Žurnalas PDF faile - NETA
Žurnalas PDF faile - NETA
Žurnalas PDF faile - NETA
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
istorija<br />
Nuo elektromonterio<br />
iki pasaulinio<br />
garso solisto<br />
Toks buvo Juozas Babravičius, kuriam<br />
šie metai yra dvigubų sukakčių metai<br />
– 125 metai nuo jo gimimo ir 50 metų<br />
nuo mirties. Ta proga verta prisiminti<br />
ir jo nueitą gan sudėtingą, bet kartu ir<br />
garbingą mūsų tautos kultūros kelią.<br />
Juozas Babravičius gimė 1882 m. kovo<br />
21 d. Suvalkijoje, Vilkaviškio apylinkėje,<br />
kuri Lietuvai išaugino daug garsių meno<br />
ir mokslo žmonių. Čia prabėgo jo vaikystė,<br />
čia pradėjo jis mokslus ir pamėgo<br />
savo krašto skambias dainas.<br />
Būdamas beveik dvidešimties, jaunuolis<br />
atvyko į Kauną, norėdamas įsigyti<br />
specialybę ir siekti mokslų. Tuo metų<br />
Kaune jau buvo pastatyta miesto centrinė<br />
elektrinė ir žengti pirmieji miesto<br />
elektrifikavimo žingsniai. Elektrinėje<br />
dirbo keletas vietos lietuvių specialistų,<br />
kurių dėka jis buvo priimtas į darbą.<br />
Iš pradžių jam teko dirbti šaltkalviu,<br />
vėliau kaip darbščiam jaunuoliui<br />
buvo patikėta montuoti ir aptarnauti<br />
akumuliatorių baterijas, kuriomis miesto<br />
gyventojams naktį buvo tiekiama<br />
elektra. J. Babravičius rūpinosi akumuliatorių<br />
eksploatavimu, remontu,<br />
atlikdavo įvairius matavimus bei kitus<br />
elektromonterio darbus. Laisvalaikiu,<br />
draugų paskatintas, Juozas įsijungė į<br />
„Dainos“ draugijos mėgėjišką chorą,<br />
kuriam vadovavo prof. Juozas Naujalis.<br />
Tai buvo pusiau slapta meno ir dainos<br />
mėgėjų draugija, kurioje dainavo pažangūs<br />
lietuviai inteligentai. Čia jo gražų ir<br />
skambų balsą greitai pastebėjo choro<br />
vadovas ir paskyrė solistu. Pagrindinis<br />
draugijos rėmėjas dr. Rokas Šliūpas,<br />
sužavėtas Juozo neeiliniais gabumais,<br />
pasiūlė jam toliau studijuoti muziką: „Tu<br />
ir tavo dainos atgimstančios Lietuvos<br />
žmonėms labiau reikalingi negu tavo<br />
darbas elektrinėje“. Iš draugijos fondo<br />
J. Babravičiui studijoms buvo skirta<br />
materialinė parama. Tokių veiksmų paskatintas,<br />
1909 m. jis paliko elektrinę ir<br />
išvyko studijuoti į Peterburgo konservatoriją,<br />
kurią 1914 m. sėkmingai baigęs<br />
buvo pakviestas į Maskvos Didįjį teatrą<br />
solistu. 1919 m. Rusijoje prasidėjus pilietiniam<br />
karui, jis pasitraukė į Vakarus<br />
ir su didelių pasisekimu dainavo įvairių<br />
šalių teatro scenose, koncertuose,<br />
lietuvių kolonijose. Gastroliuodamas<br />
užsienyje jis nepamiršo gimtojo krašto,<br />
o 1934 m. su šeima persikėlė gyventi<br />
į Lietuvą, Kauną, ir aktyviai įsijungė į<br />
muzikinį bei visuomeninį gyvenimą. J.<br />
Babravičius ne tik dainuodavo teatro<br />
scenoje, bet ir organizuodavo koncertus,<br />
dirbo pedagoginį darbą konservatorijoje.<br />
Už aktyvią muzikinę veiklą už<br />
Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje<br />
jam buvo suteikti garbingi apdovanojimai,<br />
premijos.<br />
Be abejo, Juozas Babravičius buvo<br />
tauri asmenybė. Prigimtis jam suteikė<br />
ne tik talentą, bet ir darbštumą bei ryžtą<br />
siekti užsibrėžto tikslo. Tai matyti iš<br />
jo darbų Kauno elektrinėje ar siekiant<br />
muzikinių aukštumų.<br />
Juozas Babravičius mirė 1957 m. balandžio<br />
6 d. Kaune. Palaidotas gimtojoje<br />
žemėje, kurią mylėjo ir garbino savo<br />
darbais ir dainomis.<br />
Serafinas Andriušis, buvęs Alytaus elektros<br />
tinklų vyriausiasis inžinierius
Change language