klainfelterio sindromas, reumatoidinis artritas ir akromegalija

klinikinës praktinës apþvalgos 

KLAINFELTERIO SINDROMAS, REUMATOIDINIS ARTRITAS IR 

AKROMEGALIJA: KLINIKINIS ATVEJIS IR LITERATŪROS APŽVALGA 

KLINEFELTER‘S SYNDROME, RHEUMATOID ARTHRITIS AND ACROMEGALY: CASE 

REPORT AND LITERATURE REVIEW 

Ieva Talijūnienė 1 , Inesa Ramanauskienė 2,3 , Loreta Cimbalistienė 1,4 , Irena Butrimienė 2,3 

1Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centras 

2Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centras 

3Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reumatologijos, traumatologijos-ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos 

klinika 

4Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedra 

1 Centre for Medical Genetics of Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos 

2 State Research Institute, Innovative Medicine Centre 

3 Vilnius University Medical Faculty Rheumatology, Orthopedics and Reconstructive Surgery Clinic 

4 Department of Human and Medical Genetics of the Faculty of Medicine of Vilnius University 

SANTRAUKA 

Reikšminiai žodžiai: Klainfelterio sindromas, reumatoidinis artritas, autoimuninės ligos, akromegalija, X chromosomos inaktyvacija. 

Klasikinis Klainfelterio sindromo variantas (kariotipas 47,XXY) yra dažniausia su lytinėmis chromosomomis susijusi patologija. 

Kiti Klainfelterio sindromo tipai, kai nustatoma daugiau nei viena papildoma X chromosoma, yra reti ir literatūroje 

mažai aprašyti. Klainfelterio sindromu sergantys vyrai turi panašią riziką sirgti autoimuninėmis ligomis kaip ir moterys. 

Manoma, kad didesnę šių ligų riziką lemia lytinių hormonų metabolizmo sutrikimas ir su papildoma X chromosoma susijęs 

genų-dozės efektas. 

Nors Klainfelterio sindromu sergantiems vyrams būdingas aukštesnis nei vidutinis ūgis, nėra būdinga akromegalija ir mums 

nepavyko rasti literatūroje aprašyto atvejo, kai Klainfelterio sindromu sergančiam asmeniui nustatyta akromegalijos diagnozė. 

Pateikiame klinikinį atvejį, kai pacientui nustatytas retas Klainfelterio sindromo variantas (48,XXXY), reumatoidinio artrito 

ir akromegalijos diagnozė. 

ABSTRACT 

Key words: Klinefelter‘s syndrome, rheumatoid arthritis, autoimmune diseases, acromegaly, X chromosome inactivation. 

e classical variant of Klinefelter’s syndrome is a pathology mostly associated with sex chromosomes. Other types of 

Klinefelter’s syndrome, when more than one extra X chromosome is diagnosed are rare with very few cases described in 

literature. Both men with Klinefelter’s syndrome and women have a similar risk of autoimmune diseases. It is assumed that 

the higher risk of these diseases is linked to metabolic disorder of sex hormones as well as in uenced by an extra X chromosome-linked 

gene dosage. 

Although men with Klinefelter’s syndrome have higher than average height, however acromegaly is not characteristic. No 

data was found in medical literature where man with Klinefelter’s syndrome would have been diagnosed with acromegaly. 

is article presents a clinical situation where patient is diagnosed with rare Klinefelter’s syndrome (48,XXXY) type, rheumatoid 

arthritis and acromegaly. 

ĮVADAS 

Klainfelterio sindromas (KS) – įgimtas sindromas, kuriam 

būdingas hipogonadizmas ir nevaisingumas. KS yra 

dažniausias vyriškos lyties diferenciacijos sutrikimas, kurio 

metu nustatoma viena ar daugiau papildomų X chromosomų. 

1942 metais pirmą kartą šį sindromą aprašė gydytojas 

Ieva Talijūnienė 

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 

Santariškių g. 2, Vilnius 

ieva.talijuniene@gmail.com 

Harry Klinefelteris [1]. KS nustatomas 1 iš 1000 vyriškosios 

lyties naujagimių [2]. Lytinių chromosomų aneuploidiją 

daugeliu atvejų lemia chromosomų neišsiskyrimas tėvo 

ar motinos gametogenezės metu. Klasikinei KS formai būdingas 

47,XXY kariotipas, nedidelei pacientų daliai nustatomas 

mozaikinis 46,XY/47,XXY kariotipo variantas. Retai 

280 Copyright © 2010 MEDICINOS TEORIJA IR PRAKTIKA. ISSN 1392-1312. All rights reserved. 

teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3), 280–286 p.

pasitaiko ir kiti lytinių chromosomų aneuploidijų tipai – 

48,XXYY; 48,XXXY; 49,XXXXY. 

Kliniškai KS pasireiškia lytinio brendimo laikotarpiu. 

Fenotipiniai KS požymiai yra ginekomastija, mažos sėklidės, 

azoospermija, eunuchoidinė kūno sandara, neproporcingai 

ilgos rankos ir kojos, mažas veido ir kūno plaukuotumas. 

