Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Kam sukūrei žmogų laisvą, kad jis galėtų nusidėti?!", jei
vergo būsenoje nebūčiau realiai pajutęs laisvės didybės.
Dieve, atleisk! Tai ne Tavęs kaltinimas, bet tik skundas
savo silpnumo valandose. Kam apie tai galėčiau skųstis, jei
ne Tau? Žinau, Viešpatie, kad Tu didis, kad Tavo Išmintis
su manąja iš viso nesulyginami dalykai. Daugeliui paslapčių
atspėti mano protas per silpnas...
Mokytojau, argi Tavo malda nebuvo visagalė? - Kaip suprasti,
kad Tavo Širdies šilumoje sušalo nelaimingasis Judas?
- Kaip suprasti, kad tik vienam nelaimingajam ant kryžiaus
galėjai pažadėti rojų dar tą pačią dieną, o antrasis?..
Kodėl Tu galėjai didžia neapykanta degantį Saulių prie Damasko
vartų ant žemės parblokšti? Kodėl ten užteko ir vieno
Tavo prakalbinimo, o Judas - juk girdėjo kasdien Tave
kalbant?!
Mokytojau, jei Tavo Auka buvo tik prašanti, maldaujanti
meilė žmogaus išdidumo akivaizdoje, ar aš galėčiau drįsti
galvoti: „Dieve, kodėl nepaėmei mano viso gyvenimo aukos,
kad Sesės gyvenime to nebūtų įvykę?" - Kas mano auka,
jei Tavo Meilės vaisingume šitokios paslaptys!
/.../ Šv. Mergele, kai į Tave atkreipiu savo dvasios akis,
ir čia nieko nesuprantu. Prisimenu nuostabiai gražius lapus
tame dienoraštyje, kur viskas pavedama Tau. Geroji Motina,
kaip suprasti, kad tai, kas Tau priklauso, negali priklausyti
šėtonui? - Šv. Mergele, aš nekaltinu, nes žinau, kad
čia kažko nesuprantu - gal tai mano protą pranoksta, - aš
tik skundžiuosi: juk Tu žinai, kad nuo Tavęs paslapčių nėra
mano gyvenime... Kam pasakysiu, jei ne Tau, nors ir su ašaromis
akyse, kaip kad dabar...
Geroji mano, aš priimu viską, jei to reikia, jei Dievo gailestingumas
sutiks prijungti kaip dulkelę prie Išganytojo kryžiaus
paslapties, jei Tu sutiksi atiduoti tai kaip savo, o ne kaip
mano auką. Juk dabar jokio palengvinimo sau negaliu maldauti.
Neturiu teisės. Gal tamsa ir yra toji auka, kurios prašiau
Viešpatį? Jei taip, ačiū Tau, tariu su virpančia širdim akis
268