39–49 / Karolina Praniauskaitė. Eilėraščiai ir vertimai - Žemaitija

KAROLINA 

PRANIAUSKAITË 

Eilëraðèiai 1 ir vertimai 

ATSISVEIKINANT SU GIMTÀJA TROBELE 

Reikia atsisveikinti su mylimu nameliu, 

Kuriame praleidau jaunystës metus 

Tarp savøjø; èia nuo gimimo 

Maloniai prabëgo gyvenimo rytas. 

Ðiandien, atëjus kaitriam vidurdieniui, 

Reikia atsiskirti su mielais nameliais 

Ir liûdnoj klajonëj ieðkoti prieglobsèio 

Ir kaitroje nerasti ðeðëlio. 

Neberasiu mielos sodybos ðeðëlio, 

Nei jaunatviðkos laisvës dienø, 

Nerasiu net ðeðëlio tos ramybës; 

Nieko neduos man pasaulis – nieko, tik skausmà, 

Kuris net gimtajame namelyje 

Manæs nepagailëjo vaikystës dienom, 

Ten ið skausmo kartëlio iðtryðko 

Vaiko krûtinëje tokios liûdnos dainelës. 

Paprastos vaikiðkos mintys 

Ið mano ðirdies gilumos kilo, 

Tëvø trobelës, mielo kampelio 

Tyrø jausmø ðviesus atminimas. 

Lik sveikas, puikusis slëni, 

Atsisveikinu, atsisveikinu, skaidrus upeli, 

Kaip vanduo nuplauks greitai mano dienos 

Liûdnos naðlaitystës tylioje kanèioje, 

B. E. R. 

Puikus pavasari, miela tave minëti, 

Kai iðnyksti su savo gëlëmis, 

Su tavim iðsisklaido jaunystës svajonës, 

Ir nebëra laimës þemëje: 

Nes spaudþia slaptas ðirdies skausmas 

Ir skaudþiai þeidþia ilgesys, 

Nyki ir tamsi abejoniø migla 

__________ 

1 Eilëraðèiai – ið knygos „Ant upës raðto blindelë auga“. - Vilnius, 1987. 

LITERATÛRA 

Medalis, skirtas Telðiø ðv. Antano Paduvieèio katedrai. Dailininkas Petras 

Garðka. 1991. Kaltas metalas. ¨ 5 cm. Pranciðkaus Balèiûno nuotrauka 

Uþkloja gyvenimo kelià. 

Bet dar ðvieèia pro tuos miglos debesis 

Nuostabus vilties spindulys: 

Blyksteli ið dangaus jaunatviðka liepsna 

Ir nauja laime padvelkia. 

Veltui nenuvys puikiosios gyvenimo gëlës, 

Nors jas dþiovina vasaros kaitra, 

Nes jausmingø atsiminimø lobis 

Iðliko tavo sielos gelmëje. 

Kai skamba dainelë it graudi ðirdies dejonë 

Ir akyse þiba tyli aðara, 

Tegu paskui jos garsus iðplauks liûdesys 

Ið tavo sielos taurës dugno. 

Nes, kas iðsaugos rytmeèio rasos aðarà 

Ir broliðkà ðirdá ávertins, 

Tas gali ankstyvà pavasará iðgyventi 

Ir vëliausià rudená. 

Neseniai aukso sapnais vadintos 

Puikios dainos nuskambëjo: 

Tos aðaros kaip dangaus þvaigþdës þemëje 

Paliko brangø atminimà. 

Kai praeina pavasaris – laimingas, kas gali 

Pravirkti tokiomis aðaromis, 

Tas nepraþudys didþiøjø Dievo dovanø 

Ir patirs laimæ þemëje. 

BAJORUI IÐ USTRONIO 

Atsakymas á eiliuotà laiðkà 

Toli nuo Kauno graþaus slënio, 

Skurdþiam namely, tarp mielø saviðkiø, 

Mano tylø kampelá dabina ákvëpimas, 

Gimtinës dainos ir brangûs atminimai. 

Mano dainos nesiekia meno ðventovës, 

Nes reikia daugiau ðviesos ir mokslo – 

(Nukelta á 40 p.) 

ÞEMAIÈIØ ÞEMË 2008 / 1 

39

40 

(Atkelta ið 39 p.) 

Tik ðventais jausmais girdau ðirdá, 

Dëkingumo aðaromis plaukia mano mintys. 

Uþ gerumà esu amþinai tau skolinga, 

Priimk graudulio aðarà uþ ðirdingà savo dainà. 

Kai dorai sielai ðvieèia dangaus malonë, 

Þemë pragyvenimui duoda duonos kàsná, 

Jau nieko netrûksta; bet mûsø ðirdis 

Dar kaþko trokðta ir ilgisi þemëje. 

Graþi yra þemë, taèiau sutiks kiekvienas, 

Kad ne èia mûsø laimë ir tëvynë; 

Ir mûsø meilë þemëje netvari, 

Amþina meilë yra ten, kur amþina garbë, 

Ir graþiausia mieliausia ðalis, – 

Joje prasideda tikras gyvenimas. 

Ið tavo dainos matau, kokia graþi gali bûti 

Tyki nuoðalë toje Baltarusijoje, 

Kur ðirdþiai mielà, nors nederlià þemæ 

Dirba broliðka ir garbinga padermë. 

Pasaulis iðsijuosæs ieðko aukso lobiø, 

O èia dar ðvieèia darbas, kuklumas, dora; 

Ir dëkinga ðirdis mielai þavisi 

Tylia bajoro ið Ustronio laime. 

1856 m. geguþës 18 d. 

LITERATÛRA 

1999 m. lapkrièio 28 d. Seinuose atidengtas paminklas poetui, vyskupui 

Antanui Baranauskui (skulptorius Gediminas Jokûbonis). D. Mukienës 

nuotrauka 

B. EUGENIJUI R. 

Atsakymas 

Seniai jau nelyginant dangiðkas himnas 

Ið jaunuolio krûtinës liejosi graudi daina, 

Kilnios ir nekaltos sielos malda, 

Meldþianti ðviesos gimtajai þemei. 

Tada nutvieskë tavo skaisèià kaktà 

Spindëjimas, kuris þmogø prilygina angelui, 

O jauna ðirdis, vis stipriau plakdama, 

Verþësi paskui giesmæ, troðko dvasinio peno. 

O, gyvenimo palaima, kai ilgesio akimirkà 

Á ðirdá sminga ið dangaus aukso spindulys 

Ir ásiþiebia ðventa meilës ugnis, 

Ir nuðvinta amþinos tiesos jausmu. 

Kilk á aukðtybes, jaunoji broliðka dvasia! 

Meilës, taikos, laisvës giesme, 

Ðlovindama mûsø brangios þemës atminimà, 

Bûk mano skurdþios giesmës vadovu. 

Tegu toji praamþiø Þinyèios kibirkðtëlë 

Ir ðviesos srautas ið tavo sielos iðsiverþia, 

Ir tegu slaptas uþuojautos ryðys 

Mûsø giesmæ sujungia aukso grandine. 