Sergantiems KS būdingas didesnis polinkis sirgti autoimuninėmis 

ligomis. Kliniškai KS pasireškia nevienodai stipriai, 

todėl dažnai sindromas nėra diagnozuojamas arba nustatomas 

tik suaugusiems, iškilus vaisingumo problemoms. 

Šiame straipsnyje pateikiame naujausius literatūros 

duomenis ir trijų patologijų derinį, kai pacientui buvo nustatytas 

retas KS variantas (48,XXXY), akromegalija ir reumatoidinis 

artritas. 

KLINIKINIS ATVEJIS 

24 metų vyras, sergantis reumatoidiniu artritu, hospitalizuotas 

į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 

(VUL SK) Reumatologijos skyrių diagnozei patikslinti ir 

gydymui koreguoti. Atvykęs ligonis skundėsi riešų, plaštakų 

proksimalinių savųjų pirštų, delninių pirštų, alkūnių, klubų, 

kelių, pečių sąnarių skausmais, sutinimu ir rytiniu sustingimu, 

trunkančiu iki 30 minučių. Šių sąnarių skausmai 

ir patinimas tęsiasi apie dvejus su puse metų. 

Prieš dvejus metus, buvus plaštakų smulkiųjų sąnarių 

artritui, rentgenologiniams plaštakų smulkiųjų sąnarių artrito 

požymiams, radus teigiamus reumatoidinį faktorių 

(RF, 59,6 IU/ml) ir antikūnus prieš ciklinį citrulinizuotą 

peptidą (ACCP, 659,6 RU/ml), neigiamą žmogaus leukocitų 

antigeną B27 (ŽLA–B27), buvo nustatyta seropozityvaus 

reumatoidinio artrito diagnozė ir paskirtas gydymas 

steroidais (metilprednizolonu 4 mg/d.). Išlikus rytiniam 

sąnarių sustingimui ir artritui, po pusės metų papildomai 

paskirtas metotreksatas – 5 mg per savaitę. Negavus teigiamo 

gydymo efekto, po kelių mėnesių steroidų dozė buvo 

padidinta iki 8 mg per dieną, o metotreksato dozė – iki 15 

mg per savaitę. 

2008 metų gegužės mėnesį, įtariant endokrinologinę 

patologiją, ligonis tirtas Kauno medicinos universiteto klinikose. 

Pacientas konsultuotas endokrinologo ir genetiko. 

Atlikus kariotipo tyrimą iš periferinio kraujo leukocitų, 

nustatytas 48,XXXY kariotipas. Buvo rasta žema testosterono 

koncentracija (3,87 nmol/l), padidėję liuteinizuojančio 

hormono (LH, 26,46 IU/l) ir folikulus stimuliuojančio 

hormono (FSH, 87,28IU/l) titrai. Kitų tirtų hormonų (somatomedino 

(IGF-I), kortizolio, prolaktino, skydliaukę stimuliuojančio 

(TTH) ir somatotropinio hormonų (STH)) 

aktyvumas normalus. Suformuluota KS, hipergonadotropinio 

hipogonadizmo diagnozė. Rekomenduota pakaitinė 

hormonų terapija testosterono injekcijomis, kurią ligonis 

tęsė vienerius metus. Po metų pacientas pakartotinai konsultuotas 

endokrinologo – visi hormoniniai tyrimai buvo 

teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3) 


normos ribose. Vėliau dėl nansinių priežasčių pacientas 

testosterono vartojimą nutraukė. 

Pacientas kontaktiškas, aukšto ūgio, asteniško kūno sudėjimo 

(ūgis 203 cm, svoris 75 kg, KMI 18 kg/m²) (1 ir 2 

pav.). Neproporcingai ilgos ir plonos rankos bei kojos, padidėjusios 

plaštakos ir pėdos. Siauri pečiai ir dubuo, ginekomastija, 

hipogenitalizmas, menkas plaukuotumas ant veido, 

krūtinės ir pažastų srityje. Apatinio žandikaulio prognacija, 

platūs tarpai tarp dantų. Skydliaukėje apčiuopiami mazgeliai 

abiejose skiltyse. Širdies veikla ritmiška, girdėti sistolinis 

I laipsnio ūžesys, ŠSD 97 k/min., AKS 120/70 mmHg. 

Plaučiuose alsavimas vezikulinis, be karkalų. Skausmingi, 

sutinę riešų, plaštakų proksimaliniai savieji pirštų, delniniai 

pirštų, alkūnių, kelių sąnariai. Pečių sąnarių judesiai apriboti 

dėl skausmų. Yra abiejų plaštakų III–IV pirštų eksinės 

kontraktūros, dešiniojo šlaunikaulio distalinio galo lateralinės 

pusės deformacija (egzostozė). 

