Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

DIDYSIS SKAUSMAS
1965 m. rugpjūty kun. Juozas Zdebskis skiriamas į Leipalingį
vikaru, kur darbuojasi 14 mėnesių. Visas šis laikotarpis
- didžiausio jo gyvenimo skausmo, bet kartu ir susirūpinimo
amžinuoju sielų likimu metas. Ypač stengiasi
saugoti nuo nepataisomų klaidų nepatyrusį jaunimą. Tebesvajoja
rimtai atsidėti katalikiškos beletristikos darbui.
Daugiau rašo į dienoraštį psichologinių stebėjimų, kančios
apmąstymų. Tas laikotarpis - kaip pats yra sakęs -
didžių Dievo malonių metas.
„Šv. Mergele, kaip visada, ir šiuo kartu į Tave kreipiu
akis su viltimi, kad priglausi mane vargšą, kuris Viešpaties
pagalbos tikisi kaip aklas, ranką ištiesęs, kad vestų...
Kiekvienas įvykis, kiekviena nauja diena - tai slaptingas
Apvaizdos prakalbinimas. Ką pasakyti nori Geroji Apvaizda
paskutinių dienų įvykiais?.. Jie iš tų, kurie keičia žmogaus
gyvenimo kryptį, kurie gyvenimą suskirsto į tam tikrus
etapus - kryžkelio reikšmės įvykiai. Kalbėk, Viešpatie,
Tavo tarnas klauso su nuolankia viltimi, kad Tavo pagalba
padės suprasti ir įvykdyti Tavo Valią.
Į ką mano Sesė iškeitė savo tyrą džiaugsmą?!
/.../ Ėjau automatiškai bažnyčios link, kaip paprastai panašiais
atvejais mano gyvenime būna. Lygiai taip, kai gavau
telegramą apie a.a. tėvelio mirtį... Laimei, radau neužrakintą.
Dieve, kas įvyko?... Netikėti negalėjau, ir labai tikroviškai
pajutau skausmą...
/.../ Sese, Sese, kaip gera būtų mirti, kad tik nebūtų buvę
šito, ką pasakė ši diena... Jei tai būtų kas pasakojęs, būčiau su
šypsena netikėjęs - tai nesąmonė, neįmanomas dalykas...
/.../ Kaip tai įvyko? - Šitai man buvo nauja, nesuprantama,
tai griovė visą supratimą, lig šiol turėtą apie žmogaus
gyvenimo klystkelius. Aš vėl žvelgiau į gyvenimą kaip
256