Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

laimę!" (1969 03 11). Žmonėms atvesti į amžinąją Laimę -
Dievą jis matė tik vieną kelią, kurį nurodė pats Kristus -
meilę. „Šiandien reikia ne įrodyti Dievą, bet parodyti... vykdant
pagrindinius Kristaus reikalavimus: nė vieno žmogaus nelaikyti
priešu; gera daryti ir tam, kuris man bloga daro; būti atsakingam
už kiekvieną; nuolat siekti pažangos, - rašė jis, užbaigdamas
Kristaus žodžiais: - „Iš to pažins, kad jūs mano
mokiniai" (1969 03 12).
Kiekviename sutiktame žmoguje kun. Juozas Zdebskis
matė ne šiaip sau praeivį, bet Dievo siųstąjį, kad pagal išgales
ištiestų jam ranką ir pavedėtų Dievop. Ši jo nuostata,
ypač tais pastoracijos varžymų laikais, jam padėjo surasti
daug „deimančiukų", kurie ir šiandien puošia gyvenimą.
Jo darbo su vaikais ir jaunimu vaisiai - ne vienas iš šiandieninių
katalikų inteligentų, kunigų. O kur dar gausios meile
ir pasiaukojimu uždegtos širdys?!
* * * *
Kančios prasmės suvokimas, jos sakralizavimas Dievuje
ir nuolankus jos aukojimas už savo ir kitų nuodėmes. Transcendentinę
vertę įgijusi kančia iš grasos jam tampa Dievo
dovana, turtu, sielos džiaugsmu.
Iš kun. Juozo Zdebskio dienoraščių matome, kad jis patyrė
daug kančios, „juk mano visas gyvenimas - kančia nuo
pat vaikystės", - rašo jis (1958 02 12). Tą patį galėtų pasakyti
beveik kiekvienas žmogus gyvenimo saulėlydyje, ir tai būtų
tiesa. Tačiau jo dienoraščiuose stebina kančios priėmimas,
jos transformavimas į džiugios dvasios auką.
Neabejotinai stipri buvo jo kūno ir sielos aspiracijų kolizija,
vidinė kova, kurią visuomet lydi kančia. Žmogus yra
sukurtas laimei, o kančia yra atgrasi. Normaliame žmogaus
organizme skausmas - kančia signalizuoja apie kūno nedarną.
Sielos gyvenime irgi. Bet nei fizinių, nei dvasinių kančių
žmogus negali išvengti. Fizinei kančiai malšinti yra vaistų,
bet ir jie tik laikinai gali nuslopinti skausmą. O dvasinei?..
Čia iškyla filosofinė kančios problema. Kančia gali
341