1 pav. 24 metų vyras, sergantis KS(48,XXXY), RA, akromegalija 

281


2 pav. Fenotipiniai požymiai: akių hipotelorizmas, apatinio žandikaulio 

prognacija, siauri pečiai, asteniška kūno sandara 

Laboratoriniai tyrimai. Atlikus bendrąjį kraujo ir šlapimo 

tyrimus, pakitimų nenustatyta. Rastas padidėjęs eritrocitų 

nusėdimo greitis (ENG 47 mm/val.), C reaktyvus 

baltymas (CRB) ir antistreptolizinas (ASO) normos ribose. 

Nustatytas padidėjęs augimo hormono (STH-8,1mIU/l ) 

bei somatomedino (IGF-575,3 ng/l) aktyvumas. 

Instrumentiniai tyrimai. Plaštakų ir pėdų rentgeno 

nuotraukose pastebima ulnarinė deviacija delniniuose pirštų 

ir padiniuose pirštų sąnariuose, nežymiai susiaurėję tarpfalanginiai 

sąnariniai tarpai (3 ir 4 pav.). Atlikus sąnarių 

ultragarsinį tyrimą, buvo nustatytos os lunatum erozijos be 

sinovito požymių, nežymus skysčio kiekis abiejų plaštakų 

II, IV delniniuose pirštų sąnariuose, abiejų riešų periartikulinių 

audinių paburkimas. 

Širdies echokardiogra nis tyrimas – nustatyta I laipsnio 

aortos vožtuvo ir mitralinio vožtuvo nesandarumas. Įtariant 

hipo zės adenomą, atliktas galvos smegenų magnetinio rezonanso 

tyrimas (MRT), tačiau pakitimų nenustatyta. 

Vidaus organų ir skydliaukės ultragarsinis tyrimas – vidaus 

organuose pakitimų nerasta, skydliaukėje pastebimi 

iki 22x58 mm mazgai. 

Pacientas pakartotinai konsultuotas gydytojo genetiko 

VUL SK Medicininės genetikos centre. Kadangi pacientui 

pastebėti ir kiti fenotipiniai požymiai bei ligos, kurie nėra būdingi 

KS, nuspręsta pakartotinai atlikti kariotipo tyrimą. Patvirtinta 

KS diagnozė (48,XXXY kariotipas) (5 pav.), stambių 

chromosomų struktūros persitvarkymų nenustatyta. Pacientui 

atliktas intelektinių gebėjimų įvertinimas psichodiagnostine 

Raveno standartinių progresuojančių matricų metodika. 

3 pav. Plaštakų rentgeno nuotrauka 

4 pav. Pėdų rentgeno nuotrauka 

Ligonio intelektiniai gebėjimai labai prasti (2,3 procentilės), 

protinis atsilikimas įvertintas kaip vidutinis. Po mėnesį taikyto 

pakaitinio hormoninio gydymo testosteronu pakartotinai 

konsultavo gydytojas endokrinologas. Buvo nustatytas padidėjęs 

LH – 34,9 U/l (norma 1,14–8,75 U/l) ir FSH – 63,6 

U/l (norma 0,95–11,95 U/l) aktyvumas, testosterono, prolaktino, 

STH aktyvumas – normos ribose. 

Suformuluota galutinė klinikinė diagnozė: seropozityvus 

reumatoidinis artritas, lėtai progresuojanti eiga, aktyvumas 

– II laipsnio, rentgenologinė stadija – II, funkcijos 

nepakankamumas – II laipsnio; akromegalija, KS, hipergonadotropinis 

hipogonadizmas, difuzinė mazginė struma. 

Paskirtas gydymas steroidais ir pakaitinis hormoninis gydymas 

testosteronu. 

282 teorija ir praktika 2010 - T. 16 (Nr. 3)

5 pav. Kariotipas 48,XXXY 

DISKUSIJA 

Genetiniam disbalansui tarp vyrų ir moterų, susijusiam 

su X chromosoma, išlyginti ankstyvoje embriono vystymosi 

stadijoje viena iš dviejų moters X chromosomų, esančių 

diploidinėse ląstelėse, yra inaktyvuojama. Kadangi ši inaktyvacija 

yra atsitiktinė, diploidinės ląstelės yra mozaikinės, 

turinčios arba iš tėvo, arba iš motinos paveldėtą aktyvią X 

chromosomą. Atsitiktinė X chromosomos inaktyvacija sumažina 

galimų mutacijų iš tėvo ar motinos paveldėtoje X 

chromosomoje poveikį. Iš kelių tūkstančių genų, esančių 

X chromosomoje, 10 proc. lieka aktyvūs inaktyvuotoje X 

chromosomoje, todėl asmenys, turintys dvi X chromosomas, 

turi dvi aktyvias šių genų kopijas. X chromosomos 

inaktyvacijos procesas yra kompleksinis ir pradedamas tuomet, 

kai diploidinėse ląstelėse yra daugiau nei viena X chromosoma 

[3]. Sudėtingus inaktyvacijos procesus reguliuoja 

X chromosomos inaktyvacijos centras Xic (X inactivation 

center).Ypač svarbus yra XIST (X inactive – speci c transcript) 

