Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kun. Juozo Zdebskio dienoraščių (I ir II knygoje) ištraukos
atveria jo sielos verdenes, iš kurių be paliovos alma tarsi
gyvasis vanduo jo tauriosios mintys, kuriomis jis pats gyveno
ir gaivino visus savo gyvenimo kelyje sutiktuosius.
Jos parodo ir tas psichologines bei religines šaknis, kurios
maitino jo sielą ir išorinę veiklą.
Kun. Juozo Zdebskio tobulybės siekimo kelyje išskirčiau
keletą būdingiausių, esmingiausių jo gyvenimo nuostatų,
kurios, mano nuomone, gali būti aktualios ir kitiems kunigiškojo
bei vienuoliškojo gyvenimo asmenims.
*
Savo prigimties netobulumo suvokimas („Juk Tu, Šv.
Mergele, žinai mano prigimtį ugningą"). Jo aistringą ir prieštaringą
prigimtį gal ir nederėtų vadinti netobula: iš tokių
prigimčių gimsta arba genijai, herojai, arba nusikaltėliai.
Kun. Juozas, naudodamasis Dievo malone, iškalė savyje ir
daugelyje kitų gražų Dievo paveikslą!
* *
Nuolatinis ir atkaklus tobulumo siekimas. Kasdieninė mąstomoji
malda, kasmėnesinės rekolekcijos, visiškas atvirumas
dvasios tėvui ir besąlygiškas jo nurodymų vykdymas - tai praktiniai
stulpai, į kuriuos rėmėsi jo tobulybės rūmo statyba.
Dar besimokydamas seminarijoje prieš kunigystės šventimus,
paskutiniaisiais studijų -1952 - metais jis jau aiškiai
suvokia savo troškimus, pašaukimo pareigą ir numato pagrindines
priemones šiam pašaukimui įvykdyti. Jis rašo: „Viliojančios
studijos -filosofija... Labiau domina žmogus (psichologija),
tautos gyvenimo filosofija... Taigi mano gyvenimas, manau,
bus toks, kuriame reikės daug dirbti, daug duoti kitiems. Todėl:
kasdien mąstymas, Rožančius, dvasinis skaitymas. Nė vienos
dienos be mąstymo!" (1952 04 03).
Jo ištikimybę šiems dvasinio gyvenimo principams -
mąstymui, Švč. Sakramento lankymui, Rožančiui - liudija
338