją priešais jus, ir šie visų 

žmonijos vargų vėmalai aptaškys jūsų kojas ir užsidegs. 

Aš abejojau, ar leistis atvedamam į šią vietą, kur dabar 

esu, nes aš turiu dar kitų pareigų. Mano širdis ne čia. 

Kas dėjosi mano sieloje, jums nesvarbu; kai žmogus, 

jūsų vadinamas juodosios krivūlės prievaizdu, atėjo 

manęs išsivesti moteriškės, jūsiškai tariant, karalienės 

vardu, vienu momentu aš norėjau nesutikti. Bet man 

pasirodė, tartum nematoma dievo ranka stumia mane 

ton pusėn, ir aš paklusau. Pajutau, kad turiu ateiti į 

jūsų tarpą. Kodėl? Todėl, kad dar vakar aš vilkėjau 

skarmalais. Dievas įleido mane tarp alkstančiųjų, kad 

paskui aš apie juos galėčiau papasakoti sotiesiems. O, 

pasigailėkite! O, jūs visiškai nepažįstate to nelemto 

pasaulio, kuriam tariatės priklausą. Jūs stovite taip 

aukštai, jog esate už jo ribų. Aš jums pasakysiu, koks 

jis iš tikrųjų yra. Iš savo patyrimo žinau. Aš tik ką 

išsivadavau iš priespaudos ir galiu jums pasakyti, kokia 

ta jūsų priespauda sunki. O jūs, šios žemės viešpačiai, 

ar žinote, kas esate? Ar žinote, ką darot? Ne, Ak, visa 

tat baisu! Sykį naktį, audringą naktį, aš, dar mažytis 

vaikutis, pamestas našlaitis, vienas kaip pirštas beribiam 

pasauly, įžengiau į tamsą, kurią jūs vadinate visuomene. 

Pirmas dalykas, su kuriuo aš susidūriau, buvo įstatymas 

— ant kalvos stūksančios kartuvės; antras dalykas— 

turtai, jūsų turtai; apie juos bylojo išbadėjusi, 

sniege sušalusi moteriškė; trečias dalykas buvo ateitis — 

tas merdintis kūdikis; ketvirtas dalykas buvo gėris, tie- 


609

sa, teisingumas, pasivertęs senu valkata, kuris teturėjo 

vienintelį bičiulį ir bendrakeleivį — vilką. 

Tuo momentu Gvinplenas, baisiai susijaudinęs, pajuto, 

kaip gerkle aukštyn lipa rauda. 

Ir-—o siaube!—jis pratrūko kvatoti. 

Juokas buvo toks užkrečiantis, jog visus pagavo. Viršum 

susirinkusiųjų galvų kabojo debesis: atrodė, jis 

plis, ir atsitiks kažkas baisu, o čia nei iš šio, nei iš to — 

nugriaudėjo linksmybė. Juokas tartum džiaugsmingo 

pamišimo priepuolis apėmė lordų rūmus. Tautų likimų 

sprendėjai kaip niekas kitas džiaugiasi, gavę progą pasismaginti. 

Tuo jie atsikeršija už priverstinį rimtumą. 

Karalių juokas panašus į dievų juoką: jis visada 

žiaurokas. Lordams užėjo noras linksmintis. Prie juoko 

prisidėjo ir patyčios. Iš visų pusių pasigirdo plojimai, 

įžeidinėjimai. Linksmi šūkčiojimai vienas per kitą čaižė 

Gvinpleną: smagi ir žeidžianti kruša. 

— Bravo, Gvinplenas! — Bravo, Žmogus, kuris juokiasi! 

Bravo, „Žaliosios dėžės" snukis!—Bravo, Tarinzofildo 

knyslė! Tu atėjai mums suvaidinti. Puiku! — Va 

kas mane pralinksmino! — Betgi ir juokiasi šitas galvijas! 

Sveiks, pajace! — Pagarba lordui Klounui! — Drožk 

savo prakalbą! — Ir tai Anglijos peras! — Trauk toliau! — 

Ne, ne! —Tegul! Tegul! 

Lordas kancleris jautėsi nekaip. 

Vienas apykurtis lordas, Džeimsas Batleris, Ormondo 

kunigaikštis, pridėjęs prie ausies ranką, kad geriau girdėtų, 

klausė Čarlzą Boklerką. Sent-Olbenso kunigaikštį: 

— Kaip jis balsavo? 

Sent-Olbenso kunigaikštis atsakė: 

— Jis pasakė: „Nesutinku." 

— Se kad nori,— tarė Ormondo kunigaikštis,—nesistebiu. 

Turint tokį veidą! 

Sugaudykit, kad gudrus, pasklidusią minią! O juk 

susirinkimas — tai minia. Gražbylystė — žąslai. Jei žąslai 

neatlaiko, auditorija stoja piestu kaip nartingas ark- 

010

lys ir spardosi tol, kol numeta kalbėtoją iš balno. 

Auditorija nepakenčia oratoriaus. Šią tiesą ne visi žino. 

Kai kuriems atrodo, jog užtenka įtempti pavadžius, ir 

vėl bus tvarka. Tačiau ne visuomet taip esti. Bet kiekvienas 

oratorius instinktyviai griebiasi tos priemonės. 

Gvinplenas irgi taip padarė. 

Valandžiukę jis stebėjo besijuokiančius. 

— Vadinasi,— sušuko jis,— jūs šaipotės iš skurdo. 

Tylos, Anglijos perai! Teisėjai, išklausykite ginamąją 

kalbą. O, dėl dievo meilės, pasigailėkite! Ko! Patys savęs! 

Kam gresia pavojus? Jums. Argi nematote, kad esate 

ant svarstyklių? Ant vienos lėkštės uždėta jūsų galybė, 

ant kitos —jūsų atsakomybė. Dievas svėrėjas. O, nesijuokite 

taip. Geriau susimąstykite. Aure, kaip svyruoja 

dievo svarstyklės: tai jūsų sąžinė dreba. Jūs nesate kokie 

piktadariai. Tokie pat žmonės, ne geresni ir ne blogesni 

už kitus. Jūs manote esą dievai, bet tik susirkite 

ir pamatysite, kaip ims drebėti nuo karščio jūsų dieviškumas. 

Mes visi vienodi. Aš kreipiuosi į dorus žmones, 

manau, kad čia tokių yra; aš kreipiuosi į šviesius protus, 

manau, kad čia jų yra; aš kreipiuosi į taurias sielas, 

manau, kad čia jų yra. Jūs esat tėvai, sūnūs ir broliai, 

taigi jums nesvetimi švelnūs jausmai. Tas, kas žiūrėjo 

šį rytą į savo prabundantį kūdikį, turi būti geras. Širdys 

visų vienodos. O žmonija—tai viena širdis. Engėjai 

nuo engiamųjų skiriasi tik savo padėtimi. Jūs lipate per 

kitų galvas, bet tai ne jūsų kaltė. Kaltas Babelio bokštas, 

kitaip sakant, visuomeninė santvarka. Jis nevykusiai 

pastatytas, svyra į šoną. Vienas aukštas slegia kitą. Paklausykite, 

ką aš jums pasakysiu. O, jūs tokie galingi, 

tad būkite broliai! Jūs tokie stiprūs, tad būkite gailestingi! 

Kad jūs žinotumėt, ko tik aš nesu matęs! Tiesiog 

baisu, kiek kančių žemėje! Žmonių giminė vaitoja kalėjime. 

Kiek ten kali visai nekaltų! Be šviesos, be oro, 

be doros; visos viltys užgesusios; bet užvis baisiausia — 

kad jie kažko tikisi. Gerai pagalvokite apie visas tas 

611

nelaimes. Kiek rasis tokių, kurie yra gyvi lavonai. Kiek 

yra mergaičių, kurios nuo aštuonerių metų užsiiminėja 

prostitucija, o, sulaukusios dvidešimt metų, atrodo kaip 

senės. Kokios pasibaisėtinai žiaurios kūno bausmės. Aš 

gal kalbu padrikai, kas ateina į galvą. Va kad ir vakar 

aš mačiau grandinėmis surakintą, apnuogintą žmogų; 

budeliai jį kankino, užvertę jam ant pilvo sunkų akmenį, 

ir jisai mirė baisiose kančiose. Ar jūs apie tai 

žinote ? Ne. Nes jei žinotumėt, nė vienas nedrįstumėt 

būti laimingas. Kas iš jūsų yra buvęs Niukaslyje ant 

Taino? Ten, kasyklose, žmonės anglį graužia, norėdami 

apgauti išbadėjusi pilvą. O paimkit Riblčesterio miestą 

Lankasterio grafystėje: jis taip nuskurdo, kad pavirto 

kaimu. Nemanau, kad princui Danijos Jurgiui reikėtų 

pridėti šimtą tūkstančių ginėjų. Geriau tegu priima į li 

goninę sergantį varguolį, nereikalaudami iš anksto sumokėti 

už laidotuves. Kernarvono grafystėje, Treit-more, 

lygiai kaip ir Treit-bičene, žmonės krinta iš bado kaip 

musės. Straforde negalima nusausinti pelkės, nėra pinigų. 

Visame Lenkašire uždaryti audimo fabrikai. Visur 

siaučia nedarbas. Ar jūs žinote, kad Harleko silkių žvejotojai 

minta žole, kai grįžta tuščiomis iš žūklės? Ar 

jūs žinote, kad Berten-leizeryje dar yra raupsuotųjų, 

į kuriuos šaudoma, kai tik išlenda iš savo lindynių? 

Eilsberio mieste — jis priklauso vienam iš čia esančių 

lordų—- niekad nesibaigia badas. Penkridže, Koventrio 

vyskupystėje, kurios katedrai jūs padidinote rinkliavą 

ir dar daugiau gėrybių suteikėte vyskupui, nuskurdėliai 

savo lūšnose visai neturi lovų, ir motinos iškasa duobes 

plūktinėj asloj, kur suguldo savo vaikus: tuo būdu gy 

venimą jie pradeda ne lopšyje, o kape. Aš visa tai mačiau. 

Milordai, ar jūs žinote, kas sumoka tuos mokesčius 

, j ūsų ką tik nubalsuotus ? Tie, kurie koj as vos 

pavelka. Aiman, jūs apsirinkate. Einate klaidingu keliu. 

Jūs skriaudžiate vargšą, kad praturtintumėt turtuolį. 

O reikėtų daryti priešingai. Tik pagalvokit, jūs atimate

iš darbininko ir atiduodate dykūnui, atimate iš elgetos 

ir atiduodate sočiajam, atimate iš driskiaus ir atiduodate 

princui! O, taip, mano gyslomis teka senas respublikono 

kraujas. Kaip man visa tai šlykštu. Aš biauriuosi 

karaliais! Ir kokios begėdės moterys! Ką tik man papasakojo 

vieną liūdną istoriją. Ak, kaip aš nekenčiu 

Karolio II! Moteris, kurią mylėjo mano tėvas, kaip 

kokia prostitutė parsidavė tam karaliui, kai mano tėvas 

merdėjo ištrėmime! Karolis II, Jokūbas II; vienas buvo 

nenaudėlis, kitas piktadarys! Kas gi iš tiesų yra karalius? 

Žmogus, silpnas, menkas padaras, savo kūno vergas. 

Kam reikalingas karalius? Ir jūs penite tą parazitą. 

Sliekui padedate virsti smaugliu. Iš soliterio išauginate 

slibiną. Būkite maloningi vargšams! Jūs didinate mokesčių 

naštą sosto naudai. Būkite atsargūs, leisdami įstatymus. 

Saugokitės to kenčiančio knibždėlyno, kurį jūs 

trypiate. Nuleiskite akis. Pažvelkite, kas dedasi po jūsų 

kojų. O jūs, pasaulio didžiūnai, yra ir mažulėlių šioje 

žemėje! Pasigailėkite jų. Taip, pasigailėkite ir patys savęs! 

Baisybei žmonių mirtis žvelgia į akis; jei išmirs 

tie, kurie žemai, išmirs ir tie, kurie aukštai. Mirties 

dalgis neaplenkia nė vieno. Kai užstoja naktis, niekas 

negali išsaugoti kokioj nors kertelėj dienos šviesos. Jeigu 

jūs mylite save, gelbėkite kitus. Jei laivas skęsta, 

nė vienas keleivis nelieka abejingas. Jeigu vieni žus, 

tai ir kitus praris vanduo. O, žinokite — bedugnė priglaudžia 

visus. 

Nesulaikomas juokas pasmarkėjo. Beje, vienų tų 

žodžių, skambančių taip neįprastai, užteko susirinkimui 

pralinksminti. 

Atrodyti juokingu, kai siela kupina tragizmo, ar begali 

būti žmogui labiau žeminanti kančia? Ar begali kas 

sukelti didesnį jo įniršį? Taip buvo ir Gvinplenui. Žodžiais 

jis norėjo paveikti, o veidas darė savo. Baisi 

padėtis. Ir jo balsas staiga ėmė'negailestingai čaižyti. 

61$

— Linksma jiems! Puiku. Iš agonijos šaiposi. Žvengimu 

užgaulioja priešmirtinį kriokimą. Jie visagaliai. 

Galimas daiktas. Tiek to. Ateitis parodys. O, aš irgi esu 

vienas iš jų. Bet aš taip pat ir jūsiškis, o vargdieniai! 

Karalius mane pardavė, vargšas priglaudė. Kas mane 

suluošino? Monarchas. Kas mane išgydė ir papenėjo? 

Elgeta, pats mirštąs badu. Aš esu lordas Klančarlis, bet 

lieku Gvinplenu. Aš esu iš didžiūnų, bet priklausau prie 

mažųjų. Esu tarp tų, kurie naudojasi visais gyvenimo 

malonumais, ir tarp tų, kurie kenčia. O, ši visuomenė 

blogai sutvarkyta. Bet vieną gražią dieną susikurs tikra 

visuomenė. Tada nebebus senjorų, o tik laisvi žmonės. 

Nebebus ponų, o tik tėvai. Tokia yra ateitis. Nebebus 

keliaklupsčiavimo, paniekinimo, tamsumo, žmonės nebebus 

vien darbiniai gyvuliai, nebebus dvariškių', tarnų, 

nebebus karalių, tik šviesa! O kol tai įvyks, aš privalau 

būti čia. Aš turiu tą teisę ir ja naudojuosi. Argi tai 

teisė? Ne, jeigu aš ja naudočiausi sau. Taip, jeigu aš 

ja naudosiuos kitų labui. Aš kalbėsiu lordams, nes pats 

esu lordas. O mano pažemintieji broliai, aš jiems pasakysiu, 

kokie jūs nuskarę. Aš atsistosiu, suėmęs rankoje 

jūsų skarmalus, ir pakratysiu tą vergų skurdą ant ponų 

galvos; ir tie privilegijuoti pasipūtėliai jau nebegalės, 

nuvyti šalin prisiminimo apie nelaiminguosius, ir nebegalės 

tie žemės viešpačiai išsivaduoti iš vargšų sielvarto, 

ir juo blogiau jiems, jeigu tuose skarmaluose knibždės 

gyvių, ir juo geriau, jei tie gyviai užpuls liūtus. 

Čia Gvinplenas pasisuko į raštininkus, kurie klūpodami 

rašė ant ketvirtojo maišo vilnų, ir tarė: 

— Kas per vieni šie klūpantieji! Ką jūs ten darote? 

Stokitės! Jūs gi esat žmonės! 

Šis nelauktas kreipimasis į valdinius, kurių lordui 

nedera nė pastebėti, sukėlė tikrą džiūgavimų audrą. 

Pirma šaukė „bravo!", dabar „ura!". Pirma tik plojo, 

dabar jau trypė kojomis. Galėjai pamanyti atsidūręs „Žaliojoje 

dėžėje". Tik „Žaliojoje dėžėje" publikos kvato-

j imas buvo Gvinpleno pergalė, o čia — jo sunaikinimas. 

Pašaipa siekiama užmušti. Kartais žmonės juokiasi, no 

rėdami žūt būt sunaikinti savo artimą. 

Juokas virto susidorojimu. Pasipylė kandžios pasta 

bos. Kvaila, kai susirinkusieji ima rodyti sąmojį. Savo 

naiviu ir paiku kikenimu jie atmeta faktus, užuot juos 

Ištyrę, ir niekais nuleidžia klausimus, užuot juos išsprendę. 

Bet koks įvykis — klaustukas. Ir iš to juoktis 

reiškia juoktis iš mįslės. Tačiau už tos mįslės yra sfinksas, 

kuris nesijuokia. 

Girdėjosi prieštaringi šūksniai: 

— Užteks! Užteks! —Tegul kalba! Tegul. 

Viljamas Farmeris, Lesterio baronas, sviedė Gvinplenui, 

kaip kažkada Rik-Kvainis Šekspyrui: 

— Histrio! mima! 1 

Lordas Voenas, sentencijų mėgėjas, dvidešimt devintasis 

baronų suole, sušuko: 

— Stai ir vėl sulaukėm tų laikų, kada gyvuliai kalbėdavo. 

Čia pasisakė žmonių burnos, dabar žodį gauna 

žvėries nasrai. 

— Pasiklausykime Balaamo asilės,— pridūrė lordas 

Jarmautas. Apvali nosis ir perkreipta lordo Jarmauto 

burna bylojo apie šio vyro išmintį. 

— Maištininkas Linijus kape nubaustas. Sūnus turi 

atkentėti už tėvo nuodėmes,—• tarė Džonas Hou, LiČfildo 

ir Koventrio vyskupas, tas pats, kurio prebenda užkliuvo 

Gvinplenui. 

— Jis meluoja,— įtikinėjo lordas Čolmlis, įstatymų 

leidėjas ir jų žinovas.— Tai, ką jis vadina kankinimais, 

tėra tik sunkioji ir kietoji kvota, didžiai veiksminga 

priemonė. Anglijoje iš viso kankinimai netaikomi. 

Tomas Ventvortas, Reibio baronas, kreipėsi į kanclerį: 

— Milorde kancleri, uždarykite posėdį! 

1 Histrionas! mimas? (lot.). 

615

— Ne! Ne! Ne! Tegul kalba! Jis mus linksmina! 

Ura! Ei, ei, varyk! 

Taip šūkalojo jaunieji lordai; jų šėlas perėjo į nuožmumą. 

Ypač ketvertas: Lourensas Haidas, Ročesterio 

grafas, Tomas Taftonas, Taneto grafas, o taip pat He 

tono vikontas su Montegiu kunigaikščiu springo iš juoko 

ir neapykantos. 

— Į būdą, Gvinplenai! — šaukė Ročesteris. 

— Salin jį! Salin! Salin! — staugė Tanetas. 

Hetono vikontas, išėmęs iš kišenės penį, numetė jį 

Gvinplenui. 

Ir Džonas Kempbelis, Grinvičo grafas, Sevidžis, Riverso 

grafas, Tompsonas, Havershemo baronas, Verigtonas, 

Eskrikas, Rolstonas, Rokingemas, Karteretas, 

Langdeilas, Benesteris Meinardas, Hadsonas, Kernarvonas, 

Kavendišas, Berlingtonas, Robertas Darsis, Holderneso 

grafas, Oteris Vindzoras, Plimuto grafas, plojo. 

Sis pragariškas ar olimpiškas triukšmas nustelbė 

Gvinpleno žodžius. Girdėjosi tik vienas žodis: „Saugokitės!" 

Ralfas, Montegiu kunigaikštis, su vos besikalančiais 

ūsiukais, ką tik baigęs mokslus Oksfordo universitete, 

pakilo iš kunigaikščių suolo, kur jis užėmė devynioliktą 

vietą, priėjo prie pat Gvinpleno ir sudėjo ant krūtinės 

rankas. Kaip ašmenų viena kuri vieta aštriausiai piauna, 

taip ir toną galima parinkti tokį, kurs labiausiai 

įžeidžia. Kaip tik šitokiu tonu, į akis šaipydamasis iš 

Gvinpleno, Montegiu šūktelėjo: 

— Ei, ką tu čia plepi? 

— Aš pranašauju,— atsakė Gvinplenas. 

Vėl nugriaudėjo juokas, pro kurį netylančiu murmesiu 

prasiverždavo pyktis. Vienas iš nepilnamečių perų, 

Lajonelis Krenseildas Sakvilis, Dorseto ir Midlesekso 

grafas, užlipo ant suolo su rimta mina, kaip ir 

pridera būsimajam įstatymdaviui, ir, netardamas nė žodžio, 

pažvelgė į Gvinpleną savo skaisčiu dvylikmečio 

616

veiduku ir tik gūžtelėjo pečiais. Tai pastebėjęs, Sent- 

Asafo vyskupas prisilenkė prie šalia sėdinčiojo Sent- 

Deivido vyskupo ir sušnabždėjo pastarajam į ausį, 

rodydamas į Gvinpleną: „Stai beprotis!", ir, rodydamas 

į vaiką: „O štai išminčius!" 

Iš visų tų patyčių chaoso išsiskyrė pavieniai šūksniai: 

— Gorgonos snukis! — Ką visa tai reiškia? — Rūmų 

įžeidimas! — Tai išsigimėlis! — Gėda! Gėda! — Tegul 

uždaro posėdį! — Ne, leiskit jam baigti! — Kalbėk, 

šmute! 

Lordas Liujisas Diuras, susiėmęs už šonų, rėkė: 

•— Na ir skaniai prisijuokiau! Mano blužniai tai 

sveika. Siūlau pravesti balsavimą už šitokio turinio padėką: 

„Lordų rūmai dėkoja „Žaliajai dėžei". 

Kaip skaitytojas prisimena, Gvinplenas svajojo apie 

visiškai kitokį priėmimą. 

Tik tas, kas yra kopęs stačiu, byrančiu smėlio skardžiumi 

viršum prarajos, į kurią pažvelgus sukasi galva, 

kas yra patyręs, koks apima jausmas, kai iš po rankų, 

iš po nagų. iš po alkūnių, iš po kelių, iš po kojų 

slysta žemė ir nebėra už ko nusigriebti, kas yra riedėjęs 

atgal, užuot lipęs aukštyn šia neįveikiama pakriūte, 

visą laiką drebėdamas, kad nenusliuogtų apačion, 

klimpdamas smėlyje, nepajėgdamas nė keleto žingsnių 

pasistūmėti priekin ir greičiau leisdamasis, negu kildamas—tas, 

kurio pastangos pasiekti viršūnę tik artino 

pražūtį, o kiekvienas mėginimas gelbėtis nuo pavojaus 

dar labiau blogino padėtį, kas matė, kad jau nebe toli 

baisi žiojinti bedugnė ir savo kaulais juto šiurpų kritimo 

stingulį,— tik tas supras, ką tuo momentu pergyveno 

Gvinplenas. 

Iškeltas į tokią aukštybę, jis jautė, kad viskas po 

juo griūva, kad klausytojai — tai praraja. 

Visada atsiranda kas nors, kurio šūktelėjimas išreiškia 

visų susirinkusiųjų mintį: 

617

— Ko čia atėjo toji pabaisa? 

Gvinplenas sudrebėjo tartum nuo priešmirtinės konvulsijos, 

paskui atsitiesė, pasipiktinęs, nežinodamas, ką 

atsakyti. Valandėlę jis atidžiai žiūrėjo į juos. 

— Ko aš čia atėjau? Kad jūs išsigąstumėt. Jūs sakot, 

kad aš pabaisa. Ne, aš — liaudis. Ar aš išimtis? Ne, 

aš — visas pasaulis. Tai jūs esat išimtis. Jūs — chimera, 

o aš — tikrovė. * Aš — žmogus. Baisusis Žmogus, kuris 

juokiasi. Iš ko jis juokiasi? Iš jūsų. Iš savęs. Iš visų. 

Apie ką gi byloja tas juokas? Apie jūsų nusikaltimą ir 

apie mano širdgėlą. Sį nusikaltimą aš sviedžiu jums į 

akis, o širdgėlą išspiaunu jums į veidą. Aš juokiuos, o 

tai reiškia, kad aš verkiu. 

Jis stabtelėjo. Triukšmas nutilo. Kai kas dar juokėsi, 

bet nebe taip garsiai. Gvinplenas pamanė iš naujo 

užvaldęs klausytojų dėmesį. Atsidusęs kalbėjo toliau: 

— Sis juokas, nenueinąs nuo mano veido, tai kara 

liaus darbas. Sis juokas išreiškia visuotinį sielvartą. 

Sis juokas perteikia neapykantą, priverstinį tylėjimą, 

įniršį, neviltį. Sis juokas gimė per kančias. Tai ne va 

Iios juokas. Jei šėtonas turėtų šį juoką, jis smerktų 

dievą. Bet amžinasis nepanašus į mirtinguosius, jis to 

bulybė, jis yra teisingas ir su panieka žiūri į karalių 

darbus. O, jūs mane laikote išimtimi! Aš — simbolis. 

O jūs, visagaliai mulkiai, atverkite akis. Aš viso ko įkūnijimas. 

Aš atstovauju žmonijai, tokiai, kokią ją padarė 

jos ponai. Žmogus suluošintas. Ką padarė su manim, 

padarė su visa žmonija: sudarkė teisę, teisingumą, tiesą, 

protą, mąstymą, kaip kad man subiaurojo akis, šnerves, 

ausis; jai, kaip ir man, širdį pripildė tulžies ir skausmo, 

o ant veido uždėjo pasitenkinimo kaukę. Ten, kur lytėjo 

dievo pirštas, karalius prispaudė savo antspaudą. 

Koks siaubingas tas antspaudas! Vyskupai, perai ir prin 

cai, žinokite, liaudis — tai kankinys, kuris juokiasi pro 

ašaras. Milordai, aš jums sakau, liaudis — tai aš. Sian 

618

dien jūs engiate ją, šiandien jūs tyčiojatės iš manęs. 

Bet prieš akis — pavasaris. Saulė ištirpdys ledą. Tada 

ir akmuo pavirs srautu. Krantai prasmegs į vandenį. 

Sutraškės — ir viskas grius. Ateis valanda, kada mėšlungio 

tąsoma liaudis sutraukys jūsų jungą, kada staugimas 

bus atsakas jūsų patyčioms. Toji valanda sykį 

jau buvo atėjusi—tu ją pergyvenai, o mano tėve! — 

toji dievo valanda atėjo ir pasivadino Respublika; ją 

išvijo, bet ji dar sugrįš. O kolei kas atminkite, kad ilgą 

virtinę kalavijais apsiginklavusių karalių perkirto 

Kromvelio kirvis. Drebėkite! Artėja galutinis atsiskaitymas, 

nukapoti nagai atauga, išplėšti liežuviai tampa 

ugnies liežuviais, jie šauna aukštyn, plaikstomi tamsybių 

vėjo, ir girdėt jų klyksmas begalybėje; alkanieji 

šiepia dantis, rojus, susikurtas ant pragaro, ima svyruoti, 

visur kančios, kančios, kančios: tai, kas viršuje, 

grimzta žemyn, o tai, kas apačioje, išplaukia į viršų, 

tamsa nori tapti šviesa, pažemintasis ima ginčytis su 

išrinktuoju; tai eina liaudis, sakau jums, tai kyla žmogus, 

tai pabaigos pradžia, tai švinta kruvina katastrofos 

aušra. Stai, kas slypi šiame juoke, kuris jus taip 

linksmina! Londone — nesibaigianti šventė. Tegul. Visa 

Anglija nuo krašto iki krašto džiūgauja. Taip. Bet 

paklausykite. Visa, ką jūs matote,—tai aš. Jūsų šventės 

— tai mano juokas. Jūsų prašmatnios linksmybės — 

tai mano juokas. Jūsų jungtuvės, karalių patepimo ir 

vainikavimo iškilmės -— tai mano juokas. Princo gimtuvės 

— tai mano juokas. Griaustinis viršum jūs galvų— 

tai mano juokas. 