Tavo kilnias mintis mokslas praturtina, 

Giminës garbæ puoðia talentas, gabumai, 

O gimtoji daina ir tokia kilni veikla 

Byloja apie dorà ir taurià ðirdá. 

Neslëpk savo giesmës, lai þavus jos skambesys 

Ið ðventos Þemaitijos sklinda po Dievo pasaulá, 

O tavo akyse suþibusi uþuojautos aðara 

Tegu spindi nelaimingiesiems broliðku gailesèiu. 

Ðviesos lobiai, garbingai sukaupti 

Ðlovinguose tavo tëvo namuose, 

Paþërë man daug nepatirtø spinduliø 

Dievo galybës, kuri sukreèia sielà. 

Kai, mintyse ásiklausæs á dangaus giesmes, 

Tu man parodei skaidrø upelio krantà, 

Kur jaunos sielos þavus ákvëpimas 

Gëlëmis puoðë tavo gyvenimo rytà, 

Tos puikios kalvos, gëlëti slëniai 

Ðirdingoje tavo giesmëje suskambo. 

O tavo vienutëlës sesers nuostabios akys 

Suspindo man dangaus meilumu.

Minësiu tas valandëles su gailiom aðarom, 

Su nuoðirdaus dëkingumo jausmu, 

Nes man èia þemëje maloniai nuðvito 

Gerumo ir amþinos meilës spindulys. 

1856 m. rugpjûèio 15 d. 

JAUNAJAM POETUI 

Atsakymas 

Uþ kà man skiri toká vardà garbingà? 

Ir man spinduliø pagailëta skaisèiø: 

Juk mano daina aðarota, skausminga, 

Nes daugel regëjau skausmø ir kanèiø. 

Ðirdis ir dvasia tiek skausmø iðkentëjo, 

Pakol po klajojimø tiesà priëjo. 

Mane supratai tu – o, kaip man smagu, 

Kaip miela dainuoti dël savo draugø! 

Taip trokðta ðirdis – ir tegul ji nuo ðiolei, 

Uþmirðus save, dainà paskiria broliui; 

Tegul naujà dainà uþtraukia linksmai, 

Uþmirðusi savo nelaimiø gausybæ, 

Nes nieks nepajëgs – nei vargai, nei skausmai – 

Sudrumsti ðirdy tavo ðventà ramybæ. 

Vertë Justinas Marcinkevièius 

V. SIROKOMLEI 

Liaudþiai dainuok, o poete ðlovingas, 

Lietuvà guosk ir naðlaièius vargingus; 

Tu ið Mickevièiaus perëmei lyrà, 

Jis juk tave prie rinktiniø priskyrë. 

Karðtà jo ðirdá, jautrumà paþinæs, 

Jausdamas ðilimà dainiaus krûtinës, 

Semk ákvëpimà ið erdviø beribës, 

Dieviðkos meilës, tikrosios dorybës, 

Rink grûdelius praeities atminimo 

Ið Lietuvos, ið jos miðko oðimo, 

Pievø margumo, tyrø ðaltinëliø, 

Dainà iðauski, saulëteká këlæs. 

Klausant tavæs, mums ðirdis pagyvëja, 

Klausant tavæs, mums siela pajaunëja. 

Lyg kibirkðtis ið prigesusio lauþo, 

Ðildo ji, aðarà þmogui iðspaudþia, 

Kaip spindulys tyra laimë nuðvinta. 

Vaikà paguosk tu, vargø iðkankintà. 

Dainiau, iðgarsinki protëviø galià, 

Þadink krûtinæ vaidilos dainelëm. 

Poetas, kun. Antanas 

Baranauskas. 

Nuotrauka ið RKIC archyvo 

Kalbà pradëk su mumis auksagarsæ, 

Mes tavo þodþiams ðirdingai pritarsim. 

Amþiams iðgarsinsi kerinèia lyra 

Meilæ, dorybæ ir santaikà tyrà. 

Vertë Albinas Þukauskas 

MEDÞIOKLË 

Uþ kalno, prie miðko, ðuo kiðká aptiko. 

Jaunimas, iðgirdæs lojimà skalikø, 

Kas kà pasièiupæs, per sniegà tursena. 

Nors þiemiðkai vilki – geguþá gyvena. 

Medþioklë ir speigas jiems nuotaikà kelia, 

„Tikriausiai kas nors juk nudës tà kiðkelá“, – 

Taip seserys kalba. Bet gráþta medëjai 

Ir skelbia, kad þygis per niekà nuëjo: 

Netekæ galvø, jie iðbëgo medþioti, 

O ðautuvai menëje liko kaboti. 

Tik vienas suspëjo ðaudyklæ paimti, 

Prityræs, nors jaunas; medþiotojas rimtas, 

Galás ir akies taiklumu pasigirti. 

Nors ákarðtis jaunas pripildë jam ðirdá, 

Bet áveikë narsà jo bûdo ðvelnumas, 

O vargðas þvërelis nurûko á krûmus. 

Ir dþiaugës kiðkelis, kad gyvas iðliko, 

Medþiokliai gi gráþo tuðèiom su skalikais. 


LITERATÛRA 



41

42 


LAIMËS PRIEÐAUÐRIS 

Dienà naktá upë teka, 

Dienà saulë joje dega, 

Krinta þvaigþdës naktá þvainà, – 

Mûsø dienos taip praeina. 

Èia jos ðvyti, pilnos dþiaugsmo, 

Èia pripildo ðirdá skausmo, 

Spindulius á ðviesà leidþia, 

Èia vël naktys nusileidþia. 

Veltui þmonës klausia þemæ, 

Ar nuðvis skliautai aptemæ? 

Nors viltis ðirdin tuksena – 

Nieks be skausmo negyvena. 

Laimës prieðauðrá pamatæ, 

Baigsim eilæ savo metø. 

Bet vis tiek, nors mums numirus, 

Patekës juk auðros tyros. 


VAKARAS 

Vakaro metà smagu pasvajoti 

Tam, kuris dienà linksmybëj praleido; 

Gaubia skliautus debesëliai skaroti, 

Bet jø ðeðëliai jam nedrumsèia veido. 

Ilsis laimingas, naktuþei atëjus, 

Tas, kurs per dienà pluðëjo, pavargo. 

Betgi þmogus, visà dienà kentëjæs, 

Prieblandos meto ðeðëliuose verkia. 


LITERATÛRA 

GIESMËS TIKSLAS 

Eilëraðtis V. Sirokomlei 

Ne niekingai þemës ðlovei 

Mûsø poetø kruvinas amatas. 

Meilë yra ðirdies poreikis: 

Dainà þmonëms siunèia dangus. 

Nors akmuo pataikytø krûtinën, 

Niekas kankliø stygø nenutrauks: 

Ið ðirdies iðtryðkus kraujui, 

Ið dangaus meilesnis spindulys nuðvis, 

Gyvà tiesà þerdamas á akis, 

Ðvelniu skambesiu perteiks mintá 

Ir ðirdingon dainon sulydys 

Meilæ, tikëjimà ir viltá; 

Uþdegs broliø ðirdis 

Ir aðarø pakalnæ pavers rojum. 

