Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Man garbė, jei galėsiu būti su tėte, mama, sesele - nevengti
jų draugystės, bet stengtis atvirai pasikalbėti. Pokalbių
linkmė - ar mes einame vykdyti Viešpaties valios.
Nebūtinai man skaniausias kąsnis, lepinimas...
Tą vakarą vaikščiojau su Jurgučiu [Briliumi] Laisvėje [alėjoje].
Buvo toks gražus vakaras. Laisvė buvo pilna žmonių,
ypač jaunimo. Kažkokia banga viliojo mane ir tariau jam:
- Žinai, mane vilioja šita minia... Norėtųsi pasilypėti kur
nors ant statinės ir sušukti, kad visi atsigręžtų!..
Amžinybė... Laiminga. - Fidelibus tuis, Domine, vita mutatur,
non tollitur... Et quos contristat certa moriendi conditio,
eosdem consoletur futurae immortalitatis promissio...*
Amžinybė nelaiminga... Viešpatie, kaip baisu! Kiek daug
žmonių grūdasi prie bedugnės krašto ir be atodairos, negalvodami,
užsimerkę krinta į nelaimės ir ugnies prarają...
Kas juos išgelbės, Viešpatie? - Tu, tiktai Tu!
Mokytojau, leisk sušukti minioms, besigrūdančioms prie
bedugnės krašto, - sušukti, kad visi atsigręžtų, ir parodyti
jiems išsigelbėjimą - Tave, laukiantį išskėstomis rankomis
jų - tų, kurie aklai veržiasi prie mirtimi dvokiančios prarajos.
Juk Tu jiems sakai: „Ateikite pas mane...", ir tik Tu vienas
esi toji jėga, kuri galėtų juos sulaikyti nuo mirties bedugnės"
(1952 04 03-05, rekolekcijos).
Kunigystės šventimai
1952 09 21 Juozas Zdebskis priima kunigystės šventimus
būdamas 23 metų. Galutinį apsisprendimą užtvirtino
paskutinis pokalbis su tėvu J. Grigaičiu seminarijos sodelyje
prieš vasaros atostogas, šio pokalbio keli sakiniai
užfiksuoti užrašuose.
* Gyvenimas, Viešpatie, Tau ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksa... Ir,
nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas (Romos
mišiolas).
24