Na ir kaip galima susilaikyti, girdint šitokius dalykus! 

Vėl nugriaudėjo juokas, šį sykį triuškinte triuškinantis. 

Iš visos lavos, kokią tik išspiauna tartum ugnikalnio 

krateris žmogaus burna, labiausiai naikinanti — 

yra džiugesys. Jokia minia neatsispiria užkrečiančiai 

pagundai juokais padaryti kam bloga. Ne visos bausmės 

įvykdomos ant ešafoto, ir bet koks žmonių sambū- 

619

is, ar tai bus gatvės minia, ar susirinkimas, visada 

turi pasiruošusį budelį; tasai budelis — sarkazmas. Joks 

kankinimas neprilygsta patyčioms iš nelaimingojo. Šitokį 

kankinimą kentė ir Gvinplenas. Pašaipos krito 

ant jo kaip akmenų kruša ir kartečė. Jis buvo žaisliukas, 

manekenas, stuobrys, medinė galva, į kurią mugės 

stipruoliai išmėgino savo kumščio jėgą. Aplink visi šokinėjo, 

šaukė „bis", raičiojosi iš juoko, trypė. Graibstėsi 

už nertų apykaklių. Nei aplinkos iškilmingumas, nei 

purpurinės mantijos, nei šermuonėlių kailių skaistumas, 

nei perukų didumas — niekas jų nesulaikė. Juokėsi lordai, 

juokėsi vyskupai, juokėsi teisėjai. Seniams ašaros 

tryško iš akių, nepilnamečiai leipte leipo. Kenterberio 

arkivyskupas baksnojo alkūne Jorko arkivyskupą. 

Henris Komptonas, Londono vyskupas, Northemptono 

grafo brolis, juokėsi, susiėmęs pilvą. Lordas kancleris 

nuleido akis, slėpdamas nesuvaldomą savo šypseną. Juokėsi 

ir prie tvorelės stovįs juodosios krivūlės prievaizdas 

— gyva pagarbumo statula. 

Išbalęs Gvinplenas sukryžiavo ant krūtinės rankas; 

apsuptas visų tų veidų, senų ir jaunų, švytinčių neišpasakytu 

— tiesiog homerišku —• džiūgavimu, atsidūręs 

tame plojimų, trepsenimo, „ura" šauksmų viesule, toje 

pamišėliškoje bufonadoje, tame didingame linksmybės 

prasiveržime, pačiame nežaboto smagumo verpete, jis 

jautė širdyje mirties stingulį. Viskas baigta. Jis nebegalėjo 

sutramdyti nei veido, jį išduodančio, nei klausytojų, 

kuriems smagu buvo jį įžeidinėti. 

Dar niekad su tokia siaubinga jėga nebuvo pasireiškęs 

fatališkas, amžinas įstatymas, kuris groteską 

suporuoja su didybe, stūgavimo aidą paverčia juoku, 

parodiją užsodina ant nevilties, sukiršina fikciją su 

tikrove. Dar niekad kraupesnė šviesa nebuvo perskrodusi 

žmonių sielos tamsybių. 

Gvinplenas savo akimis matė, kaip juoko papliūpa 

galutinai sugriovė jo likimą. Tai, kas įvyko, buvo nebe- 

620

atitaisoma. Parpuolęs atsikelia, bet sutriuškintas — 

niekados. Sis kvailas, bet visagalis tyčiojimasis pribaigė 

Gvinpleną. Nuo šiol jam nebeliko jokios vilties. Viskas 

priklauso nuo aplinkos. Kas „Žaliojoje dėžėje" buvo 

triumfas, čia, lordų rūmuose, buvo kritimas ir katastrofa. 

Ten plojimai, čia prakeiksmas. Gvinplenas tarytum 

jautė savo kaukės išvirkštinę pusę. Iš gerosios pusės 

toji kaukė kėlė prastų žmonelių simpatiją Gvinplenui, 

iš blogosios — didžiūnų neapykantą, kuri nepripažino 

lordo Fermeno Klancarlio. Geroji pusė traukė, blogoji— 

stūmė, o abi grąžino jį į tamsą. Jis jautėsi lyg užpultas 

iš užpakalio. Lemtis kartais elgiasi išdavikiškai. 

Vėliau viskas išaiškėja, bet šiuo metu likimas yra žabangai, 

ir žmogus neišvengiamai į juos pakliūva. Gvinplenas 

manė kopiąs aukštyn, o buvo išjuoktas; kartais 

apoteozės užsibaigia šiurpiai. Yra vienas nelemtas žodis 

— išsipagiriojimas. Tai tragiška išmintis, kurią pagimdo 

girtumas. Užkluptas šios žiaurios linksmumo 

audros, Gvinplenas susimąstė. 

Beprotiškai juoktis — tai plaukti pasroviui. Įsilinksminusi 

sueiga — tai laivas be kompaso. Niekas nebežinojo, 

nei ko nori, nei ką daro. Posėdį teko nutraukti. 

Lordas kancleris „ryšium su tuo įvykiu" balsavimą 

atidėjo rytdienai. Rūmų nariai ėmė skirstytis. Lordai 

nusilenkdavo karališkajam krėslui ir išeidavo. Dar kurį 

laiką girdėjosi koridoriuose jų tilstantis juokas. Be oficialiųjų 

durų, posėdžių salėse visada esti daugybė kitų, 

kurias slepia kilimai, ornamentai, iškilumai sienose; 

pro jas publika greit dingsta, nelyginant skystis pro vazos 

plyšius. Per keletą minučių salė ištuštėjo. Tai įvyksta 

greitai ir nepastebimai. Triukšmingose vietose beregint 

įsiviešpatauja tyla. 

Giliai apie ką nors susimąstęs viską užmiršti ir tartum 

atsiduri kitoje planetoje. Gvinplenas staiga lyg iš 

miego prabudo. Jis buvo vienas tuščioje salėje. Jis net 

nepastebėjo, kaip uždarė posėdį. Visi perai, o taip pat 

62/

abu jo krikštatėviai, prapuolė. Liko tik keli žemesni 

rūmų pareigūnai, laukę, kada „jo šviesybės" išsiskirstys 

ir bus galima užvalkalais aptraukti baldus ir užgesinti 

šviesas. Gvinplenas mašinaliai užsidėjo ant galvos skrybėlę, 

pakilo iš savo suolo ir nužingsniavo prie didžiųjų 

durų, atidarytų į galeriją. Kai jis ėjo pro tvorelę, durininkas 

nusiautė nuo jo pečių pero mantiją. Vargu ar 

Gvinplenas tai pastebėjo. Vienas mirksnis — ir jis atsidūrė 

galerijoje. 

Ten buvę patarnautojai nustebo, kad šis lordas 

išeidamas nenusilenkė sostui. 

VIII 

BŪTŲ GERAS BROLIS, JEI NEBŪTŲ 

GERAS SŪNUS 

Galerijoje nebuvo nė gyvos dvasios. Gvinplenas perėjo 

stiklo rotondą, kurioje, išnešus krėslą ir stalus, nė 

žymės neliko, kad čia jis iškilmingai buvo įvesdintas į 

perų luomą. Tam tikrais protarpiais degę žibintai ir 

žvakidės rodė jam, kur eiti. Kambarių ir galerijų painiavoje 

tasai šviesos kaspinas jam padėjo lengvai atsekti 

kelią, kuriuo prieš tai jį atvedė pirmasis heroldų seniūnas 

ir juodosios krivūlės prievaizdas. Jis ničnieko 

nesutiko, tik iš tolo matė sunkiai kūprinant vieną kitą 

atsilikusį lordą. 

Staiga toje didžiulių tuščių menių tyloje jo ausis 

pasiekė neaiškios žodžių nuotrupos, triukšmas, neįprastas 

tokioje vietoje ir tokiu vėlybu metu. Jis pasuko ta 

kryptimi, iš kur buvo girdėti balsai, ir netikėtai atsidūrė 

erdvioje, silpnai apšviestoje priemenėje; jos gale matėsi 

plačios stiklines atidarytos durys, laiptai, liokajai 

622

su deglais rankose, aikštė, kelios kieme laukiančios karietos. 

Iš čia ir sklido triukšmas, kurį girdėjo Gvinplenas. 

Prie pat durų, po žibintu, įnirtingai mosikavo ir šūkalojo 

būrelis žmonių. Pasinaudodamas prieblanda, 

Gvinplenas priėjo arčiau. 

Vyko kažkoks ginčas. 

Dešimt ar dvylika jaunų lordų veržėsi išeiti, o kažkoks 

skrybėlėtas, kaip ir kiti, žmogus stovėjo priešais 

juos, aukštai iškėlęs galvą, ir jų neleido. 

Kas per vienas buvo šis žmogus? Tom-Džim-Džekas. 

Keletas lordų dar tebebuvo su perų mantijomis, 

kiti, jau spėję jas nusimesti, stovėjo savo išeiginiais rūbais. 

Tom-Džim-Džeko skrybėlę puošė plunksnos, tik ne 

baltos, kaip kitų perų, o žalios garbiniuotais oranžinės 

spalvos pakraštėliais; jis vilkėjo išsiuvinėtu, nuo galvos 

iki kojų, galionuotu kostiumu, kaspinai ir nėriniai vilnyte 

vilnijo aplink kaklą ir rankoves; kairiąja jis nervingai 

gniaužė savo špagos rankeną; ant jos makšties 

ir pasaito žibėjo admirolo inkarai. 

Gvinplenas išgirdo, kaip jis kreipėsi į visus tuos jaunus 

lordus šiais žodžiais: - 

— Aš jus išvadinau bailiais. Jūs reikalaujate, kad 

atsiimčiau savo žodžius. Gerai, atsiimu. Jūs ne bailiai, 

o idiotai. Visi iš karto užsipuolėte vieną. Sakykim, ne 

iš bailės. Tada iš kvailumo. Jis jums kalbėjo, o jūs ničnieko 

nesupratote. Čia seniai kurti, o jaunimas paikas. 

Aš juk to paties luomo, kaip ir jūs, ir todėl galiu sakyti, 

ką apie jus galvoju. Aš sutinku, kad tas atvykėlis — 

keistuolis, kad jis prišnekėjo aibę kvailysčių; bet tarp 

tų kvailysčių buvo ir dalis tiesos. Jis kalbėjo padrikai, 

nevykusiai, kai ko tiesiog neįmanoma suvirškinti. Tebūnie. 

Jis pernelyg dažnai kartojo „ar jūs žinote, ar jūs 

žinote"; tačiau žmogus, dar vakar buvęs mugės pajacu, 

nebūtinai turi kalbėti kaip Aristotelis ar kaip daktaras 

623

Džilbertas Bemetąs, Serumo vyskupas. Jo žodžiai, kad, 

girdi, tegul gyviai užpuola liūtus, kreipimasis į raštvedžių 

padėjėjus — blogo skonio žymė. Po šimts, dėl to 

niekas su jumis nesiginčija. Visa jo kalba buvo nei šiokia, 

nei tokia, be sąryšio, sujaukta, bet kai kurie suminėti 

faktai paimti iš gyvenimo. Kalbėti taip, kaip jis, 

tai jau didelis nuopelnas, ypač kai žinai, kad gražbylystė— 

ne jo amatas. Norėčiau jus pamatyti jo vietoje. 

Ką jis papasakojo apie Berten-leizerio raupsuotuosius— 

gryna tiesa; o dėl kvailysčių, tai ne jis pirmas 

parlamente jas sako; pagaliau, milordai, man biauru, 

kai visi užpuola vieną; toks jau mano būdas, ir todėl 

leiskite man laikyti save įžeistu. Jūsų elgesys man nepatiko, 

aš juo pasipiktinau. Aš ne per daugiausia tikiu 

į dievą, bet kai jis padaro kokį gerą darbą — kas atsitinka, 

deja, ne kasdien — aš linkstu manyti, kad dievas 

šiaip ar taip yra. Todėl aš esu didžiai dėkingas gerajam 

dievuliui, jeigu tik jis yra, už tai, kad ištraukė 

iš purvo Anglijos perą ir grąžino įpėdinystę tikrajam 

įpėdiniui, ir, visai nekvaršindamas sau galvos, ar tas 

man paranku, ar ne, aš džiaugiuosi, kad drėgnuolė 

staiga virto ereliu, Gvinplenas — Klančarliu. Milordai, aš 

jums draudžiu būti kitokios nuomonės. Gaila, kad Liujiso 

Diuro čia nėra. Su malonumu aš jį įžeisčiau. Milordai, 

Fermenas Klančarlis elgėsi kaip lordas, o jūs kaip 

šmutai. Dėl savo juoko jis niekuo nedėtas. O jūs iš 

to juokėtės. Iš nelaimės nesijuokiama. Jūs mulkiai. Ir 

žiaurūs mulkiai. Labai apsirinkate, jei manote, kad iš 

jūsų negalima pasijuokti; jūs biaurūs ir nemokate rengtis. 

Milorde Havershemai, anądien aš mačiau tavo meilužę 

— tai baidyklė. Nors ir kunigaikštienė, bet tikra 

beždžionė. Ponai pašaipūnai, kartoju, aš labai norėčiau 

išgirsti, ar jūs sugebate sklandžiai pasakyti keturis žodžius 

iš eilės. Niekus taukšti kiekvienas gali, o kalbėti— 

anaiptol ne kiekvienas. Jūs dedatės išmaningais 

tik dėl to, kad zulinote kelnes Oksforde ar Kembridže, 

624

ir dėl to, kad, prieš sėsdami į Vestminster-holo perų suolus, 

kaip asilai sėdėjote Gounvilio ir Kajaus koledžų 

suoluose! Aš jums sakau į akis: jūs elgėtės begėdiškai 

su šiuo naujuoju lordu. Kad jis pabaisa — sutinku. Bet 

pabaisa, įmesta į žvėrių narvą. Aš labiau norėčiau būti 

jo, o ne jūsų vietoje. Aš dalyvavau posėdyje kaip būsimasis 

perystės paveldėtojas ir viską girdėjau. Aš neturėjau 

teisės pasisakyti, bet užtat turiu teisę elgtis kaip 

bajoras. Jūsų linksmos minos man įgriso. Kai aš kuo 

nepatenkintas, įmanyčiau lipti ant Pendlenilio kalno 

nusiskinti debesažolės, cloivdesbery, nors tą, kas ją 

nuskina, trenkia perkūnas. Stai kodėl aš laukiau jūsų 

čia, prie durų. Visada naudinga išsiaiškinti, ir aš turiu 

jums šį tą pasakyti. Ar jūs suprantate, kad tam tikra 

prasme mane įžeidėte? Milordai, aš tvirtai pasiryžęs kai 

ką iš jūsų pasiųsti į aną pasaulį. Jus visus čia esančius 

— Tomą Taftoną, Taneto grafą, Sevidžį, Riverso 

grafą, Čarlzą Spenserį, Senderiendo grafą, Lourensą 

Haidą, Ročesterio grafą, jus, baronai Grėjau Rolstonai, 

Keri Hansdonai, Eskrikai, Rokingemai, tave, mažasis 

Karteretai, tave, Robertai Darsi, Holderneso grafe, tave, 

Viljamai, Heltono vikonte, ir tave, Ralfai, Montegiu grafe, 

ir visus, kas tik panorėtų, aš, Deividas Deri-Moiras, 

Anglijos laivyno jūreivis, šaukiu į dvikovą ir įsakau 

apsirūpinti sekundantais ir liudininkais; aš laukiu jūsų 

ir noriu susiremti vienas prieš vieną, krūtinė prieš 

krūtinę, šį vakarą, tuoj pat, ar rytoj, dieną ar naktį, 

saulei ar deglams šviečiant, bet kuriuo laiku ir bet kuriomis 

sąlygomis, visur, kur tik pakaks vietos sukryžiuoti 

dviem špagom; jūs gerai padarysite, patikrinę 

savo pistoletus ir savo špagų ašmenis, nes ketinu jūsų 

perystes padaryti vakuojančias. Ogiai Kavendišai, imkis 

atsargumo priemonių ir prisimink savo devizą: Cavendo 

tutus. 1 Marmedjukai Langdeilai, tu protingai pa- 

2 Buk atsargus, ir busi saugus (lot.). 


625

sielgsi, jeigu, sekdamas savo senolio Gandoldo pavyzdžiu, 

pasiimsi su savim karstą. Džordžai Butai, 

Veringtono vikonte, tu nebepamatysi Česterio grafystės, 

savo kretiškojo labirinto ir aukštųjų Danhemo Masijo 

bokštelių. Na, o lordas Voenas, nors žeria įžūlybes kaip 

jaunuolis, tačiau jau yra per senas už jas atsakyti; 

todėl už jo žodžius aš paprašysiu atsakyti jo sūnėną 

Ričardą Voeną, bendruomenių rūmų narį, Merioneto 

miestelio atstovą. Tave, Džonai Kempbeli, Grinvičo grafe, 

aš nudėsiu, kaip Eikonas nudėjo Metą, bet garbingai, 

ne iš užpakalio, nes esu papratęs širdį, o ne nugarą 

atstatyti kalavijo smaigaliui. Ir aš padarysiu taip. 

kaip sakau, milordai. O dabar, jeigu manote, kad tai 

padės, griebkitės užkalbėjimų, eikite pas burtininkes 

pasiklausti, ką rodo jų kortos, išsitrinkite kūną tepalais 

ir balzamais, apsaugančiais nuo sužeidimo, pasikabinkite 

sau ant kaklo velnio ar dievo motinos kapšelį, 

ir aš kausiuosi su jumis, palaimintais ar užkeiktais, ir 

negrabinėsiu, ar turite kokį talismaną, ar ne. Man vis 

tiek ar kautis pėsčiam, ar raitam. Bet kokioje kryžkelėje, 

jeigu norite — Pikadilyje ar čaring-krose, kur. 

manau, mūsų susitikimui teks išlupti grindinį, kaip 

Luvro kieme Gizo su Basompjeru dvikovai. Girdite, visus 

šaukiu į dvikovą! Visus! Dormai, Kernarvono grafe, 

aš tave priversiu praryti mano špagą iki pat rankenos, 

kaip Marolis privertė Lilį Marivo, ir tada pažiūrėsime, 

milorde, ar tu juoksies. Tu, septyniolikameti 

Berlingtonai, taip panašus į mergaitę, galėsi pasirinkti 

kapui vietą pagal savo norą: Midlesekso rūmų vejoje 

ar gražiajame Londesbaro parke Jorkširo grafystėje. 

Pareiškiu jūsų šviesybėms, kad aš nepakenčiu įžūlumo. 

Ir aš jus nubausiu, milordai. Kol gyvas neleisiu jums 

šaipytis iš lordo Fermeno Klancarlio. Jis už jus visa 

galva pranašesnis. Kaip Klančarlis, jis tokios pat aukštos 

kilmės, kaip ir jūs, o, kaip Gvinplenas, jis turi protą, 

kurio jums stinga. Jo garbės reikalą aš laikau savo gar- 

626

ės reikalu; prisiimu jam padarytą įžeidimą, į jūsų kikenimą 

atsakysiu savo pykčiu. Pažiūrėsim, kas iš mūsų 

liks gyvas, nes aš šaukiu jus, girdite, į žūtbūtinę 

kovą bet kokiais ginklais ir bet kokiais būdais, ir mirtį 

išsirinkit, kokia jums tinkama; bet kadangi jūs ne tik 

bajorai, bet ir juodnugariai, aš prisiderinu prie jūsų 

savybių ir siūlau visus žudymo būdus, pradedant bajoro 

ginklu — špaga ir baigiant muštynėmis. 

Sį nirtulingą žodžių srautą išdidus jaunųjų lordų 

būrelis išklausė šypsodamas. 

— Sutinkame,— atsakė jie. 

— Aš pasirenku pistoletą,— tarė Berlingtonas. 

— Aš,— tarė Eskrikas,— renkuosi senovinę dvikovą 

kuoka ir durklu aptvertame lauke. 

— Aš,— tarė Holdernesas,—• kirstynes peiliais — ilgu 

ir trumpu — iki pusiau nusirengus. 

— Lorde Deividai,— tarė Taneto grafas,— tu škotas, 

aš kausiuos škotišku kardu. . 

— Aš — špaga,— tarė Rokingemas. 

— Aš,— tarė kunigaikštis Ralfas,— labiau vertinu 

boksą. Tai kur kas laimingiau. 

Gvinplenas išniro iš tamsos. 

Jis ėjo prie žmogaus, kurį iki šiol vadino Tom-Džim- 

Džeku ir kuris pasirodo besąs kas kitas. 

— Dėkoju,— tarė jis jam.— Bet tai tik mane vieną 

liečia. 

Visi atsigręžė. 

Gvinplenas prisiartino. Kažkokia jėga stūmė jį prie 

šio žmogaus, kurį visi vadino lordu Deividu ir kuris 

tapo jo gynėju, jeigu ne kuo daugiau. Lordas Deividas 

pasitraukė atatupstas. 

— O! — sušuko jis.— Tai jūs! Jūs čia! Puiku. Aš ir 

jums turiu kai ką pasakyti. Kalbėdamas jūs užsiminėte 

apie moterį, kuri pirma mylėjo lordą Linijų Klančarlį, 

o paskui pamilo Karolį II? 

(527

— Taip. 

— Pone, jūs įžeidėte mano motiną. 

— Jūsų motiną? — sušuko Gvinplenas. — Vadinasi, 

mudu... 

— Broliai,— atsakė lordas Deividas. 

Ir skėlė Gvinplenui į žandą. 

— Mudu broliai,— pakartojo jis,— todėl galime kau 

tis. Dvikovon šaukiami tik sau lygūs. O brolis broliui 

argi nelygūs? Aš atsiųsiu pas jus savo liudininkus. Rytoj 

mudviejų laukia žūtbūtinė kova.

DEVINTOJI KNYGA 

GRIUVĖSIUOSE 

i 

IŠ TOKIOS DIDYBES Į TOKĮ VARGĄ 

Sv. Povilo katedros varpas išmušė vidurnaktį. Kažkoks 

žmogus tuo metu kaip tik perėjo Londono tiltą 

ir pasuko į Sautvorko gatveles. Žibintai nebedegė; Londone, 

kaip ir Paryžiuje, buvo įsigalėjusi tvarka juos 

gesinti vienuoliktą valandą, t. y. tada, kai šviesa labiausiai 

reikalinga. Tamsios gatvės buvo tuščios. Žibintams 

užgesus, ir praeivių sumažėja. Žmogus žingsniavo dideliais 

žingsniais. Apsivilkęs jis buvo taip, kaip neįprasta 

rodytis gatvėje tokiu vėlyvu laiku: auksu siuvinėtas durtinis, 

špaga prie šono, ant galvos skrybėlė, papuošta 

baltomis plunksnomis, be apsiausto. Nakties sargai, matę 

jį praeinant, pagalvojo: „Matyt, koks nors susilažinęs 

didikas." Ir duodavo jam kelią su pagarba, priderančia 

lordui, ir dar susilažinusiam. 

Tai buvo Gvinplenas. 

Jis bėgo. 

Kur jis skubėjo? Jis ir pats nežinojo. Jau esame 

sakę, kad žmogaus sieloje kartais kyla ciklonai, baisūs 

sūkuriai, ir tada viskas — dangus, jūra, naktis, gyvenimas, 

mirtis — susimaišo į kažkokį nesuvokiamą siaubą. 

Tikrovė ima dusinti. Mus sutriuškina jėgos, kuriomis 

62.9

netikime. Nebūtis virsta uraganu. Dangaus skliautas 

nublanksta. Begalybė atrodo kažkokia tuščia. Atsidu 

riam nesamybėje. Jaučiamės mirštą. Veržiamės į kaž 

kokią žvaigždę. Ką gi pergyveno Gvinplenas? Jis degė 

geismu išvysti Dėją. 

Jokio kito troškimo jis neturėjo. Vėl sugrįžti į „Ža 

liąją dėžę", į Tedkasterio viešbutį, triukšmingą, skais 

čiai apšviestą, skambantį nuo geraširdiško liaudies juo 

ko; vėl susitikti su Ursum ir Homo, vėl pamatyti Dėją. 

vėl gyventi, kaip pirmiau. 

Kaip lanko templę atleidus, strėlė zvimbdama lekia 

į taikinį, taip ir nusivylimai stumia žmogų į tiesą. 

Gvinplenas skubėjo. Jis artinosi prie Tarinzofildo. Jis 

jau ne ėjo, o bėgo tekinas. Akys skrodė tamsą priekyje. 

Žvilgsnis pralenkė jį patį; taip jūreivis godžiai dairosi 

horizonte uosto. Kokia džiaugsminga bus toji akimirka, 

kai jis pamatys apšviestus Tedkasterio viešbučio langus! 

Jis pasiekė „žaliąją veją", patvoriu apėjo už kam 

po; priešais jį, kitame dykvietės gale, ne per toliausia 

stūksojo viešbutis, kaip skaitytojas prisimena, vienintelis 

gyvenamas namas mugės aikštėje. 

Gvinplenas sužiuro. Jokio žiburėlio. Visi langai 

tamsūs. 

Jis sudrebėjo. Paskui ėmė save raminti, kad, girdi, 

jau vėlu, taverna uždaryta ir nieko čia tokio nėra: visi 

miega; jis prieis, pabels į duris, prižadins Niklsą ar 

Govikemą. Ir Gvinplenas nuskubėjo prie viešbučio. Jis 

nebe tekinas bėgo, o skriete skriejo. 

Viešbutį jis pasiekė uždusęs. Jeigu tu baisiai kenti, 

grumiesi su žiauriomis sielos audromis, nebežinai, ar 

esi miręs, ar gyvas, o tiek jautrumo dar turi mylimam 

žmogui — tai ženklas, kad tikrą turi širdį. Kai viskas 

prarasta, iškyla švelnumas. Šiuo momentu Gvinplenui 

terūpėjo viena: neišgąsdinti miegančios Dėjos. 

Jis prisiartino prie viešbučio, stengdamasis nesukelti 

jokio triukšmo. Žinojo, kad šalia apatinės salės yra 

630

kamarėlė su langiuku, atsiveriančiu į aikštę; toje kamarėlėje, 

kur seniau šeimininkas laikė šunį, miegodavo 

Govikemas; Gvinplenas tyliai pakrebždeno stiklą. Juk 

tiktai Govikemą tereikėjo prižadinti. 

Bet kamarėlėje niekas nesujudėjo. „Tokio amžiaus 

vaikų kietas miegas",— pagalvojo Gvinplenas. Jis krumpliais 

stuktelėjo į langiuką. Viduje nė krust. 

Jis stipriau pabeldė dukart iš eilės. Kamarėlėje tebebuvo 

tylu. Tada sunerimęs nuėjo prie viešbučio durų 

ir pabaladojo. 

Niekas neatsiliepė. 

Jausdamas, kaip jį visą perima šaltis, Gvinplenas 

pagalvojo: „Smuklininkas Niklsas senas, vaikų miegas 

kietas, senių—sunkus. Pabelsiu smarkiau!" 

Jis barbeno. Beldė. Baladojo. Daužė kumščiu. Prisiminė 

Veimautą, save, tada dar visai vaiką, su Dėją, 

mažyčiu kūdikiu, ant rankų. 

Jis beldė smarkiai kaip lordas; juk jis, deja, ir buvo 

lordas! 

Namuose vis viešpatavo tyla. 

Gvinplenas pasijuto einąs iš proto. 

