ŠOKIS DAINŲ ŠVENTĖSE

ŠOKIS DAINŲ ŠVENTĖSE 

TauTinio šokio raida 

Šokio istorija tokia tiek pat ilga, kaip ir žmonijos istorija. Šokis – 

visų svarbiausių ir reikšmingiausių žmogaus įvykių palydovas. 

Tačiau lietuviško šokio, kaip atskiro liaudies meno ar kultūrinio 

reiškinio, istorija siekia kiek daugiau nei šimtmetį. Praėjusio amžiaus 

pradžioje pirmą kartą choreografijos istorijoje lietuviškas 

šokis pakilo į sceną. Pirmą kartą scenoje pašoktą „Suktinį“ pirmiausia 

matė ne Lietuvos žiūrovai. Šį šokį 1903 m. Peterburgo 

žiūrovams parodė ir scenai pritaikė M. Petrauskas: „Parašęs muziką, 

sutvarkiau ir patį šokį – pirmas aštuonias spragas pašokome 

bėgdami, o antras aštuonias – sukdamiesi.” 1 

Kiek vėliau, 1905 m. sausio 3 dieną, lietuviškas šokis „Aguonulė“ 

pašoktas ir Lietuvoje, Kretingoje. Šešios merginos – Sofija 

Borkevičiūtė, Petronėlė Gaigalaitė, Juozapota Jurkutė, Petronėlė 

Jurkutė, Elena Mekuškaitė, Eleonora Petrikytė2 , ratavusios šį šokįratelį, 

tarsi atvertė pirmąjį lietuvių choreografijos istorijos puslapį, 

kai lietuviškas šokis pakilo į sceną, ir autentiškas liaudies kūrinys 

tapo reginiu žiūrovams. Per keletą metų į sceną perkelti ir kiti šokiai 

– „Klumpakojis“, „Kepurinė“, „Noriu miego“ ir daug kitų. 

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo naujai kuriamos 

tautiškos mokyklos. Vystantis lietuviškai nacionalinei kultūrai, 

lietuviškas šokis turėjo nemenką reikšmę. Susidomėjimas šokio 

menu Lietuvos Respublikos metais buvo diegiamas ir mokyklose: 

pradinio lavinimo mokyklose per fizinio lavinimo pamokas 

buvo mokoma lietuviškų šokių. Buvo steigiami kursai, kuriuose 

rengiami šios srities specialistai: 1922–1931 m. Šiauliuose veikė 

Švietimo ministerijos kursai kūno kultūros mokytojams rengti, 

1932–1940 m. kursai skirti pradinių klasių mokytojams, 1934 m. 

Kaune buvo įsteigti Aukštieji kūno kultūros kursai, kuriuose privaloma 

disciplina buvo ir tautinis šokis3 . 

Naujai kuriamose lietuvių mokyklose tautinis šokis pradėjo 

vieną pirmųjų savo egzistavimo etapų. Nepamirštama ir tai, kad 

pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais tautinis šokis buvo 

reikalingas ir nepamainomas, užsienio šalyse demonstruojant 

savo krašto savitumą ir unikalumą. 

1935 m. liepos 14–21 d. Londone vyko tarptautinė liaudies 

šokių šventė, kurioje dalyvavo šokėjai iš 24 Europos šalių ir JAV. 

Po sėkmingo lietuvių šokėjų pasirodymo Londone nepaprastai 

sparčiai išaugo susidomėjimas liaudies šokiu. Ši kelionė buvo ne 

vienintelė sėkminga išvyka, kurioje šokėjai garsino Lietuvą. 

1937 m. liepos 18 d. Paryžiuje Pasaulinės parodos proga 

surengtoje tautų folkloro manifestacijoje Kauno Vytauto Didžiojo 

universiteto šokėjai pašoko „Kubilą“, „Jonkelį“, „Blezdingėlę“ ir 

„Mikitą“. Hamburge 1938 m. birželio 9–12 d. šokių šventės metu 

šokėjai iš Lietuvos, vadovaujami M. Baronaitės, šoko „Blezdingėlę“, 

„Jonkelį“, „Suktinį“ ir „Kepurinę“ (šis šokis ypač išsiskyrė 

savitumu, nieko panašaus kiti neturėjo). 1938 m. liepos 3–6 d. 

Prahoje lietuvaičiai šoko „Kepurinę“, „Mikitą“, „Kubilą“, „Blez- 

85 

KulTūrOS pAVElDAS 

Giedrė Barkauskaitė 

dingėlę“, „Sukčių“. Vėliau, 1939 m. sausio 6–8 d., lietuviai vėl 

sėkmingai pasirodė Londono šokių šventėje 4 . 

Šios kelionės labai sustiprino domėjimąsi lietuviška choreografija. 

Iškilus lietuviško šokio gyvavimo būtinumui, prireikė ir 

įvairesnio šokių repertuaro. Iki 1940 m. atsirado apie keturiasdešimt 

šokių. Perkeliant į sceną, lietuvių autentiški šokiai buvo 

patvarkomi, stilizuojami. Kartais kiek keičiami ar sukuriami nauji 

šokio brėžiniai, suvienodinami žingsniai. 

Patys pirmieji scenoje šokami šokiai buvo pritaikomi prie 

scenos reikalavimų. Liaudies šokiai buvo stilizuojami – suvienodinami 

šokėjų judesiai, žingsniai, jų deriniai, taip pat ir šokio 

atlikimo maniera. Tačiau pirmieji scenoje šokami liaudies šokiai 

nenutolo nuo savo šak nų, stilizuojant choreografinius kūrinius, 

buvo stengiamasi išlaikyti autentiškumą, lietuviško šokio ypatumą. 

Laikui bėgant, šokių stilizavimas neišsivertė be choreografų 

autorinės kūrybos elementų, kurių ilgainiui vis gausėdavo. 

Praėjusio šimtmečio pradžioje lietuvių mokyklose galime aptikti 

įvairiai vertinamų tautinių šokių pavyzdžių. 

Jau 1937 m. M. Baronaitė pastebi, kad mokyklose vyrauja „baleto“ 

dvasia, o liaudies šokiai modernizuojami nevykusiai ir dėl to 

gaunamos šokių karikatūros” 5 . Panašiai atsiliepė J. Balys: „…kaip 

kas išmano, taip daro, visaip stilizuoja, kad pagaliau nebegali pažinti, 

koks čia šokis – vienur šoka vienaip, kitur kitaip (pvz., gimnazijų 

varžybose daugelį šokių tenka pavadinti mokytojų laisva plastine 

kūryba, bet ne liaudies šokiu!).” 6 Taip pat autorius rašė, kad 

„šokis gali būti kiek „pastilizuotas”, tačiau jis turi būti derinamas, 

imant kaip pagrindą liaudies šokių elementus, kad ir kelių šokių, 

tačiau turi būti bent 90 proc. liaudies ir tik daugiausia 10 proc. 

kombinatoriaus meno, bet ne atvirkščiai, kaip dabar yra” 7 . 

Lietuviško šokio atsiradimo scenoje pradžioje ir šiomis dienomis 

choreografiniu kūriniu siekiama perteikti mūsų krašto identitetą. Todėl 

labai svarbu, kad kultūrinis reiškinys – Dainų švenčių Šokių dienos – 

atspindėtų lietuvių choreografijos ypatumus ir mūsų nacionalinį stilių. 

ISToRINė DAINų ŠVENčIų APžVALGA 

XX amžiaus pradžioje susikūrusioje jaunoje Respublikoje meninė 

veikla sunkiai įsitvirtino, tačiau, praėjus vos keletui metų, 

1924-aisiais, buvo surengta pirmoji visos Lietuvos dainų šventė 

Kaune. Tuo metu ši šventė buvo vadinama Dainos diena. Iki Antrojo 

pasaulinio karo buvo surengtos dar kelios Dainų šventės (1928 m. 

ir 1930 m.), tačiau jų programose, kaip ir pirmojoje, šokėjų kolektyvai 

nedalyvaudavo (antrojoje, 1928 m. organizuotoje, Lietuvos dainų 

šventėje 250 moksleivių aikštėje atliko gimnastikos pratimus). 

Pasibaigus karui, Dainų švenčių koncertai vėl imti organizuoti 

įvairiose respublikose. Pirma pokario Dainų šventė Estijoje įvyko 

1947 m. Joje, be chorų pasirodymų, šventės išvakarėse surengtas 

liaudies kūrybos vakaras. Be estų liaudies instrumentų orkestro, 

dalyvavo 500 porų liaudies šokių atlikėjų.

1948 m. įvyko pirmoji pokario Lat vijos respublikos Dainų 

šventė, joje dalyvavo 271 choras (14 542 dainininkai), taip pat 

pirmą kartą pasirodė jungtinis vaikų choras. Pirmąją šventės dieną 

koncertavo ir liaudies šokių kolektyvai. čia žiūrovai pamatė ir 

lietuvių liaudies šokį „Malūnėlį“. 

Po Antrojo pasaulinio karo Tamisaario mieste 1946 m. įvyko 

švedų Dainų šventė, o 1948 m. Helsinkyje – suomių 8 . 

žinoma, kad sovietmečiu Dainų šventės organizuojamos įvairiuose 

tuometiniuose TSRS miestuose. Tačiau čia apsieinama daugiausiai 

vien chorų koncertais. Analizuodamas, kodėl tokie masiniai 

renginiai nepasitvirtino kai kuriose tuometinėse „broliškose respublikose”, 

žymus lietuvių Dainų švenčių organizatorius V. Jakelaitis 

aiškina taip: „Ten tai tikrai buvo pavienis įvykis, bandymas, o ne 

ilgalaikė sistema, gyvybingai skatinanti liaudies meninės kultūros 

plėtotę. Ten juk nebuvo svarbiausios nacionalumo idėjos – kam 

daromas toks makroreginys” 9 . Šiuo aspektu autorius pastebi, kad 

ir kai kuriose užsienio šalyse tokie renginiai nunyko būtent išnykus 

nacionalinės idėjos svarbai: „Suomija išsaugojo nepriklausomybę, 

tačiau dainų šventės tenai nunyko, nes išsikvėpė ir tapo neaktuali 

nacionalinė idėja. Tada jie labai mums pavydėjo tų švenčių, ėmėsi 

kai ką organizuoti, bet nieko rimto iš to neišėjo. Nėra sudėtingesnio 

kultūros reiškinio, kaip dainų šventė, o mes tas didžiules dainų 

šventes darėme iš nuojautos, iš patyrimo ir nuomonių visumos” 10 . 