Ðiandien dar blausi auðra, 

Nei vakaras, nei rytmetis. 

Sukurtos Milþinø giesmës; 

Bet panèiuose snûduriuoja ðirdis, 

Graudinasi palengva busdama, 

Tarsi paskutinæ valandëlæ: 

Dar þmonës broliðku delnu 

Nenusiðluostë vargo aðarø. 

Dar puikuoja iðdidûs ponai, 

Begalinio pasipûtimo kupini, 

Dar kenèia mylimi þmonës 

Nuo sunkaus darbo, kruvino triûso, 

Dar tuðtybës aukai 

Eikvojamas gyvenimas ir turtas, 

Dar nuoðirdþiai nepasirinktas 

Vienintelis iðganymo tikslas. 

Daug, dar daug reikia, 

Kad þmonijos taikos þiedas 

Kaip dvasia, slypinti kûne, 

Prisipildytø meilës stiprybës 

Ir, kanèios sutaurintas, 

Subrandintø aukso vaisius. 

1856 m. lapkrièio 28 d. 

H. B. 

Klaidþiodami þemës platybëse, 

Susitiko du keleiviai, 

Skirtingos buities ir iðsilavinimo, 

Minties ir jausmo vienijami. 

Puikus þiedas, kuris savo taurën 

Rinko ðviesø saulës spindulá; 

Ir þolelë tykioj nuoðalëj, 

Liûdesio ðeðëlyje praþydusi. 

Abu nuolankiai lenkia galvas 

Neþemiðkai ðviesybei: 

Tas pats balsas ðaukia jø sielas, 

Dangaus kibirkðtim apdovanotas. 

Ir panaðus jø gyvenimo kelias, 

Nors skirtingas likimas, 

Kenèia, myli nuo gimimo 

Puikus þiedas ir menka þolelë. 

Savo broliams ir Dievui 

Tepraþysta, suþaliuoja; 

O sulaukæ amþinybës, 

Tepavirsta jie ðlamuèiais. 

MYLIMOS MOTINOS 

VARDADIENIUI 

Ne þodþiais, bet aðaromis padëka liejas, 

Vien aðaromis ðirdis iðsako 

Meilæ ir padëkà, ir pagarbà Motinai. 

Ðiandien mylintys vaikai suneða 

Kaip brangià dovanà jos Vardadieniui 

Liûdnus ir ðirdþiai mielus prisiminimus. 

Motina, Tu viena visame pasaulyje, 

Glausdama á glëbá savo vargðà kûdiká, 

Leidai man pajusti glamoniø saldumà. 

Tu ant maþos naðlaitës galvos 

Ne kartà iðliejai karèiø aðarø upelius 

Kartu su savo palaiminimu. 

Savo naðlystës skausmu dalinaisi su manimi, 

Su mano mylima seserim, mielais broliais. 

Negalvodami apie paslaptingà ateitá, 

Tada þinojome, kad laimë þemëje – 

Tavo prieglobstis, vienintele Motina, 

Ir Tavo ðirdyje – bekraðtë laimë. 

Ir niekur nuo ðiol jau taip neðvietë 

Meilë ir laimë Tavo vaikams, 

Kaip toj maþytëj trobelëj, 

Kur mes þaidëm prie brangios Motinos 

Kaip þvaigþdutës ðalia mënulio... 

O Tu gedulu uþdengei veidà, 

Tu mûsø viskas, o mylima Motina! 

Tu buvai mûsø gyvenimas ir laimë, 

Kai netekome tëvo... 

Kai Tavo ðirdin tas griausmas trenkë, 

Á devynis maþus gabalëlius jà padalijo, 

O kiekviename nauja ðirdis iðaugo...

Ir septyni sûnûs á pasaulá jà iðsineðiojo. 

Dvi tiktai neperdalytos ðirdys, 

Dvi Tavo gimdytos pasiliko 

Prie Tavæs, Motina, prie Tavo ðirdies. 

Tu mûsø turtas, laimë, ramybë. 

Gyvuok, dalydamasi su mumis glamone, 

O ðiandien priimk ðirdingus 

Mielø anûkiø ir Tavo naðlaitës sveikinimus. 

* * * 

Nuostabus vaizdas uþburia sielà. 

Tykus vandens èiurlenimas ir mënulio 

spindesys, 

Ta lakðtingalos giesmë ir tø medþiø ðeðëliai 

Þadina ástabius atsiminimus 

Ir graudø tykø ilgesá. 

Kaip prabëgo auksinis gyvenimo rytas, 

Ðirdis atsimena, o tie prisiminimai 

Iðsunkia aðarà, keldami skausmà. 

Su niekuo tais jausmais nepasidalysi, 

Nes nepaþino ir nesuprato Poeto 

Ir niekina jo ðirdá. 

Kodël ta ðirdis, vai, kodël gi 

Jauèia dvigubai negu pasaulio þmonës? 

O siela, mintim ir jausmu sparnuota, 

Plëðia kûno panèius kaip upë uþtvankà 

Ir krinta á dangaus ar pragaro vartus. 

Bet ties praraja skuba prie Vieðpaties, 

Nors kelias sunkus, erðkëèiais nuklotas, 

Jokia galybë nesulaikys jos bëgio, 

Ji pasirodo visada tauriai. 

Tai aðarø upeliu ið akiø iðtrykðta, 

Tai prasiverþia atodûsiu ið krûtinës, 

Tai gyvybës kibirkðtim þodþiuose blyksteli – 

Ir ðitaip skrieja á neþinomas ðalis 

Ir ið neþinomø gëliø renka rasà, 

Kad ja atgaivintø mylimus brolius. 

Mintis ir jausmus dangun pakylëtø, 

Tiesà ir Kristaus meilæ skelbtø, 

Áþiebtø ðirdyse tà ðventà ugná, 

Atmestø niekingas þemës viliones, 

Nuolankiai iðtvertø kanèios gëlà, 

Dievui paskirtø nuoðirdþià giesmæ – 

Ir ðitaip uþgautø broliø ðirdyse 

Tikëjimo – Vilties triumfo stygà, 

Meilës galià – Mielà dainelæ, 

Þadintø jausmus gimtàja kalba, 

Skambanèia dþiaugsmu ar skausmo dejone. 

Þenk tuo keliu, jaunasis mano Broli, 

Niekas dar nedrumsèia Tavo ramybës. 

Tavo siela dar prie dausø slenksèio 

Maloniai ilsisi, màstydama apie Dievà. 

Giedok jam tyra nekalta ðirdimi 

Ir þvelk á dangø skaisèiu þvilgsniu, 

Nes, kai á þemæ nuleisi savo akis, 

Ið karto uþtemdys jas karti liûdesio aðara. 

O! Nepaisyk pasaulio, neklausyk þmoniø! 

Jø balsas uþgesins ugná Tavo krûtinëj, 

Nes visa sugriauna ðalta pajuoka, 

Tik Dievas saugo doras ðirdis. 

1856 m. rugpjûèio 15 d. 