Nebepaisydamas jokio atsargumo, šūktelėjo: 

— Niklsai! Govikemai! 

Ir sykiu dirsčiojo į langus, be neužsižiebs kokia žvakė. 

Nieko. Nė balso. Nė jokio garso. Nė žiburio. 

Jis priėjo prie vartų ir ėmė baladoti, versti pečiais, 

įnirtingai daužyti, šaukdamas: 

— Ursau! Homo! 

Vilkas nesulojo. 

Gvinpleno kaktą išpylė šaltas prakaitas. 

Jis apsidairė aplink. 

Buvo gūdi naktis, bet pakankamai žvaigždėta, ir 

Gvinplenas galėjo įžiūrėti mugės aikštę. Kraupų reginį 

— tuščią dykvietę — išvydo jo akys. Nebebuvo nė 

vieno barako. Cirko taip pat neliko. Jokios palapinės. 

631

Jokios pakylos. Jokio vežimo. Vietoj šurmulingo valkatų 

knibždėlyno grasi tuščia juoduma. Viskas prapuolė. 

Beprotiškas nerimas pagavo Gvinpleną. Ką tai reiškia? 

Kas atsitiko? Nejaugi neliko nė vieno žmogaus? 

Nejaugi, jam išėjus, visas jo gyvenimas žlugo? Ką jiems 

visiems padarė? Ak dieve mano! Ir jis kaip audra vėl 

puolė prie namo. Kumščiais, kojom ėmė daužyti į šonines 

duris, vartus, langus, langines, sienas, įniršęs iš 

baimės ir nerimo. Jis šaukė Niklsą, Govikemą, Fibi, Vinos, 

Ursų, Homo. Stovėjo prie sienos ir rėkė, beldė, 

kiek išgalėdamas. Protarpiais nutilęs įsiklausydavo, bet 

namai, kaip ir anksčiau, buvo tylūs, lyg išmirę. Tada. 

nebesitverdamas savyje, vėl pradėdavo iš naujo. Aidėjo 

dūžiai, beldimas, šauksmai, dundesys. Sakytum, trankėsi 

perkūnija, mėginanti prižadinti kapą. 

Smarkiai persigandęs, žmogus darosi baisus. Kas 

visko bijo, tas jau nieko nebebijo. Rodos, spirtum į 

sfinksą. Įžeistum nežinomybę. Gvinplenas nesiliovė šėlęs; 

atsikvėps valandėlę ir vėl iš visų jėgų rėkia, baladojasi, 

šturmuoja šią kraupią tylą. 

Jis šimtąkart paeiliui šaukė vardais visus, kas, jo 

manymu, galėjo ten būti — visus, išskyrus Dėją. Sį 

atsargumą, jam pačiam nesuvokiamą, dar diktavo instinktas, 

kad ir kaip Gvinplenas buvo pasimetęs. 

Riksmai, šauksmai nieko nepadėjo, beliko lipti į 

vidų. Gvinplenas tarė sau: „Reikia įlįsti vidun." Bet 

kaip? Jis išmušė stiklą, įkišo kumštį, susiraižė ranką, 

atšovė rėmo skląstuką ir atidarė langelį. Pamatė, kad 

špaga jam kliudo; įpykęs nutraukė makštį su visa špaga 

ir pasaitu, numetė ant grindinio. Langelis buvo siaurutis, 

bet Gvinplenas, užsikoręs ant sienos atbrailos, 

šiaip taip prasispraudė ir pateko į viešbutį. 

Akimis šiaip taip susirado Govikemo lovą kamarėlėje, 

bet paties Govikemo čia nebuvo. Jei nėra Govikemo, 

matyt, nėra ir Niklso. Namai skendėjo juodoje naktyje. 

Šioje tamsioje patalpoje jautei slėpiningą tuštumos rimtį 

63%

ir tą neaiškų siaubą, sakantį: „Čia nėra nė gyvos dvasios." 

Drebėdamas Gvinplenas žirgliojo per apatinę salę; jis 

kliuvinėjo už stalų, stumdė indus, vartė suolus, ąsočius, 

lipo per baldus; priėjęs duris, keliu jas stuktelėjo, numušė 

velkę. Vyriai girgžtelėjo. Gvinplenas pažvelgė į 

kiemą. „Žaliosios dėžės" ten nebebuvo. 

II 

GALUTINĖ IŠDAVA 

Gvinplenas išėjo iš viešbučio ir ėmė atidžiai dairytis 

į visas puses po Tarinzofildą; jis išvaikščiojo visur, kur 

vakar matė kokią vaidinimų pakylą, balaganą, būdą. 

Nieko nebeliko. Jis barbeno į krautuvėles, nors gerai 

žinojo, kad ten žmonės negyvena. Kas tik buvo bent 

kiek panašu į langą ar duris — nė vieno neaplenkė nepabaladojęs. 

Joks balsas neatsiliepė iš šios tamsumos. 

Rodos, mirtis čia būtų apsilankiusi. 

Kažkas sutrypė skruzdėlyną. Matyt, policija ėmėsi 

tam tikrų priemonių. Šiandien mes tai pavadintumėm 

plėšikų antpuoliu. Maža pasakyti, kad Tarinzofildas iš 

tuštėjo, jis buvo tiesiog nusiaubtas; jautei, kad kiekviename 

jo kampelyje pasidarbuota plėšrių nagų. Tartum 

kažkas būtų išvertęs tos apgailėtinos mugės kišenes ir 

jas iškratęs. 

Gvinplenas, visur apibėgiojęs, paliko „žaliąją veją" 

ir nuėjo vingiuotomis gatvelėmis pačiu priemiesčio pakraščiu, 

vadinamu Ist-pointu, Temzės link. 

Perkirtus keletą šio raizgaus tinklo gatvelių, aptvertų 

ar apsodintų gyvatvorėm, į jį padvelkė drėgme, jis 

išgirdo duslų upės pliuškenimą, ir staiga priešais išdygo 

kažkokie turėklai. Efrok-stouno turėklai. 

633

Turėklai juosė labai trumpą ir siaurą krantinės ruožą. 

Po juo aukšta Efrok-stouno siena statmenai leidosi 

į tamsų vandenį. 

Gvinplenas sustojo, parimo ant turėklų, susiėmė ran 

kom galvą ir, palinkęs ties vandeniu, susimąstė. 

Ar jis žiūrėjo į vandenį? Ne. Tad į ką jis žiūrėjo? 

Į tamsą. Ne į tą aplinkui supančią, bet į tamsą savyje. 

Nykiame nakties peizaže, kurio jis nė nepastebėjo, 

šioje išorės tamsoje, kurios neskrodė jo žvilgsnis, galėjai 

įspitrinti rėjų ir stiebų siluetus. 

Efrok-stouno papėdėje tik banga teleškeno, bet kiek 

žemėliau nuožulniai besileidžianti krantinė rėmėsi i 

krantą, kurio pakraščiu rikiavosi keletas laivų, tik atplaukusių 

ar besiruošiančių išplaukti; prieplaukėlės iš 

akmens, rąstų arba tiesiog permesti liepteliai jungė juos 

su sausuma. Laivuose, ir tuose, kurie prisišvartavę, ir 

tuose, kurie tik įmetę inkarus, buvo tylu. Nesigirdėjo 

nei žingsnių, nei kalbų; jūreivių geras įprotis miegoti 

kuo ilgiau ir atsikelti tik tada, kai reikia stoti į darbą. 

Jeigu kuris nors laivas ir turėjo išplaukti šiąnakt, potvyniui 

prasidėjus, tai jame kol kas niekas dar nebuvo 

nubudęs. 

Neaiškiai dūlavo juodi pilvoti korpusai, takelažas, 

lynų ir virvinių kopėčių raizgynas. Viskas blausu, vos 

įžiūrima. Kur-ne-kur raudonas žiburys praskrosdavo 

rūką. 

To visko Gvinplenas nė nepastebėjo. Žvilgsnį jis buvo 

nukreipęs į savo paties likimą. 

Svajotojas pasimetė, susidūręs su rūsčia tikrove, ir 

dabar mąstė. 

Gvinplenui rodėsi, jog kažkas užpakaly jo griaudi, 

lyg žemė dreba. Tai lordų juokas vis dar tebeskambėjo 

jam ausyse. 

Jis bėgo nuo to juoko. Bėgo, gavęs antausį. 

Kas gi skėlė jam tą antausį? 

Jo brolis. 

6,n

Jis spruko nuo to juoko, antausio nutvilkytu žandu, 

skubėjo kaip sužeistas paukštis į lizdą, bėgo, palikęs 

neapykantą ir vildamasis rasti meilę — ir ką gi rado? 

Tamsą. 

Nė gyvos dvasios. 

Viskas dingo. 

Jis lygino šią tamsą su kadaise susikurta svajone. 

Sudužusi svajonė! 

Gvinplenas pasiekė tą rūškaną krantą, tuštumą. ..Žalioji 

dėžė" dingusi — reiškia žuvęs visas pasaulis! 

Jo siela užsisklendė. 

Jis svarstė. 

Kas galėjo nutikti? Kur jie? Matyt, juos išvaikė. Ta 

pati likimo ranka jį, Gvinpleną, išaukštino, o juos sunaikino. 

Buvo aišku, kad jis niekad jų nebepamatys. Tuo 

kažkas pasirūpino. Užpuolė iš karto visus, įsikūrusius 

mugės aikštėje, pradedant Niklsu ir Govikemu, kad 

Gvinplenas nieko negalėtų sužinoti. Išblaškė be gailesčio. 

Toji baisi socialinė jėga, jį sutriuškinusi ten, lordų 

rūmuose, juos sutrempė jų vargingoje pastogėje. Jie 

žuvo. Dėja žuvo. Bent jam. Žuvo amžinai. Dangaus galybės, 

kur ji? Jo ten nebuvo, ir jis neapgynė jos! 

Spėlioti, kas ištiko brangius, kažkur nublokštus žmones, 

reiškia kankinti save. Gvinplenas pats pasiskyrė ši 

kankinimo būdą. Ko tik jis neprigalvojo, besvarstydamas, 

kur jie galėjo dingti; visi tie spėliojimai draskė 

jam širdį, jis vaitojo. 

Skaudžios mintys vijo viena kitą, jis prisiminė tą, 

matyt, nelemtą žmogų, pasivadinusį Barkilfedru. Sis 

žmogus įrašė jo smegenyse kažkokią nesuprantamą eilutę, 

nūn iškilusią paviršiun, ir įrašė tokiu baisiu rašalu, 

jog dabar raidės žėrėjo kaip ugninės, ir Gvinplenas 

regėjo pasąmonėje liepsnojant šiuos mįslingus žodžius, 

kurių prasmė jam tik šiandien išaiškėjo: Likimas niekad 

neatidaro vienų durų, pirma neužtrenkęs kitų. 

635

Viskas baigta. Paskutiniai šešėliai užgulė Gvinpleną. 

Kiekvienas žmogus gali pergyventi savyje pasaulio pabaigą. 

Tatai vadinasi nusivylimu. Siela tuomet pilna 

krintančių žvaigždžių. 

Stai kur jis atsidūrė! 

Atslinko dūmų debesis ir apgaubė jį visą. Neleido 

matyti, neleido galvoti; apakino ir apsvaigino. Tai truko 

tol, kol dūmai prasisklaidė. Paskui viskas dingo, ir dūmai, 

ir jo gyvenimas. Nubudęs iš to sapno, pamatė, kad 

liko vienas. 

Viskas prapuolė. Viskas iškriko. Viskas žuvo. Naktis, 

nebūtis supo Gvinpleną. 

Jis buvo vienut vienas. 

Vienatvės sinonimas — mirtis. 

Nusivylimas eina sąskaitininko pareigas. Jis viską 

galutinai susumuoja. Niekas nuo jo nepasprūsta. Jis 

sudeda viską alei santimo. Dievo sąskaiton jis surašo 

ir perkūnijas, ir smeigtuko dūrius. Jis nori tiksliai žinoti, 

ko galima tikėtis iš likimo. Jis galvoja, sveria, 

skaičiuoja. 

Iš paviršiaus tai tamsi atšalusi pluta, po kuria tebeteka 

deginanti lava. 

Gvinplenas tyrė save ir tyrė likimą. 

Metęs žvilgsnį atgal, padarai baisią išvadą. 

Nuo kalno viršūnės žmogus žiūri bedugnėn. 

Nukritęs prarajon, žiūri į dangų. 

Ir sako sau: ,,Ten aš buvau!" 

Gvinplenas nukrito į pačią nelaimės gylę. Ir vienu 

akies mirksniu! Biauriausia, kad bėda greit prisistato. 

Galėtum pamanyti, kad ji, tokia sunki, lėtai sliūkina. 

Kur tau! Regis, sniegas šaltas ir turėtų stingdyti kaip 

žiema, regis, jis baltas ir turėtų užkloti kaip laidotuvių 

marška. Lavina visa tai paneigia! 

Lavina — tai sniegas, pavirtęs krosnimi. Jis, kad ir 

ledinis, sunaikina. Lavina nusinešė su savim Gvinpleną. 

636

Atplėšė kaip skudurą, išrovė kaip medį, paritino kaip 

akmenį. 

Jis mintyse peržvelgė savo kritimo aplinkybes. Jis 

pats save kamantinėjo, pats sau atsakinėjo. Sielvartas — 

tai kvota. Joks teisėjas nėra toks smulkmeniškas, kaip 

sąžinė, tardanti pati save. 

Kiek sąžinės priekaištai buvo prisidėję prie jo nevilties? 

Jis panoro tiksliai tą sužinoti ir ryžosi skausmingai 

operacijai: padarė savo sąžinės skrodimą. 

Jam tik išėjus, įvyko katastrofa. Ar jis galėjo neiti? 

Ar jis veikė savo laisva valia? Anaiptol. Jis jautėsi esąs 

belaisvis. Kas jį suėmęs laikė? Kalėjimas? Ne. Pančiai? 

Ne. Tad kas gi? Smala. Jis įklimpo savo paties didybėje. 

Kam to nepasitaikė? Iš pažiūros atrodai laisvas, o 

iš tiesų tau surišti sparnai. 

Gvinplenas tartum įkliuvo į paspęstus žabangus. Pagunda 

galų gale visada virsta nelaisve. 

Tačiau (ir šiuo klausimu sąžinė nedavė jam ramybės) 

ar pasiūlymą jis priėmė tik dėl to, kad nebuvo 

kitos išeities? Ne. Jis priėmė jį su noru. 

Tiesa, tam tikros prievartos ir netikėtumo būta, bet 

ir Gvinplenas savo ruožtu nepasipriešino. Jis nekaltas, 

kad jį pagrobė, bet parodė silpnumą, leisdamasis apsvaiginamas. 

Buvo vienas momentas, lemiamas momentas, 

kai Barkilfedras jį paklausė, pastatė dilemą ir davė 

progą vienu žodžiu nuspręsti savo likimą. Gvinplenas 

galėjo pasakyti „ne". Jis pasakė „taip". 

Ir nuo šito „taip", ištarto pasimetus, viskas ir prasidėjo. 

Gvinplenas tai suprato. Dabar jis jautė kartėlį. 

O vis dėlto (kadangi jis save ir teisino), argi jau 

toks didelis nusikaltimas atgauti savo teises, savo tėvoniją, 

savo palikimą, savo namus, užimti kaip patricijui 

savo senolių suolą, našlaičiui pasivadinti savo tėvo vardu? 

Su kuo jis sutiko? Kad būtų grąžintos jam teisės. 

Kas tą turėjo atlikti? Apvaizda. 

ės?

Ir tada jį apimdavo pasipiktinimas. Koks jis buvo 

kvailas, kad sutiko! Kokį sandėrį padarė! Kokie nevykę 

mainai! Kaip jis prakišo, besilygdamas su šia apvaizda! 

Kas iš to išėjo! Dėl dviejų milijonų rentos, dėl septynių 

ar aštuonių dvarų, dėl dešimties ar dvylikos rūmų, dėl 

keleto ištaigingų namų mieste ir pilių kaime, dėl šimto liokajų, 

dėl skalikų, karietų, herbų, dėl galėjimo būti 

teisdariu ir įstatymdaviu, dėl karūnos ir purpurinės 

kaip karaliaus mantijos, dėl barono, markizo, Anglijos 

pero titulų jis išsižadėjo Ursaus barako ir Dėjos šypsenos! 

Už liulantį liūną, kuris gramzdina ir skandina, jis 

atidavė laimę. Už vandenyną jis atidavė perlą. O beprotis! 

O kvailys! O mulkis! 

O tačiau (ir šis atsikirtimas turėjo tvirtą pagrindą) 

ne viskas, ką jis darė, pagautas garbės įkarščio, buvo 

tik ligūsta tuštybė. Gal kaip tik būtų buvę egoistiška 

atsisakyti, gal kaip tik jis privalėjo sutikti. Staigiai tapęs 

lordu, ką gi jis begalėjo daryti? Painus įvykis sumaišo 

protą. Taip atsitiko ir Gvinplenui. Įvairios ir 

beveik prieštaringos pareigos, išsyk užgriuvusios iš visų 

pusių, suglumino jį. Sis suglumimas ir pakirto Gvinpleną, 

ypač kelyje iš Korleono-lodžo į lordų rūmus, kada 

jis neparodė nė mažiausio pasipriešinimo. Posakis 

..žmogus iškilo" reiškia, kad iš ramaus kelio jis pasuko 

į neramų. Kurgi dabar tiesioji kryptis? Kuo pirmoje 

eilėje privalome rūpintis? Artimaisiais? Ar visa žmonija? 

Gal paaukoti mažą šeimą didelės šeimos labui? Lipi 

į kalną ir jauti, kad padorumui uždėtas krūvis sunkėja. 

Tas, kas stovi aukščiau, jaučiasi labiau įpareigotas. Didesnės 

teisės, vadinasi, daugiau pareigų. Peršasi įkyri 

mintis, gal būt, iliuzija, kad išsyk atsiveria daugybė kelių, 

kad į kiekvieną iš jų nukreiptas sąžinės pirštas. 

Kuriuo pasukti? Ar iš viso eiti? Pasilikti? Skubėti pirmyn? 

Trauktis? Ką daryti? Keista, bet esti ir pareigos 

kryžkelių. Atsakomybė kartais gali būti tikras labirintas. 

638

Ir kai žmogus nešioja savyje idėją, kai jis yra tam 

tikro reiškinio įkūnijimas, kartu ir simbolis, ir gyvas 

kūnas bei kraujas, argi atsakomybė nėra dar labiau 

jaudinanti? Stai iš kur Gvinpleno nuolankumas ir nebylus 

nerimas, štai kodėl jis sutiko posėdžiauti lordų 

rūmuose. Mąstantis žmogus dažnai yra neveiklus žmogus. 

Gvinplenas tarėsi girdėjęs įsakmų pareigos balsą. 

Argi jis, patekęs ten, kur galima ginčytis dėl priespaudos 

ir su ja kovoti, neįgyvendino slapčiausio savo troškimo? 

Kai jam, siaubingam esamos santvarkos tipui, 

akivaizdžiai sauvalės aukai, sauvalės, po kurios jungu 

štai jau šeši tūkstančiai metų kriokia žmonija, buvo 

suteiktas žodis, argi jis turėjo teisę jo atsisakyti? Ar 

turėjo teisę pakreipti į šoną galvą, kai iš dangaus ant 

jo leidosi ugnies liežuvis? 

Ką gi kalbėjo sau Gvinplenas šiame slaptame ir aršiame 

sąžinės ginče? Ogi štai ką: ,,Liaudį kausto tylėjimas. 

Aš būsiu nenuilstantis šios tylinčios liaudies gynėjas. 

Aš kalbėsiu už nebylius. Kalbėsiu vargšų vardu 

didžiūnams ir silpnųjų vardu galingiesiems. Toks yra 

mano gyvenimo tikslas. Dievas žino, ko nori, ir daro, 

ką nori. Aišku, keista, kad Hardkvanono gertuvė su 

tuo raštu, nulėmusiu Gvinpleno pavirtimą lordu Klančarliu, 

penkiolika metų plūduriavo jūroje ir kad visas 

tas įnirtingas bangavimas, mūša, škvalai jai nė kiek 

nepakenkė. Aš dabar matau, kodėl. Būna likimų, kurie 

taip ir lieka paslaptimi, o aš štai turiu raktą nuo savo 

likimo, ir jis man jau nebe mįslė. Kas atsitiko, buvo 

prilikta iš anksto! Aš turiu misiją! Aš būsiu lordas ir 

atstovausiu vargšams. Kalbėsiu už visus tylinčius ir nusiminusius. 

Aiškinsiu, ką reiškia vapėjimas. Aiškinsiu, 

ką reiškia niurnėjimas, urzgimas, murmesys, minios 

triukšmas, neaiškios dejonės, nesuprantami balsai, visi 

tie gyvuliški riksmai, kuriuos tamsumas ir kančia išspaudžia 

iš žmonių krūtinių. Žmonių aimanos kaip vėjo 

stūgavimas: nežinai, ką norima pasakyti. Žmonės šau- 

639

kia, bet niekas jų nesupranta; taigi šaukti yra tolygu 

tylėti, o kas tyli — tasai beginklis. Prievarta nuginkluotieji 

šaukiasi pagalbos. Aš ateisiu jiems į pagalbą. Aš 

atskleisiu visas negeroves. Aš būsiu Liaudies Žodis. Taip 

aiškinsiu, kad visi supras. Aš būsiu toji kruvina burna, 

iš kurios ištrauktas kamštis. Aš pasakysiu viską. Tai 

bus didinga!" 

Taip, gražu kalbėti už nebylius, bet liūdna kalbėti 

kurtiems. Tokia buvo antroji jo tragedijos dalis. 

Jį ištiko nesėkmė. 

Nepataisoma nesėkmė. 

Staigus iškilimas, kuriuo jis patikėjo, aukšta padėtis, 

apgaulingoji laimė — viskas žlugo. 

Kaip baisu pulti ir nukristi į juoko putas! 

Jis, tiek metų plaukiojęs beribiame kančių vandenyne 

ir viską dėjęsis į širdį, jis, atnešęs iš tos tamsos sielvartingą 

šauksmą, tarėsi esąs stiprus. 

Ir štai jis sudužo į šią milžinišką povandeninę uolą, 

į laimingųjų lengvabūdiškumą. Jis manė esąs keršytojas, 

o buvo tik klounas. Manė svaidąs žaibus, paaiškėjo, 

kad tai buvo tik kutenimas. Tikėjosi sujaudinti, o susilaukė 

pašaipos. Jis raudojo, o anie nesitvėrė džiaugsmu. 

Sis džiaugsmas pražudė jį. Liūdnas galas. 

Iš ko jie taip juokėsi? Iš jo, nesijuokiančio. 

Taip ši pasibaisėtina prievarta, palikusi neišdildomą 

žymę, šis sužalojimas, tapęs amžinu linksmumu, šis juoko 

išdagas, tariamai rodąs engiamųjų pasitenkinimą, ši 

kankinimu sukurta džiaugsmo kaukė, ši neišsemiama 

kvatojimo versmė, šis randas, reiškiąs jussu regis, šis 

liudijimas, išduotas visai liaudžiai apie karaliaus jai 

padarytą nusikaltimą,— štai kas paėmė viršų, kas jį sunaikino; 

kaltinimas budeliui virto nuosprendžiu pačiai 

aukai! Negirdėta neteisybė! Karaliaus valdžia, palaužusi 

jo tėvą, palaužė ir sūnų. Kažkada padarytas blogis 

buvo dingstis ir paskatinimas naujam blogiui. Kuo gi 

taip lordai piktinosi? Kankintoju? Ne. Kankinama auka. 

UO

Čia — sostas, ten — liaudis; čia — Jokūbas II, ten — 

Gvinplenas. Iš tiesų ši akistata padėjo išaiškinti pasikėsinimą 

ir nusikaltimą. Skundas — tai pasikėsinimas, kentėjimas 

— nusikaltimas. Tegul skurdas slepiasi ir tyli, 

priešingu atveju bus apkaltintas jos didenybės įžeidimu. 

O šitie žmonės, taip tyčiojęsi iš Gvinpleno, ar jie buvo 

pikti? Ne, bet juos irgi slėgė lemtis; jie buvo laimingi. Jie 

buvo budeliai, patys to nežinodami. Jie buvo geros nuotaikos. 

Gvinplenas jiems atrodė nereikalingas. Jų akivaizdoje 

jis perskrodė sau pilvą, išplėšė kepenis ir širdį, parodė 

vidurius, o jie šaukė jam: „Vaidink savo komediją!" 

Skaudžiausia, kad jis pats juokėsi. Baisūs pančiai veržė 

jo sielą ir trukdė minčiai pasiekti veidą. Jis visas kaip 

žmogus buvo suluošintas, ir tuo metu, kai jo sąžinė 

piktindavosi, veidas lyg niekur nieko pašėlusiai juokdavosi. 

Viskas baigta. Jis — Žmogus, kuris juokiasi, kariatidė, 

laikanti ašarose plūstantį pasaulį. Jis buvo siaubas, 

suakmenėjęs juoko kaukėje, jis nešė žmonijos nelaimes 

ir visą gyvenimą turėjo kelti patyčias, ironiją, linksminti 

kitus. Kaip ir visi pasmerktieji, kurių jis buvo gyvas 

paveikslas, jis patyrė, kaip yra biauru, kada niekas 

• rimtai nenori tikėti tavo nusivylimu; iš jo sielvarto 

šaipėsi; jis buvo nepaprastas juokdarys, pagimdytas baisios 

sutelktinės kančios, pabėgėlis iš katorgos, dievo 

malonės aplenktas, iš pačių padugnių pakilęs iki sosto 

papėdės, įsimaišęs tarp žvaigždžių, juokdarys, iš pradžių 

juokinęs prakeiktuosius, o paskui išrinktuosius! 

Visa, kas jame buvo tauru, entuziastiška, iškalbinga,— 

jo širdis, siela, įniršis, rūstybė, meilė, begalinis sielvartas— 

visa tai kėlė tik griausmingą juoką! Ir jis įsitikino, 

kaip buvo sakęs lordams, kad čia ne išimtis, o, priešingai, 

eilinis, paprastas faktas, tiek paplitęs kasdieniame 

gyvenime, jog šito niekas nė nepastebėdavo. Juokiasi 

badmirys, juokiasi elgeta, juokiasi katorgininkas, juokiasi 

prostitutė, juokiasi našlaitis dėl duonos kąsnio, 

juokiasi belaisvis, juokiasi kareivis, juokiasi liaudis; 


UI

visuomenė taip sutvarkyta, jog visos bėdos, nelaimės, 

katastrofos, ligos, piktžaizdės, agonijos čia, ties žiojinčia 

praraja, išsisprendžia siaubinga juoko grimasa. Ir 

ši visuotinė grimasa įkūnyta jame. Jis yra toji grimasa. 

Dangaus valia, nežinoma jėga, mus valdanti, panorėjo, 

kad vaiduoklis, regimas ir apčiuopiamas, vaiduoklis su 

mėsa ir kaulais, atstovautų pabaisiškai parodijai, kurią 

mes vadiname pasauliu; jis buvo šis vaiduoklis. 

Likimo nepermaldausi. 

Veltui jis šaukė: „Pasigailėkite kenčiančių!" 

Jis norėjo sužadinti gailestį, o sužadino pasišlykštėjimą. 

Taip visada esti, pamačius vaiduoklį. 

Jis buvo sykiu ir vaiduoklis, ir žmogus. Kankinantis 

dvilypumas. Iš pažiūros vaiduoklis, o viduje — žmogus. 