V. Jakelaitis teigia, kad kai kurie šio masinio reginio kritikai nepastebėdavo 

sovietmečio Dainų šventėse giluminių dalyvių nuostatų, 

kartu sumenkindavo jų reikšmę tautiniam sąmoningumui 11 . 

žinoma, kad Pasaulyje tik Baltijos valstybės Dainų šventes 

išsaugojo kaip savo nacionalinės kultūros ir tautinės savimonės 

unikalumą. „Daugiau Europoje nėra tautų, iš kurių galėtume pasimokyti 

dainų švenčių rengimo metodikos ar pasidalinti kūrybiniais 

samprotavimais. /…/ Duok, Dieve, mums proto, kad jos ir 

toliau klestėtų ir nenumirtų.” 12 

PIRMIEJI MASIŠKAI ŠoKTI LIETuVIų TAuTINIAI ŠoKIAI 

Praėjusio šimtmečio pradžioje įsitvirtino lietuvių tautinis šokis. 

žinome, kad lietuviškose mokyklose šokis buvo savotiška fizinio 

lavinimo priemonė. Tačiau šios srities mokytojų specialistų nebuvo 

gausu. Tokių pamokų metu mokytojai dažniausiai pamokydavo 

lengvų mankštos pratimų, žaidimų ir ratelių, kuriuos mokiniai 

galėjo šokti per vakarėlius13 . Mokslo metų baigimo proga 

buvo rengiamos sporto varžybos, o jų pabaigoje buvo populiarūs 

masiniai gimnastikos pratimai. Šie pratimai dažnai būdavo 

paįvairinami tam tikromis priemonėmis – vėliavėlėmis, lankais, 

nosinėmis, sviediniais. Tokie pasirodymai buvo populiarūs ne tik 

Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kartais tokių švenčių metu buvo 

atliekami liaudies rateliai, žaidimai ar pan. Marijampolės Rygiškių 

Jono gimnazijos mokytoja Juzė Vaičiūnienė apie 50 mergaičių 

buvo išmokiusi ilgą komplikuotą pačios kūrybos šokį, šokamą 

pagal „Suktinio” melodiją. Šį šokį mokinės pašoko 1935 m., o jau 

1936 m. jos buvo pakviestos pašokti Kaune, sporto stadione. čia 

susilaukė ypatingo dėmesio. Kitos gimnastikos mokytojos, tokio 

pavyzdžio paveiktos, sporto varžybas užbaigdavo stilizuotais 

šokiais14 . Šie šokiai buvo šokami dažniausiai pagal lietuvių liaudies 

šokių melodijas, pačios šokėjos puošėsi tautiniu ar panašiu 

į jį rūbu. Gausesni šokėjų pasirodymai, manytume, turėjo įtakos 

ir tuometiniams tautinio šokio specialistams. 

Viena žymiausių tuometinių tautinio šokio propaguotojų ir 

puoselėtojų M. Baronaitė, studijavusi ir pati mokiusi šio meno, 

86 


1936 m. Vasario 16-osios proga Londone šoktus šokius sugalvojo 

parodyti kviestinei Kauno publikai. Kadangi ji turėjo daug 

kursančių (būsimų mokytojų, kurias pati ruošė), tad tautinius 

šokius šoko net trys grupės. Publika, sėdėdama Kūno kultūros 

rūmų balkone, buvo sužavėta, kai į krepšinio salę „įskrido blezdingėlės”, 

keletą ratų suko „Kubilą“ ir „Kepurinę”. Po pasirodymo 

entuziastai K. Petrauskas ir Alf. Latvėnas (Kūno kultūros rūmų referentas) 

pasiūlė idėją – surinkti daug jaunimo ir masiškai pašokti 

kur nors aikštėje ar stadione 15 . Ši idėja buvo įgyvendinta, ir jau 

1937 m. birželio 29-ąją surengta pirmoji tautinių šokių šventė. Tą 

dieną Kaune, P. Vileišio aikštėje, gausus šokėjų būrys pirmą kartą 

sušoko tris šokius: „Kepurinę“, „Tryptinį“ ir „Kalvelį“. Šventėje 

dalyvavo 28 šokių kolektyvai po 8 poras. Vyriausiosios vadovės 

A. Šlekienės sumanymu „Kepurinė“ turėjo būti šokama sustojus 

spinduliais, nukreiptais į vieną centrą./…/ „Tryptinį“ ir „Kalvelį“ 

kolektyvai turėjo šokti atskirais ratukais, simetriškai išdėstytais 

trijuose skrituliuose aplink vieną centrą.” 16 Kepurinę aikštei pritaikė 

A. Rugytė, o „Tryptinį“ ir „Kalvelį“ – M. Baronaitė. 

Jau pirmojoje masiškai šokamų šokių šventėje atsirado autorinės 

kūrybos šokis, sukurtas specialiai šiai šventei. Nors Lietuvos 

liaudies kultūros centro Choreografinio folkloro poskyrio kartotekoje 

galime aptikti liaudies choreografinių kūrinių, vadinamų „Kalveliu“, 

tačiau jie nieko bendro neturi su M. Baronaitės sukurta choreografija. 

„Kalvelio“ autorė stengėsi, kad judesiai būtų artimi ir būdingi 

lietuvių tautiniams šokiams. „Šokis kuklus, stengiausi nenutolti nuo 

liaudies šokių tradicijų,” – taip „Kalvelį“ apibūdino autorė 17 . žiūrovams 

šis naujas nematytas šokis padarė didžiulį įspūdį. Tuometinė 

spauda rašė: „Tautinių šokių šokėjai pašoko tris šokius: „Kepurinę”, 

„Tryptinį” ir „Kalvelį”. Pirmieji du lėtesni, todėl ir žiūrovai į juos šalčiau 

reagavo. „Kalvelis” – gyviausias ir įdomiausias. Jis labiausiai ir 

pavyko. žiūrovai nesigailėjo plojimo – teko pakartoti.” 18 

Šventės, kuriose tautinius šokius šoko daug šokėjų, buvo 

organizuojamos ir vėliau. 1938 m. birželio 26 d. Šiauliuose 

daugiau nei 350 šokėjų pašoko „Kepurinę“, „Mikitą“, „Sukčių“, 

„Jonkelį“, „Kubilą“, „Blezdingėlę“. 1938 m. liepos 17 d. Kauno 

kūno kultūros rūmų stadione per olimpiados atidarymo iškilmes 

500 šokėjų pašoko „Kepurinę“, „Kubilą“, „Sukčių“, „Blezdingėlę“ 

ir „Mikitą“. Laikui bėgant, masiškai šokamų tautinių šokių 

šventės buvo rengiamos ir kituose Lietuvos miestuose – Rokiškyje, 

Marijampolėje, utenoje, Lazdijuose, Kretingoje, Kėdainiuose, 

Zarasuose, Panevėžyje, Raseiniuose 19 . 

Pirmosios šventės, kuriose tautiniai šokiai atlikti masiškai, 

nebuvo skirtos Dainų švenčių koncertams. Tačiau ilgainiui šokių 

šventės tapo sudedamąja Dainų švenčių dalimi, kuriose šokiams 

buvo skiriama atskira diena. 

DAINų ŠVENčIų ŠoKIų DIENA: 

TARP ISToRIŠKuMo IR NAuJoVIų 

Sovietmečiu Dainų šventės tapo itin populiarios. Buvo organizuojamos 

ne tik Respublikinės dainų šventės, vykdavo mažesnės 

dainų šventės rajonuose ir miestuose. Jos buvo rengiamos 

kasmet ar kas dvejus metus. 

Respublikinės dainų šventės pritraukdavo vis didesnį šokėjų 

skaičių. Šokdavo ne tik suaugusieji, atsirado ir skirtingo amžiaus 

vaikų šokėjų grupių. Nuo 1964 metų pradėtos dar atskirai organizuoti 

Respublikinės moksleivių dainų šventės, kurios turėjo būti 

organizuojamos tarp Respublikinių dainų švenčių. Deja, reikia 

pripažinti, kad moksleivių dainų šventės neišlaikė savo tęstinu-

mo, būta ir protrūkių tarp švenčių (pvz., po 1997 metų moksleivių 

dainų šventės kita vyko po ilgos pertraukos – tik 2005 metais). 

1968 metais pirmą kartą Vilniuje vyko jau IV tarprespublikinė 

studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“. Ankstesnės trys 

studentų šventės vyko Estijoje ir Lat vijoje. Šios šventės gimtinė 

– Estija, ir pirmasis tokio pobūdžio renginys vyko 1956 m. Tartu 

mieste. Jau įvyko šešiolika „Gaudeamus“ festivalių, kurie organizuojami 

pasikeičiant – tai Estijoje, tai Lat vijoje, tai Lietuvoje. 

1946 m. liepos 21 d. Vilniuje buvo surengta pirmoji Respublikinė 

dainų šventė. Tačiau šioje šventėje šokėjai dar nedalyvavo 20 . 

PIRMoJI PoKARIo ŠoKIų ŠVENTė 

1950 metų Dainų šventei šokių kolektyvai buvo atrenkami iš visos 

Lietuvos. Šokiams skirta atskira diena. Nuo šios šventės gimė tradicija 

– kas penkeri metai rengti Vilniuje masinę Dainų šventę, kurios 

metu pirma – dainų diena, o antra – šokių diena21 . Pirmosios 

pokario šokių šventės metu buvo šokami jau tautiniai šokiai. 

Šokių dieną buvo atlikti 23 kūriniai: tarp jų – 16 šokių (69,6 

proc. programos). Antra šventės dalis – skudučių ansamblio muzika. 

