išpažinties eiga

Viešpatie Jėzau Kristau,
paukščiai turi savo lizdus, lapės
- urvus, o Tu neturėjai net kur
galvos priglausti, tačiau buvai
ir lieki vienintelė priebėga, kur
nusidėjėlis gali prisiglausti.
Kai skubame pas Tave, mus
paslepi ir saugai, o Tavoji meilė
panaikina nuodėmių gausybę.
Jėzau, kuris atėjai gydyti
sužeistų širdžių, išgydyk tas
žaizdas, kurios mane vargina;
ypač prašau Tave išlaisvinti iš
to, kas verčia mane nusidėti.
Viešpatie, atleisk ir keisk mane.
Amen.
išpažinties eiga
Tikintysis, priėjęs prie kunigo, pasisveikina:
„Garbė Jėzui Kristui“.
Kunigas atsako: „Per amžius. Amen“.
Tikintysis tęsia: „Išpažinties buvau
prieš...(pvz.: prieš 3 mėnesius), nuodėmių atleidimą
gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui
vėl nusidėjau šiomis nuodėmėmis...(išvardija nuodėmes).
Išpažinęs sako: „Daugiau neprisimenu, dėl
visko gailiuosi, žadu taisytis, prašau išrišimo.“
Išklausęs kunigas duoda patarimų ir skyręs
atgailą taria tikinčiajam: „Dabar gailėkis,
duodu išrišimą“. Dvasininkas kalba nuodėmių
atleidimo formulę, kurią užbaigęs daro Kryžiaus
ženklą. Paskui sako atgailaujančiajam: „Tavo nuodėmės
atleistos, eik ramybėje.“
Tikintysis taria: „Dėkoju Dievui.“ Taip sakramento
šventimas baigiamas, galima eiti.
•
Panaudota iliustracija: Rembrantas, Sūnaus palaidūno sugrįžimas, 1662
Maketavo: Povilas Zaleskis
© Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolynas
Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė
viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų
Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5,20-21).
Šventoji Dvasia, apšviesk mane,
padėk atpažinti savo klaidas,
kad nusižeminęs nuoširdžiai
prisipažinčiau, jog esu išklydęs
iš teisingo kelio. Viešpatie,
būk man gailestingas. Ateinu
pas Tave pavargęs, paklydęs
- pas vedlį, sužeistas - pas
gydytoją. Noriu grįžti pas
Tave, Dangiškasis Tėve, tačiau
žinau, kad savo jėgomis to
nepadarysiu. Parodyk man,
pasimetusiam, kelią, paduok
ranką skęstančiam, apšviesk
mano protą, kad išpažinęs visas
nuodėmes ryžtingai atsigręžčiau
į Tave - mano Tėvą ir Viešpatį.
Amen.

SuSitaikinimo
SakramentaS
Dažnai ateiname išpažinties norėdami nusimesti
kalčių naštą, trokšdami, kad mums palengvėtų. Tačiau
ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu,
su savimi pačiais, su savo artimaisiais, išsilaisvintume iš
nuodėmingos praeities, idant pradėtume naują gyvenimą?
Susitaikinimo sakramentas mus kviečia atpažinti,
kas vyksta mūsų viduje, padeda pastebėti, kuo remdamiesi
apsisprendžiame ir veikiame. Atsigręždami į Viešpatį
išpažįstame, kokie esame, ir atsiverdami Dievo gailestingumui
prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą.
Įvardiję savo klaidas, priimame mums save atiduodantį
Kristų, Jo gydantį prisilietimą.
Būdami krikščionys neretai mąstome ir veikiame
priešingai Evangelijai – nusidedame. Nusidėti – tai išduoti
Dievo ir artimo meilę. Pasirinkdami blogį atsiribojame
nuo Dievo ir aplinkinių, pasirenkame spręsti ir
veikti be meilės. Sąmoningi arba nuolat pasikartojantys
neapgalvoti, be atsakomybės veiksmai tampa įpročiu ir
mus pavergia. Dažnai jie yra susiję su kitais žmonėmis,
todėl svarbu atpažinti savo sprendimų poveikį visuomenei,
budėti ir neprisidėt prie joje esančio blogio.
Švęsdami Susitaikymo sakramentą leidžiamės paliečiami
tiesos, padedančios atpažinti mūsų, kaip Dievo
vaikų, pašaukimą ir pamatyti, kiek nuo jo esame nutolę.
Nusigręžus nuo Dievo, pasirinkus blogį, mums dovanojama
sakramento malonė, atkurianti ryšį su Dievu
ir artimu. Per Jėzų mums atneštas atleidimas švenčiant
sakramentą tampa regimas. Tikime, kad šiose apeigose
pats Kristus mus apkabina ir priima į Dievo vaikų būrį,
tvarsto mūsų žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui,
sakydamas: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik ramybėje“
(Lk 7,50).
Šiandien drąsiai galime apsispręsti ir atsistoti Jėzaus
pusėje, per Jį atsigręždami į Dangiškąjį Tėvą-Kūrėją, iš
kurio kyla visa darna, vienybė ir grožis.
sąžinės ištyrimas
Tikrasis atsivertimas ir atgaila yra ne tik blogio įvardijimas,
bet ir tikrosios laisvės bei meilės, kurią mums
teikia Jėzus Kristus, pasirinkimas. Dėl to turėtume
savęs klausti, iš kur kyla veiksmai, mintys. Svarbu suvokti
savo blogų jausmų ir norų priežastis, taigi, ne tik
skaičiuoti, ką padariau ar nepadariau,
bet ir tirti savo sąžinę,
gyvenimo būdą, gailėtis dėl pasirinkto
blogio, pasiryžti daugiau
nebenusidėti.
