Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

RITERIŲ LAIKAI NEPRAĖJO
... Bet aš buvau Karys.
Aš žvelgiau Mirčiai veidan.
Aš žinojau, kad ji mano sesė.
Neturėjau teisės palūžti.
Neturėjau teisės sustoti.
Už manęs buvo mūsų Namai...
Rasida Ulčinaitė
Tai štai, kaip sakė A. de Saint-Exupėry mažasis princas, -
„niekad negali žinoti...". Manyti nemaniau, kad kada nors
teks rašyti pratarmę savo gerojo dvasios Mokytojo dienoraščiams.
Ir dar specialiajai, subtiliajai jų daliai, dėl kurios
su bendraminčiais, Autoriaus bičiuliais, tiek diskutuota, suremta
tiek „už" ir „prieš" dar rengiant knygą spaudai. Tačiau,
gerbiamųjų Leidėjų atkakliai raginamas (vis primenant
meilės ir dėkingumo pareigą), turiu rašyti - ir prašau
Viešpatį pagalbos gerai parašyti.
Kunigą Juozą Zdebskį pažinau būtent kaip Dievo karį,
vien tik tiesos žodžiu ir sąžinės skydu apsiginklavusį, stojusį
prieš smurtaujantį sovietų totalitarizmo monstrą. Jis,
du kartus nuteistas ir kalintas už tikybos mokymą, t.y. kančios
liudijimu patvirtinęs savo pamokslų žodžius apie ištikimybę
Kristui, buvo mūsų, aštuntajame dešimtmetyje Dzūkijoje
susibėgančių į būrelius tikinčiųjų paauglių, gyvasis
didvyris. Godžiai klausydavomės iš tyliųjų sielos gilumų
iškylančių, nuolankiu įsitikinimu dvelkiančių jo žodžių, dažnai
gaivindavomės mažos kaip kišenėlė Šlavantų klebonijos
svetingumu, paslapčiom veždavomės namo kunigo Juozo
dovanas - prieškario ir pogrindžio spaudą...
5