Beveik visi šokiai buvo lietuvių tautiniai (11 šokių), kiti – kitų 

tautų. Neapsieita ir be ideologinės tematikos šokių (pvz., „Kolūkio 

pirmininkas“), be to, šokdami „Suktinį“, šokėjai suėjo į aikštės 

brėžinį ir „parašė” „Tegyvuoja LTSR dešimtmetis“ 22 . Ir vėlesnėse 

šventėse aptiksime taip pat ne vieną kūrinį, kuriuo sovietiniam 

laikotarpiui buvo atiduodama ideologinė duoklė. 

1950-ųjų šventėje šokti tautiniai šokiai daugiausiai buvo kuriami 

remiantis lietuvių etniniais šokiais. Beveik visuose iš jų esama autentiškos 

choreografinės medžiagos. Buvo pašokti lietuvių tautiniai 

šokiai: „Jievaro tiltas“, „Sadutė“, „Aguonulė“, „Kalvelis“, „Malūnėlis“, 

„Rugučiai“, „Kepurinė“, „oželis“, „Blezdingėlė“, „žilvitis“, „Suktinis“. 

Taip pat buvo pašokti lat vių, estų, rusų, baltarusių šokiai. 

Reikėtų paminėti, kad visi 1950-ųjų metų šventės lietuvių tautiniai 

šokiai (išskyrus „žilvitį“) buvo atliekami ir vėlesnių švenčių metu. 

Šios šventės metu buvo pašoktas pirmasis masiškai atlikti sukurtas 

autorinės kūrybos šokis „Kalvelis“. Per 1937 metų šventę, 

kai pirmą kartą buvo masiškai šokti šokiai, buvo atliktas ir šis 

87 


kūrinys. Kalvelis pagal J. Švedo muziką gimė 1936 m. „Kalvelis“ 

šoktas ir vėlesnių švenčių metu. Be minėtos 1950 m. šventės, kur 

šokį pašoko 49 jaunimo kolektyvai, choreografinį kūrinį galima 

buvo matyti dar ir 1955 m. bei 1994 m. šokių koncertuose. 

1955 M. ŠoKIų DIENA 

1955 m. Dainų šventės programoje atsirado nauja šokėjų grupė 

– vaikai, jų buvo 55 kolektyvai. Šokių diena papildyta dar ir 

kanklių ansambliu. Šokių repertuaras buvo numatytas didesnis, 

tačiau nepalankios oro sąlygos šventę sutrumpino23 . Šokių šventės 

metu atlikti 25 kūriniai (2 kūriniais daugiau nei 1950 m.), iš jų 

15 buvo šokių: 10 iš jų buvo lietuvių tautiniai, tai sudarė 44 proc. 

visos programos kūrinių. Aikštėje buvo pašokti ir nauji lietuvių 

tautiniai šokiai: „Gyvataras“, „Džigūnas“, „Linelis“, „Dobilėlis“, 

„Siaudelė“, sukurti remiantis lietuvių etniniais. 

Šios šventės metu lietuvių tautinių šokių skaičius (palyginti su 

1950-ųjų metų švente) sumažėjo. Šokių dienos koncerte padaugėjo 

įvairių muzikinių kūrinių. Šios šventės metu buvo šokami kai 

kurie lietuvių tautiniai šokiai, kuriuos aptikome ir praėjusios šventės 

programoje. Tačiau šių šokių pateikimas ir pritaikymas atlikti 

masiškai skyrėsi nuo 1950-ųjų koncerto. 

ŠoKIų DIENA PERSIKėLė į VINGIo PARKą 

1960 m. Dainų šventės šokių diena buvo surengta ne Vilniaus 

„žalgirio“ stadione, o Vingio parke, aikštėje priešais estradą24 . 

Būtent šiais metais buvo naujai pastatyta (pagal estų architektų 

projektą) Vingio parko estrada. Buvo atlikti 35 kūriniai. Palyginti 

su pirmąja 1950 m. šokių dienos programa, ši pailgėjo 12 kūrinių. 

Sušokta 19 šokių (tai sudarė 54,3 proc. visos programos). 

Iš jų tik 9 lietuvių tautiniai (25,7 proc. programos): „Šustas“, 

„Audėjėlė“, „Vyšnių sodelis“, „Avietėlė“, „Pabaigtuvių vainikas“, 

„Saldutė“, „Mikita“, „Pliauškutis“, „Suktinis“. Tarp naujai sukurtų 

– „Audėjėlė“ (choreogr. J. Lingio), „Avietėlė“ (choreogr. R. Tamučio), 

„Pabaigtuvių vainikas“ (choreogr. J. Lingio). Matome, kad 

šioje šventėje lietuvių tautiniai šokiai sudarė mažumą visos programos 

kūrinių. Buvo šokami ne tik „broliškų respublikų“ (rusų, 

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“. Šokių diena. 1. Vilnius. 2009. Martyno Vidzbelio 

nuotrauka. Iš Lietuvos liaudies kultūros centro rinkinių

altarusių, lat vių, estų) šokiai, bet ir sovietine tematika sukurti 

choreografiniai kūriniai – „Kolūkio laukeliai“ (choreogr. K. Poškaičio), 

„Pionierių stovykla“ (choreogr. K. Motuzos). Nemažai skambėjo 

muzikinių kūrinių, iš kurių taip pat nemaža dalis – sovietinės 

tematikos („Daina apie Spalį“, „Pionierių laužas “ir kt.). 

1965 M. ŠoKIų DIENoS PRoGRAMA 

1965 m. šokėjai vėl šoko Vilniaus „žalgirio” stadione. Šioje Dainų 

šventėje pirmąkart pasirodė pagyvenusiųjų ir pramoginių šokių 

šokėjai. Koncertavo jungtinis dainų ir šokių liaudies ansamblis. Iš 

viso dalyvavo 373 kolektyvai25 . Atlikti 33 kūriniai (iš jų – 20 šokių, 

kurie sudarė 60,6 proc. visos programos). Tautiniai šokiai sudarė 

30,3 proc. programos (iš viso 10 šokių: „Liuoksinis“, „uolinderis“, 

„Verpėjėlė“, „Šimtapūdis“, „Kadrilis“, „Ketureilis“, „Skepetinė“, 

„Klumpakojis“, „Sėjau rūtą“, „Suktinis“). Aikštėje buvo galima 

pamatyti naujus lietuvių tautinius šokius, kai kurie iš jų – autorinės 

kūrybos. Lietuvių tautiniai šokiai sudarė beveik trečdalį visos 

1965-ųjų šventės programos. 

1970 METų ŠVENTėJE – VESTuVIų PAPRočIų MoTyVAS 

Nuo šios Dainų šventės atsirado dar viena naujovė – tradiciniais 

tapo Dainų šventėse rengiami liaudies ansamblių vakarai. 

1970 m. Dainų šventės šokių diena sumanyta siužetiniu pagrindu. 

IV šventės dalis buvo sukurta vestuvių papročių motyvais 

ir pavadinta „žirgeliai pakinkyti”. Šventėje dalyvavo trijų amžiaus 

grupių (vaikų, jaunimo ir pagyvenusiųjų) šokėjai, taip pat ir svarbiausieji 

vestuvių veikėjai – jaunieji, piršlys, svočia ir kt. 26 šokti 

vestuvinės tematikos tautiniai šokiai „Sadutė“, „Rezginėlė“, „Šocas“, 

„Martuotinis“. Po šokių dienos susilaukta ir kritikos. Buvo 

teigiama, kad stadiono erdvė vaidinimams yra per didelė, siužetines 

programas geriau rodyti ansamblių vakaro metu27 . 

Pagrindinis šventės metu šokto autorinės kūrybos šokio „Rezginėlė“ 

(choreogr. J. Gudavičius) motyvas – jaunieji praeina pro 

pakeltų juostų tiltą – labai prigijo. Dažnai ir dabar garbūs piliečiai 

sutinkami pakeliant juostų tiltą. Pasak šokio autoriaus, šis šokis 

buvo šokamas Šiaulių apylinkėse, tačiau archyvinės medžiagos 

apie šį šokį nėra aptikta. Scenoje šis šokis pirmą kartą buvo 

pašoktas 1955 m. „Rezginėlėje“ vaizduojama, kaip pabroliai ir 

pamergės išlydi jaunąją pas jaunąjį. Šokėjai, rankose turėdami 

juostas, šokdami jomis apraizgo jaunųjų rankas28 . 

1970 metų šventės metu šis šokis labai tiko pagal pasirinktą 

koncerto tematiką. žinome, kad šis šokis buvo atliekamas ir per 

vėlesnes šventes (1990-aisiais bei 2007-aisiais). 

Kitų tautų (ukrainiečių, estų, baltarusių, lat vių, gruzinų ir rusų) 

šokius šoko iš tų respublikų pakviesti šokių kolektyvai29 . 

1975 M. ŠoKIų PRoGRAMA „KVIETė į VARDyNAS” 

1975 m. Dainų šventės šokių dienos struktūra buvo panaši į 1970 

metų. Šį kartą III programos dalis buvo pavadinta „Kviečiame į 

vardynas”. Šiai daliai spalvingumo suteikė ne tik vardynų proga 

tinkamai parinkti šokiai („Rasodėlė, „Riestainiukas“), bet ir lopšio 

imitacija, kūmų pasirodymas. Šventėje šį kartą šoko ir darželinukai 

(iš Vilniaus miesto) bei moksleiviai (buvo atskira jų programa). 

Savo šokius šoko šokėjai iš Rusijos, Baltarusijos, Lat vijos, 

Moldavijos30 . Iš viso šventėje buvo atlikti 36 kūriniai, tarp jų 28 

šokiai (77,8 proc. repertuaro). Šokėjai pašoko lietuvių tautinius 

šokius „Iškilmingą trejinį“, „Šventinę polką“, „o pa pa“, „Sėjau 

rūtą“, „Šėltinį“, „Tilčiuką“, „Rasodėlę“, „Jubiliejinį kadrilį“, „Šarke- 

88 


lę“, „Riestainiuką“, „Subatėlę“, „Pakeltkojį“, „Blezdingėlę“, „Rugučius“, 

„Audimėlį“, „Suktinį“. 

