Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

nuoseklu ir chronologijos, ir asmenybės raidos požiūriu, nes
1971 m. į Lukiškes, paskui į Pravieniškes kunigas Juozas
Zdebskis atsinešė visą tarp gėlių" knygos patirtį, sopulį
ir brandą. Nieko. Gerą dienoraštį gali bet kur atsivertęs skaityti.
Rengėjai pasiaiškino: taip padarę siekdami knygų „Akiplėša"
ir „Kryžiaus ir Meilės kelias" (atsiminimų apie kunigą
Juozą Zdebskį) turinio tęstinumo. Tebus jų valia. Vis dėlto,
jeigu šį tomą perskaičius jo rezultatas mūsų sąmonėje
įsitvirtins kaip galutinis šios išskirtinės asmenybės vaizdas,
tai klysime. Reikės dar kartą grįžti prie „Kunigas tarp vagių",
„Akiplėšos" ir bičiulių atsiminimų.
Kai rengėjai nusprendė vieną knygą pavadinti „... tarp gėlių",
kitą - „... tarp vagių", buvo suprantama, kad Gėlės -
pirmiausia jo jaunos bičiulės, rinktinės sielos, kurioms jis
kaip saulė švietė savo tikėjimu, drąsa, įžvalgumu, natūraliu
ir antgamtiniu vyriškumu, o jų žavėjimasis, kilnūs polėkiai
savo ruožtu teikė jam įkvėpimo dar dosniau dalytis tikėjimo
ir žmogiškumo turtais, kurių jam nestigo. Bet tai,
manyčiau, ne viskas. Gėlės - ir jo paties jaunystė, jo mažosios
sesytės danguje, poetiška pietų Dzūkijos gamta, pirmieji
kunigystės įspūdžiai. Į tuos keliolika jauno žydėjimo
metų įsibrauna pirmasis areštas bei įkalinimas. To meto užrašai
taip pat šioje knygoje. Todėl tikslesnis (sentimentalokas)
pavadinimas būtų „Kunigas tarp gėlių ir spyglių". Juo
labiau kad ir kai kurios mielos Gėlės skaudžiai subadė jam
ne tik rankas, bet ir širdį.
Kam to visko reikėjo ir kam apie tai kalbėti?
„Homo sum et nihil humani a me alienum puto" („Esu žmogus
ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima", - romėnų poetas
Terencijus). Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterismergina-mergaitė
nuo seno yra delikati tema, kurią santūrūs
žmonės paprastai verčiau nutyli, o storžieviai suprimityvina
ir ne sykį supurvina. Jonas Paulius II, ir pasižymintis
realizmu, ir tikintis žmogaus kilnumu bei Kūrėjo planų
351