Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

RASEINIŲ VIKARAS
Raseiniai - rajono centras, didesnis už Kalvariją. Tiesa,
per karą apgriautas: net dominikonų vienuolyno pastatai
šalia bažnyčios - griuvėsiai. Tuose griuvėsiuose įsikūrusi
klebonija, vietos maža. Tad jaunasis vikaras apgyvendinamas
pačioje bažnyčioje, šalia zakristijos. Pirmą kartą
pajunta tokią artimą Jėzaus Švenčiausiajame Altoriaus
Sakramente kaimynystę.
Pirmieji metai Raseiniuose kun. Juozui buvo tarsi bendravimo
stiliaus mokykla: dažnai su dėkingumu minėdavo
savo pirmąjį kleboną [kun. Juozapą Meidų], kurio linksmumas,
džiugūs santykiai su visais žmonėmis pirmą kartą
kun. Juozui leido akivaizdžiai pajusti, ką reiškia laisva,
nuoširdi, gyvenimo džiaugsmo kupina laikysena su artimu.
Tai padėjo ir jam atsikratyti gal net perdėto nepatrauklaus
rimtumo ir varžymosi bei įtampos bendraujant su
žmonėmis...
„Jie tokie jauni, ir tiek nuodėmių... Jie - mano Tėvynė!..
Ką aš dėsiu ant aukuro už juos? - Visa, ko Tu, Marija,
nori. - Kad atvykau čia, kad daug darbo, kad maža laiko
studijoms, pasivaikščiojimui ir t.t.
Atkakliai laikytis dvasinių pratybų: mąstymas, dvasinis
skaitymas, nors ir trumpai, mėnesinės rekolekcijos.
Geroji Motina, saugok mano akis ir širdį. Taip pat padėk
man suprasti, kad visa, ką sugebu, yra tik Tavo nuopelnas.
Mano Marija, išsižadu tos minties: „pasirodyti". - Vien tik
noras atstovauti Jėzui. Bet, Geroji Meile, atstovauti Jėzui,
kad manyje Jį matytų - argi aš sugebėsiu vienas?.. Brangioji,
aš neturiu tos malonės, kurią Tu per mane nori jiems duoti..."
(1953 10 21).
„Sub specie aeternitatis*...
Praeis kiek laiko, ir mes visi susirinksime Tėvo namuose
džiaugtis laime. Bet... kiek daug jų nebus ten... Ar nesakys
* Amžinybės požiūriu (lot.).
32