Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Ačiū Tau, Viešpatie, - aš vėl turiu kuo rašyti! O taip
seniai rašiau...
Iš kur šiandien, kalbėdamas Danutei apie vienišos moters
gyvenimo prasmę, žinojau, ko moters laimei reikia? -
Juk vyras gali būti laimingas ir turėdamas medžiaginių dalykų
- technika ir pan. lyg įprasmina vyro gyvenimą. Pavyzdžiui,
mokykloje berniukams - vien inžinerija. Tuo tarpu
mergaitės gyvenimas prasmingas tik ryšiais su žmogumi.
Net mažos mergytės, ir tos mintys tik apie žmogų - lėlę.
Be žmogaus negali būti įkūnytas motiniškumas. Moteriai
tik tada prasmingas gyvenimas, jei ji gali pasijusti motina.
Vienos fizine prasme tampa motinomis, kitos - dvasine. Bet
vis tiek turi būti žmonių, nors ir ne jos pačios gimdytų, kuriuos
ji jaustų kaip savo šeimą, kaip savo vaikus - kaip tuos,
kuriais ji privalo rūpintis. (Analogiškai ir kunigų gyvenime
taip turėtų būti.)" (1966 08 31).
„Quid retribuam?.. - Kuo atsidėkosiu už pereitos savaitės
malones? Jau daug metų, rodos, nuo studijų laikų neturėjau
tokių rekolekcijų. Be abejo, tai malonės prakalbinimas,
savotiškas pakvietimas. Kaip būtų gera, kad visi
žmonės, ypač patekę į dideles klaidas, į painiavas, galėtų
išgyventi panašią susikaupimo malonę! Pasirodo, kiekvieno
barbariškumo priežastis - tokia pati - per mažas naudojimasis
didžiąja Dievo dovana - protu. Mūsų laiko dvasia
- kiekviename žingsnyje įdomybės, įvairiausios pramogos,
visur kuo didžiausias blaškymasis. Visa tai veda
dvasios nuskurdinimo, nužmogėjimo linkme - siūlo žmogui
kuo mažiausiai galvoti, kuo mažiausiai protu gyvenimą
tvarkyti, vietoj proto tarsi nuo grandinės paleidžiami
instinktai.
Kaip gera būtų, kad visos sesės galėtų išgyventi panašų
susikaupimą! - Tikrai išmintinga reikalauti kasdien pusės
valandos susikoncentravimui, kitaip tariant, pabūti pusę valandos
žmogumi pačia tikrąja prasme, leidžiant veikti, sa-
312