Ir žmogus, gal būt, labiau, nei kas kitas, nes jo dvilypume 

tilpo visa žmonija. Jis, visos žmonijos reiškėjas, 

jautėsi esąs už jos ribų. 

Jo egzistencijoje slypėjo kažkokia neperžengiama 

riba. Kas jis toks buvo? Bedalis vargeta? Ne, juk jis 

lordas. Kas jis toks yra? Lordas? Ne, juk jis maištininkas! 

Jis šviesos nešėjas, baisusis visuomeninės tvarkos 

pažeidėjas. Tiesa, ne šėtonas, bet Liucipierius. Jis siaubingas 

vaiduoklis su deglu rankoje. 

Kam siaubingas ? Siaubingiems. Kam grasus ? Grasiems. 

Todėl jie ir atstūmė jį. Patekti tarp jų? Tikėtis, 

kad priimtų? Niekados. Baisi kliūtis — patsai jo veidas, 

bet dar didesnė ir neįveikiama kliūtis — jo mintys. Jo 

kalba pasirodė labiau atstumianti, negu jo veidas. Jo 

mintys buvo nepriimtinos tam didžiūnų ir galingųjų 

pasauliui, kuriame viena lemtis jam lėmė gimti, o kita 

lemtis jį iš ten išmetė. Kaukė dengė jo veidą nuo žmonių 

akių, siena atitvėrė jo protą nuo visuomenės. Jis, klajūnas 

fokusininkas, nuo mažens trynęsis toje gyvastingoje 

ir atsparioje aplinkoje, kuri vadinama prastuomene, 

masių magnetinamas, persiėmęs iki kaulų smegenų 

žmonijos neaprėpiamos sielos lūkesčiais, susidaręs svei-

ką požiūrį į visą pasaulį, buvo praradęs tą ypatingąjį 

viešpataujančiųjų klasių požiūrį. Ten, aukštai, jis negalėjo 

pritapti. Jis ką tik visas šlapias išlipo iš Teisybės 

šulinio. Nuo jo kilo prarajos tvaikas. Juo biaurėjosi šie 

melu išsikvėpinę princai. Tam, kas gyvena apgaule, teisybė 

dvokia. Kas ištroškęs pataikavimų, išvemia, netyčia 

sriūbtelėjęs tikrovės. To, ką jis, Gvinplenas, atsinešė, 

negalima buvo rodyti lordams. Ką gi jis atsinešė? 

Protą, išmintį, teisingumą. Lordai su pasišlykštėjimu jį 

atstūmė. 

Ten buvo ir vyskupų. Šiems jis atnešė dievą. Kas 

jis, tasai įsibrovėlis? 

Priešingi poliai vienas antrą stumia. Apie sąlytį negali 

būti nė kalbos. Pereinamojo tarpsnio nėra. 

Jau matėme, kad šis baisus susitikimas viso žmonijos 

vargo, sutelkto viename žmoguje, ir visos puikybės, 

sutelktos vienoje kastoje, sukėlė tik pykčio šūksnius. 

Bergždžias darbas kaltinti. Užtenka konstatuoti. Gvinplenas, 

susimąstęs šitą lemtingą jam valandą, konstatavo, 

kad jo pastangos visiškai nereikalingos. Jis konstatavo, 

kad aukštieji sluoksniai yra kurti. Privilegijuotųjų ausies 

nepasiekia bedalių aimanos. Ar privilegijuotieji dėl 

to kalti? Ne. Labai gaila, bet tai jų egzistencijos dėsnis. 

Atleiskime jiems. Jeigu imtum graudentis, turėtum daug 

ko atsižadėti. Kur senjorai ir princai, ten nieko gera 

nesitikėk. Patenkintas žmogus yra kietaširdis. Sotus neatjaučia 

alkano. Laimingieji nieko nežino, jie nuo visko 

atsiriboja. Ant jų rojaus slenksčio kaip ant pragaro 

slenksčio reikia užrašyti: „Palikite bet kokią viltį." 

Gvinpleną sutiko tartum vaiduoklį, įžengusį į dievų 

būstą. 

Nuo šitų minčių kraujas užvirdavo jame. Ne, jis ne 

vaiduoklis, jis žmogus. Jis sakė jiems, šaukte šaukė, 

kad jis Žmogus. 

Jis buvo ne šmėkla, o gyvas, virpantis kūnas. Jis 

turėjo smegenis ir mąstė; turėjo širdį ir mylėjo; turėjo

sielą ir tikėjosi. Visa jo klaida ir buvo, kad jis per daug 

tikėjosi. 

Kaip gaila, kad viltis jį nuvedė taip toli, jog jis patikėjo 

tuo spindinčiu slėpiniu — visuomene. Jis, buvęs 

už jos ribų, pagaliau įžengė į ją. 

Visuomenė, nieko nelaukdama, tučtuojau, iš karto 

pareiškė jam savo tris linkėjimus, įteikė tris savo dovanas: 

vedybas, šeimą, kastą. Vedybos? Ant slenksčio 

jis išvydo prostituciją. Seimą? Jo brolis skėlė jam per 

žandą ir pasakė lauksiąs rytoj su špaga rankoje. Kasta? 

Ji ką tik kvatojo jam į veidą, jam, patricijui, jam, vargdieniui. 

Vos spėję priimti, jie išmetė jį lauk. Jis žengė 

pirmus tris žingsnius šioje gūdžioje naktyje, kuri vadinama 

visuomene, ir po juo atsivėrė trys bedugnės. 

Jo nelaimės prasidėjo nuo tos išdavikiškos permainos. 

Katastrofa prisėlino prie jo apoteozės veidu! „Iškilk!" 

reiškė: „Krisk žemyn!" 

Jis buvo savotiška priešingybė Jobui. Bėda ant gerbūvio 

atjojo. 

O tragiškoji žmogaus likimo mįslė! Kiek joje slypi 

žabangų! Vaikas būdamas, jis grūmėsi su naktimi ir 

pasirodė besąs už ją stipresnis. Užaugęs grūmėsi su likimu 

ir įveikė jį. Iš baidyklės pasidarė garsenybe, iš 

nelaimingo — laimingu. Ištremtis jam virto prieglobsčiu. 

Jis, klajūnas, grūmėsi su erdve ir, nelyginant tie dangaus 

paukščiai, bastydamasis susirasdavo sau peno. 

Žmonių vengiąs atsiskyrėlis grūmėsi su minia ir užkariavo 

jos palankumą. Stipruolis galynėjosi su liaudimi, 

tuo liūtu, ir prisijaukino jį. Bėdžius stojo į kovą su 

skurdu ir, nepabūgęs rūsčios būtinybės užsidirbti duonos 

kąsnį, varge sugebėjo džiaugtis visais savo širdies 

džiaugsmais, neturtą paversti lobiu. Jis galėio laikyti 

save gyvenimo nugalėtoiu. Tik staiga iš kažkokių 

nežinomų gelmių prieš jį iškilo naujos jėgos, ši kartą 

be grasinimų, meiliai glamonėjančios ir besišvnsančios; 

jam, kupinam angeliškos meilės, pasirodė žemiška, žiau-

fi meilė; jį, gyvenusį idealo pasaulyje, užvaldė kūnas; 

jis išgirdo aistros žodžius, kurie skambėjo kaip įnirtingi 

klyksmai; moters rankos tartum gyvatės apsivijo jam 

aplink kaklą; tiesos spindesį pakeitė melo apžavai, nes 

tiesa ne kūnas, o siela. Kūnas — pelenai, siela — liepsna. 

Tą grupę žmonių, su kuria rišo jį neturtas ir bendras 

darbas ir kuri buvo jo tikroji, natūraliai susikūrusi šeima, 

pakeitė socialinė šeima, susieta kraujo — bet maišyto 

kraujo — ryšiais, ir jis, dar nespėjęs į ją įeiti, susidūrė 

akis į akį su brolžudystės šmėkla. Gaila, kad jis sutiko 

pereiti į šią visuomenės klasę, apie kurią Brantomas 

(Gvinplenas, žinoma, jo nebuvo skaitęs) pasakė: Sūnus 

gali netgi tėvą iššaukti dvikovon. Fatali lemtis riktelėjo 

jam: „Tu nepriklausai prie minios, tu priklausai prie 

išrinktųjų" ir atvėrė viršum jo galvos, nelyginant dangaus 

vartus, visuomenės pastato skliautą ir sviedė jį pro 

šitą angą, ir jis, nelauktas ir baisus, atsirado pačiame vidury 

tarp princų ir šios žemės viešpačių. 

Vietoj prastų žmonelių, kurie jam plodavo, aplink 

save jis išvydo senjorus, kurie keikė jį. Šiurpi permaina. 

Gėdingas išaukštinimas. Vienu mirksniu pagrobė iš jo 

viską, kas sudarė jo laimę! Nušvilpė jo gyvenimą! Supuolę 

visi šie ereliai savo snapais draskė į gabalus Gvinpleną, 

Klančarlį, lordą, juokdarį, jo praeitį, jo dabartį! 

Tad ar vertėjo iš viso pergalingai grumtis su kliūtimis 

pačiame gyvenimo rytmety? Ar vertėjo iš pradžių 

triumfuoti? Deja, jis turėjo būti nutrenktas į bedugnę, 

idant išsipildytų lemtis. 

Taigi dalinai priverstas, dalinai laisvu noru (nes po 

wapentake prisistatė Barkilfedras ir išvedė Gvinpleną, 

gavęs jo sutikimą), jis tikrovę išmainė į chimerą, teisybę 

į melą, Dėją į Džoziana, meilę į puikybę, laisvę į galybę, 

dorą, vargingą amatą į turtus, su kuriais siejasi 

kažkokia neaiški atsakomybė, dievo pasirinktą prietėmį 

į pragaro liepsnas, kur gyvena demonai, rojų į Olimpą! 

Jis atsikando auksinio vaisiaus, o išspiovė pelenus. 

(345

Apverktinas rezultatas. Žlugimas, krachas, prapultis 

ir sunaikinimas, begėdiškas iškoneveikimas visų jo vilčių 

patyčiomis, neišpasakytas nusivylimas. Ką gi jam 

belieka daryti? Ką jam žada rytdiena? Aštrų špagos 

smaigalį, brolio rankos įremtą į jo krūtinę. Jis matė tik 

šį grasų špagos žibėjimą. Visa kita — Džoziana, lordų 

rūmai — paliko užpakaly vaiduokliškoje prieblandoje, 

pilnoje tragiškų šešėlių. 

0 tasai brolis, pasirodęs jam toks riteriškas ir toks 

narsus! Deja, ir Tom-Džim-Džekas, apgynęs Gvinpleną, 

ir lordas Deividas, apgynęs lordą Klančarlį, šmėstelėjo 

prieš jį vienu momentu, uždegė širdy meilės jausmą ir 

skėlė per žandą. 

Smūgis po smūgio! 

Toliau eiti nebėra kur. Viskas aplink žlugo. Beje, 

ar verta? Neviltis pakerta paskutines jėgas. 

Atliktas bandymas nebekartojamas. 

Gvinplenas buvo tas lošėjas, vieną po kito atidavęs 

visus savo kozirius. Jis leidosi įtraukiamas į baisius lošimo 

namus. Gerai nesusigaudydamas, ką darąs, nes 

tokie stiprūs yra iliuzijos nuodai, jis pastatė ant kortos 

Dėją ir Džoziana ir išlošė pabaisą. Pastatė ant kortos 

Ursų ir šeimą, ir išlošė įžeidimą. Pastatė ant kortos 

savo vaidinimų pakylą ir lordų suolą ir vietoj plojimų 

išgirdo prakeiksmus. Jo paskutinioji korta ką tik nukrito 

ant fatališko žaliojo užtiesalo, kaip pavadintumėm 

ištuštėjusią Tarinzofildo „žaliąją veją". Gvinplenas 

prasilošė. Jis nebeturėjo kuo mokėti. Mokėk, nelaimingasai! 

Perkūnas nutrenkia negyvai. Gvinplenas stovėjo kaip 

įkastas. Jei kas jį būtų pamatęs šią tamsią naktį tiesų 

ir nejudantį ant pakylos krašto, iš tolo būtų palaikęs 

stūksančiu akmeniu. 

Pragaras, žaltys ir svajonė vejasi ratu kits kitą. Susimąstęs 

Gvinplenas leidosi į gelmę spirališkais laiptais, 

kuriais atgal nebesugrįžtama. 

646

Į tą pasaulį, ką tik šmėkštelėjusį prieš akis, jis žvelgė 

šaltu mirštančiojo žvilgsniu. Vedybos be meilės, šeima 

be broliško prisirišimo, turtai be sąžinės, grožis be 

drovumo, teisingumas be teisybės, tvarka be pusiausvyros, 

galybė be proto, valdžia be teisės, spindesys be šviesos 

— tokia buvo negailestinga suvestinė. Jis apžvelgė 

šią paskutiniąją viziją, į kurią buvo įsmigusi jo mintis. 

Jis nuosekliai peržiūrėjo likimą, padėtį, visuomenę, save 

patį. Kas yra likimas? Spąstai. Padėtis? Nusivylimas. 

Visuomenė? Neapykanta. O jis pats? Nugalėtasis. Ir 

sielos gilumoje Gvinplenas sušuko: „Visuomenė yra pamotė. 

Gamta — motina. Visuomenė yra kūno pasaulis, 

gamta — dvasios pasaulis. Visuomenė baigiasi karstu, 

tąja pušine dėže, nuleidžiama į duobę kirminams. Gamta 

suteikia sparnus, paverčia aušros spinduliais, nuneša į 

dausas, kur gyvenimas prasideda iš naujo." 

Pamažėl pragaištingas minčių sūkurys jį visiškai 

užvaldė. Tai, kas baigiasi, paskutinę akimirką nušvinta 

lyg žaibas, ir tada viskas gerai matyti. 

Kas teisia, tas gretina. Gvinplenas palygino, ką jam 

davė visuomenė, su tuo, ką jam davė gamta. Kokia ji 

buvo gera jam! Kaip ji, toji siela, pagelbėjo jam. Iš jo 

viską buvo atėmę, net veidą; siela jam viską grąžino. 

Viską, net veidą; nes čia, žemėje, buvo viena dangiškoji 

neregė, sukurta tam tyčia jam, kuri nematė jo biaurumo, 

o matė tik jo grožį. 

Ir nuo šito jis leido save atskirti! Nuo šios žavingos 

būtybės, nuo šios jį pamilusios širdies, nuo šio švelnumo, 

nuo šio dieviškojo neregės žvilgsnio, vienintelio, 

kuris matė jį žemėje, jis pasišalino! Dėja buvo jo sesuo, 

nes jis jautėsi surištas su ja visatos didžiosios brolybės 

saitais, ta paslaptimi, kurioje telpa visas dangus. Kai jis 

buvo mažytis, Dėja buvo jo sužieduotinė, nes kiekvienas 

vaikas turi sužieduotinę, ir gyvenimas visada prasideda 

tyra dviejų nesuteptų sielų, dviejų mažų nekaltų būtybių 

sąjunga. Dėja buvo jo žmona, nes jiedu abu turėjo

savo lizdelį didžiajame Himenėjo medyje ant pačios 

aukščiausios šakos. Dar daugiau, Dėja buvo jo šviesa; 

be jos, viskas buvo tuštuma ir nebūtis, ir jis matė ją, 

apgaubtą spindulių. Kaip gyventi be Dėjos? Ką jam daryti 

su savim? Be jos, viskas jame buvo negyva. Kaip 

jis galėjo bent vienam momentui pamesti ją iš akių? 

O nelaimingasai! Jis leido sau nutolti nuo savo keliavedės 

žvaigždės, o ten, kur veikia rūstūs nežinomi traukos 

dėsniai, bet koks nukrypimas veda į bedugnę! Kur dabar 

jo žvaigždė? Dėja! Dėja! Dėja! Dėja! Veltui. Jis pametė 

savo šviesulį. Užgesinkite danguje žvaigždes, ir kas iš 

jo liks? Juoduma. Bet kodėl gi visa tai dingo? O, koks 

jis buvo laimingas! Dievas jam rojų iš nauio sukūrė ir 

— deja! — net žalčiui leido ten sugrįžti! Bet šį kartą 

žaltys sugundė vyrą. Ištemptas iš to rojaus, Gvinplenas pateko 

į baisius žabangus, nukrito į niauriojo juoko chaosą, 

į pragarą! Vargas! Vargas! Kokie baisūs buvo visi 

tie kerai! Kas gi buvo toji Džoziana? O, siaubinga moteris, 

kone žvėris, kone deivė! Iš prarajos, kurion buvo 

nustumtas, dabar Gvinplenas matė išvirkščiąją pusę to, 

kas jį akino. Tai buvo klaikus reginys. Aukšta kilmė 

suteršta, karūna šlykšti, purpurinė mantija šiurpi, rūmai 

prisigėrę nuodų, trofėjai, statulos, herbai — apgaulingi, 

oras nesveikas ir išdavikiškas, galįs žmogų iš proto išvesti. 

O, kokie puikūs buvo juokdario Gvinpleno skarmalai 

! Kur dabar ,,Zalioji dėžė", neturtas, džiaugsmas, 

saldus klajūniškas kaip kregždžių gyvenimas drauge su 

Dėja? Jie nė valandėlei nesiskirdavo vienas nuo antro, 

kas minutę matydavosi, vakare, rytą prie stalo baksnodavosi 

alkūnėmis, liesdavosi keliais, gerdavo iš tos pačios 

stiklinės. Saulė žvelgdavo pro langutį, bet ji buvo 

tik saulė, o Dėja buvo meilė. Naktį jie jausdavo, kad 

miega netoli vienas antro, ir Dėjos sapnas nusileisdavo 

ant Gvinpleno, o Gvinpleno sapnas paslaptingai plevendavo 

viršum Dėjos! Prabudę jie nebūtų galėję tvirtinti, 

jog nepasikeitė bučiniais žydrajame sapno debe- 

648

sėly. Dėja buvo nekaltybė, Ursus — išmintis. Jie klajojo 

iš miesto į miestą, juos lydėjo ir stiprino nuoširdus 

mylinčios liaudies linksmumas. Jie buvo klajūnai angelai, 

dar tebevaikščioja po žemę, nes silpni sparnai neleido 

nuskristi į dangų. Ir dabar viskas dingo! Kur? Ar 

galimas daiktas, kad visa tai išnyktų! Koks kapų vėjas 

juos nupūtė? Nejaugi juos prarijo bedugnė? Neiaugi jie 

žuvę? Ak, kurčia visagalybė, slegianti mažuosius, savo 

žinioje turi visas tamsiąsias jėgas ir gali ryžtis viskam! 

Kas jiems atsitiko? Ir jo ten nebuvo, jis neužsistojo, nesulaikė, 

neapgynė lordo titulu, aukšta kilme ir savo 

špaga, komedianto kumščiais ir nagais! Ir čia iškilo 

karti mintis, gal būt, karčiausia iš visų. Ne, jis nebūtų 

galėjęs jų apginti. Juk ne kas kitas, o iis juos pražudė. 

Juk tik dėl to, kad apsaugotų jį, lordą Klančarlį, nuo jų, 

kad izoliuotų jo orumą nuo bendravimo su jais, begėdiška 

visagalė visuomenės sauvalė sutrempė juos. Gvinplenas 

geriausiai juos apsaugotų pats išnykdamas, tada 

nebebūtų pagrindo juos persekioti. Jeigu jo nebūtų, juos 

paliktų ramybėje. Šis stingdantis atradimas pakreipė jo 

minčių eigą. Ak, kodėl jis leidosi atskiriamas nuo Dėjos? 

Argi ne pirmoji jo pareiga būti šalia Dėjos? Tarnauti 

liaudžiai ir ginti ją? Bet argi Dėja ne liaudis? Dėja — 

našlaitė, neregė — juk tai pati žmonija! Ak, ką jiems 

padarė? Žiaurus, deginantis apgailestavimas! Katastrofa 

įvyko dėl to, kad jo nebuvo. Jis būtų dalijęsis jų likimu: 

jis būtų arba juos išsivedęs su savim, arba žuvęs drauge 

su jais. Ką dabar jam be jų daryti? Gvinplenas be Dėjos, 

argi tai galimas daiktas? Jei nėra Dėjos, nieko nebėra! 

Ak, viskas baigta. Ši saujelė mylimų brangių žmonių 

dingo amžinai. Liko tuštuma. Kuriems galams jam, 

pasmerktam ir prakeiktam, toliau kovoti? Nebėra ko 

tikėtis nei iš žmonių, nei iš dangaus. Dėja! Dėja! Kur 

Dėja! Žuvusi! Negi žuvusi! Tas. kas prarado sielą, gali 

ją vėl atgauti tik miręs. 

Gvinplenas, iš sielvarto kone paklaikęs, tvirtai uždėjo 

ranką ant turėklų, tartum radęs išeitį, ir pažiūrėjo 

į upę. 

Trečia naktis kaip jis nemiegojo. Jį krėtė karštis. 

Mintys, jam pačiam atrodžiusios aiškios, iš tikrųjų buvo 

sudrumstos. Nieko kito jis nenorėjo, tik užmigti. Kurį 

laiką jis stovėjo, palinkęs ant vandens; juodas paviršius 

jam siūlė didžiulę ramią lovą, patamsių begalybę. Gąsdinanti 

pagunda. 

Jis nusivilko durtinį, sulankstė jį ir padėjo ant turėklų. 

Paskui atsisegiojo liemenę. Jau ir ją buvo benusivelkąs, 

tik ranka palietė kažkokį daiktą kišenėje. Tai 

buvo raudona knygelė, „bibliotekininko" jam įteikta 

lordų rūmuose. Išsitraukė tą bloknotėlį iš kišenės, apžiūrėjo 

blausioje nakties šviesoje, pamatė įkištą pieštuką, 

paėmė tą pieštuką ir parašė, atvertęs pirmą švarų 

puslapį, šias dvi eilutes: „Aš pasitraukiu. Tegul mano 

brolis Deividas užima mano vietą ir būna laimingas." 

Ir pasirašė: FERMENAS KLANČARLIS, Anglijos 

peras. 

Paskui jis nusivilko liemenę ir padėjo ant durtinio. 

Nusiėmė skrybėlę ir uždėjo ant liemenės. Į skrybėlę jis 

įdėjo raudonąją knygelę, atverstą tame puslapyje, kur 

jis buvo parašęs. Pastebėjęs ant žemės akmenį, pakėlė 

jį ir taip pat įdėjo į skrybėlę. 

Viską atlikęs, pažvelgė į beribę tamsą virš savęs. 

Paskui jo galva iš lėto nulinko, tartum nematomo 

siūlo traukiama į bedugnę. 

Aptvaro apačioje buvo ištrupėjusių akmenų, jis įstatė 

koją, užsirėmęs keliu ant turėklų: dabar jam beliko 

tik persisverti. 

Sudėjęs rankas už nugaros, Gvinplenas pasilenkė. 

— Tebūnie taip,— pratarė jis. 

Ir įsmeigė akis į gelmę. 

Tuo momentu jis pajuto, jog kažkas laižo jam ranką. 

Jis krūptelėjo ir atsigręžė. 

Už jo stovėjo Horno.

BAIGIAMASIS SKYRIUS 

JŪRA IR NAKTIS 

I 

SARGINIS ŠUO GALI BŪTI ANGELU SARGU 

Gvinplenas šūktelėjo: 

— Tai tu, vilke! 

Homo suvizgino uodega. Jo akys švietė tamsoje. Jis 

žiūrėjo į Gvinpleną. 

Paskui vėl ėmė laižyti jam rankas. Vienu momentu 

Gvinplenas susverdėjo tartum girtas. Taip jį sukrėtė didysis 

vilties sugrįžimas. Homo! koks vaiduoklis! Per tas 

keturiasdešimt aštuonias valandas Gvinplenas patyrė visokiausių 

staigmenų, išskyrus netikėtą džiaugsmą. Dabar 

kaip tik toksai smūgis jį ir ištiko. Vėl atgautas tikrumas 

arba bent silpnai žybtelėjusi vilties kibirkštėlė, 

staigus įsikišimas kažkokios maloningos, matyt, likime 

slypinčios jėgos, gyvas balsas, atsiliepęs iš juodžiausios 

kapo duobės, ūmus pagijimas ar išvadavimas tą minutę, 

kada žmogus ničnieko nebesitiki, vėl užčiuoptas atramos 

taškas pačią kritiškiausią kritimo akimirką — štai kas 

buvo vilkas Gvinplenui. Jis matė Homo, apsuptą šviesos. 

Tuo tarpu Homo apsisuko ir — atgal. Pabėgėjęs atsigręžė 

pažiūrėti, ar Gvinplenas neatsilieka nuo jo. 

Gvinplenas nusekė paskui vilką. Homo, pavizginęs 

uodega, nubėgo pirmas. 

; ' 651

Vilkas bėgo Efrok-stouno krantinės šlaitu žemyn. 

Šlaitas traukėsi iki pat Temzės kranto. Gvinplenas įkandin 

vilko nusileido tuo šlaitu. 

Kartkartėmis Homo vis atsigręždavo, ar Gvinplenas 

tebeseka paskui jį. 

Pasitaiko gyvenime tokių beviltiškų aplinkybių, kada 

įžvalgiausias protas yra bejėgis lygintis su paprastu prisirišusio 

gyvulio instinktu. Gyvulys tarytumei turi aiškiaregystės 

dovaną. 

Kai kada šuo seka paskui savo šeimininką, kai kada 

bėga pirma jo. Tada gyvulys vadovauja žmogaus protui. 

Neklystanti uoslė padeda jam susigaudyti ten, kur mes 

tamsoje pasimetame. Gyvulys kažkaip savaime pasijunta 

turįs būti vadovu. Ar jis žino, kad mums gresia pavojus 

žengti klaidingą žingsnį ir kad mums reikia padėti? 

Tikriausiai ne. O gal ir taip; bet, šiaip ar taip, kažkas 

žino už jį; jau esame sakę, kad gana dažnai gyvenime 

aukščiausia pagalba, kurią manai atėjus iš apačios, ateina 

iš viršaus. Iš kur mums žinoti, kuo pasivertęs gali 

pasirodyti dievas. Kas šis gyvulys? Apvaizda! 

Pasiekęs krantą, vilkas pasileido Temzės žemupio 

link siauru seklumos ruožu. 

Jis bėgo tylėdamas, be garso, nė sykio net nesulojo. 

Iš visko sprendžiant, Homo vadovavosi savo instinktu 

ir vykdė pareigą, tačiau atsargiai ir apgalvotai, kaip įstatymo 

persekiojamas žvėris. 

Už kokių penkiasdešimt žingsnių jis sustojo. Dešinėje 

matėsi kažkokie pastoliai, lyg ir savotiška prieplauka 

ant polių, neaiškiai juodavo pilvotas gan didelio laivo 

korpusas. Ant jo denio vairagalyje švietė silpnas žiburėlis 

tartum begęstanti naktinė lempelė. 

Vilkas, paskutinį kartą įsitikinęs, kad Gvinplenas čia, 

užšoko ant pastolių ir pasileido ilgu smaluotų lentų klotiniu, 

pro kurio plyšius matėsi tyvuliuojantis upės vanduo. 

Netrukus Homo ir Gvinplenas atsidūrė prieplaukos 

gale. 

652

Ten stovėjo pilvota olandiška škuna su dviem — priekyje 

ir užpakalyje — beborčiais deniais, o tarp jų, panašiai 

kaip japonų laivuose, įrengtas atviras triumas 

kroviniams, į kurį nusileidžiama stačiu trapu. Tokiu 

būdu škuna turėjo baką ir jutą kaip mūsų senovinės 

plokščiadugnės šalandos ir liuką viduryje važtai sukrauti. 