PRIEBLANDOJE 

Kaip miela svajoti prieblandoje 

Tam, kurio diena linksmai prabëgo, 

Nors tylus vakaras ðeðëliais apninka, 

Tylos palaimos nesudrumsèia. 

Ir tam prieblanda skleidþia palaimà, 

Kurs po darbo dienos laisvai ilsisi; 

Bet kas dienà iðgyveno skaudþiai kentëdamas, 

Tas aðaras lieja jos nykiame ðeðëly. 

RAUDA 

Kaip gæsta þërinèios þvaigþdës auksinis 

spindulys, 

Taip uþgeso ir Lietuvos Dainius, garsus 

veikalais ir dorybëm, 

Didþiai ðlovingas ir daug iðkentæs vyras, 

Didelio jausmo ir skausmo palauþtas. 

Svetimoj þemëj guli jo palaikai... 

Didi ðlovë jam visame plaèiame pasaulyje, 

Ir amþinas kaip dieviðkos esybës 

atminimas, 

Ir didis tarsi vieniðos naðlës liûdesys... 

Lietuva, brangi jo ðirdþiai tëvyne! 

Sunkus tavo gedulas... Ak, svetimos kapinës, 

Svetima þemë priglaudë tuos brangius 

palaikus... 

Raudok, liûdinti motina, nes ne ant tavo 

krûtinës 

Padëjo garbingas sûnus galvà, 

Laurais – erðkëèiø karûna – vainikuotà, 

Nutviekstà trigubos ðviesos – 

Didþios ðlovës, taurumo ir kanèios. 

Jo kapas iðkilo svetimam kraðte. 

Lietuva, tu Motina – tu lopðys buvai! 

Vainikuok Dainiaus galvà brangiausiais 

Jaunystës laikø atminimais – 

dorybingumu ir kanèia. 

LITERATÛRA 

Dieviðkumas ir dora nugali net paèià mirtá, 

Amþiai praslinks – iðmirs kartos, 

Trenks Sostus siaubus griausmas, 

O tokio didþio vyro brangus atminimas 

Bus amþinas – niekados neiðnyks. 

Kaip dieviðka kibirkðtis, þmogaus krûtinëje 

It dangaus ðviesà akimoju áþiebusi 

Tiesos meilæ, pasiaukojimo dvasià, 

Suþeista krûtinë jau ilsisi kape, 

O jos dvasia liepsnoja tiesos ðviesa... 

Skausmo kalavijas ðiandien skrodþia sûnaus, 

Netekusios Motinos krûtinæ!.. 

Liûdnas broliø bûrys 

Rauda tëvynainio, kuris buvo jø 

pasididþiavimas. 

Gieda broliai, o motina sunerimus, 

Ar vël kada galës didþiuotis tokiu sûnum? 

Gal vël Dainiø palies dievo pirðtas? 

Kà ateitis vainikuos laurais? 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Ðiandien tame puikiame Kauno slënyje, 

Kur jo numylëtas Nemunas teka, 

Pagerbkime, mieli broliai, mûsø Dainiø, 

Tegu krûtinë alsuoja jo Giesmës galia... 

O tas puikus Marilës kalnelis 

Tegul bus mums atminimø kapas; 

Kai ten pavasará susirinks lietuviø jaunimas 

Ir suskambës auksiniø kankliø stygos, 

Ið laurø ir erðkëèiø prasiskleis stebuklinga 

gëlë 

Ir sukraus amþino gërio vaisiø. 

1856 m. sausio 5 d. 

VILNIUS IR AUÐROS VARTAI 

Gedimino miestas – atsiminimø lobynas, 

Amþina narsumo ir garbës sostinë; 

Tautos ðventovë, garsiø sûnø motina 

Ir mûsø laikais, ir senaisiais amþiais, 

Paslaptingasis ðviesos ir tiesos laivas, 

Kur kadaise degë ðventa Þinyèios ugnis, 

Po mirties glaudusi savo aukø degësiuose 

Nuoþmesniø negu Perkûno dievaièiai 

Lietuvos kunigaikðèiø galingas galvas, 

Mindaugo skaisèios karûnos ainiø, 

Kurie dràsià kaktà ne aukso ðalmu 

Dabino, bet þemaièiø meðkos kalpoku, 



43

44 


Áraðæ á savo vëliavà praamþæ vytá, 

Kraðtà gynë nenugalimu delnu, 

Kai Didþiàjà Lietuvà vël pagarsino 

Kæstuèio narsa ir Vytauto kardas. 

Ne kartà virð to miesto þioravo paðvaistë 

Karø, gaisrø ir Perkûno griausmø, 

Kol tikëjimà ir meilæ èia áþiebë 

Jadvygos ranka ir Jogailos ðirdis. 

Taip avelë ðito kraðto 

Dievo garbæ didþià skelbia, 

Ir Ganytojui avidës 

Skiria savo darbo vaisiø. 

Pievoje plaèiausioj ganos 

Romios tikinèios avelës. 

Gyvojo vandens upelis 

Teka per tà pievà þalià. 

Lankoje yra ðaltinis, 

Kur Skaisèiausioji Mergelë 

Troðkulá þmoniø malðina, 

O ðalia lyg uolos tvirtos 

Budi Jos tarnø bûrelis, 

Saugûs jie, nes Ji juos gina, 

O kai þaibas aiþo dangø, 

Krûtine Piemuo juos dengia. 

LITERATÛRA 

ÞEMAIÈIØ KALVARIJA 

Ðventa yra þemë ant Baltijos kranto, 

Ðventoji upë jà vainikuoja skaidria juosta, 

Ðiandien jau uþmarðties sniego uþpustyta, 

O savo pavasará þydëjo laime ir galybe. 

Meðkos sergëjo dangø remianèias girias, 

Didþiulius derlius neðë veðlios dirvos. 

Ðventa Þemaitija buvo Birutës laikais, 

Kaip jos vaidilutë, jauna ir laiminga, 

Kæstuèio ðirdies taip pat numylëta, 

Ta puiki þemë, Lietuvos sese vadinta. 

Ðiandien jà apgaubë niûri amþiø migla: 

Tiktai atminimas liko Palanga, 

Ta ðventa upë ir Birutës kalnas. 

Ðiandien broliø tauta ið jos ðaiposi, tyèiojas, 

Peikdama paprastumà ir senus paproèius, 

Niekina dorà broliø þemaièiø ðirdá, 

Tiktai neniekina þemaièiø taleriø; 

Ir, nors ið jø susikrauna sau lobius, 

Iðdidþiai þvelgia á tà þemæ, garsià 

Pasiturinèiais þmonëmis, senoviniu 

padorumu. 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Dievo þmoneliai plûsta tarsi bangos, 

Kaip gyva jûra artëja prie kalnø... 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Èia ir pulkas bajorø, ir ubagø galybë, 

Èia vienas kitas kaimietis ir moterø saujelë, 

Tarp jø ásimaiðæ jauni kunigëliai, 

Tekina skuba ta Dievo ðeimyna, 

Antràkart kryþiaus kelià eina. 

Ákandin jø palengva traukia ið tolo 

Moteris su vaiku ir elgeta luoðas. 

