Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

sta Jo Valia! Meldžiu šito ir tamsoje, ir nieko nesuprasdamas.
Jei ir atstumsi mane, vis tiek klūposiu už durų...
Ar neįžeidžia Tavęs, Mokytojau, kad į einančias iš pamokų
gimnazistes, gyvas kaip paukštelius, galiu žiūrėti tik
su skausmu? Kai matau porą, skendinčią savo laimėje, į jį
žiūriu kaip į budelį, kuris vedasi savo auką...
Atleisk man, Viešpatie... Tavo kūryba vis tiek nuostabi.
Anąkart autobuse su tėvais važiavo į laidotuves trys dukrelės:
dvi dar mažytės, atrodo, dvynukės, nes vieno ūgio ir nuostabiai
panašios, trečioji kokių 12 metų. Kai pro mane ėjo, paklausiau
ją: „Kaip atskiri savo seseles vieną nuo kitos?" Ji iš
drovumo nesuprato, ko klausiau, atsakė: „Ne..." ir nusisuko
nuo manęs. Tai kažkas nuostabiai gražaus! Dieve, tegul tas
drovumas - Tavo suteikta dovana - visą gyvenimą ją saugo!
Tavo kūryboje, Dieve, visa nuostabiai gražu! Žinau, kad
visa, ką išgyvenu, yra ne Tavo kūryba, o tik Tavo tvarkos,
Tavo grožio gadinimas. Ačiū, Viešpatie, kad šito supratimo
neatėmei, kad į savo Meilės planus įvedei Moterį! Ačiū, kad
esi Tu, Šv. Mergele! Jei nebūtų to žinojimo, kad Tu nuostabi
Gėlė Dievo kūryboje, o per Tave - ir kiekviena moteris, ką
aš daryčiau, kaip jausčiausi moterų akivaizdoje dabartinėje
tamsoje? Už ko reiktų nusigriebti, kas apsaugotų nuo neapykantos
joms, kas aistrų audrą nuramintų, jei neliktų moters
tyrumo vaizdo?..
Kažin ar kada sąmoningai buvau galvojęs: mes, vyrai,
tai suprasdami, turime pareigą saugoti jų drovumą...
„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami
Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai..." (Rom 11,33).
Šv. Apaštale, kuriame degė neužgesinamas Jo meilės ir
veiklos gaisras, jei Tau buvo nesuprantami Jo sprendimai,
slaptingi Jo keliai, tai ar galiu stebėtis, kodėl įvyko taip, o
ne kitaip, tarsi savimi galėčiau užstoti kitų nuodėmes... pats
būdamas pilnas klaidų...
270