Maždaug tokios formos vaikų popieriniai laiveliai. Po 

dangčiais aplink tą centrinę patalpą buvo kajutės su 

iliuminatoriais bortuose. Tarp sukrautų pundų buvo 

paliekami takai praeiti. Tokios pilvotos škunos turėdavo 

du stiebus, po vieną kiekviename denyje. Priekinis stiebas 

vadinosi šv. Povilu, o užpakalinis šv. Petru; tie du 

stiebai laivui buvo nelyginant bažnyčiai tie du jos apaštalai. 

Skancus atstojąs medinis lieptas viršum centrinės 

patalpos jungė vieną denį su kitu kaip kiniškose džonkose. 

Blogu oru liepto turėklai mechanizmo pagalba iš 

abiejų pusių atsilenkdavo, viršum triumo pasidarydavo 

stogelis, ir audringoje jūroje laivas būdavo aklinai uždarytas. 

Šitokiose gremėzdiškose barkose rumpelį atstodavo 

rąstas, nes vairo jėga turi atitikti laivo sunkumą. 

Trys žmonės, šeimininkas su dviem jūreiviais ir dar 

junga, lengvai aptarnaudavo šiuos nepaslankius jūrų 

laivus. Priekinis ir užpakalinis škunos deniai, kaip jau 

sakėme, buvo be bortų. Ant juodo pilvoto jos korpuso 

net naktį galėjai perskaityti baltomis raidėmis užrašą: 

VOGRATAS. Roterdamas. 

Kalbamuoju laikotarpiu įvairūs susidūrimai jūroje ir 

visai neseniai, 1705 metų balandžio 21 dieną, katastrofa, 

ištikusi prie Karnero kyšulio aštuonis barono Puanti 

laivus ir privertusi visą prancūzų laivyną atsitraukti prie 

Gibraltaro, apvalė Lamanšą nuo visų karo laivų, ir laisvu 

vandens keliu tarp Londono ir Roterdamo prekybinės 

škunos galėjo plaukioti be apsaugos. 

Gvinplenas priėjo prie „Vograto", prisišvartavusio 

kairiuoju bortu; jo laivagalio denis su prieplauka buvo 

maždaug viename lygyje. Gal kokiu laipteliu žemėliau; 

653

Homo liuoktelėjo, Gvinplenas žengė platų žingsnį, ir abu 

atsidūrė laive, užpakaliniame jo denyje. Denis buvo 

tuščias; jokio judėjimo; laivas, atrodo, buvo pasikrovęs 

— triumas užverstas ryšuliais ir dėžėmis — taigi ir 

keleivių jame turėjo būti ir, galimas daiktas, jų buvo, 

bet, matyt, jie miegojo kajutėse: į Roterdamą plaukiama 

naktį. Tokiais atvejais keleiviai pasipila ant denio rytmetį, 

kai prabunda. Ekipažas, laukdamas tos nebe tolimos 

išvykimo minutės, tikriausiai vakarieniavo vadinamoje 

matrosų kajutėje. Stai kodėl ant abiejų denių, mediniu 

lieptu sujungtų, nesimatė nė vieno žmogaus. 

Prieplaukos klotiniu vilkas kone bėgo; atsidūręs laive, 

žengė pamažėl, tarytum sėlindamas. Jis vizgino 

uodegą, bet jau nebe džiaugsmingai, kaip anksčiau, o 

liūdnai ir pavargusiai, lyg nujausdamas kažką negera. 

Visą laiką pralenkdamas Gvinpleną, jis perėjo lieptu 

iš užpakalinio denio į priekinį. 

Tik užėjęs ant liepto, Gvinplenas išvydo priešais žiburį. 

Tą šviesą jis jau nuo kranto buvo pastebėjęs. Sa-. 

lia priekinio stiebo, ant žemės, stovėjo žibintas; jo atšvaituose 

tamsiame nakties fone ryškėjo kažkoks juodas 

siluetas. Atrodė lyg dėžė, užkelta ant keturių ratų. 

Gvinplenas pažino senąją Ursaus būdą. 

Si vargana lūšnelė, sykiu ir vežimas, ir gryčiutė, kurioje 

prabėgo Gvinpleno vaikystė, storais mazguotais 

lynais, perkištais per ratus, buvo pririšta prie stiebo 

apačios. Tiek metų jau nebevažinėjama, ji visiškai aptriušo; 

nenaudojamas daiktas ir dykinėjantis žmogus 

sukiūžta; lūšna stovėjo liūdna, pakrypusi. Savo atitarnavusi, 

visa persimetusi ir dėl senumo jau nebepataisoma. 

Gremėzdiška, kinivarpų išgraužta, iš šono žiūrint, 

ne būda, o laužas. Jos visos dalys atrodė apgailėtinai: 

apkaustai surūdiję, oda sutrūkinėjusi, medis aptrešęs. 

Priekinis langutis, žibinto apšviestas, buvo iškultas. Ratai 

sukrypę. Sienos, lubos ir ašys įlinkusios, tartum jas 

būtų slėgęs nuovargis. Visa būda atrodė gailiai ir lyg 

654

prašė jos pasigailėti. Stirksančios ienos panėšėjo į dvi 

dangun iškeltas rankas. Žodžiu, barakas buvo visiškai 

iškleręs. Apačioje kadaravo Homo grandinė. 

Regis, žmogus, kuris atgauna viską, ką buvo praradęs, 

gyvenimą, laimę ir meilę, turėtų lėkti, pametęs galvą, 

įsiveržti kaip viesulas — pati prigimtis liepia taip 

daryti, ir tai suprantama. Taip, bet tik ne tada, kai teko 

pergyventi gilų sukrėtimą. Blaškomas ir visai iš vėžių 

išmuštas žmogus po eilės katastrofų, prilygstančių nebent 

išdavystei, būna atsargus net ir džiaugsmo valandą; 

jis bij o užtraukti nelaimę mylimiems asmenims, 

jaučiasi taip, lyg galėtų ką pragaištingai užkrėsti, nė 

pačia laime nepasitiki. Prieš žengdamas į vėl jam atvertą 

rojų, jis gerai apsižiūri. 

Iš susijaudinimo vos bepastovėdamas ant kojų, Gvinplenas 

žiūrėjo į pažįstamą būdą. 

Vilkas nuėjęs tyliai atsigulė šalia savo grandinės. 

ii 

BARKILFEDRAS TAIKĖ Į E R E L Ę, 

O PAŠOVĖ BALANDĖLĘ 

Pakojis buvo nuleistas, durys praviros; vežime nė 

gyvos dvasios; šykštus spindulys, besiskverbiąs pro galinį 

langutį, blausiai apšvietė barako vidų, skendintį 

liūdnoje prieblandoje. Ant suskilinėjusių lentų — jos buvo 

kartu ir laukujės, ir viduj ės sienos — dar galėjai įžiūrėti 

Ursaus užrašus, šlovinančius lordų didybę. Prie 

durų ant vinies Gvinplenas pamatė savo odinį antkrūtinį 

ir darbines drapanas, pakabintas tartum numirėlio 

rūbai lavoninėje. 

Siuo momentu jis buvo be durtinio ir be liemenės. 

655

Vežimas užstojo kažkokį ant denio, šalia stiebo, pamestą 

daiktą, kurį apšvietė žibintas. Tai būta čiužinio, 

matėsi vienas jo kampas. Ant čiužinio, rodos, kažkas 

gulėjo. Deniu šmėsčiojo šešėlis. 

Gvinplenas išgirdo balsą. Užsiglaudęs už vežimo, įsiklausė. 

Kalbėjo Ursus. 

Sio balso, sakytum, tokio grubaus, o iš tiesų tokio 

švelnaus, taip dažnai koneveikusio Gvinpleną nuo pat 

mažens ir taip gražiai jį išauklėjusio, tiesiog nebegalima 

buvo pažinti. Anksčiau skardus, įtaigus, kupinas žvalumo, 

dabar prikimo, susilpnėjo, po kiekvieno sakinio 

tolydžio nutrukdamas. Vos vos panėšėjo į aiškų, tvirtą 

balsą, kuriuo kadaise kalbėdavo Ursus. Tai buvo laimę 

palaidojusio žmogaus balsas. Tarytum balso šešėlis. 

Ursus, atrodė, kalbėjosi pats su savimi. Beje, kaip 

atsimenate, toks buvo jo įprotis. Dėl to daugelis jį laikė 

kuoktelėjusiu. 

Užgniaužęs kvapą, Gvinplenas stengėsi nepraleisti nė 

vieno Ursaus žodžio, ir štai ką jis išgirdo: 

— Tokio tipo laivai labai pavojingi. Jie neturi krašto. 

Kaip mat gali nuriedėti į jūrą, nes nėra už ko užsilaikyti. 

Jei kiltų audra, Dėją reiktų pernešti į apačią, 

o tai būtų baisu. Vienas staigesnis judesys, išsigandimas 

— ir jai plyštų širdis. Tokių pavyzdžių esu matęs. 

Ak dieve mano, kas mums daryti? Ar ji miega? Taip, 

miega. Atrodo, miega. O gal ji be sąmonės? Ne. Pulsas 

gana aiškus. Tikriausiai miega. Miegas — tai lygtinis 

nuteisimas. Palaimintas aklumas. Kaip čia padarius, kad 

čia niekas nevaikščiotų? Ponai, jei čia kas nors ant 

denio yra, būkite malonūs, nekelkite triukšmo. Jeigu 

galima, nesiartinkite. Žinote, su silpnos sveikatos žmonėmis 

reikia būti atsargiems. Matote, ji karščiuoja. Ji 

tokia jaunutė. Mažytė turi karščio. Aš išnešiau čiužinį 

ant denio, kad jai lengviau būtų kvėpuoti. Visa tai sakau, 

kad jūs atsižvelgtumėt. Iš nuovargio ji krito ant 

656

čiužinio, lyg netekusi sąmonės. Bet dabar ji miega. 

Labai prašau — neprižadinkit jos. Kreipiuosi į moteris, 

jeigu čia yra ledi. Kaip nepasigailėti jaunos merginos. 

Mes — vargšai komediantai, parodykite mums truputėlį 

gerumo, nieko kito daugiau; jeigu reiktų užmokėti, kad 

netriukšmautumėt, aš ir užmokėti sutinku. Dėkoju jums, 

ponios ir ponai. Aš tuščiai kalbu. Juo geriau. Ponai, dėkoju 

jums, jeigu jūs čia esate, bet dar nuolankiau dėkoju, 

jeigu jūsų čia nėra. Jos kakta visa prakaito išpilta. 

Na ką gi, mūsų vėl laukia katorga, vėl teks įsikinkyti 

į jungą. Vargas sugrįžo. Gyvenimo bangos vėl 

blaškys mus kaip blaškiusios. Kažkieno ranka, baisi 

ranka, kurios nematai, bet visą laiką jauti uždėtą ant 

peties, staiga atgręžė mus į juodąją likimo pusę. Tiek 

to; laikysimės iš paskutinųjų. Kad tik ji nesirgtų. Kvaila, 

kad aš taip kalbu garsiai pats su savim, betgi jinai 

turi justi, kai prabus, jog yra ne viena. Kad tik man 

jos staigiai neprižadintų! Netriukšmaukite, dėl dievo 

meilės! Nuo menkiausio bildesio ji gali pašokti, ir tada 

niekuo jai nepagelbėsi. Baisu, kad tik čia nepradėtų 

vaikščioti. Atrodo, laive visi miega. Dėkoju apvaizdai 

už šią malonę. Ė, d kurgi Homo? Per tą sumaištį aš ir 

užmiršau jį pririšti; visiškai pasimečiau; jau visa valanda 

kaip aš jo nemačiau: matyt, bus išbėgęs pasiieškoti 

vakarienės. Kad tik j am kas nors neatsitiktų! 

Homo! Homo! 

Homo tyliai dunkstelėjo uodega į denio lentas. 

— A, tu čia! Čia! Ačiū dievui! Dar ir Homo netekti 

būtų perdaug skaudu. Jinai judina ranką. Tur būt, 

tuojau prabus. Tyliau, Homo. Prasideda potvynis. Netrukus 

išplauksime. Naktis, atrodo, bus rami. Vėjo 

nėra. Vimpelas ant stiebo nukaręs, kelionė turėtų būti 

sėkminga. Mėnulio nematyt, bet debesys vos slenka. 

Jūra bus tyli. Oras geras. Dėja išblyškusi. Tai vis iš 

silpnumo. Bet ne, jos skruostai dega. Turi karščio. Ne, 

veidas tik švelniai paraudęs. Ji sveika. Pats nebesusi- 


657

gaudau. Mano vargšas Homo, aš visiškai nebesusigaudau. 

Taigi teks iš naujo pradėti gyvenimą. Mudu vėl 

imsimės darbo. Pats matai, kad tik dviese belikome. 

Dirbsime dėl jos. Dėl mūsų vaikelio. O, laivas pajudėjo. 

Išvykstame. Sudieu Londonui! Labo vakaro, labos nakties, 

kad tave kur velniai rautų! O, tas prakeiktas Londonas! 

Laivas iš tiesų dunktelėjo ir pasijudino tolyn nuo 

kranto. Atstumas tarp jo ir prieplaukos vis didėjo. Vairagalyje 

stovėjęs žmogus, matyt, buvo škunos savininkas; 

jis ką tik išlindo iš kajutės, atrišo lyną ir stojo prie 

vairo. Tasai žmogus, šaltakraujiškas kaip jūreivis ir 

flegmatiškas kaip olandas, visą savo dėmesį buvo sutelkęs 

į farvaterį; be vandens paviršiaus ir vėjo, jis nieko 

kito nei matė, nei girdėjo; susiliejęs su tamsa, jis 

lėtai žingsniavo užpakaliniame denyje nuo vieno borto 

prie kito, sulinkęs, slegiamas sunkaus rumpelio, tartum 

koks vaiduoklis su rąstu ant pečių. Jis buvo vienas ant 

denio. Upėje pagalbininko jam nereikėjo. Po keleto 

minučių škuna jau plaukė pasroviui. Nesupo nei į šonus, 

nei į galus. Temzė buvo rami. Kylantis potvynis greitai 

nešė laivą. Užpakaly, nakties rūko aptrauktas, mažėjo 

juodas Londono siluetas. 

Ursus postringavo toliau: 

•— Tiek to, duosiu aš jai išgerti rusmenės lašiukų. 

Bijau, kad ji nepradėtų kliedėti. Jos delnai šlapi. Bet 

kuo gi mes taip užrūstinome gerąjį dievulį? Kaip netikėtai 

bėda mus ištiko! Nelaimė visada greita. Paukštvanagis 

krenta kaip akmuo, suleidžia nagus į vieversėlį. 

Toks yra likimas. Ir štai tu atgulei, mano brangus vaikeli! 

Atvyksti žmogus į Londoną ir sakai sau: koks didžiulis 

miestas, kiek jame gražių paminklų, štai Sautvorkas, 

puikus priemiestis. Na, ir įsikuri tęn. O pasirodo, kad 

tai baisiausias kraštas, koks tik begali būti. Ką gi man 

tenai veikti? Džiaugiuosi, kad išvykstu. Šiandien balandžio 

trisdešimtoji. Aš visada nepasitikėjau balandžiu; 

658

alandžio mėnesio tik dvi laimingos dienos, penkta ir 

dvidešimt septinta, o nelaimingos keturios: dešimta, 

dvidešimta, dvidešimt devinta ir trisdešimta. Tai neginčijamai 

yra įrodęs Kardanas savo apskaičiavimais. Kad 

bent greičiau praslinktų ši diena. Nors tiek gerai, kad 

jau išplaukėme. Brėkštant būsime Grevsende, o ryt 

rytą — Roterdame. Po šimts, vėl apsigyvensime būdoje, 

kaip ka'iaise, vėl ją tempsime pasivaduodami, tiesa, 

Homo? 

Vilkas, pliaukštelėjęs uodega, pareiškė sutinkąs. 


— Kad taip galėtum pabėgti nuo sielvarto, kaip pabėgi 

iš miesto! Homo, mes dar galėjome būti laimingi! 

Bet kur tau! Visad jausime, kad vieno mūsų tarpe nebėra. 

Mirusiojo šešėlis pasilieka su gyvaisiais. Homo, tu 

žinai, ką aš noriu pasakyti. Buvom iki šiolei keturiese, 

o dabar tik trise. Gyvenimas — tai ilga virtinė mylimų 

žmonių, kurių netekome. Eini, o užpakaly savęs palieki 

sielvartą po sielvarto. Likimas mus glušina nepakeliamomis 

kančiomis, kurioms ir galo nėra. Kaipgi po to 

dar stebėtis, kad seni žmonės amžinai bumba ir bumba? 

Iš nevilties jie virsta bukapročiais. Homo, šaunuoli tu 

mano, vėjas vis dar mums palankus. Šv. Povilo katedra 

jau visai dingo iš akių. Netrukus praplauksime Grinvičą. 

Tai bus jau apie šešetas mylių. Nuo šiol aš nė ton pusėn 

nepažvelgčiau, kur tos šlykščiosios sostinės, knibždėte 

knibždančios kunigų, teisėjų ir visokio kitokio 

šlamšto. Jau maloniau gėrėtis, kaip šlama medžiai miške. 

O kakta vis prakaituota! Nepatinka man tos violetinės 

išsipūtusios gyslos aukščiau alkūnės. Tai nuo karščio! 

Ak, aš visai nusibaigsiu. Miegok, mano vaikeli. O 

taip, ji miega. 

Tuo momentu pasigirdo neišpasakytai švelnus balsas, 

jis tarytum aidėjo sykiu iš dangaus aukštybių ir iš 

žemės gelmių, dieviškas, gūdus balsas, Dėjos balsas. 

Gvinplenas kaip mat užmiršo visa, ką iki šiol buvo 

659

iškentėjęs. Juk tai kalbėjo jo angelas. Jis manė girdįs 

žodžius iš anapus, iš palaimingos dausų užmiršties. 


— Ir gerai jis padarė, kad išėjo. Sis gyvenimas ne 

jam. Tik ir man reikia skubėti paskui jį. Tėve, aš nesergu. 

Aš viską girdėjau, ką jūs čia kalbėjote, aš visai 

sveikutė ir gerai jaučiuosi, aš miegojau. Tėve, netrukus 

aš būsiu laiminga. 

—- Mano vaikeli,— paklausė Ursus neramiu balsu,— 

ką tu šituo nori pasakyti? 

— Nesirūpinkit, tėve. 

Ji nutilo minučiukę, matyt, atsikvėpė, po to Gvinpleną 

pasiekė lėtai ištarti jos žodžiai: 

— Gvinpleno nebėra. Dabar aš tikrai esu neregė. Iki 

tol nežinojau, kas yra naktis. Naktis — tai išsiskyrimas. 

Balsas vėl nutrūko, paskui kalbėjo toliau: 

— Aš visą laiką bijojau, kad jis išskris; žinojau, kad 

jis nusileido iš dangaus. Ir štai jis grįžo ten. iš kur atlėkęs. 

Taip jau turėjo būti. Siela išskrenda kaip paukštis. 

Bet sielos lizdas yra kažkur giliai, giliai, ten, kur 

paslėptas tas didysis magnetas, traukiąs į save viską; 

aš gerai žinau, kur galima rasti Gvinpleną. Patikėkit, 

man nereikės klaidžioti. Tėve, jis ten. Vėliau ir jūs atkeliausite 

pas mus. Ir Homo taip pat. 

Homo, išgirdęs savo vardą, dunkstelėjo uodega į 

denį. 

— Tėve,— toliau kalbėjo balsas.— jūs gi suprantate, 

kad nuo to momento, kai Gvinpleno nebėra, man 

viskas baigta. Net jeigu aš ir norėčiau, negalėčiau pasilikti, 

nebūtų kuo kvėpuoti. Nereikalaukite to, kas neįmanoma. 

Paprastas dalykas, kai. aš buvau su Gvinplenu, 

aš gyvenau. Dabar Gvinpleno nebėra, ir aš mirštu. 

Kitos išeities nėra. Arba jis turi sugrįžti, arba aš turiu 

pas jį eiti. Kadangi jis negali sugrįžti, aŠ išeinu. Taip 

gera numirti. Visai nesunku. Tėve, tai, kas čia užgęsta, 

ten vėl užsidega. Čia, žemėje, gyvenant, sielvartas be 

660

perstojo gniaužo širdį. Negi galima visą laiką būti ufclaimingam. 

Ir tada žmonės išsiruošia ten, anot jūsų, į 

žvaigždes, kur susituokia ir niekad nebesiskiria, ir mylisi, 

mylisi; tai ir yra dangus. 

— Na, nesijaudink taip,— tarė Ursus. 


— Pavyzdžiui, pernai, praeitų metų pavasarį, mes 

buvome visi drauge, buvome laimingi, ne taip, kaip 

dabar. Neprisimenu, koks tai buvo miesčiukas, ten ošė 

medžiai, čiulbėjo paukšteliai. Paskui mes atvykome į 

Londoną, ir viskas pasikeitė, čia joks priekaištas. Iš kur 

gali žinoti, kas tavęs laukia naujoje vietoje? Tėve, atmenate, 

vieną vakarą didžiojoje ložėje pasirodė moteris, 

jūs pavadinote ją kunigaikštiene. Mane apėmė liūdesys. 

Mano manymu, geriau važinėti po mažus miesčiukus. 

Bet, šiaip ar taip, Gvinplenas gerai padarė. Dabar 

mano eilė. Juk jūs pats man pasakojote, kad aš 

buvau kūdikis, kai mano motina mirė, kad naktį gulėjau 

ant žemės ir sniegas krito ant manęs, ir kad Gvinplenas, 

taip pat mažiukas ir likęs vienas kaip pirštas, 

surado mane, ir tik dėl to aš likau gyva; tad nesistebėkite, 

kad aš šiandien būtinai turiu palikti jus ir eiti 

į kapą pasižiūrėti, ar yra ten Gvinplenas. Vienintelis tikras 

dalykas gyvenime yra širdis, o, gyvenimui pasibaigus— 

siela. Tėve, jūs suprantate, apie ką aš kalbu? 

Kas čia siūbuoja? Atrodo, lyg būtume judančiam name. 

Tik aš negirdžiu ratų dardant. 

Kiek patylėjęs, balsas pridūrė: 

— Mari jau maišosi vakarykščia su šiandiena. Aš 

nesiskundžiu, ne. Nežinau, kas buvo, bet jaučiu, jog 

kažkas turi įvykti. 

Šitie žodžiai buvo ištarti romiu, tačiau neapsakomai 

sielvartingu balsu, ir Gvinpleną pasiekė atodūsis: 

— Eičiau, jei žinočiau, kad jis nebegrįš. 

Paniuręs Ursus burbtelėjo pusbalsiu: 

— Netikiu, kad numirėliai prisikeltų.

Paskui tarė; 

— Tai laivas. Tu klausi, kodėl namas siūbuoja? Matai, 

mes laive. Nusiramink. Nereikia taip daug kalbėti. 

Jeigu tu bent kiek mane myli, dukrele, nesijaudink, 

kad nepakiltų tau karštis. Aš jau senas, ir nepergyvensiu 

tavo ligos. Pasigailėk manęs, nesirk. 

Balsas kalbėjo savo: 

•— Kam ieškoti žemėje to, ką galima rasti tik danguje? 

Ursus jau kone įsakmiai sudraudė: 

— Nusiramink! Kartais tu visiškai nieko nebenutuoki. 

Aš tau sakau, kad gulėtum ramiai. Galų gale tau 

nebūtina žinoti, kas tai yra širdies venos išsiplėtimas. 

Jeigu tu nusiraminsi, ir aš būsiu ramus. Mano vaikeli, 

pagalvok truputį ir apie mane. Jis tave surado, o aš tave 

priglaudžiau. Tu pati save žudai. Negerai. Reikia nurimti 

ir užmigti. Viskas bus gerai. Duodu garbės žodį, kad 

viskas bus gerai. Beje, ir oras toks gražus pasitaikė. 

Naktis, lyg tyčia, kokios mums reikia. Rytoj jau būsime 

Roterdame, tai toks miestas Olandijoj, prie Maso žiočių. 

— Tėve,— tarė balsas,— kai nuo pat mažens gyveni 

drauge, niekad nesiskiri vienas nuo antro, negalima 

ardyti šių ryšių, tada geriau mirti,— kitos išeities 

nėra. Aš jus labai myliu, bet aiškiai jaučiu, kad aš 

jau nebe su jumis, nors dar ir ne su juo. 

— Na, pasistenk užmigti,— įkalbinėjo Ursus. 

Balsas atsakė: 

•— Manęs ir taip jau laukia amžinas miegas. 

Sujaudintu, drebančiu balsu Ursus atkirto: 

-— Aš sakau tau, kad mes plaukiame į Olandiją, į 

Roterdamą, yra ten toksai miestas... 

— Tėve,— kalbėjo toliau balsas,— aš nesergu; jeigu 

jūs dėl to rūpinatės, galite būti ramus, ligos aš neturiu, 

man tik truputėlį karšta, štai ir viskas. 

Ursus burbtelėjo: 

662

— Prie pat Maso žiočių. 

Aš sveika, tėve, bet jaučiu, kad mirsiu. 

— Neprasimanyk niekų,— tarė Ursus. 


— Dieve mano, kad tik kas smarkiai jos nesukrėstų. 

Stojo tyla. 

Staiga Ursus šūktelėjo: 

— Ką tu darai? Kodėl atsistojai? Maldauju tave, 

gulėk! 

Gvinplenas sudrebėjo ir kyštelėjo galvą. 

III 

ATGAUTASIS ROJUS AŠARŲ PAKALNĖJE 

Jis pastebėjo Dėją. Toji stovėjo ant čiužinio, išsitempusi 

visu ūgiu. Vilkėjo ilga, balta, visiškai uždara suknele, 

tik švelnus kaklas ir pečiai buvo šiek tiek atidengti. 

Rankovės jai siekė už alkūnių, krintančios klostės 

slėpė kojas. Rankas vagojo melsvos nuo karščio išsipūtusios 

gyslos. Ji visa drebėjo ir siūbavo kaip nendrė. 

Žibintas apšvietė ją iš apačios. Gražus jos veidas buvo 

kažkoks nepaprastas. Vilnimis bangavo paleisti plaukai. 

Nė viena ašarėlė nesužvilgo jai ant skruostų. Aptemę 

vyzdžiai degė ugnimi. Toks baltas baltas ir tarsi 

perregimas, kaip jos, būna dieviškumo sudvasintas miruolio 

veidas. Liaunas, gležnas jos liemuo nyko, tirpo 

suknelės klostėse. Ji panėšėjo į vėjo plaikstomą liepsną 

ir tuo pačiu negalėjai nejusti, kad jos netrukus liks 

tik šešėlis. Didelės, plačiai atvertos akys spinduliavo. 

Sakytum, iš kapo ištrūkusi vėlė, aušros gaubiama. 

Ursus, stovėjęs nugara į Gvinpleną. išgąstingai skėstelėjo 

rankom, 

m

— Dukrele mano! Ak dieve, jį pradeda kliedėti! Ji 

kliedi. Sito aš kaip tik ir bijojau. Bet koks sukrėtimas 

užmuštų ją, bet, antra vertus, sukrėtimas tik ir galėtų 

išgelbėti ją nuo pamišimo. Mirtis arba pamišimas. Rinkis, 

kad nori! Dieve mano, ką daryti? Dukrele, atsigulk! 

