Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

kimo darbo. Šv. Mergele, juk Tu niekur kitur jo nepadėsi.
Juk jis - Tavo.
Taip, mirties akivaizdoje visada ateina labai gilios mintys.
- Gerasis Drauge, tu man visada primink giliąsias mintis!
Tu Draugas, niekada man nemelavęs... Koks brangus
prisiminimas! Jis pasakė ir tai, kas jam buvo taip sunku pasakyti:
ne iš karto ryžosi, bet nepakėlė, kad apie jį galvočiau
kitaip, kaip kad yra.
Mokytojau, ir Tavo Uola - Petras - išsigynė Tavęs, o Tu
vis tiek ant tos uolos pastatei savo Bažnyčią. Tebūna visų
mūsų klaidos tik kaip įrodymas, kad jei Petras, tas pats, kuris
Tavęs buvo išsigynęs, galėjo Aukščiausiajai tarybai pasakyti:
„Dievo reikia klausyti labiau kaip žmonių", - tai tik tada,
kai jau buvo įvykęs Šventosios Dvasios atsiuntimas.
Pagaliau jaučiu, kad jei man nereikėjo pajusti viso demono
baisumo, tai juk ne mano nuopelnas. Tai kažkieno
laimėta. Įdomu, kada pažinsiu, kam privalau dėkingas būti?
Gal tik Amžinybėje... O gal nuolat susitinku, bendrauju
- ir nežinau... kiek daug skolingas...
Ačiū, Viešpatie, už tai, kad neateina mintis ką nors smerkti.
Tik labai gaila...
Jau pusė dvylikos! Kodėl gi tokios trumpos dienos? Norėtųsi,
kad jos būtų bent dvigubai ilgesnės, nors jose ir nieko
šviesaus nematyti - nieko, kas džiugintų, kaip kad anksčiau
būdavo... Žinau, kad esama žemėje kilnumo, žinau, kad
esama šventųjų, - bet kažkaip tik teoriškai, tik protu, o ne
jausmais. Štai kada supratau, kodėl mergaitėms taip sunku
ten, kur reikia tik protu, be jausmų palaimingos įtakos..."
(1966 02 25).
„Kiekvienas mano skausmas - kūryba, kažkas panašaus
kaip Jėzaus skausmas. Juk ta pačia intencija, - tiesa, Šv.
Mergele?.. Tai turbūt panašu į gimdymo skausmą. Kiekvieną
kartą, kai man sunku, aš kažką duodu, kažką gero
darau" (1966 02 26).
302