Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Viską, ką padarau kiekvienam žmogui - padarau Tau,
kuris ateini Švenčiausiojo Sakramento paslapty.
/.../Ar galiu būti laimingas ilgėdamasis ko kito, ne kančios?..
- Skaistus gyvenimas - tai kankinystė" (1970 09 04).
„Kaip mes įsivaizduojam pergalę? - Paradai, ovacijos,
triukšmas. Visi kalba apie didvyriškumą, mini vardus...
Kaip atrodo Kristaus pergalė? - Nepasirodė savo priešams
ir nesutrypė jų didybės. - „Kai būsiu pakeltas ant kryžiaus,
visus patrauksiu prie savęs".
Koks paradoksas! - Pergalė didžiausiame pažeminime!
Iš tikrųjų tik šitaip galima parodyti dvasios didybę. Tikroji
pergalė - dvasios pergalė. Kai kankintojai negali pasiekti
dvasios persvaros, griebiasi fizinės persvaros - kankinimų,
žudynių.
Sieloms negalima padėti, nesutinkant priimti pažeminimų.
Klaidos negalima išvengti, jei neįmanoma paslėpti savo
persvaros, savo puikybės.
Panašiai būna ir mūsų vidinio gyvenimo labirintuose:
negalime laimėti vidinės pergalės, jei nesutinkame būti pažeminti
prieš save.
Kiekviena nesėkmė sukelia neapykantą sau pačiam. Jos
paveikti mes pamirštame Jėzaus žodžius: "Be manęs jūs nieko
negalite padaryti" (1970 09 20).
„Ateizmo tragedija - didžiulis liūdesys. Pamatykime
ankstyvą vasaros rytą vyrų veidus, akis, kai jie grįžta po
nuodėmių...
Mūsų pašaukimas, didžioji pareiga - būti džiaugsmo
pranašais. Būtinos sąlygos: 1) neprisirišti prie daiktų, norų,
nes tikroji vergija - norų vergija, o vergija visuomet yra liūdesys;
2) pajusti dėkingumą - pripažinti tiesą, nusižeminti.
Pragaras - tai ne Dievo kerštas, bet aukščiausio teisingumo
įvykdymas..." (1970 09 27).
333