Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

lygiai taip netikėtai, kaip viską palikau patekdamas čia...
TVM" (1965 03 01, mėn. rekolekcijos).
„Pastebėjau, kad mąstomąją maldą lengviau pradėti -
įsivažiuoti į susikaupimą - kai bandau mintyse tarti žodžius,
kurti lyg dialogus, bandau įsivaizduoti, į ką kalbu.
Tai lyg ir atstoja rašymą. Mintys, kad ir kokios gražios gimtų,
visiškai išreikštos tampa tik tada, kai būna užrašytos.
Prieš kokias dvi dienas, po mėnesinių rekolekcijų fabriko
mašinų ūžesy, buvo padovanota mintis, kuri labai nustebino,
kartu savotiškai apšvietė. - Didieji pasikeitimai mano gyvenime
turbūt visuomet įvyksta kančios fone. Naujas ko nors
supratimas, sau kokie reikalavimai susiformuoja, kai ilgos kančios
veikiamas imu galvoti, kam visa tai, gal Dievas už ką baudžia,
ir ką ypatingesnio, Jam meilę parodydamas, galėčiau padaryti,
kad Jis teiktųsi išklausyti. Juk kas subrendo, kai kentėjau
dėl draugo ir jo reikalų? - Kuklus savęs pajutimas!
/.../ Jei Dievas nesuteikia to, ko Jis pats nori, vadinasi,
nesu vertas, esu nepasiruošęs priimti Jo dovanų. Pavyzdžiui,
dabar, dėl šv. Mišių. Ir visa kita, pavyzdžiui, laisvė.
Turbūt neturiu tinkamo dėmesio, pagarbos Jo dovanoms...
Šv. Mergele, subrandink tai!
Vadinasi, mano dabartinis gyvenimas - tai 1) persilaužimas,
reformos; 2) pasirengimas priimti dovanas; 3) atgaila"
(1965 03 05).
„Kai pasižiūri, kaip įtemptai tie vyrai dirba prie siuvimo
mašinų vieną ir tą pačią operaciją, pasidaro keista: už ką? -
Už savo klaidą. Dėl kokios vienos klaidos kentėti reikia ištisais
metais. Koks baisus dalykas turi būti klaida! Prisimenu
Šiupyliuose merginą su 12 metų vaikiuku ant lovos, kuris
nekalba ir nevaikšto... „Buvo viena, vienintelė klaida..."
E. Voinič „Gylys": Artūras, Padre...
Juk taip, kaip nelaisvės ilgi metai, taip turi būti ir skaistykla.
O jei žinotum, kad niekada, niekada! Dieve, koks bai­
15*
227