Tačiau Dėja prakalbo. Jos balsas buvo vos vos girdimas, 

tarytum tirštas dangaus rūkas jau skyrė jį nuo 

žemės. 

— Tėve, jūs klystate. Aš visai nekliedžiu. Puikiausiai 

suprantu, ką jūs man sakote. Jūs sakote, kad susirinko 

daugybė žmonių, kad publika laukia ir kad man 

reikia šį vakarą vaidinti; aš ir pati noriu vaidinti, matote, 

aš pilno proto, tik nežinau, kaip padaryti, juk aš 

mirusi, ir Gvinplenas miręs. Bet vis tiek aš einu. Aš sutinku 

vaidinti. Aš čia, tik Gvinpleno nėra. 

— Vaikeli,— pakartojo Ursus,— paklausyk manęs. 

Gulkis. 

— Jo nebėra! Jo nebėra! O, kaip tamsu! 

— Tamsu! — sumurmėjo Ursus.— Ji pirmąkart ištarė 

šį žodį! 

Gvinplenas tylutėliai užlipo laipteliais, įslinko į būdą, 

nusikabino nuo vinies savo drabužius ir odinį antkrūtinį, 

apsivilko jais ir nusileido vėl ant denio, visą 

laiką stengdamasis laikytis vežimo, takelažo ir stiebo 

šešėlyje. 

Dėja kažką neaiškiai tebemurmėjo, krutino lūpas, ir 

pamažėl šis jos murmesys išsiliejo melodija. Protarpiais 

kliedesio pertraukiama, ji ėmė dainuoti paslaptingąjį 

kvietimą, kuriuo tiek kartų kreipėsi į Gvinpleną „Nugalėtame 

chaose". Ta jos daina, silpna, vos girdima, 

priminė bitės dūzgimą. 

Noche, ąuita te de alli, 

La alba canta... 

Toje vietoje ji pati save pertraukė;

— Ne, tai netiesa, aš nemiriau. Ką aš čia dabar sakiau? 

A, aš esu gyva.. Aš gyva, o jis miręs. Aš žemėje, 

o jis ten, aukštai. Jis išėjo, o aš palikau. Nebegirdėsiu 

daugiau nei jo balso, nei jo žingsnių. Dievas trumpam 

leido mums pagyventi žemiškam rojuje, o paskui jį atėmė. 

Gvinplenas! Viskas baigta. Aš niekad jo nebejausiu 

šalia savęs! Niekad. Ir balso jo niekad daugiau nebeišgirsiu! 

Ir ji uždainavo: 

Es menestcr a cielos ir... 

...Dexa, ąuiero, 

A tu negro 

Caparazon. 

Ir ištiesė ranką, tartum erdvėje atramos ieškodama. 

Gvinplenas išniro iš tamsos ir, atsiradęs šalia apstulbusio 

Ursaus, puolė ant kelių prieš ją. 

— Niekad! — kalbėjo Dėja.—-Niekad aš jo nebeišgirsiu! 

Ir vėl kliedėdama užtraukė: 

Dexa, ąuiero, 

A tu negro ' 

Caparazon! 

Ir balsas, jos mylimojo balsas, jai atsakė: 

O ven! ama! 

Eres alma, 

Soy corazon. 

Ir tą pačią minutę Dėja pajuto, kad jos delnas lyti 

Gvinpleno galvą. Ji sukliko: 

— Gvinplenai! 

Žvaigždžių šviesa suspindo išblyškęs jos veidas, ji 

susverdėjo. 

Gvinplenas pastvėrė ją į glėbį. 

— Gyvas! — sušuko Ursus, 

999

Dėja pakartojo: 


Ir jos galvutė palinko prie Gvinpleno skruosto. Ji 

sušnabždėjo: 

— Tu nusileidai iš dangaus! Ačiū! 

Sėdėdama ant kelių Gvinplenui, kuris karštai spaudė 

ją savo glėbyje, Dėja atgręžė švelnųjį veidelį ir 

įsmeigė į Gvinpleno akis savo nereges, spinduliuojančias 

akis, tartum jinai iš tiesų regėtų jį. 

— Tai tu,— tarė ji. 

Gvinplenas apibėrė bučiniais jos suknelę. Yra tokių 

žodžių, kurie išsyk perteikia ir mintį, ir šauksmą, ir raudą. 

Ekstazė ir sielvartas juose susilieja išvien ir prasiveržia 

spontaniškai. Jie lyg ir beprasmiški, bet viską 

pasako. 

— Taip, aš! Tai aš! Gvinplenas! O tu — mano siela, 

girdi? Čia aš, o tu mano kūdikis, žmona, žvaigždė, alsavimas! 

Tu—mano amžinybė! Tai aš! Aš čia ir laikau 

tave savo glėbyje. Aš gyvas! Aš tavo! O, kai pagalvoju, 

kad aš ką tik norėjau nusižudyti! Jei ne Homo, viena 

minutė — ir būtų po visko! Aš tau paskiau papasakosiu. 

Džiaugsmas ir neviltis vaikšto susikabinę. Dėja, 

mes gyvensim! Dėja, atleisk man! Taip, aš tavo amžinai! 

Tu teisi, paliesk mano kaktą, įsitikink, kad tai aš. O, 

kad tu žinotum! Bet dabar niekas negali mūsų išskirti. 

Aš išėjau iš pragaro ir sugrįžtu į dangų. Tu sakai, kad 

aš nusileidau iš dangaus, ne, aš tik dabar ten einu. Stai 

aš vėl su tavim. Visiems laikams, sakau tau! Kartu! Mes 

esam kartu! Kas būtų galėjęs pasakyti? Mes vėl suradome 

vienas antrą. Nelaimės pasibaigė. Dabar vien 

džiaugsmai mūsų laukia. Vėl gyvensime laimingi ir užšausime 

duris, kad jokia nelemtybė negalėtų įeiti. Aš tau 

viską papasakosiu. Tu nustebsi. Laivas išplaukė. Ir niekas 

jo nebesulaikys. Mes — kelyje ir mes — laisvi. Mes 

vykstam į Olandiją ir ten susituoksįm, dėl duonos kąs-

nio aš nesirūpinu, kas galėtų man sutrukdyti užsidirbti 

pragyvenimui? Tad bijoti nėra ko. Aš dievinu tave! 

— Nebūk toksai greitas! — bumbtelėjo Ursus. 

Dėja, apmirdama iš palaimos, drebančia ranka vedžiojo 

per Gvinpleno veidą. Jis išgirdo, kaip ji sušnibždėjo 

sau: 

— Toks turėtų būti dievo veidas. 

Paskui ji palietė jo drabužius. 

— Antkrūtinis,— tarė ji.— Palaidinė. Niekas nepasikeitė. 

Tu toks pat, kaip buvai. 

Ursus, apdujęs, nebesitverdamas iš džiaugsmo, juokėsi 

ir verkė, žiūrėdamas į juos, ir pats su savim kalbėjo: 

— Nieko nebesuprantu. Esu visiškas idiotas. Juk 

aš mačiau, kaip jį laidojo! Verkiu ir juokiuosi. Tik tą 

ir tesugebu. Sukvailėjau, lyg būčiau įsimylėjęs. Bet aš 

ir esu įsimylėjęs. Įsimylėjęs į juos abu. Ek, tu, senas 

kvaily! Ar tik ne per daug jai jaudinimosi? Per daug 

jaudinimosi. Sito aš kaip tik ir bijojau. Ne, kaip tik šito aš 

norėjau. Gvinplenai, būk su ja atsargesnis. O, tegul sau 

bučiuojasi. Kas man? Aš atsitiktinis liudininkas. Koks 

keistas jausmas! Aš — parazitas, besinaudojąs svetima 

laime. Aš čia niekuo nedėtas, o tačiau man atrodo, kad 

aš irgi kai kuo esu prisidėjęs. Vaikeliai mano, laiminu 

jus. 

Kol Ursus varė savo monologą, Gvinplenas karštai 

kalbėjo Dėjai: 

— Dėja, tu esi perdaug graži. Nežinau, kur pastarosiomis 

dienomis buvo mano galva! Be tavęs, nieko čia 

žemėje daugiau nėra. Aš vėl matau tave ir pats savo 

akim netikiu. Ant šito laivo? Bet sakyk, kas gi jums 

atsitiko? Ak, iki ko jus privedė! Kur ,,Žalioji dėžė"? 

Jus apiplėšė, jus išvarė. Kokia niekšybė! Aš atkeršysiu 

už jus! Atkeršysiu už tave, Dėja! Jiems teks su manim 

turėti reikalą. Aš — Anglijos peras. 

Ursus, tartum jam ant krūtinės būtų užgriuvusi 

667

planeta, atšoko atatupstas ir įdėmiai pasižiūrėjo į Gvinpleną. 

— Kad jis nenumirė, tai aišku, bet ar tik jis neišprotėjo? 

Ir įtempė ausį: gal jam tik taip pasigirdo. 

Gvinplenas kalbėjo toliau: 

— Būk rami, Dėja. Aš paduosiu skundą į lordų rūmus. 

Ursus pasižiūrėjo pasižiūrėjo į jį ir bakstelėjo pirštu 

sau į kaktą. 

Paskui, tartum ką nusprendęs: 

— Vis tiek. Ar taip, ar taip. Būk beprotis, jeigu tau 

patinka, mano brangusis Gvinplenai. Sitą teisę kiekvienas 

žmogus turi. Aš laimingas. Bet ką gi visa tai reiškia? 

Laivas lengvai ir greitai skriejo pirmyn, vis labiau 

temo, nuo vandenyno pakilęs ir vėjo negainiojamas rūkas 

aptraukė dangų, susitelkdamas pačiame jo viduryje, 

vos vos matėsi kelios stambios žvaigždės, bet ir jos 

viena po kitos blėso ir netrukus visai išnyko, dangus 

pasidarė išvien juodas, bekraštis, ramus. Upė praplatėjo, 

abu jos krantai atrodė lyg rudi ruoželiai, beveik 

susilieja tamsoje. Naktis alsavo gilia ramybe. Gvinplenas 

prisėdo, laikydamas glėbyje Dėją. Jiedu kalbėjosi, 

šūkčiojo, čiauškėjo, šnibždėjosi. Padrikas, svaigus pokalbis. 

Kaip išreikšti tave, o džiaugsme! 

— Mano gyvenime! 

— Mano dangau! 

— Mano meile! 

— Tu mano laime! 


— Dėja! Aš girtas. Leisk man pabučiuoti tavo 

kojas. 

— Ak, tai tu! 

— Taip daug turiu tau pasakyti. Nežinau, nuo ko 

ir pradėti. 

668

— Pabučiuok! ' ' • 

—*• O mano žmonelei 

— Gvinplenai, nesakyk, kad aš graži. Ne aš, o tu 

esi gražus. 

— Aš vėl suradau tave, vėl spaudžiu prie savo širdies. 

Tu mano. Ar aš nesapnuoju? čia tikrai tu. Ar gali 

būti? Taip. Aš vėl atgyju. Kad tu žinotum, kiek man 

visko teko patirti, Dėja! 


—• Aš myliu tave! 

O Ursus sau vienas murmėjo: 

— Džiaugiuosi kaip senelis. 

Homo išlindo iš po vežimo ir atsargiai ėjo nuo vieno 

prie kito; nereikalaudamas, kad atkreiptų į jį dėmesį, 

jis laižė liežuviu viską iš eilės —• grubius Ursaus 

batus, Gvinpleno palaidinę, Dėjos suknelę, čiužinį. Žodžiu, 

jis saviškai laimino juos. 

Jie praplaukė Četemą ir Medvėjo žiotis. Dar kiek—• 

ir atsidurs jūroje. Juoda, lygi vandens plynė buvo tokia 

rami, jog škuna skriejo Temzės žemupiu be jokių 

kliūčių: nereikėjo nei burių kelti, nei jūreivių šaukti. 

Savininkas pats vienas vedė laivą. Vairagalyje tik jis 

ir buvo, o priekyje, žibinto apšviestas, stovėjo būrelis 

laimingų žmonių, kuriuos ką tik netikėtai sujungė didžiulė 

bėda, jiems virtusi tikra palaima. 

IV 

NE CIA, O TEN, AUKŠTAI 

Staiga Dėja pakilo, ištrūko iŠ Gvinpleno glėbio. Ji 

prispaudė abi rankas prie savo širdies, tartum norėdama 

ją sutūrėti. 

— Kas gi čia dabar man? Spaudžia krūtinę. Sunku 

669

kvėpuoti. Niekis. Tai iš džiaugsmo. Tai gerai. Tavo pasirodymas, 

Gvinplenai, man buvo smūgis. Laimės smūgis. 

Kaip nesvaigti, kada visas dangus įžengia į širdį. 

Be tavęs aš merdėjau. Tu grąžinai mane į tikrąjį gyvenimą, 

kuris jau buvo bepaliekąs mane. Manyje tartum 

kažkas plyšo, plyšo tamsybės, ir aš pajutau karšto, 

verdančio, džiugaus gyvenimo bangą užliejant krūtinę 

Koks neįprastas tas gyvenimas, kurį tu man dovanoji! 

Jis toks nuostabus, kad man teikia skausmo. Jaučiu, 

tarytum mano siela auga, ir jai darosi ankšta kūne. 

Sis serafiškasis gyvenimas, ši pilnatvė apima mane visą, 

smelkiasi kiaurai. Lyg sparnų plazdenimą jaučiu 

krūtinėj. Man trupučiuką keista, bet aš esu labai laiminga. 

Gvinplenai, tu mane prikėlei. 

Ji nukaito, tuoj pat išbalo, vėl nukaito ir krito. 

— O, tu užmušei ją!—-sudejavo Ursus. 

Gvinplenas ištiesė rankas į Dėją. Koks sukrėtimas! 

Iš didžiausios laimės į didžiausią išgąstį! Gvinplenas 

pats būtų nugriuvęs, jeigu jam nebūtų reikėję jos prilaikyti. 

•—• Dėja! — sušuko jis virpėdamas.— Kas tau? 

— Nieko,— atsakė ji.—-Aš myliu tave. 

Ji suglebusi gulėjo Gvinpleno glėbyje. Rankos buvo 

nukarusios. 

Gvinplenas ir Ursus paguldė Dėją ant Čiužinio. 

Silpnu balseliu ji pratarė: 

— Man sunku kvėpuoti gulomis. 

Jie pasodino ją. 

Ursus tarė: 

— Pagalvį! 

Ji atsakė: 

— Kam? Aš turiu Gvinpleną. 

Ir Dėja padėjo galvą ant peties Gvinplenui, kuris, 

atsisėdęs užpakaly, prilaikė ją; jis žiūrėjo nelaimingomis, 

paklaikusiomis akimis. 

— Ak, kaip man gera! — pratarė ji. 

670

Ursus paėmė už riešo ir skaičiavo pulsą. Jis nelingavo 

galvos, nieko nesakė ir tik iš to, kaip tankiai tankiai 

mirksėjo vokai, konvulsingai čia užsimerkdami, čia atsimerkdami, 

tartum stengdamiesi sulaikyti besiveržiančias 

ašaras, galėjai spėti, ką jis galvojo. 

— Kas jai? — paklausė Gvinplenas. 

Ursus pridėjo ausį prie kairiojo Dėjos šono. 

Gvinplenas, visas drebėdamas, kad Ursus jam neatsako, 

karštai pakartojo savo klausimą. 

Ursus pažvelgė į Gvinpleną, paskui į Dėją. Jis buvo 

mirtinai išbalęs. 

•— Mes dabar turėtume būti ties Kenterberiu,— tarė 

jis.— Nuo čia iki Grevsendo ne taip jau toli. Oras bus 

geras visą naktį. Galima nebijoti, kad kas mus užpuls 

jūroje, nes karo laivai patraukė prie Ispanijos krantų. 

Mūsų kelionė bus sėkminga. 

Dėja, silpdama ir vis labiau blykšdama, pirštais 

konvulsingai gniaužė suknelę. Susimąsčiusi apie kažką, 

neišreiškiamą žodžiais, ji atsidūsėdama sumurmėjo: 

— Žinau, kas man yra. Aš mirštu. 

Gvinplenas pakilo; jis atrodė baisiai. Ursus prilaikė 

Dėją. 

— Miršti? Tu miršti? Ne, to nebus! Tu negali mirti. 

Mirti dabar! Tuoj pat! Ne, ne, tai neįmanoma. Dievas 

nėra žiaurus. Kad grąžinęs man tave, tučtuojau vėl 

atimtų! Ne. Šitaip nesidaro. Nebent dievas norėtų, kad 

mes juo suabejotume. Tada viskas turėtų būti klasta: 

žemė, dangus, kūdikio lopšys, motinos krūtys, žmogaus 

širdis, meilė, žvaigždės! Tada dievas būtų klastingas apgavikas, 

o žmogus — apgautas mulkis. Išeitų, kad nieko 

nebėra, išeitų, kad reikia prakeikti visą pasaulį! Kad 

viskas — praraja! Tu pati nežinai, ką šneki, Dėja! Tu 

gyvensi. Aš reikalauju, kad tu gyventum. Tu privalai 

manęs klausyti. Aš tavo vyras ir viešpats. Draudžiu palikti 

mane. O dangau! O nelaimingi žmonės! Ne, to 

negali būti. Nejaugi tu išeitum, o aš palikčiau žemėje! 

671

Siaubu net pagalvoti, tai tas pat, jeigu saulė imtų ir 

užgestų. Dėja, Dėja, atsipeikėk. Tai išgąstis, jis tuoj 

praeis. Padrebi, padrebi žmogus, o paskui vėl lyg niekur 

nieko. Tu dėl manęs turi būti sveika ir nebekentėti. 

Kam tau mirti? Ką aš tau padariau? Vien pagalvojęs 

apie tai, aš kraustaus iš proto. Mes priklausom vienas 

kitam, mes mylimės. Tu neturi jokio pagrindo pasitraukti. 

Iš tavo pusės būtų neteisinga. Kuo aš nusikaltau? 

Juk tu man atleidai. O, tu nenori, kad aš įpulčiau 

į neviltį, pasidaryčiau žudiku, pamišėliu, prakeiktuoju! 

Dėja, maldauju tave, sudėjęs rankas, dėl dievo meilės, 

tik tu nenumirk. 

Jis mėšlungiškai nusitvėrė sau už plaukų ir, mirtino 

siaubo pagautas, springdamas ašaromis, krito jai po 

kojų. 

•— Mano Gvinplenai,— tarė Dėja,— čia aš niekuo 

dėta. 

Ant jos lūpų pasirodė rausva puta; Ursus skubiai 

nušluostė ją suknelės kraštu, kad Gvinplenas, gulėjęs 

paslikas, nepamatytų. Apkabinęs Dėjos kojas, Gvinplenas 

rypavo: 

— Sakau tau, kad aš nenoriu, kad tu mirtum! Sito 

aš nepakelsiu. Jeigu mirti, tai kartu abiem. Kam tau 

mirti, Dėja! Aš jokiu būdu nesutinku. Mano dievybe! 

mano meile! suprask, kad aš čia esu. Prisiekiu, tu gyvensi. 

Mirti! Vadinas, tu neįsivaizduoji, kaip man reikės 

gyventi, tavęs netekus. Jeigu tu žinotum, kaip esi 

man reikalinga, pamatytum, jog tai visiškai neįmanoma. 

Dėja! Tu viena man likai. Man atsitiko kažkas nepaprasta. 

Įsivaizduok, per keletą valandų aš perėjau 

visą g3'venimą. Ir įsitikinau, kad pasaulyje ničnieko nėra. 

Tu, tik tu esi. Jei tavęs nebebus, ir gyvenimas nustos 

prasmės. Pasilik. Pagailėk manęs. Jeigu tu myli 

mane, gyvenk. Aš tave suradau ir nenoriu tuoj pat netekti. 

Palūkėk bent kiek. Skirtis, vos spėjus susitikti? 

Nusiramink. Ak dieve mano, kaip aš kenčiu! Juk tu 

672

nepyksti ant manęs, tiesa? Supranti, kad negalėjau kitaip 

pasielgti, nes tuapentake atėjo manęs išsivesti. Pamatysi, 

kad tuoj tau pasidarys lengviau kvėpuoti. Dėja, 

viskas susiklostys. Mes būsime laimingi. Nestumk manęs 

į neviltį. Dėja, aš tau nieko blogo nepadariau! 

Šiuos žodžius jis ne pasakė, o raudote išraudojo. 

Juose skambėjo ir begalinis liūdesys, ir maištas. Iš 

Gvinpleno krūtinės veržėsi aimanos, galinčios prišaukti 

balandėlę, ir stūgavimas, kuris ir liūtus būtų atbaidęs. 

Silpstančiu balsu, nutrūkstančiu kone po kiekvieno 

žodžio, Dėja tarė jam: 

— Ak, tai nieko nebepadės! Mylimasai mano, aš matau, 

kad tu darai, ką gali. Prieš kokią valandą aš norėjau 

mirti, o dabar taip trokščiau gyventi! Gvinplenai, 

mano mylimas Gvinplenai, kokie mes buvome laimingi! 

Dievas mane tau davė, jis ir atsiima. Sit aš ir einu 

pas jį. Tu neužmirši „Žaliosios dėžės", tiesa? Ir savo 

vargšės mažytės aklos Dėjos? Ar atsiminsi mano dainelę? 

Neužmiršk mano baiso, kuris sakydavo tau: ,,Aš myliu 

tave!" Aš ateisiu jų pakartoti naktį, kai tu miegosi. Mes 

susiradome vienas kitą, bet džiaugsmas buvo pernelyg 

didelis. Todėl jis negalėjo ilgai tverti. AŠ išeinu pirmoji, 

taip reikia. Aš labai myliu savo tėvą Ursų ir mudviejų 

brolį Homo. Jūs esat geri. Man trūksta oro. Praverkit 

langą. Mano Gvinplenai, aš tau nesakiau, bet aš pavydėjau 

tavęs moteriškei, kuri kartą buvo atvažiavusi pas 

mus. Tu netgi nežinai, apie ką aš kalbu. Tiesa? Užklokite 

man rankas. Man truputį šalta. O Fibi? O Vinos! 

Kur jos? Žmogus prie visų prisiriša. Ypač mieli tie, kurie 

matė tave laimingą. Esi jiems dėkingas, kad jie buvo 

tavo džiaugsmo liudininkais. Kodėl visa tai praėjo? 

Aš ne visai susigaudau, kas įvyko per pastarąsias dvi 

dienas. Dabar aš mirštu. Palikit mane su ta pačia suknele. 

Vilkdamasi aš tikrai pagalvojau, kad ji bus mano 

įkapės. Taip mane ir palaidokit. Toji suknelė Gvinpleno 

nubučiuota. O vis dėlto aš dar norėčiau pagyventi! 

43. 2mogus, kuris juokiasi

koks žavus buvo gyvenimas mūsų varganoje būdoje, 

kurioje važinėdavom iš miestelio į miestelį. Mes dainuodavom. 

Girdėdavau, kaip žmonės mums plodavo. 

Kaip buvo gera, kai mes niekad nesiskirdavom! Regis, 

aš gyvenau su jumis padebesiuos, žinojau viską, kas 

aplink dedasi, skyriau dieną nuo nakties, nors ir akla 

būdama, rytas išaušdavo, kai girdėdavau Gvinpleno balsą, 

o naktis sutemdavo, kai aš sapnuodavau Gvinpleną. 

Jaučiau, kad mane gaubia jo siela. Mes taip švelniai mylėjomės. 

Viskam ateina galas, ir dainų daugiau nebedainuosime. 

Ak, negi gyvenimas tuo pasibaigia? Tu pagalvosi 

retkarčiais apie mane, mylimasis? 

Jos balsas tilo. Priešmirtinė agonija jai baigė atimti 

kvapą. Sugniaužti pirštai rodė, kad artėja paskutinoji 

valanda. Merginos švokštimas jau darėsi panašus į angelo 

kalbą. 

Ji sušnibždėjo: 

— Jūs prisiminsite mane, tiesa? Man būtų liūdna 

mirti, jei žinočiau, kad niekas manęs nebeprisimins. Aš 

kartais būdavau pikta. Jūs visi man atleiskite. Esu įsitikinusi, 

kad jeigu gerasis dievulis būtų panorėjęs, mes 

dar būtumėme buvę laimingi, mudviem tiek nedaug tereikia, 

mano Gvinplenai, uždarbiautumėm sau kartu kur 

nors svetimam krašte; bet gerasis dievulis to nepanorėjo. 

Aš ir pati nežinau, kodėl mirštu. Juk aš nesiskundžiau 

savo aklumu, niekam neuždaviau širdies. Aš nieko 

kito ir netroškau, tik būti akla šalia tavęs! O, kaip 

liūdna skirtis! 

Ji gaudė kvapą, ir jos žodžiai geso vienas po kito, 

tartum iš viršaus kažkieno užpučiami. Jų beveik nebesigirdėjo. 

•— Gvinplenai,— vėl sušnabždėjo ji,— tiesa, tu pagalvosi 

apie mane? Mirus tai bus mano paguoda. 


— O, laikykite mane! 

Kiek patylėjusi, pratarė: 

674

— Ateik pas mane kaip galima greičiau. Ir dievo 

buveinėje aš nebūsiu laiminga be tavęs. Nepalik ilgai 

manęs vienos, mano mielasis Gvinplenai! Rojų mes turėjome 

čia, žemėje. Ten, aukštai, tik dangus. Ak, aš 

dūstu! Mano meile! Mano meile! Mano meile! 

— Pasigailėk! — sušuko Gvinplenas. 

— Sudie! — atsakė ji. 

— Pasigailėk! —pakartojo Gvinplenas. 

Ir prispaudė lūpas prie dailių, jau stingstančių Dėjos 

rankų. 

Vienu momentu ji, atrodė, nebekvėpavo. 

Paskui pasikėlė ant alkūnių, žaibas kiaurai pervėrė 

jos akis, ir neapsakomas šypsnys nušvietė jos veidą. 

Skardžiu balsu ji sušuko: 

— Šviesa! Aš matau! 

Ir atidavė dievui sielą. 

Kūnas trūktelėjo, sustingo ant čiužinio. 

— Mirė! — pratarė Ursus. 

Nusiminimas tartum sugniuždė vargšą senį; dunkstelėjęs 

savo praplikusia galva į žemę, jis raudodamas 

įsikniaubė į Dėjos suknelės klostes. Jis neteko sąmonės. 

Gvinplenas atrodė baisiai. 

Jis atsistojo, pakėlė galvą ir įsmeigė akis į plytinčią 

viršum jo beribę naktį. 

Paskui, niekieno nematomas,— iš šios tamsos į jį 

žvelgė nebent kokia neregima būtybė,— jis ištiesė rankas 

į neišmatuojamą aukštį ir tarė: 

— Einu. 

Ir žengė deniu borto link, tarytum traukiamas kažkokio 

regėjimo. 

Už kelių žingsnių buvo praraja. 

Jis žengė iš lėto, nežiūrėdamas sau po kojų. 

Jo veidas nušvito tokiu pat šypsniu, kaip ką tik buvo 

nušvitęs Dėjos veidas. 

Jis ėjo tiesiai pirmyn, tartum priešais kažką maty- 

67.5

damas. Jo vyzdžiuose atsispindėjo šviesa, kurią skleidė 

tolumoje pastebėta siela. 

Jis sušuko: 

— Taip! 

Žingsnis po žingsnio jis artėjo prie borto. 

Žengė tvirtai, atlošęs galvą, įsmeigęs akis, ir atrodė 

tartum vaiduoklis. 

