Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Sūnaus, jei būtum ir galėjusi. Argi mes, nusidėjėliai, Tau
brangesni už Sūnų, kurį aukojai už mus?..
Šv. Mergele, tik vieno - Malonės! - kuri šitokią meilę širdyse
išugdo, kuri padaro šitokius perversmus širdyse... Tada
ir Gražina, ir mes visi suprasim, kuo skiriasi šita nuostabioji
šių dienų - Didžiojo ketvirtadienio, penktadienio - Jėzaus
meilė nuo paprastos, prigimtinės, kuri tik vieną pajėgia
apimti..." (1965 04 16).
„Velykos - pirmos tokios mano gyvenime. Jaučiamos
tik dvasia, tik širdy, o išoriškai - kaip ir visi sekmadieniai.
Nėra margučių... Bet pabudau dar tamsy ir negalėjau
užmigti, mintys buvo su visais, kurie meldžiasi šiuo
metu. Žinau, kad meldžiasi manieji, mama, gal ir namie
likusi, Gražina, Nikodemą*. Kažin ar meldžiasi ir Sesė?..
Tekėjo graži saulė ir aš išėjau į sodą su rožančium rankoje
„dalyvauti" Mišiose.
Kėlėsi ir mano draugai. Ryškiai pajutau, kokie jie vargšai...
Jie visai nejaučia to, ką mūsų širdys. Jie nepažįsta Tavęs,
Mokytojau... Siųsk darbininkų į savo pjūtį!
Kaip ryškiai pajutau, kad iš visų mano gyvenimo reikalų
pats didysis - kad Tave pažintų! Tam reikalui turi tarnauti
ir rašomoji mašinėlė, ir motociklas, ir visas mano laikas,
ir visos mano jėgos. Mokytojau, ačiū, kad man leidai
Tave pažinti, kad pakvietei būti įpėdiniu Dvylikos [apaštalų]!
Bet Tu juk žinai, kaip jie pakėlė tikėjimo-pasitikėjimo
bandymą... Jie! Ko tad gali laukti iš manęs... Mokytojau, pasigailėk
mano netikėjimo, neatimk šviesos!
Šv. Mergele, ir Tau buvo leista tikėjimo bandymas. Geroji
Motina, tegul visi dalyvauja Tavo šios dienos džiaugsme!
Panaudok ir mane šiam reikalui..." (1965 04 18).
„Atimant laisvę, atimama galia mylėti tą, kas laisvę atėmė.
Dievas šitos galios neatėmė net patirdamas nedėkin-
* Vardas pakeistas.
236