Norint, kad Atgailos sakramentas
atneštų gerų vaisių mūsų gyvenimuose, jo
šventimui reikia pasiruošti. Tai galite padaryti iš
anksto namuose, kitoje vietoje arba atėję į bažnyčią.
Besiruošdami pasimelskite, pamąstykite, prisimindami,
kur, kada ir kaip suklydote - ištirkite
savo sąžinę. Tai padaryti galite pagalbon pasitelkdami
žemiau pateiktą klausimyną.
Ar tikiu Dievu Kūrėju, kuris mane kviečia
bendrystei su Juo?
Ar visuomet priimu Jėzų Kristų kaip savo gyvenimo
Viešpatį ir Gelbėtoją?
Ar šventą Dievo vardą tariu su pagarba ir meile?
Ar nesigėdiju kitų akivaizdoje, kad esu krikščionis?
Gal šitos gėdos jausmo skatinamas savo draugų,
šeimos narių, bendradarbių būryje mąstau, kalbu ir
elgiuosi taip, tarsi nebūčiau krikščionis?
Ar stengiuosi pažinti tikėjimo tiesas, gilinti savo tikėjimą?
Ar laikinosios gėrybės neužvaldo mano širdies, užimdamos
Dievo vietą?
Gal gilinuosi į magiją, ekstrasensoriką, horoskopus,
būrimus, ateities spėjimus, spiritizmą, sapnininkus?
Galbūt priimu mokymus arba esu įsitraukęs į tų judėjimų
veiklą, kurie prieštarauja krikščionybei?
Ar skiriu laiko asmeninei ir bendruomeninei maldai?
Ar sekmadieniais ir pagrindinių mūsų tikėjimo
švenčių dienomis dalyvauju šv. Mišiose? Gal šiomis dienomis
dirbau sunkius ir nebūtinus darbus, trukdančius
garbinti Dievą, neleidžiančius atgaivinti
mano dvasios ir kūno?
Ar prisidedu prie Bažnyčios išlaikymo?
Ar branginu Katalikų Bažnyčios mokymą
visais gyvenimo klausimais, ar atsižvelgiu
į iš jos kylančius patarimus ir paskatinimus?
•
Ar myliu, gerbiu savo tėvus, jais rūpinuosi?
Ar priimu išmintingų žmonių pamokymus, patarimus
ir pastabas?
Gal piktnaudžiavau Dievo man suteikta galia ir
atsakomybe savo vaikų ar man pavaldžių asmenų atžvilgiu?
•
Ar neskaudinu Dievo, nemylėdamas savo artimo?
Ar atpažįstu ir myliu Jėzų sutiktuose žmonėse, ypač
silpniausiuose ir atstumtuose?
Gal būnu tingus daryti gera?
Ar sutinku, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir besąlygiškai
neliečiama nuo pat jos prasidėjimo iki natūralios
mirties?
Gal patarimu, pinigais ar kitokiais būdais esu prisidėjęs
atliekant abortą?
Ar nesinešioju savo širdyje keršto ir neapykantos
jausmų kitam žmogui?
Gal naudojau smurtą prieš kitus žmones?
Galbūt vartojau narkotikus ir juos platinau?
Gal piktnaudžiaudamas maistu, alkoholiu ir tabaku
sunkiai kenkiau savo sveikatai?
Gal be priežasties žiauriai elgiausi su kitais Dievo kūriniais?
•
Galbūt gašliai mąsčiau ir elgiausi?
Galbūt turėjau nesantuokinių lytinių santykių, gal
svetimavau?
•
Gal turtas ir materialinė sėkmė yra pagrindinis
mano gyvenimo tikslas? Ar kitam nepavydžiu jo turtų,
sėkmės, draugų?
Ar nesu pasisavinęs svetimų daiktų? Galbūt neatsakingai
elgiausi su pinigais ar kitomis man patikėtomis
gėrybėmis?
Gal sukčiavau, vogiau? Galbūt vengiu kam nors grąžinti
skolas?
Ar nesu be saiko pasinėręs į azartinius lošimus, televizijos
žiūrėjimą, kompiuterių žaidimus ir kitas pramogas?
•
Ar neapgaudinėju žmonių, turinčių teisę žinoti tiesą?
Gal pasmerkiau kitą be jokio rimto pagrindo, spręsdamas
tik pagal išorę?
Gal apkalbėjau, kam nors be reikalo atskleisdamas
kitų asmenų silpnybes, ydas, nuodėmes?
Galbūt kalbėdamas apie kitą jį šmeižiau - meluodamas
žeminau kitų akyse?
Ar saugau ir branginu man patikėtas paslaptis?
Gal pataikaudamas skatinau kito asmens ydas ir silpnumus?
Gal esu perdėtai pagyrūniškas, kandus, ironiškas,
pilnas puikybės?
Gal tuščiažodžiauju, keikiuosi, bandau atrodyti ne
toks, koks esu iš tikrųjų?
•• •• •• •• •• •• •• •• •• •• •• •• •• •• •• ••