Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

tos rasti negalėdamas, jis degė galingu noru, kad visi pažintų
ir pamiltų Tą, kurį jis buvo persekiojęs!
Arba vėl: „Jai daug atleidžiama, nes ji labai mylėjo...″ - Ar
visa tai, kas buvo reikalinga didelio atleidimo, netapo jai
didelės meilės priežastimi? - Pats Jėzus pripažino, kad ji -
[Marija Magdalena] - labai mylėjo, ir didelė jos meilė viską
nustelbė.
Sese, Viešpaties gailestingumo dėka tu tebeturi plakančią,
audringą širdį! Nukreipk jos jėgą kita linkme - pažink
Viešpaties meilę, kuria Jis tave myli, ir tavo audringa širdis
sukurs meilės stebuklus. Tada tavo nelaimė taps geradarybe
daugeliui. /.../ Kas galėtų suskaičiuoti visus neišsemiamos
meilės kūrybos atvejus? Juk moteris juo daugiau myli,
juo daugiau meilės turi.
/.../ Dieve, priimk visą skausmą, kad ir koks jis būtų,
kaip atgailą... Sesė išvažiavo pilnomis ašarų akimis. Mašina
lėtai tolo. Palaiminau... Paskui už posūkio dingo...
Nuėjau į bažnyčią. Šventovėje nebuvo nė vieno žmogaus.
Ir maldoje, ir mintyse nebuvo nieko kito. Vienu momentu
pajutau, kad galvą laikau suėmęs abiem rankom... Nusigandau...
Kažin, nuo kokio skausmo žmogus išprotėja ar staiga
pražyla?..
/.../ Dabar man tarytum suprantama, kodėl kartais dėl
labai gerbiamų žmonių, pavyzdžiui, kunigu, klaidų kas nors
netenka tikėjimo. Kitaip užjaučiu „Gylio" vargšą Artūrą. -
Ir dabar, kai jau tiek dienų apie tai galvoju, vis dar negaliu
iki galo suvokti, ar moters savybė atsiduoti, gyventi kitam
yra daugiau jos nelaimė, ar didi Kūrėjo dovana? Vis dar
nežinau, ar meilė yra kažkas didingo, ar baisaus...
Tiesa, visos šitos mintys - tai jausmo, ne proto sukurtos.
Žinau tai tik teoriškai, tik protu, o širdį spaudžia skausmas.
Tikiu, kad laikas gydo žaizdas - gal į kalendorėlį žiūrint ne
visada pasidarys bloga, - bet žinau, jog ne viskas užgis, jog
niekada nedrįsiu prašyti Viešpatį džiaugsmo... Vieną dieną
staiga atėjo mintis: kaip gera būtų mirti kankinio mirtimi ir
262