Jis ėjo neskubėdamas ir nedvejodamas, fatališko 

ryžto kupinas, tarytum priešais jį nė nebuvo žiojinčios 

bedugnės, atviro kapo. 

Jis šnabždėjo: 

— Būk rami. Aš einu paskui tave. Aš matau ženklą, 

kuriuo tu mane šauki. 

Jis nenuleido akių nuo vieno taško danguje, aukštai, 

aukštai, pačiame viduryje. Jis šypsojosi. 

Dangus buvo visiškai juodas, niekur nė žvaigždelės, 

bet Gvinplenas, matyt, vieną žvaigždę tikrai matė. 

Jis perėjo denį. 

Dar keli sustingę, fatališki žingsniai — ir jis atsidūrė 

ant pat krašto. 

— Ateinu! — tarė jis.— Dėja, štai ir aš. 

Jis vis žengė pirmyn. Denis buvo be borto. Priešais 

vėrėsi tuštuma. Jis buvo bežengiąs toliau. 

Ir — nugarmėjo. 

Naktis buvo tamsi ir gūdi, vanduo — gilus. Gelmė 

prarijo jį. Dingo ramiai ir nykiai. Niekas nematė, niekas 

negirdėjo. Laivas plaukė sau, upė tekėjo. 

Po kiek laiko škuna išėjo į jūros vandenis. 

Atsipeikėjęs Ursus taip ir nebepamatė daugiau Gvinpleno 

Tiktai Homo nuo borto žiūrėjo į jūrą ir kaukė 

tamsoje.

PAAIŠKINIMAI 

9 p. Biufonas Žoržas Luji Leklerkas (1707—1788)—pran 

cūzų rašytojas ir gamtininkas. 

10 p. P 1 i n i j u s — čia kalbama apie Plinijų Vyresnįjį (I a.) —- 

Romos rašytojas ir mokslininkas. 

Hipokratas (V—IV a. prieš m. e.)—senovės graikų gydy 

tojas, gamtininkas, vienas iš antikinės medicinos pradininkų. 

P i n d a r a s (VI—V a. prieš m. e.) — senovės graikų poetas 

lyrikas, pagarsėjęs savo odėmis. 

Rapenas Nikolia (apie 1540—1608)—jėzuitas, rašęs eilėraš 

čius lotyniškai ir prancūziškai. 

Vida Markas Jeronimas (1480—1556) — Italijos vyskupas, ra 

šęs eilėraščius. 

Buhuras Dominikas (1628—1702)—jėzuitas, gramatikas ir 

prancūzų kritikas. 

Salerno mokykla — viduramžiais garsi medicinos mo 

kykla Pietų Italijos mieste Salerne. 

13 p. Galenas Klaudijus (II—III a.) — Romos gydytojas ir 

gamtininkas; jam priklauso svarbūs atradimai anatomijos srityje. 

Kardanas Jeronimas (1501—1576)—italų matematikas, filosofas 

ir medikas, gamtos reiškinius aiškinęs religiniu bei mistiniu 

požiūriu. 

17 p. Džefris Džordžas (1640—1689) — Jokūbo II kancleris, 

pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu, cinizmu ir ištvirkimu. 

28 p. Jokūbą II, Anglijos karalių, 1688 m. nuvertė nuo sosto 

Vilhelmas de Nasau, princas Oranietis. 

K a r a i b a i — negausi indėnų gentis, gyvenusi Pietų Amerikoje 

XIX a. Žodis „karaibas" buvo necivilizuotos tautos sinonimas. 

077

31 p. Tiu r lupenas — tuo vardu vaidindavo pjesėse XVII a. 

aktorius Anri Legranas, buvęs Liudviko XIII juokdariu. 

T r i b u 1 e — Liudviko XII ir Pranciškaus I juokdarys. 

De Sevinje Mari (1626—1696) — žymi prancūzų rašytoja, 

savo „Laiškuose" atvaizdavusi Liudviko XIV epochą. 

Vincentas a Paulo (1581—1660) — kunigas, labdarybės 

organizatorius, rūpinęsis našlaičiais ir pamestinukais. 

32 p. T i u r e n a s Anri (1611—1675)—Prancūzijos maršalas. 

35 p. Bosiue Žakas Beninis (1627—1704) —prancūzų vys 

kupas, karaliaus rūmų pamokslininkas, absoliutizmo ideologas. 

... Mūsų laikais su ginklu rankoje stengtasi 

išlaikyti šią teisę...— čia autorius turi galvoje pilietinį karą 

Amerikoje, kuris vyko tarp Siaurės ir Pietų valstijų (1861—1865) dėl 

vergijos panaikinimo. 

Heseno kurfiurstas prekiavo patrankų 

mėsa...— Kai vyko Amerikos kolonijų karas dėl nepriklausomybės 

(1775—1783), Anglija siuntinėjo į Ameriką samdytą kariuomenę, 

verbuodama kareivius daugiausia iš Vokietijos kunigaikštysčių. 

36 p. ...p o tragiškos kunigaikščio Monmauto 

avantiūros... —Monmautas (1649—1685)—pavainikis Ka 

rolio II sūnus, vadovavęs protestantų opozicijai prieš Jokūbą II. Su 

kilimas buvo numalšintas, o Monmautui buvo nukirsta galva. 

Penas Viljamas (1644—1718)—anglų kvakeris, Pensilvanijos 

(Siaurės Amerikoje) įkūrėjas. 

37 p. Neužtvindysi visos Europos geležinėmis 

kaukėmis...— Čia kalbama apie paslaptingą legendarinį kalinį, 

tariamai kalintą Bastilijoje Liudviko XIV įsakymu, su geležine, 

niekad nenuimama kauke ant galvos. Spėjama, kad karalius tokiu 

būdu pašalinęs vieną savo pretendentų į sostą. 

39 p. ...čia daug reiškė ir glaudūs katalikiškosios 

Airijos santykiai su katalikiškąja Ispanija.— 

Čia minimi tautiniai-religiniai XVI a. sukilimai katalikiškoje 

Airijoje, kuriuos rėmė katalikiškoji Ispanija. Tuos sukilimus anglai 

numalšino, o airių žemes išdalijo anglų lendlordams. 

43 p. Alegris Gregorijus (1582—1652)—popiežiaus kapelos 

dainininkas, be kitų dalykų, parašęs garsųjį choralą „Miserere". 

675. 

46 p. Armada — Ispanijos laivynas, pasiųstas prieš Angliją

1588 rrį ; ; didelė dalis laivų žuvo per baisią audrą, o kitus laivus su 

mušė jungtinės anglų ir olandų laivyno jėgos. Armados žuvimu 

baigėsi Ispanijos viešpatavimas jūrose. 

47 p. Kardano lempa— ypatingai įtvirtinta pakabinama 

lempa, seniau naudota laivuose. 

48 p. S v. Krepinas buvo laikomas batsiuvių globėju. 

53 p. P a n a g i j a — nedidelė dievo motinos statulėlė, nešiojama 

ant krūtinės kaip amuletas apsisaugoti nuo nelaimės. 

mėnai. 

K a n t a b r a i — senovės Ispanijos tauta, kurią nukariavo ro 

73 p. Lemurai — pagal senovės romėnų tikėjimą — vaiduok 

liai, mirusiųjų protėvių vėlės. 

82 p. Magelanas Ferdinandas (apie 1480—1521) — žymus 

portugalų jūrininkas, apiplaukęs aplink žemę. 

•. . S i u r k u f a s Roberas (1773—1827) — prancūzų korsaras, gro 

bęs anglų prekybinius laivus. 

- 84 p. K ar t u š a s — taip buvo vadinamas Luji Burginjonas, 

Paryžiuje ir jo apylinkėse siautusios vagių gaujos vadas. 

Langedokietis šaukė: „caougagn o!"— Prancūzų 

folklore — Kokan •—pasakų šalis, kur pieno upės, midaus ežerai. 

89 p. Antaresas — pirmojo dydžio žvaigždė Skorpiono 

žvaigždyne. 

93 p. A u gura s — senovės Romoje — dvasininkas, aiškinęs ta 

riamąją dievų valią iš paukščių čiulbėjimo ir skridimo. 

120 p. ...žuvus „B 1 a n š-N e f u i"...— čia minimas prancūzų 

laivas, žuvęs Lamanšo sąsiauryje. 

132 p. Bartas Žanas (1651—1702) — - r prancūzų jūreivis, vėliau 

tapęs admirolu. 

163 p. Jurgis III (1760—1820) — Anglijos karalius, aktyviai 

rėmęs Europos reakcines jėgas kovoje prieš 1789 m., prancūzų bur 

žuazinę revoliuciją. 

A r p a n a s — senovės prancūzų žemės matas — apie x 

j% na 

- 

164 p. Astartė, arba Astarotė — dangaus deivė, išpažįstama 

semitų tautose; ji laikoma daugelio miestų globėja. 

173 p. Sikofantas — senovės Atėnuose profesionalinis skun 

dikas ir šnipas.. . . •

176 p. Filoksenas (V—IV a. prieš m. e.) — senovės graikų 

rašytojas. 

Anaksagoras (VI—V a. prieš m. e.)—senovės graikų filosofas. 

178 p. Harvis Viljamas (1578—1658) — anglų gydytojas, nustatęs 

krauijo apytakos sistemą. 

Kepleris Johanas (1571—1630) — vokiečių astronomas. 

189 p. Kromvelis Oliveris (1599—1658)—didžiausias anglų 

buržuazinės XVII a. revoliucijos veikėjas; 1653—1658 m. lordas protektorius, 

faktinasis Anglijos diktatorius. 

Karolis II — Anglijos karalius (1660—1685), nužudytojo Karolio 

I sūnus, revoliucijos metu pabėgęs į Prancūziją. Buržuazijos ir 

suburžuazėjusios aristokratijos pastangomis jis vėl atgavo sostą. 

• 190 p. ...t arp Šiljono, kur buvo kalinamas B onivaras, 

ir Vevėjo, kur palaidotas Ledlou. Šiljono 

pilyje — kalėjime ant Ženevos ežero kranto šešerius metus iškalėjo, 

prirakintas prie sienos, šveicarų patriotas respublikonas Bonivaras 

Fransua (1493—1570); šiai tragiškai istorijai Baironas paskyrė savo 

poemą „Šiljono kalinys". Ledlou Edmundas (1620—1693) — anglų 

buržuazinės XVII a. revoliucijos veikėjas, vienas iš narių aukščiausiojo 

tribunolo, nuteisusio mirti Karolį I; revoliucijai pralaimėjus, 

Ledlou pabėgo į Šveicariją. 

...j is pardavė Diunkerką Prancūzija i... 1662 m. 

Karolis II, sudaręs slaptą sutartį su prancūzų karaliumi Liudviku 

XIV, išdavikiškai pardavė Prancūzijai jūrų tvirtovę Diunkerką, anglų 

atramos punktą Šiaurės Prancūzijoje. 

191 p. M o n k a s Džordžas (1608—1669) — anglų generolas, 

beprincipinis politinis veikėjas ir avantiūristas. Butvo artimiausias 

Kromvelio padėjėjas, o 1660 m., parlamento palaikomas, grąžino 

Anglijoje monarchiją. 

Regulas (III a. prieš m. e.) — Romos karvedys; sumuštas 

kare su Kartagina, pateko į nelaisvę; pasiųstas į Romą dėl taikos 

paliaubų, jis atkakliai ir didvyriškai įtikinėjo romėnus toliau tęsti 

karą, nesutikti su Kartaginos pasiūlymais. 

192 p. Jūs manote, kad aš, būdamas T r i m a I- 

chionas, negaliu būti Katonu? — Trimalchio- 

nas — nemokša ir pagyrūnas, iš žemo luomo iškilęs turtuolis, pa- 

680

vaizduotas Petronijaus „Satyrikone". Katonas — čia kalbama 

apie Marką Porcijų Katoną Vyresnįjį (III—II a. prieš m. e.) —Ro 

mos valstybės veikėjas. Jo vardas tapo rūstaus gyvenimo būdo ir 

griežtų principų žmogaus sinonimu. 

193 p. Fronda — socialiniai-politinis XVII a. feodalinės pran 

cūzų buržuazijos judėjimas prieš absoliutizmą. 

Mazanjelas Tomazas — prieš Ispaniją sukilusių neapoliečių 

vadas, nužudytas 1647 m. 

Kandija, arba Kreta— graikų sala Viduržemio jūroje. Berberai, 

arba Berberų valstybės,— senovėje tuo vardu buvo vadinami 

Šiaurės Afrikos rajonai į vakarus nuo Egipto: Marokas, Tunisas. Alžyras, 

Tripolis. 

T r o m p a s Martinas Hapercas (1597—1653) — olandų admirolas, 

laimėjęs daug pergalių jūrų mūšiuose su ispanų ir anglų laivynais. 

1653 m. jūrų mūšyje netoli Ševeningeno anglai sutriuškino jo 

laivyną. 

Navigacijos aktas.— 1651 m. Ilgasis parlamentas išleido 

laivybos įstatymą, nukreiptą prieš olandus. Pagal šį įstatymą 

įvežti prekes į Angliją buvo leidžiama tik anglų laivais arba laivais 

tų šalių, kuriose tos prekės gaminamos. Olandai, savo laivais vežioję 

visų šalių prekes, tuo būdu buvo atstumti nuo prekybos su Anglija 

ir jos kolonijomis. 

194 p. Bredos deklaracija, kurią Karolis II pasirašė 

1660 m., prieš įžengdamas į sostą, Bredos mieste (Olandijoje), pasižadėdamas 

dovanoti visiems revoliucijos dalyviams ir palikti naujiesiems 

savininkams revoliucijos metu įgytas konfiskuotąsias žemes. 

Ii a n t i n g d o n o aludario sūnus — Kromvelis. 

195 p. Civilinis lapas — tam tikra įstatymu teikiama kas 

metai suma asmeniniam monarcho naudojimui ir jo rūmų Išlaikymui. 

Draidenas Džonas (1631—1700) — anglų poetas ir dramaturgas, 

savo kūriniuose reiškęs Restauracijos epochos anglų aristokratijos 

skonį ir nuotaikas. Savo poemoje „Absalomas ir Achitofelis" 

išjuokė Stiuartų monarchijos priešininkus. 

Hiue Pjeras Danielis (1630—1721) — prelatas, prancūzų eru 

ditas, Avranšo vyskupas. 

Somezas Klodas (1588—1653)—prancūzų eruditas. 

681

M i 11 o n a s Džonas (1608—1674) — žymuis anglų poetas ir buržuazinės 

revoliucijos veikėjas. Jo poemoje „Prarastasis rojus" skamba 

revoliucinių įvykių atgarsiai. 

199 p. E v e 1 i na s Džonas (1620—1706) — anglų rašytojas. Savo 

„Dienoraštyje" piešia tuometinių Anglijos aristokratų ištvirkusius 

papročius. 

201 p. Alakok Marija — prancūzų vienuolė XVII a., pasižymėjusi 

savo fanatizmu; paskelbta šventąja. 

203 p. Jorko kunigaikštis — vėliau tapęs karaliumi Jokūbu 

II. 

204 p. B e z a n t a s — Bizantijos auksinė arba sidabrinė moneta, 

paplitusi Europoje kryžiaus karų metu. 

209 p. ...p risiminkime kad ir Ninon ą su M ariona 

— Lenklos Ninona (1620—1705) — buvo pagarsėjusi savo 

protu ir grožiu. Jos saloną lankė įžymiausi to meto žmonės. D elorm 

Marigna (1611—1656) —savo grožiu ir nuotykiais pagarsėjusi 

kurtizanė. 

Kaiibanas — fantastinis personažas Šekspyro „Audroje"; 

biaurus Kaiibanas — tamsiųjų gamtos jėgų įasmeninimas; aukštes 

nėms šviesiosioms galioms atstovauja gražusis A r i e 1 i s. 

210 p. L o k a s Džonas (1632—1704)—anglų buržuazinis filosofas 

materialistas. Jo veikalas „Traktatas apie žmogaus proto ribas" 

.anuo metu buvo labai populiarus. 

211 p. Jeigu ji ir būtų ryžusis persmeigti savo 

širdį durklu, tai tik po nuopuolio kaip Lukrec 

i j a.— Lukrecija — romėniškųjų mitų didvyrė. Išprievartauta 

paskutinio romėnų karaliaus Tarkvinijaus sūnaus, ji nusižudė. 

Šioje Dianoje slypėjo Astart ė.— Diana — senovės 

romėnų mitologijoje — medžioklės deivė, mergystės įkūnijimas. As 

tartė — kai kuriose rytų tautose — vaisingumo ir geidulingos mei 

lės deivė. 

B u f 1 e r i s Luji (1644—1711) — Prancūzijos maršalas. 

213 p. D a d 1 i s Džonas— Nortemberlendo kunigaikštis, Angli 

jos didysis maršalas. 

teisėjų. 

682 

FI e tonas—Anglijos rūmų didikas, vienas iš Marijos Stiuart

Eseksas Robertas (1567—1601)-—vyriausiasis Anglijos kons- 

teblis, Elžbietos favoritas. 

Basompjeras Fransua (1579—1646) — Prancūzijos maršalas 

ir diplomatas, kurį laiką sul ypatinga misija gyvenęs Anglijoje. 

Šių laikų Anglija, turinti savo Lojolą, kuris 

vadinasi Vešli s.— Lojolą Ignacas (1491—1556) — fanatiškojo 

jėzuitų ordino įkūrėjas. Vešli s Džonas (1703—1791) —teologas 

ir anglų protestantų pastorius, metodistų sektos įkūrėjas. 

R i č i j a s Deividas — Marijos Stiuart favoritas. 

214 p. Bolein Ana (1507—1536)—Anglijos karalienė, ant 

roji Henriko VIII žmona. 

L a v a 1 j e r Fransuaza (1644—1710) — Liudviko XIV meilužė. 

Margarita Vai u a (1552—1616) — pirmoji prancūzų ka 

raliaus Henriko IV Navariečio žmona. 

venimu. 

sesuo. 

Kunigaikštienė d e Beri buvo pagarsėjusi savo palaidui gy 

G r ei Dženė (1537—1554)—Anglijos princesė, Henriko VIII 

215 p. G r o c i j u s Hugo (1583—1645) — olandų juriskonsul 

tas ir diplomatas. 

Rambu j e rūmai — Paryžiaus aristokratijos literatūrinis sa 

lonas, kurį XVII a. pradžioje įsteigė markizė de Rambuje. 

216 p. Volpolas ir Diubua vienas antro verti — 

V o 1 p o 1 a s Robertas (1676—1745)—Anglijos ministras pirmininkas, 

plačiai praktikavęs papirkinėjimų sistemą. Diubua Gijomas 

(1656—1723)—prancūzų kardinolas, faktinasis Prancūzijos valdytojas, 

kol Liudvikas XV buvo nepilnametis; jis pagarsėjo savo išlaidumu 

ir gobšumu. 

Marlboras Džonas Čerčilis (1650—1722) — anglų generolas, 

iškilęs per savo seserį Arabelą Čerčil, kuri buvo Jorko kunigaikščio 

(vėliau tapusio Jokūbu II) favoritė. 1688 m. jis perėjo į Vilhelmo 

Oraniečio pusę ir kovėsi prieš Jokūbą II. 

Bolingbrokas Henris (1678—1751) — Anglijos valstybės 

veikėjas, užsienio reikalų ministras, vedęs Utrechto taikos pasirašy 

mo derybas. 

D'E pine Luiza (1726—1783) — markizė, Ruso globėja, palikusi 

įdomius memuarus. 

683

217 p. De Skiuderi Madlena (1607—1701) — prancūzų rašytoja, 

parašiusi romaną „Klelija", 

Pelisonas Polis (1624—1693) — prancūzų literatas, poetas, 

artimai bendravęs su Madlena de Skiuderi. Jo veidas buvęs raupuotas. 

218 p. Sviftas Džonatanas (1667—1745)—žymus anglų rašytojas, 

„Guliverio kelionių" autorius ir valstybės veikėjas. 

Piuseizmas — anglų teologo P i u s i Eduardo (1800—1882) 

sukurtas ritualinis judėjimas, siekęs suartinti anglikonų bažnyčią 

su katalikybe. 

219 p. Deverija Eženas (1805—1865) — prancūzų dailininkas. 

221 p. Te r šitas — Homero „Ilijados" personažas, biaurus 

kuprys. D u n s a s Skotas (apie 1270—1308) — anglų filosofas scholastikas. 

H j u d i b r a s a s — to paties vardo anglų rašytojo Betlerio 

satyrinės poemos personažas. Skaronas Polis (1610— 

1660) — prancūzų rašytojas, kūręs komedijas. K o k 1 i t a s — legendarinis 

romėnų herojus. Kamoensas Luisas (1525—1580) — 

garsus portugalų rašytojas, mūšyje netekęs akies. Ezopas (VII— 

VI a. prieš m. e.) — žymus graikų pasakėtininkas, sakoma, buvęs labai 

negražus. 

M i r a b o Onore (1749—1791) — 1789 m. prancūzų buržuazinės 

revoliucijos veikėjas, dėl savo biaurumo amžininkų buvo vadinamas 

baidykle. 

222 p. Lukrecijus — Titas Lukrecijus Karas (I a. prieš 

m. e.) —žymus romėnų poetas, parašęs filosofinę poemą „Apie daiktų 

prigimtį". 

H o 1 b e i n a s Hansas (1497—1543) — žymus vokiečių dailininkas, 

portretistas, kurį laiką gyvenęs. Anglijoje. 

226 p. ...1 ordas Deividas lankydavo smukle s ir 

miraklių vaidinimus Londone ir Penkiuose 

Uostuose. — Penkiais Uostais, pradedant nuo XI a., vadinosi 

Hastingo, Sendvičio, Duvro, Romnėjaus ir Hieto uostai Anglijos 

pietvakarių pajūryje. 

227 p. K a r a 1 i e n ė O n a — Jokūbo II duktė, 1702 m. po Vilhelmo 

Oraniečio mirties paveldėjusi sostą. Jai valdant, 1707 m. Anglija 

ir Škotija buvo sujungtos į vieną Didžiosios Britanijos karalystę. 

684

229 p. ...1 a u ž y d a m i senąsias laisvių chartija s...— 

čia kalbama apie „Didžiąją laisvių chartiją", kurią 1215 m. anglų 

karalius Jonas Bežemis išdavė feodalams. Toji chartija smarkiai 

apribojo karaliaus valdžią. 

230 p. Astrologijos ir 1688 m. revoliucijos dėka 

ji ir tapo karaliene.— 1688 m. Anglijos revoliuciją, kurią 

buržuaziniai istorikai vadina „Šauniąja", įvykdė buržuazija su dvarininkija; 

ji likvidavo feodalinę Stiuartų monarchiją, bet nesuteikė 

jokių nuolaidų liaudžiai. Šis valstybinis perversmas galutinai įtvirtino 

Anglijoje stambiųjų žemvaldžių valdžią. 

232 p. ...kartais liūtas...— Čia turimi galvoje 1649 m. įvykiai 

Anglijoje, kada buržuazija, liaudies masių spaudžiama, įvykdė 

mirties bausmę Karoliui I; Prancūzijoje 1793 m. buvo nužudytas 

Liudvikas XVI. 

233 p. A kadi j a — Naujoji Škotija, Kanados provincija. Sos 

tinė Halifaksas. 

Liuli 2anas Batistas (1632—1687)—žymus prancūzų kompozitorius. 

Mansaras Fransua (1598—1666) — prancūzų architektas. 

Renas Kristofas (1632—1723)—anglų architektas. Somersas 

Džonas (1651—1716)—anglų valstybės veikėjas ir rašytojas. Lamuanjonas 

Gijomas (1617—1677) — prancūzų teisingumo ministras. 

Bualio Nikolia (1636—1711)—prancūzų poetas, klasicizme* 

teoretikas. P o u p a s Aleksandras (1688—1744) — anglų poetas, 

angliškojo klasicizmo teoretikas. K o I b e r a s 2anas Batistas 

(1619—1683) — Liudviko XIV finansų ministras. G o d o 1 f i n a s 

Sidnėjus (apie 1645—1712)—karalienės Onos valdymo metu pirmasis 

Anglijos iždininkas. Luvua Fransua (1639—1691)—Liudviko 

XIV karo ministras. 

Vindzoras — anglų karalių rūmai. 

M ari i — karaliaus rūmai netoli Versalio, pastatydinti, viešpa 

taujant Liudvikui XIV. 

238 p. Markizė d e M al j i (1710—1751) — viena iš Liudviko XV 

favoričių. 

F a b r a s d'E g 1 a n t i n a s Filipas Nazeras (1755—1794) — 

685

prancūzų poetas ir 1789 m. prancūzų revoliucijos veikėjas, Konvento 

narys. 

246 p. Parako s ą m o k s 1 a s — nesėkmingos Anglijos kata 

likų pastangos 1605 m. išsprogdinti parlamentą sesijos atidarymo 

dieną ir sunaikinti karalių Jokūbą I bei jo artimuosius. Gajus 

Foksas — karininkas, vienas iš svarbiausių sąmokslininkų. 

ratorius. 

247 p. Domicianas Titas Flavijus (I a.)—Romos impe 

248 p. H e 1 i o g a b a 1 a s, arba Elagabalas (III a.) — Romos 

imperatorius, pagarsėjęs savo žiaurumu. Buvo užmuštas kareivių 

maišto metu. 

Albe r o n is ten žavisi Vandomo k u n i g a i k š č i u.— 

Alberonis Džudijus (1664—-1752) — politinis veikėjas, diplomatas 

ir avantiūristas. Ispanijos pasiųstas per karą „dėl Ispanijos sosto 

paveldėjimo" su diplomatine misija į priešišką Prancūziją, jis 

įsigijo Vandomo kunigaikščio Luji Žozefo, vieno geriausių Liudviko 

XIV generolų, pasitikėjimą ir padarė prancūzų karaliaus dvare 

karjerą. 

250 p. D a n ž o — markizas Filipas Danžo de Kursiljon (1638— 

1720) —Liudviko XIV dvariškis, intrigantas ir sąvadautojas. 

dvare. 

251 p. Markizė de Monševreil—freilina Liudviko XIV 

L o k u s t a (I a.) — garsi romėnė nuodytoja. Jos pagamintais 

nuodais Romos imperatorius Neronas šalindavo savo politinius prie 

šus. 

253 p. Rokloras Gastonas (1617—1683) — prancūzų genero 

las, buvo laikomas nešvankių anekdotų rinkinio autoriumi. 

254 p. ...kad jų galvos Danajidžių statinė. — Pen 

kiasdešimt Danajaus dukterų už savo vyrų, Egipto sūnų, nužudymą 

pasmerktos amžinai pildyti požemio karalystėje bedugnę statinę. 

256 p. Zoilas (IV a. prieš m. e.) — graikų gramatikas ir re- 

torius, smulkmeniškai kritikavęs Homero poemas. 

Kunigaikštis Alba Fernandas Alvaresas (1507—1582)— ispanų 

valstybės veikėjas ir karo vadas. Nuo 1567 iki 1578 m. buvo Nider- 

landų vietininku ir žiauriai malšino revoliuciją. 

686

257 p. B o d e n a s Žanas (1530—1596)—prancūzų politinis 

rašytojas ir ekonomistas, absoliutizmo teoretikas. 

272 p. Lestcris Robertas (1531—1558) — Lesterio grafas, 

Anglijos karalienės Elžbietos favoritas. 

Bekingemas Džordžas (1592—1628) — anglų generolas, Jo 

kūbo I ir Karolio I favoritas. 