genas, kurį ekspresuoja tik neaktyvi X chromosoma 

[4]. Neaktyviai X chromosomai būdingi speci niai histoninių 

baltymų pokyčiai bei deoksiribonukleorūgšties (DNR) 

metilinimo reakcijos. DNR metilinimas yra pagrindinis 

veiksnys, užtikrinantis ir palaikantis inaktyvuotos X chromosomos 

stabilumą ir per daugybę mechanizmų slopinantis 



genų ekspresiją. Dėl DNR metilinimo daugelis X chromosomos 

genų yra supresuoti. Esant sutrikdytam DNR metilinimui, 

atsiranda galimybė aktyvuoti neaktyvią X chromosomą, 

nulemiančią dvigubai didesnę joje esančių genų ekspresiją 

asmenims, turintiems dvi X chromosomas. Ryškiai 

sutrikdyta X chromosomos inaktyvacija nustatyta sistemine 

raudonąja vilklige (SRV), sistemine skleroze (SS), Sjogreno 

sindromu, autoimuniniu tiroiditu sergantiems pacientams 

[5]. Manoma, kad X chromosomoje yra grupė genų, turinčių 

įtakos SRV išsivystymui. Sutrikdyta X chromosomos 

inaktyvacija bei šių genų demetilinimas lemia didesnį moterų 

polinkį sirgti SRV [5]. Sergančių SRV pacientų CD4+ 

(T-limfocitų pagalbininkų/induktorių) ląstelių DNR yra 

ryškiai hipometilinta. Defektyvus šių ląstelių DNR metilinimas 

yra reikšmingas SRV patogenezei. Nustatyta, kad 

asmenims, kuriems pasireiškė SRV, yra smarkiai padidėjusi 

metilinimui jautrių genų ekspresija (tokių kaip integrino 

alfa L grandinės genas ITGAL (CD11), perforino 1 genas 

PRF1, navikų nekrozės faktoriaus superšeimos genas TNF- 

SF7 (CD70)) [6]. Įrodytas didesnis SRV paplitimas tarp 

vyrų, sergančiųjų KS, palyginti su bendrąja populiacija [7]. 

1969 metais aprašyti pirmieji SRV, mišrios jungiamojo audinio 

ligos atvejai, susiję su KS [8]. 

KS, kai nustatomas 47,XXY kariotipas, dažnis yra 1 iš 

283


1000 vyriškos lyties naujagimių, o KS varianto su 48,XXXY 

kariotipu dažnis yra nuo 1 iš 17000 iki 1 iš 50000 gimusių 

berniukų [2, 9]. Kiekviena papildoma X chromosoma 

lemia ryškesnius speci nius dismorfologinius požymius ir 

didesnius psichomotorinio vystymosi sutrikimus. Nustatyta, 

kad su kiekviena papildoma X chromosoma KS sergantiems 

asmenims intelekto koe cientas (IQ) mažėja 15–16 

balų, o labiausiai pažeidžiama yra ekspresyviosios kalbos 

sritis [10]. 

Vyrams, kuriems nustatytas 47,XXY kariotipas, sindromo 

pasireiškimas labai varijuoja ir neretai vienintelis 

fenotipinis požymis yra mažos sėklidės. Tuo tarpu vyrams, 

kuriems nustatytas 48,XXXY kariotipas, būdingi stipriau 

išreikšti fenotipiniai požymiai, tokie kaip aukštas ūgis, akių 

hipertelorizmas, plati nosies nugarėlė, radioulnarinė sinostozė, 

penkto piršto klinodaktilija, maža varpa ir sėklidės. Šių 

asmenų IQ svyruoja nuo 40 iki 60 balų, stipriai atsiliekant 

kalbos raidai. Paprastai 48,XXXY vyrai apibūdinami kaip 

pasyvūs, tačiau linkę bendradarbiauti, neagresyvūs, jiems 

būdingas nebrandus elgesys, atitinkantis žemą IQ [10–12]. 

KS būdingų klinikinių požymių atsiradimą sąlygoja sumažėjusi 

androgenų sekrecija ir padidėjęs estradiolio (E2) 

ir testosterono santykis bei dėl sutrikusios Leidigo ląstelių 

funkcijos padidėjęs gonadotropinių hormonų aktyvumas. 

Hormoninės reguliacijos sutrikimas lemia klinikinį KS 

pasireiškimą: hipergonadotropinį hipogonadizmą, azoospermiją, 

ginekomastiją, sumažėjusį kūno plaukuotumą bei 

kitus požymius. Atliekant laboratorinius tyrimus pacientams 

nustatomas padidėjęs FSH ir LH aktyvumas, sumažėjęs 

testosterono aktyvumas. Pacientams, sergantiems KS, 

rekomenduojama pradėti pakaitinį gydymą testosteronu 

sulaukus 12 metų, didinant dozę atsižvelgiant į amžines 

hormonų aktyvumo normų ribas [13]. 

