Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

taip, tai bent laiškais. /.../ Didžiausias dėmesys kiekvienam
jo reikalui, jo prašymui, kiekvienam jo daiktui - viskam,
kas su juo siejasi. /.../ Anksčiau ar vėliau, vienokiu
ar kitokiu būdu vis tiek išplaukia prisipažinimas. Paprastai
labai rezervuotai, apėmus kokiai nors egzaltuotai nuotaikai.
Šiaip meilė pasireiškia darbais, didžiausio pasiaukojimo
reikalaujančiais dalykais, jei tik tuo galima padaryti džiaugsmo
arba prireikus padėti..." (1965 11 07).
„Norėdamas sužadinti kūrybiškumo jausmą, norą rašyti,
pasiėmiau Gražinos laiškus Laurai. Užteko perskaityti
tik vieną. Pataikiau 30-mečio sukaktį. Svajonės. „Nieko negaila,
bet jo gaila..." - Dieve, net ir žinant, kad nemylėjo... Jo
gaila... Kuo maitinamas šitas gailestis? Šita meilė? Ar ne slaptu
tikėjimu kokia nors meilės galimybe? Net sau pačiam nepasakoma
viltimi: kada nors pamils...
„Ir buvo kitas žmogus, kuriam visas mano dvasinis pasaulis
nebuvo svetimas - galbūt net įdomus. Buvo žmogus,
kuris suprato mano svajones, kančias, klaidžius ieškojimų
kelius ir visada buvo greta, kai buvo sunku. Tarkim, mes
nesimatėme penkerius metus. Nesimatysime gal dar dešimt
metų. Bet jis bus greta manęs tol, kol prisimins mane, nors
ir labai retai, savo maldose. Aš nekalta, kad jis buvo mano
jaunystės svajonė".
Ar čia nėra tikėjimas - toks pat tikėjimas, kaip žmogus
tiki gyvenimu ir niekaip negali patikėti, kad jis šiandien gali
mirti?.. Kodėl meilė visada vienokiu ar kitokiu būdu prieina
tokį zenitą, kad turi pasakyti „myliu"? Ir kodėl visada
tyliai pasitraukiama, kai pajuntama, kad meilės kito širdy
nėra, kad ji priklauso ne tau? Kodėl lyg gėdijamasi pasakyti
„nemyliu"? Ar tai nėra panašu, kaip ligoniui pasakyti:
„Tu mirsi"?.. Ir tas gebėjimas tikėtis, kad pamils - ar tai nėra
dar vienas įrodymas, kad tarp meilės ir gyvybės yra tam
tikra analogija?
284