1980 M. ŠoKIų DIENoS PRoGRAMA 

1980 m. respublikinė dainų šventė vyko savaite anksčiau (liepos 

13 d.) nei įprasta, kadangi tais pat metais Maskvoje vyko olimpinės 

žaidynės. Dainų šventės šokių dieną pasirodė ir profesinių 

technikos mokyklų šokėjai, o kai kuriuos pramoginius šokius kartu 

su jaunimu šoko pradinių klasių (II–IV klasių) moksleiviai. Su pučiamųjų 

orkestrais vaikščiojo būgnininkės. Šoko ir svečiai: vaikų 

šokių kolektyvai iš Estijos ir Lat vijos, jaunimo kolektyvai iš Rusijos ir 

Baltarusijos31 . Šių metų šventės Šokių dieną – tik šokta (atsisakyta 

grynai muzikinių kūrinių), parodyti 29 kūriniai (įskaitant suėjimusparadus 

bei būgnininkių eitynes). Buvo pašokta 12 lietuvių tautinių 

šokių. Likusieji buvo kitų tautų, pramoginiai ir specialiai šventei sukurti 

šokiai („Mūsų darbas – mūsų šventė“, „Būk sveika, žeme!“). 

Keičiant, plečiant šokių repertuarą, pasak choreografų32 , lietuvių 

tautinių šokių, kuriamų remiantis autentiška liaudies choreografija, 

jau nebepakanka, programose vis daugėja autorinės 

kūrybos šokių. Tad šioje šventėje šokiai, sukurti remiantis etnine 

choreografija, sudaro menką programos dalį. Nemaža dalis šokių 

atsirado scenoje, o vėliau ir aikštėje, vien kūrėjo choreografo 

dėka. Atsiranda specialiai Dainų šventėms kuriamų šokių. 

1985 M. DAINų ŠVENTėS ŠoKIų DIENoS KoNCERTAS 

1985 m. liepos 21 d. Vilniaus „žalgirio” stadione Dainų šventės 

šokių dieną paskutinį kartą šokti pramoginiai šokiai ir skambėjo 

pučiamųjų orkestrų atliekami kūriniai 33 . Iš viso 32 kūriniai, iš jų 

– 29 šokiai, tarp jų – 13 lietuvių tautinių šokių. Visi tautiniai šokiai 

– autorinės kūrybos (išskyrus „Suktinį“, kuris, kaip ir kiekvienos 

šokių dienos, finalinis šokis). Bet šio šokio autentiškumui labai 

netiko pabaigoje šokėjų „išrašytas” – „Šlovė TSKP”. Didžiąją 

1985-ųjų metų šventės programos dalį taip pat užėmė choreografiniai 

kūriniai. VIII programos dalyje atskirai pasirodė karinių, 

saviveiklinių pučiamųjų orkestrų dalyviai (o prieš tai vykusioje 

1980-ųjų metų šventėje šie dalyviai buvo sujungti vienoje programos 

dalyje kartu su pramoginių šokių šokėjais). 

Šią Dainų šventę galima išskirti ne tik kaip rekordinę, joje dalyvavo 

daugiausiai šventės dalyvių, bet kaip ir daugiausiai ideologizuotą 

– joje matėme labai daug įvairių sovietine tematika kūrinių. 

1990-IEJI: GRįžTAMA PRIE SAVų TRADICIJų 

Pasikeitus politinei situacijai, keitėsi Dainų švenčių nuostatos, 

buvo grįžtama prie senųjų tradicijų, savitumo. Kito ir pačios Dainų 

šventės. 1990 m. buvo siekiama atgaivinti, parodyti senąsias 

lietuviškas tradicijas, padainuoti lietuvių liaudies dainas, šokti 

lietuviškus šokius. Nebeliko pučiamųjų orkestrų, būgnininkių, 

pramoginių šokių ir pan. Suprantama, nebeliko sovietinės ideologijos 

atspalvių. Šokių dieną šokti atskirų etnografinių regionų 

šokiai – žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių choreografiniai 

kūriniai. Šventė pavadinta XIII Lietuvos Tautine dainų švente. 

Šventės organizatoriai džiūgavo: „Šiandien susirenkame į XIII 

Lietuvos Tautinę dainų šventę. Dainuosime, šoksime, grosime tai, 

kas mums patinka, kas brangu. Ši šventė – tai visos tautos susitelkimo, 

tarpusavio supratimo ir vienybės šventė. Mes parodysime, 

kiek daug galime, kai mus vienija toks brangus žodis – Lietuva” 34 . 

į šią šventę atvyko ir išeivijos lietuvių kolektyvai. Dalyvavo šokėjai 

iš JAV – Klyvlendo lietuviško sceninio liaudies šokio ir muzikos

grupė „Grandinėlė”, čikagos tautinių šokių ansamblis „Grandis”, 

Ročesterio tautinių šokių kolektyvas „Lazdynas”; Kanados Hamiltono 

tautinių šokių kolektyvas „Gyvataras”. Jungtinis Australijos 

lietuvių tautinių šokių ansamblis „Sūkurys” buvo specialiai sukurtas 

XIII Lietuvos tautinei dainų šventei. Koncertavo Adelaidės 

miesto „žilvinas”, Melburno „Gintaras”. Taip pat šioje šventėje 

šoko iš Lenkijos Punsko miesto šokių ansamblis „Jotva” 35 . 

į programą įtraukus išeivijos šokių kolektyvų šokėjus, dainų 

švenčių vadovai susidūrė su kitokiomis problemomis. Kadangi 

išeivijos kolektyvų šokėjai buvo techniškai silpniau pasirengę, 

tad ne kartą vadovai per repeticijas keitė ir paprastino žingsnių 

derinius, brėžinį ir pan. Dėl šių priežasčių XIII Lietuvos tautinės 

dainų šventės Šokių dienos rengimas buvo itin sudėtingas, šokiai 

buvo dažnai kartojami, ilgai repetuojami. 

Šokių dieną buvo parodyti 33 kūriniai. Šokiai sudarė 93,9 proc. 

visos programos. Sušoktas 31 šokis, iš jų – du kitų tautų („Spreslica“ 

– lat vių šokis, „Tedremang“ – estų šokis), taip pat buvo pašokti 

5 lietuvių folkloriniai šokiai-rateliai. Visi likusieji – lietuvių tautiniai 

šokiai. Paskutinėje šventės dalyje buvo pašokti folkloriniai šokiai, 

pritaikyti atlikti masiškai. Galbūt toks sprendimas ir nebuvo tikslingas, 

– šie choreografiniai kūriniai Dainų švenčių programose jau 

turėjo savo vietą – atskirai buvo organizuojamos Folkloro dienos. 

1990-ųjų repertuare, kaip ir kiekvienoje kitoje Šokių dienos 

programoje, atsirado naujų masiškai šokamų tautinių šokių 

(„Kuskinėlis“, „Kauškutis“, „Aštuonnytis“, „Aigi tūto“, „žolynėlis“, 

„Parovėjos suktinė“, „Rusietis“ ir kt.) 

1994 M. PASAuLIo LIETuVIų DAINų ŠVENTė 

1994 metais Vilnius pakvietė į Pasaulio lietuvių dainų šventę, skirtą 

pirmosios Dainų dienos 70 metų sukakčiai. čia buvo šokami ir 

nauji būtent šiai šventei sukurti choreografiniai kūriniai – „Kupolė 

graži“, „Patekėk, saulele“, „Dek, ugnie“ – “Saulės giesmės” dalyje. 

Šokiai „Kupolė graži“ bei „Dek, ugnie“ (choreograf. L. Kisielienės) 

36 vaizduoja Joninių šventėms būdingas apeigas – kupoliavimą, 

vainikų pynimą (šokyje „Kupole graži“) ir ugnies garbinimą 

(šokyje „Dek, ugnie“). Reikia pastebėti, kad minėti šokiai buvo 

89 


sukurti specialiai atlikti masiškai, tad greičiausiai dėl to šie šokiai 

atrodė išskirtinai efektingai, žiūrovams paliko didelį įspūdį. 

Be autorinės kūrybos šokių, „Supyniau pynimą” dalyje buvo parodyti 

šokiai, turintys nemenką istorinę reikšmę lietuvių choreografijai. 

Matėme senuosius tautinius šokius, sukurtus remiantis lietuvių 

etniniais („Blezdingėlė“, „Sukčius“,„Kubilas“), kurie praėjusio amžiaus 

pradžioje buvo šokami užsienyje, reprezentuojant mūsų šalį. 

Pašoktas ir pirmasis masiškai atlikti sukurtas autorinės kūrybos šokis 

Kalvelis“, scenoje matėme pirmąjį šokį „Aguonėlę“. Kaip ir praėjusioje 

1990-ųjų metų Šokių šventėje, ir šioje buvo folklorinių šokių, pritaikytų 

atlikti masiškai („Kiškelis“, „Noriu miego“, „Šiaudų batai“). 

PASKuTINė PRAėJuSIo ŠIMTMEčIo ŠVENTė 

Paskutinė praėjusio šimtmečio Pasaulio lietuvių dainų šventė 

vyko 1998 m. Ji buvo skirta choreografo Juozo Lingio aštuoniasdešimtmečiui 

ir pirmojo masinių šokių pasirodymo (1937 m. birželio 

29 d. Kaune) 60-mečiui37 . 

įžanginėje šventės dalyje „Ladumai” vaizduojami senieji pagoniški 

laikai. Kitos dalys vienos tematikos: nuo žiemos išvarymo, 

pavasario, gamtos pabudimo iki derliaus nuėmimo šokių. Šventėje 

gausu darbo tematikos šokių – „Rugučiai“, „Kūlimo šokis“, 

„Malūnėlis“, „Kūgiukas“. Kadangi šventė skirta žymiam lietuvių 

choreografui Juozui Lingiui, tad matėme daugiausiai šio choreografo 

sukurtus ar jo stilizuotus lietuvių etninius šokius. Šventė 

baigta visiems tradiciškai pašokus „Suktinį“. Iš viso buvo parodyti 

23 kūriniai, labai daug dėmesio skirta ne tik brėžiniams, ornamentikai, 

bet ir vaidybai, dramaturgijai (prologe bei I šventės dalyje). 

