Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

eikia, jei tai ateis man kaip Jo Valia, - juk tam ir priklausau
Tau besąlygiškai, - Tu padėsi man tai suprasti ir įvykdyti.
/.../ Ar bus kas gyvenime dar gražaus?.. - Ir tai visų sunkiausia
- aš negalėsiu apie tave, geroji Sese, galvoti taip,
kaip galvojau visada... Aš negalėjau atsilikti nuo tavęs herojiškumu!
Tai buvo keistas energijos reaktorius. Žinojau,
kad tu kaip angelas tyra... Tavo skaidri šypsena ne kartą
tirpdė mano atšiaurios prigimties šiurkštumą. Tik dabar supratau
praktiškai, kokią reikšmę vyrui turi šis žinojimas. Jis
sutirpdydavo kiekvieną netyrą mintį, kiekvieną aistrą, rodos,
net pasąmonės (sapnų) srity... Žinau, kad ne tu viena
tokia žemėje buvai. Bet paprastai matome tą, į kurį žiūrime.
Juk, rodos, tu pati pašaukei mane ir aš atsigręžiau... Kažkada
bandžiau pažinti Dievo kūrybos grožį, bet į mane savojo
žiedo neatgręžė ir to grožio nepažinau... (Keistos paslaptys.
Kodėl ne visada sutampa šitas slaptingas atsigręžimas?
Norėtųsi žinoti, kaip turėjo atrodyti ši paslaptis dar
kaltės nesugadintame Kūrėjo plane...)
Sese, tu sutikai žmogų, kuris nepajėgė atpažinti tavo dvasios
pasaulio nuostabumo ir pasielgė pagal materijos dėsnius...
savo paties nusivylimui ir kartėliui... Kodėl ir jam
neparodei dvasios didybės ir neregimų dalykų grožio, kaip
parodei man?.. Jis būtų buvęs amžinai dėkingas! Jis turėjo
tapti nauju žmogum, jei Apvaizda leido jums susitikti gyvenime.
Tu būtum apsaugojusi ne vieną sesę nuo to skausmo,
kurį dabar kenti... Kas jį padarys nauju žmogum? Kas
jas apsaugos nuo laukinės aistros kankinimų?.. Pagaliau kas
bus dabar mano gyvenimo reaktorius? Žinau, gyventi reikės
nekeičiant gyvenimo krypties, jei Aukščiausioji Išmintis
nepriims gyvybės aukos visam šitam pažeistam Kūrėjo
planui atsverti. Tebus daugiau aukos mano gyvenime. Tebus
ir be to tyro džiaugsmo. Jei jau mano nelaiminga tauta
nuolat aistros apgaudinėjama ir žeminama, - kodėl aš turėčiau
išvengti visos gyvenimo tikrovės?!
258