Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

lėta virš hedonizmo ir egoizmo, ji įgyja tą žmogiškąją ir dangiškąją
vertę bei grožį, kuriam niekas neprilygsta.
Cituotame 1952 m. dienoraščio įraše prisipažįsta, kad jį
vilioja filosofijos studijos, bet dar „labiau domina žmogus (psichologija)".
Iš tiesų domėjimasis šiais klausimais tvėrė visą
jo gyvenimą, bet itin intensyvus buvo pirmaisiais penktaisdevintais
kunigavimo metais. Vyro psichologija jam, matyt,
buvo labiau suprantama, bet moters?.. O juk su jomis
kunigui dažniau tenka susitikti ir klausykloje, ir gyvenime.
Jis suvokė, jog, norėdamas geriau vadovauti jų dvasiniam
gyvenimui, pirmiausia privalo jį pažinti. Todėl studijuoja
studenčių dienoraščius, aiškinasi vyro ir moters meilės psichologiją.
(Kaip rašoma Vido Spenglos knygoje „Akiplėša",
net KGB susidomėjo šitomis jo studijomis.) Manau, kad šį
jo domėjimąsi moterų psichologija sukėlė ne tik natūralus
noras pažinti sielas, kad galėtų joms vadovauti, bet tikriausiai
ir intuityvus nujautimas, kad bendravimas su jomis -
tai ir vienas iš didžiųjų pavojų kunigystei. Kaip gyventi ir
kaip bendrauti su moterimis, kad išsaugotų šventos kunigystės
priedermę - celibatą ir atliktų savo pašaukimą visus
žmones - tiek vyrus, tiek moteris - vesti Dievop, - tai turbūt
buvo viena iš priežasčių, akinusių domėtis šiais klausimais.
Iš šalies žiūrint, jo bendravimas su moterimis atrodė nestandartinis,
prasilenkiantis su įprasta kunigų elgsena, kurioje
dominuoja (ir pagrįstai!) nuostata: su moterimis bendrauti
per tam tikrą fizinį ir psichologinį atstumą, nes artimas
bendravimas - tai pavojus celibatui. O kun. Juozo bendravimas
kartais panėšėdavo į balansavimą ant įtempto lyno.
Tačiau kito kelio pasiekti jų sielų gelmėms ir jas transformuoti
bei traukti Dievop jis nematė. Pripažindamas fizinio
atstumo būtinumą, psichologinio artimumo nevengė:
buvo labai nuoširdus, visuomet pasirengęs pagelbėti, paremti,
paguosti. Matyt, šią pareigą jis kėlė aukščiau už bet
ką. (Beje, toks jis buvo su visais: nesvarbu - vyras ar moteris,
jaunas ar senas.) Suprantama, kad švelnumo, atjautos
343