Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kitados galvojau, kad meilę galima nuslopinti: pasikankinus
kurį laiką, visa nurims. Bet ką kalba patyrimas - savo,
kitų?.." (1959 01 07, mėn. rekolekcijos).
„Šv. Mergele, ji mylėjo kunigą ir su juo nusidėjo... Pasakiau
jai:
- Savo meilėje judu pamiršote vieną dėsnį: tiek kunigo
gyvenimas, tiek jo meilė turi būti auka. Joje negali būti pirmiausia
ieškoma savo pasitenkinimo.
Ir kitais motyvais susitikimai yra nuolatinis pavojus tapti
progomis save patenkinti - save apgauti.
O kaip mano susitikimai su jomis? Aš tų susitikimų neieškau,
tik leidžiu. Dėl to prieš mano akis atsivėrė nuostabios
moterų psichologijos gelmės. Bet tai kainuoja daug laiko.
Ar pajėgsiu to jų pasitikėjimo nepanaudoti piktam?
Jei Viešpats leistų man užimti Šalkauskio, Ereto vietą, -
kaip tai galėtų būti, jei būčiau su kuria nusidėjęs?! Tada ar
turėčiau jėgos iš jų reikalauti skaistumo?! Bet viena aišku:
jei gyvenu pagundų daugybėje, turi būti stipri mano mąstomoji
malda. Aš turiu ką nors duoti, o ne apiplėšti - nepanaudoti
jų savo malonumui.
Antradienį [prieš tris dienas] Stalino ir Ožeškienės gatvių
sankryžoje staiga išgirdau:
- Ei! Ei!
Ant manęs visai jau važiuoja „Zisas"! Prie pat sustojo.
- Negalėjote pasižiūrėti!
- Atsiprašau, čia mano kaltė, - atsakiau.
Atsistojau laukti autobuso.
- Jūsų vos nesuvažinėjo, - tarė viena ponia. - Žmogus
visai nekaltai būtų gavęs septynerius metus.
Man buvo kažkaip gėda.
- Matot, vienuoliktas Dievo įsakymas: „Nežiopsok...", -
pratariau. - Užsigalvojau...
Apie ką buvau užsigalvojęs? - Jos žodžiai: „Jis mane
kažkaip apiplėšė..." (1959 03 06, mėn. rekolekcijos).
82