Paskui motinà skaisèiaveidþiai vaikeliai 

Bëgioja kalnais, lankydami koplyèias. 

Èia jauna mergaitë tartum samarietë 

Iðtroðkusius girdo vandeniu ið àsoèio. 

Èia ir nudryþæs basas piemenëlis 

Staèiais takeliais ðokuodamas balsiai gieda, 

Apie Judo iðdavystæ ðaukia dangui; 

O trokðdamas parodyti, kaip nekenèia niekðo, 

Á jo atvaizdà piktai skersuoja 

Arba aðtriu akmenuku trenkia á veidà ir 

Ið vëjavaikiðko kerðto sugadina paveikslà. 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Jau þmonës grûdasi ið baþnyèios, 

Skuba á kermoðiø, kur devynios galybës 

prekeivø 

Pardavinëja cukrainius, meduolius, 

skanëstus 

Arba kur bûdose atveþti þaislai 

Þadina vaikø ir jaunuoliø smalsumà. 

Saldumynai, linksmybës – vaikeliams. 

Vaikai, oi vaikai! Ir jums atsitinka 

Nuvaryti ágrisusá ubagà, 

Kuris á jus tiesia nesveikà rankà. 

Ak, blogas tas vaikas, kuris juokias ið skurdo, 

Nes tas vargðas – jûsø mylimas brolis. 

Pagailëkite nelaimingo luoðio,– 

Þiûrëkit, kokie menki skarmalai já dengia, 

Kokia karti aðara þvilga jo akyse, 

Kaip jo veidà iðvagojo skurdas. 

Daugelis su panieka ðalin veja ubagà; 

O jûs, vaikeliai, þvelkit gailestingai, 

Kaip jis jûsø maldauja, kaip graudþiai 

dûsauja,– 

Duokite jam, duokite iðmaldà, o vaikeliai! 

Bent jau tø saldainiø – rausvø kaip 

jûsø ðirdys, 

Saldþiø kaip motinos glamonës, 

Praðykite savo mylimø tëveliø, 

Kad jam atiduotø nuliekamà graðá. 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Senieji pastogëje gurkðnoja midutá, 

Vaikeliai tarpusavy dalinasi skanëstais, 

O prie prekystaliø jauni ponaièiai 

Perka meduolius, iðraðytus skaièiais ir 

ðirdimis, 

Ir dovanoja savo jaunoms bièiulëms, 

Kurios priimdamos akutes nuleidþia, 

Ir tik skruostø raudonis iðduoda, 

Kaip dëkingos tam, kas jas pamalonina. 

Jaunuolio meilë daþnai taip iðtirpsta, 

Kaip ta rausva meduolio ðirdis, 

Kai laikas nudildo apgaulius paauksus; 

Tik tas iðtveria, kas nuoðirdþiai myli. 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Ten toliau, palapinëse, þmonës linksmai plepa. 

Jaunieji vaiðina senus gaspadorius, 

Jaunos gaspadinës savo verpalams 

Dera naujus geltonus ratelius. 

Berneliai perka kepures ir dalgius, 

Mergelës karolius ir kaspinus plaukams, 

O koks vaikø spieèius prie meduoliø – 

Kiek ten klegesio, iðdykavimo, kiek riksmo. 

– – – – – – – – – – – – – – – 

Ðtai motina uþsispyrusá it oþys vaikà 

Ðventiniø pirkiniø á palapines tempia, 

Naujà abëcëlæ jam perka 

Ir garsiai skaito prieðpaskutiná lapà: 

„Ðventoji dvasia rykðtele plakti vaikelius pataria, 

Rykðtelë varo protà galvon...“ 

Ðaipydamiesi þvilgèioja jaunieji; 

Rykðtelë! Oi, nekenkia rykðtelë jaunimui. 

Tokiam jaunimui, kursai savo gyvenimo þiedà 

Skandina neðvariam niekðybës liûne, 

Visà ðventà dienà geria ir ðûkalioja 

Prie þaliojo stalelio susigrûdæ; 

Ieðko pramogø ir linksmai lëbauja, 

Nors aplinkui graudþiai aimanuoja þmonës; 

Uþuojautos nepaþadinsi tokioje ðirdyje, 

Kurià degina godumas, o ðaldo pinigai. 

Pamirðæ brangius Iðganytojo þodþius, 

Su panieka atstumia neturtingus brolius, 

Bet dosniai þarsto iðloðtà auksà, 

Kad draugus paskandintø 

Loðimø ir girtavimo purve ir kad su jais 

Kartu prarastø þmogaus pavidalà. 

O, tokio jaunimo tikrai laukia rykðtë, 

Dievo rykðtë, ne þmogaus rankos...

ÞALÈIO 

MOTË 

KAROLINA PRANIAUSKAITË 

(J. KRAÐEVSKIO „VITUOLIO RAUDA“ 

VERTIMAS) 

Ant paèio kraðto, kur baigias Lietuva, 

Ties pat sodos, gilus eþeras buvo. 

Ten iðvakarëms trys seserys skaistës, 

Plaukydamos èystu vandenëliu laistës, 

Maudës, pliauðkëjo, 

Juokës, ðnekëjo. 

Jau mënuo ðvietë gan ilgà valandà, 

Kad prie savo baltø ëjo marðkinëliø. 

Ko taip suðuko, ko taip nusigando 

Eglë, graþiausia tarp mergeliø? 

– Kas man èia nutiko, veizëkit, seselës! 

Marðkiniai gulëjo ant þalios þolelës, 

Þaltys ing rankovæ álindo, 

Ðnibþda susimetæs ing rindà. 

Kuomi apsivilksiu, kaip já iðvaryti, 

Kas man èia padëtø þaltá iðbaidyti? 

Medþiu uþmuðiu! – sakë vyresnioji. 

Akmeniu nudauðiu! – tarë maþesnioji. 

O prieit visos bijojo, 

Nieko nepadarë, 

Þalèio neiðvarë; 

Stovëjo, veizëjo, 

Ið baimës drebëjo, 

Labiausiai Eglë graþioji. 

Þaltys, rankovëj gulëdams, 

Tarë Eglei ðnibþdëdams: 

– Tuojau iðeisiu, jei tu þodá duosi, 

Jog mano miela motë bûsi. 

Eglë nusigando, galvelæ nuleido, 

Nuliûdo ant skaisèio veido: 

O, dievaièiai, kas nutiko? 

Tyèiotis þaltys uþniko! 

Iðeik, þalty, nejuokuok, 

Marðkinëlius atiduok, 

Visa jau drebu nuog ðalèio! – 

Taip Eglë maldavo þalèio. 

O þaltys, galvà kratydams, 

Vël ðnibþda Eglei sakydams: 

– Iðtark þodá, þodelá vienà, 

Jog bûsi mano rytoj dienà. – 

– Tatuðiai iðrinks man vyrà, 

Tai anø dalykas yra. 

Atduok, þalty, marðkinëlius, 

Laikas gráþti ing namelius. – 

Vël þaltys, galvà kratydams, 

Taip ðnibþda Eglei sakydams: 

– Iðtark þodá, þodelá vienà, 

Jog mano bûsi rytoj dienà. – 

Eglë graudþiai verkti pradëjo, 

Aðaras pylë, visa drebëjo. 