Nustatytas ryšys tarp KS ir daugelio autoimuninių 

ligų, tokių kaip SRV, RA, SS, polimiozitas, mišri jungiamojo 

audinio liga, antifosfolipidinis sindromas, ankilozinis 

spondilitas, juvenilinis reumatoidinis artritas, jaunų 

žmonių uždegiminė žarnų liga, autoimuninis tiroiditas, 

vaskulitas, taip pat dažnai nustatomas teigiamas lupus antikoaguliantas 

[14–33]. Sergantiems KS nustatomi padidėję 

antikūnų prieš skydliaukės, sėklidžių, smegenų audinius 

titrai [34, 35]. Reumatinių ligų, tokių kaip RA, SRV, 

Sjogreno sindromas, dažnis yra panašus tarp moterų ir KS 

sergančių vyrų [9]. Manoma, kad KS sergantiems pacientams 

didesnė autoimuninių ligų rizika yra susijusi su 

santykinai padidėjusiu estrogenų ir sumažėjusiu androgenų 

aktyvumu. Atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginama 

pacientų, sergančių KS, idiopatiniu hipogonadotropiniu 

hipogonadizmu ir kontrolinės grupės neuroendokrininiai 

imuniniai bei autoantikūnų tyrimai. Gauti rezultatai 

rodo, kad pacientams, sergantiems KS, dažniau nei kitų 

dviejų grupių tiriamiesiems nustatomi ekstrahuoti bran- 

duolio antigenų antikūnai (anti-ENA) ir antikardiolipininiai 

antikūnai (AKA) [36]. 

Žemi testosterono titrai vyrams su lytinių liaukų hipofunkcija 

skatina reumatinės ligos išsivystymo riziką, o 

vyrams su normalia lytinių liaukų veikla ir reumatine liga 

testosterono kiekio sumažėjimas susijęs su padidėjusiu testosterono 

metabolizmu aktyvuotoje imuninėje sistemoje 

[37]. Vyrų, sergančių reumatinėmis ligomis (tokiomis kaip 

RA, SRV, SS) ir turinčių normaliai funkcionuojančias lytines 

liaukas, kraujo serume nustatytas mažesnis testosterono 

ir didesnis E2 aktyvumas [36, 38–43]. Šių pacientų uždegiminiuose 

audiniuose rasta gausi in ltracija makrofagais, 

kurie turi hormoninius receptorius ir su aromatazės pagalba 

testosteroną bei androstendioną paverčia estronu ir E2 [42, 

43]. Vietiniu aromatazės suaktyvėjimu galima būtų paaiškinti 

sumažėjusį androgenų bei padidėjusį estrogenų aktyvumą, 

nustatomą sergant RA [43]. 

Evoliuciškai nulemtu imunologiniu dimor zmu tarp 

vyrų ir moterų galima iš dalies paaiškinti didesnį moterų 

polinkį sirgti autoimuninėmis ligomis. Atlikti moksliniai tyrimai, 

leidžiantys steroidinius hormonus vertinti kaip imuninio 

atsako moduliatorius [44, 45]. Literatūroje pateikti 

lytinių hormonų ir imuninės sistemos tyrimų rezultatai patvirtina, 

kad žmogaus organizme estrogenai didina CD4+ 

(T-limfocitų pagalbininkų/induktorių) ląstelių skaičių, tuo 

tarpu androgenai mažina CD4+ ląstelių skaičių bei CD4+ / 

CD8+ (T- limfocitų citotoksinių/supresorių) ląstelių santykį 

ir didina CD8+ ląstelių skaičių bei jų aktyvumą [46–48]. 

Literatūroje skelbiami tyrimų rezultatai parodė, kad asmenims, 

sergantiems KS, ryškus testosterono koncentracijos 

sumažėjimas susijęs su padidėjusiomis imunoglobulinų 

(IgG, IgA, IgM), interleukinų (Il-2, Il-4) koncentracijomis 

ir absoliučiu CD3+ T limfocitų, CD4+ skaičiaus bei CD4+/ 

CD8+ santykio sumažėjimu [49]. Tuo tarpu asmenims, sergantiems 

KS ir reumatine liga, sumažėjęs testosterono aktyvumas 

susijęs su mažu CD3+ ir CD4+ kiekiu bei CD4+/ 

CD8+ santykio padidėjimu [50]. Įrodyta, kad testosterono 

aktyvumo sumažėjimas skatina tiek humoralinį, tiek ląstelinį 

imunitetą. Yra atlikta tyrimų, rodančių, kad pakaitinė 

androgenų terapija sumažina imuninės sistemos aktyvumą 

bei pagerina autoimuninės ligos eigą [49, 50]. 

Mums nepavyko rasti literatūroje skelbiamų duomenų, 

kad KS sergantiems asmenims būtų būdinga akromegalija. 

