Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

taip, kaip du kartus šv. Mišiose buvo: sąmonė arti išnykimo
ribos... Ką daryti? Grįžti nebaigus dalyti?.. Pažvelgiau į Taurę,
ir sunki mintis: „Kas bus, kai išversiu?.." Širdis ėmė labai
sunkiai plakti, bet sąmonė nedingo, tik labai virpėjo rankos,
kol pabaigiau dalyti. Žinojau, kad grįžus bus vėl visa
gerai, nes dėmesys bus kitur nukreiptas. Juo labiau kalbant.
Kalbėti buvo visai lengva, sekėsi: sakė, kalbėjau pusę valandos.
Kaip keista! Čia gyvybės riba, čia vėl - visas energijos
išsiliejimas ir visai be nuovargio ar silpnumo jausmo. -
Kažkas tarsi žaisdamas parodė savo visagalybę...
Jeigu sąmonė būtų dingusi, be abejo, gyvenimas turbūt
kita linkme būtų turėjęs eiti... O dabar - ryt palieka mane
vieną su senuku [kun. Vincentu Akeliu] ir visai nebijau. Tačiau
ar tai ne akivaizdus Kažkieno parodymas, jog ta malonė,
kad dar leista dirbti, - taip pat yra dovana? Kokį dėkingumą
tada jautė širdis! Sukalbėjau „Te Deum laudamus"*.
Dieve, neleisk pamiršti, kad niekuo didžiuotis negaliu...
/.../ Jau buvo laikas gulti. Kaip nejučiomis su Sigitu [kun.
Tamkevičiumi] užsimezgė kalba apie svarbias problemas.
Jis pasakė:
-Tu linkęs pajuokauti. Teko girdėt atsiliepimų: „Šitas jau
kitoks..." - (Taip lengvai gali prielankumu palaikyt...)
„Šitas jau kitoks" - tokį įspūdį padarė... Ar tai ne Viešpaties
prakalbinimas? - Šv. Mergele, argi lig šiol čia ko nežinau?
Tu pameni, ir apie tai kalbėjau Aušros Vartuose. Tu -
Mokytoja. Tu turi pareigą ištaisyti visa, ko Viešpats nenori..."
(1965 07 03, rekolekcijos).
* Tave, Dieve, garbinam (lot.).