Kaip ir minėta, galbūt vaidybines scenas paprasčiau ir dėkingiau 

būtų rodyti ansamblių vakaruose, kur artimesnis žiūrovo ir šokėjo 

santykis (stadiono erdvė nutolina šokėją nuo žiūrovo). 

NAuJoJo TūKSTANTMEčIo PIRMoJI DAINų ŠVENTė 

2003 m. Šokių šventė pavadinta „Gyvybės žalias medis” 38 . Suprantama, 

todėl koncertinėje programoje buvo šokami tautiniai 

šokiai, susiję su medžio vaizdiniu. Pati programa buvo padalinta 

į atskiras dalis, pavadintas skirtingų augalų pavadinimais. 

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“. Šokių diena. 2. Vilnius. 2009. Martyno Vidzbelio 

nuotrauka. Iš Lietuvos liaudies kultūros centro rinkinių

Šokių šventėje augaliniai motyvai aptinkami ne tik šokių pavadinimuose, 

bet ir aikštės brėžiniuose. 

Koncerte dalyvavo visų amžiaus grupių Lietuvos ir Pasaulio 

lietuvių šokėjai. Iš viso šventėje buvo pašokta 30 lietuvių tautinių 

šokių. Reikia pastebėti, kad, kaip ir kiekvienos Dainų šventės 

programos metu, buvo parodyti nauji tautiniai šokiai, šokami 

masiškai. Šiai grupei priskiriami „Jeglala aukštuola“, „Verbelė“, 

„Kadagys“, „Ieva“, „Ryto rasa krito“, „Kuppolkė“ ir kiti. Minėtieji 

šokiai buvo sukurti skirtingų choreografų. Didžiąją dalį šokių šios 

šventės metu lydėjo daina. Analizuodami autentišką choreografiją, 

matome, kad didžiulė lietuvių liaudies šokių dalis buvo palydimi 

dainuojamu tekstu, gal todėl būtent toks muzikinis-vokalinis 

tautinių šokių palydėjimas šiuos choreografinius kūrinius labiau 

priartino prie autentiškos lietuviškos choreografijos. 

Šie metai įžymūs Dainų švenčių istorijai ir tuo, kad būtent 

2003 m. uNESCo pripažino Estijos, Lat vijos, Lietuvos dainų ir 

šokių švenčių tradiciją ir simboliką žmonijos žodinio ir nematerialaus 

kultūros paveldo šedevru. 

ŠoKIų DIENA PERSIKėLė į KAuNą 

2007 m. Šokių šventė vyko ne Vilniuje, kaip paprastai, bet Kaune 

– S. Dariaus ir S. Girėno stadione. Tąkart buvo paminėta 1937 

metų data, kai pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo masiškai pašokti 

lietuvių tautiniai šokiai. Beje, prieš 70 metų masiniai šokiai 

buvo šokti taip pat Kaune. 

Šventėje pasirodė 326 šokių kolektyvai iš Lietuvos, 7 kolektyvai 

iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 4 – iš Kanados, po vieną kolektyvą 

iš Brazilijos, Lat vijos, Lenkijos. Dalyvavo šalies visų amžiaus 

grupių (jaunučių, jaunių, jaunuolių, merginų, jaunimo, vyresniųjų 

(senjorų) ir pagyvenusiųjų) tautinių šokių grupės. o išeivijos 

kolektyvuose šoko tik suaugusiųjų tautinių šokių grupės. Dainų 

šventės „Būties ratu“ Šokių diena pavadinta „Lino sakmė“, tad 

stadiono erdvėje šokti šokiai, susiję su ypatingą reikšmę lietuvių 

gyvensenoje turėjusiu augalu – linu. Šokių diena suskirstyta į tris 

dalis (I. Lino pasaka, II. Pasėjau linelį, III. Linui žydėti – mergelei 

tekėti), kurios šokiais tarsi pasakojo lino sakmę. 

Renginio metu iš viso buvo pašokti 27 choreografiniai kūriniai. 

Šioje šventėje naujai ir originaliai pašokti prologas bei finalinis 

šokis, kurių choreografė L. Kisielienė. Kaip minėjo šių šokių 

autorė ir šventės vyr. baletmeisterė: „Tai choreografiniai kūriniai. 

Deja, kadangi tik aikštės variantas, – vienkartiniai. Jų scenoje 

nepanaudosi39 .“ 

Paskutiniuose šventės šokiuose buvo vaizduojami vestuvių 

motyvai. į aikštę įvažiavo žirgais pakinkyta karieta su jaunaisiais, 

svočia ir piršliu (žr. į 1–2 nuotraukas), jodinėjo kviesliai, buvo šokti 

vestuvinę tematiką atspindintys šokiai (kiek priminta 1970 metų 

šokių dienos programos dalis „žirgeliai pakinkyti“). 

Paminėtina, kad 2007 m. priimtu Lietuvos Respublikos Dainų 

švenčių įstatymu įtvirtinami Lietuvos dainų šventės ir Lietuvos 

moksleivių dainų šventės pavadinimai. 

LIETuVoS TūKSTANTMEčIo DAINų ŠVENTė 

Lietuva 2009 metais žymėjo savo vardo paminėjimo tūkstantmetį, 

vyko neeilinė, aštuonioliktoji, 1000-mečiui skirta Lietuvos dainų 

šventė, pavadinta „Amžių sutartine“. Šokių diena „Laiko brydėm“ 

Vilniaus žalgirio stadione įvyko liepos 5 dieną. Šventėje dalyvavo 

440 šokių grupių atstovai; 4 grupės iš Jungtinių Amerikos 

Valstijų, 3 – iš Kanados, po 2 grupes iš Argentinos, Australijos, 

90 


Brazilijos, Lenkijos, po 1 grupę iš Baltarusijos, Lat vijos, Švedijos, 

ukrainos. Šoko 7920 dalyvių iš Lietuvos. 

Pirmoje istorinėje Šokių šventės dalyje („Mano protėvių 

žemė“) šokėjai vaizdavo senosios lietuvių religijos ritualų vizijas, 

antroji dalis („Motulės namuos“) šokti pakvietė skirtingų amžiaus 

kartų šokėjus, trečia dalis („Būties ratu“) vaizdavo gamtos ciklo 

kintamumą, kiekvieno laikotarpio diktuojamus liaudies darbų motyvus 

40 . Koncerto dalis sujungdavo šiuolaikiniai šokiai. Tad šioje 

šokių šventėje po ilgos pertraukos vėl atsirado kitokio žanro 

šokių. Paskutinį kartą įvairios stilistikos (pramoginiai, kitų tautų) 

šokiai buvo šokami 1985 m. 

Šioje šventėje buvo atlikta nemaža dalis šokių, kurie jau buvo 

matyti ankstesnių švenčių programose („Dek, ugnie“, „Motinėlė 

obelėlė“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Saulele, kelk“, „žemenėlė“, 

„Kubilinis“, „Sūpuoklėlės“, „Mintinis“, „Išausim margą šokių raštą“ 

– žr. 3 nuotr.). Baletmeisteriai, choreografai siekė šiai šventei 

atrinkti tuos kūrinius, kurie labiau pavyko ankstesnių švenčių repertuaruose, 

atrodė efektingai, žiūrovams paliko didelį įspūdį. 

ŠoKIų KoNCERTų PANAŠuMAI, SKIRTuMAI 

IR PERSPEKTyVoS 

Reikia pastebėti, kad beveik visi lietuvių tautiniai šokiai (išskyrus 

„žilvitį“), pašokti pirmoje pokario (1950 metų) Dainų šventėje, 

buvo šokami ir vėlesnių Šokių koncertų metu. Tačiau kituose 

šokių dienos renginiuose buvo ieškoma šiems tautiniams šokiams 

naujo aikštės brėžinio, įvairesnių choreografinių sprendimų, 

šių šokių masinė kompozicija kiekvieną kartą buvo kuriama 

iš naujo, to paties šokio pateikimas žiūrovams kiekvienos šventės 

metu buvo kitoks. 

Pirmųjų Dainų švenčių metu, be šokių, buvo atliekami ir įvairūs 

muzikiniai kūriniai. Choreografiniai kūriniai taip pat buvo labai 

įvairiapusiai. Buvo šokami pramoginiai, taip pat kitų sovietinių respublikų 

šokiai, netrūko ideologinės tematikos šokių, šlovinančių 

tuometinę valdžią. Laikui bėgant, buvo stengiamasi atsiriboti nuo 

įvairių muzikinių ir vokalinių kūrinių, kurių gausu dainų dienos programose, 

ansamblių vakaruose. Paskutinės Dainų šventės tampa 

vis tautiškesnės, jų metu daugiausiai šokami tik lietuvių tautiniai 

šokiai (išskyrus 2009 m., kai skirtingos šventės programos dalys 

buvo jungiamos šiuolaikinių šokių stilizacijomis). Negalėtume vienareikšmiškai 

teigti, kad sprendimas atsisakyti kitų tautų šokių yra 

tikslingas. Galbūt vertėtų parodyti, kviesti šokių kolektyvus iš įvairių 

šalių (ne vien tik viso Pasaulio lietuvius). Taip žiūrovai susipažintų 

ne tik su lietuviška tautine choreografija, bet ir kitų respublikų 

šokių menu. Taip pat svečių dalyvavimas Lietuvos dainų šventėse 

dar labiau populiarintų šiuos renginius įvairiuose kraštuose. 

Lygindami Šokių dienos koncertus, pastebime, kad sovietmečiu 

organizuotuose buvo mėgstami šokio brėžiniai, kurių 

metu buvo „rašomi” ideologiniai šūkiai: „Tegyvuoja LTSR dešimtmetis“ 

41 , „Tarybų Lietuvai XV“ 42 , „Sveika, Tarybų Lietuva“ 43 , 

„Ačiū TSKP“ 44 arba rodomi vien skaičiai, simbolizuojantys sovietinės 

valdžios egzistavimą Lietuvos respublikoje (pvz., 1985 m. 