Vyresnioji sako ing ausá: 

– Duok jam þodá, nebijokis, 

Priþadëk, pasityèiokis, 

Lig marðkinëlius iðgausi.– 

Tokie juokai Eglei tinka. 

– Tavo bûsiu, – þodþiu tarë 

Ir dþiaugsmà þalèiui padarë, 

O jis ið rankovës iðslinko. 

Namo sugráþus, Eglë dejuoja 

Ir per kiaurà naktá akiø neuþdarë, 

O kad dûmodama, kà vakar padarë, 

Iðgirdo sakant: „Pirðliai vaþiuoja!“, 

Kaimoj, vargðë pasislëpë. 

Trys þalèiai ing kiemà ágrûmëjo,– 

Galvas pakëlæ, geldoj sëdëjo, 

Vyriausias pirðlys, vos tik atvykæs, 

Sveikina tëvus kieme patikæs 

Ir tokiais þodþiais atsiliepë: 

– Jûsø mylistos atëjom maldauti – 

Þalèiui Eglæ turim nuvedlauti. 

LITERATÛRA 

Seserys tà girdëjo, 

Kad tekët þadëjo. 

Kaip þadëjo, teiðpildo, 

Te þalèiui ðirdies negildo. 

Nieko nebveiks, 

Iðtekët reiks. 

Palaiminkit dukraitæ, 

Atduokit mums mergaitæ. 

Tëvai nuliûdæ sakë raudodami: 

– Egle nabage, kà padarei! 

Kam þalèiui þodá iðtarei! 

Ar tas gal bûti, ar gal nutikti 

Mergelei þalèio mote palikti? 

Bëg prie susiedës, rodos ieðkodami: 

– Ragutiene! Kà padarysim, 

Kaip nuog pirðliø atsikratysim? 

Senutë galvà kasë, dûmojo 

Ir tokià rodà papasakojo: 

– Bepigu þalèio neapgauti, 

Duktës vietoj þàsá nuvedlauti. – 

Tëvai, gerà rodà gavæ, 

Baltà þàsá pirðliams davë. 

Pirðliai geldoj pasodino, 

Iðvedlavo, iðbogino, 

Visà sodà pravaþiavo. 

Kuo linksmesniai, kuo greitesniai, 

Bet, vaþiuojant jiems tolesniai, 

Geguþëlë uþkukavo: 

– Kukû! kukû! kukû! 

Pirðliai, apsigavot, 

Baltà þàsá gavot! 

O þalèio mieliausioji 

Kambrëj pasikavojo. 

Motuðë, tëvaitis 

Nedavë dukraitës. 

Gráþkit, jaunà parvedlaukit, 

Veizëkit, neapsigaukit! 

Kukû! kukû! kukû! – 



45

46 

Sugráþo kaip vaþiavæ, 

Vël ing kiemà ábruzdëjo, 

Metë þàsá pagavæ 

Ir rûgodami kalbëjo: 

– Atvaþiavom þalèio jaunosios, 

Dukrelës jûsø graþiosios. 

Palaiminkit dukraitæ, 

Atduokit mums mergaitæ. – 

Tëvai susigëdæ, 

Nuliûdæ raudojo: 

– Pagelbëk, susiede, 

Vël pirðliai uþniko. 

Senë padûmojo: 

– Þàsis nenuvyko, 

Maþu neapgavæ, 

Duokit baltà avá. 

Apgaukit ið naujo, 

Avá tevedlauja! – 

Tëvai avá ásodino, 

Pirðliai greitai iðbogino. 

Visà sodà pravaþiavo 



Geguþëlë uþkukavo: 



Baltà avá gavot! 



Bijojo tëvaièiai 

Atduoti mergaitæ. 

Gráþkit jaunà parvëdlauti, 

Neleiskit savæs apgauti! 


Ir vël pirðliai ávaþiavo, 

Sugráþæ dukters geidavo, 

LITERATÛRA 

(Atkelta ið 45 p.) Avá iðmetë, iðtraukë 

Ir vël rûgodami laukë. 

Tëvai vël raudojo, 

Labai susigëdæ: 

– Nelaimë nutiko, 

Vël pirðliai uþniko. 

Pagelbëk, susiede! – 

Senë sudûmojo: 

– Avis negeliavo, 

Pirðliai gráþti gavo. 

Apgaukit ið naujo, 

Karvæ tevedlauja! – 

Tëvai karvæ ásodino, 

Pirðliai veikiai iðbogino. 



Bet, vaþiuojant, jiems tolesniai, 

Geguþëlë sukukavo: 



Baltà karvæ gavot! 



Bijojo tëvaièiai 

Atduoti mergaitæ. 

Gráþkit jaunà parvëdlauti, 

Neleiskit savæs apgauti: 


Baisiais þodþiais gramzdëdami, 

Pirðliai gráþo skubëdami, 

Karvæ stûmë supykæ, 

Bara tëvus uþnikæ: 

– Neprider jums vyliauti, 

Nedorai þaltá apgauti! – 

Tëvai vël raudojo: 

– Pagelbëk, susiede! – 

Senë sudûmojo: 

– Kà gi èia daryti? 

Kaip atsikratyti? 

Atduokit iðrëdæ 

Dukterá vyriausià, 

Ne Eglæ mieliausià. 

Tëvai duktæ ásodino, 

Pirðliai veikiai iðbogino. 




Vël geguþë sukukavo: 


Pirðliai apsigavot, 

Vyresniàjà gavot! 

Þalèio mieliausioji 


Gráþkit jaunà parvedlauti, 

Neleiskit savæs apgauti! 


Ir vël pirðliai rûgodami 

Gráþta ing kiemà ðaukdami. 

Duktæ stûmë supykæ, 

Tëvus barë uþnikæ: 

– Atimkit vyresnæ dukraitæ, 

Duokit þadëtà mergaitæ! 

Negut nebûsim þalèiais, 

Visos Lietuvos dievaièiais, 

Kad apgaules dovanosim, 

Smarkiai baisiai nekorosim! 

Vandeniu laukai aptvins, 

Giedra javus iðgaiðins, 

Galvijus vilkai iðpjaus, 

Vëjai namus iðgriaus. 

Liaukitës suvedþioti, 

Atiduokit þalèiui motæ.– 

Tëvai graudþiai raudojo: 

Duoti Eglæ ar neduoti, 

Ar negal jos iðvaduoti? 

Ar èia leisti, ar neleisti, 

Ar negal kaip iðsimelsti?

Apverkæ, apraudojæ, 

Iðleido mylimàjà. 

Pirðliai geldoj pasodino, 

Iðvedlavo, iðbogino. 

Jau nebsugráþo ið kelio, 

Linksmai sodà pravaþiavo, 

O margoji geguþëlë 

Bevaþiuojant sukukavo: 


Pirðliai, greitai vaþiuokit, 

Vyrui motæ atduokit! 

Skubëkit ant vakarëlio, 

Ant pat dugno eþerëlio. Kukû! 