273 p. ...k a d taptų Še r i d ano sarkazmų auk a.— 

Šeridanas Ričardas (1751—1816) — žymus anglų dramaturgas 

satyrikas. 

275 p. ...šalia riogsojo Henriko VIII sugriautos 

šv. Marijos Ouve r-R a j aus p r i o rijos mūra i...— Kovo 

damas su popiežiaus valdžia Anglijoje, anglų karalius Henrikas VIII 

(1509—1547) pasiskelbė naujos anglikonų bažnyčios galva, uždarė 

vienuolynus ir konfiskavo bažnyčių žemes. 

284 p. Manicheizmas — religinė srovė, išplitusi Romos im 

perijoje, pradedant nuo III a.; krikščionybės ir senovės persų reli 

gijos mazdeizmo mišinys; bažnyčios buvo žiauriai persekiojama; 

išsilaikė ligi X a. 

299 p. Dafnis i r C h 1 o j a — pastoralinio senovės graikų ro 

mano ,,Dafnis ir Chloja" herojai. Jų vardai tapo aistringų įsimylė 

jėlių sinonimu. 

311 p. T e s p i s — senovės graikų tragedijos teatro įkūrėjas; le 

genda pasakoja, kad Solonas jį išvijo iš Atėnų, pabūgęs tvirkinančio 

vaidinimų poveikio atėniečiams. Solonas (apie VII—VI a. prieš 

m. e.) —senovės graikų įstatymdavys. 

312 p. K o n g r i o Viljamas (1670—1729) — anglų dramaturgas, 

satyrinių komedijų autorius. 

Šv. Ambraziejaus (apie IV a.) giedojimas, įvestas katalikų baž 

nyčioje, vėliau buvo išstumtas gregorioniško giedojimo, kurio pa 

grindą sudarė tam tikros parinktos ir naujai perkurtos bažnytinių 

giesmių melodijos. M o z a r a b i k ų liturgija — rytietiškos kil 

mės krikščionių liturgija, kurios laikomasi šešiose Toledo (Ispanijoje) 

bažnyčiose. 

313 p. Plautas Titas Makcijus (III—II a. prieš m. e.)— 

žymus romėnų rašytojas, kūręs komedijas. 

320 p. Oratoriau, apspiaudyk jį akmenėliais 

iš savo burnos! — D e m o s t e n a s (IV a. prieš m. e.), Atėnų 

687

oratorius ir politinis veikėjas, mokydavosi sakyti kalbas, prisikimšęs 

pilną burną akmenukų. 

Salų lordas — senovės Romos imperijos administracinis 

padalijimas; jį sudarė Kretos ir Archipelago jūros salos. 

331 p. E r peni jus Tomas (1584—1624) — olandų mokslininkas 

orientalistas. 

332 p. Orestas — graikų mito herojus, karaliaus Agamemnono 

ir Klitemnestros sūnus. Jis nužudo motiną, keršydamas jai už 

tėvo nužudymą. 

333 p. Ko eitas — pragaro upė, supanti Tartarą. 

339 p. Vožiraras — seniau prekybinis Paryžiaus priemiestis, 

panaikintas XIX a. 

344 p. D e m o k r i t a s (V—IV a. prieš m. e.)—graikų filo 

sofas materialistas. 

Laktancijus (apie III a.)—krikščionių apologetas. Silvestras 

II — popiežius 999—1003 m. Eleazaras (I a. prieš 

rn. e.) — vyriausias žydų rabinas. 

Dioskoridas (la.) — graikų medikas, labai domėjęsis botanika. 

Chrizipas — graikų filosofas (III a. prieš m. e.), Zenono 

mokinys, vienas iš svarbiausių stoicizmo atstovų. Juozapas 

Flavijus (37—100) „Judėjos karo istorijos" autorius. Kadmas — 

Finikijos karaliaus Agenoro sūnus, Europos brolis; mitinis Kadmėjos 

miesto įkūrėjas; kai jis paseno, buvo paverstas gyvate ir nugabentas 

į Eliziejaus laukus. 

Kadamostas Aloizijus (1432—1480) —italų keliautojas. 

345 p. Pulchras Klaudijus — romėnų konsulas, sumuštas 

Adherbalo prie Drepano (III a. prieš m. e.). Prieš mūšį jis įmetė 

į jūrą šventas vištas, nenorėjusias lesti, kas buvo palaikyta 

nepalankiu požymiu. „Jeigu jos nenori lesti, tegul atsigeria",— pasakęs 

Klaudijus Pulchras. 

347 p. Vesta — romėnų ugnies (židinio) deivė. 

350 p. ...jeigu Volteras, vėliau dėl to labai graužęsis, 

nebūtų padėjęs Šekspyru i...— Volteras labai propagavo 

Šekspyro kūrinius Prancūzijoje. 

351 p. Trinobantai — viena iš genčių, gyvenusių senovėje 

dabartinės Anglijos teritorijoje. Atrobatai, belgai, pari- 

688

z i j a i — gentys, senovėje gyvenusios dabartinėje Prancūzijos ir 

Anglijos teritorijoje. 

355 p. Hortenzijus Kvintus (140—50 m. prieš m. e.) — 

oratorius, Cicerono konkurentas, paskui tapęs jo bičiuliu. 

Baalas — senovės Sirijos semitų genčių dangaus, saulės, der 

lingumo dievas. 

356 p. Penkiaknygė — penkios Mozės knygos. 

363 p. Minas — Kretos karalius, Europos ir Dzeuso sūnus, 

išmintingas įstatymų leidėjas, po mirties teisėjas požemio karalystėje 

drauge su E a k u ir R a cl a m a n t u. 

365 p. Farsalas — miestas Tesalijoje, ties kuriuo 48 m. prieš 

m. e. Julijus Cezaris sumušė Pompėjų. Akteonas — jaunuolis medžiotojas, 

užklupęs Dianą besimaudančią; užpykusi deivė pavertė jį 

stirna, kurią tučtuojau sudraskė Akteono šunys (graikų mitol.) 

M i t r i d a t a s (I a. prieš m. e.) — Pontijos karalius. Jį sumušė 

romėnų karo vadas Pompėjus. 

366 p. S c i p i o n a s (II a. prieš m. e.) — Romos karvedys, per 

galingai užbaigęs ilgametį karą su Kartagina. 

367 p. E li ana s (II—III a.) — romėnų rašytojas ir oratorius. 

Parašė keletą veikalų apie gyvulius. 

O p i a n a s (II a.) — graikų poetas, poemos apie žvejybą autorius. 

368 p. Mandragora — daugiametis augalas, keistai išsišakojusiomis 

šaknimis, viduramžiais buvo laikomas stebuklingu. 

Pariziatidė — persų karaliaus Darijaus II (V a. prieš 

m. e.) žmona, pagarsėjusi žiaurumu ir klasta. 

369 p. Tremelijus Emanuelis (1510—1581) — italų mokslininkas 


Kastelas Edmundas (1606—1685) : — italų mokslininkas 


joje. 

370 p. A e c i j u s (IV a.) — filosofas ir teologas, gimęs Siri 

387 p. Filemonas ir Baukida — Ovidijaus „Metamorfozėse" 

minima pora, tapusi ištikimos vedybinės meilės simboliu. 

Avie e na — sulotynintas tadžikų filosofo, gydj^tojo ir rašy 

tojo Ibn Sino Abu Ali (980—1037) vardas. 


689

397 p. Empirėjus—senovės graikų supratimu aukščiausio 

ji dangaus dalis, kur gyveną dievai. 

rionetė, 

Gnafronas — prancūzų lėlių teatro biauri komiška ma 

398 p. Antinojas — jaunuolis romėnas, gyvenęs II a." ir 

išgarsėjęs nepaprastu savo grožiu. 

399 p. Efebai — senovės Graikijoje — pilnų metų sulaukę jau 

nuoliai (nuo 18 m.), kurie mokėsi karo meno ir lankė retorių, filoso 

fų ir kt. mokyklas. 

410 p. Neihofas Teodoras (1690—1756) — avantiūristas, Is 

panijos agentas, pasiskelbęs Korsikos karaliumi. 

Femgerichtas — germanų slaptasis teismas viduramžiais. 

412 p. Eduardas III (1312—1377) — Anglijos karalius. M o r- 

t i meras Rodžeras (1284—1330)—anglų didikas, karalienės Iza 

belės favoritas, iki Anglijos karaliaus Eduardo pilnametystės faktiš 

kai valdęs šalį. Buvo pakartas Eduardo III įsakymu. 

V o r v i k a s Ričardas Nevilis (1428—1471) — anglų feodalas, 

Baltosios ir Raudonosios Rožės kare ne kartą padėjęs nuversti ir 

pasodinti karalius į sostą; dėl to buvo pramintas „karalių kėlėju". 

Konotas — Airijos provincija. Grafas O r m o n d a s Džonas 

(1610—1688)—Anglijos valstybės veikėjas. Padėjo Karoliui II at 

gauti sostą. 

Defo Danielis (apie 1660—1731)—anglų rašytojas ir politi 

nis veikėjas, „Robinzono Kruzo" autorius. Jis taip pat rašė pamfle 

tus prieš bajoriją ir bažnyčią. Už vieną tokį pamfletą buvo nuteis 

tas stovėti prie gėdos stulpo. 

Štilis Ričardas (1672—1729) — anglų rašj'tojas, dramatur 

gas ir žurnalistas, išmestas iš parlamento už aštrius pamfletus. 

H o b s a s Tomas (1588—1679) — anglų filosofas materialistas. 

Gibonas Eduardas (1737—1794) — anglų istorikas. Čer 

čilis Čarlzas (1731—1767) — anglų poetas satyrikas. H i u m a s 

Deividas (1711—1776) — anglų filosofas ir istorikas. P r i s 11 i s Jose- 

fas (1733—1804) — anglų teologas, chemikas ir fizikas. Vilks a s 

Džonas (1727—1797) —anglų politinis veikėjas, publicistas. 

413 p. Sosto pretendentas — čia minimas Jokūbo II 

sūnus Jokūbas Stiuartas, keliskart, bet nesėkmingai, mėginęs užimti 

sostą. 

690

416 p. Tristanas Atsiskyrėlis (XV a.) — aukščiausiasis 

teisėjas Liudviko XI valdymo metu. Pasižymėjo nepaprastu žiaurumu. 

419 p. Etelvulf a s — saksų karalius 839—858 m. 

Šenonso — prancūzų karalių pilis netoli Turo miesto. 

Hovardas Džonas — XVIII a. anglų filantropas, tyrinėjęs to 

meto kalėjimo būklę. 

424 p. D'Aržansonas Rene — Liudviko XIV laikais policijos 

viršininkas. 

431 p. Lolardai — Anglijoje, o taip pat kitose Europos šalyse 

prieš katalikybę nukreipto valstiečių judėjimo dalyviai. Jie paruošė 

palankią dirvą įsigalėti Anglijoje reformacijai. 

432 p. Fenijai — slapta airių sąjunga, įsteigta 1861 m., kurios 

tikslas buvo išvaduoti Airiją iš Anglijos valdžios ir įkurti respubliką. 

435 p. D i o m e d a s — Argo karalius, vienas iš Trojos karo dalyvių. 

Jis sužeidė trojiečius globojusius dievus: Aresą ir Afroditę. 

456 p. Bidlo Robertas (1649—1713)—olandų anatomas ir 

gamtininkas. 

457 p. Bekonas Frensis (1561—1626) —žymus filosofas, angliškojo 

materializmo pradininkas. Valdant Jokūbui I, ėjo lordo kanclerio 

pareigas. 

L a s n e ris Pjeras Fransua — prancūzų kriminalinis nusikaltėlis, 

kuriam 1836 m. buvo įvykdyta mirties bausmė; jis paliko užrašus, 

paskelbtus po jo mirties. 

458 p. Kristina suima M o n a I d e s k į...— Švedų karalienė 

Kristina (1626—1689) 1654 m., perėjusi į katalikybę, atsisakė nuo 

sosto ir apsigyveno Prancūzijoje. M o n a 1 d e s k i s — jos favoritas; 

įtartas išdavyste, Kristinos įsakymu buvo nužudytas 1657 m. 

S i m a n k a s a s — nedidelis miestas Ispanijoje, Valjadolido 

provincijoje, kur yra didžiai vertingi Ispanijos karalių archyvai. 

465 p. M a n e-T e k e 1-F a r e s — pagal biblijos legendą šis užrašas— 

„Suskaičiuota, pasverta, padalyta" — nematomos rankos buvo 

užrašytas ant sienos, salėje, kur puotavo Babilonijos karalius 

Baltasaras, ir pranašavo jam artimą pražūtį. - 

476 p. Jokūbu VI ir I...— Marijos Stiuart sūnus, Škotijos ka- 

691

alius Jokūbas VI, 1603 m., karalienei Elžbietai mirus, pasiskelbė 

Anglijos karaliumi Jokūbu I. 

495 p. Protėjas — graikų mitologijoje jūrų dievas, turėjęs 

pranašavimo ir pasikeitimo dovaną. 

497 p. Albukerkas Alfonsas (1453—1515) — portugalų keliau 

tojas, užkariavęs Portugalijai kolonijas Indijoje. 

498 p. Juvenalis (I—II a.)—senovės romėnų rašytojas satyrikas. 

524 p. Kunigaikštis Henrikas d e G i z a s' (1550—1588) —vienas 

iš reakcinės katalikų lygos vadų Prancūzijoje religinių karų metu. 

Jis buvo nužudytas karaliaus Henriko III įsakymu per priėmimą 

rūmuose. 

528 p. Tara skas — Pietų Prancūzijos folklore — pasakų baidyklė 

su daugybe letenų, primenanti drakoną. 

532 p. Mes alina — Romos imperatoriaus Klaudijaus (I a.) 

žmona, pagarsėjusi savo ištvirkavimu. 

534 p. Hebė — romėnų mitologijoje jaunystės deivė. 

535 p. Damjenas Roberas Fransua (1715—1757) už pasikė 

sinimą su peiliu į Liudviko XV gyvybę buvo nužudytas ketvir 

čiuojant. 

536 p. ...n uogą koją, vertą Periklio pasigėrėjimo 

ir Fidijo kalto...— Periklis (V a. prieš m. e.)—Atėnų 

valdovas, globojęs menuts. F i d i j a s (V a. prieš m. e.) — žymus graikų 

skulptorius. 

538 p. A1 d e b a r a n a s — žvaigždė Jaučio žvaigždyne. 

Erebas — senovės graikų mitologijoje tamsos karalija po že 

mėmis, viršum pragaro. 

540 p. Kunigaikštienė d e Š e v r e z ir kunigaikštienė d e L o n g- 

vil — prancūzų aristokratės, aršios frondininkės, pagarsėjusios savo 

meiliškais nuotykiaisv 

543 p. Rodopė—graikų kurtizanė, pagal padavimą tapusi 

faraono žmona. 

dievas. 

§92 

Pta — egiptiečių mitologijoje žemės ir dangaus sukūrėjas. 

Pentesilėja—graikų mitologijoje amazonių karalaitė. 

Tifonas — senovės egiptiečių blogio, tamsybių, nevaisingumo

544 p. Berninis (vadinamas kavalierium Beminiu!) (1598— 

1680) — italų tapytojas, skulptorius ir architektas, Liudviko XIV pakviestas 

į Prancūziją. 

564 p. Mūšyje prie Fontenua 1745 m. prancūzai nugalėjo anglų, 

olandų ir austrų kariuomenes. 

566 p. ...ar jūsų šviesybė atmetate tikėjimą, 

kad duona i ir vynas pa v ir st a Jėzaus kūnu ir krauju...— 

Gvinplenas turėjo pareikšti, kad jis nekatalikas; pagal anglų 

įstatymus katalikai negalėjo būti parlamento nariais. 

568 p. W i 11 e n a g e m o t — aukščiausioji karalystės įstaiga — 

išminčių taryba senovės Anglijoje. 

569 p. D o o m s d a y-b o o k („Paskutiniojo teismo knyga")—• 

Vilhelmo Užkariautojo laikais (apie 1086 m.) sudarytasis visų Anglijos 

žemių, išskyrus šiaurės grafystes, aprašymas, kadastras. „Doomsday-book" 

yra svarbiausias šaltinis socialinei-ekonominei Anglijos 

istorijai pažinti ir pirmas žymus statistikos darbas. 

Pilypas II, arba Pilypas Augustas (1165—1223)—nuo 

1180 m. prancūzų karalius. 

Akvitanija — Galijos provincija (Prancūzijoje). 

570 p. Pilypas IV Gražusis — Prancūzijos karalius 1285—• 

1314 m. 

...kursto apsišaukėlius Ričardus prieš Henriką 

IV.— Henrikas IV Lankasteris nuvertė Ričardą II Jorką ir 

1399 m. užgrobė Anglijos sostą. Ričardui II mirus, feodalai kurstė 

keletą apsišaukėlių Ričardų prieš Henriką IV. 

Margarita Anžujietė (1429—1482) — ; Anglijos karaliaus 

Henriko VI žmona, vadovavusi Lankasterių partijai Baltosios 

ir Raudonosios Rožės kare. Vorviko padedama, ji grąžino savo vyrą 

į sostą. 

571 p. Anglija Utero Pendragono laikais — bri 

tiška, Cezario laikais — romėniška, s e p t y n v a 1- 

dystės laikais — saksiška, Haroldo laikais — 

daniška, Vilhelmo laikais — normandišk a...— 

Pendragonas — keltų genčių vyriausias vadas. 55—54 m. prieš 

m. e. Julijus Cezaris užkariavo Britaniją, kuri priklausė Romai iki 

III a. pabaigos. IV—V a. Britaniją užkariavo anglai, saksai ir ju 

tai ir sudarė septynias karalystes (septynvaldystės epocha). IX—X a. 

693

Angliją užkariavo danai; pietvakarių Anglijai pavyko iš jų išsivaduoti, 

bet, karaliui Haroldui valdant (1036—1039), danai vėl ją užėmė. 

1066 m. Angliją užkariavo Normandijos kunigaikštis Vilhelmas 

Užkariautojas. 

Volsis Tomas (apie 1475—1530)—kardinolas, Anglijos karaliaus 

Henriko VIII ministras. 

572 p. Lordai, kurie, Jokūbui I valdant, buvo 

patraukę savo teisman kyšininkavimą Bekono 

asmeniu, Karoliui I valdant, suruošia procesą 

valstybės išdavimui Strafordo a s m e n i u.— 

Bekonas (žr. paaišk. 457 p.) —Jokūbo I lordas kancleris buvo 

patrauktas teisman už kyšių ėmimą. Strafordas Tomas Ventvortas 

(1593—1641)—pirmasis Karolio I ministras. Ilgasis parlamentas, 

kurį buvo priverstas sušaukti Karolis I, apkaltino Strafordą 

valstybės išdavimu. Strafordas buvo nužudytas. 

580 p. ...k e turi maišai, prikimšti viln ų...— Vilnų 

prikimšti maišai, ant kurių Anglijos parlamente sėdi pareigūnai, yra 

tradicinis Anglijos klestėjimo simbolis. 

582 p. J a k o b i t a i — Anglijos karaliaus Jokūbo II, išvyto iš 

Anglijos 1688 m., šalininkai. _ - 

586 p. Pore Šarlis (1675—1741) '•—prancūzų jėzuitas, dėstęs 

koleže, kur jaunystėje mokėsi Volteras. Paskui, apsigyvenęs Angli 

joje, Volteras žavėjosi žymiausiu to meto anglų deistu lordu Bo- 

lingbroku (žr. paaišk. 216 p.). 

590 p.Ričardsonas Samiuelis (1689—1761)—anglų rašy 

tojas „Klarisos Ilarlou" autorius. Lovelasas — neigiamas to ro 

mano herojus, patvirkęs dabita. 

592 p. Katonas — čia kalbama apie Katoną Jaunesnįjį (I a. 

prieš m. e.)—Romos respublikonas, nesutaikomas Julijaus Cezario 

priešas. Cezariui laimėjus ir žlugus respublikai, Katonas nusižudė; 

Aristidas (VI—V a. prieš m. e.) — Atėnų politinis veikėjas 

ir karvedys. Buvo pramintas Teisinguoju. 

Moras Tomas (1478—1535)—vienas iš utopinio socializmo 

pradininkų, mokslininkas humanistas. Henrikui VIII valdant, užėmė 

svarbius valstybinius postus. Apkaltintas valstybės išdavimu, buvo 

nužudytas. 

645 p. Brantomas Pjeras (1540—1614) — prancūzų rašytojas, 

savo memuaruose aprašęs to meto aristokratijos papročius.

Pratarmė 

TURINYS 

Pirmoji dalis 

JURA IR NAKTIS 

Du įžanginiai skyriai 

I Ursus 7 

II Kompračikosai 30 

Pirmoji knyga 

NAKTIS NE TOKIA JUODA, KAIP ŽMOGUS 

I Pietinė Portlendo nerija 45 

II Atskyrimas 51 

III Vienas 55 

IV Klausimai 61 

V Žmogaus išrastas medis 62 

VI Mirties grumtynės su naktimi 67 

VII Šiaurinė Portlendo nerija 74 

Antroji knyga 

URKA JŪROJE 

I Nuo žmogaus nepriklausomi dėsniai 79 

II Siluetai išryškėja 82 

III Sunerimę žmonės neramioje jūroje 87 

IV Pasirodo debesis, nepanašus į kitus 92 

V Hardkvanonas 103 

VI Jie tikisi pagalbos 105 

VII Šventasis siaubas 106 

VIII Nix et nox 110 

IX Įšėlusi jūra perspėja 113 

X Audra — nirši laukinė 115 

XI Kasketai 119 

XII Imtynės su povandeninėmis uolomis 121 

XIII Akis į akį su naktimi 125 

XIV Ortacho uola 126 

XV Portentosum mare 128 

695

XVI Staiga stoja mįslinga tyla 133 

XVII Paskutinė priemonė 135 

XVIII Galutinė priemonė 139 

Trečioji knyga 

VAIKAS TAMSOJE 

I Čes-Hilas 149 

II Ką gali sniegas 154 

III Našta dar labiau apsunkina vargingą kelią 159 

IV Kitokios rūšies dykuma 163 

V Mizantropo keistenybės 168 

VI Prabudimas 183 

Antroji dalis 

KARALIAUS ĮSAKYMU 

Pirmoji knyga 

AMŽINAI GYVA PRAEITIS 

ŽMONES ATSPINDI ŽMOGŲ 

I Lordas Klančarlis 189 

II Lordas Deividas Deri-Moiras 201 

III Kunigaikštienė Džoziana 208 

IV Magister elegantiarum 219 

V Karalienė Ona 227 

VI Barkilfedras 236 

VII Barkilfedras skinasi kelią 242 

VIII Inferi 248 

IX Neapkęsti galima taip pat stipriai, kaip ir mylėti 250 

X Liepsna, kurią matytumėm, jeigu žmogus būtų perregimas 258 

XI Barkilfedras pasaloje 266 

XII Škotija, Airija ir Anglija . 271 

696 

Antroji knyga 

GVINPLENAS IR DEJA 

I Šiame skyriuje išvysime veidą to, kurio iki šiol matėme 

tik veiksmus 281 

II Dėja 286 

III Oculos non habet, et videt 289 

IV Puikiai parinkta įsimylėjėlių pora 291 

V Žydras lopinėlis juodoje naktyje 295

VI Ursus mokytojas ir Ursus globėjas 299 

VII Neregystė duoda pamokas aiškiaregystei 303 

VIII Ne tiktai laimė, bet ir gerovė 307 

IX Keistenybės, kurias žmonės be skonio vadina poezija.. 313 

X Gyvenimo atstumtojo požiūris į daiktus ir į žmones.. 320 

XI Gvinplenui rūpi teisingumas, Ursui — tiesa 326 

XII Ursus poetas suvilioja Ursų filosofą 335 

Trečioji knyga 

SKILIMAS PRASIDEDA 

I Tedkasterio viešbutis 339 

II Gražbylystė po atviru dangumi 343 

III Perskyrimas, kuriame praeivis vėl pasirodo 348 

IV Neapykanta suartina skirtingiausius žmones 354 

V Wapentake 359 

VI Katinai tardo pelę 363 

VII Kokiais sumetimais auksinas gali įsimaišyti tarp variokų 372 

VIII Apsinuodijimo požymiai 379 

IX Abyssus abyssum vocat 384 

Ketvirtoji knyga 

KANKINIMŲ RŪSYS 

I Švento Gvinpleno gundymas 395 

II Po meilių žodžių rūsti tikrovė .... 402 

III Lex, Rex, Fex 410 

IV Ursus seka policiją ,........ 413 

V Pragaištinga vieta 418 

VI Kas per teisėjai buvo anuometiniais perukais -.. - 420 

VII Drebulys 424 

VIII Dejonė. 426 

Trečioji dalis 

Penktoji knyga 

JŪRA IR LIKIMAS KLAUSO TŲ PAČIŲ VĖJŲ 

I Ir dužūs daiktai išsilaiko 445 

II Klaidžioja ir nepaklysta 455 

III Nėra žmogaus, kuris, iš Sibiro staiga nublokštas į Senegalą, 

neprarastų sąmonės (Humboltas) 468 

IV Kerai 471 

V Manai, kad atsimeni, o iš tiesų pamiršti 477 

697

Šeštoji knyga 

URSAUS METAMORFOZĖS 

I Ką sako mizantropas 485 

II Ir ką jis daro 488 

III Viskas susipainioja 502 

IV Moenibus surdis campana muta 505 

V Valstybė žiūri savo interesų tiek dideliuose, tiek ir mažuose 

dalykuose 511 

Septintoji knyga 

TITANE 

I Prabudimas 521 

II Rūmai kaip giria 524 

III Ieva 528 

IV Šėtonas 536 

V Iš veido pasižįsta, nors šiaip nepažįstami 549 

Aštuntoji knyga 

KAPITOLIS IR JO KAIMYNIJA 

I Smulkmeniškas didingų iškilmių aprašymas 553 

II Bešališkumas 568 

III Senovinė menė 577 

IV Lordų rūmai senovėje 583 

V Išdidi plepalynė -. 589 

VI Aukštieji ir žemieji rūmai 598 

VII Žmonių sukeltos audros baisesnės už vandenyno audras 603- 

VIII Būtų geras brolis, jei nebūtų geras sūnus 622 

Devintoji knyga 

GRIUVĖSIUOSE 

I Iš tokios didybės į tokį vargą 629 

II Galutinė išdava .... 633 

Baigiamasis žodis 

JŪRA IR NAKTIS 

I Sarginis šuo gali būti angelu sargu 651 

II Barkilfedras taikė į erelę, o pašovė balandėlę 655 

III Atgautasis rojus ašarų pakalnėje 663 

IV Ne čia, o ten, aukštai 669 

Paaiškinimai 677

Redaktoriai J. Maceinienė ir E. Viskanta 

Viršelis dail. E. Katiliaus 

Techn. redaktorius D. Jakubonis 

Korektorė J. Bitinienė 

Pasirašyta spaudai 1961. XII. 9. Leidinio Nr. 3383. Tiražą 

25 000 egz. Popierius 84XIO8V32 — 10, 938 pop. I. =35, 87 sp. I. 

35 Ieid. 1. Spausdino Valst, V. Kapsuko-Mickevičiaus \ 

spaustuvė Kaune, Lenino pr. 23. Užsak. Nr, 1769. 

Kaina 1 rb 8 kp 

7—3

Viktor.Marie.Hugo.-.Zmogus.kuris.juokiasi.1962.OCR

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?