Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

net patyrusi nedėkingumą. O juk Dievo meilė negali būti
silpna. Vadinasi, pasitikėti Dievu - tai tikėti Jo Meile.
Taip, dabar suprantu! Ir mano bendravimas su merginomis
- jei baiminuosi, kad neišeitų kas bloga, kad nepadaryčiau
žalos, norėdamas gero, - atsakymas turi būti tiktai šitas:
Viešpatie, pasinaudok mumis nevertais, bejėgiais, kad
per tai dar labiau pasireikštų Tavo garbė visų Dangaus angelų
ir šventųjų akivaizdoje. Pašlovink savo Vardą! Juk Tu
toks galingas, kad gali ir iš to blogio, kurį mes padarom,
gauti dar daugiau gėrio!
Kas naujo? - Sese, dabar aš jau žinau, kad Dievas tavyje
padarys kažką nuostabaus! /.../
Kas svarbiausia? - Vienintelė brangenybė, kiek dar gyventi
žemėje liko - tai skausmas, kaip veiksmingiausia priemonė
begalės nuodėmių akivaizdoje. Juk gyvenimas kaip
vasara praeina. Ir turint galvoje šitą faktą - kad ateis mirtis -
viskas suranda savo vietą: ir motociklas, ir rašomoji mašinėlė,
ir Sesės ilgesys... Visai nesvarbu, kad ir į kalėjimą patekčiau,
jei tik tokia Jo Valia, jei tik galima tuo kam nors
padėti amžinai laimingiems būti.
Kokiu skausmingu žvilgsniu lydėjau vakar [seserėčias]
Linutę ir Gidutę, kai Linutė švelniai pabučiavo, kai palydėjau
ligi mašinos: ar ir joms reikės tai išgyventi kaip Sesei?..
Visa verta pakelti, kad tik nereiktų! O tas „visa", Viešpatie,
su Tavo pagalba...
/.../ Sese, iš tikrųjų tau padedu ne būdamas kartu, bet
aukodamas. Juo didesnė auka... Visada meilėje, kai galvoji
apie išsiskyrimo galimybę, lengvesnė, atrodo, būtų mirtis.
Turbūt tik mirtis ir gali duoti jėgos (minčių pasaulyje) šitokią
auką pakelti. Tada jau nieko iš gyvenimo netrokštama,
nes nieko nėra jame brangaus, o buvimą kartu iškeičia didžiausia
auka - nebuvimas. Didžiausia auka (nebuvimu kartu),
be abejo, daugiausia galima padaryti tam, kurį myli. O
mirtis pasidaro laukiama: tada būsime visi drauge meilės
jūroje - Dievo meilės jūroje" (1966 08 10, mėn. rekolekcijos).
311