Eglë, aðaras pildama, 

Ant eþero veizëdama, 

Graudþiai verkë, raudojo. 

O pirðliai apsistojæ 

Iðsodino, iðrëdë, 

Jaunà motæ þalèiui vedë. 

Vyras linksmai jà sutiko, 

Eglës ðirdþiai átiko: 

Nebuvo þaltys, bet jaunikaitis, 

Skaistus, graþus vandenio dievaitis. 

– – – – – – – – – – – – 

Per penkerius metus linksmai, meilingai 

Eglë su vyru gyveno laimingai. 

Sidabro namus vandenyj turëjo 

Ir ið èysto aukso rûbais dëvëjo. 

Dukart penkeri dar metai praëjo, 

Jau Eglei ilgu – laimë ákyrëjo; 

Labai nuliûdo, rûpestá paþino, 

Nors trejetà graþiø vaikø paaugino. 

Ir ilgëdamos raudojo, 

Jaunas dienas minavojo: 

Savo sodoj senus butus 

Ir darþelyj þalias rûtas. 

Minavojo seserëles, 

Pylë graudþias aðarëles. 

Gaila tëvo, motuðëlës, 

Gaila broliø, giminëlës. 

Ko tik geidë, vis turëjo, 

Bet gert valgyt nenorëjo. 

Ir raudojo ilgëdama, 

Ant nameliø minëdama. 

Nebveizd nabagë nei vaikø, nei vyro, 

Ir didi turtai nebmalonûs yra, 

Nenor sidabro bute karaliauti, 

Kai uþsigeidë ing vaiðes keliauti. 

Idant iðleistø, nuo daikto meldë vyro, 

O vyrs vis sako: „Dar laikas tebyra“ – 

Ir rytà po ryto, dienà po dienos 

Atguldo, nenor leisti motës jaunos. 

Keletà metø dar lûkëjo, 

Bet ir laukti ákyrëjo. 

– Leisk gi, – tarë,– pavieðëti, 

Iðvaþiuoti, paþmonëti, 

Giminëlæ aplankyti, 

Savus namus pamatyti. 

Niekad tavæs neuþmirðiu, 

Treèioj dienoj vël sugráðiu. – 

Vyrs, jos nebnuturëdams, 

Nesumano, kaip vilioti, 

Ir, iðleisti þadëdams, 

Kurpeles, ið plieno nukaltas,– 

Darbà Krugio ir Budraièiø, 

Kalviø, Lietuvos dievaièiø, – 

Liepë pirm nuneðioti, 

Apavæs jos kojeles baltas. 

Eglë apauta nuliûdnëjo, 

Visà dienà kurpeles dëvëjo. 

Nuavusi iðbogino, 

Karðtoj ugnyj iðdegino. 

Plieno kurpës sutrynëjo, 

Ing gelþûnës sutrupëjo. 

– Ðit nudëvëjau kurpelius, 

Jau dabar man laikas yra 

LITERATÛRA 

Aplankyti mano tëvelius,– 

Taip tarë Eglë prie vyro. 

Vaikus puoðë, galvà ðukavo 

Ir duonà kepti keliui rokavo. 

Vyras, rûstingai veizëdams, 

Rûgojo Eglæ kalbëdams: 

– Kaip iðkepsi, numanyk. 

Visus indus sudauþiau 

Ir vandenyj paskandþiau. 

Geriau namie pasilik 

Ar rëèiu miltus sijok, 

Rëèiu vandená neðiok. – 

Eglë galvà suko, 

Bet neilgai truko: 

Baltus miltus prasijojo, 

Rëèio dugnà uþtapnojo. 

Uþtapnojus ir uþlaisèius, 

Nei laðelio neiðlaisèius, 

Prineðë vandens duonelei 

Ir ámaiðë duonkepëlëj. 

Raugs nuvyko, ko begeisti? 

Namus parëdë, vaikus apdarë. 

Nors vyras pyko ir rûsèiai barë, 

Vienok turëjo iðleisti. 

Iðleisdams verkë, buèiavo 

Savo motæ, vaikus savo. 

Ir iðleidæs dar lydëjo 

Ir paèiai savo kalbëjo: 

– Kad ið vaiðiø namo gráði, 

Kraðte eþero stovëdama, 

Tris kartus mane vadinsi, 

Tuos þodþius aiðkiai iðtardama: 

„Þalty vyre, þalty vyreli! 

Atsiirk ing kraðtelá. 

Jei dar gyvà rasti turiu, 

Te ant pieno putø þiûriu; 

Bet jei nebgyvo geidauju, 

Vilnis teraudonuoja krauju“. – 



47

48 


LITERATÛRA 

Kas tai dþiaugsmo, sveikinimos, 

Kas giminës linksminimos, 

Kas þingeidþiø teiravimo, 

Kas klausimo, rokavimo, 

Kada apverktà, apgailëtà 

Eglæ, nuog visø mylëtà, 

Iðgirdo, jog viena be vyro, 

Su vaikais tik pas tëvus yra. 

Tris dienas vieðët þadëjo, 

Visi jà regët norëjo. 

Iðvieðëjus tris nedëlias, 

Nebket ilgesniai vieðëti, 

Bet nuog savo giminëlës 

Ar malonu iðskubëti! 

– Dar tris dienas pavieðësi, – 

Kalbina tëvai, seserëlës: 

– Vël neveikiai beregësi 

Savo namø giminëlës. 

Eglë tëvø pagailëjo 

Ir tris dienas dar vieðëjo. 

Broliai vakarà keliavo 

Ing þalià girià nakvoti; 

Eglës vaikelá pagavo, 

Kalbina draugëj nujoti. 

Ir iðsiveþë vyresná 

Kuo tolesniai, kuo atstesniai. 

Pakalnëj ugná sukûrë, 

Patys ant þemës sugulë, 

Vaikelá glostë, buèiavo, 

Klausinëjo ir teiravo. 

– Kad motuðë vyro ðauks, 

Ar jis ant vandens iðplauks? 

Kad ið vaiðiø namo vyks, 

Kaip þaltys Eglæ sutiks? 

Kà motuðë tad sakys? 

Kaip tëtuðis atsakys? – 

Bet vaiks, rankeles sudëjæs, 

Sakës nieko negirdëjæs, 

Verkë, galvelæ kratydams, 

Ir teisinos, taip sakydams: 

– Neþinau nieko, dëdaitës, 

Pasiklauskit motuðaitës! – 

– Tu, vaike, turi þinoti, 

Bet nenori pasakoti. 

Sakyk! Mes tavæs neguosim, 

Ilgai su tavim nejuokuosim. 

Tuojau rykðèiø prikaposim, 

Negailëdamies nutvosim – 

Ir vël sakë: 

– Dëdaitës, klauskitës motuðaitës. – 

Rykðèiø deðimtá ðluotø prikapojo, 

Veltui nabagà nuplakë, nutvojo: 

Vaikelis nieko nepapasakojo, 

Norint visko dëdës klausë, þinojo. 

