Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Prienų vikaras
„Žmonės, kodėl mes tokie nepastabūs? - Aplink mus tiek
grožio! Viskas žydi. Juk tai meilės šypsena mums!
Jei mes sugebėtume visa tai pastebėti ir dėkoti, ar manote,
kad tarp mūsų būtų tiek daug pykčio?.." (1970 06 11).
„Kaip jausimės paskutinę gyvenimo valandą, labai ryškiai
mums pasako atsakymas į klausimą, kaip naudoju savo
laiką. Iš viso, kaip jis gali būti naudojamas?
1. Atsiliepti ir išpildyti visus savo norų pageidavimus.
Tačiau tai savo norų. Visi savo reikalai pirmiausia. Paprastai
jie niekada nesibaigia taip, kad dar liktų laiko įvykdyti
tai, kas yra pareiga, bet netenkina savo norų malonumo. Ir
visai užmirštama tai, ką padaryti reikėtų artimo labui.
2. Yra žmonių, kurie labai gerai jaučia kiekvieno reikalus,
jų skausmą taip, kad nejučiomis užmiršta savo reikalus
bei savo skausmą. Jų laikas neša kam nors palaimą.
Apleistai sričiai žmogus paprastai niekada neturi laiko..."
0970 07 12).
„Kodėl žmogus nusideda? - Juk tiek kartų nusivilta!
Psichologinė tiesa: jei žmogus patenka į didelio jausmo
srovę prieš tai nepagalvojęs, kaip jis pasielgs, tai jis veikia
kaip automatas ta kryptimi, kuria veda jausmas.
Žmogus po nuodėmės visada supranta, kad to nereikėjo,
ir žino, kodėl nereikėjo.
Nuodėmė yra „dabar". Stiprus jausmas, siūloma laimė
dabar stipriau jaučiama, kaip kada vėliau - nors ir visą Amžinybę.
- „Geriau žvirblis saujoj kaip briedis girioj".
Todėl visada nuodėmės, jausmų laimės link veda apsigalvojimo
nebuvimas. Ir priešingai - visada padeda susiorientuoti
žvilgsnis iš Amžinybės, mirties prisiminimas"
(1970 08 09).
332