šventės metu šokėjai išrašė „45” 45 . Išnykus sovietiniam diktatui, 

Lietuvos choreografai pompastiškų šūkių, garbinančių sovietmetį, 

rašymo atsisakė. Nepriklausomoje Lietuvoje toks rašymas 

neišnyksta, tačiau tekstas kardinaliai keičiasi. 1994 m. šventėje 

„Tėviškės pastogėj” dalyje pasirodė išeivijos šokėjai. Šios dalies 

vyriausioji baletmeisterė R. Karasiejienė – Amerikos lietuvių tautinių 

šokių švenčių choreografė – šokio metu šokėjus suvedė į

aikštės brėžinį – „Sveikiname“ 46 . Paskutinių švenčių (2007 m. ir 

2009 m.) finaliniame šokyje „Išausim margą šokių raštą“ (L. Kisielienės 

choreografija) šokėjos parašė „Lietuva“ 47 

Pirmųjų Dainų švenčių metu (iki 1965 m.) vis didėjo įvairių 

kūrinių skaičius, ir kartu mažėjo tautinių šokių skaičius. Tačiau 

jau nuo 1980-ųjų šventės tautiniai šokiai užėmė beveik pusę 

programos dalies, ir nuo minimų metų šių choreografinių kūrinių 

skaičius vis didėjo (visos programos atžvilgiu). Paskutiniųjų 

švenčių metu Šokių dienos programose daugiausia šokti lietuvių 

tautiniai šokiai (į šį skaičių įeina ir choreografiniai kūriniai, 

kurių metu šokėjai sueina į tam tikrą aikštės brėžinį. Nors jų 

grynais tautiniais šokiais vadinti negalime, tačiau ryškiai išskirti 

iš programos konteksto taip pat sudėtinga). 

Lygindami Dainų švenčių repertuarus, nagrinėdami lietuvių 

tautinius šokius, galime pastebėti šių choreografinių kūrinių raidą. 

Pirmųjų pokario Dainų švenčių metu buvo šokami lietuvių tautiniai 

šokiai, turintys autentiškos liaudies choreografijos pagrindą. Ilgainiui, 

keičiant švenčių repertuarą, atsiranda daugiau choreografo 

užmanymų, neretai į vieną tautinį šokį yra sujungiami įvairių autentiškų 

šokių variantų žingsnių deriniai. Dar kituose tautiniuose 

šokiuose kuriami viso šokio žingsniai, jų deriniai, pats veiksmas. 

Toks kūrinys dažnai atspindi liaudies papročių, apeigų temas, 

tačiau visa choreografija yra grynai autorinės kūrybos. Tokioje 

choreografijoje autentiška medžiaga yra arba labai menka, arba 

jos iš viso nėra (kartais autentiškas – tik išlikęs etninio šokio pavadinimas). 

Vėlesnėse šventėse tokių šokių vis gausėja, o naujų kūrinių, 

atsiradusių remiantis autentiška liaudies choreografija, – vis 

mažėja. Paskutiniųjų švenčių metu rodomi tautiniai šokiai, turintys 

autentišką pagrindą, buvo jau šokti ir kitų švenčių metu, o naujų, 

autentiška choreografija paremtų šokių beveik neaptinkama. Vėlesniųjų 

(nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu organizuotų) koncertų 

programose matome nemažai choreografinių kūrinių, kurie 

buvo kuriami specialiai tam tikrai Dainų šventės šokių dienai. 

Analizuojant lietuvių tautinius šokius, svarbu žinoti autentiškos 

etnochoreografijos ypatumus, kuriems darė įtaką gyvenimo sąlygos, 

religinės pažiūros, socialinis elgesys, gamtos sąlygos bei 

91 


žinomas ir paplitęs kitų tautų choreografinis folkloras. Lygindami 

Dainų švenčių repertuarus, galime pastebėti, kad švenčių programose 

šokami lietuvių tautiniai šokiai kito. Šiuos choreografinius 

kūrinius, šoktus masiškai, galima būtų skirstyti į: 

• autentiškus šokius, pritaikytus scenai ir vėliau atlikti masiškai, 

• autentiško šokio ir autorinės kūrybos junginius viename choreografiniame 

kūrinyje ir 

• grynai autorinės kūrybos šokius. 

Trečiąją grupę (grynai autorinės kūrybos šokiai) galima būtų 

skirstyti į dvi grupes: 

• autorinės kūrybos sceninis šokis, pritaikytas atlikti masiškai, ir 

• specialiai Dainų šventei sukurtas choreografinis kūrinys. 

Šios išskirtos tautinių šokių grupės beveik sutampa su tautinio 

šokio vystymosi raida. Pirmajai grupei priskiriamų šokių autentiškumas 

pagrindžiamas senųjų tautosakos rinkėjų ar kronikininkų 

užrašuose. Taip pat tokie kūriniai turi būti aprašyti, žinomi ir saugomi 

archyvuose arba iki šiol šokami, mokomi pateikėjų. Suprantama, 

autentiškas šokis susiduria su sceninio, vėliau masiškai atlikti 

būdingomis šokio pritaikymo taisyklėmis, kurios kūrinį koreguoja, 

pakeičia. Todėl tokie šokiai kiek nutolsta nuo etninės vyraujančių 

choreografijos tradicijų. Norėtųsi paminėti, kad autentiškos choreografijos 

pagrindą turintys šokiai, šokti Dainų švenčių metu, pirmiausia 

buvo pritaikomi scenai, o tik vėliau – atlikti masiškai. 

Nemažai išlikusios autentiškos choreografinės medžiagos 

yra darbo tematiką vaizduojančiuose kūriniuose (pvz.: „Rugučiai“, 

„Linelis“, „Audėjėlė“, „Aštuonnytis“, „Verpėjėlė“ – šiuose 

tautiniuose šokiuose vaizduojami tam tikri darbai). Galime aptikti 

net keletą tautinių šokių, kurių atsiradimui įtakos turėjo ta pati 

autentiška choreografinė medžiaga (pvz., „Rugučiai“ – choreografija 

E. Ambrazevičienės, „Rugio giesmė“ – choreografija 

V. Buterlevičiaus, „Rugys svetys“ – choreografija B. Navickaitės; 

„Audimėlis“, „Audėjėlė“, „Aštuonnytis“ – J. Lingio choreografija; 

„Lino žiedelis“ – E. Morkūnienės, „Lineliai“– A. Rapkevičienės, 

„Linelis“ – J. Lingio choreografija). 

Grynai autorinės kūrybos šokiai yra kuriami naudojantis žinomais 

mūsų tautos gyvensenos, papročių, tradicijų motyvais. 

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“. Šokių diena. 3. Vilnius. 2009. 

Martyno Vidzbelio nuotrauka. Iš Lietuvos liaudies kultūros centro rinkinių

Šiai grupei priskiriamiems kūriniams kuriami žingsniai, deriniai, 

kartais specialiai rašoma muzika. Tokiu šokiu norima pavaizduoti 

praėjusių laikų gyvenimo būdą – švenčiamas šventes, 

dirbamus darbus ir pan. Aptariamai grupei gali būti priskiriami 

ir tokie šokiai, kurie anksčiau liaudies buvo šokami, tačiau, kaip 

atrodė, kokie žingsniai ar deriniai buvo atliekami, – žinių neišliko, 

o, siekiant atgaivinti šokį iš naujo, naudojamasi choreografo 

kūrybiškumu, intuicija, įžvalgumu. 

Autorinės kūrybos šokių atsiradimas Dainų šventėse, pasak 

M. Vaitulevičiūtės, yra nulemtas autentiškų šokių stokos. Pasak 

autorės, autentiškų šokių, nepanaudotų pritaikyti scenai, kas 

kartą vis mažėja 48 . Tačiau tokiai nuomonei galima pritarti tik iš 

dalies, kadangi ir dabartinių choreografų dėka galime pamatyti 

naujų lietuvių tautinių šokių, turinčių autentišką pagrindą. o grynai 

autorinės kūrybos šokiai kartais atsirasdavo ir iš choreografų 

nenoro gilintis ar domėtis lietuvių šokių palikimu. 

Analizuodami Šokių koncertų repertuarą, galime aptikti ir kalendorines 

liaudies šventes vaizduojančių choreografinių kūrinių. 

Akivaizdu, kad šiai grupei priskiriami šokiai ne visada turi autentišką 

choreografinį pagrindą. Galime pastebėti, kad nemaža 

dalis šių šokių (pvz., „Klumpiai“, „Kielytė“, „Sūpuoklinis“, „Kupolė 

graži“) yra grynai autorinės kūrybos. Tačiau šie šokiai rėmėsi išlikusiomis 

tam tikrai šventei būdingomis autentiškomis tradicijomis. 

Spėjama, kad analogiški šokiai vienokių ar kitokių švenčių 

metu buvo šokami, tačiau jie neišliko iki mūsų dienų. 

Taip pat reikia paminėti, kad ne visi autorinės kūrybos šokiai 

gali vadintis tautiniais. Kai kuriuose kūriniuose negalime atsekti 

lietuvių tautai būdingų ypatumų. Kartais norima sukurti įdomų, 

efektingą reginį, nepaisant lietuviškų choreografinių tradicinių 

sąvokų. Kai kurie choreografai, „pamynę visas tradicines vertybes, 

/…/ bando vaikytis originalumo, suteikdami sceninėms 

kompozicijoms dirbtinio sudėtingumo, manieringumo” 49 . Tokie 

kūriniai – tai paprasčiausias lengvesnio kūrybinio sprendimo ieškojimas 

ir kartu pataikavimas žiūrovams. 

Nagrinėdami Dainų šventes (kaip skirtingų koncertų – Folkloro 

dienos, Ansamblių vakaro, Šokių dienos, Dainų dienos renginius), 

pastebime, kad darbų, tyrinėjančių šio unikalaus reiškinio 

specifiką, tikrai nėra daug. „Labiausiai apleista sritis yra tyrimai, 

analizė, siekiant grįžtamojo ryšio, informacijos išsamumo, kad 

nuolatos jaustume dalyvių bei žiūrovų nuomonę, lūkesčius ir 

poreikius” 50 . Kiek daugiau tiriamųjų darbų galime aptikti Dainų 

dienos renginiams (pvz., R. Gudelio (2001), A. Armino (1998)) 

skirtuose darbuose, tačiau Šokių dienos koncertai tenkinasi tik 

istorinių faktų fiksavimu, šventinio repertuaro publikavimu. 

