Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Po šventimų visas abejones ir neaiškumus tarsi ranka
atėmė. Paskutiniai metai seminarijoje - ir prasidės kunigo
darbas parapijoje. Iš kelių šykščių įrašų užrašuose ryškėja
atsakomybės už sielas suvokimas, tolesnė gyvenimo
kryptis.
„Svarbiausia - kitiems nešti giedrą nuotaiką - ta puikioji
„aleliuja krikščionybė"! Kunigas niekada nebūna vienas -
jis nuolat apsuptas žmonių, su juo nuolat Jėzus. O tik antraeilės
priemonės - ekskursijos ir t.t.
Kai „dangus su žeme maišysis" dėl apsisprendimo - nieko
baisaus, mano Jėzau, jei man dabar neduodi aiškumo:
juk man davei jo anksčiau.
Po depresijos valandų visai natūralu, kad prasideda egzaltacijos
momentai. Tada reikia prilaikyti vadžias tiek
linksmumo, tiek ryžtų atžvilgiu" (1952 06 07, iš pokalbio su
kun. J. Grigaičiu).
„Savo elgesiu aš jau
kunigas. Šventimai tik
faktiškai juo padarys.
Kokia dabar mano elgsena,
tokia bus ir paskui.
Dievui: Nuolat Jėzus,
mano Marija su
manimi, „aleliuja krikščionybė"!
Pratybos - taip
pat: mąstymas, sąžinės
tyrimas, dvasinis skaitymas,
Rožančius, kai
tik bažnyčioje [per atostogas],
tai ir prie Komunijos.
Švč. Sakramento
mintinė vizitacija
ir mąstymo pasiryžimo
atnaujinimas bent
Prie Žaltyčio ežero. 1952 m. rugpjūtis.
(Iš asmeninio archyvo)
25