Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kančios malonė
„Geroji Sese, tu gali įsivaizduoti, kaip buvo po liepos
29-osios, - kai viskas griūva ir viską reikia kurti iš naujo?
Ne paslaptis, kad ne kartą šėtonas begėdiškai arti prieidavo
pasityčioti: „Tikėjai, kad yra kilnumas žemėje, tuo, kad
svarbus pasiaukojimas Jos globai"... Kaišiodavo net netikėjimo
siūlymus (bet tai nepaliesdavo sielos gelmių). Skaudžiausia
būdavo, kai primindavo Marijos globą... Jaučiausi
taip: „Dieve, nieko nesuprantu Tavo akivaizdoj - meldžiu tik vieno:
neatimk tikėjimo šviesos!" Stengdavausi nusižeminti ir jokiu
būdu nepajusti priekaišto ir maišto dvasios Dievui. Meldžiau
pagalbos ir šviesos, niekur nesitraukdamas kitur -
kaip šunytis, išmestas pro duris, prie savo pono slenksčio
prisiglaudęs. Iš visų norų liko tik vienas: skausmo! Pasidarė
aišku, ko norėjo Jėzus Alyvų kalno tamsoje.
Pamažu iš chaoso pradėjo ryškėti tolesnio gyvenimo
kontūrai. Pajutau lyg sąžinės priekaištą: „Tavo gyvenime
per maža buvo aukos - matai, kad tada, kai žodžiai ir jokios
pastangos neveikia, tik kančia padėti galima". Savo
nuostabai, pamačiau (kaip aš anksčiau to nemačiau?!), kad
Jėzus, labai norėdamas mums padėti, irgi tik šitokiu būdu
elgėsi: pasiėmė kryžių...
Kaip nuostabu melsti skausmo!.. Paprastai šitas prašymas
išklausomas. Bet tada kita - nauja, nepatirta - laimė
būna: matyti, visai akivaizdžiai matyti, kad jų gyvenimas
- jų, kurių amžiną prakeikimą keičiamės į laikiną skausmą,
- bus perkeistas! Kaip nuostabu!" (1965 12 10).
„Mokytojau, vakar ir šiandien man skolingas esi: juk nieko
labai sunkaus nebuvo... Negaliu sakyti, kad nieko, bet
buvau įsigilinęs į darbą ir pasigedau kažko brangaus. Ir šiandien,
eidamas po vakarienės namo, nusigandau keistos minties:
kas būtų, jei imčiau negalvoti apie savo skausmo šaltinį?..
Kas tada verstų galingai ilgėtis aukos?
288