Šiais metais aprašytas RA ir KS klinikinis atvejis, labai panašus 

į mūsų pateiktą [51]. 

APIBENDRINIMAS 

Vyrams, sergantiems KS, didesnį polinkį sirgti autoimuninėmis 

ligomis lemia hormonų disbalansas bei su X 

chromosoma susijęs genų-dozės efektas. Vyrų, sergančių KS 

ir reumatinėmis ligomis, tokiomis kaip RA, SRV, Sjogreno 

sindromas, dažnis yra panašus į šių ligų paplitimą tarp mo- 


terų. Kadangi lytiniai hormonai iš dalies sąlygoja autoimuninės 

ligos atsiradimą bei lemia jos eigą, hipogonadizmo 

atveju šis ryšys yra ypač įdomus. Labiau išreikštas imuninis 

atsakas nustatytas tiek idiopatinio hipogonadotropinio hipogonadizmo 

(IHH), tiek KS, kurio metu pasireiškia hipergonadotropinis 

hipogonadizmas, atvejais [36]. 

Lytinių hormonų įtaka autoimuniniams procesams yra 

neabejotina, tačiau dar būtini galutiniai įrodymai. Norint 

nustatyti papildomus lyčių skirtumus ir kompleksines moterų 

polinkio sirgti autoimuninėmis ligomis priežastis, vis 

plačiau diskutuojama apie su papildoma X chromosoma 

susijusio genų-dozės efekto įtaką autoimuninių ligų atsiradimui 

ir panašiam šių ligų dažniui tarp 47,XXY vyrų ir 

46,XX moterų [5, 52–55]. Nustatyta, kad toje pačioje etninėje 

grupėje 47,XXY vyrai ir 46,XX moterys turi vienodą 

riziką sirgti SRV, o 45,XO moterys turi panašią ligos atsiradimo 

riziką kaip ir 46,XY kariotipo vyrai. Taigi didesnė 

ligos atsiradimo rizika yra dėl su X chromosoma susijusio 

genų-dozės efekto ir ją lemia ne asmens lytis, bet X chromosomų 

skaičius [56]. 

Kadangi su KS susiję hormonų pokyčiai bei genetiniai 

veiksniai turi įtakos tiek autoimuninės ligos atsiradimo rizikai, 

tiek jos eigai, gydymo taktikai numatyti labai svarbus 

savalaikis KS diagnozės nustatymas. 

Reumatine liga sergantis vyras, turintis vaisingumo 

problemų ar kitų KS būdingų klinikinių požymių, turėtų 

būti konsultuojamas gydytojo genetiko dėl galimos šio sindromo 

diagnozės patvirtinimo. 

LITERATŪRA 

1. Klinefelter HF JR, Reifenstein EC Jr, Albright FJ. Syndrome 

characterized by gynecomastia aspermatogenes withaut A-Leydigism 

and increased excretion of follicle stimulating harmone. 

Clin Endocrinol Metab. 1942; 2: 615–27. 

2. Hammerton JL, Canning N, Ray M, Smith S. A cytogenetic 

survey of 14,069 newborn infants. Insidence of chromosome 

abnormalities. Clin Genet. 1975; 8: 223–43. 

3. Avner P, Heard E. X-chromosome inactivation: counting, choice 

and initiation. Nat Rev. 2001; 2: 59–67. 

4. Xu N, Tsai CL, Lee JT. Transient homologous chromosome 

pairing marks the onset of X inactivation. Science. 2006; 311: 

1149–52. 

5. Invernizzi P, Pasini S, Selmi C, Gershwin ME, Podda M. Female 

predominance and X chromosome defects in autoimmune diseases. 

J Autoimmun. 2009. 33(1): 12–6. 

6. Ballestar E, Esteller M, Richardson BC. e epigenetic face of 

systemic lupus erythematosus. J Immunol. 2006; 176: 7143– 

47. 

7. Sco eld RH, Bruner GR, Namjou B, Kimberly RP, Ramsey- 

Goldman R et al. Klinefelter‘s syndrome (47, XXY) in male 

systemic lupus erythematosus patients: support for the notion 

of agene-dose e ect from the X chromosome. Arthritis Rheum. 

2008; 58(8): 2511–17. 

8. Ortiz-Neu C, LeRoy EC. e coincidence of Klinefelter‘s syndrome 

and systemic lupus erythematosus. Arthritis Rheum. 

1969; 12: 241–6. 

9. Visootsak J, Graham JM., Jr Klinefelter syndrome and other 

sex chromosomal aneuploidies. Orphanet J Rare Dis. 2006; 24: 

42. 



10. Linden MG, Bender BG, Robinson A. Sex chromosome tetrasomy 

and pentasomy. Pediatrics. 1995; 96: 672–82. 

11. Visootsak J, Aylstock M, Graham JM. Klinefelter syndrome and 

its variants: an update and review for the primary pediatrician. 

Clin Pediatr. 2001; 40: 639–51. 

