Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

ir klaidomis... Tavo toks, koks esu. Meldžiu Tave, sukurk
mane pagal savo skonį - t.y. pagal Jo Valią.
Keista! Nelaisvėje, kai buvau susikaupęs, pirmą kartą gyvenime
pajutau nuojautos jausmą. Juk niekada tokio jausmo
nebuvau patyręs. Kai Onutė pasakodavo, aš net įsivaizduoti
negalėjau, kaip tai būna. O nelaisvėje iš kažkur žinodavau,
kad štai mudu su tuo senuku kunigu išskirs iš bendro
darbo... Prieš pabaigą, kai būdavo kartais labai sunku,
kažkas man tarsi sakydavo: „Greit, greit!" Tai nebuvo žmonių
kalba tariamas žodis, bet kažkoks žodis prote, - tačiau
tikras, su kontūrais, kurį jau galima pakartoti, užrašyti. Arba,
pavyzdžiui, eidamas vienas kur nors koridoriumi pajusdavau
tokį keistą jausmą - tarsi už rankos vesčiau kokią
mielą būtybę, lyg nekaltą vaikelį... Ir ne kartą susiformuodavo
mintyse klausimas: „Miela Būtybe, kas Tu esi?" - Ar
tai tik fantazijos kūrinys, ar žinosiu kada, „kas Tu esi"?..
Kažkodėl širdy būdavo gera ir net pasirodydavo šypsena -
lygiai tokia, kaip būna meilės šypsena... Tik nežinau kam.
Nežinau, kas mane vesdavo už rankos. Miela būtybė... Ar
tai Tu, šventasis mano Angele? Ar tos mielos Sesės? - Ar aš
šį vakarą nuskendau į fantazijos pasaulį?... /.../
Taigi mirtis - nuostabios draugystės Kristuje pajutimas.
Skaitant „Ritos laiškus" tokia mintis atėjo. - Daugelio nedorų
kėslų (taip pat savo gundytojų kai kurių žodžių) ji nesuprato,
tik nujautė pavojų, tačiau nežinojo kokį. Mergaičių
nežinojimas - juk tai joms dovana. Iš to galima suprasti,
kodėl Rojuje buvo nereikalingi rūbai. Matyt, vyro prigimtis
labiau nukentėjo nuo Adomo kaltės padarinių. Kai vyras
pasidarė jos tyrumui pavojingas, Kūrėjas jai nepaaiškino visų
kėslų, tik suteikė vieną nuostabią dovaną: neklaidingą
gėdos jausmą, kuriuo Dievas apsaugo ją nuo to, ko ji pati
nesupranta, tik žino tuo slaptinguoju suvokimu - drovumo
jausmu. Ar tai ne nuostabu?! Juk taip ji gali išvengti blogio
jo nepažindama ir neužsikrėsdama jo nuodais!
253