Tuometinis LLKC ir Pasaulio lietuvių dainų šventės direktorius 

J. Mikutavičius po 2003 m. šventės pastebi, kad „žiniasklaida 

rodė daug dėmesio. /…/ Tačiau jie dažniausiai domisi tuo, kam 

mes tuo metu mažiausiai skiriame dėmesio. Mums svarbu meninė 

vertė, o spauda kūrybos rezultatų beveik neanalizuoja. Jų stilius 

lengvas, paviršutiniškas. ” 51 Matome, kad ir žiniasklaida nepuola 

analizuoti, tyrinėti šio renginio specifikos. Tačiau ir po pastarojo 

koncerto didesnis žiniasklaidos dėmesys nukreiptas į Dainų dienos 

koncertus, daugiau kritikos susilaukė Ansamblių vakaras 52 . 

ŠoKIų ŠVENTė DALyVIų IR žIūRoVų PožIūRIu 

žinome, kad dainų šventės renginiai sociologų dėmesio pirmąkart 

susilaukė 1980 m., kai buvo tiriama žiūrovų nuomonė apie 

92 


šventę, jos repertuarą, rinkti pageidavimai. Kaip minėta, didesnio 

tyrėjų dėmesio susilaukia Dainų dienos koncertai. 

Individualus autorės tyrimas53 buvo atliekamas nuo 2002 m. 

iki 2003 m. liepos 6 d. Tąkart buvo apklausti 635 respondentai 

(žr. 1 lentelę). Dauguma apklausiamųjų anketas pildė 2003 metų 

liepos mėnesį – Dainų šventės išvakarėse. 

1 lentelė. Visų respondentų duomenys 

Respondentai Iš viso apklausta Gyvenantys 

Lietuvoje 

Gyvenantys už 

Lietuvos ribų 

Gimimo 

metai 

žiūrovai 208 207 1 1928– 

1991 

Vadovai 117 114 3 1928– 

1977 

Šokėjai 310 276 34 1923– 

1990 

Respondentai atsakinėjo į klausimus, kuriais aiškinomės, ar 

reikalingos šios šventės, kuo dabartinės šventės skiriasi nuo 

sovietinio laikotarpio švenčių ir kt. Taip pat apklausiamieji pateikė 

pasiūlymų bei pageidavimų Dainų švenčių organizatoriams. 

Buvo apklaustos trys respondentų grupės – šokėjai (šokantys 

šokių dienos koncertuose), vadovai (vadovaujantys tautinių šokių 

kolektyvams, kurie šoka Dainų šventėje) bei žiūrovai (matę Dainų 

švenčių šokių dienos koncertus). Per 500 respondentų buvo matę 

ar dalyvavę Šokių dienos koncertuose daugiau nei vieną kartą. 

Buvo apklausti 208 žiūrovai, gimę nuo 1928 m. iki 1991 m. 

(žr. 2 lentelę). 

2 lentelė. žiūrovų amžiaus grupės 

žiūrovų amžiaus grupės žmonės 

iki 15 metų 12 

16–20 metų 35 

21–30 metų 49 

31–40 metų 42 

41–50 metų 17 

51–60 metų 31 

61-eri ir daugiau 22 

Beveik visi respondentai buvo matę ne vieną šokių dienos 

koncertą (tai buvo pagrindinis kriterijus, atsirenkant apklausiamuosius). 

Antra respondentų grupė – tautinių šokių kolektyvų vadovai. 

Buvo apklausta 117 vadovų iš skirtingų Lietuvos vietovių. Taip 

pat pavyko apklausti ir užsienio tautinių šokių kolektyvų vadovus 

iš Toronto (Kanados) ir Rygos (Lat vijos). Respondentų gimimo 

metai – nuo 1928-ųjų iki 1977-ųjų (žr. 3 lentelę). 

3 lentelė. Vadovų amžiaus grupės 

Vadovų amžiaus grupės žmonės 


31– 0 metų 24 

41–50 metų 19 

51–60 metų 18 


Kai kurie tautinių šokių kolektyvų vadovai dalyvavo Dainų šventėse 

jau nuo 1955 metų (tuo metu patys šoko šokių kolektyvuose). 

Tautinių šokių kolektyvų vadovų darbo stažas įvairus – nuo trijų iki 

penkiasdešimties metų. Šios grupės respondentai vadovavo ir vadovauja 

įvairiausioms šokėjų grupėms (nuo darželinukų iki pagyvenusių 

šokėjų grupių). Atitinkamai ir šokiai buvo labai skirtingi.

Trečioji respondentų grupė – šokėjai, dalyvaujantys šokių 

dienos koncertuose. Buvo apklausta 310 šokėjų iš įvairių Lietuvos 

miestų ir miestelių. Taip pat pavyko apklausti užsienio 

šokių kolektyvų narius atvykusius iš Kanados, JAV, Lat vijos. 

Respondentų amžius taip pat labai įvairus: gimę nuo 1923 m. 

iki 1990 m. (žr. 4 lentelę). 

4 lentelė. Šokėjų amžiaus grupės 

Šokėjų amžiaus grupės žmonės 


16–20 metų 48 

21–30 metų 79 

31–40 metų 63 

41–50 metų 47 

51–60 metų 39 


Visi šokėjai šoka tautinių šokių kolektyvuose ilgiau nei vienerius 

metus, o kai kurie šokėjai tokia saviveikla užsiima net per 

penkiasdešimt metų. Respondentai Dainų šventėse dalyvavo 

skirtingose šokėjų amžiaus grupėse. Vienas apklausiamasis 

pamena, kad yra tekę šokti ir su darželinukų grupe, o šiuo metu 

šoka pagyvenusiųjų šokėjų grupėje. Kai kurie apklausiamieji 

teigė, kad jiems yra tekę dalyvauti pirmosiose pokario Dainų 

šventėse: keturi respondentai šoko 1950 m. Dainų šventėje. o 

apklausos metu šie šokėjai šoko tautinių šokių kolektyve „Ainiai“ 

(Kaunas) bei „Sidabrinė gija“ (Klaipėda). Kiek daugiau respondentų 

šoko 1955 m. Dainų šventėje. Tačiau daugiausia apklaustų 

šokėjų dalyvavo 2003 m. rengtoje Dainų šventėje. Tai visiškai 

suprantama, kadangi dauguma respondentų buvo apklausiami 

šios Dainų šventės repeticijų metu. Reikia paminėti, kad didžioji 

dalis apklaustų užsienio šokėjų Dainų šventės koncerte dalyvavo 

tik pirmą kartą ir palyginti renginio su kitomis šokių dienos 

programomis šie dalyviai negalėjo. 

APKLAuSoS REZuLTATAI 

Beveik visi respondentai atsakė į uždarus klausimus, kuriuose 

atsakymo variantą reikėdavo tik pasirinkti ir pabraukti. 25 proc. 

respondentų neatsakė į atvirus klausimus, kur atsakymą reikėdavo 

įrašyti patiems. Daugiausia neatsakė į klausimus antroji 

respondentų grupė – tautinių šokių kolektyvų vadovai. Tai galėjo 

būti susiję su laiko stoka, kadangi dauguma jų buvo apklausiami 

Dainų švenčių repeticijų metu. Tokiu laiku ši respondentų grupė 

– ypač užimta, laikas apklausai nebuvo tinkamai parinktas. 

Respondentų atsakymų tyrimas leidžia teikti tokias išvadas: 

• 58,6 proc. respondentų teigia, kad sovietmečio ir nepriklausomos 

Lietuvos laikotarpiu rengiamos Dainų šventės skiriasi. Likusi 

respondentų dauguma buvo jaunesnio amžiaus, tad švenčių 

palyginti negalėjo. Pagrindinis skirtumas – kitokia švenčių režisūra, 

skiriasi šokių repertuaras. Pažymima, kad sovietinio laikotarpio 

švenčių repertuare buvo privalu rodyti ideologinius šokius. 

Pagrindiniai teigiami skirtumai: sovietinės Dainų šventės buvo 

geriau finansuojamos; nepriklausomoje Lietuvoje organizuojamos 

šventės vienija ne tik tautą, bet ir viso pasaulio lietuvius. 

• Dauguma tautinių šokių kolektyvų vadovų mano, kad šokiai, 

kuriami specialiai Dainų šventėms, atrodo kur kas įspūdingiau 

ir gražiau, atliekant juos masiškai. Tačiau įdėtas darbo 

rezultatas mokant šiuos šokius yra labai trumpalaikis, kadangi 

vėliau šių šokių kolektyvų repertuare nelieka. Specialiai šven- 

93 


tėms kuriami šokiai yra naujoviškesni, ieškoma naujų išraiškos 

formų, choreografinių sprendimų. 

• Daugiau nei pusė visų apklaustų respondentų (52,9 proc.) 

mano, kad vienoda šokėjų apranga efektyviau atrodo atliekant 

šokius masiškai. Taip apsirengę šokėjai aikštėje labiau išryškina 

šokio brėžinius, choreografo sumanymus, suteikia vientisumo. 

Kita dalis respondentų teigia, kad vienoda šokėjų apranga nutolsta 

nuo autentiško kostiumo ir tampa paprasčiausiai uniforma. 

Dabartinis sprendimas aprengti šokėjus turimais kolektyvo 

rūbais yra priimtinas net keliais aspektais. Viena vertus, tautinių 

šokių kolektyvų vadovai yra suinteresuoti aprengti šokėjus koncertiniais 

rūbais, atitinkančiais lietuvių etninio kostiumo ypatumus. 

Dažnai siuvantis naujus koncertinius drabužius, yra kreipiamas 

dėmesys į to etninio regiono, kuriame gyvuoja vienas ar 

kitas kolektyvas, kostiumo savitumus. Taip žiūrovai susipažįsta 

su Lietuvos etninių regionų kostiumų skirtumais. Kita vertus, tai 

pigesnis variantas, nereikalaujantis iš Dainų švenčių organizatorių 

išieškoti papildomų lėšų kostiumams. 