12. Visootsak J, Rosner B, Dykens E, Tartaglia N, Graham JM. 

Adaptive and Maladaptive Behavior of Males with Sex Chromosome 

Aneuploidy. J Investig Med. 2006; 54: S280. 

13. Laura J. Mirkinson, Ronald Ceruti, Ildy M. Katona. Klinefelter’s 

syndrome and juvenile chronic arthritis. Clin Rheumatol. 2005; 

25: 62–64. 

14. Kim W, Sequeira W. Vasculitis in Klinefelter’s syndrome. Ann 

rheum Dis. 1992; 51: 1266–67. 

15. Williams DE, Engel MB, Forbes AP. yroiditis and gonadal 

dysgenesis. New Engl J Med. 1964; 270: 805–810. 

16. Ortie-Neu C, Le Roy EC. e coincidence of Klinefelter’s syndrome 

and systemic lupus erythematosus. Arthritis Rheum. 

1969; 12: 241–46. 

17. Tsumg SH, Heckman MG. Klinefelter’s syndrome, immunological 

disorders, and malignant neoplasm. Arch Pathol. 1974; 98: 

351–54. 

18. Stern R, Fishman J, Brusman H, Kunkel HG. Systemic lupus 

erythematosus associated with Klinefelter’s syndrome. Arthritis 

Rheum. 1997; 20: 18–22. 

19. Lahita RG, Bradlow L, Fishman J, Kunkel HG. Estrogen metabolism 

in systemic lupus erythematosus. Arthritis Rheum. 

1982; 25: 843–846. 

20. Durand JM, Quiles N, Kaplanski G, Soubeyrand J. Lupus anticoagulant 

and Klinefelter’s syndrome. J Rheumatol. 1993; 20: 

920–921. 

21. O’Donoghue DJ. Klinefelter’s syndrome associated with systemic 

sclerosis. Postrheumatic/autoimmune diseases. Postgrad 

Med J. 1982; 58: 575–576. 

22. Nowlin NS, Zwillich SH, Brick JE, Carson HE. Male hypogonadism 

and scleroderma. J Rheumatol. 1985; 12: 605–606. 

23. De Keyser F, Mielants H, Veys EM. Klinefelter’s syndrome and 

scleroderma. J Rheumatol. 1989; 16: 1613–14. 

24. Kobayashi S, Shimamoto T, Taniguchi O, Hashimoto H, Hirose 

S. Klinefelter’s syndrome associated with progressive systemic 

sclerosis: Report of a case and review of the literature. Clin 

Rheumatol. 1991; 10: 84–86. 

25. Kobayashi S, Yamamoto S, Tanaka M, Hashimoto H, Hirose 

S. Klinefelter’s syndrome and rheumatoid arthritis. Report of 

a case and review of the literature. Clin Rheumatol. 1994; 13: 

500–503. 

26. Couloumere J, Ayraud N, Cohen J, Ziegler G. Syndrome de 

Klinefelter associe a une spondylarthrite ankylosante. Rheumatologie. 

1975; 27: 261. 

27. Armstrong RD, MacFarlane DG, Panayi GS. Ankylosing spondylitis 

and Klinefelter’s syndrome: does the X chromosome modify 

disease expression? Br J Rheumatol. 1985; 24: 277–281. 

28. Murakami M, Kishino B, Fushimi H, Sakata Y, Matsuyuki Y. 

e rst report of Klinefelter’s syndrome associated with polymyositis. 

J Jap Soc Intern Med. 1988; 77: 60–65. 

29. Balestrazzi P, Ferraccioli GF, Ambanelli U, Giovannelli G. Juvenile 

rheumatoid arthritis in Turner’s syndrome. Clin Exp Rheumatol. 

1968; 4: 61–62. 

30. Scammell AM. Juvenile onset in ammatory bowel disease. Is 

more common in people with Turner’s syndrome [letter]. BMJ. 

1994; 309: 606. 

31. French MAH, Hughes P:Systemic lupus erythematosus and 

Klinefelter’s syndrome. Ann Rheum Dis. 1983; 42: 471–473. 

32. Nowlin NS, Zwillich SH, Brick JE, Carlson HE. Male hypogonadism 

and scleroderma. J Rheumatol. 1985; 12: 605–606. 

33. Ishihara K, Yoshimura M, Nakao H, Kanakura Y, Kanayama Y, 

Matsuzawa Y. T cell abnormalities in mixed connective tissue 

disease complicated with Klinefelter’s sindrome. Internal Med. 

1994; 33: 714–717. 

34. Engleberth O, Charavat J, Jezkova Z, Raboch J. Autoantibodies 

in chromatin positive men. Lancet. 1966; ii:1194. 

285


35. Valloton MB, Forbes AP. Autoimmunity in gonadal dysgenesis 

and Klinefelter’s syndrome. Lancet. 1967; i: 648–651. 

