Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

teris moterį. Be abejo, jei vyras sutinka tokią vertybę moters
asmeny - Moterį iš didžiosios raidės - arba moteris Vyrą, -
čia prie branginimo protu, pamilimo protu gali prisidėti ir
pamilimas jausmais (kaip kad Sesės atžvilgiu), bet nebūtinai
(kaip Lauros atžvilgiu). Tada, be abejo, čia prisidėjusi
jausminė meilė teikia tokiam žmonių susitikimui paslaptingą
gyvybingumą - tampa lyg kokia nematoma požemine
jėga, visa gaivinančia ir suintensyvinančia.
/.../ Minčių pririšimas prie asmens yra subjektyvus dalykas,
o ne pagal antrosios pusės „nuopelnus". Maža to -
tai kažkas egoistiško, save patenkinančio. Kartu ir visa jausmų
meilė lyg savimeile dvelkia: antrosios pusės siekiama
labiau dėl savęs, savo laimės.
Sesei kalbėjau apie anos, dvasinės - altruistinės meilės
grožį. Ji pati man davė pavyzdį iš kažkokio romano, kaip
viena mergina prašė antrąją, kurios galioje buvo jo likimas:
„Išgelbėk jį, ir tegul jis būna tavo".
Kalbėjau, kad meilė gali tapti siekiančia jo dėl savęs. To
negali būti kunigo atžvilgiu. Šventimais įvyksta tai, kad nė
vienos nuosavybe jis negali tapti kaip tik dėl to, kad visos ir
visi galėtų į jį turėti teisių.
- Ar žinai, - tariau jai, - kada meilė gražiausia? Kada ji
nemylima. Tada visai nėra savęs ieškojimo. Tokia meile negalima
nesižavėti. Net jeigu jausmai būtų ir į ką nors kitą
palinkę. Tokia meile galima net daugelį mylėti: kaip saulės
šviesa tenka visa vienam ir daugeliui visa.
Sakiau dar jai, kad vien dėl malonumo, jei mūsų susitikimai
neturėtų kito turinio, aš neleisčiau susitikti. (Tai ir Laurai
paminėjau). Prašiau ją, kad nepamirštų vieno:
- Jei visa tai būtų tik dėl manęs, tai galėtų tik mano dėkingumą
sukelti. Bet kad būtų antgamtinė vertė iš tavo kančios,
visa tai turi būti dėl Jėzaus. Tai, ką many randi meilės
verta, yra tik Jo dovanos, už kurias privalai Jį mylėti.
/.../ Šį vakarą beskaitant staiga gimė minčių apie prisipažinimą
meilėje. - Mylint kunigą, kokią prasmę gali turėti
92