• Dainų švenčių koncertai nėra lankomi vien tik vyresnio amžiaus 

žiūrovų, kadangi nemažos dalies apklaustų žiūrovų amžius 

buvo 30–33 metai. 85 proc. apklaustų žiūrovų mano, kad į šiuos 

renginius žmonės eina noriai, šios šventės laukia, ja domisi. 

• 92,8 proc. respondentų mano, kad Dainų šventės reikalingos, 

turi būti ir toliau organizuojamos. Šie renginiai yra svarbūs ir 

būtini, noriai lankomi, tai – mūsų tautos kultūros dalis 54 . 

LITERATūRA IR ŠALTINIAI: 

1. Balys J. Mūsų tautiškų šokių reikalai, Naujoji romuva, 1939, 49, 

p. 906. 

2. Barkauskaitė G. Dainų švenčių šokių diena: Statistinė analizė, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 2004, 1, p. 34–40. 

3. Baronaitė M. Fiziškas auklėjimas, 1937, 1. 

4. Baronaitė-Grėbliūnienė M. Tautinių šokių renesansas, Kultūros barai, 

Vilnius, 1971, 6, p. 62–64. 

5. Breichmanienė G. Su lietuvių tautinių šokių gaivintoja Marija Baronaite 

atsisveikinant, Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 1999, 2, p. 59–61. 

6. Dainų šventė, Vilnius, Mintis, 1990. 

7. Dainų šventė, Vilnius, LLKC, 1994. 

8. Giedraitis L. Kaip padaryti ją geresnę? Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 

2003/4,p. 16–21. 

9. Jakelaitis V. Lietuvos dainų šventės, Vilnius: Vaga, 1970. 

10. Jakelaitis V. Dainų šventės, Vilnius: Mintis, 1985. 

11. Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, Vilnius: Alka, 

2002. 

12. Kisielienė L. Tradicija ir novatoriškumas nūdienos lietuviškoje choreografijoje./ 

Konferencijos “Choreografijos meno keliai ir kryžkelės” 

pranešimas, Klaipėda, 2002 04 24. 

13. Kisielienė L. Šokių diena “Laiko brydėm“, Lietuvos tūkstantmečio dainų 

šventė, Vilnius, LLKC, 2009. p. 76. 

14. LLKC videoarchyvas (Lietuvos liaudies kultūros centro videoarchyve 

peržiūrėta Dainų švenčių šokių dienos saugoma vaizdo medžiaga) 

15. Masinių šokių brėžiniai, Kaunas: Šviesa, 1983. 

16. Masinių šokių brėžiniai, Kaunas: Šviesa, 1986. 

17. Pasaulio lietuvių dainų šventės gidas, Vilnius, 2003. 

18. Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius: Vaga, 1985. 

19. Rastenienė D. Dainų švenčių tradicija: iš dabarties istorijos, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 2007/3, p. 1–26. 

20. Rastenienė D. Akistata su praėjusia 2003 m. pasaulio lietuvių dainų 

švente „Mes”, Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 2003 / 4, p. 1–15. 

21. Respublikinė dainų šventė, Vilnius, 1985. 

22. Rezginėlė, Vilnius: Profleidykla, 1958. 

23. Šokių diena, Vilnius, LLKC, 1998. 

24. urbanavičienė D. Autentiškas liaudies šokis: įtakos ir pasekmės, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 1997 / 2, p. 5–9.

25.Вайтулявичюте М. День танца в программе республиканского 

праздника песни Литовской ССР, Vilnius, MMKC, 1985. 

26.http://www.15min.lt/gallery/show/Sokiu–diena–Laiko–brydem–Zalgirio–stadione 

N u o r o d o s 

1 Viltis, 1914 sausio 10 (23). 

2 Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius: Vaga, 1985, p. 16. 

3 Ten pat, p. 31–36. 

4 Ten pat, p. 36–41. 

5 Baronaitė M. Fiziškas auklėjimas. 1937 / 1. 

6 Balys J. Mūsų tautiškų šokių reikalai, Naujoji romuva. 1939 / 49, p. 906. 

7 Ten pat, p. 906. 

8 Jakelaitis V. Lietuvos dainų šventės, Vilnius: Vaga, 1970, p. 9–13. 

9 Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, Vilnius: Alka, 2002, 

p. 162 

10 Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, Vilnius: Alka, 

2002, p. 159. 

11 Ten pat, p. 160. 

12 Ten pat, p. 162. 

13 urbanavičienė D. Autentiškas liaudies šokis: įtakos ir pasekmės, Liaudies 

kultūra. Vilnius, LLKC, 1997 / 2, p. 6. 

14 Breichmanienė G. Su lietuvių tautinių šokių gaivintoja Marija Baronaite 

atsisveikinant, Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 1999 / 2, p. 59. 

15 Breichmanienė G. Su lietuvių tautinių šokių gaivintoja Marija Baronaite 

atsisveikinant, Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 1999 / 2. P.60. 


17 Baronaitė-Grėbliūnienė M. Tautinių šokių renesansas, Kultūros barai, 

Vilnius, 1971 / 6, p. 64. 

18 Jaunoji karta, 1937 / 27. 

19 Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius: Vaga, 1985, p. 45–46. 


21 Jakelaitis V. Dainų šventės, Vilnius: Mintis, 1985. p. 35. 


23 Jakelaitis V. Dainų šventės, Vilnius, Mintis, 1985. p. 36. 

24 Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius, Vaga, 1985, p. 98. 


26 Jakelaitis V. Dainų šventės, Vilnius: Mintis, 1985. p. 51–52. 

27 Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius: Vaga, 1985. p. 114. 

28 Rezginėlė, Vilnius: Profleidykla, 1958, p. 5–24. 


30 Jakelaitis V. Dainų šventės, Vilnius: Mintis, 1985, p. 55–56. 

31 Poškaitis K. Lietuvių šokio kelias į sceną, Vilnius, Vaga, 1985, p. 135. 

32 Вайтулявичюте М. День танца в программе республиканского праздника 

песни Литовской ССР, Vilnius, MMKC, 1985, p. 7. 

33 Respublikinė dainų šventė, Vilnius, 1985, p. 21–22. 

34 Dainų šventė, Vilnius: Mintis, 1990, p. 9. 

35 Ten pat. 

36 Dainų šventė, Vilnius, LLKC, 1994. 

37 Šokių diena, Vilnius, LLKC, 1998, p. 17. 

38 Pasaulio lietuvių dainų šventės gidas, Vilnius, 2003, p. 36. 

39 Rastenienė D. Dainų švenčių tradicija, iš dabarties istorijos, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 2007/3, p. 21. 

40 Kisielienė L. Šokių diena „Laiko brydėm“, Lietuvos tūkstantmečio dainų 

šventė, LLKC, 2009, p. 76. 

41 Masinių šokių brėžiniai, Kaunas: Šviesa, 1983, p. 12. 

42 Ten pat, p. 30. 

43 Masinių šokių brėžiniai, Kaunas, Šviesa, 1986, p. 7–8. 

44 Ten pat, p. 122. 

45 LLKC videoarchyvas. 

46 LLKC videoarchyvas. 

47 imta iš http,//www.15min.lt/gallery/show/Sokiu–diena–Laiko–brydem– 

Zalgirio–stadione 

94 KulTūrOS pAVElDAS 

48 Вайтулявичюте М. День танца в программе республиканского праздника 

песни Литовской ССР, Vilnius, MMKC, 1985, p. 7. 

49 Kisielienė L. Tradicija ir novatoriškumas nūdienos lietuviškoje choreografijoje 

//Konferencijos „Choreografijos meno keliai ir kryžkelės” pranešimas, 

Klaipėda, 2002 04 24. 

50Jakelaitis V. Saulei leidžiantis – toks buvimas drauge, Vilnius: Alka, 

2002, p. 161–162. 

51Rastenienė D. Akistata su praėjusia 2003 m. pasaulio lietuvių dainų 

švente „Mes”, Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 2003 / 4, p. 1. 

52 Giedraitis L. Kaip padaryti ją geresnę? Liaudies kultūra, Vilnius, LLKC, 

2003/4, p. 16–21. 

53 Barkauskaitė G. Dainų švenčių šokių diena: Statistinė analizė, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 2004 / 1, p. 34–40. 

54Barkauskaitė G. Dainų švenčių šokių diena: Statistinė analizė, Liaudies 

kultūra, Vilnius, LLKC, 2004/1, p. 34–40. 

Giedrė Barkauskaitė 

CuLTuRAL HERITAGE 

DANCES DuRING SoNG FESTIVALS 

Summary 

The history of the dance is as long as the history of mankind. The 

dance follows all most important and significant events of man’s 

life. However, the history of the Lithuanian dance as a separate 

phenomenon of folk art or culture is a little bit longer than one 

hundred years. At the beginning of the last century the Lithuanian 

dance for the first time in the history of choreography was seen 

on the stage – the Lithuanian folk dace “Suktinis” was danced 

not to Lithuanian audience. In 1903 Mikas Petrauskas adapted it 

to the stage and showed it to Saint Petersburg audience. 

In 1918, when Lithuania regained its independence, national 

schools were established anew. Lithuanian dance was of great 

importance to the development of Lithuanian national culture. The 

interest in dance art during the years of the Republic of Lithuania 

was spread in schools: Lithuanian dances were taught during 

the lessons of physical education. There were also established 

dancing courses and prepared specialists of this field. In 1935 

the international folk dance festival took place in London in which 

dancers from 24 European countries and the uSA took part. 

The successful performance of Lithuanian dancers in London 

caused great interest in folk dance. 

Since the appearance of Lithuanian dance on the stage till our 

days the aim of it has been to show the identity of our country. 

So it is very important that such a cultural phenomenon – Dance 

days of the Song festivals – reflect the peculiarities of Lithuanian 

choreography and national style. 

The first festivals during which the national dances were 

performed on a mass scale were not intended to the concerts of 

Song festivals. However, later on the dance festivals became a 

component part of song festivals. 

Vytauto Didžiojo universitetas 

K. Donelaičio g. 52, LT – 44248 Kaunas 

Gauta 2009 10 10 

Atiduota spausdinti 2010 11 12

ŠOKIS DAINŲ ŠVENTĖSE

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?