36. Oktenli C, Yesilova Z, Kocar IH, Musabak U, Ozata M, Inal 

A, et al. Study of autoimmunity in Klinefelter’s syndrome and 

idiopathic hypogonadotropic hypogonadism. Journal of Clinical 

Immunology. 2002, May; 22 (3): 137–143. 

37. Spector TD, Ollier W, Perry LA et al. Free and serum testosterone 

levels in 276 males: a comparative study of rheumatoid arthritis, 

ankylosing spondylitis and healthy controls. Clin Rheumatol. 

1989; 29: 1843–46. 

38. Cutolo M, Straub R: Recent aspects of gonadal hormones and 

neurotransmitter interactions with synovial cells in rheumatoid 

arthritis. Ann Rheum Dis. 2000; 59: 657–661. 

39. Cutolo M, Wilder R: Di erent roles for androgens and estrogens 

in the susceptibility to autoimmune rheumatic diseases. 

Rheum Dis Clin North Am. 2000; 26: 825–839. 

40. Jimenez-Balderas FJ, Tapia-Serrano R, Fonseca ME, Arellano 

J, Beltran A et al. High frequency of association of rheumatic/ 

autoimmune diseases and untreated male hypogonadism with 

severe testicular disfunction. Arthritis Res. 2001; 3: 362–367. 

41. Goldstein EJ, Fritzer MJ. Review: the role of the thymus-hypothaliamus-pituitary-gonadal 

axis in normal immune processes 

and autoimmuninty. J Rheumatol. 1987; 14: 982–990. 

42. Straub RH, Zeuner M, Antiniou E, Scholmerich J, Lang B. 

Dehydroepiandrosterone sulfate is positively correlated with soluble 

interleukin 2 receptor and soluble intercellular adhesion 

molecule in systemic lupus erythematosus. J Rheumatol. 1996; 

23: 856–861. 

43. Cutolo M, Balleari E, Giusti M, Intra E, Accardo S. Androgen 

replacement therapy in male patients with rheumatoid arthritis. 

Arthritis Rheum. 1991; 34: 1–5. 

44. Cutolo M, Sulli A, Seriolo B, Accardo S, Masi AT: Estrogens, 

the immune response and autoimmunity. Clin Exp Rheumatol. 

1995; 13: 217–226. 

45. Wilder R: Neuroendocrine-immune system ineractions and autoimmunity. 

Annu Rev Immunol. 1995; 13: 307–338. 

46. Paavonen T, Aronen H, Pyrhonen S, et al: e e ects of antiestrogen 

therapy on lymphocyte functions in breast cancer patients.APMIS. 

1991; 99: 163–170. 

47. Olsen NJ, Kovacs WJ: Gonadal steroids and immunity. Endocr 

Rev. 1996; 17: 369–384. 

48. Zofkova I, Kancheva RL, Hampl R: A decreasing CD4+/CD8+ 

ratio after one month of treatment with stanazol in postmenapausal 

women. Steroids. 1995; 60: 430–433. 

49. Kocar IH, Yesilova Z, Ozata M, Turan M, Sengul A, Ozdemir I. 

e e ect of testosterone replacement treatment on immunological 

features of patients with Klinefelter’s syndrome. Clin Exp 

Immunol. 2000; 121: 448–452. 

50. Bizzarro A, Valentini G, Di Martino G, DaPonte A, De Bellis 

A, Iacono G. In uence of testosterone therapy on clinical and 

immunological features of autoimmune diseases associated with 

Klinefelter’s syndrome. J Clin Endocrinol Metab. 1987; 64: 

32–36. 

51. Al-Arfaj HF. Case report. Klinefelter‘s syndrome and rheumatoid 

arthritis: report of a case and review of the literature. Intern 

J Rheum Dis. 2010; 13: 86–88. 

52. Amr H. Sawalha, John B. Harley, R. Hal Sco eld. Autoimmunity 

and Klinefelter‘s syndrome: When men have two X chromosomes. 

Journal of autoimmunity. 2009; 33: 31–34. 

53. Rovenský J. Rheumatic diseases and Klinefelters sindrome. Autoimmun 

rev. 2006; 6(1): 33–6. 

54. Dieudé P. Rheumatic diseases: environment and genetics. Joint 

Bone Spine. 2009, doi:10.1016/ j.jbspin.2009.10.002. 

55. Ozcelik T, Uz E, Akyerli CB, Bagislar S, Mustafa CA, Gursoy A 

et al. Evidence from autoimmune thyroiditis of skewed X-chromosome 

inactivation in female predisposition to autoimmunity. 

European Journal of Human Genetics. 2006; 14: 791–797. 

56. Sawalha AH, Harley JB, Sco eld RH. Autoimmunity and 

Klinefelter‘s syndrome: When men have two X chromosomes. 

Journal of autoimmunity. 2009; 33: 31–34. 

Gautas 2010 m. gegužės 6 d., aprobuotas 2010 m. liepos 5 d. 

Submitted May 6, 2010, accepted July 5, 2010.

klainfelterio sindromas, reumatoidinis artritas ir akromegalija

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?