Pagráþus ant ryto meto ið miðko, 

Nabags tylëjo iðsigandæs, 

Lieþuvá dantim uþsikandæs, 

Nors akys raudonos, veidas iðblyðko. 

Eglë gailëjo ir þodþiais meilingais 

Klausë: – Ko uþverktas turi akeles? 

– Kursèiau lauþà girioj medþiais 

dervingais, 

Vëjs dûmus blaðkë, liejos aðarëlës.– 

Broliai maþesná vaikà iðviliojo, 

Vël veltui nabagà plakë, tvojo: 

Kaip tëvà vadint, nepapasakojo, 

Noris visko dëdës klausë, þinojo, 

Ir priviliojæ pagavo mergelæ, 

O nusivedæ ing þalià girelæ, 

Vël teiravos, klausinëjo. 

Mergelë ilgai tylëjo, 

Bet, jau rykðtes matydama, 

Viskà pasakë drebëdama. 

Broliai, þinià iðgavæ, 

Bëgo dalgius pagavæ, 

Paeþerëj apsistojo, 

Balsu Eglës taip viliojo: 

– Þalty vyre, þalty vyreli, 





Vilnis teraudonuoja krauju. – 

Eþero vilnys nutilo, 

Ir pieno putos sukilo. 

Putose þaltys iðplaukë, 

Kur mieliausia motë ðaukë. 

Ant kraðto broliai apstojo, 

Dalgiais þaltá sukapojo. 

Trys dienos vaiðiø pratáso, 

Ilgiau vieðëti nebdráso. 

Eglë ir pas tëvus ilgëjo, 

Sugráþti pas vyrà skubëjo, 

Kuo greièiausiai vaþiavo. 

Ir, ant kraðto stovëdama,

Ing eþerà veizëdama, 

Vyro ðaukë, geidavo: 

– Þalty vyre, þalty vyreli! 





Vilnis teraudonuoja krauju.– 

Bet vanduo nenutilo, 

Kraujo vilnis sukilo, 

Ir ið gilumo vandens balsas kalbëjo: 

– Broliai tavo kraujà vyro praliejo. 

Eglë su vaikais graudþiai raudojo, 

Verkdama rankas lauþë, vaitojo: 

– Kokia man liûdna diena, 

Kurgi að dingsiu viena? 

Nelaimë sunki sutiko, 

Vaikai naðlaièiais paliko. 

Kà turiu naðle ant svieto þûti, 

Verèiau su vaikais tuojau praþûti! – 

Vos tiktai tuos þodþius tarë, 

Dievai juos medþiais padarë. 

Ir Eglë tarp vaikø drauge 

Ing juodà þemæ áaugo: 

Kur buvo baltos rankelës, 

Nulinko þalios ðakelës. 

Vyresnis augo àþuolëliu, 

Maþesnis kietu uoseliu,– 

Tvirti, nesibijo vëjo. 

O maþiausioji mergelë 

Pavirto ing epuðëlæ 

Ir baltais lapais drebëjo. 

1856 metai 

Þalèio motë 

KAROLINA PRANIAUSKAITË 

Fragmentas ið leidinio „Kalendorius ukiszkasis, 

nuog uþgimima Wieszpaties 1859 metu paprastunju, 

turenãzium 365 dienas, paraszitas par 

Ù. Iwiñski: metaj 12“, Vilnius, 1859, p. 50–54 

Ant paèþio kraszto, kur bajgas Lietuwa, 

Ties pat sodos, gilus eþeras buwa, 

Tin iszwakariems trins sesores skajstes, 

Pùaukidamos, èzistu wandeneliu ùajstes, 

Maudies, plauszkiejej, 

Juokies, sznekieje. 

Jau mienuo ðzwietë gan iùgà walandà, 

Kad pri sawo baùtun eje marðzkinelu; 

Ko tejp suszukos, ko tejp nusigando, 

Egle graþiausë tarp mergelu? 

Kas man èzie nutiko, wejþiekit seseles! 

Marðzkinej gulëjo ant þalos þoleles. 

Zaltis ing rankowe ilindo 

Sznibþda susimetës ing rindà. 

Kuomi apsiwiùksiu, kajp ji iszwariti. 

Kas man èzie padietu þalti iszbajditi. 

Medþiu uþmuðziu, sake wireðniojë, 

Akmeniu nuodauðziu, – tarë maþeðniojë; 

O priejt wisas bijoje, 

Nieko nepadarë, 

Zalèzio ne iðzware, 

Stowieje, wejzieje, 

Isz bajmes drebieje, 

Ùabiausej Egle graþioje. 

Þaltis rankowiej guliedams, 

Tare Eglëj ðznibþdiedams: 

„Tujaus iðzejðiu, jej þodi duosi, 

Jog mano miùa motë busi“. 

Eglë nuosigando, galwelæ nulejdo, 

Nulûdo ant skajsèzio wejdo: 

„O Dievajtëj kas nutiko? 

Tiëziotijs þaltis uþniko, 

LITERATÛRA 

Iðzejk, þaltij, ne juokuok, 

Marszkinelus atiduok, 

Wisa jau drebu nuog szalczio“. 

Tejp Eglë maùdavo þalczio. 

O zaltis galwà kratidams 

Wieù sznibþda Eglëj sakidams: 

„Isztark þodi, þodeli, wiena, 

Jog busi mano rito diena“. 

„Tatuðzej iszrinks man wira. 

Taj anun dalikas ira, 

Aduok, þaltij, marðzkinelus 

Ùaikas grinþtë ing namelus.“ 

Wieù þaltis gaùwà kratidams, 

Tejp ðznibþda Eglëj sakidams: 

„Isztark þodi, þodeli wiena, 

Jog mana busi rito diena“. 

Eglë graudej werktë pradieje, 

Aszaras pilë, wisa drebieje. 

Wiresniojë saka ing ausi, 

„Duok jam þodi nebijokis, 

„Priþadiek, pasitièziokis, 

„Lig marðzkinelus iszgausi“. 

Tokie juokaj Eglëj tinka, 

„Tawo busiu“ þodziu tare, 

Ir dziaugsmà þalèziuj padare; 

O jis isz rankowes iszslinka. 

Namon sugrinþus, Eglë dejuoja, 

Ir par kiaurà naktæ akiun neuþdarë, 

O kad dumodama, kan wakar padare, 

Iszgirda sakant: „Pirðzlej waþiuoja.“ 

Kaimoj’ wargðzë pasisliepe. 

Trins þaltej ing kiemà igrumieje, 

Gaùwas pakielæ, giaùdoj’ siedieje. 

Wiriausis pirszlis wos tikt atwikes, 

Swejkina Tiewus kieme patikes, 

Ir tokejs þodejs atsiliepe: 

„Junsu milestos atejom maùdautë, 

Þalèziuj Eglæ turem nuwiedùautë. 

Seseres tan girdieje. 

Kad tekiet þadieje. 

Kajp þadieje, te iszpiùda, 

Te þalèziuj ðzirdies ne gilda, 

Nieko nebwejks, 

Isztekiet’ rejks [...]. 


49

39–49 / Karolina Praniauskaitė. Eilėraščiai ir vertimai - Žemaitija

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?