Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kokios lanksčios jaunos širdys: čia pat ir didžiausias silpnumas,
ir karžygiškas ryžtas! Kurgi pagaliau yra moters tvirtybės
pagrindas? Nuo ko pareina jos meilės pastovumas?
Atidariau sunkvežimio duris. Šoferis jau žilstelėjusiais
paausiais. Atsigręžiau. Akys susitiko su Vidutės klausiančiomis
akimis. Linktelėjau galvą, ir ji su džiaugsmu įšoko į
kabiną.
- Dviejų nepriimat?
- Paskui atvažiuoja kitas. - Jo kabina buvo vienvietė.
Nuvažiavo.
Tikrai, ir kito kabina buvo tuščia, ir dar dvivietė. Įsėdo
kažkokia moteris. Viena vieta liko tuščia. Bet juk man važiuoti
nereikia...
Vaikščiojau iš vieno galo į kitą kelio pakrašty. Ir kodėl nėjau
namo? - Juk vidury dienos. Visur judėjimas. Argi protinga
palydėti, argi reikia?.. Bet jei kas negero atsitiktų, ar būtum
padaręs visa? - Dieve, Tu vienas gali apsaugoti tobulai...
Tokios mintys neleido eiti namo... Lėtai atslinko didžiulė
medžių pakrauta mašina. Kam aš ją stabdžiau?.. Juk argi
reikia važiuoti?.. Kabina buvo tuščia.
Šalia manęs atsirado kažkoks vaikinas:
- Man tik ligi pusiaukelės, - beveik pastūmė mane sėsti
į vidurį.
Sunkiai suūžė motoras... Ir paskui, važiuojant: ar tikrai
reikia važiuoti? Iš priekio atvažiuoja mašina. Galgi išlipti ir
grįžti?.. - Tačiau kažkokia ambicija neleido taip padaryti..."
(1965 10 28-29).
„Nelabai seniai nustebino viena mintis. - Juk nėra svarbiausia,
kad gyvenime tai ir tai nuveikčiau, kad pats pamatyčiau
savo pastangų vaisius. Kas iš mano darbų, jei Jo nebus
suteikta jiems magiška slaptinga galia veikti sielas?! Sesės
nelaimė pakankamai parodė, kad ir gražiausios pastangos
gali neturėti jokios reikšmės... Kokia paslaptis laisva
278